Structum Vasara nr. 2 by Viktorija

 Žurnalas sėkmingam verslui!

VASARA I 2013 (2)

Kad tikėtum, jog eini tikru keliu, nebūtina įrodinėti, kad kito kelias klaidingas…

/Paulo Coelho/

TURINYS

ARCHITEKTŪRA Iššūkis – prekybos centras kaip visuomeninė-kultūrinė erdvė Namas Sakiškėse: komfortas arčiau gamtos

Vonios kambario interjero konkursas

statyba Ktu miestelio kompleksas – in ir jan vienovė bendroje erdvėje

PSB – nuo praspaudimo ir šlyties jėgų apsauganti armavimo sistema

Ar „viešasis interesas“ nebetrukdys ūkio plėtrai?

„Knauf Brown“ sausosios grindys – kokybė per trumpą laiką

Silikatiniai dažai

Ar tinkamai vėdinamuosius fasadus šiltiname mineraline vata?

INŽINERIJA „Seal System“ – naujas „TECE“ trapų ir dušo latakų sandarinimo standartas

Kad neliktų abejingų darbo įrenginių rizikos vertinimui

Aviacijos pramonėje naudojamų kompozitų elgsenos tyrimai

Stebėsena ir diagnostika užtikrina sklandų įrenginių veikimą

INFRASTRUKTŪRA Šalies keliai – tai gyvenimas

Inovatyvūs, Lietuvos klimatui pritaikyti kelių konstrukcijos sprendimai

Lietuvos kelių infrastruktūra: realybė ir ateities vizija

Eismo įvykių modeliavimas saugumui keliuose padidinti

Keli svarbūs gatvių rekonstravimo aspektai

Svarbiausios kelių infrastruktūros jungtys – tiltai

Summary



36 48

20 12 58

Redakcijos žodis Vasarą norisi atitrūkti nuo darbų, pailsėti, pramogauti. Galbūt kaip korėjiečiams prekybos centre „Galleria Centercity“, kuris įkūnijo prekybos centrų keitimosi tendencijas? Šio objekto pagrindinė idėja – „jei pirkėjas neperka kultūros, ją siūlo prekybos centras“ – visai nesvetima būtų ir mūsų šalyje. Nyderlandų projektuotojams pavyko sukurti prekybos centrą kaip įspūdingą lankytojams įvairių kultūrinių patirčių teikiantį objektą su sureikšminta laisvalaikio praleidimo funkcija. Na, o Lietuvoje dalį vasaros laiko visada skiriame namams, ypač jei tai susiję su įkurtuvėmis. Į klausimus, kaip įsirengti patogius namus ir kuo geriau juo pritaikyti savo reikmėms, galima lengviau atsakyti pasidomėjus kitų patirtimi. „Racionalus patalpų planavimas – raktas į komfortišką gyvenimą“, – teigia naujo individualaus namo Sakiškėse autoriai. Malonu pristatyti ir ką tik visai šaliai vartus į ateitį atvėrusį objektą – Kauno technologijos universiteto Nacionalinį atviros prieigos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros centrą. Nekyla abejonių, kad tai – unikalus įgyvendintų architektūrinių idėjų ir naujausių inžinerinių sprendimų pavyzdys. Rengiant ir įgyvendinant bet kurį projektą, paisoma Teritorijų planavimo įstatymo. Nuo kitų metų Lietuvoje įsigalios jo nauja redakcija. Ją lydės pakeitimai Statybos, Žemės ir kt. įstatymuose bei poįstatyminiuose teisės aktuose. Tad pasidomėkime, kaip iš esmės keičiamas galiojantis teritorijų planavimo reguliavimas. Pats laikas vasarą remontuoti ir dažyti fasadus, šiltinti pastatus. Straipsniai statybai skirtuose puslapiuose leis daugiau sužinoti apie silikatinius dažus ir pasitikslinti, ar tinkamai įrenginėjami vėdinamieji fasadai, bei pasimokyti iš svetimų klaidų. Šį kartą visiškai neįprastos straipsnių temos inžinerijos skiltyje. Viena iš jų apie tai, kodėl šiuolaikinė stebėsenos ir diagnostikos metodologija tampa efektyviu įrankiu įrenginių eksploatacijos problemoms spręsti. Jai antrina straipsnis, skirtas įrenginių rizikos vertinimui ir galiojantiems reikalavimams jų saugiam eksploatavimui užtikrinti. Kita tema – šiuolaikinių kompozitinių medžiagų naudojimas, kuriant modernias transporto priemones. Tai ypač aktualu turėtų būti visiems su aviacijos transportu susijusiems verslininkams. Šiuo metu, Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai, kur kas daugiau dėmesio skiriama kelių ir gatvių būklei, nes ji akivaizdžiai atspindi šalies gyvenimo lygį. Kai atvykusi Tarptautinio valiutos fondo (TVF) valdančioji direktorė Christine Lagarde pareiškė, kad, jos manymu, reikia didelių investicijų į Indijos infrastruktūrą, matyt, tuo metu privalėjome labai pasidžiaugti savo pasiekimais – tikriausiai palyginti gera kelių būklė yra viena iš priežasčių įvykti Vilniuje Tarptautinei Baltijos šalių kelininkų konferencijai ir parodai, kurioje dalyvaus ir žurnalas STRUCTUM. Todėl šiame numeryje kur kas daugiau infrastruktūrai skirtų puslapių. Juose – atsakymai į klausimus, kokie numatyti strateginiai kelių ir transporto planai, kaip ir kokiomis naujoviškomis technologijomis atnaujinama kelių danga, rekonstruojamos gatvės, taip pat nagrinėjamos saugumo ir jo užtikrinimo keliuose problemos, aptariami avaringumo prevencijos ir eismo įvykių tyrimų būdai. Šias temas papildo ir straipsnis apie ekonomiškus tiltus, kurių pagrindinė paskirtis – sujungti kelius – šalies gyvenimo arterijas. Juk ne veltui prof. dr. Alfredas Laurinavičius, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto Kelių katedros vedėjas, parašęs žurnalui straipsnį apie mokslininkų ir inžinierių indėlį į kelių tyrinėjimų, projektavimo, tiesybos bei priežiūros technologijas ir jų taikymą, teigia: „Keliai – tai gyvenimas.“

 Žurnalas STRUCTUM ISSN 2335-2116 Leidėjas UAB „S Media Group“ A. Mickevičiaus g. 7 LT-08119 Vilnius Telefonas +370 5 265 3733 Faksas +370 5 272 4241 Direktorė Ignė Dausevičiūtė Vyr. redaktorė DALIA ZILINSKIENĖ El. paštas dalia@smediagroup.lt Tekstų autoriai: Aistė Galaunytė Eglė Kajauskaitė Austėja Kazlauskytė Julius Justinavičius Arminas Štuopys Dr. Vitalijus Volkovas Dr. Artūras Keršys Dr. Neringa Keršienė Dr. Alfredas Laurinavičius Dr. Edgar Sokolovskij Ieva Misiūnaitė nuotraukų autorius Andrius Gasiūnas Matas Kazlauskas Kalbos stilius ir korektūra VšĮ Kalbos ir komunikacijos centras www.kkc.lt Parengimas spaudai UAB „S Media Group“ Reklamos skyrius Viktorija Lipšic Telefonas +370 611 10125 El. paštas viktorija@structum.lt Spausdino UAB „BALTO print“ Redakcija neatsako už reklaminių skelbimų turinį ir kalbą. Perspausdinti straipsnius ir iliustracijas be leidėjo sutikimo griežtai draudžiama. © UAB „S Media Group“, 2013 © STRUCTUM, 2013

Žurnalas platinamas nemokamai

www.structum.lt

vasara

2013 (2)

Architektūra

IŠŠŪKIS – pREKYBOS CENTRAS KAIP VISUOMENINĖ-KULTŪRINĖ ERDVĖ

Architektūra

Aistė Galaunytė, architektė

Jei šiandien kai kurie muziejai virsta prekybos centrais, kodėl prekybos centrai negali virsti muziejais? „Galleria Centercity“ Cheonane, Korėjoje, – tai prekybos centrų keitimosi tendencijų Azijoje atspindys. Rytų žemyne šios tipologijos pastatai pradeda veikti kaip visuomeniniai, beveik kultūriniai centrai ir įvairių susitikimų vietos. „Dėl to prekybos centrų viešosios erdvės tampa vienu iš svarbiausių pastato architektūros sudedamųjų dalių“, – teigia projekto autorius architektas B. van Berkelis. Skaitant šias eilutes, ko gero, ne vienam kyla minčių apie Lietuvos prekybos centrus, visuomet sukeliančius aistringų diskusijų. Panašu, kad Korėjoje prekybos centrų lankytojų įpročiai panašūs į lietuviškuosius. Vis dėlto „UNStudio“ šiuolaikinės visuomenės ydingus polinkius (?) išnaudojo savaip: idėja – jei pirkėjas neperka kultūros, pasiūlykime ją prekybos centre.  Adresas R521-3 Buldang-dong, Seobuk-gu, Cheoanas, Chungcheongnam-do, Korėja

 Projekto autoriai Benas van Berkelis, Astrid Piber, Geras Gijzenas, Marcas Herschelis, Marianthi Tatari, Sanderis Versluisas, Albertas Gnodde‘as, Jorgas Lonkwitzius, Tomas Minderhoudas, Lee Jae-young, Woo Jun-seung, Constantinas Boinceanas, Yu-chen Lin iš Nyderlandų projektavimo įmonės „UNStudio“

 Projektas įgyvendintas 2010 m.

 Pastato plotas 7 090 m2

 Pastato tūris 395 600 m3

 „Galleria Centercity“ diktuoja naujas prekybos centrų

architektūros tendencijas. Kim Yong-kwan nuotrauka.

Architektūra

Neįprastą prekybos centrą „Galleria Centercity“ architektai suprojektavo pasirinkę netradicinį projektavimo būdą. Šio pastato architektūra pagrįsta pirkėjų ir vartotojų elgsenos didelėse komercinėse erdvėse stebėjimu bei analize. Pietryčių Azijoje prekybos centrai atlieka didelį socialinį vaidmenį, nes juose įprasta ne tik apsipirkti, tačiau ir susitikti, bendrauti, pietauti, linksmintis – vadinasi, dažnai leisti laisvalaikį. Tokia pirminės prekybinio objekto funkcijos transformacija „atlaisvina“ rankas architektui ir leidžia kūrybiškiau pažvelgti į prekybines erdves. Projektuojant svarbu tampa ne tik išnaudoti kiekvieną kvadratinį metrą prekybai, siekiant pelno kuo mažesnėmis sąnaudomis, tačiau ir kurti patrauklią komplekso architektūrą. Naujieji prekybos centrai veikia ne tik pagal formulę „atėjau, apsipirkau, išėjau“. Naujoji jų funkcija – „atėjau praleisti laisva-

Pirmo aukšto planas

laikio“. Taigi „UNStudio“ projektuotojų tikslas buvo sukurti patrauklią įvairių kultūrinių patirčių erdvę lankytojams. Tokiomis idėjomis vadovaujantis gimė pulsuojantis, nuolat besikeičiantis ir vienos nuolatinės išvaizdos neturintis naujojo prekybos centro „Galleria Centercity“ fasadas. Dvigubo sluoksnio fasadai buvo suformuoti remiantis savotiškai klaidinančiu principu trompe l’oeil. Aiškios vertikalios linijos daro fasado mastelį neįskaitomą – ne iš karto galima suvokti, ar jis turi tris aukštus, ar penkiolika? Pastato viduje intriguoja žaidimai su masteliu – jie ne mažiau radikalūs. Nuo pat įėjimo momento interjero erdvė lankytojus tiesiog įtraukia. Jos daugiasluoksniškumas sukuria paslaptingumą, o toliau vaikščiojant prekybinės paskirties galerijomis atsiskleidžia vis naujų ir naujų interjero perspektyvų.

Architektūra

„Galleria Centercity“ lankytojai, be įprastos gausios paslaugų pasiūlos, gali jame atrasti ir tokių netikėtų vietų kaip išskirtinių svečių (VIP) kambarys, skirtas siekiantiems išskirtinio privatumo, arba meno centras, kuriame rengiamos parodos ir madų demonstravimai. Medijų fasadas – kitoks būdas pasiekti pirkėją Akivaizdu, kad šiais laikais siekiant pritraukti pirkėjų į prekybos centrą pasitelkiamos ir architektūrinės priemonės. „Fasadai privalo būti atraktyvūs“, – teigia architektai. Jų manymu, pagrindinis tokios paskirties pastato fasado tikslas – sukurti optinę iliuziją. Projekto autoriai suprojektavo „Galleria Centercity“ pastatą

 Fasado spalvų kaita: dieną spalvos monochrominės (kairėje),

o naktį – įvairiausios (dešinėje).

 Pietinis pastato fasadas taip pat turi papildomą aukštos vaizdo

raiškos ekraną. Kim Yong-kwan nuotrauka.

Architektūra

Pastato pjūvis

Jeigu bandytume palyginti Lietuvos ir Korėjos prekybos centrų lankytojų elgseną, atrastume daugybę panašumų. Vis daugiau lietuvių leidžia laisvalaikį prekybos centruose, tapdami kritikuojančių ir tyrinėjančių vartotojišką visuomenę publikacijų objektais. monochrominį dienos metu, t. y. atspindintį šviesą, o naktį spalvotos šviesos ima generuoti bangas per visą šio pastato paviršių ir sukuria visiškai kitokią jo išvaizdą. Apšvietimo dizainas buvo kuriamas kartu su pastato architektūra ir tapo svarbiausia fasado sudedamąja dalimi. Bendrą objekto apšvietimą papildo skaitmeninės animacijos vaizdai, iliustruojantys madą, šventes ar gamtinius elementus. Juos „UNStudio“ kūrė specialiai tik šiam pastatui. Visi paminėti architektūrinės kūrybos komponentai, galima sakyti, sudaro naują fasadų išraiškos priemonę ir „apdailą“, kurią šiuo atveju galima įvardyti kaip medijų fasadą.

Tiesa, būtent prekybos centro „Galleria Centercity“ fasadas šiuo metu yra didžiausias pasaulyje medijų fasadas. Tačiau jis nėra užterštas didžiuliu prekybinių ženklų ir vardų gausa, kaip jau tapo įprasta kituose dideliuose prekybos ir laisvalaikio centruose. Atvirkščiai – „Galleria Centercity“ fasadas sukuria vientisą teminį piešinį. „Mes sukuriame bendrą lengvai įsimenamą ir atpažįstamą vietos įvaizdį, užuot švaistę energiją generuodami dar vieną prekybinę kakofoniją“, – teigia statinio strategijos plėtotojai. Dinamiškas ir sodrus interjeras Pagrindiniai vizualiai intriguojantys šio išskirtinio objekto interjero elementai taip pat susiję su šviesa. Tai – didžiulis atriumas, vinguriuojantis per šešis antžeminius pastato aukštus. Atriumo anga kiekviename aukšte yra skirtingo skersmens dydžio, todėl pirkėjai iš to aukšto, kuriame tuo metu yra, gali puikiai matyti žemiau esančius aukštus. Galima pastebėti, kad toks galerijų komponavimo principas dažnai naudojamas ir meno muziejuose, tik tuomet jų skirtinguose aukštuose matyti ne prekės, o meno kūriniai. „Galleria Centercity“ atriumas leidžia geriau apšviesti erdves ir kartu veikia kaip komunikacinis koridorius, kurį papildo liftai ir laiptų aikštelės. Jais lankytojai gali lengvai pasiekti bet kurį pastato aukštą – juk viską mato kaip ant

 Per visą pastato aukštį pulsuojantis atriumas.

Christian Richters nuotrauka.

Architekt큰ra

Architektūra

 „Galleria Centercity“ sukurtose viešosiose erdvėse net grindų plytelės imituoja gatvės grindinį. Kim Yong-kwan nuotrauka.

 Trečio aukšto planas.

 Penkto aukšto planas.

Architektūra

Panašu, kad Korėjoje prekybos centrų lankytojų įpročiai panašūs į lietuviškuosius. Vis dėlto „UNStudio“ šiuolaikinės visuomenės ydingus polinkius (?) išnaudojo savaip: idėja – jei pirkėjas neperka kultūros, pasiūlykime ją prekybos centre. delno. Būtent aplink šį atriumą ir yra išdėstytos prekybos centro viešosios erdvės, o kiek giliau, jo šonuose – parduotuvės. Kitas charakteringas baltutėlio „Galleria Centercity“ interjero elementas – lubos. Jų raštas kiek primena išorinį fasadą ir taip tarsi sukuria interjero ir eksterjero jungtį. Lubų apšvietimas sudaro sietyno įspūdį. Jis traukia lankytojų žvilgsnį į viršų ir pabrėžia ryškius elementus bei erdvumą. Jeigu bandytume palyginti Lietuvos ir Korėjos prekybos centrų lankytojų elgseną, atrastume daugybę panašu-

 Meno centro devintame aukšte erdvė.

mų. Vis daugiau lietuvių leidžia laisvalaikį prekybos centruose, tapdami kritikuojančių ir tyrinėjančių vartotojišką visuomenę publikacijų objektais. Tačiau korėjiečiams kol kas vakariečių baimės atrodo svetimos. Jie stato prekybos centrus, bent jau Lietuvoje neturinčius analogų. Beje, „Galleria Centercity“ prekybos centras yra Cheonane – mieste, kuriame tiek pat gyventojų, kiek Vilniuje. Puikus susisiekimas su sostine Seulu sudaro didžiulį potencialą miestui plėtotis. Naujas spindintis „Galleria Centercity“ pastatas puikiai tai įrodo.  Parengta pagal „UNStudio“ informaciją

 Meno centro žiūrovų salė, skirta madų demonstravimui ir kino peržiūroms. Kim Yong-kwan nuotrauka.

Architektūra

NAMAS SAKIŠKĖSE: KOMFORTAS ARČIAU GAMTOS

Architektūra

AISTĖ GALAUNYTĖ, architektė

Vienbutis gyvenamasis namas – iš pirmo žvilgsnio paprastas statinys. Tačiau tie, kas kada nors jį statė, projektavo, jame gyveno ir stengėsi kuo geriau pritaikyti savo šeimos reikmėms, žino – sukurti jaukias erdves, nenuobodžios, tačiau ir nepernelyg ekstravagantiškos architektūros namą, kuriame patogiai jaustųsi ir suaugusieji, ir vaikai, – kiekvieną kartą yra nemenkas iššūkis. Architektė Raminta Žigunienė ir interjero dizainerė Audronė Litinskienė džiaugiasi ne tik pavykusiu kūriniu, bet ir kūrybinio proceso niuansais. „Malonu, kad yra tokių užsakovų, kurie nebijo namo projektavimo koncepcijos atiduoti į architekto rankas. Toks bendradarbiavimas beveik garantuoja puikų rezultatą“, – sako autorės. Vidas ir išorės ryšys – mta ateina į namus

Namas Sakiškių kaime sujungia miestietišką gyvenimo būdą su išraiškinga gamtine aplinka. Kaip tai pavyko pasiekti? Būdamas lakoniškos, beveik taisyklingo stačiakampio formos, tamsaus kolorito, turėdamas tradicinį šlaitinį stogą, namas nekonkuruoja su aplinka, o veikiau primena tradicinės lietuvių architektūros sodybą. Pagrindinė namo apdaila – klinkerinių plytų mūras ir atskiri elementai su aukšto slėgio laminato plokštėmis. Jo stogas dengtas skardiniais profiliuotais lakštais. Autoriams pavyko išvengti kičo elementų ir sėkmingai integruoti modernios architektūros elementus, paremtus dar ir funkcine logika. Pavyzdžiui, beveik per visą kiemo pusės fasadą besitęsiantys didžiuliai langai atveria vidines erdves į mišką. Juo galima grožėtis tiek iš pirmojo, tiek iš antrojo aukšto patalpų. Ne mažesnis ir gerai apgalvotas šio namo pranašumas – terminės medienos lentų terasa, ištįsusi palei vidinį kiemo fasadą. Ji tarsi pratęsia namo patalpų erdves ir tai  Architektai Raminta Žigunienė, Justas Ingelevičius, Algirdas Kaušpėdas iš UAB „Jungtinių pajėgų namai“

 Interjero dizainerė Audronė Litinskienė

 Konstruktoriai Timur Menkov, Dmitrij Bulibenko

 vieta Sakiškių k., Vilniaus r.

 Projektas įgyvendintas 2013 m.

 pastato plotas 347,46 m2

 pastato tūris 1 793,74 m3 Giedrės Rimkienės nuotraukos.

Architektūra

skatina dar intensyviau naudotis šia terasa šiltuoju metų sezonu. Į terasą galima patekti per trejas duris. Vienos jų yra šalia virtuvės – juk neretas norėtų pasimėgauti pietumis atvirame ore. Per kitas dvejas duris galima patogiai patekti į terasą kitoje pusėje iš pirties ir sporto salės bei svetainės. Apskritai kalbant apie terasas gyvenamuosiuose namuose, pasitaiko, kad į jas žvelgiama kritiškai, sakoma, kad mūsų klimatui jos ne ypač tinka. Vis dėlto tinkamai prižiūrint ir parinkus tinkamus medienos gaminius terasa gali labai sėkmingai pratęsti gyvenamąją erdvę, o šiltuoju metų laiku netgi užimti jos vietą (!). Sakiškių namo terasai pridengti nuo saulės buvo pasirinktos markizės. Toks sprendimas priimtas dėl praktinių priežasčių – žiemos metu ar bet kada esant poreikiui jos gali būti suskleistos ir visiškai neužstoti saulės, nesudaryti šešėlio gyvenamosioms erdvėms. Papildomi modernūs akcentai, siekiant estetikos Daugybę šiame Sakiškių name gyventojams komforto pojūtį teikiančių gaminių sumontavo įmonė „Domus Lumina“. Vieni jų – terasos markizės, kurių konstrukcija specialiai pritaikyta tik šiam objektui: buvo siekiama kaip įmanoma labiau sumažinti markizių atsikišimą nuo fasado. Tai leido padaryti naudoti specialūs konstrukciniai markizių vamzdžiai. Kad markizės atrodytų nepriekaištingai, montuotojai privalėjo labai tiksliai nustatyti markizių tvirtinimo vietas. Parinkti tikslius tvirtinimo taškus jiems leido aliuminio vamzdis, sumontuotas per visą gaminio plotį. Be to, buvo sumontuoti specialūs

pirmo ir antro aukšto planai

Architektūra

Malonu, kad yra tokių užsakovų, kurie nebijo namo projektavimo koncepcijos atiduoti į architekto rankas. Toks bendradarbiavimas beveik garantuoja puikų rezultatą. stogeliai, apsaugantys markizių audinį nuo tiesioginių kritulių ir padedantys ilgai išlaikyti gerą jų vaizdą. Taip pat naująjį Sakiškių namą papuošė ir medinės horizontaliosios „Domus Lumina“ žaliuzės, pagamintos iš natūralių medžiagų. Jos tapo gražiu namų akcentu, išsiskiriančiu praktiškumu, patogia priežiūra ir funkcionalumu. Beje, tokias žaliuzes nesunku pritaikyti net ir prie sudėtingiausių

Architektūra

formų langų. Jų specialiu būdu išdžiovintos juostelės nesideformuoja ir neskilinėja. Šie langų aksesuarai papildomai suteikė namui elegantiško natūralumo. Beje, tokias žaliuzes tinka naudoti verandose, vasaros terasose, bet tik ne po lietumi. Taip pat Sakiškių name sumontuotos ir ritininės užuolaidos, jų audiniai buvo parinkti iš didžiausių Baltijos šalyse audinių katalogų. Tai leido tiek audinių, tiek profiliuočių spalvas puikiai priderinti prie interjero. O štai sumontuoti dviejų tipų „Domus Lumina“ tinkleliai nuo vabzdžių buvo nudažyti tokia pat spalva, kaip ir langų konstrukcijos. Racionalus patalpų planavimas – raktas į komfortišką gyvenimą Namo autoriai daug dėmesio skyrė ypač racionaliam kambarių suplanavimui. Visas namo gyvenimas sukasi aplink pagrindinę gyvenamąją erdvę, o ji tikrai yra išskirtinė. Jos apie 8 m aukštis siekia pastato stogą. Tai – ypač šviesi erdvė su beveik ištisine stiklo siena rytuose ir stoglangiais daugiau nei 60 m2 ploto svetainei apšviesti.

Lengvumo įspūdį suteikia namo konstruktyvas, suprojektuotas taip, kad kolonos vidinėse erdvėse nėra matomos – tai iš tiesų aukšto profesionalumo lygio konstrukcinis sprendimas. Antrojo aukšto galerija, vedanti į miegamuosius, atrodo tarsi pakibusi ore plokštuma. Sklendimo ore įspūdį dar labiau sustiprina tai, kad šią galeriją juosianti tvorelė ir laiptų turėklai yra stikliniai.

Architektūra

Vis dėlto tai ne paprasta galerija, atliekanti koridoriaus funkciją. Joje yra įrengta dar viena bendra erdvė, skirta šeimos poilsiui. Ji beveik dvigubai mažesnė už svetainę, tačiau dovanoja labai išraiškingus miško vaizdus. Šioje galerijoje turėtų būti malonu laisvai bendrauti ar ilsėtis, pavyzdžiui, skaitant knygą. Pirmame namo aukšte, tiesiai po šia „mažąja svetaine“, įrengta dar viena poilsio zona – turkiška pirtis ir nedidelė sporto salė. Šios patalpos, kaip minėta, turi labai patogų ryšį su terasa. Name taip pat suprojektuotas patogus garažas dviem automobiliams. Spalvingas ir gyvas interjeras Atviros, didelės erdvės padiktavo ir interjero sprendimus. Pasak interjero autorės A. Litinskienės, vienas pagrindinių užsakovų norų buvo neperkrauti erdvių daiktais, baldais. Vis dėlto kartu buvo pageidauta ir „šilto gyvenamo“ interjero. Taigi interjere nerasime daug dekoratyvių, nefunkcionalių detalių ar baldų. Tačiau toks minimalistinis stilius nėra šaltas – jam žaismingumo suteikia spalvingi minkštasuoliai, kėdės, virtuvės komplektas, taip pat piešti tapetai miegamuosiuose. Interjere vyrauja natūralios medžiagos: medis, stiklas, keramika – tai buvęs dar vienas šeimininkų pageidavimas. Dėmesį iškart atkreipia svetainėje esantys šviestuvai „kankorėžiai“, tarsi pratęsiantys namo su mišku dialogą – kai apšvietimas apskritai tampa vienu pagrindinių interjero akcentų.

Namas Sakiškėse – tai įrodymas, kaip architektai ir užsakovai gali harmoningai sutarti, norėdami pasiekti gamtos ir modernios architektūros vienovę ir sukurti galimybę gyventi patogiai bei šiuolaikiškai. 

Architekt큰ra

Architektūra

VONIOS KAMBARIO INTERJERO KONKURSAS

Pirmojoje konkurso kategorijoje pristatome įgyvendintą vonios kambario interjero projektą. Projekto autorės – architektė Eglė Prunskienė ir interjero dizainerė Ieva Prunskaitė. El. p. prusta.info@gmail.com (UAB „Prusta“)

 Objektas – individualus gyvenamasis namas Vytėnuose.

Antrojoje konkurso kategorijoje pristatome įgyvendinamą vonios kambario interjero projektą. Projekto autorius – architektas Jonas Rimeika. El. p. jonasrimeika@gmail.com



Objektas – buto „Belmonto Loftuose“ interjeras Kaukysos g. 18, Vilniuje.

Išsamesnės informacijos apie konkursą galima rasti interneto svetainėje www.structum.lt ir tinklalapyje „Facebook“. Žurnalas STRUCTUM visiems, dalyvaujantiems vonios kambario interjero konkurse, nuoširdžiai linki kuo geriausios kloties.

Statyba

KTU miestelio kompleksas – IN ir JAN vienovė bendroje erdvėje

Statyba

Eglė Kajauskaitė

Kauno technologijos universitetas (KTU) atvėrė vartus į ateitį. Visus atvykusiuosius pasitinka unikalus Nacionalinis atviros prieigos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros centras – „Santakos mokslo slėnis“, jau tapęs studentų miestelio simboliu. Pamačius naująjį statinį, nelieka abejonių, kad tai ne tik architektūriškai itin sudėtingas, bet ir naujausių inžinerinių sprendimų kupinas objektas, IN ir JAN principu sujungiantis, atrodytų, visiškai tarpusavyje nederančius šviesų ir efemerišką mokslo bei tamsų ir sunkų verslo statinius.

Naujajame pastate vietos atsirado 210 mokslo, 105 administracijos, biurų ir aptarnaujančio personalo darbuotojų, 400 studentų, 120 lankytojų. Darniai vienoje vietoje įkurdinti mokslininkus ir studentus, verslininkus ir biurų darbuotojus atrodė „misija neįmanoma“. Su ja teko susidoroti architektams Gražinai Janulytei-Bernotienei, Rimantei Lydytei bei Erikui Klinavičiui, į pagalbą pasitelkus konstruktorių Audrių Ražaitį bei statybos bendrovę UAB „LitCon“. Architektai neslepia, kad nepaisant to, jog „Santakos slėnis“ jiems buvo ne pirmas tokio tipo projektas, pagal savo dydį, sudėtingumą ir svarbą tapo nemenku iššūkiu. „Jaučiausi drąsi tik todėl, kad tai buvo ne pirmas mokslo paskirties pastato projektas mūsų studijai. Todėl gyvenimo modeliavimas šiame pastate nebuvo labai sudėtingas, – tvirtina G. Janulytė-Bernotienė. – Svarbiausiu uždaviniu tapo užkabinti pastato kodą.“ Pasak architektės, sprendimui įtakos turėjo ir studentų miestelio komplekso architektūra. „Racionalios funkcionalizmo architektūros santūrumas ir mastas puikiai suskamba su baltomis ir juodomis detalėmis. Ši darna tapo startiniu kodo paieškos momentu, – prisimena architektė. – Kitą kodo pusę atspindi pastato dvilypumas – mokslo ir versAndriaus Gasiūno nuotraukos.

Statyba

lo prieštara bei dermė. Taip gimė dviejų kūnų: šviesaus ir efemeriško mokslo statinio ir tamsaus bei sunkaus verslo statinio sukibimas, kai du skirtingi sudaro vienovę.“ Didžiausiu iššūkiu tapo fasadas Mokslo, studijų ir verslo centrą sudaro dvi pagrindinės dalys – horizontalaus tūrio mokslinė laboratorija ir vertikalus verslo centro pastatas. Architektai pirmiausia ieškojo paprastų, tačiau kartu ir įsimintinų architektūros sprendinių. „Antrinis baltojo namo fasadas, suprojektuotas iš rombinio stiklo lakštų, tapo iššūkiu architektūrine, konstruktyvine ir statybine prasme“, – prisimena G. Janulytė-Bernotienė. Jai antrina ir su šiuo sunkiu uždaviniu susidorojusios statybų bendrovės „LitCon” direktorius Linas Piliponis. Jo teigimu, pastatas buvo ne tik architektūriškai sudėtingas, jam reikėjo novatoriškų inžinerinių sprendimų, bet ir ypatingas konstrukciniais bei techniniais elementais, inovatyviais sprendimais. Juo labiau kad tokio masto visuomeninių objektų statybos Lietuvoje dabar yra retenybė, o darbus dar apsunkino ir konstrukciniu požiūriu itin sudėtingi fasado elementai.

