Žurnalas „Tapati“ Nr. 1, 2010

dvasia • siela • kūnas • gyvenimas Nr. 1 (22) 2010 pavasaris Kaina 7 Lt

Daiktai Ten, kur mokomasi santykio Mamos ir dukterys

ISSN 1822-0983

Palik palikimą

. šiuos I, sidekite

mano

žodžius

į savo

širdis ir sielas, prisiriškite kaip ženklą prie rankos ir prisitvirtinkite kaip žymę ant kaktos. Mokykite jų savo vaikus, kalbėdami apie juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi.

Užrašyk juos

ant

savo namų durų staktos ir ant savo vartų, kad jūsų ir jūsų vaikų dienos būtų padaugintos krašte, kurį VIEŠPATS prisiekė jūsų protėviams duoti, kolei dangaus skliautas yra viršum žemės.

Jolantos Klietkutės-Peleckienės nuotr.

Įst 11, 18–23

Vyriausioji redaktorė Aušrinė Šečkuvienė

Labas,

„Mama, o kokį man paliksi palikimą?“ – nuskamba iš pirmo žvilgsnio akiplėšiškas devynmečio klausimas.

Manau, ne vieną išverstų iš klumpių toks atžalos klausimėlis. Ką jis tau primena? Gal prieš laiką nusprendusio palikti tėvo namus sūnaus palaidūno pareiškimą: „Tėve, duok mano dalį! Eisiu pasidairyti po pasaulį...“ Tolesnę istoriją mes visi gerai žinome. Išėjo. Įsigijo abejotinos reputacijos draugų. Gėrė, linksminosi, švaistė tol, kol nieko nebeliko. Tada – badas, gatvės tremtis, lovys prie kiaulių. Kaip prastai turėjo jaustis tėvas... O, matyt, tai patyrusių rastume nesunkiai...

Ir vis dėl to nors kartą gyvenime turbūt esi savęs klaususi, ką nugyvenusi gyvenimėlį norėsi palikti, ką norėtumei nuveikti, ką žmonėms padovanoti?

Pamenu, kaip pirmąkart gimus vaikams pasijutau užklupta panašių klausimų.

Ko privalau išmokyti juos, kokią žinią turiu perduoti? O jeigu staiga mirčiau, ar jie žinotų, kaip juos mylėjau, kaip branginau, kokias svajones puoselėjau jų ateičiai?

Ir čia kur kas daugiau nei gyvybės Su linkėjimais, Tavo Aušrinė

Vadybininkė Skaidra Kriukaitė Rinkodaros vadovas Jurgis Šečkus

draudimas (nors toks rūpestis man visiškai neatrodo blogas). Norisi palikti kur kas daugiau nei sąskaitą banke ar nekilnojamojo turto gabalėlį (nors ir tai būtų puiku). Mintis bėga toliau. Žinau, kad visų pirma noriu juos augindama išmokyti džiaugtis gyvybe.

Juoktis. Dainuoti. Gaminti maistą ir jį valgyti. Draugauti ir žaisti. Galiu tai sudėti į paprastą junginį – švęsti gyvenimą. Žinau, kad noriu pasakyti: „Nebijok klysti – vis tiek suklysi. Tik neužmiršk atsiprašyti – be to nepakilsi. Ir neaugsi“. Žinau, kad noriu išmokyti juos mylėti žmones, pastebėti kito skausmą ir skurdą ir dar kito šventę, ir nebijoti dalintis. Žinau, kad taip bus nevieniši. Žinau, kad dar labai labai labai noriu išmokyti juos suklupti ir melstis savo Dievui, iš kurio jie atėjo, kuriam priklauso ir pas kurį grįš. Pasakyti, kad nesant šios draugystės juos lydės sumaištis ir beprasmybė.

Dieve, kiek daug norisi juos išmokyti ir kiek mažai laiko ir kantrybės jaučiuosi turinti. Žinau, kad ir tu mąstai apie tai.

Apie tai kalba ir šis pavasarinis mūsų numeris.

Kalbos redaktorės: Gitana Irnienė, Žemyna Baravykaitė Dizainerė Rima Ramonienė Fotografai: Jurgis Šečkus Irma Gineikienė Rima Ramonienė Iliustracijos: „Dreamstime“ „Istockphoto“ Redakcija Žurnalas TAPATI Žukausko g. 39 (VO „Agapė“ patalpos) LT-09130, Vilnius Tel. (8~5) 2639303 Mob. tel. (8~656) 14764 El. paštas: redakcija@tapati.lt Reklamos skyrius: Tel. (8~5) 2639303 El. paštas reklama@tapati.lt interneto svetainė www.tapati.lt Spaudė spaustuvė LOGOTIPAS Redakcija ieško rašytojų, žurnalistų.

Rašykite mums.

MUS REMIA

Tiražas 4000 egz.

T T

Patirtis

urinys

6 Noriu Jūsų tvirtų, pastovių tame begaliniame nepastovume

Mano vertybės

14 Daiktai 16 Tėvų neišprusimas 18 Ten, kur mokomasi santykio 20 Mamos ir dukterys

6 12

Mano brangiausieji

T

12 Kol tu miegi, arba laiškas dukteriai 22 Skrynia 26 Žvakė su raudona rože 30 Laiškas mamai

42

Williamas Grahamas Summeris

Sveikata

40

34 Ar GMO turės poveikį ateities kartoms?

36 Šiaurietiškas vaikščiojimas 38 Vandens nauda

Mano namai

40 Skudurinukė 42 Tulpių aranžuotė

Receptai

44 45

Ledų desertas su cinamonu Kreminis sūris

Pasaka

46 Bet juos matė tik tie, kas mylėjo

2

žurnalas moterims, 2010 pavasaris

46

Kapitalas

T

ėvas, išvaškavęs automobilio kėbulą, rūpestingai jį blizgino.

Vienuolikmetis sūnus, braukdamas skuduru per buferius, jam padėjo.

– Matai, sūnau, – kalbėjo tėvas, – automobilis yra šeimos kapitalas: turime jam skirti dėmesio, jėgų ir laiko.

– Žinoma, tėti.

– Šaunuolis, kad supranti!

Akimirką stojo tyla.

– Bet tada aš nesu šeimos kapitalas, – pusbalsiu sumurmėjo sūnus.

– Kaip tai?

– Tu niekada neskiri man laiko.

K

Koks tavo šeimos kapitalas?

Vieno mano bičiulio sūnus eina iš proto dėl krepšinio. O jo tėvas krepšiniu niekada nesidomėjo. Tačiau vieną vasarą jis paaukojo savo atostogas, kad nuvežtų sūnų į Europos krepšinio čempionatą, kuriame žaidė įvairių šalių rinktinės. Išvykai prireikė daugiau kaip trijų savaičių ir nemažai pinigų.

Kai jie grįžo, paklausiau bičiulio: – Tai pagaliau ir tau ėmė patikti krepšinis?

– Ne, ką tu, – atsakė šis. – Bet man labai patinka mano sūnus.

Bruno Ferrero „Auksinių žuvelių paslaptis“ trumpi pasakojimai sielai

V

Dienoraštis

is mąstau, kiek iš mūsų dėkoja Dievui kaskart, kai pagalvoja apie savo tėvus? Beveik visi turime neigiamų savo vaikystės prisiminimų. Rodos, šiais laikais siaučia tėvų kaltinimo epidemija.

Būtent todėl norėtume pasiūlyti palaikyti pusiausvyrą savo teigiamais atsiminimais apie gimtuosius namus.

1 2

Jeigu teigiamos mintys laisvai nesilieja, pabandyk atsakyti į kelis klausimus.

Ką veikti tau labiausiai patiko su tėčiu?

O su mama?

Ar prisimeni dainą ar lopšinę, kurią dainuodavo tau namuose?

3

4 5

Kur tėvai buvo nusivežę tave atostogauti?

Ką ten veikėte?

Kokie kvapai šiomis dienomis tau primena tėtį ir mamą?

Kokias savo vaikystės vertybes stengiesi perduoti savo vaikams?

Atsakydama į šiuos klausimus dėkok Dievui už gerus prisiminimus ir jėgą, kurią jie teikia tavo pačios namų stiprybei ir stabilumui. Kelias savo mintis gali užrašyti ir, jei įmanoma, išsiųsti savo tėvams laišku ar perduoti kitu būdu.

Tai paprastas ir apčiuopiamas būdas parodyti tėvams, kad jiems linki „taikos ir ramybės“.

KNYGOS

C . S. Lewis

„burtininko sūnėnas“ NARNIJA... ten vaikštinėja kalbantys žvėrys.. ten pasislėpusi pasaloje tyko ragana... ten jau beužgimstąs naujas pasaulis...

Du bičiuliai, nepabūgę leistis į žygį tam, kad išgelbėtų gyvybę, nubloškiami į kitą pasaulį, kur piktoji kerėtoja siekia paversti juos vergais. Bet tada liūto Aslano giesmė prasismelkia į patį naujojo krašto audinį – krašto, kuris taps žinomas Narnijos vardu. O Narnijoje gali nutikti bet kas...

D onn a Wo o l f o lk Cr o s s

„Popiežė Joana“ Ar buvo iš tiesų popiežė Joana? O gal tai tik graži legenda apie viduramžių moterį, pasiekusią, atrodytų, neįmanomą bažnytinės hierarchijos viršūnę? Donnai Woolfolk Cross rūpėjo sukurti romaną, o ne istorinę studiją. Remdamasi visais žinomais Joanos gyvenimo faktais bei laikydamasi istorinės tiesos ji parašė nepaprastą knygą apie kilnią svajotoją, šviesią moterį, gyvenusią tamsiais viduramžiais, ir apie jos didžiąją gyvenimo meilę – vienintelę, iki mirties.

Jol an t a Ak s am at au sk ie n ė

„Norų kalno direktorius“ Jolantos Aksamatauskienės knyga „Norų kalno direktorius“ skirta paaugliams, siekiantiems geriau pažinti save: savo pomėgius, stipriąsias bei silpnąsias puses. Tiems, kurie nori atsakingai pasirinkti profesiją. Ir ne tik paaugliams... suaugusieji, dar neradę tikrojo kelio arba vis širdyje jaučiantys, jog kažko trūksta, ko gero, gali taip pat „nubusti“ kartu su pavasariu ir netikėtai atrasti užslėptus savo talentus bei pasukti visai kitu gyvenimo keliu.

Br un o Fe r r e r o

„365 trumpi pasakojimai sielai“ Šioje knygoje yra 365 trumpi pasakojimai – lygiai tiek, kiek metuose dienų. Jie – lyg mažytės išminties piliulės, todėl perskaityti reikėtų ne vienu prisėdimu.

Kažkurios istorijos skaitytojui gali būti pažįstamos iš populiarios autoriaus knygų serijos „Trumpi pasakojimai sielai“, tačiau papildytos naujomis bei sugrupuotos pagal temas jos sutviska visomis vaivorykštės spalvomis.

Bruno Ferrero dirba religinės pedagogikos srityje. Jis yra įvairių auklėjamųjų knygų bei pasisekimo sulaukusios pasakojimų rinkinių serijos autorius.

W. A . L . Z a w a d z k a

„Lietuvos virėja“ 1854 m. išleistas patiekalų žinynas „Lietuvos virėja“ yra nuostabi XIX a. Lietuvos ir Lenkijos kulinarijos enciklopedija bei vadovėlis. Jis buvo perleistas daugybę kartų, o negalintieji nusipirkti stengdavosi bent persirašyti kelis receptus, nes „Lietuvos virėja“ patiekalų išradingumu buvo neprilygstama. Prieš šimtą metų Lietuvos ir Lenkijos gurmanai buvo gerai susipažinę su Europos virtuvės tradicijomis ir puikiai jas pritaikę savo kraštui. Tad kiekvienas, susidomėjęs kulinarija, šiai knygai neliks abejingas.

Senųjų Trakų Viešpaties Apreiškimo vienuolyno atidarymo ir pašventinimo šventę 2010 m. kovo 27 d. (10 val.)

Daugiau informacijos: tel. (8~528) 36 327 el. p. ap.s.vilnius@joanitai.org

Jav ier Sier ra

„Mėlynoji dama“ Romanas „Mėlynoji dama“, apdovanotas JAV „Latino Book Award“ premija kaip geriausias 2007-aisiais išleistas istorinis romanas, skirtas paslapties gaubiamai istorijai apie XVII a. vienuolę Mariją Chesus de Agredą, kuri, pasakojama, stebuklingu būdu sugebėdavusi vienu metu būti savo vienuolyne ir Naujojoje Meksikoje. Tai pasakojimas apie netikėjimą ir šventumą, žmones, atveriančius savo sielas ir jusles už juos didesnėms paslaptims. Tai pasakojimas, balansuojantis ant realybės ir mistikos ribos, kur klausimų daug daugiau negu atsakymų.

Isab el Allen de

„Portretas sepija“ Romanas „Portretas sepija“ – paskutinė trilogijos dalis.

Jame pasakojama Elizos („Fortūnos dukters“) dukraitės Auroros gyvenimo istorija. Aurora, kaip ir „Fortūnos dukters“ herojės Eliza bei panelė Roza, dvasiškai artima rašytojai ir savo beatodairišku meilės siekimu, ir tragiška patirtimi. Likusi našlaitė ir užaugusi kitos močiutės turtuolės Paulinos del Valjės namuose, Aurora išteka už jos nemylinčio vyro ir atkakliai siekia nepriklausomybės, kartu stengdamasi sužinoti savo tikrąsias šaknis, galiausiai, suvokusi savo pašaukimą, tampa talentinga fotografe ir suranda savo tikrąją meilę.

Eva-Mar i a Z ur hor st

„Mylėk save, ir nesvarbu, koks tavo sutuoktinis“ Ką naujo galima atsakyti į amžiną kiekvienos poros klausimą: kaip visą gyvenimą būti laimingam su vienu ir tuo pačiu partneriu? Kaip elgtis, jei santuoka pasiekė tokį tašką, kad skyrybos atrodo vienintelis galimas sprendimas?

Eva-Maria Zurhorst savo knygoje „Mylėk save, ir nesvarbu, koks tavo sutuoktinis“ atsako į šiuos klausimus remdamasi savo santuokos patirtimi. Prieš keletą metų už jos santuoką niekas nebūtų davęs nė sudilusio skatiko, o šiandien ji – laiminga, mylima ir mylinti žmona ir motina.

Sveika, „Tapati“, esu su Tavim nuo pirmojo man padovanoto numerio. Žurnalas man tikrai yra atgaiva sielai – čia randu istorijų apie moterų išgyvenimus, jų išeitis iš savo sunkumų; patinka psichologų atsakymai į aktualius klausimus; net pasakos vaikams tinka ir suaugusiems. Be galo nuostabi Tavo išleista knyga „Žavingoji“! O „Laukinis širdyje“ padėjo giliau suprasti vyrus. Auginu šešiolikmetę dukrą ir žurnalo puslapiuose aptinku minčių, padedančių geriau ją suprasti. Dėkoju Aukščiausiajam už tai, kad įkvėpė jus tokiam darbui. Manau, „Tapati“, kad esi labai reikalinga mums visoms.

Sėkmės Tau ir toliau – džiugink ir guosk mus, suprask ir patark.

Su meile skaitytoja Natalija

laiškai

Šventojo Jono apaštalinės seser ys Jus kviečia į

Sveikos, Manau, žurnalo misija yra – pakylėti moterį, leisti jai pačiai pamatyti savo vertę Dievo akimis. Tai byloja kad ir paskutiniojo numerio straipsniai apie Karalienę, apie eleganciją, o ką kalbėti apie konkrečių moterų istorijas. Ir dar, žurnalas visada paskatina mane sukurti ką nors gražaus: atsikelti, nors ir labai pavargus, blogos nuotaikos, ir nueiti į gamtą, į mišką, prisirinkti šakų, kankorėžių, samanų, sukurti puokštę ir jausti, kad tai darau ne viena, tarsi su drauge...

Taigi žurnalas yra man kaip draugė, ypač pirmomis dienomis, kai tik mano namuose atsiranda naujas numeris. Dėkoju už tokią draugystės apraišką.

Sudiev, Algaudė

„Magnificat“ Dievo žodis – arčiau širdies Kovo mėnesį pradedamas leisti mėnesinis Dievo žodžio skaitymų žurnalas „Magnificat“. Kišeninio formato, patogus naudoti leidinukas kviečia gyventi su malda kasdien. Kiekvieną dieną „Magnificat“ siūlo rytmetinę ir vakarinę maldą iš Valandų liturgijos lobyno; oficialius Šv.

Mišių skaitinius; Bažnyčios Tėvų ir šiuolaikinių autorių apmąstymus, aiškinančius Dievo žodį ir kviečiančius juo gyventi. Leidinyje taip pat rasite išgvildentą Biblijos temą, pagal liturginį kalendorių minimų šventųjų gyvenimus, pasiūlymų, kaip laiminti stalą šeimoje, tikėjimo liudijimą ir kt. Jau nuo kovo ieškokite „Magnificat“ savo parapijose, maldos grupėse, krikščioniškuose knygynuose arba prenumeruokite pašte ar www.magnificat.lt.

Noriu -

jusu,

tvirtų, pastovių tame begaliniame nepastovume

J

i atvažiuodavo į Pramislavo palivarką pilnu žaislų ir saldainių mediniu lagaminėliu, išdalydavo viską sūnėnams, dukterėčioms, gal dar ir kaimynų ar samdinių vaikams tekdavo. O tada su tuo pačiu lagaminėliu, pilnu kaimiško maisto, grįždavo į Kauną. Kai klausi dar likusių gyvų liudytojų apie Adelę, jos tik kartoja: ji buvo tikras šviesulys, ji palaikė mūsų dvasią, nuo jos sklido nepaprasta jėga... O buities detalės, kurias norėtųsi žinoti: ar šventoji dažnai juokėsi, ar buvo muzikali, ką pasakodavo apie save, kaip išgyveno tremties buitį, nublanksta ir taip sunku jas išpešti iš tų, kurie ją dar pažinojo, sunku atkurti visą moters paveikslą, ne idealizuotą, gyvą, kasdienišką...

7

p a t i r t i s

Ja, apkaltino

Su mama Agota. Adelė – VDU studentė

Net tremtyje visų vadinama Mokytoja Adelė Dirsytė po mirties apdovanota Vyčio Kryžiaus ketvirtojo laipsnio ordinu už pasižymėjimą narsa ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laivę ir nepriklausomybę. Didvyrė. Šis žodis net neįprstai skamba būdamas moteriškos giminės, gal narsūs tik vyrai? O gal Dirsytei net netinka tas vardas? Ji nekovojo su ginklu rankose, nestojo į jokią rezistenciją, nebuvo ir ryšininkė, kaip dažniau pasitaikydavo tarp moterų. Ji buvo tik paprasta mokytoja... Tokia liko ir Vorkutoje, ir Taišete, ir savo gyvenimo pabaigoje Magadane.

Ją taip vadindavo kalinamos gimnazistės, kalėjimo draugės ir net artimieji. Į gyvenimo pabaigą ji mokė tik savo gyvenimu, nes nebeturėjo nei klasės, nei mokyklos, nei popieriaus, nei pieštuko. O ir tą, kurį turėjo, tepanaudojo užrašyti vos atmenamoms maldoms Sibiro tolybėje, kad jos neišblėstų, kad gaivintų, kad lūpos galėtų melstis, kai širdis tyli nuo kančios ar šalčio. Šiuo metu rengiamasi ją oficialiai bažnyčioje paskelbti XX a. kankine, pripažinti palaimintąja.

Ar gali ką duoti Sibiras? Jis tik atima žmonių jaunystę, sveikatą, artimuosius, tikėjimą, o kartais net viltį. Paradoksalu, bet Adelė ne kartą laiškuose kartoja, kad be tremties ji nebūtų ta, kas yra, kad ji tik čia suprato, kas yra gyvenimas. Atrodo, kad Sibiras ją perkeičia, subrandina, jai gimsta begalė naujų minčių ir ji vis rūpinasi, kad niekas neliktų paviršutiniška, neplauktų pasroviui. Moteris čia suprato, kad „už mirtį baisesnė ir už gyvenimą 8

brangesnė yra kančia“. Tokią įžvalgą tegali pasiekti mistikas – suvokti, kad kančia yra perkeičianti, suvienijanti su pačiu Kristumi ir kad tai yra gražiau ir brangiau net už gyvenimą! Ir mes tik iš tikėjimo perspektyvos tegalime tai suprasti... „Tegul tave nors retsykiais aplanko vidaus šilumos diena“ (iš laiško) KGB ją apkaltino antitarybine veikla.

Pavyzdžiui, 1938 m. straipsnis „Motina, komunizmas ir kova su juo“ žurnale „Moteris“ buvo vienas iš „įrodymų“, kad trapi mokytoja iš Promislavo kaimo, Kėdainių rajono, ūkininkų šeimos, yra pavojinga visuomenei. Adelė neagitavo nei ginkluotai kovai, nei smurtui, tiesiog kvietė motinas šeimose puoselėti tautiškumą, religines tradicijas, kurti jaukų namų židinį. Gal darbas, o dar greičiau vidinis polinkis ją skatino apmąstyti moters vietą visuomenėje ir šeimoje. Kokia moteris pati Adelė buvo kasdienybėje?

Adelės Dirsytės tautinį kostiumą išsaugojo jos sesers Agnietės anūkė. Ji nelaikė jo pakabinto spintoje, bet dar tarybiniais laikais, o ypač Atgimimo metais, juo pasipuošdavo. Adelė jį vilkėdavo taip pat per šventes, kad tas kostiumas toliau gyventų... Deja, nėra likusios jos nuotraukos su tuo kostiumu. Adelė neatrodo linkusi į rankdarbius, jos tremties draugės sako, kad nugriebusi laisvą minutę ji mieliau skaitydavo ar kitas ko nors mokydavo. Bet viename laiškų pati A. Dirsytė būdama vadinamuosiuose „poilsio namuose“ Vorkutoje pabandė rankdar-

žurnalas moterims, 2010 pavasaris

antitarybine veikla.

