Platumos liepa–rugsejis by Terra Publica

2013

S A U S I S VA S A R I S K O VA S B A L A N D I S G E G U Ž Ė B I R Ž E L I S L I E PA R U G P J Ū T I S R U G S Ė J I S S PA L I S L A P K R I T I S G R U O D I S

PLATUM žvelkime plačiau...

r e d a k t o r ė s

ž o d i s

Sveiki,

žvelgiant y s

priešais Jus – pirmasis nemokamo elektroninio žurnalo „Platumos“ numeris. Jis skirtas visiems, kurie nori iš gyvenimo pasisemti pažinimo džiaugsmo, atradimų plačiau , virpesio. Visiems tiems, kurie keliauja, jei ne keliais ir laukais, tai bent – mintimis ar smagiai per gyvenimą. Prisijunkite prie mūsų – su mumis bus lengviau surasti draugą, kryptį ar kelią! „Platumos“ – tai ne vien elektroninis žurnalas, tai visas projektas, kurį vykdo VšĮ „Terra Publica“. Tai ir tinklaraštis su turizmo, kultūros srities naujienomis, renginiais ar idėjomis, galimybe dalytis savo naujienomis su kitais, viešinti savo paslaugas ir dalyvauti konkursuose. Daugiau informacijos apie mūsų planus ir staigmenas Jums ieškokite mūsų puslapyje – jų gauti bus paprasta, jei užsisakysite naujienlaiškį ar tapsite mūsų draugais socialiniame tinkle „Facebook“. Jei tapsite mūsų bičiuliais ar gerais pažįstamais, žurnalas „Platumos“ pasieks Jus kartą per 3 mėnesius. Bent jau iš pradžių – kol užaugsime ir tapsime dideli ir stiprūs. Mums augti galite padėti ir Jūs: mus skaitydami, kritikuodami, siųsdami skaityti savo draugams ar siūlydami naujas idėjas. Kartu bus smagiau!

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Pagrindinis tikslas, kurio siekiame, – tai galimybė kiekvienam susipažinti su mūsų šalies kultūros paveldu, gamtos turtais, turizmo objektais ar tiesiog naujomis pramogomis. Savo srities informacijos žurnale ras kaimo turizmo sodybų savininkai, keliaujantys žmonės, smaguriai. Savo įspūdžiais dalysis patyrę keliautojai, o Jūs galėsite pasigrožėti nuostabiais vaizdais – kad ir per savo pietų pertrauką. Savaitgalius skirkite kelionėms, nuo šiol nereikės toli ieškoti kelionių idėjų! Skaitydami pirmąjį numerį sužinosite, kiek šalių yra aplankęs Algimantas Čekuolis, kokias keliones mėgsta Eglė ir Andrius Bagdzevičiai, per 394 dienas apkeliavę Pietų Ameriką, pakeliausite ne tik po Lietuvą, bet ir po Islandiją, Ukrainą ir Filipinus, o gal susigundysite leistis baidarėmis maršrutu „Sraunia Nerimi – tarp dviejų sostinių“. Visa tai ir dar daugiau – pirmajame žurnalo „Platumos“ numeryje!

Danguolė Kandrotienė

T U R I N Y S LDK pėdsakais. Vakarų Ukrainos pilys

114

Žemaičių krikštui 600 Fotografuojame gamtą

PAŽINTIS SU ISLANDIJA

106 132

Alus per barzdą varvėjo...

VASARA NIEKADA NESIBAIGIA

Selemonas Paltanavičius, Milda Ričkutė, Linas Žabaliūnas, Evalda Šiškauskienė Reklama Aušra Zabarauskienė +370 684 70766

Leidinyje panaudotos agentūrų SXC.hu, iStockphoto nuotraukos © Visos teisės yra saugomos Be rašytinio leidyklos sutikimo draudžiama platinti šio leidinio tekstus ar iliustracijas. Leidinys ne pardavimui.

Plungės dvaras vakar ir šiandien

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Platumos ISSN 2335-8467 VYR. redaktorė Danguolė Kandrotienė redaktorėS Sandra Kanopkaitė, Ineta Žukauskaitė Dizainerė Vilmantė Pakštienė Kalbos redaktorė Jovita Martišiūtė Redakcinė Raimonda Balnienė, Nijolė Dirginčienė, Žydrė Gavelienė, kolegija Algimantas Jucevičius, Gitana Mileikaitė,

PLATUMOS

VšĮ „Terra Publica“ Tilžės g. 18, LT-47181 Kaunas Tel. +370 37 328820, faks. +370 37 328821 info@terrapublica.lt www.terrapublica.lt

S. KANOPKAITĖS nuotrauka

N A U DI N G A

Dažnai nusprendžiame leistis į kelionę visus svarbiausius daiktus sukrovę į vieną kuprinę. Keliaujant su lagaminu visad yra galimybė jį užrakinti, tai bent iš dalies leidžia nesirūpinti savo daiktų apsauga. Kuprinė, priešingai nei lagaminas, suteikia galimybę būti laisvam ir

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

nepriklausomam, tačiau palikdami ją viešbučio kambaryje, svečių

namuose, traukinyje ar kitoje viešoje vietoje dažnai susimąstome,

ar mūsų daiktai tikrai saugūs. Nepriklausomai nuo to, keliaujame su kuprine ar su lagaminu, visiškai saugūs nesame niekad. Mūsų daiktai gali nukentėti ne tik nuo vagių, juos gali sugadinti ir prastos oro sąlygos, vanduo, neatsakingas oro uosto darbuotojų elgesys arba mes patys. Ne

kartą

esame

girdėję

artimųjų

pažįstamų

pasakoji-

mus, kaip atostogas sugadino ilgapirščiai. Tačiau geriau pamąstę pamatysime, jog daugelio nemalonumų galima išvengti, tereikia tinkamai pasirūpinti savo daiktų apsauga dar prieš leidžiantis į kelionę.

5 PacSafe kuprinės apsauga Spyna, pakabinta ant bagažo užtrauktukų, – bent iš dalies apsaugo daiktus nuo vagystės, tačiau kaip apsaugoti kuprinę, neturinčią užtrauktukų? Išeitis yra: PacSafe kuprinės apsauga – tai kompaktiškas nerūdijančio plieno tinklas, apgaubiantis kuprinę ir prirakinamas prie stacionaraus objekto nakvynės namuose, viešbučio kambaryje, traukinyje, laive ar kitose vietose. Kuprinės apsaugos fiksavimo įrenginys pagamintas iš itin atsparaus polikarbonato. Priklausomai nuo kuprinės dydžio, galima rinktis iš 5 dydžių variantų: apsauga, skirta 25, 55, 85, 120 ir 140 l kuprinėms.

Kuprinės apsauga pagaminta iš tvirto nerūdijančio plieno, kurio atitinkamais prietaisais neapsirūpinusiems ilgapirščiams įveikti tikrai nepavyks. Tad palikę savo daiktus viešbučio kambaryje ar kitoje vietoje, galėsite jaustis saugiai, tik nepamirškite visko prirakinti prie stacionaraus, sunkiai pajudinamo objekto. Nenaudojama apsauga supakuojama į gana kompaktišką, daug vietos neužimantį ryšulėlį, kurį patogu pasiimti su savimi.

Norėdami šia apsauga apgaubti didesnę kuprinę, susidursite su nemenku galvosūkiu: teoriškai tai tikrai yra įmanoma, tačiau praktiškai pavyks ne iš pirmo karto. Ta pati problema greičiausiai iškils ir bandant plieninį tinklą supakuoti į nedidelį jo dėklą: kol įgusite, teks pavargti, tačiau jau po kelių bandymų problemų neturėtų iškilti. Tinklo tarpai – gana dideli, labai norint pavyktų įkišti ranką ir ištraukti vertingus daiktus iš šoninių, neužsegamų kuprinės kišenių.

Kur įsigyti

http://pacsafe.com/products

2013 VASARA

Kaina 70–100 JAV dolerių

PLATUMOS

Patarimas: neužsegamose kišenėse nepalikite vertingų daiktų. Prieš pirkdami apsaugą, įsitikinkite, jog ji – tinkama jūsų kuprinės dydžiui. Nepirkite didesnės apsaugos, nes kuo glaudžiau tinklas priglunda prie jūsų bagažo, tuo mažiau erdvės veikti vagišiams. Taip pat verta paminėti, jog plieninė apsauga yra gana sunki: visas rinkinys, kartu su spynele ir medžiaginiu dėklu, sveria kiek daugiau nei pusę kilogramo. Visgi brangių daiktų apsauga dažniausiai yra svarbiau už papildomą bagažo svorį.

N A U DI N G A

Neperšlampamas maišas daiktams Plaukiant baidarėmis ar plaustais visiems iškyla klausimas, kaip apsaugoti vertingus daiktus nuo vandens. Tiesa, į vandenį įkritę drabužiai saulėje greitai išdžiūsta, tačiau fototechnika, mobilieji telefonai ir kiti prietaisai – vertingesni ir daug jautresni vandeniui, ruošiantis išvykai verta pasirūpinti tinkama jų apsauga. Neperšlampamas nailoninis maišas daiktams apsaugos jūsų turtą nuo vandens. Patikimas nailonas nepraleidžia vandens, siūlės – papildomai perklijuotos, o pats maišas patikimai užsisega. Kaina 18–44 LT KUR ĮSIGYTI WWW.MONTISMAGIA.LT

Kuprinės apsauga nuo lietaus Paprastai keliauti tenka ne tik saulei šviečiant – kartais užklumpa lietus. Prieš ruošdamiesi į žygį, pasirūpinkime kuprinės apsauga nuo lietaus, kuri neleis sušlapti daiktams net ir visą dieną keliaujant blogu oru.

2012 m. oro uostuose buvo užfiksuota maždaug 26 milijonai vnt. prarasto, atvykusio pavėluotai ar sugadinto keleivių bagažo. Daugelis mūsų tikrai yra matę ne vieną internetinėje erdvėje patalpintą vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas oro uostų darbuotojų elgesys su keleivių registruotu bagažu. Nors skrydžių bendrovės savo keleiviams visad rekomenduoja brangius daiktus turėti su savimi rankiniame bagaže, atostogas gali apkartinti ir sugadintas lagaminas, dingę ne patys brangiausi, tačiau ne mažiau svarbūs daiktai. Daugelyje oro uostų teikiama paslauga – bagažo pakavimas. Pasinaudoję šia paslauga užtikrinsite savo bagažo apsaugą skrisdami lėktuvu. Šitaip supakuotas bagažas apsaugos jūsų daiktus nuo pažeidimų, atsitiktinio atsidarymo ir daiktų išsibarstymo, bagažo suniokojimo bei oro uosto darbuotojų piktnaudžiavimo: įsilaužimas ar bagažo patikra be tarnybinio pagrindo bus lengvai pastebima ir nesunkiai įrodoma.

2013 LIEPA–RUGSĖJIS PLATUMOS

Bagažo pakavimas

Kaina 30–150 LT KUR ĮSIGYTI WWW.LUKLA.LT KUR ĮSIGYTI WWW.EXPEDITION.LT

Lietuvoje šią paslaugą teikia Tarptautiniame Vilniaus oro uoste įsikūrusi įmonė Smartpack. WWW.smartpack.LT

7 Spynelė lagaminui Nepagailėkite pinigų ir įsigykite kokybišką spynelę lagaminui. Spynelės apsaugos jūsų daiktus ne tik nuo smalsių kambarinių viešbučiuose, bet pravers ir oro uostuose. Ar žinojote, jog oro uoste įvykusios vagystės atveju oro bendrovė atsakomybę už iš bagažo dingusius daiktus prisiima tik tuo atveju, jei ant lagamino kabo spynelės. Vagystės iš bagažo atveju nepakanka pranešti apie dingusius daiktus: kaip vagystės įrodymą reikia pateikti ir sulaužytą spynelę ar supjaustytą lagaminą.

Mano kelionių dienoraštis

PLATUMOS

Nepamirškite į kuprinę įsimesti kelionių dienoraščio! Juk kartu keliauti visada smagiau!

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Tai – geriausias draugas kiekvienam mažajam keliautojui šią vasarą. Dienoraštis padės suplanuoti kelionės maršrutą, patars, ką daryti, jei namuose pamiršai kepurę, pamokys, kaip stebėti paukščius ar pagauti krintančią žvaigždę. Dienoraštyje rasi daugybę keliautojui naudingų patarimų, būtinų daiktų sąrašą, kelionių žemėlapį, smagių žaidimų ir šiaip gerų dalykėlių.

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS A. GREIZIO nuotrauka

R U B RIKA

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

DALYKŲ, KURIUOS PRIVALOTE IŠMĖGINTI ŠIĄ VASARĄ

PLATUMOS

TRAKŲ TIC nuotrauka

Laivai-vytinės buvo pagrindiniai XV–XVI a. LDK laikų plokščiadugniai buriniai krovininiai transporto laivai, kuriais Nemuno upe buvo gabenamos prekės. Tokiais laivais į Gdansko ir Karaliaučiaus (dab. Kaliningrado) uostus buvo plukdomi javai, mediena, pluoštas, druska, medus, vynas ir geležis.

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Trakų vytinė yra 23,5 metrų ilgio ir beveik 6 metrų pločio krovininis burlaivis, suręstas iš pušies ir ąžuolo. Tai – kultūriniam turizmui skirtas laivas. Jo viduje įrengta gyvosios istorijos ekspozicija – upeivių gyvensenos įranga, darbo įrankiai, drabužiai. Čia demonstruojamas edukacinis filmas apie vytinių istoriją ir statybą, rengiamos edukacinės programos ir kulinarinio paveldo produktų degustacijos.

1 www.trakuvytine.lt

ORGANIZATORIŲ nuotrauka

Trakų vytinė

Blusturgis Gero oro ir nuotaikos sekmadieninis Vilniaus blusturgis – netikėčiausių ir įdomiausių pirkinių vieta, kur daiktai keliauja iš vienų rankų į kitas. Juk visi namuose turime nebereikalingų daiktų, tad kodėl jų neišdėliojus ant prekystalio? Blusturgyje prekiaujama asmeniniais daiktais: drabužiais, aksesuarais, namų apyvokos reikmenimis, interjero detalėmis, žaislais, knygomis ir daugybe kitų. Taip pat čia galima rasti ir vienetinių rankų darbo gaminių. Jau ne pirmą vasarą jaukus senamiesčio kiemelis kiekvieną sekmadienio popietę skęsta pardavėjų šurmulyje ir įvairiausių prekių gausoje. Daiktų istorijos iš pirmų lūpų, derybos bandant įsigyti pirkinį perpus pigiau, muzika, pusryčiai su bičiuliais – tai nepakeičiami blusturgio ritualai. Blusturgis vyksta kiekvieną sekmadienį nuo 12.00 iki 16.00 val. Vilniaus Mokytojų namų kiemelyje (Vilniaus g. 39).

www.blusturgis.lt

Keliaujanti Haulo pilis Anime filmas „Keliaujanti Haulo pilis“ – japonų režisieriaus Hayao Miyazaki darbas, nukelsiantis į fantazijų ir stebuklų pasaulį. Filmą sunku pavadinti vien tik animacija, nes čia susipina ne tik išgalvoti nežemiški personažai, bet ir šiandien aktualios temos: karas, žmonių tarpusavio santykiai. Tai beveik pasaka apie skrybėlių parduotuvėje dirbančią mergaitę Sofiją ir jos mistišką pažintį su burtininku Haulu. Ši pažintis užkliūva piktajai Dykrų burtininkei, kuri užkeikia Sofiją – mergaitė tampa panaši į devyniasdešimtmetę senutę tol, kol ją išlaisvins tikra meilė. Išsigandusi Sofija pabėga į dykrą, kur sutinka keliaujančią Haulo pilį. Pilis pasirodo esanti stebuklinga: ją varo demono Kalciferio, ugnies demono, jėga, o pilies durys slepia keturis skirtingus pasaulius, viename kurių dažnai paslaptingai dingsta pats Haulas. Nuslėpusi, kas ji iš tiesų yra, Sofija pilyje įsidarbina valytoja ir greit pakeičia burtininko būstą ir gyvenimą.

P. S. Verta pamatyti ir kitus H. Miyazaki filmus, kurie stebina neribota fantazija, siužeto, veikėjų paveikslų sudėtingumu, erdve, skrydžio pojūčiu ir neįtikėtinu vizualumu. Filmą galima įsigyti elektroninėse parduotuvėse.

Veliuonos žynio pranašystė LDK kunigaikščiui Gediminui

Garsi Veliuonos praeitis apipinta legendomis ir pasakojimais. Žmonių čia gyventa net prieš 10 tūkstančių metų! 1291 m. Veliuonos (Junigedos) pilis paminėta Petro Dusburgiečio kronikoje. XIII–XV a. pirmajame ketvirtyje čia vyko Lietuvai svarbios gynybinės kovos. Veliuonoje lankėsi, kovojo ir, anot metraščių, žuvo Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Jo atminimui veliuoniečiai supylė kapą – Gedimino kapo piliakalnį. Čia stovėjusi garsioji Junigedos pilis – stipriausia ir atkakliausiai ginta Lietuvos pilis, svarbiausias lietuvių kovų su kryžiuočiais gynybinis įtvirtinimas. Dabartinės bažnyčios vietoje buvusi šventvietė, pagonybės laikų kulto vieta, kur vaidilutės kūrendavo ugnį amžinybės deivės Veliuonos garbei, o karžygiai melsdavo dievų malonės...

Ekskursiją reikia užsisakyti iš anksto.

www.veliuonoskc.lt

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Veliuonos kultūros centras pristato teatralizuotą senosios kultūros ekskursiją-misteriją tema: „Veliuonos žynio pranašystė LDK kunigaikščiui Gediminui“. Jos metu ieškodamas patarimo, kaip kovoti su kryžiuočiais, LDK kunigaikštis Gediminas lankosi pas vieną žymiausių žynių. Žynys ir vaidilutės atlieka ritualą, kurio metu šokamas šokis, skamba būgnai ir daina. Kaip pranašystės ženklas ritualo metu kunigaikščiui pasirodo mistinė būtybė Pragaras. Mintyse paskendęs Gediminas priima svarbų strateginį sprendimą, nulemsiantį tolimesnį Lietuvos valstybės likimą. Žiūrovai tampa dalyviais, o ne pasyviais renginio stebėtojais.

PLATUMOS

Žiūrint filmą stebina puikiai perteikti sudėtingi ir kartu tokie žmogiški pagrindinių herojų charakteriai. Atrodo, kad žiūri visai ne animacinį filmą su perteikta dviejų žmonių istorija, jos niuansais, sudėtingais santykiais ir trupučiu burtų.

JURBARKO TURIZMO IR VERSLO INFORMACIJOS CENTRO nuotrauka

Kultūros naktis

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Naktį iš liepos 5 į 6 d., nuo 18 val. iki 2 val. nakties, vingriose Vilniaus senamiesčio gatvelėse, skveruose ir aikštėse apsigyvens „Kultūros nakties“ renginiai. Nuo 2007 m. „Kultūros naktis“ kviečia atrasti daugiau nei pusantro šimto kultūrinių projektų. Muzika, teatras, filmai, šokis, fotografija, instaliacijos, tapyba, poezija, skaitymai, netikėtos erdvės ir dar dešimtys kitų kultūrinių renginių įsuka į visą naktį sostinės gatvėse trunkantį šurmulį... Šiemet „Kultūros naktis“ taps pagrindiniu Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai oficialaus atidarymo kultūriniu renginiu, todėl būtent šią naktį mėgaukimės įvairiais kokybiškais renginiais ir džiaukimės ypatinga, kultūringa nakties atmosfera.

www.kulturosnaktis.lt

SXC nuotrauka

ORGANIZATORIŲ ORGANIZATORIŲ nuotrauka nuotrauka

12 R U B R I K A

Nauji kelionių vėjai Šią vasarą būtina išbandyti kelionę į kurią nors užsienio šalį. Grupiniai portalai mirgėte mirga nuo specialių pasiūlymų pigiai ir greitai keliauti, o kelionių agentūros džiugina pigiais paskutinės minutės pasiūlymais. Tiems, kurie mėgsta viską planuotis patys, pigiausių skrydžių bendrovės šią vasarą siūlo naujas kelionių kryptis. Pavyzdžiui, „Rainair“ šį sezoną siūlo skristi iš Kauno į Kaljarį Sardinijoje, Trapanį Sicilijoje ir Oslą Norvegijoje. „Wizzair“ siūlo skristi iš Vilniaus į Stavangerį, Oslą ir Alesundą Norvegijoje bei Tamperę Suomijoje. Tokia vasaros kelionė į užsienį tikrai suteiks gerų įspūdžių ir adrenalino ilgam. Tad kodėl nepasinaudojus proga pamatyti kažką naujo?

Įdomiausios kelionės po Lietuvą

aktyviai

Žinyne rasite: 70 maršrutų dviračiais, baidarėmis, laivais, oru; apie 600 spalvotų iliustracijų; per 850 lankytinų vietovių aprašymų; detalius 1:250 000 mastelio žemėlapius su pažymėta kelionės eiga; informacines lenteles su maršruto ilgiu (km), trukme (val.), sudėtingumo lygiu bei kita keliautojams naudinga informacija; daug tikrų ir legendomis apipintų faktų.

kad įspūd ži paka ų k kiekv tų ienai dienai !

PLATUMOS PLATUMOS 2013 LIEPA–RUGSĖJIS 2013 VASARA

Š i ą vasar ą b ū tinai pakeliaukite ne tik po užsienio šalis, bet ir po savo kraštą. Juk tikrai dar ne visus Lietuvos kampelius esate aplankę. Pažinti Lietuvą padės leidyklos „Terra Publica“ išleistas jau antrasis kelionių žinynas „Įdomiausios kelionės po Lietuvą aktyviai“. Ši knyga kviečia visus pakeliauti po Lietuvą kitaip. Naujajame žinyne – 70 geriausių kelionių idėjų po Lietuvą dviračiais, baidarėmis, laivu ir net lėktuvu. Ir viskas vienoje knygoje. „Įdomiausios kelionės po Lietuvą aktyviai“ – tai beveik 1000 kilometrų riedant dviračiais, iriantis baidarėmis ar tiesiog žvelgiant į žemę iš paukščio skrydžio.

Tai bene vienintelis toks festivalis Baltijos šalyse ir vienas pirmųjų tarptautinių Lietuvoje, savo istoriją pradėjęs 2003 metais. Festivalis traukia lankytojus bendruomeniškumu, nevartotojiška, magiška erdve, tarptautine ir alternatyvia publika, vizitine kortele tapusiomis išskirtinėmis dekoracijomis, geriausiais regio, dub ir elektroninės muzikos atlikėjais, sveikatingumo skatinimu bei švietėjiška erdve. Kasmet į nuostabų gamtos kampelį netoli Valkininkų, prie Spenglos ežero, susirenka vis daugiau dalyvių ir svečių iš viso pasaulio, įsitraukiančių į kūrybingų pramogų sūkurį. Festivalis vyks liepos 25–29 dienomis.

7 PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

A. GREIZIO nuotrauka

www.yaga.lt

J. LANKAUSKAITĖS-KREGŽDIENĖS nuotrauka

Yaga Gathering 2013

Levandos žydi Ne tik Provanse ...bet ir Kiemelių kaime, Vilniaus rajone! „Lavender Village“ – pirmasis levandų ūkis, įkurtas Lietuvoje, kuriame vilnija melsvi levandų laukai. Čia organizuojamos pažintinės ekskursijos, kurių metu lankytojai supažindinami su šiuo augalu bei jo savybėmis, pasakojamos augalą menančios legendos, atliekamos degustacijos, laukai nuomojami fotosesijoms, rengiamos levandų nuėmimo šventės. Levandų žydėjimo sezonas Lietuvoje tęsiasi nuo liepos iki rugsėjo, tuomet nuimamas levandų derlius. „Lavender Village“ ūkyje veikia pirmoji Lietuvoje levandų krautuvė. Parduotuvėlėje galima įsigyti levandų sodinukų, jau subrendusių augalų, džiovintų levandų žiedų ar puokščių, šviežio levandų vandens, levandų arbatos bei įvairių rankų darbo gaminių namams puošti. Čia pat yra įsikūręs kempingas-stovyklavietė, kur siūloma pavakaroti, pailsėti ar praleisti atostogas levandų apsuptyje.

www.lavender-village.com

O. ŠEVELIOV nuotrauka

Senųjų Grybų amatų dienos šventė Trakuose

Šventėje sklando dzūkiškų valgių kvapai – verdama dzūkiška grybienė, kiti dzūkų patiekalai, kurių galima ne tik paragauti, bet ir lauktuvėms parsivežti!

www.varena.lt

PLATUMOS 2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Rugpjūčio 24–25 d. visus gyvosios istorijos mylėtojus džiugins tradicinės „Senųjų amatų dienos“ Trakų Salos pilyje. Šiame nepaprastos gamtos ir unikalios architektūros kampelyje, menančiame net kelias epochas, atgims inscenizuotas senovės gyvenimas. Prisimenant laikmetį, kai pagrindinis vyro amatas buvo karyba, žiūrovai matys karštas riterių batalijas. Visos kovos susijusios su pralaimėjimo kartėliu ar svaiginamu pergalės skoniu, todėl bus galima pasivaišinti čia pat surengtose laimėtojų viduramžių užstalėse, vadinamosiose Ehrentisch, – nosį kutens atviroje ugnyje gaminami valgiai. Atgims viduramžių visuomenės gyvenimas – bastysis valkatos, oriai vaikščios didikai ir puošnios damos, savo amatų subtilybėmis žavės meistrai. Riterių ir lankininkų pergales lydės dainos ir šokiai. Atėjus nakties sutemoms, skambant archajiškai muzikai, kerės Trakų šokio ir ugnies studija „Čiutyta“. Visi apsilankę galės įsitikinti, jog ne šventieji puodus lipdo – Vilniaus puodžių cecho meistrai parodys, kaip puodynę pasigaminti, kaip ją išdegti. Bus judrių stalo žaidimų, žolynų burtų, juostų margumo, kalamos geležies žvangesio, medžio drožlių kvapo, mažulyčių knygų, aštriausių peilių, spalvingų stiklo karolių, medaus spalvos žalvario papuošalų, stebuklingai gimstančio popieriaus, mistiškų muzikos instrumentų, karamele kvepiančių obuolių. Laukiami visi, nešini gera nuotaika.

Viena smagiausių rudens švenčių – Grybų šventė – vyksta grybų sostine tituluojamoje Varėnoje. Paskutinį rugsėjo šeštadienį rudens gėrybių mėgėjai renkasi Varėnos apylinkėse: nuo pat ankstyvo ryto Marcinkonių kaimo miškuose vyksta Lietuvos grybavimo čempionatas. Vėliau Grybų šventės atidarymas rengiamas Varėnos miesto parke, šventės metu apdovanojami čempionato dalyviai, koncertuoja liaudiškos muzikos kolektyvai, folkloro ansambliai, demonstruojami senieji dzūkų amatai, vyksta medžio skulptūrų aukcionas.

N U M ERIO

TE M A

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

ŽEMAIČIŲ KRIKŠTUI

600 Š

Tekstas: AlvygOS

ZmejevskienėS

iemet minime svarbią sukaktį – Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejų. Tai svarbus įvykis tiek Lietuvos valstybės istorijai, tiek pasauliniu mastu. Vilniaus universiteto prof. A. Bumblauskas teigia, jog Žemaičių krikštas yra svarbus visai Europos istorijai, kuri glaudžiai susijusi su krikščionybės istorija. Šiems įvykiams paminėti sudaryta iniciatyvinė grupė, kuri parengė programą. 2008 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Žemaičių krikšto ir Žemaičių vyskupystės įsteigimo 600 metų jubiliejaus minėjimo 2009–2017 m. programą, kurios paskirtis ne tik akcentuoti šią svarbią datą, bet ir svarbiausius su Žemaičių krikštu ir Žemaičių vyskupystės istorija susijusius objektus bei vietas pritaikyti piligrimų ir turizmo reikmėms.

T. Popiel ir Z. Rozwadowski, diorama „Žalgirio mūšis“, 1910, Lvovo istorijos muziejus

Žemaičių santykių su kaimyninių šalių krikščionimis pradžia galima būtų laikyti XIII amžių. Tuo laikotarpiu prie Dauguvos žiočių įsikūrė vokiečių pirklių kolonija, kurios pagrindu įkurta Rygos vyskupija ir Livonijos kalavijuočių ordinas. Krikščionybė žemaičius daugiau palietė Mindaugui priėmus krikštą. Manoma, kad valdovo krikštui pritarė ir dalis žemaičių

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Patys žemaičiai, kaip ir kitos baltų gentys, krikščionybės priimti netroško.

Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo problematiškas ir komplikuotas. Reikia prisiminti, kad ne vienas valdovas priėmė „fiktyvų“ krikštą kaip paliaubų su puolančių kryžiuočių ordinais sąlygas. Pats Vytautas Didysis krikštijosi net tris kartus bei vieną kartą atnaujino krikšto įžadus. Iš pradžių kratęsis krikšto, vėliau jis šį tikėjimą gerbė ir rėmė – jam kaip valstybės vadovui ir politikui buvo svarbu, kad krikščionybė tarnautų Lietuvos labui. Reikia paminėti jo įžvalgas ir intuiciją pasirenkant valstybės krikštui tinkamą momentą.

PLATUMOS

Pasaulio tautos istoriškai pačios „pagimdo“ savo savitus tikėjimus. Prasidėjus christianizacijos (sukrikščioninimo, atvertimo į krikščionių religiją, krikščionybės platinimo) procesui, Europos tautos naują religiją priėmė skirtingu laiku ir nevienodu būdu: mūsų tuometės valstybės kaimynai slavai ar germanai krikštijosi keturiais amžiais anksčiau. Krikščioniškieji kaimyniniai kraštai darė įtaką pagoniškai Lietuvai. Krikščionybės atėjimas ir įsigalėjimas visoje Lietuvos

N U M ERIO

TE M A Lenkijos karaliaus Jogailos portretas, XVII a. pab., reguliariųjų Laterano kanauninkų vienuolynas Krokuvoje

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto portretas, XVII–XVIII a., Lietuvos dailės muziejus

bajorų, kurie ir patys priėmė naująjį tikėjimą. Tačiau nėra žinoma, kiek to meto naujoji religija buvo išplitusi. Aišku, kad patys žemaičiai, kaip ir kitos baltų gentys, krikščionybės priimti netroško. XIII a. žemaičiai pradėjo kovas su kryžiuočiais. Intensyvūs, ilgai trunkantys bandomos primesti religijos karai dar labiau stiprino žemaičių priešiškumą krikščionybei. Labiausiai buvo priešinamasi ne naujai religijai, bet jos „kalaviju ir krauju“ skleidimo būdui. Išskirtiniai žemaičių pasipriešinimo pavyzdžiai: Saulės (1236), Skuodo (1259), Durbės (1260) mūšiai. Ilgai trunkančių pasipriešinimo kovų metu XIV a. žemaičiams ne kartą teko spręsti dilemą – gyvybė ar krikštas. Labiausiai istoriografijoje žinomas jungtinės kryžiuočių ordino kariuomenės bei Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio (ček. Jan Lucemburský, 1296–1346) žygis į Žemaitiją. 1329 m.