„Pastato fasadai tapo didžiausiu iššūkiu. Būtent – struktūrinis įstiklinimas iš didelių apie 2,5 x 2,5 m stiklo lakštų, – prisimena UAB „LitCon“ direktorius L. Piliponis. – Šie lakštai buvo montuojami įstrižai su tiksliu 5° pasvirimu ir, palikus tarpus, vienas ant kito užleisti.“ Stiklai turėjo būti įtvirtinami tik keturiuose taškuose. Atsižvelgdami į tai, stikline pastato dalimi besirūpinusios bendrovės „Stiklo meistrai“ inžinieriai konstruktoriai suprojektavo saugius grūdintus-laminuotus keturkampių ir trikampių formų stiklus fasadui bei suprojektavo ir pagamino individualius, specialios formos nerūdijančio plieno stiklo laikiklius. „Kad stiklai išlaikytų visas savo svorio ir vėjo apkrovas, buvo atliekami stiklų konstrukcijų bei stiklų laikiklių skaičiavimai ir papildomi testavimai laboratorijose bei tiesiogiai objekte“, – sako UAB „Stiklo meistrai“ vadovas Mindaugas Vingras. Juo labiau kad modernus ir sudėtingas antrinis KTU fasadas vienu metu turėjo atlikti šiluminio skydo funkciją, tačiau pats stiklas turėjo būti ne per daug stipriai atspindintis. „Atsižvelgdami į šiuos reikalavimus, projektui parinkome pakankamai retai naudojamą „Sunguard Solar Neutral 67“ stiklą, – pasakoja bendrovės„Stiklo meistrai“ vadovas M. Vingras. – Kadangi stiklo tvirtinimo sprendimas buvo visiškai nestandartinis, mūsų įmonė turėjo suprojektuoti ir pagaminti specialiai tik šiam projektui skirtus metalinius stiklo laikiklius.“ Spręsdama įmantrius architektūrinius uždavinius stiklo konstrukcijomis užsiimanti bendrovė turėjo nepamiršti ir saugumo. „Kad ir kas nutiktų, šis stiklo fasadas privalo išlikti vietoje nekeldamas jokios grėsmės aplinkiniams žmonėms, – tvirtina M. Vingras. – Todėl labai daug dėmesio skyrėme gaminių kokybei ir tam, kad projektas būtų įgyvendintas laiku. Manome,

Statyba

kad su šiomis užduotimis puikiai susitvarkėme, nors pats objektas buvo tikrai sudėtingas. Su tokiais sprendimais, kuriuos pritaikėme šiame objekte, dar nebuvome susidūrę. Net mūsų įmonės specialistai, turintys daugiau nei 15 m. patirtį stiklo fasadų įrengimo srityje ir tokius darbus atlikę ne tik Lietuvoje, turėjo paplušėti ir gerai pasukti galvas.“ Pasak jo, sklandžiai ir laiku atlikti visus darbus padėjo ne tik statytojas ir statybos techninės priežiūros vadovas generalinis rangovas UAB „LitCon“, bet ir projekto autorė architektė G. Janulytė-Bernotienė. Visi jie domėjosi, kruopščiai tikrino ir prižiūrėjo antrinio fasado berėmių stiklų konstrukcijų montavimo darbų eigą. Ne mažiau jų pastangų prireikė ir kitam statinio išskirtiniam bruožui – didelei ir įspūdingai 20 m ilgio konsolinei daliai, atsirėmusiai į žemę vos dviem kolonomis. „Konsolė, po kuria formuojasi viešoji, reprezentacinė komplekso erdvė, itin sustiprina baltosios mokslinės laboratorijos dalies jėgą, o veidrodiniai konsolės ir sienų paviršiai kuria efemeriškumo jausmą, – tvirtina architektė G. JanulytėBernotienė. – Nepaisant to, visas kompleksas suręstas labai „kietai“. Tą svorį sustiprina betoninių plokščių, padarytų pagal mūsų sukurtą piešinį, tamsūs fasadai.“ Aštuonių aukštų verslo centro statinio fasadui panaudotos surenkamosios 12 m2 ploto juodo grafinio betono plokštės. „Atskirų gelžbetonio plokščių gamyba bei montavimas taip pat tapo gana sudėtingu uždavinių mūsų komandai. Tam prireikė ne tik specifinių žinių ir patirties, bet ir nekasdienių sprendimų, – neslepia UAB „LitCon“ vadovas L. Piliponis. – Tačiau darbas jau sėkmingai baigtas, o rezultatai matomi. Sukūrėme vieningą statinių kompleksą, kurio pagrindinis uždavinys – architektūros, šviesos ir statinio inžinerijos bendra koncepcija.“

Skaidrus būdas susijungti Vizualiai lengvo ir šviesaus mokslininkų korpuso aukštus užima laboratorijos, išsidėsčiusios apie išilgai korpusą „įkirtusią“ šviesos šulinio erdvę, padedančią apšviesti tris viršutinius laboratorijų aukštus. Visos laboratorijos sukurtos pagal vieną modulį, kurio plotis 3,50 m. Beje, kiekvienas modulis gali funkcionuoti nepriklausomai – pakeisti laboratorijų dydį ir struktūrą nesudėtinga, nes pertvaros yra demontuojamos. „Iš lauko laboratorijas patikimai saugo dvisluoksnis 2,5 x 2,5 m stiklo lakštų fasadas su integruotu metalinių sijinių tinklu“, – tvirtina „LitCon“ vadovas L. Piliponis. „Pagrindiniu vidaus erdvių formavimo principu iškėlėme siekį, kad jos būtų pilnos šviesos, daugiafunkcės, kintančios, – sako G. Janulytė-Bernotienė. – Laboratorijose balta šviesa ištraukia tris stačiakampius iš „aukso“, „sidabro“ ir „vario“.“ Beje, atsižvelgiant į tai, kad šioje pastato dalyje įsikurs mokslinės laboratorijos, visoms patalpoms užtikrinta gera vidinė aplinka: patalpos kondicionuojamos, apšvietimas derinamas su apsauga nuo tiesioginio saulės spindulių poveikio. „Čia įrengėme antivibracinius pamatus patalpoms, kuriose veiks aplinkos vibracijai itin jautri įranga, – tvirtina L. Piliponis. – Laboratorijų korpuse sumontuota speciali gaisro gesinimo vandens rūku sistema. Ji efektyviai aušina degantį paviršių ir sugeria karštį, tad kilus gaisrui apsaugo įrangą nuo užliejimo vandeniu.“

Ne mažiau atsakingai teko įrengti priešingoje pusėje įsikūrusį vertikalų verslo centrą, dengtą masyviomis 3 x 4 m juodo betono plokštėmis. Čia, be verslo kabinetų, taip pat įrengtos laboratorijos, beje, suprojektuotos tais pačiais principais. Patogu ir tai, kad verslo kabinetai gali būti naudojami autonomiškai – jiems skirta atskira laiptinė bei liftas, o vidaus išdėstymas universalus, formuojamas pagal poreikius. Keturis liftus (tris keleivinius ir vieną

Statyba

krovininį) pastate įrengusios bendrovės „Kauno liftai“ rangos direktorius Virginijus Rainys neslepia, kad šiame nepaprastame pastate liftai taip pat ypatingi. „Mūsų darbai prasideda paprastai tada, kai architektams gimsta pirmos mintys, kai jie suformuoja pastato tūrius

ir sugalvoja žmonių judėjimo schemas pastatų viduje. Tuo metu atsiranda liftai – vertikaliosios transporto priemonės, – tikina V. Rainys. – Kaip žinome, tas pastatas suskirstytas į dvi atskiras zonas, kiekvienai jų parinkti atitinkami liftai. Verslo centre sumontavome keleivinį liftą su stiklinėmis durimis ir stikline galine bagaline kabinos

Statyba

siena. Jis pritaikytas ir neįgaliems žmonėms. O mokslo laboratorijų korpuse įrengėme du stiklinių kabinų keleivinius liftus, kuriais pagrindinis keleivių srautas keliaus į laboratorijas. Šie liftai ypatingi tuo, kad siekdami išgauti viso sprendimo lengvumą abu liftus suglaudėme šonais ir juos pritvirtinome prie vienos šoninės sienos. Todėl jų kabinose galėjome sumontuoti maksimalaus dydžio stiklus.“ Tam, kad mokslininkams būtų patogu vežioti įrangą – bendrovė „Kauno liftai“ priešingoje pusėje sumontavo didžiulį krovininį liftą. „Dirbti su šiuo projektu tikrai patiko, juo labiau kad petys petin dirbome su puikia ir tikrai didelę patirtį turinčia G. Janulytės-Bernotienės vadovaujama architektų komanda ir patikimu rangovu UAB „LitCon“, – prisimena UAB „Kauno liftai“ rangos direktorius V. Rainys. – Galiu pasakyti, kad tai buvo vienas iš labiausiai vykusių objektų, su kokiais esame dirbę. Viskas buvo aiškiai suplanuota, visada tiksliai žinojome, kada turi būti darbų pradžia, kada pabaiga.“ Visų liftų dydis, meniniai sprendimai, ar bus panaudotas stiklas, kiek jo bus panaudota, kokios apdailos medžiagos, – visa tai architektai apmąstė taip, kad atitiktų bendrus interjero sprendimus. „Verslo dalyje esančios konferencijų salės, kuluarai, parodų ekspozicijų, holų erdvės žaidžia betono tekstūrų įvairove, – sako architektė G. Janulytė-Bernotienė. – Zigzagu bėgantys langai leidžia šviesai keliauti vidun, o žmogaus žvilgsniui keliauti į kiemo erdves, poilsio terasas ir tolesnes perspektyvas.“

„Santakos mokslo slėnio“ skerspjūvis Norintiesiems iš arti „pačiupinėti“, iš ko gi naujasis objektas pastatytas, atskleisime, kad komplekso fasadų apdailai naudotos stiklo vitrinos aliuminio profiliai, grafinio betono plokštės, kompozicinės daugiasluoksnės aliuminio plokštės taip pat minerito plokštės.

Pasirūpinti tiekti išorės fasadų ir vidaus aliuminio stiklo vitrinas buvo patikėta UAB „Velansta“. Ji aliuminio konstrukcijų gamybai profilių tiekėju pasirinko įmonę UAB „SAPAgroup“. „Bendrovė atstovauja gerai pasaulyje žinomai aliuminio profilių ekstrūdavimo kompanijai „SAPA“ (Švedija). Šie profiliai puikiai atitiko techninius ir architektūrinius projekto reikalavimus ir sprendimus“, – pasirinkimą argumentuoja UAB „Velansta“ projektuotojas Vygandas Milašius. Pasak jo, su šiuo objektu dirbti nebuvo lengva. Konstrukcijas parengti ir į objektą pristatyti reikėjo vos per tris mėnesius, todėl teko pasitelkti daugiau įmonėje dirbančių darbuotojų, dirbti savaitgaliais. „Kitas sunkumas – tai, kad darbai nusitęsė į rudenį ir žiemą, juos teko atlikti prastomis oro sąlygomis: per lietų ir šalčius. Dėl to padidėjo tiekimo darbų išlaidos, – prisimena V. Milašius. – Su pačiu projektu sunku dirbti nebuvo, tiesiog viską reikėjo daryti tiksliai, kiekvieną sprendimą suderinti tiek su architektais, tiek su generaliniu rangovu ir tech-

Pagal architektų sumanymą, vienoje dalyje įsikūrusių verslo įmonių darbuotojai bei kitoje dalyje prieglobstį radusių mokslo laboratorijų su moderniausia ir unikaliausia įranga, leisiančia tinkamai atlikti mokslinius tyrimus ir eksperimentus, specialistai gali susitikti pastatus jungiančiame stikliniame koridoriuje. Statinys apjungiamas bendromis viešosiomis erdvėmis, kuriose – parodų ekspozicijos, poilsio patalpos, posėdžių salės, drabužinės ir kt. „Abi Mokslų, studijų ir verslo centro dalys sujungtos savotišku universalių ir viešųjų patalpų intarpu, kuriame įrengti vestibiuliai, ekspozicinės erdvės, konferencijų salės, auditorijos, holai, kavinė, informaciniai centrai, laiptinė, – vardija statybos bendrovės „LitCon“ vadovas L. Piliponis. – Šioje bendroje zonoje įrengtos dvi salės, kurias bus galima sujungti į vieną didžiulę salę. Vidiniame kieme poilsiui įrengta terasa.“ „Griežta juodos ir baltos spalvų polichromija viduje papildoma spalviniais interjero elementų sprendiniais, – tvirtina architektė G. JanulytėBernotienė. – Konferencijų salės kėdžių gama varijuoja nuo žalios iki mėlynos spalvų, o poilsio zonų oranžiniai baldai – jau iš raudonos paletės. Beje, pastarieji suprojektuoti taip, kad bendrose erdvėse atsirastų individualaus poilsio, bendravimo ir darbo zonos. Negaliu nepaminėti ir didžiulio įspūdingo šviestuvo pagrindinėje laiptinėje, už kurį esu itin dėkinga rangovui UAB „LitCon“.“

Statyba

nine priežiūra. Šis objektas išsiskyrė mūsų įmonei tuo, kad tai kol kas didžiausias mūsų suprojektuotas objektas ir dar per labai trumpa laiką. Iššūkis buvo įsivertinti savo galimybes įvykdyti tokio masto užduotį, tačiau viskas pavyko gana puikiai. Dirbdami su šiuo objektu įgijome daug naudingos patirties, atradome gerų ir įdomių sprendimų, pamatėme savo galimybes ir supratome, kad mes drąsiai galime imtis tokių projektų įgyvendinimo.“ Objektas išėjo išties įdomus, aliuminio ir stiklo fasadai puikiai suderinti su antriniu berėmiu fasadu, vidaus pertvaroms taip pat parinktas įdomus sprendimas: aliuminio ir stiklo rėminės pertvaros, o jose durų varčios iš berėmio stiklo. Įrengiant laboratorijas pasirūpinta garso izoliacija – įrengtos specialios garsą izoliuojančios pertvarų sistemos, atitinkančios statybos techninio reglamento nustatytas vertes. „Pertvarų sistemos įrengtos naudojant „Knauf Blue“, „Red“, „White“, „Green“ plokštes, „Knauf“ profilius bei „Knauf Insulation“ mineralinę vatą, – pasakoja UAB „Knauf“ projektų koordinatorė Vilda Kiršytė. – Taip pat specialiai šiam objektui parinkome priešgaisrines pertvarų, šachtų ir lubų sistemas. Daug dirbome su sistemomis, pagerinančiomis patalpų akustines savybes. Auditorijose ir kitose bendro naudojimo erdvėse buvo parinktos „Knauf Danoline Designpanel“ plokštės su „Tangent“ perforacija, taip pat „Knauf Cleaneo“ akustinės plokštės, išsiskiriančios ne tik geromis akustinėmis savybėmis, bet ir oro valymo efektu (sudėtyje yra ceolito).“ Pasak V. Kiršytės, darbas su šiuo projektu jų bendrovei buvo itin įdomus ypač dėl to, kad teko išspręsti ne tik standartines situacijas. Statinys nuo ankstesnių objektų skyrėsi savo dydžiu ir didesniais reikalavimais. Kalbant apie ne mažiau svarbią grindų apdailą, šiame projekte buvo pasirinktos „Tarkett“ „iQ“ kokybės homogeninė vinilinė grindų danga – ji tvirta ir itin patvari, skirta kloti intensyvaus ir labai intensyvaus naudojimo vietose. Aukštos kokybės žaliavos ir naujoviškas paviršiaus apdorojimas užtikrins ilgalaikę eksploataciją bei patrauklią išvaizdą, sprendinį, kuriam neprireiks daug priežiūros, o naudojimo laikotarpio išlaidos bus itin rentabilios. Išskirtinių eksploatacinių savybių „iQ Optima“ gali pasiūlyti kiekvienai aplinkai tinkamą spalvų ir dizaino sprendinį. Tai yra integruotoji sistema, suteikianti galimybę subalansuoti visus prieštaringus poreikius ir pasirinkti tai, kas iš tiesų tvaru ir estetiškai priimtina. Na, o „naująsias pastato technologijas“ atspindi antrinis stiklo fasadas – berėmis grūdintas stiklas ir metalinis karkasas. Berėmio stiklo konstrukcijai parinkti saugūs grūdinti-laminuoti keturkampių ir trikampių formų, atitinka-

mo storio ir charakteristikų stiklai, kurie užtikrina saugią, apsaugančią nuo nelaimingų atsitikimų fasadų eksploataciją. Konsolių apačia aptaisyta klijuotu aliuminio lakštu. Antrinis fasadas – iš metalinio sijinio tinklo, berėmio grūdinto, laminuoto, skaidraus stiklo. Pastato pamatai – poliniai, sienos – gelžbetoninio karkaso, trisluoksnio monolitinio betono, plieninės skardos techniniuose aukštuose, perdangos – surenkamo ir monolitinio gelžbetonio. Monolitinėms perdangoms buvo pasirinkta „Peikko PSB“ apsauganti nuo praspaudimo armavimo sistema, leidusi sumažinti gelžbetoninių monolitinių perdangų plokščių storį ir atsisakyti sijų, kartu padidinanti naudingą patalpų aukštį ir sumažinanti statybos sąnaudas. „Peikko PSB“ armatūros gaminiai yra lengvai įrengiami, palengvina ir pagreitina gelžbetoninių plokščių armavimą atramų zonose, – tvirtina bendrovės „Ribinis būvis“ vyriausiasis konstruktorius Audrius Ražaitis. – Na, o kokybės kontrolė gamybos metu, apgalvota ir patogi fiksavimo armavimo metu sistema leidžia pasiekti kokybišką ir patikimą galutinį rezultatą.“ Tiesa, A. Ražaitis pripažįsta, kad „Peikko“ perdangos plokščių praspaudimo armatūros gaminiai PSB nėra unikalūs, tokio tipo armatūrą gamina ir daugiau gamintojų, tačiau šios bendrovės produktų pranašumų esą galima įžvelgti visuose statybos proceso etapuose. „Patogi „Peikko PSB“ armatūros parinkimo kompiuterinė programa, atliekanti skaičiavimus pagal EC2 reikalavimus, apgalvota gaminių nomenklatūra, leidžianti sumažinti užsakomų skirtingų gaminių tipų skaičių, operatyvūs gaminių tiekimo terminai, patogi tvirtinimo konstrukcija, leidžianti lengvai montuoti gaminius statybos aikštelėje, – vardija A. Ražaitis. – Šiuos PSB armatūros gaminius naudoju ne pirmus metus. Dažnai tekdavo rangovams aiškinti šių gaminių pranašumus, palyginti su kitais plokščių atraminių zonų armavimo būdais, pagrįsti jų naudojimo ekonomiškumą. Malonu, kad išbandę visi rangovai įvertindavo spartų darbą naudojant „Peikko PSB“ ir jų naudojimas kitame to paties užsakovo objekte tapdavo savaime suprantamu.“ Kalbant apie pastato stogą, reikėtų paminėti, kad sutapdinto neeksploatuojamo stogo denginys – gelžbetoninė perdanga, profiliuotas metalinis paklotas, o stogo danga – bituminė ritininė ir plieninės skardos. Šiam projektui įgyvendinti buvo pasirinktos geriausių techninių charakteristikų bituminės hidroizoliacinės dangos „Mida Technoelast PV S5b“ – viršutiniam ir „Mida Technoelast PV S5s“ – apatiniam sluoksniams. Tai aukščiausios „Premium“ klasės UAB „Mida LT“ gaminamos

Statyba

bituminės ritininės stogų dangos, išsiskiriančios kokybe ir ilgalaikiškumu. Minėtieji gaminiai pasirinkti dar ir dėl to, kad stogo dengimo darbai buvo vykdomi šaltuoju metų laiku. „Su uždaviniu susidorota puikiai, nes šios klasės medžiagos atitinka aukščiausius reikalavimus, – pabrėžė UAB „Mida LT“ techninis specialistas Aleksėjus Lisovskis. – Atsakingiausiems bei sudėtingiausiems objektams Lietuvoje naudojamos būtent tokio lygio ritininės hidroizoliacinės dangos.“ Pastato forma taip pat pasirinkta neatsitiktinai. Ji ne tik įspūdinga vizualiai, bet ir saugo nuo saulės, užtikrina natūralų darbo vietų, laboratorijų ir auditorijų apšvietimą. Įėjimai į pastatą taip pat nuolat apšviesti natūralia ar dirbtine šviesa. Įrengiant pastatą nepamiršta ir apie saugumą – visame statinyje sumontuota vaizdo stebėjimo sistema: stebimi visi įėjimai ir praėjimas tuneliu į požeminį medžiagų sandėlį, taip pat visų aukštų centriniai holai. Visose patalpose, išskyrus bendro naudojimo koridorius, holus ir

technines patalpas (sandėliukai, ventkameros, el. skydinės ir tualetai), suprojektuoti judesio davikliai. Unikalusis KTU mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros centras įsikomponavo prie Studentų gatvės tęsinio ir Baršausko gatvės. Jau netrukus Studentų gatve, atkarpoje nuo Rytų gatvės, automobiliai bus nukreipiami į tunelį, virš jo bus įrengtos vietos automobiliams statyti bei žalieji plotai. Lygiagrečiai su Studentų g. suplanuota pagrindinė studentų miestelio pėsčiųjų alėja. Nieko keista, juk miestelio teritorija, užstatyta fakultetų kompleksais, išsaugant tarp jų žaliąsias erdves, yra vertingas Lietuvos architektūros paveldo objektas. Įgyvendinant projektą buvo naudojamos pažangiausios technologijos bei moderniausi įrenginiai. Apie 13 tūkst. m2 komplekso statyba atsiėjo 54 mln. Lt. Projektas buvo finansuojamas ES lėšomis pagal du projektus, kurie įgyvendinami pagal Ūkio bei Švietimo ir mokslo ministerijų kuruojamas priemones. 

Statyba

PSB –

nuo praspaudimo ir šlyties jėgų apsauganti armavimo sistema Neretai šiuolaikinių modernių, išskirtinės architektūros pastatų statytojams tenka spręsti perdangų plokščių apsaugos nuo praspaudimo ir itin nepageidaujamų šlyties jėgų poveikio problemas. Tai ypač aktualu, kai statinio ar pastato projekte numatytas perdangų atrėmimas tiesiai ant kolonų arba sienų, nenaudojant palaikančiųjų sijų. Dažniausiai tokios konstrukcijos naudojamos siekiant estetinio efekto ir maksimalaus patalpų aukščio išnaudojimo, kad tam netrukdytų perdangas laikančios sijos ar kolonų konsolės. Tačiau mūsų šalyje jau įprasti saugantys perdangas nuo praspaudimo sprendimai, pavyzdžiui, kolonų viršutinės dalies konstrukciniai sutvirtinimai, perdangos plokštės storio ar jas armuojančių strypų matmenų padidinimas, aukštesnės klasės betono naudojimas ir kt., yra neekonomiški ir neapsaugo perdangų nuo suirimo. Be to, tokie sprendimai riboja ir mažina konstrukcinį patalpų aukštį tarp perdangų. Šiandien Lietuvos statybininkai minėtų problemų gali visai nesunkiai išvengti – tereikia pasirinkti tinkamą konstrukcinį sprendimą. UAB „Peikko Lietuva“ statyboms tiekia naujovišką ir labai ekonomišką apsaugos nuo praspaudimo ir šlyties jėgų poveikio PSB armavimo sistemą, kuri labai palengvina projektavimą ir gerokai sumažina rūpesčių statytojams, atsakingiems už pastato konstrukcijų patikimumą. Ji leidžia statyti pastatus su plonesnėmis perdangų plokštėmis, taip pat su plonesnėmis ir begembėmis kolonomis, nes net 90 % padidina leistiną perdangos praspaudimo ir šlyties jėgų apkrovą. PSB sistema yra skirta naudoti statant tiek monolitinių, tiek ir surenkamojo gelžbetonio konstrukcijų pastatus, kurių perdangų plokščių storis yra ne mažesnis nei 18 cm. Palyginti su įprastiniu armavimu, ši sistema statybos aikštelėje gerokai palengvina armavimo darbus ir nemažai sutaupo jiems skirto laiko. „Peikko PSB“ armavimo sistema – tai paprastas ir patikimas sprendimas. Ją sudaro viena visiškai tarpusavyje suderintų elementų visuma,

leidžianti armuoti perdangos plokštes nenaudojant fiksatorių tais atvejais, kai yra montuojama viršuje. Ši armavimo sistema puikiai sutvirtina perdangų plokštes ir padidina jų atsparumą perspaudimui aplink kolonas ar pamatų atramas esančiose zonose. Pagal poreikį PSB sistemą galima sumontuoti ne tik virš perdangos, bet ir jos apačioje. „Peikko PSB“ sistema jau yra praktiškai patikrinta įvairiose ES šalyse. Be to, 2013 m. balandį jai buvo suteiktas ETA-13/0151 sertifikatas, todėl dėl kokybės nekyla jokių abejonių. Skirtingi PSB sistemos elementai Šiuo metu statybose naudojamos skirtingų PSB elementų sistemos. Tais atvejais, kai norima apsaugoti perdangas ar pamatines plokštes nuo praspaudimo – naudojami PSB elementai (1 pav.), o kai norima išvengti šlyties jėgų poveikio – taikomi PSB-S elementai (2 pav.). Jos abi 1 pav. Nuo praspaudimo apsauganti armavimo sistema PSB

2 pav. Nuo šlyties jėgų apsaugantis armavimas PSB-S

Statyba

PSB-F tipo elementų sistemą  sudaro dviejų galvučių strypai, pritvirtinti prie plokščios juostos su angomis su iš anksto sumontuotomis plastikinėmis jungtimis. Tarpus tarp jų taip pat galima reguliuoti. Galimi standartiniai dviejų ir trijų strypų elementai.

Strypai su dviem galvutėm yra ga-  minami iš armatūrinio plieno B500B (pagal EN 10080), jų būna 10, 12, 14, 16, 20, 25, 28 ir 32 mm skersmens. Visi PSB sistemos elementai yra gaminami pagal konkretaus projekto reikalavimus. Jų matmenis nesunku nustatyti naudojantis patogia „Peikko Designer®“ programa.

yra visiškai patikimos konstrukciniu požiūriu, nes yra patikrintos ir išbandytos statiniais bei dinaminiais krūviais.

mo apsaugančius PSB elementus, o naudojant PSB-Q kryžmines jungtis galima užtikrinti tinkamą jų montavimo padėtį. Tačiau yra ir montavimo viršuje alternatyva – montavimo apačioje variantas. Prieš montuojant plokštės armatūrą, PSB nuo praspaudimo apsaugančio armavimo elementus galima montuoti ir apačioje, naudojant 15–45 mm storio „Peikko“ fiksatorius, skirtus elementams pritvirtinti prie betono apsauginio sluoksnio.

Kai naudojama PSB tipo sistema, armatūros strypai su dviem galvutėmis yra sumontuojami ant plokščios juostos (tarpai tarp strypų – reguliuojami). Ji gali būti tiek apačioje, tiek viršuje. Standartiniai elementai susideda iš dviejų ir trijų strypų, bet gali būti ir įprastiniai – iš 2–10 ir daugiau strypų. PSB sistemos elementų montavimo variantai Yra keli skirtingi PSB sistemos elementų montavimo variantai. Monolitinio gelžbetonio perdangoms skirtus PSB sistemos elementus rekomenduojama montuoti viršuje. Tuomet visas likęs plokštės armavimas gali būti sumontuotas dar prieš montuojant nuo praspaudi-

Visai kitoks yra montavimo variantas, skirtas surenkamosioms gelžbetonio konstrukcijoms. Tai kelių PSB-F tipo komponentų montavimas surenkamojo gelžbetonio konstrukcijose dar jų formavimo gamyklose metu. Kvalifikuoti specialistai klientus aptarnauja „Peikko“ padaliniuose daugiau nei 30 šalių.  PSB armavimo sistemos pranašumai:  efektyviai apsaugo perdangas nuo praspraudimo ir šlyties jėgų;  paprastas ir nesunkus montavimas palengvina armavimo darbus statybos aikštelėje;  sutaupo pastatų konstrukcinį aukštį;  sistema taupo montavimo laiką, nes yra iš anksto paruošta naudoti;  sistema įvertinta ETA-13/0151 sertifikatu (bandymai ir ETA sertifikatas patvirtina, kad „Peikko PSB“ sistema išsiskiria iki 10 % didesniu atsparumu nei analogiški konkurentų sprendimai);  racionalus ir lengvas sistemos elementų parinkimas nemokama „Peikko Designer®“ programa.

29 UAB „PEIKKO Lietuva“, Naglio g. 4A, 52367 Kaunas, Lietuva, tel./faks. +370 37 370 088, el. p. infoLT@peikko.com

WWW.PEIKKO.LT

Statyba

ar „viešasis interesas“ nebetrukdys ūkio plėtrai?

Statyba

Seime po ilgų diskusijų pagaliau pritarta naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymui, įsigaliosiančiam nuo 2014 m. sausio 1 d. Naująja teisės akto redakcija, kurią lydės pakeitimai Statybos, Žemės ir kituose įstatymuose bei poįstatyminiuose teisės aktuose, iš esmės keičiamas šiuo metu galiojantis teritorijų planavimo reguliavimas. Naująja įstatymo redakcija siekta pagerinti sąlygas verslo plėtrai bei investicijų pritraukimui, sutrumpinti statyboms reikalingų projektų rengimo laiką, trumpinti biurokratinius procesus, iki šiol labai vilkinusius teritorijų planavimo dokumentų rengimą, taip pat paprastinti teritorijų planavimo procedūras. Visuomenės susidomėjimas rengiamu įstatymo projektu buvo didelis – statybų ir investicijų bendrovės, asociacijos ir suinteresuotos visuomenės atstovai Seimui pateikė per 200 puslapių siūlymų, kaip būtų galima pagerinti esamą reguliavimą. Nors į daugelį pasiūlymų atsižvelgta ir teritorijų planavimo procesas iš esmės supaprastintas, viešojoje erdvėje naujasis teritorijų planavimo reguliavimas kritikuojamas dėl neva apribotos visuomenės teisės dalyvauti teritorijų planavimo procesuose. Tad ar tikrai Seimas visuomenės teisę dalyvauti teritorijų planavimo procese paaukojo dėl didesnių ūkio plėtros galimybių? Baimės dėl apribotos visuomenės teisės dalyvauti priimant sprendimus – nepagrįstos Jau Seimo posėdžio metu, kai buvo svarstomas šis įstatymas, buvo girdima nuomonių, kad naujuoju reguliavimu sumažinamos visuomenės galimybės susipažinti su teritorijų planavimo procesu, o tai kartu apriboja suinteresuotos visuomenės galimybes ginti viešąjį interesą. Buvo teigta, kad visuomenė nėra įtraukiama į pirminius sprendimo priėmimo etapus, taip pat nėra įgyvendinamos tarptautinių konvencijų nuostatos.