Pavyzdžiui, 1938 m. straipsnis „Motina, komunizmas ir kova su juo“ žurnale „Moteris“ buvo vienas iš „įrodymų“, kad trapi mokytoja iš Promislavo kaimo, Kėdainių rajono, ūkininkų šeimos, yra pavojinga visuomenei bių meną. Nežinome, ar ji dar būdama laisvėje siuvo, siuvinėjo, nėrė, bet iš jos jaunystės nuotraukų į mus žvelgia graži ir skoningai apsirengusi panelė. Jei nuotraukose atsispindintis apvalus putlus veidukas siūlo ją įsivaizduoti rubuiliukę, tai jos drabužis liudija, kad ji buvo gana aukšta ir liekna moteris. Baigusi gimnaziją Kėdainiuose ir išvažiuodama studijuoti į Kauną, ji nusikirpo kasą, toji kasa ilgai gulėjo tėvų namuose, paskui – jos bute.

Vilniuje Adelė kartu su sūnėnu Stasiu Ivanausku nuomojosi dviejų kambarių butą Liepkalnio gatvėje, paskui persikraustė į Trakų g. 11 namą, arčiau darbo – Salomėjos Nėries gimnazijos.

1946 m. kovo 6 d. naktį KGB ją areštavo ir užplombavo butą. Pramuštgalvis ir drąsus sūnėnas nulupo nuo durų plombą ir įlindęs į jos butą surinko asmeninius tetos Adutės daiktus. Nežinojo tada, kad po keliasdešimties metų jos asmeniniai daiktai taps relikvijomis! Taip pas Adelės giminaičius tebesaugomas jos medinis lagaminas, rankinė, laikrodis, kryžius ir ta pati gimnazistės kaštoninės spalvos kasa.

Nors Sibiras atima viską, atrodo, ten nebėra nei laiko, nei vietos moteriškumui, bet moterys ir ten nėrė nosinaites, apykakles, kaip išmanydamos persiuvo senus ar jau per didelius drabužius, puošėsi ir dažėsi lūpas, suko plaukus – skaitome jos laiškuose iš tremties. Nežinome, ar Adelei tai buvo svarbu tremtyje...

Ji tik rašo apie savo rūpestį, kad merginos nebūtų tuščios. Bet laiške iš Kolumos ji

neslepia pasitenkinimo komplimentais dėl savo gražių plaukų: „Plaukai daugumos labai menki. Iš mano buvusių liko turbūt trečdalis, bet moterys vis kalba, kad gražios kasos. Dantų taip pat daugelis mažai turi. Man irgi daug ištrupėjo, du dėl jų skaudėjimo ištraukė“. Neturime Adelės nuotraukų tremtyje, tik žinome, kad prieš mirtį ji buvo labai iškankinta, nurautais plaukais, pajuodusi. Ir tada menkame jos kūne tarsi dar labiau išryškėja giliausias ir tikriausias grožis, toji tikra vidaus šiluma, kurios ji dažnai linkėjo laiške artimiesiems.

Gyvenimas tikėjimo gyslomis išvagotas Adelės šeima buvo tikinti, bet ji pasižymėjo ypatingu, sakytum, išskirtiniu jautrumu Dievui ir žmogui. Giminaitė Aušra man sakė, kad niekas šeimoje daugiau neturėjo tokios Dievo pagavos, gal tik artimiausias jai siela vyresnysis brolis Jonas, su kuriuo jie daug keliavo, dalijosi idėjomis ir t. t.

Brolis Jonas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, po traumos turėjo palikti tarnybą ir pasišventė švietėjiškam darbui, jie kartu daug važinėjo po Lietuvą, susitikdavo su jaunimu, Katalikių moterų sąjunga... Jų netraukė ūkio darbai, jie turėjo didelius troškimus ir idėjas, kurias norėjo perduoti kitiems! Taip vienoje kelionėje Jonas važiuodamas atvira mašina sušalo ir susirgo. Ko gero, meningitu arba plaučių uždegimu. Ir niekada nebepagijo. Adelė turėjo išsiskirti ne tik su savo broliu, bet ir su bendražygiu.

Nors Adelė buvo labai veikli ir visose nuotraukose ją matome apsuptą draugų, tėvo mirtis, kai jai buvo dvidešimt treji, po kelerių metų – brolio netektis jos gyvenimą supurtė ir kiek pakeitė planus.

Tėvui mirus Adelė nebelankė paskaitų, reikėjo užsidirbti pragyvenimui. Ji įsidarbino Lietuvos katalikių moterų sąjungoje

ir tik skatinama artimųjų ir bičiulių parašė diplominį darbą ir karo išvakarėse tapo diplomuota mokytoja. Svarstydama savo gyvenimo kryptį 1938 m. ji rašo: „Kokiu keliu mane vesi Viešpatie?“ Dabar galima tik spėlioti, ar tai šiuolaikiškai vadinamas pašaukimo ieškojimas? Svarstymas? Ar jaunystės atodūsis? Tada Adelei buvo dvidešimt devyneri. Kirba mintis, kodėl ji liko neištekėjusi? Gal ji buvo mokytoja, atidavusi visą savo laiką ir širdį auklėjimui, kad kitų vaikai jai tapo tarsi savi. Ji jau būdama suimta rašo bičiulės mergaitei laiškelį ir pasirašo „mokytoja iš Vilniaus“, po kitu – „vaikų draugė“.

Adelės sesers anūkė Aušra, dabar gyvenanti Vilniuje ir renkanti atsiminimus apie savo garsiąją tetą, sako, kad šeimoje liko prisiminimas, jog vyrams ji kėlė didelius reikalavimus. Netiesa, kad būdama tokia atvira, komunikabili ir miela Adelė neturėjo apie ją besisukančių kavalierių.

Menama, kad ji sakiusi, jog vyras jokiu būdu negali savęs laikyti aukštesniu už moterį, jie turi būti lygūs, rasti gilią sielų harmoniją. Tikrai nemenka užduotis gerbėjams. Gal ir troško sukurti savo šeimą, auginti vaikus, bet karas dar labiau išretino vyrų gretas... Adelė gyvendama Vilniuje tarsi pasirenka savo vienišą dalią

Giminaite.Aušra

man sakė, kad niekas šeimoje daugiau neturėjo tokios Dievo pagavos, gal tik artimiausias jai siela vyresnysis brolis Jonas, su kuriuo jie daug keliavo

Su broliu Jonu. 1930 m. Kaunas

9

p a t i r t i s ir motiniškai pradeda rūpintis vyriausios sesers Kotrynos sūnumi Stasiu Ivanausku, jį skatina studijuoti, laiko „ant buto“ tarsi pildydama nerašytą iš kaimo kilusių inteligentų priesaiką: išsimokslinai pats, tada padėk kitam mokslus eiti.

Mokytoja ji liko ir Sibire. Daugiau negu vokiečių ar kokių kitų disciplinų mokytoja, ji buvo tikra ugdytoja, pedagogė. „Jau rengiamės Velykoms. Mes švęsime: Teresė, Levutė, Bronytė ir aš. Per didžiąsias dienas visos atliksime religinį susikaupimą, stengsimės geriau pažinti save. Kad prigimtis ir nenori, bet naudinga pajusti alkį, šaltį ir paskutinę vietą. Neišgyvenus – nesuprasi. Velykoms pasirašiau „Debesėlių pasaką“. Dar pagalvosiu apie ką nors linksmesnio, galvoju apie kupletus.“ (1953 m.) Adelės tikėjimas yra ištirpęs, kaip aukso gyslomis išvagojęs visą jos gyvenimą: nuo rūpesčio pramuštgalviu sūnėnu Stasiu, vėliau tapsiančiu žymiu geografu Antanu (Stasiu) Ivanausku, iki susikaupimo vakarų ir pamaldų kalėjime organizavimo. Ji gyveno tuo, ką tikėjo.

Laiškuose ji moko, kaip nedera elgtis, kokios yra tikros vertybės, bet sunkiau užčiuopti jos Dievo paveikslą. Kai bandžiau tai įžiūrėti, man prieš akis iškilo gailestingojo Jėzaus paveikslas, kuris mokytojai iš Vilniaus turėjo būti žinomas. Jis buvo dar kitoks pokaryje, kai tiek smurto ir kančios. Susižavėjusi gamtos grožiu – šiaurės pašvaiste vienam laiške ji rašo: „Saulę lydėjo orajuostės gailestingumo spalvų (kaip paveiksliuke). O tų juostų viršuose buvo lyg dvi mažiau ryškios saulės. Žavūs vaizdai.“ Vėliau ji prašo priminti, koks tai reiškinys moksliškai žvelgiant... O savo maldoje trokšta, kad pats Dievas būtų nutapytas jos sieloje. Kalėdiniame sveikinime jos atminty iškyla padrąsinimas iš Biblijos: „Nebijokite – aš jus paguosiu.“ Adelės Dievas yra jautrus, guodžiantis ir kenčiantis kartu su žmogumi. Atrodo,

aprukusiais veidais nuo smilkstančio dagčio jos rašė maldas iš atminties, nuspalvindamos savo skausmu ir ilgesiu 10

Su drauge Kėdainiuose

kad ji neturėjo su savimi Biblijos ir tai nebuvo įmanoma, ji pavydi kartu kalinčiai adventistei, kad ji taip gerai išmananti šv.

Raštą... Jai net gėda savo neišmanymo, ir ji pasiryžta perskaityti Senąjį Testamentą, nes jo niekada net viso nėra perskaičiusi...

Tai ji, mokytoja iš Vilniaus, yra autorė maldaknygės „Marija, gelbėk mus“, stebuklingu būdu prasiveržusios pro visas spygliuotas tvoras. Tarsi tas popierius būtų virtęs gyva žmonų malda, kurios niekas negali užrakinti, inventorizuoti, sulaikyti... Iš atminties surašyta maldaknygė, konkreti pagalba kančios blaškomiems tremtiniams. Ji sakė saviesiems Sibire ir tikriems giminaičiams ir bičiuliams, likusiems Lietuvoje: „Noriu jūsų tvirtų, pastovių tame begaliniame nepastovume.“ Apie Adelę prisimena Danutė

žurnalas moterims, 2010 pavasaris

Ulozaitė Kasinskienė. Ją suėmė 1946 m., nes priklausė „Patrimpo“ organizacijai ir slapta su klasės draugais leido antitarybinį laikraštėlį. Tėvas, kaip buvęs A. Smetonos saugumo darbuotojas, pasitraukė į Vokietiją, o parviliotas į Lietuvą greitai buvo suimtas ir išvežtas į Vorkutą. Gimnazistės Danutės, ištremtos į Kolymą, keliai susipynė su A. Dirsytės, kurią 1950 metais atvežė į Magadaną. Ji čia buvo viena iš vyresnių barakuose. Gal buvo pavojinga ją palikti ankstesnio kalinimo vietoje – Taišeto lageriuose, o gal ji tapo saugumo įrankiu, kad pagąsdintų jaunesnes, kas gali laukti, jei liksi ištikima savo idealams tremtyje... Bet ji nekėlė baimės jaunesnėms, priešingai – ji tapo autoritetu, traukos centru kalėjime, ją mylėjo, jos klausė, eidavo pas ją pasitarti, pasiguosti. Danutė prisimena, kaip grįžusios

iš darbo jos, kelios gimnazistės, kartu su Adele palįsdavo po narais ir užsidegusios kokį žvakigalį rašydavo pieštukais ant popiergalių. Stengėsi prisiminti maldas ir jas užrašyti. Jau buvo praėję daug metų be bažnyčios, be jokių maldaknygių. Gal Adelė nujautė, kad dar ilgai nebus leista naudotis religinėmis knygomis, prisimindama ir užrašydama maldas, ji tarsi žadino atmintį ir kūrė naujai. Paskutiniame savo laiške ji prisipažįsta, kad, ko gero, Viešpats norėjo, jog ji pajustų kenčiančio žmogaus dalią. Tik čia, ji sakosi, gyvenimą pamačiusi ir supratusi... Ir kryžiaus kelias jau buvo atsikartojęs jos kelyje per visą Sibirą. Palindusi po narais ji žadino gimnazisčių atmintį: „Gal ką prisimeni iš Mišparų?“ – klausė Danutę. Ji sako, kad dabar nebepamena, ar ji ką nors padiktavo Adelei, ar tai tebuvo pedagogiškas kreipinys, įtraukiantis visas į bendrą darbą. Bet aprūkusiais veidais nuo smilkstančio dagčio jos rašė maldas iš atminties, nuspalvindamos savo skausmu ir ilgesiu. Taip paprastai, nes ten nebelieka daug žodžių, bet tokias pilnas tikrosios teologijos maldas suguldė į „Sibiro tremtinių mergaičių maldaknygę“, tarsi būtų išstudijavusios kalnus knygų ir suvokusios Dievo bei žmogaus paslaptį. Danutė sako, kad iš tiesų A. Dirsytė turėjo galvoje suguldžiusi tą maldaknygę ir skubėjo ją rašyti tarsi nujausdama savo artėjančią pabaigą...

Už mirtį baisesnė ir už gyvenimą brangesnė yra kančia 1954 m. buvo paskelbta amnestija nuteistiems nepilnamečiams. Danutė atėjo pas ką tik iš karcerio grįžusią mokytoją. Ji gulėjo ant lovelės, o šalia ant staliuko buvo padėta juodos kalinio duonos. Danutė šokinėdama iš džiaugsmo sušuko: „Mokytoja! Mus paleidžia! Ir jus greitai išleis! Aš tik noriu su jumis pasidžiaugti, padėkoti, kad mums viltį palaikėte...“ Atrodo, Adelė nelabai girdėjo, o gal jau nebeturėjo jėgų dalytis merginų džiaugsmu. Ji tepasakė: „Paimk mano duoną, pravers kelionėje.

Danute. prisimena, kaip grįžusios iš

darbo jos, kelios gimnazistės, kartu su Adele palįsdavo po narais ir užsidegusios kokį žvakigalį rašydavo pieštukais ant popiergalių. Stengėsi prisiminti maldas ir jas užrašyti. Jau buvo praėję daug metų be bažnyčios Dar tolimas kelias...“ Kaip imti duoną, kurios niekam nėra per daug. Bet Adelei jau jos nebereikėjo... O gal ji jautė, kad duona jau jos nebeišgelbės... Svarbiau, jog jaunos gimnazistės galėtų sugrįžti į Lietuvą...

Kartais norisi matyti didvyrius, kurie miršta šypsodamiesi, aukštai iškelta galva, tarsi stojikai nejaučiantys skausmo, nepatiriantys žmogiško trapumo. Tokie didvyriai ir lieka didvyriais – tolimais, stovinčiais ant pjedestalų, jie tinkami skulptūroms ar bareljefams iš bronzos. Šventieji yra kitokie. Pagal jų paveikslus tapomos ikonos – Dievo, kuris buvo trapus ir pažeidžiamas, bet ištikimas slaptoje meilėje, atspindys žmoguje. Tokia kenčiančio Kristaus ikona ir tapo Adelė savo gyvenimo pabaigoje. Ji savo dramatiška gyvenimo pabaiga apreiškė tiesą apie trapųjį, nukankintą Kristų.

Paskutiniais gyvenimo metais su ja koncentracijos stovykloje buvusios kalinės draugės pasakoja, kad ją 1954–1955 m. žiemą kažkur išvežė, paskui vėl gražino į Chabarovsko kalėjimą, gal kad pagąsdintų likimo drauges, o gal kad pasityčiotų prieš galutinai ją sunaikinant. Adelei tuo metu artimiausia Eleonora VizbaraitėŠumskienė pasakoja: „Kai pamatėme Dirsytę, labai nusigandome – jai plaukai buvo nukirpti, visa susisukusi, purvina, sudžiūvusi, išblyškusi, po akimis juodos dėmės... Ji mus pažino, pasisveikinom, pasibučiavome... Klausėm, kur ji buvo išvežta, bet tuoj jos protas aptemo, akys pasidarė klaikios, pradėjo ant sienų rodyti nebūtus dalykus, šaukti savo tėvus.

Mes išsigandome ir išbėgom... Aš pas ją nueidavau kartais... Kartais ji būdavo rami, labai tyliai kalbėdavo ir man liepŠią vasarą jaunimo grupė kartu su Marijos Dangun Ėmimo seserimis vyksta į ekspediciją „Atmink!” Komijos respublikoje. Ekspedicijos tikslas – atminti, apmąstyti ir įamžinti Komijos Respublikos kalėjimuose lietuvių tremtinių ir kalinių istoriją. Ekspedicijoje įamžinsime ir sutvarkysime memorialines vietas.

Tam reikia ir Jūsų pagalbos! Jūs galite mums pagelbėti dalyvaudami Duonos akcijoje (Duonos akcija – tai 300 gr. duonos dienai, kurią jūs suvalgysite, o tai ką išleidžiate maistui per vieną dieną, kviečiame paaukoti kapinių tvarkymo išlaidoms padengti).

davo tyliai kalbėti, nes muš. Vadinasi, ją mušdavo. Ji karceryje išbuvo labai ilgai...

Kartais nuėjusi nieko negalėdavau pakalbėti, o kartais... kalbam, aš jos klausiu kur ji buvo išvežta, ir tuoj ji pradeda nervintis, dingsta protas. Vieną kartą atėjau – ji rami, sakė, kad buvo kažkokiuose požemiuose, buvo labai šalta. Tada ji ilgai su manimi kalbėjo ir aš pirmą sykį mačiau, kaip rieda ašaros jos veidu; sakė, ten labai žiaurūs tardytojai, ypač vienas žydas, jis nuplėšęs jai pusę plaukų. Ir parodė galvoje šašus <...> Vieną kartą nuėjau pas ją... ji gulėjo ant purvino čiužinio... Ji buvo labai rami... Tada ji man pasakė, kad tuoj mirs, nes apleidžia ją jėgos, negali atsikelti, prašė, kad aš pasimelsčiau į Dievo Motiną laimingos jai mirties...“ Netrukus Adelę kažkur išvežė ir ji daugiau negrįžo.

Adelės mirties data nurodoma 1955 m. rugsėjo 26 d., o viename iš laiškų ji rašo, kad jos išlaisvinimo data numatyta lapkričio 12-oji. Ir nežinia, ar tų metų vasaros pabaigoje ją išvežė iš Magadano į ligoninę Chabarovske dėl silpnos sveikatos, ar tai buvo kelias namų link (juk protą praradusi ji jau niekam nebepavojinga), ar tai buvo paskutinis Kryžiaus kelio etapas ir ją pakeliui nužudė ar ji iš išsekimo mirė. Jos mokinės – gimnazistės iš Magadano kalėjimo mano, kad ne Chabarovske ji mirė ir ne pati ji užgeso.

Gal ją tiesiog nukankino pakeliui ir išmetė iš plaukiančio laivo per Ochotsko jūrą.

Nėra vienos tiesos, nes čia nutrūksta faktai. Tegalima spėlioti. Bet yra viena tiesa. Ši moteris apdovanota ne už kovas, ne už pergales, bet už ištikimybę...

Danguolė Gervytė Daugiau informacijos galite rasti adresu www.assumpta.lt Aukas galima pervesti į sąskaitą: Atsiskaitomoji sąskaita: LT45 7044 0600 0158 8148 SEB Vilniaus Bankas, Vilniaus filialas, mokėjimo paskirtis – kapines Sibiras (jei aukojate kapinių tvarkymo išlaidoms) arba kelionė Sibiras (jei savo auka norite paremti jaunimo ekspedicijos išlaidas). Taip pat aukas galima atnešti į Marijos Dangun Ėmimo seserų vienuolyną, Želvos 14, Vilnius.

Kol

m a n o

b r a n g i a u s i e j i

Tu miegi... arba laiškas dukteriai

... Mano delnais srovena nuovargis ir ilgesys. Ką tik Tave užmigdžiau.

Kol Tu miegi, parašysiu Tau bent keletą eilučių...

Dukryte, Tau dabar vienuolika mėnesių. Tiek pat laiko nešioju Tave priglaudusi prie širdies. Prieš tai devynis nešiojau po širdimi. Visas šitas laikas prabėgo kaip akimirka, kaip įvairiaspalvis, įvairiaskonis sapnas, iš kurio vis dar neprabundu, kurį vis norisi laikyti ir išragauti iki galo. Kiekviena diena su Tavim – dovana ir atradimas. Labai noriu būti jos verta. Dar labiau noriu, kad kada nors, po daugelio metų, prisiminusi savo vaikystę žinotum ir jaustum, kad labai labai Tave mylėjau... ... Ar yra kas išmatavęs sielą?..

Aiškiai prisimenu tą jausmą, kurį patyriau Tau gimus. Staiga pasijutau ir tokia pažeidžiama, ir tokia stipri, ir tokia maža maža, ir tokia didelė, nebetelpanti savame kūne. Visgi labiau stipri.

Užplūdo tokia jėga, kad pasijutau sava ir artima visoms pasaulio motinoms, visoms iki pat Ievos laikų, iki pat pasaulio sutvėrimo dienų. Tarsi nematoma sidab­ rinė gija sietų visų mūsų širdis, nuo šiol plakančias tuo pačiu ritmu, kalbančias ta pačia – meilės – kalba, amžiams suvedusia mus į vieną seseriją. Turbūt visos taip pasijunta, sulaukusios savo mažųjų, be žodžių sujungtos nerašyto širdžių įstaty12

mo. Ar gali žemiškoje kelionėje būti stipresnis ir artimesnis ryšys negu mamos ir dukters?..

Kol Tu miegi, žiūriu į Tavo mažutes rankytes ir prisimenu savo senelės – Tavo prosenelės – nudirbtas rankas. Kiek jos duonos suminkė, kiek vaikų išmylėjo, kiek Sibiro kedrų sakų tremty surinko...

Kaip kitaip jos dabar man atrodo, kokiom kitokiom prasmėm dabar atsiveria jų randai ir raukšlelės... Viešpatie, ačiū Tau už stebuklą – būti jų nuglostytai...

Ir argi ne dar vienas stebuklas, kad išliko tų pačių rankų išaugintų, suverptų ir suaustų linų drobelės ritinėlis?.. Namai, kuriuose užaugau, sudegė iki pamatų, tačiau iš viso užgyvento gero išliko senelės lininė drobelė. Ištraukusi iš spin-

Kol Tu miegi,

žiūriu į Tavo mažutes rankytes ir prisimenu savo senelės – Tavo prosenelės – nudirbtas rankas

žurnalas moterims, 2010 pavasaris

Namai, kuriuose užaugau,

sudegė iki pamatų, tačiau iš viso užgyvento gero išliko senelės lininė drobelė. Ištraukusi iš spintos dugno šią vasarą ją man padovanojo Mama. Ilgai verkiau į ją įsikniaubusi. Jokiam laikui nepavaldi motinų širdžių kalba

tos dugno šią vasarą ją man padovanojo Mama. Ilgai verkiau į ją įsikniaubusi.

