Žurnalo "Supernamai" 20 numeris

2013 nr. 4(20)

5,80 LT žiema

numerio idėja

būsto renovavimas sveikų namų koncepcija apdaila bute: nuo iki lengva perdanga teriva

ISSN 2029-2619

dažniausios dažymo klaidos kodėl dušo kabina?

Country stilius interjere

Didžiausias pirčių įrangos ir medžiagų pasirinkimas

gaminame

įrengiame

parduodame

pirčių duris, dailylentes, lentas gultams.

visų tipų pirtis.

Harvia, Helo, Narvi, Tatpar pirčių šildymo įrangą; Cariitti šviesolaidinę apšvietimo įrangą.

Natūraliai gera savi jauta

Harvia Cilindro krosnelė su

30% nuolaida

Puikus sprendimas pirties mėgėjams:

Verkių g. 35, Vilnius Tel./Faks. +370 5 231 6287 Mob. tel. +370 6 863 3918 info@sauna.lt www.sauna.lt

– nerūdijančio plieno korpusas, – net 80 kg akmenų talpykla, – galima montuoti į gultus.

Y pat i n g a i m a žo s l i e t u v i š k ų s t i k l i n i ų d u r ų k a i n o s !

ILGAMETĖ PATIRTIS - 18 metų langų gamybos, montavimo ir priežiūros srityse.

PAJĖGUMAS - iki šiol įmonė pagaminimo daugiau nei 800 000 vnt. (1 000 000 kv.m) įvairių

langų ir durų.

PRAKTIŠKI PASIŪLYMAI - kiekvienas pasiūlymas sudaromas, remiantis individualiais klientų poreikiais.

GARANTIJOS - produkcijos kokybė garantuojama ne vien Lietuvoje, bet ir Europos Sąjungos

šalyse.

PASIEKIAMUMAS - 25 įmonės atstovybės Lietuvos miestuose ir miesteliuose.

Mažeikiai

Biržai Papilė

Palanga

Joniškis

Kretinga Plungė

Telšiai

Kuršėnai

Šiauliai

Gargždai

Pasvalys Rokiškis

Pakruojis

Zarasai

Radviliškis

Klaipėda

Panevėžys

Kelmė Skaudvilė

Kvėdarna Šilutė

Visaginas Anykščiai

Utena

Raseiniai Ukmergė

Kėdainiai

Tauragė Jurbarkas

Šakiai

Jonava

Kaunas

Kaišiadorys Elektrėnai Lentvaris

Vilkaviškis

Vilnius

Marijampolė Alytus

SUSISIEKIME! Nemokamu telefonu: 8 800 222 25, el. paštu: info@tikslangai.lt Daugiau informacijos www.tikslangai.lt

6 p. Pastatų renovavimas –

sveiko būsto siekiamybė Leidėjas UAB Supernamai Lukiškių g. 5-406, Vilnius Tel. (8 5) 203 1670 El. p. info@supernamai.lt www.supernamai.lt Vyr. redaktorius Darius Jokubauskas info@supernamai.lt „Namų erdvės“ redaktorė Sandra Kliukaitė sandra@supernamai.lt AUTORIAI Marija Aisbergytė Alfonsas Daniūnas Julius Justinavičius Artūras Kaklauskas Jonas Malinauskas Armina Stepanovič Dalia Zilinskienė REKLAMA Rolandas Liuga rolandas@supernamai.lt Dalia Vaitkevičienė dalia@supernamai.lt DIZAINERIS Zigmas Vaičiulis dizainas@supernamai.lt Kalbos redaktorė Rita Malikėnienė Spausdino AB „Spauda“ www.spauda.com Dėl galimo broko kreiptis į spaustuvę.

UAB Supernamai © Visos teisės saugomos.

Perspausdinant iliustracijas ir tekstus yra būtinas leidėjo rašytinis sutikimas. Leidėjas neatsako už reklamos skelbimų tekstą ir turinį.

Viršelyje Uponor nuotrauka

4

supernamai

Ruoškimės statyboms žiemą

P

rieš Jus – jubiliejinis (20-asis) žurnalo „Supernamai“ numeris. Taip jau sutapo, kad jis išėjo prieš didžiąsias metų šventes – Kalėdas, tad ir temos nebus tokios „sunkios“, labiau šventinės, tinkamos žiemos sezonui. Populiarus lietuviškas posakis teigia – ruošk slides vasarą. O kalbant apie individualaus namo statybą reikėtų sakyti – ruoškis statyboms žiemą. Juk žiema yra puikus metas susiplanuoti visus darbus, pasirengti projektus ir pasiruošti statyboms. Todėl šiame numeryje rasite praktinių patarimų, ką turėtų žinoti kiekvienas besiruošiantis statytis privatų namą.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius prof. Alfonsas Daniūnas dalijasi savo įžvalgomis apie tai, kokią įtaką turi būsto renovacija sveikai gyvenamajai aplinkai. Juk renovuojant pastatus atsiranda galimybių pagerinti patalpų mikroklimatą, kartu žmonių gyvenimo kokybę, padidinti darbo našumą, sumažinti susirgimų skaičių ir pan.

Rubrikoje „Ekspertai pataria“ rašoma apie dažniausiai pasitaikančias dažymo klaidas remontuojant butą, patariama, kaip pasirinkti tinkamą grindų dangą. Rasite ir kitų straipsnių bei idėjų, kurios turėtų praversti renovuojant savo gyvenamąjį būstą.

Interjero dizaino priede „Namų erdvės“ paganysite akis ir prisirinksite gerų idėjų savo namams. Liekame ištikimi ir neseniai atsiradusiai rubrikai, kurioje šįkart rašome apie „Kėdžių r[e]voliuciją“.

Dėkojame, kad jau penkerius metus esate su mumis!

interjero priedas

Namų erdvės Country stilius interjere

40 p.

22 p.

Kodėl dušo kabina?

Statom naują namą – nuo ko pradėti Gera apdaila lemia būsto kokybę

turinys

36 p.

Remontas bute: dažymo klaidos

10 p.

Krosnis: nuo tradicinės iki modernios

30 p.

Lengva perdanga Teriva

16 p.

14 p.

20 p. Pastatų modernizavimo nauda 26 p. Renkamės grindų dangą Šventinio dekoro tendencijos

46 p.

56 p.

60 p. Sena vonia:

renovuoti ar keisti?

50 p.

62 p.

Kėdžių r[e]voliucija

Interjero naujienos

Šviesos stebuklo belaukiant

numerio idėja

Prof. Artūras Kaklauskas, prof. Alfonsas Daniūnas vilniaus gedimino technikos universitetas

Įgyvendinant pastatų renovavimo programas Lietuvoje, vertinant pastatų statybos bei esamų būstų kokybę iki šiol nebuvo kompleksiškai atsižvelgiama į kriterijus, susijusius su sveikata. Dažniausiai vertinami tik energinio efektyvumo ir keli su sveiku būstu susiję rodikliai. Nustatant būsto vertę, neatsižvelgiama į teritorijos, kurioje jis yra, užterštumą, sveikatos rizikos veiksnius. Įsigydami ar nuomodami būstą gyventojai negauna išsamios informacijos apie jo kokybę, nesužino apie teigiamas ar neigiamas būsto ypatybes sveikatos požiūriu, negauna rekomendacijų, kaip pagerinti būsto kokybę ar jo sveikatingumo lygį. Kas šiandien daroma siekiant skatinti šalyje pastatų renovavimą ir sveikatai palankaus būsto plėtrą?

6

Pastatų renovavimas – sveiko būsto siekiamybė supernamai

numerio idėja

Europos gyventojai pastatuose ir transporto priemonėse – uždarose erdvėse – praleidžia daugiau nei 90 % laiko, todėl žmonių gyvenimo, darbo ir poilsio sąlygos stipriai veikia gyvenimo kokybę bei sveikatą. Pastatuose sveikatai gali kenkti panaudotos kenksmingosios statybinės medžiagos ir gaminiai, per didelė arba per maža temperatūra, drėgnumas ir apšviestumas, oro kokybė (anglies dioksidas, tabako dūmai, pavojingos smulkios ir stambios kietosios dalelės, pavojinga spinduliuotė, mikroorganizmai ir kt.), triukšmas, alergenai, kenksmingosios dujos, netinkamas nutekamųjų vandenų, dūmų, kietųjų ar skystųjų atliekų šalinimas. Tai gali sukelti sveikatos sutrikimų. Patalpoje esančios dulkės turi neigiamą poveikį dulkėms alergiškiems žmonėms.

Per mažo santykinio dydžio oro drėgmė kai kuriems gyventojams sukelia didelių nosies ertmės problemų. Oro drėgmė netiesiogiai veikia žmonių sveikatą, kuriai kenkia ir ant vidinių statinių paviršių ir gaminių augantys pelėsiai bei padidėjęs buitinių dulkių nusėdimas. Oro drėgmė turi būti reguliuojama palaikant racionalų šiluminį režimą, vėdinant patalpas, drėkinant ar sausinant vidaus ir į vidų tiekiamą orą.

Renovuojant pastatus atsiranda galimybių pagerinti patalpų mikroklimatą, kartu – žmonių gyvenimo kokybę, padidinti darbo našumą, sumažinti susirgimų skaičių ir išlaidas medicinai, prailginti gyvenimo trukmę. Pavyzdžiui, ataskaitoje „Europos

statybos technologinė platforma. Gyvenimo kokybė“ nurodoma, kad bendroji metinė finansinė našta dėl plaučių ligų Europoje vertinama 102 mlrd. eurų.

Apskaičiuota, kad Europoje problemų dėl drėgmės ir pelėsių patiria 15–30 % būstų. Tik pastaraisiais metais tapo plačiai žinoma apie patalpų grybelio poveikį alerginėms reakcijoms ir kvėpavimo infekcijoms. Apie 20 % Europos gyventojų alergiški erkėms ir grybeliui, o astma ir alergijos vis labiau dominuoja. Europoje astma suserga vienas iš septynių vaikų, o Vakarų Europoje tokių vaikų yra 10 kartų daugiau nei Rytų Europoje.

Tik 20 % visų esamų biurų galima priskirti sveikiems. Vadinasi, gerinant vidaus aplinkos kokybę 80 % biurų yra galimybė padidinti juose dirbančių darbuotojų darbo našumą 1–6 %. Jį galima padidinti mažinant nesveikų pastatų sindromą, t. y. gerinant darbo sąlygas sumažinti sergamumą alergija ir astma. ES mastu, jei aplinka patalpose būtų sveikesnė ir patogesnė dirbti, būtų galima sutaupyti: − 3–6 mlrd. eurų per metus – sumažinus sergamumą alergijomis ir astma, 8–25 % sumažėtų medicinos išlaidos; − 15–45 mlrd. eurų per metus – sumažinus nesveikų pastatų sindromo simptomus (jų sumažinimas 20–50 % pakeltų darbo našumą 2 %); − 30–240 mlrd. eurų per metus – geresnėmis darbo sąlygomis padidėjus darbo našumui 0,5–5 %.

supernamai

7

numerio idėja Be abejonių, sveika, patogi, tinkama naudoti ir saugi vidaus aplinka bei mikroklimatas didina darbo našumą ir BVP, mažina sveikatai skiriamas išlaidas, užtikrina gyvenimo kokybę.

Užterštuose rajonuose gyventojai 72 % dažniau serga lėtiniu bronchitu nei neužterštuose. Panašiai sergamumas padidėja sergant ir kitomis kvėpavimo sistemos ligomis. Kitas svarbus dėsningumas – tai akivaizdus atmosferos užterštumo ir sergamumo ūminiu miokardo infarktu koreliavimas. Aplinkos užterštumo tyrimai rodo, kad didesnės CO, NO2 ir SO2 koncentracijos lemia didesnį sergamumą įvairiomis ligomis. Teršalai gali sukelti alergines, kvėpavimo takų, širdies ir kraujagyslių ligas, priešlaikinius gimdymus, padidinti kūdikių mirtingumą, vėžinių susirgimų, neurologinių bei psichikos sutrikimų skaičių, imuniteto, taip pat hematologinių parametrų pablogėjimą.

Daugelyje šalių yra sukurti sveiko būsto modeliai. Pavyzdžiui, Anglijos būsto saugos ir sveikatos vertinimo sistemą sudaro keturios dalys: fiziologiniai reikalavimai būstui; psichologiniai reikalavimai būstui; reikalavimai apsaugai nuo infekcijų; reikalavimai apsaugai nuo nelaimingų atsitikimų. Vertinimo sistemą sudaro 29 toliau išvardytos kriterijų grupės. Fiziologiniai reikalavimai apima tokias kriterijų grupes: drėgmė ir pelėsis, per didelis šaltis ar karštis, asbestas ir dirbtiniai mineraliniai pluoštai, biocidai, anglies viendeginis ir kuro degimo produktai, švinas, radiacija, nesudegusios dujos, lakieji junginiai. Psichologinius reikalavimus sudaro tokios kriterijų grupės: perpildyta erdvė, įsibrovėliai, apšvietimas, triukšmas. Apsaugos nuo infekcijų reikalavimai – tai: buities higiena, parazitai ir atliekos; maisto sauga; asmens higiena, sanitarinės sąlygos ir kanalizacija; vandentiekis. Apsauga nuo nelaimingų atsitikimų apima tokius kriterijus: kritimo vonioje pavojus, kritimo ant lygių paviršių pavojus, kritimo nuo laiptų pavojus, kritimo iš vieno lygio į kitą pa-

8

supernamai

vojus, elektros keliami pavojai, gaisras; liepsna, karšti paviršiai; sutrenkimų ir suspaudimų pavojus, sprogimai, patogumų vieta ir funkcionavimas, konstrukcijų griūtis ir krintantys elementai. Šiandien Lietuvoje taip pat siekiama panašių tikslų – gyventi ir dirbti sveikoje bei saugioje aplinkoje. Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija sudarė sutartį su Vilniaus Gedimino technikos universitetu parengti sveiko būsto sertifikavimo modelį. Kokie gi šio projekto rezultatai?

Išanalizavus pasaulinius sveiko būsto modelius, buvo sukurtas nacionalinio sveiko būsto sertifikavimo modelis. Jį sudaro dvi pagrindinės dalys: bazinis visuomenės sveikatos rizikos veiksnių vertinimas ir visuomenės sveikatos rizikos veiksnių vertinimas pagal užsienio šalių patirtį.

Remiantis atlikta ekspertinių, sprendimų paramos, intelektinių ir žinių sistemų analize, sukurta Sveiko būsto daugiakriterinės analizės (SEBDA) sistema. Modelis ir sistema buvo sukurti įvertinus pagrindinius visuomenės sveikatos rizikos veiksnius – aplinkos orą, kvapus, triukšmą, nejonizuojančiąsias spinduliuotes, patalpų oro ir mikroklimato kokybę – drėgmę, oro apykaitą, pelėsius ir t. t. Modelis įsikomponuoja į Lietuvos patirties ir teisinių dokumentų sveiko būsto reglamentavimo sistemą, yra suderintas su visuomenės sveikatos saugos ir statybos techniniais reglamentais bei kitais dokumentais. Sveiko būsto vertinimo sistema skirta gyventojams ir ekspertams.

Sistema gyventojams. Sistema pagal gyvenamojo namo adresą automatiškai pateikia gyventojams taršos SO2 , KD10, CO ir NO2 rodiklių parametrus, didžiausias leidžiamąsias koncentracijas, būsto vertinimą pagal sveiko būsto reikalavimus ir rekomendacijas. Rodomi ir skaitmeniniai taršos žemėlapiai. Sistemą galima rasti adresu http://81.7.92.73/zemelapis.aspx.

Sistema ekspertams.

• • • • •

A – reikalavimai tenkinami labai gerai; B – reikalavimai tenkinami gerai; C – reikalavimai tenkinami vidutiniškai; D – reikalavimai tenkinami patenkinamai; E – reikalavimai netenkina sveiko būsto reikalavimų.

Būstas vertinamas pagal visus sertifikavimo kriterijus: triukšmas, kvapai, patalpų ir oro kokybė, mikroklimato kokybė, jonizuojančioji spinduliuotė, nejonizuojančioji spinduliuotė. Pagal atitiktį keliamiems reikalavimams būstas vertinamas balais. Visi kriterijai turi atitikti higienos normų ir STR reikalavimus. Tačiau vieni kriterijai gali atitikti ribinius higienos normų ir STR reikalavimus, o kiti būti kur kas geresni. Pavyzdžiui, būstai, atitinkantys tik ribinius higienos normų ir STR reikalavimus, priskiriami E klasei, o būstai, kurių charakteristikos priartėja prie etaloninio būsto charakteristikų, vertinami A klase ir jų sveikatingumo laipsnis bus 90–100 %. Sveiko būsto įvertinimas (standartas) suteikiamas tik tuomet, jei tenkinami sveikam būstui keliami minimalūs reikalavimai. Be to, būsto gyventojui ar savininkui gali būti suteiktas laikotarpis, per kurį jis galės pagerinti būstą ir vėl jį teikti sertifikuoti.

Praktiškai gyventojus labiau domina ne būstų vertinimo prioritetiškumas, bet tai, koks yra vertinamų būstų sveikatingumo laipsnis ir jų sveikatingumo vertinimo klasė. Kitaip sakant, ekspertą ar gyventoją labiausiai domina būstas, kuris geriausiai atitinka higienos normų ir STR reikalavimus bei mažiausiai pažeidžia kitų suinteresuotų grupių poreikius ir tikslus. Šio vertinimo rezultatai išreikiami būsto sveikatingumo laipsnio ir būsto sveikatingumo vertinimo klasės sąvokomis. Vertinamų būstų sveikatingumo laipsnis ir klasė tiesiogiai priklauso nuo juos apibūdinančių kriterijų sistemų (gyventojams; ekspertams su baziniu

„Supernamai“ nuotr.

Ši sistema suskaidyta į dvi dalis: bazinį visuomenės sveikatos rizikos veiksnių vertinimą (http://81.7.92.73/simpletable.aspx?sistemid=570) ir visuomenės sveikatos rizikos veiksnių vertinimą pagal užsienio šalių patirtį (http://81.7.92.73/simpletable.aspx?sistemid=569).

Remiantis sukurtu modeliu ir sistema, siūloma atlikti sveiko būsto (gyvenamųjų patalpų) sertifikavimą – teisės aktų reglamentuotą procesą. Jo metu įvertinamas būsto sveikumas priskiriant būstą (gyvenamąsias patalpas) sveikumo klasei ir išduodamas būsto (gyvenamųjų patalpų) sveikumo sertifikatas. Šio proceso metu būtų galima nustatyti būsto vertinimo klases:

Renovuotas daugiabutis Ignalinoje

visuomenės sveikatos rizikos veiksnių vertinimu; ekspertams su sveikatos rizikos veiksnių vertinimu pagal užsienio šalių patirtį), reikšmių ir reikšmingumų.

Jei vieną būstą vertinant gaunami geriausi aplinkos triukšmo, kvapų, aplinkos patalpų ir oro kokybės rodikliai, o kitą – šiluminės būsto aplinkos (mikroklimato) kokybės, jonizuojančiosios spinduliuotės, nejonizuojančiosios spinduliuotės rodikliai ir atlikus šių vertinamų būstų daugiakriterinį vertinimą gautas vienodas jų reikšmingumas, tai šių vertinamų būstų sveikatingumo laipsniai yra vienodi. Didėjant ar mažėjant vertinamo būsto reikšmingumui, didėja ar mažėja ir jo sveikatingumo laipsnis. Beje, nustatomi vertinamų būstų sveikatingumo laipsniai lyginami su etaloniniu būstu. Todėl vertinamų būstų sveikatingumo laipsniai yra nuo 0 (nesveikiausias būstas) iki 100 % (sveikiausias būstas).

Atlikti tyrimai parodė, kad būtina kompleksinė gyvenamosios aplinkos analizė su užstatytos aplinkos veikiančių veiksnių analize, jos gyvavimo proceso analize ir svarbiausia – poveikio sveikatai analize. Tuomet taikydami naujai sukurtą modelį ir sistemą gyventojai, verslo atstovai, valstybės ir savivaldybių institucijos galės objektyviau vertinti būstų kokybę pagal sveikatos aspektus. Tai turėtų paspartinti sveikatai palankaus būsto plėtrą ir pastatų renovavimo procesus.

ekspertai pataria

Statom naują namą –

nuo ko pradėti Marija Aisbergytė

10

supernamai

„Supernamai“ archyvo ir arch. Lauro Paulausko nuotraukos

ekspertai pataria

Vienas mėgstamiausių žaidimų, kurį žaidžia mano vaikas – „Statom naują namą“.

Nenuostabu – nuo mažens svajojame apie nuosavus namus, įsivaizduojame, kaip jie atrodys, kaip patys juos statysime. Tos pačios svajonės žmogų lydi ir užaugus.

Bėda ta, kad planus gerokai apsunkina tai, apie ką anksčiau nesusimąstėme – dokumentai ir biurokratiniai barjerai, kuriuos reikia įveikti prieš imantis statybų. Žurnalas „Supernamai“ siekia palengvinti rūpesčių naštą visiems, norintiems statytis nuosavą namą… Ką vis dėlto turite žinoti ir ką padaryti, jei norite, kad Jūsų sklype statybos vyktų greitai ir sklandžiai.

Nuo ko pradėti?

Prieš imdamiesi statybų, pirmiausia turite pasirinkti tinkamą sklypą. Tai sudėtingas ir nemažai laiko užimantis žingsnis.

Reikia apsispręsti, ar namas bus statomas mieste, ar užmiestyje, išsiaiškinti, ar toje vietoje yra išvystyta infrastruktūra, atvesta elektra. Jei tai užmiestis – ar iki sklypo yra nutiestas kelias. „Tai labai svarbūs dalykai, apie kuriuos būtina pagalvoti ieškant svajonių namui vietos, – tvirtina statybų versle dirbantis Valdas Židonis. – Jei infrastruktūra nesutvarkyta, įsirengti ją vienam arba keliems sklypo savininkams – gana sudėtinga ir brangu.“ Mieste šių problemų paprastai nebūna, tačiau sklypas kainuoja keleriopai daugiau. Taigi visa tai apmąsčius galima įsigyti sklypą, o vėliau – metas tvarkyti dokumentus. „Jau turėdamas žemės sklypo dokumentus, savininkas turėtų kreiptis į geodezininką ir užsisakyti sklypo topografinę nuotrauką, – pirmuosius darbus vardija statybos projektų vadovas Ignas Plieskis. – Dažniausiai ji parengiama ir suderinama per dvi savaites.“ Topografinė nuotrauka atspindi sklypo reljefą, visus požeminius ir antžeminius esamus inžinerinius statinius ir pastatus. Tik su topografine nuotrauka ir sklypo nuosavybės dokumentais galima kreiptis į savivaldybės urbanistikos skyrių (pagal sklypo rajoną), kad būtų išduoti specialieji architektūriniai reikalavimai projektuoti gyvenamąjį namą.

Taip pat statytojas turi kreiptis į atitinkamas įstaigas dėl prisijungimo sąlygų parengimo inžineriniams tinklams į namą įvesti. Šie dokumentai išduodami per dešimt darbo dienų. „Žmogus į savivaldybę turi atnešti žemės nuosavybės dokumentus, tuomet jis turėtų gauti specialiuosius architektūros reikalavimus.

Tik juos gavus, reikia iš įvairių įmonių surinkti visas technines prisijungimo sąlygas: elektros, dujų, vandentiekio, nuotekų ir, jei nėra kelių ar įvažiavimo, būtinai susisiekimo komunikacijų sąlygų, – vardija Vilniaus savivaldybės Statybos dokumentų skyriaus vedėja Angelija Petrauskienė. – Surinkęs visus šiuos dokumentus, žmogus turi susirasti projektuotoją arba architektą, kuris suprojektuos sklype namą.“ Siekiant sutaupyti laiko ir pinigų, susitikimui su architektu ar projektuotoju taip pat reikia pasirengti.

„Nereikia tikėtis, kad architektas kaip burtininkas atspės visas jūsų svajones, – patirtimi dalijasi statybų versle besisukantis V. Židonis. – Juk vargu ar patikėtumėte svetimam žmogui išrinkti Jums vyrą arba žmoną. Išrinkti galima, bet gyventi reikės Jums. Todėl labai svarbu patiems įdėti daug pastangų ir širdies bei žinoti, ko nori.“ Verslininkui antrina ir architektas Lauras Paulauskas. Pasak jo, prieš einant pas architektą, pirmiausia reikia susirinkti turimus nuosavybės dokumentus. Svarbiausias jų (jei tai nauja statyba) – registrų centro pažymėjimas, žemės sklypo planas, jei buvo parengtas detalusis planas, pagrindinis brėžinys ir anksčiau minėtos architektūrinės sąlygos iš savivaldybės.