žiemą Ordinas subūrė dideles pajėgas: į LDK patraukė 18 000 kryžiuočių neskaitant pėstininkų. Išeities nebeturėję apgultos Medvėgalio pilies gynėjai 1329 m. vasario 2 d. priėmė krikštą. Žinomas gynėjų skaičius – 6000. Visgi teigiama, jog agresoriui pasitraukus, žemaičiai atsisakė naujai priimto tikėjimo. Pirmajame XV a. dešimtmetyje Vytautas į Žemaitiją pasiuntė čekų misionierių Jeronimą Prahiškį (ček. Jeroným Pražský, 1378–1416). Tai buvo lyg savotiška žvalgyba, ruošiantis žemaičių krikštui. Misionieriaus uolumas piktino pagonis žemaičius. Istorijos šaltiniuose yra aprašymų, jog žemaičiai krikštui priešinosi, net buvo sukilę 1409 metais. Nepaisant Žalgirio mūšio (1410) pergalės, Vytautui ir Jogailai nepavyko įveikti tvirtų Ordino pilių, dėl to jie negalėjo diktuoti taikos sąlygų.

19 Torunės taikos sutartimi (1411) Žemaitiją Lietuvos ir Lenkijos valdovai atgavo tik iki savo gyvos galvos, o po jų mirties žemaičiai turėjo vėl atitekti Ordinui. Toje sutartyje buvo įrašyta sąlyga, kad Vytautas ir Jogaila turi apkrikštyti visus savo valdomų žemių pagonis ir pastatyti jiems bažnyčių. Tam, kad dvasiškai ir moraliai būtų subręsta priimti krikščionybę, prireikė ne vieno šimtmečio. Po Žalgirio mūšio žemaičių krikščioninimo ėmėsi Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir Lenkijos karalius Jogaila. 1413 m. valdovai surengė „krikščioninimo ekspediciją“ – plaukė laivais per Žemaitiją Dubysos upe, kelionę baigė pėsčiomis prie Luokės ant Šatrijos kalno. Šios kelionės metu įvairiose Žemaitijos vietovė-

Ilgai trunkančių pasipriešinimo kovų metu XIV a. žemaičiams ne kartą teko spręsti dilemą – gyvybė ar krikštas. se buvo pakrikštyta keletas tūkstančių žemaičių. Taip pradėtas krikštas, baigtas 1417-aisiais Medininkuose (dab. Varniuose), įsteigiant Žemaičių vyskupystę. Tai buvo didžiulis politinis ir religinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiekimas. Įkūrus šią vyskupystę, faktiškai buvo baigtas

Torunės taikos sutartis, 1411 m.

PLATUMOS 2013 LIEPA–RUGSĖJIS

N U M ERIO

TE M A

Žemaitijos krikštas, suteikęs politinį pagrindą sujungti Žemaitiją su Lietuvos valstybe. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto rūpesčiu Varniuose buvo pastatyta Šv. Aleksandro bažnyčia. Žemaičių vyskupystė Senajame žemyne yra vienintelė, įsteigta ne popiežiaus, o Konstanco Visuotinio Bažnyčios susirinkimo. Didelį įspūdį bažnyčios susirinkimo tėvams padarė 1415 m. vėlyvą rudenį atvykusi žemaičių delegacija. Į susirinkimą ją įvedęs Poznanės vyskupas Andžejus Laskažas (Andrzej Łaskarz, 1362–1426) katedroje pasakė jaudinamą pamokslą. Be kita ko, jis dėstė: Ateina į Bažnyčią ir lenkiasi jai Lietuvos ir Žemaitijos pagonys, atversti į krikščionių tikėjimą ne grasinimais ir prievarta, bet savo valia ir Lenkijos karaliaus bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto nuopelnų dėka... Argi galima bus teigti, kad po apaštalų kas nors buvo tiek nuveikęs krikščionybės labui kaip tie du kunigaikščiai? O Žemaitijos pasiuntiniai patvirtino, kad visi gyventojai

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Konstancos susirinkimas (1414–1418), iliustracija iš Rosgarteno muziejaus archyvų

nori apsikrikštyti, bet tik iš Lenkijos ir Lietuvos ir jų skirtų vyskupų rankų. Žemaičių vyskupystės įsteigimas betarpiškai siejasi ir su Trakų miestu – LDK bažnyčios ir valstybės veikėjas, nuo 1397 m. Vilniaus kanauninkas, nuo 1408 m. Sieno (Italija) universiteto rektorius Motiejus I Trakiškis (1370–1453) 1417 m. spalio 24 d. Trakuose konsekruotas pirmuoju Žemaičių vyskupu. Pasak kronikininko Jano Dlugošo (1415–1480), jis buvęs Livonijos vokietis, mokėjęs lietuviškai ir žemaitiškai.

Žemaičių vyskupystė Senajame žemyne yra vienintelė, įsteigta ne popiežiaus, o Konstanco Visuotinio Bažnyčios susirinkimo.

21 Vokiečių ordino didžiojo magistro didžioji vėliava iš J. Dlugošo „Banderia Prutenorum“, XV a., Jogailos biblioteka Krokuvoje

Pirmasis Žemaičių vyskupas Motiejus Trakiškis, XVII a. portretas

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Pagonybė Lietuvos visuomenėje išlieka net iki XIX amžiaus. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875) rašo, kad žemaičius sunku palenkti krikščioniškai Dievo valiai, pasak jo, žemaičiai nejaučia, jog tikėjimas katalikų yra geresnis už jų

senąjį. Rašytojas ir istorikas Simonas Daukantas (1793–1864) taip pat aprašo dar XIX a. gyvas pagoniškas žemaičių tikėjimo tradicijas. Tad krikščioniškasis tikėjimas sunkiai skynėsi kelią į Lietuvos valstybę, o misionierių, vėliau ir katalikų kunigų sėjama naujojo tikėjimo sėkla nors vangiai prigijo, bet uoliai puoselėjama įleido šaknis. Dabarties istorikai sutaria, jog žemaičių krikštas sudarė sąlygas lietuvių tautai susivienyti vieno tikėjimo pagrindu (tai to meto Europoje buvo be galo svarbu) ir sukūrė prielaidas lietuvių tautos, kaip vientiso kultūrinio, politinio subjekto, raidai. Tai leido lietuviams ir žemaičiams perimti katalikiškos Europos kultūros, ekonomikos laimėjimus ir įsilieti į tuometinę Europos tautų aplinką.

PLATUMOS

Pačioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje į žemaičių krikštą žiūrėta dvejopai: pirmiausia, krikštas suvoktas kaip politinis aktas. Didikų jis vertintas kaip valdovo paskirtas įpareigojimas, kurį įvykdžius, galima buvo tikėtis tam tikrų privilegijų, pavyzdžiui, nuosavybės teisių į tėvonijas. Išskirtinių teisių po krikšto negavusi žemaičių gyventojų dalis nejautė didelio prieraišumo naujai religijai, tad dar ilgai laikėsi pagoniškų ritualų.

KA L B A M ĖS

S U . . .

Algimantas Čekuolis

su aplankęs daugiau nei pusšimtį pasaulio šalių, bet kelionių liga nesergu

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Tekstas: Daivos Betingytės Nuotrauka: iš LRT istorijos muziejaus archyvo

enuostabu, kad aštuntą dešimtį jau perkopęs, bet vis dar vietoje nenustygstantis Algimantas Čekuolis su mumis kalbėjosi tuo metu būdamas kelyje. Vienas garsiausių Lietuvos žurnalistų, rašytojų ir laidų vedėjų sako, kad tupėti vienoje vietoje ir kaip daugeliui senjorų skųstis gyvenimu – tikrai ne jam. Paradoksalu, bet daugiau nei pusšimtį pasaulio šalių aplankęs Čekuolis tikina kelionių liga nesergantis. Judėjimas ir skirtingų kultūrų pažinimas jam tik būdas įkvėpti save kūrybai.

Ar kada nors skaičiavote, kiek skirtingų pasaulio šalių esate aplankęs? Kiek pasaulio šalių? Negaliu suskai-

čiuoti, nes nežinau, pagal kokius kriterijus tą reikėtų daryti. Ar tai šalis, kurioje gyvenai – yra vienas kriterijus, kur pravažiavai traukiniu – kitas kriterijus. Jeigu lėktuvas buvo nusileidęs, pabuvai šiek tiek, bet netrukus vėl pakilo – trečias kriterijus. Bandau skaičiuoti tas, kuriose rimčiau esu pabuvęs. Tuomet penkiasdešimt su trupučiu.

Kada ir kodėl susirgote kelionių liga? Ar apskritai ja sergate? Ne,

nesergu. Netgi, sakyčiau, esu pagijęs. Tiesiog esu literatas. Rašau knygas, straipsnius. O kai sėdi vienoje vietoje, to nepadarysi. Tai nebūtinai reiškia, kad nuvažiavai į Tailandą ir rašai romaną

23 apie Tailandą. Ne tai. Bet kada judi, kada pataikai į tuos dalykus ir lietuviškus dalykus, ir matai save patį juose, tada supranti, kas svarbu, kaip viskas skiriasi. Todėl judėti yra labai gerai. Aš paprastai rašau anksti rytą atsikėlęs, o vakare atsiverčiu tai, kas man patinka. Skaitau ką nors. Čechovą, Obosaną. O tai aš vadinu tiesiog „užsikurti“. Kada sąmonė truputį virškina tai, ką perskaitei, ir įsideda giliau, tuomet atsiranda noras rašyti. Taip pat yra ir su kelionėmis. Pamatai dalykus, pakalbi su žmonėmis ir taip „užkuriu“ save visai kitokiems dalykams. Tuomet rašau, bet ne apie tai, ką kalbėjau, o apie tai, kas gimė mano galvoje.

Kurios šalies žmonės, aplinka Jus labiausiai įkvepė? Labiausiai įkvėpė? Sunku pasakyti. Daugiausia laiko praleidau Ispanijoje, tiksliau ispanų kalbos kultūros šalyse. Tai buvo du ilgi etapai Kuboje, penkeri metai Ispanijoje. Toje kultūroje jaučiuosi kaip namuose. Aš jau pažįstu jų juokus, jų dviprasmybes, suprantu ir atsakau tuo pačiu. Gal todėl ir truputį atsibodo, bet taip, kaip ir tėvynė „nusibosta“. Tuomet pakeiti vietą ir viskas gerai. Taip, pirmoje vietoje, sakyčiau, labiausiai mane įkvėpė Ispanija, antroje vietoje – Lotynų Amerika. Na, o trečioje vietoje ir labai stipriai – Tailandas.

Kodėl būtent tos šalys? Todėl, kad ten gyvenote ilgesnį laiką ir geriau pažinote jų žmones? Pati Ispanija, pati

Molėtų. Ten prabėgo vaikystės vasaros. Taip pat ir Zarasai, Ignalina. Tai pasaka! Švarus vanduo. Ežerų vandenį gali gerti. Ir oras. Sakykim vasara – sausa, kiti sako net per daug sausa, giedra, šilta, bet ne per daug šilta. Na tik dangus per daug žemas. Mūsų dangus per daug debesuotas. Bet prie to įpranti. Kai čia atvažiuoja vakarų europiečiai, jie stebisi, kiek čia daug erdvės, kiek daug ploto. Labai sausakimšuose miestuose – Japonijoje, Kinijoje – žmogus lipa ant žmogaus. O Lietuvoje kai kur net tos pačios mašinos nepamatysi.

Na, o kalbant apie Lietuvos paveldo objektus? Jūsų nuomone, ar jais yra pakankamai rūpinamasi? Čia atsakymas

toks pat, kaip į klausimą – ar bus gera gyventi? Jeigu palyginsime su tuo, kas buvo, kai buvo jais nesirūpinama, kai jie buvo apleisti, kai jie buvo užkišti paveldo įstaigose, sandėliuose, tai dabar yra labai gerai. Bet palyginkime su tuo, ko reikėtų, – yra blogai. Kiek mes pinigų turime dabar išleisti? Dešimt kartų daugiau. Tačiau negriauškime savo kūno dėl to, neprapuls tas paveldas.

Galbūt iš pačios visuomenės reikėtų daugiau susidomėjimo ir jauni žmonės turėtų labiau domėtis paveldu, nes kaip ir Jūs pats sakote, pats pažinsi, kitaip ir atrodys. Sakyti, kad turėtų

jaunimas pažinti, negalima, pamokslauti, kad jie turėtų negerti, nerūkyti, rūpintis paveldu ir pan. Niekada taip nepadėsi. Niekada jokie pamokslai nieko neįtikina. Reikia pavyzdį rodyti. Daryti pačiam. Man patinka, kai išeina diplomatijos korpusas Lietuvoje su Vyriausybe rinkti šiukšlių Vilniaus Vingio parke, na, gražu pažiūrėti! Ir tada tikrai kitaip ir geriau uždega jaunimą. Reikia tą patį padaryti su mūsų paežerėmis, ežerais ir jų pakrantėmis. Reikia puoselėti ir saugoti tai, ką turime gražiausio!

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Ar Lietuva Jus vis dar įkvepia? Labai. Lietuva yra netgi labai dinamiška. Čia žmonės daugiausia yra melancholikai, ypač vyresnio amžiaus. Niurna ir niurna. Tas blogai, anas blogai. Aš tuomet jų klausiu – duonos per daug ar oro per mažai? Aš turiu jiems vieną receptą. Niūrus dabartinis jūsų gyvenimas jums nepatinka todėl, kad lyginate jį su kitais. Visada norite, kad dalykai būtų nauji, visada žiūrite

Kurios Lietuvos vietos, miestai, slapti kampeliai Jums artimiausi ir mieliausi? Aukštaitija, žinoma. Mano tėvas – nuo

PLATUMOS

Kuba nuo A iki Z turi paslapčių, kurios pribloškia ir nežinai, kaip į tai reaguoti. Kada pakliūvi į kokią nors, sakysim, Kanadą, tada reikia gerų metų, gal šiek tiek mažiau, kad įsijaustum, suprastum, kas aplink tave darosi. O ispanų kultūros šalyse – žinau jų kalbą, prietarus ir jie įkvepia. Kur nėra daug paslapčių, tada viskas gerai. Pavyzdžiui, Norvegija – aš nieko nežinau. Nekalbu jų kalba, nežinau vietinių tikrojo požiūrio į jų karalių, tikrojo požiūrio į užsieniečius. Jis labai dažnai keičiasi. Yra daug nežinomybių. O štai ispanakalbės šalys ar Portugalija. Aš ten jau galiu imtis ir tų mano minėtų dalykų, nes juos žinau, jie mane erzina. Atsiranda susierzinimas, jausmas, kuris verčia kurti.

pirmyn, jūsų norai bėga pirmyn galimybių. Tačiau tikra išeitis yra – galimybė pajusti gyvenimo džiaugsmą. Jeigu šiandien manęs nepatenkina kažkoks dalykas, palyginkime viską su tuo, kas buvo prieš 30 metų. Ar Palangoj bangos buvo didesnės ir panelių kojos buvo ilgesnės? Savijautą, nuotaiką, ekonominį lygį. Palygini gyvenimo džiaugsmą su praeitimi. Lietuvos praeitis – labai niūri? Dabartis visai nebloga, netgi gera, o ateitis tada tikrai bus dar geresnė.

KA L B A M ĖS

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

KLAUSIMAI

S U . . .

KELIAUTOJAMS

Dainius Kinderis-Magelanas Keliautojas, rašytojas, kelionių agentūros „Magelano kelionės“ įkūrėjas

Koks pats kurioziškiausias, nuotaikingiausias, juokingiausias nutikimas keliaujant? Tokių nuotykių ir neįtikėtinų istorijų buvo daug, bet vienas yra įsirėžęs atmintyje. Eidamas per Sacharą nuolat kenčiau troškulį, ir kiekvienas atėjimas į naują kaimą reikšdavo vandenį – iškart eidavau į pirmą pasitaikiusį namą paprašyti atsigerti. Artėdamas prie eilinio kaimo tolumoje išvydau mažą mergaitę ir pagalvojau, kad imsiu ir paprašysiu jos vandens. Ši išsigandusi pradėjo bėgti, o aš ją – vytis tam, kad sušukčiau, jog nenoriu jos gąsdinti, o tik vandens paprašyti. Įbėgęs į kiemą pamačiau, kad mergaitė stovi nusisukusi, lyg bandydama pasislėpti. Aš priėjau arčiau, nes norėjau ją nuraminti, ir tada ji atsisuko.O jos rankose buvo dubenėlis man ką tik įpilto šalto vandens...

Geras maistas ir įdomi kulinarija – puikios kelionės pagrindas. Bent jau man. Maroke teko ragauti sraigių sriubos, Turkijoje – labai keisto nuoviro, kuriame plaukiojo avies galva, Benine pabandžiau gyvatės mėsos, Mauritanijoje – kupranugarienos, Taivane –

Žinoma, nepatarčiau keliauti ten, kur siaučia pilietiniai karai, kur pažeidinėjamos žmogaus teisės ir visą laiką turi jausti nerimą. Tai tinka ekstremalams, bet ne tiems, kurie nori mėgautis kelione. Afrikoje yra daugybė šalių, į kurias antrą kartą nebevažiuočiau, nepaisant to, kad ten patyriau ir daug įsimintinų akimirkų. Į šį sąrašą įtraukčiau Nigeriją, Kongą, Zairą.

Kokia kelionė geriau: kruopščiai suplanuota ar spontaniška? Kodėl? Sėkmingiausia kelionė būna gerai suplanuota iš anksto, tačiau prie maršruto aklai prilipti nereikėtų. Juk reikia palikti erdvės improvizacijai. Tačiau kartoju, kad maršruto ir programos griaučiai – geros ir turiningos kelionės pagrindas.

Jūsų rekomendacija: geriausias kelionės maršrutas savaitgaliui Įdomi kelionė laukia keliaujant maršrutu Vilnius– Molėtai (Molėtų observatorija, rajono ežerai)– Anykščiai (siaurukas, Arklio muziejus, Puntuko akmuo)–Biržai (Biržų pilis, muziejus, tiltas per Širvėną, Biržų alaus darykla, Karvės ola). Biržuose galima ir pernakvoti, o kitą dieną keliauti atgal į Vilnių per Pasvalį (Smegduobių parkas, Girnų muziejus, Karpių dvaras Joniškėlyje), Ramygalą (Pašilių stumbrynas) ir Kernavę.

Vieta, kur galite pabėgti nuo kasdienybės Lietuvoje – pamario kraštas, užsienyje – Islandija.

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Kokių įdomiausių ir neįprastų patiekalų teko ragauti keliaujant?

Kur nepatartumėte keliauti kitiems ir kodėl?

PLATUMOS

Buvo ir daugiau nuotaikingų, įsimintinų nutikimų. Konge kartu su europiečiais pakeleiviais turėjome stumdytis su čiabuviais, kurie nenorėjo mūsų išleisti su automobiliais iš kelto. Visi vietiniai buvo girti, nuo dažno ir stipraus išgėrinėjimo paraudusiomis akimis, tad malonumas menkas... Ispanijoje esu peršokęs per tvorą į saugomą teritoriją ir ten pasistatęs palapinę. Tik ryte atsibudęs pastebėjau, kad tą teritoriją saugojo didelis šuo, tad teko greitai šokti per tvorą ir ieškoti, kas galėtų padėti ištraukti mano palapinę. Keliaujant autostopu per Kamerūną mane pavėžėjo didžiausios Kamerūno ananasų plantacijos savininkas. Šios pažinties rezultatas – didžiausių ir saldžiausių ananasų perpildyta kuprinė.

pūdyto kiaušinio. Nors nevalgau mėsos, kelionių metu stengiuosi išbandyti kažką neįprasto. Ypač tada, kai vietiniai labai svetingai siūlo – nesinori atsisakyti vien dėl savo principų. Mano manymu, geriausios virtuvės yra japonų ir gruzinų, paragavus jų patiekalų galima ir nepakilti nuo stalo.

KA L B A M ĖS

S U . . .

Eglė ir Andrius Bagdzevičiai

Keliautojai, išleidę knygą apie Pietų Ameriką „Pietų Amerika. 394 dienos“

Koks pats kurioziškiausias, nuotaikingiausias, juokingiausias nutikimas keliaujant? Iš tikrųjų, tai yra pats blogiausias klausimas – vis tikimės, kad niekas jo neužduos. Tokio nutikimo nebuvo: arba sunku išrinkti vieną, arba visi atrodo labai priklausomi nuo konteksto, t. y. ankstesnės mūsų patirties, todėl juokingi ir kurioziški tik mums. Ar kurioziška užstrigti savaitei viduryje Brazilijos džiunglių? Mums tai atrodo kaip apsižioplinimas, nes nepasitikslinome laivų grafiko, o kažkam tai – galbūt nuotykis. Kaip pažiūrėsi.

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Kokių įdomiausių ir neįprastų patiekalų teko ragauti keliaujant? Limoje, Peru sostinėje, valgėme sumuštinius, kurie, kaip vėliau pastebėjome, buvo daromi su mėsa iš troškintos kiaulės galvos. Indėniško gymio moterėlės savo juodomis panagėmis pakrapšto tos mėsos ir deda į sumuštinius. Po porą tokių sumuštinių tikrai suvalgėme. Argentiniečiai labai mėgsta jautienos subproduktus – kraujines dešras ir ploną žarną, kuri prikemšama riebalų. Tokį gaminį pakepina ir valgo. Šio patiekalo skoniu nebuvome per daug sužavėti. Matyt, kažko nesupratome... O iš keistesnių gyvūnų ragavome lamos – tokio nedidelio kupranugario „pusbrolio“, kuris bastosi Andų kalnuose, mėsos. Jūrų kiaulytės neišbandėme.

kartų buvote. Siūlome keliauti kuo toliau – ten, kur viskas visiškai kitaip nei pas mus, – ir pamatyti kuo didesnį kontrastą. Tai plečia akiratį, didina patirtį. Pakeliavęs po tolimiausius kraštelius, supranti, kad tai, ką pas mus daryti priimta vienaip, kitur reikia daryti visiškai kitaip.

Kokia kelionė geriau: kruopščiai suplanuota ar spontaniška? Kodėl? Tik suplanuota. Apie tai esame kalbėję ir rašę nemažai. Planas yra biudžetas – pinigai, laikas ir kiti resursai, pavyzdžiui, jėgos. Jis duoda tikrumą, kad iš taško A nuvyksi į tašką B ir pakeliui pamatysi (jei suplanuosi, tai ir nepravažiuosi!) tai, kas yra įdomiausia. Kitaip sakant, planas yra tarsi garantija, kuri nurodo, ar esi pasiruošęs kelionei, ir priverčia iš anksto pasidomėti, kodėl reikia važiuoti ten, kur planuoji. Kai kelionė suplanuota, gali elgtis spontaniškai ir improvizuoti kiek tik nori – kur nori pasilieki ilgiau, kur nenori – trumpiau, gali viską keisti ir elgtis, kaip nori. Planas tik leidžia atsakyti į klausimą: ko aš atsisakau dėl šitų pasikeitimų. Nes laiko ir / ar pinigų dažnai turime ribotai.

Kur nepatartumėte keliauti kitiems ir kodėl?

Tie, kurie labai nori keliauti spontaniškai, kasdieniame gyvenime greičiausiai nėra labai spontaniški žmonės. Todėl ir tikisi, kad nieko neplanuodami, keliaudami sulauks netikėtumų už kiekvieno kampo. Deja, ne, nesulauks. Jie tik pamatys ir patirs mažiau nei galėtų, jausis neužtikrintai ir kiek nedrąsiai.

Nepatartume keliauti po vietas, kuriose jau šimtą

Kelionės planavimas ir spontaniškumas keliaujant

iš tiesų yra suderinami dalykai. Planuoji racionalius dalykus (transportą, nakvynę, maršrutą), o spontaniškai elgiesi kasdien bendraudamas su žmonėmis, eidamas valgyti ir t. t.

Patys dar neišbandėme, bet greičiausiai – kelionė Nemuno delta: Mingė, Kintai, Ventė, Šturmai ir pan. Viskas arti. Gali važiuoti, gali plaukti, gali keliauti pėsčiomis. Įjungti fantaziją, pasvarstyti apie šių vietų istoriją, vėliavas. Ten daug mistikos, bent jau

Vieta, kur galite pabėgti nuo kasdienybės Nuo kasdienybės nebėgame. Mes ją imame ir darome tokią, kokios norime. Su pasivaikščiojimais mieste, skaniomis vakarienėmis, draugais ir kitais pomėgiais. Savaitgaliais – kaimo sodyba, Nida, Trakai ar kita miela vieta.

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Jūsų rekomendacija: geriausias kelionės maršrutas savaitgaliui

PLATUMOS

Svajotojai apie spontaniškas keliones įsivaizduoja, kad labai smagu, jei kokį vakarą imi ir neplanuotai pasilinksmini su vietiniais. Tačiau turiu pasakyti, kad būtent planuotose kelionėse tai ir įvyksta. O kelionės nesuplanavus tuo metu plušama galvojant, ką čia nuveikti ar kur pernakvoti.

šiuo metu (kol dar nepasidomėjome) taip atrodo. Tačiau jei savaitgalis planuojamas ne Lietuvoje, tai jokiu būdu neturėtų būti maršrutas. Tebūnie miestas, į kurį atvažiuoji ir jame pagyveni porą dienų. Nereikia bėgioti ir visko fotografuoti, svarbu tiesiog pagyventi. Greitai užmegzti kontaktą su vietiniais padės „Couchsurfing“ – svetainė, kurioje keliautojai iš įvairių šalių keičiasi savo patirtimi. Tai itin tinkamas būdas kelionei planuoti, jei norisi ne pailsėti, o patirti, kaip savaitgalį leidžia žmonės Berlyne ar Stokholme.

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

KA L B A M ĖS

S U . . .

Rimvydas Širvinskas-Makalius Keliautojas, laidų vedėjas

Koks pats kurioziškiausias, nuotaikingiausias, juokingiausias nutikimas keliaujant? Juokingiausias įvykis, ko gero, buvo Kretoje. Kai pirmą kartą ten nuvykome, nežinojome net pagrindinių graikiškų žodžių. Laukėme autobuso kartu su kitais lietuviais. Autobusui atvažiavus į stotelę, vairuotojo paklausėme, ar jis važiuoja į Agios Nikolaos miestą. Vairuotojas purto galva: „Ne!“ Supratome, lauksime kito autobuso. Vairuotojas nustebęs pažiūrėjo, užtrenkė duris ir nuvažiavo. Kitas autobusas atvyko tik po pusantros valandos. Vėl klausėme – „Agios Nikolaos?“ „Ne!“, – atsakė vairuotojas ir nusišypsojo. Supykome – kaip gali būti, kad jis nevažiuoja į Agios Nikolaos, jei ant autobuso parašyta, jog šis ten užsuka? Vairuotojas ėmė juoktis ir paaiškino, jog graikiškas žodis „taip“ yra „ne“...

Kokių įdomiausių ir neįprastų patiekalų teko ragauti keliaujant?

Nežinau kodėl, bet tokios šalies šiuo metu nesugalvoju. Man nelabai patiko Sicilijoje, Tunise, todėl ir skaitytojams ne itin rekomenduoju ten vykti. Tačiau

Priklauso nuo to, koks kelionės tikslas. Jeigu norite visiškai atsipūsti ir pamiršti Lietuvoje paliktas bėdas – griebkite paskutinės minutės pasiūlymą ir jau po kelių dienų skriskite atostogauti. Jeigu norite pažinti kraštą, turiningai praleisti laiką – planuokite ir ruoškite namų darbus būdami dar Lietuvoje. Tikrai nepasigailėsite.

Jūsų rekomendacija: geriausias kelionės maršrutas savaitgaliui Man labai patinka Tamperė ir Brėmenas – tai du miestai, į kuriuos galima nuskristi savaitgaliui ir kelias dienas ten praleisti itin linksmai – netoliese yra atrakcionų parkų, ten daug gamtos, ežerų, o viešbučiai – pigūs. Be to, nebrangūs skrydžiai. Beje, vasarą savaitgalius labai mėgstu leisti Lietuvoje – su didele draugų kompanija išsinuomojame kaimo turizmo sodybą ir organizuojame baidarių žygį. Kartą savaitgalį teko važiuoti panemunės keliu, besidriekiančiu iki pat pajūrio. Daugybė lankytinų vietų, įdomių sutiktų žmonių. Lietuva išties nuostabi!

Vieta, kur galite pabėgti nuo kasdienybės Žinoma, kad tai – Seišeliai. Paskutinės mano atostogos ten buvo išties įspūdingos: nuvykome vos už 1500 Lt (tiek kainavo lėktuvo bilietas), atostogavome 16 dienų. Ten mano Lietuvos operatoriaus ryšys neveikė, tad turėjau puikią progą atsipūsti nuo visų darbų ir bėdų.

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Kur nepatartumėte keliauti kitiems ir kodėl?

Kokia kelionė geriau: kruopščiai suplanuota ar spontaniška? Kodėl?

PLATUMOS

Vienintelis įsimintiniausias patiekalas buvo ragautas Seišelių salose. Po ilgos kelionės automobiliu po salą, mes sustojome vietinėje užkandinėje ir užsisakėme... šikšnosparnį! Anglų kalba jis vadinamas „fruit bat“. Perskaitę pavadinimą nelabai supratome, kas tai yra. Pardavėjas paaiškino – čia toks paukštis, nusijuokęs pridėjo – betmenas. Kai paaiškėjo, koks bus patiekalas, mes jau buvome už jį sumokėję... Tad teko mėgautis šikšnosparniena, kad ir kaip keistai tai skambėtų.

kiekvieno skonis skiriasi – daugybė mano draugų tiesiog dievina Tunisą ir liūdi, kad kelionės į jį nebeorganizuojamos.

KA L B A M ĖS

S U . . .

Vytautas Kandrotas

Fotografas, keliautojas, pažintinių knygų apie Lietuvą autorius

Koks pats kurioziškiausias, nuotaikingiausias, juokingiausias nutikimas keliaujant? Beveik kiekvienoje kelionėje nutinka koks nors netikėtas, neįprastas dalykas. Vieni nutikimai malonūs, kiti ne itin – bet po kurio laiko viskas pradeda atrodyti kažkaip nostalgiškai ir smagiai. Sunku net ir pasakyti, kuris yra tas pats pats...

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Dauguma mano kelionių susijusios su fotografija. Tad ir vienas nutikimas iš šios srities. Draugai manęs paprašė Vokietijoje nupirkti fotoaparatą, kurio modelis Lietuvoje dar nebuvo pasirodęs. Magdeburge, grįždami iš Prancūzijos, užsukome į buitinės technikos parduotuvę. Truputį skubėdami, truputį pavargę. Konkretaus modelio fotoaparatą paėmė iš vitrinos, nes jis buvo paskutinis, aš jį išbandžiau ir atidaviau supakuoti. Salės darbuotoja supakavo pirkinį į dėžutę, atidavė man, prie kasos sumokėjau, ir patenkinti išvažiavome namo. Lietuvoje, atidavus pirkinį būsimai savininkei, ji jį išpakavo – o fotoaparato viduje nėra. Yra dėklas, baterija, kroviklis, instrukcija, dirželis, o paties fotoaparato – ne. Pirma mintis – dingo apsistojus viešbutyje Lenkijoje. Tačiau iš kambario beveik nebuvome išėję, o, be to, mano paties fotokuprinė – daug patrauklesnis grobis. Tada ir supratau, kad fotoaparatas vis tik liko parduotuvėje. Nieko per daug nesitikėdami, parašėme el. laišką į prekybos centrą. Bet vokiečiai yra vokiečiai. Surado fotoaparatą, vėl stovintį vitrinoje, ir po savaitės atsiuntė jį paštu, pridėję atminties kortelę ir pakelį sausainių patirtam stresui kompensuoti...

