LIETUVA_101 gamtos stebuklas

ZIGMANTAS GUDŽINSKAS SELEMONAS PALTANAVIČIUS

lietuva 101

Gamtos stebuklas

UDK 502.4(474.5)(084) Gu74 ISBN 978-9955-38-645-2 © Leidimas lietuvių kalba, leidykla „Alma littera“, 2010 © Zigmantas Gudžinskas, 2010 © Selemonas Paltanavičius, 2010 Žemėlapiams sudaryti panaudota Lietuvos kosminio vaizdo žemėlapio M 1:50000 skaitmeninių duomenų bazė LTDBK50000 © Nacionalinė žemės tarnyba, 1996–2008

4

Turinys

Pra­tar­mė Kaip su­da­ry­ta kny­ga

1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

9.

10.

7 8

paviršius

13 Aukš­to­jas ir Juo­za­pi­nė – aukš­čiau­sios kal­vos 14 Bernotai – geografinis Europos centras 18 Dzū­ki­jos ko­pos – miš­kų su­stab­dy­ti smė­ly­nai 20 Dzū­ki­ja nuo Ge­da­no­nių kal­no – lyg ant del­no 24 Med­vė­ga­lis – aukš­čiau­sia Že­mai­ti­jos kal­va 26 Olan­do ke­pu­rė – mo­li­nis pa­jū­rio skar­dis 30 Ruoščiai, pats Lietuvos vidurys 34 Rusnė – didžiausia sala, žemiausia vieta 36 Velnio duobės užmintos mįslės 40 Šat­ri­ja – ar vien ra­ga­nų kal­nas?

44

upės

49

11.

12.

13.

14.

15.

16.

17.

18.

19.

20.

21.

22.

23.

Dubysa – gilią vagą išrėžusi upė Gauja – skubanti pasitikti Nemuną Jū­ra – ne jū­ra, bet ver­žli Že­mai­ti­jos upė Katra – į skirtingas puses tekanti upė Upė vardu... Lietuva Ne­mu­nė­lis – upė ak­me­ni­niais kran­tais Ne­mu­nykš­tis – ma­ža­sis Ne­mu­no bro­lis Ny­ka – iš­nyks­tan­ti ir vėl at­si­ran­dan­ti upė Skrob­lus – šal­ti­nių upė šventoji – ilgiausia tik Lietuvoje tekanti upė Ūla – upė gro­bi­kė Vaiguvos upelis – ir upė, ir kelias Šimtų ežerų upė – Žeimena

50 54 56 60 64 68 72 76 78 82 86 90 92

ežerai

24.

25.

26.

27.

28.

29.

30.

31.

32.

33.

34.

35.

36.

37.

As­ve­ja – il­giau­sias Lie­tu­vos eže­ras Kur Bedugnio ežero dugnas?

Drūkšių ežero platybės Du­sia – dzū­kų ma­rios Neramusis Kirkilų ežeras Krokų Lanka – ežeras be krantų Lūks­tas – eže­ras su gin­ta­rais Gilus, bet ne giliausias Malkėstaitis Mer­gu­va – upi­nės kil­mės eže­ras Pla­te­liai – di­džiau­sias Že­mai­ti­jos eže­ras Pla­zė – eže­ras jū­ros pa­šo­nė­je Šir­vė­nos eže­ras – se­niau­sias Lie­tu­vo­je dirb­ti­nis eže­ras Išeinantys ir sugrįžtantys ežerai Giliausią gelmę saugo Tauragnas

97 98 102 106 110 114 116 118 122 124 126 130 132 134 136

šaltiniai ir kiti vandenys

38.

39.

40.

41.

42.

43.

44.

45.

An­ta­liep­tės ma­rio­se nu­sken­dę eže­rai Karalienės liūnas – didžiausias šaltinis Lietuvoje Kau­no ma­rios – di­džiau­sias dirb­ti­nis van­dens tel­ki­nys Kuršių marios – gabalėlis jūros Kur verda Lino verdenė Ar tik­rai smar­dus Smar­do­nės šal­ti­nis?

Kunkuliuojantys Svilės šaltiniai Į ką žiūri ūlos akis...

46.

47.

48.

49.

50.

51.

52.

53.

54.

55.

56.

57.

58.

59.

Aukštumala – pirmoji ištyrinėta Europos pelkė Čep­ke­lių rais­tas – di­džiau­sias Lie­tu­vos pel­ky­nas Gin­ta­ro įlan­ka – di­džiau­sias gin­ta­ro tel­ki­nys Ka­ma­nos – aukš­čiau­sia iš­ki­lio­ji pel­kė Kretuono Plikoji sala – paukščių namai Kur­šių ne­ri­ja – van­dens ir vė­jo kū­ri­nys Vandenų šalis – Nemuno delta Didžiosios Nemuno kilpos Novaraistis – sugrįžtanti pelkė Raigardas – Čiurlionio atvertas paslaptingas slėnis Ram­by­no kal­nas – le­gen­di­nė kal­va prie Ne­mu­no Ledynmečių palikimas – šauklių riedulynas Ven­tės ra­gas – paukš­čių ke­lio var­tai Gyvavęs, gyvenąs, atgimstantis Žuvintas

gamtos paminklai

vietovės

60. Ledynų slėptas Barstyčių akmuo 61. Karvės olos labirintų paslaptys 62. šeškinės ozo likimo vingiai 63. Stiprybės simbolis – Stelmužės ąžuolas 64. Ož­kų pe­čius – kon­glo­me­ra­to uo­la

prie Ver­knės 65. Kur gar­ma ža­lia­sis šal­ti­nis 66. Pa­pi­lės ato­dan­ga – Lie­tu­vos

ju­ros pe­ri­odo par­kas 67. Pūčkorių atodanga – aukščiausia Lietuvoje 68. Stebuklingoji Skališkių uola 69. žagarės ozas – rangytas ožnugaris

miškai

251

71.

72.

73.

74.

75.

76.

77.

78.

79.

80.

ir gyvas Anykščių šilelis Bir­žų gi­ria – ža­liasis ro­jus ar pra­ga­ras?

Dai­na­vos gi­ria – ne vien skam­ban­tys pu­šy­nai Dangų remia Degsnės maumedynas Karšuvos eglynų pavėsy Kam­šos miš­ko grio­vų la­bi­rin­tai ąžuolynas – kauno simbolis La­ba­no­ro gi­ria su eže­rų aki­mis Pa­slap­tin­go­jo Pa­ba­luo­šės ka­da­gy­no tur­tai Punios šilas – apglėbtas Nemuno kilpos Virbalgiris – liepų giria

252 256 260 264 266 270 274 278 284 288 292

kiti gamtos objektai

297

170 174 176 180 186 192 198 202

81.

82.

83.

84.

85.

86.

87.

88.

Velniakelis ir Akmenų rūža Gandrų miestas Bitėnų kaime Dre­vės, kur dūz­gia bi­tės Kar­pė­nų klin­čių tel­ki­nys – Nau­jo­sios Ak­me­nės pra­di­nin­kas Dun­dan­ti ir smen­gan­ti Bir­žų kraš­to že­mė Ladakalnis atsispindi ežeruos Smel­tės pu­sia­sa­lis – gam­tos per­las mil­ži­nų ap­sup­ty­je Vecekrugas – senosios smuklės kopa

298 302 306

206

gamtos reiškiniai

323

Kai pažyra kruša...

Viską sustingdanti lijundra Debesų laivai Liūtys iš praplyšusio dangaus Žemę skandinantys poplūdžiai Stūgaujančios pūgos Kai suspindi krištolo rasa...

Daugiaveidis rū­kas Alinančios sausros Žiedus pakandančios šalnos Rūstūs uraganai švelniais vardais Nepažabojamas vie­su­las Brie­džių upės, kur­mių eže­rai, šer­mukš­nių pel­kės

324 326 328 332 334 336 338 340 344 346 348 350

234 236

89.

90.

91.

92.

93.

94.

95.

96.

97.

98.

99.

100.

101.

240 242 246 248

Rodyklė Asmenvardžių rodyklė Literatūra Nuotraukų autoriai

354 358 358 359

139 140 142 144 148 152 154 158 162 165

166

210 212 214 218 223 224 226 228 232

70. Apdainuotas, apraudotas, gražus

310 312 314 316 320

352

5

6

Pra­tar­mė Kny­go­je, ku­rią jūs lai­ko­te sa­vo ran­ko­se, su­dė­ti pa­sa­ ko­ji­mai apie 101 di­de­lį ir ma­žą Lie­tu­vos gam­tos ste­ buk­lą: aukš­čiau­sias kal­vas ir že­miau­sias že­mu­mas, upes ir ma­žus upe­lius, pla­čius eže­rus ir ma­žo­mis aku­tė­mis į dan­gų žvel­gian­čius eže­rė­lius, al­man­čius šal­ti­nius, įspū­din­gas pel­kes ir le­gen­do­mis api­pin­tus gam­tos kam­pe­lius, nuo se­no glo­bo­ja­mus gam­tos pa­min­klus ir įdo­miau­sius draus­ti­nius, ošian­čias gi­ rias ir ma­žus miš­ke­lius, kas­dien ma­to­mus ir re­tai pa­si­tai­kan­čius gam­tos reiš­ki­nius.

Kiek įdo­miau­sių le­gen­dų ir pa­da­vi­mų pa­sa­ ko­ja­ma apie eže­rus, šal­ti­nius, ak­me­nis, upes ir upe­lius, me­džius ir ki­to­kius gam­tos ob­jek­tus! Tau­ to­sa­kos ty­ri­nė­to­jai tei­gia, kad pa­da­vi­mus žmo­nės kū­rė neat­si­tik­ti­nai. Jie ska­ti­no vie­tos gy­ven­to­jus di­džiuo­tis me­džiais, ak­me­ni­mis, šal­ti­niais, eže­rais ar ki­tais gam­tos ob­jek­tais, apie ku­riuos pa­sa­ko­ja­ mi pa­da­vi­mai. Juos žmo­nės la­biau nei ki­tus ger­bė ir sau­go­jo. Pa­da­vi­muo­se daž­nai pa­sa­ko­ja­ma apie da­ bar ne­įti­kė­ti­nais at­ro­dan­čius įvy­kius ir ste­buk­lus. Ar tik­rai vi­si jie pra­ma­ny­ti, ne­tu­ri jo­kio tik­ro pa­grin­do?

Dau­ge­lį šių pa­slap­čių mums dar teks at­skleis­ti.

Ge­og­ra­fi­nė pa­dė­tis, kli­ma­tas, mi­li­jo­nais ir tūks­ tan­čiais me­tų skai­čiuo­ja­ma ge­o­lo­gi­nė pra­ei­tis lė­mė Lie­tu­vos gam­tos įvai­ro­vę. Na ir kas, kad ša­ly­je nė­ra kva­pą gniau­žian­čių aukš­tų kal­nų, ne­že­miš­ko gro­žio po­že­mi­nių ur­vų, ne­įžen­gia­mų miš­kų, di­din­gų kriok­lių.

Lie­tu­vos gam­ta yra stul­bi­na­mai gra­ži, ku­pi­na di­de­lių ir ma­žų pa­slap­čių, pa­pras­tų ir ne­pa­pras­tų ste­buk­lų, įmin­tų ir ne­įmin­tų mįs­lių. Tu­rė­tu­me di­džiuo­tis, kad iki šiol iš­sau­go­jo­me lau­ki­nį, kar­tais net pir­map­ra­dį gam­ tos gro­žį, ku­ris ki­tuo­se kraš­tuo­se se­niai su­nio­ko­tas ir ne­grįž­ta­mai pra­ras­tas.

Gro­žė­da­mie­si di­džiai­siais pa­sau­lio gam­tos ste­ buk­lais ne­re­tai pa­mirš­ta­me vi­sai čia pat esan­čius, tie­siog ran­ka pa­sie­kia­mus Lie­tu­vos gam­tos bran­ gak­me­nius. Daž­nas tiks­liai ži­no aukš­čiau­sių pa­ sau­lio kal­nų aukš­tį, gi­liau­sių įdu­bų gy­lį, ga­li daug pa­pa­sa­ko­ti apie įspū­din­gas ki­tų že­my­nų vie­tas, jų au­ga­lus ir gy­vū­nus, ta­čiau sun­ko­kai įvar­dy­tų iš­skir­ ti­nius gim­to­jo kraš­to gam­tos bruo­žus. Ko­dėl taip yra? Gal dėl to, kad sun­kiau ver­tin­ti nuo vai­kys­tės ma­to­mą gro­žį, gal apie jį pri­ver­čia pa­mirš­ti šūks­ min­gi kvie­ti­mai ke­liau­ti į to­li­mus kraš­tus, o gal apie ša­lies gam­tos pa­slap­tis ir ste­buk­lus ty­liai ty­li­me?

Gam­ta ku­pi­na pa­slap­čių, tik rei­kia iš­mok­ti jas at­skleis­ti, pa­ste­bė­ti, iš­girs­ti, su­pras­ti. Te­rei­kia at­ si­sės­ti kvap­nio­je pie­vo­je, pri­glus­ti prie me­džio, įsi­ klau­sy­ti į upe­lio čiur­le­ni­mą, vė­jo šniokš­ti­mą, paukš­ čio gies­mę, var­lės kvar­ki­mą, įsi­žiū­rė­ti į iš­si­sklei­du­sį žie­dą, ro­po­jan­tį vabz­dį, vė­jo ge­na­mas smil­tis, kun­ ku­liuo­jan­čią ver­smę ar rai­bu­liuo­jan­tį eže­rą, ir gam­ ta at­vers di­džiau­sias sa­vo pa­slap­tis, pa­ro­dys di­dį­jį ste­buk­lą.

7

Sky­riaus pa­va­di­ni­mas

e ž e r a i

Ei­lės nu­me­ris

Vie­to­vės ar reiš­ki­nio pa­va­di­ni­mas

Vie­to­vės pa­dė­tis Lie­tu­vo­je

!

Asveja – ilgiausias Lietuvos ežeras AS­V E­J OS­ RE­G IO­N I­N IS­PAR­K AS EŽE­R AS­MO­L ė­T ų,­ŠVEN­Č IO­N Ių­ IR­VIL­N IAuS­RA­J O­N ų­ SA­V I­VAL­D y­B ė­S E Il­gis­–­29­km Plo­tas­–­978,2­ha

Že­mė­la­pio li­ni­ji­nis mas­te­lis

2 1

3

4

K

iek­vie­nas­ eže­ras­ tu­ri­ sa­vo­ vei­dą­ ir­ cha­ rak­te­rį.­Tai­pri­klau­so­ne­tik­nuo­jo­kil­mės,­ bet­ ir­ nuo­ ki­tų­ da­ly­kų:­ for­mos,­ gy­lio,­ kran­tų,­pa­kran­tės­miš­kų.­ Ad­mi­nist­ra­ci­As­ nėve­ja,­ ku­rią­ anks­čiau­ va­di­no­ Du­ ran­tės­mies­te­lio,­var­du,­yra­siau­ra­van­ ir bin­ te­grių,­pa­ i­to­rki­n ė pri­klau­so­my­bė dens­pro­ta­ka­–­lyg­upė.­Vi­są­eže­rą­–­be­veik­30­ki­ lo­met­ ų­ il­gsio,­ ga­lė­tu­ me­ e­n pa­ ma­ty­ti­ tik­ iš­ pa­dan­gių.­ Svar­ briau­ i duo­ m ys As­ve­jos­ eže­ro­ įlan­kos,­ at­ša­kos­ tu­ri­ sa­vo­ var­dus­ –­ apie ob­ j ek­ t ą svar­biau­sios­ yra­ 5­ ki­lo­met­rų­ il­gio­ Žalk­ty­nė,­ 3­ ki­lo­ met­rų­Vy­rio­ga­la.­Eže­ran­įsi­ter­pia­Ša­ky­mo,­Ša­ki­mo,­ Du­bin­gių­ pu­sia­sa­liai.­ Prie­ As­ve­jos­ daug­ kai­mų,­ to­ dėl­eže­ro­da­lis­leng­va­va­din­ti­ir­jų­var­dais.

As­ve­ja­ vin­giuo­ja­ tarp­ kal­vų,­ ku­rias­ su­stū­mė­ Vie­to­vės pas­ku­ti­nio­le­dyn­me­čio­le­do­luis­tai.­Tie­sa,­jie­pa­tys­ že­mė­la­pis įstri­go­tarp­jų­ir­čia­iš­tir­po­–­nuo­aukš­to­kal­no­ga­ li­ma­su­ras­ti­šių­le­do­guo­lių­vie­tas.­Le­dy­nai­tir­po­il­ gai,­jų­van­duo­te­kė­jo­pla­čiu­srau­tu,­pas­kui­su­si­rin­ko­ siau­res­nė­se­iš­grau­žo­se,­lo­mo­se,­at­ša­ko­se.­Il­gai­vi­ so­je­As­ve­jos­apy­lin­kė­je­ply­tė­jo­di­de­lis­eže­ras,­ku­ris­ vė­liau­li­ko­tik­da­bar­ti­nio­eže­ro­guo­ly­je,­o­ki­to­se­že­ mu­mo­se­li­ko­ki­ti­eže­rai­ir­pel­kės.­Da­bar­žiū­rė­da­mas­ į­ dau­giau­ kaip­ 30­ eže­rų­ eže­rė­lių­ su­pran­ti,­ kaip­ jie­ jun­gė­si,­kur­te­kė­jo­juos­vie­ni­ju­sios­upės.

Kur­As­ve­jos­kran­tai­lėkš­ti­ir­že­mi­–­ji­pla­tes­nė.­ Ta­čiau­ki­tur­eže­ras­siau­ras­–­vos­po­ros­šim­tų­met­rų­ plo­čio.­Kran­tai­čia­aukš­ti­ir­sta­tūs,­to­kie­pat,­sta­čiai­ ny­ran­tys­ gel­mėn,­ jie­ ir­ po­ van­de­niu.­ Na­rai,­ pir­mą­ kart­ pa­te­kę­ As­ve­jon,­ nu­stem­ba,­ iš­vy­dę­ gel­mėn­

Iliust­ra­ci­jų iš­dės­ty­mo ir nu­me­ra­ci­jos sche­ma

1.­ Rudagalvis­kiras.

2.­ Ruduo­prie­Karpakėlio­kaimo.

3.­­Braido­pilkasis­garnys.

4.­­Pilkieji­garniai­ilsisi­medyje.

smun­kan­tį­ dug­ną.­ Gi­liau­siuo­se­ du­bu­riuo­se­ As­ve­ja­ yra­ iki­ 50­ met­rų­ gy­lio,­ ki­tur­ –­ iki­ 35,­ o­ eže­ro­ gy­lio­ vi­dur­kis­ –­ apie­ 15­ met­rų.­ Tarp­ miš­kų­ esan­tis­ gi­lus­ eže­ras­ tam­sus,­ ja­me­ ne­daug­ van­dens­ au­ga­lų.­ Tik­ pa­kraš­čiuo­se­ au­ga­ nen­drės,­ sek­lu­mo­se­ lin­guo­ja­ mel­dai.