Minėti nuogąstavimai nepagrįsti, nes naujojo įstatymo 34 str. numatyta, kad tiek dėl valstybės, tiek dėl savivaldybės ir vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentų rengimo pradžios ir planavimo tikslų planavimo darbų programa skelbiama tų institucijų interneto svetainėse, taip pat iki įstatymo įsigaliojimo laiko sukurtoje LR teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir teritorijų planavimo proceso valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje. Visuomenė taip pat turi teisę susipažinti su jau parengtais teritorijų planavimo dokumentais. Susipažinti skiriamas terminas – nuo 10 dienų iki 2 mėnesių. Susipažinimo terminas priklauso nuo to, kokio lygmens (vietovės, savivaldybės ar valstybės) planas yra rengiamas. Taip pat įstatyme numatytas privalomasis konsultavimasis – pla-

Austėja Kazlauskytė, LLRI jaunesnioji ekspertė

navimo dokumentų rengėjai įpareigoti tartis su kompetentingomis suinteresuotomis organizacijomis ar suinteresuota visuomene dėl rengiamų ir parengtų teritorijų planavimo dokumentų, o visuomenė gali teikti pasiūlymus. Taigi, iš tikrųjų visuomenė į teritorijų planavimo procesus įtraukiama visų pakopų metu. Siekiant užtikrinti teritorijų planavimo viešumą, įstatyme įvairiomis informacinėmis priemonėmis besinaudojančių gyventojų patogumui įvardijami ir informacijos teikimo būdai: visa informacija, susijusi su teritorijų planavimu, skelbiama ne tik internete, bet ir seniūnijų skelbimų lentose. Orhuso konvencija – panacėja ar Trojos arklys? Nepagrįstai nerimaujama ir dėl neva neįgyvendintų Orhuso konvencijos nuostatų. 2001 m. Seimo ratifikuota Orhuso konvencija tapo mūsų teisinės sistemos sudedamoji dalis. Pagrindinės trys Orhuso konvencijoje numatytos asmens teisės – teisė gauti informaciją, teisė dalyvauti priimant sprendimus ir teisė kreiptis į teismus aplinkos klausimais – yra apibrėžtos ne tik naujajame Teritorijų planavimo įstatyme, bet ir kituose su aplinkos apsauga susijusiuose įstatymuose.

Jeigu minėtos suinteresuotos visuomenės teisės ir nebūtų įgyvendintos nacionaliniuose įstatymuose, esant teisėtam pagrindui suinteresuoti asmenys galėtų kreiptis į teismus ir Orhuso konvencijos pagrindu. Nereikėtų pamiršti, kad viešuoju interesu rūpinasi ne tik visuomenė, bet ir prokuroras bei valstybinės įstaigos. Tad nėra jokio pagrindo manyti, kad viešajam interesui ginti skirta per mažai dėmesio. Suinteresuotai visuomenei suteikiama teisė ginti viešąjį interesą teismuose skundžiant administracinius sprendimus dėl teritorijų planavimo dokumentų patvirtinimo panaikinimo. Be to, visuomenės dalyvavimas negali būti

Statyba

 Nuotrauka iš UAB „Inreal“ archyvo.

... gali atsirasti tokia situacija, kai vienas asmuo iš Šilutės, nepatenkintas statybomis Alytaus rajone, galės teritorijų planavimo dokumentus skųsti teismui. beribis. Ydingos yra situacijos, kai suinteresuota visuomenė, kelerius metus nepareiškusi jokių prieštaravimų dėl statybų, staiga puola ginti viešojo intereso. Tokioms situacijoms kelią užkerta naujajame įstatyme įtvirtintas 3 metų naikinamasis terminas, kuriam suėjus visuomenė neteks teisės ginti viešąjį interesą. Tikimasi, kad naikinamojo senaties termino įvedimas teritorijų planavimui suteiks teisinio tikrumo ir aiškumo. Viena iš naujojo teritorijų planavimo reguliavimo siekiamybių – įvesti tam tikrus saugiklius, apribojančius galimybes piktnaudžiauti nesuinteresuotai visuomenei teritorijų planavimo procesu. Kitaip tariant – įvesti tokį

reguliavimą, kad „Vaišvydavos aktyvistų bendruomenė iš pakaunės“ be teisinio pagrindo neturėtų galimybės ginčyti teritorijų planavimo dokumentų dėl objektų Panevėžio rajone statybos. Deja, toks siekis, kad ir koks jis būtų logiškas – sunkiai įmanomas. Orhuso konvencijoje numatyta, kad suinteresuota visuomene, turinčia teisę dalyvauti vertinant minėtus procesus, laikomi bet kokie asmenys, kuriems daro ar gali daryti poveikį sprendimai, susiję su aplinka, taip pat visos nevyriausybinės organizacijos, turinčios teisėtą interesą ginti aplinką. Ar vienas žmogus yra suinteresuota visuomenė? Naujajame Teritorijų planavimo įstatyme suinteresuota visuomenė apibūdinama kaip visuomenė, kurios teisėtiems interesams daro arba gali daryti poveikį rengiamo teritorijų planavimo dokumento sprendiniai arba kuri yra suinteresuota tų sprendinių įgyvendinimu. Viešieji juridiniai asmenys, įsteigti teisės aktų nustatyta tvarka ir skatinantys darnią teritorijų plėtrą bei aplinkos apsaugą, visais atvejais laikomi suinteresuotais asmenimis.

Statyba

Kai kurioms „žaliųjų“ organizacijoms, dažnai iš principo protestuojančioms prieš naujus pramonės plėtros, statybų ar infrastruktūros gerinimo projektus, toks reguliavimas yra itin palankus. Tačiau to paties negalima pasakyti apie investuotojus ir privačios nuosavybės savininkus, siekiančius kurti naujas darbo vietas bei turtinti šalies biudžetą. Dar daugiau neaiškumo nei ypač platus suinteresuotos visuomenės apibrėžimas įvelia termino „visuomenė“ apibrėžimas, pagal kurį visuomenę sudaryti gali ir vienas fizinis asmuo. Taigi gali atsirasti tokia situacija, kai vienas asmuo iš Šilutės, nepatenkintas statybomis Alytaus rajone, galės teritorijų planavimo dokumentus skųsti teismui. Tad net ir vienas asmuo galės ginti viešąjį interesą, bet tada kyla klausimas, kiek tas interesas yra viešas, o kiek – privatus? Iki šiol naudojantis įstatymo nuostatomis nėra kliūčių ginti savo privatų interesą, pavadinant jį viešuoju, kadangi viešasis interesas tiek galiojančiame įstatyme, tiek teismų praktikoje interpretuojamas plačiai. Naujuoju įstatymu įvedama daugiau aiškumo ir konkretumo vertinant visuomenės pagrindą ginti viešąjį interesą ir sudaroma daugiau galimybių atriboti privatųjį ir viešąjį interesą, tačiau ar šią kartu su Orhuso konvencija atėjusią problemą nacionalinė teisėkūra išsprendė, parodys teismų praktika.

Evaldas Klimas, advokatų kontoros LAWIN asocijuotasis teisininkas

„Viešasis interesas“ neturėtų būti laikomas priešprieša ūkio plėtrai. Tiek galiojančio, tiek naujai priimto įstatymo 3 str. 1 d. 7 p. nurodyta, kad teritorijų planavimo vienas iš tikslų yra derinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos naudojimo ir veiklos plėtojimo teritorijoje sąlygų. Natūralu, kad visuomenė buvo, yra ir bus suinteresuota supančios aplinkos planavimu. Aktyvus visuomenės dalyvavimas kaip tik turėtų užtikrinti darnią ūkio plėtrą. Sveikintina yra tai, kad pakeistu Teritorijų planavimo įstatymu yra nustatomos visuomenės ir suinteresuotos visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese taisyklės. Šios taisyklės iš esmės atitinka prisiimtus Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus ir suformuotą teismų praktiką. Pakeisto įstatymo nuostatos sąlygoja aiškumą ir galimą stabilumą, kuris yra ypač svarbus darniai plėtrai. Asmenims, abejojantiems, ar priimtu nauju reguliavimu nebus pažeisti suinteresuotos visuomenės interesai, būtina priminti tai, kad visuomenė gali dalyvauti ne tik teritorijų planavimo procese, bet, naudodamasi kitų įstatymų suteikiamomis galimybėmis, dalyvauti vertinant statinių projektinius pasiūlymus, reikšti nuomonę aplinkosaugos ir kultūros paveldo klausimais.

Viešasis interesas – ne tik paveldosauga, bet ir investicijos bei nuosavybės teisių apsauga Viešojo intereso sąvoka naujajame įstatyme buvo papildyta nuostata, kad viešąjį interesą, kalbant apie teritorijų planavimą, sudaro visuomenės gyvenimo kokybė, pagrįsta ir nuosavybės teisių prioritetu bei investicijų skatinimu.

Minėtos nuostatos svarbios ir tuo, jog pripažįstama savininko teisė į jo nuosavybės apsaugą. Tai nuteikia pozityviai, turint omeny, kad viešasis interesas neretai paneigia savininko teises naudotis jam priklausančiu turtu.

Versliems, aktyviems žmonėms tai – didelis laimėjimas, kadangi iki šiol viešuoju interesu buvo linkstama laikyti gamtos, kraštovaizdžio, kultūros paveldo bei kitų panašių vertybių apsaugą. Nors išvardytos vertybės viešai pripažįstamos labai svarbiomis šalies gamtinio bei kultūrinio gyvenimo raidai, tačiau jų išsaugojimas turėtų būti derinamas su galimybėmis kurti naujus gėrius – didinti gamybą, gerinti susisiekimą, plėtoti įvairias infrastruktūras.

Svarbu ir tai, kad paskutinį žodį diskusijose tars teismai. Taigi, net ir turint netobulus įstatymus, teisėjų gebėjimai atskirti piktnaudžiavimo atvejus ir bus tie kertiniai aspektai, leidžiantys įtvirtinti įvairių asmenų grupių interesus derinantį teritorijų planavimą, išlaikant balansą tarp aplinkos apsaugos bei teisėto asmenų siekio naudotis jiems priklausančia nuosavybe, plėtoti verslą ir tuo turtinti aplinką. 

Statyba

„Knauf Brown“ sausosios grindys – kokybė per trumpą laiką Po praeinančio nekilnojamojo turto plėtros sąstingio, norint pagyvinti tiek senosios, tiek ir naujos statybos objektų rinką, statytojams kur kas daugiau dėmesio tenka skirti pastatų vidaus apdailai – jos kokybei vartotojai kelia vis aukštesnius reikalavimus. Kokybiškos grindų, sienų ir lubų apdailos įrengimas užtrunka daugiau laiko, todėl išeities ieškoma pasirenkant naujoviškas, itin kokybiškas medžiagas, kurių naudojimo technologijos leidžia kartu sutaupyti ir nemažai statybai suplanuoto brangaus laiko. Be to, dažniausiai naujos kartos apdailos medžiagos turi ir daugiau kitokių pranašumų, gerokai palengvinančių tiek projektuotojų, tiek ir statybininkų darbą. Patrauklus sprendimas – siekiantiesiems racionalumo Šiandien „Knauf Brown“ sausosios grindys – vienos praktiškiausių aukštos kokybės grindų. Jos skirtos įrengti tiek naujos, tiek senos statybos objektuose. Šių grindų montavimas ne tik gerokai sutaupo apdailai skirto laiko, bet ir neatima daug imlaus darbo bei lemia puikų rezultatą – lygų, tvirtą ir ergonomišką pagrindą viršutinei grindų dangai. Tokias grindis tinka kloti gyvenamosios, visuomeninės, prekybinės ir gamybinės paskirties objektuose, kurių temperatūros ir drėgmės režimas yra sausas arba normalus, taip pat vietose, kuriose nėra agresyvios aplinkos bei yra žemas arba vidutiniškai stiprus mechaninis poveikis. Tačiau, įrengus hidroizoliaciją, sausąsias „Knauf Brown“ grindis galima kloti ir didesnės drėgmės patalpose, pavyzdžiui, vonios kambariuose.

klaipiusius ir nelygius paviršiaus plotus. Jas racionalu naudoti ir tada, kai būtina išvengti šlapių darbo procesų – lyginimo cemento skiediniu. T. y. tokiais atvejais: kai negalima papildomai slėgti perdangos, nes gali atsirasti plyšių ne tik remontuojamose, bet ir kaimyninių patalpų grindyse, taip pat kai gali susidaryti rizika užlieti skiedinio vandeniu apatinius aukštus. „Knauf Brown“ sausosios grindys ypač tinka naudoti pastatuose su medinių sijų perdanga, ant kurios neleidžiama formuoti sunkių grindų konstrukcijų (grindų dangos su klijais bendras svoris – apie 24,0 kg/m2). Svarūs sausųjų grindų pranašumai Svarus „Knauf Brown“ sausųjų grindų pranašumas – greitas montavimas. Jas klojant statybvietėse išvengiama prastovų ir darbai vyksta itin sparčiai. Jau kitą dieną po sumontavimo ant jų galima kloti viršutinę dangą, nes nereikia laukti, kol sausosios grindys išdžius. Be to, jas galima montuoti vos tik išdažius ar tapetais apdailinus sienas. Tai labai svarbu, kai skubama atlikti darbus per itin trumpą laiką. Vertinamas ir kitas tokių grindų pranašumas – sausas ir saugus montavimas – juk sausosios grindys klojamos sausai, todėl jas klojant į pastato konstrukcijas nepatenka drėgmės. Jų montavimas yra švarus ir tylus, todėl remontuojant grindis daugiabučiame name kaimynai nejaučia diskomforto.

Profesionalių statybininkų įsitikinimu, „Knauf“ gaminamos sausosios grindys yra beveik nepamainomos įgyvendinant daugiabučių namų rekonstrukcijos projektus ypač senamiestyje, kai reikia perkloti didžiulius senos grindų dangos išsi-

Projektuotojams svarbu, kad „Knauf Brown“ sausosios grindys yra lengvos, todėl ypač tinka naudoti ten, kur pastato konstrukcijų apkrovos yra ribojamos. Be to, „Knauf Brown“ sausosios grindys padidina perdangų garso varžą – virš masyvių perdangų garso izoliaciją gali padidinti iki 22 dB, o virš medinių sijų perdangų – 17 dB. Nors jų konstrukcija yra plona ir nesumažina patalpos erdvės, tačiau puikiausiai izoliuoja žingsnių sukelia-

Įrengiant sausąsias „Knauf Brown“ grindis ant medinių sijų perdangos dengiamas orui laidus hidroizoliacinis sluoksnis.

Sausas barstalas naudojamas laikantis gamintojo rekomenduojamo minimalaus storio.

Statyba

Ant paruošto visiškai sulyginto barstalo išilgai viena prie kitos vienu sluoksniu sandariai klojamos „Knauf Brown“ gipskartonio plokštės.

Antras „Knauf Brown“ plokščių sluoksnis dedamas ant pirmo sluoksnio skersai.

mus garsus. Taip pat šios grindys padeda sutaupyti ir šildymo lėšų, nes pagerina perdangos šilumos izoliaciją (šilumos laidumo koeficientas – 0,25 W/(m·K) pagal LVS EN 12524).

Skirtingi viršutinių grindų dangų klojimo reikalavimai Paruošti kloti sausųjų grindų paviršių viršutinę danga gana paprasta. Prieš atliekant apdailą, rekomenduojama gruntuoti visų sausųjų grindų viršutinį sluoksnį gruntu „Knauf Tiefengrund“. Jis sutvirtina grindų viršutinį sluoksnį ir apsaugo jį nuo kitų darbų įtakos. Norint, kad grindys būtų atsparios kėdžių ratukams, visą sausųjų grindų paviršių rekomenduojama glaistyti bent 5 mm storio „Knauf Nivello“ sluoksniu. Viršutinių plokščių sluoksnio siūles ir visą sausųjų grindų paviršių būtina glaistyti tuo atveju, jeigu ant grindų planuojama kloti kiliminę dangą. Beje, bet kuriuo atveju kiliminės dangos tampyti ant grindų negalima! Klojant polivinilchlorido, linoleumo ir panašias plonas grindų dangas, taip pat būtina glaistyti visą sausųjų grindų paviršių.

Dėl išvardytų pranašumų netenka abejoti, kad „Knauf Brown“ sausosios grindys suteikia pastatams pridėtinės vertės, o jų gyventojams – komforto. Beje, šių „Knauf Brown“ grindų sistemos medžiagų klasė ir atsparumas ugniai atitinka A2-s1, d0 klasę pagal LVS EN 13501-1. Neatsiejamas nuo kitų „Knauf Brown“ sausųjų grindų pranašumų yra ir patogus montavimas. Jas galima kloti bet kuriuo metų laiku, tik svarbu, kad patalpose oro temperatūra būtų aukštesnė nei +5 °C. Be to, ant šių grindų konstrukcijos galima kloti bet kurią grindų dangą (išskyrus masyvų parketą), nes jų atsparumas slėgiui su polistirenu PS 20 į 4×4 cm plotą: 2 kN (200 kg), todėl prireikus ant sausųjų grindų leidžiama montuoti net pertvaras. Tik reikėtų atkreipti dėmesį, kad siekiant patalpose geresnės garso izoliacijos pirmiau reikėtų statyti pertvaras. „Knauf Brown“ sausųjų grindų sistemos elementai ir montavimo ypatumai „Knauf Brown“ sausųjų grindų elementai klojami dviem sluoksniais ant barstalo arba izoliacinio sluoksnio. Skiriamasis sluoksnis formuojamas iš 0,2 mm storio polietileno plėvelės ant betoninės perdangos arba iš specialaus garą praleidžiančio popieriaus „Schrenzlage“ ant medinės perdangos. Elastinga 8–10 mm storio „Randdamstreifen“ juosta tvirtinama visu perimetru prie vertikalių konstrukcijų, su kuriomis ribojasi grindys. Šios juostos pagrindinė funkcija – pašalinti triukšmo plitimo į gretimas patalpas tiltus ir kompensuoti grindų bei konstrukcijų deformacijų tarpusavio poveikį. Išlyginamasis sluoksnis arba sausas barstalas formuojamas iš „Knauf Trockenschuttung“ (specialaus sauso grindų barstalo, kurio pagrindas – perlitas). Galima naudoti ir nuo 2 iki 4 mm frakcijos keramzitą, kurio drėgmė ne didesnė kaip 1 %, nes siekiant kokybės ypač svarbu, kad barstalas būtų sausas. Izoliacinis sluoksnis gali būti klojamas iš grindinio putų polistireno arba akmens vatos. Pačių sausųjų grindų pagrindinį sluoksnį sudaro du – viršutinis ir apatinis – sluoksniai iš labai atsparių gniuždymui „Knauf Brown“ plokščių. Pirmam ir antram „Knauf Brown“ sluoksniams suklijuoti naudojami PVA klijai.

Kloti ant sausųjų grindų tinka tik tų rūšių parketą, kurį sudaro mažiau stumdomos dalys, t. y. paruoštas parketo lenteles arba mozaikinio parketo dangą. Prieš ją klojant sausųjų grindų paviršiaus glaistyti nereikia, tačiau būtina gruntuoti visą paviršių. Jeigu parketo danga storesnė nei 14 mm, rekomenduojama pasirinkti slankųjį klojinį. Toliau dirbant reikia laikytis DIN 18 356 (parketo darbai) reikalavimų ir konkretaus tiekėjo parketo klojimo nurodymų. Ant sausųjų grindų, gruntuotam paviršiui visiškai išdžiūvus, galima klijuoti ir ne didesnes nei 330×330 mm matmenų keramikos ar akmens keramikos (bet ne fajansines) plyteles, tik prieš tai būtina užglaistyti siūles. Plytelės klijuojamos elastingais plytelių klijais „Knauf K4“. Prieš klijuojant grindų plyteles didesnės drėgmės patalpose, pavyzdžiui, vonios kambariuose, būtina per visą patalpos plotą pakloti hidroizoliacinį sluoksnį, pavyzdžiui, „Knauf Flächendicht“. O gamybinėse ar visuomeninėse nuolatinės drėgmės patalpose rekomenduojama naudoti cementines sausąsias grindis „Knauf Aquapanel Floor“. Jas klojant reikia suformuoti tokias pačias deformacines siūles kaip ir sausosiose grindyse. 

Pageidaujančiuosius pasikonsultuoti prašom skambinti į „Knauf“ infocentrą tel. (8 5) 213 2222. www.knauf.lt

Statyba

SILIKATINIAI DAŽAI Julius Justinavičius

Gausiai silikatinių dažų grupei priskiriamuose dažuose plėvelę sudarantis komponentas (plėvėdaris) yra kalio skystasis stiklas. Tai vandenyje tirpus kalio silikatas. Chemikai jį pripažįsta kaip stiprų šarmą. Iš silikatinių dažų neretai formuojamos geros kokybės ir palyginti nebrangios fasadinių paviršių dangos. Gana dažnai šie dažai kartu su kalkiniais ir cementiniais dažais dar vadinami mineraliniais dažais, nors visų minėtų dažų atmainų sudėtis bei savybės gerokai skiriasi – juos sieja tik mineralinė pagrindinių komponentų kilmė. Kita vertus, susidarančios silikatinių dažų plėvelės savybės yra panašios į cementinių ar kalkinių dažų dangų savybes: nors jie yra laidūs vandeniui ir dujoms, tačiau jų garinė varža yra palyginti maža. Nedidelis pastarojo rodiklio dydis – viena iš svarbesnių fasadinių paviršių ilgalaikio eksploatavimo sąlygų. Būtent dėl tokios ypatybės silikatiniai dažai puikiai tinka pastatų fasadų apdailai. Jei sutarsime, kad silikatiniai, arba modifikuotieji silikatiniai, dažai priskirtini mineralinių dažų atmainai, o ne sudaro visiškai atskirą silikatinių dažų grupę, tai jie priklausys dažniausiai naudojamai šių mineralinių dažų rūšiai, mus pasiekusiai dar iš XIX amžiaus. Daugiametė patirtis įrodė, kad skystasis stiklas drauge su kitais komponentais suformuoja pakankamai stiprią, saulės spinduliuose neblunkančią, plaunamą vandeniu, matinę ar pusiau blizgią dažų plėvelę. Daugeliui statybininkų įprastuose silikatiniuose dažuose rišiklis (plėvėdaris) yra kalio skystasis stiklas, nors kitose technikos srityse (klijų, ugniai ir (ar) rūgštims atsparaus cemento, sorbentų gamyboje) naudojamas kitokios sudėties – natrio, ličio skystasis stiklas. Svarbu pastebėti, kad būtent skystasis stiklas ir iš jo susiformavusi plėvelė yra nedegi medžiaga, todėl su juo ruošiamos ir specifinės paskirties receptūros, pagal kurias gaminami kaitrai atsparūs, priešgaisrinėmis savybėmis išsiskiriantys dažai. Silikatiniai dažai rišdamiesi dažomame paviršiuje sudaro plėvelę, kuri standėja sąveikaudama su dažomo pagrindo dalelėmis, kai kuriais kitais dažų komponentais. O svarbiausia, kad ji standėja patirdama atmosferinį veikimas: aplinkos ore esan-

Statyba

tis anglies dioksidas reaguoja su kalio skystuoju stiklu, aukštesnėje aplinkos temperatūroje ir saulės spindulių veikiamas iš dažų sluoksnelio garuoja vanduo, ilgainiui susidaro stabilūs ir netirpūs vandenyje bei plėvelę sudarantys junginiai. Tokių dažų receptūroje gali būti ir vadinamųjų silikatizatorių – minėtosios plėvelės susidarymą spartinančių medžiagų. Pavyzdžiui, silikatizatoriumi gali būti cinko oksidas, t. y. cinko baltalas, kuris kartu yra ir biocidas – dumblių, samanų, grybelio augimą po ir ant dažų sluoksnio stabdanti medžiaga. Ekologiniu požiūriu priimtinesniu silikatizatoriumi laikomas natūralus ar sintetinis geltonasis pigmentas iš geležies hidrooksidų ir oksidų. Statybinių medžiagų rinkai tiekiamų silikatinių dažų sudėtis dažnai skiriasi. Šių dažų skirtingų gamintojų naudojamų komponentų santykinis kiekis gali būti labai įvairus, todėl silikatiniams dažams būdingas skirtingas galiojimo laikotarpis, o apie jį informuojantis užrašas visuomet turėtų būti vertinamas rimtai dėl to, kad prasidėjusių dažų pakuotėje silikatizacijos reakcijų sustabdyti visiškai nebeįmanoma ir joks jos turinio maišymas tikrai nepadės.

silikatinius dažus gali fasuoti į kur kas didesnę nei anksčiau tarą. Dėl to laimi ir ekonomijos siekiantys silikatinių dažų naudotojai – ne tik dažytojai mėgėjai, bet ir profesionalai, nes jie gali dažyti didelius plotus nesibaimindami spartaus dažų džiūvimo ir nesuardomos plėvelės paviršiuje susidarymo. Kita vertus, pagerėja ne tik technologinės, bet ir kai kurios eksploatacinės tokių modifikuotų silikatinių dažų savybės. Pavyzdžiui, gerokai padidėja jų plėvelės hidrofobiškumas – viena svarbiausių pastatų apdailai savybių „atstumti“ drėgmę. Silikatinių dažų naudojimas statybose tikrai įvairus. Jais galima dažyti keraminių ir silikatinių plytų mūrą, betono paviršius, gamtinį akmenį, daugelį vertikalių pastatų fasadinių paviršių. Viena iš statybininkams parankiausių silikatinių dažų technologinių savybių yra ta, kad jie geriau nei kiti tinka dažyti šviežiai cementiniu ir sudėtiniu (cemento ir kalkių) tinku nutinkuotiems paviršiams. Šarminis šių dažų plėvėdaris puikiai susiderina su dar nespėjusiu karbonatizuotis – virsti kalcio karbonatu – tinko

Dar prieš kelis dešimtmečius silikatiniai dažai buvo ruošiami dažyti prieš pat dažymo darbų pradžią. Skystasis stiklas buvo maišomas su miltelių pavidalo parinktais komponentais. Iš jų sumaišytas kompozicijas buvo galima naudoti ne ilgiau nei 8–12 valandų. Kai kurie silikatinių dažų gamintojai iki šiol ruošia tokias preliminariai sumaišomas profesionaliai naudoti skirtas silikatinių dažų receptūras, tačiau siūlo ir alternatyvių sprendimų – jau iš anksto sumaišytų, vartoti paruoštų ir buitiniam naudojimui skirtų silikatinių dažų pakuotes. Šiuo metu daugumą prekyboje esančių silikatinių dažų sukurtų atmainų derėtų vadinti modifikuotaisiais silikatiniais dažais. Prekyboje jie įvardijami silikatiniais emulsiniais dažais. Pastarųjų savybės ir pritaikymas priklauso nuo dažuose esančio skystojo stiklo ir polimerinių priedų santykinio kiekio. Įvairiais priedais (lėtikliais) ir papildomais rišikliais modifikuotuose silikatiniuose dažuose komponentų tarpusavio reakcijos (plėvelės susidarymo) gerokai sulėtinamos, o dažų sandėliavimo laikotarpis – gerokai pailginamas. Prekybininkai modifikuotus  Kai kuriose fasado plokštumose dažų

plėvelės ilgalaikiškumą lemia ne tiek dažų atmaina ir kokybė, kiek paties pagrindo savybės (kalkiniu tinku padengtas yrantis cokolis).

Statyba

skiedinio rišikliu. Juo gali būti kalcio hidroksidas ar hidratuotas cementas. Silikatinių dažų komponentai ir virš dažomo paviršiaus susidaranti plėvelė yra atspari įvardytos atmainos tinko komponentų poveikiui, nes joje vyksta tokie patys cheminiai procesai ir virsmai, kaip ir dažomo tinko sluoksnyje (pagrinde). Tačiau vis dėlto būtina pastebėti, kad tokie dažai netinka dažyti silpniems ir smarkiai drėgmę įgeriantiems pagrindams, tokiems kaip, pavyzdžiui, suaižėjusių ir aptrupėjusių plytų mūrui, porėtam tinkui ar betonui. Su šiais dažais negalima nudažyti plastiko, visai nepatartina juos naudoti moliniams (plūktiniams), medienos ir gipso pagrindams dažyti. Tačiau atskirais atvejais silikatinius emulsinius dažus ant kai kurių minėtų pagrindų visgi dažyti galima.

 Aliejinių arba alkidinių dažų plėvelės senėjimo, taip pat

intensyvaus saulės spindulių poveikio požymiai: pasišalinus iš plėvelės plastifikuojančioms medžiagoms, ji susitraukia, atplyšta nuo paviršiaus, susidaro plyšelių tinklelis.

 Blogo gruntavimo ir netinkamo dažų parinkimo

klaidos lemia blogą dangos sukibtį.

Statybų profesionalams, dirbantiems su silikatiniais dažais, derėtų prisiminti, kad šie dažai priskiriami šarminėms medžiagoms. Dėl šios priežasties jais dažant paviršius dažytojams derėtų būti su apsauginiais akiniais. Taip pat prieš dažymą langų stiklus, langų ir durų rėmus, jų rankenas iš aliuminio reikėtų sandariai uždengti, o dažams maišyti ar perpilti naudoti tik plastikinę tarą ar plieninės skardos talpas, tačiau jokiu būdu neleistina naudotis kibirėliais iš aliuminio. 

Statyba

Ar tinkamai vėdinamuosius fasadus šiltiname mineraline vata? Julius Justinavičius

Galime spėti, kad terminas „vėdinamasis fasadas“ (ventiliuojamasis fasadas) į mūsų kasdienę techninę kalbą pateko iš vokiečių kalbos kaip ne itin vykęs vokiško termino „beluefteten Fassaden“ vertinys. Normatyvinėje literatūroje teigiama, kad vėdinamojo fasado konstrukcija naudojama šiais atvejais: a) siekiant sumažinti saulės poveikį ir atitvarų perkaitimą (karšto klimato šalyse); b) eliminuojant ar mažinant kritulių ir iš patalpų difunduojančių vandens garų poveikį fasadinės atitvaros sluoksniams (iš esmės termoizoliacinėms medžiagoms); c) siekiant estetiškos fasadų apdailos ir viso pastato architektūrinės kokybės. Pagal prieš metus įsigaliojusį statybos techninį reglamentą STR 2.01.11:2012 „Išorinės vėdinamos termoizoliacinės sistemos“, tokia sistema vadinama pastato laikančiųjų konstrukcijų išorėje įrengiama sienų apšiltinimo ir apdailos konstrukcija, kurią sudaro gamintojo pateiktas arba pagal projektą sukomplektuotas gamyklinių statybos produktų rinkinys iš tokių komponentų: sistemos karkaso, jos mechaninio tvirtinimo elementų, termoizoliacinio ir vėjo izoliacinio sluoksnių bei išorės apdailos. Šiame apibrėžime neminimas vėdinamas oro tarpas, vienas iš skiriamųjų ir esminių sistemos funkcinių komponentų – su aplinka susisiekiantis oro sluoksnis, esantis tarp fasado apdailos ir vėjo izo-

Statyba

 1 pav. Nors vėdinamojo fasado sluoksnių išdėstymas yra aiškus, dar tenka pamatyti ir nesuprantamos paskirties, iš skirtingų, tarpusavyje nederančių medžiagų įrengtų vėdinamojo (?) fasado konstrukcijų. srautų poveikio apsaugančių medžiagų (difuzinių plėvelių, kietųjų ekranų ir pan.) pasirinkimo rekomendacijomis. Pagrindinis tokios šiltinimo sistemos tikslas – neleisti įmirkti mineralinei vatai ir visiems kitiems sistemos elementams. Supaprastintą tokio fasado veikimą galime aprašyti keliais sakiniais. Vandens garų parcialinis slėgis dėl temperatūros skirtumo patalpose dažniausiai ar bent jau ilgesnį metų laikotarpį yra didesnis nei išorėje. Dėl to vandens garai per atitvaras (konstrukcinį ir garams laidų termoizoliacinį sluoksnį) šalinasi laukan, tiksliau – į vėdinamą fasadinės sienos tarpsluoksnį, per kurį jie cirkuliuojančių oro srautų yra „išnešami“ į išorę. Tiesa ir tai, kad pastačius šiuolaikinį hermetišką pastatą iš garams beveik nelaidžių konstrukcijų, mineralinės vatos sluoksnį reikia „vėdinti“ dėl išorinio drėgmės (įpučiamų kritulių ir besikondensuojančios „rasos“) poveikio. Tinkamai suprojektuotas vėdinamas oro tarpas susitvarko ir su šia funkcija. Akivaizdu, kad „vėdinamojo fasado“ funkcionavimo schemoje didžiulį vaidmenį atlieka oro tarpsluoksnis ir jame natūralios konvekcijos sukeltas oro kaitos greitis.