Kokių įdomiausių ir neįprastų patiekalų teko ragauti keliaujant? Nesu neigiamai nusistatęs dėl kokių nors maisto produktų, tad kelionėse drąsiai renkuosi vietinę virtuvę. Įdomiausia buvo vienoje Graikijos tavernoje ragauti vis kitaip paruoštą aštuonkojį. Neįprastų patiekalų pavyksta užsisakyti ir Prancūzijos pietinėse provincijose. Rodos, vidurinėje mokykloje ir vėliau teko mokytis prancūzų kalbos, tačiau išklausti ir suprasti angliškai nekalbantį padavėją, kas konkrečiai

bus atnešta užsisakius vieną ar kitą firminį patiekalą, beveik neįmanoma. Pavyzdžiui, jei bedi pirštu į tai, kas atrodo kaip dešrelės, tau atneš originaliame marinate paruoštą susuktą mėsos išpjovą... O štai atokiuose Lietuvos kampeliuose kartais tiesiog nebūna pasirinkimo – miestelyje veikia vos viena maitinimo įstaiga ir ta pati, pavyzdžiui, kur nors prie amatų mokyklos. Rokiškyje teko ragauti šaltibarščių su ridikėliais vietoj agurkų. Skanu, pabandykit... Apskritai Lietuvoje kulinarinių netikėtumų nėra daug. Kibinai Trakuose, rūkyta žuvis Juodkrantėje, šimtalapis Raižiuose, koldūnai Kavarske... Na, dar vienas kitas bandymas surengti sezonines šventes – stintų šventė Palangoje ar žiobrinės Kriūkuose. Kartais tiesiog važiuoju per miestelį ir bandau jam sugalvoti firminę kulinarinę etiketę: Semeliškėse galėtų atsirasti bandelės su kopūstais, Marcinkonyse – džiovintų ir marinuotų grybų kioskelis, o Kavoliškyje, tęsiant buvusio dvaro tradicijas, galima įkurti kokį nors naminių saldainių fabrikėlį. Tad galvoju, kad Lietuvoje dar daug erdvės ir galimybių turistams pritraukti.

Kur nepatartumėte keliauti kitiems ir kodėl? Čia gal tiks perfrazuotas sakinys, kad nėra netinkamos kelionių krypties, reikia tik atitinkamai pasiruošti. Patarčiau kritiškai vertinti savo jėgas ir atidžiau rinktis aprangą, avalynę ir įrangą. Ypač keliaujant į kalnus, leidžiantis į ilgus pėsčiųjų ar dviračių žygius. Į egzotines ar mažiau saugias šalis patarčiau vykti organizuotai, su grupe. O keliaujant po Europą ar jau pažįstamą tolimesnę šalį, patarčiau keliauti individualiai – taip pamatysite ir pažinsite šalį visai kitaip. Kalbant apie Lietuvą, dauguma turistinių vietovių yra daugiau ar mažiau saugios. Žinoma, jei laikomasi sveikos nuovokos ir neieškoma problemų. Vienas didžiausią pavojų Lietuvoje – vagystės iš turistų automobilių. Prieš keletą metų Klaipėdos rajone, pajūryje prie Olando Kepurės, tai patyriau ir aš pats – teko nukentėti asmeniškai. Patarčiau nestatyti automobilio nuošaliose vietose, apžiūrėti, ar ant žemės nėra stiklo šukių nuo ankstesnių vagysčių.

Kokia kelionė geriau: kruopščiai suplanuota ar spontaniška? Kodėl? Kelionė kelionei nelygu. Aš pats asmeniškai labiau priskirčiau save prie planuotojų, tačiau ne kartą yra tekę išsiruošti ir spontaniškai. Vis tik intuicija sako,

Kalbant apie užsienį, be abejo, geriausios kryptys yra vienu skrydžiu pasiekiamos Europos vietovės. Kasmet pigių skrydžių bendrovės pasiūlo išties nemažai kelionių. Ištroškusiems naujovių siūlau nesnausti ir pasinaudoti naujais oro bendrovių maršrutais. Nes kitais metais ta pačia kryptimi niekas gali ir nebeskraidinti.

Kalbant apie pažintines keliones, pasiūlyčiau pervažiuoti vadinamuoju Rojaus keliu – panemune nuo Kauno iki pajūrio pro Seredžių, Veliuoną, Jurbarką. Čia laukia ką tik rekonstruoti Raudondvario ir Panemunės pilies ansambliai, daugybė galimybių pasigėrėti Nemuno slėnio panoramomis nuo piliakalnių, pilių ar bažnyčių bokštų. Mėgstantiems aktyvų laisvalaikį, Lietuvoje yra per 1000 km sutvarkytų dviračių takų, tiek pat – baidarėmis praplaukiamų upių trasų, keliolika nuotykių parkų, žirgynų, kartodromų. Kiekvienam pagal skonį...

Vieta, kur norėtumte pabėgti nuo kasdienybės Ta vieta labai paprasta. Tai sodyba tėviškėje. Bet ištrūkti paviešėti ten – ne taip lengva.

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Jūsų rekomendacija: geriausias kelionės maršrutas savaitgaliui

O Lietuvoje patogiausia keliauti automobiliu. Bet kuris Lietuvos taškas pasiekiamas per vieną dieną, o suplanavus kelionę su nakvyne, galima apkeliauti visą etnografinį regioną.

PLATUMOS

kad tą spontaniškumą irgi reikia planuoti. Tarkim, kad keletą savaičių lyja lietus, neišsisklaido debesys, ir vieną popietę dangus nušvinta. Atsiranda ilgai laukta akimirka. Ir tu tekinas pasileidi į aerodromą, skrendi fotografuoti kokio miestelio ar bažnyčios... Tas pats ir su paskutinės minutės kelionėmis, su paskutinį vakarą iš draugo gautu pasiūlymu... Viduje turi būti „užsiprogramavęs“ būsimai išvykai, apsibrėžęs kelionės lūkesčius, geografines ribas, finansines galimybes. Jei to nėra, dažniausiai spontaniška kelionė nepavyksta.

KE L IA U J A M E

P O

L IET U V Ą

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Sraunia Nerimi – tarp dviejų sostinių

33 Tekstas: Kristinos Rimkutės Nuotraukos: Vytauto Kandroto,

SANDRos KANOPKAITĖs

Kai kūną pradeda šildyti kaitri vasaros saulė, o kojos tiesiog pačios neša ant smaragdinės žolės, supranti – atėjo vasara... Tačiau mieste, tarp mūro sienų, ir saulė ne tokia skaisti, ir vėjas ne toks gaivus. O tyro vandens čiurlenimas taip vilioja... Tad ko laukti? Visi tie, kurie ne tik pasiilgo aktyvių pramogų, bet ir trokšta pažinti gimtojo krašto kultūros ir gamtos paveldo deimančiukus, neatsispirs pagundai pažvelgti į Lietuvą kitaip – išbandyti trijų dienų kelionę baidarėmis Neries upe. Plaukiam!

PLATUMOS 2013 LIEPA–RUGSĖJIS

KE L IA U J A M E

P O

L IET U V Ą

Rytinė Verkių dvaro oficina

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

PIRMA DIENA Verkiai–Saidžiai (38 km) Išvyką Neries upe pradėkime Verkių dvaro sodybos 1 papėdėje, prie Verkių vandens malūno. Kad jau esame čia, prieš sėsdami į baidares neaplenkime ir paties dvaro. Paklaidžiokime takais, kuriais iki XVIII a. pab. vaikštinėjo vyskupai, apžiūrėkime laiko išbandymus atlaikiusius senuosius pastatus: čia viena prieš kitą stovi oficinos, šalia – arklidės, ledainė, dvi oranžerijos, vandens malūnai, vila ir kiti statiniai. Labai gaila, bet šiandien galime išvysti tik buvusių rūmų rūsius skliautuotomis lubomis – XVIII a. pab. žymių architektų – Martyno Knakfuso ir Lauryno StuokosGucevičiaus – kurti ir statyti rūmai iki mūsų laikų neišliko. Tarpukariu čia jau nebesirinko Lietuvos

aukštuomenė, nebeskambėjo juokas ir daina – dvaro sodyboje buvo įkurti vasarnamiai, pensionatas, 1939 m. – gyvulininkystės mokykla. Sovietmečiu čia įsikūrė Lietuvos mokslo akademijos Mokslininkų rūmai ir Botanikos institutas, čia veikiantys iki šiol. Šiandien Verkių dvaras vėl atgyja. Dvaro pastatai restauruoti, takai sutvarkyti, įrengti suoliukai. Plaukime Vilniaus centro 2 link, čia išvysime lankytinas sostinės vietas. Iš baidarės Vilnius atrodo visai kitaip. Atrodo visai čia pat – Gedimino kalnas. Taip pat pamatysime Šv. arkangelo Rapolo bažnyčią, į dangoraižius besilygiuojančius viešbučius, verslo pastatus. Praplauksime Vilnelės ir Neries santaką, kirsime ne vieną tiltą – Karaliaus Mindaugo, Žaliąjį, Baltąjį, Geležinio Vilko. Dešiniajame Neries krante, už Liubarto tilto, ties upės posūkiu į vakarus, guli įdomus akmuo 3 . Tie, kam įdomi Lietuvos istorija, gali apžiūrėti akmenį iš

35 arčiau – rausvo granito riedulyje iškalti Gedimino stulpai. Šie stulpai nuo 1397 m. naudoti kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto herbas, vėliau tapo visos Gediminaičių dinastijos simboliu. Manoma, jog šis akmuo kadaise žymėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdų ribas Vilniaus apylinkėse.

čius su ugnimi ant galvų. Dar vienas įspūdingas objektas – trijų akmenų grupė, vadinama Valų prakeiktomis vestuvėmis 6 . Pasakojama, kad motina prakeikusi jaunuosius. Kai vestuvininkų pulkas kėlėsi per upę, visi paskendo ir suakmenėjo. Akmenų daug, pasakojimų ir legendų – dar daugiau.

Toliau plaukime iki Valų kaimo. Čia, Neries regioninio parko teritorijoje, stūkso ne vienas padavimais apipintas akmuo. Kaimo pradžioje, Neries pakrantėje, aptiksime mitologinį akmenį su Marijos pėda 4 . Iš lūpų į lūpas perduodami pasakojimai: vieni sako, kad tai – Marijos pėdų, kiti pasakoja, esą tai Dievo ir jo sūnaus pėdų atspaudai. Priešais pūpso Dvylo akmuo 5 (reiškiantis „žalą jautį“), šalia kurio anksčiau buvo ir akmuo, vadinamas „Vol“ (rusiškai „vol“ – „darbinis jautis“). Šių jautukų pavadinimus lėmė pasakojimas apie per Nerį plaukusius du jau-

Plaukdami toliau išvysime įspūdingą Neries ir Saidės upelio santaką – Saidės vanduo čia žemyn krinta net apie 5 metrus per akmenų kaskadas. Prie upelio žiočių įrengta poilsiavietė, kurioje įsikurkime nakčiai.

Patarimas Jei norite pamatyti legendomis apipintus akmenis, plaukite vasarą arba rudenį – šiuo metu Neryje esantys akmenys savo viršutinę dalį iškėlę virš vandens paviršiaus.

PLATUMOS 2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Neris skiria ir jungia senąją ir naująją Vilniaus miesto dalis

KE L IA U J A M E

P O

L IET U V Ą

Kernavė

16 15

Kazokiškės

Dūkštos 12 13

Vievis

Sudervė

11 10

Avižieniai 9

Zujūnai 6 4

Grigiškės

3 2

Vilnius

Lentvaris Trakai

ANTRA DIENA

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Saidžiai–Verkšionys (24 km) Pailsėję tęskime kelionę Nerimi: tuoj priešais mus atsiveria vienas pačių didžiausių upės slenksčių – Saidės rėva 7 . Tai seklus, sraunus upės ruožas, kuriame gausu tiek didelių, tiek mažesnių, bet ne mažiau pavojingų akmenų. Ne veltui praeitame amžiuje tarp sėlininkų gyvavo posakis: „Jei Saidžius praplauksi – toliau keliausi“. Tad plaukime atsargiai, tvirtai supakuokime daiktus, kad šie neiškristų iš baidarės. Teks paplušėti, kol įveiksime šią rėvą. Aukštame Neries pakrantės iškyšulyje, ilgo siauro kalvagūbrio pietiniame krašte, įrengtas Naujosios

Rėvos piliakalnis 8 . Šis kalnas datuojamas II tūkstm. pradžia, kai čia, slėpdamiesi nuo priešų, apsigyveno žmonės, buvo įrengta gyvenvietė. Šio piliakalnio aukštis svyruoja nuo 12 iki 35 m. Pasakojama, kad šiame kalne yra nuskendusi rusų bažnyčia. Kai kurie žmonės teigė matydavę, kaip šlaituose išmintais takais eidavo procesijos, iš po žemių sklisdavo varpų gausmas. Nuo šio piliakalnio atsiveria vaizdinga Svilitiškių kraštovaizdžio draustinio panorama. Jei žavi galimybė šį reginį išvysti, stačiame šlaite įrengtais laiptais galima užlipti ant šio kalno.

37 Neris ties Ausiutiškėmis

Netoliese, Neries upėje, stūkso ir legendomis apipinti trys stambūs akmenys, vadinami Trimis miegančiais broliais. Šią akmenų grupę apiplaukime iš kairės pusės.

Rodos, jau daug mitologinių akmenų praplaukta, tačiau prieš akis dar vienas – Karvutės – akmuo 11 . Tai aplinkinių gerai žinomas objektas. Vietiniai pa-

Jau vakarėja, tad praplaukus akmenis, pats laikas sustoti. Kairėje rasime poilsiavietę, kurioje galime apsistoti nakvynei.

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Plaukiame pro vietą, kur kairysis Neries skardžio šlaitas siekia 50 metrų. Čia, prie pat upės vagos, stūkso neįprastos formos darinys – Ausiutiškių konglomeratas 10 . Tai nuosėdinė uoliena, susidariusi iš susicementavusio įvairiagrūdžio smėlio, žvirgždo, riedulių. Jo aukštis – 2,10 m, ilgis – 5,55 m, plotis – 3,20 m. Apžiūrėjus skardį iš arčiau, galima aptikti ir daugiau konglomeratų darinių. Pažintis su konglomeratu leis pasijusti lyg tikriems geologams.

Ne tik akmenų grupė Valuose vadinama Vestuvėmis. Toks pavadinimas priklauso ir Neries upėje esantiems akmenims. Istorija panaši: pasakojama, kad mergelės motinai nepatikęs būsimas žentas ir ji jaunuosius prakeikusi. Keliantis per upę, vestuvininkai nugarmėjo į vandenį ir suakmenėjo. Paprastai „Užkeiktai veselei“ 12 priskiriami penki rėvos akmenys, nors jų yra daugiau – net devyni. Keturi iš jų vadinami pabroliais ir turi vardus: Stanislovas, Juzefas, Antanas ir Steponas. Ar atskirsite, kuris yra kuris? Esama ir pamergių – mažesnių akmenų, kurie vardų neturi, o paskutinis – devintasis – dunkso kiek toliau, plaukiant pasroviui.

PLATUMOS

Gražių ir vaizdingų vietų apsuptas Neries pakrantėje pasitinka Paneriškių ąžuolas 9 . Šio miškų karaliaus kamieno apimtis – 4,7 m, o aukštis – 21 m. 2009 m. ąžuolo viršūnė ir viena šaka nulūžo, todėl dabar praplaukiantiems jis moja likusiomis dviem gyvybingomis šakomis.

sakoja, kad Karvutės vardas akmeniui suteiktas ne tik dėl meilės šiam gyvuliui. Ties akmeniu žmonės visada prisigaudydavo daug žuvies, net tada, kai kitoje upės vietoje nieko nesužvejodavo. Tad ši Neries upės atkarpa buvo tarsi motina maitintoja Neries pakrantės gyventojams.

KE L IA U J A M E TREČIA DIENA Verkšionys–Kernavė (19 km) Ant kairiojo Neries kranto stovi Panerių dvaras 13 . XVIII a. jį įkūrė karališkojo dvaro tvarkytojas Simonas Liudvikas Gutakovskis (1738–1811). Prieš karą čia buvusi vasarvietė, į kurią iš Kauno atvykdavo pailsėti menininkai, rašytojai. Tuo metu buvo siekta patenkinti lankytojų poreikius: pastatyti teniso kortai, įrengta prieplauka. 1922 m. dauguma dvaro žemių nusavintos. XX a. vid. dvaras vėl atgijo, čia pailsėti suvažiuodavo Lietuvos šviesuomenė. Dabar čia veikia Vievio miško sanatorinė aštuonmetė mokykla. Tam pritaikyti kai kurie išlikę buvusio dvaro pastatai, pastatytos naujos patalpos. Nepraplaukime pro šalį.

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Dešiniajame Neries krante yra dar keturi luitai 14 , ne mažiau įdomūs už tuos, kuriuos jau matėme

P O

L IET U V Ą

anksčiau. Vienas iš jų – didesnis – yra šlaite aukščiau, kiti trys – žemiau jo. Nuo seno luitai vadinami Trimis miegančiais broliais. Tačiau mes neužmikime – irkimės toliau. Netoli nuo luitų, stataus Neries šlaito vidurinėje dalyje, yra atodanga, vadinama Meškos pečiumi. Pasakojama, jog nuo atodangos ėjęs tunelis į Trakus. Plaukdami srauniąja Nerimi tikrai pastebėsime kairėje pusėje, ant stataus upės šlaito, stūksantį Paalkių piliakalnį 15 . Nors šis lietuvių istorinės praeities paminklas datuojamas I tūkstantmečiu, tačiau aptiktas tik 2003 metais. Piliakalnis smarkiai apardytas į Nerį įtekančio bevardžio upelio srovės, tačiau pasigrožėti tikrai yra kuo: piliakalnio šlaitai statūs, jį puošia žaliuojančių medžių vainikas. Visai netoli Paalkių piliakalnio auga Alkų ąžuolas 16 . Tai storiausias ąžuolas Neries regioniniame parke, jo kamieno apimtis – 5,12 m, aukštis –

39 18 m. Jei kyla noras šį galiūną, kuriam maždaug 300 metų, išvysti savo akimis, teks trumpam palikti baidares ir iki jo nukeliauti pėsčiomis. Įveikę neilgą atkarpą pasieksime kelionės tikslą – Kernavę. Ši vietovė – viena seniausių gyvenviečių Lietuvoje, be to, seniausia žinoma Lietuvos sostinė. Kernavės miestelis apsuptas kalvų ir kiekviena iš jų nebyliai pasakoja istoriją apie Lietuvos valdovus, mūšius su kryžiuočiais ir kitus svarbius įvykius. Nepraleiskime progos pamatyti iš Pajautos slėnio apžvalgos aikštelės atsiveriančio didingo buvusio miesto vaizdo: priešais akis išnyra Mindaugo sostas, Lizdeikos kalnas, seniausias – Aukuro kalnas (datuojamas I tūkstm. pr. Kr.) ir didžiausias – Pilies kalnas. Žinoma, į aplinkines vietoves galima ne tik iš tolo pažiūrėti, bet ir drąsiai užkopti ant visų piliakalnių 17 , kurie XIII–XIV a. buvo atskiros gynybinės tvirtovės dalys. Dabar jie įtraukti į UNESCO kultūros paveldo sąrašą.

Daugiau aktyvių kelionių maršrutų po Lietuvą rasite naujame leidyklos „Terra Publica“ iliustruotame kelionių žinyne „Įdomiausios kelionės po Lietuvą aktyviai“. Įdomiausios kelionės po Lietuvą aktyviai – kad įspūdžių pakaktų kiekvienai dienai!

PLATUMOS 2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Kernavės piliakalniai

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

KE L IA U J A M E

P O

L IET U V Ą

niekada nesibaigia

Vasara

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

KE L IA U J A M E

P O

L IET U V Ą

„Svencelės spotas“ – rytinėje Kuršių marių pakrantėje įsikūrusi poilsiavietė, kurioje nakvynė įrengta jūrinio stiliaus konteineriuose. Pro didelius jų langus visada matosi marios ir Negyvosios kopos. Svencelė yra vadinama vėjo meka, nes dėl susiklosčiusios geografinės padėties čia visada pučia vėjai – tad čia mėgstamiausia Lietuvos buriuotojų vieta, kurią žino ir kitų Baltijos šalių banglentininkai su aitvarais ir burlentininkai. Nuo 2003 metų, kai tik Lietuvoje pradėjo populiarėti banglenčių su aitvarais sportas, šio sporto entuziastai rinkdavosi čia treniruotis. Tada dar nebuvo jokios infrastruktūros, tik krūmais ir nendrėmis apaugęs krantas. Vėliau būrelis bendraminčių susibūrė į grupę su vienu tikslu – išvystyti „Svencelės spotą“ su visa infrastruktūra tam, kad banglentininkams su aitvarais būtų suteiktos visos paslaugos. Taip 2012 metų birželio mėnesį duris atvėrė ši nuostabi vieta.

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

KE L IA U J A M E

P O

L IET U V Ą

Svencelėje galima išskirtinai, aktyviai pailsėti: išmokti buriuoti, važinėtis vandenlenčių kabeliu, pernakvoti ant marių kranto. Galbūt restorane paskanauti šviežios marių žuvies ar tiesiog pasėdėti ant kranto ir leisti vėjui išvėdinti galvą. Atostogautojai čia gyvena vienu ritmu, priklausančiu nuo oro sąlygų. Jei tik oras palankus, t. y. pučia vėjas, atostogautojai ruošia banglentes su aitvarais ir lekia į marias skraidyti. Visgi pasitaiko ir tokių dienų, kai visiškai nepučia vėjas arba beprotiškai lyja... Tačiau tai – irgi ne bėda: jei vėjo nėra, yra galimybė naudotis elektra valdomo lyno (wake) pramoga. Tai – dviejų atramų traukos lynų sistema, prie lyno tvirtinama virvė su rankena, už kurios laikosi ant vandenlentės stovintis žmogus.

PLATUMOS 2013 LIEPA–RUGSĖJIS

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

KE L IA U J A M E

P O

L IET U V Ą

„Svencelės spoto“ vadovas Andrius Ižganaitis teigia, jog pagauti vėją gali visi norintys, tam nereikia išankstinio pasirengimo: čia yra įsikūrusios 4 banglenčių su aitvarais sporto mokyklos. Kursas trunka nuo 6 iki 8 valandų. Specialaus fizinio pasirengimo nereikia, užtenka didelio noro ir užsispyrimo.

„Svencelės spotas“ ne tik siūlo nakvynę konteineriuose, čia galima apsistoti su nameliu ant ratų arba palapine.

PLATUMOS 2013 LIEPA–RUGSĖJIS

PLATUMOS PLATUMOS

2013 2013LIEPA–RUGSĖJIS LIEPA–RUGSĖJIS

KE L IA U J A M E

P O

L IET U V Ą

Poilsiaukime Al

lytaus rajone

PLATUMOS

Alytaus rajono savivaldybės

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Tekstas ir nuotraukos:

KE L IA U J A M E

L PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

eiskimės į kelionę po žaliąjį Alytaus rajoną! Praleiskime atostogas ten, kur spindi ežerai, gyvuoja istoriniai Alytaus krašto miestai, stūkso piliakalniai, ošia senieji pušynai... Kiek daug gamtos ir kultūros turtų mūsų laukia – kad pažintume, paliestume, susižavėtume. Keliaukime!

P O

L IET U V Ą

Daugų ežero pakrantė

Daugai

– puiki vieta poilsiui. Alytaus rajone įsikūręs miestas iš visų pusių apsuptas ežerų, didžiausias ir giliausias iš jų – Didžiulio (Daugų) ežeras. Vingiuotos ežero pakrantės, pusiasaliai, įlankos, nedidelės apvalios salos – kur dar gali regėti tokią vietą, skirtą poilsiui, žūklei ir vandens pramogoms. Daugai pastebimai atsinaujino: sutvarkyta pagrindinė aikštė, išpuoselėta aplinka, atnaujinti sporto aikštynai, įrengti du viešieji paplūdimiai, šalia jų krepšinio, paplūdimio tinklinio, vaikų žaidimo aikštelės. Didžiulio ežerą galima apžiūrėti vikingų laivu ar baidarėmis, plaustu, vandens motociklais ar pėsčiomis.

Daugų technologijos ir verslo mokykla

Daugų irklavimo bazė

77 kambariai, 200 vietų. Bendrabučio 66 vietos su patogumais, maitinimas, 50 vietų konferencijų salė. Sporto aikštynas, šalia paplūdimys, galimybė nuomotis vandens dviračius.

14 kambarių, 25 vietos. Kambariai su patogumais. Yra krepšinio, paplūdimio tinklinio, vaikų žaidimų aikštelė, baidarės, vikingų valtis. Galima rengti stovyklas, yra 50 vietų konferencijų salė.

Jaunystės g. 2, Daugai, Alytaus r. sav. Tel.: (8 315) 72 790, (8 655) 14 523 dtvm@email.com

Kalvų g. 15, Salos k., Daugų sen., Alytaus r. sav. Tel. (8 315) 69 395 menas.daugai@gmail.com

51 Punios Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia

„Šviežios duonelės“ šventė Punioje

Ir poilsiautojus, ir profesionalius sportininkus už patrauklią kainą nakvynei priims Daugų irklavimo bazė, Daugų technologijos ir verslo mokykla, Daugų Vlado Mirono gimnazija, netoli įsikūrusios kaimo turizmo sodybos. Dauguose galime aplankyti Dievo Apvaizdos bažnyčią. Šventovė, pastatyta 1858–1862 m., turi gotikos, klasicizmo ir baroko stilių bruožų. Bažnyčia, kaip ir Daugų miesto istorinio centro dalis, įtraukta į Valstybės saugojamo nekilnojamo turto registrą. Aplankykime ir senąsias žydų kapines, veikusias iki Antrojo pasaulinio karo. Įdomu užkopti ant Daugų

Pergalės g. 6, Daugai, Alytaus r. sav. Tel.: (8 686) 90 732, (8 659) 54 502 www.dvm.lt

Žvirgždėnų kaimas

, kuriame auga gamtos paminklas – Žvirgždėnų pušis. Iki šiol sklando legendos, kad gerai apieškojus vietą aplink pušį galima rasti senovinių monetų. Pasakojama, jog prie šios pušies mėgdavo sėdėti elgetos ir prašyti išmaldos iš pravažiuojančiųjų, o numesti pinigėliai neretai tiesiog paskęsdavo kelio dulkėse. Pušies kamienas yra 1 m skersmens ir 13 m aukščio.

Doškonių kaime

rasime aukakalnį – į plokščią piramidę panašią kalvą, juosiamą Daugų

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

10 kambarių, 33 vietos. Bendrabutis, kambariai be patogumų, atskirai virtuvė, dušai, poilsio kambarys su TV. Papildomos paslaugos pagal susitarimą.

Bukaučiškėse

aplankykime XIX a. raudonų plytų romaninio stiliaus su neogotikos elementais koplytėlę. Ji priklausė Vasario 16-osios akto signataro, ministro pirmininko, kariuomenės kapeliono kunigo Vlado Mirono dvarui. Koplyčios rūsyje, šonuose, įrengtos nišos, kuriose buvo laidojami dvarininkai. Koplytėlę galima pasiekti važiuojant iš Daugų pro Rimėnus.

PLATUMOS

Daugų Vlado Mirono gimnazija

piliakalnio, stūksančio Didžiulio ežero šiaurinės atšakos kyšulyje. Tai stačius šlaitus turintis gynybinis II tūkstm. pradžios įtvirtinimas. Pasak legendų, kalną supylusi laumė – ankstyvą rytmetį ji nešusi pilną prijuostę žemių. Netikėtai užgiedojus gaidžiams laumė iš išgąsčio suklupusi ir išpylusi žemes – taip atsirado šis kalnas, vadinamas Salos piliakalniu.

KE L IA U J A M E ežero. Pagonybės laikais čia buvo aukojamos aukos. Archeologai aptiko I tūkstm. senovės gyvenvietės liekanų. Aukakalnio legenda pasakoja, jog ant kalno stovėjo akmeninė pilis, joje vaidilutės dievo Perkūno garbei kūreno ugnį. Kartą atsisakius taip daryti, Perkūnas supyko ir trenkė į pilį ugningu žaibu. Suskilo pilis į mažus gabalėlius ir susmigo kalno šlaituose. Sakoma, jog gerai įsižiūrėjus į kalno šlaitus, galima pamatyti smulkių pilies liekanų akmenėlių. Atvykime į Daugus liepos mėnesio pradžioje! Tuomet čia švenčiama Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo – Valstybės diena. Daugų kultūros centras, Ežero g. 30, Daugai Tel. (8 315) 69 239 daugurkc@gmail.com

Punia

Kita Alytaus rajono įžymybė – – vienas iš 14 seniausių ankstyvųjų Lietuvos miestų, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1382 m. Punioje prasideda Nemuno kilpų regioninis parkas, Nemuno pakrantėje įrengta mobili prieplauka. Aplankykime Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią, pastatytą 1863 m., jos architektūroje dera baroko ir klasicizmo stiliai. Pirmoji bažnyčia Punioje pastatyta 1425 metais. Pasakojama, kad ją statyti paliepęs Vytautas

P O

L IET U V Ą

Didysis, kuris Punioje buvo įkūręs savo rezidenciją. Neaplenkime ir Šv. Jurgio bokšto formos mūrinės koplytėlės, skirtos 1831 m. sukilimo dalyviams atminti. Viena svarbiausių Punios lankytinų vietų – Punios piliakalnis – vienas didžiausių ir gražiausių Lietuvoje. Pasakojama, jog ant Punios piliakalnio stovėjusi kunigaikščio Margirio pilis, vadinta Pilėnais. 1336 metais čia įvykęs garsusis Pilėnų mūšis. Pilies gynėjai ir gyventojai nutarę verčiau žūti liepsnose, nei pasiduoti kryžiuočiams į nelaisvę. Nuo piliakalnio viršūnės atsiveria graži panorama: plati Nemuno juosta ir Punios šilas, kuris yra vienas seniausių ir aukščiausių miškų Lietuvoje. Pasigėrėję gamtos vaizdais, aplankykime miestelio kapinėse stovinčius senuosius medinius dzūkiškus kryžius. Jei į Punią atvyksime liepos mėnesio pabaigoje, pateksime į tradicinę Punios šventę – „Šviežios duonelės“ – Oninių šventę. Punios mokykla – daugiafunkcis centras Tel. (8 315) 68 685 punele@takas.lt Dėl ekskursijos Punioje kreiptis: Petras Džervus, tel. (8 315) 68 683 Gintautas Laukaitis, tel. (8 687) 99 294

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Paminklas Vytautui Didžiajam Raižiuose, pastatytas minint 600-ąsias Žalgirio mūšio metines

Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

53 Raižiai

Netoli Punios įsikūrę tituluojami Lietuvos totorių sostine. Pirmieji totoriai Lietuvoje apsigyveno dar kunigaikščio Gedimino laikais (1316–1341). Vytautas Didysis, pradėjęs valdyti Lietuvą, juos apgyvendino Butrimonių ir Raižių apylinkėse. Verta išvysti mečetę, kuri pastatyta 1899 m. ir veikia iki šiol. Raižiai garsėja ir saulės laikrodžiais – vieninteliais tokiais Lietuvoje. Vienas jų rodo vietos, kitas – Žalgirio mūšio lauko laiką. Kaime stovi paminklas Vytautui Didžiajam, pastatytas minint 600-ąsias Žalgirio mūšio metines.