O jei imatės rekonstrukcijos – kartu su registrų centro pažymėjimu ir žemės sklypo planu būtinai atsineškite pastato inventorinę bylą. Vėliau bus reikalinga elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis (kai užtenka turimo elektros galingumo), vandens tiekimo sutartis. Tiesa, dar vis nemažai problemų kyla dėl elektros apskaitos statybos objekte. „Lesto“ priima paraišką įvesti elektrą tik gavusi statybos leidimą. Nuo paraiškos padavimo iki elektros apskaitos atsiradimo praeina apie pusę metų. Tai reiškia, kad gavus statybos leidimą reikia laukti dar pusę metų, kol bus įvesta elektra arba ieškoti kitų būdų (skolintis iš kaimynų, el. stotelės ir pa.). „Jei užsakovas yra nusižiūrėjęs kokius nors projektus, tikrai nepakenks jų atsinešti į pirmą susitikimą, – sako architektas L. Paulauskas. – Tokiu atveju bus lengviau suprasti, į kokį stilių ar namo planą linkstama.“ Atėjus pas architektą reikia bent apytiksliai sugalvoti preliminarią projektavimo užduotį: turėsite garažą ar pavėsinę, ar virtuvė bus įrengta kartu su svetaine, valgomasis būtinas ar ne, kiek bus miegamųjų patalpų, ar bus darbo kambarys, kiek sanitarinių mazgų, kokio kuro katilas ir pan. „Patalpų kvadratūra nebūtina, bet nepakenks, jei bus ir kokių nors minčių, – pataria architektas. – Taip pat svarbu sugalvoti, iš kokių medžiagų bus statomas namas: blokelių ar plytų mūro, o gal medžio ir t. t.“

Rengiame namo projektą

„Techninis gyvenamojo namo statybos projektas, kuriuo remiantis gaunamas statybos leidimas, komplektuojamas iš atskirų projekto dalių“, – tvirtina I. Plieskis. – Tipiniu atveju jis

gyvenamųjų namų projektavimas nuo iki ...

Architektas Lauras Paulauskas

Tel. +370 683 48736

www.archLP.lt

ekspertai pataria kurie stato namą pirmą kartą, kartais pasineria į iliuzijų pasaulį ir tikisi pasistatyti pasakų namą, kokio neturi joks draugas ar pažįstamas, – patirtimi dalijasi V. Židonis. – Jie ima eksperimentuoti su medžiagomis ir spalvomis, prisigalvoja jokios funkcinės vertės neturinčių konstrukcinių elementų, kuriuos praktiškai įgyvendinti yra sudėtinga ir brangu. O vėliau, vyras su žmona (jeigu statant namą dar nespėjo išsiskirti…), sėdėdami pastatytame name, negali nuslėpti nusivylimo ir architektais, ir statybininkais. Išleidę daug lėšų stebisi, kad rezultatas ne toks, kokį įsivaizdavo. Mano nuomone, tai, kas gražu ir patogu, yra seniai išrasta, tik reikia protingai tuo pasinaudoti. Grožis yra paprastumas.“ Specialistas taip pat nepataria name projektuoti stogų stogelių, plokščių terasų, po kuriomis yra gyvenamosios patalpos, nes labai didelė tikimybė, kad mūsų klimato sąlygomis tose vietose gali prasisunkti drėgmė. „Nepatarčiau fasaduose komponuoti daug medžiagų (tinko, mūro, medienos) – tai labai apsunkina statybos darbų organizavimą, nes prireikia skirtingų meistrų. Žinoma, būna išskirtinių namų, bet jų statybos kaina siekia milijoną ir daugiau“, – pataria ekspertas. susideda iš bendrosios dalies, sklypo plano, pastato architektūros, konstrukcijų ir lauko inžinerinių tinklų atvedimo iki namo projektų dalių.“ Šias dalis atitinkamai rengia architektas ir inžinierių komanda. Dažniausiai viso projekto vadovu būna vienas iš projektuotojų, kuris tiesiogiai bendrauja su būsimu namo statytoju. „Su techniniu gyvenamojo namo statybos projektu žmogus turi vėl grįžti į savivaldybę ir užpildyti prašymą elektroniniu būdu. Jei žemės sklypą žmogus valdo su bendraturčiais, turi pateikti jų sutikimą statyti, – vardija Vilniaus savivaldybės Statybos dokumentų skyriaus vedėja A. Petrauskienė. – Jei nėra jokios savavališkos statybos ir namas paprastas (kai nereikia specialių institucijų vertinimo), nėra kitų trikdžių, belieka laukti sprendimo, kuris pateikiamas maždaug po mėnesio. Jei kyla kokių problemų, žmogus apie tai informuojamas ir gauna leidimą statyboms tik pašalinęs trūkumus“. Jei sutariama dirbti su architektu, užsakovui dažniausiai tais dalykais rūpintis nebereikia. „Tačiau jei tinklų prisijungimo sąlygose yra sąlyga gauti notarišką esamų tinklų savininko sutikimą prisijungti prie jų – tuo turi rūpintis užsakovas, – tvirtina architektas L. Paulauskas. – Rekonstruojant pastatus reikalingas bendraturčių sutikimas. Jei pastatas statomas ar rekonstruojamas arčiau nei 3 m iki sklypo ribos, būtinas kaimyninio sklypo savininko (-ų) notariškas arba raštiškas sutikimas. Vėliau projektas derinamas per informacinę sistemą „Infostatyba“. Priklausomai nuo savivaldybės, tikrinančių dokumentus institucijų gali būti nuo kelių iki keliasdešimt. Kiekviena institucija teikia pritarimą projektui arba pastabas, kurias, atsižvelgdamas į situaciją, derina architektas. Visi šie derinimai savivaldybėje žmogui nekainuoja, bet užima laiko. Kainuoja tik pats statybų leidimas. Jo kaina – 250 Lt. Ši suma mokama Valstybinei mokesčių inspekcijai. Sumokėto žyminio mokesčio kvitą reikia pateikti kartu su projektu.

Projektuojant svajonių namą patariama atidžiai priimti sprendimus, nes nuo jų priklauso namo kaina. „Teko kalbėtis su žmonėmis, kurie, pasamdę žinomus ir tikrai gerus architektus, lieka jais nepatenkinti. Iš savo praktikos matau, kad tie žmonės, 12

supernamai

Kiek užtrunka projekto derinimas?

„Derinimui konkrečiu atveju sudaromas individualus sąrašas institucijų, tačiau dažniausiai derinama su savivaldybės administracijos skyriais: Urbanistikos ir architektūros, Leidimų, Miesto tvarkymo, Aplinkos apsaugos, Infrastruktūros, Visuomenės sveikatos centru, Priešgaisrine gelbėjimo tarnyba, su bendrovėmis, administruojančiomis elektros bei vandentiekio ir nuotekų tinklų plėtrą, kiek rečiau tenka tikrinti projektus Kultūros vertybių paveldo apsaugos departamentui“, – apie laukiamus kryžiaus kelius pasakoja statybos projektų vadovas I. Plieskis.

Taigi derinimui reikia skirti daugiau laiko nei skelbiama oficialiai. „Deklaruojamas projekto derinimo savivaldybėje laikas paprastai skiriasi nuo tikrovės, – I. Plieskiui antrina ir V. Židonis. – Įprastai nuo projektavimo pradžios iki statybos leidimo gavimo prabėga apie pusę metų. Tad, nors deklaruojamas kur kas trumpesnis laikas, visuomet atsiranda vienokių ar kitokių trikdžių.“

PAMATAI įsriegiamos pamatų sijos medžiagos

medžiagos

PER VIENĄ DIENĄ

Tel.: +370 614 11212, +370 656 19196 El. p. info@xax-group.com www.xax-group.com

Dažniausios klaidos, ilginančios projektavimo ar projekto derinimo trukmę „Dažniausia užsakovo klaida yra „maksimali programa“, – tikina arch. L. Paulauskas. – Ji dažniausiai atsiranda, kai objektai statomi ketinant parduoti. Neatsižvelgiant į situaciją, norima pastatyti maksimaliai didelį pastatą ar jų grupes įsigytame sklype. Suderinti tokius milžinus užtrunka ilgiau, jei apskritai pavyksta. Kartais norus tenka mažinti.“ Derinimai dažniausiai užsitęsia dėl nuosavybės dokumentų netvarkingumo, bendraturčių sutikimų, teismo sprendimų, kaimynų sutikimų nebuvimo. „Tikėtis statybos leidimą gauti per mėnesį yra labai optimistiška, – tvirtina L. Paulauskas. – Oficialiai projektas tikrinamas 20 darbo dienų nuo užregistravimo. Oficialiai užregistruoti projektą privaloma per 3 darbo dienas, bet kartais tai užtrunka ilgiau. Gauti teigiamą pritarimą yra galimybių iš 5 institucijų, bet kai jų gal 15, tada tikimybė, kad kažkuri „prisikabins“, yra didesnė.“ Architektui antrina ir Vilniaus savivaldybės atstovė: „Klaidų būna įvairių, tačiau dažniausiai žmonės „Infostatybai“ netinkamai užpildo prašymą – užpildo ne visas grafas, pateikia ne visus reikiamus dokumentus, – patirtimi dalijasi A. Petrauskienė. – Nemažai projektų stringa ir dėl žioplumo ar paliktų klaidelių. Anksčiau, kai prašymai buvo popieriniai, žmonės, radę klaidas, tiesiog pakeisdavo klaidingą lapą ir nereikėdavo pildyti visos formos iš naujo. Tačiau dabar, kai viskas teikiama elektroniniu būdu – vieno lapo nepakeisi. Visa prašymo forma automatiškai atmetama ir turi būti pildoma iš naujo, iš naujo tikrinama ir t. t.“ Todėl 80 % visų projektų tenka taisyti, o pastabų būna įvairių: pradedant nuo papildomų sutikimų pateikimo, baigiant varnelės padėjimu ant „ž“ raidės.

Gyvenamojo namo projektavimą galima skirti į du etapus: pirmas – techninio projekto (TP) rengimas, antras – derinimas valstybės institucijose. „Pirmas etapas priklauso nuo statytojo ir projekto vadovo. Visada rekomenduoju per daug neskubėti, nes kūrybiniai ir inžineriniai sprendimai turi „susigulėti“, o projektavimą vertinu kaip optimalių sprendimų paiešką“, – tvirtina I. Plieskis. Pasak specialisto, idealu, jei nuo pirminės idėjos iki „Infostatybos“ sistemoje parengtos derinti TP bylos praeina trys mėnesiai. Antrasis etapas, projekto derinimas, turi savąjį laiko skaitiklį: projektas sistemoje registruojamas per tris darbo dienas, derinimas vyksta tuo pat metu visose priskirtose valstybės institucijose ir užtrunka 20 darbo dienų. Gavus bent vieną pastabą, projektą reikia tikslinti ir pateikti derinti pakartotinai.

Pakartotinai pateiktas jis tikrinamas 10 darbo dienų. Taigi aišku, kad antrasis etapas tiesiogiai priklauso nuo projekto vadovo profesionalumo.

Galimybė sumontuoti pamatus ant sudėtingų, vandeningųjų gruntų. Įsriegiamų polių pamatai atsparūs šalčio poveikiui.

Galimybė sumontuoti pamatus bet kuriuo metų laiku.

Nereikia jokių papildomų žemės darbų.

Saugūs, patikimi, ekologiški.

Šie pamatai skirti: rąstiniams, karkasiniams ir blokiniams namams, tvoroms, prieplaukoms, terasoms.

technologijos

„teriva“ perdangos –

plačių galimybių sprendimas

Akivaizdu, kad, neatsižvelgiant į ekonominę šalies situaciją, statyti naujus ir atnaujinti senus pastatus – neišvengiama būtinybė. Šiuo metu labai daug dėmesio skiriama gyvenamųjų daugiabučių pastatų renovacijai. Nemažai tokių namų pastatyta pagal tipinius projektus, todėl jiems galima taikyti panašius sprendimus.

Tačiau visiškai kitokie uždaviniai laukia atnaujinant senamiesčio ar individualios statybos namus, kurių konstrukcijos nėra tipinės, o plano konfigūracija kartais net labai sudėtinga.

Aplinkos ministras V. Mazuronis jau ne kartą yra išreiškęs susirūpinimą dėl spartesnio senamiesčių pastatų atnaujinimo. Juk šaltuoju metų periodu seniems, itin storų mūrinių sienų su susidėvėjusiais stogais ir kiauromis palėpėmis pastatams šildyti taip pat suvartojama labai daug energijos. Tai ypač aktualu Vilniaus, 14

supernamai

Kauno ir Klaipėdos senamiesčiuose įsikūrusiems gyventojams bei organizacijoms. Iš tiesų, net ir neturint architekto išsilavinimo, nesunku suprasti, kad renovuoti senus, netipinių konstrukcijų pastatus yra daug sudėtingiau dėl daugelio priežasčių.

Atnaujinant ar perplanuojant tiek senamiesčio, tiek kitus ankstesnės statybos pastatus dažnai tenka keisti ir pagrindines jų konstrukcijas. Daugiau nei kitos būna susidėvėjusios medinės perdangos. Anksčiau statant namus jų niekas neimpregnuodavo, todėl konstrukcijos liko neapsaugotos nuo drėgmės, puvimo, grybelių ir pan. Šiandien tokias susidėvėjusias perdangas būtina kuo skubiau pakeisti. Bet sugalvojus tai padaryti, atsiranda daugybė iš pirmo žvilgsnio neišsprendžiamų uždavinių – juk įprastas gelžbetonines perdangas sunku pritaikyti rekonstruojant senus pastatus, o perdengti angas monolitiniu gelžbetoniu sudėtinga ir užima daug laiko. Naujos medinės perdangos taip pat turi minusų – dažnai deformuojasi, nėra stabilios, vaikštant jaučiama vibracija, lingavimas, pagaliau brangiai kainuoja. Be to, visada kyla problemų transportuojant medžiagas pro žemas senamiesčio pastatų arkas, siauras gatveles. Tad ne visada užtenka išradingumo sugalvoti, kaip apsieti be keliamosios statybinės technikos, kuriai įvažiuoti į mažą kiemą tiesiog nerealu. O jei tai ir pavyktų, ar būtų įmanoma per langą įkelti ilgas perdangų konstrukcijas?

Tačiau ir sudėtingiausiais atvejais yra išeitis – tereikia pasidomėti UAB „Prefabeta“ tiekiamomis surenkamosiomis perdangomis „Teriva“, kurias, nenaudojant kranų, galima nesunkiai sumon-

technologijos

Architektas Artūras Nenortas: Neseniai individualaus gyvenamojo namo užmiestyje rekonstrukcijai reikėjo parinkti perdangas. Prie namo buvo galima patekti tik stačiame šlaite nutiestu siauru keliu. Jokia statybinė technika juo negalėjo privažiuoti. Bet, pasirinkus „Teriva“ perdangas, problemų neliko. Tokių lengvų, patogiai rankomis montuojamų perdangų pasirinkimas leido sutaupyti daug laiko ir lėšų – neprireikė krano, kurio atvažiavimas būtų kainavęs apie 300 Lt, o darbas – dar po 120 Lt už valandą. Be to, ir perdangų transportavimo išlaidos buvo 2,5 karto mažesnės, nes vienas sunkvežimis gali atvežti iki 200 m2 perdangos. Manau, su „Teriva“ perdangomis būtų galima lengviau ir greičiau naujam gyvenimui prikelti nuo didmiesčių nutolusius dvarus ar kitus paveldo objektus – juk lengvos šios perdangos konstrukcijos mažiau apkrauna senas sienas, sutvirtina pastatą.

TERIVA PERDANGŲ TECHNINIAI DUOMENYS

Polistireninio putplasčio blokeliai TERIVA LIGHT (4,0/1)

Tuščiaviduriai gelžbetoniniai blokeliai TERIVA (4,0/1, 4,0/3, 6,0, 8,0)

Perdangos ilgis

1,80–7,20 m

1,80–8,60 m

Atstumas tarp sijų ašių

60 cm

45–60 cm

Betoninio antsluoksnio aukštis

4 cm

4 cm

Konstrukcinis perdangos aukštis

24 cm

24–34 cm

Minimalus sijų atrėmimas

8 cm

8–12 cm

Atsparumas ugniai su 1 cm storio cemento ir kalkių tinko sluoksniu

Iki 2 val.

Iki 2 val.

Blokelio svoris

2 kg

14–18 kg

1 m2 perdangos svoris

180 kg

270–400 kg

Didžiausia leidžiamoji 1 m2 apkrova

400 kg

Šiluminė varža

3,11 m K/W

tuoti rankomis net po uždengtu stogu, ir kurioms pristatyti į statybvietę nereikia didžiagabaričių sunkiojo autotransporto priemonių, o elementus į objektą galima įnešti tiesiog pro langą ar duris.

Užsienyje „Teriva“ perdangos plačiai naudojamos gyvenamuosiuose, komerciniuose ir kitokiuose pastatuose jau daugiau nei šešis dešimtmečius. Tai todėl, kad jų konstrukcija nesudėtinga, lengvai pritaikoma bet kokiam pastato planui ir turi begalę pranašumų. Ją sudaro lengvos, tam tikru žingsniu išdėstytos gelžbetoninės, su erdvine plieno santvara sijos, ant jų dedami mažų matmenų tuščiaviduriai gelžbetoniniai (TERIVA 4,0/1, 4,0/3, 6,0, 8,0) arba polistireninio putplasčio blokeliai (TERIVA LIGHT 4,0/1) ir statybos aikštelėje išliejamas 4 cm storio monolitinio betono antsluoksnis.

Montuojant tokias perdangas visiškai nesunku padaryti įvairios formos laiptų, kaminų, ventiliacijos kanalų angas. Joms nereikia raišioti armatūros, daryti klojinių – užtenka paremti tik keliais statramsčiais, kad neišlinktų, kol išdžius betonas. Šias lengvas perdangas galima atremti ant senų ir nelabai tvirtų pastatų konstrukcijų nebijant, kad sienas paveiks skėtimo jėgos ir jos pradės skilinėti. Dar daugiau – nors storesnei nei iš monolitinio betono perdangai „Teriva“ sumontuoti reikia kur kas mažesnio betono kiekio, ji yra labai tvirta ir stabilizuoja pastatą, atlaiko nemažas tiek nuolatines, tiek dinamines apkrovas. Surenkamoji „Teriva“ perdanga veikia kaip vienas konstrukcinis elementas, todėl eksploatuojant jokių įtrūkių joje neatsiranda. Beje, šios perdangos tuščiaviduriai gelžbetoniniai ar iš polistireninio putplasčio pagaminti blokeliai užtikrina puikią garso izoliaciją, kuri pastaruoju metu labai vertinama įkuriant įvairios paskirties objektus. Be to, „Teriva“ perdanga, palyginti su monolitine, kainuoja net perpus pigiau. Šiandien, kai visose ES šalyse tiek daug dėmesio skiriama pastatų energiniam efektyvumui, ypač svarbu, kad „Teriva“ perdangos pasižymi itin gera šilumos izoliacija. Jas tinka montuoti net tokiuose objektuose, kurie turi atitikti A++ energinio efektyvumo klasės reikalavimus. Taip pat ši jos savybė beveik nepamainoma ir tokiais atvejais, kai reikia perdengti drėgną senamiesčio rūsį ar patalpas po neapšildoma palėpe. „Teriva“ perdangos dėl savo universalumo ir daugelio pranašumų buvo naudotos statant ar rekonstruojant tokius objektus: Vilniaus universiteto Lazerinių tyrimų centrą, gyvenamųjų

400–800 kg 2

0,37–0,39 m2K/W

Perdangos palėpėje rekonstrukcija

namų kvartalą „Venecija“, Vidaus reikalų ministeriją, Antavilių pensionatą, Alytaus kareivines, kaimo turizmo sodybas Vilniaus, Kauno, Utenos, Zarasų ir Klaipėdos apskrityse. Taip pat šios perdangos lengvai pritaikomos rekonstruojant buvusių gamyklų pastatus, paverčiant juos išskirtiniais apartamentais, kūrybinėmis dirbtuvėmis, loftais.

Dauguma senesnės statybos pastatų savininkų ima suvokti: nusidėvėjusio namo atnaujinimas – neišvengiamas. Jis kainuoja.

Tad ar ne geriau, prieš suplanuojant darbus, pasirinkti visais atžvilgiais racionalų sprendimą? „Teriva“ perdangos naudojamos naujiems pastatams statyti. Specialistų manymu, jas naudojant paspartėtų visai šaliai itin aktuali pastatų renovacija, būtų gerokai sutaupyta lėšų atnaujinant pastatus.

UAB „Prefabeta“ / P. Lukšio g. 32 („Domus galerija“, 2 a.), Vilnius / Tel. +370 5 233 96 62 / Faks. +370 5 239 55 37 / Mob. +370 610 05 515 / El. p. info@prefabeta.lt / www.teriva.lt

supernamai

15

technologijos

Gera apdaila lemia būsto kokybę Armina Stepanovič „Supernamai“ archyvo ir „KNAUF“ nuotraukos

Dalinės namo ar buto apdailos darbai – svarbus statybos darbų etapas. Juk būtent šiuo statybos darbų etapu išdėstomos būsto patalpos, montuojamos pertvaros, įrengiama santechnikos, elektros, vėdinimo ir šildymo instaliacija, įvadai. Šie darbai atsieina nepigiai, tačiau nuo jų kokybės, meistrų kvalifikacijos, kokybiškų medžiagų, teisingo ir nuoseklaus patalpų įrengimo projekto laikymosi priklauso būsimo būsto komfortas.

16

supernamai

technologijos Tiek atliekant viso namo apdailą, tiek remontuojant vieną kambarį visuomet kyla specifinių klausimų: kokias medžiagas naudoti, kiek laiko džiūsta apdailos sluoksniai, kokia turi būti aplinkos temperatūra, darbų seka ir pan. Specialistų teigimu, kad būsto apdailos darbai būtų atlikti sėkmingai, svarbiausia kruopščiai suplanuoti jų eiliškumą. Taip patirsite mažiau laiko ir medžiagų nuostolių, o didžiausios klaidos atsiranda vykdant darbus per anksti arba per vėlai. Įprasta, kad naujos statybos būstą statytojai pardavinėja su atliktais pradiniais – dalinės apdailos darbais. Pasak ilgametę darbo patirtį turinčio apdailos darbų meistro Algimanto Stančiaus, tokio būsto pirkėjai mūsų dienomis neretai nesitenkina statytojų suprojektuotomis būsto erdvėmis ir nori jas pakoreguoti pagal individualius poreikius. Iš tiesų, pasitelkus kvalifikuotą architektą ir patyrusius darbininkus, būtent šiame darbų etape galima pakeisti patalpų planą – išgriauti jau sumontuotas pertvaras, montuoti naujas, jei leidžia sąlygos, iš esmės keisti būsto zonas. Pagerinti būsimo buto ar individualaus namo gyvenimo sąlygas tuo metu patogu ir todėl, kad galima montuoti papildomas gipskartonio konstrukcijas, užpildytas šiltinimo, sandarinimo medžiagas, kad labiau sumažėtų statinio sienų šilumos pralaidumas. Neretai tokių būstų pirkėjai pageidauja ir papildomos garso izoliacijos – atskiriant vaikų ir suaugusiųjų miegamuosius arba darbo ir poilsio patalpas.

Kodėl dalinės apdailos darbams reikia skirti ypatingą dėmesį? Pasak specialisto, gana dažnai pirkėjai, jau įsirengę butą ar individualų namą, kiek pagyvenę jame, nutaria perplanuoti atskiras būsto dalis arba nusivilia nekokybiškais pradinės apdailos darbais, dėl kurių prastai laikosi sienų dažai, plytelės, ima pastebėti nekokybiškai išbetonuotų grindų nelygumus, prastą garso izoliaciją ar šilumos varžą. Tada tenka pašalinti brangiai kainavusias apdailos medžiagas – medinę grindų dangą, keramines plyteles, ir atlikti darbus iš naujo. Būna ir taip, kad norima pakeisti jungiklių, kištukinių lizdų, šviestuvų įvadų išdėstymą, pageidaujama daugiau elektros instaliacijos taškų, bet tokiu atveju jau tenka sienose gręžti skyles, specialius įvadų kanalus.

P Be formaldehidų P Nelieka šalčio tiltų P Patogiau montuojasi P Pagerina patalpų oro kokybę

„Knauf Insulation“ Švitrigailos g. 11B, Vilnius Mob. tel. 8 652 53 221. El. p. vaidas.kancevicius@knaufinsulation.com www.knaufinsulation.lt

Mineralinė vata užtikrina gerą garso izoliaciją

Taigi tuomet sumokama dvigubai, o gal ir dar brangiau. O juk visi šie procesai – sienų ir lubų tinkavimas, grindų betonavimas, komunikacijų išvedžiojimas ir t. t. – turi savo dėsningumus, tam tikras technologines subtilybes. Be to, juk visi puikiai žinome, ką reiškia gyvenamajame būste imtis net ir nedidelės apimties remonto darbų – kad ir kaip rūpintumės švara, būstą nukloja dulkės, tenka ilgai ir nuobodžiai kraustyti daiktus, stumdyti baldus. „Nieko gero, jei pradėję dirbti klientų namuose ar butuose aptinkame nemokšiškai, kreivai nutinkuotas lubas ir sienas. Tenka plokštumas lyginti – taip užtrunkama laiko, o būsto savininkai patiria nemažai nenumatytų išlaidų“, – sako apdailos darbų meistras A. Stančius.

technologijos

Dažniausi būsto apdailos įrengimo darbai Toliau pateikiami dažniausi būsto apdailos įrengimo darbai (įrengiant ką nors išskirtinio, eiliškumą galima keisti): â Būsto patalpų planavimas (jeigu keičiamas patalpų planas), senų pertvarų griovimas. â Santechniko darbai (jei keičiama santechnikos prietaisų, radiatorių montavimo vieta), vandentiekio, šildymo ir kanalizacijos vamzdžių patiesimas, išvedimas iš grindų ir sienų. â Elektros montavimo darbai (jei keičiami ar papildomai įrengiami kištukiniai lizdai, jungiklių skaičius ir vieta), silpnųjų srovių, signalizacijos laidų tiesimas, išvedimas iš grindų ir sienų. â Naujų gipskartonio arba mūro pertvarų įrengimas. â Jei reikia, keičiami langai. â Sienų tinkavimas (jeigu reikia). â Sienų glaistymas. â Grindų paruošimas grindinėms dangoms (išlyginamųjų mišinių liejimas). â Hidroizoliacijos vonios ir WC patalpose įrengimas. â Plytelių klojimas (sienų, grindų). â Pakabinamųjų gipskartonio lubų įrengimas, siūlių glaistymas, viso paviršiaus glaistymas. â Lubų dažymas. â Sienų dažymas pirmą kartą. â Plytelių tarpų glaistymas. â Kitų grindų dangų klojimas (parketas, laminatas). â Patalpų durų įstatymas. â Sienų dažymas antrą kartą. â Grindjuosčių, durų apvadų montavimas. â Santechnikos, elektros prietaisų montavimas. â Buitinės technikos su baldais montavimas.