Renkantis šiltinimo medžiagas, nederėtų pamiršti, kad atitvarose su vėdinamu oro sluoksniu šilumos nuostoliai priklauso ne tik nuo šių medžiagų šilumos laidumo koeficiento, drėgminės būklės, oro tarpo storio, vėjo izoliacinio sluoksnio vandens garų pralaidumo, bet ir ... liacinio arba termoizoliacinio (paprastai mineralinės vatos) sluoksnių (1 pav.). Kitas dažniausiai realizuojamas tokios apdailos ir šiltinimo sistemos bruožas – konstrukciniu požiūriu ją dažniausiai galime įvardyti „kabančia“, prilaikoma tik mechaninio tvirtinimo elementų: į sieną įgręžtų inkarų, mineralinę vatą perveriančių laikiklių, smeigių ir apdailos sluoksniui tvirtinti skirtų profiliuočių. Konstrukciniu požiūriu toks fasadas gerokai skiriasi nuo masyvesnių daugiasluoksnių sienų su oro tarpsluoksniu. Šiuo metu galiojančiose normose šis skirtumas apibrėžiamas vėdinamo oro tarpo sluoksnio pločiu (kokybiškai apibrėžiamu vėdinimo intensyvumu) ir atitinkamų šiltinimo bei nuo kritulių ir oro

Norminiai dokumentai Jau minėtame reglamente STR 2.01.11:2012 daugiau dėmesio skirta konstrukciniams vėdinamos termoizoliacinės sistemos elementams, jų skaičiavimui, vėjo apkrovų įvertinimui, įvairiems saugaus sistemos eksploatavimo aspektams. Tenka pripažinti, kad reikalavimai termoizoliacinio sluoksnio savybėms, įrengimo aspektams yra abstraktūs. Pavyzdžiui, nurodoma, kad sistemoje naudojami termoizoliaciniai gaminiai turi būti priglausti prie pagrindo karkaso elementais arba pritvirtinti papildomais tvirtinimo elementais – smeigėmis, suformuotas mineralinės vatos sluoksnis turi būti vientisas, be plyšių ir įspaudimų, o montavimo metu susidarę termoizoliacinio sluoksnio vientisumo pažeidimai – užtaisyti ta pačia medžiaga, kuri naudojama termoizoliaciniam sluoksniui įrengti. Reglamente nenurodoma termoizoliacinių gaminių rūšis, savybės, tačiau teigiama, kad projektuojant termoizoliacinių medžiagų tvirtinimą prie pagrindo (išorinės sienos), derėtų vadovautis šių medžiagų gamintojų nurodymais.

Kitas norminis dokumentas – Europos techninio įteisinimo įstaigos nario išduotas dokumentas, patvirtinantis išorinės vėdinamos termoizoliacinės sistemos tinkamumo naudoti techninį įvertinimą ir nustatantis techninius jos reikalavimus. Iš dviejų dalių sudarytas Europos techninis liudijimas ETAG 034 P1, P2 (sulietuvintas trumpinys ETL) įtvirtina kompleksinį požiūrį į vėdinamųjų fasadų sistemas, tačiau šiame dokumente keliami dažnai abstraktaus pobūdžio reikalavimai sistemos medžiagoms, konstrukcijoms ir detalėms. Pavyzdžiui, vieni iš konkretesnių reikalavimų apta-

Statyba

riamoms sistemoms – mažiausia jų eksploatavimo trukmė (25 metai), nuoroda į tai, kad sistema turi funkcionuoti esant mažiausiam 50 oC temperatūros pokyčiui per parą (P1, p. 4.7), vienas iš konkretesnių reikalavimų – įrašas apie tai, kad šiltinimo medžiagos (mineralinė vata) turėtų būti hidrofobizuotos (kai jų sluoksnį pro nesandarios apdailos siūles gali pasiekti įkypo lietaus lašai), atitinkamai reikalaujama apdoroti ir medinio karkaso elementus. Nuo 2011 m. pradžios galiojančiuose gaisrinės saugos pagrindiniuose reikalavimuose gaisro plitimas statiniuose ribojamas degančio ploto, degimo intensyvumo ir trukmės mažinimo priemonėmis. Pirmiausia tai yra konstrukciniai ir tūriniai projektavimo sprendiniai, neleidžiantys pavojingiems gaisro veiksniams susidaryti ir išplisti patalpose, tarp jų, tarp aukštų ir gaisrinių skyrių ir pan. Tačiau įvardytame dokumente (p. 50.2) deklaruojama, kad siekiama riboti net sunkiai degių „B–s1, d0 ir žemesnės degumo klasės statybos produktų, naudojamų statinio (pastato) konstrukcijoms įrengti“ panaudą. Čia nedviprasmiškai nurodoma, kad aptariamose fasadinėse sistemose turėtų būti naudojamos nedegios medžiagos (p. 81–83), tiesa, yra ir išlygų, kurios priklauso nuo pastato funkcinės grupės, gaisrų gesinimo sistemos ir iš esmės aukštiems ar labai aukštiems (per 17–26,5 m ir per 54 m aukščio) pastatams su vėdinamųjų fasadų sistemomis yra sunkiai pritaikomos (specifinis fasadų skaidymas išsikišančiomis atbrailomis, reikalavimai tarpuangių pločiui ir t. t.). Beveik visi šie reikalavimai pakartoti ir kituose norminiuose dokumentuose – STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“ aktualioje redakcijoje, taip pat Gyvenamųjų pastatų gaisrinės saugos taisyklėse. Tai reiškia, kad vėdinamojo fasado sistemoje termoizoliacinis sluoksnis tokiuose pastatuose tegali būti įrengtas iš mineralinės vatos.

temperatūros – jai žemėjant, padidėja. Minėtasis oro srauto judėjimo greitis priklauso ir nuo sienos šiltinimo sluoksnio efektyvumo: jo šiluminei varžai mažėjant, oro srauto greitis didėja dėl temperatūros skirtumo oro sluoksnyje (suintensyvėja konvekcija). Labiausiai oro srautų greitį lemia vėdinamo sluoksnio storis: jam mažėjant, dėl padidėjusio pasipriešinimo mažėja ir drėgmę išnešančio oro srauto greitis. Todėl daugelyje normatyvinių dokumentų šis rodiklis yra pastatų sienų su oro tarpsluoksniu sistemų klasifikavimo pagrindas. Vėdinamas oro sluoksnis drauge su apdailos ir mineralinės vatos sluoksnių tvirtinimo elementais daugiausia lemia fasadinės sistemos ilgalaikiškumą. Juo pasišalina iš patalpų per atitvaras patekę vandens garai, jis neutralizuoja kritulių ir ant vidinės apdailos pusės susikaupusios kondensacinės drėgmės poveikį šiltinimo sluoksniui, kartu su kitais fasado elementais sumažina triukšmo poveikį ir, kaip ne kartą įsitikinta statybose, leidžia kompensuoti laikančiųjų atitvaros konstrukcijų nukrypimus nuo vertikalės. Aišku, ši vėdinamojo fasado funkcija privalomuosiuose normatyviniuose dokumentuose neįvardijama, tačiau realybėje yra kitaip: minėtose statybos taisyklėse „Fasadų įrengimo darbai“,  2 pav. Cokolinis profiliuotis su vėdinimo kiaurymėmis ir jo laikiklis prie renovuojamo stambiaplokščio daugiabučio namo sienos. Ši nuotrauka kelia daug klausimų: kaip prie grublėto sienos paviršiaus priglus šiltinimo medžiaga, kodėl vėdinimo kiaurymės atsidūrė kaip tik po būsimu termoizoliacijos sluoksniu, o ne po vėdinamu oro tarpu?

Daugelis įvardytų ir kitų reikalavimų yra susisteminti kitame savanoriškai taikomame normatyviniame statybos techniniame dokumente – 2012 m. Lietuvos statybininkų asociacijos paruoštose statybos taisyklėse „ST 121895674. 205.20.02:2012. Fasadų įrengimo darbai. Vėdinamųjų fasadų su mineralinės vatos šilumos izoliacija įrengimas“. Šis visiems internete prieinamas, kompiliatyvaus pobūdžio dokumentas vertingas tuo, kad jame išsamiau nei kitur yra pateikti skirtingi tokių fasadų sprendimo variantai, reikalavimai visiems šiuo metu naudojamiems komponentams, nurodyti medžiagų parinkimo ir suderinimo principai, suprantama bei akcentuota forma, su brėžinukais ir schemomis pakartoti kitų normatyvinių dokumentų reikalavimai. Vėdinamo oro tarpo storis Aišku, kad vienas pagrindinių vėdinamos termoizoliacinės sistemos funkcinių komponentų – vėdinamas oro tarpas. Konvekcinio oro srauto judėjimo greitis jame priklauso nuo daugelio veiksnių. Pavyzdžiui, šis greitis priklauso nuo fasado apdailinio sluoksnio įšilimo tolygumo, aplinkos oro

Statyba

Aplinkos ministerijos „Sienų su oro tarpais projektavimo ir statybos rekomendacijose R40-02“ vėdinami oro tarpai pagal plotą, vėdinimo intensyvumą (ir plotį, kurį suskaičiuoti nesunku), skirstomi į 5 grupes. Nevėdinamais oro tarpais vadinami tokie, kurių skerspjūvio plotas, tenkantis vienam fasado ilgio metrui, yra mažiau nei 5 cm2. Mažai vėdinamais vadinami oro tarpai, kurių plotas nuo 5 iki 15 cm2/m´ (arba didžiausias oro tarpo plotis, suskaičiuotas tarus, kad oro tarpas tolygiai „pasiskirsto“ per aptariamą fasado ilgį iki 1,5... 2 mm). Skirtingu intensyvumu vėdinamu oro tarpu įvardijami tokie, kurių plotas didesnis už 15 cm2/m´, bet mažesnis už 300 cm2/m´ (didžiausias plotis – iki 3 cm) ir nuo 300 iki 400 cm2/m´ (plotis – 4 cm). Intensyviai vėdinamais vadinami oro tarpai, kurių plotas yra nuo 400 iki 1 000 cm2/m´ (didžiausias oro tarpo plotis – 10 cm). Be to, pagal šį reglamentą intensyviausiai vėdinamomis pripažįstamos ir pastato atitvarų sandūrų vietos – matyt, taip įvardyti fasadų kampai (3 pav.). Termoizoliacinių medžiagų

 3 pav. Pastatų kampuose apdailos plytelės gali pasislinkti dėl didelių slėgio skirtumų, pernelyg mažo ant profiliuočių priklijuotos guminės tarpinės ploto ar jos nebuvimo.

p. 11.3 teigiama, kad „vėdinamųjų fasadų konstrukcija nėra skirta išlyginti plokštumoms, t. y. ištaisyti statybiniams trūkumams, kurių nuokrypiai nuo vertikalės ir horizontalės yra didesni nei 100 mm“ (!). Tiesa, šis skaičius, matyt, yra suderintas su iš reglamentų STR 2.01.11:2012 ir STR 2.01.03:2009 „Statybinių medžiagų ir gaminių šiluminių techninių dydžių projektinės vertės“ bei ETL ETAG 034 pasiskolintu ir taisyklių 11.5.1 p. sukonkretintu teiginiu: „Kad nesikondensuotų garai ant vidinės apdailinės plokštės sienelės, vėdinamas oro tarpelis tarp plokštės ir šiltinamos medžiagos turi būti ≥ 25 mm, bet ne daugiau kaip 100 mm.“ Įdomu, kad STR 2.01.11:2012 didžiausias vėdinamo oro tarpo storis tiesiogiai nenurodomas, bet pabrėžiama, kad jis ir vėdinamų angų plotas turi atitikti sistemos gamintojo nurodymus, tačiau negali būti mažesni atitinkamai už 25 mm ir už 50 cm2 vienam sienos ilgio metrui (2 pav.). Be to, reglamente nurodyta, kad šios vėdinimo angos turi būti įrengtos viršutinėje ir apatinėje konstrukcijos dalyse, turi būti numatytos ir drenažinės angos į vėdinamą oro tarpą iš išorės patekusiam arba kondensaciniam vandeniui pašalinti iš konstrukcijos. Statybos techniniame reglamente STR 2.01.03:2009 ir gerokai anksčiau išleistose, projektuotojų jau primirštose

storio ir savybių parinkimas Vėdinamos sistemos šiltinimo sluoksnio storis parenkamas vadovaujantis jau įvardytų reglamentų nuostatomis ir metodikomis, nors juose teigiama, kad tai galima atlikti ir pagal kitas, neįvardytas, bet veiksmingas metodikas. Čia tik derėtų atkreipti dėmesį, kad termoizoliacinio ir vėjo izoliacijos sluoksnių medžiagų pasirinkimas priklauso ir nuo mineralinės vatos oro laidumo koeficiento, arba, aiškinant supaprastintai, nuo gebos vėdintis, išgarinti susikaupusią drėgmę. STR 2.05.03:2009 5 ir 6 lentelėse termoizoliacinio sluoksnio medžiagos (mineralinė vata) pagal šį rodiklį yra suskirstytos į 3 grupes ir ne visos jos tinka vėdinamoje sistemoje, joje tegali atlikti specifinę vėjo izoliacijos funkciją arba, priešingai, su jomis turi būti naudojami vėjo poveikį bei galimą šilumos netekimą neutralizuojantys ir tam tikru oro laidumu išsiskiriantys ekranai, difuzinės plėvelės (4 pav.).

Renkantis šiltinimo medžiagas, nederėtų pamiršti, kad atitvarose su vėdinamu oro sluoksniu šilumos nuostoliai priklauso ne tik nuo šių medžiagų šilumos laidumo koeficiento, drėgminės būklės, oro tarpo storio, vėjo izoliacinio sluoksnio vandens garų pralaidumo, bet ir nuo termoizoliacinį sluoksnį perveriančių fasadinės sistemos tvirtinimo laikiklių (gembių) kiekio, jų skerspjūvio ploto. Šie rodikliai turėtų būti įvertinti skaičiuojant šilumos perdavimo koeficiento pataisas dėl papildomo šilumos nutekėjimo per metalines jungtis (STR 2.05.01:2005 p. 14). Tačiau, jei fasadinė sistema komplektuojama iš gamyklinių elementų pagal projektuotojo nurodymus (tai leidžiama pagal STR 2.01.11:2012 p. 8.1, 31), kyla alternatyvų pasirinkimo klausimas. Kaip žinia, sistemos tvirtinimo laikikliai (gembės) gali būti iš aliuminio ar nerūdijančio bei cinkuoto plieno (dėl pastarojo panaudos kyla abejonių, bet tai – kita tema), o jų skerspjūvio plotą suskaičiuoja konstruktoriai. Paprastai vienodo dydžio apkrovas laikančių laikiklių iš aliuminio lydinių skerspjūvio plotas yra apytikriai nuo 1,7 iki 16 cm2, antikorozinėmis

Statyba

 4 pav. „Susiraukšlėjusi” ir vėdinamą oro tarpą užkimšusi difuzinė plėvelė ir abejotina aliuminio profiliuočių pjaustymo bei tvirtinimo kokybė – nereti fasadinių sistemų defektai.

dangomis dengto plieno gembių skerspjūvio plotas – nuo 0,7 iki 2,5 cm2, o elementų iš nerūdijančio plieno skerspjūvis bus mažiausias – nuo 0,8 iki 1,5 cm2. Šis plotas svarbus tiek konstrukciniu, tiek ir šiluminio efektyvumo požiūriu – juk laikikliai sudaro šalčio tiltelius termoizoliaciniame sluoksnyje. Deja, šiuo metu rinkoje esantys karkasų laikikliai iš šilumai nelaidžių stiklo, anglies ir kitokio plaušo kompozitų kol kas yra gana brangūs, dar nespėję įgyti projektuotojų ir statybininkų pasitikėjimo. Paprastai vėdinamojo fasado defektai, netinkamo funkcionavimo priežastys skirstomos į 2 grupes: a) projektines-konstrukcines klaidas (netinkamas vėdinamo oro tarpsluoksnio plotis, netinkamas jo vėdinimas, priešvėjinio ekrano nefunkcionavimas, termoizoliacinio sluoksnio įmirkis ar (ir) žemi šilumos izoliavimo rodikliai ir pan.); b) konstrukcinius-technologinius defektus (fasado laikančiosios profiliuočių sistemos defektai, blogas ir nesisteminis jos elementų parinkimas, laikančiojo karkaso inkaravimo problemos, netaisyklingas mineralinės vatos ir apdailinių elementų tvirtinimas bei pan.). Kiekviena šių defektų grupė verta atskiro straipsnio, tad pabandykime atsakyti į paprastesnius klausimus: kaip patikrinti, ar taisyklingai suprojektuotas vėdinamasis fasadas, ar vėdinamu oro tarpsluoksniu pašalinama šaltuoju metų laikotarpiu susikaupusi ir per atitvarą difundavusi drėgmė? Ar pasiteisina vėjo ir kritulių izoliacinė membrana, privalanti praleisti drėgmę tik į vieną pusę – į oro tarpsluoksnį? JAV, Vakarų Europos šalyse, Japonijoje, kitose Azijos šalyse dangoraižiuose įrengiamos brangios viso pastato konstrukcijų, taigi ir termoizoliacinių, fasado apdailos sluoksnių būklės nuolatinės stebėsenos sistemos, tačiau mums jos, matyt, kol kas yra pernelyg brangios. Praktiškai taikomi paprastesni metodai: du kartus per pirmuosius pastato eksploatavimo metus, lietingo sezono pabaigoje ir pavasarį, kai nutraukiamas patalpų šildymas ir šiltinimo sluoksniuose užsibaigia drėgmės kaupimosi laikotarpis, keliose vietose išimami fasadinės apdailos elementai ir paimami mineralinės vatos mėginiai. Laboratorijoje nustatomas jos įmirkis, kuris lyginamas su norminiu (didžiausiasis leistinas drėgmės prieaugis atitvarose nurodytas STR 2.05.01:2005 18 p.). Jei termoizoliacinės medžiagos drėgnis yra didesnis už leistinąjį (pavyzdžiui, mineralinei vatai jis yra 0,045 kgvandens /1 kgvatos, arba iki 4,5 % jos masės, akytbetoniui – iki 0,18 kgvandens /1 kgvatos, arba iki 18 % jo masės), tai reiškia, kad vėdinamasis fasadas funkcionuoja netinkamai. 

UAB „Sapa Profiliai“ projektų vadovas Arvydas Čiečkius:

Vėdinamųjų fasadų ilgalaikiškumas ir tinkamas funkcionavimas priklauso nuo tinkamai parengto projekto, kokybiškų konstrukcinių elementų, apdailos medžiagų ir atsakingai atliktų montavimo darbų kokybės. Vėdinamųjų fasadų karkasai gali būti iš įvairių medžiagų: medienos, cinkuoto plieno, aliuminio lydinių, nerūdijančio plieno. Aliuminio profiliuočiai išsiskiria tuo, kad yra ilgalaikiai, atsparūs korozijai, atmosferos poveikiams, o konstrukcijos iš jų yra lengvos – net tris kartus lengvesnės už plienines. Be to, karkaso iš aliumininių profiliuočių montavimo darbus galima vykdyti drėgnu ir šaltu metų laiku. Aliuminio lydiniai natūraliai sensta ir tampa dar tvirtesni. Renkantis karkasui aliuminio profiliuočius, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad jie būtų pagaminti iš sertifikuotų lydinių, atitinkančių EN-755-2 nustatytas mechanines ir struktūrines savybes.

Straipsnių ciklo apie dažus tęsinį skaitykite kitame žurnalo numeryje.

Inžinerija

„TECEdrainline“ dušo latako su užklijuotomis, persidengiančiomis „Seal System“ sandarinimo juostelėmis nuotrauka prieš pirmo grindų hidroizoliacijos sluoksnio tepimą.

Ant išdžiūvusio pirmojo grindų hidroizoliacijos sluoksnio montuojama sandarinimo tarpinė su įterpta „Seal System“ sandarinimo junge.

„Seal System“ – naujas „TECE“ trapų ir dušo latakų sandarinimo standartas Atlikus bandymus nepriklausomoje KIWA TWU laboratorijoje Vokietijoje net pagal kelių šioje šalyje galiojančių standartų reikalavimus, baigus iš tiesų išsamius trapų ir dušo latakų sandarinimo tyrimus, atsakingi ekspertai patvirtino jų rezultatus ir pateikė išvadas. Jie nustatė, kad naujoviški kombinuotieji trapų ir dušo latakų sandarikliai – modernios naujo prekių ženklo „Seal System“ sandarinimo tarpinės – yra puikios kokybės ir visiškai tinka naudoti įrengiant vandens surinkimo sistemas vonios kambariuose. Šiandien statybininkams prekių ženklas „Seal System“ jau reiškia nepriekaištingą ir garantuotai saugią eksploatuoti hidroizoliacijos sistemą, kurios elementai naudojami vonios kambariuose įrengiant modernius trapus „TECEdrainpoint S“ ar latakus „TECEdrainline“. Išbandytiesiems „Seal System“ sandarinimo gaminiams buvo išduoti aukštos kokybės atitikties sertifikatai. Tuo lengva įsitikinti užsukus į interneto svetainę www.sealsystem.net, kurioje publikuojamas visų 50-ies sandariklių, skirtų sumontuoti vandens surinkimo sistemoms higienos patalpose, sąrašas. Jame išvardyti patikimiausi hidroizoliacijos gaminiai, pagaminti žymiausiose sandariklių gamybos įmonėse, pajėgiose suteikti savo gaminiams ilgalaikio eksploatavimo garantiją. Mūsų dienomis mokslinių atradimų inspiruotos naujovės rinkoje diegiamos taip sparčiai, kad kartais įprasti vonios kambario įrengimo standartai vos spėja vytis naujausių technologijų teikiamas galimybes. Vienas tokių pavyzdžių gali būti modernių vandens surinkimo trapų įrengimo galimybės vonių ar kitų sanitarinių patalpų grindyse. Santy-

kinai ne taip seniai rinką pasiekę naujoviški dušų latakai „TECEdrainline“ ir trapai „TECEdrainpoint S“ jau spėjo įgyti tarp vartotojų tokį pasisekimą, kad be abejonių pripažįstama, jog šie gaminiai ilgam padarė įtaką tam, kaip konstruojama įranga vonios kambaryje, ir padėjo vartotojams kitu žvilgsniu pažvelgti į vandens surinkimo sistemos įrengimą plytelėmis išklotose grindyse. Be to, kartu su nauju statybų technologijų atsiradimu ir statybos chemijos pramonės pažanga per pastaruosius kelerius metus rinką pasiekė bandymais patikrinti naujoviški produktai, leidę išpopuliarinti ir apdailos ant plonojo pagrindo dangas. Jiems atsiradus tapo akivaizdi standartų spraga, susijusi su tuo, kad statybos vietoje būdavo mėginama dušo latakus įrengti ploname grindų apdailos pagrinde iš nelaidaus vandeniui skiedinio. Nors siūlomų produktų asortimentas buvo didžiulis, tačiau nebuvo laikomasi bendro pagrindinio standarto. O ar tikrai po visų gamintojų pastangų pasiekti pageidaujamų rezultatų bus įmanoma vonios kambariuose visiškai sandariai įrengti trapus ir latakus? Atsakymo ilgai ieškoti nereikia, nes... Šiuo metu Vokietijos Emsdeteno mieste veikianti specializuota statybų technologijų įmonė TECE Europos šalių dušo latakų rinkose pagal patvirtintus informacijos šaltinius yra laikoma lydere. Būtent šios įmonės iniciatyva buvo suorganizuota daugybė sandarinimo tarpinių bandymų, atskleidžiančių svarbią informaciją. Jų metu buvo patikrintas visas TECE gaminių asortimentas ir pavaldžiosios TECE bendrovės

Inžinerija

Dušo latako su sertifikuota „Seal System“ sandarinimo juosta įrengimas grindyse. Kartu su dviem vandeniui nelaidaus skiedinio sluoksniais ji sandarina greta nerūdijančiojo plieno latako krašto esantį plotą.

Trapo su sertifikuota „Seal System“ sandarinimo junge įrengimas grindyse. Kartu su dviem vandeniui nelaidžiais skiedinio sluoksniais ji sandarina greta nerūdijančiojo plieno latako krašto esantį plotą.

TECE Technologijų skyriaus viršininkas Martinas Krabbe:

„Seal System“ padėjo panaikinti buvusią standarto spragą. Įmonės TECE ir „Basika“ pripažino naujoviškų gaminių idėjos reikšmingumą ir užtikrintai pradėjo „Seal System“ produktų gamybą. Mūsų sertifikuoti sandarinimo gaminiai projektuotojams ir montuotojams pagaliau leido pasijausti užtikrintai, o tai labai svarbu greitai besikeičiančioje rinkoje.“

„Basika“ bei kitų panašių „Seal System“ prekių ženklų produktų sandarumas. Sandarumas buvo tikrinamas atliekant kombinuotus 50-ies skirtingų, plonam grindų pagrindui pritaikytų sandariklių bandymus. Šie bandymai buvo atlikti pasaulyje pripažintoje „KiwaTBU“ bandymų laboratorijoje, įsikūrusioje Greveno mieste, Vokietijoje. Ši patikima bandymų institucija patvirtinta Vokietijos vonios technikos instituto (vok. Deutsches Institut für Bautechnik, DIBt). Sandarumo testas buvo atliktas sudėjus latakus ir trapus į standartines talpas, pripiltas iki 20 cm aukščio vandens, ir išlaikius juos taip 28 dienas. Rezultatas – ekspertai patvirtino, kad prekių ženklu pažymėti „Seal System“ sandarikliai visapusiškai atitinka visus sandarumo standarto reikalavimus.

UAB „TECE Baltikum“, Terminalo g. 10, Biruliškių k., LT-54469 Kauno r. Tel. +370 373 14 078, faks. +370 373 13 084, el. p. info@tece.lt, www.tece.lt.

tojo sandarinimo standartu. Šioje instrukcijoje yra ne tik visų kombinuotųjų sandariklių sertifikatai, bet ir svarbi informacija apie aprašytųjų sistemų standartus, pavyzdžiui, apie priešgaisrinę saugą ir saugą nuo triukšmo. Pagrindiniai sertifikatai taip pat yra pateikti internete adresu www.sealsystem.net. Jie suteikia užtikrintumo jausmą ir skirtingų sričių specialistams leidžia teisingai susiorientuoti tais atvejais, kai statybos metu iškyla su statybos technologija susijusių klausimų, dažniausiai dėl plytelių klojimo specialistų atsakomybės. 

Prekių ženklu „Seal System“ pažymėta nemaža rinkai tiekiamų TECE produktų dalis – trapai, linijiniai latakai, taip pat statybinės chemijos produktai. Iš aštuonių vandens nubėgimo produktų prekių ženklų jau yra sertifikuota daugiau nei 500 šių produktų komplektų. Prekių ženklui „Seal System“ priklauso ir nauji sandarinimo gaminiai: butilo gumos juosta dušo latakams su nerūdijančiojo plieno kraštu sandarinti bei trapų sandarinimo mova. Šie abu sertifikuoti gaminiai patikimai sandarina, tereikia juos tinkamai sumontuoti. Juos galima naudoti jungiant plyteles, taip pat montuojant komunikacijas. Pagrindinių sandarinimo produktų sertifikatų santrauka surašyta net į 272 puslapių instrukciją. Ji turėtų tapti nauju sanitarinių patalpų trapų ir linijinių latakų kombinuo-



Leidinys – sandarinimo idėjos „Taškas. Linija. Sandaru!“ rezultatas. Juo pasiektas tikslas užpildyti standartų spragą ir sukurti saugią jungtį tarp plytelių klojimo ir kitų statybos technologijų. („Seal System“ sandarinimo gaminius sukūrė TECE ir „Basika“.)

Inžinerija

Kad neliktų abejingų darbo įrenginių rizikos vertinimui Ar mūsų dienomis pakankamai dėmesio skiriama darbo vietų įrengimui, ar tinkamai kontroliuojama, kaip darbuotojai laikosi saugos reikalavimų, ar jie yra skatinami dirbti saugiai? Deja, daugelyje šalies įmonių neretai pritrūksta informacijos apie darbo įrenginiams keliamus reikalavimus. Ypač daug klausimų iškyla, kai įmonės nusprendžia įsigyti jau nebenaujų naudotų įrenginių. Pravartu būtų prisiminti, kad prieš 13 metų, t. y. 2001 m. sausio 1 d., Lietuvoje įsigaliojo Darbo įrenginių naudojimo bendrieji nuostatai, kuriuose nustatyti minimalūs (būtinieji) saugos reikalavimai darbo įrenginiams ir jų naudojimui.

Šie nuostatai parengti pagal Europos Tarybos direktyvą 89/655/EEB „Dėl minimalių darbo įrenginiams taikomų darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų“ ir ją papildančią direktyvą 95/63/EB. Vadinasi, šių direktyvų reikalavimai

Inžinerija

„perkelti“ į Lietuvos teisės aktą – Darbo įrenginių naudojimo bendruosius nuostatus – ir mums iš tiesų svarbu žinoti bei gerai suprasti juose nustatytus reikalavimus. Turime žinoti, kad visa atsakomybė už darbo įrenginių tinkamumą naudoti, jų pritaikymą darbui ir darbo saugos reikalavimų užtikrinimą tenka darbdaviui, o tie įrenginiai, kurie įsigyjami ir pradėti pirmą kartą naudoti po 2005 01 01, turi atitikti jiems taikomų Lietuvos Respublikos norminių aktų saugos reikalavimus ir turėti atitiktį patvirtinančius dokumentus arba turėti patvirtinančius dokumentus, kad atitinka Europos Sąjungos direktyvų saugos reikalavimus. Kiti reikalavimai taikomi tiems įrenginiams, kurie buvo pradėti eksploatuoti iki šių nuostatų įsigaliojimo. Jie turėjo būti patobulinti taip, kad atitiktų nuostatų 1 priede nurodytus minimaliuosius reikalavimus. Ne mažiau svarbu ir tai, kad darbdavys ne vėliau kaip per penkerius metus (iki 2005 m. sausio 1 d.) projektuodamas technologinius procesus, įrengdamas ir pertvarkydamas darbo vietas, parinkdamas darbo įrenginius ir organizuodamas darbą, turėjo užtikrinti nuostatuose nustatytas priemones. Taip pat nuostatuose nustatyti susiję su darbo įrenginių priežiūra reikalavimai, skirti ir potencialiai pavojingiems įrenginiams montuoti, jiems tikrinti bei darbuotojams mokyti, konsultuoti ir pan. Minėti nuostatai įsigaliojo pakankamai seniai, tačiau tikrai dar ne visose šalies įmonėse įgyvendinami jų reikalavimai. Dažnai jų nepaisoma dėl labai paprastos priežasties – tiesiog nepagalvojama, kad tam tikri saugos reikalavimai yra keliami visiems darbo įrenginiams ir visai nesvarbu, ar įrenginys buvo įsigytas prieš 30 m., ar visai neseniai. Praktikoje yra buvęs ne vienas atvejis, kai tik įvykus nelaimingam atsitikimui, pavyzdžiui, žuvus darbuotojui, buvo sužinota, kad įrenginys yra nesaugus ir jo negalima eksploatuoti. Gaila, kad tik po tokių skaudžių pamokų atkreipiamas dėmesys į įrenginių darbo saugumą. Išvadą nesunku suformuluoti: jei planuojama įsigyti tiek naują, tiek naudotą technologinę gamybos įrangą, būtina išsiaiškinti, ar perkami įrenginiai atitinka jiems keliamus saugos reikalavimus, ar jų saugumą dirbti patvirtina oficialūs dokumentai. Jei įrenginys neturi atitiktį patvirtinančio dokumento, tuomet galima manyti, kad jis neatitinka saugos reikalavimų ir prireiks papildomų išlaidų jam patobulinti, kad atitiktų teisės aktų reikalavimus. Jei eksploatuojami įrenginiai įsigyti dar iki 2001 m. sausio 1 d. ir vėliau, taip pat jei buvo pertvarkyta technologinė gamybos linija ar jos dalis – būtina įsitikinti, ar tai nekelia pavojaus darbuotojų saugai ir atitinka visus keliamus reikalavimus. Bet kuriuo atveju, jei įrenginys neatitinka saugos reikalavimų, privaloma nedelsiant imtis priemonių, kad jis juos atitiktų.