Jokiam laikui nepavaldi motinų širdžių kalba. Tas pilkšvas, vėsus ritinėlis sujungė keturias moterų – mamų ir dukterų – kartas. Galbūt sujungs dar ir su penktąja, šeštąja?.. Dabar ją saugosiu aš. Tau. Didesniąją pusę perduosiu, kai užaugsi, o iš kito sklypelio pasiūdinsiu Tau lininę suknutę. Taip įprasminsim ir pagerbsim Tavo prosenelės šviesų atminimą. Sujuosim ją šilkine juosta, kurią šią vasarą Tau nuaudžiau. O kol kas Tu miegi ant savo mažos pagalvėlės, kuriai pasiuvau to paties lino užvalkalėlį – kad šviesius sapnus sapnuotum, kad nurimtum glostoma tos švelnios, beveik prieš šimtmetį įaustos meilės energijos...

Nors Tu dar mažutė, kraunu Tau kraitį. Užsakiau pas liaudies meistrą Tau medinę skrynelę, iki Kalėdų žadėjo padaryti. Į ją sukrausiu viską, kas brangiausia ir svarbiausia: Tavo bambytės segtuką, plaukų sruogelę, Tavo dar negimusios nuotrauką, pirmuosius batukus... Taip pat ir Tavo prosenelės drobelę... Po daugelio metų, kai jau Tu sūpuosi savo pirmagimį, su viskuo padovanosiu ją Tau. Nuo nieko taip neskauda kaip nuo nemeilės. Žinau tai. Patyriau. Todėl kol Tu miegi, rašau Tau „Mamos knygą“. Prieš keletą metų Tavo tėtis padovanojo man

gražią, dailiais viršeliais papuoštą knygą užrašams. Tokios saugomos ypatingoms progoms. Neseniai supratau, kad ypatingesnės progos jau nebebus. Rašau apie Tave, apie mus, apie viską, ko Tau kada nors galbūt prisireiks, ko nerasi nė vienoje pasaulio bibliotekoje. Apie tai, apie ką garsiai nekalbama, bet kas nuo amžių amžinųjų lydėjo kiekvieną moterį. Kaip pasibeldei į mano gyvenimą per šviesų, skaidrų sapną ir supratau, kad jau laikas...

Kaip Tavęs laukiau, kalbėdavausi su dar negimusia, kaip tikėjausi ir tikėjau, kad gimsi pati, bet teko dėl to pakovoti sukaupus paskutinę stiprybę ir viltį, tikėti, kai jau niekas nebetikėjo... „Tebūnie Tavo valia... Tebūnie Tavo valia... Tebūnie Tavo valia...“ Kaip laukiau mūsų pirmojo akių susitikimo... Ir sulaukiau.

Rašau apie tai, apie ką man niekas niekada nepasakojo, ko mama nepasakė, o tėtis nežinojo. Tu jau žinosi. Kaip ir tai, kad mus moko daugybos lentelės, bet nemoko būti mamomis ir žmonomis, kad turime išmanyti trupmenų dalybą, bet niekas nemoko mylėti...

Visa tai rasi „Mamos knygoje“. Jei man kas atsitiktų, ją Tau perduos tėtis.

O kol kas Tu miegi...

Tavo mama

Jurgita Abraitytė

m a n o

A

v e r t y b ė s

Daiktai

nądien skaičiau, kad vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė nuolat ilgėja. Straipsnyje buvo skelbiama, neva netrukus šimtamečiai atrodys ne ką neprasčiau, nei dabartiniai penkiasdešimtme­čiai.

Technologijos – visagalės. „O daiktai?“ – paklausiau balsu. Tačiau niekas man neatsakė.

Technologijos, regis, veikia dviem kryptimis: nepaliaujamai ilgina žmogaus ir trumpina daiktų gyvenimo trukmę. Nes taip yra patogiau. Neprisirišame. Vienus daiktus keičiame kitais be jokios širdperšos. Taip, kaip kada nors, po kelių dešimčių metų, turėtume keisti žmogaus kūno dalis: susidėvėjusius sąnarius, kepenis ir širdis. Paprastai ir greitai. Neskausmingai. O man gaila.

Mūsų namuose yra daiktų, pagamintų dar tais laikais, kai daiktai, kaip ir žmonės, turėjo teisę į laimingą, ilgą gyvenimą. Juos dirbdavo su meile ir rūpesčiu. Jie išvysdavo šį pasaulį tvirti, patvarūs, pasirengę tarnauti žmogui visą gyvenimą. Ir net ne vienai kartai. Tėvai juos perduodavo vaikams, o šie – savo vaikams. Jei reikėdavo, rūpestingai taisydavo, lopydavo, glaistydavo ir tausodami naudodavo toliau. Tikriausiai sergu nepagydoma nostalgijos forma, bet man atrodo, kad tais senais gerais laikais viskas pasaulyje buvo savo vietoje. Kas Dievo, būdavo atiduodama Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui. Žiemą prisnigdavo iki palangių. Laikas tekėdavo tingiai tarsi lėta plati upė, kurios tekmėje it auksažvynės žuvys žaidžia spindintys saulės blyksniai. Ir žmonės tuomet buvo daiktų šeimininkai. O ne atvirkščiai.

Kai mano vaikai ima kosėti (it kokie koščėjai – sako mano vyras), šildau jų krūtines plonyte vilnone skara. Ją man padovanojo anyta. Esą jos mama šią skarą gavusi iš savo mamos. O gal net močiutės? Perduodama iš kartos į kartą, pergyvenusi karą (o gal du karus?), ne-

14

priteklius, klajones iš vienų namų į kitus, skara atkeliavo pas mus. Kai ją paimu į rankas, prieš mano akis tarsi snaigės ima suktis seniai nugyventi gyvenimai. Ji kvepia duona. Ne ta duona, kuri kepama elektrinėje duonkepėje sumaišius daugybę puriklių, rišiklių, standiklių, skoniklių ir kvapiklių į vieną daiktą, o ta, kurią lėtojo laiko moterys sugebėdavo iškepti paprastoje krosnyje iš kelių saujų miltų.

Ji kvepia apvarvėjusiomis tikro vaško žvakėmis ir vos juntamai virpa netikėtai prasiveržusia rauda. Tarsi neregimos šerkšno adatėlės jon susmaigstyti nerimai, atodūsiai, išsiskyrimai ir maldos. Ir dar apkabinimai. Atsisveikinimai. Sugrįžimai. Nuopuoliai. Išgijimai. Nuovargis.

Džiaugsmas... Ji persmelkta tikėjimo, kad viskas yra būtent taip, kaip turi būti. Vilties, kad tai, kas suplėšyta, atėjus laikui bus ir susiūta. Ir meilės, kuri vienintelė gali išgelbėti pasaulį. Man atrodo, kad būtent toji meilė ir išgydo įsisiautėjusius kosulius. Nes jokios kitos skaros nepadeda.

Yra pas mus ir žymiai jaunesnių daiktų.

Mano vyro žaislai. Neįtikėtina, bet pasakykite, kaip šie žaislai galėjo būti stipresni už smalsaus berniuko žinių troškimą?

Matyt, jie buvo gaminti dar tuomet, kai

žurnalas moterims, 2010 pavasaris

nereikėjo visomis įmanomomis priemonėmis skatinti vartojimo. Jie – paprasti, todėl nesulaužomi. Mieli ir naivūs. Vaikai noriai su jais žaidžia ir net nemano pažiūrėti, kas yra jų viduje. Nes kas ten yra – aišku kaip dieną. Šiaip jau nemėgstu plastiko, tačiau kai priglaudžiu geltoną, gerokai apsitrynusį meškiuką prie savo ausies, man regis, tikrai girdžiu plakant jo plastikinę širdį...

Todėl man be galo gaila daiktų, kurie širdies neturi. Jie, tarsi gražios vienadienės plaštakės, sukurti gyventi vos akimirką. Tačiau kitaip nei plaštakės, po savęs jie nepalieka nieko. Vien tik tuštumą ir troškimą vieną daiktą pakeisti kitu.

O geriausia – dviem kitais. Arba trimis.

Tarsi išmuštruoti kareivėliai parduotuvių lentynose stovi vienkartiniai puodeliai, vienkartinės lėkštės, šakutės, peiliai, servetėlės, nosinės, įklotai, sauskelnės, rankšluosčiai, maišeliai. Kabo iš pažiūros kitokie, bet iš tiesų tokie pat vienkartiniai kostiumai, suknelės ir pirštinės. Nes mados kryptis šiais laikais kinta dažniau, nei vėjo. O be to dar ir televizoriai, kompiuteriai, telefonai, nes technologijos tobulėja taip sparčiai, kad technika morališkai sensta žymiai greičiau nei fiziškai. Trapūs, vienkartiniai rašikliai, kaklaraiščiai, batai. Jie – ne dirbami, ne gaminami, jie – štampuojami. Greitai ir be ypatingos atidos. Svarbiausia – pigiai. Nes tuomet negaila išmesti ir nusipirkti naują, esą nepalyginti geresnį. O sąvartynuose tyliai miršta daugybė sulaužytų, nebereikalingų daiktų. Miršta nespėję persismelkti prisiminimais, jausmais, mintimis. Nespėję prisipildyti meilės, kantrybės, tikėjimo.

man be galo gaila

daiktų,

kurie širdies neturi. Jie, tarsi gražios vienadienės plaštakės, sukurti gyventi vos akimirką

O ką aš

paliksiu

savo vaikams? Vieną pirmųjų glaustinukių, kuria apvilkau vos kartą, nes turėjau gerą dešimtį kitų?

Nespėję sugerti kančios ir džiaugsmo. Nespėję išmokti gyventi. Nespėję tapti panašūs į savo kūrėją ir šeimininką. Tikriausiai net nesuspėję suprasti savosios paskirties... Todėl negaliu sakyti, kad miršta. Jie tiesiog be galo lėtai ỹra.

O ką aš paliksiu savo vaikams? Vieną pirmųjų glaustinukių, kuria apvilkau vos kartą, nes turėjau gerą dešimtį kitų? Žaislą, kuris dienų dienas mėtydavosi šalia savo likimo brolių, nes beveik visi žaislai dabar yra reikalingi ir mylimi ne ilgiau, nei vieną savaitę? Kaip tuos, vertuosius, išrinkti ir išsaugoti? O kai išrinksiu, ar jie bus svarbūs mano vaikams?

Ar užvaldyti daiktų gausos mes neprarandame gebėjimo juos jausti? Mylėti? Kažkada galvojau, kad svarbiausia yra mylėti žmones, o gyvūnai, medžiai ir juo labiau daiktai yra viso labo gyvūnai, medžiai ir daiktai. Bet dabar man kažkodėl atrodo, kad meilė nėra kažkam. Ji arba yra, arba ne.

Visiems. Kiekvienam.

Ne, aš tikrai neturėsiu ko palikti savo vaikams. Nes tie daiktai, kurie tarnauja man, jiems nebebus įdomūs. Jie turės kitų daiktų. Madingesnių, naujesnio dizaino, technologiškesnių ir tokių pat netvarių, įsiveržiančių į gyvenimą su jaudulio ir džiaugsmo šūksniu (aš turiu!) ir išeinančių iš jo nepastebimai, kai erdvę tuo metu jau plėšo troškimas turėti kažką naują, kažką daugiau, greičiau, tuojau pat, dabar...

Viskas, ką galiu palikti – tai prisiminimai. Miela, jausminga dėžutė, kurioje bus sudėta tai, kas man buvo brangu ir kas galbūt bus brangu jiems. Tačiau daiktai nėra sukurti vien tam, kad saugotų mūsų prisiminimus. Geriausias muziejus jiems – žmogaus rankos, kuriose jie gali atgyti, gyventi, kvėpuoti ir išpildyti savo paskirtį. Gaila, bet vis dėlto esu beveik tikra, kad toji glaustinukė, kurią įdėsiu dėžutėn, nebešildys mano anūkų, o paaugę jie nebežais su senais žaislais. Tiesiog pasaulis bus kitoks. xxx Iš tiesų aš nežinau, kas yra teisinga. Šis naujas, beatodairiškai į priekį besiveržiantis pasaulis taip pat yra žavus ir teikia daug naujų galimybių. Bet aš labai norėčiau kartais stabtelėti. Norėčiau, kad daiktai, kaip ir žmonės, gyventų ilgiau. Kad jie nebūtų vienkartiniai, skirti išpildyti vieną trumpalaikį troškimą. Norėčiau, kad žemėje būtų mažiau sąvartynų. Norėčiau, kad manoji buitis būtų skalsi ir tvari. Juk gali būti, kad praradę atidą daiktams, kurių turime daugybę, mes prarandame atidą ir savo dienoms, kurių kiekviena yra nepakartojama. Norėčiau, kad žmonės vėl taptų daiktų šeimininkais. O ne atvirkščiai.

Vilma Grigienė 15

m a n o

v e r t y b ė s

Tėvų neišprusimas

N

egalima sakyti, kad šių nedrausmingų vaikų namuose nėra pakankamos tėvų drausmės. Neretai šitokie vaikai sunkiai baudžiami visą savo vaikystę – jiems skeliami antausiai, jie kumščiuojami, spardomi, mušami ir lupami diržu savo tėvų net už menkiausius nusižengimus. Bet šitokia drausmė beprasmė.

Nes tai yra nedisciplinuota drausmė.

Viena iš priežasčių, kodėl ji tokia neveiksminga, yra tai, jog patys tėvai nedisciplinuoti ir todėl savo vaikams yra nedrausmingumo pavyzdys. Jie yra tokie tėvai: „Daryk, kaip aš sakau, o ne kaip darau“. Jie gali dažnai pasigerti savo vaikų akivaizdoje. Jie gali rietis tarp savęs vaikų akivaizdoje be jokios savitvardos, garbės supratimo ar sveiko proto. Jie gali būti nevalyvi. Duoti pažadus, kurių netesi. Dažnai jų pačių gyvenimas aki­vaiz­ dž­iai netvarkingas ir chaotiškas, ir jų pastangos sutvarkyti savo vaikų gyvenimus pastariesiems neturi jokios prasmės. Jei tėvas nuolatos muša motiną, kokią prasmę berniukui turi tai, jog motina primuša jį dėl to, kad šis prikūlė savo seserį? Ar gali jam turėti kokios įtakos, kai sakoma, kad jis privalo išmokti valdyti savo pykčio protrūkius? Kadangi neturime galimybės palyginti, kai esame jauni, mūsų tėvai atrodo tarsi dieviškos esybės mūsų vaikiškoms akims. Kai tėvai ką nors daro savaip, mažam vaikui atrodo, kad būtent taip ir reikia daryti, kad visi taip turėtų daryti. Jei vaikas kiekvieną mielą dieną mato savo tėvus susidrausminusius, elgiantis santūriai, garbingai ir gebančius tvarkyti savo gyvenimus, tada tas vaikas visa savo esybe jaus, kad būtent taip reikia gyventi. Jei vaikas kiekvieną mielą dienelę mato savo tėvus, praradusius savitvardą ir savidrausmę, jis visa esybe tikės, kad būtent taip reikia gyventi.

Tačiau svarbiau net už tėvų elgesio pobūdį yra meilė. Kadangi net ir chaotiškuo-

16

se bei netvarkinguose namuose kartais esti nuoširdžios melės, ir iš tokių namų gali išeiti drausmingi vaikai. Ir ne taip retai tėvai, profesionalūs kurios nors srities žmonės – gydytojai, teisininkai, klubų narės ir filantropės moterys – kurie gyvena, paisydami griežtos tvarkos ir padorumo, bet vis dėlto stokoja meilės, išleidžia į pasaulį vaikus, kurie yra tokie nedrausmingi, destruktyvūs ir nesusitvardantys, kaip ir bet kuris kitas vaikas iš nuskurdusių ir chaotiškų namų.

Vis dėlto meilė yra viskas. Meilės paslaptis bus nagrinėjama tolesnėse šio darbo dalyse. Tačiau nuoseklumo dėlei vertėtų glaustai bei ribotai paminėti meilę ir jos sąsają su drausme jau dabar.

Kai mes mylime ką nors, tai yra vertybė mums, ir kai mums kas nors yra vertybė, mes leidžiame su juo laiką, – leidžiame laiką džiaugdamiesi juo ir leidžiame laiką rūpindamiesi juo. Stebėkime paauglį, įsimylėjusį savo mašiną, ir atkreipkime dėmesį, kiek jis praleidžia žavėdamasis ja, blizgindamas, taisydamas ir derindamas ją. Arba pagyvenusį žmogų, turintį numylėtą rožių sodą, ir kiek laiko jis praleidžia genėdamas ir mulčiuodamas, tręšdamas ir stebėdamas jį. Taip yra, ir kai mylime vaikus: mes leidžiame laiką žavėdamiesi ir rūpindamiesi. Mes atiduodame jiems savo laiką.

Tinkamai savidrausmei reikia laiko.

Jeigu mes neturime laiko, kurį galėtume skirti savo vaikams, arba neturime laiko, kurį norėtume skirti, mes negalime netgi stebėti jų pakankamai iš arti, kad suvoktume, kada jiems prireiks subtiliai išreikštos drausminančios mūsų pagal-

bos. Jeigu jų poreikis drausmei jau toks ryškus, kad paveikia mūsų sąmonę, mes vis dar galime ignoruoti tą poreikį remdamiesi tuo, kad daug lengviau jiems leisti elgtis savarankiškai: „Aš tiesiog neturiu jėgų užsiimti jais šiandien“. Ar galiausiai, jeigu imtis priemonių mus priverčia vaikų piktadarystės ir mūsų pačių susierzinimas, mes uždedame bausmę dažnai brutaliai, greičiau iš įniršio, o ne apgalvotai, neišnagrinėję problemos ir net neskirdami laiko pamąstyti, kuri drausmės forma būtų tinkamiausia tai konkrečiai problemai.

Tėvai, kurie skiria laiko savo vaikams, net kai to nereikia dėl kokių nors piktadarysčių, pajus subtilų jų poreikį drausmei ir į tai atsakys švelniai skatindami ar papeikdami, sutelkdami ar pagirdami, – atliks visa tai atidžiai ir rūpestingai.

Jie pastebi, kaip jų vaikai valgo pyragą ir kaip mokosi, kada jie subtiliai meluoja, kada vengia problemų, užuot susitikę su jomis akis į akį. Jie ras laiko šioms mažoms pataisoms bei korektyvoms ir, įsiklausydami į savo vaikus, jiems atsakys čia truputėlį paspausdami, ten truputėlį atleisdami, šiek tiek pamokydami, ką nors papasakodami, švelniai apkabindami ir pabučiuodami, mažumėlę pabardami ar meiliai paplekšnodami per nugarą.

Taigi mylinčių tėvų drausminimas yra vertingesnis už nemylinčių tėvų drausminimą. Bet tai tiktai pradžia. Skirdami laiko stebėti ir apgalvoti savo vaikų poreikius, mylintys tėvai dažnai kankinasi, kai reikia priimti sprendimą, ir kenčia, tikrąja to žodžio prasme, kartu su savo vaikais. Vaikai tą mato. Jie suvokia, kada

Jei vaikas kiekvieną mielą dienelę mato

savo tėvus, praradusius savitvardą ir savidrausmę, jis visa esybe tikės, kad būtent taip reikia gyventi

žurnalas moterims, 2010 pavasaris

tėvai pasirengę kentėti kartu su jais, ir, nors jie galbūt neatsakys dėkingumu iš karto, tačiau jie taip pat išmoks kentėti. „Jeigu mano tėvai yra pasiruošę kentėti kartu su manimi, – galvos vaikai, – tuomet kentėjimas neturėtų būti toks jau blogas, iš aš pats privalau būti pasiruošęs kentėti.“ Tai yra savidrausmės pradžia.

Laikas ir to laiko, kurį tėvai skiria savo vaikams, kokybė rodo vaikams, kaip tėvai juos vertina. Kai kurie iš esmės nemylintys tėvai, stengdamiesi nuslėpti savo nesirūpinimą vaikais, dažnai rodo tariamą meilę jiems, kartodami ir mechaniškai tvirtindami, kaip aukštai juos vertina, tačiau neskirdami jiems pakankamai vertingo savo laiko. Jų vaikai niekuomet nebūna visiškai suklaidinti tokių tuščių jų žodžių. Sąmoningai jie gali kabintis į tuos žodžius, norėdami tikėti esą mylimi, bet intuityviai žino, kad jų tėvų žodžiai skiriasi nuo veiksmų.

Kita vertus, vaikai, kurie yra iš tiesų mylimi ir vertinami, nors įsižeidimo valandėlėmis gali sąnomingai jaustis ar sakyti esą atstumti, ar kad jais nesirūpinama, pasąmonėje žino, jog yra vertinami. Šis žinojimas daug brangesnis net už auksą. Nes kai vaikai žino, kad jie yra vertinami, kai jie visa savo esybe tikrai jaučia, kad yra vertinami, tada jie jaučiasi esą vertingi.

Jausmas, kad esi vertingas: „Aš esu vertingas žmogus“, – būtina psichinės sveikatos sąlyga ir kertinis savidrausmės akmuo. Tai tiesioginė tėvų meilės išdava.

Tuo įsitikinti būtina vaikystėje; kai žmogus suauga, įgyti tokį tikėjimą ypač sunku. Kita vertus, kai vaikai tėvų meilės dėka yra išmokę jausti savo vertę, tuomet ir suaugusiems tenkantys gyvenimo išbandymai beveik negali sunaikinti jų dvasios. Šis savo vertės suvokimas yra kertinis savidrausmės akmuo, nes kai žmogus jaučiasi esąs vertingas, jis rūpinasi savimi visais įmanomais būdais. Savidrausmė yra rūpinimasis savimi. Pavyzdžiui, jeigu jau mes kalbame apie pasitenkinimo nutolinimą, atidėjimą ir laiko planavimą bei tvarkymą, panagrinėkime pačią laiko esmę. Jeigu mes jausimės esą vertingi, tai suvoksime, kad ir mūsų laikas vertingas, ir jei jausime, kad ir mūsų laikas yra vertingas, tada mes jį norėsime kuo geriau panaudoti. Finansų analitikė, kuri vis atidėliojo darbą, nevertino savo laiko. Jeigu būtų vertinusi jį, tuomet nebūtų leidusi didžiosios dienos dalies taip nelinksmai

Laikas ir to laiko, kurį tėvai skiria savo

vaikams, kokybė rodo vaikams, kaip tėvai juos vertina ir neproduktyviai. Turėjo paskemių ir tai, kad vaikystėje per visas vasaros atostogas ją atiduodavo globoti svetimiems žmonėms, kurie prižiūrėdavo už pinigus, nors tėvai norėdami būtų puikiausiai galėję ja pasirūpinti. Jie jos nevertino. Jie nenorėjo rūpintis ja. Taigi ji užaugo jausdamasi menkaverte, tokia, kuria neverta rūpintis. Todėl ji ir nesirūpino savimi.