Prieš akis turint viziją, kaip atrodys erdvės po visų darbų, ir teisingai suplanavus jų eiliškumą, reikėtų imti rūpintis kitu svarbiu klausimu – kokias ir kaip pasirinkti statybines medžiagas šiems darbams atlikti. Pertvaras, jei jų reikia, galima sumontuoti iš gipskartonio su metaliniu karkasu, nes tokiu atveju nėra šlapių procesų ir nereikia laukti, kol pertvaros išdžius. „Tinkamai parenkant gipskartonio plokščių rūšį, galima kokybiškai išspręsti garso izoliavimo, priešgaisrinės saugos, atsparumo smūgiams keliamus reikalavimus“, – sako UAB „Knauf “ techninis konsultantas Valdas Mozūras. Ir santechnikos, ir elektros instaliacijos gaminius, ir statybines medžiagas patartina rinktis iš patikimų gamintojų, teikiančių garantijas. Tik naudojant tokių gamintojų profiliuočius ir plokštes galima tikėtis, kad konstrukcijos išlaikys deklaruojamas apkrovas, izoliuos garsą ir t. t.

Jei tektų tinkuoti, geriausia rinktis gipsinius tinkus, kurie greičiau džiūsta (1 cm normaliomis sąlygomis džiūsta savaitę), o džiūdami mažiau traukiasi nei kalkių cemento tinkas, todėl nesutrūksta, reguliuoja patalpų mikroklimatą (sugeria drėgmę esant didesnei santykinei oro drėgmei ir išgarina drėgmę, kai patalpose oras per sausas). Gipsinį tinką jau tinkavimo metu galima apdoroti taip lygiai, kad vėliau, glaistant sienas, glaisto prireiks perpus mažiau. Tinkuojamos mūrinės sienos turi būti sausos ir švarios, naujos statybos bute paprastai pakanka nuvalyti dulkes.

Betoninių sienų drėgnis turi būti ne didesnis nei 4 proc. Tinkuojant betoninę sieną rekomenduojamas ne mažesnis nei 8 mm tinko sluoksnio storis, o plytų ar blokelių mūrą – ne mažesnis nei 18

supernamai

10 mm, tačiau geriausia kiekvienu konkrečiu atveju vadovautis tinkuoti naudojamos medžiagos gamintojų nurodymais.

Gipskartonio siūlėms armuoti ir glaistyti medžiagas reikėtų rinktis pagal plokštės krašto tipą. Daugiasluoksnės gipskartonio konstrukcijų dangos glaistomos keliais etapais. Pirmiausia užpildomos gipskartonio apatinio sluoksnio siūlės, paskui glaistomi didžiausi paviršiaus nelygumai. Užglaistomos varžtų galvutės, kuriais plokštės tvirtinamos prie pagrindo. Dirbant su pusiau paruoštais glaistais būtina ir šlifavimo operacija – nuglaistytas paviršius šlifuojamas, šlifavimo dulkės pašalinamos; jeigu paviršius nelygus, reikia šlifuoti daug kartų, tokiu atveju geriau jį perglaistyti.

Tinkuotiems paviršiams renkantis glaistą, reikia visų pirma įvertinti tinko paviršiaus lygumą. Jei, pridėjus 2–2,5 m liniuotę, nelygumai yra iki 1 mm, laikoma, kad tinkas yra lygus ir sienas galima glaistyti tinko nelyginant. Tačiau jei nelygumai yra nuo 1 iki 3 mm, sienas teks papildomai išlyginti. Glaistymo darbai atliekami keliais etapais. Pirmiausia dideli nelygumai užglaistomi užpildomuoju glaistu, vėliau glaistoma pagrindo glaistu, o išdžiūvus išglotninama smulkiuoju glaistu. Šį glaistą galima dengti mentele arba purkšti ir vėliau išlyginti. Išdžiūvusį glaistytą paviršių galima šlifuoti 80, 100, 240 numerio švitriniu popieriumi, specialiu metaliniu tinkleliu arba šlifavimo kempinėlėmis. Lengvųjų glaistų elastingumas, galimybė lengvai nušlifuoti ir suformuoti tekstūrinį paviršių leidžia šiuos glaistus naudoti dekoratyviniam tinkavimui. „Jei teks lieti išlyginamuosius grindų mišinius, pirmiausia reikia įsitikinti, ar pagrindas yra stabilus, netrupa, ar pašalinti

PRIEŠ apdailą

PO apdailos

visi nešvarumai. Tuomet pagrindą reikia tinkamai nugruntuoti ir įsitikinti, ar gruntuotas pagrindas nesugers iš liejamo mišinio per daug drėgmės: reikia papilti pusę stiklinės vandens ir jei per 10–15 minučių šis akivaizdžiai nesusigers į pagrindą, vadinasi, paviršius nugruntuotas tinkamai. Jei ne, teks gruntuoti dar kartą“, – pasakojo V. Mozūras. Renkantis mišinius tokiems darbams, reikia atkreipti dėmesį į mišinio paskirtį pagal sluoksnio storį. Dažniausi yra cementiniai ir gipsiniai išlyginamieji mišiniai. Gipsiniai naudojami rečiau, tačiau džiūdami jie mažai traukiasi, netrūkinėja, neatšoka, su jais dirbti dažniausiai lengviau. Įrengiant drėgnąsias patalpas – vonios kambarį, tualetą, pirtį – svarbu nepamiršti apsaugoti šių patalpų sienas ir grindis nuo vandens bei drėgmės skverbimosi ir jos sukeliamų pasekmių – pelėsių ir puvėsių kvapo. Todėl, prieš klijuojant plyteles, dekoravimo medžiagą, dažant ar klijuojant tapetus, patalpų paviršius, kur aktyviai naudojamas vanduo, visuomet būtina padengti hidroizoliacijos sluoksniu. Apsaugai nuo drėgmės patogiausia naudoti tepamąją hidroizoliacinę mastiką, kuri pagaminta bitumo arba sintetinio kaučiuko pagrindu, tačiau bituminių mastikų nerekomenduojama naudoti vidaus patalpose. Mastikomis būtina hidroizoliuoti vadinamąsias šlapiąsias zonas. Darbo metu patalpos ir pagrindo temperatūra turi būti 15–25 laipsniai šilumos, grindinis šildymas turi būti išjungtas prieš dvi paras. Hidroizoliacijos džiūvimą galima pagreitinti ventiliuojant patalpas, o ne šildant radiatoriais ar karšto oro šildytuvais. Hidroizoliacija gali būti tepama ant betono, mūro konstrukcijos, drėgmei atsparaus glaisto cemento pagrindu, drėgmei atsparios gipskartonio plokštės, cemento ar pjuvenų plokštės. Vidiniuose ir išoriniuose kampuose, siūlėse ir skirtingų medžiagų sandūros vietose reikia naudoti specialias hidroizoliacines sandarinimo juostas. Juosta įspaudžiama į ką tik išteptą mastikos sluoksnį taip, kad neliktų oro burbuliukų ir medžiaga nesusiraukšlėtų. Visuomet pirmiausia reikėtų apdailinti sienas – nutepti hidroizoliacija ir išklijuoti plytelėmis ar kita danga. Vėliau izoliuojamos grindys, ir jų paviršius dengiamas numatyta danga. Jei patalpos grindys bus šildomos elektriniais kabeliais, tuomet naudojamas temperatūrų pokyčiui atsparus išlyginamasis grindų mišinys.

Renkantis sienų dažus reikia visų pirma įvertinti, ar dažai atsparūs sienų valymui (t. y. ar atsparūs plovimams).

Apdairūs naujakuriai, įsigiję naujos statybos būstą, kartais suspėja susitarti su statytojais dėl individualių būsto dalinės apdailos darbų pakeitimų ar papildomų paslaugų. Tačiau neretai tokių darbų imamasi jau įsigijus būstą su daline apdaila, kuriame norima atlikti kai kurias korekcijas. Kas kita – besistatantys individualius namus. Tokiu atveju viską galima kruopščiai apgalvoti iš anksto – ir patalpų planą, ir komunikacijų įvadus. Tačiau neretai žmonės, stengdamiesi sutaupyti, samdo nekvalifikuotus darbininkus arba imasi tokių darbų patys. Deja, rezultatas dažniausiai nedžiugina, o šeimininkai savo ruožtu guodžiasi, kad mirtinai nusibodo gyventi vykstant amžinam remontui – žiūrėk, tik baigėsi statybos darbai, atlikta pradinė apdaila, ir jau taip norėtųsi kuo greičiau glaistyti, dažyti sienas, rūpintis baldais ir jaukiomis interjero smulkmenomis, tačiau statybos darbų karuselė sukasi ir sukasi iš naujo...

Tarptautinė architektūros ir pastatų technologijų paroda

Explore Technology for Life.

Mažesnis energijos suvartojimasdidesnis komforto ir saugumo jausmas. Didžiausioje pasaulyje apšvietimo, elektros inžinerijos, pastatų automatizavimo, statybų pramonei skirtos programinės įrangos parodoje vienas nuo kito neatsiejami novatoriški energijos efektyvumo, tvarumo ir apšvietimo dizaino sprendimai.

Frankfurt am Main 30. 3. – 4. 4. 2014 www.light-building.com info@lithuania.messefrankfurt.com Tel. +370 5 213 55 34

ekspertai pataria

pastatų modernizavimas – daugialypė nauda

statybų ekspertai:

„Skandinavijoje renovacijos ir pastatų modernizavimo mastas nuolat auga. Šis procesas vyksta kompleksiškai: apšiltinant pastatų sienas, stogus, likimo valiai nepaliekami ir kiti inžineriniai klausimai“, – taip į inžinierius ir projektuotojus, susirinkusius diskutuoti apie renovaciją, kreipėsi Tomas Johanssonas, kompanijos „StyroChem“ atstovas iš Suomijos.

Polistireninio putplasčio asociacijos (PPA) kartu su Lietuvos inžinierių sąjungos Klaipėdos klubo pirmininko Tautvydo Tubio inicijuotoje diskusijoje jis lietuviams į pastatų modernizavimą siūlė žvelgti keliais aspektais: darbo vietų kūrimo, aplinkosaugos ir, savaime suprantama, finansinės naudos.

Aplinkosauga – socialinės atsakomybės dalis

Pasak T. Johanssono, Skandinavijoje, o ypač Suomijoje, žmonės labai gerai supranta, kad pastatų renovacija ir iš principo visa statybų industrija kuria naujas darbo vietas, kelia šalies BVP ir gyventojų pragyvenimo lygį. Jis atkreipė dėmesį, kad nuo 1996 iki 2009 metų statybų sektorius bei jame dirbančių darbuotojų skaičius augo bene sparčiausiai, lyginant su kitomis rinkomis.

Nors per ekonominį sunkmetį buvo jaučiamas šioks toks kritimas, šiuo metu Suomijoje vėl matomos augimo tendencijos.

Svečias iš Suomijos taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad jų valstybėje daug dėmesio skiriama kovai su klimato kaita ir ypač anglies dvideginio išmetimu į aplinką. „Kad ir kaip būtų keista, pastatų šiltinimas ir jų sandarinimas – viena iš efektyviausių šios kovos priemonių. Reikia atkreipti dėmesį, kad apie 40 proc. anglies dvideginio į aplinką patenka dėl kiaurų pastatų šildymo kaltės. Tad pastatų sandarinimas ir izoliacija tampa ypač reikšmingu kovos su klimato kaita veiksniu. Įdomu tai, kad pastatams šiltinti sunaudoję 1 kg polistireninio putplasčio kaip izoliacinės medžiagos sutaupysite apie 200 kg naftos, išleidžiamos pastatams šildyti“, – pabrėžė T. Johanssonas.

Tokiai pozicijai pritarė ir PPA prezidentas dr. Česlovas Ignatavičius. Jo nuomone, norint pagerinti gyvenimo kokybę, gyventi sveikoje ir darnioje aplinkoje, o kartu siekiant mažiau niokoti aplinką, pastatų modernizavimas turi tapti kiekvieno iš mūsų prioritetu. „Nėra jokių abejonių, kad klimatas, aplinka ir net būstas, kuriame gyvename, daro didelę įtaką žmogaus organizmui ir kasdienei mūsų savijautai. Štai, pavyzdžiui, viena mokytoja kategoriškai tvirtino, jog vaikai iš tvarkingų ir modernizuotų, vadinasi, iš šiltų namų ne tik geriau jaučiasi, mažiau serga, bet ir geriau mokosi. Manau, kad jos žodžiuose yra tiesos, nes mo20

supernamai

Polistireninio putplasčio asociacijos Prezidentas dr. Česlovas Ignatavičius ir Lietuvos inžinierių sąjungos Klaipėdos klubo pirmininkas Tautvydas Tubis

dernizuotuose pastatuose oras švaresnis, patalpose yra mažiau anglies dvideginio, vadinasi, ir mąstoma produktyviau. Suprantama, kad modernizuotuose pastatuose oras sausesnis, todėl juose nesiveisia pelėsinių grybų, kurie taip pat gali būti labai sunkių ligų priežastimi“, – sakė mokslininkas.

T. Johanssonas atkreipė dėmesį, kad statant ir šiltinant pastatus reikia rinktis medžiagas, kurios mažiau kenkia aplinkai. „Kalbant apie nekenksmingumą aplinkai, galima išskirti polistireninį putplastį, kuris gamtai kenkia mažiau nei pagrindiniai jo konkurentai. Visų pirma, jis pats gana ekologiškas, nes sudarytas iš 98 proc. oro, antra, šios šiltinimo medžiagos gamybos procese sunaudojama kur kas mažiau naftos, šiltnamio efektą išskiriančių dujų ir kitų žalingų rūgščių nei gaminant kai kurias kitas šiltinimo medžiagas“, – pabrėžė svečias iš Skandinavijos.

Pristatytos naujos taisyklės

Tiek Suomijoje, tiek visoje Skandinavijoje polistireniniu putplasčiu dažniausiai šiltinamos grindys, tačiau, kaip pažymi T. Johanssonas, matoma aiški tendencija vis dažniau šia medžiaga šiltinti stogus ir sienas. „Kalbant apie stogo šiltinimą, dera pabrėžti, kad polistireninis putplastis yra naudinga medžiaga keliais aspektais. Pirma, tai lengva, plona ir stipri medžiaga, išlaikanti savo

ekspertai pataria

Statybų ekspertas iš Suomijos ir Europos polistireninio putplasčio gamintojų asociacijos (EUMEPS) atstovas Tom Johansson

savybes visą statinio eksploatacijos laiką. Jos masė stoge yra labai maža, dėl to mažai apkraunamos stogą laikančios konstrukcijos.

Na ir, suprantama, polistireninis putplastis yra atsparus drėgmei, o tai ypač svarbu šiltinant stogą“, – teigė pranešėjas. Pasak jo, Suomijoje atlikti bandymai parodė, kad jeigu grindis apšiltinsite papildomu 100 mm polistireniniu putplasčiu, tai atsipirks ir finansinę naudą vartotojas pajus per artimiausius 4–6 metus.

Tačiau, norint užtikrinti efektyvumą ir maksimalią investicijų grąžą, visus statybos darbus reikia atlikti kokybiškai, vadovautis statybinių medžiagų gamintojų nurodymais ir patarimais.

Visai neseniai PPA išleido naujas gaminio naudojimosi ir pastatų šiltinimo taisykles, kuriose nuodugniai ir konkrečiai pateikti sprendiniai, kaip teisingai šiltinti pastatus polistireniniu putplasčiu. „Praktika rodo, kad atsiranda įvairių savamokslių žmonių, kurie lengvabūdiškai eksperimentuoja ir nesilaiko pateikiamų rekomendacijų. Suprantama, tokiais atvejais rezultatai dažniausiai būna prasti, diskredituojamas visas pastatų modernizavimo procesas. Mūsų asociacija nuolat siekia sumažinti nekokybiškų darbų kiekį ir pagelbėti visiems specialistams, dirbantiems su polistireniniu putplasčiu, dėl to atnaujintose taisyklėse pateikėme daug naudingos informacijos, įvairių pavyzdžių ir išsamių komentarų“, – kalbėjo PPA prezidentas dr. Česlovas Ignatavičius.

Būtina pabrėžti, kad rengėjai, atnaujindami taisykles, konsultavosi ir tarėsi su projektuotojais bei gaisrinės saugos ekspertais.

Gaisrinė sauga aktuali, tačiau vengiama kraštutinumų

Statant ir renovuojant pastatus, gaisrinės saugos tema visada yra labai jautri ir aktuali. Suprantama, dėl to netrūksta įvairių diskusijų bei spekuliacijų, o kartu ir raginimų reikalavimus griežtinti. Daugelis ekspertų sutinka, kad Lietuvoje galiojantis gaisrinės saugos norminis reglamentavimas yra gana geras.

Vienas tokių ekspertų – Lietuvos gaisrinės saugos asociacijos (LGSA) prezidentas dr. Kęstutis Lukošius, susirinkusiems pristatęs gaisrinės saugos reikalavimus keliamus pastatams.

Paklaustas, ar verta griežtinti reikalavimus, ekspertas atsakė, kad jų griežtinimas turi būti labai pasvertas ir apmąstytas, nes

vien griežtindami vargu ar turėsime gerą rezultatą. „Reikia suprasti, kad po gaisro visada yra nuostolių, tad reikalavimų griežtinimas turi būti atsakingai pamatuotas, nes nedegių medžiagų yra labai nedaug – tai smėlis, betonas ir pan. Tad jeigu griebsimės kraštutinumų ir sakysime, kad namuose bei statybose turi būti tik nedegios medžiagos, galime prieiti iki absurdo, kai namuose turėsime plieninius stalus, stiklo užuolaidas, metalinius baldus ir t. t.“, – savo nuomonę išdėstė dr. K. Lukošius. Specialistai pabrėžia, kad didžiausia problema – ne gaisrinės saugos reikalavimų griežtumas, o jų įgyvendinimas.

LGSA vadovas, paklaustas apie pastatų šiltinimo medžiagų degumą, teigia, kad reikia atsižvelgti į tai, jog medžiagos nebūna paliktos atviros, jos yra izoliuojamos. „Jeigu tektų vertinti kiekvieną medžiagą atskirai, manau, būtų labai sunku pastatyti pastatą. Nes tiek plėvelės, tiek visi tvirtinimo elementai turėtų būti nedegūs. O visiškai nedegių medžiagų yra nedaug, tačiau nė viena jų gerai šilumos neizoliuoja“, – teigė dr. K. Lukošius.

PPA prezidentas dr. Č. Ignatavičius pritarė gaisrinės saugos eksperto nuomonei. Jis atkreipė dėmesį, kad, kalbant apie gaisrus ir degusius pastatus, galima rasti apsčiai pavyzdžių, kai puikiai degė pastatai, kurių statybai naudotos vadinamosios nedegios termoizoliacinės medžiagos. „Noriu pabrėžti, kad net jei įvardijame, jog medžiaga yra nedegi ar sunkiai degi, tai nereiškia, kad pastatas nedegs ir yra apsaugotos nuo gaisro žalos. Kalbant apie reikalavimų griežtinimą galima pateikti pavyzdį, kad Danijoje, kurioje gaisrinės saugos reikalavimai pastatų šiltinimo sistemoms yra vieni griežčiausių, žala žmonių turtui ir patiems žmonėms didėja. O tokioje šalyje, kaip Austrija, kurioje polistireninis putplastis plačiai naudojamas, žala mažėja“, – sakė mokslininkas. Jis papasakojo, kad bandymų Austrijoje metu buvo nustatyta, jog polistireniniu putplasčiu šiltinti fasadai apdegė tik tose vietose, kur jas palietė ugnies liežuviai, tačiau neišplito toliau. Jo nuomone, labai svarbu suprasti, kad pastatai be jokios termoizoliacinės medžiagos padaro kur kas daugiau žalos žmonėms ir jų turtui. supernamai

21

ekspertai pataria

Dažomų paviršių paruošimo klaidos Julius Justinavičius „Supernamai“ ir J. Justinavičiaus nuotraukos

Da

22

žų

ne

su

de

rin am

um

supernamai

o

pa vy

zd

ys

–

nu

da

žy

to

pa vi rš

ia us

Mažai kas iš mūsų nėra daręs remonto ar patyręs visokių rūpesčių, susijusių su patalpų apdaila. Dažniausiai neapsieinama be sienų, lubų, grindų ar kitokių paviršių dažymo. Iš pirmo žvilgsnio tai pats paprasčiausias būdas susikurti patinkamą spalvinę aplinką, kasdien veikiančią savijautą ir nuotaiką. Tačiau ne viskas taip paprasta. pl yš

ia ii ra tš

ok

us

io

sd

až

ų

pl ėv el ės

ekspertai pataria Praktika rodo, kad išmanyti profesionalias dažymo paslaptis būtina norint apsisaugoti nuo nepageidaujamų rezultatų net ir tais atvejais, kai itin stengiamasi nudažyti paviršius nepriekaištingai.

Tačiau dažymo darbams gerai atlikti vien noro nepakanka, todėl siūlome pasidomėti būdais, galinčiais apsaugoti nuo dažymo klaidų.

Pirmiausia reikia įsitikinti, kad dažyti ruošiamos sienos tinko ir glaisto sluoksniai yra beveik sausi. Greičiausiai džiūsta tinkas su gipso atmainų rišikliais, o cementiniai, sudėtiniai (kalkių ir cemento) tinkai – gerokai lėčiau. Jie yra grubesni ir juos kaip dažomą pagrindą tinkamai paruošti sunkiau. Todėl patalpas geriau tinkuoti gipsiniu tinku. Išimtis gali būti tik itin drėgnos, restauruojamų istorinių pastatų patalpos. Tokiu atveju rekomenduojama, kad cementinio, kalkinio ir sudėtinio tinko drėgnis neviršytų 4–5 %. Tiesa, yra dažų, kuriuos galima tepti ir ant drėgno paviršiaus. Pavyzdžiui, šiuo metu beveik nebenaudojamus klijinius (kazeininius) dažus buvo galima tepti ant pa-

Senųjų ir naujų dažų sluoksnių sukibtį pagerina kai kurie specialūs šarminiai plovikliai. viršiaus iki 8 % drėgnio, o beveik išimtinai restauratorių naudojamus kalkinius dažus net rekomenduojama tepti ant neišdžiūvusio tinko ar betono, nes taip jie geriau sukimba su paviršiumi, be to, reaguodamas su vandenyje ištirpusiu anglies dioksidu, greičiau džiūsta ir susiformuoja jų sluoksnelis (plėvelės šie dažai nesudaro).

Gali būti, kad anksčiau paviršius buvo nudažytas alkidiniais (aliejiniais) ar kitokiais plėvelę sudarančiais dažais. Daugelis būgštauja, kad šiuolaikiniai dažai su jais nesukibs, abejoja, ar tarpusavyje derės pagrindas ir naujoji dažų danga, todėl yra pasiryžę senuosius dažų sluoksnius visiškai nuvalyti. Yra kelios alternatyvos. Galima senus dažus nuvalyti naudojant cheminius dažų plėvelės minkštiklius. Bet jų kaina yra palyginti didelė, o seniau dažytą sieną gali tekti tepti kelis kartus. Be to, aplinka bus užteršta tirpiklių garais, jusite aštrų kvapą, reikės surinkti nugramdytas dažų liekanas – tam siurblys ne itin tinka, nes jo žarnos ir filtravimo sistema gali užsikimšti lipniais suminkštėjusios dažų plėvelės fragmentais.

Kita alternatyva – iš kalkių ir natrio šarmo ar kaustinės sodos mišinio valomąją pastą sumaišyti patiems. Bet ar verta – abiem atvejais darbai užtruks, ir neaišku, kokį poveikį tai turės pagrindui. Dauguma mineralinių pagrindų (kalkinis, cementinis, sudėtinis tinkas) po tokio valymo gal nenukentės, bet pasitaiko, kad dažus valančios pastos pažeidžia ir dėmėmis numargina šiuolaikinį polimerais modifikuotą glaistą, suminkština ir dažomųjų tapetų klijus – tapetai raukšlėjasi, pūslėjasi. Jį tenka gramdyti, perglaistyti arba prireikia daugiau dažų dėmėms užmaskuoti.