As­ve­ja­–­lyg­upė:­iš­kran­tų­ir­dug­no­sa­vo­van­ de­ni­mis­ją­mai­ti­na­šal­ti­niai,­iš­pa­ša­lių­–­upe­liu­kai.­Iš­ Žver­no­eže­ro­į­As­ve­ją­sku­ban­ti­Žver­na­sa­vo­van­de­ nis­ ati­duo­da­ Ba­luo­šų­ eže­rui,­ iš­ jo­ iš­te­ka­ jau­ ki­tu­ –­ Ba­luo­šos­–­var­du­šau­kia­ma.­Ver­smių­ar­ma­žų­eže­ rė­lių­ mai­ti­na­mos,­ šal­ti­nių­ ir­ pel­ku­čių­ pa­pil­do­mos­ As­ve­jon­ sku­ba­ Vė­lių­ upe­lė,­ Stir­ne­lė,­ Kir­nė.­ Iš­ Suo­ se­lio­eže­ro­iš­te­ka­Jur­kiš­kio­upe­lis,­ku­ris­iki­As­ve­jos­ ke­liau­ja­tik­ki­lo­met­rą,­ta­čiau­įvei­kiant­šį­ke­lią­jo­dug­ nas­pa­gi­lė­ja­pen­kio­li­ka­met­rų.­O­pa­ti­As­ve­ja­duo­da­ pra­džią­ Du­bin­gai,­ iš­te­kan­čiai­ iš­ piet­ry­ti­nės­ eže­ro­ da­lies­ir­sku­ban­čiai­į­Žei­me­ną.

As­ve­ją­ ži­no­ ne­ tik­ žve­jai,­ gau­dan­tys­ ly­de­kas­ ir­ Čia,­ ne­to­li­ il­go­jo­ til­to,­ sru­ve­na­ Du­bin­gių,­ o­ prie­ eše­rius,­ly­nus­ir­vė­gė­les,­be­si­mė­gau­jan­tys­eže­ri­nė­mis­ Ver­by­liš­kių­kai­mo­–­Kry­žiok­rais­čio­šal­ti­niai.­Ta­čiau­dau­ stin­to­mis.­Tik­gi­liuo­se­van­de­ny­se­gy­ve­na­šios­žu­ve­lės.­ giau­siai­šal­ti­nių­trykš­ta­pa­čiam­eže­re,­jo­gel­mė­se.

As­ve­ja,­ku­rią­pa­pras­ta­pa­siek­ti­iš­vi­sų­pu­sių,­mėgs­ta­ Prie­As­ve­jos­ir­jo­je­pa­čio­je­–­daug­gy­vy­bės:­čia­ ma­po­il­siau­to­jų,­van­dens­tu­ris­tų.­Še­šio­se­eže­ro­sa­lo­ su­si­tin­ka­pu­šy­nai,­miš­rių­me­dy­nų­miš­kai­ir­ža­li­la­puo­ se­ ga­li­ma­ iš­lip­ti,­ pa­si­žval­gy­ti.­ Ta­čiau­ po­il­siau­ti­ rei­kia­ ty­nai.­Daug­kur­stūk­so­se­ni­ąžuo­lai,­ži­no­mi­vi­soj­apy­ trauk­ti­į­kran­tą,­kur­įreng­tos­su­sto­ji­mo­vie­tos. lin­kėj.­Vi­sai­ne­se­niai­tarp­As­ve­jos­eže­ro­ir­Vy­rio­ga­los­ Va­žiuo­da­mi­ į­ Du­bin­gius­ nuo­ Gied­rai­čių­ pu­sės,­ įlan­kos­ stūk­so­jo­ iš­džiū­vu­si­ apie­ 350­ me­tų­ am­žiaus,­ As­ve­ją­ker­ta­me­be­veik­šim­to­met­rų­til­tu­–­Lie­tu­vo­ je­ne­daug­to­kio­dy­džio­til­tų­per­eže­rus.­Toks­til­ Pa­da­vtas­ i­mai, le­gen­dos,160­cen­ti­met­rų­sker­smens­ir­30­met­rų­aukš­čio­Pur­ vi­niš­kų­pu­šis,­ko­ge­ro,­sto­riau­sia­vi­so­je­Lie­tu­vo­je.­Ta­ čia­bu­vo­prieš­šimt­me­čius,­juo­pas­gra­ži­ą­ją­Bar­bo­rą­ is­to­ri­jos, įdo­mūs čiau­2009­m.­ru­de­nį­ji­ne­at­lai­kė­vė­jų­ir­nu­lū­žo.

Rad­vi­lai­tę­ at­va­žia­vo­ Žy­gi­man­tas­ Au­gus­tas.­ Ta­čiau­ pa­ sča­ ko­ji­mai As­ve­jos­eže­ro­ir­Žalk­ty­nės­įlan­kos­ker­tėj­glau­ nau­ja­sis­til­tas­pre­zi­den­to­A.­Sme­to­nos­rū­ pes­ iu­bu­ džia­si­sen­gi­rė­–­Ša­ky­mo­miš­kas.­Ban­guo­tas­rel­je­fas,­ vo­pa­sta­ty­tas­1934­me­tais. sta­tūs,­ eže­ran­ be­si­lei­džian­tys­ šlai­tai­ ap­au­gę­ ąžuo­ lais,­ kle­vais,­ uo­siais,­ pu­ši­mis.­ Čia­ –­ re­zer­va­tas,­ šie­ Tada, kai dubingių ežero vietoje dunksojo me­džiai­ nie­ka­da­ ne­re­gės­ pjūk­lo.­ Eže­ro­ pa­šlai­tė­se­ plati dykynė, šalia ant aukštumėlės, kur dabar stovi daug­ kur­ va­sa­ros­ pra­džioj­ gel­to­nuo­ja­ rus­me­nės,­ miestelis, gyveno senas žmogus, vardu Aš Vėjas. pie­ve­lė­se­ kve­pia­ sirps­tan­čios­ že­muo­gės.­ Eže­ro­ Jo pati buvo didelė pikčiurna ir taip smarkiai švep­ pa­kran­tė­se­su­šmė­žuo­ja­bal­tos­brie­džių­ko­jos,­sek­ luodavo, kad net savo vyro vardo neištardavo. Dėl lu­mo­je­su­pliuš­ka­beb­rai,­ant­nu­vir­tu­sių­me­džių­ka­ to ir pasiliko visam laikui iškraipytas ežero vardas. mie­nų­ sa­vo­ šei­my­nas­ sau­go­ di­die­ji­ dan­čias­na­piai.­ Užuot vadinę Ašvėju, žmonės vadina Dubingių Ko­kia­ dos­ni­ As­ve­ja­ –­ gi­li,­ van­de­nin­ga,­ sa­vo­ tur­tus­ ežerą Asveja, kaip senuką šaukdavo jo pati. da­li­jan­ti­žmo­gui,­paukš­čiui,­pa­kran­tės­ąžuo­lui.

98

Iliust­ra­ci­jų pa­aiš­ki­ni­mai

8

Bažnyčia, vienuolynas

Akmuo

Cerkvė

Geologinė, geomorfologinė vertybė

Piliakalnis, alkakalnis

Botaninė vertybė

Pilis

Šaltinis

Dvaras

Regykla

Etnoarchitektūra

Švyturys

Muziejus

Apžvalgos bokštas

Gynybinis įtvirtinimas

Vandens malūnas

Kaip su­da­ry­ta kny­ga

Pilkasis garnys (ArdeA cinereA) Mažesnis už gandrą, pilkas ilgakaklis paukštis. Prie­ kinė kūno dalis su tamsiom juodom išilginėm dė­ mėm. Virš akių yra juoda juostelė, pakaušyje ilgas juodų plunksnelių kuodas. Laikosi prie vandens telkinių, kur braido ir tyko žuvų. Gana pastabus ir atsargus. Peri aukštai medžiuose, kolonijose. Lizde užauga 2–4 jaunikliai, kuriuos tėvai maitina atneš­ tomis žuvimis. Kartais žiemoja Lietuvoje. Žiemoti išskrenda į Afriką ar Vakarų Europą.

99

Ap­ra­šo­mo­je vie­to­vė­je ap­tin­ka­mi įdo­mūs, ne­įpras­ti au­ga­lai ir gy­vū­nai

Kny­go­je ap­ra­šo­mas 101 Lie­tu­vos gam­tos ste­buk­ las su­skirs­ty­tas į de­vy­nias gru­pes, to­dėl ją su­da­ro de­vy­ni sky­riai, pa­žy­mė­ti skir­tin­go­mis spal­vo­mis.

Pir­miau­sia ap­ra­šo­mi įdo­miau­si ir įspū­din­giau­si pa­ vir­šiaus ob­jek­tai, pas­kui – pa­slap­tin­giau­si van­de­ nys: upės, eže­rai, šal­ti­niai ir ki­ti van­dens tel­ki­niai.

At­ski­rą gru­pę su­da­ro įvai­raus dy­džio ne­pa­pras­tos vie­to­vės, ku­rio­se kar­tais yra ne po vie­ną gam­tos ste­buk­lą. Sau­go­mi me­džiai, ak­me­nys, ozai, ato­ dan­gos ir ki­ti aiš­kiai api­brėž­ti gam­tos ob­jek­tai ap­ ra­šo­mi sky­riu­je apie gam­tos pa­min­klus. Di­džiu­lėms gi­rioms ir ma­žiems miš­ke­liams ap­ra­šy­ti skir­tas at­ ski­ras sky­rius. Rei­kia pri­dur­ti, kad kai ku­rie di­de­lė­se te­ri­to­ri­jo­se esan­tys įspū­din­gi ma­žes­ni gam­tos ob­ jek­tai (upės, eže­rai, gam­tos pa­min­klai ir kt.) ap­ra­ šy­ti at­ski­rai ati­tin­ka­muo­se sky­riuo­se.

Iš­skir­ti­nis yra ki­tus gam­tos ob­jek­tus ap­iman­tis sky­rius. Vie­ni ja­me ap­ra­šy­ti gam­tos ste­buk­lai yra su­ kur­ti pa­čios gam­tos, prie ki­tų kū­ri­mo pri­si­dė­jo žmo­ nių ran­kos, tre­ti yra su gam­ta per­si­py­nu­sių tra­di­ci­jų, žmo­nių gy­ve­ni­mo bū­do ir pa­sau­lė­jau­tos kū­ri­niai. Iš ki­tų kny­gos da­lių kiek la­biau iš­si­ski­ria sky­rius apie gam­tos reiš­ki­nius. Jie nė­ra su­si­ję su ku­ria nors Lie­tu­ vos vie­to­ve – ga­li vyk­ti ir vyks­ta vi­so­je ša­ly­je. Pas­ku­ ti­nis – sim­bo­li­nis 101-asis ste­buk­las – iš au­ga­lų ir gy­ vū­nų pa­va­di­ni­mų ki­lę vie­to­var­džiai, ku­riais žmo­nės įpras­mi­no sa­vo po­žiū­rį į gam­tą ir san­ty­kius su ja.

Iš gau­sy­bės ne­pa­pras­tų, kuo nors ypa­tin­gų, pa­slap­tin­gų ar ste­buk­lin­gų Lie­tu­vos gam­tos ob­jek­ tų ir vie­to­vių at­rink­ti 101 la­biau­siai iš­si­ski­rian­tį bu­vo ne­leng­va. Pir­miau­sia į są­ra­šą pa­kliu­vo tie, ku­rie ne­

tu­ri var­žo­vų – aukš­čiau­sios kal­vos, di­džiau­si eže­rai, pel­kės, ak­me­nys, il­giau­sios upės, se­niau­si me­džiai.

Pas­kui bu­vo steng­ta­si at­rink­ti ne­pa­pras­tai įdo­mius, bet dėl ko­kių nors prie­žas­čių ne­pel­ny­tai pri­mir­štus ar vi­sai už­mirš­tus gam­tos ste­buk­lus. Į jų są­ra­šą pa­ kliu­vo ir to­kių, apie ku­riuos tik ne­se­niai su­ži­no­ta, ku­rie ne­se­niai bu­vo iš­tir­ti ir ap­ra­šy­ti. Ne­ten­ka abe­ jo­ti, kad Lie­tu­vo­je yra ge­ro­kai dau­giau kny­gos pus­ la­pių ver­tų jau ži­no­mų ir dar ne­at­ras­tų, ne­at­skleis­ tų gam­tos ste­buk­lų.

Ap­ra­šant kiek­vie­ną gam­tos ste­buk­lą bu­vo steng­ta­si pir­miau­sia pa­mi­nė­ti es­mi­nius kiek­vie­no ob­jek­to bruo­žus, jo iš­skir­ti­nes sa­vy­bes, su­si­da­ry­ mą lė­mu­sias prie­žas­tis, at­si­ra­di­mo ar at­ra­di­mo is­ to­ri­ją. Steng­ta­si pa­mi­nė­ti įdo­miau­sius, ko­kių nors ne­pa­pras­tų sa­vy­bių tu­rin­čius gre­ti­mus gam­tos ob­jek­tus, to­je vie­to­vė­je ap­tin­ka­mus au­ga­lus ir gy­ vū­nus. Daž­ną ap­ra­šą pa­gy­vi­na trum­pi tau­to­sa­kos frag­men­tai – pa­da­vi­mai, le­gen­dos, ne­įpras­ti pa­ sa­ko­ji­mai, o ap­ra­šant gam­tos reiš­ki­nius – liau­diš­ki pa­ste­bė­ji­mai. Kiek­vie­nas gam­tos ste­buk­las gau­siai iliust­ruo­tas nuo­trau­ko­mis, ku­rios at­sklei­džia to ob­ jek­to ypa­ty­bes, dva­sią, kar­tais – net au­to­rių nuo­tai­ kas ar po­žiū­rį.

Kny­gos pa­bai­go­je pa­tei­kia­mos dvi – da­ly­ki­nė ir as­men­var­džių – ro­dyk­lės. Į da­ly­ki­nę ro­dyk­lę įtrauk­ti kny­go­je mi­ni­mi vie­to­var­džiai, au­ga­lų, gy­vū­nų ir ki­tų or­ga­niz­mų pa­va­di­ni­mai. As­men­var­džių ro­dyk­lė­je ra­si­te teks­tuo­se pa­mi­nė­tų žmo­nių pa­var­des. Li­te­ ra­tū­ros są­ra­šą su­da­ro svar­biau­si šal­ti­niai, iš ku­rių bu­vo im­ta teks­tuo­se mi­ni­ma in­for­ma­ci­ja.

9

10

탑emelapis

11

pav i r š i u s

Dzū­ki­jos ko­pos – miš­kų su­stab­dy­ti smė­ly­nai Va­rė­nos r., Dzū­ki­jos na­cio­na­li­nis par­kas, Al­kū­nės kam­po, Dre­vių kam­po, Mar­cin­ko­nių ir Šu­nu­pio ge­o­mor­fo­lo­gi­niai draus­ti­niai

3 1

2

4

6

5

7

1. Baravykai – labiausiai vertinami grybai.

2. Gudukus renka ne visi.

3. Dzūkijos miškai nuramino žemynines kopas.

4. Miltinės meškauogės auga retokuose pušynuose.

5. Voveraitės tarp samanų ir kerpių dygsta ne po vieną.

6. Pušynuose gausu driežų.

7. Vėjas siūruoja vėjalandžių šilagėlių žiedus.

20

K

o­po­mis va­di­na­mos vė­jo su­pus­ty­tos smė­lio kal­vos ar­ba kal­va­gūb­riai. Apie ko­pas ži­no be­ne kiek­vie­nas ir pa­klaus­ tas ne­dve­jo­da­mas pa­sa­ky­tų, kad jų rei­kia ieš­ko­ti pa­jū­ry­je. Iš tik­rų­jų ko­pų esa­ma ne tik prie jū­ros, bet ir Dzū­ki­jo­je. Dzū­ki­jos ko­pos ge­ro­kai ski­ria­si nuo pa­jū­rio ko­pų, nes be­veik vi­sos jos ap­au­gu­sios me­džiais, jų smil­čių ne­be­gai­ nio­ja vė­jas. Dau­giau­sia že­my­ni­nių, dar va­di­na­mų kon­ti­nen­ti­nė­mis, ko­pų esa­ma Va­rė­nos, Mar­cin­ko­ nių ir Drus­ki­nin­kų apy­lin­kė­se. Kai ku­rie ko­pų ma­ sy­vai nu­si­drie­kia į Bal­ta­ru­si­ją ir at­si­re­mia į Gar­di­no aukš­tu­mą.

Dau­giau­sia pir­mykš­tės iš­vaiz­dos ne­pra­ra­du­ sių ir di­džiau­sius plo­tus už­iman­čių ko­pų yra iš­li­kę Dzū­ki­jos na­cio­na­li­nia­me par­ke. Ja­me įsteig­ti net 4 ge­o­mor­fo­lo­gi­niai draus­ti­niai, ku­riuo­se sau­go­ mos skir­tin­gų ti­pų že­my­ni­nės ko­pos. Į pie­tus nuo Mar­cin­ko­nių esan­čia­me Al­kū­nės kam­po ge­o­mor­ fo­lo­gi­nia­me draus­ti­ny­je, ku­ris šlie­ja­si prie Čep­ke­lių vals­ty­bi­nio re­zer­va­to, sau­go­mos pa­ra­bo­li­nės že­ my­ni­nės ko­pos. Taip jos va­di­na­mos dėl pa­ra­bo­lę, ar­ba ap­vers­to kū­gio pjū­vį, pri­me­nan­čios for­mos.

Dre­vių kam­po ge­o­mor­fo­lo­gi­nia­me draus­ti­ny­je, ku­ris pri­glu­dęs prie šiau­ri­nio Čep­ke­lių re­zer­va­ to pa­kraš­čio, vy­rau­ja gūb­rius su­da­ran­čios ko­pos.

Mar­cin­ko­nių ge­o­mor­fo­lo­gi­nia­me draus­ti­ny­je, ku­ris ply­ti nuo Ūlos be­veik iki Mar­cin­ko­nių, abi­pus ke­lio Varėna–Marcinkonys, vy­rau­ja ne­di­de­lės, vie­na ar­ti ki­tos iš­si­dės­čiu­sios ko­pos, bet tarp jų yra ir aukš­

!

čiau­sia ko­pa. Jos vir­šū­nė iš­ki­lu­si į 168,1 m aukš­tį virš jū­ros ly­gio. Šu­nu­pio ge­o­mor­fo­lo­gi­nia­me draus­ti­ny­ je, esan­čia­me tarp Mar­gio­nių ir Utie­kos kai­mų, vy­ rau­ja di­de­lės, nors ir ne­la­bai aukš­tos ko­pos.

Dzū­ki­jo­je esan­čių že­my­ni­nių ko­pų smė­lis bu­ vo su­neš­tas maž­daug prieš 30 000 me­tų, po pas­ ku­ti­nio­jo ap­le­dė­ji­mo ant­ro­jo eta­po. Le­dy­nų tirps­ mo van­duo nuo Bal­ti­jos kal­vy­no te­kė­jo į že­mu­mą.