Ji nesijautė esant verta savidrausmės.

Nepaisant to, kad tai buvo protinga ir kompetentinga moteris, jei reikėjo pačių elementariausių žinių apie savidrausmę, nes stigo tikrojo savo vertės ir savojo laiko vertės pajautimo. Kai tik tapo pajėgi suvokti savo laiką esant vertingą, savaime suprantama, norėjo jį organizuoti ir tausoti, stengdamasi panaudoti kuo efektingiau.

Laimingieji vaikai, patyrę nuolatinę tėvų meilę ir jų rūpestį vaikystėje, į suaugusiųjų gyvenimą įžengs ne tik suvokdami savąją vertę, bet ir jausdamiesi saugūs. Visi vaikai siaubingai bijo, kad jų nepaliktų, ir ne be reikalo. Ši baimė būti apleistam prasideda maždaug nuo šešių mėnesių, kai tik vaikas pajėgia save suvokti kaip individą, atskirai nuo tėvų. Nes su šia savęs kaip individo samprata atsiranda supratimas, jog būtent kaip individas jis yra visiškai bejėgis, priklausomas nuo savo tėvų ir jų valios visokeriopos priežiūros ir šiaip išlikimo prasme. Vaikui būti apleistam savo tėvų yra tolygu mirčiai. Daugelis tėvų, netgi neturintys deramo supratimo ar šiaip gyvenimo sugrubintos širdies, instinktyviai jaučia savo vaikų baimę būti apleistiems, todėl diena iš dienos, šimtus ir tūkstančius kartų ramindami kartoja savo vaikams: „Tu juk žinai, kad mamytė ir tėvelis tavęs nepaliks“; „Na, žinoma, mamytė ir tėvelis sugrįš tavęs pasiimti“; „Mamytė ir tėvelis nepamirš tavęs“. Jeigu šie žodžiai atitinka poelgius, ilgainiui, mėnesis po mėnesio, metai po metų, vaikas, sulaukęs paauglystės, nebeturės baimės, kad bus apleistas, o vietoje jos jaus tvirtą vidinį įsitikinimą, kad pasaulis yra saugus ir kad jis pats bus apsaugotas, kada tik reikės. Toks vaikas, turėdamas tvirtą vidinį saugaus pasaulio jausmą, galės nesunkiai nutolinti vienokį ar kitokį pasitenkinimą, tvirtai žinodamas, kad pa-

sitenkinimo galimybė, kaip namai ir tėvai, yra čia pat, visuomet pasiekiami.

Bet daugelis vaikų nėra tokie laimingi. Vaikystėje nemažai vaikų iš tiesų yra apleidžiami tėvų: dėl mirties, tėvams šiaip juos palikus, tiesiog iš apsileidimo, ar, finansų analitikės atveju, paprasčiausiai stokojant rūpesčio. Kitiems, nors iš tikrųjų nėra apleisti, nepavyksta gauti iš savo tėvų tikrumo, kad jie nebus apleisti.

Pavyzdžiui, yra tėvų, kurie geisdami kuo greičiau ir lengviau sudrausminti, netgi grasina, akivaizdžiai ar nepastebimai, kad išsižadės jų, norėdami pasiekti tikslo. Žinia, kurią jie perduoda savo vaikams, yra: „Jei tu tikrai nedarysi to, ko aš noriu, aš tavęs daugiau nemylėsiu, ir tu pabandyk įsivaizduoti, ką tai galėtų reikšti“. Aišku savaime, tai reiškia išsižadėjimą ir mirtį. Šie tėvai meilę aukoja savo poreikiui kontroliuoti ir dominuoti, valdyti savo vaikus, o atpildas – vaikai, itin bijantys ateities. Taigi šitokie vaikai, apleisti psichologiškai ar faktiškai, žengia į suaugusiųjų amžių neturėdami tvirto supratimo, kad pasaulis yra saugi ir globą teikianti vieta. Atvirkščiai, jie suvokia pasaulį kaip pavojingą bei gąsdinantį ir vardan didesnio pasitenkinimo ar saugumo ateityje jie nemano atsisakyti akimirkos pasitenkinimo ar saugumo, nes ateitis jiems atrodo iš tikrųjų labai abejotina.

Apibendrinant dera pasakyti, jog tam, kad vaikai išsiugdytų gebėjimą nutolinti pasitenkinimą, jiems būtina turėti savidrausmės elgesio pavyzdį rodančių žmonių, jausti savo vertę ir tikėti savo egzistencijos saugumu. Idealiausiu atveju šie trys „lobiai“ įgyjami savidrausme ir nuosekliu, nuoširdžiu tėvų rūpinimusi.

Tai yra visų brangiausios dovanos, kurias mamos ir tėčiai gali duoti kaip paveldą.

Jei šių dovanų nepasiūlo tėvai, jas įmanoma įgyti kitais būdais, tik jų įsigijimo procesas tuomet yra neišvengiama nuolatinė ir sunki kova, neretai trunkanti visą gyvenimą ir dažnai – nesėkminga.

Ištrauka iš Morgano Scotto Pecko knygos „Nepramintuoju taku: naujoji meilės, tradicinių vertybių ir dvasinio tobulėjimo psichologija“

17

T

m a n o

v e r t y b ė s

Ten, kur mokomasi

santykio

N

eseniai draugė pakvietė apsilankyti Marie’os Maquaire’os seminare. Kas ši moteris? Bičiulės, šią vasarą dalyvavusios Pakūtoje vykusiame santykių pedagogės seminare, visos kaip viena tvirtino, kad tai kažkas neįtikėtina, tikrai ypatinga ir nepaprastai paveikus. Tad redakcija su malonumu nusprendė pakalbinti viešnią apie žmonių tarpusavio santykius ir jos atliekamą darbą.

Gal galėtumėte papasakoti ką veikiate Lietuvoje? Į Lietuvą atvykau jau penktą kartą. Labai džiaugiuosi čionai važiuodama. Kassyk viešint Lietuvoje įvyksta kažkas, kas man duoda peno net grįžus į Prancūziją. Čia ne diplomatiški žodžiai, širdies gelmėje jaučiu, kad šioje šalyje yra kažkas jaudinančio.

Kokia jūsų specialybė?

Bendravimo ir santykių konsultantė (anglų kalba tai būtų apibūdinama žodžiu „coach“).

Kada ir kodėl pradėjote konsultuoti?

Visų pirma esu labai skolinga savo vaikams. Mano jauniausiam vaikui jau 33 metai – taigi pradėjau ne vakar. Turėjau penkis vaikus, iš jų trys yra gyvi. Kai jie ūgtelėjo, man pradėjo kilti klausimai apie motinos vaidmenį. Pati iš savo mamos girdėjau daug reikalavimų ir patyriau labai mažai švelnumo. Jutau, kad tai nėra gerai. Maniau, kad reikia rasti tam tikrą pusiausvyrą tarp švelnumo ir reiklumo. Norėjau būti gera mama, nors ir žinojau, kad net ir labai stengdamasi padarysiu klaidų. Su dideliu įkarščiu pradėjau skaityti knygas, domėtis ir lankyti visokius renginius tėvams, užsirašiau į visokias stažuotes. Dabar, matydama savo vaikus, jau susilaukusius savo vaikų, nesigailiu, tačiau vis pagalvoju, kad jeigu būčiau daugiau žinojusi anksčiau, būčiau išvengusi kai kurių klaidų ir kančių.

Teko girdėti, kad konsultuojate ne tik pavienius asmenis, bet ir kompanijas.

18

Dažniausiai, kai kalbama apie tarpusavio santykius, žmonės įsivaizduoja vizitą pas psichologą. Jūs dirbate su auditorija, kurioje gali būti labai daug žmonių. Nors išsirenkate keletą asmenų ir sprendžiate konkrečią problemą, savo santykius gali reflektuoti kiti auditorijoje esantys žmonės. Kaip Jums tai pavyksta?

Manau, kad tai įmanoma todėl, kad kitas žmogus visą laiką man siunčia informaciją apie mane.

Gal galėtumėte šią mintį pailiustruoti?

Tarkime, esu netekėjusi ir klausausi žmonių, kalbančių apie sutuoktinių, poros santykius. Man, neturinčiai šeimos, jiems aktualių problemų nekyla, tačiau net jeigu mano statusas kitoks nei kalbančiųjų, jų žodžiai ir man daro poveikį, nes mes visi vieni su kitais susiję tam tikrais saitais. Galbūt kartais tuo pasinaudoja Šventoji Dvasia, nes nepaisant mūsų atliekamų funkcijų ar statusų, mes visi esame vyrai ir moterys su gilia širdimi ir Ji mus gali paveikti vienokiu ar kitokiu būdu. Kad ir kur būčiau, kad ir su kuo bendraučiau, visur viską jaučia mano širdis ir jos jausmai sieja mus visus, nors ir nesame bendradarbiai ar šeima. Santykis yra universalus ir aš manau, kad šis bendravimo būdas yra universalus, nes prabyla kiekvienam žmogui. Pavyzdžiui, aš visada ir visur einu su tuo pačiu savo metodinių priemonių maišeliu. Jame yra įvairiaspalviai kaspinai ir visokios juostos. Tas pačias priemones taikau ir mažai

žurnalas moterims, 2010 pavasaris

penkiametei mergaitei, kuri kankinasi darželyje, ir 49-erių metų vyrui, niekada nejautusiam savo tėčio meilės, ir žmonėms, įgijusiems daugybę diplomų, nes visi esame žmonės.

Gal galėtumėte papasakoti apie savo naudojamas priemones, nes jūsų metodika tikrai neįprasta?

Pasitelkiu konkrečius daiktus. Man atrodo, jie padeda aiškiau, apčiuopiamiau išreikšti mintis ir jos nepasilieka vien žmogaus gelmėse. Jeigu kažkas sako, kad labai pyksta, paprašau išsirinkti kokį daiktą, kuris rodytų, jog jis pyksta. Ir jeigu žmogus griebia didžiulį vorą ir sako: „Šitai yra mano pyktis“, – man regis, matydamas savo pyktį išorėje, tarytum ištrauktą iš savęs, žmogus lengviau jį apdoros. Prancūzijoje šį metodą naudoja kai kurie terapeutai, pasitelkdami tam tikrus žaislus, daiktus.

Be konkrečių daiktų, pavyzdžiui, arkliuko, voro, kardo, pistoleto, naudojate kaspinus arba virves. Ką tai simbolizuoja? Kam tie daiktai reikalingi?

Būtent juostos, kaspinai, virvės simbolizuoja santykį: šeimoje, tarp tėvų, motinišką, profesinį, draugišką.

Ar šiuos raiščius išsirenka patys žmonės, ar jūs paraginate rinktis vienokį ar kitokį?

Labai įdomu stebėti, ką žmogus renkasi. Vienas ima gražų kaspiną, kitas – raištį. Kartą penkerių metų mergaitės paprašiau, kad ji paimtų kaspiną, reiškiantį

Manau, kad

santykio išmokstama ir jis nėra savaime suprantamas. Čia, kaip ir auklėjant vaiką, visada reikia turėti omenyje kokį nors pavyzdį jos santykį su mama, ir kitą – su tėčiu.

Ir ji išsirinko auksinį kaspiną santykiui su mama apibūdinti, o santykiui su tėčiu pavaizduoti ji su rūgščiu veideliu paėmė juodą kaspiną. Tėtis suprato, kad mažai dukrelei jo santykis su ja yra juodas. Tėtis klausė: „Ar tau toks atrodo mūsų santykis? Ar tau jis negražus?“ Ir pirmąkart savo gyvenime mergaitė išdrįso pasakyti: „Ne, mūsų santykis man negražus.“ Tėtis apsiverkė, pasakė, kad viską suprato ir norėtų pasikeisti. Mergaitei užteko paimti kaspiną – ir jokių čia stebuklų nėra.

Taip vizualizuodami išmokstame užimti savo sveiką ir normalią poziciją.

Ar tokia terapija gali labai padėti žmonėms, nesugebantiems išsišnekėti ir išreikšti savo problemų vienas kitam?

Prisimenu vieną paauglį, kuris ne­be­ sišneka su tėčiu. Kalbėdamasi su juo apie santykį, paraginau ką nors paimti ir jis išsirinko kaspiną, iš kurio kyšojo siūliukas, berniukas pagriebė už to siūliuko. Taip galima atskleisti išgyvenimą, nes žodžiai kartais lieka abstrakčiam lygmenyje, jų neužtenka. Man atrodo, kad tie daiktai yra nuostabūs ir labai paprasti įrankiai.

Kokių bėdų dažniausiai kyla, kai žmonės sutrinka ir nebesusigaudo savyje ir situacijoje? Kaip jie įvardija problemas ir iš jų išsipainioja?

Vienas iš veiksmų – atskirti santykį nuo jausmų. Pavyzdžiui, aš galiu labai mylėti savo vyrą, bet jo siūlomas santykis man gali būti visiškai nepriimtinas. Labai svarbu nepainioti asmens ir santykio ir įvardyti problemą, atrasti, kur ji slypi. Tai padaryti lengviau išsidėliojant priešais save daiktus.

Norėčiau išgirsti asmeninę Jūsų nuomonę. Lietuva yra posovietinė šalis. Tik antrą dešimtmetį gyvename nepriklausomi ir vis dar esame kankinami posovietinio sindromo. Moterys, žvelgdamos į savo vyrus, dažnai būna nusivylusios, sako, kad lietuviai vyrai yra niekam tikę. Kokias didžiausias piktžaizdes arba kokius skausmingus dalykus esate aptikusi pas mus?

Jaučiu tą žaizdą iš praeities, ji dar labai gyva. Ir manau, kad vyrai buvo palaužti.

Buvo daug smurto, alkoholizmo. Tačiau jei-

gu moterys nepadės vyrams būti geriems, niekas nesiseks ir jos neturės vyrų, vertų vyro vardo, su kuriais būtų galima kurti gražius santykius. Moterų vaidmuo negali būti visiškai pasyvus. Jeigu jos visą laiką tik nusileis ir tik smerks, nieko iš vyrų ir nebus, nes ir jiems reikia pagalbos išsivaduoti iš savo sunkumų, netempiant jų ir nestumdant. Reikia, kad ir moterys užduotų sau klausimą, kaip jos elgiasi su savo vyrais, nes santykyje visada dalyvauja du.

Turbūt moterims sudėtingiausia pačioms suvokti, ką jos galėtų daryti? Kaip jos padaro reikiamas išvadas ir atranda išeitis? Kaip priimti praktiškus sprendimus?

Manyčiau, kad visų pirma reikėtų, jog moteris išmoktų ramiai išsakyti savo poreikius ir patikrinti, kaip kitas juos išgirdo – užsitikrinti grįžtamąjį ryšį. Manau, kad santykio išmokstama ir jis nėra savaime suprantamas. Čia, kaip ir auklėjant vaiką, visada reikia turėti omenyje kokį nors pavyzdį.

Intriguoja teiginys, kad santykio išmokstama. Kaip jo išmokti, jeigu tavo tėvų modelis buvo visiškai netikęs? Iš kur jo mokytis ir kaip perkelti į savo šeimą, ypač jeigu joje jau tvyro įtampa?

Ir aš ieškojau atsakymo į šį klausimą.

Kai ką radau knygose, išgirdau stažuočių metu, manyčiau, kad šio to išmokau žiūrėdama į savo vaikus. Žvelgdama į juos, manau, kad jie gerai elgiasi su savo pačių vaikais. Bet jeigu aš būčiau perteikusi tai, ką pati gavau savo šeimoje, būčiau smurtavusi prieš savo vaikus ir jie dabar smurtautų prieš savuosius. Paprastai mes net negalvodami atkartojame tai, ką patyrėme. Šiuo metu Lietuvoje labai dažnai netenkama darbo. Kai tai atsitinka vyrams, deformuojasi santykių dinamika, daug šeimų ỹra, nuo to kenčia vaikai. Kaip, Jūsų nuomone, moterims atlaikyti šito laikmečio išbandymą?

Manyčiau, moterys turėtų palaikyti savo vyrus ir netapatinti jų vien su darbu, nes vyras yra vyras ir turėdamas, ir neturėdamas darbo. Galbūt moteriai baisu, kad jai pristigs pinigų išmaitinti vaiką, bet jeigu ji dar kurs

įtampą šeimoje, vyras tikrai neveiksmingai ieškos darbo ir nepasinaudos pasitaikančiomis progomis. Reikia paremti vyrą, jo pasitikėjimą savimi ir pabandyti kartu konstruktyviai praleisti šį krizės laikotarpį.

Mūsų, moterų, atsakomybė yra labai didelė.

Dažnai sakoma, kad moteris yra šeimos siela. Aš tuo tikiu. Nuo to, kaip ji kalbės su savo vyru, ypač girdint vaikams, priklausys ir jos vyro laimė, ir galbūt vidinė dispozicija, su kuria jis lengviau susiras darbą. Kitaip vyras nusivilia, o moteris jį dar labiau įgramzdina.

Manyčiau, kad tai yra santykio naikinimas.

Reikia sąžiningai pagalvoti, ar aš tikrai padėjau savo vyrui. Krikščionė turi klausti savęs, ar savo elgesiu, įskaitant elgesį su vyru, ji yra taikdarė. Manau, kad kartais moteris turėtų atsiprašyti vyro: „Brangusis, atsiprašau, aš tave nuvertinu. Aš neturiu teisės taip į tave žiūrėti.“ Tai labai svarbu. Negalima sau leisti kreipti dėmesį tik į vaikus ir nutraukti tarpusavio santykius su vyru. Niekas negali pamiršti, kad vaikui reikia ir tėvo, ir motinos. Čia reikia atidumo.

Ar nagrinėdama daugelį problemų jas kildintumėte iš vien vyrams ar vien moterims būdingų žaizdų? Ar skiriasi Lietuvos ir tarptautinis ypatumai?

Manau, kad tai universalu. Žaizdomis pirmiausia laikau išdavystę, apleidimą, atmetimą, pažeminimą, neteisybę ir negalėjimą kažko padaryti konkrečioje situacijoje, kai negalėti buvo klaiku, bet kitaip neįmanoma. Manau, kad šios žaizdos būdingos ir vyrams, ir moterims. Todėl labai svarbu, kad nedaugintume jų vaikams, kad nesąmoningai nežeistume jų tose pačiose vietose, nes smurto banga viską nušluoja, žaizdos gimdo žaizdas ir tai mus labai griauna. Meilė lygiai taip pat kuria ir daugina meilę, bet tai visą laiką tyliau ir mažiau matyti. Manau, kad tėvams labai sekasi, nes vaikai juos priverčia ne stovėti vietoje, o nuolat kelti tuos pačius klausimus. Vaikams visada norime duoti kuo geriausius dalykus, nes iš jų visada susilaukiame atspindžio to, kas esame, ir kartais tas atspindys yra gana „smarkus“ ir pilnas smurto.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Aušrinė Šečkuvienė 19

M M m a n o

v e r t y b ė s

amos

ir dukterys

M

amų ir dukterų santykiai yra vieni sudėtingiausių šeimos gyvenime. Jie turi ne tik labai stiprų emocinį ryšį, bet ir nemažesnį nusivylimo ir pykčio potencialą.

20

Mūsų kultūroje Mama apibūdinama labai sentimentaliai. Jai skirta Mamos diena, parašyta begalės gražių dainų ir eilėraščių, sukurta filmų. Daugumoje plačiai skambančių tekstų motina apibūdinama kaip antgamtinis žmogus, kuriam niekada netrūksta meilės, užuojautos, švelnumo, išminties, supratimo, stiprybės, energijos ir t. t. Taigi mums visoms norisi, kad mama būtų ideali, nedaranti klaidų ir neturinti trūkumų, o juos pastebėjusios, kaltiname, tarsi tokiam tobulam žmogui jie nepridera.

Kita, ko tikimės kalbėdami apie mamą, yra pagarba. Norėčiau pailiustruoti savo patirtimi. Kartą paauglystėje stipriai susikivirčijome su mama. Aš labai užsispyriau ir nenorėjau pripažinti savo kaltės ir nesileidau į jokias kalbas. Mama išėjo iš kambario ir aš išgirdau ją sakant: „Yra ir mano kaltės dėl to, kokia ji dabar yra.“ Šie žodžiai mano užsispyrimą sutirpdė kaip saulė ledus, pajutau, kaip stipriai myliu mamą ir vertinu jos atvirumą ir nuoširdumą. Pajutau jai didelę pagarbą, nes ji ne kaltino mane, bet prisiėmė atsakomybę už savo klaidas. Dukroms bendraujant su mama didžiausia pagarba parodoma, kai su ja kalbama tiesiai, nuoširdžiai, pasakant, kas skaudu, taip pat ir ką be galo branginate joje. Slėpdamos nuo mamos savo

žurnalas moterims, 2010 pavasaris

mintis, jausmus tik parodome, kad su ja vis dar elgiamės kaip vaikai. Kitas kelias suprasti ir gerbti savo mamą yra klausinėti apie jos istoriją, santykį su savo mama.

Išgirdus mamų istorijų galima labai daug suprasti apie jas pačias.

Mamos santykis su sūnumi ir dukra yra nevienodas. Gimus sūnui, jam nėra teikiama išankstinių lūkesčių, mama žino, kad jis kitoks nei ji. O kai gimsta dukra, moteris dažniausiai nesąmoningai tikisi, kad ji bus panaši į ją ir kelia jai nepagrįstus lūkesčius, pavyzdžiui, kad dukra ją mylės labiau už

Dukra,

jausdama savo mamos viltis, baimes, kompromisus, praradimus ir neišpildytus troškimus gali bandyti „tvarkyti“ mamos gyvenimą pamindama savo pačios tobulėjimą, nustoti gyventi dėl savęs ir gyventi dėl mamos

viską pasaulyje, kad ji jai patiks ir dukra paseks mamos pavyzdžiu, kad gali dukrą padaryti idealia moterimi ir panašiai. Labai svarbu, kad mamos stengtųsi to nesitikėti ir bandytų pažinti savo dukrą tokią, kokia ji yra, kitaip vėliau gali tekti stipriai nusivilti dėl neišsipildžiusių svajonių, o dukra gali pasijusti nepriimtina, galbūt net atstumta dėl to, kokia ji yra.