Todėl pirmiausia vertėtų patikrinti senojo dažų sluoksnio sukibtį su jau nudažytu ar išglaistytu ir nugruntuotu pagrindu.

Tai galima padaryti naudojantis itin lipnia juostele. Įprastos popierinės dažymo juostelės tam netiks, geriau naudoti įtrūkiams sujungti skirtą lipnią juostelę iš audinio. Ją verta nepastebimoje vietoje priklijuoti ant abejotinos sukibties dažų ar glaisto sluoks-

Teisingas įrankių pasirinkimas – mažiau klaidų Neretai, prieš pradedant dažyti, kyla klausimas – volelis ar teptukas?

Kokio pločio juos pasirinkti, o dar kainų dilema… Įrankių pasirinkimą lemia naudojamų dažų (lako, grunto) rūšis, todėl svarbi pardavėjo konsultanto kvalifikacija. Bet galima vadovautis ir bendromis nuostatomis. Tarkime, didesnius plotus patogiau dažyti voleliu, tačiau teptuko vis tiek gali prireikti. Juo bus patogiau dažyti kampus, paviršius prie durų, langų, radiatorių. Tokiu atveju teptuku nudažytos juostos plotis turėtų būti ne mažesnis nei 5–7 cm.

Trumpo plauko volelis pravers ir tuo atveju, kai teks dažyti metalinį tinklelį – šiuo atveju dirbdami teptuku sunaudosite pernelyg daug dažų: dalis jų nuvarvės ant žemės, dalis susiraukšlėjusiu nuotekų sluoksniu ar sudžiūvusiais lašais liks ant paviršiaus. Prastos kokybės teptukas gali lemti dažų plėvelės defektus. Kaip įprasta, neprofesionalus namų meistras įsigyja bet kokį pigiausią teptuką ar kelis vienodus (atsargai) ir mėgina jais atlikti visus gruntavimo bei dažymo darbus. Tačiau pigių teptukų šereliai yra blogesnės kokybės. Jie blogiau įtvirtinti, jų yra gerokai mažiau nei geros kokybės teptuke.

Profesionalesnis dažytojas įsigis specializuotus, skirtingos formos ir pločio, pagal naudojamų dažų (gruntų, lakų) rūšį, tinkamo plaušo, reikiamo šerelių minkštumo, lankstumo ir t. t. teptukus, kuriuos naudos tik tam tikriems gruntavimo bei dažymo darbams.

nio, luktelėti ir staiga plėšti nuo šio paviršiaus. Jei dažai, glaisto trupinėliai lieka ant atplėštos juostelės, vadinasi, jie tikrai nėra patikimai sukibę su pagrindu ir juos reikia pašalinti. Tačiau jei dažai su pagrindu yra sukibę tvirtai, juos galima palikti ir po atitinkamai paruošus uždažyti naujais. Be to, naujųjų dažų priekibą visada galima patikrinti pirma ne itin pastebimoje vietoje nudažius nedidelį plotelį. Jei per kelias dienas naujieji dažai nesupleišės, nepradės luptis ar pūslėtis – pagrindas ir naujieji dažai yra suderinami.

Senųjų ir naujų dažų sluoksnių sukibtį pagerina kai kurie specialūs šarminiai plovikliai. Palyginti su minėtais dažų plėvelės šalikliais, šiuos ploviklius galima vadinti kompromisiniu sprendimu: jie nepašalins visos senųjų dažų plėvelės, bet išryškins silpnąsias jos vietas, paruoš paviršių perdažyti. Jais nutepus seną dažų plėvelę ir ją nutrynus drėgnu skuduru, bus pašalinti riebalai, nešvarumai. Be to, šie plovikliai suminkština seną dažų sluoksnį – belieka jį sušiurkštinti švitriniu popieriumi, pašalinti gramdikliu nesukibusius plotelius ir taip apdorotą plotą galima perdažyti.

Kai tenka dažyti ne itin reprezentatyvias patalpas, pavyzdžiui, sandėlius, neįrengtus rūsius, garažus, vengiama išlaidauti ir ieškoma pigiausio sprendimo, bet kartu pageidaujama dažų tvarumo. Santykinai pigių, tankias plėveles sudarančių aliejinių ir daugumos alkidinių dažų ant neparuoštų (nenuglaistytų, negruntuotų) betono, cemento ar kalkių skiedinio paviršių naudoti negalima, net jei norima dažyti garažą – iš pagrindo migruojanti drėgmė šią plėvelę pažeis, be to, dauguma šių dažų neatsparūs iš pagrindo išsiskiriančio šarmo (kalcio hidroksido) poveikiui.

Gali atrodyti paradoksalu, tačiau nelabai tinkamai paruoštus, grubius, periodiškai įmirkstančius paviršius geriau dažyti kalkiniais ar mineraliniais dažais – jie tikrai bus tvaresni, o, įvertinus naudojimo trukmę, ir pigesni. supernamai

23

ekspertai pataria Specifinis yra drėgnų ir dažnai plaunamų patalpų (baseinų, dušinių, priešpirčių ir pan.) sienų ir lubų dažymas. Tam reikia sistemiškai ir kruopščiai parinkti medžiagas. Šioms patalpoms vertėtų rinktis tik žinomų gamintojų dažų sistemas: glaistą, gruntą, kartais paviršių stiprinančius ir drėgmės nepraleidžiančius dažomus tapetus, jų klijus ir specialius dažus. Visos šios medžiagos yra su priedais nuo pelėsio ir kitokių drėgmę mėgstančių mikroorganizmų. Be to, įsigiję sistemines medžiagas, būsite garantuoti, kad jos atlaikys plovimą įvairiais plovikliais, dezinfekuojančiais medžiagas. Drėgnų patalpų dažai atlaikys ir ne mažiau kaip 10 000 kartų trynimą šepečiu.

Dažomiems paviršiams išlyginti naudojamas specialus drėgmei atsparus glaistas, kuris dažniausiai gruntuojamas spalvotu gruntu, kad lengviau būtų pastebėti nenugruntuotas vietas. Jei klijuojami stiklo audinio tapetai, storesnis drėgmei atsparių klijų sluoksnis tepamas taip, kad, priklijavus tapetą ir smarkiau jį spustelėjus, klijai stiklo audinį net permerktų (klijuojant tapetus sausose patalpose toks klijų perteklius yra vengtinas). Taip daroma siekiant užtikrinti stiklo audinio sandarumą. Po paros ar gamintojo nurodyto laikotarpio priklijuoti tapetai gruntuojami specialiu matomą ar skaidrią plėvelę sudarančiu gruntu, kuris rūpestingai įspaudžiamas į stiklo audinio tapetų akutes. Užtenka naudoti tik gamintojų nurodytus įrankius – volelį, kartais metalinę ar guminę glaistyklę. Dažniausiai nuglaistytus tapetus jau po kelių valandų galima dažyti drėgmei atspariais dažais.

Darbo įgūdžių ir organizuotumo svarba

Patalpose pirmiausia dažomos lubos – pirmąjį dažų sluoksnį galima tepti voleliu ar teptuku skersai šviesos šaltinio (langų), o paskutinį dažų sluoksnį reikėtų dažyti braukant įrankiu į šviesos pusę. Tokiu atveju nebus matomi teptuko arba volelio pėdsakai. Patyrę dažytojai paskutinį sluoksnį ant sienų tepa iš viršaus į apačią, o dažyti pradeda atlikdami voleliu keletą kryžmiškų potėpių, paskui išspaustus dažus tolygiai paskleisdami vertikaliai.

Pastebėta, kad dažytojai mėgėjai, dažydami teptuku ar voleliu, padaro kur kas daugiau judesių nei tą patį dažų kiekį ištepantis profesionalus dažytojas. Dėl daugkartinio dažų sluoksnio lyginimo dažų tirpiklis ar skiediklis (organiniai junginiai ar vanduo) greičiau garuoja. Todėl ant pagrindo užteptų dažų plėvelės klampis didėja, ir ji, priešingai nei laukta, paviršiuje blogiau pasiskirsto: lieka teptuko šerelių pėdsakai – pailgos vagelės. Jos dar geriau matomos, jei teptuko šereliai pernelyg standūs. Žinoma, šį dažų plėvelės defektą – brūkšniuotumą – lemia ne tik dažytojo įgūdžiai ar blogai pasirinktas teptukas. Šviežios dažų plėvelės geba tolygiai pasklisti, jų išsilyginimo savybė priklauso nuo dažų sudėties ir kokybės.

Dar viena nepatyrusių ir itin taupančių dažytojų klaida – noras vienu teptuko arba volelio pamerkimu pasemti kuo daugiau dažų ir juos paskleisti kuo didesniame plote. Paprastai tai daroma ilgai braukant paviršių. Deja, plonytis kraštuose paskleistos dažų dėmės sluoksnis greitai džiūsta, skystieji jo komponentai susigeria į pagrindą (labai svarbūs dažų sukibtį su pagrindu ir dažų įgertį į jį optimizuojančio grunto kokybė bei kruopštus 24

supernamai

Dažų sluoksnių nesuderinamumo požymiai: viršutinio sluoksnio plėvelė supleišėjusi, o plyšeliuose – cheminės sluoksnių sąveikos produktai

gruntavimas!). Antrą kartą tepant dažus gaunamas storesnis dažų plėvelės sluoksnis. Tačiau dažnai dėl jo netolygumo, dažams išdžiūvus visame nudažytame plote, antrojo sluoksnio riba tampa lengvai pastebima. Toks defektas vadinamas užlaida. Todėl gretimus dažų sluoksnio plotelius vienoje plokštumoje reikia dažyti (paskleisti) taip, kad dažai šių plotelių kraštuose nespėtų išdžiūti. Kita vertus, toks defektas gali susidaryti ir netinkamoje vietoje nutraukus dažymą ir jį atnaujinus po ilgesnio laikotarpio.

Todėl laikinai stabdyti dažymo darbus reikėtų tik sienų kampuose, prie nišų, o lubas reikia dažyti be pertraukų.

Teptuką į dažus derėtų merkti ne giliau kaip iki pusės šerelių ilgio – lengvai, pernelyg nespaudžiant teptuko, tik keliais jo judesiais paimsite optimalų dažų kiekį. Tada nereikės dažuose pamirkyto teptuko nuspausti į talpos kraštą, nesipešios šereliai, teptukas bus ilgiau naudojamas ir lengviau išplaunamas. Pradžioje verta sekti ir įsidėmėti, kokį galite nudažyti plotą su tokiu optimaliu dažų kiekiu ant teptuko ar volelio. Po neilgos treniruotės jūsų judesiai taps automatiniai, ilgainiui virs įgūdžiais, todėl nedidelių plotų dažymas namuose taps maloniu ir atpalaiduojančiu darbu.

Jei dažoma blizgiais dažais, jei paviršius dengiamas santykinai storasluoksniais, vadinamaisiais emaliniais dažais, dėl netolygaus sluoksnių uždažymo susidarys nuovarvų. Dėl to, net pradžioje tepant dažus skersine, o paskui išilgine kryptimis, būtina teptuką spausti smarkiau nei dažant matiniais dažais ar tepant grunto sluoksnį. Baigiamąjį blizgių dažų sluoksnį rekomenduotina tepti, voluoti (išlyginti) iš viršaus į apačią – taip sumažėja dažų nutekėjimų.

Dažų kūrėjai šias ir kitas mėgėjų dažytojų klaidas žino, o dažų gamintojai įvertina, todėl prekybos centruose rasite neprofesionaliam naudojimui skirtus dažus. Palyginti su profesionalams skirtais dažais, jie parduodami mažesnės talpos taroje, o jų

ekspertai pataria receptūra modifikuota taip, kad dažų plėvelė džiūtų ilgiau, todėl pastebėtus šviežios dažų plėvelės defektus galima būtų pataisyti ir po ilgesnio laikotarpio. Tiems, kurie nelabai pasitiki savo dažymo įgūdžiais, geriau rinktis ilgiau džiūstančius dažus – su jais galėsite dirbti kruopščiau, spėsite ištaisyti šviežiai išteptos plėvelės defektus.

Defektų subjektyvumas

Gerai žinoma, kad matiniai dažai geba „paslėpti“ nedidelius paviršiaus paruošimo ir nepatyrusio dažytojo darbo defektus.

Tačiau kartais dažytojai mėgėjai skundžiasi „nepataikę“ spalvos, kuri pernelyg skiriasi nuo pasirinktos iš spalvininko. Kitas defektas – džiūstant dažų plėvelei, pastebimi susidarę skirtingo atspalvio ruožai, dėmės. Tokių defektų priežasčių gali būti kelios, nes mūsų pojūčiai gali būti ir subjektyvūs. Pirmiausia reikėtų įvertinti, kad saulės šviesoje parinkta spalva gali visiškai kitaip atrodyti šviestuvais apšviečiamose patalpose. Šiuo požiūriu itin nepalankus apšvietimas kaitrinėmis lemputėmis.

Kiek mažesnių, bet vis tiek pastebimų spalvos skirtumų bus ir tuo atveju, jei pasikeičia apšvietimo pobūdis – iš tolygaus, difuzinio, tampa kryptinis – kai paviršius apšviečiamas tik iš vienos pusės, saulės ar šviestuvų šviesos spinduliams krintant į ribotus jo plotus ir pan. Šie nelaukti nudažytų paviršių „pokyčiai“ priklauso nuo šviestuvų skleidžiamos šviesos spektrinės sudėties ir lempų kokybės. Jei norima, kad tokių pokyčių nebūtų ar jie būtų nedideli, geriausiai patalpas dažyti balta arba šviesiai žalia spalva. Esant dirbtiniam apšvietimui gelsva, rausva spalvos gali pašviesėti, o žalsva, mėlyna, žydra ar violetinė – patamsėti. Violetinė spalva gali įgyti raudoną atspalvį, žydra ir mėlyna – tapti žalsvesnės.

Matomi dažų plėvelės spalvos pokyčiai galimi, jei ruošiant dažus buvo naudotos atsitiktinės, nesuderintos bazinių (baltų) dažų spalviklių sistemos, o ne dažų gamintojo ar jo rekomenduotosios spalvinimo pastos. Tada gali atsitikti, kad tokiais dažais nudažytas paviršius išplauks. Tai standartuose aptartas terminas, reiškiantis, kad nudažytame paviršiuje susidarė nevienodos

Blogas lubų dažų sukibimas su pagrindu netinkamai nuvalius arba (ir) netinkamai nugruntavus paviršių

spalvos ruožų, dėmių. Taip įvyksta dėl vieno ar kelių pigmentų ir dažų rišiklio bei kitų komponentų išsisluoksniavimo. Tuomet tokį paviršių belieka perdažyti su norimos spalvos tinkamai paruoštais dažais.

Dažų plėvelės paviršiaus blizgumas gali pasikeisti ir dėl pernelyg ankstyvų eksploatacinių poveikių – valymo, nutrynimo ir pan. Dauguma šiuolaikinių dažų plėvelių džiūsta gana sparčiai – išdažytose patalpose po 12–24 valandų jau galima įprastinė veikla. Tačiau nepatartina neseniai išdažytų paviršių plauti, juos intensyviai valyti drėgnu ar sausu skudurėliu – liks blizgesiu ar net atspalviu besiskiriančios dėmės, nes šviežias dažų sluoksnis turi iki galo subręsti dar per 2–4 savaites.

Su slaptažodžiu „SUPERNAMAI“ net 25% nuolaida vidaus dažams ir sandėliuojamiems tapetams!

Čia gimsta įkvėpimas

akcija vyksta iki 2014 02 28

Gera sistema kokybiškam rezultatui!

Gruntiniai dažai Stopgrund: – suvienodina paruoštą dažymui paviršių; – užpildo poras ir užtikrina gerą sukibimą; – pagerina apdailos dažų dengiamumą iki 20%.

DAŽAI, TAPETAI, AUDINIAI, GRINDŲ DANGOS

Mus rasite:

P. Lukšio g. 17, Vilnius (Ogmios miestas) Tel. (8 5) 274 15 47 El. p. vilnius@id.sadolin.lt

medžiagos

Tariama

Jonas Malinauskas UAB „Dangų studija“ nuotraukos

dangų lygybė

26

supernamai

medžiagos

Visi mes svajojame apie saugius ir patvarius namus, kuriuos galėtume drąsiai palikti savo vaikams ir anūkams. Deja, statybų metu paprastai tenka ieškoti kompromisų tarp medžiagų tvarumo, ištaigingumo ir jų kainos. Kalbant apie grindų dangas, tenka pažymėti, kad įprastos medžio masyvo lentos bei parketlentės naujos statybos namuose ir butuose naudojamos vis rečiau – galbūt todėl, kad naujakuriams vis dažniau siūloma patrauklių alternatyvų.

Vienas žinomiausių ir labiausiai paplitusių medžio masyvo pakaitalų, tiksliau, jo modifikacija, yra trisluoksnis parketas, turintis kokybišką 3–4 mm storio viršutinį medžio masyvo sluoksnį. Ne tik apžiūrint, bet ir liečiant jo neįmanoma atskirti nuo įprastų medžio lentų, o paviršiaus padalijimas trimis juostomis suteikia panašumo į viena kryptimi suklotą parketą.

Suneriamos ir sujungiamos „click“ tipo užraktais parketlentės lengvai ir tvirtai jungiamos tarpusavyje, o tai leidžia formuoti

Populiariausias šiuo metu natūralaus medžio dangos pakaitalas yra MDF laminatas, kurį daugelis vartotojų renkasi dėl optimalaus kainos ir kokybės santykio.

Gamintojų teigimu, surinkti segmentinę PVC grindų dangą gali net vaikas

„plaukiojantį“, t. y. per visą plotą nefiksuotą, paviršių. Deja, tikrojo medžio ištaigingumą ir lytėjimo malonumą paprastai lydi solidi kaina (įskaitant ir grindų klojimo išlaidas), taip pat būtinybė nuolat saugoti ir prižiūrėti lakuotą arba alyvuotą paviršių bėgant metams. Kai įsigėrusio purvo nebeįveiks jokios valymo priemonės, o lentų „sujudimas“ taps akivaizdus, grindis teks iš naujo šlifuoti ir dengti apsaugine danga. Vertingojo viršutinio sluoksnio storio užteks 2–3 tokiems ciklams, ir ilgainiui, po 15–20 metų, gali išryškėti grindų dangos keitimo perspektyva.

Dėl didelės medžio šiluminės varžos ir plėtimosi koeficiento taip pat problemiška kloti trisluoksnę dangą ant šildomųjų grindų.

Populiariausias šiuo metu natūralaus medžio dangos pakaitalas yra MDF laminatas, kurį daugelis vartotojų renkasi dėl optimalaus kainos ir kokybės santykio. Jis montuojamas paprastai ir sparčiai, tam nereikia ypatingos kvalifikacijos. Kokybiškos laminato plokštės yra gana atsparios dilimui netgi intensyvios eksploatacijos sąlygomis, jų paviršiaus grafika gan tiksliai atkartoja medienos bei kitų medžiagų piešinius. Deja, dėl minkšto pakloto atsiranda specifinis dunksėjimas vaikščiojant per laminatą (ypač kietapade avalyne). Be to, medžio dulkių plokštė, iš kurios gaminamos plokštės ir lentos, reaguoja į drėgmės pokyčius, o grindų užpylimas vandeniu, pavyzdžiui, trūkus vandentiekio vamzdžiams, gali turėti skaudžių padarinių.

Mūsų naujakuriai ne visuomet linkę išnaudoti keraminės grindų dangos privalumus: aukštą tvarumą ir dekoratyvumą. supernamai

27

medžiagos

Natūralaus medžio faktūros PVC girndų danga ypač tinka virtuvėje

Vonios kambaryje puikiai išnaudojamas PVC lentų atsparumas drėgmei 28

supernamai

Plytelių eksploatacijos terminai yra labai ilgi, jų priežiūra – minimali. Aukštas šiluminis laidumas yra palankus grindiniam šildymui, tačiau jo nenaudojant keraminė danga sudaro vėsaus paviršiaus įspūdį. Būtent dėl to plytelės, imituojančios medžio faktūrą, nesudaro tikroviško įspūdžio – kur kas geriau sekasi imituoti įvairių rūšių natūralų akmenį ar oksiduotą metalą.

Plytelių klojimas, kaip žinia, yra susijęs su šlapiais klijavimo ir lyginimo procesais, todėl sudužusios ar įskilusios grindų plytelės pakeitimas sukelia nemažai rūpesčių – ką jau kalbėti apie grindinio šildymo remontą... Susigundžius blizgiais plytelių paviršiais laukia dar vienas netikėtumas – išpylus kad ir nedidelį skysčio kiekį, kas neretai nutinka virtuvėje ar svetainėje, grindys tampa pavojingai slidžios.

medžiagos Viena garbiausių grindų dangų, naudojamų buityje nuo XIX a. vidurio, yra natūralus linoleumas, šiuo metu išgyvenantis tikrą renesansą. Jo atsparumas dilimui taip pat yra labai aukštas, struktūra homogeninė, tad 2–2,5 mm storio danga daugelį metų nepraranda savo išvaizdos ir savybių. Specialistų teigimu, natūralaus linoleumo sudėtyje esantis linų aliejus žudo daugelio rūšių bakterijas, tad jis puikiai tinka naudoti ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose ir, aišku savaime, gyvenamosiose patalpose. Šiuolaikinis jo analogas – sintetinė grindų danga, pagaminta PVC pagrindu – yra visiškai atspari vandeniui bei daugeliui valiklių, tad ją galima naudoti netgi vonios kambariuose, nuo grindų užkeliant ir ant sienų. Tačiau, kaip ir kitos panašios dangos, ji pateikiama rulonais, tad jai kloti reikia specialių įgūdžių ir didelių pertvarkų patalpose. Be to, prisideda ir psichologiniai veiksniai: daugeliui mūsų beveidės PVC dangos platybės asocijuojasi su ligoninėmis, valdiškomis įstaigomis ir kitomis nesmagiomis institucijomis, todėl kartais suabejojame prieš įsileisdami šią dangą į savo namus. Šias abejones padės įveikti modernioji dangos rūšis – PVC grindų lentelės, apimančios naudingas kelių rūšių dangų savybes.

Kaip ir natūralus linoleumas, jos yra labai atsparios mechaninei apkrovai ir cheminiam poveikiui, be to, yra nedegios, mažai veikiamos drėgmės ir temperatūros pokyčių. Heterogeninės struktūros lentelės su specialiu skaidriu apsauginiu sluoksniu, atitinkančiu 43-ią dilumo klasę, išlaiko 10–15 metų itin intensyvios eksploatacijos pramoniniuose pastatuose. Lentelės kur kas sėkmingiau ir plačiau nei ruloninis linoleumas imituoja medžio ir kitas tekstūras. Pavyzdžiui, firmos „BerryAlloc“, kuriai Lietuvoje atstovauja UAB „Dangų studija“, kataloguose galima rasti daugiau nei 100 įvairių tekstūrų pavyzdžių. Šiuo metu iš gausybės faktūrų buitiniuose interjeruose plačiausiai naudojamos balinto ir sendinto medžio imitacijos.

Dėl nedidelės šiluminės varžos ir menko plėtimosi koeficiento modulinė PVC danga puikiai tinka kloti ant šildomųjų grindų – jai nereikia jokių plėtimosi siūlių. Sudūrimams su kitų rūšių danga taip pat nereikia nei kompensacinių tarpų, nei uždengimų – pakanka tik tiksliai sutaikyti lenteles. Šią medžiagą vertinantys architektai dažnai naudoja PVC lenteles tuomet, kai užsakovai pageidauja „šiltos ir jaukios atmosferos“, o konkretaus objekto sąlygos neleidžia naudoti natūralaus medžio, pavyzdžiui, dėl priešgaisrinių reikalavimų.

Kitas svarbus argumentas, skatinantis rinktis plastikinę dangą, yra geresnis atsparumas mechaniniam poveikiui, taip pat teršalams, kurių netrūksta, tarkime, virtuvėje arba koridoriuje. Šiuo parametru PVC lentelės lenkia ne tik natūralų medį, bet kad ir kaip būtų paradoksalu, kai kurias akytojo akmens rūšis, pavyzdžiui, smiltainį arba marmurą, kurie aktyviai įgeria purvą ir drėgmę.

Panašiai kaip parketas ar laminatas, PVC lentelės gali būti fiksuojamos klijais arba jungiamos tarpusavyje „click“ užraktais, nereikalaujančiais nei imlių klijavimo procesų, nei specialių

„Dream Click“ sistema užtikrina greitą ir patvarų PVC lentų sujungimą tarpusavyje

PVC lentų sujungimo seka

montavimo įgūdžių. Praktiškai nedidelėse patalpose PVC lenteles vartotojai gali pasikloti patys, o pagal „DreamClick“ sistemą netgi savarankiškai susidėlioti neįmantrų grindų raštą. Pakeisti pažeistas lenteles taip pat nesudaro jokių keblumų. Komercinės paskirties patalpose PVC dangą galima kloti paeiliui atskirose zonose perkeliant įrangą ir nestabdant pagrindinės veiklos, o persikraustant į kitas patalpas galima greitai nusirinkti dangos segmentus ir pakloti naujoje vietoje – su nė viena iš ritininių dangų to padaryti neįmanoma. Beje, šios lentelės gali būti klojamos ne tik ant grindų, bet ir ant sienų, pavyzdžiui, higieninėse zonose, siauresniuose perėjimuose arba ten, kur žmonėms dažnai tenka „ramstyti sienas“. Išskirtinį modulinės PVC dangos atsparumą ir puikias dekoratyvines jos savybes teigiamai vertina iniciatyvūs ir praktiški mūsų šalies vartotojai.