Pivašiūnai įsikūrę šalia didelio Pivašiūnų

ir Gineitiškių miško bei Ilgio ežero – keliaukime į šį miestelį pailsėti, pasigrožėti Pivašiūnų bažnyčia. Medinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia yra įtraukta į Jono Pauliaus II piligrimų kelią. Tai garsiausia Alytaus krašto šventovė, vienintelė Lietuvoje klasicizmo stiliaus bažnyčia, išlaikiusi tokią lotyniško kryžiaus struktūrą. Bažnyčios viduje yra retai kur Lietuvoje aptinkamas apeinamas altorius. Labiausiai bažnyčia garsėja Švč. Mergelės Marijos paveikslu, kurio atsiradimas įdomiausias ir niekaip nepaaiškinamas šio krašto įvykis. Per karus ir gaisrus nenukentėjęs paveikslas ėmė garsėti

kaip stebuklingas ir XVII a. tokiu pripažintas bažnytinės vyresnybės. Sakoma, jog stebuklinga galia ir amžiumi jis prilygsta Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslui. 1988 metais kardinolas Vincentas Sladkevičius vainikavo Pivašiūnų Mergelę su Kūdikiu popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotomis karūnomis ir suteikė jai Nuliūdusiųjų Paguodos titulą. Bažnyčios šventoriaus kapinaitėse galima pamatyti medinių senųjų dzūkiškų kryžių, menininkės Leokadijos Belvertaitės sukurtą (1945–1948) Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu Jėzumi skulptūrą. Pivašiūnai nuo seno garsūs Žolinės atlaidais. Miestelyje stovi ir paminklas Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarui kunigui Alfonsui Petruliui, kuris nuo 1911 iki 1927 metų klebonavo Pivašiūnų bažnyčioje. Po kelionės pailsėkime Ilgio ežero pakrantėje. Čia stūkso piliakalnis, įrengta poilsio zona su apžvalgos aikštele, suoliukais, pavėsinėmis, sporto aikštele, geriamojo vandens fontanėliais ir paplūdimiu. Atsipūtę apsilankykime Amatų centre, kuriame vyksta edukaciniai užsiėmimai. Tel. (8 315) 69 239 daugurkc@)gmail.com

Pivašiūnai nuo seno garsūs Žolinės atlaidais

PLATUMOS PLATUMOS 2013 2013LIEPA–RUGSĖJIS LIEPA–RUGSĖJIS

KE L IA U J A M E

Birželio mėn. organizuojama mėgėjų teatrų šventė-konkursas „Kaimo liktarna 2013“

Rumbonys

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Verta aplankyti , įsikūrusį ant pušynuose skendinčio Nemuno kranto. Likus 4 km iki Nemunaičio, Geisčiūnų kaimo palaukėje, auga seniausia kriaušė Lietuvoje. Tai vienintelis kaip gamtos paveldo objektas saugomas kriaušės medis mūsų šalyje. Jo aukštis – 6 m, kamieno apimtis – 3,8 m, o amžius siekia beveik 200 metų.

PLATUMOS

Prie tekančio Nemuno įsikūrę – kaime stovi nedidelė medinė bažnytėlė, pastatyta 1795 m. Tai liaudies architektūros formų, klasicizmo elementų turinti šventovė, kurią puošė skulptorius Kazys Kriščiukaitis ir dailininkas Antanas Žmuidzinavičius. Ne vienas pastebi, jog ji tarsi nedidukė medinė Vilniaus arkikatedros kopija. Kapinaitėse galima apžiūrėti dailės paminklu paskelbtą grafaitės Juzefos Korevaitės kapo balto marmuro antkapinį paminklą. Iki mūsų dienų išliko žinių, kad šį antkapinį paminklą sukūrė žymus Varšuvos skulptorius Pijus Velionskis, žiūrėdamas į Juzefos, mirusios 1908 m., nuotrauką. Užlipkime ant legendomis apipinto Rumbonių piliakalnio – pasakojama, jog kadaise iš jo vedė požeminis tunelis į Punios piliakalnį kitame Nemuno krante.

Nemunaityje išvysime kitą medį – senąją kalninę guobą, kurios kamieno apimtis net 5,5 m, aukštis – 24 m, o amžius – daugiau kaip 250 metų. Mūsų krašte tai tikras rekordas, nes guobos gyvena iki 300 metų. Dar ir šiandien pasakojamos legendos,

Nemunaitį

P O

L IET U V Ą

Paplūdimys prie Ilgio ežero Pivašiūnuose

jog kadaise, pasibaigus medžioklėms gretimuose miškuose, po guoba puotaudavo Lietuvos didikai. Mūsų dėmesio verta Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia, jos šventoriuje įrengtas lurdas. Nemunaityje yra pranciškonų vasarnamis, kuris vietinių gyventojų vadinamas vienuolynu. Jame priesaiką davė Dainavos apygardos partizanai. Taip pat – Misijų kryžius, skulptoriaus Vinco Grybo sukurtas paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę. Nemuno upės slėnio dešiniajame krante, Sudvajų girininkijoje, išvysime klintinių tufų atodangą. Bendras atodangų ilgis yra 900 m, plotis – 20–30 m, aukštis – 1,2–10 m. Jose matyti sluoksniais išakėjęs balsvas, pilkas, rudas klinties tufas. Kitas gamtos turtas randamas jauname Vangelonių kaimo pušyne, Nemunaičio seniūnijoje, – didysis Dzūkijos akmuo. Tai didžiausias riedulys Dzūkijoje bei devintas pagal dydį Lietuvoje. Akmens ilgis – 7 m, plotis – 4,5 m, apimtis – 18 m. Riedulį sudaranti uoliena – biotitinis plagiogneisas su granatu. Nemunaičio seniūnijoje, Lankų kaime, Nemuno upės slėnio dešiniajame krante, trykšta Nemunaičio mineralinė versmė. Versmės vanduo šiek tiek melsvas, bekvapis ir beskonis, neužšąla, druskų koncentracija – 6 g/l.

Simną

Vykime į – bene seniausią miestą Alytaus rajone, minimą nuo 1382 m. Mieste stovi rene-

55 Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia Nemunaityje

Alytaus kraštas garsus piligrimų keliu. Tai 222 kilometrų ilgio atkarpa, besidriekianti Punsko vaivadijos (Lenkija) ir Alytaus krašto (Lietuva) keliais, supažindinanti su dešimt įvairių bažnyčių. Lietuvoje piligriminis maršrutas apima septynias bažnyčias: Simno Švč. Mergelės Ėmimo į dangų, Krokialaukio, Ūdrijos Švč. Jėzaus Širdies, Alytaus Šv. Liudviko ir Šv. Angelų Sargų, Punios Šv. apaštalo Jokūbo, Butrimonių Švč. Išganytojo, Pivašiūnių Švč. Mergelės Ėmimo į dangų. Lenkijoje – Smalėnų Šv. Izidoriaus bažnyčia ir Punsko Švč. Mergelės Dangun Ėmimo bažnyčia.

sanso stiliaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia – seniausias architektūrinis paminklas Užnemunėje. Praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje pogrindyje arkivyskupas Sigitas Tamkevičius leido Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką. Bažnyčios dešinėje pusėje įmūrytas „gėdos“ akmuo.

Balkūnų kaimas

Netoli – dailininko Antano Žmuidzinavičiaus tėviškė. Memorialinė sodyba įrengta Miroslavo seniūnijoje, Balkūnų kaime, 1896 m. statytame name. Čia veikia ekspozicija – prieš atvykstant rekomenduojama pasiskambinti. Birželio mėnesį memorialinėje sodyboje organizuojama mėgėjų teatrų šventė-konkursas „Kaimo liktarna 2013“ teatrologo Vytauto Maknio premijai laimėti. Balkūnų k., Miroslavo sen., Alytaus r. sav. Tel. (8 315) 60 380; simnokc@gmail.com

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia Simne, kurios dešinėje pusėje įmūrytas „gėdos“ akmuo

PLATUMOSPLATUMOS 2013 LIEPA–RUGSĖJIS 2013 VASARA

Pasivaikščiokime istoriniame miesto centre, paskelbtame urbanistikos paminklu. Mieste yra ir paminklas, skirtas po pasaulį išblaškytiems vaikams, partizanams, žuvusiems, nukankintiems, sušaudytiems ir ištremtiems (aut. A. Kmieliauskas). Pailsėkime paplūdimyje prie Giluičio ežero, esančio šalia Simno. Čia įrengtos persirengimo kabinos, pavėsinės, automobilių kempingo aikštelė, lieptelis į ežerą, automobilių stovėjimo aikštelė. Netoli Simno plyti Žuvinto biosferos rezervatas, įtrauktas į UNESCO biosferos rezervatų tinklą.

KE L IA U J A M E

P O

L IET U V Ą

Gražutės

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

G. KUKANAUSKO nuotrauka

r e gio n i n is parkas

57 Tekstas: Kristinos

Rimkutės

ikrai sutiksite, kad visiems bent retkarčiais reikia atsipalaiduoti. Ir kone kiekvienas žmogus ramybės ir atgaivos keliauja ieškoti gamtoje. Tad kodėl neapsilankius ten, kur į viena susilieja bekraščiai miškai, mėlynuojantys ežerai ir žmogaus nepaliesta gamta – Gražutės regioniniame parke. Ir nedvejokite – lankytis saugomose teritorijose išties galima.

PLATUMOS 2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Gražutės regioninis parkas užima 31 933 ha plotą ir apima dalį Zarasų ir Ignalinos rajonų savivaldybių. Jis priskiriamas miškingų, ežeringų regioninių parkų grupei. Regioninis parkas išsiskiria net 16 km besitęsiančiomis Antalieptės mariomis – tai sudėtingiausią konfigūraciją Lietuvoje turintis vandens telkinys su daugybe salų, pusiasalių ir įlankų. Antalieptės marios užtvindžiusios 26 ežerus, kurie susilieja Šventosios vandeniu užpildytame duburyje. Patikėkite – tikrai įspūdingas vaizdas. O galimybė keliauti, pažinti ir praleisti dieną šiame saugomame kampelyje neabejotinai suteiks nepamirštamų įspūdžių. Apsilankę Gražutės regioniniame parke galite patys pasirinkti, kaip norite keliauti: pėsčiomis, dviračiais ar net vandens transportu. Tad susipažinkime.

KE L IA U J A M E

P O

L IET U V Ą

G. KUKANAUSKO nuotrauka

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Šavašos pažintinis takas Šavašos pažintinis takas – Šavašos upės žemupyje įkurtas pėsčiųjų takas, kuriuo galima vaikštinėti ir grožėtis atsiveriančiais vaizdais. O grožėtis tikrai yra kuo! Takas įkurtas palei Šavašos upę, kurios slėniai atima žadą, o upės vandenys krinta 11 metrų kas vieną kilometrą. Atrodo, kad tai ne Lietuvos, o didžiulių kalnų upė. Vaikščiodami Šavašos upės pakrante pasigrožėkite bebryne, lūžų mišku, kertine miško buveine. Keliaudami išvysite praeities pėdsakus, išlikusius žemėje, o informaciniai stendai su topografiniais žemėlapiais padės nepasiklysti ir detaliau supažindins su regioniniu parku. Neslėpsime – keliaujant šiuo taku teks paplušėti, prireiks fizinio pasirengimo, tačiau vaizdinga vieta to verta. Pavargus atgauti kvapą galite „Zuikių“ mokykloje ar meilės salelėje Šavašos upės vingyje.

Degučių pažintinis takas Kelioms valandoms nerkite į žalumos ir parko įžymybių sūkurį. Degučių pažintiniu taku galima keliauti pėsčiomis, minant kalnų dviračio pedalus, o žiemą į nepamirštamą nuotykį leistis slidėmis. Kiekvieną kartą, priėję vis kitą stotelę (jų yra net 14), sužinosite daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui, kur gyvena pelėda lututė (o galbūt net ją išvysite),

59 išsiaiškinsite, koks paslaptingo gyvūnėlio – šikšnosparnio gyvenimas. Pasiryžę keliauti šiuo Gražutės regioninio parko taku, žvilgtelėsite į samanų karalystės įvairovę (žinoma, tik iš tolo), susipažinsite su pataisų – sporinių augalų rūšimis. Aplankę aukštapelkę ir žemapelkę, galėsite palyginti, kuo jos skiriasi – skirtumų tikrai pastebėsite. O kur dar Degučių pilkapiai ir nuo Degučių piliakalnio atsiverianti graži panorama. Po pažinties su šia Gražutės regioninio parko dalele galima atsipūsti netoliese esančioje poilsiavietėje, paplaukioti ir atsigaivinti Samanio ežere.

Šavašos upės vandenys krinta 11 metrų kas vieną kilometrą.

Pažintinis takas „Ąžuolas“ Pažinti miško gyvenimą iš arti galima keliaujant pažintiniu taku „Ąžuolas“. Čia ne tik sužinosite, kaip tvarkomas saugomoje teritorijoje esantis miškas, jo aplinka, bet ir išvysite miško vertybes, galėsite stebėti jame vykstančius procesus. Net 12 informacinių stendų supažindins su žaliuojančiais medžiais, jų gebėjimu plėstis, augti be žmonių pagalbos.

PLATUMOS

V. PilĀTS nuotrauka

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS R. LELECKO nuotrauka

KE L IA U J A M E

P O

V. EIDĖJAUS nuotrauka

PLATUMOS

L IET U V Ą

61 Ant šlaito auga įvairių medžių rūšių: guobų, klevų, liepų, uosių. Tačiau miškas – tai ne tik medžiai. Ant šių lapuočių ir spygliuočių tarpsta įvairūs miško organizmai. Aplink tyvuliuojančios pelkės svarbios miškų gyvavimui. Vos dviejų valandų kelionė šiuo taku praskleis miško gyvenimo paslapčių šydą.

Dviračių trasos Gražutės regioninio parko teritorija žavi kalvotu reljefu, gausybe ežerų ir itin vaizdinga gamta. Ne vienas šį gamtos kampelį vadina Lietuvos Šveicarija. Kalvotais miško takeliais itin malonu keliauti kalnų dviračiais. Parko teritorijoje galynėtis su vėju galima dviem maršrutais: Gražutės didžiuoju dviračių trasos žiedu ir Gražutės mažuoju dviračių trasos žiedu. Šios trasos kertasi, tad savo jėgas išbandyti galima abiem keliais. Keliaujant ilgesne trasa galima apžiūrėti Kiemonių piliakalnį, pilkapynus, išvysti Salako pušį ir Egles seses. Dėmesį traukia Švento ežeras, Luodžio ežeras ir Antalieptės marios su 50 salelių. Mažesnis trasos žiedas ne mažiau įdomus: čia stūkso Apkartų ir Samaukos pilkapynai, Bielkaučiznos piliakalnis, Gulbinės liepos. Pakeliui – Janinos Milašienės bitininkystės ūkis. Tad ar atsiras tokių, kurie nenorėtų užsukti ir paskanauti ekologiško medaus?

R. LELECKO nuotrauka

PLATUMOS 2013 LIEPA–RUGSĖJIS

KE L IA U J A M E

P O

L IET U V Ą

Šventosios upės vandens trasa Dar nepažintus kampelius, kurių kitomis transporto priemonėmis pasiekti neįmanoma, galima apžiūrėti plaukiant. Šventosios upės trasos ilgis parko ribose yra 40 km. Plaukdami apžiūrėsite Luodžio ežero salas, Juodojo rago ir Žvėrinčiaus pusiasalius, pakeliui užsukite ir į Tiltiškių energetikos muziejų. Įplaukus į Antalieptės marias galima pasigrožėti aukštomis pakrančių atodangomis, salomis, įlankomis.

Teminiai pasakų kaimai Aukštaitijos regione siūloma kiek neįprasta pramoga – apsilankyti viename iš trijų teminių pasakų kaimų: Lieptų, Senolių ir Paukščių, kuriuose organizuojamos edukacinės programos, o gyvenimas primena praeitį.

Antalieptė

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

s. paltanavičiaus nuotrauka

Lieptų kaimas – tai vietovė, išraizgyta tiltų ir lieptų. Vienas žymiausių – Antalieptės viduryje kabantis tiltas per Šventosios upę. Sakoma, kad jis stebuklingas. Perėję lieptą, nusikelsite į pagoniškus laikus, kai pasakiškos būtybės gyveno kartu su žmonėmis. Taip pat paragausite be galo gardžių zuikio blynų ar pačių kaimiškoje krosnyje iškeptų lieptainių. Visa tai laukia sudalyvavus edukacinėje programoje „Senasis lietuvių tikėjimas, dievai, deivės, mitologinės būtybės“.

G. KUKANAUSKO nuotrauka

Vajasiškis – tai daugybę papročių, autentiškumo išlaikęs Senolių kaimas. Čia

Cijonai (arba Paukščių kaimas) – tai vieta, kur akys raibs nuo paukščių įvairovės,

o ausyse skambės nepaliaujama skirtingų paukščių balsų melodija. Tad jei ieškote laimės, tai Laimės paukštę rasite Cijonuose. Leiskitės ne tik į paukštės paieškas, bet ir į paukščių kiaušinių ieškojimus pelkėse, išsikepkite kiaušinienės ar paskanaukite putpelės mėsos. Ir tai tik dalis pramogų, kurios laukia Jūsų.

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Paragausite be galo gardžių zuikio blynų ar pačių kaimiškoje krosnyje iškeptų lieptainių.

PLATUMOS

rengiamos edukacinės programos nukelia į XIX amžių. Žibalinės lempos šviesoje mokoma vyti virves, verpti, mušti sviestą. Bet čia laukia ne tik darbas – kaimelyje galima pasiklausyti kaimo moterų sekamų pasakų, padainuoti liaudies dainų ar sudalyvauti kaimo vakaronėje. Įsitikinsite, kad kaime gamintas maistas paprastas, tačiau be galo skanus. O jei po šokių ir dainų nuspręsite likti, turėsite galimybę pernakvoti nameliuose, pastatytuose iš tikro šieno!

KE L IA U J A M E

P O

L IET U V Ą

Plungės dvaras

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

vakar I R šiandien

r daug žinote apie Lietuvos dvarus? Išlikusių dvarų turime apie 600. Jų klestėjimo laikais dvaras dažnai būdavo tarsi atskira respublika, kurios gyvenimas ne visada buvo prieinamas ir žinomas paprastaM žmogui, net ir gyvenančiam netoliese. Čia viskas buvo kitaip nei paprastame ūkyje: pradedant nuo sodybos ir jos architektūros ir baigiant čia gyvenančių žmonių likimais. Dvarai – mūsų istorijos ir kultūros dalis, tad ar ne laikas dvarus pažinti iš arčiau? Tad kviečiame susipažinti, kaip atrodė tipiškas dvaras Lietuvoje ir vienas gražiausių – Plungės dvaras, dar vadinamas Žemaitijos Versaliu.

Dvaras iš arti

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Dvaras dažniausiai stovėdavo miestelio ar kaimelio pakraštyje. Dvaro ansambliui reikėdavo erdvės, tad dažniausiai jie buvo statomi už 1–3 km nuo vietinių centrų, šalia upių, upelių, ežerų. Vandens telkiniai buvo svarbūs ne tik dėl gražaus gamtovaizdžio, bet ir reikalingi žemės ūkiui, malūnams, plytinėms, kitiems gamybos įrenginiams. Dvare dominavo reprezentacinė ir ūkinė zonos, o kartais dvaras turėdavo ir gamybinę zoną. Beveik būtinas

dvaro akcentas buvo parkas, lengvai pasiekiamas iš reprezentacinės sodybos dalies. Reprezentacinėje zonoje buvo statomi pagrindiniai rūmai, kuriuose gyvendavo jų šeimininkai, oficina, virtuvė, žirgynas, svirnas, ledainė. Klasicizmo stiliaus rūmai buvo statomi atskirai, nesujungti su kitais pastatais ir išnirdavo pravažiavus medžių alėją ar vos tik pasiekus švarųjį kiemą. Švarusis kiemas buvo skirtas reprezentacijai ir dažniausiai jame buvo ovalus parteris (dekoratyvinių žemų augalų žolynas ar gėlynas), apželdintas vejomis, gėlėmis ir dekoratyviniais krūmais. Aplink dvaro sodybą, ypač reprezentacinę dalį, buvo statomos akmens mūro tvoros su paradiniais vartais.

PLATUMOS

Tekstas: INETOS ŽUKAUSKAITĖS Nuotraukos: Vytauto Kandroto

KE L IA U J A M E Dvaro rūmai visada buvo puošnesni už kitus pastatus. Patys puošniausi rūmai ties pagrindiniu įėjimu turėjo portikus (atvirą prieangį su kolonomis, laikančiomis viršutinę fasado dalį). Kai kur kolonos būdavo atitrauktos nuo sienos per keletą metrų, kad po stogu tilptų karieta. Lietuvoje buvo paplitę keturių, rečiau – šešių kolonų portikai. Pirmame rūmų aukšte buvo vestibiulis su paradiniais laiptais, vedančiais į antrą aukštą, svetainė, šokių ar teatro salė, biliardinė, antrame – savininko šeimos, svečių miegamieji, biblioteka, koplyčia. Rūmų interjeras išsiskyrė kolonomis, įvairiais lipdiniais ar net tapyba. Sienos buvo dengiamos tapetais, šilku, dažyta drobe, dominavo pastelinės – balta, rožinė, gelsva – spalvos. Grindys buvo puošiamos inkrustuotu įvairių medžių rūšių parketu. Interjerą papildė paveikslai, skulptūros, sieniniai laikrodžiai, medžioklės trofėjai, veidrodžiai raižytais rėmais. Šaltuoju sezonu kambarius šildė židiniai ir reljefinių glazūruotų koklių krosnys. Arčiausiai rūmų stovėjo oficina (tarnų namai), kurioje atskiruose butuose gyvendavo tarnai. Netoli dvaro rūmų stovėjo ir ledainė – kvadratinė arba apskrita, nedidelio tūrio, joje buvo šaldomas maisto sandėlis. Ūkiniai pastatai – tvartai, daržinės, kluonai – stovėdavo toliau nuo švaraus kiemo, dažniausiai prie kelio į laukus arba pievas. Atokiau stovėjo ir kumetynai –

P O

L IET U V Ą

samdomų dvaro darbininkų (kumečių) namai. Dvarų ūkiniai ir gamybiniai pastatai – tvartai, daržinės, kluonai, vandens ir vėjo malūnai – mūryti iš lauko riedulių, puošti spalvingais skaldos gabalėliais. Neatsiejama dvaro dalis buvo parkas, kuris dažnai buvo įkomponuojamas į jau esamą kraštovaizdį. Parke buvo sodinami įvairūs medžiai: nuo įprastų mūsų klimatui ir kraštovaizdžiui iki dekoratyvinių ir net egzotinių augalų. Svarbūs parko elementai – tvenkiniai su salomis, kanalai, upeliai su kaskadomis. Vandens telkiniai būdavo apsodinami apvalios formos medžiais – gluosniais, vinkšnomis, juodalksniais. O visą vaizdą pagyvindavo auginami danieliai, stirnos, povai ir fazanai.

Plungės dvaras Plungės dvarą rasime Plungės miesto šiaurinėje dalyje. Tai vienas garsiausių išsilaikiusių tokių ansamblių Lietuvoje, vadinamas Žemaitijos Versaliu. Dabar jame įsikūręs Žemaičių dailės muziejus. Plungės Oginskių dvaro ansamblis ir parkas – vienas gražiausių Lietuvos dvarų kompleksų, valstybės saugomas ir 2000 m. pripažintas kultūros paminklu.

PLATUMOS PLATUMOS

2013 2013LIEPA–RUGSĖJIS LIEPA–RUGSĖJIS

Venera su kupidonais, fontano skulptūra

Dvaro žirgyno pastatai

67 Plungės dvaras minimas nuo XVI a. antrosios pusės. Dvarą valdė Valavičiai, Karpiai, Krispinai-Kiršenšteinai, Zubovai. Paskutinis dvaro valdytojas buvo kunigaikštis Mykolas Oginskis. Jo iniciatyva buvo pastatyti neorenesansiniai dvaro rūmai, kuriuos dekoravo Kazimiero Somero stiuko dirbtuvių meistrai iš Varšuvos, o interjerą puošė lipdyba, tapybos pano, puošnios krosnys, kolekciniai baldai. Šiuose rūmuose buvo sukaupta apie 100 Oginskių giminės portretų, tapytų garsių dailininkų, marmurinių biustų, Žemaitijos archeologinių radinių rinkinys, brangaus porceliano kolekcija, numizmatikos rinkinys, archyvas ir turtinga biblioteka su atskira skaitykla. Abiejose dvaro rūmų pusėse stovi stilistiniu požiūriu vientisi ir panašios išraiškos šoniniai pastatai – oficinos. Dešiniojoje oficinoje Oginskių laikais buvo įsikūrusi dvaro administracija ir virtuvė. O kairiojoje, spėjama, buvo koplyčia, vėliau čia veikė kunigaikštienės M. Oginskienės įsteigta našlaičių prieglauda. 1902 m. čia buvo įkurta daraktorių mokykla, kurioje buvo rengiamos mokytojos slaptoms lietuviškoms mokykloms. Dvare apie 1873–1902 m. veikė ir muzikos mokykla, kurioje mokėsi žymus dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Kunigaikštis rėmė M. K. Čiurlionio studijas Varšuvos ir Leipcigo konservatorijose. Dvarininkas vertino lietuvių liaudies meną, taip pat suprato ir rėmė lietuvių tautinį sąjūdį. M. Oginskis finansiškai prisidėjo prie draudžiamų knygų spausdinimo ir jų gabenimo.

Dvaro žirgynas valdymo metais laikrodinėje gyveno rūmų sodininkas ir daržininko šeimos bei kiti parką prižiūrintys žmonės. Šis pastatas buvo sujungtas su oranžerija ir šiltnamiais, kuriuose buvo auginama daug egzotinių augalų: vynuogės, ananasai ir kt. Plungės laikrodinė išsiskiria tuo, kad jos bokšte įrengtas laikrodis išlikęs iki šiol ir yra toks vienintelis Lietuvoje.

Iš Plungės dvaro komplekso taip pat išliko parko sargo namelis, neorenesansiniai šarvuotų karių skulptūromis papuošti parko vartai, kurių viršuje – meškų, letenomis laikančių Oginskių herbą, skulptūros, skalbyklos namelis, prižiūrėtojo namelis, gyvenamasis namas bei advokato pastatas. Visus dvaro ansamblio teritorijoje esančius statinius juosia mišraus plano parkas, kuris yra vienas didžiausių Lietuvoje (45 ha). Parkas pradėtas formuoti XVIII a. ir yra vienas gražiausių parkų Lietuvoje. Panaudojant Babrungo upę bei šaltinius parke buvo sukurta septynių tvenkinių sistema – tvenkiniai buvo sujungti užtvankomis-tilteliais. XIX a. pab. M. Oginskis parką rekonstravo ir priešais rūmus liepė iškasti apvalios formos baseiną, jame suformuoti salelę. Joje stovėjo skulptūra, vaizdavusi moterį su dviem vaikais, ant kurių vanOginskių dvare buvo įsteigtas denį purškė fontanas. žemaitukų žirgynas, kurio PLATUMOS 2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Oginskių dvare buvo įsteigtas žemaitukų žirgynas, kurio tikslas buvo atgaivinti ir populiarinti šią žirgų veislę. Žirgynas stovi į šiaurę nuo pagrindinių rūmų. Dešiniojoje jo tikslas buvo atgaivinti ir Tarp parko gėlynų buvo pusėje gyvendavo arklipopuliarinti šią žirgų veislę. įrengtas saulės laikroninkai, kurie prižiūrėdavo dis, kuris padėdavo sužirgus ir ruošdavo jiems žinoti gana tikslų laiką. pašarą. Čia buvo ir kaParke buvo pasodinrietinė, kurioje laikydavo ta daug egzotinių medžių bei krūmų, liepų, uosių ir karietas, pakinktus, balnus. Kairiojoje pastato dalyje skroblų alėjų, poilsiui įrengta grybo ir kitokių formų būdavo laikomi žirgai. Vidurinėje žirgyno dalyje buvo pavėsinių, nemažai skulptūrų, vazų. Parke vaizdą žirgų prajodinėjimo arena. Dabar, įsikūrus Žemaičių pagyvindavo auginami povai, fazanai, tvenkiniuose muziejui ir pertvarkius patalpą, čia organizuojami įvaiplaukiojusios gulbėmis ir ilgą laiką gyvenę baliniai rūs renginiai. Garsiausias jų – nuo 2006 m. rengiamas vėžliai. Parke vyrauja vietiniai medžiai ir krūmai: uotarptautinis M. Oginskio festivalis. siai, klevai, mažalapės liepos ir kt. Tarp jų – vienas Į pietus nuo rūmų, žemutinėje parko dalyje, Oginsgarsiausių gamtos paminklu pripažintas vadinamakių laikais stovėjo dviejų aukštų kvadratinis oranžesis Perkūno ąžuolas, kurio kamieno skersmuo siekia rijos (vadinamos laikrodinės) pastatas. M. Oginskio 1,65 m, lajos skersmuo – 26 m.

KE L IA U J A M E

P O

L IET U V Ą

r žinote, kur saugomi Lietuvos

teatro, muzikos ir kino lobiai? B. Sruogos ir V. Krėvės-Mickevi-

čiaus iniciatyva 1926 m. Vytauto Didžiojo universitete buvo įkurtas muzie-

Teatro, muzikos ir kino pasaulis

jus – Lietuvos teatro, muzikos ir kino

muziejus. Vėliau vis keitęs patalpas, galiausiai buvo įkurtas mažuosiuose Rad-

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS VASARA

vilų rūmuose, Vilniaus g. 41 (Vilniuje).

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus kaupia, saugo ir tiria su Lietuvos teatro, muzikos ir kino istorija susijusius eksponatus, rengia šių sričių kūrėjams paminėti skirtus vakarus bei rinkinių pristatymo parodas, rengia temines ekskursijas bei edukacines programas, ruošia mokslinius leidinius ir konsultuoja lankytojus. Muziejuje rengiamos ir tarptautinės parodos, kuriose pristatomi reikšmingi užsienio šalių kūrėjai. Vyksta šiuolaikinio meno parodos, o vasarą itin gausu įvairių renginių muziejaus amfiteatre.

69 Muziejuje kiekvienas patenka tarsi į tris skirtingus pasaulius. Teatro skyriuje galima apžiūrėti nuotraukas, afišas, kostiumus, baldus, spalvingą teatro lėlių kolekciją ir kitus įvairius eksponatus iš teatro gyvenimo. Ypač teatro skyrius didžiuojasi ir vienu seniausių muziejaus eksponatų – 1687 metų Vilniaus mokyklinio teatro panegirika „Algirdas Didysis Lietuvos kunigaikštis“. Muzikos skyriuje saugomi asmeniniai (kompozitorių, dirigentų, operos solistų, baleto artistų, režisierių), muzikos kolektyvų (orkestrų, ansamblių, chorų), muzikinių teatrų bei draugijų rinkiniai. Čia sukaupta XVIII–XX a. muzikos instrumentų kolekcija, kurioje yra Lietuvos ir užsienio šalių gamintojų instrumentų (fisharmonijos, pianinai, fortepijonai, bandonijos, kanklės, birbynės ir kt.) bei originalių mechaninių muzikos instrumentų (polifonai, simfonionai, orkestrionas, pianola ir kt.). Trečiasis kino skyrius saugo eksponatus iš lietuviškų filmų ir kino studijų, kolekcionuoja antikvarinę ir šiuolaikinę kino techniką. Vertingiausi antikvarinės kino technikos eksponatai – nedideli XX a. pirmosios pusės „Pathe“ firmos projektoriai, skirti rodyti nestandartinio pločio ir parametrų juosta, bei siaurajuostės kino kameros.

