Lietuvos dailė 2012: aštuoniolika laiškų butelyje - VZ.LT
10/3/12 1:04 PM
Spausdinimas
vz.lt
Lietuvos dailė 2012: aštuoniolika laiškų butelyje 2012.07.22, 09:54 Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) iki rugpjūčio vidurio vykstančio projekto pavadinimas „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“ klaidina. Nes skaičius neturi jokios reikšmės. O „Lietuvos dailė“ tarsi siūlo panoramą ar skerspjūvį, nors 18 savų ir kviestinių kuratorių brigada pateikia subjektyvias, į platų spektrą nepretenduojančias vizijas. Dominuoja autoreferentiškas galerinių smulkmenų menas – kartais šmaikštus, kartais ezoteriškas. Kaip tai įvardyti? Tai vienas iš intelektinių tokios parodos rengimo iššūkių – ne tik vizualiai, bet ir konceptualiai apibrėžti tą šiuolaikinio meno dalį, kuri pristatoma. Po dešimtmečio parodos ŠMC atsisakė apžvalginio formato – šią funkciją bando perimti tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius“. Todėl dabar galima imtis konkrečių tyrimų, temų, tendencijų, provokacijų. Tai, kad kuruoti projektus pakviesti ne tik ŠMC darbuotojai, rodo didėjantį institucijos atvirumą. Norėtųsi, kad ateityje institucinių ir disciplininių sienų būtų kuo mažiau. Visiems ir bet kam Už stebuklingo žodžio „paroda“ slepiasi kino peržiūros, ekskursijos, paskaitos ir meniniai veiksmai skaitykloje. Kiekvieną dieną ŠMC vyksta po renginį ar kelis. Jie ir yra laiškai butelyje – tiksliau, buteliuose, nes butelių visada daugiau nei pranešimų. Laiškas butelyje dažniausiai skirtas visiems ir bet kam. Dažniausiai tai yra pagalbos šauksmas, bet gali būti ir savojo išskirtinumo demonstravimas, jei prisimintume į kosmosą paleistą kapsulę su žmonijos laimėjimų įrašais. Kas jos adresatas? Kitas kosmoso platybėse klajojantis laiškas? „Lietuvos dailė“ skamba istoriškai, nors ŠMC vykstančias parodas sieja esamasis laikas. Būtasis atrodo niekada nė nebuvęs – užtat apžiūrint gausią šiuolaikinio meno ekspoziciją kyla noras įvesti naują dabarties dimensiją – esamąjį dažninį laiką. Nuolatos pasikartojantis deja vu pojūtis neapleidžia einant iš salės į salę. Citatų citatos, reprodukcijų reprodukcijos, perpasakojamos istorijos. Daug išmėtytų ir sudėliotų daiktų – kaip kolekcijos, aukciono, grupinės nuotraukos nuorodų. Kūriniai atstovauja ne autoriams, kuratoriams, institucijoms, vietai, net ne sau patiems, o potencialiai galimybei virsti kuo nors kitu. Ar virsta – kitas klausimas. Šiuo požiūriu įdomus Valentino Klimašausko parodos „Žvirbliai“ sumanymas pažvelgti į meno pasaulį Pinokio (o ne tėtės Karlo) žvilgsniu. Kūriniai neabejotinai gyvena savą gyvenimą, kalba Davido Lyncho pliauskos balsu, bet ar visiems pavyksta atsikratyti Tėvo šmėklos? Ir kas tie žvirbliai – kūriniams atstovaujančios smulkmenos ar jų kūrėjai? Toks mąstymas čia netinka, nes metaforas išmetėm į šiukšlyną kartu su videojuostomis (išskyrus tas, kurias iš užsidariusio vaizdajuosčių nuomos punkto „Eliksyras“ nupirko Aurelija Maknytė). Po nepavykusio balsavimo už Konstitucijos pataisą šeimą susiejant su santuoka, premjeras Andrius Kubilius uždavė istorinį klausimą: „Kur yra Petras Gražulis?“ Atsistojusi šioje parodoje, aš klausiu: „Kur yra žvirblių baidyklė? Ar tai buvo fotoaparatas, pro kurio akutę pažvelgusi Dalia Dūdėnaitė sukūrė parodos architektūrą?“ Žvirblių trupiniai sunešti iš visų pasviečių, ir nežinia, ar turi rimtų virusų, ar tik parazituoja, kaip tas Dariaus Mikšio tarakonas. Arūnas Gudaitis į kamuolį suvijo nuo gipsinio Sokrato biusto nuskustos barzdos kamuolį. Be autoriaus paaiškinimo ir ankstesnės kūrybos išmanymo to niekaip neatspėtum – konceptualiai tikslu, bet pradėjusi gyventi http://vz.lt/Print.aspx?PublicationId=cfc0f4af-fc68-4210-a4b5-5385bf3b0334
Page 1 of 4
Lietuvos dailė 2012: aštuoniolika laiškų butelyje - VZ.LT
10/3/12 1:04 PM