Jis su­klos­tė smė­lio, žvy­ro ir prie­mo­lio sluoks­nius, daug kur li­ko telk­šo­ti van­duo. Pa­si­bai­gus le­dyn­me­ čiui, Piet­ry­čių Lie­tu­vos smė­lė­to­je ly­gu­mo­je tirps­mo van­de­nys nu­se­ko, o jų vie­to­se li­ku­sias smė­lin­gas nuo­sė­das vė­jas su­pus­tė į ko­pas. Ma­no­ma, kad tuo lai­ko­tar­piu, kai kū­rė­si Dzū­ki­jos že­my­ni­nės ko­pos, pū­tė la­bai smar­kūs vė­jai.

Da­bar že­my­ni­nės ko­pos nu­ri­mu­sios. Jų šlai­tai ir ke­te­ros ap­au­gu­sios pu­šy­nais. Sta­čiuo­se, daž­niau­ siai į pie­tus ar piet­ry­čius nu­kreip­tuo­se ko­pų šlai­tuo­ se pa­si­tai­ko švie­sių ir re­tų pu­šy­nų, ku­riuo­se že­mės pa­vir­šius nu­klo­tas ne sa­ma­nų pa­ta­lais, bet ap­au­gęs pilkš­vo­mis ar balz­ga­no­mis ker­pė­mis, dau­giau­sia šiu­rė­mis. Tai va­di­na­mie­ji ker­pi­niai pu­šy­nai – Eu­ro­ po­je sau­go­mos bu­vei­nės.

Vi­si Dzū­ki­jos pu­šy­nai gar­sė­ja gry­bų gau­sa. Kas­ met tūks­tan­čiai žmo­nių trau­kia į tuos kraš­tus gry­ bau­ti. Ne­daug kur ki­tur Lie­tu­vo­je taip gau­siai au­ga vi­sų ver­ti­na­mi ba­ra­vy­kai ir vo­ve­rai­tės, o nuo gu­du­ kų ir vi­sų spal­vų ūmė­džių tie­siog akys raibs­ta. Vė­ly­ vą ru­de­nį, prieš pat šal­nas ar joms pra­si­dė­jus, ima dyg­ti ža­liuo­kės – tik­ri smė­ly­nų, smė­lio ko­pų gry­bai.

Dzū­ki­jo­je, pu­šy­nais ap­au­gu­sio­se ko­po­se au­ga pa­tys gra­žiau­si pa­va­sa­rį žy­din­tys au­ga­lai – vė­ja­lan­ dės ši­la­gė­lės. Rū­šis įra­šy­ta ne tik į Lie­tu­vos rau­do­ ną­ją kny­gą, bet sau­go­ma vi­so­je Eu­ro­pos Są­jun­go­je, jų ap­sau­gai stei­gia­mos sau­go­mos te­ri­to­ri­jos. Pa­va­ sa­rį vė­ja­lan­dės ši­la­gė­lės iš­sklei­džia di­de­lius, sod­riai mė­ly­nus ar mė­ly­nus su vio­le­ti­niu at­spal­viu žie­dus.

Daug kur vė­ja­lan­džių ši­la­gė­lių ne­be­li­ko ar­ba la­bai su­ma­žė­jo dėl žmo­nių kal­tės – nu­sky­nus žie­dus, ši­ la­gė­lės ne­be­ga­li dau­gin­tis. Ap­skri­tai ši­la­gė­lės la­bai įno­rin­gos. Joms tin­ka tik ne­rūgš­tūs, ge­riau­sia kar­ bo­na­tin­gi smė­ly­nai, rei­kia ne­ma­žai švie­sos. Su­bren­

dę ši­la­gė­lių vai­siai įsi­grę­žia į dir­vo­že­mį ir ta­da sėk­ los su­dygs­ta. Jei­gu vi­są že­mę den­gia veš­li sa­ma­nų ar nuo­kri­tų dan­ga, sėk­los ne­pa­sie­kia dir­vo­že­mio ir ne­su­dygs­ta ar­ba iš­au­gęs dai­gas žū­va.

Dzū­ki­jos ko­pų pa­pė­dė­se ir šiek tiek pra­ar­dy­tuo­ se šlai­tuo­se au­ga dar vie­ni įdo­mūs au­ga­lai – lie­tu­vi­ nės nak­ti­žie­dės. Rū­šis įra­šy­ta į Lie­tu­vos rau­do­ną­ją kny­gą ir 2009 m. su jos at­vaiz­du bu­vo iš­leis­ta pro­ gi­nė 50 li­tų si­dab­ri­nė mo­ne­ta. Skais­čiai raus­vais žie­ dais žy­din­tis au­ga­las ne vel­tui pa­va­din­tas lie­tu­vi­ne nak­ti­žie­de. Rū­šis pa­pli­tu­si tik Pie­tų Lie­tu­vo­je, Dzū­ki­ jos smė­ly­nuo­se, ir šiau­ri­nė­je Bal­ta­ru­si­jos da­ly­je. Že­my­ni­nių ko­pų esa­ma ir ki­to­se Lie­tu­vos vie­ to­se. Dau­ge­lis jų sau­go­mos ge­o­mor­fo­lo­gi­niuo­se draus­ti­niuo­se. Prieš tūks­tan­čius me­tų, ne­tru­kus po pas­ku­ti­nio­jo le­dyn­me­čio, su­pus­ty­tų ir da­bar miš­ku ap­au­gu­sių ko­pų ga­li­ma pa­ma­ty­ti Jur­bar­ko r., ne­ to­li Vieš­vi­lės re­zer­va­to, Kar­šu­vos gi­rios glū­du­mo­je esan­čia­me Kas­kal­nio ge­o­mor­fo­lo­gi­nia­me draus­ ti­ny­je. Įspū­din­gų ko­pų yra Ne­mu­no pa­kran­tė­se, Ram­by­no re­gio­ni­nia­me par­ke.

21

pav i r š i u s !

Med­vė­ga­lis – aukš­čiau­sia Že­mai­ti­jos kal­va Ši­la­lės r., apie 8 km į šiau­rės va­ka­rus nuo Kal­ti­nė­nų ir 12 km į pie­tus nuo Var­nių, En­dri­ka­vo k., Var­nių re­gio­ni­nis par­kas

2 1

3

4

1. Keistuolis paprastasis gegužvabalis.

2. Pilies kalnas nuo Medvėgalio viršūnės.

3. Šlaitų pievose pavasarį geltonuoja pavasarinės raktažolės.

4. Pietinis Medvėgalio šlaitas apaugęs medžiais.

26

A

ukš­čiau­sia Že­mai­ti­jos kal­va – Med­vė­ ga­lis, stūk­san­ti Ši­la­lės r., maž­daug už 8 km į šiau­rės va­ka­rus nuo Kal­ti­nė­nų, piet­ry­ti­nia­me Var­nių re­gio­ni­nio par­ ko pa­kraš­ty­je, tarp iš­skir­ti­nių Lie­tu­ vos kal­vų už­ima try­lik­tą­ją vie­tą. Jo vir­šū­nė iš­ki­lu­si į 234,6 m aukš­tį. Tai­gi Med­vė­ga­lis už pa­čią aukš­čiau­sią Lie­tu­vos kal­vą Aukš­to­ją že­mes­nis 59,2 m. Ne­pai­sant to, ma­žai ku­ri ki­ta kal­va su­si­ju­si su to­kia gau­sy­be is­ to­ri­nių įvy­kių kaip Med­vė­ga­lis. Sun­ku net su­skai­čiuo­ ti, kiek apie jį pa­sa­ko­ja­ma įdo­miau­sių le­gen­dų ir pa­ da­vi­mų, kiek daug gra­žių žo­džių apie jį pa­sa­ky­ta!

Med­vė­ga­lis ne tik aukš­čiau­sia Že­mai­ti­jos kal­ va, bet ir pi­lia­kal­nis. Jis tu­ri dvi vir­šū­nes. Ma­no­ma, kad aukš­tes­nio­ji Med­vė­ga­lio vir­šū­nė yra na­tū­ra­li, o že­mes­nio­ji pie­ti­nė – pi­lia­kal­nis. Že­mes­nio­ji da­lis dar va­di­na­ma Pi­lies kal­nu. Pir­mą kar­tą Med­vė­ga­lio pi­lis kry­žiuo­čių kro­ni­ko­se (ten ji va­di­na­ma cast­rum Me­ de­wa­gi­lin) ap­ra­šy­ta 1316 m. Tuo me­tu kry­žiuo­čiai Med­vė­ga­lio pi­lies ne­puo­lė, bet ži­no­ma, kad kry­ žiuo­čių or­di­no ka­riuo­me­nės pi­lį puo­lė net 20 kar­tų.

Pir­mą kar­tą kry­žiuo­čiai Med­vė­ga­lio pi­lies gy­nė­jus, ku­rių bu­vo maž­daug 6000, po at­kak­lių mū­šių įvei­ kė 1329 m. va­sa­rio 1 d. ir su­de­gi­no sto­vė­ju­sią pi­lį.

Už­puo­li­kai kraš­tą nu­siau­bė, o vie­tos gy­ven­to­jus pa­ krikš­ti­jo. Sa­ko­ma, kad ta­da že­mai­čiai pa­si­ža­dė­jo lai­ ky­tis ka­ta­li­kų ti­kė­ji­mo, ta­čiau jau po ke­lių mė­ne­sių jie at­si­sa­kė įža­dų ir vėl grį­žo prie pa­go­ny­bės.

Med­vė­ga­lis, kaip ir ki­tos ne­to­lie­se stūk­san­čios aukš­tos Že­mai­čių aukš­tu­mos kal­vos – Šat­ri­ja, Girgž­ dū­tė, Sprū­dis, Mo­te­rai­tis, Kiet­kal­nis, Žiog­ria­kal­nis,

Spin­gė, Bėkš­vė – su­da­ro ta­ko­skyrinį kal­vy­ną, ku­ris iš ry­tų pu­sės juo­sia per aukš­tu­mą nu­si­tę­su­sį di­džių­ jų du­bu­rių ruo­žą. Kal­vy­ną su­da­ro le­dy­ni­nės kil­mės kal­vos iš sluoks­niuo­to smė­lio, žvirgž­do ar­ba prie­ smė­lio, ku­riuos den­gia mo­re­ni­nis prie­mo­lis.

Med­vė­ga­lio, kaip ir ki­tų aukš­tų ka­lvų šlai­tuo­se iš­li­kę ne­ma­žai na­tū­ra­lių pie­vų, ku­rios va­sa­rą pa­si­ puo­šia įvai­rias­pal­viais žie­dais. Sau­suo­se ir ge­rai įšil­ do­muo­se kal­vų šlai­tuo­se au­gan­čius pie­vų au­ga­lus lan­ko dau­gy­bė spal­vin­gų dru­gių. Var­nių re­gio­ni­ nia­me par­ke iki šiol už­re­gist­ruo­ta 385 rū­šių dru­gių.

Ke­lių rū­šių dru­giai, to­kie kaip ru­da­kis sa­ty­riu­kas, juo­da­sis apo­lo­nas, tai­gi­nis dir­vi­nu­kas ir kt., įra­šy­ti į Lie­tu­vos rau­do­ną­ją kny­gą. Į šiau­rės va­ka­rus nuo Med­vė­ga­lio telk­šo di­ džiau­sias Že­mai­ti­jo­je na­tū­ra­lus Lūks­to eže­ras ir ge­ ro­kai už jį ma­žes­nis Par­še­že­ris. Abu eže­rus jun­gia Sie­tu­vos upe­lis, gar­sė­jan­tis se­no­vi­ne kūlg­rin­da.

Nuo Med­vė­ga­lio vi­sais me­tų lai­kais at­si­ve­ria nuo­sta­būs Že­mai­čių aukš­tu­mos kraš­to­vaiz­džiai.

Jei­gu gied­ra ir oras skaid­rus, žvel­giant nuo jo vir­šū­ nės ga­li­ma pa­tir­ti ne­nu­sa­ko­mą erd­vės po­jū­tį, vi­sai ki­to­kį, ne­gu lan­kan­tis aukš­tuo­se kal­nuo­se, pa­ma­ty­ ti dau­gy­bę stūk­san­čių kal­vų ir net­gi į šiau­rę už maž­ daug 30 km esan­čią Šat­ri­ją, o įdė­miai pa­si­žval­gius ga­li­ma su­skai­čiuo­ti net 14 baž­ny­čių bokš­tus.

Vie­to­var­džių spe­cia­lis­tai tei­gia, kad aukš­čiau­ sios Že­mai­ti­jos kal­vos pa­va­di­ni­mas ki­lęs iš upės var­ do. Ma­no­ma, kad rė­vo­mis te­kė­jęs upe­lis Med­va ar Med­vė, to­dėl ir pa­ti kal­va pra­va­din­ta Med­vė­ga­liu.

Pa­sak pa­da­vi­mo, ki­ta­dos Med­vė­ga­lio vir­šū­ nė­je bu­vu­si ga­lin­ga pi­lis. Kar­tą ją ap­su­po be­ga­ lės ge­le­ži­mi gin­kluo­tų prie­šų. Jų įveik­ti ne­ga­lė­jo net nar­siau­si pi­lies gy­nė­jai, to­dėl pri­rei­kė šauk­tis pa­gal­bos. Il­gai nie­kas ne­drį­so ei­ti per ge­le­ži­nį ap­gul­ties žie­dą, bet at­si­ra­do dvi mer­gi­nos, ku­rios pi­lies val­do­vui pa­sa­kiu­sios: „Mud­vi ga­li­va.“ Joms pa­vy­kę nak­ties me­tu pra­smuk­ti iš ap­sup­ties, pa­kvies­ti pa­gal­bą ir pi­lis bu­vo iš­va­duo­ta. Nuo to lai­ko kal­ną im­ta va­din­ti Med­vė­ga­liu.

Sa­ko­ma, kad am­žių am­žius Med­vė­ga­lis iš­li­ko ne­nu­ga­lė­tas, pi­lies įgu­la ne­mi­ru­si. Ji tik į kal­ną su­ėju­si. Ir da­bar nak­ti­mis ga­li­ma gir­dė­ti ra­gų tri­mi­ta­vi­mą pi­ly­je. Kar­tais pi­lis vėl iš­ky­lan­ti iš kal­no ir skęs­tan­ti lau­žų švie­so­je taip pat, kaip sa­vo ga­ly­bės me­tais. Ta­da at­si­da­ro pi­lies var­tai ir iš kal­no iš­jo­ja rai­te­lių pul­kai. Ga­li­ma gir­dė­ti ar­ klių ka­no­pų dun­de­sį ir ko­vos šūks­nius. Prie pi­lies pa­si­ro­do ir prie­šai – pul­kai ge­le­ži­mi kaus­ty­tų rai­te­lių. Sa­ko­ma, kad ko­va ne­ty­la li­gi auš­ros. Tik pa­te­kė­jus sau­lei vėl di­din­gai iš­ky­la ra­mus, ža­lių pie­vų ir miš­kų ap­sup­tas Med­vė­ga­lis.

27

pav i r š i u s

!

Šat­ri­ja – ar vien ra­ga­nų kal­nas?

Tel­šių r., Luo­kės sen., Pa­šat­ri­jos k., Var­nių re­gio­ni­nis par­kas

2 1

3

4

1. Vis rečiau pievose ganosi avių kaimenės.

2. Nuo Šatrijos kalno atsiveria Žemaičių aukštumos platybės.

3. Sosnovskio barščiai vieni iš pavojingiausių svetimžemių augalų.

4. Legendinis Šatrijos kalnas.

44

Š

at­ri­jos kal­nas, dar va­di­na­mas Pa­šat­ri­jos pi­ lia­kal­niu, yra ant­ro­ji pa­gal aukš­tį Že­mai­ti­jos kal­va. Jo vir­šū­nė iš­ki­lu­si į 228,7 m aukš­tį virš jū­ros ly­gio. Va­ka­ri­nis ir ry­ti­nis šlai­tai sta­tūs, nuo pa­pė­dės dau­giau kaip 25 m aukš­čio. Šat­ ri­ja tik 5,9 m že­mes­nė už aukš­čiau­sią Že­mai­čių aukš­tu­ mos kal­vą Med­vė­ga­lį, ku­ris stūk­so maž­daug 30 km į pie­tus Var­nių re­gio­ni­nia­me par­ke. Šat­ri­ja kar­tu su ki­ to­mis aukš­čiu iš­si­ski­rian­čio­mis kal­vo­mis su­da­ro ta­ko­ skyrinį kal­vy­ną, ku­ris iš ry­tų pu­sės juo­sia per Že­mai­čių aukš­tu­mą nu­si­tę­su­sį di­džių­jų du­bu­rių ruo­žą. Šat­ri­jos kal­nas ir jo apy­lin­kės, kaip ir vi­sa Že­mai­ čių aukš­tu­ma, iš­si­ski­ria iš­raiš­kin­gais kraš­to­vaiz­džiais. Šat­ri­jos apy­lin­kė­se įsteig­tas 813 ha už­iman­tis Šat­ri­ jos kraš­to­vaiz­džio draus­ti­nis, ku­rio tiks­las ap­sau­go­ ti ne tik šių vie­tų gam­tos, bet ir ar­che­o­lo­gi­nį pa­vel­ dą. Nuo kal­vos vir­šaus į vi­sas pu­ses at­si­ve­ria kva­pą gniau­žian­tys vaiz­dai: kiek akys už­ma­to, ban­guo­ja kal­vos su tarp jų įsi­ter­pu­siais slė­niais, lau­kais, ža­liuo­ jan­čiais miš­kais. Sau­lė­to­mis die­no­mis ga­li­ma įžiū­rė­ti Med­vė­ga­lio kal­ną, ga­na aiš­kiai ma­to­si Mo­te­rai­tis, Sprū­dė, Girgž­dū­tė ir ki­tos aukš­tos kal­vos. Gra­žiau­sia čia ru­de­nį, kai kal­vų šlai­tuo­se au­gan­čių me­džių la­pai nu­gels­ta ir nu­raus­ta. Ta­da iš­ryš­kė­ja ne tik kiek­vie­nos to­lu­mo­je dunk­san­čios kal­vos, dau­bos, vie­ni­šos so­ dy­bos, bet ir at­ski­rų me­džių kon­tū­rai.