Muziejuje galima apžiūrėti ne tik sukauptus eksponatus, bet ir sudalyvauti teminėse ekskursijose, kuriose supažindinama su Lietuvos kino, teatro ir muzikos autoriais, jų darbais ir istorijomis. Smagiausia muziejuje mokiniams – edukacinės programos. Mėgstantiems teatrą rengiami improvizuoti spektakliai, kurių pagrindiniais herojais tampa patys vaikai. Čia eksponuojamos lėlės iš Lietuvos lėlių teatrų spektaklių. Vaikai trumpai supažindinami su lėlių teatro istorija, jų valdymo būdais ir visi kartu kuria spektaklį. Mokiniai susipažįsta su pagrindiniais animacinių filmų kūrimo principais, pagrindinėmis technikomis, pamato Lietuvos animatorių sukurtus piešinius ir darbus bei pasižiūri lietuviškų filmukų. O patys didžiausi animacijos gerbėjai, padedami profesionalių animacijos režisierių ir dailininkų, gali ir patys sukurti animacinį filmą. Edukacinių užsiėmimų metu mokinių sukurti animaciniai filmai dalyvauja tarptautiniuose animacinių filmų festivaliuose. Muzikos erdvėje supažindinama su lietuvių liaudies muzikos instrumentais, mokiniai patys gali paimti muzikos instrumentus į savo rankas ir pabandyti savą melodiją.

PLATUMOS PLATUMOS 2013 LIEPA–RUGSĖJIS 2013 VASARA

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS VASARA

F OTOESĖ

Šimtametė istorija. Kiekvieną dieną PLATUMOS 2013 LIEPA–RUGSĖJIS

F OTOESĖ Tekstas: Sandros Kanopkaitės Nuotraukos: Vytauto Kandroto

r kada susimąstėte, kiek kartų per dieną nusveriate durų rankeną, kiek durų atidarote ir uždarote? Jei reikėtų apibūdinti visas šiandien atvertas duris, ar pavyktų? Kokios jų spalvos? Paprastos ar dekoruotos? Koks galėtų būti jų amžius? O rankena kokios formos? Atverti lengva ar sunku? Galbūt vos stumtelėtos jos tylutėliai aimanuoja?

PLATUMOS PLATUMOS

2013 2013LIEPA–RUGSĖJIS LIEPA–RUGSĖJIS

Gyvenamojo namo durys Zervynų kaime

Metelių Kristaus Atsimainymo bažnyčios durys

Gulbinėnų dvaro rūmų durys

PLATUMOS PLATUMOS

2013 2013LIEPA–RUGSĖJIS LIEPA–RUGSĖJIS

F OTOESĖ

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Vilniaus dailės akademijos durys

Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios durų fragmentas

Gyvenamojo namo durys Aukštojoje gatvėje, Klaipėdoje

PLATUMOS 2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Netikėčiausiose modernaus miesto erdvėse žvilgsnis užkliūva už durų, kurios – tarsi ne iš šio laikmečio. Jos – pačios įvairiausios: paprastos vienvėrės, dvivėrės, išpuoštos įdomiais puošybos motyvais ir ornamentais, kartais papuoštos išskirtiniais užraktais, apyraktėmis, vyriais. Kai kurias jų saugo spynos, tačiau daugelis kiekvieną dieną supasi ant vyrių, jungia erdves, pasitinka atvykstančius ir palydi išvykstančius.

F OTOESĖ

PLATUMOS PLATUMOS

2013 2013LIEPA–RUGSĖJIS LIEPA–RUGSĖJIS

Užpalių Švč. Trejybės bažnyčios durys

Klaipėdos universiteto pastato durys S. Neries gatvėje, Klaipėdoje

Pastato durys Pilies gatvėje, Vilniuje

PLATUMOS PLATUMOS

2013 2013LIEPA–RUGSĖJIS LIEPA–RUGSĖJIS

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

F OTOESĖ

Vilniaus universiteto bibliotekos paminklinės durys pirmajai lietuviškai knygai. Durų autorius – skulptorius Jonas Meškelevičius.

Verkių dvaro durys

Vilniaus bernardinų vienuolyno koridoriaus durys

Durys Lietuvos liaudies buities muziejuje PLATUMOS 2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Į Ž V A L G OS

Tekstas: Vilūnės Martišaiskaitės Nuotraukos: LŽNS archyvo

Keliauja

Ar kada nors susimąstėte, kiek Lietuvoje yra neįgalių žmonių? O jų tikrai nemažai – beveik dešimtadalis Lietuvos gyventojų. Todėl ypač svarbu, kad neįgalieji galėtų ne tik laisvai jaustis visuomenėje, bet ir keliauti, lankyti įvairius turistinius objektus. Bet ar visos vietos prieinamos lankytojams, turintiems specialių poreikių? Dažnai žmonėms, neturintiems negalios,

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

neįgalieji

:-(

sunku suvokti sunkumus, su kuriais susiduria keliaujantys neįgalieji. Būtent todėl Lietuvos žmonių su negalia sąjunga kiekvienais metai atlieka specialius visuomeninių pastatų pritaikymo neįgaliesiems tyrimus. Juk objektyviausiai viešųjų paskirties objektų pritaikymą gali vertinti tik patys neįgalūs asmenys, ypač judantys neįgaliųjų vežimėliais.

Visko pradžia Lietuvos žmonių su negalia sąjunga (toliau – LŽNS) 2011 metais pradėjo vykdyti projektą „Be slenksčių“, kurio tikslas – mažinti socialinę atskirtį, atkreipiant visuomenės, valdininkų dėmesį į nepritaikytą arba blogai pritaikytą viešąją aplinką: pastatus, šaligatvius, perėjas, neįgaliųjų automobiliams skirtas stovėjimo vietas, patekimo į pastatus galimybes ir kt. Buvo pradėtas visuomeninės paskirties objektų prieinamumo neįgaliesiems tikrinimas.

PLATUMOS

Viena iš LŽNS tikrintų kategorijų buvo kultūros ir laisvalaikio organizavimo įstaigų pastatų prieinamumas. Tai teatrai, koncertinės salės, kino teatrai, klubai, muziejai, meno galerijos, parodų salės, bibliotekos, kultūros centrai, rekreacinės zonos ir parkai, bažnyčios, lankytinos įžymios vietos ir kt. Buvo patikrinti 115 kultūros ir laisvalaikio organizavimo įstaigų pastatų. Gaila, bet prieinami buvo tik 36 proc., riboto prieinamumo 25 proc. o visiškai neprieinami net 39 proc. įstaigų.

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

2012 metais buvo įvertinti dešimties savivaldybių 723 viešosios paskirties objektai ir jų prieinamumas žmonėms su negalia. Atlikus analizę, paaiškėjo, kad net 40 proc. objektų yra visiškai neprieinami negalią turintiems asmenims, 21 proc. – prieinami tik su kito žmogaus pagalba ir tik į 39 proc. objektų neįgalusis gali patekti pats. Tokie skaičiai rodo, kad net ir norėdamas integruotis visuomenėje, neįgalusis to padaryti negalės dėl infrastruktūros neprieinamumo.

:-(

Atliekant tyrimą kreipiamas dėmesys, ar yra neįgaliesiems reikalingi specialūs nukreipiamieji ženklai, garsinė informacija arba informacija, pateikta Brailio raštu, sensoriniai prietaisai, ar tualetai pritaikyti neįgaliesiems, ar pats objektas atitinka visus reglamento STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ reikalavimus. Šiuos ir daugelį kitų kriterijų projekto vykdytojai įvertina, nufotografuoja ir pasižymi visuomeninės paskirties objektų patikros anketose. Tikrinami 5 kategorijų pastatai: valstybinių, savivaldybių ir NVO pastatai, švietimo, medicinos įstaigų, paslaugų, prekybos, kitų verslo įstaigų, kultūros ir laisvalaikio organizavimo įstaigų pastatai.

Į Ž V A L G OS Muziejų lankymas ne visiems

:-) :-)

Vienas moderniausiai ir šiuolaikiškiausiai pritaikytų muziejų įvairią negalią turintiems žmonėms – Lietuvos banko Pinigų muziejus. Čia visą ekspoziciją gali pamatyti ne tik fizinę negalią turintys asmenys, tačiau ir sensorinę – akliesiems yra įrengta liečiamoji ekspozicija, viskas įgarsinta, o kurtiesiems sukurti audiogidai gestų kalba.

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Dar vienas geras pavyzdys – Medininkų pilis. Tik praeitais metais donžone duris atvėręs muziejus yra puikus pavyzdys, kaip galima kultūros paveldą, XIII a. pastatą, pritaikyti šiuolaikinėms reikmėms. Aišku, stengtasi buvo daug, tačiau vis tik nepagalvota apie pastato prieigas, kurios yra išgrįstos akmenimis. Tokia danga asmenims su vežimėliu sunku judėti. Jei prieš pritaikant aplinką būtų pasitarta su neįgaliaisiais, būtų galima iš karto šalia įrengti lygaus grindinio takelį.

Kiti lankytini objektai Ne mažiau už muziejus lankomos ir Lietuvos bažnyčios. Turime daug senų, įvairaus stiliaus ir puošnių maldos namų, tačiau ne visi prieinami žmonėms su

:-)

PLATUMOS

Tikriausiai vieni populiariausių turistinių objektų yra muziejai. 2012 m. Lietuvoje buvo paskelbti Muziejų metais, tad ypatingas dėmesys buvo skiriamas šiai pastatų kategorijai. Buvo patikrinti 20 muziejų. Atlikus tyrimą buvo gauti gana liūdni rezultatai – tik į 7 objektus (35 proc.) neįgalusis galėjo patekti pats savarankiškai. Didžiausia kliūtis patekti į muziejus – laiptai prieš įėjimą ir / ar viduje, kurie trukdo judėti po pastato aukštus bei pamatyti visą ekspoziciją. Taip pat pasitaikydavo ir didelių lygių pokyčių, neveikiančių keltuvų, tualeto nebuvimo ar nepritaikymo, ekspozicijos ir jų aprašymų netinkamuose aukščiuose – tai parodo požiūrį ne tik į neįgalųjį, tačiau ir į mamą su mažu vaiku vežimėlyje ar sunkiau judantį senolį. Lietuvoje vis dar nesuvokiama, kad pritaikymas yra skirtas ne tik negalią turinčiam asmeniui, tačiau ir visai visuomenei. Tikriausiai kiekvienas mieliau naudojamės lygiu taku, nuožulna prieš įėjimą, liftu pastato viduje, o ne laiptais.

83 negalia. Iš patikrintų 18 maldos namų prieinamais pripažinti 7 (39 proc.) riboto prieinamumo – 4 (22 proc.) o neprieinami – taip pat 7 (39 proc.). Vis tik situacija nėra visiškai bloga, nes matyti, kad senosios bažnyčios stengiasi gerinti prieinamumą – įrengiami keltuvai, privažiavimai. Tačiau pastebėtina, kad labai trūksta nukreipiamųjų ženklų: kai įėjimas ne pro pagrindinį įėjimą arba užrakintas keltuvas. Prasidėjus vasaros sezonui visus traukia gamta – rekreacinės zonos. Šiais metais Vilniaus apskrityje buvo patikrinti 8 objektai. Iš jų prieinami ir riboto prieinamumo buvo po 3 (po 37,5 proc.), neprieinami – 2 (25 proc.). Šiems objektams buvo taikomos tam tikros vertinimo išlygos, nes parkuose ir kitose žaliosiose poilsio zonose vis dar nepagalvota apie tualetų, ypač neįgaliesiems, įrengimą. Tad buvo

vertinamos tik stovėjimo aikštelės, lygių pokyčiai, poilsio zonos ir pan. Iš patikrintų objektų didžiausia pastebėta neprieinamumo spraga – lygių pokyčiai (kalnai, kartais laiptai), kurių, deja, pašalinti nepavyks. Taip pat nepagalvojama apie neįgaliesiems stovėjimo aikštelėje įrengtas automobilių vietas bei sunkiau judančių žmonių poilsio zonas – suoliukus atsisėsti, pailsėti. Kaip vieną iš pavyzdžių galima paminėti Verkių dvaro parką, kurį sudaro aukštutinė ir žemutinė dalys. Prie dvaro yra įrengta stovėjimo aikštelė, tačiau joje nėra specialių vietų neįgaliesiems. Žmogus su judėjimo negalia gali pasigrožėti visa aukštutine parko dalimi: liepų alėja, apžvalgos aikštele, aukuru ir kt., tačiau patekti į žemutinę dalį negali – įrengti tik laiptai. Taip pat šioje rekreacinėje zonoje nėra įrengto tualeto.

:-) PLATUMOS 2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Į Ž V A L G OS

:-(

Dar šis tas... Dar viena didelė problema neįgaliam turistui Lietuvoje yra ne tik pastatų neprieinamumas, tačiau ir viešojo transporto nepritaikymas. Pats neįgalusis viešuoju transportu retai gali keliauti savarankiškai, todėl šiuo metu žmonėms, turintiems negalią, patogiausia keliauti grupėmis. Kartu turėtų keliauti ir lydintis asmuo, kuris iškilus nedideliems trukdžiams padėtų juos įveikti.

:-(

Kita problema – informacijos apie prieinamumą nebuvimas. Paskambinus į lankytiną objektą ne visada gaunama teisinga informacija. Būtent todėl LŽNS, norėdami pradėti spręsti šią problemą bei skatinti neįgaliųjų aktyvumą ir pažinimo galimybes, jau yra sukūrę ir išleidę dviejų turistinių maršrutų specialiai neįgaliesiems lankstinukus. Juose neįgalusis, iš anksto žinodamas, kokios galimybės ar kliūtys jo laukia norimame aplankyti objekte, gali iš anksto tam pasiruošti ir nuspręsti, ar savo paties jėgomis galės ten patekti.

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

:-)

:-) Pagrindiniai reikalavimai, keliami įrengiant neįgaliesiems tinkamą aplinką viešuosiuose objektuose Remiantis statybos techninių reikalavimų reglamentu STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“, viešuosiuose ir komerciniuose pastatuose turi būti užtikrinta galimybė žmonėms su negalia į juos patekti, laisvai judėti ir naudotis visomis pagrindinėmis ir pagalbinėmis lankytojams skirtomis patalpomis.

Jei prie pagrindinio įėjimo yra laiptai, greta jų turi būti įrengta nuožulna. Jos plotis turi būti ne mažesnis kaip 1 200 mm, matuojant atstumą tarp turėklų ir tarp apsauginių bortelių. Nuožulnos nuolydis turi būti ne didesnis kaip 8,3 proc., vienos ištisinės juostos ilgis ne didesnis kaip 9 000 mm ir pakilimo aukštis ne didesnis kaip 750 mm.

Abipus kiekvienos nuožulnos juostos ir aplink aikšteles, jei jos yra ne prie sienos, turi būti įrengti ne žemesni kaip 50 mm borteliai.

Nuožulnos pradžioje bei pabaigoje ir ten, kur nuožulnos juosta keičia kryptį, turi būti įrengta poilsio aikštelė, ne mažesnė kaip 1 500 ir 1 500 mm. Abiejose nuožulnos juostos ir aikštelių pusėse turi būti įrengti ištisiniai turėklai. Turėklų paviršius turi būti lygus, ištisinis ir be išsikišimų. Turėklų stveriamoji kons-

Nuožulnų juostų ir aikštelių paviršius turi būti įrengtas iš šiurkščios, neslidžios medžiagos. Judėjimo trasų paviršiai turi būti lygūs, kieti, pakankamai šiurkštūs, neslidūs, neklampūs, iš nebirių (ne smėlio, ne žvyro) ir saikingai rievėtų medžiagų. Dangos iš plokščių ar plytelių turi būti lygios, siūlės tarp plytelių ne platesnės nei 15 mm. ŽN pritaikytose trasose ir zonose esančių grotų, dangčių ir pan. kiaurymės negali būti platesnės kaip 15 mm. Durų slenkstis turi būti ne aukštesnis kaip 20 mm.

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

trukcija turi būti patogi suimti ranka. Rekomenduojama naudoti medinius, plastiku aptrauktus metalinius, plastikinius ar kitos malonios liesti medžiagos turėklus.

PLATUMOS

Pagrindinis įėjimas į pastatą ir prieigos prie jo turi būti įrengtos taip, kad nebūtų kliūčių patekti į pastato vidų.

Į Ž V A L G OS Šiandien vis dažniau ieškome erdvių, kuriose galėtume atsiriboti nuo greitėjančio gyvenimo ritmo keliamos įtampos. Viena iš galimybių – aplankyti tapybiškuose Lietuvos gamtovaizdžiuose jaukumu alsuojančius senuosius medinius kaimus.

Medinių kaimų kaimų Medinių

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

paveldas paveldas Lietuvoje Lietuvoje

87 Tekstas: Sigitos Kasparaitės Fotografijos: Vytauto Kandroto, SELEMONO PALTANAVIČIAUS

storiniu laikotarpiu susiklostė ir mūsų dienas pasiekė trys pagrindiniai etnografinių kaimų tipai. Seniausias jų – kupetinis, kuris, manoma, iš pirmųjų padrikųjų kaimų susiformavo XIII–XIV a. Šio tipo kaimuose nėra pagrindinės gatvės, o sodybos, derinantis prie gamtinio reljefo, išdėstytos grupėmis, be aiškaus plano. Daugiausia kupetinių kaimų yra išlikę Dzūkijoje. Vėlesni yra gatviniai kaimai, kurie susiformavo XVI a. valakų reformos metu įvedus trilaukę žemės dirbimo sistemą, o valstiečius perkėlus į iš anksto suplanuotas gyvenvietes – rėžinius kaimus. Šiuose kaimuose statybiniai sklypai vienas šalia kito statmenai ar įžambiai iš vienos arba abiejų pusių buvo išdėstomi palei centrinę ašį. Sklypų užstatymas buvo gana tankus, pastatai orientuoti galais į sodybą, perpus dalijančią pagrindinę gatvę ar upę. Vėliau (XIX a.), prireikus šeimos rėžius sukelti į vieną sklypą, atsirado gatviniai linijiniai kaimai, kuriuose sodybos rikiuotos viena arba dviejomis linijomis išilgai gatvės. Dėl žmonių gausėjimo (vieną šeimą kartais sudarė iki 20 asmenų) laukų galuose ėmus kurtis naujoms sodyboms, susiformavo dvilypiai, o skirstant gatvinius į vienkiemius – išretėję kaimai. Gatviniai kaimai – gausiausiai išlikusių kaimų grupė. Daugiausia jų yra Aukštaitijoje ir Dzūkijoje. Vėliausi yra vienkieminiai (gali būti padriki, branduoliniai, linijiniai) kaimai. Juos sudaro tarpusavyje nesusijusios sodybos su taisyklingu arba laisvu kiemo užstatymu. Susiformavo XIX a., kaimams pradėjus skirstytis į vienkiemius. Būdingi Vakarinei Lietuvos daliai (Žemaitijai, buvusiai Užnemunės teritorijai).

PLATUMOS 2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Į Ž V A L G OS Išlikusiuose kaimuose dažniausiai galime pamatyti XIX a. – XX a. pr. medinių pastatų. Skirtingos planinės struktūros sodybas sudaro nuo 2–5 (didžiojoje Lietuvos dalyje) iki 10 (Žemaitijoje) statinių. Tai dydžiu, stogų forma, angų ir prieangių puošyba, sienų apkalimu, drožinių gausa, spalvomis ir ornamentais kiekviename etnografiniame regione vis kitokie gyvenamieji namai (troba, stuba, gryčia, pirkia), pagalbiniai ir ūkiniai trobesiai. Kaimuose tebestovi ir autentiški mažosios architektūros objektai (kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai, koplytėlės, tvoros, varteliai), daug kur išlikęs charakteringas apželdinimas. Tradicinių verslų (žemdirbystės, miškininkystės, medžioklės, žvejybos, bitininkystės, gamtos gėrybių rinkimo, amatų) ir papročių istoriją Varėnos rajone pasakoja Zervynų kaimo gyvenvietė – gatvinis 48 sodybų kaimas prie Ūlos upės, kuriame išlikusi vingiuota pagrindinė gatvė ir šalutinių gatvelių tin-

PLATUMOS PLATUMOS

2013 2013LIEPA–RUGSĖJIS LIEPA–RUGSĖJIS

s. paltanavičiaus nuotrauka

Mediniai kaimai Lietuvoje

klas, tradiciniais pjaustiniais dekoruoti gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, smulkioji architektūra (kryžiai); Dubininkai – 20 sodybų padrikas (su gatvinio plano bruožais) kaimas prie Skroblaus upelio, pasižymintis Lietuvoje unikaliu vėduoklės formos sodybų išsidėstymo planu, autentiškomis panašaus dydžio, tačiau įvairaus plano sodybomis su ūkiniais pastatais; Čižiūnai – 48 sodybų gatvinis kaimas, kuriame yra apie 1 km ilgio akmenimis grįsta gatvė, apstatyta galu į gatvę orientuotais, autentišką dekorą išsaugojusiais namais; Dargužiai – 80 sodybų gatvinis rėžinis kaimas, kurio senojoje dalyje tebeegzistuoja autentiška planinė struktūra ir abipusis užstatymas tradiciniais pjaustiniais dekoruotomis sodybomis, XIX a. koplytėlė; 75 sodybų mišraus plano Musteikos kaimas prie Musteikos upelio, kuriame išliko viengalių ir dvigalių pirkių, klėčių su prieklėčiais, tvartų, kluonų, mokyklos pastatas (jos steigėjas prof. Tadas Ivanauskas), kapinės, 2006 m. įsteigtas Senovinės bitininkystės muziejus.

Poškonys

Zervynos Šalčininkų rajone dėmesio vertas gatvinis rėžinis 23 sodybų Poškonių kaimas, kuriame išsilaikė senoji dalis su mažai pakitusia struktūra ir pastatais, yra muziejus su tradicinių amatų ir namų apyvokos daiktų ekspozicija; verta aplankyti 1,5 kilometro ilgio gatvinį rėžinį 56 sodybų Žižmų kaimą su autentiškomis XIX–XX a. pr. sodybomis.

Trakų rajone galima aplankyti Klepočių mišku apsuptą 27 sodybų gatvinį Klepočių kaimą, kuriame išliko pastatų su autentiškais dekoro elementais. Netoli Druskininkų, dešiniajame Nemuno krante, Raigardo slėnio kaimynystėje, mūsų dienų sulaukė 128 sodybų gatvinis Švendubrės kaimas, kuriame galima aptikti senųjų dzūkų sodybų, smulkiosios architektūros.

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Šakių rajone, kairiajame Nemuno krante priešais Jurbarką, įsikūrę Kiduliai, kuriuos šiandien sudaro keturi suvienyti kaimai – tarp jų išlikęs senovinis gatvinis Šiaudinės kaimas (dabartinė Nemuno gatvė), dvaro pastatai.

Šilutės rajone yra Minija (Mingė) – Minijos krantuose išsidėstęs išretėjęs 19 sodybų gatvinis rėžinis žvejų kaimas tarp Kuršių marių, Kniaupo įlankos ir Krokų Lankos, kuriame išlikusios pamario kraštui būdingos sodybos su į upę atgręžtais kiemais, prieplaukomis.

PLATUMOS

Ignalinos rajone prie Erzvėto ežero yra dvipusis gatvinis rėžinis 13 sodybų Kukutėlių kaimas, kuriame išlikusi urbanistinė struktūra – pagrindinė gatvė daugumą sodybų dalija į dvi dalis; greta Svylos upelio, ant kalvos, aplink „C“ formos aikštę įsikūrusios Senosios Katinautiškės – 12 sodybų kupetinis kaimas, kuriame išlikusios autentiškos sodybos su tradiciniais drožiniais puoštais statiniais, kapinaitės.

Širvintų rajone galima aplankyti 22 sodybų gatvinį Mikalajūnų kaimą, kuriame tebėra XVI a. vid. būdingas gatvinis rėžinis planas su dvipusiu užstatymu.

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Į Ž V A L G OS

Kultūros paveldo objektų sąraše 2006 m. buvo 48, 2011 m. – 43, o šiuo metu, kaip nurodoma Kultūros paveldo departamento elektroninėje svetainėje, yra 38 kaimai, 73 sodybos, 193 pavieniai objektai.

pusei kultūrinei, ekonominei ir socialinei plėtrai panaudojant išlikusį etninės kultūros paveldą, vietinių gyventojų gyvenimui gerinti ir vietos bendruomenės poreikiams tenkinti. Patvirtintas skubiausiai tvarkytinų Lietuvos etnografinių kaimų sąrašas, finansuojami ir atliekami moksliniai tyrimai, remiami kultūriniai, švietėjiški projektai.

Etnografiniai kaimai dažniausiai prižiūrimi ir tvarkomi privačiomis, bendruomenių, Europos Sąjungos kaimo plėtros ir turizmo programų projektams skiriamomis lėšomis. Dalyje jų yra įsteigti etnografiniai muziejai, vystomi tradiciniai amatai. 2003–2006 m. buvo vykdoma Lietuvos etnografinių kaimų išlikimo ilgalaikė programa, tačiau jai nebuvo skirta lėšų.

Norint išsaugoti medinį paveldą, būtina nuolatinė medinio paveldo fizinės būklės ir jos kitimo stebėsena. Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatas, šį darbą atlieka savivaldybių paveldosaugos padaliniai. Tam, kad butų išlaikytas medinio paveldo autentiškumas, remontuojant ir restauruojant būtina naudoti tradicines to krašto, kuriame yra statiniai, statybines medžiagas, būdus ir amatus.

MediniO PAVELDO IŠSAUGOJIMAS

Valstybė yra patvirtinusi Etnografinių kaimų išsaugojimo 2011–2013 metų tarpinstitucinį veiklos planą, kurio paskirtis juose sukurti palankią aplinką įvairia-

Atnaujinant siekiama maksimaliai atkurti istorinės panaudos funkcijas, užtikrinti gyvenviečių išlaikymą

Minijos kaimas (Mingė)

PLATUMOS 2013 LIEPA–RUGSĖJIS

ir išsaugojimą bei atkūrimą kopijų pavidalu, taikant konservavimo ir konservavimo-restauravimo tvarkymo priemones bei ribotą naudojimą. Išlaikyti istoriškai susiklosčiusį vizualinį gyvenvietės pobūdį ir ryšį su aplinka. Šios gyvenvietės renovuojamos taikant restauravimo ir minimalias rekonstrukcijos priemones, senąsias vertybes išsaugant kopijų pavidalu, o naujos statybos vykdomos imitacijų principu. Tokios gyvenvietės gali turėti ir rekreacinę bei kai kurias žemės ūkio funkcijas. Pertvarkant medinio paveldo gyvenvietes, senieji pastatai rekonstruojami imitacijų pavidalu, o naujieji – pritaikomi tik masteliu ir formomis. Etninės kultūros objektai saugomi ir tvarkomi kopijų pavidalu, taikant konservavimo, konservavimo-restauravimo ir restauravimo-atkūrimo priemones. Patrauklioje aplinkoje esančiose gyvenvietėse gali būti plėtojama tikslinė rekreacinė paskirtis bei kaimo turizmo verslas.

P ATARIA

S P E C IA L ISTAI

Foto gra fuo jame PLATUMOS

2013 VASARA

gamt

sxc nuotrauka

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Jono Danielevičiaus

Tekstas:

gamtą

P ATARIA

S P E C IA L ISTAI

elionės – jų turime visokių. Keliaujame po miestus, saulėtus kraštus, kalnus, miškus. Įspūdžių – begalė ir juos visus norisi užfiksuoti, išsaugoti. Tą padaryti padeda fotoaparatas. Nors keliaujant galima išskirti keletą fotografijos rūšių (architektūra, portretai, makro- ir kt.), visgi keliaudami pagalvojame apie kraštovaizdžius, peizažus. Apie jų fotografavimo specifiką ir pakalbėkime šiame numeryje.

Kiekviena kelionė būna kupina įspūdžių, rūpesčių, emocijų, tad kreipti dėmesį į fotografavimo kokybę kartais tiesiog nėra laiko. Vis tik susirgus fotografavimo liga įprantame dalį laiko skirti „kadrų gaudymui“. Dažniausiai norisi užfiksuoti kuo daugiau vaizdų, net nesusimąstant apie tai, kaip jie atrodys vėliau, žiūrint nuotraukas sugrįžus namo. Yra keletas pagrindinių patarimų, kuriuos reikėtų prisiminti ir išmokti taikyti fotografuojant kelionėse.

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

sxc nuotrauka

Būdami gamtoje patiriame ramybę, atsipalaiduojame, ten nėra skubėjimo, todėl norisi išsaugoti šį jausmą ir fotografijose. Labai gerai būtų ir pačiam fotografuojančiajam sulėtinti tempą, prisiderinti prie gamtoje tvyrančios nuotaikos. Tai padės pamatyti aplinką kitu kampu, pastebėti įvairias smulkmenas, detales, šviesos žaismą. Nors atrodo, jog gamta dažnai būna ramybės būsenos, tačiau geriau įsižiūrėję pastebėsite, jog čia viskas juda, keičiasi. Tai ir bangos, ir tekantis vanduo, ir debesų šešėliai, bėgantys žeme, ir vėjas, judinantis medžius, žolę, ir gyvūnai, paukščiai. Ieškodami įsimintino kadro stenkitės pamatyti daugiau, nei įprastai pastebite iš pirmo žvilgsnio.

J. danielevi2iaus nuotrauka

Rūkas padės sukurti mistišką atmosferą

Šviesa

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Bus akimirkų, užfiksuotų ir šviečiant vidurdienio saulei, ir lyjant lietui, ir esant tirštam rūkui. Šios aplinkybės suteikia tiek pačiam procesui, tiek ir rezultatui dar daugiau įvairovės, įdomumo ir netikėtumo. Svarbu susigaudyti, kaip krinta šviesa. Kai kurių kadrų belaukiant teks išbandyti kantrybę, tačiau pastangos tikrai atsipirks. Taip pat fotografuodami nepamirškite šešėlių, jie gali sukurti nuostabią atmosferą arba priešingai – visiškai sugadinti fotografiją.

PLATUMOS

Fotografuojant kraštovaizdį, svarbiausia ir bene pagrindinė geros nuotraukos sudedamoji dalis – šviesa. Nors keliaudami ne visada galime pasirinkti, kada ir kaip fotografuoti, dažnai tenka prisitaikyti prie situacijos. Visgi, jei tik yra galimybė, reikėtų fotografuoti tuomet, kai apšvietimas yra geriausias, išnaudoti gražiausio apšvietimo paros laikus. Rekomenduojama nepatingėti išeiti fotografuoti anksti ryte arba vakarop, kai saulė jau arti horizonto. Ankstyvais rytais saulės šviesa – šilta, auksinė, o dėl rasos lašų spalvos – daug ryškesnės. Na, o besileidžianti saulė viską užlieja raudonais, oranžiniais raštais, kurių tikrai neišvysite vidury dienos.

P ATARIA

S P E C IA L ISTAI

J. danielevi2iaus nuotrauka

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Rūke paskendę objektai suteikia gylio pojūtį

oras

Žmogus gali pasiruošti ir apsirengti bet kokiai darganai, tad fotografo neturėtų išgąsdinti prastas oras

Dažnai nepavykusias fotografijas nurašome nepalankioms oro sąlygoms. Žmogus gali pasiruošti ir apsirengti bet kokiai darganai, tad fotografo neturėtų išgąsdinti prastas oras. Nuotraukos, darytos prastu oru, dažniausiai būna daug įdomesnės, nei fotografuojant puikiu oru: lyjant arba iškart po lietaus spalvos tampa daug sodresnės, vanduo nuplauna dulkes, sumažėja šviesos išsisklaidymas. Rūkas taip pat padės sukurti mistišką atmosferą, rūke ar migloje skendintys peizažai – daug „minkštesni“, o rūke paskendę objektai suteikia gylio pojūtį.

