Tapati pavasaris

dvasia • siela • kūnas • gyvenimas

Nr. 1 (46) 2016 pavasaris Kaina 2 Eur

„Dirbu su trapiais žmonėmis“ pokalbis su Janina Zibireva Kai giesmės prabyla.

Interviu su Kristina Žaldokaite

Kam auklėtojai Dostojevskis

ISSN 1822-0983

Dirbu, kad gyvenčiau

odėl paukščiai gieda?

Todėl, kad giesmė juose, ir jei paukščiai jos neišgiedotų, sprogtų. Giesmei reikia erdvės, ir tik iš laisvo protrūkio kyla giedojimas.

Kam žmonėms dirbti?

Nes jų širdims reikia pasireikšti. Jeigu žmogus visa ko kupinas, jis visuomet turės malonių užsiėmimų.

Henry Wardas Beecheris

Sveika!

Tikriausiai nesiginčysi su manimi, kad darbas – viena didžiausių mūsų gyvenimo sudėtinių dalių. Tai kodėl daugelis mūsų jo nekenčiame, esame nepatenkintos ar bent jau sakome darbą esant nusibodusį. Nusprendžiu surasti, ką Šv.

Raštas sako apie darbą ir kur mūsų mintys susipainiojusios. Atsiverčiu Patarlių knygą ir skaitau: Kiek ilgai tu drybsosi, dykaduoni, Kada kelsiesi iš miego? „Truputį pamiegoti, truputį pasnausti, Truputį rankas sudėjus pailsėti“, – Ir skurdas užklups tave kaip plėšikas, o nepriteklius – kaip ginkluotas karys.

Na, rašytojas minties į vatą tikrai nevyniojo. Tiesiai į tarpuragį.

Ieškau toliau, bandydama surasti teigiamą paveikslą, ir akis užkliūva už Pradžios knygoje randamo pasakojimo: „Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi.“ Tuomet Jis siunčia žmogui vieną paskui kitą gyvulius ir liepia duoti jiems vardus. Kokiu vardu žmogus pavadins kiekvieną gyvą būtybę, toks turės būti jos vardas.

Jaučiu, kaip širdis atsispiria, lyg radusi siūlo galą. Duoti vardą reiškia suteikti tapatybę. Arba apibrėžti, kuo tam gyviui būti ir kaip misti. Žmogus, kaip karalius, valdovas, šeimininkas. Argi tai ir nebuvo

Vyriausioji redaktorė Aušrinė Šečkuvienė Vadybininkė Skaidra Kriukaitė Rinkodaros vadovas Jurgis Šečkus Kalbos redaktorė Gitana Irnienė

pirmasis mūsų pašaukimas, pirmoji darbinė veikla – dirbti Edeno sode ir juo rūpintis? Kiekvienąsyk patekę į nelaiminguolių, amžinai berypuojančių, besiskundžiančių gretas virstame panašesni į vergus ir nelaimėlius nei į tuos, kuriems patikėta prižiūrėti žemę.

Tik nedaugelis dirbdami šviečia, tik mažai saujelei išeina dainą traukti ir su padėka prižiūrėti savo „karalystės valdas“.

Gerai prisimenu save prieš gerus penkiolika metų. Tuomet mūsų namus „siaubė“ trys mažamečiai vaikai ir mano darbai niekada nesibaigdavo. Kaip šiandien pamenu tuomet paleistą tiradą: „Daugiau nebegaliu, nusibodo, noriu bėgti, lėkti...“ Tuo metu iš grotuvo pasigirdo daina, kurią atliko Joni Earikson, suparalyžiuota moteris: „O, kaip aš norėčiau susišukuoti plaukus ir šluoti grindis, pakeisti vystyklus kūdikiams ir suplauti indus. Deja... negaliu, esu susupta Jėzaus glėby.“ Šie posmai mane kaip žaibas pažadino ir akimirksniu grąžino dėkingumą ir gebėjimą dirbti, šluoti, valyti, kitaip sakant, karaliauti savo teritorijoje. Ši tiesa ir toliau gelbsti mane nuo savigailos ir keičia mano vergiškus žingsnius į karališką eiseną.

Apsidairyk, kaip vaikštai tu.

Išsitiesk, juk esi nei mažiau, nei daugiau – Ievos dukra, karaliaus dukra.

Ir tavo dienos taps nenuobodžios.

Su linkėjimais žemę daryti gražesnę Tavo Aušrinė

MUS REMIA

Korektorė Birutė Achranovičienė Dizainerė Rima Ramonienė Fotografai: Sonata Kučinskienė, „Mazajinga photography“, Deimantė Čečienė, Irutė Jaruševičiūtė, Mykolas Šečkus Iliustracijos: „pixabay“, „Flickr“ Viršelio nuotrauka: „Fotopastelė“ Redakcija Žurnalas TAPATI Žukausko g. 39 (VO „Agapė“ patalpos) LT-09130 Vilnius Tel. (8 5) 263 9303 Mob. 8 684 31 389 El. paštas redakcija@tapati.lt Leidėjas VšĮ „Abigailė“, Pušų g. 2A, Riešės k., Avižienių sen., Vilniaus r. sav.

Reklamos skyrius Tel. (8 5) 263 9303 Mob. 8 684 31 389 El. paštas reklama@tapati.lt interneto svetainė www.tapati.lt Spausdino „BALTO print“ Redakcija ieško rašytojų, žurnalistų, redaktorių.

Rašykite mums.

Tiražas 4000 egz.

Redakcijos nuomonė ne visada sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Turinys 16

6

12

41

47

Tad nieko nėra geriau žmogui, kaip valgyti bei gerti ir rasti pasitenkinimo savo triūse. Net tai, pastebėjau, ateina iš Dievo rankos.

(Mok 2, 24)

Patirtis Išeik link savęs 6

Mano vertybės Dirbu, kad gyvenčiau 12 Kai darau tai, ką myliu, esu laiminga 16 Ar taip jau blogai būti naujoku? 20 Davė Dievas darbą, duos ir burokėlių 28 Pareigybė – mama 32 Ar darbas – prakeikimas? 34 Šeimos ekonomika 36

Mano brangiausieji Kam auklėtojai Dostojevskis? 22

Atvirai su drauge Gyvenimas pagal sąžinę 38

Sveikata

„Tapati“ svečias Du artojai 49

Mano namai Pavasario aranžuotė 41

Receptai

Triušiena su švelniu grietinėlės padažu 46

Skrandžio refliuksas 42

Pankolių, apelsinų ir triušienos pavasarinės salotos 47

Sėdimas darbas – pavojus sveikatai 44

Toskanietiškai troškinta triušiena 47

Kartą mama savo vaikams davė puikų patarimą: „Darykite tai, ką mėgstate, ir mėkite tai, ką darote!“ Deimantės Čečienės (www.deimante.org) nuotr.

Kažkuriame lygmenyje darbą galime pavadinti mus dominančiu dalyku, suteikiančiu galimybę normaliai gyventi. Tačiau darbas gali būti ir kažkas daugiau – t. y. pašaukimas. Žodis pašaukimas siejamas su žodžiu šaukti. O tai reiškia, kad darbas mus šaukia. Pašaukimo atradimas yra tolygus savęs atradimui. Atradę savo pašaukimą, savo darbu jūs skleidžiate meilę. O meilė – tai raktas į sėkmingo darbo viršūnę. Ji atskleidžia tuos talentus, kuriais galite dalytis su kitais.

Kahlilis Gibranas knygoje „Pranašas“ rašė, kad „darbas – tai meilė, tapusi matoma“.

Visi išradimai ir meno kūriniai prasidėjo nuo meilės. Broliai Wrighai tiesiog mylėjo mintį apie skrydį, dėl to jie sukūrė pirmąjį lėktuvą. Jei kruopščiai išsirinkote darbą, tai būdami naudingi kitiems jausite ir pasitenkinimą. Darbu pasireikš ir meilė. O darbas, tapęs jūsų gyvenimo darbu, teiks daugiau nei materialinę naudą.

Nesitikėkite savo gyvenimo pašaukimo rasti universiteto profesijų sąraše. Ir nemanykite, kad jus į darbą priėmusioje kompanijoje lauks jums tinkantis užsiėmimas. Administracija pašaukimo nepasiūlys. Jis subręsta viduje originalios minties, o ne aklos kopijos pavidalu. Pašaukimas – tai kažkas daugiau nei darbo užmokesčiui gauti reikalingos išdirbtos valandos. Tai daug vertingiau. Tai – jūsų sielos ir talento dovana pasauliui. Ir kiekvienas darbas gali tapti jūsų duokle žmonėms.

John Marks Templeton „Visame pasaulyje pripažinti gyvenimo dėsniai“

S skaitytojų laiškai

2016 PAVASARIS

Sveikiname

konkurso laimėtojas!

Laukiame tolesnių Jūsų laiškų kitiems prizams laimėti.

M

iela redakcija, noriu labai padėkoti už naujausią jūsų knygą „Moterų paslaptys“. Skaitau žurnalą „Tapati“ nuo pat pirmo numerio. Labai puikiai prisimenu pirmojo numerio viršelį – labai gražiai supakuotą dovaną moters rankose. Viršelis buvo toks gražus, kad man atrodė, kad gražesnio nė būti negali! Ir šiandien dar puikiai atsimenu patį pirmąjį žurnalo straipsnį – Danguolės pasakojimą apie savo neįgalų sūnų. Nuo to laiku pirkau ir skaičiau a-b-s-o-l-i-u-č-i-a-i kiekvieną žurnalo numerį. Skaitau viską nuo viršelio iki viršelio.

O praėjusiais metais žurnalo pirmo rimtesnio jubiliejaus proga išleista knyga – žurnalo straipsnių rinkinys – mane labai pradžiugino! Skaitau jau matytas istorijas, graudinuosi, verkiu ir vėl džiaugiuosi, kad Lietuvos moterys išdrįsta atvirai dalintis savo skauduliais. O jų tikrai labai daug! Ir jie tikrai gali likti nutylėti, giliai paslėpti po gėdos ir kaltės jausmais. O žurnalo „Tapati“ moterys ima ir viešai rašo apie juos! Ir kai kurios net savo vardo neslepia.

Neišgalvoti pasakojimai liudija ne tik apie atrastą prasmę ir ramybę, susitaikymą, atgautą sveikatą, sulauktą vaikelį ir kita, bet ir apie atrastą tikėjimą Dievu, kuris nuplauna kaltes ir grąžina viltį.

Todėl ačiū joms! Ačiū už jų drąsą ir atvirumą! Ačiū, kad nepasiliekate savo „nepagražintų“ istorijų sau, o dalijatės su kitomis nuoširdumo pasiilgusiomis moterimis.

Vita

P

rieš keletą metų perskaičiau straipsnelį, ir atrodė, kad jis parašytas asmeniškai man. Tema buvo apie vaikų auginimą, apie motinos – moters poreikius.

Auginu tris skirtingo amžiaus sūnus: vyriausiam aštuoniolika metų, jauniausiam – ketveri, todėl kartais atrodė, kad viso gyvenimo tikslas – auginti vaikus, o aš pati, kaip asmenybė, moteris, jaučiausi pažeista ir neįvertinta.

Taigi to straipsnelio autorė buvo nurodžiusi savo telefono numerį, aš juo paskambinau ir susitariau dėl susitikimo. Taip prasidėjo mūsų nuoširdus bendravimas. Galima sakyti, prasidėjo „kelionė iš Egipto“, kelionė iš „kalėjimo“, kuriame pati save buvau įkalinusi.

Pirmieji susitikimai buvo tiesiog susipažinimas, jų metu aš dar negalėjau atvirai bendrauti, rinkau temas ir stebėjau psichologės reakciją atsargiai paminėjus Dievo vardą. Susikūriau strategiją: jei Ji nebus tikinti, tai bent bus liudijimas apie Dievo veikimą. Esu tikinti, todėl buvo labai svarbu, kad mano atvirumas šia tema būtų suprastas. Po kelių susitikimų abi supratome, kad Dievas yra mūsų Vedlys.

Dėkoju žurnalo „Tapati“ redakcijos moterims ir Dievui, kad mes atradome bendrystę, kad iki pat šios dienos su džiaugsmu susitinkame ir bendraujame. Mūsų pasitikėjimas, dalijimasis patirtimi ir visavertis bendravimas atveda prie nuostabių atradimų.

Rasa

Žurnalas „Tapati“ skelbia konkursą savo skaitytojoms:

pasidalykite savo patirtimi, kaip žurnalo „Tapati“ publikacija padrąsino Jus konkrečiu gyvenimo atveju.

Istorijas siųskite adresu redakcija@tapati.lt.

Pirmosioms atsiuntusiosioms padovanosime Damodara įsteigtą prizą.

Jį atsiimti galėsite atvykusios į žurnalo „Tapati“ redakciją S. Žukausko g. 39, LT-09130 Vilnius.

Nealkoholinis gėrimas

Jor g e Mar io B e r g o g li s

Šventasis Raštas – jums patogaus dydžio Ar jums patiktų kišeninis Šventasis Raštas su užtrauktuku? Ar ilgai laukėte lengvai įskaitomos Biblijos didelėmis raidėmis? 2016 metų leidimo Biblijos jau išspausdintos ir laukia jūsų!

Lietuvos Biblijos draugijoje ir e-knygyne www.BiblijaTau.lt Šventąjį Raštą su Antrojo kanono knygomis šiuo metu galima rinktis iš 4 dydžių, be Antrojo kanono – iš 3 dydžių.

Evangelija pagal Morkų.

Naujasis ekumeninis vertimas Tai pirmoji iš 2015 m. pradėto naujojo ekumeninio Šventojo Rašto vertimo knygų, praturtinta įdomiais vertėjų komentarais. Išskirtinis šio vertimo bruožas – maksimali ištikimybė originaliam tekstui ir kiekvieno biblinio autoriaus savitumo išsaugojimas.

Evangeliją pagal Morkų rasite Lietuvos Biblijos draugijos knygynėlyje, e-knygyne www.BiblijaTau.lt ir krikščioniškuose knygynuose.

Eg l ė St r ip e ik ie n ė

Ramybės spalvos. 25 spalvinimo atvirukai Spalvinkite, derinkite spalvas, įsiklausykite į savo pojūčius.

Spalvinimas padės atsitraukti nuo kasdienybės rūpesčių, suteiks ramybės ir atsipalaidavimo. Nuspalvinti atvirukai gali tapti puikiu linkėjimu draugui ar ryškiu niūraus darbo stalo akcentu. Išbandykite ir suprasite: imkite spalvotų pieštukų rinkinį arba rašiklį, patogiai įsitaisykite šviesioje, jaukioje vietoje ir leiskitės į pasakišką spalvų ir ornamentų kelionę.

S an t a Mon tef ior e

Dvasių medis Kadaise patrakusi jaunutė airė Ana įsimylėjo turtingą aristokratą Paką Solanasą ir paliko gimtąją Airiją – išvyko gyventi į Argentiną. Netrukus susilaukė dviejų sūnų ir dukrelės Sofijos. Išpaikintą, įnoringą ir išdidžią Sofiją mylėjo visi, išskyrus motiną. Argentinoje taip ir nepritapusi ir jausdamasi nelaiminga, ši visada pavydėjo dukrai nerūpestingumo ir gyvenimo džiaugsmo. Viskas tampa dar sudėtingiau Sofijai užaugus.

Lor i Nel son Spielman

KNYGOS

popiežius Pranciškus „Dievo vardas – gailestingumas“ Paprastais ir tiesiais žodžiais popiežius Pranciškus kreipiasi į visus planetos vyrus ir moteris, šitaip pradėdamas nuoširdų ir asmenišką dialogą. Pagrindinė, popiežiui labiausiai rūpinti tema – gailestingumas. Ji visada buvo jo liudijimo, o dabar ir pontifikato atspirties taškas.

Per atvirą pokalbį Pranciškus nevengia nagrinėti net ir sąsajų tarp gailestingumo, teisingumo ir korupcijos.

Gyvenimo planas Trisdešimt ketverių Breta, regis, turi viską: puikų darbą, mylimą ir ją mylintį vaikiną, erdvius namus, o po mamos mirties tikisi paveldėti ir sėkmingai veikiančią šeimos įmonę. Tačiau mamos testamentas apstulbina: Breta palikimo tikėtis galės tik įgyvendinusi seniai pamirštą savo gyvenimo planą, kurį sukūrė būdama keturiolikos! Negana to, visiems tame plane surašytiems tikslams įvykdyti ji turi tik dvylika mėnesių! Norėdama įgyvendinti šį planą, Breta turėtų visiškai pakeisti savo gyvenimą.

An dr iu s B agd z e v ičiu s , Eglė B agd z e v ičė

Pietų Amerika. 394 dienos Du jauni žmonės pačiame savo karjeros įkarštyje nusprendė išvykti. Trylikai mėnesių. Į Pietų Ameriką. Žemyną, užburiantį emocijomis, aistringu gyvenimo būdu, kultūra. „Tai buvo geriausias sprendimas, kokį tik galėjome priimti. Jei kas nors šimtą kartų atsuktų laiką, mes šimtą kartų pasielgtume taip pat. Keliavome po visas Pietų Amerikos šalis 13 mėnesių. Kalbant labai tiksliai – 394 dienas.

Ju oz a s Va sili au sk a s

Žolininkas pataria Gerbėjų nestokojantis, perkamiausių knygų apie sveiką gyvenseną autorius rekomenduoja arti 160 rūšių Lietuvoje paplitusių ir žinomų vaistinių augalų iš pievų, laukų ir miškų, sodų ir daržų. O kur dar ir jų panaudojimo būdai: begalė išbandytų veiksmingų receptų sveikatos negalavimams gydyti, išvaizdai puoselėti ir maistui gardinti – nuo kosulio iki liekninimosi.

Keistuoliai 1/2

Eglės Jasiukaitytės nuotr.

6

patirtis 2016 PAVASARIS

Išeik link savęs Ž

monėms didelę įtaką daro stereotipai, padedantys surūšiuoti ir sudėlioti reiškinius

į skyrelius. Taip paprasčiau suprasti aplinką, tačiau tampa nuobodu ir pilka. Džiugesio ir naujų minčių pliūpsnį sukelia netikėtas, nestandartinis derinys, todėl vertinamas menas ir kūryba, paremti naujumo paieškomis. Dar smagiau sutikti kūrybingus ir atvirus žmones, neatitinkančius susikurtų šablonų. „Tapati“ pristato vieną iš tokių netipiškų kūrėjų, drabužių dizainerę Janiną Zibirevą, kuri būdama talentinga ir atkakli, protinga ir graži, nepasirinko greitos ir efektingos karjeros mados industrijos pasaulyje.

Ji pasuko kitu keliu – kūrybines galias sujungti su atjauta atskirties žmonėms ir į pasaulį žiūrėti ne pro rožinius ar juodus akinius, bet iš širdies pozicijų. „Menas yra žinutė, kuria aš atveriu savo širdies vertybių klodus, sudėtus manyje Dievo ir mano šeimos“, – sako ji.

7

Lietuvaitė nuo Kaukazo „Viskas yra susiję, bet ne viską galima iš karto pastebėti, – sako mano pašnekovė jaunoji dizainerė Janina Zibireva.

– Dar vakar žiūrėjau tokį vaikišką, bet visai nevaikišką filmuką apie vidinį žmogaus pasaulį, kaip nuo gimimo tam tikri dalykai mums daro įtaką: kas esame, kuo tampame ir kaip gyvename.“ Ir gražia taisyklinga suvalkietiška tarme pradeda pasakoti savo dar neilgo, bet įdomau gyvenimo istoriją.

Užaugo ji mažame Lietuvos miestelyje Ežerėlyje, nors gimė Rusijoje, prie Kaukazo kalnų. Jos močiutė Albina Marijona Moisejeva – tremtinė – iš Višakio rūdos krašto (Kazlų Rūdos raj. – red.) dar vaikystėje ji buvo ištremta į Sibirą, prie Uralo kalnų, nes buvo partizano Jono Stankevičiaus duktė. Tremtyje ji sutiko savo būsimą vyrą, Janinos senelį, susilaukė dviejų dukterų, kurių viena yra Janinos mama. Vėliau jie persikėlė į Rusijos pietus, ten buvo šiltesnės, geresnės gyvenimo sąlygos. Ten užaugo Janinos mama Ana, ten ji sutiko ir jos tėtį, gimusį Rusijos Šiaurėje, ir ten, prie Kaukazo, gimė Janytė. „Kai buvau pustrečių, močiutė prikalbino visą šeimyną persikelti, t. y. grįžti gyventi, į Lietuvą. Taigi, vienas mano prosenelis buvo partizanas, kitas – II-ojo pasaulinio karo didvyris, ir aš esu jų atžala, toks miksas“, – sako Janina ir juokiasi, nes jai patinka taip paradoksaliai persipynusios jos giminės šaknys. „Iš pradžių augau tarsi kokioje konfrontacijoje. Kai grįžome į Lietuvą, buvome lyg atstumtoji šeima: vadindavo čečėnais, rusais, nes 1995 m. žmonės mažame miestelyje visi dar buvo gana skeptiški, neatviri. Vis dėlto vėliau išsikovojome savo statusą, mus pripažino, o kai kurie net atsiprašė. Dabar viskas labai gražu ir gerai, bet pradžia buvo sunki. Ypač buvo sunku tuo metu močiutei, juk skaudu, kai grįžti į savo tėviškę, bet tampi lyg priešu.

Toli nuo namų jų ilgėjosi, o kai grįžo, pasijuto lyg būtų svetima“, – pasakoja Janina. Tokių istorijų Lietuvoje yra daug.

Nuo mažų dienų Janina girdėjo dvi nuomones ir istorijas: rusiškąją ir lietuviškąją. Gal todėl ji sako užaugusi labai atvira, nes nei vienų, nei kitų nelaiko lyderiais, nes supranta, kad esmė yra žmogaus širdis. Taip ją auklėjo ir mama: nesvarbu žmogaus tautybė, kilmė ar turtas, svarbu, kokios jo gyvenimo verty-

8

bės, kur jo širdis. Už tai ji jaučiasi mamai dėkinga. Janina nuoširdžiai prisipažįsta nuo vaikystės tikėjusi Dievu, tačiau savaip. Jau nuo vienuolikos metų rašiusi dienoraštį, šis buvo šiek tiek panašus į komiksų knygelę (labai mėgo piešti), tačiau joje buvo tokių vaikiškų maldų: kad prisnigtų, kad diskotekoje pašokdintų... Ir dar ji lankė bažnyčios chorą – merginai patiko giedoti, bet ji neklausydavo, ką kunigas kalba, užteko giedojimo. Tuo metu, kaip ji sako, „turėjo kažkokį ryšį su juo (Dievu – red.) ir nesigilino į liturgiją.“ Taip ir užaugo tame bažnyčios chore giedodama, o namuose piešdama įvairius drabužių modelius, nes mama jau senokai buvo palikusi savo tiesioginį darbą

Tiek svajonių, potyrių ir šnipšt, nes suprato, kad gyventi pagal mados pasaulio reikalavimus, kuriuos galima pavadinti „kova be taisyklių“, jai būtų per sunku ir nepriimtina.

ir pradėjusi siūti. Mergaitė svajojo būti kostiumo dizainerė ir taip pat siūdavo drabužius lėlėms, vėliau sau iš laikraščių kurdavo modelius, o batus susikarpydavo norėdama juos perdaryti. Beje, į dailės mokyklą Janina nėjo, nes jai ten buvo neįdomu piešti burbuliukus, ir nepiešdavo manekenių barbių. Jos modeliai turėdavo savitas istorijas: vienos – trumpesnė koja, kita – kaminkrėtė, trečia – nelaiminga.

Mergaitė piešdavo ir kalbėdavosi su jomis čia pat sukurdama kokį nors siužetą. Taigi, jau nuo trylikos metų ji neribojo savo vaizduotės kurdama drabužių kolekcijas, eksperimentuodama, siųsdama savo darbus į įvairius jaunųjų talentų konkursus.

Nuvainikuota svajonė ir savanorystė vargdieniams 2010 m. baigė Ežerėlio vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus dailės akademiją, ten ketverius metus ir verkė, ir džiaugėsi, nes tos studijos buvo įvairios, bet vis tiek svajonė išsipildė – juk akademija Janinai

buvo kaip Olimpas. Žinoma, giedoti laiko jau nebeliko, o ir į bažnyčią – Vilniaus arkikatedrą – tik kartais užsukdavo pasėdėti. Tada ir prisimindavo, kad yra truputį tikinti, bet viskas taip gerai, kad nėr dėl ko melstis. Buvo ambicinga, energinga ir tikslo siekianti šiuolaikinė mergina.

Dabar Janina prisimena, kad iš tikrųjų tai buvo labai intensyvus laikas: pagal mainų programą Erasmus mokėsi Slovėnijoje, praktiką atliko Madride garsiosios dizainerės Agathos Ruiz de la Prada mados namuose. Ten ji pažvelgė į tą mados pasaulį, apie kurį taip karštai svajojo, iš labai arti. Ar jis ją sužavėjo? Janina sako, kad jame pamatė tiek daug tuštybės, tiek daug vaidybos, pinigų ir šlovės troškimo, kad pajuto vidinį šleikštulį. Tarsi jos svajonė, tačiau nuvainikuota, praradusi iliuzinį švytėjimą. Širdyje kirbėjo jausmas, kad norisi kažką daryti kitaip.

