The Next Step by The Next Step

EASA 2016

THE NEXT STEP

NIDA, LITHUANIA

The Next Step is a staircase to Nida’s sand dunes. It has been designed as a framework to pool ideas surrounding Nida’s conservationist identity issues. Artists and workshops are invited to contribute to the staircase by making a square as an architectural or artistic snapshot of a potential future for Nida. Currently the staircase contains 16 squares with designers from over ten nationalities. The aim is to expand the stairs over time as more artists contribute. Each section is unashamedly theoretical to promote and provoke a dialogue; what is the next step? The process was kick-started during the European Assembly of Student Architects in 2016 in which Europe’s brightest young minds put their heads together to discuss how to tackle the difficult conservation issues that Nida faces. // The Next Step yra laiptai į Nidos Parnidžio kopą. Jie buvo suprojektuoti, kaip struktūra sujungianti įvairias idėjas, atsižvelgiančias į Nidos identiteto saugojimo klausimus. Menininkai ir kitos kūrybinės dirbtuvės yra kviečiami prisidėti prie laiptų tęsimo, kuriant naujus modulius, kaip architektūrinius/ meninius intarpus potencialiai Nidos ateičiai. Dabar laiptai susideda iš 16 modulių, kurie buvo sukurti dizainerių iš daugiau nei 10 šalių. Projekto tikslas plėsti laiptus ateityje, kviečiant prisidėti naujiems menininkams su naujomis idėjomis. Kiekviena pakopa ir modulis provokuoja dialogą ir diskusiją - koks yra kitas žingsnis? Šis procesas buvo pradėtas Europos architektūros studentų asamblėjos 2016 metu, kurioje šviesiausias Europos jaunimas susirenko diskutuoti, kaip spręsti sudėtingas Nidos saugojimo problemas.

THE GRID

The municipality needs a stair to protect the sand from the dunes falling down the hill, and so, we managed to find a space where change in Nida can happen. None the less, this space for change presents itself through different layers of bureaucracy: forest authority, fire authority, UNESCO, local community etc. So as to better read these landscapes of regulation, we’ve set a grid on the site of the alternative route to the dunes. This 1m20 x 1m20 square grid is three squares large, and can be indefinitely continued on in any direction one may choose. Each square therefore becomes its own small space, with a landscape and neighbors to respond to and dialogue with. This square therefore becomes an approachable space for one individual to aboard the questions concerning the different layers of Nida. This grid is process born, and does not have the obligation of being apparent in the final design, for any individual can use any amount of squares. The grid is the thinking space, laid into plan. // Savivaldybei reikalingi laiptai, kad būtų išvengta smėlio judėjimo iš kopų, kalva į apačią, taigi mes sugebėjome surasti vietą, kur galėtume įvykdyti šiuos pokyčius. Ši vieta yra prižiūrima kelių svarbių institucijų: miškų urėdijos, UNESCO, gaisrinės saugos tarnybos, vietinę bendruomenės ir t.t. Taigi, tam, kad geriau suprastume šią pakankamai reglamentuotą erdvę, sukūrėme tinklą - alternatyvų taką į kopas. Šis iš 1.2mx 1.2m kvadratų susidedantis tinklas gali būti neribotai tęsiamas į bet kurią pusę. Kiekvienas kvadratas tampa atskira maža erdve su savo perspektyva ir kaimynais su kuriais siekiama dialogo. Vienas kvadratas tampa prieinama erdve kiekvienam individui norinčiam iškelti įvairius klausimus apie Nidos problematiką.

It is hoped insights will provide a toolbox of good ideas for the municipality to use and expand into further and wider discussion. // Tikimasi, kad projekto įžvalgos suteiks daug gerų idėjų miesto savivaldybei ir suteiks galimybę plėstis naujai ir platesnei diskusijai.

GOING FORWARD The project is currently holding an open call for participants to develop further stages. //

Projektas dabar laukia dalyvių, kad būtų jis būtų pradėtas plėtoti toliau.