Kalbant apie nepalankias sąlygas, visų pirma reikėtų galvoti apie fototechniką. Dabartinė fototechnika nėra labai trapi, tačiau ją reikia saugoti nuo dulkių, smėlio, vandens, smūgių. Brangesnė fototechnika turi papildomą apsaugą, blogos oro sąlygos jai ne tiek kenkia, tačiau kritinė riba egzistuoja ir šiai technikai. Norint užtikrintai jaustis fotografuojant ekstremaliomis oro sąlygomis, patartina naudoti tam specialiai pagamintą ar paruoštą fotoaparatą ir objektyvus arba specialius priedus.

97 kompozicija

Tam, kad fotografijos perteiktų tą jausmą, kai fiksavote kažką įspūdingo, reikėtų žinoti ir taikyti keletą pagrindinių, tačiau ne vienintelių taisyklių. Komponuojant kadrą reikėtų pagalvoti, kad ne visada daugiau yra geriau. Žiūrint į paveikslą ar fotografiją žmogaus akys bėgioja tam tikra tvarka. Protas ir akys ieško už ko užsikabinti: šviesesnių plotų, didesnių objektų ir ryškių, kontrastingų vietų. Nepadės nei naujausias fotoaparatas, nei šviesiausias objektyvas. Norint gauti techniškai gerų kadrų, reikia įvertinti situaciją. Žinant pagrindines komponavimo taisykles, pakanka netgi paprasto fotoaparato, norint sukurti tam tikrą nuotaiką, atmosferą. Fotografijos teorijoje pateikiama begalė kompozicijos taisyklių: auksinės, trikampės, susikertančios, laiptinės, trišakės, koncentrinių apskritimų, banguotos, kompleksinės, sraigtinės ir t. t. Kurią jų naudoti fotografuojant gamtą?

PLATUMOS PLATUMOS 2013 LIEPA–RUGSĖJIS 2013 VASARA

J. danielevi2iaus nuotrauka

Fotografuodami dažniau paieškokite kito kampo

P ATARIA

S P E C IA L ISTAI

Komponuodami vaizdą fotoaparato ekrane ar akutėje, pabandykite taikyti trečdalių taisyklę: tereikia įsivaizduoti, kad nuotrauką į devynias dalis dalija keturios linijos (daugumoje fotoaparatų yra nustatymas grid display / overlay, jį įjungę fotografuodami matysite linijas). Linijų susikirtimo taškai yra vadinami auksiniais taškais. Trečdalių taisykle teigiama, jog žmogaus akis, žvelgdama į nuotrauką, paprastai krypsta į dviejų trečdalių tašką. Komponuodami nuotrauką stenkitės, kad pagrindinis objektas būtų trečdalių susikirtimo taške, tai pagerins nuotraukos kompoziciją. Trečdalių taisyklę galima taikyti ir horizonto linijai. Paeksperimentuokite: horizonto liniją stenkitės išlaikyti du trečdaliais aukščiau nuo nuotraukos apačios, pastebėsite, jog pagrindinis nuotraukos akcentas – žemė ar van-

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

J. danielevi2iaus nuotrauka

Fotografuodami pamėginkite naudoti teleobjektyvą

duo. Norėdami akcentuoti dangų, duokite jam du trečdalius nuotraukos. Jei norite sukurti dinamišką nuotaiką, išmėginkite įstrižainę kompoziciją. Apsidairę gamtoje tikrai pastebėsite įstrižai einančias formas: medžių alėja, seno tilto liekanos jūroje ir pan. Komponuojant tokią nuotrauką pagrindinis tikslas – nuožulni linija, einanti nuo viršutinio kairiojo kampo į dešinįjį apatinį arba atvirkščiai: iš dešiniojo viršutinio į kairįjį apatinį. Kadras visad atrodo geriau, jei kompozicijoje yra balansas tarp objektų arba tarp objekto ir tuščios erdvės. Fotografijose visada gerai atrodo simetriški ar pasikartojantys daiktai, nes žmogaus akiai jie priimtini ir suprantami. Linijos, tiek tiesios, tiek vingiuotos, gali praturtinti fotografiją.

J. danielevi2iaus nuotrauka

Komponuodami vaizdą pabandykite taikyti trečdalių taisyklę

Kartais centruota kadruotė – geriausias kompozicinis sprendimas. Ji tinkama tuomet, kai norima pabrėžti simetriją. Išbandykite šią kompoziciją fotografuodami peizažą su atspindžiu vandenyje: liniją

Didelis iššūkis fotografuojant kraštovaizdį – pradingstantis gylio bei erdvės suvokimas. Norint, kad fotografijoje jaustųsi gylis ir erdvė, komponuojant reikia ieškoti tokio taško, iš kurio matytųsi keli planai. Tada akys matys gilumą, o protas suvoks atstumą, kurį norite perteikti. Tokiam gylio fotografijoje perteikimui kartais pakanka pirmame plane „pagauti“ medžio šakelę, ar užkabinti kokio nors objekto fragmentą.

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Labai daug fotografijoje reiškia taškas, iš kurio fotografuojate. Pabandykite padaryti keletą skirtingą kadrų: vieną akių lygyje, kitą – atsitūpus, o trečią – pasilipus aukščiau, netgi pasukus fotoaparatą šonu. Pastebėsite, kad rezultatas skirtingas. Tai turėtų paskatinti fotografuojant dažniau paieškoti kito kampo, kitos vietos, eksperimentuoti.

tarp tikro vaizdo ir jo atspindžio vandenyje komponuokite per nuotraukos vidurį.

PLATUMOS

Didelis iššūkis fotografuojant kraštovaizdį – pradingstantis gylio bei erdvės suvokimas

P R ATARIA U B RIKA S P E C IA L ISTAI

J. danielevi2iaus nuotrauka

100

2013 LIEPA–RUGSĖJIS PLATUMOS

fototechnika

Tam, kad fotografijos tiksliau perteiktų tai, ką norite užfiksuoti, nereikėtų pasikliauti vien tik automatiniais fotoaparato nustatymais. Perjungę fotoaparatą iš automatinio režimo į rankinį nustatymą, nenustebkite, kodėl sniegas yra mėlynas ir tamsus, o fotografuojant prieš šviesą viskas – tik šešėliai ir kontūrai. Fotoaparato nustatymai padės parodyti judančius objektus taip, kaip jūs norite juos parodyti. Rankinis nustatymas padės fotografuoti ir esant labai silpnam apšvietimui. Pagrindinis mūsų tikslas – kuo daugiau geresnių nuotraukų, vis tik susipažinti ir suprasti fototechniką – būtina. Prieš kelionę reikėtų skirti šiek tiek laiko pasiruošimui. Techninių žinių turėtų pakakti ilgam, beliks lavinti fotografavimo meninę pusę. Fotoaparatai, objektyvai, jų savybės, skirtumai, panašumai, pranašumai galėtų būti atskira tema. Iš esmės, norint įamžinti savo keliones, pakanka objektyvo, kurio židinio nuotolis – nuo 20 iki 80 mm. Jei susirgsite fotografavimu, gana greitai pajusite,

kad būtų gerai turėti ir toliau, ir plačiau siekiančią optiką. Fotografuodami gamtą pamėginkite naudoti teleobjektyvą, kuriuo užfiksuosite įdomesnius elementus. Nors iš fotoaparato perkėlus nuotraukas į kompiuterį, daug ką galima pakoreguoti, fotografuojant peizažus patartina turėti bent vieną filtrą. Mažiau kompiuterinio koregavimo gavęs fotokadras išlaiko nuotaiką, erdvę, netikėtumo įspūdį. Juk kur kas įdomiau fotografuoti gaudant ar dėliojant gražų kadrą gamtoje, nei valandų valandas jį tvarkyti kompiuteriu, be to kompiuteris – tikrai ne visagalis: egzistuoja filtrai, keičiantys šviesos savybes, to kol kas negalima atkurti skaitmeniniu būdu. Jei neapsisprendžiate, kokį filtrą įsigyti pirmiausia, rekomenduojame rinktis bene svarbiausią – poliarizacinį, kuris praleidžia tik viena kryptimi sklindančias šviesos bangas, t. y. blokuoja išsisklaidžiusią šviesą. Naudodami poliarizacinį filtrą išryškinsite dangaus mėlį, išvengsite atspindžių ant įvairių paviršių (stiklo, vandens ir pan.).

101 Labai svarbus ir geras pagalbininkas fotografuojant gamtoje yra stovas. Sunku be jo išsiversti fotografuojant uždarius diafragmą, kad ryškumo zona būtų kuo platesnė. Stovas yra būtinas fotografuojant ilgu išlaikymu, kai norisi perteikti debesų judėjimą, vandens tekėjimą ar naktinį kraštovaizdį, taip pat ir išsiruošus fotografuoti ryte ar vakare, kai gali pritrūkti šviesos. Čia paminėtos vos kelios taisyklės – tikrai ne vienintelės, tačiau tai – gera pradžia ir atspirties taškas. Be to, taisyklių laužymas kartais duoda netikėtai gerų rezultatų. Nebijokite eksperimentuoti. Fotografijoje atsispindi jūsų matymas ir požiūris, netgi fotografuojančio gyvenimo patirtis. Kiekvieno mūsų suvokimas ir matymas yra skirtingi. Dauguma nuostabių fotografijų yra labai paprastos. Pasižiūrėję profesionalų darbų pavyzdžius, nemanykite, kad jums niekada taip nepavyks. Ir jie pridaro nelabai vykusių kadrų, tik niekas jų nepamato. Mokykitės iš jų. Profesionalų meistriškumas neturi sustabdyti noro fotografuoti – turi būti postūmis tobulėti. Varžykitės tik su savimi. Tai puiki motyvacija tobulinant fotografavimo įgūdžius.

Jonas Danielevičius – keliautojas, fotografas. Aštuonerius metus praleidęs Jungtinėse Amerikos Valstijose grįžo į Lietuvą tvirtai nusprendęs, kad fotografija ir kelionės – jo gyvenimo būdas. Keliauja daug – su fotoaparatu per metus aplanko 2–3 šalis. Didžiausią įspūdį paliko Marokas ir Islandija. Turi tikslą – lapkričio mėnesį suorganizuoti bendraminčių, mylinčių fotografiją, fotokelionę į Maroką. Keliautojus visą laiką lydės vietinis gidas, pasirengęs parodyti įdomiausias Maroko vietas. Išsiruošus į šią fotokelionę tikrai nebūtina turėti profesionalių fotoaparatų – vadovaujant patyrusiam gidui ir fotografui, garantuojami įdomūs vaizdai bei gausybė gerų nuotraukų! Daugiau informacijos:

www.fotoisdj.lt

KONKURSAS

U žfi k su o k platu m as sxc nuotrauka

Konkursas vyksta nuo 2013 m. LIEPOS 1 d. iki rugsėjo 28 d.

Gražiausias nuotraukas siųskite adresu: redakcija@platumos.lt

Peržiūrėti konkurso dalyvių nuotraukas ir už jas balsuoti galite tapę „Platumų“ draugu „Facebook“ socialiniame tinkle.

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Daugiausia „like‘ų“ sulaukusios fotografijos autorius laimės knygą „Įdomiausios kelionės po Lietuvą aktyviai“, antrąją ir trečiąją vietas užėmę autoriai bus apdovanoti knygomis „Lietuva. 100 renginių, kuriuos verta išvysti“! Laimėtojai bus skelbiami ir jų nuotraukos publikuojamos rudens mėnesio žurnale „Platumos“.

PLATUMOS

Žurnalas „Platumos“ skelbia fotografijų konkursą „Užfiksuok platumas“ ir gražiausias nuotraukas keičia į vertingus prizus! Viskas, ką tereikia padaryti, – užfiksuoti platumas ir atsiųsti nuotraukas mums.

102

P ATARIA

S P E C IA L ISTAI

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

kaimo

103

Saugūs laiptai

turi z mo sod y boje Tekstas: Vidos Aliukonienės Nuotraukos: Vytauto Kandroto

rasidėjus vasaros sezonui prasideda ir geriausias metas nuomojamų sodybų savininkams. Poilsiautojai tiesiog užplūsta kaimo turizmo sodybas. Deja, ne visada poilsis kaimo turizmo sodyboje būna toks jau geras, kaip tikėtasi. Dažniausiai poilsio priešais tampa netinkamai įrengti laiptai. Tikriausiai nereikia pasakoti atvejų, kai netikėtai paslydus ant laiptų savaitgalį tenka praleisti traumatologijos skyriuje ar, geriausiu atveju, su mėlynėmis. Kalti, žinoma, lieka turizmo sodybų savininkai. Tad kaip užtikrinti poilsiautojų saugumą bent jau ant laiptų?

PLATUMOS PLATUMOS 2013 2013LIEPA–RUGSĖJIS LIEPA–RUGSĖJIS

Pasak valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, kaimo turizmo pastatai, turizmo centrai, poilsio namai, kempingų ir kiti visuomeninės paskirties pastatai turi būti suprojektuoti ir pastatyti taip, kad juos naudojant ir prižiūrint būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (paslydimo, kritimo, susidūrimo, nudegimo, nutrenkimo, sužalojimo elektros srove, sprogimo ir pan.) rizikos. Turi būti parengti tokie projektiniai sprendiniai ir parinkti tokie statybos produktai, kad nebūtų kritimo galimybės pasikeitus grindų lygiui, numatant laiptų pakopų aukštį ir plotį pagal įvairioms statinių grupėms keliamus reikalavimus, reikiamo aukščio aptvarus, turėklus, patogius naudoti rampų nuolydžius. Taip pat turi būti atsižvelgiama į neįgaliųjų saugą. Laiptų įrengimo turizmo objektuose reikalavimų sąrašas nemažas. Šiame straipsnyje apžvelgiame pagrindinius ir svarbiausius.

104

P R ATARIA U B RIKA S P E C IA L ISTAI Saugumas ir patogumas Pagrindiniai reikalavimai įrengiant laiptus – jų saugumas ir patogumas. Viena esminių laiptų saugumo sąlygų – kad laiptų pakopos per visą laiptų maršą būtų vienodo aukščio. Negalima įrengti laiptų taip, kad visų pakopų aukštis būtų po 15 cm, o pirmoji ar paskutinė – 17 ar 14 cm aukščio. Viename laiptų marše turi būti ne mažiau kaip 3 ir ne daugiau kaip 16 pakopų (pakilimų). Taip pat svarbus laiptų pakopos aukščio ir pločio santykis. Nuo šio santykio priklauso, ar patogu ir saugu lipti laiptais. Lipti platesniais ir erdvesniais laiptais kur

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Pagrindiniai reikalavimai įrengiant laiptus – jų saugumas ir patogumas

kas patogiau, nors tiesioginės įtakos saugiam laiptų naudojimui laiptų plotis neturi. Taupant erdvę, laiptai dažnai susiaurinami, tačiau nereikėtų pamiršti, kad kuo patogiau lipantis žmogus jaučiasi, tuo mažiau galimybių jam atlikti nesaugų judesį.

Svarbu ne tik pakopos Dar vienas svarbus kriterijus saugiems laiptams – jų apdailos medžiagos. Saugią laiptų eksploataciją lemia teisingai parinkta laiptų pakopos apdailos medžiaga, kuri turi būti neslidi. Tam geriausiai tinka natūralus medis, kiliminė danga, o tokių medžiagų kaip natūralus akmuo, stiklas ar keraminės plytelės paviršius turėtų būti atitinkamai apdorotas, kad nebūtų slidus. Pėsčiųjų takai, šaligatviai, laiptai, nuožulnos turi būti įrengti taip, kad ant jų nesikauptų vanduo ir jie neapledėtų.

105 Laiptų saugumą užtikrina ir gerai įrengti laiptų turėklai. Aptvarų, turėklų, baliustradų aukštis turi būti ne mažesnis kaip: Laiptų maršų ir aikštelių – 0,90 m. Išorės laiptų maršų, perėjų, galerijų, terasų ir aikštelių – 1,20 m. Išoriniai laiptai ar jų dalys ir aikštelės turi turėti aptvarus, jeigu jų aukštis nuo žemės paviršiaus yra 0,45 m ir daugiau. Skirtingų aukščių judėjimo keliui įveikti gali būti įrengtos rampos (nuožulnos). Jų išilginis nuolydis turi būti ne didesnis kaip 1:12 (8,3 %), o skersinis nuolydis neleidžiamas. Į visus reikalavimus turi būti atsižvelgta projektuojant, statant ir naudojant įvairius poilsio ir kitos paskirties statinius. O už nustatytų reikalavimų nepaisymą taikomos teisės aktuose numatytos poveikio priemonės.

Visuomeniniuose statiniuose laiptų plotis turi būti ne mažesnis už plačiausio išėjimo iš aukšto į laiptinę plotį, tačiau ne mažesnis kaip: 0,9 m – vedančių į patalpas, kuriose būna 5 ir mažiau žmonių. 1,2 m – pastatuose ir patalpose, kuriose viename aukšte būna nuo 6 iki 200 žmonių. 1,35 m – pastatuose ir patalpose, kuriose viename aukšte būna 201 ir daugiau žmonių.

Nedengti laiptai lauke visada turi būti gerokai lėkštesni, nei viduje. Lauko laiptų pakopos turi būti ne aukštesnės kaip 120 mm ir ne siauresnės kaip 400 mm.

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Žmonėms su negalia (ŽN) pritaikytų laiptų pakopos turi būti ne žemesnės kaip 75 mm ir ne aukštesnės kaip 150 mm, pakopų plotis turi būti ne mažesnis kaip 300 mm. Visos to paties laiptatakio pakopos turi būti vienodo aukščio ir vienodo pločio.

PLATUMOS

Laiptų nuolydis evakavimo(si) keliuose turi būti ne didesnis kaip 1:1, pakopų aukštis – ne didesnis kaip 22 cm, pakopų plotis – ne mažesnis kaip 25 cm. Tik laiptų, kuriais gali naudotis ne daugiau kaip 5 žmonės, nuolydį galima padidinti iki 2:1.

106

Į S P Ū DŽIAI

I Š . . .

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Pažintis su

Islandija Tekstas ir nuotraukos:

EdmundO StatkauskO

107

Niekam ne paslaptis, jog Islandijos gamta turtinga karštų geoterminių zonų, kurių šalyje – daugiau nei 700. Karštos versmės, iš žemės gelmių besiveržian-

tys geizeriai, kunkuliuojantis purvas ir karšto vandens kaskados. Įsivaizduokite: lauke šalta, pučia stiprus vėjas, norisi sušilti. Išeitis yra! Lįsk į karšto vandens baseiną ar upelį! Prisipažinsiu, kartą teko toks malonumas.Kalnų čia daugybė, todėl lietuviui toks vaizdas neįprastas, svetimas. Landmannalaugar – tarsi kitas pasaulis, kuriame gausu spalvotų ir aukštų kalnų. Balta, žalia, mėlyna ir pilka, juoda, oranžinė ir ryškiai geltona. Daug spalvų, bet dar daugiau atspalvių. Vaizdas užgniaužia kvapą!

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

slandijos gamta užburia, priverčia atsipalaiduoti, pamiršti pasaulio rūpesčius ir kasdienę rutiną. Auksinio smėlio paplūdimiai, kuriuos skalauja šalto vandenyno bangos, žaliuojančios pievos su daugybe įvairiaspalvių gėlių bei ryškiai mėlynos spalvos ežeriukai. Tai – tik viena Islandijos pusė, kuri ramina ir atpalaiduoja.

PLATUMOS

slandija

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

108

Į S P Ū DŽIAI

Pėsčiųjų takas iš Landmannalaugar į Þórsmörk (Thórsmörk) pripažintas vienu iš dešimties gražiausių ir įdomiausių pėsčiųjų takų pasaulyje. Jei nepatingėsite, pamatysite tiek ledynus ir krioklius, tiek lygumas ir žalius slėnius. Taip pat išvysite ugnikalnius, kanjonus bei lavos laukus. Pratęsę kelionę iki Skógafoss krioklio, galėsite apžiūrėti 2010 metais išsiveržusio ugnikalnio Eyjafjallajökull kraterį ir išsiliejusios lavos laukus.

I Š . . .

109

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

110

Į S P Ū DŽIAI

I Š . . .

111

Visi kiti Islandijoje aptinkami laukiniai gyvūnai (šiaurės elniai, audinės, pelės ir žiurkės) – atgabenti žmogaus. Taigi, be poliarinių lapių, šiaurės elnių, audinių, pelių ir žiurkių, daugiau laukinių gyvūnų čia nėra.

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Atrodo, kad visko čia daug, nieko netrūksta, tačiau lietuvio žvitri akis pastebi – beveik nėra medžių ir tikrų laukinių gyvūnų. Ir iš tiesų, vienintelis laukinis sausumos žinduolis Islandijoje – poliarinė lapė. Baltieji lokiai taip pat bandė „užkariauti“ šias žemes, bet islandai jų neįsileido.

Vienintelis laukinis sausumos žinduolis Islandijoje – poliarinė lapė

PLATUMOS

Islandija – ne vien tik gražus kraštovaizdis. Vasaros metu daugybė paukščių čia suka lizdus ir laukia išsiritant mažylių, švariose upėse plaukioja lašišos, upėtakiai, unguriai, trispalvės dyglės ir arktinės palijos. Islandiją supančiuose teritoriniuose vandenyse priskaičiuojama daugiau nei 340 jūrinių žuvų rūšių. Salos pakrantėse plaukioja šešių skirtingų rūšių ruoniai, o šiek tiek tolėliau nuo krantų – 23 rūšių banginiai ir delfinai.

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

112

Į S P Ū DŽIAI

I Š . . .

113

Šiaurės pašvaistės Islandijos danguje pasirodo beveik kiekvieną žiemos naktį, jei tik dangus giedras. Kartais jos – vos pastebimos, neryškios, tačiau kartais – vaizdas tiesiog užgniaužia kvapą, norisi šaukti ir šokinėti iš laimės, nuostabos ir susižavėjimo. Vieni taip ir daro, o kiti ramiai stovi ir negali atitraukti žvilgsnio nuo stebuklingai žėrinčio dangaus. Tiems, kurie nėra matę pašvaistės gyvai (arba bent jau internete), sunku suprasti ir įsivaizduoti, kas vyksta tuo metu Islandijos danguje. Net kelios spalvos (dažniausiai elektrinė žalia, rausva ir geltona) juda ir maišosi tarpusavyje, plaukia per dangų iš vieno krašto į kitą, tarsi vėjo blaškoma juosta, kuri tai padidėja ir sumažėja, tai ryškėja, tai vėl susilieja su nakties tamsa. Kartais jos atrodo taip, lyg būtų judinamos daugybės klosčių užuolaidos su daug mažesnių sūkurių jose.

PLATUMOS 2013 LIEPA–RUGSĖJIS

114

Į S P Ū DŽIAI

LDK pėdsakais.

I Š . . .

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Vakarų Ukrainos pilys

115

2013

metų gegužės mėnesį VšĮ „Terra Publica“ darbuotojai lankėsi fotoekspedicijoje ir fotografavo Vakarų Ukrainos pilis. Per 8 dienas apvažiuota 12 istorinių vietovių, vienaip ar kitaip turinčių sąsajų su LDK laikotarpiu. Visus, mėgstančius keliauti po piliavietes ir besidominčius viduramžių laikais, kviečiame susipažinti su Ukrainos teritorijoje esančiu LDK paveldu.

Tekstas ir nuotraukos: Vytauto Kandroto

116

Į S P Ū DŽIAI Lucko (Liubarto) pilis Lucko aukštutinė, arba Liubarto pilis, – gynybinių statinių kompleksas Lucke (Ukrainoje). Pilis kartu su greta esančia Šalutine pilimi sudarė gynybinių statinių kompleksą, kelis šimtmečius saugojusį Haličo-Voluinės sostinę Lucką nuo užpuolikų. Nuo 1340 metų iki Liublino unijos (1569 m.) ji buvo svarbiausia Lietuvos kunigaikščių rezidencija Voluinėje.

PLATUMOS PLATUMOS

2013 2013 LIEPA–RUGSĖJIS LIEPA–RUGSĖJIS

Liubarto pilimi vadinama dėl jos statytojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnaus Liubarto, kuris 1331 m. davė nurodymą išardytos medinės Lucko pilies vietoje statyti mūrinę. Aštriu kampu išsikišusiame Stryjaus upės sudarytame pusiasalyje gerai tiko užapvalinta trikampė piliavietė, apsaugota aukštomis sienomis ir gynybiniais bokštais. Upėje buvo įrengti slenksčiai – pakilęs vandens lygis apsunkino galimybes patekti į pilį.

I Š . . . Vytauto laikais tvirtovės sienos paaukštintos, pastatytas trečiasis – Valdovo – bokštas, perstatyti Valdovų rūmai. Luckas laikomas pietine LDK sostine. Po Vytauto mirties pilimi rūpinosi Švitrigaila, kuris medinę pilies dalį perstatė į mūrinę. Po Liublino unijos pilis perėjo Lenkijai, o po Trečiojo padalijimo – Rusijos imperijai. Dabartinis pilies vaizdas – XX a. restauratorių nuopelnas. Pilį nesunku apžiūrėti. Čia 1985 m. įkurtas Valstybinis istorijos ir kultūros draustinis, piliavietėje įsikūrę Dailės ir Varpų muziejai.

117

Medžibožo pilis Pietų Bugo ir Bužoko santakoje stovinti pilis pagal geografinę vietovę gavo ir savo pavadinimą – Medžibožas. Manoma, kad medinė pilis šiame taške stovėjo jau Kijevo Rusios laikais, pirmąkart paminėta 1146 m. LDK valdovus į Medžibožą atvedė kunigaikštis Liubartas, po vedybų ir susitarimų 1325 m. gavęs rytų Voluinės valdą. Apie ją iki šiol byloja Liubaro miestas (buv. Liubartavas) Žitomirsko srityje. 1325–1340 m. Medžibožas tapo svarbia Liubarto rezidencija, nes tuo metu jau buvo stipri tvirtovė.

Šiuo metu piliavietei apsaugoti įkurtas istorinis-kultūrinis draustinis „Mežybiž“, veikia muziejus, kuriame įrengtos Golodomoro (Badmyrio), ukrainiečių nacionalinių drabužių, Voluinės krašto etnografinė ekspozicijos.

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Dabartinį pilies vaizdą XVI–XVII a. suformavo Seniavskiai, valdę tvirtovę nuo 1540 metų. Pilies kiemas – 0,75 ha, pilis išplėsta į vakarus, pastatyti Riterių ir Šiaurinis bokštai. 1586 m. pastatyta gotikinių bruožų turinti bažnyčia. Vėliau pilis perėjo į Čartoriskių rankas ir XIX a. pasiekė savo galybės viršūnę.

PLATUMOS

1340 m. Liubartas savo pagrindinę rezidenciją perkėlė į Lucką, tačiau Medžibožas Lietuvai priklausė iki 1442 metų, kol tvirtovę ir aplinkines žemes perėmė lenkai.

118

Į S P Ū DŽIAI

I Š . . . niuose paminėtas 1064 m. kaip stiprus HaličoVoluinės kunigaikštystės miestas. 1200–1255 m. mongolų orda nesėkmingai bandė užgrobti medinę Kremeneco tvirtovę. 1261 m. vykdydami taikos sutartį su totoriais, pilį nugriovė patys jos šeimininkai. Natūralu, kad aukšta kalva patraukė ir LDK valdovų dėmesį. XIV a. viduryje kunigaikštis Liubartas čia pradėjo mūrinės pilies statybą, po to pilį stiprino ir Vytautas Didysis. 1431 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Skirgaila suteikė Kremenecui Magdeburgo teisę.

Kremeneco piliavietė Už 100 km nuo Lucko į pietryčius, ant aukštos Bonos kalvos (397 m virš jūros lygio), stūkso Kremeneco pilies griuvėsiai. Pagal kai kuriuos šaltinius, Kremeneco tvirtovė buvo įrengta dar VII–IX a. pr. Kristų. Kremenecas pirmąkart rašytiniuose šalti-

1648 m. rudenį gausūs kazokų pulkai priartėjo prie miesto ir jį apsupo. Spalį, po šešias savaites trukusios apsupties, tvirtovė buvo užimta. Kremenecas prarado savo gynybinę reikšmę, o pilis buvo sugriauta. Yra išlikę pilies griuvėsių, kuriuos galima apžiūrėti automobiliu pakilus į Bonos kalną, kuris gavo šį vardą XVI a. pilį valdžiusios Abiejų Tautų Respublikos karalienės Bonos Sforcos garbei. Ant kalno rasite dviejų pilies bokštų griuvėsius, mūrinės sienos fragmentus ir įspūdingą Kremeneco miesto panoramą.

Ostrogo pilis – apie 80 km į pietryčius nuo Lucko viduramžiais pastatyta gynybinė pilis, tapusi kunigaikščių Ostrogiškių giminės buveine. Istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1386 m. kaip svarbus gynybinis įtvirtinimas, galintis atlaikyti stiprią apsiaustį: turintis galingais kontraforsais paremtas storas sienas su nedidelėmis šaudymo angomis. Pilį supo vandens griovys.

PLATUMOS PLATUMOS

2013 2013LIEPA–RUGSĖJIS LIEPA–RUGSĖJIS

Pilis iškilo Kijevo Rusios laikų medinės pilaitės, kurią 1241 m. sugriovė totoriai, vietoje, Vilijos upės slėnyje ant 20 m aukščio piliakalnio. Trikampės 0,7 ha ploto piliavietės kampuose stovi donžonas, vadinamas Mūro bokštu, ir Apvalusis bokštas. Ostrogiškiai buvo stačiatikiai ir savo rezidencijoje pastatė stačiatikių šventovę. Į pilį galima patekti per Vartų bokštą, kuris nuo 1905 m. tarnauja kaip varpinė dabartinei Kristaus Apsireiškimo cerkvei, esančiai pilies kieme.

Ostrogo pilis

Ostrogo mieste išlikę dar du gynybiniai įrengimai: Lucko bokštas ir Totorių bokštas, statyti XV–XVI a. iš vietinio smiltainio. Ostrogo pilyje veikia kraštotyros muziejus, čia nuo 1913 m. saugomi ir lankytojams rodomi apylinkėse surinkti istoriniai eksponatai.

119 Netoli, vos už 30 km į pietryčius nuo Lucko, stovinti Dubno pilis – dar viena Ostrogiškių valdyta tvirtovė. Apie pilies statybą žinių mažai. Žinoma, kad 1492 m. kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis ją jau valdė, o 1507 m. Ostrogiškiai gavo leidimą pilį perstatyti. XIII a. šios žemės priklausė Haličo-Voluinės kunigaikštystei, vėliau – Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Renesanso stiliumi perstatyta pilis vėliau priklausė ir Zaslavskiams, Sanguškoms, Liubomirskiams.

Dubno pilis

XX a. Dubno pilyje buvo įrengtas kalėjimas, šiandien ji priklauso miesto kraštotyros muziejui. Pasak muziejaus administracijos, pilis sulaukia 300–400 tūkst. lankytojų. Įvažiavimo bokšto patalpose nuolat rengiamos įvairios parodos, mūsų vizito metu čia veikė vaškinių skulptūrų paroda.