Amerikiečių rašytoja Nancy Friday sako, kad „dukros sutelkia daug dėmesio į savo mamas ir stengiasi integruoti jas į save“. Dukros stebi savo mamas, norėdamos pamatyti, kokia gali būti jų ateitis.

Tai mūsų pirmoji mokytoja, atskleidžianti, koks yra pasaulis. Keletas moterų pasipasakojo, kad išmoko iš mamos „būti mažesnė už žolę“, t. y. neišsakyti savo poreikių, nuomonės, paklusti valdžiai, neatsižvelgti į save, atsisakyti savo siekių... Nors mama to nemokė žodžiais, tačiau tai aiškiai atsispindėjo jos elgesyje.

Dukra, jausdama savo mamos viltis, baimes, kompromisus, praradimus ir neišpildytus troškimus gali bandyti „tvarkyti“ mamos gyvenimą pamindama savo pačios tobulėjimą, nustoti gyventi dėl savęs ir gyventi dėl mamos. Šiame nesąmoningame vyksme glūdi didelė jėga. Dažnai tokia moteris net suaugusi negali sau leisti turėti daugiau, nei turėjo mama, arba džiaugtis tuo, ko jos mama neturėjo. Tai gali būti ambicijos, nuotykiai, karjera, buvimas mama, o gal gero draugo turėjimas. Dėl to dukra gali jausti stiprų pyktį savo mamai, tarsi mama būtų atsakinga dėl jos nesamoningai padarytos aukos.

Mūsų visuomenėje labai įprasta garsiai ir aiškiai pasakyti, koks elgesys ar žodžiai nėra tinkami, bet dažnai nutylima, ką žmogus padarė gerai. Teigiami dalykai tiesiog laikomi savaime suprantamais, o neigiami koreguotinais. Mamos ištarti žodžiai yra be galo reikšmingi ir svarūs dukters gyvenime.

Gera girdėti dukras prisimenant gražius joms ištartus žodžius, tačiau skaudu, kad net ir praėjus 10 ar 20 metų prisimename, ką neigiamo pasakė apie mus mama, o blogiausia, kad ilgą laiką, dažnai ir visą likusį gyvenimą, tapatiname save su tais žodžiais. Siūlyčiau mamoms, jei subarėte dukrą, pasakėte netinkamą žodį, nepamirškite apie tai su ja pasikalbėti. Pasistenkite išsiaiškinti, kaip ji jaučiasi, pasakykite, kad suklydote, nepamirškite pasakyti ir ką gero galvojate apie ją. Mamos ištarti žodžiai

Gimus sunui,

jam nėra teikiama išankstinių lūkesčių, mama žino, kad jis kitoks nei ji.

O kai gimsta dukra, moteris dažniausiai nesąmoningai tikisi, kad ji bus panaši į ją ir kelia jai nepagrįstus lūkesčius, pavyzdžiui, kad dukra ją mylės labiau už viską pasaulyje, kad ji jai patiks ir dukra paseks mamos pavyzdžiu, kad gali dukrą padaryti idealia moterimi stipriai veikia dukterų asmenybę, požiūrį į save – savivertę, todėl svarbu atkurti pusiausvyrą, kol ji nepradėjo tuo tikėti ir tuo gyventi.

Dukterims siūlyčiau, jei vis dar nešiojatės skaudžius mamos ištartus žodžius, pasikalbėkite apie tai su ja, o jei neturite galimybės to padaryti, pasikalbėkite su artimu žmogumi, kuriuo pasitikite ir žinote, kad nemeluos. Paklauskite, ar jis taip galvoja apie jus, kaip kažkada pasakė mama. Taip pat labai svarbu, kad patikėtumėte tuo, ką išgirsite, ir prisimintumėte, jei ir vėl apniktų tos pačios neigiamos mintys.

Puoselėjant mamos ir dukters ryšį nepaprastai svarbu kartu leisti laiką – taip kuriamas emocinis ryšys. Tuomet ne tik žodžiais, bet ir elgesiu girdime, kad esame svarbios savo mamoms. Tai vėliau irgi atsiliepia dukterų asmeniniam gyvenimui, turi įtakos tarpusavio santykiams, gebėjimui bendrauti su kitais, kuria arba

menkina pasitikėjimą savimi.

Kalbinant kelias moteris apie tai, kas joms labiausiai įstrigo jų santykiuose su mama, viena pasipasakojo, kad labiausiai prisimena pokalbius vakarais, kai kartu susėsdavo prie kavos ar arbatos puodelio, jai neužmirštami šokiai su mama, kai muzika groja visu garsu, o jos šėlsta kambary su dainomis ir šokiais. Kita moteris prisimena sėdėdavusi mamai ant kelių net ir suaugusi ir galėdavusi prisiglausti, o mama kasydavo jai nugarą, taip pat kai dainuodavo kartu. Šios moterys buvo apdovanotos ne tik artimais pokalbiais, šokiais, fiziniu prisilietimu viena prie kitos, akių šviesa ir šypsena, bet per tai jos išgyveno ir savęs patvirtinimą, ir abipusį ryšį, tarsi teigiantį, kad „būti manimi ir tavimi yra gera. Būti moterimi su jos džiaugsmais ir vargais yra gera“.

Lina Ulčinienė Psichologė-konsultantė

K e l e ta s pa s i ū ly m ų i r pa s va r s t y m ų

Jeigu esate pasiruošusios iššūkiui geriau pažinti savo dukrą ir gerinti jūsų abiejų santykius, pabandykite paklausti jos, kaip ji augintų savo vaikus, jeigu būtų mama. Išgirsite daug įdomių dalykų, tik svarbu nepradėti gintis ir suvokti tai, ką ji sako, kaip jos nuomonę, o ne kritiką.

Jei mamos nebėra arba jei neįmanoma su ja pasikalbėti, raginčiau ieškoti moterų, kurios galėtų jums atstoti mamas, kurios jums skirs laiko, kalbės jums žodžius, kurių jums taip reikia.

Svarbiausia, kad patikėtumėte jomis.

Galbūt kai kurios iš jūsų perskaičiusios straipsnį nuliūdote, pasijutote kaltos ir susirūpinote, kas jums ne taip, siūlyčiau pakeisti kaltę sukeliantį klausimą į kitą: „ką galėčiau pakeisti?“ Pažvelkite į šiuos jausmus kaip į galimybę suvokti, kas jus taip skaudina ir trukdo tobulėti. Mes nė vienas negalime pakeisti praeities, bet galime prisiimti atsakomybę už save, savo mintis ir jausmus, suprasti savo santykį su mama ir kaip jis mus formavo, tuomet keisti, kas nepriimtina, jei yra poreikis, gedėti, bet nepasilikti tokios būklės, kai jaučiamės nepriimtinos, nemylimos ir norisi tik kaltinti. Kviečiu jus keistis...

21

SS m a n o

b r a n g i a u s i e j i

krynia

K

iekviena iš mūsų kažką paveldėjome – kas gražią nosies formą, kas garbanotus plaukus, žydras akis ar gražią taliją. Galima sakyti, kai kurioms iš mūsų dar labiau pasisekė – jos palikimo gavo prabangią komodą ar daugelį metų kauptą knygų biblioteką, giminės papuošalų dėželę ar netgi dviejų galų trobą.

Paveldėtoja esu ir aš. Jeigu atvirai – turtinga. Paveldėtoja žemaitiškų vasarų, suguldytų į didelę prisiminimų skrynią.

Man patinka atvėrus jos dangtį paslapčia išsitraukti dienas, praleistas pas močiutę.

Viena iš brangenybių – palėpė. Norint į ją patekti reikėjo tik pasukti didžiulį metalinį raktą, kuris dieną ir naktį gyveno spynoje. Bėda ta, kad savavališkai lipti „ant aukšto“ buvo griežtai draudžiama.

Bet... kartais paslapčia ir su baime aš pasukdavau raktą ir nekvėpuodama užkopdavau išdavikiškai girgždančiais laiptais į praeities šalį. Tiesą sakant, nieko ypatinga „ant to aukšto“ nebūdavo, tik daug dulkių, drožlių kvapo ir jose paskendusių be galo senų daiktų: mamos sąsiuvinių, knygų, paltų, lėlių... Norėdavau tik vieno – kad manęs kuo ilgiau niekas nepasigestų ir neieškotų. Galėjau dienų dienas ten sėdėti ir vartyti geltonus knygų lapus.

Man smagu prisiminti, kaip su močiute (ji gyva) skubėdavome per lietų su dideliais senoviškais skėčiais (kokie jie gražūs) į jos darbą. O dirbo močiutė saldainių parduotuvės valytoja. Įsivaizduojate, saldainių! Mano mama visada nerimaudavo, kad grįžusi po atostogų neįtilpsiu į uniformą. Saldumynų man tikrai netrūko, bet smagiausia būdavo sėdėti ant didelių svarstyklių ir stebėti žmones. Dažnai į parduotuvę užklysdavo murzinų, susivėlusių vaikų. Jie prašinėdavo saldainių. Taip širdį sopėjo dėl tų 22

vaikučių, galvodavau: parsivesčiau juos namo, išprausčiau, sušukuočiau, gražiai aprengčiau.

Kol močiutė išplaudavo parduotuvę, daug minčių ir svajonių praskriedavo galvoje. O paskui visada užeidavome į knygyną ir močiutė nupirkdavo knygą.

Jos man iki šiol skaniai kvepia. O jei nupirkdavo lėlytę ar kitą kokį žaislą, liepdavo nesakyti prosenelei, nes ši griežtai drausdavo lepinti vaikus.

Buvo tokia valkata Petronė. Kiek turėjo ji drabužių, tiek ir vilkėjo. Prisirengusi kaip kopūstas žiemą vasarą ji vaikščiojo po Telšius. Mus, vaikus, vyresnieji ja gąsdindavo. Nevalgai – ateis Petronė ir viską suvalgys, nueisi kur per toli nuo namų – Petronė pagaus... Mes jos bijojome, labai bijojome. Ji užklysdavo ir į mūsų kiemą.

Bėgdavome cypdami laukais. Kartą įsidrąsinau. Paprašiau, kad močiutė įpiltų „zacirkos“ (žemaitiška sriuba). Atsargiai ją nunešiau už malkinės prie apvalaus senoviško stalo, skirto sukapoti, ir pasislėpusi laukiau, kol ateis Petronė. Kaip aš džiaugiausi, kai lėkštę radau tuščią.

Kiekvienas

iš mūsų kažką paveldime, bet amžinas išlieka tik į širdį sukrautas paveldas

žurnalas moterims, 2010 pavasaris

Teko ir po kiemą pakaukšėti su dar senelio drožtomis klumpėmis. O kokios jos nepatogios! Siaubas! Neįsivaizduoju, kaip žmonės su jomis galėjo ne tik dirbti, šokti, bet ir vaikščioti – toks skausmas.

Nesistebiu, kad klumpių močiutė neišsaugojo. Ir iš viso – nuo basų kojų, šildomų karvės mėšle, iki „Reno“ batų – koks įvairialypis žmogaus patyrimas.

Kita mano brangenybė, saugoma skrynioje, yra lėlių namelis. Į jį mes kartais sutilpdavome net trise. Tai buvo šuns Džonio būda. Joje mes slėpdavomės ir lietui lyjant, kad tik nevarytų į trobą.

Turėjau arklį – didelį, grakštų, su išlenktu liemeniu. Ne kartą nuo jo nudribau, bet ropšdavausi atgal. Močiutei sunkiai sekėsi net valgyti prišaukti, niekaip neiškrapštydavo manęs nuo senos alyvinės obels šakos.

Pasiėmę su močiute „krežį“ eidavome į mišką čiobrelių rinkti, genių ir voverių stebėti, triušiams žolės skinti. Nueidavome toli toli laukais ir miško takeliais.

Nuo to laiko nebuvo vasaros, kad aš čiobrelių neprisirinkčiau. Visą žiemą geriame džiovintų prisiminimų maišą.

Labai bijojau perkūno. Palįsdavau po stalu, kol močiutė iš tvarto grįždavo, ir prašydavau, kad tas perkūnas, su garsiais ratais dangum važiuojantis, aplenktų mūsų namus.

Neįmanoma ir išpasakoti apie visus lobius – gėlių darželio kvapus, saujeles žemuogių, suvertas ant smilgų, ir

Iš kelionės dienoraščio po Šv. Žemę (Izraelį)

Kita mano brangenybė,

saugoma skrynioje, yra lėlių namelis. Į jį mes kartais sutilpdavome net trise. Tai buvo šuns Džonio būda. Joje mes slėpdavomės ir lietui lyjant, kad tik nevarytų į trobą nukritusius didžiulius obuolius, kuriuos mėgdavo lesti vištos.

Be prisiminimų skrynios, iš močiutės dar paveldėjau tikėjimą. Klūpodavau prie močiutės lovos kabančio paveikslo „Jėzus alyvų kalne“ ir prašydavau Dievulio, kad naktį neprisiusiočiau į lovą. Nors dažnai maldos ir nebuvo išklausytos, o ryte džiaudavome gėdingas paklodes, labai norėjau kuo daugiau sužinoti apie Jėzų, gyvenimo prasmę ir mirtį.

Ypač bijojau pastarosios. Labai norėjau gyventi amžinai.

Negalėjau pakęsti dūdų orkestro muzikos, kuris per miestą lydėdavo „nabašninką“ į kapus. Užsikimšdavau ausis nuo to kraupaus garso. Močiutė buvo tas žmogus, kuris mokė „Tėve mūsų“, mokė paprastais ir savais žodžiais kalbėtis su savo Kūrėju.

Kiekvienas iš mūsų kažką paveldime, bet amžinas išlieka tik į širdį sukrautas paveldas – drauge skintos ramunės, laikas, praleistas sėdint ant kalno ir stebint dundantį traukinį, rankų prisilietimas trenkant galvą beržų užpilu, patikėtos jaunystės paslaptys, meilės istorijos, pirmosios maldos ir nuoširdi draugystė tarp mažo ir seno, kuris net nenujaučia, kad sukrovė didelę kraičio skrynią.

2009 m. spalis Kelionę pradėjome dar Vilniaus oro uoste. Susipažinome, bandėme prisiminti vardus, kas iš kur... juk susirinkome iš visų Lietuvos kampelių, vedami pačių įvairiausių intencijų. O sugrįžome į tą patį Vilnių visi visai kitokie – sunku buvo išsiskirti, išsakyti patirtus įspūdžius ir jausmus... kažkas tarsi mus suvienijo gana giliai dvasioje... „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 1) – prieš du tūkstančius metų Jis gimė tolimoje Palestinos žemėje ir gavo Jėzaus vardą. Ten augo, dirbo, vaikščiojo po miestus ir kaimus mokydamas žmones. Jeruzalėje buvo nukankintas ir garbingai prisikėlė. Jau vien dėl to, žemė kurioje jis gyveno, yra brangi kiekvienam krikščioniui. Ne veltui visais laikais tūkstančiai maldininkų keliavo aplankyti Jėzaus gyvenimą ir darbus menančių vietų. Per tą laiką žemės veidas ne kartą keitėsi.

Apsilankymas vietovėse, kuriose vyko Šventraščio minimi įvykiai, gali daug ką atskleisti...“ Iš Piligrimo vadovo po Šv. Žemę, kun. L. Virbalas

Kelionės datos:

Kovo 25–balandžio 2 d. 2010 m. (Izraelis– Palestina) Verbų sekmadienis Jeruzalėje!

Kaina: 3700 Lt (viskas įskaičiuota) Balandžio 11–20 d. 2010 m. (Izraelis–Jordanija) Nebo kalnas, Petra Kaina: 4000 Lt (+ 100 USD už Jordos vizą, Petra) Spalio 1–10 d. 2010 m. (Izraelis) 4 dienos – žygis pėsčiomis per Judėjos dykumą. (Organizuojame kartu su VAJC) Kaina – apie 3800 lt Spalio 22–30 d. 2010 m. (Izraelis–Palestina) Kaina: 3700 Lt (viskas įskaičiuota) Lapkritis, 2010 m. – (Izraelis–Jordanija) Kaina – apie 4200 Lt Reda Uksaitė, kelionių vadovė „Quo vadis LT“

Visos piligriminės kelionės

www.quovadislt.lt

Rosana Subačienė 23

m a n o

v e r t y b ė s

T

Tad dabar,

Izraeli, klausyk įstatų ir įsakų, kurių aš jus mokau laikytis, kad išliktumėte gyvi įžengti ir paveldėti kraštą, kurį Viešpats, jūsų protėvių Dievas, jums duoda.

Įst 4, 1

Tačiau

būk atidus ir nuoširdžiai saugokis, kad neužmirštum dalykų, kuriuos matei savo akimis, ir kad neleistum jiems išslysti iš savo širdies per visas gyvenimo dienas. Mokyk jų savo vaikus ir vaikų vaikus.

Įst 4, 9

24

žurnalas moterims, 2010 pavasaris

Turtas,

paliktas vaikams, gali būti greitai prarastas; bet dorybės palikimas – geras vardas ir nesuteršta reputacija – išliks amžinai.

Jeigu triūsiantys tam, kad paliktų turtų savo vaikams, bent pusę savo pastangų skirtų ugdyti dorus jų įpročius, kaip daug labiau jie vaikams pasitarnautų. Net pati didžiausia nuosavybė iš vaiko gali būti atimta, bet dorybė liks jam visada.

Williamas Grahamas Summeris

Geriausias

palikimas, kokį tik gali palikti savo vaikams tėvai, yra kelios minutės dėmesio kasdien.

M. Grundler 25

m a n o

v e r t y b ė s

Žvakė su raudona rože

M

ano penkerių metų dukrytė Elzytė liepė nupirkti žvakę – didelę, gražią, storą, išraitytą, papuoštą raudona rože, nors ir netikra, – mirusiai jos draugės mamytei.

Nepaprastai ramu kaip šventovėje, dega daug žvakių, tiek daug baltų gėlių.

Girdisi rožinio melodijos, moterys gieda darydamos dideles pauzes ir tai sukelia įtampą.

Visa šeima stovime prie ką tik 33-ųjų metų sulaukusios moters, jos kūnas papuoštas nuostabia rožine suknele, kaklas dailiai aprištas šaliu, baltos lyg sniegas pirštinės dengia mažus jos pirštelius. Tokia graži ir besišypsanti, galva ant aukštesnės pagalvės, matyt, kad jos dukrytė geriau ją matytų, nes ji dar tokia maža, jai tik šešeri. Mergytė neviltingai sėdi ant tetos kelių ir žiūri į mus.

Man neramu, nes ką tik prieš kelis mėnesius čia, šitoje vietoje, gulėjo mano močiutė, užauginusi mane, buvusi man kaip motina, mirusi ant mano rankų, bet vis dar gyva, vis dar su manimi.

Galiausiai atsigręžiu į mergytę, aplinkui nieko nepažįstu, matytas tik jos tėtis.

Jau pusę metų mergaitė geriausia mano Elzbietėlės draugė. Ji tokia maža ir išsigandusi. Paimu už rankytės ir nusivedu atsisėsti greta mūsų šeimos.

Artimieji nuščiūva, pasigirsta kuždesiai. O, kad ji – velionė – taip pasiimtų savo dukrytę ir nusivestų su savimi, graži, rimta, GYVA! O dabar veduosi aš – svetima.

Kodėl taip atsitiko, kodėl tą rytą reikėjo užbaigti savo būtį?! Kas galėjo nutikti, kad būtų taip tamsu, kad sieloje neliktų nei kertelės šviesos, nei tikėjimo

26

Dievu ar nors gyvenimu, vaikeliu, vyru, artimaisiais? „Niekas nežino, – ją tyliai teisinu, bet jokia malda man nesiriša, o širdis linksta į mergytę. – Kaip ji, ką ji mąsto, ko tyli?“ Pradedu suprasti velionę, turiu vilties, jog ji atsiprašė savojo Dievo už kaltes, turiu vilties, kad tai gali padaryti tik jau sąmonę praradęs žmogus... Šalia moteris papasakoja, jog velionė sakydavusi, jog ji niekam nereikalinga, mergytę ir taip kas nors užaugins. Dieve mano, kaip norisi sugrąžinti laiką, pakviesti velionę moteriškai pasišnekėti, paliūdėti, pasidžiaugti mergytėmis, pasidalinti rūpesčiais, galiausiai, kuo nors padėti. Matau jos vyro žvilgsnį – jo akys neturi spindesio tarsi mirusios, neturi vilties, jo meilės nebėra, nebėra jo vaiko motinos, nebėra gyvenimo kartu.

Visada galvojau, kad sutikusi Elzytės draugės mamą būtinai užkalbinsiu. Tarp mūsų turėtų būti kažkas bendra, kad mūsų mergytės taip gražiai draugauja.

Deja, per tą pusmetį jos taip ir nesutikau, mūsų keliai prasilenkdavo, nors mergytės tame pačiame darželyje, toje pačioje grupėje.

Už durų mano dukterys ir ji – maža, persigandusi, bet guvi. Elzbietėlė dovanoja angelėlį; pririšu jį prie striukytės užtrauktuko ir kalbu, kad mamytė bus jos angelėlis, kad ją saugos ir bus visada šalia, tik nematoma. Taip dažnai sakau savo dukrelėms – kad visada esu šalia jų, kad esu darbe kūnu, o su jomis nematoma – siela; drąsinu ir tada, kai joms sunku ar vyksta kažkas svarbaus, kai liūdna ir nesmagu kur nors eiti, ką nors nuveikti.

Ir apie Dievą kalbu. Išleisdama vyresnėlę į pirmą klasę sakiau jai, jog paimtų Jėzų už dešinės rankos, Mariją už kairės, kad jos globėja eis priekyje, angelai už jos, o ir aš dar būsiu nematoma, taigi su tokia apsauga, visai nebaisu.

Mergytė sutrikusi, tik linksi galvytę.

Elzbietėlė jai dovanoja dar ir vaikštantį ir šokantį šuniuką, knygelę, bet vis tiek matau, kaip jai negera. Mergaitės geria arbatą, plepa, suaugę aplink stebi jų gyvybingumą ir visiems ramiau, nebe taip baisu, kad už kitų durų velionė.

