Lietuvos dailė 2012: aštuoniolika laiškų butelyje - VZ.LT
10/3/12 1:04 PM
Spausdinimas
vz.lt
Lietuvos dailė 2012: aštuoniolika laiškų butelyje 2012.07.22, 09:54 Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) iki rugpjūčio vidurio vykstančio projekto pavadinimas „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“ klaidina. Nes skaičius neturi jokios reikšmės. O „Lietuvos dailė“ tarsi siūlo panoramą ar skerspjūvį, nors 18 savų ir kviestinių kuratorių brigada pateikia subjektyvias, į platų spektrą nepretenduojančias vizijas. Dominuoja autoreferentiškas galerinių smulkmenų menas – kartais šmaikštus, kartais ezoteriškas. Kaip tai įvardyti? Tai vienas iš intelektinių tokios parodos rengimo iššūkių – ne tik vizualiai, bet ir konceptualiai apibrėžti tą šiuolaikinio meno dalį, kuri pristatoma. Po dešimtmečio parodos ŠMC atsisakė apžvalginio formato – šią funkciją bando perimti tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius“. Todėl dabar galima imtis konkrečių tyrimų, temų, tendencijų, provokacijų. Tai, kad kuruoti projektus pakviesti ne tik ŠMC darbuotojai, rodo didėjantį institucijos atvirumą. Norėtųsi, kad ateityje institucinių ir disciplininių sienų būtų kuo mažiau. Visiems ir bet kam Už stebuklingo žodžio „paroda“ slepiasi kino peržiūros, ekskursijos, paskaitos ir meniniai veiksmai skaitykloje. Kiekvieną dieną ŠMC vyksta po renginį ar kelis. Jie ir yra laiškai butelyje – tiksliau, buteliuose, nes butelių visada daugiau nei pranešimų. Laiškas butelyje dažniausiai skirtas visiems ir bet kam. Dažniausiai tai yra pagalbos šauksmas, bet gali būti ir savojo išskirtinumo demonstravimas, jei prisimintume į kosmosą paleistą kapsulę su žmonijos laimėjimų įrašais. Kas jos adresatas? Kitas kosmoso platybėse klajojantis laiškas? „Lietuvos dailė“ skamba istoriškai, nors ŠMC vykstančias parodas sieja esamasis laikas. Būtasis atrodo niekada nė nebuvęs – užtat apžiūrint gausią šiuolaikinio meno ekspoziciją kyla noras įvesti naują dabarties dimensiją – esamąjį dažninį laiką. Nuolatos pasikartojantis deja vu pojūtis neapleidžia einant iš salės į salę. Citatų citatos, reprodukcijų reprodukcijos, perpasakojamos istorijos. Daug išmėtytų ir sudėliotų daiktų – kaip kolekcijos, aukciono, grupinės nuotraukos nuorodų. Kūriniai atstovauja ne autoriams, kuratoriams, institucijoms, vietai, net ne sau patiems, o potencialiai galimybei virsti kuo nors kitu. Ar virsta – kitas klausimas. Šiuo požiūriu įdomus Valentino Klimašausko parodos „Žvirbliai“ sumanymas pažvelgti į meno pasaulį Pinokio (o ne tėtės Karlo) žvilgsniu. Kūriniai neabejotinai gyvena savą gyvenimą, kalba Davido Lyncho pliauskos balsu, bet ar visiems pavyksta atsikratyti Tėvo šmėklos? Ir kas tie žvirbliai – kūriniams atstovaujančios smulkmenos ar jų kūrėjai? Toks mąstymas čia netinka, nes metaforas išmetėm į šiukšlyną kartu su videojuostomis (išskyrus tas, kurias iš užsidariusio vaizdajuosčių nuomos punkto „Eliksyras“ nupirko Aurelija Maknytė). Po nepavykusio balsavimo už Konstitucijos pataisą šeimą susiejant su santuoka, premjeras Andrius Kubilius uždavė istorinį klausimą: „Kur yra Petras Gražulis?“ Atsistojusi šioje parodoje, aš klausiu: „Kur yra žvirblių baidyklė? Ar tai buvo fotoaparatas, pro kurio akutę pažvelgusi Dalia Dūdėnaitė sukūrė parodos architektūrą?“ Žvirblių trupiniai sunešti iš visų pasviečių, ir nežinia, ar turi rimtų virusų, ar tik parazituoja, kaip tas Dariaus Mikšio tarakonas. Arūnas Gudaitis į kamuolį suvijo nuo gipsinio Sokrato biusto nuskustos barzdos kamuolį. Be autoriaus paaiškinimo ir ankstesnės kūrybos išmanymo to niekaip neatspėtum – konceptualiai tikslu, bet pradėjusi gyventi http://vz.lt/Print.aspx?PublicationId=cfc0f4af-fc68-4210-a4b5-5385bf3b0334
Page 1 of 4