Dau­giau kaip prieš 7 de­šimt­me­čius, 1937 m., že­ mai­čių po­etas Pra­nas Ge­nys ant Šat­ri­jos kal­no šven­

čiant Že­mai­čių die­nas pa­sa­kė: „Su Šat­ri­ja yra su­si­ju­si vi­sa se­no­vės že­mai­čių mi­to­lo­gi­ja, vi­sas že­mai­čių re­ li­gi­jos pa­slap­tin­gu­mas, kul­tas. Šat­ri­ja yra gy­vas liu­di­ nin­kas to, kas Že­mai­čiuo­se yra bu­vę. Ji yra pa­min­klas di­džios ir ver­tin­gos Že­mai­čių kraš­to dva­si­nės kul­tū­ ros.“ Var­gu ar ga­li­ma tiks­liau ir iš­sa­miau api­bū­din­ti Šat­ri­jos vaid­me­nį šio kraš­to is­to­ri­jai ir kul­tū­rai. Šat­ri­jos kal­va nuo se­nų se­no­vės bu­vo nau­do­ja­ ma ir kaip pi­lia­kal­nis. Ar­che­o­lo­gai, dar XIX a. pir­mo­ jo­je pu­sė­je pra­dė­ję ty­ri­nė­ti šias vie­tas, ap­ti­ko daug ver­tin­gų ir la­bai įdo­mių ra­di­nių. Jie nu­sta­tė, kad ant Šat­ri­jos kal­no sto­vė­jo me­di­nė pi­lis, pa­pė­dė­je bū­ta ne­ma­žos gy­ven­vie­tės. 2009 m. pi­lia­kal­nį ir jo pri­ei­ gas ty­rę ar­che­o­lo­gai ap­ti­ko ug­nia­vie­čių, ge­le­žies ly­ dy­mo at­lie­kų, žies­tos ke­ra­mi­kos šu­kių, žie­dą, kau­ li­nes šu­kas, žmo­nių ir gy­vū­nų kau­lų ir daug ki­to­kių ra­di­nių. Jie ma­no, kad kai ku­rie ra­di­niai iš V–VIII a., ki­ti – XV a. Ga­li bū­ti, kad pir­mo­sios gy­ven­vie­tės kal­ vos pa­pė­dė­je įsi­kū­rė maž­daug II a.

Apie Šat­ri­ją bu­vo su­dė­ta dau­gy­bė pa­sa­ko­ji­mų, le­gen­dų ir pa­da­vi­mų. Ne­ma­žai jų už­ra­šę tau­to­sa­kos rin­kė­jai ir kraš­to­ty­ri­nin­kai. Daž­niau­siai pa­sa­ko­ja­ma, jog kal­vą su­py­lę mil­ži­nai, bet kal­vos pa­va­di­ni­mo kil­ mė ir įvy­kiai vie­naip ar ki­taip sie­ja­mi su ra­ga­no­mis.

Kas­met, tre­či­ą­jį lie­pos šeš­ta­die­nį, se­no­jo že­mai­čių ti­kė­ji­mo tę­sė­jai ant Šat­ri­jos šven­čia Ga­bi­jos šven­tę.

Ne­to­li Šat­ri­jos esan­čia­me Žy­la­kių kai­me, kaip ir dau­ge­ly­je ki­tų Lie­tu­vos vie­tų, įsi­vei­sę ir vis nau­jus plo­ tus už­ka­riau­ja pa­vo­jin­gi in­va­zi­niai au­ga­lai – Sos­nov­ skio barš­čiai. Di­džiu­liai, pa­pras­tai apie 3 m aukš­čio, kar­tais net dau­giau kaip iki 4 m iš­styps­tan­tys au­ga­lai ke­lia pa­vo­jų ne tik ap­lin­kai, bet ir žmo­nėms. Iš Kau­ka­ zo ki­lu­sius Sos­nov­skio barš­čius dau­giau kaip prieš pu­ sę am­žiaus bu­vo ke­ti­na­ma au­gin­ti gy­vu­lių pa­ša­rui, bet pa­aiš­kė­jo, kad juo­se yra nuo­din­gų me­džia­gų, o ant odos pa­te­ku­sios sul­tys, vei­kiant sau­lės spin­du­liams, ją nu­de­gi­na. Su­si­da­ro pūs­lės, sun­kiai gy­jan­čios žaiz­dos, o ant pa­veik­tos odos il­gai iš­lie­ka tam­sios dė­mės. Sos­ nov­skio barš­tis įra­šy­tas į nai­kin­ti­nų sve­tim­že­mių rū­šių są­ra­šą, ta­čiau ten, kur jų įsi­vei­sė, ne taip pa­pras­ta juos iš­nai­kin­ti. Kiek­vie­nas su­bren­dęs barš­tis su­no­ki­na ir iš­ bars­to tūks­tan­čius sėk­lų, ku­rias iš­ne­šio­ja vė­jas.

Se­niai, la­bai se­niai po kraš­tą vaikš­čio­jo mil­ži­nai. Jie bu­vo la­bai di­de­li ir stip­rūs. Kar­tą nu­ mi­rė vie­no mil­ži­no mo­ti­na. Sū­nus la­bai gai­lė­jo­si jos ir grau­džiai ver­kė. Nuo tų aša­rų at­si­ra­do eže­ ras Ak­la­e­že­riu va­di­na­mas. Paskui mil­ži­nas nu­si­ mo­vė nuo ran­kos pirš­ti­nę, pri­si­sė­mė į ją že­mių ir, nu­ne­šęs ten, kur gu­lė­jo jo mo­ti­na, su­py­lė di­de­lį ka­pą. Ta­da ir at­si­ra­do Šat­ri­jos kal­nas.

Se­nų se­no­vė­je ant vie­no kal­no su­si­rink­da­vo ra­ga­nos. Jos šok­da­vo ir links­min­da­vo­si kas­nakt, kol už­gie­do­da­vo gai­džiai. Vie­ną nak­tį jos taip įsi­sma­gi­no, kad ne­be­iš­gir­do net su­gy­du­sių gai­ džių. Kai pa­te­kė­jo sau­lė, jos bai­siau­siai iš­si­gan­do, pa­grie­bė sa­vo šat­ras ir nu­skri­do. Tik vie­na ra­ga­ na ne­ra­do sa­vo šat­ros. Ji vis laks­tė ir šau­kė: „Kur ma­no šat­ra?“ Nuo to lai­ko ir pa­va­di­no tą kal­ną Šat­ri­jos var­du.

45

u p ė s

!

Skrob­lus – šal­ti­nių upė Va­rė­nos r., Mar­cin­ko­nių se­niū­ni­ja, Dzū­ki­jos na­cio­na­li­nis par­kas Il­gis – 17,3 km Ba­sei­no plo­tas – 76,1 km2

S

krob­lus yra vie­nas iš pa­čių įdo­miau­sių ir pa­slap­tin­giau­sių Lie­tu­vos upe­lių. Upe­lio iš­ta­kos yra Mar­gio­nių kai­mo pa­kraš­ty­ je – įdo­miais pa­sa­ko­ji­mais ir le­gen­do­mis api­pin­tas „Bo­bos dar­žo“ šal­ti­nis, ku­rio van­de­nys srū­va iš gi­lių po­že­mių. Skrob­laus ver­smės pa­skelb­tos gam­tos pa­min­klu. Nu­vin­gu­ria­vęs 17,3 km, Skrob­lus tarp Pu­vo­čių ir Tras­nin­ko kai­mų sa­vo šal­tus van­de­nis įlie­ja į Mer­kį.

Sa­niai sa­niai sė­dė­da­vu­si prie to šal­ci­nio se­na mo­te­riš­kė ir lauk­da­vu­si, kol ja­me vai­kai iš­ plauks. Tuos vai­kus mo­te­riš­kė ati­duo­da­vo rū­pin­ tis ge­roms kai­mo šei­moms. Ta­čiau po kiek lai­ko dvi pa­ne­lės su­gal­vo­jo, jog kai­me per daug vai­kų at­si­ra­do ir ban­dė an­gą to šal­ci­nio su kar­ti­mi už­ kirs­ti. Ne­pa­vy­kus to pa­da­ry­ti jos tie­siog už­ri­ti­no ak­me­nį ant tos an­gos ir kai­me su­ma­žė­jo vai­kų.

Bo­bu­lė (pri­ėmė­ja) atai­da­vu­si prieg šal­ci­nė­lio ir lauk­da­vu­si, kol nu­te­ka van­de­nai, o pas­kum, ne­ ži­nia ka­du at­sve­ria pa­slap­tin­gos du­ra­lės, kat­rų ne­ra­gėc, jir iš­plau­kia lė­lu­kas. Bo­bu­lė sus­gau­na tų vai­ke­lį, nu­maz­go­ja, su­vy­nio­ja ir ne­ša na­mo­pi, kur jį my­lės jir au­gys...

2 1

3

1. Krištolo skaidrumo Skroblaus vanduo.

2. Per Skerdzimų pievas ramiai sruvenantis Skroblus.

3. Pakrančių pievelėse žydi plačialapės gegūnės.

78

Prie pat iš­ta­kų Skrob­lus yra siau­ras, ma­žiau nei 1 m plo­čio upe­liu­kas, ku­riuo kiek­vie­ną se­kun­dę pra­ te­ka vi­du­ti­niš­kai po 8 lit­rus le­do šal­tu­mo van­dens.

Te­kė­da­mas to­lyn nuo Mar­gio­nių kai­mo, Skrob­lus pa­ma­žu pla­tė­ja, nes į jį įsi­lie­ja vis nau­jų ir nau­jų, di­ de­lių ir ma­žų šal­ti­nių van­de­nys. Prieš pat Du­bi­nin­ko kai­mą Skrob­laus van­de­nis dar pa­pil­do per pu­šy­nus ati­te­kė­ju­sio ma­žo, vos 3,6 km il­gio Ber­ši­bar­kos upe­ lio (kai kas jį va­di­na Du­bu­rių upe­liu) van­de­nys. Iki Mer­kio at­sru­ve­nu­sio Skrob­laus de­bi­tas jau sie­kia 700 lit­rų per se­kun­dę. Lie­tu­vo­je ki­to to­kio trum­po ir to­kio van­de­nin­go upe­lio nė­ra.

Ko­dėl Skrob­lus toks van­de­nin­gas? Vie­na iš svar­ biau­sių prie­žas­čių, ko­dėl Skrob­lus yra van­de­nin­gas ir net karš­tą va­sa­rą, kai ki­ti upe­liai ge­ro­kai nu­sen­ka, jis ma­žai te­nus­lūgs­ta, yra jį mai­ti­nan­tys šal­ti­niai ir ver­smės. Upe­lio pa­kran­tė­se, tai to­liau, tai ar­čiau va­ gos, yra įvai­raus dy­džio ver­smių ir šal­ti­nių. Di­džiau­ si, be jau mi­nė­to „Bo­bos dar­žo“ šal­ti­nio, duo­dan­čio pra­džią, yra Ka­pi­niš­kių kai­me esan­tys Sa­mar­do­tiš­ kių ir Čirkš­tų šal­ti­niai, Aukš­ta­kal­nio kai­me – Aukš­ tų­jų šal­ti­nis (kar­tais Aukš­ta­kal­nio Bro­niaus šal­ti­niu va­di­na­mas), Rud­nios kai­me – Ku­bil­ny­čios šal­ti­nis.

Nie­kas ne­su­skai­čiuos, kiek ma­žų šal­ti­nė­lių, ver­smių ir ver­sme­lių van­de­nis pluk­do į Skrob­lų. Dėl to net ir karš­čiau­sią va­sa­rą Skrob­laus van­duo iš­lie­ka la­bai šal­tas, o šal­čiau­sio­mis žie­mo­mis upe­lio ne­su­kaus­to le­das. Skrob­laus van­duo skaid­rus ir ty­ras. Už­su­kę į Du­bi­nin­ko kai­mą vel­tui ieš­ko­si­te šu­li­nių. Čia jie ne­ rei­ka­lin­gi, nes žmo­nės van­de­nį nuo se­nų lai­kų se­ mia tie­siai iš upe­lio.

Ne­daug kur ki­tur Lie­tu­vo­je ga­li­ma ste­bė­ti su­fo­ zi­jos reiš­ki­nius, o tiek daug ir to­kių įspū­din­gų su­fo­ zi­nių cir­kų, ko­kie yra prie Skrob­laus, dau­giau tik­rai nie­kur ne­pa­ma­ty­si­te. Su­fo­zi­ja va­di­na­mas reiš­ki­nys, kai iš že­mės sluoks­nių pra­si­sun­kian­tys šal­ti­nių van­ de­nys iš­plau­na ir iš­ne­ša smė­lin­gas nuo­gu­las. Dėl to šlai­tuo­se su­si­da­ro kra­te­rius pri­me­nan­tys, daž­ niau­siai pu­sės pil­tu­vo pa­vi­da­lo du­bu­riai, ku­rių dug­ ne al­ma šal­ti­niai ir te­ka jų van­dens upe­liu­kai. Se­nų su­fo­zi­nių cir­kų šlai­tai ap­au­gę me­džiais, o jau­nes­nių daž­nai bū­na pli­ki, su griū­van­čiu ir slen­kan­čiu klam­

piu grun­tu. Įspū­din­giau­si su­fo­zi­niai cir­kai yra prie Ka­pi­niš­kių kai­mo, kai­ria­ja­me Skrob­laus kran­te ir ties Rud­nios kai­mu.

Skrob­laus apy­lin­kės iš­si­ski­ria nuo­sta­biais kraš­to­vaiz­džiais. Nuo pat iš­ta­kų iki Ka­pi­niš­kių kai­ mo pa­bai­gos Skrob­laus slė­nis pa­skelb­tas kraš­to­ vaiz­džio draus­ti­niu. Ypač įspū­din­gi vaiz­dai at­si­ve­ ria nuo aukš­to šlai­to de­ši­nia­ja­me Skrob­laus kran­te ties Ka­pi­niš­kiais. Abi­pus upės ply­ti že­ma­pel­kės, dzū­kų va­di­na­mos Sker­dzi­mų pie­vo­mis. Že­ma­pel­ kės ne­pa­pras­tai tur­tin­gos re­tų rū­šių au­ga­lų. Jo­se au­ga Lie­tu­vo­je ir vi­so­je Eu­ro­po­je re­tos pel­ki­nės uo­las­kė­lės. Va­sa­ros pra­džio­je čia pra­žys­ta dau­gy­ bė puoš­nių ge­guž­rai­bi­nių šei­mos au­ga­lų. Var­gu ar kur ki­tur Lie­tu­vo­je to­kia­me ne­di­de­lia­me plo­te įma­no­ma ap­tik­ti be­veik vi­sas ša­ly­je pa­pli­tu­sias ge­ gū­nes. Pel­kės pa­kraš­čius juo­sian­čio­se pie­vo­se pa­ si­tai­ko pla­čia­la­pių ge­gū­nių, že­ma­pel­kė­se – gau­su rau­do­nų­jų ir bal­ti­ji­nių, kiek re­čiau pa­si­tai­ko gels­vų­ jų ge­gū­nų. Ypač įdo­mūs au­ga­lai to­se vie­to­se, kur kal­kin­gas dir­vo­že­mis. Šlai­tų pie­ve­lė­se au­ga rau­do­ nie­ji gar­be­niai, di­džia­žie­dės juod­gal­vės, tam­sia­la­ piai skiau­ta­lū­piai, žals­va­žie­dės nak­ti­žie­dės.

Prie Du­bi­nin­ko kai­mo Skrob­laus pa­kran­tė­se ply­ ti smė­ly­nai, ku­riuo­se, be vi­siems smė­ly­nams įpras­tų au­ga­lų, ga­li­ma pa­ma­ty­ti ir vie­ną iš ne­dau­ge­lio Lie­tu­ vo­je en­de­mi­nių rū­šių – Gors­kio pū­te­lį. Po­le­dyn­me­čiu su­si­da­riu­si rū­šis pa­pli­tu­si tik pie­ti­nės Lie­tu­vos da­lies ir Bal­ta­ru­si­jos šiau­ri­nės da­lies smė­ly­nuo­se.

Ne­ma­žas Skrob­laus ruo­žas – nuo Ka­pi­niš­kių kai­mo šiau­ri­nio pa­kraš­čio ir be­veik iki Du­bi­nin­ko kai­mo – pa­skelb­tas Skrob­laus gam­ti­niu re­zer­va­tu.

Jo tiks­las – iš­sau­go­ti uni­ka­lų pra­lauž­ti­nio kan­jo­ni­nio slė­nio gam­ti­nį kom­plek­są, Skrob­laus upe­lio hid­rog­ ra­fin ­ ę struk­tū­rą ir hid­ro­lo­gi­nį re­ži­mą. Ypač įspū­din­ ga ne­di­de­lė Ku­bil­ny­čios pel­kė, esan­ti šiau­ri­nia­me Rud­nios kai­mo pa­kraš­ty­je, kai­ria­ja­me Skrob­laus kran­te. Iš tik­rų­jų ji pa­na­ši į ku­bi­lą – ma­tyt, su­si­da­rė se­no su­fo­zi­nio cir­ko vie­to­je.

Tarp Ka­pi­niš­kių ir Rud­nios kai­mų yra iš­li­ku­sių se­no­vi­nės ge­le­žies lie­jyk­los pėd­sa­kų.

Skrob­lu­je, kaip ir ki­to­se šal­to­se, šva­rio­se upė­ se, gy­ve­na upė­ta­kiai, vei­sia­si ma­žo­sios nė­gės. Kai ku­rio­se upe­lio pa­kran­tės vie­to­se iš­li­kę se­nų dre­vė­ tų me­džių, ku­riuo­se įsi­ku­ria re­ti paukš­čiai – žal­var­ niai, ku­ku­čiai, ul­du­kai.

79

u p ė s

!

Ūla – upė gro­bi­kė Iš­ta­kos Bal­ta­ru­si­jo­je, Pe­le­sos apy­lin­kė­se, į Mer­kį įte­ka Va­rė­nos r. ties Mar­da­sa­vo kai­mu

2 1

3

1. Ant kadagio šakos ilsisi geltonžiedis kordulegastras.

2. Vaizdingi Ūlos vidurupio slėniai.

3. Ūla plaukiantys poilsiautojai dažnai sustoja prie Ūlos akies šaltinio.

86

P

er Dzū­ki­jos smė­ly­nus, miš­kus ir pel­kių pa­ kraš­čiais sru­ve­nan­ti Ūla yra vie­na iš vaiz­ din­giau­sių ir įdo­miau­sių Lie­tu­vos upių. Ūlos iš­ta­kos yra Bal­ta­ru­si­jo­je, Gar­ di­no sri­ty­je, Pe­le­sos apy­lin­kė­se. Tiks­liai nu­sta­ty­ti, kur ji pra­si­de­da, sun­ku, nes to­se vie­to­se daug pel­kių, ba­lų ir me­lio­ra­ci­jos ka­na­lų. Te­kė­da­ma šiau­rės kryp­ti­mi, Ūla Lie­tu­vos te­ri­to­ri­ją pa­sie­kia į pie­tus nuo Du­bi­čių. Iš pra­džių te­kė­ju­si į šiau­rę, ties Du­bi­čiais Ūla pa­su­ka į šiau­rės va­ka­rus, pas­kui ties Krokš­lio kai­mu dar kar­tą da­ro vin­gį į šiau­rę, o nuo Rud­nios kai­mo vėl pa­su­ku­si į šiau­rės va­ka­rus taip te­ka iki pat san­ta­kos su Mer­kiu. Nuo tos vie­tos, kur tiks­liai ži­no­ma, kad pra­si­de­da tėk­mė, iki žio­čių Ūla sru­ve­na 84,4 km.