Nors taip buvo visai neseniai, mergytę pamilau iš karto. Ačiū jos tėveliui, kad leidžia ją globoti. To prašau ir jos velionės mamos. Vis galvoju, ką jai pasakytų mamytė, lydžiu ją mintimis. Ji turi daug globėjų: šaunų tėtį ir senelius, daug pusseserių – ji ne viena. Kol augs mano duk­ relė, kol abi draugaus, sakau, prisidėsiu ir aš. Kažkodėl labai to noriu.

Aš ne pavyzdys. Tvirtai tikiu, jog ją globoja ir velionė mamytė, ji tikrai jai

Visada galvojau, kad sutikusi Elzytės draugės

mamą būtinai užkalbinsiu. Tarp mūsų turėtų būti kažkas bendra, kad mūsų mergytės taip gražiai draugauja

žurnalas moterims, 2010 pavasaris

kuponas

Dovanų

Prenumeruodami būtinai nurodykite gavėjo (ne savo) adresą!

Dovanokite šiandien – J apmokėkite rytoj!

atsiųs reikiamų, tinkamų žmonių. Mano dukrelė labai nori aplankyti savo draugės mamytės kapelį, labai norėjo uždegti per Vėlines žvakutę, ji net verkė, kad jos draugei taip blogai ir man vieną vakarą stipriai apsikabinusi pažadėjo, jog bėdoje ji niekada savo draugės nepaliks, nepaliks ir manęs. Turėjau pažadėti, kad ir aš jos niekada niekada nepaliksiu.

Vieną vakarą vilkėdamos sukneles – Elzbietėlė – angelo, mergytė – princesės – abi žaidė: – Mano lėlytė mirė, mano lėlytė mirė, angele, nunešk ją į dangų, – sako mergytė.

– Nešuuuuuuuuuuuu! – šaukia dukrytė.

– Dar kartą pabandykime, – įsijautusi mergaitė. – Mano lėlytė mirė, mano lėlytė mirė, angele, nunešk ją į dangų, – šaukia mergaitė.

– Nešuuuuuuuuuuuuuuuu! – manoji dukrytė lėlytę pakelia aukštai aukštai kiek tik gali, užsilipusi ant lovos, labai švelniai ir atsargiai, ir jos abi palydi lėlytę į dangų.

O mergytė vis prašo pabandyti dar kartą.

Kaip tik tąkart užėjusi į vaikų kambarį nuo šių žodžių likau be žado.

Kodėl „pabandykime“? Ar mergytei dėl to saugiau? Ką ji mąsto apie mamytę, apie dangų, apie tai, kodėl ji ten, o ne su ja dabar? Matau, kaip mergytė vengia kalbėti apie mamą, per šermenis vis kartojusi, kad mamytė susirgo ir ją išvežė į ligoninę.

Dieve mano, ar mergaitė suprato, kur jos mamytė, ir kas bus, kai ji suvoks, jog mama niekada negrįš. Kur mamos šiluma, meilė be išskaičiavimo kasdienybėje, kur šiltas pyragas ir bučinys, kur skani arbata ant stalo, o kur svajonės, pasakos, sapnai...

Rėkiu visa gerkle, šaukiu visa savo širdimi: „Mielosios, neišeikit šitaip, nepalikit VAIKŲ.

Dėl DIEVO, dėl GYVENIMO, dėl savęs... ir dėl savo visada MAŽUTĖLIŲ“.

Dovanų kuponas nėra prenumeratos patvirtinimo dokumentas.

Prenumerata įsigalioja tik ją apmokėjus!

mergaitė suprato, kur jos mamytė, ir kas bus, kai ji suvoks, jog mama niekada negrįš

ei kartais skubiai prireiks dovanos artimai moteriai, nepulkite karštligiškai pirkti pirmos pasitaikiusios dovanos – padovanokite šį kuponą. O prenumeratą galėsite apmokėti įprastais būdais (pašto skyriuose ar svetainėje www.tapati.lt) Jums patogiu laiku. Redakcijos apie tai informuoti nereikia. Kad prenumeratorius gautų jau artimiausią numerį, apmokėjimas turi būti atliktas likus 3 savaitėms iki numerio pasirodymo.

Dieve mano, ar

Elzytės mama

27

Žurnalas

Dovanu kuponas

Dovana, kuri drąsina kiekvieną dieną.

– žurnalas nuoširdumo pasiilgusiai moteriai

Tu turi daugiau, nei gali suvokti.

Aukoji save kasdien.

Puoselėji grožį.

Atspindi savo Kūrėją.

Tiki Dievo pagalba.

Ieškai tiesos ir prasmės.

Su džiaugsmu Tau dovanoju žurnalo „Tapati“ prenumerata,

Tavo ................................

28

– nuoširdumo išsiilgusiai moteriai

žurnalas moterims, 2010 pavasaris

Būsime dėkingi už paramą VšĮ „Abigailė“, įm. kodas 302300533 a. s. LT767044060006743043 AB „SEB Vilniaus bankas“, banko kodas 70440

Prenumerata 2010 metams!

Padovanokite sau dovaną – TAPAČIOS prenumeratą 2010 metams ir nepraleisite nė vieno numerio.

Prenumeruoti galite: 1. Lietuvos pašto skyriuose 2. Internetu: a) Lietuvos pašto svetainėje http://www.prenum.katalogas.lt/ prenum2010/ – tik Lietuvoje. b) Žurnalo TAPATI svetainėje www.tapati.lt – Lietuvoje ir užsienyje

www.tapati.lt siūlome įsigyti knygas

29

M

Mamai Laiškas

Š

is laiškas skirtas tau, mano Mama. Džiaugiuosi, kad galiu už tiek daug tau padėkoti. Visko neapsakysiu, bet labai norėtųsi prisiminti keletą vaikystės įvykių, nes dabar juose įžvelgiu kur kas daugiau nei tada.

Buvau dar pradinukė. Mano tarybinėje vaikystėje nebuvo spalvingų drabužių, o tu daugybę vakarų iš plonų siūlų mezgei man sodriai vyšninį megztuką su gobtuvu ir užtrauktuku. Jis buvo be galo gražus mums abiem. Tą pavasario rytą, vilkėdama šiuo megztuku ir žingsniuodama į mokyklą, jaučiausi ypatinga… Atėjusi į pamokas pasikabinau jį klasės drabužinėje ir tada mačiau jį paskutinį kartą.

Po pamokų verkdama ieškojau megztuko po visą mokyklą, o kai grįžau namo, tu apkabinai mane, guodei ir sakei, kad tas, kuris pavogė, vis tiek nebus laimingas… Man liepei neverkti dėl jo, o kaip jauteisi tu, tada negalvojau…

Atmintyje iškyla epizodas, kai abi buvome Maskvoje ir ten man darė akių operaciją. Prisimenu tik save – bet tu, kaip visada, buvai šalia. Po operacijos praėjus vos keletui valandų grįžome pas draugus. Netrukus nuskausminamųjų vaistų poveikis praėjo ir man tiesiog norėjosi draskytis ir lipti sienomis… Ką tada jautei tu, Mama? Iškovojusi kelionę, pramynusi taką į šią kliniką, o paskui žiūrėdama į mano skausmą? Ir apie tai tuomet negalvojau…

Praėjo dar keletas metų. Aš jau mergina. Vakare išeinu ir prašau manęs nelaukti, nesirūpinti, nes nebesu maža.

Tačiau grįždama namo pirmą valandą nakties taip trokštu trečiame mūsų namo aukšte išvysti blankią stalinės lempos šviesą… Ir langas šviečia – vienintelis devynaukštyje… Žinau, kad tu 30

jau pamatei mane, Mama, ir tavo budrus pilnas meilės žvilgsnis lydės mane iki pat durų. Man pasidaro šilta ir ramu širdy… Tada nepadėkojau, kad laukei, tik burbtelėjau, kad nereikėjo to daryti ir kad nieko man neatsitiks…

Pažaiskime, mama, pažiūrėk, mama, paklausyk, mama, padėk, mama... Mes kartu ėjome į klasikinės muzikos koncertus, kartu vaikščiojome po Ermitažo sales Peterburge, gėrėjomės Peterhofo fontanais. Visada, kai man reikėjo, buvai šalia ir nepristigai man laiko, o aš apie tave nemąsčiau. Bet atėjo diena, kai jau būdama studentė apstulbau suvokusi, kaip mažai tave pažįstu ir kad jei nebūtumei mano mama, man būtų garbė su tavimi draugauti. Dabar tai – malonė.

Laikas bėgo, aš ištekėjau ir į tavo gyvenimą atėjo vaikaičiai. Juos pamilai besąlygiškai, kaip ir mus, savo tris dukras. Laikydama ant rankų mano pirmagimį svarstei, kokią dovaną galėtumei jam padovanoti. Jam ir kitiems vaikams nutarei padovanoti rusų kalbą. Pati būdama slavė, bet puikiai mokėdama lietuviškai, apsisprendei su savo vaikaičiais kalbėti tik rusiškai. Visi šeši tavo vaikaičiai net nepa-

Visada, kai man

reikėjo, buvai šalia ir nepristigai man laiko

žurnalas moterims, 2010 pavasaris

stebėjo, kaip išmoko kalbėti, skaityti ir rašyti šia kalba, nors tau priversti dešimčiai minučių susikaupti dūkstantį vaikaitį kainavo nemažai vidinių pastangų ir begales mažų gudrybių...

Vaikaičiams padovanojai ir kitą dovaną – pagarbą jų tėčiui ir mamai, visišką jų autoriteto pripažinimą. Padovanojai jiems dėmesį, nepaliovei domėtis jų žaidimais, svajonėmis, mažomis ir didelėmis pergalėmis.

Tapai nuostabia močiute, bet mamos aš nepraradau. Kartais ateini į svečius ir sakai: „Šiandien aš noriu pabendrauti su savo dukrele, o jūs, vaikaičiai, bėkit žaisti ir kurį laiką netrukdykit.“ O man taip gera vėl pasijusti vaiku, be rūpesčių čiauškiančiu apie viską, kas šauna į galvą. Pasidaro lengva kaip vaikystėje.

Ačiū, Mama, kad niekada nesikiši į mano šeimos reikalus, o apie mano vyrą šneki tik gerai ir labai gerai.

Ačiū tau, kad išleidi mus su vyru į pasimatymus ir mes galime praleisti vakarą dviese.

Ačiū, kad kartu su tavimi galime valandėlei išbėgti į kavinę ir ten, pasislėpusios nuo visų, esame tiesiog mama ir dukra.

Ačiū tau, kad kai aš pažinau ir pamilau Kristų, tu atidžiai išklausei mane ir – o, stebukle, – atvėrei savo širdį ir gyvenimą Jam. Ačiū tau, kad dabar mes galime šnekėtis ne tik apie gyvenimą, jo išbandymus ir džiaugsmus, bet ir apie mirtį, kuri, kaip mes abi tikime, nėra gyvenimo pabaiga.

Todėl dar kartą kartoju – ačiū tau, Mama. Tavo dėka į mano gyvenimą atėjo Dievo gerumas.

Tavo duktė Diana

A N Þ E L I KO S C H O L I N O S Ð O K I O T E AT R O S P E K TA K L I S CHOREOGRAFË ANÞELIKA CHOLINA S C E N O G R A FA S M A R I J U S J ACO V S K I S K O S T I U M Ø D A I L I N I N K A S J U OZ A S S TAT K E V I Č I U S VYRAI

AUDRIUS BRUŽAS KI R I L AS GLUŠA J EVAS TADAS GRYN LEONAR DAS POBE DONOSCEVAS M A N TA S V A I T I E K Ū N A S

MOTERYS

K R I S T I N A G A L A LY T Ė R Ū TA J U O DZ E V I Č I Ū T Ė M A R G A R I TA M A K E J E VA J E K AT E R I N A R O M A N KO VA IEVA SVETICK AITĖ

W W W . A C H . LT

vyrai IR moterys kovo 8 d. | 19.00 | Moterų dainos | Ūkio banko teatro arena, Vilnius kovo 11 d. | 18.00 | Moterų dainos | Kultūros ir komunikacijos centras, Alytus kovo 13 d. | 19.00 | Vyrai ir moterys | Ūkio banko teatro arena, Vilnius Teatro dienraštis

Teatro televizija

Teatro radijo stotis

Teatro spaustuvė

Teatro žurnalas

Ach teatro rėmėjai:

kovo 19 d. | 19.00 | Vyrai ir moterys | „Girstučio“ kultūros centras, Kaunas balandžio 15 d. | 19.00 | Vyrai ir moterys | „Girstučio“ kultūros centras, Kaunas balandžio 18 d. | 18.00 | Tango in Fa | Ūkio banko teatro arena, Vilnius K U LT Ū R O S R Ė M I M O F O N D A S

LR kultūros ministerija

Bilietus platina

Su „Laisvalaikio“ kortele — 15% nuolaida 2 bilietams

31

E

k l a u s i m a i

a t s a k y m a i

E

su pastebėjusi, jog žmonės, ypač jaunesnės kartos, pamėgo savo namus puošti senoviniais baldais ar interjero detalėmis. Būtų įdomu sužinoti jūsų nuomonę, kam reikia tempti senovinius daiktus iš praeities į dabartį, kai aplink yra tiek naujų dalykų. Ar čia tiesiog tokia mada, ar visgi esama ko nors prasmingesnio, gilesnio?

Tikriausiai sunku būtų surasti vieną ir tikslų atsakymą. Vienaip ar kitaip elgiamasi dėl įvairiausių motyvų. Tik viena gal yra bendra – labai dažnai žmonės siekia to, ko nėra patyrę ar turėję, arba stengiasi atsikratyti visko, kas juos sieja su jiems nepriimtina praeitimi. Būtų galima daryti prielaidą, jog vyresnės kartos žmonės, gyvenę mažesnių galimybių ir didesnių suvaržymų laikotarpiu, svajojo apie kažką šviesaus ir geresnio savo vaikams. Todėl dabartinis pastarųjų noras susirankioti senienas ir jomis „užgriozti“ naujus butus gali būti nesuprantamas ar net piktinantis.

Ar pastebėjote, jog tam tikrame gyvenimo etape neretam ateina noras domėtis savo giminystės ryšiais, imti dėlioti tarsi šaką prie šakos savo genealoginį medį. Tuomet klausinėjame tėvų ir senolių, kaip jie gyveno ir išgyveno savo gyvenimo istorijas. Kiti ima tempti į modernius butus iš močiučių palėpių seniai pamirštas skrynias, verpimo ratelius ir kitus rakandus, kurie bylotų apie praei-

tį ir būdami naujoje erdvėje tarsi šaukte šauktų, kad yra nepamiršti ir kažkodėl vis dar svarbūs. Sakysite, nauja mada atėjo...

Galbūt ir ji. Tačiau noriu tikėti, jog tuose bandymuose slypi ir gilus noras, gal net nesąmoningas, atrasti ką nors, kas sietų mus su šeimos ar net tautos istorija. Juk tikrai beveik visi turime smulkių, išoriškai žiūrint, visai nereikšmingų daiktų, kuriuos saugome, vežiojamės iš vienos vietos į kitą, nes jie mums brangūs mūsų pačių ar mums artimų žmonių išgyventais prisiminimais.

Ypač sunkiais gyvenimo etapais žmogus instinktyviai ieško kažko, į ką galėtų atsiremti, atsispirti, kad galėtų tęsti savo vidinę ir išorinę kelionę, pasisemti trūkstamos išminties, tvirtybės ir tikėjimo.

Esame apdovanoti, jei turime šalia tuos, kurie, anot Clarissos Pinkolos Estes, knygos „Bėgančios su vilkais“ autorės, gali mums pasakyti: „Nepamiršk mūsų ir nepamiršk, už ką mes kentėjome“. Čia autorės vartojamas žodis „kentėti“ nereiškia būti auka, o veikiau nusako drąsą

grėsmės akivaizdoje, tvirtybę ir orumą, tai, kad net jei iki galo ir nesuvoki susidariusios padėties ar likimo, privalai padaryti viską, kas tavo valioje.

Tik neretai šioje vietoje susiduriame su paradoksais. Taip, kaip vieni atkakliai ieško atspirties kitų išgyvenimuose, patirtyse, gyvenimo istorijose, taip kiti su nė kiek nemenkesniu atkaklumu tvirtina neturį kuo pasidalinti arba kad jų patirtis, būdama tokia neigiama, yra visai nereikšminga ir neverta jokio dėmesio.

Kaip greitai to, kas privertė mus skausmingai išgyventi, mes linkę „neprisiminti“, tiesiog „išmesti“ iš savo atminties ir širdies. Dažnokai tenka girdėti pasižadėjimus, kad jau „nuo dabar pradėsiu naują gyvenimą“, tai, kas buvo, užbraukiu ir atverčiu švarų baltą gyvenimo knygos lapą. Taip, jei būtų įmanoma, daugelio iš mūsų gyvenimo knygose būtų tuščių, neprirašytų lapų. Keistokai turėtų atrodyti.

Romėnų filosofas Epiktetas, gyvenęs I šimtmetyje prieš Kristų, yra pasa-

Sugalvokite norą ir paleiskite jį į žvaigždes!

Specializuota dangaus žibintų parduotuvė www.jonvabalis.lt Tel. (8~673) 35 120 Sako, norai išsipildo....

Ne patys dalykai,

bet galvojimas apie juos suerzina žmones

kęs: „Ne patys dalykai, bet galvojimas apie juos suerzina žmones.“ Tiksliau sakant, negatyvus galvojimas. Skirtingas įvykių išaiškinimas sukelia skirtingus jausmus. Iškreiptas (negatyvus) galvojimas sukelia iškreiptus (negatyvius) jausmus. Taigi norint atitaisyti jausmus reikia atitaisyti iškreiptas pažiūras į save, aplinką ir gyvenimą apskritai.

Jei skaudžios patirtys, traumuojantys įvykiai, nepasisekę gyvenimo scenarijai įtvirtina mumyse neigiamą mąstymą – „niekam aš nerūpiu, esu nieko vertas, nieko nesugebu ir pan.“, tai jį atitinkamai lydės ir menkavertiškumo, gėdos, kaltės, bejėgiškumo, liūdesio ar net pykčio, sumišusio su kartėliu, ir panašūs jausmai. Dažnai mąstome, kad vertinga ir saugotina yra tiktai tai, kas buvo gražu, kas kelia mums malonius prisiminimus, kas neskaudina, ką kitiems gali parodyti ir pasididžiuoti. O ką gi daryti su mus sužeidusiais išgyvenimais, prisiminimais? Juk jie liudininkai mūsų neišverktų ašarų, iškentėtų, bet įveiktų kliūčių, su didžiuliu atsidavimu ir meile puoselėtų santykių, kurie gal ir baigėsi išdavyste, bet kartu mus praturtino. Šį sąrašą galima būtų tęsti ilgai. Kognityvinėje terapijoje taikomas vadinamasis ABC modelis: A – įvykis, patyrimas (activating event), B – įsitikinimai, t. y. asmens racionali ir neracionali galvosena apie tą įvykį (belief system), C – padariniai, t. y. išgyvenimų sukelti jausmai (consequences). Galbūt galvojame, kad tam tikri gyvenimo įvykiai, sprendimai ir aplinkybės yra be galo gėdingi, nedovanotini, niekingi, todėl stengiamės juos „nukišti“ į giliausias sielos kertes ir išmesti viską, kas galėtų tai paliudyti. Bet tai netiesa. Visi mes klystame, sakome ir darome netinkamus dalykus, nes kartais nieko geresnio nesugalvojame arba nesugebame numatyti savo elgesio padarinių. Taigi viskas priklauso ne nuo paties įvykio, bet nuo mūsų požiūrio į jį. „Gyvenau gatvėje, pasislėpęs šešėlyje, ir stebėjau saulėje žvilgančius kaimynų sodus. Jaučiausi begalinis vargšas ir beldžiausi į jų duris. Kuo gausiau jie mane šelpė, tuo labiau įsisąmonindavau, kad esu elgeta. Kol vieną rytą netikėtai atsivėrus durims aš prabudau, tai tu atėjai prašyti išmaldos iš manęs. Apimtas jaudulio sudaužiau savo skrynios dangtį ir nustebęs atradau savo turtus“ (R. Tagore). Visos mūsų „asmeninės istorijos, švytinčios ne kaip karūnos brangakmeniai, o kaip juodas žvirgždas, įstrigęs po sielos oda“ (Clarissa Pinkola Estes), tai pat yra mūsų turtas, tas vidinis, dvasinis paveldas, kuriuo dalydamiesi praturtėjame patys.

Tai nedelskite ir pakelkite savo sielos skrynių dangčius, tik apsidairykite – aplink jus tiek daug prašančių išmaldos.

Su meile ir pagarba, Asta Strigockaitė

33

s v e i k a t a

ar

GMO

?

turės poveikį ateities kartoms

P

roduktai iš genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) vertinami labai skirtingai ir prieštaringai ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.

GMO kelia nerimą jau vien dėl to, kad nėra iki galo ištirtas jų poveikis žmogaus organizmui.

Pasaulio sveikatos organizacija informuoja, kad pagrindiniai negalavimai, kuriuos gali sukelti GMO, yra: alerginės reakcijos, modifikuotų genų atsiradimas žmogaus organizme ir paplitimas natūralioje augmenijoje. Norint visapusiškai įvertinti paveldimumo galimybes reikia ištirti ne mažiau kaip 3 žmonių kartas (viena karta – 25 metai). Taigi reikalingi ilgi, bent 75 metus trunkantys tyrimai.

Kol kas tokių tyrimų niekas nėra daręs, tačiau ir be jų aiškėja neigiami šiandieniai sveikatos sutrikimai – ekonomiškai pažengusiose tautose labai blogėja demografinė padėtis, vis daugiau gimsta vaikų su įgimtomis alergijomis, silpnėja žmonių atsparumas. Kodėl taip yra, niekas tiksliai pasakyti negali – galbūt per greitas gyvenimo tempas, galbūt pernelyg dideli chemikalų kiekiai maiste, o galbūt tai pirmieji GMO produktų neigiamos įtakos rezultatai.

Genetiškai modifikuotų organizmų turintys produktai. Nuo 1996 metų auginamų GMO plotai vis didėja. Auginama ne vien maistui ar pašarams skirtos GMO kultūros, plačiai paplitę ir dekoratyviniai, techniniai augalai, taip pat medvilnė. Daugiausiai auginama modifikuotų sojų – apie 67 milijonus hektarų. Pagrindinės GMO augintojos yra 6 šalys: JAV, Argentina, Brazilija, Kanada, Indija, Kinija, Paragvajus.