Be abejonių, tam, kad galima būtų tinkamai įvertinti darbo su įrenginiais saugumą, reikalingos specialios žinios, patirtis ir laikas. Galima tik patvirtinti, kad tai susiję su ilgalaikiu ir kruopščiu darbu. Juk būtina žinoti įrenginiui ar jo sudedamajai daliai taikomus nuostatų, direktyvų, reglamentų bei standartų reikalavimus... UAB „Inspecta“ specialistai jau keliolikoje įmonių įvertino darbo įrenginių, technologinių linijų keliamas rizikas ir pateikė profesionalias rekomendacijas, kaip užtikrinti jų saugų naudojimą. Šiuo metu tose darbo vietose jau dirbama kur kas saugiau. Tačiau tų įmonių darbuotojams, kuriose būtina įvertinti daugelio turimų įrenginių riziką ir kuriose norima darbus atlikti savo jėgomis, UAB „Inspecta“ siūlo mokymus. Tik jiems keliama būtina sąlyga – įmonė į mokymus turi atsiųsti kvalifikuotus darbuotojus, kuriems galbūt šiek tiek trūksta atitinkamų žinių ir patirties. Kadangi mokymai būna organizuojami pačioje suinteresuotoje įmonėje, konkrečioje darbo vietoje, tai žinios įsisavinamos kur kas lengviau. Galima tik pasidžiaugti, kad po tokių mokymų jau ne vienos įmonės apmokyti darbuotojai (technikai, inžinieriai ir pan.) puikiai sugebėjo savarankiškai įvertinti darbo įrenginių riziką. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad į įrenginių rizikos vertinimo procesą naudinga įtraukti ir kitus dirbančius konkrečiose darbo vietose darbuotojus, nes jie geriausiai žino savo darbo specifiką, dažniausiai susiduria su pasitaikančiais technologinės įrangos gedimais ar avarinėmis situacijomis. Jau ne viena šalies įmonė yra nusistačiusi ir įgyvendinusi galimų pavojų ir incidentų registravimo tvarką – darbuotojai supažindinami, kaip jie turi elgtis pastebėję darbo vietose ir įmonės teritorijoje pavojų ar incidentą, kam apie tai turi pranešti bei kaip jį užregistruoti. Praktiškai patys geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai daugiausia ir geriausių pasiūlymų pateikęs įmonės darbuotojas yra skatinamas apdovanojimais. Tokiu būdu darbuotojai įtraukiami į rizikos vertinimo ir prevencijos procesą. Jie ne tik patys pastebi pavojus, bet ir teikia pasiūlymus, kaip jų išvengti, o tai – puiki pagalba, vertinant riziką ir siekiant išvengti nelaimingų atsitikimų. 

UAB „Inspecta“ , Mėnulio g. 7, LT-04326 Vilnius Tel. +370 5 203 1395, faks. +370 5 203 1396 El. p. lithuania@inspecta.com

www.inspecta.com

Inžinerija

AVIACIJOS PRAMONĖJE NAUDOJAMŲ KOMPOZITŲ ELGSENOS TYRIMAI Dr. Artūras Keršys, KTU Mechanikos ir mechatronikos fakultetas, Transporto inžinerijos katedra Dr. Neringa Keršienė, KTU Mechanikos ir mechatronikos fakultetas, Deformuojamų kūnų mechanikos katedra

Kompozitai yra anizotropinės medžiagos, turinčios sudėtingą struktūrą, labai sunkinančią jų savybių modeliavimą. Ją tenka įvertinti, nes, nagrinėjant irimo klausimus, neišvengiamai susiduriama su komponentų sąveikos ir tarpusavio įtakos problema. Irimo klausimus verčia imtis spręsti vis didėjantis kompozitų naudojimas įvairiose svarbiose konstrukcijose. Šiandien ypač aktualūs yra kompozitų irimo tyrimai, atliekami taikant žinomus irimo mechanikos sprendinius. Juos atlieka Kauno technologijos universitete aviacijos bei mechanikos inžinerijos tyrėjai. 48

Inžinerija

Kompozitų pažeidimų ir irimo prognozavimo aktualumas Sėkmingas kompozicinių medžiagų taikymas transporte, ypač – aviacijoje, neatsiejamai susijęs su naujų medžiagų atsiradimu, technologinėmis inovacijomis ir kompozitų mechanikos vystymusi.

Lengvosios konstrukcijos vis dažniau ir įvairiau taikomos projektuojant naujas transporto priemones, tarp jų ir sklandytuvus. Konstrukcijos masė priklauso nuo medžiagų. Jos turi būti ne tik lengvos, bet ir pakankamai stiprios. Naujos kartos kompozitų naudojimas, kuriant lengvas konstrukcijas, leidžia dar labiau sumažinti jų masę. Dauguma kompozitų yra sudaryti iš lengvai besideformuojančios matricos ir labai stiprių armuojančiųjų elementų. Itin mažos masės, bet didelio stiprumo ir standumo armuoti kompozitai dažnai taikomi daugelyje inžinerijos sričių: aviacijoje, automobilių pramonėje, laivų gamyboje ir kt. Vienas kompozitų pranašumų – efektyvusis stiprumas, nemažėjantis suirus armuojančiajam elementui arba pažeidus matricos ir armuojančiųjų elementų sankabas. Siekiant išlaikyti konstrukcijų patvarumą mažinant masę, kainą ir didinant laikomąją gebą, ekstremalių apkrovimų atvejais susiduriama su stiprumo ir irimo mechanikos problemomis. Nagrinėjamas smūginis apkrovimas – vienas iš eksploatacijos metu pasitaikančių iš kompozitų pagamintų konstrukcijų apkrovimo atvejų. Pažeidimų nuo apkrovos pobūdis gali būti įvairus – matricos irimas, lokalinis pluošto ar matricos irimas, atsisluoksniavimas,

lokalinis pluošto lūžimas. Dėl ypatingo jautrumo mažos energijos smūgiams armuoti kompozitai kelia rūpestį aviacijoje ir kitose srityse dirbantiems konstruktoriams. Inžinerijoje labai svarbus atsparumo smūginiams pažeidimams prognozavimas. Jis yra sudėtingas dėl atsirandančių konstrukcijos viduje bei išorėje pažeidimų kompleksiškumo. Pažeidimai plinta įvairiai – tai pluoštų lūžimas, mikroklupdymas ir atsisluoksniavimas bei rišančios matricos plyšimas. Projektuojant konstrukcijas arba kuriant naujas medžiagas, būtina įvertinti jų elgseną teoriškai eksploatuojant ir atliekant eksperimentus. Aktuali šio uždavinio sprendimo problema – kompozito degradavimas, t. y. susilpnėjimas. Ji sprendžiama taikant energomechanikos mokslo dėsnius, kuriais įvertinamas ryšys tarp energinių ir jėginių irimo kriterijų. Pažeidimų atsiradimui ir plitimui prognozuoti siūlomos teorijos remiasi įvairiais parametrais – įtempiais, bendrąja deformacijos energija arba kritine irimo energija. Smūginių pažeidimų sluoksniuotuose kompozituose tyrimas taikant neardomos kontrolės metodus Siekiant nustatyti smūginių pažeidimų vystymosi mechanizmą bei išanalizuoti irimo sluoksniuotuose kompozituose formą, Europos aeronautikos gynybos ir kosmoso įmonės (angl. European Aeronautic Defense and Space Company, EADS) Vokietijos korporaciniame tyrimų

Optinis mikroskopas pažeidimo formoms tirti bandinių pjūviuose

 Smūgio plokštuma: AP 98 131/L285/287 bandiniai.

 Smūgio plokštuma: SP 92 125/L285/287 bandiniai.

Inžinerija

Bandinys II/1

Bandinys II/2

Bandinys II/3

 Pažeidimo formų pobūdis SPIISM bandinių smūgio plokštumoje.

centre (angl. Corporate Research Center Germany) Otobrune buvo atliktas sluoksniuotų kompozitų deformavimo maža smūgio energija eksperimentas. Mažu greičiu krintančio kūno smūginis bandymas buvo atliktas vertikaliu krintančio kūno smūgiavimo įrenginiu, pasiekiančiu didžiausią 120 J smūgio energiją. Eksperimentiniam sluoksniuotų kompozitų tyrimui mažu greičiu krintančiu kūnu buvo panaudoti anglies ir stiklo pluošto audiniu armuoti polimeriniai kompozitai − angliaplastis (AP) 98 131/L285/287 ir stiklaplastis (SP) 92 125/ L285/287. Bandiniai iš jų buvo pagaminti UAB „Sportinė aviacija ir Ko“ pagal „Airbus“ standartą AIITM 1-0010. Juos sudarė 3,8 mm storyje simetriškai iškloti 16 sluoksnių iš anglies pluošto ir 12 sluoksnių iš stiklo pluošto. Bandinio plokštelė buvo suformuota pritaikius kvaziizotropinę išklojimo schemą. Sluoksnių armavimo kampai [+ 45/0/- 45/90 ns].

garsinio matavimo, vizualinės kontrolės ir tyrimo optiniu mikroskopu metodai.

Bandymo metu tarp plieno plokščių įtvirtintas ir pneumatiniu laikikliu prispaustas bandinys buvo deformuojamas nustatytos energijos smūgiu. Smūgio energija užsiduodama keičiant prie muštuvo pridedamą 1 920 g ir 2 610 g svarstį. Muštuvo kritimo aukštis − nuo 344 mm iki 1 140 mm. Krintančio kūno smūginis bandymas atliktas smūgiuojant maža energija, kitusia nuo 2 J iki 28 J. Greičio diapazonas eksperimento metu gautas atitinkamai nuo 1,50 m/s iki 4,63 m/s. Remiantis gautomis jėgos − laiko ir poslinkio − laiko priklausomybėmis buvo apskaičiuotas muštuvo greitis bei smūgio metu bandinio sugeriama energija.

Svarbu tai, kad medžiagos mikrostruktūrinių pažeidimų vizualinis tyrimas optiniu mikroskopu leidžia nustatyti pažeidimo formų atsiradimą ir plitimą didėjant smūgio energijai. Beje, nustatant pažeidimus sluoksniuotame kompozite didelė informacijos dalis gaunama tiriant vizualiai. Vizualinė kontrolė pažeidimų plitimui nustatyti buvo naudota tik SP 92 125/L285/287 bandiniui, nes šiuo metodu anglies pluošto bandiniai netiriami dėl neskaidrumo. Kita vertus, naudojant stiprų papildomą foninį apšvietimą pažeidimai pusskaidriame sluoksniuotame kompozite lengvai matomi. Tai suteikė galimybę nustatyti pažeidimo plotą ir kokybiškai aprašyti pažeidimą.

Pažeidimams nustatyti kompozituose skirta eksperimentinė technika skirstoma į ardančiosios (skerspjūvio fraktografija) ir neardančiosios kontrolės metodus (NKM). NKM apima pažeidimų aptikimą, dydžio bei padėties matavimą, remiantis optine mikroskopija, rentgeno spinduliais, ultragarsu, akustine emisija, interferometrija ir kt. Dauguma šių metodų yra gana brangūs ir nėra labai tikslūs dėl nehomogeninės medžiagos prigimties. Kiekybiniams pažeidimams nustatyti taikomi eksperimentiniai ultra-

Pažeidimų formos skersiniuose AP ir SP bandinių pjūviuose buvo optiškai tirtos „Zeiss Axiolab“ optiniu mikroskopu su jame įmontuota ir prie asmeninio kompiuterio prijungta filmavimo kamera. Optiniam pažeidimo formų AP (smūgio energija 6, 8 J ir 28 J) ir SP (smūgio energija 6, 10 J ir 28 J) bandiniuose tyrimui skersiniu pjūviu per smūgio centrą buvo išpjauti bandinio elementai. KTU Metalų tyrimo ir terminio apdorojimo laboratorijoje buvo pagaminti bandinių šlifai. Optiniu metodu ištyrus

Smūgio metu susidariusių pažeidimų charakterizavimas AP 98 131/L285/287 ir SP 92 125/L285/287 bandiniuose buvo atliktas taikant ultragarsinių matavimų per oro tarpą metodiką pažeidimų plotui sluoksniuotuose kompozituose nustatyti. Ši ultragarsinio matavimo per oro tarpą sistema buvo sukurta ir įdiegta KTU prof. K. Baršausko ultragarso mokslo institute. Dviejų kanalų žemo dažnio ultragarsinio matavimo sistemą sudaro aukštos įtampos žadinimo generatorius, du kaskadiškai sujungti mažų triukšmų stiprintuvai, valdomi juostinių filtrų, ir 10 bitų analoginis-skaitmeninis keitiklis. Visos ultragarsinio matavimo per oro tarpą sistemos valdymas ir eksperimentinių duomenų surinkimas atliekamas asmeniniu kompiuteriu per USB magistralę.

Inžinerija

Energinis atsparumo smūginiams

Bandinys II/4

Bandinys II/5

mikrostuktūrą bei atlikus skaitmeninių vaizdų montažą, buvo sėkmingai nustatytas tikslus pažeidimo skersmuo skersiniame AP ir SP bandinių pjūvyje. Pažeidimų tarpsluoksnyje ir sluoksnyje susidarymo mechanizmas Didinant smūgio energiją, atsisluoksniavimas su matricos lūžiais bandinio smūgio plokštumoje įgauna ryškią kryžminę formą audimo kryptimi, o vidinis atsisluoksniavimas − netaisyklingą formą. Esant 22 J ir 28 J smūgio energijai, buvo pastebėtas pluoštų suirimas muštuvo ir kompozito kontakto zonoje veikiant kirpimo jėgoms. Išryškėjo ne tik pažeidimų vystymasis priešingoje smūgiui plokštumoje, bet ir vidinis atsisluoksniavimas. Pažeidimas šioje plokštumoje – tai centrinio ploto matricos progresuojantis irimas, susijęs su po to einančiu pluoštų lūžimu didinant energiją.

Ryškus pažeidimas atsiranda jau smūgiuojant 6 J energijos smūgiais − stebimas matricos irimas bandinio viduje ir priešingoje smūgiui plokštumoje gijų audimo kryptimi. Sritis, kurioje pluoštas su matrica praranda sukibimą, atsisluoksniuoja išilgai metmenų ir ataudų krypčių. Pažeidimai bandinio tarpsluoksnyje atsiranda ryškiai baltų zonų pavidalu. Smūgiuojant 6 J, 10 J ir 16 J energijos smūgiais, SP bandiniuose atsiranda apskritimo formai artimas vidinis pažeidimas − atsisluoksniavimas, kuris, esant 22 J ir 28 J energijai, plinta priešingoje smūgiui plokštumoje išilgai pluošto krypčių ir tampa neapskritiminės formos pažeidimu. 28 J smūgio energijos atveju dėl vietinių deformacijų bandinyje atsisluoksniavimas įgauna rombo formą su pailgėjimu metmenų ir ataudų kryptimis. Smūgiuojant 10 J energija, šioje plokštumoje išryškėja nedidelių pluoštų lūžimų, o 28 J energijos smūgių atveju jie išplinta iki 10 mm ir sugeria nemažą smūgio energijos dalį. Lūžimų atsiranda bandiniui smūgio metu išlinkstant dėl tempimo priešingoje smūgiui plokštumoje. Muštuvo prasiskverbimas pro SP bandinį, esant didžiausiai tyrimui parinktai smūgio energijai − 28 J, nebuvo pasiektas.

pažeidimams ir irimui įvertinimas Pažeidimų polimeriniuose kompozituose AP 98 131/ L285/287 ir SP 92 125/L285/287 atsiradimas ir irimas buvo nagrinėjamas remiantis bandinių smūgio metu sugertos energijos ir pažeidimo ploto kitimo priklausomybe. Sluoksniuotus kompozitus deformuojant 2,54–4,1 m/s greičiu krintančiu kūnu atitinkamų 6−16 J energijų ruože, SP bandinių sugertoji energija gauta 20−35 % didesnė nei AP bandinių. Maždaug 20−30 % didesnis muštuvo poslinkis ir jo kontakto su bandiniu trukmė lemia didesnį bendrąjį SP bandinių deformavimą bei pažeidimų plitimą. Didesniu audinio gijų banguotumu (maždaug 40 %) išsiskiriančio SP atveju skersinio deformavimo metu visiškam gijų apkrovimui reikia didesnės energijos. 22 J energijos smūgio atveju AP bandinių sugeriamas energijos kiekis didesnis 9−16 %.

Tai lemia didelės vietinės deformacijos bandinio ir muštuvo kontakto zonoje bei pluoštų lūžiai. Šių dydžių priklausomybės, AP ir SP bandinius deformuojant 2−28 J energijos smūgiais, aprašytos tiesine funkcija su atitinkamais determinacijos koeficientais R2=0,976 ir R2=0,977.

 2−28 J energijos smūgiais (1,5−4,62 m/s greičiu) deformuotų AP ir SP bandinių sugertosios smūgio energijos priklausomybės.

Ekstrapoliuojant smūgio metu sluoksniuoto kompozito bandinių sugertosios energijos ir smūgio energijos priklausomybę, nustatytas smūgio energijos dydis − 0,2 J, kuriam esant gaunamas pirminis SP bandinio tarpsluoksnio atsisluoksniavimas bandymo metu jo nepramušant. AP atveju ši nustatyta riba lygi 3,1 J. Šia išvada reikėtų vadovautis, norint užtikrinti sėkmingą šiuolaikinių kompozitinių medžiagų naudojimą kuriant modernias transporto priemones, ypač – aviacijos, siekiant padidinti jų saugaus ir ilgalaikio eksploatavimo galimybes. 

Inžinerija

Metalo apdirbimo staklių suklio būklės patikrinimas.

Stebėsena ir diagnostika užtikrina sklandų įrenginių veikimą Praėjusio šimtmečio pabaigoje įvyko kokybinis technologijų šuolis, susijęs su informaciniu sprogimu ir kompiuterių bei visos kompiuterinės technikos galimybių staigiu prasiskverbimu į visas žmogaus gyvenimo ir veiklos sritis. Tai galima pastebėti analizuojant įrenginių eksploatacijos priežiūros technologijos raidos tendencijas. Esminiai įrenginių darbo vertinimo bruožai tuo metu buvo paprastos kontrolės priemonės, minimalus duomenų kiekis ir patirtimi grindžiamas subjektyvus įrenginius prižiūrinčio personalo požiūris. Tokiam įrenginių eksploatacijos būdui, vadintam „iki gedimo“, buvo charakteringos didelės prastovos, susidarančios dėl neprognozuoto gedimo padarinių. 52

Inžinerija

Šį būdą pakeitė profilaktinė eksploatacijos tendencija, t. y. įrenginių naudojimas iš anksto numatant planinį jų sustabdymą ir profilaktikos darbus. Deja, šis būdas taip pat yra neatsiejamas nuo būdingų prastovų ir įrenginių darbo efektyvumo sumažėjimo. Pastaruoju metu vis dažniau taikomas progresyvusis įrenginių eksploatacijos būdas, kai įrenginiai eksploatuojami įvertinant realią jų būklę. Tai tampa ypač efektyvu, jei naudojamos šiuolaikinėmis moderniomis priemonėmis pagrįstos stebėsenos ir diagnostikos metodologijos. Pastarųjų yra labai daug, bet įrenginių eksploatacijoje priimtiniausi yra įvairūs neardomosios kontrolės metodai ir priemonės. Šiuolaikinių automobilių pavyzdžiu galima pakomentuoti jų priežiūros evoliuciją. Vos prieš keletą dešimtmečių dar nebuvo net minties apie kompiuterizuotą eksploatacijos duomenų rinkimą, analizę bei informavimą apie automobilio būklę, o dabar beveik kiekviename automobilyje yra įmontuotas eksploatacinių duomenų ir duomenų apie įvairius sutrikimus surinkimo kompiuteris, pateikiantis automobilių serviso specialistams informaciją ir svarbius diagnostinius duomenis automobilio gedimui nustatyti. Šiandien stebėsenos ir diagnostikos metodologijos yra prasiskverbusios net į gana elementarią žmogaus buities sritį – automobilio eksploataciją, tad ką jau kalbėti apie dabartines potencialiai pavojingų objektų ir įrenginių priežiūros koncepcijas. Taigi, galima konstatuoti, kad gero ir patyrusio meistro laikai jau baigėsi – objektyvus, duomenų surinkimu ir analize pagrįstas kontroliuojamų objektų būklės vertinimas XXI a. neturi kitos alternatyvos kaip įvairus stebėsenos ir diagnostikos metodologijos taikymas praktiškai visose žmonių veiklos srityse.

zės sistemas, tarp jų ir tinklines; taikomos ir nešiojamosios matavimo priemonės, suderintos su komunikaciniais tinklais, o duomenys persiunčiami internetu. Šalyje yra kompetencijos centrų, organizuojančių stebėseną bei surinktų duomenų analizę, atliekančių diagnostiką ir išduodančių atitinkamas eksploatacijos rekomendacijas. Tokiai sistemai nereikia didelės įrenginius prižiūrinčių Prof. habil. dr. darbuotojų kompetencijos di- Vitalijus Volkovas, agnostikos srityje. Jie atlieka KTU teorinės mechanikos katedros gana elementarias funkcijas, vedėjas, Technologinių sistemų diagnostikos instituto direktorius, dažnai skirtas tik į pagalbą Lietuvos Mokslo ir Ministrų Tarybos pakviestiems diagnostikos premijų laureatas specialistams arba tam, kad pateiktų jiems įmonėje sukauptus duomenis. Trečias dalykas, kodėl šiuolaikinė stebėsenos ir diagnostikos metodologija tampa universaliu ir efektyviu įrankiu įrenginių eksploatacijos problemoms spręsti, yra tai, kad surinkti duomenys leidžia eliminuoti subjektyvią įrenginius prižiūrinčio darbuotojo įtaką nustatant teisingą diagnozę, priimti objektyvų sprendimą ir padaryti tinkamai pasvertas, tikimybiniais įvertinimais pagrįstas prognozes. Progresyvusis įrenginių eksploatacijos būdas tampa vyraujantis visose išsivysčiusiose šalyse ir taikomas prižiūrint ne tik didelius, potencialiai eksploatuoti pavojingus energetikos, chemijos ar naftos pramonės objektus, bet ir įvairius nedidelius įrenginius ar jų grupes.

Pabandykime suprasti, kodėl šiuolaikinė stebėsenos ir diagnostikos metodologija tampa universaliu ir efektyviu įrankiu įrenginių eksploatacijos problemoms spręsti, taikant dabartinę priežiūros koncepciją pagal techninę būklę? Pirma, dėl to, kad tokia metodologija yra universali kontrolės objektų, kurie traktuojami kaip skirtingos prigimties sistemos, atžvilgiu. Tokios sisteminės sampratos taikymas leidžia organizuoti ne tik periodinę ar nuolatinę įrenginių eksploatacijos stebėseną, bet ir adaptyviąją. Pastaroji jau yra šio šimtmečio stebėsenos ir diagnostikos sinergijos padarinys. Tai yra periodinė įrenginių kontrolė su kintamu periodiškumu, kurio trukmė priklauso nuo konkretaus įrenginio techninės būklės, nustatytos diagnostikos procedūromis. Antra, dėl to, kad naujoviškos informacinės technologijos leido sukurti galingas, daugiakanales matavimo ir anali Lietuvos mažų elektrinių agregatų vibracijų

stebėsena ir būklės diagnostika.

Inžinerija

Tokios paslaugos neretai teikiamos per užsienio šalių antrines ir Lietuvos uždarąsias akcines bendroves. Tačiau tik nedaugelis iš tokių įmonių turi pakankamą kvalifikaciją, leidžiančią užtikrinti tinkamą gausios įrenginių įvairovės eksploataciją. Atlikti daugybės įvairių įrenginių stebėseną ir diagnostiką gali tik aukštą kompetenciją turinčios struktūros. Mano nuomone, prie tokių jau galima priskirti ir dalį Lietuvos techninės priežiūros struktūrų, kurių darbuotojai teikia griežta normine dokumentacija pagrįstas paslaugas, atitinkančias periodinės kontrolės ideologiją.

 Naujų lietuviškų gaminių vibraciniai bandymai instituto

akredituotoje laboratorijoje – tai sertifikavimo pradžia, atverianti didesnes rinkas.

Kompetencijos centrai, tokie kaip, pavyzdžiui, „Bently Nevada“, „Texas Instrument“, „Endevko“, „Bruel&Kjær“ ir pan., jau antrą dešimtmetį diegia aptariamąsias sistemas ir paslaugas įvairiose pasaulio šalyse, tarp jų ir Lietuvoje. Tai labai brangios, kokybiškos paslaugos, tačiau ne visada išnaudojamos visos jų funkcinės galimybės, nors užsakovai sumoka už visą tokių paslaugų paketą. Dėl didelės kainos užsienio šalių įmonių paslaugos ne visada atitinka mažų ir vidutinių Lietuvos įmonių finansines galimybes.

Vis dėlto, įvertinus šiuolaikinių technologijų nuolatinį atnaujinimą ir modernių įrenginių diegimą Lietuvos pramonės įmonėse, galima teigti, kad techninės priežiūros paslaugas teikiančios struktūros dar ne visada pateisina lūkesčius dėl norminės dokumentacijos stokos – tenka kurti naujas stebėsenos ir diagnostikos metodikas, jas aprobuoti ir įdiegti. O tai jau yra mokslinės veiklos sritis. Todėl dar 2000 m. su Ūkio ministerijos palaikymu Kauno technologijos universitete buvo įkurtas Technologinių sistemų diagnostikos institutas. Jo darbuotojai, taikydami vibracinės ir akustinės diagnostikos bei stebėsenos srities metodus, teikia Lietuvos įmonėms mokslines paslaugas. Jau ne vienai – ir didelei, ir mažai – Lietuvos įmonei šiame institute buvo sėkmingai sukurtos ir vėliau tose įmonėse įdiegtos įrenginių stebėsenos ir diagnostikos sistemos. Pavyzdžiui, AB „Lietuvos energija“ ir AB „Achema“ buvo atliktas kompresorių, siurblių ir kitokių rotorinių sistemų guolių būklės įvertinimas, duomenų stebėsena ir analizė, vibracijų ir akustinio triukšmo matavimai ir kt. Technologinių sistemų diagnostikos institute darbai atliekami dviejose laboratorijose: Vibroakustinės stebėsenos ir diagnostikos mokslo laboratorijoje bei Mašinų vibracijų ir akustinių triukšmų lygių bandymų akredituotoje laboratorijoje. Jose vykdomi ne tik moksliniai, bet ir vibracinių bei akustinių objektų bandymai. Šioje srityje minėtoji laboratorija turi akreditaciją, nes veikia pagal ES pripažintą vadybos sistemą ir joje dirba iš tiesų kompetentingi specialistai. Šiuolaikinė instituto struktūra suteikia geras galimybes ne tik teikti įrenginių stebėsenos ir diagnostikos paslaugas, bet ir sertifikuoti naują produkciją, taip didinant įmonių konkurencingumą bei mažinant produkcijos savikainą. Instituto laboratorijose vyksta intensyvus darbas ir jo darbuotojai yra pasirengę pagal savo kompetenciją teikti Lietuvos įmonėms ir organizacijoms reikalingas mokslines paslaugas, konsultacijas, mokyti specialistus bei vykdyti bendruosius šiandienos modernių technologijų lygį atitinkančius projektus.

Visiškai akivaizdu, kad laiku atlikta įrenginių stebėsena ir diagnostika padeda užtikrinti sklandų šalies įmonių darbą bei leidžia išvengti netikėtų ir planus žlugdančių prastovų. 

Infrastruktūra

ŠALIES KELIAI – TAI GYVENIMAS Po 1990 m., kai Lietuva atkūrė savo valstybingumą ir vėl tapo suverenia valstybe, buvo prisiminti svarbiausi valstybės požymiai: ypatinga organų ir įstaigų sistema, atliekanti valstybinės valdžios funkcijas; teisė, kurią sudaro tam tikra valstybės sankcionuota normų sistema; taip pat teritorija, kurią apima valstybės jurisdikcija. Kaip matome, teritorija yra vienas svarbiausių valstybės požymių. Jai tvarkyti ir naudoti būtina infrastruktūra. Nuo Prof. dr. senų laikų piliečiai kūrė kelių Alfredas Laurinavičius, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto tinklą, kuris buvo naudojamas Kelių katedros vedėjas prekybai, kariniams tikslams, valstybei valdyti. Didelės ir stiprios valstybės visada turėjo gerai išvystytą kelių tinklą. XX a. technikos vystymosi šuolis privertė pagerinti kelių kokybę: jų planą, profilius, dangas. Pasirengimas Pirmajam ir Antrajam pasauliniams karams irgi skatino kelių plėtrą. Pavyzdys – Vokietijos sukurtas betoninių kelių tinklas. Kaip rodo istorija, keliai ir tiltai buvo vienas svarbiausių valstybės infrastruktūros elementų. Kelių infrastruktūra – tai stuburas, ant kurio laikosi šalies pramonė, karinė galia ir kultūra. Šiomis dienomis nuo transporto ryšių priklauso viskas – ir žmonių, ir prekių judėjimas. Visas esamos susisiekimo infrastruktūros tobulėjimas paremtas mokslo pažanga – naujomis technologijomis ir kelių tiesybos medžiagomis, naujais atliktų darbų kokybės vertinimo metodais. Šiuo metu Kelių katedros mokslinės

veiklos kryptys yra šios:

 Lietuvos automobilių kelių ir geležinkelių konstrukcijų bei statinių atitikimo Europos normatyvams tyrimai;  kelių tiesimo medžiagų, gatvių ir kelių dangų konstrukcijų tyrimas, naujų technologijų taikymas;  eismo saugumo Lietuvos automobilių keliuose gerinimas.