Ne­to­li Du­bi­čių į Ūlą įte­ka Kat­ra, tiks­liau pa­sa­kius, vie­na Kat­ros upės da­lis, te­kan­ti į ry­tus. Ūla spar­čiai gi­li­no va­gą, grau­žė­si gi­lyn, vin­gia­vo į šo­nus. XIX a. vi­du­ry­je (kai kur nu­ro­do­ma, kad 1841 m. per smar­kų pa­va­sa­rio po­tvy­nį) van­duo ga­lu­ti­nai pra­ar­dė abie­jų upių ba­sei­nų ta­ko­skyrą ir van­duo iš Kat­ros in­ta­ko Du­ bės ėmė te­kė­ti į Ūlą. Vė­liau Ūlos link ėmė sru­ven­ti ki­ tas Kat­ros in­ta­kas Pe­le­sa, o pas­kui į ją pa­su­ko Kat­ros aukš­tu­pio ir dar ke­lių ne­di­de­lių in­ta­kų van­duo. Nuo to lai­ko 410 km² Kat­ros ba­sei­no ati­te­ko Ūlai. Štai dėl ko ji ne­re­tai va­di­na­ma gro­bi­ke! Iki šiol Ūla la­bai ne­ra­mi upė – nuo­lat plau­na ir ar­do bi­rius smė­lė­tus kran­tus, prie jos yra ne­ma­žai vaiz­din­gų smė­lė­tų skar­džių.

Ūlos ba­sei­no po­ky­čiai la­bai pa­kei­tė abi upes.

Da­lį Kat­ros ba­sei­no už­gro­bu­sios Ūlos ba­sei­no plo­tas pa­di­dė­jo 62 proc. (iki 752,9 km2), o van­de­nin­gu­mas – 63 proc. Kat­ros ba­sei­no plo­tas su­ma­žė­jo 23 proc., o van­de­nin­gu­mas – 27 proc. Bet čia dar ne vis­kas. Ūlos ba­sei­ne esan­čių di­džiau­sių eže­rų plo­tas su­ma­žė­jo net 95 proc. Smar­kiai pa­ki­to Ūlos nuo­tė­kis. Pa­si­kei­ tus ba­sei­nui, per me­tus ji į Mer­kį ėmė pluk­dy­ti maž­ daug 100 mln. m3 van­dens dau­giau, ne­gu pluk­dė iki tol, o jos ba­sei­no eže­ruo­se esan­čio van­dens kie­kis su­ma­žė­jo be­veik 30 mln. m3. Da­bar Ūla į Mer­kį per se­kun­dę vi­du­ti­niš­kai at­ne­ša po 5,58 m³ van­dens.

Už ke­lių ki­lo­met­rų nuo Pa­uo­su­pės kai­mo Ūla iki pat žio­čių te­ka per Dzū­ki­jos na­cio­na­li­nį par­ką. Iš pra­džių be­veik vi­są slė­nį už­ima šla­pia sal­pa, ku­rios pa­kraš­čiuo­se ver­čia­si šal­ti­niai. Nuo Zer­vy­nų ji sru­ ve­na per siau­rą slė­nį su sta­čiais, la­bai vaiz­din­gais, vie­to­mis ar­do­mais šlai­tais. Tarp Zer­vy­nų ir Man­čia­ gi­rės de­ši­nia­ja­me Ūlos kran­te yra du eže­rai – Mekš­ ri­nis ir Iš­rū­gi­nis. Į Ūlą iš Iš­rū­gi­nio te­ka to­kio pat var­ do upe­lis. Slė­ny­je tarp Man­čia­gi­rės ir Žiū­rų kai­mų ver­čia­si la­bai įdo­mus šal­ti­nis – Ūlos akis.

Ap­link Ūlą ve­šan­čiuo­se miš­kuo­se, šlai­tuo­se, slė­ nio pie­vo­se au­ga ne­ma­žai re­tų au­ga­lų. Kai ku­rių iš jų, pa­vyz­džiui, Gors­kio pū­te­lio, nie­kur ki­tur Lie­tu­vo­je ne­pa­ma­ty­si­te, tik Dzū­ki­jos na­cio­na­li­nia­me par­ke ir jo pri­ei­go­se. Gors­kio pū­te­lis yra en­de­mi­nė rū­šis, pa­ pli­tu­si tik Pie­tų Lie­tu­vo­je ir Bal­ta­ru­si­jos smė­ly­nuo­se.

Sau­suo­se at­vi­ruo­se ar re­to­mis pu­ši­mis ap­au­gu­siuo­ se šlai­tuo­se au­ga smil­ty­ni­niai gvaz­di­kai, tam­sia­la­piai skiau­ta­lū­piai, vė­ja­lan­dės ši­la­gė­lės, pel­kė­se ir šla­pio­ se pa­krū­mė­se ga­li­ma pa­ma­ty­ti pel­ki­nių uo­las­kė­lių ir mė­ly­nų­jų pa­le­mo­nų. Pa­kran­tė­se ir ap­lin­ki­niuo­se miš­kuo­se gy­ve­na ne­ma­žai re­tų paukš­čių. Kar­tais ga­li­ma iš­vys­ti spal­vin­gų tul­žių, žal­var­nių. Ūlos upės at­kar­pa že­miau Rud­nios yra įra­šy­ta į Eu­ro­pi­nės svar­ bos bu­vei­nių ap­sau­gai skir­tų te­ri­to­ri­jų są­ra­šą – jo­je sau­go­mos ūd­ros ir ma­žo­sios nė­gės. Ūlos pa­kran­tė­se žmo­nės ap­si­gy­ve­no dar ak­ mens am­žiu­je. Įvai­rio­se vie­to­se ras­ta to lai­ko­tar­pio gy­ven­vie­čių ir sto­vyk­lų lie­ka­nų. Ne ma­žiau įdo­mūs ir da­bar­ti­niai kai­mai, daug kur iš­lai­kę šiam kraš­tui

bū­din­gą ar­chi­tek­tū­rą. Vien po Zer­vy­nų kai­mą ga­li­ ma va­lan­dų va­lan­das klai­džio­ti ir gė­rė­tis pa­pras­tu dzū­kiš­kų tro­be­sių, se­no­viš­kų dar­že­lių, pa­ke­lė­se sto­vin­čių kry­žių ža­ve­siu. Įdo­mūs ir ki­ti et­no­gra­fi­niai kai­mai – Man­čia­gi­rė, Žiū­rai, Tra­kiš­kiai ir Pa­ū­liai.

Nuo se­niai Ūlą gar­bi­na van­dens tu­riz­mo mė­gė­ jai. Juos vi­lio­ja ne tik ver­žli upės tėk­mė, ga­na šal­tas skaid­rus van­duo, bet ir kil­pų, vin­gių, po­sū­kių ir kliū­ čių gau­sa. Plau­kian­tiems bai­da­rė­mis ne vie­no­je vie­ to­je ke­lią už­tve­ria iš­vir­tę me­džiai ar sek­lu­mos. Pa­si­ ren­gu­siems plauk­ti ne­ga­li­ma pa­mirš­ti, kad Dzū­ki­jos na­cio­na­li­nia­me par­ke Ūla plauk­ti lei­džia­ma nuo ge­ gu­žės 1 d. iki spa­lio 1 d. ir tik bai­da­rė­mis. Per die­ną upe lei­džia­ma pra­plauk­ti ne dau­giau kaip 100 bai­ da­rių, bet prieš plau­kiant rei­kia su­mo­kė­ti mo­kes­tį. Į kran­tą iš­lip­ti ga­li­ma tik nu­ro­dy­to­se vie­to­se. To­kių ri­bo­ji­mų ima­ma­si sie­kiant ap­sau­go­ti leng­vai pa­žei­ džia­mas upės ir jos pa­kran­čių eko­sis­te­mas.

87

e ž e r a i !

As­ve­ja – il­giau­sias Lie­tu­vos eže­ras As­ve­jos re­gio­ni­nis par­kas Eže­ras Mo­lė­tų, Šven­čio­nių ir Vil­niaus ra­jo­nų sa­vi­val­dy­bė­se Il­gis – 29 km Plo­tas – 978,2 ha

2 1

3

4

1. Rudagalvis kiras.

2. Ruduo prie Karpakėlio kaimo.

3. Braido pilkasis garnys.

4. Pilkieji garniai ilsisi medyje.

98

K

iek­vie­nas eže­ras tu­ri sa­vo vei­dą ir cha­ rak­te­rį. Tai pri­klau­so ne tik nuo jo kil­mės, bet ir nuo ki­tų da­ly­kų: for­mos, gy­lio, kran­tų, pa­kran­tės miš­kų.

As­ve­ja, ku­rią anks­čiau va­di­no Du­ bin­gių, pa­kran­tės mies­te­lio, var­du, yra siau­ra van­ dens pro­ta­ka – lyg upė. Vi­są eže­rą – be­veik 30 ki­ lo­met­rų il­gio, ga­lė­tu­me pa­ma­ty­ti tik iš pa­dan­gių.

As­ve­jos eže­ro įlan­kos, at­ša­kos tu­ri sa­vo var­dus – svar­biau­sios yra 5 ki­lo­met­rų il­gio Žalk­ty­nė, 3 ki­lo­ met­rų Vy­rio­ga­la. Eže­ran įsi­ter­pia Ša­ky­mo, Ša­ki­mo, Du­bin­gių pu­sia­sa­liai. Prie As­ve­jos daug kai­mų, to­ dėl eže­ro da­lis leng­va va­din­ti ir jų var­dais.

As­ve­ja vin­giuo­ja tarp kal­vų, ku­rias su­stū­mė pas­ku­ti­nio le­dyn­me­čio le­do luis­tai. Tie­sa, jie pa­tys įstri­go tarp jų ir čia iš­tir­po – nuo aukš­to kal­no ga­ li­ma su­ras­ti šių le­do guo­lių vie­tas. Le­dy­nai tir­po il­ gai, jų van­duo te­kė­jo pla­čiu srau­tu, pas­kui su­si­rin­ko siau­res­nė­se iš­grau­žo­se, lo­mo­se, at­ša­ko­se. Il­gai vi­ so­je As­ve­jos apy­lin­kė­je ply­tė­jo di­de­lis eže­ras, ku­ris vė­liau li­ko tik da­bar­ti­nio eže­ro guo­ly­je, o ki­to­se že­ mu­mo­se li­ko ki­ti eže­rai ir pel­kės. Da­bar žiū­rė­da­mas į dau­giau kaip 30 eže­rų eže­rė­lių su­pran­ti, kaip jie jun­gė­si, kur te­kė­jo juos vie­ni­ju­sios upės.

Kur As­ve­jos kran­tai lėkš­ti ir že­mi – ji pla­tes­nė.

Ta­čiau ki­tur eže­ras siau­ras – vos po­ros šim­tų met­rų plo­čio. Kran­tai čia aukš­ti ir sta­tūs, to­kie pat, sta­čiai ny­ran­tys gel­mėn, jie ir po van­de­niu. Na­rai, pir­mą­ kart pa­te­kę As­ve­jon, nu­stem­ba, iš­vy­dę gel­mėn

smun­kan­tį dug­ną. Gi­liau­siuo­se du­bu­riuo­se As­ve­ja yra iki 50 met­rų gy­lio, ki­tur – iki 35, o eže­ro gy­lio vi­dur­kis – apie 15 met­rų. Tarp miš­kų esan­tis gi­lus eže­ras tam­sus, ja­me ne­daug van­dens au­ga­lų. Tik pa­kraš­čiuo­se au­ga nen­drės, sek­lu­mo­se lin­guo­ja mel­dai.

As­ve­ja – lyg upė: iš kran­tų ir dug­no sa­vo van­ de­ni­mis ją mai­ti­na šal­ti­niai, iš pa­ša­lių – upe­liu­kai. Iš Žver­no eže­ro į As­ve­ją sku­ban­ti Žver­na sa­vo van­de­ nis ati­duo­da Ba­luo­šų eže­rui, iš jo iš­te­ka jau ki­tu – Ba­luo­šos – var­du šau­kia­ma. Ver­smių ar ma­žų eže­ rė­lių mai­ti­na­mos, šal­ti­nių ir pel­ku­čių pa­pil­do­mos As­ve­jon sku­ba Vė­lių upe­lė, Stir­ne­lė, Kir­nė. Iš Suo­ se­lio eže­ro iš­te­ka Jur­kiš­kio upe­lis, ku­ris iki As­ve­jos ke­liau­ja tik ki­lo­met­rą, ta­čiau įvei­kiant šį ke­lią jo dug­ nas pa­gi­lė­ja pen­kio­li­ka met­rų. O pa­ti As­ve­ja duo­da pra­džią Du­bin­gai, iš­te­kan­čiai iš piet­ry­ti­nės eže­ro da­lies ir sku­ban­čiai į Žei­me­ną.

As­ve­ją ži­no ne tik žve­jai, gau­dan­tys ly­de­kas ir eše­rius, ly­nus ir vė­gė­les, be­si­mė­gau­jan­tys eže­ri­nė­mis stin­to­mis. Tik gi­liuo­se van­de­ny­se gy­ve­na šios žu­ve­lės.

As­ve­ja, ku­rią pa­pras­ta pa­siek­ti iš vi­sų pu­sių, mėgs­ta­ ma po­il­siau­to­jų, van­dens tu­ris­tų. Še­šio­se eže­ro sa­lo­ se ga­li­ma iš­lip­ti, pa­si­žval­gy­ti. Ta­čiau po­il­siau­ti rei­kia trauk­ti į kran­tą, kur įreng­tos su­sto­ji­mo vie­tos.

Va­žiuo­da­mi į Du­bin­gius nuo Gied­rai­čių pu­sės, As­ve­ją ker­ta­me be­veik šim­to met­rų til­tu – Lie­tu­vo­ je ne­daug to­kio dy­džio til­tų per eže­rus. Toks til­tas čia bu­vo prieš šimt­me­čius, juo pas gra­ži­ą­ją Bar­bo­rą Rad­vi­lai­tę at­va­žia­vo Žy­gi­man­tas Au­gus­tas. Ta­čiau nau­ja­sis til­tas pre­zi­den­to A. Sme­to­nos rū­pes­čiu bu­ vo pa­sta­ty­tas 1934 me­tais.

Ta­da, kai Du­bin­gių eže­ro vie­to­je dunk­so­jo pla­ti dy­ky­nė, ša­lia ant aukš­tu­mė­lės, kur da­bar sto­vi mies­te­lis, gy­ve­no se­nas žmo­gus, var­du Aš Vė­jas.

Jo pa­ti bu­vo di­de­lė pik­čiur­na ir taip smar­kiai švep­ luo­da­vo, kad net sa­vo vy­ro var­do ne­­iš­tar­da­vo. Dėl to ir pa­si­li­ko vi­sam lai­kui iš­krai­py­tas eže­ro var­das.

Užuot va­di­nę Aš­vė­ju, žmo­nės va­di­na Du­bin­gių eže­rą As­ve­ja, kaip se­nu­ką šauk­da­vo jo pa­ti.

Čia, ne­to­li il­go­jo til­to, sru­ve­na Du­bin­gių, o prie Ver­by­liš­kių kai­mo – Kry­žiok­rais­čio šal­ti­niai. Ta­čiau dau­ giau­siai šal­ti­nių trykš­ta pa­čiam eže­re, jo gel­mė­se.

Prie As­ve­jos ir jo­je pa­čio­je – daug gy­vy­bės: čia su­si­tin­ka pu­šy­nai, miš­rių me­dy­nų miš­kai ir ža­li la­puo­ ty­nai. Daug kur stūk­so se­ni ąžuo­lai, ži­no­mi vi­soj apy­ lin­kėj. Vi­sai ne­se­niai tarp As­ve­jos eže­ro ir Vy­rio­ga­los įlan­kos stūk­so­jo iš­džiū­vu­si apie 350 me­tų am­žiaus, 160 cen­ti­met­rų sker­smens ir 30 met­rų aukš­čio Pur­ vi­niš­kų pu­šis, ko ge­ro, sto­riau­sia vi­so­je Lie­tu­vo­je. Ta­ čiau 2009 m. ru­de­nį ji ne­at­lai­kė vė­jų ir nu­lū­žo.

As­ve­jos eže­ro ir Žalk­ty­nės įlan­kos ker­tėj glau­ džia­si sen­gi­rė – Ša­ky­mo miš­kas. Ban­guo­tas rel­je­fas, sta­tūs, eže­ran be­si­lei­džian­tys šlai­tai ap­au­gę ąžuo­ lais, kle­vais, uo­siais, pu­ši­mis. Čia – re­zer­va­tas, šie me­džiai nie­ka­da ne­re­gės pjūk­lo. Eže­ro pa­šlai­tė­se daug kur va­sa­ros pra­džioj gel­to­nuo­ja rus­me­nės, pie­ve­lė­se kve­pia sirps­tan­čios že­muo­gės. Eže­ro pa­kran­tė­se su­šmė­žuo­ja bal­tos brie­džių ko­jos, sek­ lu­mo­je su­pliuš­ka beb­rai, ant nu­vir­tu­sių me­džių ka­ mie­nų sa­vo šei­my­nas sau­go di­die­ji dan­čias­na­piai.

Ko­kia dos­ni As­ve­ja – gi­li, van­de­nin­ga, sa­vo tur­tus da­li­jan­ti žmo­gui, paukš­čiui, pa­kran­tės ąžuo­lui.

Pil­k a­sis gar­nys (Ar­dea ci­ne­rea) Ma­žes­nis už gan­drą, pil­kas il­ga­kak­lis paukš­tis. Prie­ ki­nė kū­no da­lis su tam­siom juo­dom iš­il­gi­nėm dė­ mėm. Virš akių yra juo­da juos­te­lė, pa­kau­šy­je il­gas juo­dų plunks­ne­lių kuo­das. Lai­ko­si prie van­dens tel­ki­nių, kur brai­do ir ty­ko žu­vų. Ga­na pa­sta­bus ir at­sar­gus. Pe­ri aukš­tai me­džiuo­se, ko­lo­ni­jo­se. Liz­de už­au­ga 2–4 jau­nik­liai, ku­riuos tė­vai mai­ti­na at­neš­ to­mis žu­vi­mis. Kar­tais žie­mo­ja Lie­tu­vo­je. Žie­mo­ti iš­skren­da į Af­ri­ką ar Va­ka­rų Eu­ro­pą.

99

e ž e r a i !

Lūks­tas – eže­ras su gin­ta­rais Tel­šių r., 5 km į piet­va­ka­rius nuo Var­nių, Var­nių re­gio­ni­nis par­kas

1 2

3

1. Sekliu atabradu nendrės tolokai įsibridusios į ežerą.

2. Lūksto gintarai.

3. Šiaurinė ežero pakrantė.