Dar kurdama savo bakalauro darbą Janina pasirinko netipinio modelio kryptį, kad galėtų kūrybiškai pažvelgti ne į žmogaus išorę, bet į jo esmę: kad jis gražus toks, koks yra, ir tai nepriklauso nuo amžiaus, išvaizdos ar panašiai. Savo baigiamųjų darbų modeliu ji pasirinko mylimą aštuoniasdešimtmetę močiutę.

(Dabar jos, pasipuošusios nuotaikingu anūkės sukurtu kostiumu, nuotrauka kabo Janinos dirbtuvėse). Mergina baigusi studijas nusprendė ieškoti kokių nors socialinių projektų, stažuočių kur nors Amerikoje, Niujorke. Deja, nieko neradusi pajuto didžiulę vidinę krizę ir įsidarbino... padavėja. Juk reikėjo iš kažko gyventi. Liūdna. Tiek svajonių, potyrių ir šnipšt, nes suprato, kad gyventi pagal mados pasaulio reikalavimus, kuriuos galima pavadinti „kova be taisyklių“, jai būtų per sunku ir nepriimtina.

Janina pasakoja, kad tada, prieš pusantrų metų, vieną dieną nusprendė padaryti gerą darbą ir nunešti rūbų labdarą į Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ dienos centrą prie šv. Petro ir Povilo bažnyčios.

Ten darbuotojai jai padavė dienoraščio formos pažintinį leidinuką... „Iki to laiko buvau perskaičiusi vos kelias knygas, nes man buvo neįdomu skaityti, kadangi turėjau kitokios kūrybinės veiklos, – sako Janina. – Tačiau tąkart man lyg akyse prašvito. Pasiėmiau tą leidinuką ir nuėjau į šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Ten skaičiau tuos straipsnius ir verkiau. Turbūt tai ir buvo pirmasis Šv. Dvasios prisilietimas

prie mano širdies, nes tada supratau, kad aš noriu pradėti savanoriauti, t. y. daryti kažką, ko niekada nedariau, ir tai įprasmintų mano egzistenciją.“ Taip prasidėjo naujas Janinos gyvenimo etapas – savanoriška pagalba „Betanijos“ valgykloje ir dienos centre, kur renkasi įvairių socialinių poreikių turintys žmonės. Iš pradžių buvo baisoka: žmonės iš gyvenimo paraščių, kvapai nemalonūs, sielos smarkiai sužeistos, bet Janina atkakli – jei jau žengė žingsnį, atgal nepasuks.

Visai neplanuotai ji pateko į savanorių ir darbuotojų mokymus, ten susipažino su seserimi vienuole asumpcioniste Benedikta. Būtent per vieną jos paskaitą Janina pajuto šviesą ir ramybę širdyje, ašaros vėl tekėjo skruostais... „Pamenu tą akimirką, kai supratau, kad tai, ko ieškojau, nebuvo taip, kaip įsivaizdavau. Tuo metu per savanorystę su vargšais ir pažintį su vienuole Benedikta aš sutikau Dievą, kuris visada buvo ir mane vedė, bet aš to nesupratau, negirdėjau, neįsiklausiau“, – atvirai sako Janina. Protu sunkiai suvokiama, kaip gali graži lyg modelis, diplomuota

Atrodo, gal ir smulkmena, gal ir nepasikeitė jų gyvenimas, bet mažais žingsneliais jie pajudėjo vilties link, jei visi darytume ką nors gero, tegul ir nedidelio, tai pasaulis būtų ir gražesnis, ir geresnis.

kostiumo dizainerė vargdienių valgykloje tepti sumuštinius ir kažko tikėtis...

Bet Janina laikėsi nuostatos, kad viskas gyvenime vyksta tikslingai, tik nereikia skubinti įvykių.

Mergina sako, kad viena yra tepti sumuštinius labdaros centro lankytojams, tačiau visai kita – su jais bendrauti. Buvo nedrąsu, nes tai smarkiai gyvenimo aplamdyti, labai trapūs žmonės, reikėjo

rasti kažkokį nuoširdų kontaktą. Ir Janina pradėjo piešti jų portretus... Klausydama Janinos pasakojimo įsivaizduoju, kaip ypatingai galėjo pasijusti žmogus, matydamas ryškėjančius savo veido bruožus popieriaus lape. Juk niekas niekada taip su juo nebuvo elgęsi... Žinoma, kad dienos centro lankytojai „ištirpo“ nuo tokio santykio ir jaunąją savanorę ėmė laikyti savo bičiule. Pasibaigus jų bendravimui viena moteris iš dėkingumo Janiną net pabučiavo į žandą. Mergina sako tada ir pati nesupratusi, kam labiau reikėjo tos draugijos, nes ją nustebino, kad tokia jai įprasta elgesena bus taip įvertinta ir pasitarnaus žmonių širdims atsiverti. Tai buvo toks nuostabus anksčiau nepatirtas vidinis jaudulys, lyg įsimylėjus, tik nežinia ką...

Pradėjusi savanoriauti ir bendrauti su „Carito“ bendruomene Janina pradėjo eiti į šv. Mišias, melstis, giedoti, laiminti maistą, kitaip tariant, jos tikėjimas Dievu įgavo savo išraišką ir naujus įgūdžius. „Po truputį, palengva ir užsikūrė toks variklis, kad jau nebesupratau, kaip anksčiau be 9

su besišypsančiais jos naujaisiais pažįstamais. Tada kilo mintis surengti šių netipiškų „modelių“ fotoparodą. Vieną kartą ji netikėtai užklydo į Vilniuje esantį salotų barą „Mano Guru“, šis laikosi socialinio verslo principų (įdarbina nuo įvairių priklausomybių reabilituojamus asmenis) ir papasakojo apie savo aistrą savanoriškai dirbant su „Betanijos“ žmonėmis. Kavinės administracija palaikė jos entuziazmą, tad praeitais metais kelis mėnesius tos kavinės lankytojai galėjo matyti dideles, gražias, nestandartinių modelių nuotraukas su atsakymais į klausimą, koks žmogus yra gražus. Šio klausimo Janina klausdavo kiekvieno savo „modelio“ ir prie jo nuotraukos užrašydavo išsakytą mintį. Dizainerę ir pribloškė, ir nudžiugino, kad tie žmonės kalbėjo apie žmogaus vidinį grožį, apie nuoširdumą, kad grožis nėra tik viršelis, kad jis – asmens visuma. Po to jie sukūrė dar daugiau nuotraukų ir bendradarbiaujant viso šito galėjau gyventi“, – šypsodamasi sako pašnekovė. Dabar jai kiekvienas sekmadienis – šventė, kuria ji džiaugiasi kartu su šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios bendruomene ir broliais domininkonais.

Dalyvaudama šlovinimo vakaruose mergina sakosi išgyvenanti sielos ramybę, pilnatvę ir šv. Dvasia įprasmina jos gyvenimą.

Nestandartiniai modeliai Dar studijuodama Janina gilinosi į gražaus žmogaus sąvoką filosofine prasme: kas yra gražus, kaip tai pamatuoti, kokie stereotipai mus veikia. Jos nuomone, visi žmonės gražūs, bet reikia tam tikrų sąlygų, kad tas grožis atsiskleistų. Kaip ir su gėle – be šviesos, šilumos ir vandens ji nudžius, o išpuoselėta – pražys nuostabiausiu žiedu. Tokia nuostata ją įkvėpė organizuoti mados fotosesijas „Betanijos“ lankytojams. „Susiradau pažįstamų fotografų, pati šiek tiek tuos žmones padažydavau, aprengdavau, papuošdavau kokia detale ir jie fotografuodavosi, – pasakoja Janina. – Jiems tai būdavo laisvalaikio pramoga, o man – įdomus eksperimentas, nes matydavau, kaip tas pats žmogus pasikeisdavo tik šiek tiek pakeitus jo nuotaiką ir požiūrį.“ Taip bekurdama dizainerė ir pati nepastebėjo, kaip susikaupė graži krūvelė nuotraukų

10

Janina su pora savo naujųjų bičiulių, „Betanijos“ centro lankytojų pradėjo kurti papuošalus iš... sagų, kurias išima iš nebereikalingų drabužių.

su lauko reklamos agentūra JCDecaux buvo parengtas socialinis projektas: visame Vilniaus mieste įvairiose vietose ant lauko reklamos skydų Janinos „modelių“ nuotraukos informavo apie karitatyvinę veiklą. Taip visai netikėtai ir nelauktai savanoriaudama Janina vėl grįžo prie savo mylimos veiklos – dizaino kūrybos, o „Betanijos“ žmonės, sau ir kitiems atrodę kaip „nurašyti“ ir niekam nereikalingi, tapo socialinės akcijos žvaigždėmis, modeliais. Susitikę dienos centre jie lyg vaikai krykštaudavo ir pasakodavo, kur kieno nuotrauką matę. Tokios atrakcijos esmė – įkvėpti sunkių išbandymų patyrusiems žmonėms pasitikėjimo, džiaugsmo, vilties. Tai nepalyginti daugiau negu tik pavalgydinti ir aprengti. „Atrodo, gal ir smulkmena, gal ir nepasikeitė jų gyveni-

mas, bet mažais žingsneliais jie pajudėjo vilties link, – sako Janina ir priduria, – jei visi darytume ką nors gero, tegul ir nedidelio, tai pasaulis būtų ir gražesnis, ir geresnis.“ Išeiti link savęs Janina nesustojo ties vienu pasisekusiu sumanymu, nes jai, kaip menininkei, norėjosi kažko daugiau, naujau, o ir užsidirbti kažkaip reikia. Tik dabar ji nusprendė viską pavesti Dievui, žinoma, pati ryždamasi uoliai darbuotis. „Juk gulint įsikniaubus į pagalvę niekas nevyksta“, – juokiasi mergina. Dabar jos svajonė – kurti prasmingai ir kartu padėti žmonėms. Taip gimė dar vienas projektas – „Lech Lecha“ (išeik link savęs – hebrajų klb.), kaip prekinis ženklas.

Tai bus mados produkcija iš padėvėtos tekstilės, kurios yra apstu „Carito“ labdaros centruose. Svarbiausia socialinio verslo dalis yra sukurti tokią sistemą, kuri padėtų įdarbinti ir integruoti įvairios atskirties žmones ir kurtų pridėtinę vertę. Tokio verslo variklis – ne pelnas, bet siekti socialinių permainų įdarbinant pažeidžiamus visuomenės narius ar kartu su jais dirbant. Ne paslaptis, kad dažnai žmonės iš namų labdarai atiduoda rūbus ir daiktus, kad tiesiog atsikratytų nereikalingu balastu, mažiausiai galvodami, kam visa tai tiks. Todėl labdaros punktų socialiniai darbuotojai ir savanoriai sako, kad surūšiavus rūbus visada būna perteklius vasarinių ir neįprastų modelių, kurių vargstantiems žmonėms nereikia, ir trūksta šiltų, paprastų, bet patogių nešioti rūbų. Taigi, Janina su pora savo naujųjų bičiulių, „Betanijos“ centro lankytojų pradėjo kurti papuošalus iš... sagų, kurias išima iš nebereikalingų drabužių.

Ir ne tik sagų, juk kūrybingas žvilgsnis iš bet kokio, atrodo, niekam netinkamo daikto gali sukurti naują gaminį. Pavyzdžiui, iš išaugto džemperio padaryti puikią kuprinėlę. Dizainerė sugalvoja, o jos pagalbininkės iš „Betanijos“ puikiai atlieka technines užduotis. Ir ne tik, kai kurios įsidrąsino pačios daryti puikias kūrybines improvizacijas ir kartais jau Janina klausia patarimo.

Beje, šio projekto pavadinimas kilo iš sesers vienuolės Benediktos pasakojimo apie Šv. Rašte aprašytą Abraomo ir Dievo pokalbio istoriją, kurios esmė – kad kiekvienas žmogus tam tikru laiku turi

išeiti iš savo komforto zonos (alegoriškai tariant iš gimtojo krašto) ir keliauti link savęs, t. y. esminio savo gyvenimo pašaukimo. Janina pasakoja, kad išgirdusi šią paskaitą nupiešė plakatą su tais žodžiais ir vienuolės Benediktos portretėliu ir pasikabino kambaryje ant sienos. Kai reikėjo pavadinimo naujam sumanymui, akis užkliuvo už jau metus ant sienos kabančio piešinio ir suprato, kad „Lech Lecha“ ir yra tas pavadinimas. Pasitelkusi pagalbon dar vieną jauną savanorę, komunikacijos vingrybėmis besidominčią Karoliną Riabovą, Janina sukūrė galimo verslo pristatymą ir su naujuoju projektu dalyvavo socialinio verslo akseleratoriuje „Socifaction“. Pati to nesitikėdama tapo viena iš laureačių ir laimėjo prizą – pusmečio stažuotę savo pasirinktoje šalyje ir įmonėje susipažinti ir pasimokyti, kaip kurti socialinį verslą. Bet juk prieš keletą metų kaip tik apie tai mergina ir svajojo...

Janina prisipažįsta, kad iš pradžių jai, kaip menininkei, verslo sąvokos ir dėsniai buvo labai svetimi ir nesuprantami, tačiau ji nusprendė pasigilinti į šią sritį, nes akivaizdu, kad neišvysčius jokio verslo ir nesukūrus pridėtinės vertės, nebus pajamų, vadinasi, nebus ir galimybių kam nors padėti. Ji prisiminė pokalbį su vienu senoliu, kai savanoriaudama lankė ligonius. Jis sakė, jog dabartinis verslas yra legalus apiplėšimas. Janina sutinka, kad versle tikrai yra daug to legalaus plėšikavimo, kai priedėlis prie savikainos prasilenkia su logika, tačiau jau yra jaunų žmonių, norinčių gyventi kitaip – jiems priimtini skaidrūs ekonominiai santykiai, jie nori remtis krikščioniškomis vertybėmis, jų laikytis. Dizainerė sako suprantanti, kad tai – sunkesnis kelias, bet jai priimtinas. Toks verslas jos, kaip menininkės ir katalikės, negąsdina. Pasak, šv. Pilypo Neris, nei mada, nei darbas ar profesija tikinčiajam ne problema. Visa tai tampa problema, kai žmogus pasidaro nuo šių dalykų priklausomas. „Jei nebūsime priklausomi nuo pinigų ir verslo, tai nieko blogo nenutiks“, – sako Janina.

Kaip žinoma, socialinio verslo samprata yra dar gana nauja. Ji gimė visuomeniniame, t. y. trečiajame valstybės valdymo sektoriuje, siekiant išvengti priklausomybės nuo labdaringų aukų ir dotacijų, nes tai yra nepastovūs ir riboto kiekio finansavimo šaltiniai. Dabar net ir privačiame sektoriuje socialinis verslas populiarėja

kaip įrankis panaudoti savo įmonę visuomeninėms permainoms kurti. Socialiniame versle susilieja nevyriausybinio sektoriaus ir verslo vadybos principai, filantropinis ir komercinis kapitalas.

Pilietiniame ar privačiame sektoriuje socialinio verslo imasi socialiniai lyderiai, siekiantys dirbti visuomenės labui sprendžiant socialines problemas inovatyviais, ilgalaikiais ir efektyvesniais nei tradiciniai būdais. Tokios organizacijos sumanomos ir pirmyn vedamos kūrybingų žmonių (tokių kaip Janina), įžvelgiančių galimybę ten, kur kiti jos nepastebi, ir kartu su disciplina, pragmatiškumu, drąsa ir kūrybingumu įgyvendinančių atrastą sprendimą nepaisant visų kliūčių. Pamatinė socialinio verslo plėtros pasaulyje motyvacija – didėjantis suvokimas, kad ekologinių ir visuomeninių problemų mastas yra milžiniškas ir jos negali būti išspręstos vien tradicinėmis ne pelno ir filantropinėmis priemonėmis. Mano pašnekovė sako pasirinkusi Angliją, nes šioje valstybėje yra plačiai išvystytas tokios

Nei mada, nei darbas ar profesija tikinčiajam ne problema. Visa tai tampa problema, kai žmogus pasidaro nuo šių dalykų priklausomas. „Jei nebūsime priklausomi nuo pinigų ir verslo, tai nieko blogo nenutiks“.

krypties verslas ir bus nesunku rasti ne tik mentorių, bet ir pasimokyti, kaip tai daryti, paieškoti investuotojų ar rėmėjų.

Jaunoji dizainerė planuoja pavasarį išvykti kelis mėnesius pagyventi ir pasimokyti užsienyje, o tada grįžti ir toliau judėti savo svajonės įgyvendinimo link. Janina sako, kad ruošdamasi būsimai stažuotei ji mąsto ir apie tolesnę savo dvasinę kelionę Dievo valioje, nes be to jau neįsivaizduoja gyvenimo pilnatvės. Šiuo metu Janina su dar viena dizainere ir dviem fotografėmis dirba naujose dirbtuvėse viename iš Vilniaus gamybinių kvartalų ir kartą per savaitę susitinka su

savo draugėmis iš „Betanijos“ Marina ir Lena. Apsilankiusi viename tokiame jų susitikime pamačiau skirtingo amžiaus ir dar skirtingesnės gyvenimo patirties moteris, nuoširdžiai bendraujančias ir kartu dirbančias. Stebėjau Mariną, kruopščiai siuvančią Janinos įvairiomis spalvomis nudažytas sagas, ir klausiausi pasakojimo apie jos nelengvą gyvenimą ir apie tai, kad nuo vaikystės jai labai patiko sagos, šias ji rinko. Kalbėjausi su Lena, ji dailiai kaligrafiškai (taip rašyti dar vaikystėje ją išmokė mama mokytoja) braižė prekinio ženklo „Lech Lecha“ pavadinimą ir dėstė savo požiūrį į gyvenimą. „Visi mes esame artistai, o mūsų didžioji scena – gyvenimas“, – sakė Lena, perskaičiusi šią mintį ir tam pritarianti. Po to gėrėme arbatą, moterys džiaugėsi tokia brangia pažintimi su Janina. Ji joms šypsojosi, gyrė jų darbštumą ir sakė, kad yra laiminga galėdama dalytis savo gyvenimu su žmonėmis, kurių niekada nebūtų sutikusi, jei būtų pasukusi kitu keliu. Po to mudvi išėjome į vakarėjantį Vilnių, į šėlstančią vasario vėtrą ir liūtį (atrodė, kad su visais skėčiais pakilsime į orą), bet buvo gera ir džiugu nuo širdies šilumos, kurios nenusipirksi už jokius pinigus, tačiau kuri gali nupirkti viską.

Danguolė Bičkauskienė

11

2016 PAVASARIS

gyvenčiau „P

agarba senam žmogui, galbūt

ligoniui. Dar įmanoma protingesniam, išsilavinusiam, kūrybingam, gražiam žmogui, o kaip jaunam, tiesiog nieko savyje neįtikėtinai žavaus neturinčiam, argi jo nereikia gerbti vien todėl, kad jis yra?

12

Gal jis yra maža pilka dulkė, tačiau juk kiekvienas nori tapti kerintis, kažkuo įdomus. Tik reikia laiko, kad galėtum sukaupti patirties, kuri leistų tapti tokiam...

Laukti, kol kaip tas bjaurusis ančiukas pavirsi gulbe“, – tai ištrauka iš Elvinos Baužaitės knygos „Aš ir tu – tas pats žmogus“.

Vytauto Didžiojo universiteto lietuvių kalbos ir literatūros magistro laipsnis, menotyros, anglų, prancūzų, italų kalbų studijos, trys poezijos knygelės, eseistinio pobūdžio knyga, apysakų knyga vaikams, teatro, kino recenzijos didžiuosiuose meno dienraščiuose – išties reikia daug laiko ir ryžto, kad jaunas žmogus pasiektų tiek daug.

O jei tai visiškai nevaldantis savo kūno, kvėpuojantis plaučių ventiliacijos aparatu, raumenų atrofijos prie patalo prikaustytas žmogus? Kiek tvirto tikėjimo ir sistemingo darbo reikia tada?

Svečiuojuosi pas literatūrologę, kultūros straipsnių publicistę, jauną rašytoją Elviną Baužaitę. Visas Elvinos gyvenimas telpa nedidukame kambaryje.

Lovoje, apsuptoje spalvingų gėlių, po iki raukšlelės išlyginta antklode guli

mergaitė šviečiančiomis didelėmis akimis, linksmomis rudų plaukų kasytėmis.

Jos trapiam kūneliui, sveriančiam vos dvidešimt kilogramų, geriau gulėti. Apsupta mylinčių žmonių – tėvų, mokytojų, gydytojų, Elvina gali gyventi.

Būnant šalia Elvinos nėra vietos gailesčiui – viskas aplinkui, rodos, nuščiūva. Žodis, atėjęs iš pačių širdies gelmių, atveria duris į naują pasaulį – tokį, kuriame nėra vietos dirbtinam blizgesiui, kur tyras sielos balsas turi tikslą – nustelbti beprotiško skubėjimo triukšmą ir šviesti...

Prieš mane – optimizmo pilna pašnekovė, galinti diskutuoti apie teatrą, literatūrą, kiną. Pasirodo, tereikia vaizduotės. Pasitelkiant naujausias technologijas net gulint lovoje galima labai realiai pabuvoti visur – kūrybos šaltinį atskleidžia Elvina.

Gyventi dėl tikslo yra vienintelis būdas iš tiesų gyventi. Daugelis žmonių sprendžia tris svarbius gyvenimo klausimus: „Kas aš esu? Ar aš svarbus?

Kur mano vieta gyvenime?“ Savo knygelėje „Aš ir tu – tas pats žmogus“, „Kelionėje“, rašei: „Virvinis

Irutės Jaruševičiūtės nuotr.

mano vertybės

Dirbu, kad

tiltas, kuriuo einame, neveda į kažkur, į tikslą – jis pats yra savaiminis tikslas. Ėjimas juo yra ta didžiausia vertybė žmogui. Juk reikia drąsos ne tik kažkokiam rizikingam poelgiui, bet ir paprasčiausiai – tiesiog gyvenimui.“ Kokia buvo tavo vaikystė, iš kur semiesi tokio ryžto, tvirtybės, gyvenimo džiaugsmo?

Mano vaikystė prabėgo daugiausia namuose, tėvų sode. Augau apsupta pačių artimiausių žmonių – šeimos.

Neretai, ypač šaltuoju metų laiku, kai dažnai ir sunkiai sirgdavau, todėl iš namų beveik neišeidavau, namai atrodydavo tikriausias kalėjimas. Tuomet itin gelbėjo močiutės žodžiai: „Yra žmonių, kuriems blogiau nei tau.“ Gal skamba žiauriai, bet mintis gelbsti ir dabar. Kai susimąstai, ko kiti žmonės neturi, pagalvoji, jog yra kenčiančių didžiulius skausmus, badaujančių, įvertini, ką turi pats.

Mano laimė, augau su vyresniu broliu, jam esu be galo dėkinga už buvimą tikru broliu, tiek meile, tiek dėmesiu, tiek pagalba, atida, o kartu ir tikrumu bendraujant – kai nėra jokio skirtumo, ar tu vaikštai, ar tu pajėgi kažką daryti, ar ne. Tikriausia natūralus bendravimas su broliu leido man žinoti, kad aš galiu būti su žmonėmis, savo bendraamžiais, jeigu tik jie panorės.

Augau, gyvenau daugiausia matydama vyresnius žmones – suaugusiuosius.

Veikiausiai tai lėmė mano požiūrį į gyvenimą, daugelio dalykų vertinimą ir įvertinimą. Todėl kai tekdavo susitikti bendraklasius – jų labai laukdavau, tačiau jie visada nuvildavo neišpildytu draugystės lūkesčiu, aiškiai pajusdavau savo matymo, mąstymo skirtingumą.

Pavyzdžiui, jie juokdavosi iš mokytojų, visiškai nevertino šių darbo, o aš, priešingai, visada jutau didžiulę padėką, pagarbą žmonėms, kurie dalijasi savo žinojimu, žiniomis, noru žinoti – dega ir uždega.

Taip, neturėdama draugų, neretai – dažnai, kuo toliau, tuo labiau išėjau į literatūros pasaulį. Knygos „kalba“, tik reikia pirmiausia skaityti ir norėti perskaityti, reikia klausti ir drįsti priimti atsakymus.

Mano mylimiausi autoriai: P. Coelho, O. Pamukas, R. Gary, A. Čechovas... Reikiamu momentu reikiama knyga pati ateina, aplanko, kaip, pavyzdžiui, mane pernai, dvidešimt ketverių, – A. Lindgren „Broliai liūtaširdžiai“ ar nuostabi M. Šiškino

„Laiškų knyga“. Viskam savas laikas ir sava literatūra kiekvienam, o kartais visiška tyla pasako daugiausiai. Tik taip pat reikia drąsos būti vienam su savimi ir girdėti mintis, leistis į dialogą, asmeninį ir asmenišką.