Olykos pilis Apie 50 km į rytus nuo Lucko stovinti Olykos piliavietė – lietuvių didikų Radvilų pėdsakas Ukrainos žemėje. 1514 m. Olykos dvaro paveldėtoja Ona Kiškaitė ištekėjo už LDK didiko Jono Radvilos, Olyka tapo Radvilų giminės dvaru. 1564 m. buvo pastatyta kvadratinė pilis, kurią juosė pylimas. Jos išmatavimai buvo maždaug 100 ir 120 m; pietinėje dalyje buvo gyvenama, o kitos naudojamos gynybiniams poreikiams. Sienos atlaikė Turkijos kariuomenės, švedų puolimą, vėliau neteko karinės reikšmės, Radvilos ėmė pritaikyti ją dvaro rūmams. PLATUMOS 2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Šiuo metu pilyje įrengta psichiatrinė ligoninė, tačiau pastatai atviri, prieinami lankytojams apžiūrėti. Vizito metu niekas mūsų iš piliavietės neišprašė. Ligoninės istorija skaičiuojama nuo 1812 m. karo su Napoleonu metu, kai Rusijos imperijos kariuomenė pilyje buvo įrengusi ligoninę, kuri veikė iki pat 1840 m., vėliau pastatai buvo apleisti ir iki 1882 m. juose niekas negyveno. Vėliau prasidėjęs remontas užtruko net trisdešimt metų. Pirmojo pasaulinio karo metu pilis vėl buvo apgriauta ir Radvilų dar kartą atstatyta.

120

Į S P Ū DŽIAI

I Š . . .

PLATUMOS PLATUMOS

2013 2013LIEPA–RUGSĖJIS LIEPA–RUGSĖJIS

Podolės Kameneco pilis Pietinis Lietuvos didžiųjų kunigaikščių atramos punktas plečiant savo įtakos ribas – Podolės Kamenecas. Tai viduramžių gynybinių statinių kompleksas Smotričės upės sudarytos kilpos sąsmaukoje. Ši išskirtinė upės vieta, primenanti graikišką raidę omega (Ω), pasižymi stačiais (30–40 m aukščio) uolėtais krantais, kurie sudaro natūralius gynybinius įrengimus. Į kompleksą įeina Senoji pilis ir vėliau pristatyta nedidelė Naujoji – ji nuo užpuolikų saugojo privažiavimą prie tvirtovės. Po 1362 m. Mėlynųjų Vandenų mūšio Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas Podolės sritį atidavė valdyti lietuvių kunigaikščiams Karijotaičiams. Jiems ir priskiriama miesto akmeninės tvirtovės statyba. Manoma, kad pilis pastatyta 1362–1373 m., o 1374 m. ji pirmą kartą paminėta kunigaikščio Jurgio Karijotaičio rašte. Po Vytauto Didžiojo mirties miesto bajorai suėmė jo paskirtą Kameneco seniūną Joną Daugirdą ir užgrobė valdžią. Tarp Lietuvos ir Lenkijos įsiplieskė karas dėl Kameneco ir visos Podolės bei Voluinės.

Jau 1434 m. pilyje įsitvirtino Lenkijos Karūnos įgula. Silpstant Abiejų Tautų Respublikai, 1672 m. pilį užėmė turkai, vėliau – rusų kariuomenė. Šiuo metu Podolės Kameneco senamiestis ir pilis – įspūdingas architektūrinis kompleksas, kurį saugo Nacionalinio istorijos ir architektūros rezervato statusas. Pilis minima kaip vienas iš 7 Ukrainos stebuklų ir gausiai lankoma turistų. Gegužės 17–18 dienomis, kai lankėmės mieste, Podolės Kamenecas šventė miesto dieną, pilyje veikė kelios atvežtinės parodos, o tvirtovės statiniai vakare suspindo ypatingomis šviesomis.

121 Chotyno pilis Apie 30 km į pietus nuo Podolės Kameneco įsikūręs Chotynas – XIII–XVIII a. statytas karinių gynybinių statinių kompleksas. Tvirtovė išsidėsčiusi Dniestro upės vingyje. Ovalo formos kieme iškilę Pietvakarinis, Komendanto, Rytinis ir Šiaurinis bokštai. Pats galingiausias ir neprieinamas buvo Šiaurinis bokštas, kuriame gynėjai būtų saugūs, net jei priešas užimtų tvirtovę. Vėliau buvo įrengta Šv. Elenos ir šv. Konstantino cerkvė, Komendanto rūmai bei kareivinės, iškastas šulinys. Į pilį patenkama iš pietų pusės, per pakeliamą tiltelį. Vietovė garsi 1621 m. įvykusiu Chotyno mūšiu, kuriame jungtinė Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė, vadovaujama Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus ir remiama Ukrainos kazokų, atrėmė daugiatūkstantinę turkų kariuomenę. Turkai, kovose praradę apie 42 tūkstančius karių, buvo priversti sudaryti taiką ir atsitraukti. Jų žygis į Abiejų Tautų Respubliką ir Vakarų Europą buvo sustabdytas.

PLATUMOS PLATUMOS 2013 2013LIEPA–RUGSĖJIS LIEPA–RUGSĖJIS

122

ĮR SU PB ŪRIKA DŽIAI

I Š . . .

Filipinų stogas

Apo

dievų buveinė Tekstas ir nuotraukos:

Dainiaus Kinderio

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

iedrą dieną virš urbanistinio galiūno Davao matyti kyšanti rusva plikė, apsupta žaliuojančių pakalnių. Tai Apo kalnas. Jo kūnas toks platus, kad atrodo, jog pradeda kilti tiesiai iš vandenyno ir yra ranka pasiekiamas. Tačiau tikrovėje nuo skaniausių durianų sostine vadinamo Davao iki pirmųjų kilimo takų į džiungles – kelios valandos kelio. Apo kalnas yra aukščiausia viršūnė Filipinuose, iškilusi virš jūros lygio 2954 m. Šis kalnas yra vos keliolika metrų didesnis nei antroji Filipinų viršūnė priešingoje šalies pusėje – Kordiljerų kalnuose esanti Pulag viršukalnė, iškilusi 2922 m. Tačiau tai nesumenkina Apo pozicijų. Tai ne tik aukščiausia šalies vieta, bet ir šventa, garbinama dievų buveinė ir piligrimų kryžkelė. Kiekvienais metais per Velykas į kalną plūsta šimtai piligrimų iš visų archipelago kampelių. Tad Apo kalnas – žygeivių intensyviai lankoma vieta Filipinuose. Kelionė į šį kalną – tai pasiaukojimo simbolis, savojo kryžiaus (šiuo atveju, kuprinės) užtempimas į garbinamą vietą. Apo šven-

tu laiko ir krikščionys, ir lumadai (Mindanao pagonys), kurie yra tikrieji kalno vaikai, gyvenantys čia nuo neatmenamų laikų. Ankščiau tiesiog maniau, kad kalnas yra paprastas žemės ir akmens gabalas. Tik didesnis ir geriau matomas. Žmonių žavėjimosi kalnais nesupratau tol, kol pats jų nepamačiau. Į pirmuosius savo gyvenimo kalnus žiūrėjau iš apačios: Slovakijos Tatrus, Italijos Alpes, Amerikos Uolėtuosiuos ir Maroko Rifo bei Atlaso kalnus. Apo kalnas – ne toks jau žinomas ar aukštas, tačiau šventas. Kalno papėdėje gyvenau keletą mėnesių ir sukoriau ne vieną šimtą kilometrų aplinkiniais keliais, lankydamas giliausiuose užkampiuose gyvenančių pagoniškų genčių karalienes Bae ir musulmoniškų bendruomenių vadus – Datu. Ir nors į kalnus man labiau patinka žiūrėti nei lipti, atėjo laikas nusilenkti Apo kalnui iš arti – užkopti ant senelio peties ir, pažvelgus į visas puses, sugalvoti tris norus.

123 Sieros fumarolės – ir spalvingos, ir nosį riečiančios

PLATUMOS 2013 LIEPA–RUGSĖJIS

124

Į S P Ū DŽIAI

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Žygio pradžia

Šalia Boholio esanti Virgin sala – būdas pabėgti nuo rutinos

I Š . . .

125

Vienas iš aukštikalnių kaimų Filipinuose

Senelio įvaizdis, aprašant šį kalną, iškyla dėl to, kad lumadų kalba „apo“ reiškia senelį. Šis kalnas turi ne vieną, o tris beveik identiškas viršūnes. Ant vieno iš pečių pasirėmęs krateris „motinėlė“ (angl. „Mother crater“), o šiam po kojomis painiojasi krateris „kūdikis“ (angl. „Baby crater“).

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Apo kalnas neryškiai pažymėtas kalnų turizmo žemėlapyje ne tik dėl sukilėlių dėmės ar savo geografinio nepatogumo, bet labiausiai dėl sezoniškumo. Geriausias laikas kopti – vasario mėnuo, nes tada mažiausia tikimybė būti merkiamam lietaus dievų atsiųstu lietumi. Tinkami kopimui yra ir kovo bei balandžio mėnesiai, tačiau tada tenka maišytis tarp piligrimų ir kitų religinių fanatikų.

PLATUMOS

Kalnų turizmas Apo apylinkėse nėra plačiai išvystytas. Nors pirmą kartą šio kalno viršūnę žmogus pasiekė dar 1880 metais, klampinanti biurokratija ir sunkus leidimų bei reikiamų dokumentų išdavimo procesas, ilgai kalno papėdėse triukšmavę sukilėliai baidydavo pasiryžusius įkopti į Apo viršūnę. Sukilėliai ginklus nuleido prieš dešimtmetį, o biurokratinis aparatas pradėjo sparčiau veikti dėl atsiradusių tiesioginių, žygius į kalną organizuojančių agentūrų.

126

Į S P Ū DŽIAI Tiesa, nors kelionei buvo pasirinktas vasaris, vis tiek pasijutome kaip skalbykloje – buvome ir išskalauti, ir išgręžti, ir išdžiovinti. Į Apo šturmą išsiruošiau su didele šešiolikos lietuvių grupe: su dviejų metukų neturinčia mergaite, kurią mama į viršūnę užnešė ant rankų, septyniasdešimtmečiu buvusiu alpinistu ir būriu į kalnus niekada nekopusių miesto poniučių.

PLATUMOS

2013 2013 VASARA LIEPA–RUGSĖJIS

Prieš kelionę į kalno papėdę privalu gauti Digos miesto merijos leidimus tokiai kelionei. Tačiau jie išduodami tik turint daktaro pažymą, leidžiančią kopti. Jų mes, žinoma, neturėjome. Taigi šešiolika baltaodžių provincialioje Digos klinikoje sukėlė tikrą triukšmą. Pusei iš mūsų buvo nustatytas per aukštas spaudimas, o man – dar ir karščiavimas. „Jums 29 metai, o spaudimas kritinis!“, – sunerimo leidimus išrašanti daktarė. Čia pat į mano ausį įkišo tempe-

Chico upė, tinkama ir kelionėms baidarėmis

I Š . . . ratūros matuoklį. Po sekundės sucypsėjęs aparatas rodė „nelinksmus“ skaičius – temperatūra siekė 38,1 ºC. Įtikinėjau daktarę, kad spaudimas pakilo dėl aukštos temperatūros, o ją sukėlė temperatūrų svyravimai – nes lauke karšta, kambaryje – šalta. Neturėjau pasirinkimo – turėjau išgerti nemenką dozę antibiotikų. Po valandos paprašiau dar kartą pamatuoti temperatūrą, tikinau, kad šį kartą temperatūra bus sumažėjusi. Netrukus ištrauktas termometras mano spėjimus paneigė – aparačiukas rodė, kad mano temperatūra yra 38,3 ºC. Vis dėlto, nepaisant pusės dalyvių aukšto spaudimo ir mano karščiavimo, visiems buvo išduotas leidimas kopti į aukščiausią Filipinų tašką. Ankstyvą rytą užsispyręs sunkvežimis rovėsi aukš-

127 tyn per akmenimis nusėtą statų kelią. Geltoni saulės spinduliai palengva nudažė iš debesų išlindusią Apo galvą. Kitos šešiolika galvų kratėsi sunkvežimio priekaboje. Visi susižavėję žiūrėjo į vieną tašką. Už dvylikos valandų būsime ten, kur dabar tik mūsų akys temato, – Apo viršūnėje. Su mūsų grupe į kalno šturmą išsiruošė ir septyni „porteriai“ (nešikai), kurie atliko ir gidų vaidmenį: vedlys Armanas, neįprastai filipiniečiams didelis ir plačiapetis, lyg lenktynininkas apsirengęs Dominikas, keturi nykštukai – Džikas, Dondonas, Džunas, Džendžanas – ir Nelsonas. Visų jų ūgis buvo ne daugiau kaip 1,60 m, o svoris tikrai neviršijo 50 kg. Tačiau jų velkamos kuprinės, sveriančios kone 20 kg, buvo pilnut pilnutėlės: jie gabeno palapines, miegmaišius, dujines virykles, maistą, vandenį ir netgi romo butelius.

Arklių ir filipinietiškų jaučių – karabao – ištryptais, liūčių išplautais takais pradėjome žygį į šventąjį kalną. Kalno papėdė aukštai, maždaug kilometro aukštyje, tad oras vėsus, žmonės nešioja megztas kepures, vilki striukes, daržuose augina žinomas kultūras – kopūstus, morkas, netgi bulves. Smagu klausyti, kaip gidai bando padaryti įspūdį, pristatydami mums šias egzotiškas daržoves: pasakoja, kokia ypatinga daržovė yra kopūstas ir kaip atskirti bulvę nuo morkos. Paskutinė gyvenvietė prieš paliekant civilizaciją – kaimas pretenzingu pavadinimu – Paradise. Vietovė tikrai verta rojaus pavadinimo. Prieš akis visada stūkso kalnas, už nugarų toli nutįsusi žaliuojančių kalvų grandinė. Visas kaimas – tai keletas primityviai suręstų lūšnelių ir plūkta, beveik lygi krepšinio aikš-

PLATUMOS 2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Palavanas – viena iš 7107 Filipinų salų

128

Į S P Ū DŽIAI telė centre. Abiejose pusėse krepšinio stovai su labai siaurais lankais ir be tinklelių. Krepšinio aikštelėje kaip spyruoklės strykčioja dešimtys nykštukų. Suėjus šitokiai miniai svečių, vietiniai, žinoma, panoro surengti metus nevykusias varžybas. Greitai atsirado teisėjas su švilpuku, bandantis kelis kartus iš eilės nubraižyti taisyklingas šonines linijas ir apkritimą centre. Susirinko didžiulis būrys žaidėjų ir prasidėjo varžybos. Laukti pirmojo taiklaus metimo neturėjome laiko – iki viršūnės laukė daugiau nei dešimt valandų sunkaus kelio.

Krepšinio aikštelėje kaip spyruoklės strykčioja dešimtys nykštukų. Netrukus kopūstų ir bulvių laukus pakeičia arklių ganyklos ir bananų plantacijos. Čia Paradise kaimo vietiniai lumadai pėsti vaikščioja retai – arba balnoja arklius, arba risnoja ant amžinai purvinų karabao.

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Didžiąją dalį kopimo į kalnus neretai užima brovimasis per karštas ir klampinamas džiungles. Nei horizonto, nei panoramos – viskas, ką matai, yra tankiai sužėlusių džiunglių tuneliai, kuriais pliaupia ką tik nulijęs tropinis lietus. Kuo daugiau lietaus – tuo daugiau klampaus molio.

Keliautojus visą kelią lydėjęs nedidukas vedlys

I Š . . .

129

Ryžių terasos pavasarį PLATUMOS 2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Aukštai kalnuose esančioje gyvenvietėje – krepšinio aikštelė su vaizdu į viršukalnę

Netgi tvirtai surišti batai klimpsta ir stringa rudoje košėje. Ištraukus koją iš tos tirštos masės sunku atskirti, kur avalynė, o kur žemės gabalas. Pažliugusius takus aklinai nuo saulės uždengia tamsus žalias šydas. Platūs paparčiai, amžiais pūvantys kietmedžiai ir kita žalia masė laiko priešistorinį mišką vėsumoje. Braunantis aukštyn kelią pastoja didžiuliai suvirtusių medžių kamienai, įvairiausiomis pozomis išsiraičiusios šaknys, sraunūs kalnų upeliai, spygliuotos žolės ir kita nesvetingai svetimšalius sutinkanti augmenija. „Baby crater“ visas paskendęs žalumoje, iš kurios, regis, nėra išėjimo. Bazinė stovykla skambiu pavadinimu „Gu-

130

Į S P Ū DŽIAI

I Š . . .

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Ant Apo kalno viršūnės – Lietuvos ir Pietų Korėjos delegacijos

di-Gudi“ yra vartai į antrąją kopimo pakopą. Užsiropštus stačia džiunglių siena, kuria nepaslysti padeda išsikišusios medžių šaknys, patenkama į aukštų krūmokšnių ir brūzgynų lauką. Kalnų grioviais lyg balta pūga be garso skrieja tirštas rūkas, atidengiantis ir paslepiantis Apo kepurę. Paskutiniai aukštaūgiai krūmai užleidžia vietą baltiems aštriabriauniams lavos prigimties rieduliams, kuriuos lyg patranka išsvaidė prieš kelis šimtmečius išsiveržęs ugnikalnis. Kurtinamą tylą skrodžia šalimais drebanti žemė, kurią purto pati pragaro mašina – iš žemės kunkuliuojančios fumarolės, arba sulfatų garai. Garsas toks, lyg būtų mėtomos granatos. Aplink sulfatų duobes geltonuoja išsiveržę kristalai. Jų pilna visur, o ryški geltona spalva suteikia trūkstamą optimizmo dozę, kopiant per pilką, niūrią ir vienodą riedulių viešpatiją.

Užkliokęs lietus nuplauna ne tik fumarolių gausmą, bet ir tikėjimą lengvai pasiekti viršūnę. Šerpų vadas Armanas moja atsiliekantiems nešikams ir visus tildo. Negalima artėjant prie Apo viršūnės šūkauti. Neva, prisišauksime audrą. Šešioliktą kartą Apo kalną su dideliu svoriu šturmuojantis Armanas labai prietaringas. Jaunas šerpas užsiropščia ant uolos atbrailos ir mesteli į fumarolių pusę saują ryžių. Tokia auka dievams, kad įsileistų ir nerūstautų. Tačiau tai nepadėjo. Kalno viršūnėje gyvenantys dievai vis tik atsiuntė mums išbandymą – dar didesnį lietų. Paskutinė kliūtis prieš patenkant ant kalno keteros – stati 87 laipsnių siena, apaugusi pavieniais krūmais, slidžia žole ir pribarstyta nepatikimai atrodančių riedulių krūvomis. Vienas neteisingas žingsnis – ir krūva akmenų lekia žemyn, pakeliui kliudydama geram tuzinui kopiančiųjų. Kiekvienas stipresnio nusitvėrimo už bet kokio tvirtesnio pagrindo rezultatas –

131

Tarp mažų salelių galima keliauti bangomis

Pati geriausia vieta nakvynei prie Apo karūnos – lygi aikštelė prie pat viršūnės. Tačiau liūčiai nesiliaujant ši lygi pieva pavirto į gilią pelkę. Dėl pliaupiančio lietaus iš septynių šerpų viršūnę iki temstant pasiekė tik penki. Šlapi ir purvini drabužiai ant kūno visus nutvilkė šalčiu iki pat kaulelių, tačiau prasta nuotaika išgaravo užkopus ant aukščiausio Filipinų stogo – dievų buveinės Apo.

Vienuolika valandų iki viršūnės ir tik šešios valandos atgal. Tačiau to skubėjimo kaina – jokio maisto ir pertraukėlės, trunkančios tik akimirką, bėgimas molio tuneliais, griuvinėjimas kartais nuo oro tyrumo, kartais iš silpnumo besisukant galvai. Lėkdamas atgal pamatai smulkmenas, kurių kopdamas nepastebi. Kad ir sultingos, gaivios mėlynės, krūmeliais augančios tarp nesvetingų riedulių. Dar dienos šviesoje pasiekus Paradise kaimą išvydome tą patį vaizdelį. Tie patys vietiniai lumadai žaidė krepšinį. Šokinėjo, gaudė, metė ir vėl šokinėjo. Vienas iš kelionės po Filipinus etapų baigėsi.

Trys panašios švento kalno viršukalnės lyg lenktyniauja, kuri aukštesnė ir svarbesnė, jos aukščiu tesiskiria vos dešimčia metrų. Graži, tviskanti Apo karūna su trimis žėrinčiais karatais, pakibusi virš vėjo ge-

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

namų debesėlių. Tokiu grožiu norisi gėrėtis gėrėtis... Euforija tik trumpalaikė – užlipus ant viršukalnės ir iškėlus trispalvę reikia ir nusileisti. Tuo pačiu keliu per riedulių lauką, dygius krūmus, džiungles ir pievas iki pat rojaus kaimelio – Paradise.

PLATUMOS

kraujuojančios rankos. Atsisukus atgal ir įveikus aukščio baimę, atsiveria dangiškas vaizdas – supranti, kad visa supanti aplinka yra lyg stebuklas. Nes tokį grožį gali sukurti tik dievai, gyvenantys aukščiau žmonių ir tik padedant gamtos stichijoms.

132

RA G A U J A M E

V ERTI N A M E

Alus per

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

barzdą varvėjo... Tekstas: Inetos Žukauskaitės Nuotraukos: Gintaro Kandroto

„A

lus per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau“ – taip baigiasi dauguma lietuvių liaudies pasakų. Akivaizdu, kad alus žinomas nuo seno ir iki šiol nepraranda savo populiarumo. Tiesa, gali pasirodyti keista, kad šiandien bet kurioje kavinėje ar bare tarp gėrimų didžiausią pasisekimą turi ne stiprieji alkoholiniai gėrimai, o būtent alus. Tad kas lėmė, kad toks gėrimas populiarus visais laikais. Nusprendėme pasklaidyti archyvinę medžiagą ir štai ką atradome.

Alus nuo šumerų iki mūsų laikų Alus kaip ypatingas gėrimas žinomas nuo seniausių laikų. Nors yra daug versijų, kur ir kada jis atsirado, bet vieni pirmųjų jį pradėjo gaminti šumerai ir babiloniečiai. Jų gaminamas alus vadinosi sikaru. Vėliau alaus gaminimo meno išmoko ir egiptiečiai. Iš egiptiečių alų nusižiūrėjo graikai, nuo jų romėnai ir taip pamažu alus išplito kitose šalyse. Nuo V amžiaus visoje Europoje atsirado vis daugiau vienuolynų, kuriuose vienuoliai ne tik ragau-

133

XIX a. atsirado ir imtos naudoti kultūrinės mielės. O kada alus atsirado Lietuvoje, paklausite. Deja, tikslios datos įvardyti negalime. Žinoma tik tai, kad nuo maždaug XI a. lietuviai jau tikrai žinojo, kas yra alus. Tiesa, tais laikais populiaresnis buvo midus, bet pamažu alus užkariavo ir lietuvių širdis.

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

VIII–IX a. atsirado naujovė – alaus gamyboje pradėti naudoti apyniai. Jie ne tik pagerino skonį, bet

ir leido alui išsilaikyti daug ilgiau, t. y. tapo natūraliu konservantu. Viską pakeitė geležinkelio atsiradimas – jis sujungė tolimiausius kraštus ir padėjo alui laisvai plisti. Be to, alus imtas pilstyti į stiklinius butelius, alaus gamybos procese pradėtas naudoti garo variklis. Taip prasidėjo alaus daryklų klestėjimas.

PLATUMOS

davo vyną, bet ir virdavo alų. Vienuoliai ištobulino alaus virimo įgūdžius ir savo gamintu alumi vaišino ne tik svečius, bet ir aprūpindavo artimiausius miestus ir miestelius. Pamažu alaus darymo įgūdžius iš vienuolių perėmė paprasti valstiečiai ir pradėjo steigti savo tavernas bei alaus daryklas. Vis labiau plintant alui, atsirado įvairių jo rūšių; stiprėjo šalys ir regionai, kurie alaus tradicijomis garsėja iki šiol: tai Vokietija, Belgija, Čekija, Didžioji Britanija ir kt.

134

RA G A U J A M E Kaip lietuviai alų gamino Alaus gamybos Lietuvoje tradicijos, gamybos paslaptys atskleistos dar 1935 m. leisto žurnalo „Gimtasai kraštas“ straipsniuose. Pasirodo, savo alaus gaminimas buvo populiariausias Šiaurės Lietuvoje, visgi skirtingi regionai turėjo skirtingus alaus darymo būdus. Bet apie viską iš pradžių.

V ERTI N A M E

vėsinamas ir džiovinamas. Bedžiovindami aludariai salyklą pagruzdindavo – kad alus įgautų raudonesnę spalvą. Sudžiovinus salyklas malamas rupiai: iš vieno grūdo turėjo būti gaunamos 3–5 kruopos. Kai salyklas jau paruoštas – laikas alaus gamybai. Skirtinguose Lietuvos kraštuose alus buvo gaminamas skirtingai. Pavyzdžiui, žemaičiai salyklą užpildavo verdančiu vandeniu, palaikydavo 3 val., pripildavo dar vandens ir stipriai išplakdavo. Po kelių valandų virindavo ir supildavo į vadinamąjį tekinimo kubilą. Kubilas būdavo specialiai paruoštas: jo šone 5 cm aukščiau nuo dugno išgręžiama skylė, į kurią kišamas medžio vamzdelis, o į jį kaištis. Kubilo dugne pridedama alksnio pagaliukų, o viršuje uždedama šiaudų, viskas prispaudžiama akmeniu. Tuomet pilamas išvirintas salyklas, jis užpilamas karštu vandeniu. Truputį palaukus tekinama vadinamoji misa, kuri pilama į kibirą ataušti ir vėliau rauginama. Nepamirštama į misą įdėti netrintų ir

Vieni pirmųjų alų pradėjo gaminti šumerai ir babiloniečiai.

Geram alui pagaminti reikia paruošti tinkamą salyklą. Alus buvo daromas iš švarių, išvalytų, gerų miežių. Alaus salyklas dažniausiai buvo gaminamas iš grynų miežių arba maišytų: vienodo kiekio miežių, avižų, rugių, kviečių. Salyklui paskirti miežiai buvo brinkinami apie 2–3 dienas.

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Subrinkę miežiai nusunkiami ir daiginami apie savaitę (3–6 dienas). Daiginant miežiai kas antrą dieną permaišomi – kad vienodai sudygtų. Kai miežiai ima leisti šakneles, salyklas trinamas tarp rankų,

135 apie 5 val. virintų apynių. Misa dažniausiai būdavo rauginama savomis mielėmis atskirame mažesniame inde, o vėliau pilama į indą, kuriame rūgsta iki tol, kol visi apyniai iškyla į viršų. Po to misa košiama ir pilama tiesiai į statines, kurios tuoj pat užkalamos. Varniškiai alų gamindavo dar kitaip: sumaltą salyklą supildavo į kubilą, užpildavo verdančiu vandeniu ir maišydavo, kol pasidarydavo tirštoka košė. Apynius dėdavo dvejopai: salyklą su apyniais suminkydavo, suformuodavo kepalus, kuriuos kepdavo. Iškeptus kepalus sulaužydavo į tekinamąjį ir plikydavo. Tokį alų vadino „keptiniu“; apynius sudėdavo į puodą ir virindavo. Iškošus juos pildavo prie užplikyto salyklo. Toks alus vadinosi „salditiniu“. Mielės buvo dedamos misai atvėsus, o misai suputojus pilama į statines ir tuojau užkalama. Panevėžiškiai, gamindami alų, kubilą paruošdavo kitaip: kubilo dugne būdavo 4–5 cm diametro skylė, kuri sandariai užkišama volu. Volas buvo apri-

šamas šiaudais taip, kad grūdų varpos gultų ant kubilo dugno. Taip pat buvo pridedama skaldytų žalių (nesausų) alksnio, beržo ar net lazdyno pagaliukų. Pagaliukai dengiami kūlio ar ruginiais šiaudais ir viršuje dviejose vietose užspaudžiami. Toliau sudžiovinti apyniai buvo sudedami į puodą, užpilami rugine tešla, sudrėkinami karštu vandeniu, ir šutinami krosnyje. Taip paruošti apyniai buvo dedami ant šiaudų paruoštame tekinimo kubile. Ant apynių buvo dedama vadinamoji salyklo košė. Po pusvalandžio košė dedama į kubilą. Tekinamajame kubile košė užpilama karštu vandeniu. Palaukus valandą pradedama tekinti. Nutekinus bei supylus misą į rauginamąjį kubilą, į ją buvo dedamos mielės. Kai misoje pradėdavo sėsti putos, būsimas alus buvo košiamas į statines ir užkalamas.

Truputį apie alaus gamybą šiandien

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Deja, šiandien gyvo alaus parduotuvėse nerasime. Nieko keista, juk jis nesurūgęs išsilaiko daugiausia savaitę, o pasterizuotas ir įvairiais stabilizatoriais „paskanintas“ alus gali stovėti apie pusmetį. Realybė tokia, kad vadinamojo gyvo alaus, tokio ar bent jau panašaus į tą, kurį seniau gamindavo beveik kiekvienoje sodyboje, galima rasti tik specialiuose baruose. Gaila, kad po truputį prarandame tikrąjį senolių alaus skonį.

PLATUMOS

Šiandien viskas paprasčiau – nebereikia tekinimo kubilų ir statinių, nes specialūs įrengimai padeda greitai ir kokybiškai subrandinti įvairių rūšių alų. Pats gamybos procesas daug kuo nesikeitė, patobulėjo tik alaus gaminimo priemonės. Salyklas malamas prieš tai sudrėkinus vandeniu, sumaltas maišomas su vandeniu ir pilamas į užmaišymo katilą. Susmulkintas salyklas mentalo (sumalto salyklo arba jo mišinio su nesalyklinėmis medžiagomis mišinys su vandeniu) kubile sumaišomas su alui virti skirtu tyru vandeniu. Iš užmaišymo katilo mentalas keliauja į filtravimo katilą, kuriame misa atskiriama nuo panaudoto salyklo. Į virimo katilą dedami apyniai, o misa paliekama nusistovėti 25–30 min. tam, kad ant dugno nusėstų koaguliavusios medžiagos bei sunkesnės dalelės. Misai nuskaidrėjus, ji teikiama į misos šaldytuvą, kuriame atšaldoma ir prisotinama deguonies. Kitas etapas – misos rauginimas ir alaus išlaikymas. Tuo metu mielės yra dozuojamos, vyksta fermentavimasis. Galiausiai išlaikytas alus filtruojamas per specialų filtrą, pasterizuojamas ir išpilstomas į statines bei butelius.

RA G A U J A M E IR V ERTI N A M E Tekstas: Inetos Žukauskaitės Nuotraukos: SANDROS KANOPKAITĖS

rasidedant vasarai leidyklos „Terra Publi-

ca“ komanda nusprendė atlikti slaptą tyri-

mą ir išsiaiškinti, kur kibinais garsėjančiuo-

se Trakuose galima paragauti tikrų karaimiškų kibinų su aviena. Atliekant tyrimą buvo aplankytos penkios kibininės, kurių Trakuose tikrai neį-

PLATUMOS PLATUMOS

2013 2013LIEPA–RUGSĖJIS LIEPA–RUGSĖJIS

manoma nepastebėti.

KIBINAI

136

137

asis Nr .1

iam Tir

KIBINŲ ŠALIS

Karaimų g. 57 Kibino su aviena kaina: 7,49 Lt Svoris: 116 g

Pirmas įspūdis. Užeiti į šį restoraną

Maistas. Aplinka.