118

P

a­čia­me Že­mai­ti­jos vi­du­ry­je, ne­to­li se­niau svar­biu šio kraš­to ir vi­sos Lie­tu­vos kul­ tū­ros cen­tru bu­vu­sių Var­nių ty­vu­liuo­ja Lūks­to eže­ras. Pa­gal dy­dį Lie­tu­vo­je jis už­ima 12 vie­tą, o Že­mai­ti­jo­je už jį di­des­ nis tik Pla­te­lių eže­ras. Ta­čiau Pla­te­lių eže­ras yra pa­tvenk­tas, to­dėl Lūks­tui ati­ten­ka Že­mai­ti­jo­je di­ džiau­sio na­tū­ra­laus eže­ro ti­tu­las. Lūks­tas gar­sė­ja ne vien dy­džiu. Nuo se­no eže­ro pa­kran­tė­se ran­da­ ma gin­ta­ro ir daž­nai sa­ko­ma, kad jis vie­nin­te­lis Lie­ tu­vo­je eže­ras, į kran­tą iš­me­tan­tis gin­ta­ro.

Iš kur Lūks­to eže­re at­si­ra­do gin­ta­ro? Ar ki­tuo­se Lie­tu­vos eže­ruo­se nė­ra gin­ta­rų? Ge­o­lo­gai nu­sta­tė, kad Lūks­to eže­re ran­da­mą gin­ta­rą iš Skan­di­na­vi­jos at­stū­mė le­dy­nai. Pa­vie­nių gin­ta­ro ga­ba­lė­lių ran­da­ ma ne tik Lūks­te, bet ir Pla­te­lių, Viš­ty­čio, Du­sios eže­ruo­se, taip pat bu­vu­sių prie­le­dy­ni­nių ba­sei­nų nuo­gu­lo­se prie Kal­ti­nė­nų, Kaz­lų Rū­dos, Ma­ri­jam­ po­lės, Šir­vin­tų, Strė­vos. Le­dy­nai gin­ta­ro taip pat nu­ga­be­no į kai ku­rias vie­to­ves da­bar­ti­nė­je Bal­ta­ ru­si­jo­je ir Uk­rai­no­je. Lūks­to eže­ras iš vi­sų iš­si­ski­ ria tuo, kad ja­me ap­tin­ka­ma kiek dau­giau gin­ta­ro ga­ba­lė­lių ne­gu ki­tuo­se eže­ruo­se. Di­džiau­sias ja­me ras­tas gin­ta­ras bu­vo 14 cm il­gio ir svė­rė 196,4 g.

Lūks­to ir ki­ti ap­link Var­nius esan­tys eže­rai telk­ šo ga­na gi­lia­me ir vaiz­din­ga­me du­bu­ry­je. Lūks­to plo­tas yra 1018 ha. Ei­nant jo kran­tais rei­kė­tų įveik­ti net 19,2 km. Eže­ro il­gis – 6,15 km, o pla­čiau­sio­je vie­ to­je at­stu­mas tarp prie­šin­gų jo kran­tų yra 3,49 km.

Ne­pai­sant dy­džio, Lūks­to eže­ras yra pa­ly­gin­ti ne­gi­ lus – vi­du­ti­nis gy­lis yra 3,7 m, bet gi­liau­sio­je vie­to­ je eže­ro dug­nas yra net 17 m gel­mė­je. Į pie­tus nuo Lūks­to telk­šo ge­ro­kai ma­žes­nis Par­še­že­ris. Abu eže­rus jun­gia Sie­tu­vos upe­lis, gar­sė­jan­tis se­no­vi­ne kūlg­rin­da. Ma­no­ma, žie­mą ant le­do bū­da­vo krau­ na­mi ak­me­nys. Pa­va­sa­rį, kai le­das iš­tirp­da­vo, ak­ me­nys grimz­do. Per daug me­tų taip bu­vo su­kur­tas po­van­de­ni­nis grin­di­nys – slap­tas, tik vie­tos žmo­ nėms ži­no­mas ke­lias per pel­kes.

Į Lūks­to eže­rą įte­ka Do­man­tas, Gar­du­va, Un­ gu­rys ir dar trys be­var­džiai upe­liai, o iš jo iš­te­ka Var­ ne­lė, vin­gu­riuo­jan­ti per Var­nių mies­te­lį ir van­de­nis pluk­dan­ti į šiau­riau esan­tį Bir­žu­lio eže­rą.

Prie Lūks­to ir gre­ti­mų eže­rų žmo­nės įsi­kū­rė la­ bai se­niai. Ar­che­o­lo­gai tei­gia, kad prie šiau­riau esan­ čio Bir­žu­lio eže­ro maž­daug 10 000 m. pr. Kr. gy­ve­no šiau­rės el­nius me­džio­ję žmo­nės. Ga­li bū­ti, kad pa­na­ šių gy­ven­vie­čių bū­ta ir Lūks­to pa­kran­tė­se. Šiau­rės va­ka­ri­nė­je Lūks­to eže­ro pa­kran­tė­je liu­la De­bes­nų pel­kė – įdo­mus ir uni­ka­lus gam­tos kam­pe­lis. Dar ne taip se­niai De­bes­nų pel­kė­je vie­tos gy­ven­to­jai ga­ny­da­vo gy­vu­lius. Gy­vu­lių ga­ny­mas, ma­tyt, la­biau­siai gy­nė že­ma­pel­kę nuo me­džių ir krū­mų. Var­nių re­gio­ni­nio par­ko lan­ky­to­jams įreng­ tas pa­žin­ti­nis ta­kas, ku­riuo ei­nant ga­li­ma ne tik pa­ ma­ty­ti pel­kės gro­žį, bet ir iš ar­ti su­si­pa­žin­ti su jos gam­tos tur­tais. Pel­kė­je au­ga ne­ma­žai re­tų ir įdo­ mių au­ga­lų. De­bes­no­se iki šiol ap­tin­ka­ma ne­ma­žai dvi­la­pių pur­vuo­lių. Ki­to­se Eu­ro­pos ša­ly­se jie bai­gia iš­nyk­ti, dėl to rū­šis įra­šy­ta į Eu­ro­pos Są­jun­gos bu­ vei­nių di­rek­ty­vos sau­go­mų au­ga­lų są­ra­šą. Dvi­la­piai pur­vuo­liai ne­di­de­li ir ne­la­bai iš­vaiz­dūs ge­guž­rai­bi­ nių šei­mos au­ga­lai – daž­niau­siai apie 10 cm aukš­ čio, su ke­liais gels­vais žie­dais. Jei­gu pel­kė­je au­ga dvi­la­piai pur­vuo­liai, ga­li­ma ne­abe­jo­ti, kad jo­je su­si­ kau­pu­sios dur­pės yra šar­min­gos ar­ba bent jau ne­ rūgš­čios. De­bes­no­se gau­siai že­lia į Lie­tu­vos rau­do­ ną­ją kny­gą įra­šy­ti liek­ni­niai ber­žai. Jie ne­daug kuo pa­na­šūs į vi­siems pa­žįs­ta­mus ber­žus, ta­čiau jei­gu kas ma­tęs Lie­tu­vo­je la­bai re­tą ber­žą ke­ru­žį – ga­li su juo su­pai­nio­ti. Liek­ni­niai ber­žai pa­pras­tai že­lia 1–2 m, re­tai iki 3 m aukš­čio krū­mais. La­pai ne­di­de­li, be­veik ap­skri­ti.

Lūks­to eže­ras gar­sė­ja ne vien įdo­mia is­to­ri­ja, sa­vi­ta gam­ta ir jos tur­tais. Kiek­vie­ną va­sa­rą pail­sė­ti prie eže­ro at­vyks­ta tūks­tan­čiai žmo­nių, o dau­giau­ sia lan­ky­to­jų su­trau­kia tra­di­ci­nė­mis ta­pu­sios „Bliu­ zo nak­tys“.

Pa­sak pa­da­vi­mų, Lūks­to eže­rą iš­kni­su­si kiau­lė. Pa­sa­ko­ja­ma, kad ka­dai­se Var­nių baž­ny­čia sto­vė­jo ten, kur da­bar ty­vu­liuo­ja eže­ras. Į baž­ny­ čios šven­to­rių už­kly­du­si kiau­lė iš­kni­so duo­bę, o į ją nu­si­lei­dęs di­džiu­lis de­be­sis pa­skan­di­no vi­są baž­ny­čią su jo­je bu­vu­siais žmo­nė­mis. Žmo­nės sa­ko, kad iki šiol ga­li­ma iš­girs­ti po van­de­niu skam­ ban­čius baž­ny­čios var­pus ir įžiū­rė­ti pa­sken­du­sį jos bokš­tą. Ki­tus kai­mo gy­ven­to­jus iš­gel­bė­jęs vai­kas, ku­ris at­spė­jo eže­ro var­dą. Vos jis iš­ta­rė Lūks­to var­ dą, eže­ras tik su­kun­ku­lia­vo ir lio­vė­si plės­tis.

119

e ž e r a i !

Giliausią gelmę saugo Tauragnas Ute­nos r., Tau­rag­nų se­niū­ni­ja, Aukš­tai­ti­jos na­cio­na­li­nis par­kas Plo­tas – 513 ha Il­gis – 9,5 ha Gy­lis – 62,5 m

2 1

3

1. Akmuo Mokas Daunorių miške.

2. Tauragno toliai nuo Tauragnų piliakalnio.

3. Tauragnų piliakalnis.

136

L

ie­tu­vo­je pats gi­liau­sias eže­ras yra Tau­rag­ nas. Kal­bi­nin­kas K. Bū­ga ma­nė, kad toks var­das eže­rui te­kęs dėl ra­gą pri­me­nan­čios for­mos. Ta­čiau ki­ti ty­ri­nė­to­jai, ypač A. Va­na­ gas, jį sie­jo su se­no­vės gi­rių žvė­ri­mi tau­ru – ne­abe­jo­ti­nai tau­rai čia gy­ve­nę ir bu­vo me­džio­ja­mi.

To­kius žvė­ris me­džio­ti bu­vo lei­džia­ma tik di­di­kams, o šie ga­lė­jo gy­ven­ti ant eže­ro kran­te stūk­san­čio Tau­ ra­pi­lio Min­dau­go lai­kais sto­vė­ju­sio­je pi­ly­je.

Ute­nos ra­jo­no pa­kraš­ty, tarp gi­rių ir kal­vų esan­tis ri­ni­nis Tau­rag­no eže­ras įdo­mus ne tik sa­vo var­du ir is­to­ri­ja. Jis – gi­liau­sias ir esan­tis aukš­čiau­ siai virš jū­ros ly­gio. Eže­ro plo­tas 513 hek­ta­rų, il­gis 9,5 km, o vi­du­ti­nis plo­tis apie pu­sę ki­lo­met­ro – kai kur jis la­bai pri­me­na ne eže­rą, o pla­čią upę. Į Tau­ rag­ną ati­te­ka 6 ne­di­de­lės upe­lės, o ne­to­li Var­niš­kių kai­mo iš­te­ka Tau­rag­na. Ta­čiau daž­nai va­sa­rą eže­ro van­dens ly­gis nu­krin­ta ir upe­lis iš­džiūs­ta – Tau­rag­ nas ta­da bū­na vi­sai ne­nu­ota­ki­nis. Tie­sa, moks­li­nin­ kai nu­sta­tė, kad eže­ras ne­ma­žai van­dens pra­ran­da per piet­ry­ti­nė­je du­bens da­ly­je esan­čius žvy­rin­gus grun­tus – jie lai­dūs, van­duo fil­truo­ja­si į po­že­mius ir pa­de­da gy­vuo­ti šiau­riau esan­čiam Pliau­šio eže­rui.

Iš šio eže­ro van­duo per pel­kes srū­va Pliau­šės upe­ liu ir pa­sie­kia Al­ma­jo eže­rą, esan­tį prie Gi­nu­čių.

Va­ka­ri­nė­je da­ly­je Tau­rag­no gel­mės di­džiau­sios.

1933 m. bu­vo nu­sta­ty­ta, kad di­džiau­sias eže­ro gy­lis yra 60,5 m – to­kį fak­tą var­di­jo dau­ge­lis va­do­vė­lių ir ži­ny­nų. Ta­čiau vė­liau, ma­tuo­jant eže­ro gel­mes, to­ kio gy­lio ne­ras­ta. Tik 2007 m. ba­ti­met­ri­niais ir ge­o­ de­zi­niais ma­ta­vi­mais bu­vo pa­tiks­lin­tos ge­og­ra­fi­nės ko­or­di­na­tės ir eže­ro gy­lis. Nu­sta­ty­ta, kad Tau­rag­ nas yra gi­les­nis net 2 met­rais – 62,5 m. Van­dens ly­ gis Tau­rag­ne – 164,8 m virš jū­ros ly­gio.

Siau­ras eže­ras jau nuo pat kran­to gi­lus – jo vi­du­ ti­nis gy­lis 18,7 m. Ka­dan­gi van­dens skaid­ru­mas va­sa­ rą – apie 5 m, čia mėgs­ta nar­dy­ti po­van­de­ni­nin­kai.

Va­sa­rą van­duo bū­na šil­čiau­sias lie­pos–­rug­jū­čio mė­ ne­siais: apie 19 laips­nių, o rug­pjū­čio pa­bai­go­je daž­ nai bū­na iki 22 laips­nių. Įši­lu­si di­de­lė van­dens ma­sė (eže­ro tū­ris yra apie 95,6 mln. m³) vės­ta lė­tai, eže­ras už­šą­la tik prieš pat Ka­lė­das, o le­das vi­siš­kai nu­tirps­ta

ba­lan­džio vi­du­ry­je. Be­je, bu­vę ir ki­to­kių pa­va­sa­rių – štai 1956 m. šal­tą žie­mą su­si­da­rė ypač tvir­ta le­do dan­ga, ku­ri iš­tir­po ge­gu­žės 3 die­ną. Ta­čiau da­bar vis daž­nes­nės žie­mos, kai šis re­ži­mas pa­žei­džia­mas ir le­ das su­si­da­ro la­bai trum­pam.

Tau­rag­nas – Aukš­tai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko da­ lis. Eže­ro pa­kran­tė­se au­ga juod­alksnių juos­tos, sau­ ses­nė­se vie­to­se ve­ši eg­lės ir ber­žai, o tra­ką su­da­ro laz­dy­nai, saus­me­džiai. Jo apy­lin­kė­se yra ap­tik­ta apie 600 rū­šių au­ga­lų, eže­ro pa­kran­čių pie­vo­se va­sa­rą žy­ di mė­ly­na­sis pa­le­mo­nas, au­ga re­ta plunks­ni­nė stru­ gė. Pa­va­sa­rį pa­kran­tės pu­šy­nuo­se žy­di pū­kuo­tos vė­ ja­lan­dės ši­la­gė­lės. Miš­kuo­se daug mė­ly­nių ir gry­bų. Čia žve­jo­ti at­skren­da ere­lis žu­vi­nin­kas, po­il­ siau­ja juo­da­kak­lių na­rų pul­ke­liai – tik jie ga­li pa­siek­ti šio eže­ro gel­mė­se nar­dan­čias žu­vis.

Vaiz­din­gas eže­ro pa­kran­tes ir įreng­tas jau­kias po­il­sia­vie­tes mėgs­ta tu­ris­tai. Nuo Tau­ra­pi­lio ga­li­ ma ap­žvelg­ti to­li­mas apy­lin­kes, pa­kran­tė­je esan­tį Tau­rag­nų mies­te­lį. Žve­jus trau­kia ly­de­kos, kuo­jos, ku­rias ga­li­ma gau­dy­ti tie­siog nuo kran­to. Vie­tos gy­ ven­to­jai pa­sa­ko­ja, kad Tau­rag­no gel­mė­se au­ga di­ de­li un­gu­riai.

Se­no­vė­je, kai dar vi­si žmo­nės bu­vo pa­go­nys, ki­to­je Tau­rag­no eže­ro pu­sė­je gy­ve­no žmo­gus, var­du Mo­kas. Kai pra­dė­jo plis­ti krikš­čio­ny­bė, Mo­ kas ne­pa­no­rė­jo ap­si­krikš­ty­ti ir su­ma­nė su sa­vo šei­my­na pa­si­trauk­ti to­liau į miš­kus. Be­si­trau­kiant jam ke­lią pa­sto­jo Tau­rag­no eže­ras. Mo­kai nu­ta­rė plauk­ti. Prieš iš­plau­kiant vy­ras per­spė­jo žmo­ną: „Tik neat­si­gręžk at­gal, nes iš­si­gą­si, kad kran­tai to­li, ir nu­skę­si.“ Bet Mo­kie­nė ne­iš­ken­tė: ėmė ir at­si­ grę­žė. At­si­grę­žu­si pa­ma­tė, kad kran­tas li­ko to­li, o plauk­ti ir­gi dar daug teks, iš­si­gan­do, ne­te­ko jė­gų ir nu­sken­do. Mo­kas su sū­num per­plau­kė eže­rą ir, kiek pa­ė­ję, at­si­sė­do ant šlai­to. Gai­lė­da­mi žmo­nos ir mo­ti­nos, abu grau­džiai pra­vir­ko. Ver­kė ver­kė ir pa­ga­liau iš gai­les­čio ak­me­ni­mis pa­vir­to. To­je vie­to­je jie dar te­bė­ra. O Tau­rag­no eže­ro dug­ne gu­lįs di­de­lis ak­muo – tai Mo­kie­nė. Žve­jai, už­kliu­ dę Mo­kie­nę, daž­nai su­si­dras­ko tin­klus.

Le­o­no­ra Bui­čen­kie­nė. Ute­nos kraš­to pa­da­vi­mai

Tau­r as (Bos pri­mi­ge­nius) Iki XVI–XVII a. Lie­tu­vos miš­kuo­se gy­ve­no stam­ būs jau­čiai – tau­rai, ku­rie bu­vo mū­sų na­mi­nių kar­vių pro­tė­viai. Žvė­r ys svė­rė iki 800 kg, pa­ti­nai bu­vo vi­sai juo­di, pa­te­lės rus­vos. Tau­rai tu­rė­jo il­gus ra­gus, bu­vo grakš­tūs, la­bai jaut­rūs ir at­ sar­gūs. Šie žvė­r ys bu­vo mė­gia­mas me­džiok­lės ob­jek­tas. XVII a. tau­rai iš­ny­ko dėl me­džiok­lių, taip pat kei­čian­tis miš­kų struk­tū­rai, dėl na­mi­nių gy­vu­lių per­ne­ša­mų už­k re­čia­mų li­gų.

137

v i e to v ė s

Raigardas – Čiurlionio atvertas paslaptingas slėnis Drus­ki­nin­kai, Rai­gar­do kraš­to­vaiz­džio draus­ti­nis

1 2

3

4 5

1. Raigardo slėnis.

2. Žydi šakotasis šiaudenis.

3. Didysis margasis genys.

4. Raigardo kalvų pušys tuoj pažers sporas.

5. Šlaituose auga mūrinės kalnarūtės. > p. 208–209 Iš kalvos šlaitų trykštančių šaltinių upeliukai skuba į Nemuną.