Tai – tikra bedugnė, o galbūt laiptai į rojų ar pragarą, kaip kada...

Menas – muzika, teatras, kinas, literatūra – būdas gyventi ir išgyventi kasdienybę. Kuo daugiau patiri, tuo labiau išalksti, o svarbiausia, supranti, kad gali būti visaip, kad, rodos, neįmanoma, o yra. Tada gali tapti sau priimtina netobula, kitokia ir džiaugtis tuo išskirtinumu.

Tada drįsti būti gyvenimo kūrėjas, žvelgti į būtį kaip į kūrybos medžiagą ir leistis improvizuoti. Tik tokia pozicija, požiūris

Dažnai sakoma, kad diplomas – tik „popierius“. Tai priklauso nuo tavęs. Niekas nieko neduoda, viską turi pasiimti pats; kiek paimi, tiek ir turi. Nori popieriaus ir gauni popierių. Man diplomas buvo vienas mano galimybių patvirtinimų.

leidžia džiaugtis didžiausia Dievo dovana – gyvenimu. Jeigu Jis panorėjo, kad būčiau, ir būčiau būtent tokia, būtent taip, vadinasi, turiu, vadinasi, privalau būti ir pateisinti savo buvimą. Meniška siela man leidžia nepakylant iš lovos vien vaizduote pabuvoti, tarkime, Paryžiaus kavinėje ar Milano teatre „La Scala“.

Atrasti prasmę ligoje, kančioje yra labai sunku. Atrodo, kad liga yra ne tik beprasmė, bet ir prasmės griovėja, nes kenkia žmogaus gyvenimui ir darbui.

Kančia kažkaip nustoja būti kančia tuo momentu, kai randa prasmę – aukos prasmę. Kaip Tu supranti gyvenimo prasmę, kas padeda susitaikyti su likimu, nešti savo kryžių?

Mano gyvenimo prasmė – skleisti šviesą žmonių sieloms. Tai įsivardijau

sau, pradėjusi rašyti poeziją. Neretai atrodo, kad mano kūrybos tarsi niekam nereikia. Tačiau jos labai reikia mano sielai, ji nebegali tylėti. Todėl reikėjo kažkaip pateisinti norą ne tik rašyti, kurti eiles ar esė, bet ir norą leisti knygas, norą, kad skaitytų kitas, norą kalbėti. Tuomet sau pasakiau, kad jeigu bent vienam žmogui bus gera, bus šviesiau – tai nereiškia lengviau ar džiaugsmingiau, gal tiksliausia – bus tikriau, nes atsidengs, atsivers būtis buity, kuri visokia, o dažnai žiauri – rašyta ne veltui, rašyti privalėta. Kartais padeda E. Levino logoterapija ir nuostata, kad negalinčiojo užduotis, misija – būti, kad taip skaidrėtų jam padedančiųjų sielos.

Kaip sugebi būdama tokioje situacijoje, kokioje esi, gyventi kiek įmanoma geriau ir išnaudoti kiekvieną galimybę tobulėti, kurti. Kiek darbo įdedi į tai?

Kaip suderini realųjį, „proziškąjį“ gyvenimą su idealiuoju – kūrybos gyvenimu.

Tobulėti leidžia meno atradimai, pajautos. Tai ne darbas, kaip ir kūryba – grožinės literatūros, publicistikos straipsnių – tai mano gyvenimas, vienas ir vienintelis būdas gyventi man. Todėl visa mano diena yra apskritas darbas nedirbant arba nedarbas dirbant. Iš tiesų be galo skubu gyventi. Tarsi noriu įrodyti ir parodyti pirmiausia sau, o tada ir kitiems, kad galiu, kad galima gyventi, tik reikia labai labai norėti. Nenoriu ir draudžiu sau leisti laiką tuščiai. Laiką labai vertinu, žinau jo lakumą ir vertę, todėl manau, kad švaistyti jį tiesiog nedovanotina. Noriu ir stengiuosi degti gyvenimu karštai, nieko nebijodama, drįsdama gyventi iki galo, iki paskutinio tirpstančios žvakės lašo.

Noriu tuo degimu uždegti kitus, kad patikėtų, kad įsimylėtų gyvenimą, o kai myli, negali nedegti.

Idealusis gyvenimas yra toje pačioje žemiškoje realybėje, visur, aplink, čia ir dabar. Tikrai nereikia laukti, kol nukeliausime į rojų. Mylėkime ir rojus bus žemėje, jeigu ne po kojom, tai minčių pasaulyje.

Dažnai aš „sėdžiu ant debesies“, tenai, kur viskas išsipildo, tada giedra ir lengva širdy. Šviesa, šviesa...

Kokius mokslus esi baigusi ir kur darbuojiesi?

Vytauto Didžiojo universitete tapau Lietuvių filologijos bakalaure. Dažnai

13

sakoma, kad diplomas – tik „popierius“.

Tai priklauso nuo tavęs. Niekas nieko neduoda, viską turi pasiimti pats; kiek paimi, tiek ir turi. Nori popieriaus ir gauni popierių. Man diplomas buvo vienas mano galimybių patvirtinimų.

Aišku, to negana, todėl stojau į magistrantūrą. Dabar esu humanitarinių mokslų Literatūros ir spaudos magistrė, taip pat baigiau gretutines studijas, turiu sertifikatą, patvirtinantį įžengimą į menotyros lauką. Kadangi labai myliu teatrą, šį rudenį žadu stoti į Teatrologijos magistrantūrą. Galima klausti, kam to reikia. Bet kai negali eiti į teatrą, jis turi ateiti pas tave, o kiekvienas svečias nori būti laukiamas, tinkamai priimamas. Tik pažinti ir žinoti – noras, nepaliaujamas.

Jis yra priežastis, kodėl degu, kodėl noriu ir galiu bandyti dovanoti šviesą. Jeigu jos neturėsiu, ką duosiu?..

Baigusi studijas metus skyriau publicistikai. Daugiausia rašau apie literatūrą ir teatrą Kauno profesionaliame meno žinių portale „kamane.lt“, taip pat Menų faktūros svetainėje, kartais straipsniai publikuojami „Kultūros baruose“, „Bernardinai.lt“, „Nemune“... Paklausta, kaip mane įvardyti, drąsiausiai atsakau – literatūrologė, dar kultūros straipsnių publicistė. Šioje srityje save matyti drįstu, o grožinėje kūryboje – vien dvejonės...

Gegužę turėtų išeiti jau ketvirtoji mano poezijos knygelė „Prisimink (esu)“.

Kol kas ja labai tikiu, labai myliu, bet žinau, kad prabėgus kiek laiko, kaip visada, atrodys nieko verto ir vertingo. Tačiau reikia išgyventi dabartį, ateičiai – savas laikas... O dabar esu laiminga savo minimalistiniame pokalbyje su Juo eilėmis, kur išsipildo, kur pražysta ir žydi gyvenimas tarp čia ir ten...

Darbas yra mūsų žmogiškosios prigimties dalis ir palaiko žmogiškąjį orumą. Žmonės, būdami Dievo atvaizdai, yra pašaukti dirbti. Jie raginami: „Pripildykite žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1, 27–28), o tai, be abejo, susiję su darbu. Dar aiškiau pasakoma Pr 2, 15: „VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi.“ Šabo įstatymas Iš 20, 9–10 taip pat pirmiausia kalba apie darbą, tik po to apie poilsį: „Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas...“

14

Nenoriu ir draudžiu sau leisti laiką tuščiai. Laiką labai vertinu, žinau jo lakumą ir vertę, todėl manau, kad švaistyti jį tiesiog nedovanotina.

Kokia yra Tavo darbo diena ir kuo pradžiugini Viešpaties dieną savo sielą?

Kaip minėjau, ne dirbu – gyvenu. Kūryba, rašymas, skaitymas yra viskas, ką galiu, tam ir atiduodu save. Žinoma, yra žmonės. Kaip ir vaikystėje, daugiausia vyresni – dešimčia ar keliasdešimčia metų.

Dabar atėjo suvokimas – siela neturi amžiaus, tad bendrauja artimos sielos ir viskas, jokio skirtumo nėra ir būti negali. Arba pajunti žmogų, arba ne, jokios prievartos, jokio privalomumo. Iš tiesų, kuo toliau, tuo labiau mano gyvenimas skleidžiasi netikėtomis pažintimis, sutinku, atrandu įstabius, ypatingus žmones, kurie mane pajaučia iš laiško, iš teksto, o juk aš ir sakau: esu „žodžio žmogus“, tad tekstuose esu tikroji aš.

Viešpaties yra kiekviena diena, nemanau, kad svarbu švęsti numatytą dieną, o kitas būti nedorai ramiam, paskendusiam

darbo ar kitokiame liūne. Viskas ir visada vienodai iš širdies ir širdimi, klausant Mokytojo... Įprastos dienos pradžia – 6 val. ryto, kada automatiškai įsijungia televizorius, prasideda viena iš labai nedaugelio mano žiūrimų TV laidų „Labas rytas“, taip pat skamba žadintuvai. Džiugu, kad pagaliau – veikimo metas. Tiesą pasakius, dažniausiai atsibundu gerokai anksčiau ir gyvenu kitą gyvenimą, nors tokį pat savą, taip pat ar netgi dar svarbesnį negu apčiuopiamos tikrovės. Ryto higiena, pusryčiai, visada skaitant ar poeziją, ar prozą, o kartais ir madų žurnalą, taip aš pakeliauju akimis. Apie 9 val. prasideda (ne)darbo laikas, jis paprastai tęsiasi iki 19 val. Šalia visada yra man padedantis žmogus, kartu dirbame, kuriame, kartu darome pertrauką ir „einame į kavinę, restoraną“. Dieną skamba muzika, o kartais tyla ir rimtis, girdisi tik mano diktuojamos mintys. Taip pat daugiau ar mažiau savarankiškai mokausi prancūzų ir italų kalbų.

Tiesiog esu įsimylėjusi Prancūziją, o italų kalba – dėl operos meilės. Ar ne per daug tų meilių? Ne. Gyventi – tai mylėti, labai labai mylėti. Neretą dieną sulaukiu mane mylinčių žmonių, o jų būrys vis plečiasi. Aš kaip voriukas mezgu tinklą – pažinčių, kurios džiugina, pakylėja, dėl to esu palaiminga, gimusi po laimės žvaigžde – tikrai!

Būna dienų, būna valandų, kai sunku, kai nepajėgiu valgyti, kalbėti, gerti. Pykstu, nebenoriu gyventi, atrodo, viskas, užtenka, gana, metas išeiti. Bet pagalvoji, kaip mokykloje mokytoja užduoda namų darbus, imi ir darai, mokaisi. Taip ir čia, gyvenimo mokykloje, Mokytojas nori, kad išmokčiau šią buvimo, sielą valančią pamoką. Gerai, imu ir mokausi. Mokausi gyventi taip, kitaip, sudėtingiau, bet išmintingai, išradingai su viltim ir meile.

Filme „Madisono grafystės tiltai“ yra frazė: „Toks įsitikinimas ateina tiktai kartą gyvenime.“ Dievas man davė, gal anksti, nors viskam savas laikas, labai aiškų suvokimą, kad aplankė, kad jau atėjo įsitikinimo momentas, o tai – laimė begalinė.

Dievas suteikia pašaukimo dovaną, mus pakylėja ir įdarbina visam gyvenimui.

Kiekvienas darbas gali tapti pašaukimu ir kiekvienas pašaukimas – tik darbu.

Skleisti pasauliui šviesą – ypatingas darbas. Elvina jį atlieka su Meile.

Irutė Jaruševičiūtė

FESTIvALIS „pAvASARIS pIANO.LT“ pIANO.LT kONCERTŲ saLĖje

„THE INFILTRATORS TRIO“

13

MIšIOS FLAMENkO „MISA FLAMENCA“

Arkadijus Gotesmanas (perkusija) Janas Maksimovičius (saksofonas), Dmitrij Golovanov (klavišiniai)

1900

Valerio Chacon (flamenko gitara) El Marito (flamenko gitara), Xenia Chacon (kachonas)

16

Liudas Mockūnas - kaja draksLer IvARS ARuTyuNyAN

Balandžio

19

Birutė Stundžiaitė (fortepijonas), Vykintas Čivas (saksofonas)

Balandžio

ForTepijono ir saksoFono MuZikos Vakaras

6 9

dMiTrij GoLoVanoV / nauja soLo jaZZ pROgRAMA (fortepijonas, Lietuva)

15

19 19

00

CHORAS „vIvA“

30

„FROyD“ SISTEMIškAS CHAOSAS iMproViZacinĖs MuZikos TerpĖje

1900 1900

SMuIkO pAšNEkESIAI

Augusta Jusionytė (smuikas), Dalia Simaška (smuikas) Julija Ivanova (smuikas), Eglė Kižytė-Ramonienė (fortepijonas)

Dimitris Verdinoglou (klavišiniai, Graikija) Leonardas Pilkauskas (saksofonas, Lietuva) Grigoris Theodoridis (kontrabosas, Graikija) Augustas Baronas (mušamieji, Lietuva)

1 4

5

19

Duetas „Nostalgija“ (Vidija Bublevičienė ir Tatjana Smirnova) Rita Kalinskienė (fortepijonas), Virginija Eidukonienė (smuikas) Kęstutis Eidukonis (violončelė)

12

suBTiLu-Z / GraMMY LaiMĖTojai

1900

Povilas Velikis (akordeonas), Dmitrijs Mihailovs (akordeonas) Vytautas Švažas (perkusija), Laurynas Vaitkus (tenorinė birbynė)

27

„pAvASARIO SONATA“ SONATŲ vAkARAS

LieTuVos ir iTaLijos dŽiaZo kVarTeTas

Andrej Polevikov (klavišiniai, Lietuva) Vytis Nivinskas (kontrabosas, Lietuva) Filippo Cosentino (gitara, Italija), Andrea Marcelli (mušamieji, Italija) Vakaro viešnia – Laura Budreckytė (vokalas)

00

28

Gegužės

Atlikėjai: Raudonkepurė, Kiškis Piškis, Girinis, Velykė ir fortepijoninis duetas

1900

00

Arkadij Sevidov ir Nikita Galaktionov

Gegužės

INTERAKTYVUS MUZIKINIS SPEKTAKLIS IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKAMS “VeLYkĖLĖs Girioje”

Balandžio

Kovo

31

19

Gegužės

20 12

MaesTro ir jo MokinYs

00

Gegužės

19,20 sVinGo karaLienĖs „THE DITTIES“ 1900 00

23

Liudas Mockūnas (saksofonai, mediniai pučiamieji, Lietuva) Kaja Draksler (fortepijonas, Slovėnija) Ivars Arutyunyan (mušamieji, Latvija)

Kovo

1900

Gegužės

19

00

Balandžio Balandžio Balandžio

12

Kovo

Kovo

Kovo

Kovo

koVo 12 d. – GeGuŽĖs 27 d. (Kėdainių g. 1, Vilnius)

DAINOS MAMAI

1800

Vera Talerko (sopranas), Ilja Aksionov (tenoras) Birutė Asevičiūtė (fortepijonas)

dŽiaZo projekTas „as cores ricas do BrasiL“

19

Matheus Nicolaiewsky (kontrabosas, Brazilija) Caspar Van Wijk (saksofonas, Olandija) Eglė Petrošiūtė (vokalas, Lietuva), Djamen Farias (gitara, Brazilija) Fernando Paiva da Silva (perkusija, Brazilija)

„nosTaLGija“: senoViniai rusŲ ROMANSAI

00

00

19

00

Dainius Puodžiukas (smuikas), Darius Mažintas (fortepijonas) Bilietų ieškokite Bilietai lt kasose ir internetu www.Bilietai.lt

www.culture-live.lt www.piano.lt 15

2016 PAVASARIS

mano vertybės

darau tai, ką myliu,

S

esu laiminga

u žinoma dainininke,

gospelo grupės „HARK!“

vadove Kristina Žaldokaite šaltą sausio rytą susitikome jaukioje senamiesčio kavinukėje pasikalbėti apie muziką ir tai, kaip karjeros laiptais greitai lipusi mergina, pasiekusi, regis, didelės sėkmės, išgyveno stiprią vidinę krizę, kurią įveikti padėjo tikėjimas. Tik po šešerių metų vadovavimo gospelo chorui „Sounds in G“, Kristina suprato, apie ką iš tikrųjų tiek metų giedojo.

16

Kristina, kaip atradai savo talentą dainuoti?

Kiek tik save atsimenu, nuo darželio laikų nuolat dainuodavau. Septynerių metų pradėjau lankyti Druskininkų muzikos mokyklą. Tačiau kai atėjo laikas rinktis, ką studijuoti, man buvo labai sunku apsispręsti. Mokyklą baigiau su pagyrimu ir visi dalykai man sekėsi, todėl iš pradžių nutariau studijuoti chemiją.

Atvykusi į Vilnių susipažinau su įvairiais žmonėmis ir pradėjau ieškoti, kur studijuodama chemiją galėčiau dainuoti, nes dainavimas buvo dalis mano gyvenimo.

Viena pažįstama sakė girdėjusi, kad J. Talat-Kelpšos muzikos mokykloje yra kažkoks ansamblis. Nuėjau ten ir pataikiau į gospelo chorą.

Man labai patiko ši muzika. Tai buvo kažkas naujo, netikėto, gražaus ir melodingo. Tad pradėjau ten dainuoti.

Po metų chemijos studijas nutraukiau.

Kartais jaunimas klausia: „Kaip atrasti profesiją kaip pašaukimą, kaip atrasti savo kelią?“ Aš studijuodama chemiją supratau, kad dirbti ir sėdėti labora-

torijoje visą gyvenimą man nepatiks.

Todėl paklausiau savęs, ką darydama aš jaučiuosi laimingiausia ir kas man sekasi geriau negu daugumai. Atsakymas į abudu klausimus buvo muzika, dainavimas.

Tada ir mečiau chemiją. Paskui dar metus dirbau padavėja svarstydama, ar tikrai muzika gali būti profesija, nes daug kam atrodo, kad tai labiau hobis nei darbas.

Po tokių svarstymų visgi pasidaviau savo norui. Nežinojau, kur mane tai nuves, bet žinojau, kad noriu dainuoti. Taigi įstojau į Muzikos ir teatro akademijos džiazo skyrių studijuoti dainavimą.

Kaip tapai šv. Jonų bažnyčios gospelo choro vadove?

Tai visiškas atsitiktinumas. Kažkas susitarė, kad šioje bažnyčioje turi atsirasti gospelo choras. Tuomet man pasakė, kad aš tam chorui vadovausiu ir su juo giedosiu mišiose. Nežinojau, kas tos mišios, bet ėmiausi šios veiklos, nes turėjau nuostatą, kad jei reikia, vadinasi, reikia. Tada aš ir atradau, kad esu gera vadovė. Nežinojau, kol nepabandžiau.

Austėjos Lapėnaitės nuotr.

Tuo metu, kai pradėjau vadovauti chorui, labai padėjo tai, kad bažnyčios rektorius buvo tėvas Antanas Saulaitis SJ. Jis turi dovaną vesti žmones pas Dievą jiems to net nejaučiant. Ir jis man leido viską daryti. Dabar, kai išmanau liturgiją, pasidaro baisu dėl to, kad nesuprasdama mišių dalių parinkdavau ne visai tokius kūrinius, kokių reikėjo. Pavyzdžiui, vietoj „Aleliuja“ giedodavome trijų minučių giesmę ir panašiai. Dabar, žvelgiant į praeitį, man pikta pasidaro, kodėl man niekas tada to nepasakė. Buvo, kam nepatiko choras, bet niekas manęs nesusistabdė ir nepaaiškino, kad yra liturgija ir reikia giedant laikytis tam tikrų formų.

Kaip atradai Dievą? Kaip supratai, kas iš tikrųjų yra gospelo giesmės?

Tikiu, kad mano atsivertimas yra išmelstas ir tikriausiai tų žmonių, kurie matė, ką aš dariau ten toje bažnyčioje.

Visgi negaliu sakyti, kad į giesmių žodžius tuo metu nesigilinau. Jeigu dainuoji religinį kūrinį, būdamas atlikėjas, privalai išsiaiškinti, apie ką jis, ir sudėti

Kai imdavau giedoti giesmę, tą akimirką patikėdavau tuo, ką giedu. Tai tarsi nejučia buvo mano malda, nes aš buvau išmokyta atidžiai žiūrėti į tekstą to, ką dainuoju.

visus taškus, kad jis būtų įtaigus. Tad kai imdavau giedoti giesmę, tą akimirką patikėdavau tuo, ką giedu. Tai tarsi nejučia buvo mano malda, nes aš buvau išmokyta atidžiai žiūrėti į tekstą to, ką dainuoju.

Visgi savo atsivertimu ir tikėjimo atradimu po šešerių metų tokio gie-

dojimo aš laikau 2009 metų gegužės pirmą dieną. Vilniaus arkikatedroje tuo metu vyko Taize pamaldos, į jas buvau pakviesta giedoti. Kaip dabar pamenu, atėjau susinervinusi, kvadratine galva, nes iš vakaro buvau gėrusi. Tų pamaldų metu keletas minučių buvo skirtos tylai.

Kai atėjo tas tylos metas, susierzinau, kad giedoti nereikėjo ir man nebuvo ką veikti.

Toks buvimas tyloje man buvo visiškai nepažįstamas. Aš nemokėjau tiesiog būti tyloje. Tuomet pažvelgiau į jaunus žmones, aplink, sėdinčius ant žemės, ir pradėjau galvoti, kodėl jie man atrodo tokie šviesūs ir laimingi.

Tuo metu man atrodė, kad viskas mano gyvenime yra atvira žaizda. Šešerius metus palaikiau santykius su vienu žmogumi. Man atrodė, kad aš tą žmogų myliu, mes esame kartu, bet iš tiesų jis su kita moterimi kūrė gyvenimą ir statėsi namus. Mane ši situacija žlugdė kaip moterį, kaip asmenį. Ji žlugdė mano savivertę, moteriškumą. Taip pat tuo metu turėjau problemų su alkoholiu.

Nors to nepripažinau, kasdien išger-

17

davau. Tačiau mano karjera klestėjo. Žmonės sakydavo: „Vau, Kristina, tau taip sekasi, tavo karjera puikiai klostosi.“ Tačiau po mūsų jubiliejinio „Sounds in G“ koncerto Lietuvos televizijoje man atrodė, kad aš padariau viską. Atrodė, kad tai yra viršūnė viso to, ką galėjau padaryti, todėl buvo ištikusi absoliuti demotyvacija. Man niekas nebebuvo įdomu. Nors išoriškai atrodė, kad mane lydi sėkmė, viduje išgyvenau kančią ir labai ieškojau prasmės. Tad dabar, kai žvelgiu į blizgančius žmonių gyvenimus žurnale „Žmonės“ ar feisbuke, žinau, kad dažnai tai neatspindi tiesos.

Taigi esant tokiai mano gyvenimo situacijai sėdėjau tose pamaldose arkikatedroje ir svarsčiau, kodėl aplink mane esantys jaunuoliai yra laimingi, o mano gyvenimas – tarsi atvira žaizda. Ką jie daro tokio, ko aš nedarau? Kodėl jie laimingi, o aš ne? Atsakymas buvo labai akivaizdus: „Jie meldžiasi, o aš ne.“ Tada pagalvojau: „Jei jau nieko neveikiu, gal ir man reikia pabandyti pasimelsti.“ Atsisėdau ant žemės kartu su tais žmonėmis iš neturėjimo ką veikti. Nemokėjau melstis, todėl viskas, ką aš pasakiau, buvo: „O, Dieve.“ Tai buvo toks atodūsis, po kurio atėjo akimirka, kurią labai sunku paaiškinti. Nei dangus, nei žemė neprasivėrė, neprabilo balsas iš dangaus, bet tai, ką patyriau ir kas perkeitė visą mano esybę, buvo Dievo žodžiai man. Jie sakė: „Kristina, nepaisant to, kokiame purve tu esi, nepaisant viso to, ką tu padarei per savo gyvenimą, tu esi mylima.“ Ta žinia mane pritrenkė, apsipyliau ašaromis ir patyriau gyvąjį Dievą. Supratau, kad Jis yra, ir negana to, Jis mane myli. Nėra jokios nuodėmės gyvenime, kuri galėtų mane atskirti nuo Jo. Nieko nėra, dėl ko negalėčiau pas Jį sugrįžti. Tą akimirką mano karjera ir noras kažką daryti pasirodė visiškai nesvarbūs, nes staiga supratau, kad mano namai ne čia, mano namai yra pas Jį ir aš einu per šitą gyvenimą tam, kad ateičiau pas Jį. Tai buvo toks Šv. Dvasios krikštas, kuris apvertė mano gyvenimą iš esmės. Kai po tų pamaldų išėjau iš katedros, net spalvos aplinkui mieste man atrodė kitokios, pasaulis atrodė kitoks.