#6 #9 #5 #10 #4

#11

#12

#13

CURRENT SQUARES

ARUSHEE YADAV

Exploring the prolific verbal myth and stories of Lithuanian culture, Arushee Yadav considers how tribal man would embed a visual narrative into his architecture through painting and craft. She critiques modern architecture’s inability to grow these layers of culture and explores an architecture which can develop the myth of Lithuania. Erecting a stark modernist form, she invites the end user to engrave their history, therefore sharing it with following generations. The form itself stands at a metaphorical junction of the before and the after of what was, of what is and of what will be. It leads you to peek through the frame, and urges you to compare what you can see to what has been engraved. In doing so, she proposes a new kind of modernism for Nida which allows layers of history and time to develop, in keeping with the essence of Lithuanian myth culture. // Nagrinėjant Lietuvos mitus ir žodinius pasakojimus, Arushee Yadav, svarsto, kaip genties žmogus įterpė vizualinį naratyvą į architektūrą per tapybą ir amatus. Ji kritikuoja moderniosios architektūros nesugebėjimą auginti šių kultūros sluoksnių ir tiria architektūrą, kuri gali plėtoti Lietuvos istorijos mitus. Pastatant visiškai modernią formą, ji kviečia lankytojus/ naudotojus išgraviruoti/ įrašyti savo istoriją, kuria jie galetų dalintis su ateities kartomis. Pati forma yra lyg metaforinė praeities ir ateities ir to kas yra ir dar bus jungtis. Ji kviečia žmogų pažvelgti ir pasidomėti, kas jau yra įrašyta ant struktūros. Taip autorė pasiūlo naujo tipo modernizmą Nidai, kuris leidžia visiems istorijos sluoksniams per laiką atsiskleisti kartu su lietuviškojo mito kultūra.

#1 engraved histories

ESTELLE ROUSSEL

If all plant life in the Curonian spit is man-made then domestic pants should not be out of place. Estelle Roussel’s Cartesian green-painted grid in the forest represents man’s presence in his environment. Within this grid, domestic potted plants are placed to overlap those we perceive as wild. On one hand, the grid underlines how each tree in Nida has been planted by man so as to control this moving environment. On the other, the stark contrast between this strict synthetic-green painted grid and the young growing trees behind, reminds us that nature can never be truly contained; over time, it just does its thing. As a response to the unique position of conservationism in the Curonian spit, Estelle proposes a more creative perspective on man’s relation to nature and change. // Jei visa augalija Kuršių Nerijoje yra suformuota žmogaus, tai naminiai augalai irgi gali atsirasti miške. Estelle Roussel žaliai dažytas tinklas miške reprezentuoja žmogaus buvimą aplinkoje. Šiame tinkle naminiai augalai yra skirti tam, kad persidengtų su augalais, kuriuos mes laikome laukiniais. Tinklas pabrėžia, kad kiekvienas medis Nidoje buvo pasodintas žmogaus, lyg tam, kad sukontroliuotų nuolat besikeičiančią aplinką. Kita vertus, akivaizdus kontrastas tarp sintetine žalia spalva dažyto tinklo ir natūraliai priešais augančių medžių primena tai, kad gamta niekada negali būti visiškai sukontroliuota ir per laiką vis tiek viską padaro savaip. Kaip atsakymą į unikalią išsaugojimo kultūrą Kuršių Nerijoje Estelle siūlo kūrybingesnę žmogaus ir gamtos santykių perspektyvą.