Restoranas įsikūręs itin patrauklioje vietoje – kad ir kurį lauko staliuką pasirinksi – visad matosi Trakų Salos pilis. Taip pat matyti, jog ir patys restorano šeimininkai stengėsi sukurti patrauklią aplinką: įdomūs šviestuvai, gausiai žydintys gėlynai sukuria jaukią aplinką.

Turint daug laiko, galima pasižvalgyti aplinkui: prie gretimo stalo sėdintys užsieniečiai nepatenkinti, nes išsitepė nuo nešvaraus stalo, padavėja, išklausiusi skundą, pasiūlė persėsti kitur. Netrukus į kibininę sugužėjo apie 20–30 asmenų rusų ekskursija. Jų vadovė garsiai paskelbė, jog pietūs – užsakyti iš anksto, tačiau yra galimybė užsisakyti papildomai. Po kiek laiko sparčiu žingsniu atėjo padavėja, visiems išdalijo meniu, tačiau griežtu tonu ekskursantams išdėstė, kad neaptarnaus iš meniu, kol nebus patiekti užsakyti pietūs. Nors buvo užimta beveik 50 proc. lauko kavinėje esančių staliukų, padavėjos vos spėjo aptarnauti visus laukiančiuosius. Tiesa, nors meniu ir maisto visiems teko gana ilgai laukti, sąskaita buvo atnešta per kelias minutes.

Galimybė išsinešti.

susukamas į popierines servetėles.

Įvertinimas

Yra, kibinas

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Užsakymo teko laukti 40 min. Pagaliau sulaukus kibinų su aviena, teko truputį nusivilti – stambiai kapota aviena buvo kieta, pats kibinas – labai sausas.

niu, padavėjos, norinčios priimti užsakymą, teko palaukti dar 20 minučių. Dar 40 min. praėjo iki tol, kol ant mūsų stalo atsirado vos pora kibinų.

PLATUMOS

pirmiausia patraukė aplinka. Atėję iš karto gavome staliuką. Nors restoranas ir jo lauko erdvė buvo pustuštė, meniu gavome tik po 10 minučių. Deja, įspūdžio nedarė ir jis – į paprasčiausias įmautes sudėti meniu lapai su po plėvele ryškiai matomais trupiniais gero įspūdžio nepaliko. Meniu pateikiami kibinai su 9 skirtingais įdarais: kiauliena, aviena, jautiena, vištiena, grybais ir pomidorais, kalakutiena, daržovėmis, kopūstais, varške, obuoliais. Krupniko čia, deja, nėra.

Aptarnavimas. 10 minučių laukus me-

138

RA G A U J A M E Kybynlar

Karaimų g. 29 Kibino su aviena kaina: 7 Lt Svoris: 100 g

Pirmas įspūdis. Atėjus iš karto ga-

vome staliuką, po minutėlės priėjo padavėjas su meniu. Meniu siūloma rinktis iš 6 skirtingų rūšių kibinų: su aviena, jautiena, vištiena, varške ir špinatais, kopūstais. Paieškojome meniu ir krupniko – jo taip pat galima užsisakyti. Pats meniu gražiai apipavidalintas, laminuotas, švarus. Matosi, kad kuriant meniu buvo stengtasi – apgalvotas ne tik kulinarinis turinys, bet ir vaizdas. Lankytojų aplink nedaug, bet dėl to, matyt, kaltas ankstyvas laikas (apie 11 val.). Kiek pasėdėjus ėmė rinktis daugiau norinčiųjų paskanauti kibinų. Šioje kibininėje galima dalyvauti edukacinėje veikloje, kurios metu mokoma, kaip kepti tikrus karaimiškus kibinus.

Maistas.

Užsakytų kibinų su aviena laukėme apie 15 min. Atnešti kibinai buvo ką tik iškepti. Įdaras – skanus, tiesa, sausokas, gana daug svogūnų. Pati aviena smulkiai kapota.

Aplinka.

Valgėme lauke, tad nesitikėjome didelių interjero sprendimų, bet vis tik laminuotomis staltiesėmis užtiesti stalai ir alų reklamuojantys skėčiai didelio įspūdžio nepaliko. Negalima sakyti, kad nesistengta, – prie įėjimo stovi nemažas stendas, prie kurio galima nusifotografuoti, kiemas tvarkingas.

Aptarnavimas.

Mus aptarnavęs padavėjas buvo mandagus, tvarkingai apsirengęs – juodos kelnės ir marškiniai. Aptarnavimas greitas – meniu ir sąskaitos laukėme tikrai neilgai, vos keletą minučių.

Galimybė išsinešti.

Yra, supakuojama į popierinį maišelį.

Įvertinimas

V ERTI N A M E

asis Nr .2

iam Tir

Pirmas įspūdis.

Šioje kibininėje kone visi lauke esantys staliukai buvo užimti, tačiau pasižvalgius pavyko rasti vieną laisvą, prie jo ir prisėdome. Po minutės priėjo padavėja su meniu. Meniu radome nemažai rūšių kibinų – 15. Be tradicinių įdarų su aviena, jautiena, kiauliena, vištiena, siūloma rinktis kibinų su elniena, mėsa ir sūriu (kyla natūralus klausimas – kokia mėsa), vištiena be svogūnų, vištiena ir grybais, vištiena, kumpiu, sūriu ir grybais, kalakutiena, grybais, daržovėmis, špinatais ir varške, varške (saldus), šokoladu ir riešutais. Tarp gėrimų radome ir krupniko. Meniu – darantis gerą įspūdį: odą imituojantys minkšti viršeliai su metalu dengtais kampais. Viduje laminuoti lapai, pats meniu – tvarkingas, švarus.

Maistas.

Užsisakę laukėme 8 min., kol atnešė kibinus. Kibinai buvo išties skanūs, prakandus paaiškėjo, jog viduje – nemažai sultinio (jo pasigedome pirmose dviejose kibininėse ragautuose kibinuose).

Aplinka. Tiek viduje, tiek lauke – mediniai

baldai, itin gausu įvairių detalių. Lauke, po skėčiais, daug stalų, prie kurių – gausūs lankytojų būriai.

Aptarnavimas

. Aptarnavimas buvo greitas ir malonus: mandagi padavėja per kelias minutes atnešė meniu, o vėliau ir sąskaitą. Visi padavėjai – su darbinėmis uniformomis, tvarkingai apsirengę.

Galimybė išsinešti.

Yra, supakuojama į popierinį maišelį, ant kurio antspaudu pažymima, su kokiu įdaru yra kibinas.

Įvertinimas asis Nr .3

iam Tir

SENOJI KIBININĖ

Karaimų g. 65 Kibino kaina: 7 Lt Svoris: 132 g

139 Pirmas įspūdis.

Nors logotipe vaizduojamas katinas su batais jokių asociacijų apie kibinus nesukėlė, vis tik užsukome į šią kavinę. Iš karto gavome staliuką ir ėmėme sklaidyti meniu. Kibinų rūšių gausa meniu pasigirti negalėjo, siūloma rinktis iš 3 skirtingų įdarų: kiaulienos, avienos, vištienos ir grybų. Pats meniu – švarus, laminuotais lapais.

asis Nr .4

iam Tir

KIUBETĖ

Vytauto g. 3A Kibino kaina: 6 Lt Svoris: 124 g

Maistas.

Užsakymo laukėme 12 min. Kibinuose aviena buvo stambiai kapota, viduje – nemažai sultinio.

Pirmas įspūdis.

Kavinę „Kiubetė“ radome ne pagrindinėje Karaimų gatvėje, o gretutinėje Vytauto. Ant Totoriškių ežero kranto įsikūrusi kavinė patraukė medinėmis pavėsinėmis ir jaukia aplinka. Keista buvo tik tai, kad čia nebuvo žmonių (visus, matyt, vilioja Karaimų gatvės kibininės). Atėjus iš karto gavome staliuką, po minutėlės priėjo padavėjas su meniu. Meniu kibinų pasirinkimas nėra didelis, galima rinktis iš 7 rūšių: su jautiena, aviena, vištiena, kiauliena, varške (saldus), varške ir špinatais, kopūstais. Taip pat siūloma paragauti nemažai rūšių tradicinio karaimų pyrago, vadinamo „kiubete“. Prie valgių siūloma užsisakyti ir krupniko. Matyti, kad kuriant meniu pasistengta – meniu vientisas, laminuotais lapais, įrištas į viršelius.

Maistas.

Užsisakę maisto laukėme 13 min. Kibinuose aviena buvo smulkiai kapota, gal kiek per daug pipirų, tačiau sultinio tikrai pakako. Kibinų skoniu „Kiubetė“ tikrai gali varžytis su „Senąja kibinine“.

Aplinka. Kavinės lauko teritorijoje – ne tik

Galimybė išsinešti. Yra, supakuoja-

ma į popierinį maišelį.

Įvertinimas

Aptarnavimas

. Padavėja aptarnavo greitai ir maloniai, visą laiką šypsojosi. Pliusas už tai. Visi padavėjai – su tvarkingomis uniformomis.

Galimybė išsinešti. Yra, supakuoja-

ma į popierinį maišelį.

Įvertinimas asis Nr .5

iam Tir

MARKIZAS

Karaimų g. 25A Kibino kaina: 7 Lt Svoris: 163 g

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Aptarnavimas.

Mus aptarnavęs padavėjas greitai ir maloniai priėmė užsakymą, sąskaitą atnešė per kelias minutes.

Sėdėjome po Trakų kavinėse jau įprastomis reklaminėmis palapinėmis, bet vis tik patogūs suolai ir vaizdas į Galvės ežerą nuteikė maloniai. Visur švaru ir tvarkinga. Žmonių – nedaug, išeinant šypseną sukėlė išlydėti pasirodęs čia gyvenantis katinas. Galbūt tai jis puikuojasi „Markizo“ logotipe?

PLATUMOS

mediniai suolai, bet ir jaukios, medinės pavėsinės nuo saulės ar lietaus pasislėpti. Kiekviena detalė apgalvota – net sąskaita atnešama ne paprastoje lėkštelėje, bet gražiame moliniame rage. Tad žaluma ir švara paliko teigiamą įspūdį.

Aplinka.

140

KE L IA U J A M E

P RAEIT Į

Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

(1931)

Šiame žurnalo numeryje skaitytojams siūlome paklajoti po 1931 m. Palangą, išvysti ją tokią, kokią rado iš Jungtinių Amerikos Valstijų pasisvečiuoti

atvykęs

dr. Algirdas Margeris.

141

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

r. Algirdas Margeris (tikroji pavardė – Konstantinas Šeštokas) gimė 1886 m. Vilkaviškio apskrityje, dalyvavo 1905 m. revoliucijoje, organizavo darbininkų streikus. Pabūgęs persekiojimų 1907 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, manoma, jog tuo metu pasikeitė ir pavardę. Atvykęs į Valstijas įsidarbino anglių kasykloje, po darbo intensyviai mokėsi anglų kalbos. Mokyklos savininkas, pastebėjęs lietuvio gabumus, išsiuntė jį į Valparaiso universitetą, tačiau jo baigti nepavyko dėl prastos sveikatos. Kurį laiką taupęs pinigus mokslams, būsimasis gydytojas išvyko į Čikagą studijuoti medicinos. 1925 m., baigęs Medicinos mokyklą, gavo gydytojo diplomą. Be gydytojo darbo, Algirdas Margeris aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės gyvenime, bendradarbiavo spaudoje. 1931 m. grįžo į Lietuvą. Keliaudamas po gimtinę užrašinėjo savo įspūdžius, kurie 1932 m. buvo sudėti į knygą „Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje“. Didelę dalį savo gyvenimo praleidęs Amerikoje, 1967 m. dr. Algirdas Margeris grįžo į Lietuvą. Mirė 1977 m. Vilniuje.

PLATUMOS

Žvejų valtys. XX a. pr. Išleido Paulina Mongirdaitė

142

KE L IA U J A M E

P RAEIT Į

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Palangos panorama. XX a. 4 dešimt. atvirukas. Nežinomas fotografas

Palangos Kurhauzas. XX a. pr. atvirukas. Nežinomas fotografas

143 Ištrauka iš Algirdo Margerio knygos „Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje“

Palanga Palangos miestelį supa Baltijos jūra iš vakarų, o kalneliai ir pušynai iš žiemių ir rytų. Taigi, kas galėtų ir pamanyti, kad Palangai kvėpuoti sunku, kad oras troškus? O vis dėlto taip yra, ypač vasarą, kada smėlys sausas, minkštas, lengvas ir, tarytum pūkai, vėjo nešiojamas. Tada Palanga dulkėmis paspringsta ir būna jai trošku... Reikėtų rodos, šaligatvius cemento padaryti, o gatves pavasarį tam tikru aliejum arba smala sulaistyti. Vandeniu laistant, pastebėjau, maža naudos tebūna.

Kurortas turi būti tartum liete susiliejęs su nuoga gamta.

Bet kitokiomis civilizacijos prašmatnybėmis, regis, nereikėtų per daug Palangos, ypač kurorto, taisyti, aiškiau tariant – gadinti. Kurortas, mano išmanymu, turi būti, tartum, liete susiliejęs su nuoga gamta, nes tik tada jis gali būti vasarotojui tikrai įdomus.

Todėl, va, ir vilos turėtų būti ko paprasčiausios, ko arčiausia plikos gamtos. Vadinasi, jų kambarių sienoms nereikia tinko ar popieriaus, o tik plikų šakotų lentų, kurios paprastai išduoda sveiką kvapą ir nedarko gryno, bet turtingo, gamtos vaizdo. Kai pirmą kartą nuvažiavau Palangon, tai pataikiau vilą, kurios kambarių sienos buvo visai plikutėlės: tik lentos, visokių formų storomis šakomis marguliuojančios. Kaip jauku buvo! O plaučiai, tartum, ryte rijo malonų ir sveiką kvapą. Bet nuvažiavęs antrą kartą, jau neberadau tų visai gamtiškų bei žavių sienų, – jos buvo sugadintos tinku ir dažais!

Būkite žmonės! Nedarykite tokio šventvagiško darbo! Palikite Palangą, ypač jos kurortą, tiek gamtišką, kiek tik galima!...

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Dažnai tenka skaityti laikraščiuose korespondentų ir šiaipjau žmonių verkšlenimus, kad, girdi, visų pirmiausia reikia Palangai daug pinigų, o jau paskui, suprantama, aruodų civilizacijos prašmatnybių. Vadinasi, reikia įkišti Palangą į civilizacijos maišą ir visas žaviausias vasarotojui jos savybes uždusinti.

PLATUMOS

Kam imti atostogas, kam važiuoti į pajūrį, jeigu negalima su nuoga gamta santykiauti, jei reikia ten, kaip ir mieste, su baisiai įkyrėjusia civilizacija zulintis?!

144

KE L IA U J A M E

P RAEIT Į

Birutės kalnas Birutės kalnas. Stebiu jį iš vienos pusės, stebiu iš kitos, stebiu, viršūnėn įkopęs, ir iš viršaus, ir vis dėlto ne toks, kokį buvau įsivaizdavęs iš padavimų raštuose, ypač iš „Birutės dainos“. Juk dainuojama –

Ant krašto marių Palangos miestely, Kur gyven mūsų broliai žemaitėliai, Yr aukštas kalnas, Birute vadintas, Žaliom pušelėm viršuj apsodintas. Bet kalnas nei aukštas, nei platus, tik gražus ir be galo įdomus, ypač kai prisimeni tą romantišką ir garbingą jo praeitį. Ir pušelės jau nebe pušelės, bet aukštos, storos pušys. Ir kalnas ne tik „žalioms pušelėms viršuj apsodintas“, bet ir visas apaugęs didelėmis, galingomis, tartum Kęstutis su narsiais žemaičiais, pušimis. Kyla mintis po minčiai į šitą kalną bežiūrint. Juk čia Kęstutis sutiko gražiąją Žemaitijos mergaitę, Birutę, iš karto ją pamilo ir paėmė sau per žmoną. O tai buvo garbingiausia Lietuvos istorijoj pora, nes iš jos gimė Vytautas. Birutė buvo labai skaisti mergaitė ir kūnu ir siela. Vaidilutė. Ji kurstė amžiną Lietuvos dievams ugnį. Ir tie dievai, kurių globoje puikiai Lietuva gyveno, nepamiršo jos. Davė jai garbingiausią vyrą – Kęstutį ir sūnų – Vytautą.

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Kalnas, kur sutiko ją Kęstutis, matyti, niekad iš jos sielos neišdilo. Gali būti, kad pagal jos norą ji kaip tik šitame kalne palaidota 1416 m.

PLATUMOS

Ir Birutė nepamiršo dosnių Lietuvos dievų. Kęstučiui mirus, grįžo ji Palangon ir ištikimai tarnavo geriems Lietuvos dievams.

Jeigu šituo svarbiu klausimu nesusidomi ir nesusirūpina aktyviausi Lietuvos patriotai, šauliai, tai turėtų, rodos, susirūpinti Lietuvos laisvamaniai, D-ro Jono Šliupo vadovaujami.

Kalne aukuras ir kryžius! Ak, kaip šitas kryžiuočių simbolis jai netinka! Kaip skaudžiai užgauna jis šventą Birutės ištikimybę Lietuvos dievams!! Lauk jį iš Birutės kalno!! Nejaugi negalima išsaugoti bei išlaikyti visoje Lietuvos nors Birutės kalną nuo kryžiaus laisvą?!

145

PLATUMOS 2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Birutės kalnas. XX a. pr. Iliustracija iš etnografo Igno Končiaus archyvo

146

KE L IA U J A M E

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Tiškevičių rūmai. XX a. pr. atvirukas. Išleido Paulina Mongirdaitė

Tiškevičių parkas. XX a. pr. atvirukas. Išleido Paulina Mongirdaitė

P RAEIT Į

147

Tiškevičių rūmai ir parkas

Palanga ir parką turi. Jame riogso grafo Tiškevičiaus rūmai. Tai nususęs, matyti, apleistas, vis dėlto stilingas ir išdidus pastatas. Čia pat įdomi terasa, oranžerija, alėja, takai, kanalėliai, urvai, pušynas ir jūra. Rodos, viskas, ko tiktai gali išlepinta aristokrato širdis trokšti.

nedavė. Net mokesčių ir muitų jai nemokėjo! O tuo tarpu jie buvo neribotais krašto viešpačiais, nes tik jų rankose glūdėjo visa valstybės valdžia, visa valstybinė galia. Bet ta valstybės galia nuolat dilo, menkėjo. Matė tatai Rusija, Vokietija ir Austrija. Tai nedėkingi, stačiai pražūtingi Lietuvai ir Lenkijai kaimynai. Ir jie trys susiuostę, susitarę, pasidalino Lenkijos – Lietuvos valstybės kraštais. <...> Einu toliau... Sutinku vyrų ir moterų, dabar čia laisvai bevaikščiojančių.

Juk šitie visai aristokratiško tono rūmai ir jų atributai gyvai primena Lietuvos ponus ir bajorus., kurie tik save matė, tik apie save galvojo, tik savimi rūpinosi. Jiems, tartum aršiausiems gruobuonims, gyvenimo kelią terodė tik savisaugos ir savinaudos instinktai. Jie nepasigailėjo paprastųjų žmonių – valstiečių – jų prakaito, ašarų, kraujo ir net gyvybės. Ne! Jie nepaisė net ir savo tėvynės! Ir po Liublino unijos (1569 m.), apsikrėtę Lenkijos didikų ir bajorų nesulaikomos degeneracijos mikrobais, patys pradėjo smarkiai degeneruoti. Amžinai išsižadėję net ir menkiausio altruistinio jausmo klausyti, jie tik bylinėjosi, tarp savęs kariavo, iš valstybės viską ėmė, o nieko jai

Taip. Ainiai tų valstiečių, kurių gyvybę ponai lygino su gyvulio gyvybe, nes tada jau veikė gyvybės ir mirties teisė, kuria išimtinai naudojosi ponai. Juk ponas sodžiuje tada karaliavo, darydamas su kaimiečiais ką norėdamas ir prieš nieką už tai neatsakydamas. Bet šiandie, štai, tų baudžiauninkų ainiai čia laisvai vaikščioja. Da daugiau: jie yra nepriklausomos Lietuvos piliečiai! Einu toliau. Sėdi suole porelė. Sėdi ji čia sau visai laisvai, jokio pono nebijodama, negi besirūpindama bei besikrimsdama dėl pirmosios nakties teisės, kuria dažnai pasinaudodavo žiaurusis ponas!

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

– Bene tai bus valstiečiai – baudžiauninkų, jungvilkių – ainiai? – lyg paklausė kas manęs. PLATUMOS

Bet kažkodėl visa tai sukėlė manyje labai nejaukių minčių, skaudžių emocijų? Ak, taip! Aišku.

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

148

KE L IA U J A M E

Palangos PAPLŪDIMIAI Palangos pliažas ilgas, platus, įsispyręs į kopas (dunes), kur pilna smėlio, balto kaip pienas, minkšto kaip šilkas. Ilgas tiltas (pier) toli jūron išsikišęs. Tiltu vaikštinėjant, ne tiktai kūnui sveika, bet ir protui gera. Pavėsis, pošvelnis vėjelis dvelkia, glostydamas veidą, glamonėdamas visą kūną. Oras čia tyras ir gaivus. Jūros bangos, tiesa, lėtai, bet harmoningai po viena kitos ateina, pakyla, paskui, lyg nusilenkdamos ir pagarbą Lietuvos kraštui atiduodamos, atpuola ir jūroje dingsta. Ir, rodos, niekad čia nenutyla jūros kalba, daina, muzika...

P RAEIT Į

Netoliese nuo tilto smėlyj vaikščioja, laksto, lankstosi, arba sėdi, guli, raižosi, arba jūros pakraštyj braido, taškosi, pozuoja, plaukioja, nardo nuogi moteriški kūnai. Čia, mat, moterų pliažas. Tai jos suėję, iš nuodėmingų gėdos drabužių visai išsinėrę, laisvai santykiauja su tyra gamta. Saulė pila savo spindulius į šilkinę, rusvą jų odą, versdama ją negriška. Ir kai kurios jau taip įdegę, taip sunegrėję, jog atrodo, lyg balto vyro su negre meilės dukros. Minkštame, švelniame smėlyj išsiraižę, grakščiomis savo kūno linijomis ir dailiomis apvaliomis formomis pasidžiaugę, pasigėrėję, saulės spinduliuose degamai įkaitę, šoka jos jūron, – liepsnų gesinti... Nuo tilto žiūrint į šitas, tartum mitiškas, sirenas bei nimfas, brunetės kažkodėl atrodo aiškesnėmis, vaizdesnėmis. Jos dažniau ir į tiltą atsisuka, rodos, lyg tyčiodamosis

149 iš geometriškai arba trigonometriškai nusiteikusių vyriškių, tilte vaikštinėjančių, visą pasaulį tik pro trikampį tematančių, visą erdvenybę tik su trikampio pagalba testudijuojančių... O tikrai tilte vaikščiojo dabar ne tiktai svietiškių, bet ir dvasiškių: didele, plačiai išsikerojusia barzda išdidus rabinas ir žymus matematikos mokslų mėgėjas lietuvis kunigas. Palikęs tiltą, brendu per minkštą, gilų smėlį link namo nusirėdyti. Kokių trisdešimt penkių metų jaunumo siela paklausė manęs laiko. Žinoma, rusiškai. Tik pastebėjus mano veide nepasitenkinimo bruožus, padėkojo lietuviškai. Giliu, puriu, kaip sausos miško samanos, smėliu toliau bebrisdamas, iš tikrųjų, pasijutau lyg miške beesąs. Tik ne tarp medžių, o tarp dryžų, rainų, raibų, margų, languotų, kvietkuotų, paukščiuotų ir net velniuotų žmogystų. Viena (tokių čia daug buvo, bet aš tik vieną dabar tepastebėjau) tokia žmogysta tingiai klampojo per smėlį, rankas laisvai laikydama, kojas lėtai iš smėlio keldama – taip, kad jos strėnų pozos bei judesiai atrodė visai gracingi bei vilioją. Jos pižama, rodos, visų margiausia. Įvairių spalvų gijomis įausti joje ne tiktai kvietkų, paukščių ir kitokių gyvių vaizdai, bet ir velnio su ilgais ragais ir aukštai užriesta stačia uodega vaizdas. Stinga tik-

Palanga, maudyklių paviljonas. Nežinomas fotografas

PLATUMOS 2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Palanga, maudyklių paviljonas. Nežinomas fotografas

150

KE L IA U J A M E

P RAEIT Į

PLATUMOS

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Palangos paplūdimys. XX a. pr. atvirukas. Išleido Paulina Mongirdaitė

tai pragaro dugno ir liepsnojančios dervos vaizdo. O to čia, rodos, būtinai reikia, nes ji, ligi paskutinio taško ištreniruotais, visados gatvais praryti, jei ne vyriškio širdį, tai bent jo pinigus (dažniausiai pinigus!), aštriais žvilgsniais varsto orą tai iš pryšakio, tai iš dešinės, tai iš kairės, ieškodama naujų aukų... Čia bendras pliažas. Nudistų nėra. Vyrai su maudymosi kostiumais arba tik su trumpomis, siauromis kelanitėmis. Moterys taip pat su maudymosi kostiumais, žinoma, trumpais, siaurais, be sijonėlio, vadinasi, tik vieno šmoto, ne dviejų, kaip Amerikoje, kur be sijonėlio kostiumas neleidžiama moterims pliažuose dėvėti, nes, sako kūną labai ankštai aptempia, ypač sėdimąją jo sritį, o tatai, girdi, net ir padoriuose vyriškiuose piktų pagundų sukelia ir, aišku, iš tiesaus kelio juos išveda. Tokia jau, matote, amerikoniškų puristų psichologija.

Daug vyrų bei moterų čia ilgais, plačiais ir labai margais chalatais apsisiautę. Bet visų akį savęsp traukia moterų pižamos. Tai visų margiausios, visų įvairiausios ilgos, apačioje labai plačios, o viršuje visai siauros kelnaitės,- taip siauros, jog atrodo, kas jas dėvinčios ponios ar panelės lyg tyčia paraduotų jau ir taip perdaug aiškiais, neurastenikus gundančiais savo sėdimosios srities puskepaliais. Kai kurios pižamos pasiūtos bendrai su bliuskute, kai kurios be bliuskutės. Pastarosios atrodo gyvomis kelnėmis. Apskritai, pižamos dabar labai madoj Europos pliažuose. O kadangi moterys tartum beprotiškai trokšta būti madingos, tai jos kone visos dėvi pliažuose pižamas. Vadinasi, moterys sukelnėjo. Tai keista, bet taip yra, kad moterys visai aklai, visai bezdžioniškai imituoja vyrus. Bet vyrai vis tik vyrai. Jie sijonų nedėvi, vadinasi, susijonėti, kaip moterys sukelnėti, menkiausios tendencijos neturi.

151 spėjusi jų odą mulatiška paversti, be to, ir visokius atletikos „triukus“ visai įprastinai jie performuoja. Jų sielos pergyvenimų ekspresija veide neatrodo gili bei kokia paslaptinga. Tik kai užsispiria kokį nors atletišką „triuką“ visai tobūlai išpildyti, tai tada ir jų veide iškyla aštresnė, susimąstymo požymiais ryškesnė sielos išraiška. Šiaipjau atrodo jie visai patenkinti, su gyvenimo aplinkuma lengvai ir linksmai sugyveną. Vila „Anapilis“, 1928 m. Nežinomas fotografas

Prie vilos „Aldona“ Palangoje apie 1909 m. Nežinomas fotografas

Dabar jau tiesiog einu Birutės kalno linkui, taigi, ir visą vyrų pliažą išilgai pereiti gaunu. Šit, lipa iš gausaus tarpkopio storas, minkštas, lašiniais bei taukais labai praturtėjęs vyriškis. Sunkiai jis kvėpuoja, matyti, sunkią naštą neša, bet vis dėlto šypsosi. Taip maža sutarimo tarp jo labai išsiplėtusio pilvo srities ir plonų kojų, jog atrodo jis, kaip statinė ant dviejų laibų kuolų užmauta. Juokinga ir šlykštu. Ir nudizmo, rodos, nereikėtų jam praktikuoti, su drabužiais juk vis tiek geriau atrodo. Tokių dar kelis čia pastebėjus, tartum, instinktyviai pagreitėjo ir pailgėjo mano žingsniai, ir netrukus pasijutau Birutės kalne.

2013 LIEPA–RUGSĖJIS

Kaip jau psakyta, čia tik vyrai. O vis dėlto ir juos stebėti įdomu. Štai keletas gražiai išaugusių ir tokiais pasilaikančių atletiško tipo vyriškų kūnų. Stambios jų strėnos, kojos, rankos, sąnariai, platūs pečiai, storokas kaklas, iškilus krūtinė, kieti, jėgingi, žymūs muskulai. Tai fizinės jėgos pavyzdžiai. Jie, regis, ir mėgia fizinę jėga labiau už dvasinę, nes visaip miklina savo sąnarius, stiprina raumenis. Atrodo, kad jie čia ir laiko gana daug praleidžia, nes saulė jau

Bet kaip keista! Kiek aiškiai pasako šito tipo vyriškių veido išraiška, kad jie daug galvoja, tiek neaiškiai pasako, ką jie galvoja. Jie, mat, gilūs, paslaptingi, saviti, kai kurie labai dideli intrigantai, kai kurie labai pavojingi. Taip. Šito tipo vyriškiuose daugiau rasi genialių geraširdiškų ir genialių niekšų, negu kitų tipų vyriškiuose, krūvon juos sudėjęs. Tik pastudijuokite savo draugus bei pažįstamus, ir įsitikinkite, kad čia tiesa sakoma.

PLATUMOS

Bendrame pliaže, vaizdžiau tariant, pižamų ir chalatų parodoje pasidairęs, nuėjau į vyrų pliažą. Čia radau tik nudistus, arba pilnai nunuogėjusius vyrus. Vieni jų sveikame jūros vandenyje braidžioja, plaukioja, nardo, kiti antkrantėmis visaip gimnastikuojasi, dar kiti, nuo visokio fizinio įtempimo visai išsilaisvinę, sėdi ar guli minkštame kopų smėlyj, gaivindami savo kūną saulės spinduliais.

Einu toliau. Štai du nudistai plačioje, gilioje kopoje ramiai sėdi, lėtai kalbasi. Atrodo, kad juodu galvoja ir daugiau naudojasi savo smegenimis, negu liežuviais. Juodu, matyti, labiau mėgia gimnastikuoti psichinėmis jėgomis, negu fizinėmis. Ir gerai daro, nes fizinėmis savo jėgomis pasižymėti, rodos, juodu negali, tai ir treniruoja psichines, kad, va, progai atsitikus, būtų galima gyvenime sužibėti. Siauruose jų pečiuose, poilgyj kakle, menkoje krūtinėje ir sąnariuose, švelnioje muskulatūroje, šiaip ar taip, atletiškų jėgų rezervo ir ieškodamas nesurasi. Jie liekni ir liesi. Elegantai. Bet vis dėlto savo kūno gražumu negali susilyginti su pirmiau apibūdintais atletiškais tipais. Ir moterys šituose nei raumeninguose nei lašininguose vyriškiuose, sako, retai fizinių jėgų teieško. Įdomi, regis, joms jų siela ir – kai kurioms – aistros, kurių šito lieknųjų, liesųjų tipo vyriškiai, rodos, nepaprastai daug turi.

Nori gauti naujienas

pirmas?

T apk 탑urnalo P l a t u m o s draugu socialiniuose tinkluose

W W W. P L AT U M O S . LT