Grindų danga ir įrengimas: biurams, viešbučiams, namams kaune: Savanorių pr. 175 / Tel. +370 37 408810, mob. +370 688 37209, faks. +370 37 408811 vilniuje: Žukausko g. 2 / Ulonų g. 3 / Tel./faks. +370 5 2727807, mob. +370 687 35750 šiauliuose: Vytauto g. 125–21 / Tel./faks. +370 41 211135, mob. +370 615 56535

El. p. info@dangustudija.lt; www.dangustudija.lt

technologijos

UAB „Muresta“ ir HL Hutterer & Lechner Gmbh nuotraukos

Kodėl

dušo kabina?

Armina Stepanovič

Spartus šiuolaikinio gyvenimo tempas nuolat verčia žmogų skubėti, būti aktyvų ir pasitempusį. Atsikėlę ryte turime greitai susiruošti, o vakare norime vykusiai atsipalaiduoti, kad išliktume darbingi ir geros nuotaikos. Dušas pelnytai laikomas vienu geriausių psichinės ir fizinės sveikatos moduliatorių. Štai kodėl dušo kabinos vis labiau populiarėja, o geriausi jų modeliai įprastas higienos procedūras paverčia masažo ir psichoterapijos seansu.

30

supernamai

technologijos Patarimai renkantis dušo kabiną

Renkantis dušo kabiną svarbu žinoti, koks galimas šio pirkinio biudžetas ir kokios kabinos konstrukcijos norite. Dušo kabinų kainos priklauso nuo jų funkcionalumo, medžiagų, dizaino ir matmenų. Dairantis dušo kabinos konstrukcijos svarbu numatyti vonios patalpos matmenis. Žinoma, geriausia rinktis kuo didesnę dušo kabiną, jei tik patalpos leidžia, nes tokioje kabinoje patogiau ne tik praustis, bet ir lieka daugiau vietos maišytuvui, dušo stovui. Dažniausiai dušo kabinos renkamos pagal dizaino sprendimus: kokia dušo kabina – berėmė, vien iš stiklo sienelių su sieniniu profiliuočiu, įtvirtinamu į vonios kambario sieną (tokios dušo kabinos gana populiarios, nes jos ne tik gražiau atrodo, bet ir yra lengviau prižiūrimos), koks stiklas – skaidrus ar matinis. Dušo kabinos formų taip pat yra labai įvairių – kvadratinių, pusapvalių ar penkiakampių. Nors pusapvalės kabinos yra populiaresnės, tačiau kvadratinės praktiškesnės, nes suteikia daugiau erdvės, o tai patogu.

Rinkdamiesi dušo kabiną apsispręskite, ar ji bus su padėklu, ar norėsite formuoti pakylą iš keraminių plytelių, o gal matote savo kabiną, stovinčią tiesiog ant grindų. „Norint statyti kabiną tiesiai ant grindų, pradžioje reikia įsitikinti, ar tam bus tinkami kanalizacijos vamzdžiai, kokiame jie aukštyje – jei tektų vamzdį nuleisti iš sienos, tai nebūtų nei estetiškai gražu, nei patogu, tad šiuo atveju tektų statyti padėklą arba formuoti pakylą iš keraminių plytelių“, – pasakojo UAB „Murestos prekyba“ pardavimo vadybininkas Rimvydas Meidūnas. Čia taip pat esti savų privalumų ir trūkumų. Tarkime, jog nusprendėte formuoti pakylą iš keraminių plytelių – tuomet reikia papildomo laiko ir lėšų, reikia kviesti meistrą šiam darbui atlikti, tačiau kita vertus, galima atrasti įdomių ir netikėtų dizaino sprendimų – grindis iškloti vienos spalvos plytelėmis, o pakylą kabinai – kitos. Didelio formato plytelės dažniausiai neatrodys vizualiai patraukliai formuojant pakylą, čia tiktų mažų plytelių mozaika. Formuojant pakylą iš plytelių reikalingi specialūs impregnantai, atsiranda daug nelygumų ir siūlių. „Dėl priežiūros paprastumo geriau statyti padėklą, kurio paviršių lengva nuvalyti, taip pat greičiau ir paprasčiau sumontuoti, tačiau plytelių pakylos visada bus populiarios“, – įsitikinęs R. Meidūnas. Dėl to dušo kabinų padėklai taip pat išlieka populiarūs ir šiuo metu išgyvena tam tikrą renesansą, populiarumu prilygdami keraminių plytelių pakyloms.

turintiems negalią, kuriems gali būti sunku įlipti į dušo kabiną.

Jei grindyse nėra jokio slenksčio, neįgalusis gali specialiu maudymuisi skirtu vežimėliu nesunkiai įvažiuoti į tokį dušą.

Nors anksčiau dušo kabinose dažniau buvo montuojami vandens nubėgimo trapai, dabar vis daugiau klientų pageidauja įsirengti vandens nubėgimo latakus, nes jie sugeria ne tik daugiau vandens, bet ir vizualiai atrodo gražiau. „Norint statyti kabiną tiesiai ant grindų, pradžioje reikia įsitikinti, ar tam bus tinkamai išvesti kanalizaciniai vamzdžiai, ar juos galima įleisti į grindis, jei tektų vamzdį nuleisti iš sienos, tuo atveju tektų statyti padėklą arba formuoti pakylą iš keraminių plytelių“, – pasakojo UAB „Murestos prekyba“ pardavimo vadybininkas Rimvydas Meidūnas. Nuo nemalonių kvapų neapsaugos pigus trapas, gundantis savo kaina – apie 40 Lt. Vienas naujesnių variantų – sieninis latakas, kuris gali būti su padėklu arba be jo – šiuo atveju į sieną įmontuojamas nematomas rėmelis, tačiau padarius nuolydį visas vanduo subėga į lataką. Taškinis vandens surinkimas arba trapas – tai pigiausias produktas, kurį galima panaudoti dušui įrengti. Dizaino požiūriu gražesnis ir pažangesnis yra dušo latakas – vanduo surenkamas ne į vieną tašką, bet į vieną liniją. Įvairūs gamintojai siūlo skirtingo ilgio latakus – nuo 70 cm iki 1,5 m ilgio. Kadangi įrengiant lataką nuolydis daromas visa plokštuLatako su sausuoju sifonu „Primus“ įrengimo schema

Trapas ar latakas?

Įmonės UAB „Tece Baltikum“ komercijos direktorius Regimantas Mikučionis laikosi kitos nuomonės. Jis teigia, kad kol kas Lietuvoje populiariausias būdas įsirengti dušą – tai pasistatyti ne visada kokybišką, tačiau dažnai pigesnę kabiną su padėklu, tačiau Vakarų šalyse ryškėja tendencija atsisakyti dušo kabinų su padėklais ne tik visuomeniniuose pastatuose, bet ir privačiuose namuose. Pavyzdžiui, Vokietijoje apie 80 proc. naujų dušų jau įrengiama be padėklų. Statybos be slenksčių privalumai, kai dušas įrengiamas tiesiog ant grindų, yra tie, jog visų pirma masyviu padėklu neužgriozdinama ir nesumažėja vonios patalpa, o dureles galima įrengti toliau nei leistų padėklas. Tam tikri komforto suvaržymai aktualūs ne tik senyvo amžiaus, bet ir žmonėms,

Įrengtas latakas su sausuoju sifonu

supernamai

31

technologijos

Dušo kabina, įrengta palėpėje

ma, nereikia pjaustyti plytelių, kaip gali atsitikti montuojant trapą. Taip pat yra didelis latako grotelių pasirinkimas – nerūdijančiojo plieno kompozicinių grotelių su įvairiomis skylutėmis, brūkšniukais, taškiukais. Lietuvoje populiariausios grotelės įklijuojamos į grindų plyteles, kuriomis išklijuotos vonios grindys – tuomet latakas tampa nematomas, o vanduo subėga į siauras juosteles. Natūralaus akmens mėgėjams taip pat siūlomi specialiai akmeniui skirti dušo latakai. „Latakai gali surinkti daugiausia vandens, o tai yra aktualu, apie ką mūsų klientai labai dažnai užmiršta pagalvoti. Tarkime, įsigijus dušo maišytuvą su tropinio miško lietaus efektu, per didelę dušo galvutę išbėgs nemažas kiekis vandens – iki 70 ml per minutę, o tokį kiekį vandens turi spėti surinkti ir kanalizacija. Įsirengus nedidelį trapą vietoje brangesnio latako, maudantis sėkmingai stovima baloje“, – pasakojo R. Mikučionis.

Naujas išradimas – sausasis sifonas

Vienas iš kompanijos „HL Hutterer & Lechner“ išradimų – unikalus patentuotas sausojo tipo sifonas „Primus“, kuris apsaugo patalpas nuo blogo kvapo iš nuotekų sistemų net ir išgaravus vandeniui iš vandens surinkimo trapų bei latakų. Vartotojai šiuos produktus jau spėjo įvertinti ir pamėgti. Tiek trapai, tiek ir latakai surenka reikiamą vandens kiekį duše, tačiau dėl sudėtingesnio paviršių nuolydžio formavimo, bebarjerio dušo patalpos efekto bei estetinio aspekto populiarėja dušo latakai. Tačiau yra didelė problema dėl blogo kvapo iš nuotekų sistemų, naudojant standartinius vandens sifonus. Įprastai naudojamas sifonas, kuriame stovintis vanduo ir sulaiko blogą kvapą. Pagal Europos Sąjungos standartus vandens lygis sifone turi būti ne mažesnis kaip 50 mm, tačiau šiuo metu statybose stengiamasi naudoti kuo žemesnes konstrukcijas, dėl to vandens lygis standartiniuose trapų arba latakų sifonuose siekia tik 30 mm. Be to, dabar populiaru vonios kambariuose įrengti ir šildomas grindis.

Dėl to vanduo, esantis sifone ir sulaikantis blogą kvapą iš nuotekų sistemų, labai greitai išgaruoja iš sifono ir nemalonus kvapas patenka į vonios kambarius, pirtis, katilines ir kitas patalpas. Pasak „HL Hutterer & Lechner“ atstovo Baltijos šalims Sauliaus Šalnos, šis sifonas veikia plūdės principu, todėl nemalonius kvapus sulaiko net ir išgaravus vandeniui iš jo. Jis puikiai tinka ne tik vonios kambariuose namuose, bet ir viešbučiuose, katilinėse, pirtyse, visuomeninėse bei kitose patalpose. „Mūsų trapai su sausuoju sifonu gerai

32

supernamai

technologijos žinomi vartotojams, tačiau norime pasidžiaugti, kad prekyboje jau turime ir dušo latakus „PRIMUS LINE“ su sausuoju sifonu.

Tai suteikia galimybę naudoti latakus dušo patalpose, nebijant, kad blogas kvapas iš nuotekų sistemų pateks į dušo patalpas, išgaravus vandeniui iš sifono, kas anksčiau buvo labai didelė problema naudojant įvairių gamintojų standartinius dušo latakus su vandens sifonu“, – pažymi Saulius Šalna.

Vis dažniau renkamasi kabinas su garo pirties funkcija. Tokiai dušo kabinai reikia 3 kW galingumo elektros srovės. O jei namuose naudojamas boileris karštam vandeniui ruošti, patartina įsigyti termostatinį maišytuvą. Nustatę fiksuotą karšto vandens temperatūrą nenusiplikysite. Žinomi gamintojai prie dušo kabinų komplektuoja ir visą prijungti reikalingą įrangą. Geriau rinktis kokybišką žinomų gamintojų santechnikos įrangą – pagamintą Skandinavijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Austrijoje, nes ji bus naudojama ne vienerius, o apie 10 ir daugiau metų.

Dušo kabina ar vonia?

Neretai kyla dilema – rinktis dušą ir vonią? Vonia patogesnė vaikams maudyti ir tam tikrais atvejais praustis vyresnio amžiaus žmonėms. Esant galimybei geriausia numatyti ir vonią, ir dušo kabiną. Dušo kabiną galima suformuoti tarsi nišą tarp dviejų sienų, taip bus sutaupyta pinigų užsakant vien tik duris. Rinktis galima ir dušo kabiną su gilesniu padėklu, kuris atstos mažą vonelę, tačiau įlipti į ją nebus labai patogu. Pastebėta, kad dušo kabina dažniausiai patenkina vyrų higienos poreikius, tačiau moterys neretai pageidauja pasilepinti karštoje vonioje. Išėmus vonią, dušo kabina telpa ir nedidelėje standartinėje daugiabučio vonios patalpoje. Be to, vonią, kurios ilgis bus maždaug 1,70 m, pakeitus standartine 90×90 cm dušo kabina galima sutaupyti vietos. Turint didesnę – 5,6 kv. m – vonią, tarkime, naujos statybos bute, galima suderinti abu šiuos poreikius ir įkomponuoti vonią ir dušo kabiną. Kad stiklo nereikėtų itin kruopščiai valyti, geriausia pasirūpinti stiklu su dangos nuo kalkių sluoksniu. Galima rinktis ir iš įvairių spalvota plėvele dengtų stiklų.

Formos pasirinkimą lemia vonios kambario erdvė ir planavimas. Mažose vonios patalpose labiau tiks pusapvalės dušo kabinos su stumdomosiomis durimis ir skaidriu stiklu, kuris vizualiai padidins patalpos erdvę. Įmonė UAB „Murestos prekyba“ importuoja ir siūlo įsigyti žymių Vakarų Europos gamintojų santechnikos prekes, leidžiančias susikurti ne tik gražų, šiuolaikišką, bet ir praktišką bei kompaktišką vonios kambarį. Nedide-

u ž e i k į w w w.

liems vonios kambariams ir tokiems, kurių padidinti neįmanoma, įmonė siūlo pasinaudoti atstovaujamų gamintojų „Ravak“, „Jika“ bei kitų mažąja vonios kambario koncepcija, kuri padės sutaupyti daug vietos. Jei vonios kambaryje netelpa standartinė klasikinė vonia, galima rinktis mažo formato 70×120 cm vonią ir sumontavus ant jos pritaikytas duris susikurti didelę ir patogią dušo kabiną. Mažoje patalpoje patartina rinktis skaidrų stiklą, nors matinis praktiškesnis, tačiau jei 2,5 kv. m vonios patalpoje atsiranda dušo kabina matiniu stiklu, erdvė dar labiau sumažėja ir susiskaido. Mažoje vonioje svarbus kiekvienas centimetras, tad vonios vietoje sumontavus patogią garinę dušo kabiną lieka vietos skalbyklei ir džiovyklei virš jos. Didelių matmenų plytelės ir vientisa balta spalva vizualiai taip pat praplečia erdvę. Didelių matmenų plytelės vizualiai praplės net mažiausią vonios kambarį, tad savo 5 kv. m voniai drąsiai galite rinktis 30×60 ar didesnes plyteles – mažiau dalijimų, daugiau erdvės.

Vonia ir dušas vienoje patalpoje nėra tik dideliems vonios kambariams tinkamas pasirinkimas. Dušo ir vonios suderinimo problemą „du viename“ galima išspręsti ir kitu būdu: vonią naudojant kaip dušo kabiną. Ergonomiška vonia yra 80 cm pločio dušo zonoje, o likusi dalis yra siauresnė 10 centimetrų, todėl ji gražiai telpa į mažesnius vonios kambarius. Plokščias platesnės dalies dugnas yra svarbi detalė, nes jis yra būtinas saugiam prausimuisi po dušu. Ergonomiška vonios dalis, kita vertus, suteikia pakankamą atramą juosmeniui. Vonia komplektuojama su specialia pertvara, pagaminta iš saugaus stiklo, kurio forma tiksliai atitinka vonią. Standartiniame senos statybos vonios kambaryje taip pat tiktų „ekonomiška“ vonios forma 75×(150–170) cm, kuri nėra lygi stačiakampė, o siaurėjanti kojų srityje. Dušo zonoje pastatę sienelę, gauname ir vonią pagulėti, ir dušą, o taupant vietą praustuvas įrengiamas virš vonios. Labai siaurus vonios kambarius taip pat galima įrengti naudojant mažos vonios kambario koncepcijos baldus. Vandenį taupantis kombinuotas unitazas, 65 cm praustuvas ir erdvi dušo kabina gali tilpti į 1,2×2,6 m į dydžio kambarį. Žinoma, vonia su sienele nebus tikra dušo kabina, kurioje galima nerūpestingai turkštis, tačiau tai geras sprendimas laviruojant mažose erdvėse. Pro sienelę gali patekti kažkiek vandens, tačiau bijoti drėgmės vonios kambaryje nederėtų, nes patikimų gamintojų vonios kambario baldai gaminami iš drėgmei atsparių plokščių. Vonios kambaryje hidroizoliacija turi būti labai gera, tačiau ypatingą dėmesį reikėtų skirti dušo zonai.

h l b a lt i c .i n f

o

ir susipr oje d u š o k a b i n ąk t u o k PATS!

www.hlbaltic.info „HL Baltic Technical Center“ / Draugystės g. 19, Kaunas Tel. +370 645 11 101 / El. paštas: saulius@hlbaltic.info Įgaliotasis atstovas Baltijos šalyse Saulius Šalna

NAUJAS MŪSŲ VEIDAS www.stiksas.lt

židiniu,

, krosniu, ir kaminu, specialistai

.

ieškant neitiketino... i

UAB „STIKSAS“ Oslo g. 1, Vilnius / tel. +37052407277 / info@stiksas.lt / www.stiksas.lt

MES DRaSIAI PRIIMAME i – iVAIRIUS IŠŠuKIUS, i NES DIRBAME KARTU SU JUMIS!!!

www.zidiniucentras.lt

www.krosniucentras.lt www.kaminucentras.lt

technologijos

Tulikivi ugnies akmens krosnis puošia interjerą

nuo klasikinės iki modernios Lietuvio namas ir juo labiau sodyba vargiai įsivaizduojamas be židinio ar krosnelės. Židinys namuose sukuria jaukumą ir gerą aurą, tačiau vis rečiau naudojamas kaip pagrindinis šilumos šaltinis.

Užtat krosnys, galinčios šildyti patalpas ir akumuliuoti šilumą net iki 48 val., šiuo metu išgyvena tikrą renesansą. Skiriamos keturių tipų krosnys: koklinė, plytinė, moderni ir ugnies akmens.

36

supernamai

Darius Jokubauskas UAB „Kad nebūtų šalta“, UAB „Stiksas“, UAB „Kachel keramika“ ir UAB „Židinių meistrai“ nuotraukos

Koklinė krosnis

Archeologiniai radiniai patvirtina, kad pirmosios koklinės krosnys buvo pastatytos XIII a. viduryje Alpių regione.

Jos buvo statomos naudojant žiestus koklius. Lietuvos teritorijoje ankstyviausios koklinių krosnių užuominos randamos nuo XIV a. pabaigos ir XV a. pradžios Vilniaus, Trakų pusiasalio ir Kauno pilių teritorijose. Krosnies funkcija buvo ne tik šildyti patalpas, bet ir ruošti maistą.

Kokliai šiais laikais gaminami trimis būdais: plakami rankomis, spaudžiami presavimo formomis ir liejami į spe-

technologijos

Plytinė krosnis pagal I. Kuznecovo technologiją

R. Jatkausko nuotr.

cialiai paruoštas formas. Kiekvienas iš šių būdų turi savitų gamybinių niuansų, pvz., rankomis plakti kokliai yra gerokai imlesni laikui ir žmogaus prisilietimui, todėl brangesni. Naudojant presavimo formas susiduriama su presavimo formų ilgaamžiškumo ir pakeičiamuno klausimais. Pasak UAB „Kachel keramika“ atstovo Ryčio Suknelevičiaus, glazūruoti kokliai išsiskiria ilgaamžiškumu ir atsparumu aplinkos veiksniams – drėgmei, saulės spindulių poveikiui, ilgiau išlaiko šilumą, nebijo temperatūrų svyravimų.

Koklinė krosnis sugeba sukaupti šilumą ir ją spinduliuoti ilgą laiką. Koklinės krosnys gali būti statomos storasienės, plonasienės, atsižvelgiant į tai, kam krosnies savininkas suteikia daugiau reikšmės – ilgesniam šilumos spinduliavimo laikui ar greitesniam patalpų įšilimui.

Senovinė amerikiečių krosnis su virykle Tokio tipo krosnis mūrijama tarpusavyje sujungiant koklius. Pirmiausia pradedama nuo apatinės koklių eilės, ją sumūrijus daroma vidinė krosnies inžinerija. Eilė po eilės kylama, kol krosnis užbaigiama. Anot UAB „Židinių meistrai“ direktoriaus Rimo Jatkausko, vidutiniškai vienai koklinei krosniai pastatyti prireikia vienos savaitės. Nemažai laiko atima ir įvairių papuošimų, pagražinimų tvirtinimas.

Tradicinė koklinė krosnis R. Suknelevičiaus nuotr.

Plytinė krosnis

Plytinės (dar vadinamos klasikinėmis) krosnys labiau paplitusios Rytų šalyse, visų pirma Rusijoje, tačiau nemažai jų statoma ir Lietuvoje. Rimas Jatkauskas išskiria trijų tipų plytines krosnis: kanalines, kupolines ir kombinuotas. Kanalinėje krosnyje dūmas patenka į kanalus, kurie būna išraizgyti tam tikru būdu ir tik tada išeina pro kaminą. Lietuvoje populiarėja rusų išradėjo Igorio Kuznecovo plytinės krosnys. Jos turi dvigubo degimo pakurą ir veikia dujų generacijos principu. Tokiu būdu gaunamas aukštesnis naudingumo koeficientas.

Kupolinėse (dar vadinamose kamerinėse) krosnyse dūmai kaupiasi specialioje kameroje ir taip šildo krosnį. Krosniai degant dujos krinta žemyn ir pasišalina. Kombinuotos krosnys jungia abi minėtas sistemas. Tačiau tiek koklinės, tiek ir plytinės krosnies pats veikimo principas yra labai panašus.

Moderni krosnis

Lietuvoje vis labiau populiarėja vadinamosios modernios krosnys. Jų svoris ir matmenys, palyginti su klasikinėmis, gerokai mažesni, platesnės dizaino galimybės, jos puikiai tinka šiuolaikiniame interjere. Klasikinė (pavyzdžiui, plytinė) krosnis surenkama iš daugelio smuklių detalių, o moderni statoma iš modernių stambių modulių, kurių gamybos medžiaga yra molis.

Tokiu būdu gaunama daug mažiau siūlių, o tai užtikrina didesnį sandarumą ir geras akumuliacines savybes. Atskiri moduliai leidžia tokią krosnį sukonfigūruoti į lygiakraščius arba figūrinius gaminius. UAB „Stiksas“ direktoriaus Eduardo Giedros teigimu, modernios krosnies šilumos laidumas aukštas, jai prišildyti reikia mažiau malkų ir laiko nei plytinei krosniai. Akumuliacinės savybės priklauso nuo krosnies konstrukcijos ir akumuliacinės masės. Pasak E. Giedros, sunaudojus tik 25–30 kg malkų, yra pa-

technologijos vykę išlaikyti krosnies korpuso temperatūrą 40 °C daugiau nei 20 valandų. Vienąkart užkurta krosnis kambario temperatūrą (20 °C) gali palaikyti daugiau kaip 40 valandų.

Dar vienas svarbus aspektas tas, kad modernioje krosnyje jau galima valdyti ir reguliuoti degimo procesą. Tad galima prognozuoti ne tik įkraunamų malkų kiekį, bet ir temperatūrą.

Moderni krosnis su programuojamu degimo procesu Brunner nuotr.

Ugnies akmens krosnis

Ugnies akmuo per milijardus metų susiformavo Suomijos ir Karelijos apylinkėse, esant dideliam slėgiui ir temperatūrai.

XX a. pradžioje šis akmuo buvo plačiai naudojamas statyboje, tačiau suomiai termines šio akmens savybes buvo atradę daug anksčiau. Įdomu tai, kad „ugnies akmuo“ suomiškai yra TULIKIVI, o ši kompanija šiuo metu yra didžiausia pasaulyje krosnių iš ugnies akmens (dar vadinamo muilo akmeniu) gamintoja.

Pasak UAB „Kad nebūtų šalta“ direktoriaus Artūro Tamašausko, ugnies akmens židiniai (krosnys) savo unikaliomis savybėmis yra ypatingi: jie gali išlaikyti šilumą iki 47 val. Be to, kuro sąnaudos yra iki trijų kartų mažesnės, palyginti su tradiciniais židiniais ir krosnelėmis. Ne mažiau svarbi savybė ta, kad tokio tipo krosnis neišdegina deguonies, tad oras patalpoje lieka šviežias, šiluma patalpoje pasiskirsto tolygiai. Yra galimybė ruošti maistą duonkepėje, o tai nuo seno buvo įprasta Lietuvoje.

Ugnies akmens krosnis šilumą spinduliuoja patalpoje, šildo sienas, grindis ir visus kūnus, esančius toje patalpoje. Tradicinė

krosnis kaitina orą, kuris įkaitęs natūralios konvekcijos būdu arba ventiliatoriumi paskirstomas patalpoje.

Ugnies akmens krosnys labiausiai paplitusios Skandinavijoje, JAV, Kanadoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje, tačiau vis labiau populiarėja ir Lietuvoje.