#2 domestic forest

POVILAS JANKŪNAS

Povilas Jankunas, a frequent visitor of Nida, thinks that the town is completely frozen in time; tight regulations and local heritage block any change or new development. Through experimentation with local materials and the natural environment, he was led to work on the most abundant plant in the Curonian Spit - moss. This plant could be an abundant source of color and cultural identity. Povilas therefore takes what is horizontal, moss lying on the forest ground and props it up vertically, creating a monolithic nature tower. This verticality is fully assumed as the structure reaches an imposing height all the while receding into the background, developing a more rhythmic relationship with the trees above. The structure maintains a new aesthetic whilst being covered in the moss which surrounds it. // Povilas Jankūnas, dažnai apsilankantis Nidoje, mano kad šis miestelis yra visiškai sustingęs laike su tvirtais reglamentais ir vietinio paveldo perdėtu saugojimu, kuris neleidžia vystytis jokiai tolimesnei plėtrai. Eksperimentuodamas su vietinėmis medžiagomis ir natūralia aplinka jis nusprendė dirbti su Kuršių Nerijoje vienu iš labiausiai paplitusių augalų samanomis. Šis augalas galėtų būti laikomas kultūros identiteto spalva ir simboliu. Povilas nusprendė paimti samanas, kurios įprastai auga horizontalioje plokštumoje ir pasodinti jas ant vertikalaus, monolitinio bokšto gamtoje. Vertikalumas siejasi su aplinkui esančiais medžiais ir sukuria ritmingą atmosferą. Ši struktūra sukuria naują estetiką, tačiau yra padengta visiškai natūralia ir šiai aplinkai būdinga medžiaga - samanomis.

#3 moss tower

CECILIE GRY JACOBSEN

// Kalbantis su vietiniais žmonėmis paaiškėjo, kad viešosiose erdvėse reikalinga įrengti daugiau suoliukų. Ar yra kokia nors strategija, kuri galėtų rezonuoti su vietos istorija? Emma Ibsen-Bjerget tyrinėjo transformacijos temą ir atrado itin įdomų apleistą sovietinės architektūros pastatą, kurio vienoje iš patalpų užsiliko daug senų tuščių degtinės butelių, paliktų ten kažkada dirbusių darbininkų. Kambaryje nebuvo natūralios dienos šviesos, tačiau iš ten likusių pėdsakų buvo matyta, jog kažkas ten praleido itin daug laiko. Emmos paieškos ir procesas tapo vos ne alchemiškas - transformuoti ir kombinuoti prisiminimus - sukomponuoti senus butelius į naują darinį, sudėti rastą medžiagą į visumą ir paversti ją į naują, nestandartinį suolelį.

#4 facade study

CHARLOTTE HURLEY + HANNAH WILSON

As a commentary on how museums archive information and define history iteratively, Hannah Wilson and Charlotte Hurley explore how they can create a more open public archive of material. At a visit to a local museum, they learnt about the heritage of Nida and were drawn to it’s unique urban morphology. During the 17th century, the Curonian Spit was an ever changing landscape. Exposed to the elements of the Baltic Sea, its dunes would often undergo radical shifts in mass and configuration - leaving human settlers and villages vulnerable. In 1825, a man made initiative to protect these communities was established and a period of rapid and deliberate reforestation began. Through their design, the duo pay homage to this pivotal moment in Nida’s history. Collecting materials from the site, the pair have created imagery and textures with a phenomenological quality which celebrate the forest landscape that has now come to define Nida. They have also left a hole in which people can store objects of memory which will be collected and integrated into the archive. // Kaip įkvėpimo šaltinį autorės Hannah Wilson ir Charlotte Hurley pasirinko, muziejų archyvų ir istorinės informacijos rinkimo principus. Jos mėgino ištirti, kaip sukurti viešą archyvą. Lankydamosis vietiniame muziejuje, jos daug sužinojo apie Nidos paveldą ir buvo ypatingai sudomintos jos unikalios urbanistinės morfologijos. XVII a, Kuršių Nerija buvo nuolat besikeičiantis gamtinis darinys. Dėl Baltijos jūros poveikio, kopos dažnai radikaliai keisdavo savo mases ir formą, taip užpustydamos bet kokius žmonių sukurtus darinius kaimus, gyvenvietes. 1825 metais, žmonės sugalvojo iniciatyvą, kaip būtų galima išsaugoti gyvenvietes nuo nuolatinio užpustymo, taigi buvo pradėtas medžių sodinimas ir miškų kūrimas. Rinkdamos medžiagas savo moduliui autorės iš aplinkos kūrė įvairias tekstūras, kurios taip lyg pagerbė miškų egzistavimą. Savo modulyje jos taip pat paliko angą, kur žmonės galėtų rinkti savo daiktus, kurie jiems susiję su atmintimi ir taip prisidėti prie šio archyvo gyvavimo.