Lietuvoje pirmieji svarbūs kelių inžinerijos moksliniai tyrimai atlikti Lietuvos universitete 1922 m. įsteigtoje Kelių katedroje projektuojant 1930 m. Žemaičių plentą. Kauno–Garliavos plente buvo įrengti bandomieji asfaltbetonio (su bitumuotu paviršiumi), betoninės, įmonės „Bituko“ plytelių grindinio dangos ruožai, Kauno–Turžėnų plente – šalto asfaltbetonio dangos ruožas. Pagal tuometį eismo intensyvumą katedros mokslininkai tyrinėjo šių dangų tinkamumą Lietuvos sąlygomis. Sistemingi tyrimai Kelių katedroje pradėti po Antrojo pasaulinio karo. Žvyro mišinius ir jų naudojimo galimybes Lietuvos keliams tuomet tyrė S. Lukošiūnas, kelių žemės sankasos gruntus, geoterminio rėžimo sąlygas – A. Tamaševičius. Nuo 1950 m. Lietuvos kelių projektavimo klausimus nagrinėjo L. Vidugiris ir E. Palšaitis. XX a. 8 dešimtmetyje asfaltbetonio tyrimams statistinius metodus taikė S. Rokas. Šie mokslininkai parengė asfaltbetonio mišinių technologinio proceso stabilumo teorines nuostatas, pateikė asfaltbetonio dangų įrengimo kokybės sekimo ir valdymo metodus bei įrenginius. Jų tyrimais buvo pagrįsti reikalavimai asfaltbetonio mišinių komponentams, šių mišinių kokybės rodikliams. Vietinių medžiagų naudojimo automobilių kelių dangoms, jų stiprinimo cementu, kelių betoninių gaminių kokybės valdymo klausimus tyrė V. Jasulaitis. Bėgant laikui keitėsi norminių dokumentų bazė ir reikalavimai kelių tiesybos medžiagoms, bandymo metodams bei įrangai. Kelių katedros mokslininkai nuo pirmų nepriklausomybės dienų aktyviai įsitraukė į kelių srities norminės bazės kūrimo procesus. Per 23 nepriklausomybės metus jie parengė arba dalyvavo rengiant daugiau nei 60 norminių dokumentų: Lietuvos standartų, rekomendacijų, statybos taisyklių, reglamentų. Naujos norminės bazės ir reikalavimų pagrindu, siekiant užtikrinti darbų kokybę miestų gatvėse ir keliuose, buvo 1999 m. įkurta Kelių katedros Automobilių kelių mokslo laboratorija, kuri yra atestuota. 2004 m. ją akredi-

Infrastruktūra

Nuo 1922 m. Kelių katedra parengė daug inžinierių, bakalaurų, magistrų, daktarų

Specialistų rengimas Laidų skaičius Parengta automobilių kelių specialybės inžinierių Parengta geležinkelių specialybės inžinierių Iš viso Parengta bakalaurų Parengta magistrų

KVU 1949–1950 2

503

722

284

1519

10 -

537 -

722 -

323 1060 466

1592 1060 466

Beje, visa ši veikla neįmanoma be mūsų specialistų – inžinierių, projektuotojų, mokslininkų. Kartu galima pasidžiaugti, kad naujų technologijų plėtrai Lietuvoje yra sudaryta palanki techninė, norminė bazė.   Baltijos šalių techniškųjų universitetų (Vilniaus, Rygos, Talino)

Iš viso 1949–2013 59

tavo Lietuvos nacionalinės akreditacijos biuras. Besiplečiant mokslinei tyrimų veiklai, 2009 m. pabaigoje Kelių katedros Automobilių kelių mokslo laboratorijos pagrindu buvo įkurtas Aplinkos inžinerijos fakulteto Kelių tyrimo institutas. Per pastaruosius du dešimtmečius į Lietuvą atėjo perspektyvios pasaulyje ir Europoje kelių tyrinėjimų, projektavimo, tiesybos bei priežiūros technologijos. Tai tapo kelių tiesyboje kokybiniu šuoliu. Šiuo metu Lietuvoje naudojamos visos pažangios, našios, ekologiškos medžiagos bei technologijos. Tai pagreitina kelių tiesybos procesus, leidžia greičiau kelią atiduoti naudoti. Pastarąjį dešimtmetį ypač didelis dėmesys skiriamas aplinkosaugai bei eismo saugumui.

Aukštoji mokykla ir rengimo periodas KPI VISI VTU ir VGTU 1951–1969 1970–1990 1991–2013 19 21 17

mokslininkai 8-ojoje konferencijoje „Aplinkos inžinerija“ Vilniuje.

Kokios numatomos technologijų ir medžiagų tendencijos bei naujovės kelių infrastruktūroje Lietuvoje?  Nanotechnologijų ir kitų modernių sprendimų taikymas kuriant kompozitines medžiagas.  Vietinių žaliavų panaudojimo didinimas tiesiant kelius.  Naujų kelių dangų įrengimo ir priežiūros technologijų diegimas.  Naujų inžinerinių ir informacinių technologijų priemonių diegimas didinant eismo saugumą.  Transporto srautų kontrolė: automatinis sunkių transporto priemonių svėrimas, nedraustų civiline atsakomybe ir neturinčių techninės apžiūros žymos automobilių nustatymas, vogtų ar kitaip ieškomų automobilių fiksavimas bei kitos priemonės.

Infrastruktūra

Inovatyvūs, Lietuvos klimatui pritaikyti kelių konstrukcijos sprendimai Lietuvoje daug problemų kelia jautrūs šalčiui, silpni ir vandeningi gruntai. Tad kelio tiesėjams pirmiausia būtina ieškoti būdų, kaip gruntą stabilizuoti, kad padidėtų jo laikomoji galia, ir jį prireiktų keisti tik kraštutiniu atveju. Lietuvoje įprasta gruntą stabilizuoti kalkėmis, o Europoje jau keliolika metų taikomos naujos racionalios, jonų mainus gerinančios technologijos. Jas naudojant sutankinti gruntą kainuoja tiek pat, kaip ir kalkėmis, bet gaunama žymiai geresnė kokybė. Pasak šias technologijas jau penkerius metus šalyje diegiančios įmonės „KTD group“ direktoriaus Giedriaus Jociaus: „Palyginti su anksčiau naudotomis mechaniškai sutankintomis, tarpusavy nesujungtomis medžiagomis, žymiai daugiau naudos gausime įrengę stabilizuotą, elastingą it diafragma grunto sluoksnį.“ Stabilizuoti, fiziniais ir cheminiais būdais sujungti grunto sluoksniai išsiskiria labai dideliu atsparumu vandens ir šalčio poveikiui. Esant stabilizuotam gruntui, žymiai sumažėja viršutinės kelio dangos deformacija, tad kelių priežiūra pinga. „KTD group“ grunto stabilizavimo darbams naudoja preparatus UPD ir „Roadband EN-1“. Pastarasis plačiai taikomas JAV, Kanadoje, Australijoje, Indijoje, Lotynų Amerikoje ir Kinijoje, susilaukė teigiamų atsiliepimų ir rekomendacijų iš nepriklausomų laboratorijų, daugelio šalių susisiekimo ministerijų. Netinkamoms eksploatuoti mineralinių medžiagų ir bitumo dangoms EN-1 greitai sugrąžina naujo kelio savybes. Jonų mainus gerinantis cheminis priedas UPD ir cementas naudojami keliams, stovėjimo aikštelėms, aikštėms, važiuojamosios kelio dalies išplatėjimams, šalikelėms, laikiniems keliams, nuo potvynių saugantiems pylimams įrengti. Sankasa gali būti sutvirtinama vienu arba keliais sluoksniais naudojant esamą gruntą. Taip pat sutvirtinti galima ir užterštas aviaciniu kuru, nafta, tepalais ar kt. produktais dirvas. „EnvTech“ – racionali technologija kelio dangoms Senų, nekokybiškai nutiestų asfalto, bitumo ar mineralinių medžiagų kelių dangos remontas – varginantis procesas, kuriam reikia gausybės medžiagų ir lėšų, beveik prilygstančių naujam keliui tiesti. Tuomet ardoma ir naujai rengiama visa kelio konstrukcija, medžiagos keičiamos naujomis, sustabdomas eismas.

Kaip teigia „KTD group“ direktorius G. Jocius: „Taikant gilaus kartotinio panaudojimo (reciklingo) „EnvTech“ technologiją, labai didelis ekonominis efektas gaunamas kapitališkai remontuojant senas asfaltuotas gatves: sena gatvė grunto stabilizavimo mašina yra „permalama“ ir, įmaišant grunto stabilizavimo priedų, suvoluojama – taip sukuriamas 30–35 cm storio pagrindo sluoksnis. Tada galima tiesti naują ploną dangą. Šios technologijos taip pat leidžia pagerinti dangos būklę – padidėja konstrukcijos tvirtumas ir atsparumas apkrovoms, darbai vyksta greitai (iki 3 000 m2 per dieną), sumažėja sąnaudos, dirbama esant ribotam eismui.“ Technologijai naudojamas EN-1 rišiklis yra ypač veiksmingas įrengiant mineralinių medžiagų ir bitumo dangas. Jis suminkština ir iš dalies ištirpina naftos produktus bei suriša juos su sankasa. Susidariusi medžiaga išsiskiria didesniu tankiu ir standumu, tačiau išlieka elastinga, atspari šalčiui ir vandens bei kitų įvairaus klampumo skysčių poveikiui. Technologija, leidžianti eksploatuoti netinkamas mineralinių medžiagų ir bitumo dangas, yra efektyvus ir ekologiškas techninis sprendimas, jį panaudojus renovuojamo kelio ruože jau kitą dieną galima leisti ribotą transporto eismą. Sutvirtinti kelkraščiai – saugumas ir mažesnės sąnaudos Nutiesus naują kelią, po kurio laiko kelkraščiuose nutrupa asfaltas, atsiranda duobių, išplautų nuolydžių. Tokiems pavojingiems kelkraščiams prižiūrėti reikia daug lėšų. „KTD group“, naudodama „Ritter Landscaping“ technologiją, sutvirtina kelkraščius 100 % perdirbama medžiaga, neteršdama aplinkos akytosiomis plokštėmis. Paklotos plokštės pripildomos susmulkinta medžiaga, kurios grūdelių dydis yra 0–16 arba 0–22 mm. Taip apsaugoti galima išvažiavimus iš greitkelio, žiedinių sankryžų, šalutinių kelių, siaurų gatvelių su priešpriešiniu eismu, kaimo kelių ir kt. kelkraščius. Paprastas ir patogus montavimo būdas – ne vienas tokio sutvirtinimo pliusų. Tokie kelkraščiai yra saugūs, ilgiau naudojami, o jų priežiūrai nereikia daug išlaidų, kur kas mažesnės yra ir montavimo darbų sąnaudos. Be to, greta taip sutvirtintų kelkraščių ne taip greitai išplaunami nuolydžiai.  UAB „KTD group“, Jorupės g. 6, Smiltynų I k., LT-54066 Kauno r. Tel. +370 699 39 399, el. p. info@keliutiesimas.lt, www.keliutiesimas.lt

LITEXPO vyksiančioje Tarptautinėje Baltijos šalių kelininkų parodoje UAB „KTD group“ stendas – dešinėje pusėje nuo pagrindinio įėjimo į salę.

Infrastruktūra

Lietuvos kelių infrastruktūra: realybė ir ateities vizija Prieš metus tyrimų bendrovė „Gallup“, apklaususi 148 valstybes, nustatė, kurios pasaulio šalies gyventojai labiausiai patenkinti keliais. Nors apklausos rezultatai ir neatspindi realios kelių būklės (kiekvienas sąvoką „kokybiškas kelias“ suvokia kitaip, ir turtingesnių šalių piliečiai kelia didesnius reikalavimus), tačiau susidaryti nuomonę apie tai, kiek laimingi žmonės važinėdami savais keliais tikrai galima. Labiausiai keliais patenkinti Jungtinių Arabų Emyratų gyventojai, toliau rikiuojasi Liuksemburgo, Honkongo ir Olandijos vairuotojai. Na, o Lietuva užima 97 vietą. Ir nors mūsų požiūris buvo geresnis nei kaimynų latvių (122 vieta) ar lenkų (125 vieta), tačiau, kaip visuomet, norisi dar geriau. Kokie apklausos rezultatai būtų, jei apklausa būtų vykdoma šįmet – sunku pasakyti, juo labiau kad stodami prie Europos Sąjungos vairo kelius sparčiai tvarkome. Tačiau į klausimą „Ar gali būti dar geriau?“ atsakymo paklausėme Susisiekimo ministerijos Komunikacijos skyriaus vyriausiosios specialistės Audronės Filimanavičienės. Lietuvoje sparčiai atnaujinami ir tiesiami keliai. Kokie numatyti pagrindiniai strateginiai kelių ir transporto planai? Kiek naujų kelių planuojama nutiesti ir kiek atnaujinti artimiausiu metu? Investicijų pritraukimas į Lietuvą labai priklauso nuo šalyje ar konkrečioje vietovėje esančios kelių ir kitų transporto rūšių infrastruktūros. Jau dabar intensyviai rengiamasi naujam ES finansavimo periodui: rengiami techniniai projektai, atliekamos žemės perėmimo visuomenės poreikiams procedūros, su suinteresuotomis institucijomis derinami viešojo pirkimo dokumentai projektams įgyvendinti. Ne visi didieji šalies miestai turi aplinkkelius, o tai lemia didelius tranzitinius asme-

ninių ir krovininių automobilių srautus. Tad vienas iš transporto infrastruktūros plėtros prioritetų yra miestų aplinkkelių tiesimas, siekiant sumažinti transporto grūstis, oro taršą ir triukšmą tankiai apgyvendintose vietovėse. 2014–2020 m. laikotarpiu numatyta tiesti aplinkkelius, diegti saugumo priemones, rekonstruoti magistralinius kelius ir įgyvendinti kitus projektus. Apskaičiuota, kad 2014−2020 m. laikotarpiu valstybinės reikšmės keliams turėtų būti skirta ne mažiau kaip 6 mlrd. Lt iš ES struktūrinės paramos lėšų. Tai turėtų būti atlikta nemažinant Sanglaudos fondo, bet skiriant daugiau Europos regioninės plėtros fondo lėšų. Kitų metų pradžioje tikimasi startuoti su darbais, kuriems biudžetas suplanuotas jau iš naujojo ES paramos periodo. Kelių apkrovos nuolat auga, didėja lengvųjų ir krovininių automobilių skaičius, tad dangos defektams tvarkyti prireikia vis daugiau išlaidų. Susisiekimo sistema ir jos tobulinimas vis labiau vertinamas, todėl į tai turėtų būti kreipiamas didesnis dėmesys.

Infrastruktūra

Kelių priežiūros darbų vidutinės kainos Produktai ir kelių priežiūros darbai Kaina 1 km asfaltuoti žvyrkelio nuo 1,2 iki 1,5 mln. Lt. 1 km kelio rekonstrukcija nuo 2 iki 5 ir daugiau mln. Lt. (Kainą lemia: sunkiasvorių transporto priemonių skaičius, eismo intensyvumas, nuo kurio priklauso, ar kelio kategorija keičiasi į aukštesnę, kokia esama planuojamo rekonstruoti kelio konstrukcija, ar į planuojamą rekonstruoti ruožą patenka statiniai: tiltai, viadukai, didesnio skersmens pralaidos, aplinkosauginės ir eismo saugumo priemonės.) apie 6 050 Lt/m2 Tilto (viaduko) statyba Asfalto dangos išdaužų užtaisymas apie 80 Lt/m2 Žvyrkelių nusidėvėjimo atstatymas apie 70 000 Lt/km Ženklų ir atramų įrengimas apie 850 Lt/m2 Apsauginių atitvarų įrengimas apie 250 Lt/m2 Paviršiaus apdaro įrengimas apie 250 000 Lt/km

Infrastruktūra

Kiek kelių ir kokius planuojate atnaujinti dar šįmet, Lietuvai stojant prie ES vairo? Kelių atnaujinimas yra nuolatinis, planingas, priklausomas nuo finansavimo procesas, o keliai rekonstruojami pagal iš anksto suderintą grafiką. Be numatytų Vilnius–Kaunas– Klaipėda, Vilnius–Minskas ir kitų kelių rekonstrukcijų, už europines lėšas ketinama statyti Panemunės aplinkkelį. Jis pagerins tranzitinio transporto eismą per Lietuvą Kaliningrado srities link, padės sumažinti sunkiasvorių automobilių sukeliamas transporto grūstis, triukšmą, oro taršą Panemunės ir Sovietsko (Tilžės) gyventojams. Šiais metais planuojama baigti Vilniaus pietinio išorinio aplinkkelio tiesimą, baigti rekonstruoti atskirus „Via Hanseatica“ (Ryga–Šiauliai–Tauragė–Kaliningradas) ruožus, numatoma užbaigti statyti ir Priekulės aplinkkelį. Pastaraisiais metais ES finansinė parama buvo pagrindinė paskata modernizuoti aktualiausias valstybinės reikšmės kelių sistemos dalis. Visi didžiausi įgyvendinami projektai finansuojami iš ES fondų. Idealiu atveju proporcija paprastai sudaro 85 % ES paramos ir 15 % Lietuvos biudžeto lėšų. Kurioje Lietuvos dalyje keliai geriausi? Kiek dar turime neasfaltuotų kelių? Lietuvoje gerai išplėtotas valstybinės ir vietinės reikšmės kelių tinklas. Neblogai veikia jo priežiūros ir remonto sistema. Šalies teritorijoje yra sudarytos geros sąlygos tranzitiniams kroviniams vežti TEN-T keliais; valstybinių kelių tinklas sėkmingai integruojamas į Europos transeuropinių kelių (TEN-T) tinklą; sukurta efektyvi kelių, tiltų kontrolės ir stebėsenos sistema. Lietuvos kelių tinklą suskirstyti į „geras“ ir „blogas“ dalis būtų neetiška ir neprofesionalu. Pa-

gal finansines galimybes valstybinės reikšmės keliai rekonstruojami ir prižiūrimi, jų neskirstant į „svarbią“ ar „nesvarbią“ šalies vietą, o remontuojami pagal būklę ir poreikį. Bendras valstybinės reikšmės kelių tinklo ilgis (magistralinių, krašto, rajoninių) yra 21 242,2 km. Magistraliniai ir krašto keliai yra su asfalto danga. Rajoninių kelių bendras ilgis – 14 566,6 km, iš jų 7 267 km – su žvyro danga. Tai sudaro 34,2 % bendro tinklo ir 49,9 % rajoninių kelių. Kokiais būdais atnaujinama kelių danga? Visiems vairuotojams keliuose teko matyti išfrezuotas asfalto vietas. Kuo geresnė tokia remonto technologija, nei taikyta anksčiau, kai buvo atnaujinama ištisinė kelio danga? Kelių dangai atnaujinti (remontuoti) naudojami įvairūs metodai. Pavyzdžiui, paviršiaus apdaras, šlamo dangos, ploni asfalto sluoksniai, karštas regeneravimas kelyje, viršutinio sluoksnio pakeitimas. Technologiškai pažangesnių kelio dangų įrengimas paremtas „karšto ant karšto“ ir regeneravimo šaltuoju būdu metodų taikymu, taip pat asfalto mišinių temperatūros mažinimu. Taikant „karštas ant karšto“ metodą, apatinis ir viršutinis asfalto sluoksniai dengiami vienu technologiniu procesu. Taip daromas mažesnis neigiamas poveikis aplinkai, užtikrinamas geresnis sluoksnių sukibimas, sutankinimo sąlygos. Kelio regeneravimas šaltuoju būdu – tai naudotų kelių tiesimo medžiagų pakartotinis panaudojimas. Dėl to sumažinamas geros kokybės mineralinių medžiagų poreikis ir dangos įrengimo kaina. Vis dažniau taikoma temperatūros mažinimo technologija, kai mišiniai maišomi ir klojami kuo žemesnėje temperatūroje. Dėl

Infrastruktūra

valstybės ir vietinės reikšmės kelių finansavimo dinamika, mln. lt

sumažinto anglies dvideginio išskyrimo ir mažesnio energijos poreikio šia technologija sprendžiamos aplinkosaugos ir tvaraus vystymosi problemos. Technologija, kai užtaisomos duobės, visai nėra kelio dangos atnaujinimo metodas, o tik vienas iš taisymo būdų. Taisymas asfalto mišiniu nėra geresnis už kelio dangos atnaujinimą, veikiau daug prastesnis ir problemas sprendžia tik trumpam. Vadovaujantis normatyvinių dokumentų nuostatomis, asfalto mišiniu turėtų būti taisoma ne daugiau kaip 10 % dangos ploto, kitu atveju ji turi būti remontuojama. Taisant pagal normatyvinius reikalavimus, pažeistos asfalto vietos turi būti išfrezuojamos reikiamu gyliu, išfrezuoti plotai ir briaunos kruopščiai išvalomi, posluoksnis išpurškiamas bitumine emulsija, o prijungties ar siūlės šonai visu plotu ir pakankamu kiekiu padengiami karštu bitumu, ir tik tada klojamas bei tankinamas asfalto mišinys. Valstybinės reikšmės keliuose išfrezuotų ir paliktų neužtaisytų duobių nerasite, vietinės reikšmės keliuose ir gatvėse tokių atvejų pasitaiko. Kokios dangos naudojamos tiesiant naujus kelius? Kuo jos ypatingos? Tiesiant naujus kelius Lietuvoje, tradiciškai naudojamos asfalto dangos, o kitos, pavyzdžiui, trinkelių, sudaro ypač mažą procentą. Šiuo metu nenaudojamos betono dangos. Projektinis asfalto dangų naudojimo laikotarpis yra 20 metų. Tačiau atskiri dangų sluoksniai eksploatuojami skirtingą laikotarpį. Žemės sankasa – apie 100 m., nesurištieji pagrindo sluoksniai – iki 40 m., asfalto pagrindo sluoksniai – apie 30–35 m., asfalto apatiniai sluoksniai – apie 20–25 m., asfalto viršutiniai sluoksniai – apie 12–18 metų. Asfalto dangos ypatingos tuo, kad yra tinkamos

Lietuvos klimatui, o rinkos dalyviai turi gamybos priemonių joms tiesti. Betono dangų pradinės investicijos yra didesnės, o ir rinkos dalyviai gerai nepasiruošę techniškai ir technologiškai. Kiek nauji keliai veikia Lietuvos ekonomiką ir gerovę? Ekonominiu požiūriu transporto infrastruktūra yra viena iš pagrindinių sąlygų verslo plėtrai, naujų darbo vietų kūrimui. Prie intensyvaus eismo kelių kuriami logistikos centrai, statomi sandėliai, komercinės įmonės, plėtojama pramonė. Transportas ir, ypač transporto paslaugų eksportas, yra vienas iš esminių veiksnių, teigiamai veikiančių ekonominę situaciją. Šiandien Lietuvoje valstybinės reikšmės keliai, kurių balansinė vertė – per 6,5 mlrd. Lt, o atstatomoji vertė – per 50 mlrd. Lt, išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei, todėl jų priežiūra bei plėtra ir turi rūpintis valstybės paskirtos institucijos.

Nuo išplėtotos infrastruktūros ir jos priežiūros priklauso šalies, kaip tranzitinės valstybės, įvaizdis. Gerai išplėtota kelių infrastruktūra – tai kiekvienos šalies turtas ir ilgalaikė investicija. Automobilių keliais vežama 58,8 % visų vidaus transporto gabenamų krovinių. Automobilių kelių sektorius labai prisideda kuriant bendrąjį vidaus produktą – kelių transportas sukuria daugiau nei 7 % BVP, transporto sistema – 13 %. Didėjantys visuomenės poreikiai verčia tiesti naujus kelius ir aplinkkelius – tai prisideda ir prie tarptautinės transporto sistemos plėtros. Lietuvos transporto infrastruktūros plėtros pranašumai: socialinės atskirties mažėjimas (regionų netolygumų mažėjimas, sveikatos apsaugos ir edukacinių paslaugų prieinamumo padidėjimas nutolusiems regionams); mobilumo

Infrastruktūra

didėjimas, lemiantis geresnes įsidarbinimo galimybes; tranzitinė šalies orientacija (kelių tinklo plėtra stiprina tranzitinės šalies įvaizdį, transporto įmonių konkurencinės pozicijos gerėjimas). Kelių projektai ekonominio tikslingumo reikalavimus viršija daugiau kaip du kartus – minimali vidaus grąžos norma (VGN) yra 5,5 %, o vidutinė VGN – 13,5 %. Kalbant apie žvyrkelių asfaltavimą, tai vieni iš geriausiai atsiperkančių projektų – VGN siekia 19 %, tačiau negalima pamiršti ir tokių didelių projektų, kaip Vilniaus miesto pietinio aplinkkelio tiesimas (VGN – 18,8 %), ruožo per Grigiškes II etapo rekonstrukcija (VGN – 22,42 %).

UAB „Eismo valdymo sistemos“ – tai techninių eismo reguliavimo priemonių projektavimo, jų gamybos, įrengimo ir eksploatavimo darbai, vadovaujantis profesionalia patirtimi nuo 2005 m. Įmonės specialistai gamina, įrengia ir eksploatuoja: šviesoforinio valdymo įrenginius, kelio ženklus, įvairias eismo saugumo priemones, taip pat projektuoja šviesoforinio reguliavimo sistemas. Šiuo metu pagrindinė veikla – išmaniųjų sistemų diegimas eismo valdymo srityje. UAB „Eismo valdymo sistemos“ šviesoforinio reguliavimo įrenginių nuotolinio centralizuoto valdymo ir stebėjimo sistemos leidžia pigiau eksploatuoti šviesoforų sistemas, operatyviai šalinti gedimus ir, prireikus, nedelsiant pakeisti šviesoforų darbo režimus.

Dėmesio! Rinkos naujovė – ypač efektyvus pėsčiųjų perėjų naujos technologijos šviesos diodų (LED) šviestuvas, kuris ne tik neakindamas vairuotojų puikiai apšviečia perėjas, bet ir sunaudoja mažai elektros energijos bei išsiskiria ilgalaikiškumu. UAB „Eismo valdymo sistemos“ V. Alanto g. 33, LT-36249 Panevėžys Biuro adresas: J. Žemgulio g. 46, LT-35239 Panevėžys Tel./faks. 8 45 440 420 62 El. p. info@eismovaldymas.lt www.eismovaldymas.lt

Ar planuojama spręsti tolimesnių kaimo vietovių integravimo į bendrą kelių sistemą problemą? Transporto priemonės, važiuodamos per gyvenvietes neasfaltuota kelio danga, kelia dulkes, triukšmą. Tai neigiamai veikia gyvenimo sąlygas ir aplinką. Todėl vykdant asfaltavimo darbus valstybinės reikšmės keliuose pirmiausia būtina išasfaltuoti einančius per gyvenvietes, didelio eismo intensyvumo bei didesnes gyvenvietes su asfaltuotais keliais jungiančius žvyrkelius. Jeigu žvyrkeliais per parą pravažiuoja daugiau nei 600 automobilių, jų eksploatacija atsieina brangiau nei dengtų asfaltu. Kita vertus, reikia įvertinti ekonominę naudą, gaunamą išasfaltavus žvyrkelį: taupomas laikas, mažiau dėvisi automobiliai, mažėja priežiūros darbų, pagerėja eismo saugumas ir nustojus dulkėti keliams gaunamas didelis aplinkosauginis efektas. Jeigu norime, kad mūsų šalies gyventojai neturėtų koncentruotis tik didmiesčiuose, o būtų apgyvendinta kuo didesnė šalies teritorija, turime sukurti žmonėms lygiavertę susisiekimo sistemą.