Tulikivi ugnies akmens židiniai, išlaikantys šilumą iki 47 valandų*

Kiek kartų per dieną Jūs kuriate savo židinį? Šioje diagramoje lyginamos patalpų temperatūros, naudojant skirtingas šildymo sistemas. Viršutinėje skiltyje pavaizduotas „Tulikivi“ šilumą generuojantis židinys-krosnis, o apatinėje – klasikinis židinys. Lengvieji „Tulikivi“ židiniai-krosnys 24 valandas skleis jaukią ir malonią šilumą.

Švelni „Tulikivi“ židinių-krosnių šiluma tolygiai pasiskirsto visose gyvenamosiose patalpose. Ji apgaubia ne tik kiekvieną žmogų, bet ir daiktą.

Kadangi oro temperatūra nėra aukšta, todėl oras lieka gaivus ir neapsunkina kvėpavimo.

Schemoje nurodytas temperatūros pasiskirstymas patalpoje.

Įprasto židinio konvekcinė šiluma kyla į patalpos viršų ir karštis nemaloniai susikaupia netoli židinio. Šiuo atveju šiluma nekaupiama, bet per kaminą nukreipiama į lauką. Schemoje nurodytas temperatūros pasiskirstymas patalpoje.

* Priklausomai nuo modelio židiniai šilumą išlaiko nuo 16 iki 47 valandų

Klaipėda: Bangų g. 22A Tel./faks.: +370 46 25 63 00 Mob. tel. +370 656 62151 El. p. kadnebutusalta@gmail.com Vilnius: J. Basanavičiaus g. 37 Tel./faks.: +370 5 215 42 26 Mob. tel. +370 652 76299; 370 650 16524 El. p. tulikivilietuva@gmail.com

interjero priedas

Namų erdvės

Country : Sandra Kliukaitė

stiliaus interjeras

iš šiaurės į pietus...

Country stiliaus vonia pagal „IKEA“ (Švedija)

IKEA nuotr.

40

supernamai

Įsirengiant namelį užmiestyje dažnai kyla klausimas – kokią interjero stilistiką pasirinkti? Galimybės, žinoma, yra neribotos, tačiau pavargusiems nuo šiuolaikinio miesto ritmo ir urbanistinių interjerų puikus pasirinkimas – country (angl. kaimas) stiliaus interjeras, kuriame laikas tarsi sustoja.

Tai kaimo estetika pulsuojantis dizainas, kuriame susipina tradicinis dekoras, tačiau yra ir visi šiuolaikinio žmogaus poilsiui užmiestyje reikalingi elementai. Tai lyg modernus kaimas.

„Menu“ nuotr.

Paprastos medinės lentynos ir skandinaviško dizaino indai – puikus pasirinkimas „country“ virtuvėje (Danija)

T

Skandinaviškas kaimas

Skandinaviškas country stilius formuojamas maišant XVII– XIX a. švedų, norvegų, danų, suomių interjerų tradicijas ir folkloro elementus. Svarbiausia kuriant tokį interjerą – įsileisti į namus kuo daugiau šviesos ir naudoti natūralias medžiagas: medį, molį, natūralius audinius. Sienos čia paprastai dažomos

„Menu“ nuotr.

oks interjeras puikiai tiks turintiems ribotą biudžetą, mat country stilius žavi savo paprastumu ir nereikalauja didelių investicijų į modernius baldus ar naujausias buities technologijas. Jį galima sukurti tarsi iš nieko, tereikia tik pasitelkti fantaziją ir šiek tiek pasidomėti praėjusių amžių provincijos interjerų tradicijomis. Įkvėpimo galima pasisemti ne tik vartant interjerų žurnalus ar knygas, bet ir pasidomėti vienos ar kitos mėgstamos šalies taikomuoju menu, kultūra, folkloro motyvais.

Iš tiesų, country stilius – gana plati sąvoka. Tai gali būti ir laukiniais vakarais alsuojanti amerikietiška ferma, ir meksikietiška hacienda ar braziliška fazenda, taip pat ir angliško tipo sodyba, ir net lietuviškų etninių motyvų kupinas medinis sodo namelis. Tiesiog pasirinkite savo mėgstamą šalį ir domėkitės, kaip buvo formuojami jų interjerai, o tada bandykite atradimus pritaikyti savo užmiesčio namelyje. O mes keliaujame iš šiaurės į pietus ir siūlome tris europietiško country stiliaus koncepcijas: šiaurietišką skandinaviško kaimo estetiką, subtilų prancūziško kaimo stilių – provansą, o mėgstantiems ryškesnes spalvas – temperamentingesnę ispanų provincijos stilistiką.

Vilna ir tradiciniai skandinaviški raštai – labai svarbūs elementai, kai kalbame apie namų tekstilę ir indus (Danija)

„Norm Architects“ nuotr.

Kaimo įkvėpti modernūs skandinaviško stiliaus indai ant balinto medžio stalo (Danija)

supernamai

41

namų erdvės

Min Lilla Veranda nuotr.

„Nordic Bliss“ skandinaviško country stiliaus miegamasis

IKEA nuotr.

Provanso stiliaus vonia. Iš nenaudojamų kopėtėlių galite pasidaryti lentynėles įvairiems vonios reikmenims susidėti, rankšluosčiams pakabinti. Tiesiog nudažykite kopėtėles baltai ir nepamirškite gėlių

baltai arba gipso pilkšvumo atspalviais. Jas galite papuošti elnių ragais ar kitais medžioklės trofėjais. Grindis rinkitės tik medines, puikiai tiks pušis ar kita šviesi mediena. Nesuklysite grindų dangai pasirinkę grubiai kapotas lentas ir jas išbalinę.

Baldai taip pat turėtų būti mediniai, paprastų formų, paįvairinti įvairiais drožiniais. Gali būti natūralios medienos, specialiai išbalinti arba išblukinti. Tvirtas medinis stalas, drožinėtos kėdės, židinys, pinti krepšiai su malkomis, moliniai indai, vazonai, ąsočiai – tipiškas vaizdas skandinaviškoje kaimo trobelėje. O štai renkantis šviestuvų dizainą, reikėtų atkreipti dėmesį į pramoninės revoliucijos laikotarpio formų pakabinamuosius šviestuvus iš alavo ir žalvario, kurie yra tarsi atkeliavę iš XIX a. elektrinių, o ant spintelių ir stalų galite drąsiai statyti stilizuotas žibalines lempas, kurios suteiks interjerui dar daugiau žavesio.

Ypatingas dėmesys skandinaviško kaimo interjere skiriamas miegamajam kambariui. Tipiškas elementas – lopšys, formuojamas virš medinės lovos. Miegamojo langus galite uždengti paprastomis balto muslino užuolaidomis. Populiarūs dryžuoti arba floristiniais raštais dekoruoti natūralių audinių (medvilnės, lino, vilnos) lovos užtiesalai, antklodės, pagalvėlės, vilnoniai pledai ir kailiai, tiesiami ne tik ant lovų, bet ir sėdimųjų baldų, ant grindų prie židinio.

Kuriant skandinaviško kaimo estetiką namų tekstilė yra labai svarbi. Įkvėpimo galima pasisemti iš švedų ir norvegų dekoratyvinio meno, vadinamojo Rosemåling, siuvinėtų rožių ir įvairių kitų augalų komponavimo ant audinio. Ši tradicija atsirado XVIII a., kai į Šiaurės šalių kaimų kultūrą įsiliejo Vakarų Europoje vyravusios baroko ir rokoko dekoravimo tendencijos. Rosemåling išliko populiari iki šių dienų, tiek dekoruojant norvegų namelius fiorduose, tiek švediškus užmiesčio namelius. Taip pat įkvėpimo galite pasisemti iš garsaus švedų menininko Carlo Larssono akvarelių – žavingų kaimo vaizdų ir namų interjerų.

Provanso stilius

Provanso stilius yra kilęs iš pietvakarių Prancūzijos – provincijos regiono, turtingo vynuogynų, levandų laukų, alyvmedžių Pagrindinės provanso stiliaus interjero savybės – šviesios spalvos ir vintažinės detalės

42

supernamai

IKEA nuotr.

„String“ nuotr.

Prancūziško stiliaus virtuvė

Provansiška virtuvė turėtų „lūžti“ nuo prieskoninių augalų, stiklainėlių su naminėmis uogienėmis ir konservuotomis daržovėmis bei džiovintų levandų puokštelių

giraičių ir itin vaizdingų prancūziško kaimo panoramų. Nenuostabu, kad ir šio regiono įkvėpti prancūziški country stiliaus interjerai yra labai jaukūs, šviesūs, dekoratyvūs, čia naudojama itin daug natūralių medžiagų, augalų.

Provanso sienų spalvų gama paprastai varijuoja nuo pieno baltumo iki intensyvaus levandų mėlynumo. Sienoms dekoruoti taip pat naudojami šviesūs, floristiniai apmušalai ar tapetai. Jei name, kuriame ketinate kurti provanso interjerą, yra medinės lubų sijos – jokiu būdu neslėpkite jų! Galite jas išbalinti, kabinti ant jų šviestuvus ar tiesiog džiovinamų prieskonių puokštes. Grindys provanso name, žinoma, bus medinės arba išklotos terakota. Medinės grindys dažniausiai išbalinamos, dažnai ir dirbtinai pasendinamos.

Baldai – antikvariniai arba dirbtinai pasendinti. Dažniausiai šviesaus medžio, specialiai išbalinti arba nudažyti baltai. Jie gana dekoratyvūs, ypač mėgstamos įvairios spintos, spintelės ir komodos, taip pat žavingi mediniai staliukai su stalčiukais, dekoruoti gėlėmis. Provanso interjerui dekoruoti dažnai naudojami floristiniai motyvai, sendintos tekstūros ir vintažiniai elementai. Pavyzdžiui, dekoro elementu gali tapti didelis senovinis lagaminas ar net nenaudojamas vintažinis dviratis. Namų tekstilė, kuriant provanso stilių, taip pat užima ne paskutinę vietą. Čia dominuoja natūralūs audiniai, pastelinių atspalvių, su gausiais floristiniais motyvais ir nėriniais.

Ypatinga vieta, kuriant provanso stiliaus namus, tenka virtuvei ir voniai. Tokia virtuvė turėtų „lūžti“ nuo lauko gėlių, prieskoninių augalų, stiklainėlių su naminėmis uogienėmis ir padažais, o funkciniu dekoro elementu gali tapti net ant virvelių pakabintos dešros ar daržovės. Augalai gali būti drąsiai merkiami į paprastus skardinius kibirėlius, laistytuvus, pintas dėžutes, medines statinaites ar puodus. Šie net gali būti įtrūkę, apsitrynę, tarsi laiko patikrinti.

Vonioje galioja labai panašios taisyklės kaip ir virtuvėje.

Drąsiai puoškite vonią gėlėmis, taip pat naudokite įvairius stiklinius indus, net senovines stiklo kolbas ar buteliukus, nužengusius tarsi iš praėjusio amžiaus vaistininko spintelės. Į juos galite supilti skystą muilą, šampūnus – taip turėsite funkcionalius dekoro elementus. Nepamiškite, kad praėjusio amžiaus medicininės vaistininkų spintelės ir medicininiai indai yra tikras lobis stiliaus kūrėjams. Vonios kambario sienos turėtų būti dekoruojamos keraminėmis sienų plytelėmis, kaip ir grindys. Vonia taip pat turėtų būti keraminė, žinoma, klasikinių formų. O, pavyzdžiui, iš nenaudojamų kopėčių galite pasidaryti puikiausias lentynėles, skirtas įvairiems vo-

IKEA nuotr.

Kaip nubusi, tokia bus ir visa diena s i n u f l e x s 16

–

pato g u s k a i p m ė g s ta m a s r ū b a s . VIP č i u ž i n y s .

www . v i p č i u ž i n i a i . lt

tel . +370 600 95912

namų erdvės

Ispaniškai virtuvei būdingos ant sienų, ties virykle klijuojamos talavera keraminės plytelės su įvairiais folkloriniais ornamentais – arabeskomis

IKEA nuotr.

nios reikmenims susidėti, rankšluosčiams pakabinti. Tiesiog nudažykite kopėtėles baltai ir pastatykite norimoje vietoje.

Ir paskutinis akcentas, kuriant provanso stilių – dėmesys namų kvapams. Naudokite specialiai namams skirtus kvepalus vintažiniuose prancūziškuose buteliukuose, taip pat rinkitės kvapiąsias žvakes, čia puikiai tiks levandų, rožių, citrusinių vaisių aromatai. Na, ir žinoma, nepamirškite pamerkti gyvų gėlių!

Kurdami ispaniško country stiliaus interjerą, tarpusavyje maišykite sendintus, ryškių spalvų ir etnomotyvų turinčius interjero aksesuarus

Ispaniško kaimo stilius puikiai tiks mėgstantiems ryškias spalvas, bet norintiems išlaikyti savo namuose jaukią, kaimišką atmosferą. Dauguma Ispanijos provincijos namų dar nuo viduramžių buvo statomi iš akmenų ar nedegtų plytų, tad vidinės sienos (kaip ir išorinės) beveik visuomet yra tinkuojamos arba balinamos. Spalvų paletė gali būti gana įvairi: nuo neutralių, foninių spalvų iki ryškesnės – žalios, mėlynos, geltonos, oranžinės ar net raudonos. Lubose būtinai eksponuojamos medinės sijos, neretai šiuose interjeruose (ir ypač eksterjeruose) atrasime įvairių dekoratyvinių kolonų.

Ispanų kaimo stilistikai taip pat būdingi rustikos elementai (grubiai tašytas akmuo), neapdirbtas medis, naudojama nemažai natūralios odos. Baldai mediniai, paprastų formų, tačiau ryškių spalvų, dažnai su geležies furnitūra. Ispaniškame provincijos interjere gana daug metalo elementų, pavyzdžiui, populiarus yra klasikinis metalinis stumdomasis staliukas ant ratukų, o virtuvėje turėtų stovėti metaliniai lentynų stovai su atvirai eksponuojamu turiniu: puodais, keptuvėmis, stalo įrankiais, stiklo indais. Itin populiarūs antikvariniai rašomieji stalai ir ant jų statomos dėžutės – kabinetai, vadinamosios varguenos. Interjero aksesuarų dalį taip pat papildo metalinės žvakidės, įvairios stambios keraminės vazos, į kurias merkiamos gyvos arba džiovintos gėlės.

Labai svarbi ispaniško interjero dalis – grindys. Joms naudojamos keraminės plytelės, tačiau jos turi būti klojamos labai kruopščiai, sukuriant ypatingą raštą, ornamentus. Tad ypat-

Virtuvėje dažniausiai atvirai eksponuojamas visas jos turinys: puodai, keptuvės, rėčiai, stalo įrankiai ir t.t. Čia gausu rustikos elementų ir, žinoma, ornamentais išklotos grindys

inga vieta ispaniškame country interjere tenka verandai arba prieškambariui, mat čia geriausiai atsiskleidžia grindų plytelių ornamentai ir perspektyva. Tačiau jei neturite verandos ar didelio prieškambario, ornamentais galite žaisti vonios arba virtuvės zonose. Beje, ispaniškai virtuvei taip pat būdingos ant sienų, ties virykle klijuojamos vadinamosios talavera keraminės plytelės su įvairiais folkloriniais ornamentais – arabeskomis. Tai yra maurų (marokiečių) kultūros įtaka, ji pastebima kone visuose Ispanijos provincijos regionuose.

Ispanų country interjere ryškių spalvų gerokai daugiau nei skandinaviškame ar provanso interjere

Populiarūs antikvariniai rašomieji stalai ir ant jų statomos dėžutės – kabinetai, vadinamosios varguenos

Louis Poulsen nuotr.

IKEA nuotr.

Tiffany Ruda nuotr.

Ispaniška provincija

ATSIPŪSK, REKLAMOS NEBUS...

Heta Scan-Line 100

www.heta.dk Mūsų saloną rasite Vilniuje, adresu: J.Jasinskio g. 4

www.universus.lt

Tel.: 8 642 000 04

namų erdvės

naujausios

K alėdų

Sandra Kliukaitė

dek ro

tendencijos Vokietijos mieste Frankfurte kiekvienais metais vykstanti dizaino paroda „Christmasworld“ yra didžiausias šventinio dekoro pristatymo renginys pasaulyje.

Dizaino gamintojai iš viso pasaulio čia kasmet pateikia naujausių produktų ir diktuoja ateinančių metų kalėdinio dekoro madas. Pasižvalgę po šių metų parodą, išskyrėme 15 svarbiausių šio kalėdinio sezono tendencijų, kurias žinodami galbūt lengviau apsispręsite, Medinė stebuklų šalis, kaip gi papuošti savo namus šiemet. arba „woodlandas“ –

viena ryškiausių Kalėdų dekoro temų

Sidabrinis atspalvis – klasikinis Kalėdų atspalvis

supernamai

Messe Frankfurt Exhibition GmbH nuotraukos

46

Dekoracijos „Christmasworld 2013“ parodoje Frankfurte

Slyvų arba baklažano atspalviai – šio sezono naujiena

namų erdvės Spalvų tendencijos 1. ledinė melsvos ir žalsvos sintezė – madingiausias šio

sezono atspalvis, lyg gaivus šviežio oro gurkšnis ar ledo gabalėlis, turintis šiek tiek dangaus melsvumo ir šiek tiek vandenyno žalsvumo. Tokie stikliniai eglutės žaisliukai gali būti papildomai dekoruoti sidabru, būti blizgaus arba matinio paviršiaus.

2. Slyvų arba baklažano atspalviai – dar viena kiek ekstravagantiška šio sezono naujiena, kuri patiks ieškantiems originalesnio šventinių dekoracijų varianto.

3. Raudonos ir žalios derinys – šios spalvos yra tikra Kalėdų

klasika ir niekada nesensta. Raudoni žaisliukai ir eglės žalumas puikiai kontrastuoja tarpusavyje ir kuria tradicinę Kalėdų nuotaiką.

4. Auksinė – dar viena amžinai madinga klasikinė spalva, suteikianti kalėdiniam interjerui elegancijos ir prabangos įspūdį.

5. Sidabrinė ir varinė – šie klasikiniai atspalviai gali būti mai-

Sidabrinio, auksinio ir varinio atspalvio žvakidės suteiks interjerui elegancijos ir prabangos įspūdį

Tom Dixon nuotr.

C&D STYLE nuotr.

šomi tarpusavyje ir papildomi auksinėmis arba raudonomis dekoracijomis. Varis šiek tiek tamsesnis už auksą, todėl patiks mėgstantiems matinius aukso atspalvius.

Raudonos ir žalios derinys – amžinai madinga Kalėdų klasika

Populiariausios dekoracijos 6. Dekoracijos iš gamtos. Šiemet dekoratorių taikikliai nu-

kreipti į gamtą. Papuošimų nebūtina pirkti, galite tiesiog prisirinkti jų miške ir subtiliai pritaikyti interjere. Kankorėžiai, gilės, samanos, įvairios miško medžių šakelės puikiai derės ir šalia įprastų kalėdinių žaisliukų.

7. Rankų darbo dekoracijos tęsia šio sezono natūralumo tendenciją. Ekologiški žaisliukai, nes sukurti iš perdirbamų me-

Papuošimų nebūtina pirkti, galite tiesiog prisirinkti jų miške ir subtiliai pritaikyti interjere

Dekoracijos iš gamtos: kankorėžiai, gilės, samanos, įvairios miško medžių šakelės puikiai derės ir šalia įprastų kalėdinių žaisliukų

namų erdvės

Baltos orchidėjos stikliniame inde su dirbtiniu sniegu – puiki elegantiško Kalėdų stalo puošmena

Šviesos diodų (LED) žvakidės – inovatyvi šio sezono naujiena

džiagų, yra puiki įprastų kalėdinių dekoracijų alternatyva, be to, skleidžia ypatingą šilumą, nes pagaminti pačių rankomis.

8. Šviesos diodų (LED) žvakidės – tai bene inovatyviausia sezono naujiena – vaškinės žvakės derinamos su šviesos diodų apšvietimu. Tai maža revoliucija kalėdinių lempučių girliandų srityje, saugiai jungianti natūralią žvakių šviesą su moderniomis šviesos diodų technologijomis.

9. Lede sušalusios gėlės – dar viena šio Kalėdų sezono tema.

Baltos orchidėjos (gyvos arba dirbtinės), pamerktos į stiklinį indą su dirbtiniu sniegu, bus puiki puošmena ant elegantiško Kalėdų stalo.

10. Smulkiai raštuoto stiklo ir porceliano indai, į kuriuos galite sudėti kalėdinius žaisliukus, miško samanas, dirbtinį sniegą ir kitas dekoracijas, išlieka madingi ir šiemet. Jie visada puikiai atrodo ant kalėdinio stalo.

Pelėdos, pelėdos ir dar kartą pelėdos – jos karaliauja visur: ir ant eglučių, ir kaip atskiri dekoro elementai

Natūralumas, mediena, miško gėrybės ir rankų darbo dekoracijos šį sezoną pačios populiariausios

Ryškiausios Kalėdų temos 11. Pasakų miškas – viena pagrindinių šių Kalėdų temų. Nau-

dodami miško būtybių figūrėles (elnių, pelėdų, nykštukų, zuikių ir pan.), gyvas samanas ir kitas miško gėrybes namuose galite sukurti užburiantį mišką, pilną mažų stebuklų.

12. Fantazariumas – ši tema kuriama pasitelkiant cirko ar atrakcionų parko elementus, „lipdant“ juos su tokių burtų pasakų, kaip „Alisa stebuklų šalyje“ ar „Smaragdo miesto burtininkas“, motyvais. Tokia maža fantazijų ir stebuklų šalis namuose ypač patiks vaikams.

13. Medinė stebuklų šalis, arba vadinamasis „woodlan-

šlifuoto medžio papuošimai ir įvairios dažytos medinės figūrėlės (nuo nykštukų iki buratinų), kurios sukurs itin šiltą namų atmosferą. Bus jauku kaip močiutės trobelėje Kalėdų naktį.

Fantazariumas – sumažinta fantazijų ir stebuklų šalis namuose ypač patiks vaikams

14. Pelėdos, pelėdos ir dar kartą pelėdos! Jos šį sezoną pa-

das“ – visos dekoracijos iš medžio. Tai gali būti natūralaus,

grindinį vaidmenį atlieka beveik visur: ir ant kalėdinių eglučių, ir kaip atskiri šventinio interjero dekoro elementai, kai norima sukurti paslaptingą Kalėdų nakties atmosferą.

15. „Daktaras Živago“ ir rusiški motyvai – šiame legendiniame filme matyti įspūdingi rusiškos žiemos kraštovaizdžiai įkvėpė dekoratorius kurti slaviškų motyvų gausius šventinius interjerus. Tam puikiai tiks dar nuo sovietinių laikų užsilikę eglutės žaisliukai, smaragdais spindinčios girliandos, tad jei dar turite išsaugoję senuosius žaisliukus – dabar pats laikas nupūsti nuo jų dulkes ir papuošti jais savo namus.

namų erdvės

ZANOTTA „Sella“ (diz. Giacomo, 1983 m.)

MOOOI „Smoke“ (diz. Maarten Baas, 2002 m.)

kėdž ų (r)e liucij vo

MOOOI „Gothic“ (diz. Studio Job, 2010 m.)

S andra Kliuk aitė

a

Ką daryti, kai turite lyg ir pabaigtą interjerą, tačiau kažko jame dar trūksta? Atkreipkite dėmesį į kėdes. Kėdės gali ne tik padiktuoti interjero stilistiką, viską sudėlioti į savo vietas formuojant interjerą, bet ir nuobodžiam interjerui suteikti visiškai naują charakterį, subalansuoti spalvų koloritą o nesėkmės atveju viską sugadinti.

„Globe“ (diz. Eero Aarnio, 1965 m.)

ARTIFORT „Globe Lounge“ (diz. Pierre Paulin, 1960 m.)

VITRA „Panton“ (diz. Verner Panton, 1960 m.)

ARTEK „60 Stool“ (diz. Alvar Aalto, 1933 m.)

ARTEK „42“ (diz. Alvar Aalto, 1932 m.)

Čipendeilo stiliaus kėdė (Anglija, 1750 m.)

„Bendwood“ (diz. Michael Thonet, 1859 m.)

VITRA kėdės „Plastic Side“ (diz. Charles & Ray Eames, 1950 m.)

50

supernamai

„Magis“ (diz. Konstantin Grcic, 2004 m.)

namų erdvės Futuristinė biuro kėdė (1971 m.)

K

ėdė evoliucionavo ir keitėsi taip pat dažnai, kaip keitėsi epochos ir žmonių gyvenimo būdas. Kaip funkcinis baldas ji žinoma dar nuo senovės Egipto ir antikos laikų. Ilgus šimtmečius kėdė buvo nepaprastai puošnus kūrinys, skirtas prisėsti kilmingiesiems, o mums įprastas formas kėdė įgavo tik maždaug XIX a., tada ji tapo industrine preke, gaminama pramoniniu būdu ir prieinama kiekvienam.

VITRA „Lounge & Ottoman“ (diz. Charles & Ray Eames, 1956 m.)