#5 archive

EMILIIE DANYLEWICK

Analyzing the myth of the formation of the Curonian Spit Emilie Danylewick distilled and simplified the material most in tune with the stories. A cast mosaic seat embedded in sand creates a subtle space for storytelling in which the transfer of fables can happen in an open public setting. This mosaic covered seat becomes a mise en abyme through the dragon-skin like texture that evokes the myth of the Neringa all the while facilitating the continuation of this old oral storytelling tradition. She highlights the need for more spaces designed for the transfer of information in the Curonian spit. // Analizuodama Kuršių Nerijos susiformavimo mitą, Emilie Danylewick supaprastino medžiagą, kuri labiausiai derintųsi su pasakojimais. Iš mozaikos padaryta atsisėdimo vieta - kubas stovintis smėlyje, sukuria subtilią erdvę, kurioje galima pasakoti istorijas ir pasakėčias visiškai viešoje vietoje. Ši mozaikinė kėdė tampa ženklu, ir daiktu kupinu energijos, kuris skatintų senąją lietuvišką tradiciją - pasakėčių ir mitų pasakojimą. Autorė pabrėžia, kad Nidoje viešumoje reikalingos erdvės, kurios būtų sukurtos informacijos mainams tarp žmonių.

#6 stories

ELINA HILLEVI JARVELA

“To see a World in a Grain of Sand And a Heaven in a Wild Flower, Hold Infinity in the palm of your hand And Eternity in an hour.” - William Blake Sharing the Lithuanian’s admiration regarding nature’s ability to repeat itself in both small and large things, Elina Hillevi Jarvela creates a floor which has a series of rhythmic patterned timber pieces that reflect the sand dunes. By cutting local Klaipeda pine wood and cutting it perpendicular to the direction of growth, she used the wavy pattern that tries to imitate the sand dunes in motion all the while keeping the wood in the direction of its growth. The floor is therefore inspired by two dominant elements of Nida, and their constant interaction; pine forest and sand dunes. // “Matyti pasaulį smėlio smiltelėje Ir rojų laukinėje gėlėje, Laikyti begalybę savo rankos delne Ir amžinybę valandoje” - William Blake Dalinantis lietuvių susižavėjimu gamtos sugebėjimu apsireikšti visur - ir mažuose ir dideliuose dalykuose, Elina Hillevi Jarvela sukuria grindis, kurios sudarytos iš ritmiškai išdėstytų medienos gabaliukų, kurie atspindi kopas. Pjaustant vietinę pušies medieną statmenai jos augimo krypčiai, autorė panadojo banguotą raštą, kuris imituoja smėlio kopų judėjimą. Šios grindys yra įkvėptos dviejų dominuojančių gamtos elementų Nidoje - pušų miško ir smėlio kopų.

#7 sand wood floor

EKIN SILA SAHIN

In an environment where all nature is man-made, natural dangers are not so easily found. Studies have shown that when children play with risk and understand it, they gain the incredibly valuable skill of being capable of better analyzing it later on in life. Ekin Sila Sahin is against a culture of mollycoddling children and feels they should be prompted to take more risks in early life. Walking around Nida, she found that despite the abundant nature, children may not have the infrastructure to play wildly in this pristine summer resort town. Her resulting piece is an unfinished play zone that latches on to the domestic forest when children attach the structure to the tree. They climb and jump around the square, welcoming and understanding risk, therefore brushing off their fears. // Aplinkoje, kurioje visa gamta yra sukurta žmogaus, natūralūs pavojai nelabai apsireiškia. Moksliniai tyrimai įrodė, kad vaikai, kurie žaisdami rizikuoja ir tai supranta įgauna vertingų pavojaus analizavimo įgūdžių vėliau gyvenime. Ekin Sila Sahin yra prieš vaikų lepinimą ir jaučia, kad jie turėtų būti mokomi labiau rizikuoti jau vaikystėje. Vaikščiodama aplink Nidą, autorė suprato, kad vaikai neturi daug žaidimo aikštelių, kuriose galėtų žaisti gamtinėje aplinkoje. Jos kūrybos rezultatas yra neužbaigta žaidimų zona miške ant laiptų, kur vaikai gali karstytis ir šokinėti, suprasdami riziką, iš jos mokydamiesi ir nugalėdami savo baimes.