2007 m. rengiant perspektyvines 2008–2009 m. ir 2009–2010 m. žvyrkelių asfaltavimo programas (įvertinus ES skirtas paramos lėšas ir nuolat tada didėjusį Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimą) buvo parengta techninių projektų, pagal kuriuos būtų buvę galima išasfaltuoti daugiau kaip 550 km žvyrkelių. Dar dalį kitų žvyrkelių planuota asfaltuoti tik Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšomis. Tačiau nuo 2008 m. II pusmečio, pasikeitus ekonominei būklei, 2009 m. teko pradėti įgyvendinti jau labai sumažintą programą, pagal kurią buvo išasfaltuota tik 164 km žvyrkelių. Įgyvendinant sumažintą 2010–2011 m. asfaltavimo programą, buvo išasfaltuota tik 65 km žvyrkelių, o 2012 m. – jau tik 20 km žvyrkelių ir įrengta 81,6 km bituminių dangų per gyvenvietes prie valstybinės reikšmės kelių. Per 2013 m. planuojama išasfaltuoti apie 43 km žvyrkelių. Pasikeitus teisės aktams, reglamentuojantiems valstybinės reikšmės kelių projektavimą, priežiūrą ir plėtrą, atsirado būtinybė atnaujinti (koreguoti) 2007 ir 2008 m. techninius projektus. Tikintis, kad 2014–2020 m. ES finansinė parama bus bent jau ne mažesnė kaip 2007– 2013 m. ir pagerės Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimas, šiuo metu pagal finansines galimybes tiek atnaujinami anksčiau parengti projektai, tiek rengiami nauji techniniai projektai tų žvyrkelių, kurių vidutinis metinis paros eismo intensyvumas yra ne mažesnis nei 300 automobilių. Jei tik leis finansinės galimybės, bus sprendžiamas ir socialinės atskirties mažinimo klausimas, t. y. asfalto dangos įrengimas iki atokesnių bei labiau nuo administracinių centrų nutolusių kaimų ir gyvenviečių. Vyriausybės 2013 m. kovo 13 d. nutarimu numatyta sumažinti neasfaltuotų valstybinės reikšmės kelių 600 km. Tam reikėtų apie 900 mln. Lt. Šiuo metu vyksta pasirengimo darbai 2014–2020 m. ES struktūrinės paramos panaudojimo laikotarpiui – derinama Lietuvos 2014–2020 m. Partnerystės sutartis, rengiamos ES struktūrinės paramos veiksmų programos, ruošiami projektų sąrašai. Per pastaruosius metus avaringumas pagrindiniuose Lietuvos keliuose sumažėjo. Kas labiausiai prie to prisidėjo? Per pastaruosius 5 m. pasiektas esminis persilaužimas eismo saugos srityje. Žuvusiųjų keliuose skaičių pavyko sumažinti daugiau nei dvigubai, o Lietuva tapo tik viena iš kelių valstybių, įgyvendinusių Veronos deklaracijoje ir 2001 m. Baltojoje transporto knygoje iškeltą tikslą – per 10 metų žuvusiųjų skaičių sumažinti perpus. Pagal šio

Infrastruktūra

rodiklio dinamiką Lietuva yra pirmaujanti ES. Saugų eismą užtikrinti turi būti siekiama veikiant tris pagrindinius elementus: eismo dalyvį, transporto priemonę ir kelią. Taikant švietimo, kontrolės ir inžinerines priemones gali būti pasiekta, kad eismo dalyviai elgtųsi saugiau, taikant kontrolės priemones gali būti užtikrinama, kad būtų važinėjama saugesnėmis transporto priemonėmis, kurios padėtų išvengti eismo įvykių ir apsaugotų eismo dalyvius jų metu, o nesilaikantieji reikalavimų neišvengtų atsakomybės. Inžinerinėmis priemonėmis galima pasiekti, kad būtų tiesiami saugesni keliai, – jie sumažintų neteisingų eismo dalyvio sprendimų tikimybę, o padarius klaidą ir įvykus eismo įvykiui, lemtų kuo švelnesnes pasekmes. Įdomu, kad saugumo keliuose situacija pradėjo gerėti pradėjus visoms šioms trims priemonėms veikti kompleksiškai. Avaringumo mažėjimo laikotarpiu buvo vykdoma švietėjiška veikla, griežtinama eismo dalyvių kontrolė, diegiamos eismo saugą gerinančios inžinerinės priemonės. Nuo 2008 iki 2012 m. ES lėšomis buvo rekonstruota 315 km magistralinių kelių, išasfaltuota 737,7 km žvyrkelių, rekonstruota 178 km krašto ir rajoninių kelių asfalto dangos. Vykdant eismo saugos ir aplinkosauginių priemonių diegimo darbus, rekonstruotos 2 238 sankryžos, nutiesta 38,6 km pėsčiųjų ir dviračių takų skirtinguose šalies regionuose. Buvo pastatytos tvoros nuo žvėrių prie magistralinių kelių, įrengtos požeminės perėjos. ES lėšomis finansuojamų projektų įgyvendinimas darė įtaką eismo saugumo sąlygų pagerėjimui keliuose: 2008 m. valstybinės reikšmės keliuose žuvo 346 žmonės, o 2011 m. – 209. Štai 2010 m. Lietuvoje žuvo mažiausiai eismo dalyvių per pastaruosius 50 metų. Tačiau jokios techninės priemonės negali apsaugoti nuo girtų eismo dalyvių. Būtinas žmonių švietimas ir sąmoningumas. Jūs užsiminėte apie apsaugines tvoreles nuo gyvūnų, taip pat padedančias išvengti nelaimių. Kokių dar naudojama apsaugos priemonių? Užtikrinant saugias eismo sąlygas, keliai reikiamose vietose yra aptveriami tinklo tvora nuo laukinių gyvūnų. Mažinant kelio, kaip barjero, poveikį laukiniams gyvūnams, yra įrengiamos po-

žeminės perėjos arba įspėjamaisiais kelio ženklais Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“ atitveriamos nustatytos migracijos vietos. Laukiniams gyvūnams atbaidyti nuo kelio yra naudojami specialūs kvapai, atšvaitai ir kitos priemonės. Iki šios dienos prie valstybinės reikšmės kelių įrengta 605 km apsauginių tinklo tvorų nuo žvėrių ir apsauginių tvorelių varliagyviams. Be to, įrengtos 23 požeminės perėjos stambiems ir mažesniems gyvūnams. Visos šios priemonės labai svarbios nelaimių keliuose prevencijai. Gyvenvietės plečiasi. Ar įrengiamos naujos apsaugos nuo triukšmo užtvaros? Remiantis Europos Komisijos parengtomis ES energijos sunaudojimo prognozėmis iki 2030 m., iki 2020 m. lengvųjų automobilių eismas Lietuvoje išaugs 4 %, krovininių automobilių – 15 %, autobusų – 9 %. Transeuropinio transporto tinklo keliuose (tarptautiniuose transporto koridoriuose) prognozuojamas dar didesnis augimas – papildomai 1,5–2,0 % kasmet. Plečiant ir modernizuojant kelių infrastruktūrą, siekiama kuo mažiau paveikti aplinką. Kai nustatoma, kad kelio rekonstrukcija turės neigiamą poveikį aplinkai, yra numatomos jį mažinančios priemonės. Siekiant apsaugoti ir gerinti aplinkos akustinę kokybę, yra planuojamos triukšmą mažinančios užtvaros, keičiami gyvenamųjų namų langai į triukšmą izoliuojančius, įrengiami apsauginiai pylimai bei kitos priemonės. Apsaugant esančius prie rekonstruojamo kelio vandens telkinius, įrengiami nuotekų nuo kelio valymo įrenginiai: pakelės grioviai, nuotekų valymo rezervuarai, kietųjų dalelių sėsdinimo šuliniai, nuotekų nuo tilto surinkimo ir nuvedimo į valymo įrenginius sistemos, naftos gaudytuvai. Beje, triukšmą mažinančios priemonės įrengiamos ne pagal tai, kaip plečiasi gyvenvietės, o vadovaujantis Triukšmo valdymo ir Planuojamos ūkinės veiklos įstatymais. Valstybinės reikšmės keliuose triukšmo sienučių šiuo metu yra įrengta per 3,3 km. 

Infrastruktūra

Eismo įvykių modeliavimas saugumui keliuose padidinti

Doc. dr. Edgar Sokolovskij, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Transporto inžinerijos fakulteto prodekanas, Automobilių transporto katedros docentas, eismo įvykių tyrimų ekspertas. Įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą eismo įvykių, transporto trasologijos ekspertas.

Eismo saugumas keliuose – labai aktuali problema. Ją sprendžia daugybė mokslininkų ir infrastruktūros specialistų. Visas eismo įvykius sukeliančias priežastis santykinai galima suskirstyti į tris grupes. Pagrindinė ir didžiausia grupė – vairuotojų veiksmai, nesilaikymas kelių eismo taisyklių ir kiti veiksniai, susiję su transporto priemonės vairuotojo elgesiu. Antra grupė – tai priežastys, susijusios su keliais ir jų būkle. Trečia – transporto priemonių techninė būklė. Kartais būna, kad eismo įvykį sukelia kelios priežastys, bet viena iš jų yra pagrindinė. Pavyzdžiui, važiavimas slidžiu keliu, be abejonių, turi įtakos automobilio valdymui, tačiau, jei vairuotojas pasirenka tinkamą važiavimo greitį ir atitinkamai valdo automobilį, dažniausiai gali išvengti gresiančio eismo įvykio.

Žinoma, keliuose didinti eismo saugumą iš tiesų labai svarbu, bet tam egzistuoja gal dažnai ir mažiau pastebima saugumo didinimo sritis – tai jau įvykusių eismo įvykių tyrimai. Atliekant eismo įvykių tyrimus ir kilus neaiškumų dėl eismo įvykio eigos bei jo priežasčių, atliekamos eismo įvykių ekspertizės, specialistai pateikia išvadas. Šiuo metu eismo įvykių aplinkybėms tirti naudojamos įvairios specialiai sukurtos kompiuterinės programos, tokios kaip, pavyzdžiui, „PC Crash“, „Carat“ ir kt. Šios programos nuolatos tobulinamos, kad galima būtų įvertinti kuo daugiau veiksnių ir kompiuterinio modeliavimo rezultatai kuo labiau priartėtų prie realių eksperimentų rezultatų. Tai priklauso ir nuo pasirinkto matematinio modelio, ir nuo įvedamų parametrų. Kuo daugiau kuriant ar tobulinant programą yra įvertinama veiksnių, tuo ją naudojant gaunami tikslesni rezultatai. Kita vertus, atliekant kompiuterinį eismo įvykių modeliavimą, daug priklauso ir nuo įvedamų duomenų. Kompiuterine programa modeliuojant transporto priemonės judėjimą paprastai įvedama daug įvairių duomenų. Pavyzdžiui, modeliuojant stabdymo procesą, reikia įvesti ratų sukibimo su kelio danga koeficientą arba automobi-

lio lėtėjimo pagreitį, automobilio krovinio masę, stabdžių sistemos pavaros suveikimo laiką, lėtėjimo pagreičio didėjimo laiką ir pan. Tokių parametrų gali būti dar daugiau, jeigu automobilis judėjo skirtingomis dangomis arba jei modeliuojamas kelių automobilių judėjimas skirtingais režimais. Kiekvienas netiksliai įvestas parametras padidina modeliavimo rezultatų paklaidą, todėl modeliuojant labai svarbu įvesti kuo tikslesnius duomenis. Atliekant eismo įvykių kompiuterinį modeliavimą lengviau patikrinti keletą galimų variantų ir nustatyti įvairių parametrų įtaką eismo įvykio eigai, jei naudojamasi specialiomis, tam skirtomis kompiuterinėmis programomis. Modeliuojant eismo įvykius programa „PC Crash“, iš pradžių duomenų banke pasirenkamas konkretus automobilio modelis su atitinkamomis jo techninėmis charakteristikomis. Galima užduoti įvairius automobilio judėjimo režimus, lėtėjimo, greitėjimo parametrus. Modeliuojant kompiuteriu taip pat galima pasirinkti ir įvertinti daugelį automobilio parametrų: pakabos, automobilio pakrovimo, padangų ir kt. parametrus. Labai svarbu modeliuojant tinkamai įvertinti rato sąveiką su keliu, nes nuo to priklauso automobilio lėtėjimo ir jo ratų sukibimo su kelio paviršiumi charakteristikos. Sukibimo su kelio danga koeficientas taikomas visam paviršiui, o vėliau atskiriems

Infrastruktūra

1 pav. Modeliavimo kompiuterine programa „PC Crash“ vaizdai

kelio ruožams galima įvesti ir kitą sukibimo koeficientą, automobilio lėtėjimo pagreičio reikšmę. Modeliuojant eismo įvykius kompiuterinėmis programomis ir siekiant patikrinti visus galimus variantus, galima panorėjus keisti tokius parametrus kaip, pavyzdžiui, automobilių išsidėstymą, susidūrimo vietą ir kt. Tačiau parametrus galima keisti tik atsižvelgiant į objektyvius duomenis, t. y. tik tuos parametrus, kurių tikslios reikšmės realiai nėra žinomos.

Automobilių judėjimas arba jų susidūrimas modeliuojamas taip, kad kuo labiau atitiktų įvykio vietoje užfiksuotus pėdsakus, kitų daiktinių įrodymų (stiklo šukių, apdailos elementų nuolaužų ir pan.) išsidėstymą įvykio vietoje, o atlikus kompiuterinį modeliavimą, menami automobiliai sustotų ten pat arba kuo arčiau tos vietos, kur jie buvo realiai aptikti po eismo įvykio. Šitaip galima nustatyti automobilių važiavimo prieš eismo įvykį greičius ir atkurti eismo įvykio eigą.

2 pav. Automobilio virtimo modeliavimas

Infrastruktūra

3 pav. Automobilio judėjimo kelio šlaitu erdvinis vaizdas ir kelio skersinio profilio įvertinimas

Kompiuterinė programa „PC Crash“ suteikia galimybių optimizuoti įvykio eigą pagal tam tikrus pasirinktus parametrus. Tokiu atveju programa pati optimizuoja šiuos parinktus parametrus taip, kad automobiliai sustotų kuo artimesnėse padėtyse, kokiose jie buvo užfiksuoti po eismo įvykio. Tačiau norint gauti kuo tikslesnį rezultatą būtina įvesti kuo daugiau žinomų parametrų, o jį optimizuoti tik pagal tuos parametrus, kurių reikšmės gali svyruoti iki tam tikrų ribų. Į kompiuterį įvedami ne tik automobilių judėjimo po susidūrimo parametrai, bet ir susidūrimo parametrai, pasirenkamas impulso taškas ir susidūrimo plokštumų išsidėstymas. Taip pat modeliuojant eismo įvykį įvertinama daugybė kitų parametrų, pavyzdžiui, kelio dangos sukibimo, kelio profilio, automobilių techninių duo-

menų, automobilio svorio centro aukščio ir pan. parametrai. Beje, galima įvesti ir automobilio ratų pasukimo duomenis. Naudojantis kompiuterine programa „PC Crash“ galima sumodeliuoti net tokius sudėtingus procesus kaip automobilio virtimas. Įmanoma ne tik nustatyti buvusį prieš virtimą automobilio greitį, bet ir atkurti jo judėjimą virtimo metu. Vienas iš programos „PC Crash“ pranašumų – galimybė modeliuoti erdvinį automobilio judėjimą, t. y. judėjimą trijose plokštumose, įvertinant tokius parametrus kaip išilginį ir skersinį kelio profilį, automobilio svorio centro padėtį. Tai labai svarbu, nes neturint tokios galimybės, pavyzdžiui, modeliuojant plokštumoje, naudojantis šia programa nebūtų galima atkurti tokio sudėtingo auto-

Infrastruktūra

mobilio judėjimo kaip virtimo procesas. Šia programa modeliuojant automobilio judėjimą nuvažiuojant jam nuo kelio šlaito, turi būti įvestas konkretaus kelio ruožo skersinis profilis. Modeliuojant jo neįvertinus, automobilis judėtų toliau nevirsdamas. Tai pasakytina ir apie automobilio svorio centro aukštį. Pavyzdžiui, neįvedus svorio centro aukščio reikšmės, automobilis nevirs net ir važiuodamas numatyta trajektorija, esant įvestam duotam skersiniam kelio nuolydžiui. Naujesnių versijų programa „PC Crash“ galima sumodeliuoti išties sudėtingas situacijas. Pavyzdžiui, jos leidžia nagrinėti tokius sudėtingus procesus kaip pėsčiojo ar dviratininko partrenkimus. Tačiau tokius eismo įvykius tiksliai sumodeliuoti dar sunkiau, nes eismo įvykio eigai šiuo atveju įtakos turi dar daugiau faktorių: pėsčiojo ūgis, masė, jo judėjimo kryptis, kūno sužalojimai ir t. t. Toks modeliavimas taip pat nuolatos tobulinamas. Dažniausiai tokiu atveju, norint atkurti eismo įvykio eigą, nepakanka vien eismo įvykių eksperto atliekamo tyrimo. Tam reikia ir kompleksinio teismo medicinos ir eismo įvykio ekspertų tyrimo, kuriame dalyvauja teismo medicinos ekspertas, turintis specialių žinių apie žmogaus kūno sužalojimus, taip pat eismo įvykių tyrimų ekspertas, profesionaliai išmanantis automobilio konstrukciją, dinamiką ir pan. Tik kartu įvertinus ir žmogaus kūno sužalojimus, ir atitinkamus automobilio sugadinimus, atkuriama eismo įvykio eiga.

Žinoma, eismo įvykių modeliavimo kompiuteriu rezultatai labai priklauso nuo įvedamų duomenų. Todėl norint, kad eismo įvykių eigos modeliavimo rezultatai būtų patikimi, labai svarbu, jog modeliuotų atitinkamos kvalifikacijos specialistas, turintis reikiamų darbo su kompiuterinio modeliavimo programa įgūdžių. Tik tokiu atveju kompiuterinio eismo įvykių modeliavimo rezultatai gali būti patikimi ir tinkami naudoti atliekant eismo įvykių ekspertizę. Eismo įvykių kompiuterinio modeliavimo naudojimo eismo įvykių ekspertizėje analizė leidžia daryti tokią išvadą: nagrinėjant eismo įvykius, kai reikia įvertinti labai daug įvairių parametrų ar norima apskaičiuoti keletą galimų variantų, tai paprasčiau galima padaryti kompiuteriniu modeliavimu, naudojantis specialiomis kompiuterinėmis programomis, tokiomis kaip „PC Crash“. Jos leidžia įvertinti daug įvairiausių duomenų, sumodeliuoti skirtingus automobilio judėjimo režimus, atkurti eismo įvykio eigą pagal tam tikrus pasirinktus parametrus. Kompiuterinis eismo įvykių modeliavimas labai svarbus tiksliam eismo įvykio situacijos realybėje įvertinimui atliekant jo ekspertizę, reikalingą teisminiams ginčams spręsti, ir yra reikšmingas svertas, siekiant sumažinti avaringumą šalies keliuose. Tik objektyvus eismo įvykių ištyrimas padeda teisėsaugos institucijoms nustatyti jų kaltininkus – tai turi didelį prevencinį poveikį, t. y. prisideda prie eismo saugumo keliuose didinimo. 

4 pav. Pėsčiojo partrenkimo modeliavimas

Infrastruktūra

Keli svarbūs gatvių rekonstravimo aspektai

 1 pav. P. Lindenau laivų statykloje išlietas šulinio

dangtis (J. Janonio gatvė prieš rekonstrukciją).

Arminas Štuopys

Šiuo metu, kai Lietuva pirmininkauja ES Tarybai, kur kas daugiau dėmesio skiriama kelių ir miestų gatvių būklei, akivaizdžiai atspindinčiai šalies gyvenimo lygį. Gatvės – tarsi miesto veidą vagojančios raukšlės ir visai nesinori, kad jos primintų pasenusį vargetą. O su kokiomis problemomis kartais tenka susidurti atliekant gatvių rekonstrukciją? Šį kartą norėtųsi aptarti Klaipėdos Vitės priemiestyje esančios J. Janonio gatvės pavyzdį – jos rekonstrukcijos rezultatus ir pamokas. Rekonstrukcija dar nebaigta, todėl aptarti pasirinkti keli rekonstruojamos gatvės funkcionavimo aspektai – miestui būdingas paviršinių vandenų surinkimo sistemos išsaugojimas, jos funkcionavimo prognozė ir šios sistemos bei kitų rekonstruotos gatvės komponentų santykis su autentiškais, per 70 sovietinių metų išlikusiais, tačiau galop europinių pinigų spaudimo neatlaikiusiais gatvės elementais. 68

Infrastruktūra

Tiesa, oficialiuose dokumentuose šie darbai įvardyti kitaip: „J. Janonio gatvės dangų ir šaligatvių restauravimas“. Tai turėtų reikšti paruošiamuosius darbus, specifinius pritaikymo tikslus (rekonstruojamų komunikacinių sistemų tyrimus, autentiškų elementų išlaikymą ar atstatymą), padidintą dėmesį atliktų darbų kokybei. Skelbta, kad darbų gatvėje vertė yra 4,33 mln. Lt, iš jų didesnę dalį (3,68 mln.) skiria ES, Lietuvos biudžetas – 455 tūkst. Lt, o savivaldybė – 195 tūkst. Lt. Oficiali projekto vykdymo pradžia – 2012 m. gegužės 1 d., o pabaiga – po metų, tačiau akivaizdu, kad darbai užsitęs iki rudens. Deja, gatvės rekonstrukcijos metu eilinį kartą teko įsitikinti, kad lengvi europiniai pinigai neprideda valdininkams atsakomybės jausmo, užtat sustiprina informacijos priemonėse liejamą demagogijos srautą. Pavyzdžiui, kai Klaipėdos spaudoje pasirodė abejonių dėl gatvės restauravimo darbų kokybės ir grindinio matmenų, atsakinga valdininkė visas abejones neigė bei tvirtino, kad gatvės projektui buvo taikomi itin griežti reikalavimai. Gatvė patenka į kultūros paveldo apsaugos zoną, tačiau techninėje užduotyje iš keturių numatytų etapų restauravimo darbais įvardyti tik grindinio akmens blokelių demontavimas ir jų perklojimas „įmanomai tuose pačiuose gatvės fragmentuose“, panaudojant apie pusę naujų dangos elementų (tašytų akmenų, bordiūrų). Kiti darbai – eilinė nuotekų, apšvietimo ir vandentiekio tinklų rekonstrukcija. Ji vyko mieste, kuriame didelės dalies nuo prieškario likusių komunikacinių trasų paskirtis tebėra nežinoma: vienas iš darbų vadovų pripažino, kad apie 80 % tokių trasų brėžiniuose ir schemose net nebuvo pažymėtos. Tiesa, vykdomus žemės kasimo darbus turėjo prižiūrėti archeologės; statybos aikštelėje jų lankėsi dvi – taip ir nesutikta jauna muziejininkė telefonu atvirai prisipažino, kad nežinanti, ko ieškoti „XIX a. naujamiesčio kultūriniuose sluoksniuose“, bet su ją pakeitusia labiau patyrusia kolege greitai suradome bendrą kalbą: padedant supratingam darbų vadovui, pavyko išgelbėti keletą XIX–XX a. pradžios artefaktų. Valdininkams derėtų priekaištauti dėl to, kad konkursinėje techninėje užduotyje reikalavimų išlaikyti ar atkurti autentiškas detales (gatvės dangos profilį, nuolydžius, originalius šulinių dangčius, paviršinių lietaus kanalizacijos, dujų vamzdynų elementus ir t. t., 1, 2 pav.) nekelta, o apsiribota bendrojo pobūdžio patarimais. Įdomu, kad gatvės rekonstrukcijos metu buvo aptikti sovietmečiu nupjautų Klaipėdai ir kitiems Prūsijos miestams būdingų ažūrinių stulpų pamatai ir apatinės dalys; jie, kaip ir dauguma kitų metalinių komunikacinių sistemų elementų, tapo legaliu metalą renkančių darbininkų grobiu, užtat vėliau gatvę papuošė beveidžiai, kosmopolitiški pseudoklasikinės stilistikos stulpai...

 2 pav. Senieji vandentiekio trasų, lietaus kanalizacijos

elementai buvo eksploatuojami beveik 100 metų...

... jei skelbiami gatvės ir šaligatvio restauravimo darbai, tai jų elementų detalės ir funkcionavimo būdai neturėtų būti keičiami, nepagrįstai moderninami. Deja... 69

Infrastruktūra

 3 pav. Vandenį iš lietvamzdžių surenkantys ir į atvirus latakus ar

kanalizacijos tinklus nukreipiantys akmenys – Klaipėdoje jų dar aptinkama.

Vakarų Lietuvos istorinės ir architektūrinės raidos tyrinėtojas Jonas Tatoris rašė, kad Klaipėdoje, iki XX a. 2-ojo dešimtmečio – Rytų Prūsijos provincijos mieste Memelyje, požeminė kanalizacija pradėta kloti palyginti vėlai – prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Iki tol, nuo XVI–XVII a., miestiečiai išsiversdavo su atviromis kanalizacinėmis iškasomis, turėdavo ir vietinės kanalizacijos užuomazgų. Pastarąją sudarė medinėmis lentelėmis uždangstyti loviai, nešvarumai jais tekėdavo į specialias statines ir fekalijų duobes. Šiuos ir panašius miestiečių higienos įpročius fiksuoja Klaipėdoje dirbantys archeologai. Vėlesnio, XIX a. vid. – XX a. pirmosios pusės, laikotarpio beveik šiuolaikinius, mūsų šalyje tik Klaipėdos krašte dažnai aptinkamus kanalizuojamų vandenų nuotekynų elementus – vamzdžius iš sukepusios keramikos ir betono, specifinės formos lietaus surinkimo šulinėlius iš ketaus, mūrinius kolektorius, namų lietvamzdžių apačioje sustatytus akmenis – piltuvus (3 pav.) galime įvardyti miesto modernėjimo ženklais. Ne visi jie yra lengvai pastebimi, tačiau kartą pamatyti jie jau nebebus painiojami su pokario komunaliniais dirbiniais. Deja, šie artefaktai nyksta keičiami beveidžiais šiuolaikiniais, bet kuriame mieste pritaikomais dirbiniais. Kita vertus, ne visi specialistai pastebi ir įvertina kitus miesto paviršinių vandenų (lietaus kanalizacijos) surinkimo ir nutekinimo elementus – sparčiai keičiamus grįstų gatvių skersinius ir išilginius profilius, tik dekoratyviniais elementais laikomus gatvių ir šaligatvių latakus, puikiai funkcionavusius paviršinių vandenų surinkimo elementus – šulinėlius, lapų ir nešmenų gaudytuvus, kuriems reikia priežiūros ir periodiško valymo. Kaip rodo pastarojo dešimtmečio Klaipėdos gatvių rekonstrukcijų rezultatai, daugelis šių elementų prarandami net nesupratus jų veikimo principų, neužfiksavus konstrukcinių sprendimų, nepadarius elementarių išdėstymo ir funkcionavimo schemų. Dažniausiai dauguma piliečių temato vieną tokio sudėtingo urbanistinio elemento – šaligatviais aprėmintos gatvės – požymį – paviršinę dangą. Jei ši primena istorinę dangą, gatvės rekonstrukcija laikoma pavykusia... O juk istorinės miesto dalies gatvė nėra vien tik medžiaginė substancija ar fasadų rikiuotės linija – ji turi aiškias funkcines paskirtis, tarp jų ir kritulių vandens nutekinimo, drenavimo.  4 pav. Taip po rekonstrukcijos gatvės kraštuose atrodo paviršinio

vandens nutekinimo latakai... Jų akmenys turėtų būti keliolika milimetrų žemiau už gatvės grindinį, o siūlės tarp latako akmenų – gerokai siauresnės.

Infrastruktūra

Senuosiuose Vokietijos ir kitų XVIII–XX a. pradžios išsivysčiusių šalių miestuose ant šaligatvių, gatvėse susikaupiantis kritulių vanduo buvo nutekinamas savotiškais atvirais kanalais – lygiagrečiai šaligatvių borteliams gatvių važiuojamojoje dalyje suformuotais negiliais latakais iš kitokia tvarka, siauresnėmis siūlėmis grįstų akmenų (4 pav.). Tokios gatvės važiuojamajai daliai būdingas nedidelis skersinis nuolydis į latakų pusę (gatvės vidurio ašis – aukščiausia vieta jos profilyje), o latakų akmenys grindžiami su tokiu išilginiu nuolydžiu, kad vanduo jais tekėtų iki artimiausio lietaus kanalizacijos šulinio, įrengto ne važiuojamojoje gatvės dalyje, o latako ašyje ar (ir) šaligatvio bortelyje. Nešmenis nuo tokio kanalizacijos šulinio tekdavo valyti rankomis. Panašaus profilio gatvių su negiliais kanalizacijos latakais ir specifinės formos šaligatvių borteliuose bei greta jų įrengtais lietaus kanalizacijos šulinių dangčiais Klaipėdoje dar yra išlikę, tačiau po kiekvienos „restauracijos“ jų mažėja.

 5 pav. Prie senųjų pastatų laiptų ir įeigų – avalynę apkibusio

purvo brauktuvai. J. Janonio gatvėje toks likęs tik vienas...

kę traktuoti tik kaip dekoratyvinius dangos elementus, kurie pergrįstose gatvėse atkartojami išoriškai panašūs, bet aptartos funkcijos jau nebegali atlikti, nes nesureguliuoti dangų nuolydžiai, dėl autotransporto poveikio ir nekokybiškų grindimo darbų gatvėje susiformuoja provėžos, tekantis vanduo susigeria į pernelyg plačias grindinio akmenų siūles.

Kita vertus, tam tikrose grįstų gatvių važiuojamosiose dalyse galėjo būti ir papildomas išilginis nuolydis į sankryžų pusę. Tada sankryžose būdavo įrengiami jau įvardytos konstrukcijos lietaus (paviršinio) vandens surinkimo šulinėliai – dviejų gatvių sankirtoje jų galėdavo būti nuo keturių iki aštuonių. Atrodo, kad gatvių ir šaligatvių dangų restauratoriai negali perprasti tokios paprastos kritulių vandens surinkimo sistemos, minėtuosius latakus jie lin 6 pav. Įrengiant šaligatvių iš polimerbetonio latakus, teko

pjaustyti senuosius gatvės bordiūrus.

Infrastruktūra

Platus šulinių ir vamzdžių pasirinkimas Betono vamzdynų sistemos kaip drenažo ir nuotekų tinklo pagrindas naudojamos nuo XIX a. 7-ojo dešimtmečio. Bendrovė „Ariogalos statybinės konstrukcijos“ gamina šulinių elementus, skirtus fekalinėms, lietaus ir vandentiekio linijoms montuoti bei geriamojo vandens šuliniams įrengti. Šulinių žiedai gaminami pagal standarto LST EN 206-1:2002 „Betonas. 1 dalis. Techniniai reikalavimai, savybės, gamyba ir atitiktis“ reikalavimus. Visi betono ir gelžbetonio šulinių elementai gaminami iš C35/45 klasės betono, todėl yra tinkami naudoti ir esant drėgnoms sąlygoms, ir silpnai agresyvioje cheminėje aplinkoje, pavyzdžiui, fekalinės kanalizacijos, pramoninių nuotekų, dirvožemių, lietaus ir požeminiams vandenims surinkti. Atsižvelgdama į rinkos paklausą, bendrovė orientuojasi į įvairių modernių technologijų paiešką ir naujo techninio lygio produktų gamybą. 2008 m. rudenį, pastačiusi naują technologinę vokiečių gamybos liniją JUMBO 2025 (MONO), bendrovė pradėjo gaminti šulinių žiedus su užlankomis, movinius ir falcinius gelžbetonio vamzdžius. Šia technologine linija gaminama produkcija yra skirta pakeisti Europos Sąjungos standartų neatitinkantiems moviniams gelžbetonio vamzdžiams PT.

UAB „Ariogalos statybinės konstrukcijos“ direktorius Lionginas Alfredas Masaitis 72+370 698 28 671, faks. +370 428 70 103 Tel. El. p. direktorius@arsk.lt

Tiesa, kai kuriose Klaipėdos reprezentacinėse gatvėse panašūs paviršinio vandens surinkimo šulinėliai yra sumontuoti, tačiau esant nesureguliuotiems važiuojamosios dalies nuolydžiams, nuolat klaipantis ir dumbant važiuojamosios dalies grindiniui, žiemą ir ankstyvą pavasarį užverčiami purviną sniegą sustumiančių valymo automobilių, jie yra nelabai efektyvūs. Na, o „restauruojamoje“ J. Janonio gatvėje kelių tokių šulinėlių sumontavimo kokybė kelia dar daugiau klausimų. Jei dokumentuose J. Janonio gatvės rekonstrukcija įvardijama restauravimu, kyla klausimas, kodėl nebuvo prisiminti prieškariniai miesto lietaus kanalizacijos sistemų elementai, pavyzdžiui, XIX a. pabaigos akmeniniai ar vėlesnio, prieškarinio, laikotarpio betoniniai lietvamzdžių akmenys? Tokių akmenų Klaipėdoje dar yra, nors su kiekviena miesto statinių „rekonstrukcija“ jų mažėja. Tiesa, šiuo atveju būtų neaišku, kaip juos panaudoti mišrioje, prieškariniais ir sovietiniais pastatais užstatytoje gatvėje, bet gal kažkada reikėtų ryžtis atkartoti jų formas, matmenis? Šiame kontekste dera ir klausimas apie kitus gatvės elementus – autentiškus šulinių dangčius. Neteko matyti nė vieno P. Lindenau laivų statyklos metalo liejykloje suformuoto ir automobilių ratų suskaldyto šulinio dangčio, o sovietinių metų ar šiuolaikinių tokių prisižiūrime į valias. Prieš gatvės „restauravimą“ nuo I. Kanto iki H. Manto gatvės J. Janonio gatvėje prieškarinių dangčių su P. Lindenau laivų statyklos žymenimis ar be jų buvo keturi, o po rekonstrukcijos nebeliko nė vieno. Tikėtina, kad kelis bus paėmę muziejininkai... Be to, jei nesutampa naujųjų šulinių žiedų ir senųjų dangčių matmenys, ar sunku suprojektuoti bei išlieti suderinimo elementus? Antra vertus, jei skelbiami gatvės ir šaligatvio restauravimo darbai, tai jų elementų detalės ir funkcionavimo būdai neturėtų būti keičiami, nepagrįstai moderninami. Deja, J. Janonio gatvėje atsitiko kitaip. Pavyzdžiui, rekonstruojant į šaligatvį išsikišusius gatvės namų laiptus, visoje rekonstruotoje atkarpoje teliko vienintelė Klaipėdos ir kitų krašto miestelių namams būdinga detalė – prie laiptelių ir išorinių durų įtaisytas peilis – batų purvo brauktuvas (5 pav.). Kitas pavyzdys – sutvarkytuose, trinkelėmis grįstuose šaligatviuose iš metalinėmis grotelėmis uždengtų polimerbetonio lovelių buvo įrengti lietaus vandens nutekinimo latakai. Juose turėtų būti surenkami krituliai ir ant šaligatvio patenkantis vanduo. Abejotina, ar šis sprendimas yra praktiškas, ar jis dera su restauravimo darbų praktika – senojoje Klaipėdoje tokie latakai būdavo atviri, o nuo didelių pastatų kritulių vanduo šalintas uždarais lietvamzdžiais tiesiog į lietaus kanalizacijos vamzdynus. Kai kurie trinkelėmis išklotame minėtos gatvės šaligatvyje įrengti polimerbetonio latakai yra 4–7 m ilgio. Praktika rodo, kad permainingą žiemą ir ankstyvą pavasarį vanduo tokiuose ilguose latakuose su nedideliu nuolydžiu teka lėtai, virsta ledu, jie užsikemša. Dėl to iškilnojamos (ir (ar) pavagiamos) juos dengiančios grotelės. Dėl šių latakų nukentėjo ir bordiūrų akmenys. Siekiant išlaikyti priimtiną ilgo latako iš polimerbetonio nuolydį, akmeniniuose gatvių bordiūruose teko suformuoti nebūdingas detales – išpjovas (6 pav.), kitur jie buvo sutrumpinti, bordiūrų akmenų sandūrose įleisti žemutiniai latakų galai. Iš tikro šie masyvūs bordiūrų akmenys ir dažniausiai už eilinius grindinio akmenis didesnių matmenų kraštiniai įgilinti važiuojamosios gatvės dalies akmenys, formuojantys išilginį lietaus kanalizacijos lataką, būdavo ir gatvės dangos skersinį profilį standinantys elementai – jie atlikdavo panašią funkciją, kokią mūrinėse arkose atlieka atraminiai akmenys. Todėl jų smulkinimas, pjaustymas seniesiems grindinių klojėjams būtų visiškai nesuprantamas. Apmaudu, kad baigiama J. Janonio gatvės rekonstrukcija, atrodo, virs dar vienu Klaipėdos miesto ir krašto savitumą naikinančiu bei niveliuojančiu veiksmu. Ir kažin ar dėl to galima kaltinti statybininkus, kelininkus... 