Klasikinio stiliaus kėdės: nuo baroko iki art deco

Kuriant klasikinio stiliaus interjerą ir naudojant jame klasikinių formų kėdes, pirmiausia reikėtų pagalvoti apie didesnę erdvę, nes klasikinės kėdės ir apskritai klasikiniai baldai yra masyvūs, dažnai tamsaus medžio, todėl jie gerai atsiskleidžia tik didelėje erdvėje, o mažą erdvę dar labiau sumažina.

Mažesnę erdvę šiek tiek optiškai praplėsti gali veidrodžiai ir, žinoma, šviesiomis pastelinėmis spalvomis nudažytos Liudviko XVI sienos, kėdes tuomet stiliaus kėdė rinkitės kontrasto princi(Prancūzija, 18 a.) pu. Puikiai tiks juodmežio, raudonmedžio, tamsiai pilkų, žalių, rudų atspalvių kėdės, aptrauktos oda ar gobelenu. Be abejo, renkantis klasikines kėdes, prireiks ir šiek tiek dizaino istorijos žinių, o pradėti galite nuo baroko, kuris vadinamas kėdžių aukso amžiumi.

Baroko epochoje, t. y. XVIII a., susiformavo daugelis dabartinių klasikinių kėdžių formų. Pavyzdžiui, apie 1750 m. anglų baldinininkas Thomas Chippendale davė pradžią vadinamajai Čipendeilo (angl. Chippendale) stilistikai. Tai anglų baroko ir prancūzų rokoko mišinys. Šio stiliaus kėdės, lyginant su pirmtakėmis – sunkiomis gotikinėmis ir renesansinėmis kėdėmis, buvo gana lengvos ir praktiškos, tačiau buvo puošiamos ir ypač gausiomis dekoro detalėmis: dramblio kaulo inkrustacijomis, prancūziška aplikė (užlydytu sidabro sluoksniu), paauksuotomis detalėmis, o gaminamos dažniausiai buvo iš riešutmedžio ir tuo metu novatoriškos medžiagos – raudonmedžio.

Prancūzijoje išpopuliarėjo barokinės ir rokokinės kėdės ir vadinamasis Boulio stilius, kurio pradininkas buvo karaliaus Liudviko XIV rūmų baldininkas André-Charles Boulle. Tai labai puošnios kėdės, dažniausiai iš raudonmedžio ar juodmedžio, masyvių proporcijų, tačiau santykiškai lengvos, nors ir gausiai inkrustuotos įvairiomis medžiagomis bei aptrauktos pikė – šilko audiniu su reljefiniu raštu. Kiek vėliau, jau karaliaus Liudviko XVI

Čipendeilo stiliaus kėdė (Anglija, 1750 m.)

laikais, pradėti gaminti ir dar puošnesni ampyro stiliaus krėslai – bergère, kuriuos gamino garsus prancūzų baldininkas PierreAntoine Bellangé, dirbęs pačiam imperatoriui Napoleonui.

XIX a. kėdės ėmė paprastėti ir dar labiau lengvėti. Tam didelę įtaką turėjo visame pasaulyje paplitęs meno ir amatų (angl.

Arts and Crafts) judėjimas, pradėjęs visiškai naują kėdžių erą, vardu art deco.

Turbūt pačia populiariausia XIX a. kėde galėtume laikyti vokiečių dizaino pionieriaus Michael Thonet 1859 m. sukurtą baro kėdę darbiniu pavadinimu „Nr. 14“, kuri buvo gaminama serijiniu būdu ir paplito visuomeniniuose interjeruose, namų ūkiuose, be to, yra gaminama iki šiol. Dizaino istorikai šią lenkto medžio kėdutę net vadina „kėdžių kėde“, vien iki 1930 m. buvo pagaminta 50 milijonų šio modelio vienetų. „Bendwood“ su ranktūriais (diz. Michael Thonet, 1859 m.)

supernamai

51

namų erdvės CASSINA „Zig-Zag“ (diz. Gerrit Rietveld, 1934 m.)

Modernaus stiliaus kėdės

Renkantis kėdes moderniam interjerui ribų beveik nelieka. Tokio didelio kėdžių modelių pasirinkimo, kokį padovanojo XX amžius, istorijoje niekada nebuvo. Įvairių spalvų ir formų medžio, metalo, plastiko ar grūdintojo stiklo kėdės, laku, oda, vinilu ar audiniu aptrauktos kėdės, sustumiamos, komplektuojamos, su ranktūriais, su ratukais ar be jų… Visos šios kėdės atkeliavo iš praėjusio dešimtmečio ir toliau sėkmingai užkariauja mūsų interjerus.

Dabar didieji modernaus stiliaus diktatoriai yra skandinavai ir italai, tad jei kuriate modernų interjerą, įkvėpimo semkitės iš tokių patyrusių dizaino gamintojų, kaip „Muuto“, „Hay“, „Normann Copenhagen“, „Ikea“, „Artek“, „Vitra“, „Zanotta“, „Cassina“ ir pan. Tačiau pirmieji modernistai daugiausia buvo vokiečiai ir olandai, ir būtent jie siejami su modernių kėdžių eros pradžia. Pavyzdžiui, dizaineris Josef Hoffmann 1910 m. pristatė lakoniškų tiesių linijų kubo formos odinį fotelį „Kubus“, kuris tapo ikona ir iki šiol yra mėgstamas baldas erdviose svetainėse.

Tuo metu Europoje pradėjo populiarėti ir šiuo metu yra labai populiarus olandų dizainas. 1918 m. olandų dizaineris Gerrit Rietveld pristatė populiarią lakuoto medžio kėdę su ranktūriais „Red and Blue“, o 1934 m. revoliucingąją „Zig Zag“ – tai minimalistinio dizaino Z formos medinė kėdė be kojų, kurios stabilumą palaiko pati jos forma. Dabar šias beveik prieš šimtmetį sukurtas kėdes gamina puikiai žinoma italų dizaino kompanija „Cassina“.

Jei jums patinka itin griežtas ir šaltas modernizmas, sekite Bauhaus stiliaus idėjomis. Šis stilius susiformavo tarpukariu Vokietijoje. Šio stiliaus formos – itin lakoniškos, naudoVITRA kėdės „Panton“ (diz. Verner Panton, 1960 m.)

„Rex“ (diz. Nico Krajl, 1953 m.)

VITRA „LCM“ (diz. Charles & Ray Eames, 1945 m.)

jamos šaltos metalo konstrukcijos. Neblogas šio laikotarpio pavyzdys – vengrų architekto Marcel Breuer kėdė „Wassily“ (1925 m.), tapusi modernizmo klasika. Beje, norėdami šaltam, moderniam interjerui suteikti šiek tiek gyvybingumo, rinkitės šviesių spalvų, modernių formų kėdes, taip pat tiks ir ryškių grynų spalvų „intervencija“: raudona, žalia, geltona, mėlyna ir pan. Puikiai tiks ir šviesus medis – tai modernaus skandinaviško interjero taisyklė, galiojanti jau nuo 3-iojo dešimtmečio.

Būtent 3-asis – 4-asis dešimtmečiai siejami su visame pasaulyje ypač vertinamo skandinaviško dizaino revoliucija. Tai legendinio suomio Alvar Aalto laikai, žmogaus, padovanojusio pasauliui ne tik daug įdomių baldų ir architektūrinių sprendimų, bet ir, rodos, tokią paprastą kėdės versiją, kaip keturkojė „taburetė“. 1932 m. pristatyta kaip funkcionalizmo pavyzdys, suomiška „taburetė“ darbiniu pavadinimu „60“, įgavo daugybę adaptacijų bei spalvų ir gali būti laikoma tiesiog visų taburečių motina. Dabar originalius šios kėdutės modelius gamina suomių kompanija „Artek“.

VITRA kėdės „Plastic Side“ (diz. Charles & Ray Eames, 1950 m.)

Nuo organiškų formų iki kosmoso

5-ajame dešimtmetyje dizainas ėmė darytis plastiškesnis ir gerokai įvairesnis. Ši tendencija, aišku, paveikė ir kėdes. Išmušė amerikietiško dizaino kėdžių valanda. Charles ir Ray Eamesai – ryškiausias šio laikotarpio ir apskritai dizaino istorijos duetas. Jie kėdes privertė tapti lankstesnes tiesiogine prasme, mat eksperimentavo lankstydami tiek medį, tiek kitas medžiagas. Jie kėdėms suteikė tarsi naujų siluetų. Tad jei jums patinka organiškų formų dizainas, rinkitės kėdes, panašias į legendinę Eamesų „Plywood Lounge“ kėdutę (1946 m.), kuri neretai vadinama žymiausia 5-ojo dešimtmečio kėde.

Netrukus pasaulį išvydo ir dar viena Eamesų garsenybė – kriauklės formos kėdė „Fibreglass“ (1948 m.), pagaminta iš tvirto stiklo pluošto. Vėliau pasirodė pačių įvairiausių šio modelio spalvų ir tekstūrų variantų, net ir ekstravagantiška, auksiniu laku padengta supamoji kėdutė „Golden Eames Rocking“. Beje, pirmosios supamosios kėdės su VITRA „Heart Cone“ (diz. Verner Panton, 1959 m.)

medinėmis pavažomis pasirodė taip pat Amerikoje dar XVIII a. (Bostono krėslai) ir labai paplito Anglijoje, kur iki šiol yra vadinamos vindsoro kėdėmis.

1956 m. Eamesai smarkiai pagerino biurų darbuotojų gyvenimą, sukūrę legendinį kėdžių duetą „Eames Lounge Ottoman“. Tai itin komfortiški, oda aptraukti krėslai ant ratukų, skirti poilsiui, tačiau puikiai tiks, jei namuose ketinate įsirengti solidų namų biurą. Originalius Eamesų kėdžių modelius dabar gamina garsioji kompanija „Vitra“, įkurta 1950 m. Šveicarijoje, kuri savo kolekcijoje turi pačias garsiausias pokario kėdes, lėmusias tolesnę kėdžių evoliuciją.

6-asis dešimtmetis tapo ne tik „Vitra“, bet ir daniško dizaino aukso amžiumi. Štai 1958 m. danų architektas ir dizaineris Arne Jacobsen pristatė legendinę kėdę-kiaušinį, kuri buvo VITRA „Lounge & Ottoman“ (diz. Charles & Ray Eames, 1956 m.)

„Bubble“ (diz. Eero Aarnio, 1968 m.)

VITRA „Rocking“ (diz. Charles & Ray Eames, 1950 m.)

„Eames Golden A Shell“ (diz. Charles & Ray Eames ir Reha Okay)

kurta „Radisson SAS“ viešbučio Kopenhagoje užsakymu, bet netrukus pradėta gaminti serijiniu būdu ir paplito pačiuose įvairiausiuose interjeruose. „Vitra“ kartu su kita danų dizaino legenda, ryškiausia 6-ojo dešimtmečio dizaino figūra – danu Verneriu Pantonu išleido ir ikonines kėdes: plastikinę S formos kėdę „Panton“, kankorėžio formos „Cone“ ir galiausiai širdies formos kėdę „Heart“, įkvėptą pop kultūros ir peliuko Mikio…

7-ajame dešimtmetyje kėdės, kaip ir daugelis kitų interjero elementų, įgavo tikras kosmines formas. Futuristinis stilius egzistavo kone visose gyvenimo srityse, nes tai buvo kosmoso užkariavimo laikotarpis ir visi dizaineriai bei jų gerbėjai troško į savo namus įsinešti dalelę kosmoso. Prasidėjo garsiojo suomių dizainerio Eero Aarnio kėdžių „burbulų“ era. 1963 m. jis futurizmo gerbėjams padovanojo kėdę-kamuolį „Ball“, o kiek vėliau ir visiškai permatomą, pakabinamą burbulą-kėdę „Bubble“.

VERPAN „Verner Panton System“ (diz. Verner Panton, 1973 m.)

Biurų era ir ergonomiškos kėdės

Revoliucingojo 7-ojo dešimtmečio pabaigoje pasaulyje buvo tiek daug biurų ir juose dirbančių darbuotojų, kad atėjo laikas rimtai pagalvoti apie biuro kėdės patogumą. 1970 m. ergonomika tapo svarbiu projektavimo aspektu. Gaminant kėdes pradėti naudoti ratukai, reguliuojamieji kėdžių atlošai ir aukščiai, sukurti porankiai. Kėdės buvo estetiškos, labai paprasto dizaino, tačiau atitinkančios bendruosius ergonomikos reikalavimus. Ko gero, labiausiai nusipelnęs žmogus šioje srityje yra amerikietis Herman Miller, visą gyvenimą kūręs būtent biuro baldus. Jo kompanijos 1994 m. į rinką paleistas biuro kėdės „Aeron“ modelis net ir praėjus 20-iai metų, vis dar laikomas vienu ergonomiškiausių biuro kėdžių srityje.

Ergonomiškos darbo kėdės, tokios kaip „Tronhill“, kuriamos atsižvelgiant į tai, kokia sėdėjimo padėtis žmogui yra

Biuro kėdės

biuro kėdės Vytauto g. 8/7, LT-08118 Vilnius Tel. +370 5 233 88 99, faks. +370 5 233 99 88 El. p. biurokedes@tronhill.com www.tronhill.com

namų erdvės natūraliausia, palankiausia stuburo slanksteliams, kraujo apytakos procesams ir sukelia mažiausiai įtampos, todėl gerai parinkta ir tinkamai sureguliuota kėdė pati formuoja taisyklingą sėdėjimo padėtį. Kėdė turi leisti lengvai ir laisvai judėti, būti ne per minkšta ir ne per kieta bei stabili – negriūtų pasilenkus į šalį ar atsilošus. Kėdės stabilumą užtikrina penki atramos taškai į grindis. Kėlimo ir sukimo mechanizmas leidžia keisti kėdės aukštį pagal žmogaus ūgį, atlošo atlenkimo kampas padeda rasti patogiausią nugaros padėtį.

Norėdami pasirinkti tinkamą kėdės aukštį atsisėskite, rankas padėkite ant porankių ar stalviršio: pėda remiasi į MOOOI „Gothic“ (diz. Studio Job, 2010 m.)

MOOOI „Monster“ (diz. Marcel Wanders, 2012 m.)

Eklektika ir naujasis futurizmas: XXI amžiaus kėdės

Viskas, kas šiuo metu vyksta dizaine, neturi jokių rėmų ir standartų, tad galime rinktis kėdes kokio tik norime stiliaus ir laikotarpio. Jei norite eksperimentuoti su skirtingais stiliais ir kurti eklektišką interjerą – jums prireiks pojūčio, nes balansuosite ties kičo riba, kurios negalima peržengti.

Kalbant apie kėdes kaip eklektiško interjero kūrybos priemones tikslui įgyvendinti tinka tokios kėdės, kurios pačios savaime yra tarsi meno kūriniai, pasižymi skulptūrišku dizainu, nuorodomis į tam tikrą praeities epochą.

Pastatykite puošnią Liudviko XIV stiliaus prancūzišką kėdę norimame akcentuoti kampe, ir toks sprendimas moderniam, švariam interjerui suteiks jaukumo ir šarmo.

Formuojant eklektišką interjerą, populiaru naudoti ir azijietiškus motyvus. Galite rinktis tokius drąsius kėdžių sprendimus, kokius siūlo kultiniai XXI a. dizaino gamintojai: „MOOOI“, „Kartell“, „Magis“, „Seletti“, dizaineriai Tom Dixon, Philippe Starck, Marcel Wanders, Konstantin Grcic, Ross Lovegrove.

Jie diktuoja šio amžiaus dizaino tendencijas.

Tokios kėdės, kaip Tomo Dixono „Fan“ (2011 m.) moderni XVIII a. vindsoro stiliaus kėdžių versija ar belgų dueto „Studio Job“ plastikinė gotikinio stiliaus kėdės versija „Gothic“ (2010 m.), olando Maarten Baas tarsi sudegusi klasikinė prancūziška kėdė „Smoke“ (2002 m. gamintojas „MOOOI“) – visos jos puikiai tiks eklektiškame interjere, net prie valgomojo stalo. Nebijokite prie

54

supernamai

grindis, šlaunys šiek tiek aukščiau už kelius, nugara turi jausti atramą, dilbiai – lygiagretūs su grindimis, rankos sąnariai ir plaštakos išdėstyti tiesioje linijoje, turi išlikti nedidelis atstumas tarp vidinės kelio dalies ir kėdės, keliai ir klubai sudaro 90–100°, alkūnės – 80–100° kampą, peties kampas –0–20°, o galvos –0–30°. Renkantis biuro kėdę taip pat svarbu atkreipti dėmesį į medžiagas, iš kurių ji pagaminta. Ergonominės kėdės, ant kurių galėsite sėdėti ilgą laiką ir kartu jaustis patogiai, gaminamos iš kokybiškų medžiagų. Taigi jei pamatėte kėdę, kuri atrodo lyg ergonominė, tačiau medžiagos yra pigios, tai greičiausiai yra klastotė.

KARTELL „Lou Lou Ghost“ (diz. Philippe Starck, 2008 m.)

„Fan“ (diz. Tom Dixon, 2011 m.)

MAGIS „One" (diz. Konstantin Grcic, 2000 m.)

HAY „Plopp“ (diz. Oskar Zieta, 2009 m.)

„Triangulation“ (diz. Zhang Zhoujie, 2013 m.) „Mutation“ (diz. Maarten de Ceulaer, 2012 m.)

&TRADITION „Raft“ (diz. Norm Architects, 2011 m.)

valgomojo stalo statyti skirtingų medžiagų ir formų kėdžių – išvengsite monotonijos.

Jei jūsų svetainė sujungta su virtuve, o ją skiria baro stalas, galite ieškoti įdomių, paaukštintų baro kėdžių. Puikiai tiks žymaus vokiečių dizainerio Konstantin Grcic ikoninė kėdė „Magis“ (2004 m.) iš raižyto aliuminio, taip pat garsioji prancūzo Philippe Starck baro kėdė „Kong“ – šiuolaikinė Versalio rūmų kėdžių interpretacija. Improvizuokite su kėdžių faktūromis ir tekstūromis, tik nepamirškite saiko jausmo.

XXI a. naujovė – kėdės, kurios atrodo tarsi pripūstos ir neturi aiškių formų. Olando Marcel Wanders sukurta baro kėdė „Monster“ (2012 m.) atrodo tarsi pripučiama, tačiau iš tiesų tai minkšta ir elegantiška baro kėdė su gera doze eklektikos. Garsaus danų gamintojo „HAY“ kartu su jaunu perspektyviu architektu Oscar Zieta sukurta kėdutė „Plopp“ (2009 m.) apskritai atrodo tarsi pripučiamas žaislas, bet iš tikrųjų ji pagaminta iš lakštinio plieno pagal novatorišką FIDU technologiją ir yra labai lengva, bet neįtikėtinai tvirta.

O štai vienas įdomiausių šių metų dizainerių – jaunasis kinas Zhoujie Zhang, gyvenantis Didžiojoje Britanijoje, įkvėptas kito belgų dizainerio Maarten de Ceulaer naudojamų organinių formų, šiemet Londono dizaino savaitėje pristatė itin įspūdingas, organiško dizaino veidrodines kėdės „Mirror“, pagamintas rankomis iš nerūdijančiojo plieno ir 100 vienetų mažų veidrodėlių, išgautų skaitmeniniu būdu. Šias kėdes jau dabar galime vadinti ateities dizaino kėdėmis.

mūsų baldus Jūs galite įsigyti: BIG prekybos centre, esančiame Ukmergės g. 369, Vilniuje DECO centre, esančiame Dubysos g. 19, Klaipėdoje

telefonai: vilniuje +370 630 07267 klaipėdoje +370 630 09726

www.unicorn.lt

namų erdvės

šviesos Jonas Malinauskas

stebuklo belaukiant Prieš dešimtmetį vos pasirodžius šviesos diodų (angl. Light emission diode arba LED) šviestuvams, daugelis specialistų pranašavo jiems geriausias perspektyvas ir visišką apšvietimo rinkos užvaldymą. Nuo to laiko įvyko nemažai pokyčių, tačiau šviesos diodų lempos, nors ir įsitvirtinusios šviestuvų rinkoje, netapo vienvaldžiu jos lyderiu. Kas gi sutrukdė įgyvendinti ambicingus planus?

56

supernamai

namų erdvės

N

FOSCARINI šviestuvas „Caboche“ (diz. Patricia Urquiola ir Eliana Gerotto)

uo pat pasirodymo šviesos diodai žadėjo tikrą perversmą apšvietimo technologijose, nes puikiai atitiko svarbiausius šviesos šaltiniams keliamus reikalavimus.

Visų pirma, jie buvo (ir tebėra) labai ekonomiški, savo šviesos išeiga pralenkiantys tradicinius šviesos šaltinius. Šis privalumas būdingas žibintuvėliams ir kitiems autonominiams šviesos šaltiniams: maitinami įprastų galvaninių elementų jie gali šviesti ištisomis savaitėmis. Antras privalumas – itin maži šviesos šaltinių matmenys: praktiškai pavienis diodas yra šviesą skleidžiantis taškas, kurio matmenys šviestuvų kūrėjams terūpi tiek, kiek tą tašką reikia užfiksuoti ir įrengti jo aušinimą. Ši savybė leido plačiai naudoti šviesos šaltinius ten, kur anksčiau įrengti apšvietimą buvo problemiška arba nesaugu – smulkiuose suvenyruose, įvairiuose žaisliukuose, juvelyrikos dirbiniuose ar net tiesiog drabužiuose. Trečias privalumas – įspūdingas veikimo resursas, teoriškai leidžiantis nesirūpinti šviesos diodais visą įrangos naudojimo laiką. Šiuo privalumu netruko pasinaudoti baldų gamintojai ir interjero dizaineriai, ėmę montuoti šviesos diodų pluoštus ir virtines, skirtas dekoratyviam pašvietimui, net sunkiai prieinamose baldų bei interjero detalių vietose. Taip pat plačiai pradėta taikyti vadinamoji indikacinė funkcija – šviesos diodais pažymimi laiptai, slenksčiai, turėklai, jungikliai ir kiti judėjimui prieblandoje ar tamsoje svarbūs elementai. Indikacijos funkcija pritaikyta netgi santechnikai, pavyzdžiui, firmos „Oras“ vandens maišy-

LUCEPLAN šviestuvas „Synapse“ (diz. Francisco Gomez Paz)

FOSCARINI šviestuvas „Anisha“ (diz. Lievore Altherr Molina)

supernamai

57

namų erdvės FOSCARINI šviestuvas „Aplomb“ (diz. Paolo Lucidi ir Luca Pevere)

tuvuose srovės apšvietimo spalva kinta priklausomai nuo tekančio vandens temperatūros, tad pernelyg šaltas ar karštas vanduo netampa nemalonia staigmena naudotojui.

Tačiau neabejotinus privalumus netrukus papildė ir visa šūsnis keblumų. Juk šviesos diodų lempa – tai tik šviesos šaltinis, kurį dar reikia įdėti į naudoti tinkamą formą. Diodus naudoti bendrajam kambarių apšvietimui pasirodė besą komplikuota: pavienių šaltinių galingumas ribotas, o sutelkus daugiau jų į vieną vietą, prasideda aušinimo ir šviesos srauto skaidymo problemos. Mat aplinkos temperatūros pakilimas neigiamai veikia šviesos diodų našumą, o raiškus, kryptingas jų spindesys sudaro pernelyg didelį kontrastą ir nemaloniai rėžia akį. Teko pripažinti, kad įprastos buitinių šviestuvų formos bendrajam apšvietimui šviesos diodais netinka, ir ieškoti naujų šviesos srauto išsklaidymo būdų ir formų. Tradicinius gaubtus pakeitė ploni ir plokšti korpusai, o galingus vienetinius šaltinius – išsklaidyti silpnų šviestuvėlių būriai, primenantys jonvabalių spiečius. Bendrajam apšvietimui taip pat bandyta taikyti OLED (organinių šviesos diodų) šviečiančias plokštes, tačiau paaiškėjo, kad jų skleidžiamas šviesos srautas yra per silpnas, o kaina labai didelė. Padėtį kiek pataisė pastaruoju metu pasirodžiusios šviesos diodų lempos, t. y. šviesos diodų blokai, pritaikyti tipiniams lizdams E27 ir E14, kurie leido pasiekti kompromisą su tradicinių šviestuvų gamintojais.

58

supernamai

Kitas populiarus šviesos išsklaidymo būdas – atspindėta arba išsklaidyta paslėpto šaltinio šviesa. Šis būdas, aktyviai taikomas žymiausių užsienio kompanijų, deja, sudaro nemenkus šviesos srauto nuostolius ir tinka nebent nedideliems stalo šviestuvams, tokiems kaip italų firmos Luceplan modelis Curl (diz. Sebastian Bergne) arba dekoratyvinėms modulinėms struktūroms, tokioms kaip tos pačios firmos modelis Synapse (diz. Francisco Gomez Paz). O jeigu jau norime išvengti didesnių šviesos nuostolių ir apsisaugoti nuo dirginančio kontrasto, galime pabandyti suskaidyti ir nukreipti kiekvieno diodo šviesos srautą atskiru nedideliu stiklo gaubtu, kaip kad, pavyzdžiui, daroma šviestuvuose Caboche (gam. Foscarini, diz. Patricia Urquiola), arba suslėpti šviesos šaltinį į grakščią ir lengvą formą, nestabdančią šviesos srauto sklidimo, kaip kad padarė studijos Lievore, Altherr & Molina dizaineriai, kurdami šviestuvą Anisha (gam. Foscarini).