Tarsi žvynai man tada nukrito nuo akių ir aš supratau, apie ką giedu. Staiga Dievas tapo asmeniu ir aš žinojau, į ką kreipiuosi. Ar nuo to muzikine prasme pasikeitė mano giedojimas? Turbūt ne-

18

labai. Bet mano pačios išgyvenama tiesa ir aiškus žinojimas labai pakeitė tai, ką aš kalbu tarp giesmių.

Taigi įvykus atsivertimui aš iš karto nutraukiau santykius su minėtuoju žmogumi, nors šešerius metus negalėjau to padaryti. Išmokau valdyti alkoholį. Dabar galiu išgerti taurę vyno ir man tai nesukelia jokių problemų.

Kaip tavo atsivertimą įvertino žmonės, su tavimi giedoję gospelo chore?

Kai bandžiau choristams paaiškinti, apie ką yra visos šios giesmės, kai mėginau pasakyti, kad Dievas yra visa ko esmė ir centras, ne visi mane suprato. Šešerius metus su manimi giedoję jie nesuprato,

Nemokėjau melstis, todėl viskas, ką aš pasakiau, buvo: „O, Dieve.“ Tai buvo toks atodūsis, po kurio atėjo akimirka, kurią labai sunku paaiškinti.

kodėl staiga reikia atsiversti, tikėti. Galbūt tai iš dalies ir buvo šio choro subyrėjimo priežastis. Kai mėgindavau paaiškinti žmonėms, ką aš patyriau, man pritrūkdavo žodžių, nemokėjau to papasakoti.

Supratau, jog man reikia pasigilinti, kad galėčiau perteikti kitam žmogui tai, kuo aš tikiu. Tuomet metams išvažiavau iš Lietuvos skirti laiko sau ir Dievui. Nuo muzikos, nuo šou verslo buvau pavargusi.

Internete atradau Emanuelio misijų mokyklą Romoje, kurioje dvidešimt jaunų žmonių iš įvairių šalių devynis mėnesius gyvena kartu, evangelizuoja, mokosi. Šioje bendruomenėje su kitais jaunuoliais klausiausi paskaitų, dalyvaudavau bendroje maldoje, mišiose, adoracijoje, šlovinime. Taip pat buvo svarbus bendruomeninis gyvenimas, ėjimas į gatves skelbti tikėjimo.

Grįžusi į Lietuvą vėl subūrei naują chorą toje pačioje šv. Jonų bažnyčioje,

taip pat atsirado gospelo grupė „Hark“.

Visgi be šios muzikos negali gyventi?

Choras šv. Jonų bažnyčioje atsirado kaip mano atsivertimo vaisius. Mačiau, kad žmonės nori giedoti, ir galvojau: „Nejau nepriimsiu dabar žmonių į bažnyčios chorą?“ Kai paskelbiau, kad vyksta atranka, į šį skelbimą atsiliepė šimtas dvidešimt žmonių. Taigi tokios muzikos poreikis ir troškimas yra. Gospelas yra geras būdas kviesti žmones į bažnyčią. Žmonėms ši muzika patinka, atėję pas mus į chorą, kai kurie jaunuoliai atranda tikėjimą. Šiame chore ne tik giesmės giedamos, bet yra ir malda, ir rekolekcijos.

Taigi ši muziką laikau misija.

Gospelas man nukrito kaip dovana ir kaip atsakomybė. Nors ši muzika neturi savo aiškios vietos nei bažnyčioje, nei chorinėje kultūroje, nes esame ne klasikinis choras ir daug kas į mus kreivai žiūri, man ši muzika – misija, traukos objektas, galintis prakalbinti jauną žmogų ir padėti jam atrasti bažnyčią. Būna, kad mišių metu matau žmonių, verkiančių per giesmę. Taigi Dievas šią muziką naudoja kaip priemonę prakalbinti širdį.

Galų gale, kai darau tai, ką myliu, pati esu laiminga. Jei to nedaryčiau, tikriausiai negalėčiau su savimi gyventi.

Kartais pagalvoju, ką atsakysiu Dievui, kai Jis paklaus, ką dariau su man duota dovana dainuoti? Ar naudojau šį talentą, ar pakasiau į žemę?!

Kas tave gospelo muzikoje labiausiai žavi?

Yra du dalykai, kurie šioje muzikoje yra labai akivaizdūs ir ko aš nerandu kitoje muzikoje. Tai džiaugsmas, mokėjimas džiūgauti čia ir dabar, kad esi Dievo mylimas, ir viltis. Ši muzika turi jėgos pernešti per sunkiausius momentus, turi jėgos įkvėpti, kad viskas bus gerai.

Gospelo unikalumas yra tas, kad juodaodžių vergijoje pačiu sunkiausiu periodu giedotos giesmės blogio akivaizdoje sugeba šlovinti Dievą. Esmių esmė gyvenime yra tai, kad šis medžiaginis gyvenimas nėra pabaiga, o tai, kad svarbiausia yra amžinasis gyvenimas. Tokiomis beprasmiškomis beviltiškomis sąlygomis gimusi muzika skleidžia džiaugsmą ir viltį iki šios dienos visame pasaulyje. Tai labai unikalu.

Kalbino Gintarė Minkevičienė

19

Ar

taip jau blogai būti

P

aprastai svarbiausi ginklai vadovo arsenale

yra žinios ir patirtis.

Tačiau ar gali būti taip, kad sunkiai užsitarnauta patirtis privestų prie pasitenkinimo esama padėtimi ir trukdytų mums prasiveržti į tai, kas galėtų būti?

20

Liza Vaisman, Pasaulinės lyderystės konferencijos lektorė, griauna mitą, kad patirtis yra vertingesnė už visa kita. Liza teigia, kad kartais būname smalsiausi tada, kai žinome mažiausiai, ir tai mums suteikia jėgų daryti viską, ką galime geriausio. „Ar gali būti taip, kad mes geriausiai dirbame tada, kai žinome mažiausiai, kai esame visiškai nepatyrę, kai esame naivūs, na, kai esame naujokai?“ Norėčiau pradėti mūsų pokalbį nuo žvilgsnio į kai kuriuos naujokams būdingus dalykus.

Prisiminkite keletą akimirkų iš to meto, kai buvote naujokai. Ir tai sakydama turiu galvoje laikotarpį, kai darėte kažką svarbaus, sunkaus ir tai vyko pirmą kartą.

Gal tada, kai ėmėtės kokio svarbaus darbo, gal kai netikėtai susidūrėte su nauju iššūkiu, tada, kai jums buvo dvidešimt penkeri metai, o gal šešiasdešimt penkeri.

Papasakosiu, ką kartą patyriau būdama naujoke. Buvau tik prieš metus baigusi verslo studijas. Man buvo dvidešimt ketveri metai, Dirbau „Oracle“, greitai

besiplečiančioje programinės įrangos įmonėje. Jos vadovas Laris Elisonas norėjo įkurti universitetą, todėl paskyrė mane jį steigti ir jam vadovauti. Mano vienintelis pasirengimas tuo metu buvo tai, kad aš pati buvau neseniai baigusi universitetą. Visiškai nieko neišmaniau, bet užduodavau labai daug klausimų ir laikiausi arti verslo vadovų, nes maniau, kad jie turėtų žinoti, ką daro. Vis eidavau į vadovų susirinkimus, užduodavau klausimus ir mokiausi iš jų apie verslą. Tiesiog suaugau su tais susirinkimais ir nuolat juos lankydavau. Kadangi buvo keblu ateiti ir nieko nepridėti nuo savęs, man reikėjo kiekvieną savaitę ko nors pasiekti ir atsiskaityti už mūsų daromą darbą.

Mano naivumas mane privertė greitai veikti, atidžiai sekti, kas vyksta versle.

Kadangi buvau jauna tokiam darbui, mane dažnai dėl to paerzindavo. Vieną kartą mūsų klientas nemaloniai nustebo, kai jam pasakė, kad aš vadovauju įmonės universitetui. Mano viršininkas iš karto įsikišo ir pasakė: „Liza gal ir neturi tinka-

„Mazajinga photography“

naujoku?

mos kvalifikacijos, bet ji labai gabi.“ Tada supratau, kad man reikia pradėti gintis, ir tiesiog pasakiau: „Aš nenoriu darbo, kuriam esu kvalifikuota. Tada neturėčiau nieko mokytis.“ O ką panašaus jūs esate patyręs? Paprašysiu jūsų prisiminti tą laikotarpį, kai buvote naujokai. Užduosiu kelis klausimus. Kaip tada jautėtės? Ar pasitikėjote savimi, ar nerimavote? Kaip veikėte, ar prisiėmėte riziką, ar judėjote mažutėliais žingsneliais? Ką darėte, kai nebuvote tikri, ką daryti, – improvizuodavote ar prašydavote pagalbos?

Kiek ambicingi buvote – norėjote kažko didelio, sudėtingo, išmanaus ar norėjote kažko paprasto, kad išgyventumėte? Matyti, kad būdami naujokai, veikiame labai paprastai, nesiimame didelių dalykų, neįprastai, bet labai, labai veiksmingai.

Kartu su savo tyrimų komanda tyrinėjome keturis šimtus darbo pavyzdžių. Žiūrėjome, kaip patyrę žmonės susitvarko su problema ir kaip tą pačią užduotį atlieka nepatyrę. Papasakosiu, ką nustatėme.

Pamatėme, kad su patirtimi ateina ir tam tikri pranašumai. Mes įgyjame žinių, pasitikėjimo ir patikimumo. Fiziniame pasaulyje patirties turintys žmonės aiškiai lenkia tuos, kurie jos neturi. Bet ir be manęs aišku, kad nepageidautumėte pradedančio chirurgo, ar ne? Arba dantisto?

Bet yra ir tam tikrų minusų. Turėdami patirties dažnai manome, kad viską jau žinome, o kartais mūsų žinojimas būna neteisingas. Kas nutinka, kai atpažįstate kažką panašaus į tai, ką jau esate matę?

Ką daro jūsų protas?

Tada mes matome tai, ką tikimės pamatyti. Bet dėl savo žinių ir patirties galime kai ko visiškai nepastebėti. Mes matome tai, ką žinome esant tiesa, ir pro akis praleidžiame visa kita. O kiek daug mes galime praleisti nekreipdami dėmesio – naujas tendencijas, naujas idėjas, griaunamąsias įtakas. Panagrinėkime patirties stoką.

Tam tikri nepatyrusių žmonių trūkumai akivaizdūs. Neišvengiamai daroma naujokams būdingų klaidų. Kartais tiesiog nežinome, kad kažkas gali būti sudėtinga, todėl tiesiog imame ir mėginame. Visų pirma veikiame kaip medžiotojai ar rinkėjai – ieškome idėjų ir kitų žmonių patirties. Kartais galvojame, kad jeigu kažkas naujokas, tai sugalvos naujų idėjų. Na argi ne teisingai atrodo? Naujai atėję žmonės pateikia naujų idėjų. Bet mūsų tyrimai rodo ką kita. Ką duoda naujokai? Jie neiškelia idėjų ir tai

yra jų didžiausia vertybė. Ką daro žmogus, kai nieko neturi? Tada mes turime gręžtis į kitus ir klausti, įsiklausyti į kitų žmonių mintis. Mes visa tai susirenkame ir žiūrėdami į tą statų mokymosi kalną imame dairytis ne tik aplinkui, bet ir aukštyn. Na ką tada darome? Taip, meldžiamės. Šitoj vietoj žmonės tampa labai religingi. Tada mes pasidarome atviri ir dieviškam įsikišimui. Būtent čia daugiausia įsileidžiu Dievą į savo darbą, nes man tada labai reikia Jo pagalbos. Mes tada judame lyg bėgdami per žarijas, atsargiai, bet greitai.

Mes manome, kad naujokai lengvai ir drąsiai rizikuoja. Atradome, kad būdami naujokai žmonės žengia mažus žingsnelius, nes tada reikia grįžtamojo ryšio.

Kaip man sekasi? Ar viską darau gerai?

Mes stengiamės subalansuoti savo veiklą.

Būdami naujokai nebūname lėtapėdžiai nevėkšlos. Mes nustatėme, kad tada veikiame labai greitai – dažnai net greičiau,

Kai atsiranda iššūkis, kai mums reikia daryti tai, ko iki galo neišmanome, pasitenkinimas darbu padidėja.

nei iš mūsų tikimasi. Kodėl? Ne todėl, kad būtume įgudę. Todėl, kad jaučiamės beviltiškai ir tada būname linkę daugiausia išmokti. Mums reikia šiek tiek nevilties.

Mes veikiame kaip pionieriai, tyrinėjame naujas žemes. Atsiduriame ties savo žinių riba, todėl susitelkiame į pagrindinius dalykus: improvizuojame, veikiame naudodamiesi tuo, ką turime, nes mums trūksta išteklių, o tokiais atvejais daromės išradingi. Atradome, kad darydami kažką naujo, ar mums būtų dvidešimt penkeri ar šešiasdešimt penkeri metai, imame geriau mokytis, o tyrinėdami ir aiškindamiesi mes geriausiai mąstome, todėl dažnai pralenkiame žmones, sukaupusius ilgametę patirtį, ypač jei kalbame apie novatoriškumą ir greitį. Atradome ne vien tai. Paprašėme, kad žmonės papasakotų apie iššūkio lygį savo darbe ir apie savo pasitenkinimą darbu. Išsiaiškinome, kad kai atsiranda iššūkis, kai mums reikia

daryti tai, ko iki galo neišmanome, pasitenkinimas darbu padidėja. O kai trūksta iššūkių, pasitenkinimas menksta.

Kas nutinka, kai būname užsiėmę, bet nuobodžiaujame? Žmonės sako, kad tai demoralizuoja. Išsunkia. Žudo sielą. Ir, deja, tai užkrečiama. Tuo užsikrečia ir šeima, ir draugai. Ar galime būti tokie užsiėmę, kad nematome šių sąstingio ženklų? Nes jie nėra signalizacijos sirenos, imančios veikti, kai kažkas ne taip.

Tai ženklai, pasirodantys, kai viskas gerai.

Bet ar mes galime nepastebėti pavojaus todėl, kad mums patogu? Poetas iš Leanono Kahlilas Gibranas sakė: „Patogumas – užsislaptinęs dalykas. Jis ateina į namus kaip svečias, tada tampa šeimininku, o galiausiai ir valdovu.“ Tad kaip galime nusimesti tuos patirties ir sėkmės pančius? Kaip galime pažadinti tą troškimo skatinamą, nuolankų darbą, kurį vadinu naujokų išmintimi? Kaip galime vadovauti taip, tarsi nuolatos būtume naujokai?

Jei rimtai užstrigote, jums gali prireikti tapti naujoku atsisakant visų savo kvalifikacijų, prisiimti darbą, kuris yra per didelis, gal net dviem dydžiais, kažką, link ko jums reikėtų augti. Bet jums nereikia susirasti naujo darbo. Jums tereikia atsidurti mokymosi įkalnės papėdėje.

Manau, kad visi taip jaučiamės. Kai užsibūname lygumoje, imame pamažu mirti viduje, bet kai išeiname iš komforto zonos, jaučiamės vėl atgiję. Jaučiamės nuostabiai, manau, kad ten pradedame patirti tam tikrą Dievo buvimą. Kartais, kai ko nors nežinome, mes atrandame Dievą ir pajaučiame, kaip Dievas veikia per mus.

Ir tirdama aš atradau, kad šioje naujokų zonoje, toje nepatogioje vietoje, mes ne tik tampame geriausiais mąstytojais. Mes ten atrandame tikrą džiaugsmą.

Liza yra ne tik trijų bestselerių autorė, bet ir grupės „Vaisman“, tiriančios lyderystę ir vedančios mokymus aukščiausio lygmens ir tik pradedantiems vadovams visame pasaulyje, prezidentė. Liza buvo įvardyta kaip viena iš penkiasdešimties įtakingiausių mąstytojų ir viena iš dešimties geriausių mąstytojų lyderystės srityje.

Naudota medžiaga iš Pasaulinės lyderystės konferencijos

21

2016 PAVASARIS

mano brangiausieji

Kam auklėtojai

Dostojevskis?

P

rofesijų esti visokiausių, bet

prisipažinkime, ne visos mums atrodo vienodai svarbios. Kai aš, palikusi neblogai apmokamą darbą nemažoje ir gana žinomoje kompanijoje, pradėjau dirbti vaikų darželyje, susilaukiau daugybės nuostabos kupinų komentarų.

22

Draugai tokiu poelgiu žavėjosi. Žinote, kodėl? Todėl, kad pasielgiau „drąsiai“ iškeisdama svarbią ir paklausią profesiją į darbą, kuris yra tiesiog paprastas... O mano bičiulė, pasielgusi taip pat „drąsiai“, iš draugų išgirdo štai tokį klausimą: „Tu skaitai Dostojevskį? Kam? Tu juk auklėtoja, tau nereikia!..“ Iš tiesų, kam auklėtojai Dostojevskis?

Auklėtoja dirba paprastą darbą: valo užpakalius, šluosto varvančias nosis, visada šypsosi ir atmintinai mokosi tik „Mano batai buvo du“. Galėtų vakarais sau krimsti kokį lengvą skaitalą arba naršyti feisbuko platybėse, juk taip?

Bet auklėtojos darbas nėra lengvas, ir kartais tikrai kyla pagunda šį darbą dirbti paprastai: šypsotis, be klaidų padeklamuoti „Mano batai buvo du“ ir, jei reikia, nušluostyti varvančią nosį. Galvoje it pašėlusios sukasi įvairios patarlės ir priežodžiai, pavyzdžiui, „kareivis miega, tarnybos laikas bėga“. Tačiau tada, kai bandau dirbti paprastai, kažkodėl it sniego lavina užgriūva nusivylimas, nuovargis, nepasitenkinimas dėl „kritusio socialinio statuso“ arba „per mažo atlyginimo“ ir Dievo pažadėtasis vargas, kuris prislėgė Adomo pečius vos tik užsivėrus amžinojo rojaus vartams, atrodo neišvengiamas.

Taip, auklėtojos darbas yra sunkus.

Ar kada nors teko dirbti su „energetiniu

vampyru“ – žmogumi, kuris nuolatos reikalauja dėmesio sau? Jei taip, žinote, ką tai reiškia. Darželyje auklėtoja dirba su dvidešimčia tokių „vampyrų“. Kasdien.

Bet tai normalu, nes tokia yra vaikų prigimtis. Kiekvienas vaikas, būdamas šalia suaugusio žmogaus, turi teisę suleisti į jį šaknis. Jis turi teisę matintis mumis, nes iš mūsų, suaugusiųjų, vaikai semiasi jėgų.

Todėl kiekvieną kartą, užsijuosdama auklėtojos prijuostę ir stovėdama priešais grupės duris, turiu sau pasakyti: „Taip, dabar aš leisiu save valgyti.“ Leisiu, nes be maisto vaikai nyks, o aš pažadėjau tėvams juos nokinti.

Auklėtojos darbas yra sunkus, nes po darbo mes negalime uždaryti darželio durų ir būti laisvos. Aš nešuosi darbą namo, nes kitaip negaliu, nes tai yra

kiekvieną kartą, užsijuosdama auklėtojos prijuostę ir stovėdama priešais grupės duris, turiu sau pasakyti: „Taip, dabar aš leisiu save valgyti.“

kuponas

Dovanų

Prenumeruodami būtinai nurodykite gavėjo (ne savo) adresą!

Dovanų kuponas nėra prenumeratos patvirtinimo dokumentas.

Prenumerata įsigalioja tik už ją sumokėjus!

ei kartais skubiai prireiks dovanos artimai moteriai, nepulkite karštligiškai pirkti pirmos pasitaikiusios – padovanokite šį kuponą. O prenumeratą galėsite apmokėti įprastais būdais (pašto skyriuose ar svetainėje www.tapati.lt) Jums patogiu laiku. Redakcijos apie tai informuoti nereikia. Kad prenumeratorius gautų jau artimiausią numerį, apmokėjimas turi būti atliktas likus 3 savaitėms iki numerio pasirodymo.

Dovanokite šiandien – J apmokėkite rytoj!

mano darbo dalis. Kol būnu grupėje, turiu būti ir negaliu daryti nieko kito, o atsitraukusi turiu kiekvienam vaikui surasti vietą savo širdyje, turiu „miegoti“ su jais, kad galėčiau įžvelgti tai, kas slepiasi už kasdienybės. Turiu nešiotis juos su savimi tol, kol tam, kas labiausiai erzina ir trukdo, pajuntu ypatingą švelnumą, nes tik tada sunkiose kasdienėse situacijose kalbėti gali ne baimė, ne pyktis, o intuicija, ir ji pakužda teisingus sprendimus.

Tačiau lygiai tokia pati mano darbo, mano profesijos dalis yra rūpintis savo pačios augimu: skaityti tai, kas augina, žiūrėti tai, kas augina, klausytis to, kas augina.

Juk vaikai mėgdžioja ir tik taip jie mokosi.

Ir visų pirmiausia iš mūsų, suaugusiųjų, vaikai mokosi būti žmonėmis.

Kažkada vienas dėstytojas, būsimiems pedagogams skaitęs paskaitą apie vaiko gerovės filosofiją ir politiką, pasakė, kad vaikai tampa žmonėmis, ir pats prisipažino suklydęs – juk mes visi esame žmonės nuo pat prasidėjimo. Tačiau aš manau, kad tai nebuvo klaida. Mes iš tiesų esame tapsme žmonėmis per visą savo gyvenimą, o jei esame šalia mažų vaikų, turime rūpintis, kad kiekvieną dieną žmonėmis būtume vis labiau, nes jie mėgdžioja, ir mes turime būti verti mėgdžiojimo. Todėl auklėtojai reikia rūpintis ne tik tuo, kokia ji yra, bet ir tuo, kas ji yra.

Vaikai mokosi iš mūsų augti. Jie mokosi iš mūsų kurti savo pasaulį. Nesvarbu, kad jie maži ir „nieko nesupranta“, nesvarbu, kad „Ryto rato“ metu aš jiems necituoju Dostojevskio, o gal kaip tik svarbu, nes kuo labiau mes nesuprantame, tuo giliau įspūdžiai gula į pasąmonę, kur tarsi kokios laumės verpia ir audžia mūsų likimą.

Keista, bet būtent tuomet, kai savo paprastą darbą dirbu visa širdimi, tas Adomui pažadėtas vargas kažkodėl susitraukia, ir būtent tada galiu pasijusti karaliene, kuriai Dievas ant galvos uždėjo auksinę karūną ir pavedė būti Žemės šeimininke.

Ir aš manau, kad auklėtojos profesija čia neišskirtinė. Kiekviena profesija gali mus karūnuoti, jei tik darbame nuoširdžiai, jei nebijome atsiverti, jei išdrįstame kasdienybėje ieškoti gylio, jei pasiryžtame save dovanoti ne dėl pinigų, garbės ar pripažinimo, ne dėl to, kad aplinkiniai mylėtų, o tiesiog todėl, kad pats darbas yra Dievo dovana...

Vilma Grigienė

23

Dovana, kuri drąsina kiekvieną dieną.

– žurnalas nuoširdumo pasiilgusiai moteriai

Tu turi daugiau nei gali suvokti.

Aukoji save kasdien.

Puoselėji grožį.

Atspindi savo Kūrėją.

Tiki Dievo pagalba.

Ieškai tiesos ir prasmės.

2%

Žurnalas „Tapati“ yra pelno nesiekiantis projektas, ir jį galime leisti tik rėmėjų dėka. Kviečiame ir Jus prisijungti, jei manote, kad Lietuvos moterims reikalingas toks leidinys.

Būsime Jums labai dėkingos, jei žurnalui skirsite 2 proc. gyventojo pajamų mokesčio, sumokėto per šiuos metus.

Jums tereikia užpildyti formą FR0512 ir perduoti savo darbovietės buhalterijai arba mokesčių inspekcijai. Formoje reikia nurodyti žurnalo leidėjo duomenis:

VšĮ „Abigailė“, įm. kodas 302300533 a. s. LT767044060006743043 AB „SEB Vilniaus bankas“, banko kodas 70440

Būsime dėkingi už paramą

Su džiaugsmu Tau dovanoju žurnalo „Tapati“ prenumerata

Tavo ................................

Kviečiame užsiprenumeruoti žurnalą!

Dabar – tik 7,53 eur metams!

Prenumeruoti galite: 1. Lietuvos pašto skyriuose 2. Internetu: a) žurnalo TAPATI svetainėje www.tapati.lt – Lietuvoje ir užsienyje; b) prenumerata.lt – tik Lietuvoje.

Prenumeruokite „Tapati“ žurnalą. Jei užsiprenumeravę negavote žurnalo, informuokite redakciją, pasistengsime padėti surasti pasiklydusį žurnalą.

dėmesio!

Nuo šiol dar paprastesnis prenumeratos užsakymo būdas: paskambinkite į redakciją tel. 8 684 31 389.

Pirmąjį numerį jums atneš ir pinigus paims kurjeris. Kitus tris numerius siųsime per paštą. Kaina prenumeruojant šiuo būdu – 8,40 Eur.