Infrastruktūra

Svarbiausios kelių infrastruktūros jungtys – tiltai

IEVA MISIŪNAITĖ, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Tiltų ir specialiųjų statinių katedros doktorantė

Lietuvoje tiltas dažniausiai atlieka tik kelių infrastruktūros jungties funkciją, o jo formų tendencijas diktuoja kainos ir darbų atlikimo sparta. Gamta Lietuvoje nekelia didelių problemų urbanistikos plėtrai, tad upės krantus galima sujungti paprasčiausiais sijiniais tiltais. Vis dažniau upelių keliamos keliautojams kliūtys išsprendžiamos naudojant pralaidas. Dėl šių priežasčių stebimas sąstingis ieškant naujų tiltų formų, o ir tiltų projektavimo šalyje tradicijos dar tik pradeda formuotis.

pėsčiųjų ir dviratininkų tilto per Nemuną Alytuje projektas. Skersinis pjūvis: laikančiųjų elementų išdėstymas

Pirmasis lietuvių tiltų projektuotojų darbas – 2003 m. pastatytas Karaliaus Mindaugo tiltas – atiduotas naudoti švenčiant karaliaus Mindaugo 750 metų jubiliejų. Šis 101 m ilgio ir 19,7 m pločio, trijų eismo juostų arkinis tiltas per Neries upę jungia Žirmūnus su Vilniaus senamiesčiu. Karaliaus Mindaugo tiltas buvo pripažintas „Lietuvos metų gaminiu 2003“. Jo projektą parengė šiuo metu didžiausia šalyje kelių infrastruktūros projektavimo įmonė „Kelprojektas“. Iki tol lietuviai tik rekonstruodavo užsieniečių projektuotas konstrukcijas. Todėl nieko keista, kad buvo pradėta domėtis ir paspyrinėmis konstrukcijomis, kurios leidžia atlikti tiltų rekonstrukcijos darbus nestabdant jų eksploatacijos. Pirmieji savo atliktus tyrimus ir siūlymus taikyti paspyrines konstrukcijas tiltams rekonstruoti pasiūlė Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkai.

 Konstruktorius Vilius Karieta.

UAB Tiltų ekspertų centro tilto Alytuje projektas

Infrastruktūra

 „Gyvenimo tiltas“ (angl. Living Bridge),

 Pirmasis paspyrinis tiltas – Weitingeno viadukas,

Airija, 2007 m.

Deja, realių taikymo pavydžių iki šiol nėra, tačiau, tikėtina, kad pirmuoju tokio tilto pavyzdžiu taps šiuo metu projektuojamas pėsčiųjų ir dviratininkų tiltas per Nemuną Alytuje. Šiam trijų tarpatramių ir kiek daugiau nei 240 m ilgio tiltui siūloma taikyti daugelio statramsčių paspyrinę parabolės formos sistemą. Paspyrinio tilto forma priklauso nuo statramsčių skaičiaus: paprasčiausia vieno statramsčio trikampio formos paspyrinė sistema, didinant statramsčių skaičių, tilto forma nuo trikampės sklandžiai pereina prie parabolės apybrėžos. Moksliniais tyrimais buvo įrodyta, kad daugelio statramsčių paspyrinė sistema yra efektyvesnė nei vieno ar kelių statramsčių paspyrinės sistemos, tačiau pirmoji yra jautresnė asimetrinių apkrovų poveikiui. Ir taip racionalų sprendimą UAB Tiltų ekspertų centras projektuotojai patobulino pakreipdami statramsčius kampu ir suformuodami erdvinius trikampius. Praretintas erdvinis trikampis tinklelis efektyviai perskirsto įrąžas laikančiuose elementuose ir neleidžia atsirasti ženkliems kinematinės kilmės poslinkiams.

elgsena, dėl kurios sumažėja statybinių medžiagų sąnaudos ir tenkinami ekologinio projektavimo reikalavimai.

Paspyriniai tiltai neabejotinai gali būti priskirti prie inovatyviųjų šiuolaikinių konstrukcijų statinių. Nors jų ištakos siekia daugiau nei pusantro šimtmečio, tokie tiltai projektuojami ir statomi vos keturis pastaruosius dešimtmečius. Pasaulyje paspyrinės konstrukcijos dažniausiai siejamos su tokiais projektuotojų vardais kaip: F. Leonhardtas, J. Schlaichas, M. Virlogeux, J. Manterola, E. Robertsonas ir D. Cremeris. Turbūt nieko nenustebins tai, kad vienas pastarųjų įgyvendintų paspyrinio tilto projektų priklauso vieną po kito apdovanojimus šluojančiam pasauliniam projektavimo grandui kompanijai „Arup“. Seras Ove’as Arupas yra kažkada pasakęs, kad tiltas – tai tokia konstrukcija, kurios architektūrinę formą diktuoja aplinkos sąlygos ir teisingi konstrukciniai sprendimai. Šie žodžiai puikiai nusako paspyrinių tiltų atsiradimo priežastis ir raidą, todėl nieko keista, kad šio tipo tiltai išsiskiria itin efektyvia konstrukcine

Vokietija, 1978 m.

Konstruojant tiltus, ypač aktualus yra jų laikančiųjų konstrukcijų svoris. Projektuotojai siekia, kad jos būtų kiek galima lengvesnės. Vienas pagrindinių veiksnių, nulėmusių tokių tiltų, kaip kabamieji ar vantiniai, atsiradimą – mažesnės medžiagų sąnaudos. Šio tipo tiltų konstrukciniai sprendiniai leidžia lenkiamąjį poveikį pakeisti tempiamuoju. Kabamieji ir vantiniai tiltai yra vieni gražiausių tiltų, nuolat besivaržantys savo architektūrine raiška. Jie yra paspyrinio tilto, dažniausiai išsiskiriančio ne tik savo išraiškinga forma, bet ir lengvu įsiliejimu į aplinką, pirmtakai. Paspyrinio tilto konstravimo koncepcija yra atvirkštinė vantinio tilto sudarymo principams. Ji gimė 1978 m. vokiečių inžinieriui Fritzui Leonhardtui projektuojant naują greitkelį iš Štutgarto į Zingeną, kertantį 900 m pločio Nekaro upės 120 m gylio slėnį. Tinkamiausia pasirodė projektuoti viaduką, kurio pagrindinis tarpatramis būtų šiek tiek didesnis nei centrinio pilono aukštis. Remiantis šia prielaida ir atlikus inžinerinius skaičiavimus, buvo nustatyta, kad kraštinių tarpatramių ilgis turėtų būti 80 % pagrindinio tarpatramio ilgio. Tokiu būdu viaduką sudarytų penki viduriniai tarpatramiai po 135 m ir subalansuoti du trumpesni kraštuose. Tačiau projektuojant kraštinius pilonus buvo susidurta su dideliais sunkumais, nes slėnio krantų gruntas pasirodė esąs labai nestabilus. F. Leonhardtas išradingai išsprendė iškilusią problemą. Jis kraštinius pilonus pakeitė paspyrine sistema. Paspyrinio tilto palaikančioji konstrukcija yra paspyros. Jos visada yra tiesiogiai inkaruojamos į standumo siją tilto kraštuose. Taip naudojant tarpatramio viduryje esančius statramsčius, veikiant išorinei apkrovai ir deformuojantis konstrukcijai, galima standumo sijai perduoti ašinę jėgą, kuri yra analogiška reakcijos jėgai apatinėje juostoje. Dėl susidariusios uždaros konstrukcinės sistemos standu-

Infrastruktūra

mo sija yra veikiama ašinio gniuždymo ir lenkimo jėgų. Patyręs vokiečių inžinierius susidariusio sudėtingo įtempių būvio standumo sijoje problemą išsprendė, parinkęs 6,10 m aukščio dėžinį skerspjūvį su skersinėmis konsolėmis ir sutvirtinęs jas ryšiais iš kampuočių. Paprastai tokio ilgo tarpatramio standumo sijos iš dėžinių profiliuočių nenaudojamos dėl gerokai išaugančių lėšų, skiriamų sijos viršutinei juostai sutvirtinti. Savo sprendimą F. Leonhardtas pagrindė sumažinta bendra tilto pakloto mase ir paspyrų skerspjūviu, kad paspyras būtų galima montuoti pakloto apačioje. Padidėjusi plieninio pakloto kaina buvo atlyginta pasiektu estetiniu ir ekonominiu kompromisu, atsisakius standartinio vantinio tilto statybai reikalingų pilonų. Sėkmingas Weitingeno viaduko projekto įgyvendinimas pagrindė sero O. Arupo žodžius, kad gamta ir racionalūs sprendimai diktuoja tiltų formą, šiuo atveju net evoliucionavusią į naują tipą. Savo apybrėža vieno statramsčio paspyrinis tiltas yra panašus į vantinį, tik yra apverstas aukštyn kojomis. Tai laikoma vienu konceptualiojo projektavimo pavyzdžių. Iš pirmo žvilgsnio toks nežymus pakeitimas ne tik išsprendžia daugelį problemų, su kuriomis susiduria projektuotojai, bet ir gerokai padidina tilto ekonominį efektyvumą. Paspyrinio tilto konstrukcijos puikiai išsprendžia nestabilių gruntų problemą. Taip pat paspyrinė sistema gali būti labai efektyviai naudojama rekonstruojant tiltus, nes nereikia sustabdyti jų eksploatacijos. Ją naudojant paklotas apsaugo laikančiuosius paspyrinės sistemos elementus nuo kenksmingų oro sąlygų ir vandalizmo. Paspyrinė sistema gali būti puikiai naudojama kaip karkasas tilto statybos metu ar priežiūros tiltelis eksploatacijos stadijų metu, be to, paspyrų sistemos įrengimo sąnaudos dažnai yra gerokai mažesnės nei pilonų, kurių prireikia statant vantinį tiltą. Ištikimas konceptualiojo projektavimo šalininkas Jorgas Schlaichas tęsė pradėtą darbą, tačiau, nepaisant visų ekonominių ir estetinių pranašumų, naujojo tilto idėja visuomenei nebuvo lengvai priimtina. Žmonėms kėlė nerimą paspyrinio tilto apybrėža: puikus konstrukcinis ir estetinis sprendimas paslėpti laikančiąją sistemą po tilto paklotu kėlė baimę dėl vizualinio laikančiųjų elementų trūkumo. Dėl šios priežasties paspyrinių konstrukcijų naudojimas greitkelio Miunchene ir Kirchheimo viadukui statyti liko tik projektiniu pasiūlymu. Jo konstrukcijos buvo pakeistos į ne tokias racionalias, tačiau labiau įprastas ir pasitikėjimą visuomenei keliančias įtemptojo gelžbetonio konstrukcijas. Beje, įtemptojo gelžbetonio konstrukcijos naudojamos tiltų statyboje ir Lietuvoje. Tačiau inovatyvi F. Leonhardto tilto per Nekaro upę konstrukcija sukėlė mokslininkų susidomėjimą ir paskatino tyrimus Vokietijoje, Prancūzijoje bei Japonijoje. Buvo įrodyta, kad net pažeidus vieną iš paspyrų, tilto griūtis neįvyktų. Dėl to jau 1987 m. Miunchene nuotekų va-

 Pėsčiųjų takų suformuotas dengtas prekybos ir pramogų

paviljonas, Simone de Beauvoir tiltas, Prancūzija, 2006 m.

Konceptualiojo projektavimo pavyzdys – Simone de Beauvoir tiltas

lykloje buvo pastatyti trys paspyriniai pėsčiųjų tiltai, o 1991 m. Vokietijoje J. Schlaichas įgyvendino kombinuotojo paspyrinio-vantinio viaduko, kaip A96 greitkelio dalies per Obere Argeno slėnį, idėją. Nepaisant paspyrinių tiltų pirmtakų Weitingeno ir Obere Argeno viadukų, tokio tipo konstrukcinis sprendinys nėra dominuojantis automobilinių tiltų statyboje, tačiau daugiausia naudojamas statant pėsčiųjų tiltus. Koja kojon žengiančių ir naujausias architektūros bei konstrukcijų tendencijas sekančių prancūzų kūrinys – tai 2006 m. Paryžiuje pastatytas net 304 m ilgio Simone de Beauvoir tiltas, laikomas dar vienu konceptualiojo projektavimo pavyzdžiu. Jis darniai sujungė viešąją ir rekreacines zonas. Tiltą sudaro trys dalys. 194 m ilgio

Konstrukcijų stiprinimas išoriniais įtempiamų lynų pluoštais ir anglies pluošto laminatais bei tekstile

Infrastruktūra

tarpatramio centrinė dalis yra lęšio formos. Pėsčiųjų tilto laikančiosios konstrukcijos sudarytos iš plieninių arkų ir kabamųjų palaikančių juostų. Tai mišri arkų–juostų pagrindinė konstrukcinė sistema, jungianti du Senos krantus, bei dvi kraštinės sistemos – 35 m ilgio paspyrinės sistemos, suteikiančios galimybę pėstiesiems apsisaugoti nuo intensyvaus eismo miesto gatvėmis. Pasirinkta mišri sistema pagrįsta jėgų pasiskirstymu laikančiuosiuose elementuose: gniuždymo jėgas viršutinėje dalyje perima įprastinėje padėtyje esanti arka, o tempimo – apatinė juosta (lakštas). Grynojo lenkimo zona, kurioje įtempiai santykinai maži, yra „užpildyta“ statramsčiais. Arkų padėtis plokštumoje ir jų sankirtos vietos su lakštais buvo parinktos atsižvelgus į didžiausias lenkiamųjų momentų reikšmes. Racionaliai yra išspręstas ir atraminių jėgų perdavimas tilto pamatų sistemai. Simone de Beauvoir tiltui pastatyti buvo panaudotos lakštinės ir strypinės plieninės konstrukcijos: centrinės dalies standumo sijoms – 100 x 10 cm plieno lakštai, kraštinėms – 100 x 15 cm; statramsčiams – plieniniai tuščiaviduriai profiliuočiai, o pilonams – keturi plieniniai vamzdžiai. Nestandartinė tilto apybrėža ne tik yra racionali konstrukciniu aspektu, bet ir praplečia statinio paskirtį nuo įprastos jungiamosios funkcijos iki visiško integravimosi miestiečių socialiniame gyvenime – pėsčiųjų srautai skirstomi į takus viršutine ir apatine arkomis. Virš itin svarbios paryžiečiams Senos pakibusi tilto dalis gali lengvai transformuotis į dengtą 12 m pločio ir 65 m ilgio pramogų bei prekybos paviljoną švenčių metu arba suteikti užuovėją norintiesiems tiesiog pasigrožėti įžymiąja Dievo Motinos katedra. Architektūrinės ir konstrukcinės darnos pavyzdys Simone de Beauvoir tiltas 2008 m. buvo apdovanotas ilgiausio tarpatramio pėsčiųjų tiltų kategorijoje (Footbridge design, 2008). Paspyriniai tiltai gali būti ne tik ilgiausi, bet ir gražiausi. 2007 m. „Arup“ projektuotojų komanda išsprendė dar vieną socialinę problemą ir sujungė Airijos šiaurinio bei pietinio Šanono upės krantuose įsikūrusio Limeriko universiteto miestelio infrastruktūrą. Iki kol buvo pastatytas šis pėsčiųjų tiltas, studentams į kitame upės krante esančias auditorijas pusę kilometro tekdavo eiti iki artimiausio kelio. Dėl labai griežtų ekologinių ir tilto integracijos į aplinką reikalavimų buvo pasirinkta paspyrinė konstrukcija. Siekiant ekonominių, estetinių ir aplinkosauginių reikalavimų kompromiso buvo suprojektuotas neįprastas lenktos formos tiltas su kintančio pločio vaikščiojamąja dalimi. Bendras šio tilto ilgis – 330 m. Įrengus trikojus pilonus, jo konstrukcija buvo padalyta į pavienius po apytiksliai 44 m ilgio tarpatramius. Seras O. Arupas yra pasakęs:„Tiltas – tai paprastumo ir funkcionalumo architektūrinė išraiška.“ Deja, šiandien ieškant originalumo tai dažnai pamirštama, o konstrukcijos perkraunamos neaiškios paskirties elementais, sukeliančiais visuomenės nepasitikėjimą jų stabilumu. Limeriko tiltas – tai pavyzdys, kaip grožis kuriamas paprastumu: žavi jo tikslinga ir aiški konstrukcinė forma bei racionalus laikančiųjų elementų išdėstymas. Kaip ir minėtasis prancūzų pasididžiavimas Simone de Beauvoir tiltas, taip ir Limeriko tiltas yra daugiafunkcis. Jo išplatintoje dalyje, kuria tiltas remiasi į statramsčius, yra suformuotos rekreacinės zonos, jungiančios studentų socialinį ir edukacinį gyvenimą. Tad „Gyvenimo tilto“ (angl. Living Bridge) pavadinimas tiltui suteiktas nedviprasmiškai. Šis „Arup“ komandos kūrinys susilaukė didžiulio pasisekimo ir buvo apdovanotas net trijose kategorijose, viena jų – „Gražiausio plieninio tilto kategorija“ (angl. French Steel Construktion Syndicate).

UAB „Delta Nova“ Užupio g. 30, LT-01203 Vilnius Tel. + 370 5 272 5308, faks. + 370 5 272 1062 El. paštas info@deltanova.lt

www.deltanova.lt

Tai tik keletas puikių paspyrinių tiltų pavyzdžių. Šiuolaikinės urbanistikos plėtros tendencijos vis labiau krypsta į glaudų sąlytį su gamta, todėl ateityje dar išvysime ne vieną šio tipo konstrukcinį sprendimą. Tikėtina, kad naujoviškų konstrukcijų tiltai papuoš ir Lietuvos kelių infrastruktūros rezginį – juk mūsų šalies narystė ES turi būti susijusi su modernių inžinerinių sprendimų praktiniu diegimu. 

Infrastruktūra

UAB „Tauro ženklas“ – VISKAS SAUGIAM EISMUI IŠ VIENINTĖLIO LIETUVOJE RADARO PRINCIPU VEIKIANČIŲ GREIČIO MATUOKLIŲ IR GREIČIO ATVAIZDAVIMO ĮRANGOS GAMINTOJO.

DĖMESIO! Kitų metų kovo mėn bus pristatyta unikali Pabaltijo šalyse rinkos naujovė – Lietuvoje sukurtas ir pagamintas 4 atskirų transporto juostų fotografuojantis greičio radaras. Šio lietuviško gaminio dėžės signalizacijos centralė su nuotoliniu kontrolės ir valdymo galimybėmis:  nuotolinis programavimas BlueTooth sąsaja,  sistemos valdymas ir konfiguravimas SMS žinutėmis,  trijų skaitmenų greičio vaizdavimas,  transporto priemonių aptikimas (< 100 m),  greičio matavimo sritis nuo 1 km/val. iki 254 km/val.,  dvikryptis objektų aptikimas,  fiksuojamų transporto priemonių statistinis greičių duomenų kaupimas,  aliarmo sistema, įspėjanti SMS žinute apie gedimus, įsilaužimus. Pagrindiniai radaro pranašumai – tikslūs greičio parodymai, didelė skaičių raiška, nekenksmingumas aplinkai. UAB „Tauro ženklas“ taikomos naujosios technologijos leidžia interaktyviai valdyti įvairius procesus – nuo greičio viršijimo fiksavimo ir baudimo iki piktnaudžiavimo greičiu, eismo reguliavimo šviesomis ir signalais pažeidimo, pavojingų zonų susidarymo, draudžiamų autobusų juostų naudojimo ir kt. pažeidimų prevencijos. UAB „Tauro ženklas“ yra atvira įvairiapusei partnerystei ir naujiems paslaugų užsakymams:

GAMYBAI, ĮRENGIMUI, EKSPLOATACIJAI –  Aktyvieji ir interaktyvieji kelio ženklai  Greičio atvaizdavimo displėjai  Oops-Strike TM sistemos  Kitos saugaus eismo prevencinės priemonės UAB „Tauro ženklas“, Jonavos g. 254, LT-44132 Kaunas, tel./faks. (8 37) 33 89 38, el. p. info@taurozenklas.lt, ww.taurozenklas.lt

UAB Laboratorinių bandymų centras (LBC) veiklą pradėjo 1965 m. 1995 m. jis tapo pirmąja Lietuvoje akredituota pagal standarto LST EN ISO/IEC 17025 reikalavimus bandymų laboratorija statybinių medžiagų ir produkcijos bandymų srityje. Šiandien LBC – nepriklausoma laboratorija, atliekanti asfaltbetonio mišinių, dangų, kelio pagrindų, mineralinių medžiagų, bitumo, bituminių rišiklių, betono mišinių, betono, aplinkos tvarkymo elementų ir cemento bandymus Lietuvoje ir užsienyje. Vokietijos firma „Fröwag Fröhlich+Wagner GmbH“ yra viena iš UAB Laboratorinių bandimų centras akcininkų, o šis yra jos atstovas Baltijos šalyse ir Rusijoje. LBC teikia laboratorinę įrangą ir visas jos priežiūros paslaugas. LBC kontroliuoja gatvių ir kelių statybų darbų kokybę, vykdo techninę priežiūrą, yra pasirengęs vertinti gatvių ir kelių būklę naudodamas šiuolaikišką įrangą ir metodikas, diegti gatvių būklės monitoringo sistemas Kaune ir kituose miestuose.

77 UAB Laboratorinių bandymų centras, R. Kalantos g. 85 A, LT-52310 Kaunas, tel. +370 374 57 772, faks. +370 374 52 624, el. p. lbc@lbc.lt, www.lbc.lt

Infrastruktūra

“Upninkėliai Quarry”: Reasoned Ambitions Qualitative materials, modern recast technologies, young ambitious team and experienced partners – that is how one of the youngest quarry exploitation companies “Upninkėliai Quarry” can be represented. Belief in the demand of qualitative materials and self-confidence encourage to establish company in the period which was difficult not only for business in our country – in 2008. In spring, 2012 mining was started in Bartonys IV quarry, which is only 25 kilometers away from Kaunas and 5 kilometers away from Jonava. Now “Upninkėliai Quarry“ produces sand and gravel and sells high quality various fractions sand, pebble pebble chip, bran of pebble chip, sand-gravel mix, accordant to European standarts. Company‘s production is used in production of concrete, asphalt concrete mix, in laying roads, in environment clearing and in other construction works. Though there are a lot of companies in Kaunas and Jonava regions, which started their activity earlier, “Upninkėliai Quarry“ has a big advantages – the mined material here has no clay impurities and gravel and pebble are cold-resistant. Furthermore, Bartonys IV quarry is between five companies according to the quantity of rubble.

UAB „Upninkėlių karjeras“ Stašėnų k., Jonavos sen. Tel. +370 607 77 703 El. p. info@zvyro-karjeras.lt www.zvyro-karjeras.lt

Team of “Upninkėliai Quarry“ make a boast of using the most modern sift of famous concern “Wirtgen Group“, which was insistently recommended by the representatives of the concern after assessment of minded material in Bartonys. Laboratory research of “Upninkėliai Quarry“ chip was performed in Germany by courtesy of “Wirtgen Group“ as well. Investments to further improvement of quality of materials, environment protection, working efficiency are not purposeless – it helps to keep the reputation of responsible supplier, which appreciates clients, and it helps to increase number of clients. Company, which belongs to Lithuanian Quarries Association, emphasizes that long-term business is being created and development is already being planed – it plans to become the first quarry, which produces concrete and concrete products from their own materials. As technologies are very important in this field, “Upninkėliai Quarry“ expects the supply of innovative equipment from “Wirtgen Group“. 

S u m m a r y / S u m m e r 2013 (2)

ARCHITECTURE

ENGINEERING

Aistė Galaunytė: A CHALLENGE: THE SHOPPING CENTRE AS A PUBLIC CULTURAL SPACE If nowadays some of the museums have turned into shopping centres, why can’t shopping centres be turned into museums? ‘Galleria Centercity’ in Cheonan, Korea is a reflection of the changing trends of shopping centres in Asia. On this continent buildings of this typology have now been operating as public, almost cultural centres, meeting spots. ‘Therefore the public areas of shopping centres are becoming one of the key compenents of the building’s architecture’, architect B. van Berkel, one of the authors of the Project claims. The architects chose an unusual method of projecting. The architecture of the building is based on the analysis of customer behaviour in large commercial spaces.

Making sure that noone stays indifferent to risk assessment of work equipment Is a sufficient amount of attention paid to the set-up of the work place? Is there any proper control over how the employees comply with the safety requirements, are they encouraged to work safely? 13 years ago the General Provisions of Use of Work Equipment, which laid down the minimal safety requirements for work equipment and their use, came into force. They were prepared pursuant to European Council directive 89/655/EEB ‘concerning the minimum safety and health requirements for the use of work equipment by workers at work’ amending directive 95/63/ EB. The requirements of these directives have been transferred into the General Provisions of Use of Work Equipment. Being aware of and understanding these requirements is of great importance.

Prepared using information from the architectural company ‘UNSTudio‘of the Netherlands THE HOUSE IN SAKIŠKĖS: Aistė Galaunytė: COMFORT CLOSER TO NATURE At first sight a single dwelling unit may seem like a simple building to construct. However, designing cozy spaces, a house of engrossing yet not too extravagant architecture that would be comfortable to live in for both adults and children is quite a challenge. Architect R. Žigunienė and interior designer A. Litinskienė are happy not only with the successful piece of work but with the nuances of the creative process as well. The house in Sakiškės serves as a proof how architects and customers can harmoniously come into an agreement seeking to achieve the unity of nature and modern architecture and create the possibility of comfortable and modern living.

CONSTRUCTION Eglė Kajauskaitė: KTU campus complex: unity of IN and JAN in one single area The new National Open Access Research and Experimental Development Centre has opened the gate to the future. Seeing the new building leaves no doubt that the new object is not only difficult architecturally but is also brimful of newest engineering decisions, joining together under the principle of IN and JAN the conflicting light and ephemeral science building and dark and difficult commercial building. Putting together scientists, students and businessmen seemed ‘mission impossible’. The mission was completed by architects G.Janulytė-Bernotienė, R.Lydytė and E.Klinavičius with a help of constructor A.Ražaitis and building company UAB ‘LitCon’. Austėja Kazlauskytė: Will the public interest interfere with economic development? After lengthy discussions a decision on the new edition of the Law on Territory Planning, which will come into force on 1st of January 2014, has been taken. The new edition of the legal act, which shall be followed by amendments to the Laws on Building, Land and other laws as well as subordinate legislation, will change the current regulation of territorial planning. The new edition of the law is meant to improve conditions for business development and investment attraction, to cut the preparation time of building-related projects, to shorten bureaucratic processes that have so far significantly prolonged the period of preparation of territorial planning documents, to simplify territory planning.

summer 2013 (2)

Prof. habil. dr. Vitalijus Volkovas: Monitoring and diagnosis ensure smooth operation of the equipment Lately the progressive method of exploitation has been applied more and more often which means that equipment is exploited evaluating its actual condition. That becomes extremely effective when combined with monitoring and diagnosis methodologies based on modern means. Methods and means of non-destructive testing are the most reasonable. Modern monitoring and diagnostic methodology is becoming a universal and effective tool to solve exploitation problems by applying the current conception of condition-based maintenance. The progressive method of equipment exploitation is becoming predominant in developed countries. The Lithuanian imfrastructure: reality and future vision Research company ‘Gallup’, having investigated 148 countries, found out the country whose people are the most satisfied with the roads. It appeared that people of United Arab Emirates are the most pleased with the roads with drivers of Luxembourg, Hong Kong and Holland running up. Lithuania takes 97th place. It is difficult to say what the result of the survey would be if it was carried out now, especially meaning the fact that lately, due to preparation to take over the European Union‘s presidency, we have been rapidly tackling the road situation. We‘ve asked Audronė Filimanavičienė, chief specialist at the Communication Division of the Ministry of Transport and Communications, whether the situation could be improved even more so.

INFRASTRUCTURE Dr. Artūras Keršys Dr. Neringa Keršienė: BEHAVIOURAL STUDIES OF COMPOSITES APPLIED IN THE AIRCRAFT INDUSTRY Composites are anisotropic materials of a complex structure. When dealing with issues of decomposition, the problem of interaction and cross-influences between the structure’s components inevitably comes into play. The increasing use of components in various constructions encourages to address the issues of decomposition. Of great relevance these days are studies of decomposition of composites carried out by applying well-known solutions of decomposition mechanics. The research findings of aircraft engineering and mechanical engineering specialists from Kaunas University of Technology should serve as a guide when seeking to ensure successful use of contemporary composite materials in design of modern transport means, particularly means of air transportation. Ieva Misiūnaitė: Bridges: the key links of the road infrastructure Nature generally presents no great obstacles to urban development in Lithuania therefore simple beam bridges are preferred. Viaducts are chosen more and more often to make sure that obstacles posed by small streams are avoided. As a result, a certain level of stagnation has been observed in search of new forms of bridges meanwhile the tradition of bridge design is only starting to take its form. There‘s been a an increased interest in cable trussed constructions that allow to reconstruct the bridges without impeding the exploitation. Scientists from Vilnius Gediminas Technical University were the first ones to suggest using cable trussed constructions for bridge reconstruction. It is likely that the new bridge over Nemunas in Vilnius is going to be the first example of a bridge of this type.

Infrastrukt큰ra

Architekt큰ra