206

K

iek daug mū­sų kraš­te vie­tų, ku­rių gar­sas sklin­da ne vie­nai kar­tai. Štai pa­ne­mu­ nių kai­me Lip­liū­nuo­se pa­sa­ko­ja­ma, kad kaž­ka­da, prieš šim­tą me­tų, čia at­ei­da­ vo gra­žus jau­ni­kai­tis, ku­ris mėg­da­vo su mer­gi­no­mis dai­nuo­ti liau­dies dai­nas, ku­ris vaikš­čio­jo kal­vo­mis, žiū­rė­jo į to­lius, sva­jo­jo ir pie­šė. Nuo vie­nos kal­vos šlai­to Mi­ka­lo­jus Kon­stan­ti­nas Čiur­lio­nis įsi­žiū­ rė­jo Rai­gar­dą – slė­nį su to­ly dunk­san­čiom kal­vom, miš­ko sa­lom, ža­liuo­jan­čiom ir gel­to­nuo­jan­čiom pie­ vom, su gai­viai mė­ly­na upe­lio gys­la. 1907–1908 m. gi­ mė gar­su­sis jo trip­ti­kas „Rai­gar­das“, ne tik Lie­tu­vai, bet ir vi­sai Eu­ro­pai pa­sklei­dęs šį var­dą ir pa­ska­ti­nęs at­si­gręž­ti į ne­pa­pras­tą gam­tos il­gai kur­tą ste­buk­lą.

Rai­gar­das – de­ši­nia­ja­me Ne­mu­no kran­te, už 5 km į pie­tus nuo Drus­ki­nin­kų iš­si­drie­kęs 5 km il­gio ir 4 km plo­čio slė­nis. Ge­riau­siai jis ma­to­mas nuo Drus­ki­ nin­kų–Gar­di­no ke­lio: te­rei­kia su­sto­ti ir pro se­nas pu­ šis pa­žvelg­ti ten, kur kaž­ka­da žvel­gė Čiur­lio­nis. Ne­nu­ si­vilk, ke­lei­vi, tas vaiz­das da­bar ki­toks – že­mu­mo­je, pa­čioj slė­nio apa­čio­je jau pa­ki­lo me­džių vir­šū­nės, pa­ čiam slė­nio du­bu­ry ki­tas pie­vų ir kal­ve­lių mar­gu­my­ nas. Čiur­lio­nis sa­vo pa­veiks­lą ta­pė taip pat ne „iš na­ tū­ros“, jis kū­rė ir sva­jo­jo... Te­ne­su­men­ki­na įspū­džio pir­mas vaiz­das. Daug ver­tes­nė už pir­mą įspū­dį yra Rai­gar­do kil­mė, jo san­da­ra ir, ži­no­ma, is­to­ri­ja.

Rai­gar­das at­si­ra­do maž­daug prieš 5000 me­tų, kai Ne­mu­no vin­gis skver­bė­si vis gi­lyn į aukš­tą kran­tą.

Slė­nį for­ma­vo trys gam­tos jė­gos, sti­chi­jos – že­mės plu­tos grimz­di­mas (tek­to­ni­ka), Ne­mu­no va­gos gi­ lė­ji­mas, jos vie­tos ki­ti­mas bei upės kran­tų ar­dy­mas (ero­zi­ja) ir po­že­mi­nių sro­vių iš­ne­ša­mos smė­lio nuo­ gu­los (su­fo­zi­ja). Šian­dien re­gi­mą Rai­gar­do slė­nį kū­ rė ir nuo­sė­dų nuo­gu­los, Ne­mu­no są­na­šos (aliu­vis) ir dur­pių klo­dai bei vė­jo su­pūs­tos smė­lio ko­pos.

Moks­li­nin­kai tei­gia, kad po da­bar­ti­niu slė­niu glū­di pu­sės mi­li­jo­no me­tų se­nu­mo upės slė­nis, ku­ rį gal 5 kar­tus vis pa­deng­da­vo le­dy­nai. Kiek­vie­nam jų tirps­tant, mai­šė­si mo­re­na, bu­vo klo­ja­mi smė­lio ir mo­lio, krei­dos sluoks­niai, ta­čiau ki­tas le­dy­nas neš­ da­vo nau­jas per­mai­nas. Pas­ku­ti­nio le­dy­no kraš­tas prieš 20 tūks­tan­čių me­tų bu­vo ten, kur da­bar yra

!

šiau­ri­nis slė­nio kran­tas – čia nu­sė­do at­neš­tos kie­to mo­lio nuo­gu­los. Pie­ti­niam ir ry­ti­niam šlai­tuo­se li­ko 35 m smė­lio sto­ry­mė.

Rai­gar­do slė­ny­je ga­li­ma su­ras­ti dau­ge­lį Ne­mu­no va­gos ki­ti­mo žen­klų. Kai prieš 10 000 me­tų Ne­mu­nas iš­grau­žė gi­liau­sią va­gą, slė­ny­je li­ko eže­rais vir­tu­sios sen­va­gės, iš­li­ko smė­lio ko­pos, ku­rias ly­gi­no, pus­ tė vė­jai. Įspū­din­giau­sias to laik­me­čio da­ri­nys – apie 750 met­rų sker­smens su­fo­zi­nis cir­kas, di­džiau­sias Lie­tu­vo­je. Nuo jo kran­to iš 35 m aukš­čio žvel­gia­ me į Rai­gar­dą. Be­je, pa­čiam slė­ny, kaip ir Čiur­lio­nio trip­ti­ke, mė­ly­nuo­ja Ku­bil­ny­čios upe­lis, su­ren­kan­tis dau­ge­lio šal­ti­nių, trykš­tan­čių iš cir­ko pa­šlai­čių, van­ de­nį. Rai­gar­do slė­ny mė­ly­nuo­ja Ne­mu­nykš­čio lan­ kas, Dvar­nas, o to­ly – Ne­mu­nas. Slė­nio to­lu­mo­je ky­ši Bal­ta­sis ir Juo­da­sis kal­nai, Gra­žiš­kių kal­ne­lis, bo­luo­ja šlai­te su­tū­pu­sios Šven­dub­rės kai­mo so­dy­bos.

Jei­gu nuo Rai­gar­do aukš­to kran­to pa­žvelg­si­me že­myn, po sa­vo ko­jo­mis, iš­vy­si­me kil­pi­nė­jan­čias šal­ ti­nių sro­ves – ma­žus upe­liu­kus. Va­sa­rą jie pra­dings­ta tarp au­ga­lų veš­lu­mo, pa­va­sa­rį juos ap­su­pę mė­ly­nuo­ jan­čios ži­buok­lės, gel­to­ni bluž­nu­čių lo­pai. Iš po smė­lio vir­van­tys šal­ti­niai ar­do kran­tus, šie by­ra, yra, šliau­žia že­myn, nu­si­neš­da­mi ir šlai­te au­gan­čius me­džius.

Ten, apa­čio­je, sa­ma­nom ap­te­ku­siam sro­vių la­ bi­rin­te, dar­buo­ja­si beb­rai, sau­go van­de­nį sa­vo na­ mams ir ne­sku­ba jo ati­duo­ti Ku­bil­ny­čiai. Pa­va­sa­rį čia anks­ti su­grįž­ta paukš­čiai, nes sau­lės šil­do­mam šlai­te pir­miau­siai at­si­ve­ria pro­tir­pos. Vi­są pa­vasa­rį Rai­gar­ dui suo­kia straz­dai, gie­da rau­do­nuo­de­gės, va­sa­rą virš slė­nio spar­nus mankš­ti­na sket­sa­ka­liai, iš­di­džiai pra­plau­kia jū­ri­nis ere­lis ar juo­da­sis gan­dras. Vi­sai čia pat – vals­ty­bės sie­na su Bal­ta­ru­si­ja, bet paukš­čiams ir pa­čiam Ra­gar­dui tai įta­kos ne­da­ro.

Rai­gar­de ir jo pa­kraš­čiuo­se ar­che­o­lo­gai ap­ti­ko 19 se­no­vi­nių gy­ven­vie­čių lie­ka­nas. Ma­tyt, ši vie­ta prie Ne­mu­no pa­ti­ko mū­sų pro­tė­viams, o jų pa­li­kuo­nys, nors ir skriau­džia­mi daž­nų di­džio­sios upės po­tvy­nių, su­ge­bė­jo čia iš­lik­ti, įkur­ti gy­ven­vie­tes ir vi­są slė­nį api­ pin­ti pa­da­vi­mais ir sak­mė­mis. Jis ne­bu­vo pa­mirš­tas me­no žmo­nių, dai­li­nin­kų, ra­šy­to­jų. Čia be M. K. Čiur­ lio­nio lan­kė­si ir V. Krė­vė, ir dai­li­nin­kas A. Švėgž­da.

Moks­li­nin­kai ban­dė su­ras­ti Rai­gar­do var­do pa­ aiš­ki­ni­mą. Kai kas ma­nė, kad jis sie­ti­nas su ro­ju­mi, ro­jaus mies­tu. Ta­čiau eti­mo­lo­giš­kai jo var­do pras­ mė ki­to­kia: tai pel­kės, dum­bli­no van­dens ir gy­ven­ vie­tės, tvir­to­vės pras­mių sam­plai­ka. Tai­gi, Rai­gar­ das – tai prie pel­kės, ty­vu­liuo­jan­čios slė­ny­je, esan­ti gy­ven­vie­tė ar mies­tas.

207

G a m to s

pa m i n k l a i

!

Ledynų slėptas Bars­ty­čių ak­muo Skuo­do r., Bars­ty­čių se­niū­ni­ja, Puo­kės k.

1

2

1. Paprastieji burbuliai – Žemaitijos pievų puošmena.

2. Rausvas Barstyčių akmuo.

224

J

ei­gu pa­klaus­tu­me, koks ak­muo Lie­tu­vo­je di­džiau­sias, dau­ge­lis net ne­dve­jo­da­mi pa­ sa­ky­tų, kad Anykš­čių pa­šo­nė­je pūp­san­tis gar­su­sis Pun­tu­kas. Ne­daug kas ži­no, kad už Pun­tu­ką ge­ro­kai di­des­nis rie­du­lys yra Skuo­ do ra­jo­ne, ne­to­li Bars­ty­čių esan­čia­me Puo­ kės kai­me ir va­di­na­mas Bars­ty­čių ak­me­niu.

Skuo­do ra­jo­ne ir gre­ti­muo­se ra­jo­nuo­se įvai­raus dy­džio rie­du­lių la­bai daug. Šio kraš­to žmo­nės, rie­du­ lius pa­pras­tai kū­liais va­di­nan­tys, ne­re­tai sa­ko: „Kur laz­dą ki­ši, ten kū­lį ra­si.“ Da­bar iš bu­vu­sių rie­du­ly­nų ne­daug kas be­li­kę – tik ke­lios jų san­tal­kos sau­go­mos draus­ti­niuo­se. Dau­gy­bę rie­du­lių, gu­lė­ju­sių lau­kuo­se, žmo­nės su­rin­ko, pa­nau­do­jo sta­ty­boms, ki­tais pa­ puo­šė pa­ke­les ir so­dy­bas, pa­tys įdo­miau­si ir gra­žiau­ si pa­kliu­vo į Mo­sė­džio rie­du­lių mu­zie­jų.

Bars­ty­čių ak­muo, kaip ir ki­ti rie­du­liai, į Lie­tu­vos te­ri­to­ri­ją pateko iš Fe­nos­kan­di­jos uo­ly­nų, ap­iman­ čių Skan­di­na­vi­ją, Ko­los pu­sia­sa­lį ir Ka­re­li­ją. Ma­no­ ma, kad Bars­ty­čių ak­me­nį le­dy­nai at­vil­ko iš da­bar­ti­ nės Šve­di­jos te­ri­to­ri­jos.

Di­džiu­lis ak­me­ns lui­tas glū­dė­jo le­dy­no są­na­šų ir nuo­sė­dų sluoks­ny­je, o že­mės pa­vir­šiu­je ky­šo­jo tik ne­di­de­lė jo da­lis. Rie­du­lį at­vil­kęs le­dy­nas Bars­ty­čių apy­lin­kė­se iš­tir­po maž­daug prieš 13–14 tūkst. me­tų.

Il­go­ji ak­mens ašis nu­kreip­ta iš šiau­rės į pie­tus, tai­gi maž­daug to­kia pa­čia kryp­ti­mi, ko­kia iš šiau­rės į pie­ tus slin­ko le­dy­nas.

Apie že­mė­je pa­si­slė­pu­sio rie­du­lio dy­dį nie­kas ne­ži­no­jo iki 1956 ar 1957 me­tų. Tik ta­da, kai šio­se vie­ to­se, kaip ir ki­tur Lie­tu­vo­je, bu­vo pra­dė­ta in­ten­sy­viai sau­sin­ti pel­kes ir įmir­ku­sias že­mes, me­lio­ra­to­riai ap­ ti­ko di­džiu­lį rie­du­lį. Tru­pu­tį pa­ka­sę že­mę me­lio­ra­to­ riai pa­ste­bė­jo, kad ak­muo la­bai di­de­lis, o kai 1958 m. rie­du­lys bu­vo vi­siš­kai at­kas­tas, pa­aiš­kė­jo, kad jis yra di­des­nis už vi­sus ki­tus iki tol ap­tik­tus rie­du­lius ir gar­ sų­jį Pun­tu­ko ak­me­nį. Bars­ty­čių ak­muo yra 13,4 m il­ gio, 7,5 m plo­čio ir 3,6 m aukš­čio. Ma­no­ma, kad jis sve­ria apie 680 to­nų. Pun­tu­ko ak­muo yra 6,9 m il­gio, 6,7 m plo­čio ir 5,7 m aukš­čio, o sve­ria maž­daug 265 t.

Tai­gi Bars­ty­čių ak­muo už Pun­tu­ką sun­kes­nis be­veik tris kar­tus. Iš tik­rų­jų Bars­ty­čių ak­muo for­ma ski­ria­si nuo dau­ge­lio ki­tų rie­du­lių, nes jis pa­ly­gin­ti ne­daug nu­glu­din­tas. Ga­li bū­ti, kad le­dy­nas di­džiu­lį uo­lie­nų lui­tą ne ri­ti­no, bet stum­te stū­mė.

Bars­ty­čių ak­muo, kaip dau­ge­lis ki­tų Lie­tu­vo­je ap­tin­ka­mų rie­du­lių, yra mag­mi­nės kil­mės uo­lie­na, su­si­da­riu­si auš­tant mag­mai. Rie­du­lys su­da­ry­tas iš stam­bių feld­špa­to, kvar­co, žė­ru­čio ir smul­kes­nių re­tų mi­ne­ra­lų kris­ta­lų.

1964 m. Bars­ty­čių ak­muo bu­vo pa­skelb­tas ge­ o­lo­gi­niu gam­tos pa­min­klu, 1968 m. – ge­o­lo­gi­jos pa­min­klu, o nuo 1985 m. jis įra­šy­tas į res­pub­li­ki­nės reikš­mės gam­tos pa­min­klų są­ra­šą. 1959 m. bu­vo pa­reng­tas ir įgy­ven­din­tas ak­mens ap­lin­kos su­tvar­ ky­mo pro­jek­tas: iš­ly­gin­ta aikš­te­lė, kad ak­muo bū­tų ge­rai ma­to­mas, ap­lin­kui pa­so­din­ta me­džių, įreng­ta au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­lė. Ant ak­mens ga­li­ma už­lip­ti me­di­niais laip­te­liais. Vis dėlto, su­ras­ti Bars­ ty­čių ak­me­nį ne­leng­va. Prie ke­lių san­kry­žų ir po­sū­ kių pa­si­gen­da­ma in­for­ma­ci­nių žen­klų, to­dėl daž­nai ten­ka pa­spė­lio­ti, ku­riuo ke­liu pa­suk­ti. Bars­ty­čių ak­ muo įra­šy­tas į Lie­tu­vos re­kor­dų kny­gą.

Pa­sak le­gen­dos, to­je vie­to­je, kur bu­vo ras­tas Bars­ty­čių ak­muo, ka­dai­se sto­vė­ju­si stab­mel­džių šven­tyk­la, ku­rio­je ug­nį kurs­tė vai­di­lu­tė. Ta­čiau kar­tą ji su­lau­žė duo­tus skais­ty­bės įža­dus ir bai­siai už­rūs­ ti­no die­vą Per­kū­ną. Jis į šven­to­vę pa­lei­do žai­bus, ją su­grio­vė ir kar­tu su vai­di­lu­te pa­lai­do­jo po že­me. Šven­tyk­los vie­to­je bū­ta di­džiu­lio ak­mens, to­dėl jo ke­te­ra taip ir li­ko ky­šo­ti že­mės pa­vir­šiu­je.

225

m i š k a i !

La­ba­no­ro gi­ria su eže­rų aki­mis Ig­na­li­nos, Ute­nos, Šven­čio­nių, Mo­lė­tų ir Vil­niaus ra­jo­nai

1 2

1. Labanoro girioje ne vien pušynai.

2. Giria garsėja derlingais mėlynynais.

278

K

a­dai­se Lie­tu­va bu­vo be­veik iš­ti­sai ap­au­ gu­si miš­kais, ta­čiau per am­žius žmo­nės daug miš­kų iš­kir­to, jų vie­to­je įkū­rė dir­ ba­mus lau­kus, mies­tus ir kai­mus. Kur dir­vo­že­miai der­lin­ges­ni, gi­rių ne­be­li­ko, ten ply­ti tik di­des­ni ar­ba ma­žes­ni miš­kai, o kur dir­vo­ že­miai ma­žiau der­lin­gi ar­ba vi­sai ne­der­lin­gi ir ma­žiau tin­ka­mi že­mės ūkiui, iš­li­ko daug miš­kų. Gi­rio­mis va­di­ na­mi di­de­li miš­kų ma­sy­vai su­da­ry­ti iš daug tar­pu­sa­vy­ je su­si­jun­gu­sių ar la­bai ar­ti vie­nas ki­to esan­čių at­ski­rų miš­kų. Da­bar į Lie­tu­vos vals­ty­bi­nį miš­kų ka­dast­rą įra­ šy­ta be­veik 80 tūkst. gi­rių, miš­kų ir ma­žų miš­ke­lių. Di­ džio­sios gi­rios ir di­des­ni kaip 10 tūkst. hek­ta­rų miš­kai už­ima du treč­da­lius vi­sų ša­lies miš­kų plo­to.

La­ba­no­ro gi­ria, da­bar vis daž­niau va­di­na­ma Labanoro–Pabradės gi­ria, yra ant­ro­ji pa­gal dy­dį Lie­tu­vo­je. Ša­ly­je di­džiau­sia Dai­na­vos gi­ria už La­ ba­no­ro yra maž­daug du kar­tus di­des­nė. La­ba­no­ro gi­rios pla­ty­bės ap­ima di­des­nę ar­ba ma­žes­nę Ig­na­ li­nos, Ute­nos, Šven­čio­nių, Mo­lė­tų ir Vil­niaus ra­jo­nų da­lį. Gi­rią su­da­ro di­džiu­liai La­ba­no­ro, Pa­bra­dės, Pa­ kre­tuo­nės, Šven­čio­nė­lių, Žei­me­nos, La­ka­jų miš­kai ir dar be­veik 100 ki­tų įvai­raus dy­džio miš­kų. Gi­ria už­ima 91,5 km², bet jo­je yra kai­mų, dir­ba­mų lau­kų, pel­kių, upių ir eže­rų. Miš­kai už­ima 73,8 km² plo­tą.