2016 pavasaris

darbovietėje, joje gana sunkios

ir darbo sąlygos, ir psichologinė atmosfera. Visgi iš jo išeiti bijau, abejoju, gal per daug noriu. Kada darbą keisti verta?

Iš tikrųjų, kaip jaučiamės darbe, stipriai veikia mūsų gyvenimo kokybę, juk jame paprastai praleidžiame didžiąją dienos dalį. Kitaip sakant, apie 220 dienų iš 365, vadinasi, daugiau nei pusę savo gyvenimo laiko praleidžiame darbe. O jei ten patiriame nuolatinį ar jau chronišku tapusį stresą ir po darbo dienos nelabai pavyksta atsipalaiduoti, pailsėti, iškrauti neigiamą krūvį ir patirtį? Jei net būnant tarp šiltų artimų žmonių nepavyksta nurimti, atsigauti, atvirai išsikalbėti, pasimėgauti pozityviu ir veiksmingu bendravimu, nuveikti ką nors džiaugsmingo ir malonaus, ilgainiui tai gali sukelti rimtus sveikatos ir psichikos negalavimus: susilpnėjusį imunitetą, nemigą, nerimą, motyvacijos mažėjimą, nuovargį, panikos priepuolius, virškinimo sistemos sutrikimus, migreną, kitus psichosomatinius susirgimus, išsekimą, depresiją... Taigi, norint to išvengti, svarbu kreipti dėmesį į savo bendrą savijautą ir sveikatą, nes nuo to priklauso ne tik mūsų, bet ir mūsų aplinkinių gerovė, juk išgyvendami vidinį diskomfortą, perkeliame savo neigiamu potyrius ir į kitas gyvenimo sritis ir bendravimą, taigi kenčiame ne tik mes, bet ir šalia esantys, o ypač – sutuoktinis ir vaikai.

Taigi, pirmas žingsnis mąstant apie pokyčius darbe yra labai konkrečiai sau įsivardyti, kas vyksta man darbe, kaip aš jaučiuosi, į ką konkrečiai reaguoju ir kas labiausiai man kelia pyktį, baimę ar nepasitenkinimą. Tam gali padėti ir paprasčiausias teigiamų ir neigiamų dalykų sąrašas. Kairėje lapo pusėje susirašome tai, kas motyvuotų likti šiame darbe, o dešinėje pusėje – visus argumentus, dėl ko būtų verta jį keisti (įtraukiant ir savijautą). Jei pačiam nelabai pavyksta

ar yra sunku dėl vidinės sumaišties ir stiprių emocijų susivokti savyje, galima kreiptis kelių konsultacijų į psichologą, nes žmogus iš šalies gali suteikti daugiau naudingų, objektyvių pastabų, įžvalgų ir padėti būti nuoširdžiam pačiam sau. Lengviausia apgaudinėti patiems save, tad dažnai patys to nesuvokdami vengiame to, kas mums nemalonu ar sunku, nors tai dažnai yra neišvengiami žingsniai siekiant teigiamų pokyčių ar sprendimų.

Taip pat kitas žmogus gali mums padėti rasti savyje išteklių leistis pokyčių keliu, rasti tinkamą laiką tam, nes darbo keitimas taip pat yra stiprus stresą keliantis veiksnys, ir ne visada mes esame tokios būsenos, kai išteklių ir palaikymo yra pakankamai šiam iššūkiui įveikti.

Kai konkrečiai susivokiame, kas mums darbe kelia nepasitenkinimą ir randame konkrečių argumentų, dėl ko norime darbą keisti, ir jei radome pakankamai argumentų „UŽ“, verta pakalbėti apie tai su vadovu. Tai reikštų mūsų pastangas kažką daryti, kad mūsų darbo situacija keistųsi. Kai galime aiškiai ir argumentuotai pagrįsti savo savijautą darbe, kai kiti (tai gali būti kiti kolegos, artimieji, psichologas) mus supranta ir palaiko, atsiranda ir daugiau drąsos bei pasitikėjimo išsakyti tai vadovui, pagrįsti savo savijautą darbe ir priimti svarbius sprendimus. Mūsų rimtą apsisprendimą, argumentuotą padėties apibūdinimą ir konkrečius klausimus, vadovas gali išgirsti ir duoti mums tinkamą atsakymą ar pasiūlyti kompromisą, derybas, pokyčius, siekdamas išlaikyti mus kaip darbuotoją.

Juk jums išeinant iš darbo jis taip pat praranda patyrusį, jau pažįstamą, ilgametį, darbštų ir galbūt „patogų“ darbuotoją).

Taigi, verta pasvarstyti, pavyzdžiui, kad pastangos ir krūvis didelis, o atlygis neatitinka investicijų, kad mažėja motyvacija dirbti, o kartu ir darbo efektyvumas. Gali būti, kad vadovas nieko apie tai nenumano, tad tikėtis, jog jis „susipras“, nėra išmintinga. Esant galimybėms, vadovas gali sutikti keisti sąlygas. O jei atsakymas ir bus neigiamas, tai būsime padarę viską, ką galėjome, ir turėsime argumentą, pateisinantį išėjimą. Tai padės lengviau atsisveikinti su šia darbo vieta ir priimti naujas galimybes. Be to, kai tinkamai užbaigiame darbo santykius, būname atviresni naujiems, lengviau adaptuojamės, priimame naujus iššūkius, labiau pasitikime savimi, tobulėjame, mūsų naujų potyrių netemdo seni, negatyvūs.

Svarbu susivokti savyje ir sau pačiam svariai įrodyti, kodėl verta kažką keisti darbo situacijoje ir tikėti, jog esate pakankamai svarbus žmogus ir asmenybė, darbuotojas, kolektyvo narys, Dievo kūrinys, turintis prigimtinę teisę ir laisvę gyventi vidinėje harmonijoje su savimi ir kitais ir būti gerbiamas už tai, kas esate ir ką darote. Bet visų pirma turime gerbti patys save, skaitytis su savo ribomis ir galimybėmis ir sau atstovauti. Niekas kitas už mus negali padaryti to, ką galime mes. Tuomet atsiranda jėgų ir drąsos padaryti tai, kas, mūsų manymu, reikalinga, nes aiškiai suvokiame, jog kitos išeities net nėra... Nes jei vidinis diskomfortas ir nepasitenkinimas dideli, mūsų širdis (vidus) būna dažnai jau nebe ten, kur mūsų kūnas, o tokios būsenos dirbdami neatskleidžiame viso savo potencialo, tad nesėkmės būna užprogramuotos.

klausimai, atsakymai

J

au seniai dirbu vienoje

Psichologė Eglė Baužytė-Draksler

25

D

J

uok man meilės ir darbo

– ir man nieko

ei tau patinka tavo

daugiau nereikės.

darbas, kiekviena

Williamas Morrisas

diena tampa švente.

Frankas Tygeris

J

is labai mylėjo savo darbą, nes jį labai

gerai išmanė.

Williamas Deanas Howellsas

Aš

gyvenime nesu

dirbęs nė dienos. Tai [ką dariau, buvo] malonumas.

Thomas Edisonas

L

aimė egzistuoja tik laisvame, savanoriškame darbe,

nepriklausančiame nuo jokių už jį žeriamų pagyrimų ar atpildo – tame darbe, kurį įnešame į savo kasdienybę kaip meilės ir džiaugsmo veiklą, skirdami ją žmonių gerovei ir laimei.

Konkordija Antarova „Du gyvenimai“

Dievas darbą,

ų i l ė k o r u b duos ir P

astaruoju metu vis dažniau užduodu sau klausimą,

ar yra toks „tobulas“ darbas, leidžiantis realizuoti save ir jaustis gerai šiuolaikinėje kartu dirbančių žmonių bendruomenėje, neslepiant ir nesigėdijant, kad esu katalikė.

Atsakymo į panašų klausimą ieškojo ir šio pokalbio herojus, gerai apmokamą darbą žinomoje kompanijoje iškeitęs į VA „Caritas“ socialinės pagalbos ir integracijos centro „Betanija“ ir žvakių dirbtuvių vadovo pareigas.

28

Vladai, kaip tapai „Betanijos“ ir žvakių dirbtuvių vadovu?

VGTU baigiau transporto inžinerijos studijų magistrą ir dirbau klestinčiose įmonėse, prekiaujančiose automobilių detalėmis Lietuvoje, Baltijos šalyse ir Rytų Europoje. Vienoje kompanijoje dirbau beveik penkerius metus. Nors niekada neslėpiau to, kad esu tikintis, ten buvo sunku išreikšti savo tikėjimą ir meilę Dievui. Gyvenu sau sąžiningai ir man mano sąžinė leidžia kalbėti apie Dievą.

Mano bendradarbiai žinojo apie tai ir nesmerkė manęs. Jiems buvo aišku, kad jei kas nors susiję su Bažnyčia, tai turbūt yra susiję su Vladu. Bažnyčia moko, kad reikia dirbti sąžiningai. Tą ir stengiausi daryti, o mano darbdaviams buvo svarbiau bet kokiomis priemonėmis uždirbti pinigus. Nesvarbu, ar esi tikintis, ar netikintis, reikia parduoti prekę, tiesiog „įgrūsti“ ją klientui. Taip pat nesvarbu, ar

prekė gera, ar bloga. Aš priėjau prie išvados, kad vis tiek reikėjo būti sąžiningam ir patarti klientui, ar prekė kokybiška. Jei nekokybiška, rekomenduodavau jos nepirkti, nurodydavau, kuri prekė geresnė.

Gal verslui tai ir trukdė, bet mano sąžinei tai tikrai ne. Darbdaviai ir bendradarbiai neprieštaravo, gal ir nežinojo, nes prekės buvo parduodamos, tik galbūt kitos nei mano kolegų. Taip gyvenau, bet visada galvojau, kad tai nėra „mano“.

Vadovas sakydavo, kad su mano sąžine bus sunku įsitvirtinti bet kokiame darbe, nes taip pelno nenešiu.

Sonatos Kučinskienės nuotr.

2016 PAVASARIS

mano vertybės

Davė

Anksčiau dar dirbau logistikos srityje, ten reikėjo bendrauti su įmonių vadovais, kuriems priklausė transporto priemonės, ir su įmonių, kurių prekes reikėjo pervežti, vadovais. Kai pastarieji klausdavo, kur žadėtasis transportas, visi meluodavo, kad vėluoja, nors pervežimas dar nebūdavo net suderintas. Man sąžinė neleisdavo taip meluoti. Vadovas sakydavo, kad su mano sąžine bus sunku įsitvirtinti bet kokiame darbe, nes taip pelno nenešiu. O kam meluoti? Jei sąžiningai pasakysiu klientui, kad laisvo transporto dabar nėra, bet aš padarysiu viską, kad jis greitai būtų, taip papildomai „negadinsiu klientui nervų“. Galbūt būtent dėl šios priežasties man nepatikėdavo organizuoti pelningesnių krovinių pervežimų, o tai, žinoma, materialiai kenkdavo, nes kuo daugiau sutarčių pasirašysi, tuo daugiau pinigų uždirbsi. Bet man tas pinigas niekada nebuvo ir nėra pagrindinis darbo rezultatas. Kaip ir dabar, dirbau dėl žmonių. Aišku, šeimai reikalingas tam tikras uždarbis, kad jai nieko netrūktų.

Gyvenau išgyvenimo etapą, nes mačiau, kad visi kiti gyveno kitaip, visiškai kitaip dirbo, apie tikėjimą nekalbėjo arba nenorėjo kalbėti arba tiesiog teigė, kad netikėjo. Tada pasidarė sunku, nes atrodė, kad buvau vienas, nebuvo bendraminčių, kuriuos būčiau galėjęs palaikyti ir kurie būtų galėję palaikyti mane tikėjimo kelyje. Maldoj klausdavau Dievo, kad galbūt tai buvo ne mano kelias, bet, jei visgi mano, tai buvau pasiryžęs savo darbą dirbti sąžiningai. Netikėtai mane pakvietė dirbti kita įmonė. Tada pagalvojau, kad tik vakar meldžiausi, o jau gavau geresnio darbo pasiūlymą. Karjeros galimybės buvo panašios, bet darbo sąlygos geresnės. Tikėjausi, kad gal naujoje darbovietėje bus kitoks požiūris į šeimą, nes man tai buvo ir yra labai svarbu. Tačiau šeima ten buvo antrame plane. Nors darbas man patiko, nepatiko požiūris, kad dėl pelno reikia atsisakyti šeimos gerovės.

Tada vėl klausiau Dievo, ar man reikėtų dirbti kitą darbą, kitų žmonių labui, kad gyvenimas būtų dar prasmingesnis, būtų kokia nors socialinė nauda, gal tai būtų darbas prie Bažnyčios. Uždarbis, savaime aišku, reikalingas, kad šeima nebadautų.

Savanoriauti negalėjau, nes taip būtų atimtas brangus laikas iš mano šeimos – žmonos ir keturių vaikų. „Dieve, o gal yra toks darbas, kaip tarnystė, kai gali

uždirbti pinigus šeimai išlaikyti ir padėti kitiems žmonėms?“ – taip melsdamasis įsijungiau Facebook’ą ir pamačiau skelbimą, kad „Caritas“ ieško „Betanijos“ vadovo. Žmona man pritarė, bet priminė, kad baigiau mokslus, susijusius su transporto inžinerija. Manėme, kad „Caritas“ yra labdara, drabužių priėmimas ir išdavimas. Vėliau sužinojau, kad tai yra ir dvasinis palaikymas, ir fizinis palaikymas, tikroji tarnystė, darbas su žmonėmis ir dėl žmonių. Nuėjau į pokalbį. Pažįstami kunigai klausė manęs, ar suprantu, kad ši organizacija išgyvena iš žmonių aukų, aukotojų gerumo. Nusprendžiau, kad jei tai yra darbas dėl žmonių, tai Dievas tikrai neapleis tokios darbovietės, neleis

Tai toks materialus džiaugsmas, kad pasiekei rezultatą. Dabar rezultatas yra žmogaus gėris.

Nebūtinai turi duoti žmogui pinigų ar kažkokį daiktą, bet turi suteikti galimybę pasijusti oriai priimtam.

išnykti tam gėriui. Tada susitikome su administracija ir man pasakė, kad į „Betanijos“ vadovo pareigas nusprendė priimti moterį, nes tai visgi yra valgykla ir virtuvė ir galbūt tas darbas moteriai artimesnis. Bet man pasiūlė vadovauti žvakelių dirbtuvėms. Dar prieš susitikimą pagalvojau, kad tai yra oho darbovietė, nes prieš pokalbį pasimeldėme. Man tai padarė įspūdį. Kaip koks Dievo pirštas!

Pagalvojau, kad man jau sąžinė neleis atsisakyti tokio darbo pasiūlymo, bet visgi reikėjo viską apgalvoti. Ar aš sugebėsiu? Eidamas namo mąsčiau, kad tai yra tarnystė, susijusi su verslu, nes čia reikia žvakelių pardavimą organizuoti, o aš anksčiau dalyvavau būtent pardavimo procese. Nuėjau į žvakelių dirbtuves susipažinti su visa jų veiklą. Uždarbio klausimas dar buvo atviras, bet aš jau pradėjau mąstyti, kad tai turbūt tikrai „mano“. Klausiau savęs, ar pasikeis mano tėvų požiūris į mane, nes tėvas didžiavosi

mano pareigomis didelėje įmonėje, o kaip jis dabar sakys, kad mano sūnus dirba „Carite“? Tada pagalvojau, kad gyvenu savo ir savo šeimos gyvenimą, su tėvais susitinkame tik retkarčiais. Jei aš šį darbą dirbsiu gerai ir sąžiningai, tėvas vis tiek galės didžiuotis. Tada apsisprendžiau ir pradėjau dirbti. Žvakelių dirbtuves reikėjo perkelti į kitas patalpas, suorganizuoti transportą. Dirbtuvės buvo perkeltos. Po trijų mėnesių man pasiūlė vadovauti dviem veiklos sritims. Tada supratau, kaip jokiu būdu nenoriu netekti mūsų bendro laiko su šeima. Mane patikino, kad šeima yra svarbiausia ir kad niekas nenori manęs iš šeimos atimti. Taip aš ir dirbu čia jau pusantrų metų. Yra visokių dienų, ir sunkių, ir lengvų, bet aš džiaugiuosi savo tarnyste, džiaugiuosi, kad čia esu. Tai jau tapo mano gyvenimo būdu. Aš ne einu į darbą, o tiesiog dirbu. Darbe yra viena mano šeimos pusė, kurios nariai yra darbuotojai ir čia ateinantys žmonės, o namie yra kita mano šeimos pusė – mano žmona ir vaikai. Esu dėkingas žmonėms, esantiems šalia, ir Dievui už tokias dovanas. Tokia ta mano kelionė.

Kaip pasikeitė tavo darbo kasdienybė? Kuo skiriasi darbo rutina privataus sektoriaus įmonėje ir Bažnyčios organizacijoje?

Man labai patinka bendrauti su žmonėmis, dirbti su jais, pažinti kitą žmogų.

Anksčiau taip pat dirbau su žmonėmis, važiuodavau pas klientus, bet tai buvo tiesiog produkto pardavinėjimas. Džiaugiesi, kad pardavei kokybišką prekę, o neįsiūlei blogo gaminio. Tai toks materialus džiaugsmas, kad pasiekei rezultatą.

Dabar rezultatas yra žmogaus gėris.

Nebūtinai turi duoti žmogui pinigų ar kažkokį daiktą, bet turi suteikti galimybę pasijusti oriai priimtam, nes jis čia gyvena, yra bendruomenės dalis ir gali ugdytis. Jis nėra verčiamas kažką daryti ar ugdomas prieš savo valią, o tiesiog, jei yra atviras ir nori keistis, pats pasikeičia.

Tai jau moralinis rezultatas. Asmuo susitinka su asmeniu, įgauna pasitikėjimo savimi, yra oriai priimamas, tad jis gali pats keistis. Toks moralinis darbo rezultatas man suteikė daugiau dvasinės stiprybės, nes parduoti gali išmokti, o pasiekti, kad žmogus atsimerktų, yra daug daugiau. Tai yra dvasinė laimė. Čia 29

rezultatas yra platus, palyginti su mano ankstesnių darboviečių rezultatais. Dabar yra gyvenimo su Dievu galimybė. Tai pats akivaizdžiausias skirtumas.

Ko naujo išmokai? Čia yra tokia gyvenimo mokykla, kad kiekvieną dieną kažko naujo išmoksti.

Išmoksti priimti žmogų, pamatyti Dievą kitame žmoguje. Ankstesniuose darbuose pasinerdavau į rutiną ir apie tai nesusimąstydavau. Čia to pamatymo reikia kiekviename žingsnyje, nes kai ant tavęs šaukia, kartais tave keikia ir panašiai, turi nusileisti ir tarnauti tam žmogui. Tada pamatai, kad tai yra tik žmogaus apsauga ir kad jis visiškai kitaip norėjo pasielgti.

Kai taip prisileidi žmogų prie savęs ir su juo bendrauji, išmoksti matyti Dievą kitame žmoguje, priimti jį tokį, koks jis yra. Ankstesnėse darbovietėse tekdavo bendrauti tik su tvarkingais klientais, gyvenančiais pagal visuomenei priimtiną tvarką. Čia tenka bendrauti su visuomenės atstumtais žmonėmis. Tai gali būti ir benamis, ir profesorius ar operos solistas, dabar gyvenantis kitokį gyvenimą. Taip pat čia ateina savanoriai. Išmokau su visais bendrauti vienodai pagarbiai. Žinoma, pokalbiai skiriasi. Išmokau bendrauti kitam žmogui suprantama kalba. Taip pat išmokau „perlipti per save“ ir dirbti savo darbą, kai būnu pavargęs ar neišsimiegojęs. Išmokau maldos darbe. Išmokau dėkoti Dievui už jo atliktus darbus, už jo dovanas, apie kurias nesusimąstydavau 30

Kai vaikus atvedi į įprastą darbo vietą, nematai jokios įtakos.

Kai atvedi vaikus į „Betaniją“, jie supranta, kad darbe turi tarnauti kitam ir kad visi žmonės yra lygūs bei kad jų tėtis dirba prasmingą darbą.

ankstesniuose darbuose. Pavyzdžiui, kad kiekviena akimirka yra Dievo dovana ir kad reikia prašyti Dievo ir jam dėkoti. Išmokau pasitikėti Dievu. Buvo daug neįtikėtinų akimirkų. Vieną dieną virėjos sako, kad žinai, Vladai, nėra burokėlių, o pagal grafiką parašyta, kad trečiadienį turi būti burokėliai. Jei pirksime burokėlius, tai reikės atsisakyti kažko kito arba ieškoti papildomo finansavimo. Tik užsiminė virėjos apie burokėlius, net nespėjau sureaguoti, o antradienį ūkininkas atveža tik burokėlius. Galvoju, oho, čia tai bent.

Kitas atvejis kilo neramumų dėl duonos.

Dvyliktą valandą turime pradėti dalyti pietus, o virėjos, likus porai valandų iki pietų, pastebi, kad trūksta duonos. Visą savaitę atvežama labai mažai paskutinės dienos galiojimo duonos ir bijome, kad ir vėl mažai jos atveš ir visiems neužteks.

Nusprendžiu visgi palaukti. Likus vos

penkioms minutėms iki pietų atveža neįtikėtinai daug duonos. Atrodo, lyg Dievas liepia nesijaudinti, nes mus stebi ir yra su mumis mūsų veikloje. Dievas tikrai laimina ir yra čia. Kartais taip pat neįtikėtinai atsiunčia žmones. Savanoriai yra dovana. Žmonės dažnai net negali paaiškinti, kodėl atėjo savanoriauti į „Betaniją“. Jie taip pat dažnai prisipažįsta, kad pasikeitė, atrado save, susimąstė tikėjimo klausimu ir kad anksčiau nebūtų išdrįsę bendrauti su į „Betaniją“ ateinančiais žmonėmis. Džiaugiuosi, kad pastebiu žmonių pokyčius. Gaunu daug dovanų ir Dievo palaimos. Kai vaikus atvedi į įprastą darbo vietą, nematai jokios įtakos. Kai atvedi vaikus į „Betaniją“, jie supranta, kad darbe turi tarnauti kitam ir kad visi žmonės yra lygūs bei kad jų tėtis dirba prasmingą darbą.

Kaip įsivaizduoji savo darbą po daugelio metų?

Nežinau. Turbūt žmogus gali įsivaizduoti vienaip, o Dievas – visiškai kitaip.

Tikiuosi, kad mano darbas bus toks, kad jis atrodys malonus Dievui. Norėčiau ir toliau dirbti atsakingai, gyvendamas darbu, nepamiršdamas šeimos, kad mano darbas neprieštarautų Dievo darbams, kad dirbčiau kitam žmogui, jam tarnaučiau. Svarbu nenueiti kita kryptimi, keliauti kartu su Dievu, tada džiaugsiuosi bet kokiu darbu.

Kalbėjosi Karolina Riabova

B.A. PROGRAMS INTERNATIONAL BUSINESS ADMINISTRATION ENGLISH LANGUAGE AND LITERATURE PSYCHOLOGY THEOLOGY The only North American university in Eastern Europe with English as the language of

70%

CONTEMPORARY COMMUNICATION INTERNATIONAL RELATIONS AND DEVELOPMENT

M.A. PROGRAMS

Percentage of student body receiving Financial Aid

INTERNATIONAL MANAGEMENT | M.B.A.

100%

TESOL

Alumni employment rate

www.lcc.lt lcc_university

Challenging Minds.

Transforming Lives.

2016 PAVASARIS

mano vertybės

A

a m ma

r matėte filmą „Mažoji

Mis“ (2006)? Nepaisant

viso konteksto, filmas vertas dėmesio. Viena scena ypač verčia susimąstyti. Joje dėdė moko sūnėną apie kančią: „Žinai Marselį Prustą, <...>, prancūzų rašytojas, <...> niekada neturėjo normalaus darbo, <...>, dvidešimt penkerius metus rašė knygą, kurios beveik niekas neskaito.