Taikant genų inžineriją buvo išvestos įvairios augalų veislės, atliekami tyrimai.

Neretai galimos rizikos vertinimas buvo grindžiamas per gana trumpą lai34

ką atliktų tyrimų rezultatais. Genetiškai modifikuoti augalai yra žalingi daugeliui „gerųjų“ vabzdžių, bitėms ir paukščiams.

GMO yra pranašesni ir gali lengvai nukonkuruoti natūralius organizmus, taip gali išnykti natūralios rūšys. Nustatyta, kad genetiškai modifikuotiems augalams auginti reikia daug cheminių medžiagų, kurios kenkia ir aplinkai, ir žmogaus sveikatai. Šiuose augaluose dažniausiai yra pertvarkytų baltymų, kurių iki šiol nebuvo maiste, jie gali sukelti alergines ligas.

GMO ir sveikata Mokslininkai iki šiol nesutaria dėl genetiškai pakeistų augalų įtakos sveikatai.

Didžiosios genų inžinerijos kompanijos ir JAV bei Didžiosios Britanijos valdžia skelbia, kad bandymai su genetiškai pakeistais augalais visiškai nereikalingi, nes tokie augalai „iš esmės prilygsta natūraliems produktams“. O daugelis ES mokslininkų tvirtina, kad genetiškai pakeistų augalų jokiu būdu negalima prilyginti natūraliems ir jie mūsų sveikatai pavojingi.

Europos organinės chemijos institutui vadovaujantis mokslininkas U. Pollmeris tvirtina, kad sojos – nuodingi augalai, neskirti valgyti. Nefermentuotos sojos sudėtyje yra toksinų, kurie blokuoja enzimų, skaidančių baltymus, darbą, o tai gali sukelti gastritą ir kitų negalavimų.

Alergijų grėsmė. Genetiškai modifikuoti organizmai gali sukelti alergines ligas, jos tampa vis grėsmingesnės. Alergiją dažniausiai sukelia proteinai arba

žurnalas moterims, 2010 pavasaris

gliukozidai. Dėl pertvarkytų baltymų, kurių iki šiol nebuvo maiste, jų alergiškumo potencialas nežinomas. Genetiškai modifikuoto maisto propaguotojai siekia labai supaprastinti alergiškumo tyrimus, tiriant naudojami netiesioginiai metodai. Žmonės, kuriems išsivystys alergijos dėl GMO baltymų, turės vengti labai didelio kiekio maisto produktų. Genetiškai modifikuoti augalai atsparūs tik tam tikriems žinomiems virusams, bet jie gali sudaryti sąlygas naujoms virusinėms ligoms atsirasti.

Vaikų alergologai mano, kad GMO turintys maisto produktai neturėtų patekti į vaikų įstaigas, nes iki galo nėra aišku, ar jei yra saugūs.

Lyties sistemos sutrikimai. Austrijos vyriausybės iniciatyva buvo atlikti tyrimai, kurių metu nustatyta, kad genetiškai modifikuoti (GM) javai kelia rimtą pavojų sveikatai. GM kukurūzais šertų pelių vaisingumui buvo pakenkta ir jos susilaukė mažiau palikuonių nei šertos nemodifikuotais grūdais. Šie tyrimai rodo, kiek mažai mes žinome apie ilgalaikį GM produktų poveikį mūsų organizmui ir aplinkai.

Kai kuriems augalams, genetiškai modifikuojant, suteikiamas atsparumas herbicidams. Jei herbicidams atsparios augalų veislės susikryžmintų su natūraliomis piktžolėmis, būtų sukurta piktžolė, kurios nebeveiktų jokie chemikalai. Eksperimentai su ankštiniais augalais, apdorotais „Monsanto“ firmos gaminamu „Roundapu“, atskleidė, kad augaluose atsirado medžiagų, panašių į estrogenus – steroidų tipo moteriškus lytinius hormonus. Buvo nustatyta, kad sušėrus pelėms „Roundapu“ apdorotų ankštinių augalų ekstrakto atsirado pakitimų pelių lyties organuose. Galima neabejoti, kad ir genetiškai modifikuotos sojos, vadinamis gensojomis, apdorotos

„Roundapu“, turės tokių į estrogenus panašių junginių, o tai pavojinga ir moterims, ir vyrams, ir ypač vaikams.

Teritorijos be GMO Vienas iš europiečių sugalvotų būdų išvengti GMO plitimo – uždrausti juos tam tikrose teritorijose. Yra Europos šalių, paskelbusių teritorijas, kuriose nėra GMO. Jau 172 ES regionai ir 4500 smulkesnių zonų deklaravo, kad jose neauginama GMO, o Graikija, Austrija ir Lenkija (nuo 2006 02 01) pasiskelbė šalimis, atsisakančiomis GMO. Lietuvoje pradedama kalbėti apie GMO uždraudimą saugomose teritorijose.

Mūsų kaimynai latviai pasiekė, kad GMO turintys produktai parduotuvėse būtų dedami atskirose lentynose. Tačiau mėsai, kiaušiniams, pienui ir pieno produktams, kurie gaminami iš gyvulių, šertų GM pašarais, žymėjimas yra nereikalingas. Todėl vartotojai negali atskirti produktų, kurie pagaminti iš GM ir ne GM pašarais šertų gyvulių.

GMO Lietuvoje Mūsų šalyje vyrauja maži ūkiai, todėl, pradėjus auginti genetiškai modifikuotus augalus, būtų sunku užtikrinti jų suderinamumą su tradiciniais ir ekologiniais pasėliais, kuriems šiuo metu teikiamas prioritetas. Yra didelė tikimybė, kad įprastinės kultūros kryžminsis su GMO. Svarbiausia tai, kad būtų užtikrintas genetiškai modifikuotų produktų atsekamumas visoje maisto gamybos grandinėje, o vartotojui būtų suteikta teisinga informacija apie produktą. Šiuo metu Lietuvoje pusė visų užauginamų gyvulių šeriami genetiškai mo-

Dar nėra pakankamai informacijos ir patikimų

mokslinių įrodymų, kurie leistų teigti, kad genetiškai modifikuoti organizmai ir iš jų gaminamas maistas yra visiškai nepavojingas nei aplinkai, nei žmonėms difikuotų produktų turinčiais pašarais, o šalies paukštynuose auginami vien tokiais lesalais lesinami paukščiai. Koks bus poveikis šių gyvūnų mėsą valgantiems žmonėms, sunku nuspėti.

Europos sąjunga nurodo ženklinti GMO turinčius gyvulių pašarus, o štai žmonėms, valgantiems taip nupenėtus gyvulius, informacija yra neprieinama. Šiuo metu Europos Sąjungoje yra peržiūrimi teisės aktai, susiję su GMO produktų ženklinimu.

Moksliniai tyrimai Lietuvoje dėl GMO produktų naudojimo daugiau susiję su nuomonės apie juos tyrimais, ženklinimo tvarka, auginimo galimybėmis ir panašiai. Šiais metais sausio mėnesį Aplinkos ministerijos užsakymu buvo atliktas tyrimas apie leistų ir planuojamų naudoti genetiškai modifikuotų organizmų poveikį socialinei ir ekonominei aplinkai Lietuvoje. Kaip sakė šiam tyrimui vadovavęs dr. Romas Lazutka, ne tik mūsų šalyje, bet ir visoje Europoje genetiškai modifikuoti produktai tebėra vertinami labai prieštaringai.

Kaip rodo šis tyrimas, maždaug pusė šalies gyventojų GM produktus vertina neigiamai. Europos valstybėse GMO neigiamai vertina 80 proc. apklaustųjų. Šiek tiek daugiau nei pusė apklaustųjų nežinojo arba nebuvo tikri, ar perka ir vartoja GM produktus. Beveik 40 proc. respondentų nurodė, kad GM produktus perka todėl,

kad jie pigesni. Dalis gyventojų mano, kad parduotuvėse GM produktai turi būti sudėti į atskiras lentynas. Dauguma gyventojų teigia, kad aktualiausia informacija būtų apie GMO poveikį žmogaus sveikatai. Šia informacija labiausiai domisi rajonų centrų gyventojai. Net aukščiausio išsimokslinimo gyventojams dar nėra aišku, kokie GMO yra Lietuvos rinkoje ir neaiškus jų ženklinimas. Vadinasi, apie pakankamą informuotą vartotojo pasirinkimą, susijusį su GM produktais, mūsų šalyje dar negalima kalbėti.

Lietuvos prekybos tinkluose GMO produktų kainos maždaug trečdaliu mažesnės nei tradicinių produktų. Šiuo metu Lietuvoje prekiaujama šešių rūšių GMO maisto produktais. Tai augaliniai aliejai, margarinai arba tepūs riebalų mišiniai, majonezas, skrudinta duona, saldumynai ir maisto papildai. ES leidžiama naudoti tik keturių rūšių GMO augalus: kukurūzus, rapsus, medvilnę ir sojas. Specialistai tvirtina, kad genetiškai modifikuotų vaisių ir daržovių Lietuvoje nenusipirksime.

Dar nėra pakankamai informacijos ir patikimų mokslinių įrodymų, kurie leistų teigti, kad genetiškai modifikuoti organizmai ir iš jų gaminamas maistas yra visiškai nepavojingas nei aplinkai, nei žmonėms. Nežinome, kokių pasekmių GMO turės bent jau netolimoje ateityje.

Parengė Daiva Širkaitė

A P R O MELIS purškalas Vandeninis propolio ekstraktas išsaugo visas gerasias bičių pikio savybes. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad propolis, naikindamas bakterijas ir virusus sumažina ar sustabdo uždegimą, slopina skausmą, didina organizmo atsparumą. Net ir naudojant propolio preparatus ilgesnį laiką neatsiranda atsparių mikroorganizmų formų, be to propolis nesukelia pašalinio nepageidautino poveikio, kaip cheminiai antibiotikai.

Kadangi propolis pasižymi priešvirusiniu, antibakteriniu ir priešuždegiminiu poveikiu, jis padeda esant viršutinių kvėpavimo takų infekcijoms, peršalimui, be to dezinfekuoja burnos gleivinę, atstato pažeistus audi-

nius, spartina burnos išopėjimų ir parodontozės gijimą.

Medus ne tik maitina, bet ir gydo žmones. Nuo seniausių laikų žinoma, kad medus naikina bakterijas, stabdo uždegimą, todėl yra nepakeičiama priemonė peršalus, esant kvėpavimo takų uždegimams.

Preparatas gaminamas iš Lietuvos bitininkų surinkto medaus ir pikio. Preparato gamybai naudojamos žaliavos bičių pikis bei medus, ruošiami taip, kad būtų išsaugotas jų biologinis aktyvumas, skonis ir kitos savybės.

Produktas gaminamas laikantis aukščiausių farmacinės kokybės standartų, vaistų gamybos reikalavimams (GGP) atitinkančiose sąlygose.

Tai propolio (bičių pikio) vandeninis ekstraktas su medumi. Preparato sudėtyje nėra etilo alkoholio, todėl jį galima naudoti ir vaikams! Švelnus. Gaivina, dezodoruoja, apsaugo nuo žalingo mikroorganizmų poveikio. Purkšti į burną 2–4 kartus per dieną.35 Ypač naudingas pajutus gerklės perštėjimą, esant burnos gleivinės pažeidimams.

Š

s v e i k a t a

Šiaurietiškas vaikščiojimas – smagus ir naudingas sportas

V

isi naujausi psichologiniai ir fiziologiniai tyrimai patvirtina, kad mūsų kūnas ir siela yra visuma bei veikia vienas kitą.

Jei esame prastos fizinės formos, mus dažniau aplanko liūdnos, pesimistinės mintys, mažėja produktyvumas darbe, atsiranda įtampa asmeniniuose santykiuose.

Jei mūsų kūnas yra sveikas, smegenys gauna pakankamai deguonies, esame kūrybiški ir energingi, kasdienius darbus atliekame greitai ir su malonumu. Maždaug po 30 minučių aktyvios aerobinės veiklos organizmas išskiria vadinamuosius „laimės hormonus“ – serotoniną ir endorfiną, kurie reguliuoja skausmo jutimą, apetitą, miegą, emocijas. Šios medžiagos veikia atpalaiduojančiai, o išsiskyręs dopaminas stiprindamas ir dažnindamas širdies susitraukimus, didindamas kraujospūdį, žadina fantaziją ir kūrybiškumą. Jausmai, kurie atsiranda po reguliarių treniruočių, vadinami „bėgiojimo euforija“. Tokį efektą galima pasiekti ir užsiimant skandinaviškuoju ėjimu.

Kažkam žmonės, žingsniuojantys su lazdomis, bet be slidžių, atrodys labai

36

juokingai. Bet skandinaviško ėjimo (nordic walking) su lazdomis mėgėjai tikina, kad ši, labai madinga Europoje, sporto šaka pakeičia plaukimą, bėgimą ir tenisą, tinka senam ir jaunam. Pastaruoju metu ir pas mus netrūksta susidomėjusių šiuo keistokai iš pirmo žvilgsnio atrodančiu sveikatinimo būdu gryname ore ištisus metus. Netgi visuose didesniuose Lietuvos miestuose, o ypač kurortuose, kur labai patogu propaguoti šį vaikščiojimo būdą, kuriasi mėgėjų klubai.

Vadinamojo šiaurietiško vaikščiojimo šaknys siekia 1930-uosius metus.

Toks vaikščiojimas pradėtas Suomijoje – iš pradžių kaip ilgų distancijų slidininkų vasaros treniruočių metodas. Jis buvo tobulinamas ne vieną dešimtmetį.

Tačiau tik 1997-aisiais, kai buvo pradė-

žurnalas moterims, 2010 pavasaris

tos masiškai gaminti specialios lazdos, reikalingos, kad priverstų vaikščiojant dirbti ir viršutinę kūno dalį, šis vaikščiojimas peraugo į atskirą fizinės parengties pratimą.

Pasaulyje skandinaviškuoju ėjimu už­ siima apie 6 milijonai žmonių, kurie į kovą su nereikalingais kilogramais ir hipodinamija pakyla ne mažiau kaip du kartus per savaitę. Kai kuriose Europos šalyse netgi įrengti specialūs vaikščiojimui su lazdomis skirti takeliai. Gražiausiuose Šveicarijos ir netgi Turkijos kurortų viešbučiuose siūlomas skandinaviško ėjimo instruktažas pačiais gražiausiais ir vaizdingiausiais maršrutais.

Pas mus šio vaikščiojimo entuziastai stengiasi vaikščioti parkų gilumoje arba suka ratus aplink savo nuosavą sodybą.

Bet sprendžiant iš tinklaraščių, žmonės vis tiek patiria didelį malonumą: „Patikėkite – radau savo sporto šaką. Fantastinis jausmas, kai kiekvienas raumenukas juda ir šildo kūną“. „Net negalvojau, kad taip stipriai apkraunami pečių juostos raumenys. Valio gražioms rankoms“. „Pagaliau nusipirkau vaikščiojimo lazdas, palikau mašiną aikštelėje ir iškeliavau į darbą su lazdomis. Visai tuo patenkintas, tik pirmam kartui per ilgas atstumas buvo – vakare skaudėjo visus raumenis.“ Privalumai. Eiti su lazdomis galima ir sniegu, ir žole ar asfaltu. O lazdos tik išoriškai panašios į tas, kuriomis naudojasi slidininkai, parduodamos ir mūsų sporto parduotuvėse (kainuoja apie 100 litų). Vaikščiojimas pasiramsčiuojant specialiomis lazdomis, kurios leidžia su kiekvienu žingsniu iki galo atsispirti – padaryti rankų mostą atgal – efektyvesnis nei paprastas. Treniruojami ir stiprinami kojų, didieji nugaros, rankų, kaklo, pečių raumenys. Tai teigiamai veikia širdį: nedidinant krūvio ji priverčiama dirbti sparčiau, dažnėja pulsas; taip pat plaučius, ypač jei vaikščiojama ne užterštomis miesto gatvėmis, o miške ar parke. Ką jau kalbėti apie deginamas kalorijas. Svarbiausia, žmogus net nejunta, kad sunkiai fiziškai dirba.

Cooperio institutas (Dallasas, JAV) atliko tyrimą, kuriuo buvo siekiama palyginti šiaurietišką ėjimą su paprastu greitu ėjimu. Šis tyrimas parodė, kad šiaurietiškas ėjimas padeda sudeginti 47 % daugiau kalorijų bei sunaudoti daugiau deguonies, negu

šiaurietiškas

ėjimas padeda sudeginti 47% daugiau kalorijų bei sunaudoti daugiau deguonies, negu paprastas ėjimas be lazdų

paprastas ėjimas be lazdų tokiu pat greičiu. Šiaurietiškas ėjimas plačiai taikomas kaip gydymo forma ir yra veiksmingas gydant kvėpavimo ir kraujotakos sutrikimus, stuburo ligas, osteoporozę, Parkinsono ir Alzheimerio ligas. Po pusvalandžio vaikščiojimo su lazdomis pradeda skirtis hormonai – betaendorfinai, todėl atsiranda pasitenkinimo jausmas.

Vaikščiojimo technika. Labai svarbu nevaikščioti susikūprinus, neįtempti pečių juostos raumenų ir tinkamai parinkti lazdų ilgį. Naudojant netinkamo ilgio lazdas gali pradėti skaudėti nugarą.

Rekomenduojamas lazdų ilgis lygus ūgį centimetrais padauginus iš 0,68. Geriausia kiekvienam pasirinkti pagal save taip, kad laikant ranką ant lazdos, alkūnė būtų virš dubens, ir nykštys negali būti aukščiau nei alkūnė. Priešingu atveju kils noras kelti pečius, ir atsiras įtampa pečiuose. Vaikščiojimo technika primena slidinėjimą – statoma į priekį koja ir lazda priešingoje rankoje. Lazdos statomos 45º kampu su žemės paviršiumi, jos niekada nestatomos vertikaliai. Pečiai atpalaiduojami, rankų mostai pirmyn ir atgal turi būti platūs. Einant dubuo sukamas į

vieną pusę, o liemuo – į kitą pusę. Visas kūnas vos pasviręs į priekį, galva laikoma tiesiai, žvilgsnis nukreiptas pirmyn. Pradedant žingsnį koja statoma kulnu. Kaip ir kitose sporto šakose krūvis didinamas palaipsniui.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šiaurietiškas ėjimas yra paprastas dalykas ir užtenka paimti į rankas lazdas ir pirmyn!

Galima daryti ir taip. Tačiau norint maksimaliai išnaudoti teigiamą šiaurietiško ėjimo poveikį mūsų kūnui ir gauti iš ėjimo su lazdomis didžiausią malonumą, verta išmokti šiaurietiško ėjimo technikos.

Dirbant su instruktoriumi, šiaurietiško ėjimo technikos teorijos ir pagrindinių ėjimo įgūdžių galima išmokti per 1–2 valandas. Instruktorius taip pat patars, kaip pasirinkti lazdas. Mokymų metu turėsite galimybę išbandyti skirtingų gamintojų, skirtingo tipo ir ilgio lazdas. Tai padės jums išvengti klaidų perkant lazdas.

Pabaigai primenu dar vieną lazdų privalumą – norinčiai pasivaikščioti vienatvėje lazdos padės negalvoti apie piktus šunis, kurie gali užpulti. Tai puikus būdas apsiginti nuo lekiančio į tave šuns.

Parengė Daiva Širkaitė

www.silva.lt

37

s v e i k a t a

Vandens

nauda

G

erai žinoma, kad be vandens nebūtų gyvybės, kaip mes ją suprantame, todėl ieškodami gyvybės už Žemės ribų pirmiausia ieškome vandens. Žmogaus kūnas sudarytas iš 75 % vandens ir 25 % tvirtos medžiagos. Tačiau vanduo nėra inertiškas tirpinys, jis atlieka reikšmingą vaidmenį reguliuodamas ir palaikydamas daugelio biocheminių ir hormoninių faktorių pusiausvyrą.

Vanduo ne tik malšina troškulį, gerina virškinimą, bet ir padeda organizmui įsisavinti riebaluose sukauptas energijos atsargas. Tyrimai rodo, kad geriant daugiau vandens organizme sukauptos riebalų atsargos ima mažėti ir, priešingai, vartojant mažiau vandens riebalai kaupiasi sparčiau. Gerti daug vandens svarbu ir todėl, kad tai geriausia priemonė pašalinti toksinus ir skysčių perteklių iš organizmo.

Pasak daktaro Batmanghelidjo, tai, kas laikoma liga – ar tai būtų aukštas kraujospūdis, artritas, ar kokia kita chroniška liga, iš tiesų yra tik chroniškos dehidracijos rezultatas. Šiuolaikinė visuomenės nuomonė, jog arbata, kava, kiti gėrimai gali pakeisti natūralų vandenį, kurio kasdien reikia kūnui, yra elementari, tačiau pražūtinga klaida. Žinoma, šiuose gėrimuose yra vandens, bet juose esama ir dehidratuojančių medžiagų. Jos pašalina vandenį, kuriame yra ištirpusios, o kartu ir dalį organizme susikaupusių vandens atsargų.

Dauguma šiuolaikinių ligų atsiranda iš paprastos, tačiau dažniausiai nepastebėtos priežasties – mes geriame per mažai gryno vandens! Kai mūsų kūnai dėl to ima priešintis, pasireiškia šie troškulio sukelti sveikatos sutrikimai: astma, diabetas, artritas, širdies skausmai, nutukimas, aukštas kraujospūdis, virškinimo sutrikimai, migrena ir daugybė kitų visiems žinomų ir daugelį kamuojančių bėdų. Tačiau jeigu gersime pakankamai vandens, pasak daktaro Batmanghelidjo, UAB „VANDENS FILTRAVIMO SISTEMOS“ Z. Sierakausko 15A-23, LT-03105, Vilnius Tel.: +370 5 2160106, +370 678 35777 Faks. +370 5 2160226 El. p. vilnius@aquafilter.lt Šilutės pl. 4, LT-91173, Klaipėda Tel.: +370 46 410191, +370 686 81192 Faks. + 370 46 310991 El. p. info@aquafilter.lt Dirbame

38

visoje

Lietuvoje!