Kaip vi­so­je Ry­tų Lie­tu­vo­je, taip ir La­ba­no­ro gi­ rio­je vy­rau­ja pu­šy­nai. Jie su­da­ro maž­daug 83 proc. vi­sų me­dy­nų. Pu­šy­nai daug kuo pa­na­šūs į Dai­na­vos gi­rios pu­šy­nus, ta­čiau čia dir­vo­že­miai der­lin­ges­ni, to­dėl juo­se di­des­nę da­lį su­da­ro ki­tų rū­šių me­džiai.

Ber­žy­nai gi­rio­je už­ima maž­daug 9 proc., eg­ly­nai – 6 proc., ki­ti me­dy­nai, pa­vyz­džiui, juod­alksnynai, bal­ talks­ny­nai su­da­ro ne­di­de­lę gi­rios da­lį. Be­veik ket­ vir­ta­da­lį gi­rios miš­kų su­da­ro žmo­nių so­din­ti me­dy­ nai. Daug jau­nuo­ly­nų, o bran­dūs me­dy­nai su­da­ro tik apie 11 proc. Pu­šy­nuo­se va­sa­rą pri­sirps­ta daug mė­ly­nių, ku­rias ren­ka ne tik vie­tos gy­ven­to­jai. Pa­ si­rink­ti mė­ly­nių ar pa­gry­bau­ti žmo­nės į La­ba­no­ro gi­rią va­žiuo­ja net po ke­lis šim­tus ki­lo­met­rų.

La­ba­no­ro gi­rios puoš­me­na ir pa­si­di­džia­vi­mas – eže­rai ir eže­rė­liai. Iš vi­so su­skai­čiuo­ta dau­giau kaip 320 pa­čio­je gi­rio­je esan­čių ar­ba bent vie­nu kraš­tu

prie jos pri­siš­lie­ju­sių eže­rų. Di­džiau­si gi­rios eže­rai yra As­ve­ja, Ba­luo­šas, Ker­tuo­jai, Bal­tie­ji La­ka­jai, Juo­die­ji La­ka­jai, Per­šokš­nas, Sie­sar­tis, Spen­glas, Žei­me­nys, ta­čiau gro­žiu jiems nė kiek ne­nu­si­lei­džia ir daug ma­ žes­ni eže­rai ar vi­sai ne­di­de­li eže­rė­liai, pri­trau­kian­tys dau­gy­bę po­il­siau­to­jų. Dar vie­nas La­ba­no­ro gi­rios pa­ si­di­džia­vi­mas – nuo­sta­bios upės. Per ją vin­gu­riuo­ja Žei­me­na, su­ren­kan­ti van­de­nis iš Du­bin­gos, Gul­bi­ nės, Ju­si­nės, Kir­ne­lės, La­ka­jos, Luk­ne­lės, Są­val­kos, Kre­tuo­nos, Me­ros, Sa­rios, Sker­diks­nos, Vo­ve­rai­tės ir dar ke­lių de­šim­čių skaid­rių upe­lių ir upokš­nių. Šiau­ri­nė La­ba­no­ro gi­rios da­lis pa­ten­ka į Aukš­tai­ ti­jos na­cio­na­li­nį par­ką. Di­džiau­sia gi­rios da­lis – net 58 proc. plo­to – pri­klau­so La­ba­no­ro re­gio­ni­niam par­ kui, o jo pie­ti­niai pa­kraš­čiai – As­ve­jos re­gio­ni­niam par­kui. Be jų, La­ba­no­ro gi­rio­je yra Pra­va­lo bo­ta­ni­nis, Al­gir­dė­nų ir Pe­rū­no tel­mo­lo­gi­niai, Žei­me­nos ich­tio­ lo­gi­nis, Mal­džiū­nų, Ku­lia­kam­pio ir dar ke­li kraš­to­ vaiz­džio draus­ti­niai. Ne vel­tui di­de­lė da­lis La­ba­no­ro gi­rios pa­skelb­ta sau­go­mo­mis te­ri­to­ri­jo­mis. Miš­kuo­ se, pel­kė­se, eže­ruo­se ga­li­ma ap­tik­ti dau­gu­mą Lie­tu­ vo­je gy­ve­nan­čių paukš­čių, ne­ma­žai žin­duo­lių. La­ba­ no­ro gi­rio­je vei­sia­si lū­šys, upių ir upe­lių pa­kran­tė­se gy­ve­na ūd­ros, yra vil­kų. Tie­sa, vie­tos gy­ven­to­jai sa­ ko, kad ka­dai­se vil­kų bū­ta ge­ro­kai dau­giau.

Iš­skir­ti­nis La­ba­no­ro gi­rios bruo­žas – vi­siš­kai ne­pa­žeis­tų ar ma­žai žmo­nių veik­los pa­keis­tų nuo­ sta­baus gro­žio pel­kių ir pel­ky­nų su re­to­mis ir sau­ go­mo­mis pel­ki­nė­mis bu­vei­nė­mis, gau­sy­be re­tų au­ga­lų, paukš­čių ir vabz­džių. Įdo­miau­sios pel­kės yra Ka­nio rais­tas, Kiau­ne­liš­kio, Ber­ža­lo­to, Gi­ru­tiš­ kio, Aiz­pu­tiš­kio, Pe­rū­no, Al­gir­dė­nų pel­kės ir pel­ ky­nai. O kiek dar vi­so­kių pel­ku­čių, pel­kė­tų pie­vų ir pie­ve­lių! Ne vie­no­je pel­kė­je ap­tik­ta vi­so­je Eu­ro­po­je sau­go­mų sa­ma­nų – žvil­gan­čių­jų ries­tū­nių, iš­li­ku­sios gau­sios dvi­la­pių pur­vuo­lių ir vė­ja­lan­džių ši­la­gė­lių po­pu­lia­ci­jos, ke­lio­se vie­to­se ap­tin­ka­ma pla­čia­la­pių klum­pai­čių ir pli­ka­žie­džių lin­la­pių. Gi­rios pel­kė­se ir pel­kė­tuo­se miš­kuo­se gau­su aukš­tų­jų, bal­ti­ji­nių, dė­ mė­tų­jų, rau­do­nų­jų ge­gū­nių, re­čiau pa­si­tai­ko siau­ ra­la­pių ge­gū­nių, ke­lio­se že­ma­pel­kė­se ir tar­pi­nė­se pel­kė­se gau­siai au­ga vabz­džius gau­dan­čios pa­pras­

to­sios tuk­lės, o ant­ro­je va­sa­ros pu­sė­je žie­dus iš­ sklei­džia keis­tuo­liai dau­gia­me­čiai pa­tve­niai. Vi­sų re­tų ir įdo­mių au­ga­lų net ne­su­mi­nė­si.

Nuo­sta­bi ir pa­slap­tin­ga La­ba­no­ro gi­ria trauk­te trau­kia ak­ty­vaus po­il­sio gam­to­je mė­gė­jus. Vie­ni po­ il­siau­ja prie eže­rų, ki­ti ren­ka miš­kų gė­ry­bes, dar ki­ti, ne­svar­bu, žie­ma ar va­sa­ra, tie­siog klai­džio­ja po gi­rią.

La­ba­no­ro gi­rios var­dą gar­si­no va­di­na­mo­ji La­ba­ no­ro dū­da. Lie­tu­vo­je apie šį mu­zi­kos in­stru­men­tą pir­ mų­jų duo­me­nų ran­da­ma 1565 m. Vil­niaus sei­mo įsa­ kuo­se. Ry­tų Lie­tu­vo­je, dau­giau­sia La­ba­no­ro kraš­te, in­stru­men­tas bu­vo pa­pli­tęs XVI–XIX a., kai kur iš­li­ko iki XX a. vi­du­rio. La­ba­no­ro dū­da bu­vo su­da­ry­ta iš dūd­ mai­šio, pū­tik­lio ir dvie­jų bir­by­nių. Dūd­mai­šiai bu­vo da­ro­mi iš jau­čių odos. Ka­žin ar Lie­tu­vo­je toks mu­zi­ kos in­stru­men­tas ga­lė­jo at­si­ras­ti ne­pri­klau­so­mai nuo ki­tuo­se kraš­tuo­se ži­no­mų ana­lo­giš­kų dūd­mai­šių. Gal ka­dai­se jį bu­vo at­ga­be­nęs koks at­vy­kė­lis ir vie­tos gy­ ven­to­jai ėmė ga­min­ti į jį pa­na­šius, o gal idė­ją iš sve­čių ša­lių par­si­ve­žė vie­tos gy­ven­to­jas. Tik­ro­ji La­ba­no­ro dū­ dos is­to­ri­ja tik­riau­siai vi­sa­da liks ne­įmin­ta pa­slap­tis.

279

k i t i

g a m to s

o b j e k ta i !

Ladakalnis atsispindi ežeruos Ig­na ­li ­n os r., Pa­pi ­lia ­kal ­n ės k., Aukš­tai ­ti ­j os na­c io­na ­li ­ni s par­ka s Aukš­tis – 175 m

1 2

1. Nuo Ladakalnio atsiveria vaizdas į ežerų tolius.

2. Ginučių ąžuolyne.

314

A

ukš­tai­ti­jo­je nie­ko ne­nu­ste­bin­si kal­ vo­tu kraš­to­vaiz­džiu – pa­ki­lu­mos čia pui­kiai de­ra su klo­niais ir juo­se žvil­ gan­čiais eže­rais. Šie kraš­to­vaiz­džio for­mų tur­tai iš­li­ko la­biau­siai ne­pa­ žeis­ti – sun­ku bu­vo kal­vo­to­se vie­to­se pel­kes sau­ sin­ti, be­ri­bius dir­ba­mus lau­kus įruoš­ti. Net ir miš­ką kirs­ti, rąs­tus iš­vež­ti su­dė­tin­ga, to­dėl daug kas li­ko ne­pa­lies­ta, ne­su­ar­dy­ta, ne­su­jauk­ta. Vi­sa tai rei­kė­jo iš­sau­go­ti. Įžval­gūs gam­ti­nin­kai se­niai sva­jo­jo gra­žiau­sią Aukš­tai­ti­jos te­ri­to­ri­ją pa­skelb­ti sau­go­ma – so­vie­ti­ niais lai­kais ver­tin­to­jams il­gai ne­pri­ti­ko na­cio­na­li­ nio par­ko var­das, ta­čiau 1975-ai­siais apie Gi­nu­čius (Ig­na­li­nos r.) ply­tin­tis kal­vų, eže­rų, miš­kų ir upe­lių kraš­tas jį ga­vo. To­kio sta­tu­so su­tei­ki­mas dar la­biau pa­ska­ti­no do­mė­ji­mą­si, lan­ky­mą­si, o ap­gal­vo­tai nu­ ties­ti ke­liai, pa­žin­ti­niai ta­kai ve­dė ir ly­dė­jo prie įsta­ bių vie­tų.

Re­tas Aukš­tai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko lan­ky­to­ jas ne­pa­su­ka prie La­da­kal­nio – aukš­tos kal­vos, nuo ku­rios at­si­ve­ria ne­pa­kar­to­ja­mo gro­žio pa­no­ra­ma.

Tie­sa, aukš­tai­tiš­kai skam­ban­tį kal­vos var­dą ban­dy­ ta nor­min­ti, va­din­ti Le­da­kal­niu, at­seit – le­do kal­nu.

Is­to­ri­kai ir et­no­lo­gai ma­no, kad pa­va­di­ni­mas tu­ri ki­tą pras­mę – ant kal­no mū­sų pro­tė­viai au­ko­da­vo au­kas gy­vy­bės dei­vei La­dai, o pa­čio­je kal­vos vir­šū­ nė­je bu­vęs jos au­ku­ras. Tie­sa, fak­tų ar ki­tų įro­dy­mų ne­su­rink­ta, ta­čiau – ar ne­pa­kan­ka ti­kė­ji­mo ir gra­ žios min­ties?

La­da­kal­nis – vie­na iš ke­le­to žy­mes­nių kal­vų, esan­čių tarp klo­nių iš­ki­lu­sia­me Ši­li­niš­kių – La­da­ka­ nio kal­va­gūb­ry­je. Gre­ti­mos kal­vos – Gi­nu­čių pi­lia­kal­ nis, Meš­ka­kal­nis – ne ma­žiau žy­mios ir iš­vaiz­džios.

Kas gi tas kal­va­gūb­ris, kaip jis su­si­da­rė? Pas­ku­ ti­nis le­dyn­me­tis, čia pa­si­bai­gęs prieš 14 000 m., pa­ li­ko su­for­muo­tą kraš­to­vaiz­dį, ku­ria­me ryš­kė­jo vie­ nas gre­ta ki­to esan­tys gi­lūs, ban­guo­jan­tys klo­niai.

Tarp to­kių klo­nių ki­lo iš­il­gi­niai kal­vų gūb­riai – tarp jų aukš­čiau­sių briau­nų bu­vo vos ke­lių šim­tų met­rų at­stu­mas. Moks­li­nin­kai il­gai kė­lė skir­tin­gas hi­po­

te­zes – ma­ny­ta, kad gūb­rius su­stū­mė slink­da­mas le­dy­nas, kad klo­nius iš­plo­vė nuo le­dy­no vir­šaus krin­tan­tys van­dens kriok­liai. Ta­čiau pa­na­šu, jog klo­ nius iš­plo­vė iš po le­dy­no trykš­tan­tis, di­de­lio svo­rio spau­džia­mas van­duo. Gūb­rių pa­vir­šiu­je, taip pat ir La­da­kal­ny­je, yra daug rie­du­lių, smul­kių ak­me­nų, žvy­ro, tai ro­do, kad van­duo šio pa­vir­šiaus ne­plo­vė ir ne­grau­žė – jis te­kė­jo tarp kal­vų ir gūb­rių.

La­da­kal­nis, virš jū­ros ly­gio iš­ki­lęs 175 met­rus, nė­ra aukš­čiau­sias kal­nas. Ta­čiau nuo jo į vi­sas pu­ ses at­si­ve­ria pui­kūs vaiz­dai. Vi­sų pir­ma, kur žvelg­si, spin­di eže­rų van­duo. Pro pra­re­tin­tus me­džių guo­ tus ry­tuo­se žvil­ga Lin­kme­nas ir Asė­kas, pie­tuo­se – Alks­nas, Alks­nai­tis, va­ka­ruo­se – Ūko­jas ir Pa­ka­sas. Šiuos eže­rus ga­li­ma pa­siek­ti nu­si­lei­dus sta­čiais kal­no šlai­tais že­myn, ta­čiau dar įdo­miau La­da­kal­nį ste­bė­ti plau­kiant eže­rais – jie jun­gia­si są­smau­ko­ mis, ma­žais srau­niais upe­liais, to­dėl per pus­die­nį kal­ną pa­ma­ty­si iš vi­sų pu­sių.

Tu­ris­tai La­da­kal­nį pa­sie­kia va­žiuo­da­mi ke­liu nuo Gi­nu­čių ar pa­su­kę iš žie­di­nio na­cio­na­li­nio par­ ko ap­žval­gos ke­lio. Sa­vai­me at­si­ra­do pa­pro­tys į kal­no vir­šū­nę už­neš­ti ak­me­nu­kų – jų ten jau daug su­si­kau­pė. Iš tik­rų­jų toks pa­pro­tys yra vi­sai nau­jas, jo reikš­mės nie­kas ne­ga­li pa­aiš­kin­ti – tie­siog sma­gu tai da­ry­ti.

Nuo La­da­kal­nio vir­šaus at­si­ve­rian­tys to­liai ne tik džiu­gi­na akį. Gam­ti­nin­kai iš aukš­tu­mos ga­li ste­ bė­ti paukš­čius – Aukš­tai­ti­jos par­ke dau­giau kaip prieš 35 m. pra­dė­jo pe­rė­ti pir­mie­ji ša­ly­je ere­liai žu­ vi­nin­kai, va­sa­rą juos ga­li­ma pa­ma­ty­ti plaz­dan­čius virš van­dens, ne­rian­čius pas­kui di­de­lę žu­vį. Va­sa­ ros pra­džio­je eže­re pa­by­ra an­čių kly­kuo­lių, di­džių­jų dan­čias­na­pių šei­my­nos, kark­si au­suo­tie­ji kra­gai.

Kal­vos šlai­tuo­se bai­gian­tis pa­va­sa­riui ban­guo­ ja liek­no­sios plu­kės, gau­su smė­ly­nų ir žvy­ry­nų au­ ga­lų. Paežerių pievose gausu gegužraibinių šeimos augalų, pu­šy­nuo­se ža­liuo­ja ir ma­žu­čiais var­pe­liais pra­žys­ta li­nė­jos. To­li ry­tuo­se ža­liuo­ja 18 ha plo­to Gi­ nu­čių ąžuo­ly­nas, ku­ria­me au­ga įdo­mi au­ga­li­ja, pe­ri re­ti paukš­čiai.

Nuo La­da­k al­nio at­si­ve­rian­tys eže­r ai: Ūko­jas – plo­tas 190 ha, di­džiau­sias gy­lis 30,5 m Lin­kme­nas – plo­tas 75 ha, di­džiau­sias gy­lis 9 m Al­ma­jas – plo­tas 100 ha, di­džiau­sias gy­lis 10,5 m Asė­kas – plo­tas 45 ha, di­džiau­sias gy­lis 5 m Asal­nai – plo­tas 335 ha, di­džiau­sias gy­lis 33 m Lū­šiai – plo­tas 390 ha, di­džiau­sias gy­lis 37 m Alks­nas – plo­tas 64 ha, di­džiau­sias gy­lis 14,9 m 315

ATrASKIME Ir PAĹ˝INKIME LIETUVOS GAMTOS STEbUKLUS! • aukĹĄÄ?iausios kalvos, giliausios daubos • ilgiausios upÄ—s ir paslaptingi upeliukai • ÄŻspĹŤdingiausi eĹžerai ir maĹži, bet nepaprasti eĹžerÄ—liai • legendiniai ĹĄaltiniai ir stebuklingos versmÄ—s • ir gerai Ĺžinomos, ir maĹžai girdÄ—tos vietovÄ—s • per amĹžius garbinami akmenys ir medĹžiai • bekraĹĄtÄ—s girios ir nedideli, bet slÄ—piningi miĹĄkeliai • ÄŻdomiausi ir bauginantys gamtos reiĹĄkiniai • nepaprastas augalĹł ir gyvĹŤnĹł gyvenimas • daugiau nei 700 nuotraukĹł • 90 ĹžemÄ—lapiĹł

TapkiTe knygĹł klubo nariu! t /FNPLBNBT LOZHÇ˝ LBUBMPHBT LJFLWJFOÇŒ LFUWJSUÇ t /BVKBVTJPT JS QPQVMJBSJBVTJPT LOZHPT t :QBUJOHJ QBTJÇźMZNBJ t ,OZHÇ˝ QSJTUBUZNBT Ç OBNVT EBSCPWJFUÇ— BS QBĂ?UÇŒ *OGPSNBDJKPT UFJSBVLJUÇ•T OFNPLBNV UFM XXX LOZHVLMVCBT MU

www.almalittera.lt