32

Visgi jis tikriausiai pats geriausias rašytojas po Šekspyro. Kai artinosi jo gyvenimo pabaiga, jis atsigręžė į praeitį ir suprato, kad visi tie kančios metai buvo geriausi jo gyvenime, nes tada jis ir tapo tuo, kas yra. O tie metai, kai jis buvo laimingas, buvo visiškai beprasmiški, tuomet jis nieko nepasiekė.“ Netikėtai ši scena prakalbo man apie motinystę. Klausiu savęs, ar nėra šie „kančios“ metai, kai ieškau savęs motinystėje, kai nuvargstu, kad vos nunešu save iki lovos, kai vaikai serga keletą mėnesių paeiliui, kai darausi pikta ir pradedu savęs nebemėgti, mano ne tik kaip mamos, bet ir kaip moters tapimas tuo,

kuo esu pašaukta būti. Nes kitu keliu niekada to neįgysiu, nes tai būtent ta vieta, kur turiu išbūti. Tad mokausi naujo įgūdžio ir ieškau būdų, kaip tą padaryti geriausiai: darydama klaidas, išmokdama ir vėl darydama klaidas. Mano pažįstama Bette Sue sako, kad kai mums kyla didžiulė frustracija, susimąstykime, dėl ko ji kyla, į ką sutelktas mūsų dėmesys? Kai pradedame savęs gailėti, tuomet sunku susigaudyti, kokia gi pagrindinė priežastis verčia bėgti nuo vertybių, kurios mums tokios svarbios. Galbūt man reikia miego? Galbūt mažai laiko paleidau su vyru? O gal reikia nueiti su draugėmis į kiną? Pabūti vienai? O gal tiesiog rasti

supratingą, išklausančia „ausį“? Atraskite pagrindinį poreikį, kuris taip garsiai šaukia per frustraciją „O kurgi aš?!“ Mano draugė prisimena, kaip jos dar mažas sūnelis norėdavo žaisti su ja mašinytėmis: ‚‚Mamyte, pažaiskime mašinytėmis“, – ir vis prašo ir prašo nesustodamas. „Ilgai nervinausi, kol supratau, kad turiu skirti dėmesio šiam jo poreikiui“ (Knygoje „Penkios vaikų meilės kalbos“ tai apibūdinama kaip kokybiškas laikas su vaiku). Tai reiškė gultis ant žemės ir žaisti su juo mašinytėmis, žinot, leidžiant garsus „brum brum brum“. Pradžioje tai visai nebuvo malonu ar įdomu. Reikėjo daug maldos, mąstymo ir širdies perkeitimo, nes vis nepaliaudavau galvoti apie kitus, man svarbesnius darbus, kol suvokusi, kad taip jam perduodu savo meilę, ėmiau mąstyti kitaip. Mokausi pati nieko nesitikėti ir suteikti tai, ko jam šiuo metu reikia.“ G. Neufeldas sako: „Jeigu vaikas reikalauja daug dėmesio, imkitės atsakomybės už šį vaiką ir skirkite jam laiko. Šis vaikas yra labai alkanas, nesiųskite jo pas kažką kitą ar kažkur kitur, o užsiimkite su juo patys. Vaikui reikia jūsų meilės, ne kieno nors kito.“ Štai čia esminis momentas – kai reikia rinktis arba atmesti naujas vertybes, nes senosios nebetinka. O jei pasirenkame, mokomės kaip pirmokėlės, darydamos klaidas ir leisdamos sau klysti ir klysti stipriai, nes tik taip atrandame, kas svarbiausia ne tik mums, bet ir mūsų šeimoms. Tik ieškodamos ir klysdamos galime suprasti, kas mums asmeniškai padės išbūti užplūdus sunkiems jausmams ir išgyvenimams, nuo kurių taip norisi pabėgti (natūralus instinktas).

Mokantis naujų įgūdžių prireikia daug jėgų, tad nuovargis šiuo laikotarpiu yra be galo pažįstamas.

Gana dažnai mūsų visuomenėje galime išgirsti baimę keliantį verdiktą: „Jei vaikas neina į darželį, jis neišmoks būti ir bendrauti su kitais vaikais. Vaikams reikia socializuotis.“ Visai neseniai maloniai nustebau, kai mano sūnus, neinantis į darželį, tik sutikęs du nepažįstamus berniukus, kuo puikiausiai įsitraukė į bendravimą ir žaidė su jais. Berniukų tėvai iškart su šypsena konstatavo: „Tikriausiai eina į darželį.“

Ir čia išgirstu kitą balsą, G. Neufeldo (raidos terapeutas, psichologas). Jis remdamasis savo naujausiais tyrimais drąsina: „Vaikams reikia stipraus prie­ raišumo (prieraišumas yra artumo ir saugumas siekimas) prie tėvų, senelių, tetų ir dėdžių, kurie yra atsakingi už juos. Tai pagrindinės augančios asmenybės brandos įsčios. Norėdami suteikti vaikams individualumą, auginkite juos šeimose, nes vaikų socializacija tik tarp vaikų neveda link socializacijos. Kuo daugiau laiko vaikas praleidžia su vaikais, tuo mažiau socialus jis būna. O kuo stipresnis prieraišumas prie artimųjų, tuo daugiau vietos individualumui vystytis.

Mūsų apsisprendimas turėti vaikų yra mūsų atsakomybė, ir jos negalime perduoti kitiems.

Mąstant apie šiuos tyrimus kyla klausimas, kas turi įtakos mano, kaip mamos, sprendimams, ir pastebiu, kad pirmiausia įtaką daro tai, kas pažįstama.

Tai yra principas „Taip, kaip daro visi“, o tai dažniausiai atsiremia į ekonominius svertus. Visi veda į darželį savo vaiką ir aš vedu. Tačiau tuomet klausiu savęs, ar tai tinka mano vaikui. Kokią įtaką jam daro buvimas darželyje? Ir čia nėra vieno atsakymo: darželis nelygus darželiui, auklėtoja nelygi auklėtojai ir vaikas nelygus vaikui. Nepabandęs nesužinosi.

Kiekvienas vaikas individualus ir kiekvieno šeimos situacija individuali. Tačiau kai žvelgiu į savo vaiką, grįžusį iš darželio, ir matau, kad nebeturiu šio mažutėlio širdies, kad jis manęs nebegirdi, kad jo visas protas ir jausmai užimti tam, kad išgyventų ir pritaptų prie bendraamžių, tuomet G. Neufeldo žodžiai moko suprasti, kodėl taip vyksta: „Tyrimai rodo, kad tarp jaunimo vienas vaikas iš penkių

turi nerimo sutrikimą. O tai susiję su tuo, kad nespėja išsivystyti vaikų prieraišumas prie savo tėvų, išsivysto jų prieraišumas prie bendraamžių. Jie mokosi ne iš tėvų, bet iš bendraamžių, kaip gyventi, kalbėti, elgtis, rengtis... O jei vaikas atsiduria ne tėvų prieraišumo orbitoje, o kažkieno kito, tai jau yra problema.“ Tuomet suvoki, kad niekas kitas negali duoti to, ką jūs galite kaip mama ar tėtis.

Niekas jūsų vaiko taip nepažįsta, kaip jūs. Jeigu jaučiatės, kad vaikas ieško daug dėmesio, imkitės atsakomybės ir skirkite jam daug dėmesio. „Išalkę“ vaikai trokšta daug meilės, tad nesiųskime savo vaiko ieškoti meilės kažkur kitur, skirkime ją patys. Mūsų apsisprendimas turėti vaikų yra mūsų atsakomybė, ir jos negalime perduoti kitiems. Kartkartėmis manyje ir vėl sukyla sumaištis, kai manęs užklausia, ką aš veikiu. Pasijuntu kalta, jei sakau, kad skiriu laiką vaikams, o ne tarnavimui ar darbui. Tai praėjusios vertybės ir praėjęs laikmetis. Šias vertybes jau laikas pakeisti naujomis, todėl kalbantis su moterimis, visiškai perėjusiomis motinystę, mano vidus nurimsta ir ausis be galo atsargiai įsileidžia į širdį žodžius: „Mano šeima, mano vaikas yra prioritetas.“ Tuomet viskas viduje nuščiūva nuo suvokimo, kad vaikštai ant šventos žemės, ant žemės, kuri išarta ir išakėta maldos ir atsidavimo, kad per daug kančios pereita, bet galiausiai su pasitenkinimu galiu palinkėti: „Linkiu auginti vaikus taip, kad jie išaugtų tokie, kokius Dievas nori juos matyti.“ Mano artima draugė, kai mano sūnui buvo vos savaitės, pasakė: „Tavo vaikas nėra tavo, ateis laikas, ir jis iškeliaus. Svarbiausia, kad jam pavyktų tai, kas jam yra duota Dievo.“ Taigi iškyla akistata su savimi – vaikai svarbūs, bet kurgi aš ir mano ateitis.

Tuomet greitai ateina mintis, gal tu eik į darbą, nes ten taip viskas apčiuopiama, aišku, ką darai ir kurlink eini. Ir nenoriu pasakyti, kad nereikia eiti į darbą, kad nereikia vystyti savo talentų, bet kai santykis su vaiku iškeičiamas į darbą vien todėl, kad mes nuo vaikų pavargome, kad jie mus erzina, kai nerandame laiko nuveikti su vaiku tai, kas jam be galo svarbu, tada, manau, ne sprendžiama problema, o nuo jos bėgama.

Lina Ulčinienė

33

2016 PAVASARIS

mano vertybės

Ar darbas – prakeikimas?

I

r vėl į darbą… pirmadienio rytais

turbūt ne vieno galvoja nuskamba tokia pesimistiška gaida.

34

Krikščioniškoje pasaulėžiūroje darbas dažnai kildinamas iš nuopuolio – kai Adomas ir Ieva nepaklūsta Dievui, suabejoja Jo gerumu ir sulaužo Jo įsakymą, jie yra ištremiami iš Dievo Artumo, iš Edeno į žemę, ir ten jų laukia vargas. „Savo prakaitu pelnysi sau duoną“, – Dievas sako Adomui. Ir išties per istorijos šimtmečius tai buvo tiesa – daugeliui žmonių teko plušti nuo aušros iki sutemos vien tam, kad turėtų maisto ant stalo. O kur dar vergija, atėmusi iš darbo bet kokį orumą ir patį žmogų pavertusi daiktu.

Darbas – tai prievolė. Darbas – tai prakeiksmo šešėlis, nusidriekiantis per visą istoriją, užtemdydamas ir mūsų darbą – ar jo trūkumą ir šiandien.

Tokioje šviesoje galime suprasti ir dabartinę savo situaciją. Mes jaučiame, kad ta simbolinė žemė, kurią dirbame, mums augina tik usnis – ne tik

Ar sodindami gėles, ar rinkdami šiukšles, ar aptarnaudami pirkėjus kasoje, ar kurdami namų brėžinius mes visų pirma esame Dievo bendradarbiai.

darbovietėse, bet ir mumyse pačiose.

Jausmas, kad esame nuvertinti, kad kaip asmenys darbovietėje neegzistuojame, o esame tik didžiulio aparato sraigteliai, lengvai pakeičiami, vos ima strigti, gimdo mumyse apatiją, bejėgiškumą, nuovargį ir nepasitikėjimą – kolegomis, darbdaviais, valdžia, o dažnai ir visu gyvenimu.

Tačiau ar mes, būdami krikščionys, galime matyti darbą kaip kažką daugiau nei vien tik prakeiksmą, suskaldantį visuomenę ir pasmerkiantį mus būti arba „išnaudotojais“ darbdaviais, arba „sraigteliais“ darbuotojais? Ar darbe galime rasti ką nors daugiau, nei usnis ir prakaito sūrumą? Manau, kad jei sugrįžtume į sūkurio istoriją, pamatytume, kad darbas nėra vien nuopuolio padarinys. Darbas – tai mūsų panašumo į Dievą išdava.

Mes Dievą sutinkame pradžios knygos įžanginiuose skyriuose kuriantį – kuriantį pasaulį ir jo tvarką, gyvūniją ir augmeniją bei jų gyvenamąsias vietas. Dievas sukuria ir žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, tad žmogus taip pat yra kūrėjas. Mūsų kūrybinės galios – gebėjimas sumąstyti ir įgyvendinti, iš negrabaus medžio ar molio kurti grožį, iš sausos žemės – sodus, iš padrikų žmonių – organizacijas, iš spalvų ir garsų – paveikslus ir simfonijas, yra to paveikslo ir panašumo rezultatas. Dievas apdovanoja žmogų tokiu panašumu į Save Patį, kad žmogus galėtų būti jo bendradarbis žemėje.

Toks žmogaus pašaukimas bendradarbiauti matyti ir iš siuntimo dirbti ir prižiūrėti sodą ar sugalvoti vardus gyvūnams. Dievas duoda žmogui darbą kaip būdą atskleisti tą panašumą į save.

Tikroji darbo paskirtis yra tęsti Dievo kūrybą žemėje bendradarbiaujant su juo. Ar sodindami gėles, ar rinkdami šiukšles, ar aptarnaudami pirkėjus kasoje, ar kurdami namų brėžinius mes visų pirma esame Dievo bendradarbiai. Ši dieviškoji kibirkštis mumyse yra tas pirminis impulsas, vedantis mus link noro išreikšti save per darbą. Aš noriu mokyti ar rašyti, todėl, kad tai įprasmina mano gyvenimą – auditorijoje ar prie klaviatūros aš suvokiu, kad galiu kažką duoti kitiems ir taip daryti kažką daug didesnio ir reikšmingesnio, nei vien tik

uždirbti atlyginimą. Aš susiliečiu su pirminiu darbo tikslu – atspindėti Dievą ir bendradarbiauti su juo.

Be abejo, darbas yra paveiktas nuopuolio – tačiau tai nereiškia, kad jis negali būti išganytas. Kristus neatėjo į šį pasaulį tik tam, kad perkeistų dvasinę realybę. Jis pats prisiėmė visa žmogiškumą ir buvo dailidės sūnus. Jis pašaukė mokinius, kurie buvo žvejai, muitininkai ir kitų profesijų atstovai. Tad jei Jis tikrai tapo žmogumi, turinčiu profesiją, Jo mirtis ant kryžiaus turi galią išganyti ir mūsų profesinį gyvenimą. Susidūrimas su Jėzumi pakeisdavo žmonių santykį su darbu – štai muitininkas Zachiejus

Kristus neatėjo į šį pasaulį tik tam, kad perkeistų dvasinę realybę. Jis pats prisiėmė visa žmogiškumą ir buvo dailidės sūnus. Jis pašaukė mokinius, kurie buvo žvejai, muitininkai ir kitų profesijų atstovai.

suvokia, kad jis nebegali apgaudinėti ir lupikauti – ir atitaiso padarytą neteisybę su kaupu. Petras tampa žmonių žveju.

Paulius panaudoja savo palapinių siuvėjo amatą kaip būdą paremti savo misiją tarp pagonių. Kristus dirbančių žmonių gyvenime dažnai pakeičia ne tai, ką jie daro, o tai, kaip ir kodėl jie tai daro. Šiandien mums tai reiškia, kad darbas, nors ir netobulas, gali tapti vieta, kur išgyvename didesnį prasmės jausmą nei iki šiol. Štai viena tikinti draugė pasakojo, kad kai ji pradėjo dirbti vienoje valstybinėje kontoroje, labai greitai pamatė, kad nors ten daugelis klientų kreipiasi ištikus kritinėms situacijoms, jos kolegos visai neturėjo ūpo padėti interesantams. Pa-

klaustos apie tai, tiesiog burbtelėjo, kad už tokį atlyginimą jos neprivalo nė ragelio pakelti, o kur ten dar būti supratingoms ar mandagioms. Tačiau mano draugei kiekvienas skambutis reiškė žmogų, kuriam reikia pagalbos. Mažas atlyginimas – ne priežastis apsunkinti kito žmogaus gyvenimą. Ir taip skambutis po skambučio, diena po dienos jos, kaip tikinčios moters, požiūris į klientus ėmė keisti visa skyrių. Ne, stebuklų neįvyko, tačiau vis daugiau žmonių buvo mandagiau aptarnauti ir gaudavo reikalingą informaciją, todėl ir tarp kolegų santykiai ėmė „žmogiškėti“.

Krikščionims sąžiningas darbas yra svarbus dar ir todėl, kad kitaip mūsų liudijimas yra betikslis. Jei mes neatliekame savo pareigų deramai, jei dėl mūsų nepareigingumo kiti apsunkinami, jei turime dykaduonio reputaciją, bandymas kolegoms kalbėti apie Kristų tampa tikrų tikriausiu farsu. Kodėl kažkam turėtų tapti priimtina Evangelijos žinia ir kodėl turėtų rimtai žiūrėti į žmogų, kuris tik apsunkina jų gyvenimą? Juk niekas nenori gerti iš purvino puodelio, nors vanduo jame ir būtų krištolinio skaidrumo. Be to, mes kaip krikščionys turime ir pareigą sakyti tiesą ir užstoti neteisingai skriaudžiamus – tačiau jei mūsų reputacija sutepta, vargu ar bandymas priminti darbdaviams ar kitiems darbuotojams jų pareigas ir priedermes bus labai sėkmingas. Kaži, ar nepasiūlys mums pirmiausia išsitraukti rąsto iš savosios akies…

Krikščioniškas požiūris į darbą savaime neišsprendžia susvetimėjimo, darbuotojų sudaiktinimo ar neadekvataus atlygio problemos. Tačiau kai darbą imame matyti kaip dalį viso gyvenimo, kuris yra sukurtas Dievo, sužalotas nuopuolio, atpirktas ant kryžiaus, kaip vietą ir laiką, kuriame bent truputėlį galime prisiliesti prie dieviškosios kūrybos, kaip galimybę parodyti gerumą ir supratingumą bendradarbiams, klientams ir netgi darbdaviams, pati darbo prasmė ima kisti. Tuomet ir sunkumai, su kuriais susiduriame darbe, yra galimybė atsiskleisti Dievo malonei, per kurią atkuriamas visas pasaulis.

Gražina Bielousova 35

2016 PAVASARIS

mano vertybės

Šeimos e onomika V

isai neseniai apie auklėjimą

mokėme gausią tėvų grupę, didžiausią dėmesį sutelkdami atsakomybės ugdymui.

36

Po seminaro prie mūsų priėjęs labai susijaudinęs tėvas pareiškė, kad jį taip sujaudino mūsų žinia, jog jis tiesiog čia ir dabar nusprendė parduoti savo didžiulį namą mieste ir su visa šeima išsikraustyti į kaimo sodybą, kur „viskas sunkiau, kur karvės, viščiukai, kiaušiniai ir pasėliai, kad vaikai turėtų tikrą atsakomybę.“ Žinoma, gyvenant ūkyje galima išsiugdyti nemažą atsakomybę, tačiau kodėl galvojame, kad miesto arba priemiesčio gyvenimo būdas ir esami patogumai turi neigiamai veikti mūsų auklėjimą arba mūsų vaikų galimybes išmokti atsakomybės? Mes atsakėme tam pasišventusiam tėtušiui, jog mūsų nuomone, jis turėtų ilgiau apie tai pagalvoti ir galbūt apsvarstyti kai kuriuos konkrečius būdus, kaip mokyti iniciatyvos ir atsakomybės miesto aplinkoje, kaip priemones naudojant pinigus ir „šeimos ekonomiką“, o ne ūkio darbus. Mūsų nuomone, pinigai yra tokia pati gera „žaliava“ disciplinai ir uždelstam norų patenkinimui kaip ir viščiukai ar

karvės! Pagaliau juk pinigus galima uždirbti, paskirstyti, taupyti, aukoti ir visaip kitaip tvarkyti – šie visi gebėjimai puikiai apibūdina, kas yra atsakomybė.

Turime pridurti, kad pinigai tikrai gali daryti ir dažnai daro neigiamą poveikį vaikų jaučiamai atsakomybei, ir tai priklauso nuo to, kaip mes patys tvarkomės su pinigais ir kaip juos daliname savo vaikams.

Aiškiai prisimenu pirmąją dieną, kai būdamas tėvas supratau, kad „kišenpinigiai“ yra mūsų priešas, ir kad jie labiau padeda lepinti vaikus negu ko nors juos išmokyti. Buvo šeštadienio rytas, ir aš stengiausi atsigriebti už miego trūkumą, kai mane pažadino garsus beldimas į užrakintas miegamojo duris. Aš svirduliuodamas atsikėliau, o kai jas atidariau, pamačiau tris mažus vaikus, kurie ištiesę rankas šaukė: „Duok man mano pinigus, duok man mano pinigus, šiandien kišenpinigių diena!“ Ką tik išbudintam iš miegų man pasirodė, kad visa scena

buvo kiek panaši į socialinio aprūpinimo biurą. Vaikai buvo išsirikiavę eilėje prie durų tarsi laukdami pašalpos, o aš ką tik atidariau aptarnavimo langelį. (Žinoma, turėtume būti dėkingi už socialinę rūpybą, bedarbystės pašalpas ir apsaugą, ypač sunkiu metu, tačiau mūsų intencija nebuvo sukurti socialinės apsaugos tinklą!)

Mes savo namuose sukūrėme neblogą ekonomiką, tačiau tai buvo nepelnytų teisių ekonomika! Aš staiga suvokiau, kad mūsų vaikai nematė jokių darbo ir atlygio sąsajų, jie nesijautė esą tikri jiems duodamų pinigų ar už juos pirktų daiktų šeimininkai, ir mokėsi ne iniciatyvos ir atsakomybės, o kažko kardinaliai priešingo.

Per ateinančius mėnesius mes dirbome su keletu kitų tėvų, patyrusių tokių pačių rūpesčių, ir sukūrėme „namuose veikiančią šeimos ekonomiką.“ Mes turėjome tikslą sukurti tikros darbo vietos mikrokosmą kiekvienuose namuose – kur vaikai turėtų namų ūkio ir asmenines atsakomybes, kurias vykdydami galėtų užsidirbti savo pinigų, ir iš to mokydamiesi geriau pasiruoštų ateityje susigaudyti tikrame ekonominiame pasaulyje.

Nuo to laiko „šeimos ekonomiką“ taikė ir ištobulino tūkstančiai kitų tėvų, ir tai pasirodė nelauktai smagus būdas suteikti mažiems vaikams „nuosavybės“ jausmą, kuris visuomet yra būtina sąlyga netgi pačioms elementariausioms atsakomybės formoms. <...> Efektyvios šeimos ekonomikos esmė yra sistema, kurioje vaikai gali užsidirbti sau pinigus, darydami kai kuriuos namuose privalomus darbus. Dirbdami pavestą darbą ir prisiimdami atsakomybę vaikai jaučiasi naudingi ir vertinami šeimoje ir laiko save reikšminga institucijos dalimi. Tokiu būdu jie pasijaučia tikrais pinigų, kurie jiems sumokami už pastangas, savininkais. Tuomet jie gali pirkti tuos daiktus, kurių nori, pasirinkti ir patys nuspręsti, ko jiems reikia, jaustis šeimininkais to, ką nusipirko, ir tuo didžiuotis. Taip pat ši sistema įgalina juos jausti pasitenkinimą atliktu darbu arba santaupomis, arba rastu daiktu už prieinamą kainą. Jie sužino, ką reiškia aukotis, kai norų patenkinimas atidedamas kuriam laikui, ir išmoksta pamokas (palyginti nebrangiai), kai pasirenka neteisingai arba pritrūksta pinigų, ir todėl negali padaryti to, ką norėjo.

Patys pradėkite galvoti apie šeimos ekonomiką ir suskaičiuokite arba bent jau įvertinkite, kiek vidutiniškai pinigų išleidžiate vaikui per mėnesį. Neskaičiuokite maisto, šildymo ar patalpų kainos, tačiau skaičiuokite drabužius, žaislus, pramogas ir visa kita, ko vaikai jūsų prašo.

Jūs nustebsite, kiek tai daug, tačiau pasiryžkite pradėti mąstyti, kaip jūsų vaikas galėtų užsidirbti didžiąją dalį šių pinigų, atlikdamas namuose tuos darbus, kuriuos antraip turėtumėte daryti pats.

Mintis ta, kad jūs iš esmės pateiksite savo vaikui darbo pasiūlymą. Padarykite tai derėdamiesi, kad vaikui tai būtų panašu į puikią galimybę, o ne grasinimą.

Sudarykite visų užduočių ir atsakomybių, susijusių su namų ūkiu, sąrašą ir pasikalbėkite, jog logiška dalį į namus įplaukiančių pinigų skirti tiems, kurie atlieka

Jeigu vaikams bus suteikta teisėta ir sąžininga galimybė užsidirbti, jie išsiugdys iniciatyvą ir motyvaciją, nes suvoks, kas yra nuosavybė. darbus, reikalingus šeimoje ir namuose.

Aptarkite, kuriuos dalykus iš sąrašo jūsų vaikas galėtų padaryti ir koks atlygis dera už tą ar kitą darbelį. Paaiškinkite jam, kad jeigu imasi darbo, už kurį gaus atlyginimą, jis turi sudaryti savo atliktų darbų lentelę popieriuje arba žymėti segtukais lentoje, arba kompiuterinėje programoje, ir kad kiekvieną savaitę jis gaus atlyginimą pagal tai, kiek įsipareigojimų prisiminė ir įvykdė. Jis supras, kad nebeturi prašyti iš jūsų daiktų, kurių nori, nes turės savo pinigų jiems nusipirkti. Paskelbkite, kad bus šeimos bankas, kuriame jis gali laikyti savo pinigus, ir kad jis gaus čekių knygelę ir galės naudoti čekius, kad paimtų pinigus iš banko, taip pat banko indėlio kvitą už padėtus pinigus.

Visas šis pokalbis bus glostantis savimeilę, nes jūs iš esmės sakysite savo vaikui, kad, jūsų nuomone, jis jau pakankamai suaugęs, kad galėtų pats užsidirbti ir pirktis daiktus beveik taip pat, kaip ir jūs tai darote. Jūs taip pat paaiškinsite, kad dalyvaudamas šeimos ekonomikoje

ir galėdamas užsidirbti, taupyti, pirkti ir turėti banko sąskaitą šeimos banke, jis puikiai pasirengs daryti tą patį, kai po kelerių metų paliks namus ir išvyks studijuoti koledže, dirbti arba kurti savo gyvenimą.