#8 danger zone

VICTORIA CHENAIS, LÉA UGUEN AND VALENTINE LETELLIER

Many locals have given feedback that there are not enough places to go and socialise freely with other locals once the tourist season is finished. Victoria Chenais and her friends Léa Uguen and Valentine Letellier, responded to this with a small public space for hanging out. They designed this for users to sit informally at an angle from one another, instigating casual discussion. It has fast become a very popular space to sit and be, as well as a favourite among children. The resort town’s spaces may be too focused on consumption, and not so much on community interaction for locals year-round. Victoria, Léa and Valentine propose a space which can be enjoyed year-round for locals and tourists alike. // Bendraujant su vietiniais, dauguma jų atskleidė, kad Nidoje nelabai yra socialinių erdvių, kur žmonės galėtų susitikti ir bendrauti ne sezono metu, nes dabar visos erdvės daromos turistams. Autoriai, nusprendė, kad jie gali sukurti tokią erdvę. Jie suprojektavo struktūrą, kurioje žmonės gali patogiai atsisėsti vienas priešais kitą ir tiesiog kalbėtis. Po jos realizavimo ši vieta tapo labai populiari atsisėsti ir pamąstyti, taip pat patraukli vaikams. Miestelio centro erdvės labiau suinteresuotos vartojimo skatinimu, kuris yra skirtas turistams, tačiau vietinių gyvenančių čia visus metus interesai ir erdvės susitikimui yra antraeilės, nes neatneša didelių pajamų. Victoria, Léa ir Valentine siūlo erdvę, kuria ir vietiniai ir turistai galėtų naudotis visus metus.

#9 instigating interaction

JOANNA COX

How do you protect that which is ever changing? In a documented and preserved landscape, Joanna Cox latches on to the trees to hang wooden chimes, crafted from local wood. As wind comes through to rustle the hanging wood, the ephemeral can become seen, heard and observed. One is invited to play with these hanging elements. // Kaip apsaugoti tai, kas nuolat keičiasi? Dokumentuotame ir labai saugojamame kraštovaizdyje, Joanna Cox nuo medžių pakabina iš vietinės medienos pagamintus varpelius. Kai vėjas papučia ir pradeda judinti medinius varpelius, pasijaučia efemeriškumas, kuris gali būti pamatytas, išgirstas ir stebimas. Kiekviena yra kviečiamas pažaisti su šiais kabančiais elementais.

#10 rustling

EMMA IBSEN-BJERGET

Through consultation, locals shared their distinct desire for more public benches. Could there be a material strategy that would resonate with the history of place? Emma Ibsen-Bjerget explored the theme of transformation as she scoured the underbelly of Nida’s abandoned soviet buildings and found a secret storehouse of empty vodka bottles left by workers in the engine room. This room had no natural daylight and yet traces lead us to believe someone spent much time there. Emma’s process became an alchemical one of transforming and combining memories as she ground these bottles into fine aggregate, weld materials and cast them into a delightful public bench. // Kalbantis su vietiniais žmonėmis paaiškėjo, kad viešosiose erdvėse reikalinga įrengti daugiau suoliukų. Ar yra kokia nors strategija, kuri galėtų rezonuoti su vietos istorija? Emma Ibsen-Bjerget tyrinėjo transformacijos temą ir atrado itin įdomų apleistą sovietinės architektūros pastatą, kurio vienoje iš patalpų užsiliko daug senų tuščių degtinės butelių, paliktų ten kažkada dirbusių darbininkų. Kambaryje nebuvo natūralios dienos šviesos, tačiau iš ten likusių pėdsakų buvo matyta, jog kažkas ten praleido itin daug laiko. Emmos paieškos ir procesas tapo vos ne alchemiškas - transformuoti ir kombinuoti prisiminimus sukomponuoti senus butelius į naują darinį, sudėti rastą medžiagą į visumą ir paversti ją į naują, nestandartinį suolelį.