šių chroniškų ligų galima ne tik išvengti, bet ir jas išgydyti. Pagrindinė šio daktaro mintis – negydykite troškulio vaistais.

Faktai apie vandenį: 75 % žmonių yra chroniškai dehidravę. 37 % žmonių troškulio mechanizmas toks silpnas, kad dažnai palaikomas alkiu. Netgi silpna dehidracija sulėtina organizmo metabolizmą mažiausiai 3 % Viena vandens stiklinė nuslopina vidurnakčio alkį bemaž 100 % tiriamųjų.

Vandens trūkumas yra pirmoji nuovargio dienos metu priežastis. Bandomieji tyrimai atskleidė, kad 8–10 vandens stiklinių per dieną gali žymiai palengvinti nugaros ir sąnarių skausmus 80 % pacientų.

Vos 2 % sumažėjęs vandens kiekis organizme gali sukelti trumpalaikės atminties trikdžius, kliudyti atlikti paprasčiausius aritmetinius veiksmus, sutelkti dėmesį. 5 stiklinės vandens kasdien žarnyno vėžio riziką sumažina 45 %, krūties vėžio – 79 %, dvigubai sumažina riziką susirgti šlapimo pūslės vėžiu. Kai sergant gripu ar peršalimu išgeriama daugiau vandens, iki 2–3 dienų sutrumpėja ligos laikas. Ar geriate pakankamai vandens kiekvieną dieną? Atsiminkite, jeigu jaučiate troškulį, jau esate dehidravę!

Svarbu žinoti, kad geriant daugiau vandens druskos kiekis nepadidėja ir organizmas ima prarasti druską. Išgėrus 6–8 stiklines vandens, maisto racioną reikėtų papildyti puse šaukštelio druskos.

Kokį vandenį gerti?

Vertingiausias būtų natūralus mineralinis vanduo. Visi mineraliniai vandenys teigiamai veikia žmogaus organizmą, tačiau skiriasi savo chemine sudėtimi, fizinėmis savybėmis, skirtingas jų poveikis.

Mineraliniai vandenys, gaunami iš žemės gelmių, yra idealiai švarūs, juose mažiau žmogui ypač kenksmingo sunkiojo vandenilio. Tai labai svarbu, nes Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, apie 80 % visų ligų kyla dėl blogo vandens. Mineralinis vanduo negali visiškai pakeisti gryno vandens, nes nesaikingas stiprios mineralizacijos vandens vartojimas gali

žurnalas moterims, 2010 pavasaris

Kai organizmui trūksta vandens

sulėtėja mąstymas, pablogėja atmintis, skauda galvą, užkietėja viduriai, inkstuose formuojasi akmenys, džiūsta oda, akys, burna, trūksta energijos, juntamas nuovargis sukelti įvairių negalavimų. Apskritai nereikėtų pamiršti, kad mineralinį vandenį galima gerti tik kokias 3–4 savaites.

Paskui privaloma daryti pertraukas, nes mineralinis vanduo yra gydomasis, jame daugiau druskų.

Vandentiekio vanduo Vandentiekio vanduo atitinka nustatytas normas ir tam tikrus kriterijus, tačiau ilgainiui vandens kokybė keičiasi, vamzdynai, kuriais teka geriamasis vanduo, rūdyja. Kuo senesnis vamzdynas, tuo labiau nesveikas ir negrynas juo tekantis vanduo. Nors į vandentiekio tinklus visada tiekiamas kokybiškas geriamasis vanduo, vartotojus neretai pasiekia rudas vanduo (dėl didelio geležies kiekio). Vandentiekio vanduo yra kietas, todėl jį verdant ant indų sienelių susidaro kalkių apnašos, be to, vandentiekio vanduo kartais „kvepia“ chloru... Chloras, kartu su vandeniu patekęs į organizmą, pažeidžia žarnyno florą ir naikina natūralias organizmo bakterijas. Šalia tokių ne itin malonių dalykų galima pastebėti, kad vandenyje galima rasti įvairių ištirpusių medikamentų liekanų, kurios iš aplinkos patenka į požeminius ir geriamuosius vandenis. Tai jau visiškai nėra sveika žmogaus organizmui. Susirūpinusiems savo sveikata ir geriamojo vandens grynumu specialistai pataria įsidėti vandens filtrą, kuris garantuotų geriamojo vandens išvalymą nuo kenksmingų medžiagų. Be to, rudas vanduo taip pat būtų užmirštas.

Vandens kokybės gerinimo srityje sėkmingai ir patikimai dirba amerikiečių firma, įrenginėjanti vandens filtrus, „Aquafilter“. Norintiems pasikonsultuoti ir įsirengti vandens filtrą namuose, nurodome „Aquafilter“ koordinates.

Parengė Daiva Širkaitė

Arkos bendruomenė jau Lietuvoje

Arkos projektas Lietuvoje

Arkos bendruomenę 1964 metais Prancūzijoje įkūrė Žanas VANJĖ (Jean Vanier), priėmęs tris suaugusius žmones su proto negalia gyventi kartu vienuose namuose Trosly-Brieul miestelyje. Žanas bendruomenei suteikė „Arkos“ vardą, remdamasis bibliniu Nojaus arkos atvaizdu, simbolizuojančiu saugumą ir atsinaujinimą. „Mūsų pasidalinusiame pasaulyje Arka siekia būti vilties ženklu. Gyvendami kartu ir kurdami bendrystės santykius tarp skirtingų intelektinių sugebėjimų, socialinių ir kultūrinių terpių žmonių norime būti vienybės, ištikimybės ir susitaikinimo ženklu pasaulyje“, – sako Žanas Vanjė. Žanas kūrė namus, nes norėjo ką nors „nuveikti dėl žmonių“, o bėgant laikui pajuto, kad „susidraugauja su jais“. Palaipsniui išryškėjo pamatinės Arkos idėjos – santykių lygiavertiškumas, atradimas, kad jėga slypi silpnume, tikėjimas, kad kiekvienas asmuo yra vertingas ir kad esame reikalingi vienas kitam.

Bendruomenės plito po pasaulį: 1969 m. Arka gimė Kanadoje, po to Indijoje, Dramblio Kaulo krante, Hondūre. Gimusi katalikiškoje tradicijoje, plisdama po pasaulį ji tapo ekumenine, net tarpreligine bendruomene, vienijama tų pačių žmogiškųjų vertybių. 1993 m. buvo patvirtinta Arkos chartija, kurioje įvardinama bendruomenės misija: liudyti visuomenei asmenų, turinčių proto negalią dovanas, kurios atsiskleidžia per bendrystės santykį – asmens širdies perkeitimo šaltinį.

Visame pasaulyje šiuo metu gyvuoja apie 135 Arkos bendruomenių 36 pasaulio šalyse, kuriose gyvena daugiau nei 5000 žmonių.

Arka Lietuvoje – „Betzatos bendruomenė“ „Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, žydiškai vadinama Betzata, turinti penkias stogines“(Jn 5,1). Įkvėpimas kurti Arkos bendruomenę pasiekė ir Lietuvą. 2004 m. susibūrė iniciatyvinė grupė, kuri troško, kad bendruomeninio gyvenimo ženklas įsikūnytų Lietuvoje. Buvo įsigyta sodyba Čekoniškių kaime, Vilniaus rajone ir tų pačių metų gruodžio 27 d. įkurta VšĮ „Betzatos bendruomenė“.

Ričardas, bendruomenės pradininkas, dalinasi: „Tą dieną išsakėme daug skirtingų nuomonių, įsivaizdavimų, žinojimų, bet visi vieningai girdėjome, jog reikia tokios bendruomenės, jog norime kurti namus, kuriuose žmonės su negalia būtų gerbiami ir mylimi, kur savo meile ir šiluma dalintumėmės visi, kokie mes bebūtume. Entuziazmo ir ugnies tikrai netrūko, tikiu, Šv. Dvasios vėjas tuo metu buvo stipresnis už mus pačius, už mūsų žinojimą ir mintis.“ „Betzatos gyvenimo namai“ pradėjo kurtis 2005 metų pabaigoje, kai buvo priimtas pirmasis gyventojas. Šiuo metu juose gyvena du neįgalūs žmonės, kurie čia surado savo namus. Ateityje čia apsigyvens dar du žmonės su negalia. Bendruomenė priima svečius ir bendruomenės draugus, puoselėja bendruomeniškus ryšius, rengia įvairias integracines veiklas.

Tokie namai, kuriuose kartu su negalios žmonėmis gyvena asistentai – trumpesniam ar ilgesniam laikui įsipareigoję dalintis gyvenimu su kitais bendruomenės nariais – yra kol kas vieninteliai Lietuvoje. ,,Bendruomeninis gyvenimas – tai atsiskirti nuo tėvų, užmegzti naujus ryšius, jais patikėti ir juose likti.“ Per laiką išryškėjo bendruomenės tapatybė ir misija, kurioje svarbiausia trys dalykai: žmogus su proto negalia, atvirų durų namai, tikėjimas. Siekdama integruotis į tarptautinę Arkos federaciją ir trokšdama išlaikyti savo autentiškumą 2008 metais bendruomenė tapo Arkos projektu. „Betzatos bendruomenė“ vykdo projektą „Betzatos bendruomenės institucinis sustiprinimas“, kurį finansuoja Islandija, Lichtenšteinas ir Norvegija pagal EEE ir Norvegijos finansinį mechanizmą ir bendrai finansuoja Lietuva. Jo tikslas – bendradarbiaujant su Lietuvos NVO bei tarptautine Arkos federacija, per metus sukurti „Betzatos bendruomenės“ darbuotojams ir savanoriams mokymų ciklą, kuris sustiprintų organizaciją ir paruoštų ją plėtrai.

Daugiau apie „Betzatos bendruomenę“ ir galimybes ją paremti: www.betzata.lt 39

m a n o

n a m a i

S

. kudurinuke

Šiltos ir

jaukios lėlytes gali tapti puikiu paveldu su mažyte paslaptimi.

40

žurnalas moterims, 2010 pavasaris

Lėlytei pasiūti reikės: kūno spalvos trikotažo, kūno spalvos siūlo, siūliukų akytėms (mėlynų, žalių ar rudų), lūpytėms (rausvų), adatos, žirklių, natūralios šviesios vilnos (prikimšti lėlytei), nestorų norimos spalvos siūlų (plaukams), įvairių audinių atraižėlių ar siūlų drabužėliams.

1. Iškirpkite iš trikotažo 2 stačiakampius (vieną truputį didesnį). Susiūkite ilgesnį šoninį kraštą iš blogosios trikotažo pusės.

3. Gausiai prikimškite „kepurytę“ šviesios vilnos ir užsiūkite.

4. Tvirtu siūlu perriškite galvytę (kaip kumpį). Išsiuvinėkite nosį.

5. Susiuvus antrojo stačiakampio ilgąją kraštinę ją reikia išversti į gerąją pusę ir apvilkti ja pirmąją galvą.

6. Viršuje susiūkite „momenėlį“.

Iškirpusios iš trikotažo lėlytės formas susiūkite jas kūno spalvos siūlais. Išvertusios į gerąją pusę prikimškite natūralios vilnos. Prieš susiūdamos kūnelį su galva įdėkite paslaptį – laiškelį ar palinkėjimą savo vaikeliui. Susiuvus kūnelio ir galvos detales reikės prisiūti plaukus. Akis ir burnytę išsiuvinėkite be išraiškos, kad vaikelis galėtų pats įsivaizduoti lėlytės emocijas.

Užgimus lėlytei belieka sukurti drabužėlius ir, be abejonės, sugalvoti vardą. Smagios kūrybos.

Rosana Subačienė

9. Susiūtas dvi kūnelio detales prikimškite vilnos ir užvilkite ant krūtinės (kaip šliaužtinėlius).

Susiūkite pečių liniją.

2. Išverskite į gerąją pusę ir užsiūkite stačiakampio viršų (išeina kaip kepurytė).

7. Apačioje prikimškite vilnos, užsiūkite galą ir perriškite stipriu siūlu – atskirkite galvą nuo kaklokrūtinės.

8. Susiūtas rankytes prikimškite vilnos ir pritvirtinkite prie lėlytės krūtinės. Nepamirškite įdėti paslapties!

10. Išsiuvinėkite akytes, burnytę, prisiūkite plaukus.

Sėkmės kuriant unikalius drabužėlius.

Dėkojame mokytojai Inetai, išmokiusiai mamas siūti šią skudurinukę.

Mamų klubas 41

m a n o

n a m a i

Tulpiu,

aranžuotė

42

žurnalas moterims, 2010 pavasaris

Pagaliau sodai ir

turgeliai pilni pavasarinių žiedų. Įvairiaspalvės tulpės bei plukės pripildys namus gyvybe. Šįkart paieškok neįprasto indo savo aranžuotei. Tam puikiai tiks ąsotis ar emaliuotas laistytuvėlis. Ir dar – atokiai pastatyta kėdė puikiai atliks mažo stalelio vaidmenį. Ir neužgoš gėlių grožio.

Tad būtinai

sugalvok kažką kitaip, kažką naujai...

PAVASARIO skonis

ledų desertas su cinamonu (3–4 porcijos)

Sudedamosios dalys 3 kiaušiniai 80 g cukraus pudros 200 g plaktos grietinėlės 1 arbat. š. malto cinamono

44

Pasiruoškite maistinę plėvelę.

1 trynį ir 2 kiaušinius išplakite su cukraus pudra iki purumo, tuomet įberkite šaukšelį malto cinamono. Išplakite grietinėlę. Viską kartu sukrėskite į vieną indą ir atsargiai išmaišykite, tuomet sukrėskite į paruoštą plėvelę, suformuokite ir dėkite į šaldymo kamerą. Palikite 3 val. stingti. Ištraukusios supjaustykite desertą riekelėmis, patiekite kartu su uogomis, vaisiais, papuoškite maltu cinamonu.

žurnalas moterims, 2010 pavasaris

Kreminis sūris, pagamintas iš avių pieno su laiškinių česnakų marinatu ir pipirnėmis (4 porcijos)

Sudedamosios dalys 4 gabalėliai avies sūrio sūryme Marinatui: 4 valg. š. acto (galima naudoti baltojo vyno actą) 3 valg. š. vynuogių sėklų ar alyvų aliejaus, 1 žiupsnelis cukraus 1 valg. š. „Kotányi“ laiškinių česnakų Druska Maltų juodųjų pipirų Dekoravimui: Svogūnų laiškai 1 stiklinė pipirnių maltų juodujų pipirų Sūrį išimkite iš sūrymo ir leiskite gerai nuvarvėti.

Marinatą ruoškite sumaišydamos visus ingredientus. Supilkite marintą į lėkštes, ant viršaus padėkite sūrį, apiberkite juodaisiais pipirais, papuoškite svogūnų laiškais ir smulkintomis pipirnėmis.

45

p a s a k a

Bet juos matė

Iliust­ra­ci­jos Skaistės Ašmenavičiūtės

tik tie, kas mylėjo

V

ieną kartą mažame namelyje gyveno vyras ir moteris. Jųdviejų pasaulis buvo labai paprastas: jie dirbo paprastus darbus, valgė paprastą maistą, pirko paprastus pirkinius ir viską darė paprastai – nesigailėdami, ko nebuvo vakar, ir negalvodami, kas bus rytoj. Vyras ir moteris visada gyveno šiandien, o užvis labiausiai stengėsi šiandien mylėti. Rytais juodu pasakodavo vienas kitam savo sapnus, dieną trumpam išsiskirdami ilgam atsisveikindavo (dėl visa ko), o vakarais sekdavo pasakas. „Gyveno kitąkart tokia moteriškė, ir užsigeidė ji mažučio vaikelio, tik nežinojo, iš kur jį gauti...“ – sykį skaitė jie apie Coliukę. Ir suprato, kaip labai jų paprastam pasaulėliui trūksta vaikų...

Po metų jiems gimė duktė – graži graži, rimta ir protinga. O jos didelėse akyse švietė dvi žvaigždės. Bet jas matė tik tie, kas mylėjo... Vyras ir moteris dabar tapo tėčiu ir mama. Jie ir toliau gyveno mažame namelyje, bet jų gyvenimas jau nebebuvo toks paprastas kaip anksčiau:

46

dienos ir naktys susimaišė, o daiktai užmiršo savo įprastas vietas. Po dvejų metų tėtis ir mama susilaukė antros duk­r ytės – gražios gražios, šokolado spalvos akimis ir su spindinčia karūna ant galvos. Bet ją matė tik tie, kas mylėjo... Mažame namelyje buvo mažiau vietos, bet daugiau juoko ir kojyčių trepsėjimo. Lauke tarsi vėliavos plazdėjo padžiauti vystyklai. Ir jie matė, kad tai yra gera. Prabėgo dar keletas metų ir šeimai gimė trečioji dukrelė – šviesi šviesi, su saule kaktoje. Bet ir ją matė tik tie, kas mylėjo...

Vieną dieną tėtį aplankė Toks Dėdė ir pasakė, kad neatsakinga turėti tokį mažą namelį ir tiek daug burnų. Kad reikia apie viską pagalvoti. Ypač pagalvoti – kas bus rytoj?! Ar užtektinai bus duonos ir batų? Tėtis ir mama atsisėdo ir pradėjo galvoti. Tikrai: namelis mažas, burnytės išžiotos, o kojytės trepsi...

O kas bus rytoj? Ir jiems pasidarė taip liūdna ir net baisu, nes niekaip negalėjo sužinoti, kas bus rytoj: ar užteks duonos

žurnalas moterims, 2010 pavasaris

ir batų?.. Jie taip pavargo begalvodami, kad užmiršo prieš miegą paskaityti pasaką ir vienas kitą pabučiuoti. Bet, laimei, tą naktį juodu susapnavo Viską Duodančias Rankas ir atsibudo kupini ramybės – tokios didelės, kad vėl galėjo gyventi ankstesnį paprastą gyvenimą.

Na, ne visai paprastą, mat po kiek laiko jiems gimė ketvirtoji dukrytė – linksma linksma, o kai šypsodavosi, ant jos skruostų žaisdavo saulės zuikučiai. Bet juos matė tik tie, kas mylėjo... Jų namelis tapo dar mažesnis, bet širdyse buvo erdvu. Kiekvieną rytą savo dubenėliuose jie rasdavo tiek košės, kiek reikėdavo jų pilvukams. Ir sulaukdavo tiek meilės, kiek reikėdavo jų širdelėms. Ir jie matė, kad tai yra gera...

Vieną dieną mamytę aplankė Tokia Teta. Ji nužvelgė keturias mergaites (nepastebėdama nei karūnos, nei saulės, nei žvaigždžių, nei saulės zuikučių) ir nusišypsojo šypsena iš žurnalų moterims viršelių. Teta sakė labai mylinti jų šeimą ir galvojanti apie jos ateitį. Todėl

47

p a s a k a ir atnešusi Ramios Ateities piliulių – spalvotų ir skanių. „O kas tai yra rami ateitis?“ – paklausė mamytė, kuri visada gyveno šiandiena. „Na, tai užtikrinta, garantuota ateitis, – atsakė moteris (ji niekada negyveno šiandiena). – Juk jūsų vaikai augs, juos reikės pastatyti ant kojų, suteikti gyvenimo pagrindą.

Jūs turite žiūrėti atsakingai.“ „Kažkur tai jau girdėjau“, – pagalvojo mama, bet neprisiminė kur.

Tą naktį mamytė sapnavo daugybę mažų vaikelių, gražių, ypatingų – jų kaktose švietė mėnuo, o plaukai buvo aukso ir sidabro spalvos. Jie beldė į namų duris, bet nė vienos neatsivėrė. Už jų gyveno Dėdės ir Tetos, tokie susirūpinę, pavargę ir liūdni, kad negalėjo išgirsti mažų rankyčių beldimo. Mamytė atsibudo ir pirmąkart verkė iš liūdnumo, nes vieną akimirką buvo užmiršusi apie Duodančias Rankas. Duodančias viską: ir košę dubenėliuose, ir meilę širdelėse, ir šiandieną, ir rytojų. Tada ji išmetė piliules ir nuėjo apkabinti tėvelio. Ir juodu skaitė pasaką su labai laiminga pabaiga. O po metų tėtis ir mama susilaukė sūnelio – gražaus gražaus, su angelo sparnais nugaroje. Bet juos matė tik tie, kas mylėjo... Taip tėvai pasidarė labai turtingi.

Bėgo metai. Namelis tapo mažas mažas, ir jo gyvenimas nebebuvo toks paprastas – jis buvo kupinas įvairiausių spalvų, kvapų, o ypač garsų: šaukštelių skimbčiojimo, vežimėlio ratų girgždėjimo, lumzdelio melodijų, kojyčių trepsėjimo ir – labai retai – tylos, kuri mamytei skambėjo gražiausiai. Prabėgo daug laiko. Vaikai užaugo ir paliko mažą mažą namelį. O vieną dieną visi aplankė savo tėvus su ypatingomis dovanomis. Vyriausioji duktė padovanojo žvaigždžių šviesą jų akims. Antroji atidavė savo karūną – kad visada atsimintų esą ypatingi. Trečioji dovanojo saulę – kad jų mintys visada būtų šviesios.

Jaunėlė – saulės zuikučius, kad neužmirštų viskuo džiaugtis. Sūnus atidavė tėvams angelo sparnus – kad galėtų skristi, kai nebepaeis. Ir jie matė, kad tai yra gera... Ir tėvai tapo turtingi, bet ne visi tai matė...

Eglė Venslovaitė Šiliūnienė

Pasaka iš knygos „Gyveno kartą mamytė...“

48

žurnalas moterims, 2010 pavasaris

ĮLina svečius kviečia ir Egidijus Černiauskai Dzūkiška pirkia Kapiniškių kaime, ant Skroblaus upelio kranto kviečia pailsėti.

Sodyba skirta šeimynininam poilsiui, joje gali gyventi 8 asmenys. Yra minimalūs patogumai: šiltas, šaltas vanduo, virtuvėlė, pirtis, dušas, tualetas.

Norintys pajusti kaimišką buitį gali maistą gamintis duonkepyje, praustis upelyje, kuris (švarus ir šaltas) kaip tik tinkamas vasariniam atsigaivinimui.

Aktyvaus poilsio mėgėjai gali pasiirstyti baidarėmis, pasivažinėti dviračiais.

Skambinkite ir rašykite: Tel. (8~615) 15 049 El. paštas kapiniskes@gmail.com

Mūsų sodyba – Kapiniškių kaimas Marcinkonių seniūnija, Varėnos r.