Prieš kalbėdami apie tokios šeimos ekonomikos koncepcijos įgyvendinimą, ją apibendrinkime: Pagrindinė tezė skelbia, kad jeigu vaikams bus suteikta teisėta ir sąžininga galimybė užsidirbti, jie išsiugdys iniciatyvą ir motyvaciją, nes suvoks, kas yra nuosavybė.

Jeigu jie turi galimybę numatyti, kam skirti pinigus, ir patys nusipirkti sau daugiau daiktų, jie išsiugdys įžvalgumą ir išmoks drausmės. Jeigu jie taupys ir investuos savo pinigus, supras, kas yra atidėtas norų patenkinimas. Tai bus gera terpė jų dėkingumui ir dosnumui atsiskleisti.

Pagrindinis procesas yra pinigus, kuriuos vienaip ar kitaip išleidžiate savo vaikams, panaudoti suteikiant jiems nuosavybės ir pasirinkimo teisę. Tokiu būdu jūs kuriate natūralią ekonomiką, kurioje dalis pinigų, įplaukiančių į šeimos ūkį, skiriama tiems, kurie atlieka namų ruošos darbus.

Pagrindinė prielaida yra ta, kad geriau, jog vaikai mokytųsi užsidirbti pinigus, juos leisti ir taupyti (ir visur daryti klaidas), kol jauni ir statoma suma yra nedidelė, negu kai užauga ir pinigų sumos yra žymiai didesnės (ir kai bankai patys ima siūlyti kredito korteles).

Pagrindinė butaforija yra šeimos bankas: didelė medinė dėžė, galbūt nudažyta sidabru ar auksu, ant kurios kabo didelė spyna su skyle raktui, čekių knygelė kiekvienam dalyvaujančiam vaikui (tikra čekių knygelė, jeigu įmanoma, su atspausdintu vaiko vardu, ir čekių žurnalas – gaukite juos banke arba čekių spaustuvėje, arba panaudokite keletą savo senų čekių) ir segtukų lenta su keturiais segtukais kiekvienam vaikui (kuo didesnis segtukas, tuo geriau, ir patariame segtukus pririšti arba grandinėle pritvirtinti prie lentos, antraip tikrai pasimes).

Kalbant apie įgyvendinimo detales, turėkite omenyje, kad ši sistema apima ne vien pinigus. Ji apima atsakomybę, iniciatyvą ir motyvaciją, o pinigai tėra priemonė arba žaliava, naudojama proceso metu.

Ištrauka iš R. ir L. Eyre „Duok pinigų“

37

2016 PAVASARIS

atvirai su drauge

Gyvenimas pagal sąžinę Ž

urnalo „Tapati“ bendradarbės

Birutė, Vilma ir Žemyna kalbėjosi apie tai, kaip suderinti tikėjimą ir darbą.

Daugumos mūsų darbas sekuliarinis, tad natūraliai kyla klausimas, ar jame gali dirbti nuoširdžiai.

38

Birutė. Manau, kad jeigu darbas tau patinka, juo mėgaujiesi, gali dirbti iš širdies ir, regis, galėtumei nekreipti dėmesio, kad kiti tavo kolegos yra netikintys. Esu susidūrusi su dviem situacijomis, kai gailėjausi pasakiusi, kad esu tikinti.

Buvusiame darbe būdavo, kad kai kurie kolegos bet kokioje situacijoje stengdavosi atrasti kokį juokelį, pasišaipyti iš tikėjimo – tai skaudino. Dabartiniame darbe visi žino, kad esu tikinti. Kitos kolegės, atrodo, tikėjimo nepraktikuoja, bet aš nesijaučiu ignoruojama – visos esame lygios, gal todėl, kad dirbu moterų kolektyve.

Vilma. Nesu susidūrusi su tokia problema. Darbe man niekada nebuvo sunku pasakyti ką nors apie save, bet tikėjimas, visgi man – labai intymus dalykas.

Kartais pagalvoju, kad nors esame pakviesti skelbti, ką atradome, dalytis tuo, visgi galbūt yra, kaip Birutė sako, – nors nesu patyrusi užgauliojimo ar kabinėji-

mosi, atrodo, viešai atsiverti ne visada gali. Man tai nepavyksta net kalbant su tikinčioms draugėmis, tai labai sunku.

Kažkiek galiu pakalbėti apie rekolekcijas, mišias ar apie kokius nors išgyvenimus, bet visuomet yra riba, kurios, regis, niekada neperžengsi. Galbūt tai susiję su baime, kad nesupras...

Darbe mes dirbam. Darbe mano santykiai su kolegėmis galbūt net nėra tokie artimi. Galime pasidalinti tuo, kas vyksta mūsų gyvenime, bet nesu sulaukusi replikų. Galų gale, mūsų darbe daug žmonių tiki ir tikėti yra natūralu. Žemyna. Kur tu dirbi?

Vilma. Mano darbovietė – vaikų darželis. Nors darbas sekuliarinis, mes visuomet su vaikais švenčiame krikščioniškas šventes taip, kaip jie gali. Pavyzdžiui, Kalėdoms mes visada statome spektaklį apie Kristaus gimimą ir dar nebuvo taip, kad tėvai prieštarautų ar vaikai norėtų nedalyvauti. Tad galiu išgyventi visą šventę krikščioniškai: kad Kalėdos – ne

s

Kalėdų senelis su Snieguole, bet kad tai – Jėzaus gimtadienis. Gal dėl to man ir lengviau.

Birutė. Kaip darbą su tikėjimu derini tu, Žemyna? Žemyna. Savo kolegei ne iš karto pasakiau, kad esu tikinti. Bet kažkaip mes su ja labai gražiai susikalbėjome, susibendravome ir sykį prasitariau, kad važiuosiu į žurnalo redakcinę stovyklą. Ji paklausė, koks tai žurnalas, ir aš atsakiau, kad „Tapati“. Pasirodė, kad žurnalas jai žinomas, tik nespėjau paklausti, iš kur. O su savo vadove susitinku tik kartą per mėnesį – ir apie tikėjimą nekalbame. Kalbame apie darbą, apie pasiekimus.

Bet jeigu reikėtų darbe liudyti Kristų, nežinau... Dabar kabinete esu viena, tai nėra kam liudyti. O darbe iš tikrųjų, gal labiausiai liudija darbai: kaip tu elgiesi, koks tavo požiūris, kaip tu žiūri į darbo valandas, ar sąžiningai atlieki savo pareigas...

Vilma. Sutinku, kad apie mus turėtų kalbėti darbai ir kiti žmonės. Giliai širdyje manau, kad žmonės, linkę pasišaipyti ar parodyti savo humoro jausmą, galbūt taip pat jaučiasi nejaukiai. Galbūt jie mano, kad mes apie juos galvojame kaip apie blogesnius ar nešvaresnius dėl to, kad jie yra netikintys. Man atrodo, kad daug konfliktų kyla būtent dėl to. Mes bijome atsiskleisti, nes turbūt dažniausiai galvojame, kad pamatys kokį mūsų netobulumą.

Birutė. Bijome apnuoginti širdį.

Vilma. Taip, bijome apnuoginti širdį.

Ir manau, kad abi pusės taip jaučiasi.

Tik turiu pripažinti, kad, taip, aš taip pat bijau, negaliu atverti širdies, aš tikrai nesistočiau ant stalo skelbti savo tiesų. O apie tikėjimą kalba požiūris į kitą žmogų, pagarba, matymas, kad jis pats yra vertybė, ne dėl to, kad jis yra kažkoks, o dėl to, kad jis tiesiog yra.

Birutė. Gal mano charakteris toks, gal iš tėčio paveldėjau žemaitišką užsispyrimą, bet jeigu nuoširdžiai kuo nors tikiu, būtinai turiu už tai kovoti. Gal kartais ir per daug kovoju. Žemyna. Ir kaip tu kovoji darbe?

Birutė. Dabar kovoti nebereikia, bet anksčiau norėdavosi Dievo vardą ginti, negalėjau tylėti, niekaip.

Vilma. Labai pavydžiu tokiems žmonėms, kurie turi drąsos savyje, nes kartais man lengviau patylėti.

Birutė. Aš patylėti nemoku. Kaip galima juoktis iš šventų dalykų – ne. Turi ginti.

Vilma. Tam pritarčiau. Mane, pavyzdžiui, tikrai skaudina kai kurios karikatūros spaudoje. Atsimenu, viename portale mačiau tokią, kad paskui ilgai nebenorėjau žiūrėti to puslapio internete, nors portalas labai skaitomas. Ir tada pagalvoju, kad gal aš visgi suprantu musulmonus, taip aršiai kovojančius, kad nebūtų pašiepiamas jų pranašas. Pašaipos paliečia skaudžias vietas.

Dabar kovoti nebereikia, bet anksčiau norėdavosi Dievo vardą ginti, negalėjau tylėti, niekaip.

Esame netoli nuėję nuo sovietinio mentaliteto, kai darbovietėje kniaukti jei ne daiktus, tai laiką buvo visiškai įprasta kiekvienam piliečiui. Šiandien matome, kaip darbuotojai, pasitraukus vadovui, įjunksta į „feisbuką“, elektroninius žaidimus ar šiaip tvarko savo reikalus. „Didelio čia daikto, – visi taip daro“, – pasakytume. O kaip tuomet žodis, įsipareigojimas, darbo sutartis, sąžinė. Ar tikinčiojo standartai neturėtų būti aukštesni? Kaip mes elgiamės, kai vadovas mūsų nemato?

Birutė. Svarbiausia yra atsakomybė – nesvarbu, mato vadovas ar nemato. Galbūt atmosfera, išėjus vadovui, laisvesnė, bet darbai visuomet padaromi – tie, kurie priklauso, ir jeigu reikia, ir daugiau. Nedirbau tais sovietiniais laikais, kai buvo daiktų, kurie, atrodė, priklauso visai valstybei... Man regis, mano kartos žmonių mentalitetas jau nebe toks.

Vilma. Aš vadovo neturiu... Yra auklėtojų kolegija, yra ir formali direktorė, nes pagal įstatymus kitaip būti negali, bet atsakomybė yra visų. Mes dirbame taip, kaip dirbtume sau, nes kiekvienas ir yra atsakingas.

Man įdomiai skamba mintis: „Ar tikinčiojo žmogaus standartai turėtų būti aukštesni.“ Manau, kad yra netikinčių žmo-

nių, kurių moralės standartai labai aukšti.

Pavyzdžiui, jie niekada nepripažintų esą tikintys jie vadina save ateistais, bet gyvenime elgiasi taip, tarsi Dievas būtų.

Vilma. Jie elgiasi pagal sąžinę. Kokio dydžio standartai, man atrodo, priklauso nuo žmogaus. Bet, aišku, pats tikėjimas mus įpareigoja. Jeigu tiki, kad šis pasaulis nėra vienintelis, kad yra dar ir dvasinis pasaulis, tai laikas, materialinės vertybės, kurias gali įsikišti į kišenę ar pasiimti, įgauna kitą prasmę. Manau, kad nors ir tikime, kad yra tas aukštesnis pasaulis, vis dėlto esame žmonės, ir tas „feisbukas“ taip pririša prie savęs, kad labai daug laiko vagiame patys iš savęs, iš šeimos, net nebūdami darbovietėje. Žemyna. Man kartą buvo taip, kad pasibaigus darbo laikui užtrukau dešimt minučių: tvarkiausi, dėliojausi dokumentus, bet buvo įjungtas kompiuteris ir atidaryta mano el. pašto paskyra. Matydama mane prisijungusią, tiesioginė vadovė (būdama Rygoje) manęs paklausė: „Ką tu veiki?“ Nežinau, kodėl ji klausė, bet pajutau rūpestį ir kontrolę...

Nesakau, kad darbe nežiūriu „feisbuko“, kartais to reikia darbo tikslais. Žvilgteliu kartą kitą, bet, žinoma, ne tiek, kad graužtų sąžinė.

Rašte randam vietą, kur Kristus moko nueiti papildomą mylią, jei tavęs kas pagalbos paprašo. Ar tai taikytina darbe? Kaip elgiamės paprašyti padirbėti papildomai?

Birutė. Visada padarau tai, ko manęs prašo ir dar daugiau. Netgi esu gavusi pylos, kad po darbo valandų dar kažką dariau ir pakėliau ragelį. Buvau darbe, maniau, reikia išspręsti problemą. Kadangi paskui ilgai teko susirašinėti ir aiškintis, vadovė sakė, kad kitą kartą jau ragelio nebekelčiau. Žemyna. Aš tai baisi darboholikė.

Man reikia „apynasrio“, kad susiturėčiau nuo persidirbimo. Nors dabar po truputį mokausi.

Buvo tokia situacija: bendradarbė man norėjo duoti 20 puslapių korektūros, kuriuos būčiau turėjusi perskaityti.

Teisinausi, kad tiesiog negaliu. O ji man atkerta: „Niekas negali.“ Ir tada, kai kas nors man pasako, kad niekas kitas negali, atrodo, kad aš esu ta vienintelė galinti. Ir čia man labai lengva paslysti.

39

Vilma. Aš negaliu dirbti viršvalandžių – vaikus pasiima ir viskas. Niekada nepykstu, net širdyje, ant tų tėvų, kurie, pavyzdžiui, ateina vėliau pasiimti vaikų.

Suprantu, kad būna visokių situacijų.

Ir vieną kartą taip buvo: mes dirbame iki šešių, bet jau buvo pusė septynių ir vieno vaikelio niekas nepasiima. Skambinu mamai, ar kas nors atsitiko. Būna taip, kad mama galvoja – paims tėtis, tėtis galvoja, kad paims mama... Pasirodo, turėjo pasiimti. Tas, kas turėjo pasiimti, negalėjo, o visa šeima sėdi Operos ir baleto teatre, nes ten sesė koncertuoja.

Tėtis greitai sėdo į mašiną ir važiuoja, o aš pati sau galvoju, kad jeigu niekada nebūčiau nieko „prisidirbusi“, jei niekada niekur savo vaiko nebūčiau palikusi, tai „mesčiau akmenį“, bet negaliu. Nustoji žmones teisti , kai supranti, kad visi mes – žmonės ir nėra nė vieno, kuriam nebūtų nutikę ko nors panašaus ar priešingo. ei Tuomet ir pasijuokėme su to vaikelio tėvu, kad negaliu „mesti akmens“, ir viskas.

Manau, kad nuostata „nueiti papildomą mylią“ yra teisinga, tik yra vienas „bet“. Gali nueiti papildomą mylią, gali dvi, gali tris, bet negali eiti amžinai. Nes ateina nuovargis, o su juo siejame kokius nors lūkesčius: kad mūsų pagailės, kad supras, kad pamatys, kiek dirbi... O niekas nemato, ir tada kartais ateina piktumas... Tokia situacija įkvepia apsidaryt aplinkui, kaip gyvena žmonės; kad kiti eina, aš – tris, o jie – penkias mylias... ką Kristus mokė.

Kokių ribų reiktų laikytis darbe, kad, įdėdami visą save į tai, kas duota atlikti, apsisaugotume nuo darboholizmo?

Vilma. Man labai sunku save saugoti nuo darboholizmo. Nors mano darbo valandos ribotos – ką aš veiksiu darželyje, likusi viena, bet aš turbūt nuolatos „parsinešu“ darbą namo: tai yra, aš vis tiek galvoju apie vaikus, mąstau, kaip jiems sekasi, „miegu“ su jais, ir jeigu man kas nors sakytų, kad darbą turiu palikti už durų, tikriausiai kaučiausi kaip liūtė. Kai dirbi tokį darbą kaip mano, suvoki, kad jame yra labai daug atsakomybės.

Saugau savo ribas rūpindamasi savo sveikata, kartais pažiūrėdama per langą, įsmeigdama žvilgsnį į tolį, kai turiu laisvą 40

minutę, paprašydama Dievo jėgų, vakare atsiguldama į vonią su eilėraščių knyga...

– man tai teikia įkvėpimo. Bet būna, kad „nusivarau“ kaip tas arklys. Paskui ištinka labai didelė duobė ir man labai nepatinka tokia būsena. Nuo to kenčia ir mano artimi žmonės, ir šeima... Jei tik kas duotų receptą, kaip nuo to saugotis, būčiau labai dėkinga. Žemyna. Dabartiniame darbe esu tik keli, tai stengiuosi labai laikytis režimo, kad devintą ryto pradėčiau, o pirmą pabaigčiau. Jeigu būna kažkas skubaus, neatidėliotino, man reikia skaičiuoti, kiek laiko sugaišiu. Valanda – nieko baisaus, dvi valandos – taip pat nieko baisaus, nes aš dar galiu, bet jau labai save saugau. Nusibrėžiau sau ribą, kad viršvalandžių galiu dirbti ne daugiau kaip dvi valandas.

Kai galvoju apie atlyginimą, man regis, kad mūsų darbas nėra susijęs su mūsų atlyginimu.

Pavyzdžiui, man tiek negali mokėti, kiek mano darbas vertas.

Vilma. Aš turiu tokią problemą: jeigu esu dar nesupykusi, iš anksto jausdama, kad nebepavešiu, pasakau: „Na, atleisk, bet nelabai galiu“, – užjausdama ir suprasdama, kad žmogų palieku, ir jis turės kitur susirasti, kas jam padės. Kiek pasidžiaugusi po kokių dešimties minučių galvoju, kad gal aš savęs neįvertinu, gal... „Ai, duok, aš padarysiu“... Ir niekaip aš su tuo negaliu susitvarkyti. Taip apsigalvoju gana dažnai, gal neteisingai vertinu savo jėgas, bet neretai paskui pasigailiu – suprantu, kad be reikalo apsiėmiau. Žemyna. Čia turbūt koks „nepakeičiamo žmogaus“ sindromas, kad jau niekas už mane geriau to nepadarys.

Vilma. Taip, turbūt. Kaip rusai sako: „Ot raboty dochnet koni, no a ja bessmertnyj poni.“ Yra toks posakis, kad nuvarytus arklius nušauna, o rusiškame kalambūre sakoma, kad nuo darbo dvesia

arkliai, o aš esu nemirtingas ponis. Vešiu, vešiu, kol galėsiu. Gal kažkokią kaltę jauti, ar gėdą, kad pasakei „ne“.

Tikrai norėčiau išmokti taip, kaip Birutė, pasakyti ir paskui neatsiimti savo žodžių, užsiklijuoti burną, prisirakinti prie radiatoriaus, kad nenubėgčiau paskui...

Tai, ką tu sakai, Birute, siejasi su dar viena mintimi iš Rašto – kad būtume patenkinti savo atlygiu. Kaip elgiatės jūs, juk čia glūdi didžiulė įtampa?

Birutė. Mano atlygis galbūt nėra visai toks, kokio norėčiau, – žmogui niekada neužtenka, – bet jis yra pakankamas: aš galiu išgyventi, galiu pasitaupyti, man gana. Dievas žino, kad jei gausiu daugiau, gal bus per daug ir išlepsiu.

Vilma. Man atrodo, kad žmogiška, jog visą laiką norisi trupučiuko daugiau, kad ir kiek atlygio gautumei. Atrodo, kad jeigu tas truputėlis būtų – kaip grietinėlė ant viršaus – tai jau būtų visiška laimė.

Gavus trupučiuką daugiau, visąlaik norisi dar trupučiuko...

Kai galvoju apie atlyginimą, man regis, kad mūsų darbas nėra susijęs su mūsų atlyginimu. Pavyzdžiui, man tiek negali mokėti, kiek mano darbas vertas. Manau, kad daugelio žmonių darbas vertas kur kas daugiau, negu jie gauna. Kai kas sako: „Man moka tiek už tokį darbą, tai tik tiek darbo aš ir padarysiu.“ Man atrodo, kad mes turėtume dirbti tiek, kiek galime, dirbti iš širdies. O atlyginimą mes ir gauname kaip tie paukščiai, kurie nesėja ir nepjauna, bet visą laiką yra Viešpaties maitinami, kad turėtume duonos kasdieninės.

Manau, kad reikia mokytis būti turtingam, ne kad turėtumėm kuo daugiau, o kad užtektų tiek, kiek turi. Nes, pagalvojus, dabar turime gerokai daugiau negu mums reikia iš tikrųjų, kad pragyventume. Mes turime visokiausių gražių daiktų... Nors jei logiškai pamąstai, užtektų ir vieno puodelio vienam žmogui, ir viskas. Nes į jį galima įsipilti ir sulčių, ir vandens, ir arbatos, ir kavos, ir vyno, na, bet ko, nes tai yra puodelis ir jo tokia funkcija, bet mes norime turėti gražių taurių vynui ir puodelį arbatai, ir mažytį porcelianinį puodelį kavai... – tai žmogiškos, geros savybės, labai smagu gyventi gražiau. Bet, kita vertus, būti patenkintam tuo, ką turi, man yra labai didelė vertybė.

Man tai yra siekinys.

Pavasario aranžuotė

41

2016 PAVASARIS

sveikata

ž i d o n refli a r k u S

J

eigu žodį „rėmuo“ tiesiogiai verstume iš

anglų kalbos (heartburn), jis reikštų „širdies degimas“, tačiau ši liga su širdimi neturi nieko bendro. Šis žodis pavadinime atsirado dėl pojūčio, panašaus į širdies priepuolį, nes kai kuriems žmonėms rėmens sukeliamas deginimo jausmas būna tiesiog nepakenčiamas. Terminai „rėmuo“ ir „skrandžio veiklos sutrikimai“ neretai vartojami pakaitomis, bet jie turėtų būti atskirti.

42

Net jei abiejų ligų sukėlėjai yra panašūs ir daugeliu atvejų skiriamas vienodas gydymas, vis dėlto skrandžio veiklos sutrikimai nėra tas pats, kas rėmuo. Tiesą sakant, skrandžio veiklos sutrikimai yra liga, pasireiškianti diskomforto ir skausmo pojūčiu viršutinėje pilvo dalyje ir krūtinės srityje, po kurio gali sekti sotumo jausmas, pilvo pūtimas ir raugėjimas.

O rėmuo, apibūdinamas kaip deginimo pojūtis krūtinės ir skrandžio srityje, yra skrandžio veiklos sutrikimų simptomas ir gali nukeliauti net iki kaklo srities. Tai būdinga ir kitai panašiai ligai – gastroezofaginiam refliuksui (GERL), kitaip dar vadinamai rūgšties refliuksu. Be to, kalbant apie rėmenį, rūgšties refliukso simptomai gali pasireikšti nuolat perštinčia gerkle, kimimu, chronišku kosuliu, astma, skausmu, panašiu į širdies skausmą krūtinėje, ir užstrigusio gumulo pojūčiu gerklėje.

Ne rūgšties perteklius lemia GERL Supratimas, kad kenčiame nuo rėmens dėl per didelio rūgšties kiekio skrandyje, nėra teisingas. Paaiškinsime, kaip viskas veikia ir kodėl slopinti rūgštį nėra gerai: hidrochlorinė rūgštis reguliuoja skrandžio fermentų aktyvumą, vėliau ji skaido mūsų suvalgytus baltymus. Trūkstant rūgšties, tie fermentai neaktyvuojami, baltymai neišskaidomi.

Viso to rezultatas – nusilpęs virškinimas, padidėjęs žarnyno gleivinės pralaidumas.

Problema kyla ne dėl rūgšties pertekliaus.

Ištyrus žmonių skrandžius, daugiau nei 95 proc. pacientų tyrimų rezultatai rodė skrandžio rūgšties nepakankamumą.

Helicobacter pylori (H pylori) infekcija bei diafragmos išvarža gali būti vienas iš veiksnių atsirasti refliuksui.

ks a

s

Medicinos literatūroje galima aptikti maždaug 16000 šaltinių apie tai, kad refliukso šaltinis nėra per didelis skrandžio rūgšties kiekis. Problemos esmė – tai, kad rūgštis retkarčiais nuteka ne ten, kur reikia, ir patekusi į stemplę, prisiliečia prie jautrių audinių ir juos degina. Ši refleksinė reakcija gali iš dalies kilti dėl raumens, esančio apatinėje stemplės dalyje, nusilpimo.

Senstant organizmas gamina vis mažiau rūgšties. Tad jei rėmenį sukeltų rūgšties perteklius, paauglius turėtų dažnai kankinti rėmuo, o seneliai turėtų juo skųstis rečiau, bet yra atvirkščiai.

Skrandžio rūgšties kiekį mažinantys vaistai labiau žalingi nei naudingi Pirmas dažno žmogaus, jaučiančio GERL simptomus, sprendimas būna vartoti skrandžio rūgšties kiekį mažinančių vaistų.

Anksčiau minėti 16000 šaltinių nurodo, kad skrandžio rūgšties išskyrimo blokavimas (tai daro protonų siurblio inhibitoriai, toliau PSI) nėra problemos sprendimas, tai tik laikinas simptomo pašalinimas. Įspėjimas: tiems, kurie ilgai vartojo PSI, galbūt išsivystė tolerancija ir pripratimas prie jų. Nustoti vartoti šiuos vaistus reikėtų laipsniškai mažinant dozes. Šalutinis poveikis: skrandžio rūgšties kiekį mažinantys vaistai gali turėti šalutinį poveikį, pavyzdžiui, sukelti plaučių uždegimą, kaulų tankio sumažėjimą, šlaunikaulių lūžimus ir kt.