#11 bench

MARA WOE-SCHOE

Lithuania is currently faced with a conservation dilemma surrounding abandoned soviet architecture. It seems there is a generational divide concerning whether or not this history should be preserved. Among the young, it is felt that this architecture can be used positively if he programme is changed from one use to another whereas the older generation often wishes for complete demolition. Mara Woe-Schoe draws from public consultation. Instead of erasing history as soviets have done in the past, she transforms this architecture into something functional and positive. This transformation is done through the artistic gesture of placing a contemporary reinterpreted soviet bus stop in Nida’s forest. Casual passer-bys now discover a bench showcasing how this memory can transform into a more emotionally durable architecture. The Curonian Spit is trapped waiting in state of eternal dormancy, like a bus that never comes. // Lietuvoje sprendžiama saugomų teritorijų dilema, kurioje didelį vaidmenį sudaro ir sovietinė architektūra. Atrodo, kad yra kartų pasidalinimas, sprendžiant ar ši istorija turėtų ar neturėtų būti išsaugota. Tarp jaunimo jaučiama, kad sovietinės architektūros pastatai gali būti naudojami labai pozityviai, pakeičiant pastato naudojimo paskirtį, tačiau vyresnioji karta yra labiau linkusi šiuos pastatus naikinti. Mara Woe-Schoe kūrė pasitelkdama viešąją nuomonę. Vietoje to, kad ignoruotų tai, kokią įtaką Sovietų sąjunga yra padariusi praeityje, ji transformuoja šią architektūrą į kažką funkcionalaus ir pozityvaus. Ši transformacija įvykdoma per meninę išraišką - sukuriant šiuolaikinę perinterpretuotą sovietinę autobusų stotelę Nidos miške. Dabar praeiviai sėdėdami ant šio suoliuko - “stotelės” gali suprasti, kaip atmintis gali būti transformuojama į labiau emociškai pritaikomą architektūrą. Kuršių Nerija dabar lyg įkalinta amžinojo miego stadijoje, lyg autobusas, kuris niekada neatvažiuoja.

#12 soviet bus stop

OTIS SLOAN BRITTAIN

In the Curonian spit, UNESCO seeks to preserve no single part of the dune but instead, protects “man’s relationship with nature”. Otis Sloan Brittain therefore suggests forming a vernacular distinct to Nida by using overlooked, abundant materials in a poetic way. This, he argues, will incite a stronger sense of place by harmonising man’s relationship with nature and time into the architectural fabric. With time, Otis’ wall fills with the natural elements that man may choose to fill it with, just as the wind may blow other natural elements into the metallic mesh, found in a local soviet hotel. The wood joints of his structure are also from this soviet past, and suggest how collected histories can transform over time. One can sit on the man-made forest tree stump that has become a seat, and meditate on how man’s relation to nature and nature’s relation to man’s structure and history, slowly combine. // Kuršių Nerijoje UNESCO siekia išsaugoti ne kopas, o “žmogaus santykį su gamta”. Otis Sloan Brittain siūlo formuoti liaudiškos išminties įkveptą modulį naudojant pamirštas ir apleistas medžiagas, pakankamai poetišku būdu. Tai kursto stipresnį vietos pojutį ir harmonizuoja žmogaus santykį su gamta ir laiku sukuriant architektūrinį kūrinį. Otis kurta siena yra su natūraliais elementais paimtais iš supančios aplinkos, kuriais lankytojas gali norėti ją užpildyti, tačiau tai padaryti gali ir vėjas, atpūstydamas natūralių gamtos elementų į metalinį tinklą, kuris buvo rastas sovietiniame viešbutyje “Auksinės kopos” ir panaudotas modulio kūrimui. Medinės struktūros jungtys yra taip pat iš senos medienos rastos viešbutyje ir tai atspindi idėją, kaip surinkta “istorija” galėtų laikui einant transformuotis. Lankytojas gali sėdėti ant kelmo ir medituoti mąstydamas, kaip žmogaus santykis su gamta ir gamtos santykis su žmogaus sukurta struktūra ir istorija lėtai susijungia.

#13 relationship with nature