Apšvietimo kokybei svarbus ne tik šviesos srautas, matuojamas liumenais (Lm), bet ir spalvinė šviesos temperatūra, matuojama Kelvino laipsniais (K). Kuo šis parametras aukštesnis, tuo šviesos spektras šaltesnis, o tokio spektro šviesa, kad ir aiškiai apšviečianti daiktus, sukelia žmogui vizualinį diskomfortą.

Galima būtų pasakyti, kad šilta vakarinės saulės šviesa atitinka maždaug 2700 K, neutrali balta aukščiau pakilusios saulės šviesa – maždaug 4500 K, o šalta saulės šviesa zenite pro lengvus debesis – maždaug 6500 K temperatūrą. Mūsų platumoms optimalia laikoma 3000 K dirbtinės šviesos temperatūra, tačiau bėda ta, kad psichologiškai priimtinas šviesos tonas, kaip ir saulės spektras, kinta dienai bėgant, ir ryški šalta šviesa, užliejanti darbo stalą vidurdienį, vakarop ima dirginti ir varginti akis. Optimali išeitis – palaipsnis dirbtinės šviesos spektro keitimas atsižvelgiant į paros metą (būtent taip daroma jau minėtoje modulinėje sistemoje Synapse), tačiau galima tikslingai „pašiltinti“ šviesą naudojant specialios sudėties liuminoforą – medžiagą, darančią poveikį šviesos spektrui. Pasak UAB „Aketa ir Ko“ technikos direktoriaus Genadijaus Zablockio, šiuo

metu vis labiau plinta „šiltieji“ šviesos diodai, kurių darbinė temperatūra – 2600–3500 K, tačiau dėl dalies srauto sugėrimo jų veikimo efektyvumas yra kiek žemesnis. Norėdami jį padidinti, kai kurie gamintojai sąmoningai kelia spalvinę diodų temperatūrą, imdami konkuruoti su metalo halogenų lempomis. Dėl to blyškiai melsva šviesa neretai užlieja ne tik parduotuvių vitrinas ar sandėlius, bet ir liftų kabinas, laiptines ir netgi namų virtuves bei vonios kambarius, suteikdama jiems bereikalingo šaltumo ir sterilumo. G. Zablockis priduria, kad, neatsižvelgiant į spalvinę temperatūrą, dėl šviesos srauto struktūros šviesos diodai ne visai tiksliai atkuria baltą spalvą, turėdami spalvos perteikimo indeksą (CRI) apie 80, o halogeninių ir kaitrinių lempų šis rodiklis artėja prie 100. Beje, spalvos perteikimo indeksą ir spalvinę temperatūrą norodo triženklis diodinės, kurio pirmas skaičius žymi indekso koeficientą, o kiti du – spalvinę temperatūrą. Pavyzdžiui, kodas 830 reiškia 80 % spalvos perteikimą ir 3000 K – spalvinę temperatūrą.

Plačiai išreklamuotą šviesos diodų tvarumą dalis vartotojų vertina gana skeptiškai. UAB „Ekoliumenas“ direktoriaus Juozo Grudzinsko teigimu, įspūdingą 50 000 valandų (daugiau nei 5,5 metų) nepertraukiamo veikimo resursą žada daugelis šviesos diodų gamintojų, tačiau praktiškai tokį ilgą laiką ištveria tik rinktiniai Europos ir JAV kompanijų gaminiai, tiekiami jų įgaliotų atstovų. Iš Rytų atkeliavę ir prekybos centrus užpildę jų bevardžiai analogai paprastai neištempia nė pusės to laiko – ne tiek dėl pačių diodų, kiek dėl sudėtingos elektroninės dalies, lyginančios srovę ir šviesos virpėjimų amplitudę, gedimų. Savo įtaką daro ir nekvalifikuotas šviestuvų ir maitinimo tinklų įrengimas – dėl perkaitimų ir įtampos svyravimų šviestuvų resursas taip pat gerokai mažėja. Galiausiai net jeigu koks bevardis didvyris ir ištvers tūkstantį valandų nepertraukiamo veikimo, jo efektyvumas kris keleriopai dėl negrįžtamų liuminoforo sudėties pokyčių.

O dabar apie kainas. Kaip paprastai, į masinę gamybą diegiamų naujų prietaisų ar mechanizmų vieneto kaina sparčiai krinta. Deja, su šviesos diodais tai įvyko tik iš dalies: šviestuvų kaina sumažėjo, bet ne dėl gamybos atpiginimo, o dėl jos perkėlimo į Rytus. Pigesnių geros kokybės diodinių šviestuvų Lietuvos vartotojai kol kas dar nesulaukė, o nepatikimų kiniškų gaminių atsipirkimo laikas netgi dabartinėmis elektros kainomis siekia 1–2,4 metų, atsižvelgiant į naudojamo galingumą. Tad nieko nuostabaus, kad žmonės nesiryžta stambesnėms investicijoms ir apsiriboja pigesnėmis kaitrinėmis, halogeninėmis arba ekonomiškomis (linijinėmis) liuminescencinėmis lemputėmis. Juolab kad jos savo naudingumo koeficientu drąsiai konkuruoja su šviesos diodais: jų šviesos išeiga paprastai sudaro vidutiniškai apie 80 lm/w, o liuminescencinės lempos iš vieno vato galingumo „išspaudžia“ iki 110 liumenų. Dėl liuminoforo liuminescencinių lempų spalvinė temperatūra taip pat gali laikytis komfortišku 2700–6000 K diapazonu, o dizainerių pastangos suteikia jas naudojantiems šviestuvams išraiškingą plastinę formą. Aišku, čia turėtume prisiminti ir liuminescencinių lempų utilizacijos problemas. Žodžiu, kiekviena šviesos šaltinių rūšis turi savo privalumų ir trūkumų, o besąlygiško šviesos diodų dominavimo dar teks ilgokai palaukti. Šviesos diodai interjere gali būti instaliuojami ne tik į šviestuvus, bet ir įrangos detales

namų erdvės

Vonia.

Ar racionalu keisti, kai galima

renovuoti?

Kad ir koks tobulas būtų vonios kambario interjeras, vis tiek po kurio laiko jo vaizdą pradės gadinti greičiausiai iš visos santechninės įrangos susidėvintis vonios paviršius. Ilgiau naudojant net ir pačias kokybiškiausias, žinomose Europos firmose pagamintas vonias, po kiek laiko jų vidus praranda estetinį vaizdą – tampa dėmėtas, subraižytas ir neretai pasidengia tokiomis apnašomis, kurių jau nebegali įveikti jokios cheminės valymo priemonės.

60

supernamai

namų erdvės

L

abai dažnai su tokia problema mūsų šalyje susiduria senesnių daugiabučių namų gyventojai. Ji ypač skaudi tuose namuose, kuriuose vonios keitimas nauja yra rizikingas ir dėl pasenusių konstrukcijų – tai gali grėsti net silpnesnių pertvarų sugriovimu. Be to, net ir tuo atveju, jei tokia rizika maža, vis tiek pakeisti vonią nėra visai paprasta. Prireiks laiko susirasti ir išsirinkti tinkamų matmenų bei pageidaujamų savybių naują vonią, organizuoti jos atgabenimą į vietą. O ir senąją vonią ne visada bus lengva demontuoti ir išnešti ją iš vonios kambario nepažeidus durų staktos. Taip pat prireiks ieškotis ir specialaus transporto voniai nugabenti į didelių atliekų aikštelę.

Kiek mažiau problemų turės tie gyventojai, kurių vonia nebuvo įcementuota į sieną ar ant jos kraštų nebuvo užleistos keraminės apdailos plytelės. Tačiau jeigu ant vonios kraštų buvo užklijuotos plytelės, jas teks nudaužyti. Tokiu atveju į nepavydėtiną situaciją patenka tie būsto šeimininkai, kurie neturi pasilikę atsargai identiškų plytelių – gali tekti spręsti visų vonios sienų apdailos atnaujinimo problemą. Net ir priešingu atveju, esant plytelių atsargai, sėkmė nebus užtikrinta – netikėtai sulūžus ar sudužus kelioms plytelėms, jų tiesiog gali nepakakti vonios kraštams apklijuoti. Žodžiu, vonią pakeisti nauja be gerokai piniginę ploninančio remonto – tikrai maža tikimybė. Ar yra alternatyvus sprendimas?

Racionalūs žmonės kiekvienoje situacijoje suranda išeitį. Į Lietuvą atkeliavusi technologija „vonia vonioje“ jau daugiau nei 30 metų sėkmingai naudojama Vokietijoje ir kitose Europos ša-

PRIEŠ renovavimą

PO renovavimo

Į Lietuvą atkeliavusi technologija „vonia vonioje“ jau daugiau nei 30 metų sėkmingai naudojama Vokietijoje ir kitose Europos šalyse, JAV. lyse, JAV. Tai – kokybiškas senos vonios renovavimas, leidžiantis išvengti remonto, visų su juo susijusių rūpesčių ir sutaupyti daugybę lėšų bei laiko. Ši palyginti nebrangi technologija pagrįsta tuo, kad į esamą seną, standartinio ilgio (1,7 m ir 1,5 m) ketaus ar metalinę vonią galima įmontuoti naują vonią – 4 mm storio akrilinį įdėklą, pagamintą iš ekologiškai švarios medžiagos, turinčios antibakterinių savybių. Šiandien tokie įdėklai į Lietuvą tiekiami iš Latvijos. Ten juos ir gamina viena didžiausių santechnikos gamyklų SIA „Vanna vanna“, kuriai žaliavą įdėklams gaminti siunčia garsi Austrijos įmonė „Senoplast“.

Pažangus vonios renovavimo būdas leidžia suderinti pačias reikalingiausias vonių savybes: senosios vonios stabilumą ir patvarumą su naujosios vonios paviršiaus atsparumu taršai bei lengva paviršiaus priežiūra ir valymu. Beje, renovuota vonia sumažėja labai nedaug – tik per įdėklo sienelės storį, o įdėklas priklijuojamas specialiais dviejų komponentų poliuteraniniais klijais, kurie visiškai neskleidžia jokio kvapo.

Akrilas pasižymi gera termoizoliacija, todėl vienas iš technologijos „vonia vonioje“ pranašumų – termoso efektas. Dėl jo vanduo renovuotoje vonioje per 30 min. atvėsta vos 1 °C. Todėl tokioje vonioje mėgstantiems pasilepinti komfortiška temperatūra galima mėgautis ilgą laiką. Be to, įmontavus įdėklą, vonios danga tampa neslidi ir atspari smūgiams, nes antroji įdėklo pusė sutvirtinama stiklo pluošto audiniu. Nors taip atnau-

jintai voniai suteikiama 5 metų garantija, ji gali būti naudojama kur kas ilgiau – vidutiniškai apie 15 metų. Aišku, akrilinio įdėklo išvaizda ir naudojimo laikas priklauso nuo priežiūros: reikia naudoti tik skystas valymo priemones ir minkštas kempines.

Gyvūnų mylėtojams patartina, maudant augintinius vonioje, patiesti guminį kilimėlį, kad jie nesubraižytų nagais paviršiaus.

Išlyginti mažus renovuotos vonios įbrėžimus ir pašalinti nublukimo žymes galima specialiu poliruokliu. Tačiau nedidelė bėda, jei vonios paviršius bus įbrėžtas ir stipriau – tuomet įbrėžimus galima nušlifuoti, o paskui nupoliruoti. Įdomu, kad, naudojant šiuolaikišką technologiją „vonia vonioje“, montavimo darbai tetrunka apie 2 val. Neretai, prieš įdedant įdėklą, prireikia sumontuoti naują sifoną. Tačiau jei vonia įcementuota, apatinė sifono dalis paliekama, o keičiamos tik viršutinės jo dalys. Kai vonia vonioje priklijuojama, kad įdėklas tvirtai prisispaustų, į ją prileidžiama vandens, kuris paliekamas 12 val. Paskui nauja vonia jau ne tik džiugins akis, bet ir užtikrins puikią savijautą maudantis, leis džiaugtis sutaupytomis lėšomis. Nekyla abejonių, kad „vonia vonioje“ – puikus racionalumo ir taupumo derinys.

UAB „Vonia vonia” / Laisvės pr. 60–406 / LT-03151 Vilnius Tel. 8 5 265 39 70 / Mob.: 8 670 31 910, 8 670 21 410

www.voniavonioje.lt

supernamai

61

namų erdvės

Naujienos

Naujausia „Moooi“ baldų kolekcija Londone NYDERLANAI / D. BRITANIJA

ondono dizaino festivalyje („London Design Festival 2013“) olandų gamintojas „Moooi“ pristatė vieną brangiausiai kainavusių savo baldų parodų, kurioje eksponuojama šių metų baldų kolekcija „Unexpected Welcome“ kartu su įspūdingais garsaus olandų fotografo Levi van Veluw darbais.

Pirmą karta šią parodą buvo galima išvysti Milano dizaino savaitėje, sename sandėlyje. Šį kartą ekspozicijai buvo pasirinktas senovinis namas vakarų Londone, kurio interjere puikiai atsiskleidė raudonosios Šanchajaus dizainerių „Neri & Hu“ kėdės, pagal vaikiškų žaislinių konstruktorių modelius suprojektuoti olandų dizainerio Joost van Bleiswijk pastatomieji šviestuvai, spalvingos belgų dueto „Studio Job“ spintos iš kolekcijos „Paper Patchwork“, eklektiškos MOOOI vado – dizainerio Marcel Wanders sofos ir kiti baldai.

MOOOI nuotr.

L

„Muuto“ naujiena – kėdė „Cover“ DANIJA

D

Muuto nuotr.

izaineris Thomas Bentzen kultinei danų dizaino kompanijai „Muuto“ sukūrė naują klasikinių skandinaviškų medinių krėslų interpretaciją – universalią medinę kėdę „Cover“. „Ši kėdė gimė iš noro sukurti patogų ir šiuolaikišką medinį krėslą“, – sako dizaineris.

Ji yra lengva ir visiškai universali, tinka tiek valgomajame, tiek prie rašomojo stalo ar poilsio kambaryje. Galima pasirinkti kelis kėdžių atspalvius – juodą, pilką, raudoną, žalią, o natūralios medienos „Cover“ pagaminta iš tikro ąžuolo. Spalvotos kėdės versijos gaminamos derinant uosio ir buko (rėmas ir kojos) medieną bei padengiant sėdimąją dalį novatorišku baldiniu paminkštinimu, kurį sukūrė danų tekstilės dizaino lyderė – kompanija „Kvadrat“.

„L’Occitane“ – aromatų dvelksmas iš Provanso PRANCŪZIJA

patingas ir savitas kiekvienų namų kvapas – tarsi paskutinis akcentas kuriant namų ar biuro interjerą. Užtenka tik subtilaus „L’Occitane“ prisilietimo, kad namai taptų kvapnia ir jaukia oaze. „L’Occitane“ salonuose atrasite dailučių buteliukų su pompelėmis namams kvėpinti. Purkšdami patalynę, pagalvėles, užuolaidas, piešite kvapų paveikslą savo namuose. Kvėpinkite kambarius, kaip tai daro prancūzai, ir kurkite kiekviename kampelyje vis kitokį kvapų interjerą, būkite kūrėjais ir žaiskite su aromatų spalvomis, derinkite jų atspalvius. Kad sukurtumėte savitą, ypatingą namų aromatą, galite uždegti ir kvepiančią žvakę. Atraskite žydinčias bijūnų puokštes, spygliuočių mišką ar beribę levandų jūrą; saldaus cinamono ir gaivaus Viduržemio saulės nubučiuoto apelsino duetą; ką tik nuskintų vaisių kvapą; lelijų, pakalnučių, sausmedžių ir magnolijos natas; subtilius gėlių ir džiovintų vaisių kvapus; pušų spyglių, persikų ir cinamono kvapų natas, kurios švelniai susimaišo primindamos malonius žiemos vakarus prie židinio… Išsirinkite savo namų nuotaiką ir įsileiskite kalėdinę dvasią į namus.

62

supernamai

L’Occitane nuotr.

Y

namų erdvės Elegancija ir minimalizmas duše – „Axor“ naujiena JAPONIJA / ŠVEDIJA

G

arsioji dizaino studija „Nendo“ iš Japonijos su dizaineriu Oki Sato priešakyje ir švedų dizaino grupė „Front“ (dizainerės Sofia Lagerkvist, Charlotte von der Lancken, Anna Lindgren) suvienijo jėgas tam, kad sukurtų skandinaviško ir japoniško minimalizmo estetika pulsuojančią dušo sistemą, skirtą prekės ženklui „Axor“. „Elegantiškų tekintų chromo vamzdžių, įvairių jungčių, vožtuvų ir piltuvėlių komplekto koncepciją dušui padiktavo pats magiškai ir grakščiai tekantis vanduo“, – sakė dizaineriai, pristatę naująjį dušo rinkinį vonios dizaino parodoje „Cersaie 2013“ Bolonijoje (Italija).

Front nuotr.

„Vipp“ – minimalizmo tendencijos valgomajame

D

anų dizaino gamintojas „Vipp“ artėjant žiemos šventėms pristato ne tik savo sukurtą unikalų valgomojo stalą, bet ir siūlo į patį stalo serviravimą pažiūrėti išties labai moderniai, su aiškaus skandinaviško minimalizmo tendencija ir pedantiška tvarka. Pradėkime nuo to, kad šio stalo paviršius pagamintas iš neapdorotų, ekologiškai perdirbto tiko lentų, todėl kiekviena lentelė unikali. Stalo rėmas pagamintas iš aliuminio, padengto milteliniu būdu, ir sutvirtintas plieno profiliuočiais. O ant stalo vietoje lėkščių danai siūlo naudoti netikėtus daiktus, įvairių tekstūrų paviršius – tai gali būti net paprasčiausia medinė pjaustymo lenta, juodi padėkliukai, grubi balta drobė, sviestinis popierius, kuriame tiesiog galima patiekti žuvį ar šonkauliukus be jokios lėkštės. Grubius, kaimiškus paviršius derinkite su ultramoderniais stiklo indais ir stalo įrankiais, taip sukursite itin šiuolaikišką, griežtu skandinavišku milimalizmu alsuojantį stalą.

DANIJA

Vipp Studio nuotr.

Tomo Jasiulio kėdžių kolekcija „STAY“ LIETUVA

T. Jasiulio nuotr.

P

amenate legendines keturkojes taburetes? Pamirškite jas, keturkojės jau išėjo iš mados. Dabar jos – trikojės! Pernai dizaineris Tomas Jasiulis pristatė naują baldų kolekcija „STAY“, kurios pagrindą sudaro trikojės taburetės, o prie jų šliejasi žemi kavos staliukai ir aukštesnės už taburetes baro kėdės. T. Jasiulis taip pat pristatė ir „tatuiruotas“ šių kėdžių versijas. Tai tos pačios trikojės taburetės su natūralios odos padėkliukais, ant kurių įspausti tatuiruočių meistro Arno Blinstrubo piešinių dekorai.

Modernaus dviejų aukštų namo projektas. Statinys plokščiu stogu, kuris gali būti eksploatuojamas, taip sukuriant galimybę turėti išskirtines erdves. Pastatas pritaikytas gyventi keturių asmenų šeimai. Didžiulės, netipinės erdvės ir moderni išvaizda – tai šio pastato išskirtinumas.

BENDRAS PLOTAS 228.85 m2

UŽSTATYMO PLOTAS 189.62 m2

Pirmo aukšto planas 1.1.

Holas

1.2.

Rūbinė

2.86 m2

1.3.

Garažas

39.72 m2

1.4.

Katilinė

9.07 m2

1.5.

Tualetas/skalbykla

5.75 m2

1.6.

Spinta

1.7.

Svetainė

17.34 m2

1.8.

Koridorius

11.64 m2

1.9.

Valgomasis

12.21 m2

1.10.

Virtuvė

16.28 m2

1.11.

Kambarys

16.37 m2

1.12.

Laiptinė

Viso:

16.72 m2

2.21 m2

6.18 m2 156.35 m²

Antro aukšto planas

64

supernamai

2.1.

Holas

19.76 m2

2.2.

Kambarys

11.58 m2

2.3.

Kambarys

14.41 m2

2.4.

Vonia

2.5.

Rūbinė

2.6.

Miegamasis

Viso:

5.87 m2 5.54 m2 15.33 m2 72.50 m²

Ulonų g. 5, Vilnius Tel. +370 609 79 272 El. p. info@eksploit.lt www.eksploit.lt Architektas M. Stirbys Inžinierius A. Dališanskis

Vieno aukšto pastatas su mansarda suprojektuotas keturių/penkių asmenų šeimai. Tradicinė namo forma derinama su šiuolaikiniu architektūros detalių komponavimu pastato fasaduose. Rezultatas – inovatyvus, estetiškas ir patogus būstas.

BENDRAS PLOTAS 189.09 m2

UŽSTATYMO PLOTAS 121.37 m2

Pirmo aukšto planas 1.1.

Tambūras

5.35 m2

1.2.

Laiptinė

2.88 m2

1.3.

Holas

1.4.

Garažas

24.60 m2

1.5.

Katilinė

11.20 m2

1.6.

Virtuvė

11.51 m2

1.7.

Svetainė/valgomasis

Viso:

8.17 m2

33.39 m2 156.35 m²

Antro aukšto planas 2.1.

Laiptinė

2.2.

Holas

2.3.

Kambarys

17.22 m2

2.4.

Kambarys

15.18 m2

2.5.

Vonia

4.72 m2

2.6.

Vonia

6.56 m2

2.7.

Miegamasis

2.8.

Kambarys

Viso:

6.05 m2 6.27 m2

21.34 m2 14.66 m2 97.09 m²

Ulonų g. 5, Vilnius Tel. +370 609 79 272 El. p. info@eksploit.lt www.eksploit.lt Architektas M. Stirbys Inžinierius A. Dališanskis

Kviečiame į

spalvų pasaulį...

ARTECO „Arteco“ yra vienas iš klasikinių dekoratyvinių medžiagų iš Silkcoat Effects serijos, šie dažai savo struktūros dėka suteikia paviršiui istoriškai – antikinį vaizdą, lengvai ir greitai padengia paviršių ir leidžia išgauti norimą senovės efektą.

Pritaikymas: Dažomi įvairūs vidaus paviršiai: tinkas, betonas, dažytos sienos.

MARMARITO METALICO SOFT

Dekoratyvinė medžiaga „Marmarito“ iš Silkcoat Effects serijos yra aukščiausios klasės produktas, kuris leidžia padengti paviršius didele raštų įvairove, kaip glotnus marmuras, aksomas, jūros bangos.

Pritaikymas: Marmarito gali būti naudojamas ant tinkamai paruoštų vidaus paviršių: medienos,betoninės plokštės, įprasto tinko ir panašiai.

Nori prabangos ir išskirtinumo? „Metalico soft“ iš Silkcoat Efects serijos. Šių dažų sudėtyje esantis perlų pigmentas interjerui suteiks prabangų perlų žvilgėjimą.

Pritaikymas: Dažomi vidaus paviršiai: tinkas, betoninė apdaila, dažytas paviršius ir panašiai.

SKYSTI TAPETAI

ELEGANT, PRESTIGE, ELITE SERIJOS Tai ekologiškai švari medžiaga iš natūralių žaliavų. Produktas turi didelę spalvų gamą ir daugybę paviršiaus faktūrų. Dėl to tinka visiems interjerams: buto, gyvenamojo namo apdailai, prabangių viešbučių ir biurų interjerui. Skysti tapetai nereikalauja specialaus paviršiaus paruošimo, juos galima klijuoti be sienų glaistymo. Padengus specialiu gruntu juos galima tepti ant tinkuotų, betoninių, gipsinių arba medinių paviršių. Skysti tapetai dėl savo pluoštinės struktūros turi gerų garso bei šilumos izoliacijos savybių. Skirtingai negu paprasti tapetai, skysti tapetai sudaro ištisą dangą be siūlių, jie padengia sutrūkusias sienas ir per juos nesimato sutrūkimo. Sienas skystais tapetais galite padengti ir be meistrų pagalbos.

STONE Šis dekoratyvinis mozaikinis tinkas iš kitų išsiskiria tuo, kad mozaikinis tinkas yra išgautas iš natūralių akmenų: granito ir marmuro. Juo sukursite šiltą ir jaukų gamtos spalvų prisilietimą savo namuose.

Pritaikymas: vidaus ir išorės darbams. Dengiami įvairūs paviršiai: tinkas, betonas, betono plokštės, gipso kartonas.

daugiau informacijos :

www.silkcoat.lt El. paštas: rolandas@silkcoat.lt Mob. tel. : +37065061614

_

,

Tobulas dizainas DELTA jungikliai ir kištukiniai lizdai

DELTA line

DELTA miro color

DELTA miro wood

DELTA miro aluminum

DELTA miro glass

DELTA miro artist Design „Tom‘sDrag“

DELTA iris

DELTA style

DELTA profil

DELTA natur

Išsirinkite patinkančius jungiklius ir virtualiai išbandykite juos savo interjere.

Programėlė skirta tik iPhone, iPod, iPad.

Tradicinio ir išskirtinio dizaino instaliacijos gaminiai papuoš namus, biurus, visuomenines patalpas.

Platus dizaino pasirinkimas papildys bet kurį interjerą ir patenkins tiek konservatyvų, tiek ieškantį išskirtinumo bei originalumo vartotoją.

Atsakymai infrastruktūrai. www.siemens.lt/instaliacija