Taigi, net ir tais atvejais, kai rūgšties slopinimas suteikia trumpalaikį palengvėjimą, tai nėra geras sprendimas. Šie vaistai gali būti naudingi gydant kraujuojančias skrandžio opas ir labai stiprų refliuksą. Tačiau, pasak amerikiečio gydytojo Katzo, apie 60–70 proc. žmonių

Verta žinoti

vartoja šiuos vaistus esant nestipriam refliuksui. O jei organizme yra H pylori infekcija, tai vaistais mažinama skrandžio rūgštis negali kovoti su H pylori.

Be to, vartojant antibiotikus, H pylori bakterija laipsniškai tampa atspari jiems, tad geriau šią infekciją gydyti natūraliais būdais – t. y. valgant natūralų, turintį fermentų maistą.

Sprendimo pagrindas – neapdorotas maistas ir žarnyno mikrofloros pusiausvyra Maistas. Norint atsikratyti rėmens, reikia atkurti skrandžio ir žarnyno mikrofloros pusiausvyrą ir funkcijas. Dideli perdirbto maisto kiekiai bei saldus maistas sutrikdo bakterijų balansą žarnyne ir skrandyje. Sprendimas – reikėtų valgyti kuo daugiau daržovių, skaidulų turtingo maisto bei kuo mažiau apdorotą maistą.

Taip pat reikia pašalinti dirgiklius, tokius kaip kofeinas ir jo prisotinti gėrimai, arbata, šokoladas. Kita produktų grupė, atpalaiduojanti arba silpninanti apatinį stemplės raumenį, yra pomidorai, aštrus maistas, svogūnai, citrusiniai vaisiai ir jų sultys, alkoholis. Galiausiai reikia paminėti tuos maisto produktus, kurie, užlaikydami maistą skrandyje, lėtina virškinimą. O tai gali sukelti padidėjusį spaudimą skrandžiui, taip dar labiau įsitemptų nusilpęs stemplės raumuo. Į pastarųjų produktų sąrašą įeina keptas arba riebus maistas, kenkia ir didelės valgio porcijos.

Fermentuotas maistas ir probiotikai.

Probiotikai, dar vadinami „gerosiomis bakterijomis“ – nuostabūs virškinimo padėjėjai. Pagrindinė jų užduotis – išlaikyti gerųjų ir blogųjų bakterijų pusiausvyrą.

Rauginti kopūstai arba kopūstų sultys yra vieni geriausių stimuliatorių skrandžio rūgščiai gamintis. Keli arbatiniai kopūstų sulčių šaukšteliai prieš valgį tikrai gali pagerinti virškinimą.

Daugelis žmonių stengiasi numalšinti rėmenį prieš miegą gerdami pieno. Tačiau pienas rėmens deginimą gali tik suaktyvinti. Geriausia gerti tyro vandens. Kai kurie mokslininkai teigia, kad rėmuo yra vandens trūkumo organizme ženklas.

Tačiau vandenį reikia gerti tarp valgymų, o ne valgio metu.

Kankinant rėmeniui galima pabandyti išgerti vieną didelį šaukštą obuolių sidro acto. Jei tai sustabdys deginimą, vadinasi, jums tikriausiai trūksta skrandžio rūgšties. Valgio metu galima lėtai gurkšnoti obuolių sidro actą maišant jį su vandeniu. Tačiau jei po acto gurkšnojimo rėmuo suaktyvėja, gali būti, kad skrandyje rūgšties yra per daug.

Skrandžio rūgšties, pepsino, gencijono papildų reikia vengti, jei yra nustatyta skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opa.

Amino rūgštis glutaminas, randama daugelyje produktų (vištienoje, žuvyje, kiaušiniuose, kai kuriuose vaisiuose ir daržovėse), gali atkurti H pylori bakterijos sukeltus skrandžio pažeidimus.

Vitaminas D padeda pašalinti bet kokią infekciją iš organizmo.

B grupės vitaminai gali sumažinti refliukso atsiradimo riziką.

Imbiero šaknų arbata gali sumažinti H pylori aktyvumą.

Ramunėlių arbata padeda nuraminti skrandžio uždegimą.

Norint išvengti skrandžio veiklos sutrikimo, rėmens ir kitų problemų, svarbu atkurti žarnyno mikroflorą, valgyti kuo daugiau raugintų (fermentuotų) daržovių, jogurto, kefyro, atsisakyti cukraus, kepto ir riebaus maisto. Fermentų gausūs produktai: raugintos daržovės; jogurtas, kefyras, grietinė; žuvis; salotos.

Normali skrandžio gleivinės būklė ir natūrali žarnyno mikroflora Jums tikrai nereikia vaistų, kad išspręstumėte skrandžio sutrikimų problemas, nes

juos vartojant gali kilti dar daugiau problemų.

Labai dažnai dėl nereguliaraus valgymo ir netinkamos mitybos pažeidžiama skrandžio gleivinė ir formuojasi žaizdos. Todėl ypatingai svarbu atkurti normalią skrandžio gleivinės būklę. Pušų spyglių ekstraktas, kuriame natūraliai susidaro daugybė biologiškai aktyvių medžiagų, padeda atstatyti pažeistą skrandžio gleivinę. O vartojant raugintas daržoves ir probiotikus, atkuriama ir natūrali žarnyno mikroflora. Tai išspręs ne tik skrandžio problemas, padės pašalinti H pylori infekciją, bet ir pagerins bendrą fizinę savijautą.

Daiva Širkaitė

„Fitesten“ – gamta geriausiai žino, ko reikia jūsų skrandžiui Fitesten – unikalus Latvijos mokslininkų sukurtas augalinis preparatas (maisto papildas), pagamintas iš Latvijoje augančių pušų ūglių ir spyglių ekstrakto, o jo sudėtyje yra daugiau nei 100 biologiškai aktyvių medžiagų, padedančių natūraliai atkurti pažeistą skrandžio ir dvylikapirštės žarnos gleivinę.

Reguliarus Fitesten vartojimas padeda efektyviai, bet kartu ir saugiai atkurti skrandžio funkcijas.

Fitesten galima įsigyti vaistinėse

,

,

Kada rekomenduojama vartoti Fitesten?

Pajutus nemalonius pojūčius ir skausmus skrandžio srityje.

Kai reikia kompleksiškai gydyti rūgščių sukeliamas skrandžio ir virškinimo sistemos ligas (ūmų ir chronišką gastritą, duodenitą, eroziją, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opas, rėmenį, gastroezofaginį refliuksą ir kt.).

Norint stiprinti imunitetą.

Siekiant palaikyti organizmo gyvybinę energiją.

Kai ilgą laiką gydotės vaistais.

Patiriant stresą, sukeliantį skrandžio ir virškinimo sistemos sutrikimus.

arba internetinėje parduotuvėje www.farmarkesa.lt Telefonas pasiteirauti: +370 5 2613142.

sveikata

2016 PAVASARIS

darbas Sėdimas – pavojus sveikatai

P

er dieną dauguma žmonių prie darbo stalo

praleidžia apie aštuonias valandas. Aktyviai judama labai trumpai. Tai nėra tik naujųjų laikų epidemija, net senovės Egipto mumijų rentgenologiniai tyrimai, kuriuose matyti kaulų pakitimai, rodo, kad žmonės jau tada kentė įvairius stuburo skausmus.

Raumenys ir sąnariai skirti judėti, todėl nuo darbo toje pačioje padėtyje pavargstama. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, fizinio aktyvumo trūkumas yra trečias veiksnys pagal sukeliamų mirčių skaičių planetoje, pralenkiantis net nutukumą. Netaisyklingai sėdint jau po kelių valandų darbo prie stalo atsiranda poreikis pasirąžyti, pakeisti padėtį, jaučiamas skausmas tarp menčių, sėdmenų, juosmens, riešo tirpimas. Tai pirmas ženklas, kad kažkas ne taip. Ilgos valandos sėdint, ir dar netaisyklingai, prisideda prie nuolatinių nugaros, kaklo, riešo, alkūnės skausmų atsiradimo. Netinkamai sėdint raumenys asimetriškai išsitempia – vieni pasidaro ilgesni, kiti – trumpesni. Taip pat tai pakeičia stuburo slankstelių padėtį, tad gali pradėti vystytis tarpslankstelinio disko išvarža, osteochondrozė, skoliozė.

Sėdėjimo žala tokia didelė, kad net jeigu ir kelias valandas per savaitę praleidžiate sporto saleje, treniruočių nauda nebus didelė, jeigu likusiu laiku sėdima. Tad ką gi daryti?

Darbo vietos ergonomika Dažnai įpratus sėdėti netaisyklingai, pakeitus padėtį į teisingą jaučiamas diskom-

fortas. Taip atsitinka todėl, kad raumenų disbalansas jau būna susiformavęs, todėl žmogus natūraliai nori grįžti į netinkamą blogą padėtį. Patariama sėdėti tiesiai, nekeliant pečių ir nenulenkiant galvos į priekį. Kėdė turi paremti stuburo išlinkimą, tačiau neturi būti per daug atlenkta atgal.

Stalo aukštis turėtų būti toks, kad rašant klaviatūra, dilbis ir plaštaka būtų vienoje linijoje lygiagrečiai grindims. Kompiuterio monitorius turi būti priešais, o ne kur nors nusuktas. Kitu atveju, nuolat laikant pasuktą galvą, vieni raumenys būna nuolat ištempti, kiti – sutraukti.

Pagalba nugarai Moksliškai įrodyta, kad kai periodiškai keičiama sėdima darbo pozą į stovimą ir atvirkščiai, tai palankiai veikia fizinę kūno gerovę ir kūrybiškumą. Taip pat būtina kas valandą daryti pertraukas.

Dažnai keiskite kūno padėtį, telefonu kalbėkite atsistoję.

Kad sąnariai gautų taip reikalingą poilsio dozę, būtina padaryti mankštelę darbo vietoje.

Taip pat po stalu galima pasidėti masažinį kamuoliuką ir pėdomis jį ridenti.

Rankos - kurioms lemta gydyti!

PAS MUS DIRBA KVALIFIKUOTI, DIPLOMUOTI MEDIKAI-MASAŽUOTOJAI SU REGOS NEGALIA. www.gmcentras.lt 44

Ant kėdės padėta speciali balansinė pagalvėlė stabilizuoja stuburą, lavina pusiausvyrą, treniruoja nugaros ir pilvo raumenis bei formuoja taisyklingą laikyseną. Populiarėja ir sėdėjimas ne ant kėdės, o ant specialaus mankštai skirto kamuolio.

Pagalba riešui Nuolat dirbant kompiuterio pele, pertempiami riešo sąnariai, todėl riešo srityje sustorėja sausgyslių žiedas, per kurį eina nervas, ir šis užspaudžiamas. Tuomet tirpsta ir skauda rankos pirštai. Gali net tekti griebtis vaistų. Tai vadinama tuneliniu riešo sindromu. Kad ranka galėtų pailsėti, reikia stengtis paįvairinti darbą, kiek galima trumpiau dirbti kompiuteriu. Taip pat rekomenduojama įsigyti ergonomišką kilimėlį pelei. Jeigu prasideda riešo skausmai, pirštų tirpimas, patartina pailsinti riešą, nejudinti jo. Tokiu atveju padeda ortopedinis įtvaras, neleidžiantis riešo judinti. Dažnai atsitinka taip, kad vienintelė išeitis norint atsikratyti riešo skausmo – operacija.

Pagalba alkūnei Kompiuteriu dirbantis žmogus viena alkūne remiasi į darbo stalo kraštą. Dėl nuolatinio mechaninio dirginimo išsivysto bursitas – sąnario tepalinio maišelio uždegimas.

Simptomai – alkūnė patinsta, parausta, ima skaudėti, sąnario funkcija sutrinka, tačiau išlieka. Norint to išvengti, reikia nesiremti alkūne į stalo kraštą, o dėti ant stalo visą ranką arba laikyti alkūnę neatremtą.

Masažas ir gydomoji mankšta Niekas taip gerai neišjudins raumenų, kaip judėjimas.

Visai nebūtina persitempti. Reguliari mankšta, bėgiojimas, vaikščiojimas, plaukiojimas baseine neleis suglebti raumenims ir suteiks kūnui lankstumo.

Tačiau jeigu ilgai dirbant sėdimą darbą atsiranda ilgai nepraeinantys skausmai, patartina kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus, kad būtų suteikta profesionali pagalba.

Galbūt jums padės masažas ar gydomoji mankšta. Profesionaliam kineziterapeutui pamokius, sportuoti galite ir savarankiškai.

1 nugaros masažas už 13 EUR vietoj 19 EUR

nuolaidų kuponas

UAB „Gydomojo Masažo Centras“ El. paštas: info@gmcentras.lt.

Tel. (8 5) 241 1022 UAB „Gydomojo Masažo Centras“

10 nugaros masažų kursas už 110 EUR vietoj 170 EUR arba

Teikiamos paslaugos: Gydytojo ortopedo traumatologo, ortopedo techniko konsultacijos.

Kompiuterinis statinis ir dinaminis pėdų tyrimas vaikams ir suaugusiems.

Individualių ortopedinių vidpadžių (profilaktikai, gydymui, sportui, diabetinei pėdai) gamyba.

Prekyba įtvarais, kompresinėmis kojinėmis, pėdų priežiūros ir apsaugos priemonėmis.

Prekyba komforto ir ortopedine avalyne vaikams ir suaugusiems.

Pes Planus, UAB T. Ševčenkos g. 16H-3, Vilnius Tel. 8 685 60010 El. p. info@pesplanus.lt

www.pesplanus.lt

2016 PAVASARIS

receptai

Triušiena su švelniu grietinėlės padažu

Jums reikės: 2 indelių „Baltic Larus“ triušienos filė; 2 svogūnų galvų; 300 g pievagrybių; 250 ml grietinėlės; 1 stiklinės baltojo vyno; 100 g šoninės; valgomajo šaukšto garstyčių; čiobrelių, pipirų, druskos, alyvuogių aliejaus; 1 šaukšto miltų.

Garnyrui tiks lakštiniai makaronai.

Triušieną sukapokite mažais gabaliukais, pagardinkite pipirais, druska ir čiobreliais. Apvoliokite 1 šaukšte miltų. Keptuvėje įkaitinkite aliejų, iškepkite triušienos gabalėlius. Atidėkite į šalį. Dabar laikas kepti griežinėliais supjaustytus svogūnus ir pievagrybius. Kai jie apskrus, galite sudėti kubeliais pjaustytą šoninę. Supilkite stiklą vyno, sudėkite triušieną atgal į keptuvę, leiskite pasitroškinti. Pabaigai supilkite grietinėlę ir garstyčias, puikiai tiks čiobreliai. Patiekite su nepervirtais lakštiniais makaronais.

Pagaliau atėjo taip ilgai lauktas pavasaris, apie save primenantis vis dažniau šviečiančia saule, žaliuoti pradedančiais medžiais, gėlėmis ir iš toli pargrįžtančiais paukščiais. Pavasaris – tai atgimimo laikas. Kai gamta bunda, žmonėms taip pat kyla noras pabusti, atgimti, nusimesti per šaltymetį sukauptą naštą. Įkvėpti gamtos ieškome būdų tapti sveikesni ir lengvesni, keičiame mitybos įpročius, ieškome ko nors naujo ir nepatirto.

Norintiems vasarą pasitikti gražiems ir lengviems, puikus pasirinkimas yra triušiena ir nuostabūs jos patiekalai. Triušiena yra bene sveikiausia ir skaniausia mėsa, tereikia virtuvėje pasitelkti kūrybą ir nuo šiandien pradėti eksperimentuoti.

Sėkmės virtuvėje Jums linki „Lapino puota“ 46

UAB „Baltic Larus“ Tel. +370 372 80 185 El. paštas info@balticlarus.lt Daugiau apie mus: www.balticlarus.lt Lapino puota

Pankolių, apelsinų ir triušienos pavasarinės salotos Jums reikės: 1 pankolio gumbo; 2 apelsinų; 1 „Baltic Larus“ triušienos filė; 1 skiltelės česnako; šaukšto alyvuogių aliejaus; prieskonių mišinio: druskos, pipirų, kalendros, cinamono, pankolių sėklų, čiobrelių.

Triušieną supjaustykite mažais gabalėliais, pavoliokite prieskonių mišinyje ir miltuose, apkepkite aliejuje. Pankolius supjaustykite plonais griežinėliais, apelsinus nulupkite ir supjaustykite riekelėmis. Pusę apelsino palikite išspausti sultims, jas sumaišysite su aliejumi ir apšlakstysite salotas. Karštus triušienos gabalėlius patiekite kartu su šiomis gaiviomis apelsinų ir pankolių salotomis. Galite paskaninti pankolių sėklomis.

Toskanietiškai troškinta triušiena

Jums reikės: 1 „Baltic Larus“ triušio; 200 g juodųjų alyvuogių; 1 stiklinės raudonojo vyno; 2 skiltelės česnako; 1 galvutės svogūno; 1 aštrios paprikos; šlakelio alyvuogių aliejaus; 1 skardinės konservuotų luptų pomidorų.

Triušį sukapokite gabalėliais, užmarinuokite vyno, svogūnų, česnakų, aštrios paprikos mišinyje. Palikite per naktį. Marinato skystį nukoškite, triušieną apkepkite kartu su česnakais ir svogūnais alyvuogių aliejuje. Mėsai apskrudus supilkite marinato skystį – vyną. Dabar pilkite smulkintus konservuotus pomidorus ir juodąsias alyvuoges. Patroškinkite mažiausiai pusę valandos. Kol mėsa troškinsis, paruoškite kukurūzų manų garnyrą.

Kukurūzų košę italai verda apie 5–10 min., pagardina druska ir alyvuogių aliejumi, paskui pašauna dešimčiai minučių į orkaitę. Skanaus.

47

2016 PAVASARIS

pasaka

Vilniaus kamerinis teatras pristato

2 intriguojančias premjeras – Evaldo Jaro režisuotą lyrinį farsą „Karalius nuogas“ ir Ramūno Cicėno muzikinę komediją „Angliškas detektyvas“ „Karalius nuogas“ (režisierius Evaldas Jaras) – spektaklis pagal sovietmečiu draustą Jevgenijaus Švarco pjesę, ši yra užuomina į garsią metaforišką Hanso Christiano Anderseno pasaką. Režisierius E. Jaras ją interpretuoja pasitelkdamas šių dienų aktualijas, nes jos neturi sienų ir tautybės, nėra ir skirtumo, koks režimas. Baimė netekti valdininko darbo ir gerovės, baimė vieni kitiems išsakyti tiesą gimdo veidmainystę.

Pasaka nusivelka savo įprastą rūbą ir apsinuogina iki lyrinio farso. „Tai nėra ta komedija su „hahaha!“ Bet turėtų būti linksma, tik reikia ateiti į spektaklį iš anksto burnos nepražiojus juokimuisi. Reikėtų subtiliau klausytis, kas kalbama, kas primenama, ir tada juoktis. Juk tai – farsas. Tai beprotnamis, kuriame mes gyvename“, – mintimis apie premjerą dalijasi režisierius E. Jaras.

www.vkamerinisteatras.lt

48

Spektaklyje vaidina nuolatiniai VKT aktoriai Tadas Gudaitis, Žaneta Gudaitienė, Marta Lipčienė, Zigmantas V. Baranauskas ir Paulius Valaskevičius. Su jais E. Jaras susipažino dar kurdamas spektaklį vaikams „Plėšikas Hocenplocas“. Į „Karalių nuogą“ pakviesti vaidinti iš anksčiau režisieriui puikiai pažįstami aktoriai ir iš kitų teatrų: Ramūnas Cicėnas, Šarūnas Puidokas, Ramutis Rimeikis ir Indrė Patkauskaitė.

Panorėję pamatyti muzikinį spektaklį „Angliškas detektyvas“ galėsite nepamirštamai praleisti laiką išgalvotame teatro ir kino pasaulyje! Teatro scenoje atgimsta tokios kino žvaigždės, kaip Johnas Gilbertas, Joana Crawford, Louise Brooks! Svaigus trečiojo dešimtmečio žvilgesys, amžiaus detektyvas – Šerlokui ir Vatsonui.

„Angliškas detektyvas“ (pjesės autorius ir režisierius – Ramūnas Cicėnas) – muzikinė komedija, nukelianti į mįslingą anglų rūmų įvykį. Netikėtos sero Čarlzo Henkinso žmogžudystės bylos narplioti imasi garsusis seklys Šerlokas ir jo padėjėjas Vatsonas. Į intrigų kupiną, humoro nestokojančią istoriją įsitrauks ir žiūrovai... Tekstus dainoms kūrė aktorė Rimantė Valiukaitė. Spektaklio metu skamba gyvai atliekama muzika. „Tikiuosi, ši komedija bus ypatinga tuo, kad ją aktoriai vaidins labai rimtai. Publika turėtų juoktis iš pačios situacijos ir absurdo“, – mintimis prieš premjerą dalijosi režisierius R. Cicėnas. Anot jo, spektaklyje bus išlaikytas aristokratiškumas, geras tonas, kilmingos manieros.

Du artojai K

artą gyveno du broliai. Vienas buvo turtingas, o kitas – neturtėlis. Kartą išėjo jiedu į laukus arti, ir atėjo pas juos pats Dievas.

Pirmiausiai Dievas aplankė turtingąjį brolį ir sako: – Labą dieną, valstieti.

– Labą dieną.

– Ką tu čia veiki?

– Dabar ariu, o vėliau pasėsiu čia rugius.

– Dievas tau gali dovanoti gerą derlių!

Turčius jam atsakė: – Ir be Dievo mano derlius bus geras, nes aš daug dirbu, o mano laukai derlingi.

Dievas nieko neatsakė, tik ėmė ir nuėjo skersai lauką pas neturtėlį.

Atėjo ir sveikinasi: – Labą dieną, valstieti.

– Labą dieną.

– Ką tu čia veiki?

– Dabar ariu, o vėliau pasėsiu čia rugius.

– Dievas tau gali dovanoti gerą derlių!

Neturtėlis gražiai padėkojo: – Ačiū tau, gerasis žmogau. Jei Dievas norės, mano derlius ir bus geras.

Vasarai besibaigiant, abu broliai išėjo į laukus apžiūrėti augančių rugių. Neturtėlis pažvelgė į savo lauką – stebuklas! Rugiai užaugo tvirti ir gražūs. Turtingojo brolio

laukai buvo tušti ir nykūs, tik vienoje juostoje, toje vietoje, kur tąsyk perėjo Dievas, augo dideli ir tvirti rugiai.

Neturtingasis tarė turčiui: – Matai, broli, tada, kai mudu arėme, pas mus buvo atėjęs pats Dievas!

– Iš kur tu žinai, kad ten buvo Dievas?

– Tik pažvelk, ten, kur Jis tavo dirva žengė, auga puikūs rugiai, o ten, kur dirvos nepalietė Jo kojos, niekas neauga.

– Kaip gaila, – nusiminė turčius, – jei būčiau tąsyk žinojęs, kad tai Dievas, būčiau jį pavedžiojęs po visą savo lauką!

Ukrainiečių liaudies pasaka Skaistės Ašmenavičiūtės iliust­ra­ci­ja

49

pristato naują knygą!

dr. Henry Cloud ir dr. John Townsend

RIBOS SANTUOKOJE Vienybei reikia dviejų Du gyvenimai tampa vienu – tai yra santuokos idealas.

Bet turbūt jau pastebėjote, kad lengviau tai pasakyti nei padaryti. Štai kodėl ribos – būdai, kuriais apibrėžiame ir išsaugome savo individualumo, laisvės ir asmens vientisumo pojūtį – yra tokios svarbios. Ir todėl principai, aprašyti knygoje „Ribos santuokoje“, yra esminiai, jei norite, kad jūsų santuoka klestėtų.

Dr. Henry Cloud ir dr. John Townsend, šeimų konsultantai ir bestselerio „Ribos“ autoriai, paaiškins: kodėl ribos yra gyvybiškai būtinos, kad santuoka klestėtų ir būtų vaisinga; kaip vertybės suformuoja santuokos struktūrą ir pamatus; kaip apsaugoti santuoką nuo įsibrovėlių, ar tai būtų kiti žmonės, ar asmeniniai stabai; kodėl abu sutuoktiniai turėtų nustatyti asmenines ribas ir kaip tai padaryti; kaip elgtis su sutuoktiniu, kuris supranta ir gerbia ribas, ir su tuo, kuris nesupranta.

Knyga „Ribos santuokoje“ padės suprasti trinties taškus, dideles nuoskaudas bei išdavystes jūsų santuokoje ir išaugti iš jų, kad pradėtumėte rūpintis, gerbti ir stiprinti vienas kitą ir pasiektumėte artumą, kurio abu ilgitės.