paaiškinimo ir ankstesnės kūrybos išmanymo to niekaip neatspėtum – konceptualiai tikslu, bet pradėjusi gyventi savarankišką gyvenimą barzda tampa tiesiog gipso rutuliu. Tai nėra nei gerai, nei blogai – virtualėjant sąmonei vis daugiau meno kūrinių perkeliama į tarpines erdves – tarp sapno ir tikrovės. Arba kuriama žiūrovo vaizduotėje. Patyrimas režisuojamas ne tiesiogiai komunikuojant su meno objektais ir subjektais, o kuriant situacijas, mistifikacijas, scenarijus – hipnotizuojant publiką magiškomis smulkmenomis, kurių prasmę žino tik pateptieji. Bet švęsti gali visi – jei turi kantrybės skaityti kuratorių užkeikimus ir instrukcijas. Išbarstytų nuorodų gausa detektyvams mėgėjams užduoda ne vieną klausimą. Pavyzdžiui, ar ne per daug įkalčių siauram įtariamųjų ratui? Ar kas nors pasikeistų, dalį jų nuslėpus ar pakeitus kitais? Klausimas ne apie pavienio meno dirbinio vertingumą, bet konceptualią ir architektūrinę ekspozicijos visumą. Didžioji salė, kurioje sutelktas didžiausias parodų spiečius, atrodo kaip išbarstytas konstruktorius. Nors gal sovietinio komunalinio buto erdvių dalijimo į kambarėlius struktūra ir tinka „Google“ nertiniams ir pirmo laipsnio asociacijų rinkiniams. Šiandienos folkloro rinkėjai ir akimirkų antropologai vasarą turės darbo. Ryškesnieji Kadangi 18 parodų nesieja aiškios jungtys, išskirsiu kelis ryškesnius projektus ir autorius. Vizualiai labiausiai išsiskiria Neringos Černiauskaitės ir Ugniaus Gelgudos trijų dalių paroda „Dabar labiau nei bet kada“. Ji konstruojama kaip nepatvirtintas ir neįgyvendintas scenarijus, kuriame dalyvauja susapnuotas lankytojas. Tačiau ir be sapno retorikos instaliacija pajėgia sukelti realybės ir istorijos netikrumo pojūtį. Iš pirmo žvilgsnio viskas labai paprasta: tamsioje salėje milžiniška naktinio Vilniaus panoramos projekcija, nufilmuota iš televizijos bokšto („Aukščiausiame taške“), namudinį kiną primenantis 16 mm filmas, 5 minutes rodantis „kosminį“ Karoliniškių vaikų darželį, baltu neonu šviečiantis kometos siluetas, primenantis tokio pavadinimo prekybos centrą. Tačiau „kosminė“ Karoliniškių praeitis nėra projekto leitmotyvas. Gelgudai ir Černiauskaitei svarbiau, kaip keičiasi medijuojama istorija – kaip ją iškreipia pasakotojas, kino juosta, filmavimo kampas, apšvietimas, montažas, atsirandantys personažai. Tai aiškiai parodo salės gilumoje esantis 1972 m. Kauno įvykių subjektyvus prisiminimas filmo, skaidrių ir nuotraukų pavidalu. Pakviestas aktorius turi apsimesti dalyvavęs jaunimo eitynėse miesto parke po Romo Kalantos susideginimo. Bet paaiškėja, jog jis iš tiesų ten buvo. Asmeniniai atsiminimai susipina su scenarijumi, nereikšmingos smulkmenos nustelbia istorinį įvykį. Kur riba tarp dokumento ir fikcijos? Kas iš tiesų fiksuojama? Filme „Atspindžių girios kronikos“ senoviškai apsirengusi jauna moteris vaikšto po Europos parką – jo monumentalios skulptūros atrodo lyg dar viena sovietmečio utopija, primenanti Karoliniškių darželį – juolab kad ir nufilmuota 16 mm juostoje. Istorijos ir sapno susiliejimas gimdo keistas retroaktyvias chimeras, kurios iš dabarties žvelgia į praeitį lyg į ateitį. Todėl šiame kontekste klausimas, ar menininkai matė Dariaus Žiūros nufilmuotą televizijos bokšto restorano sukimąsi, nėra toks svarbus. Permąstyti istoriją Dar du istoriją permąstantys projektai – Virginijos Januškevičiūtės „Dešimtas dešimtmetis“ ir Vytauto Michelkevičiaus kuruota fotografijų paroda „(Savos) vietos karta“. Pirmasis jau eksponuotas Rygoje, antrasis – Taline. Netekę savo autonomijos, jie netenka ir dalies svorio – aiškiai suformuoluoti pranešimai kontrastuoja su kitų parodų artefaktais ir nurodo ne į kuratoriaus sumanytą, o į greta egzistuojantį kontekstą. Taip Gintauto Trimako milžiniškos betono simpoziumo skulptūrų fotografijos tampa didžiosios salės „rišamąja medžiaga“, be kurios smulkūs „Žvirblių“ parodos darbeliai visai pranyktų. Gal tokia ir yra jų paskirtis. Kita vertus, atsiranda ir papildoma dimensija – monumentalūs Mindaugo Navako, Ksenijos Jaroševaitės, Vlado Urbanavičiaus, Mindaugo Šnipo, Naglio Nasvyčio, Kęstučio Musteikio darbai atrodo kaip requiem urbanistiniam modernizmui su formos ir medžiagos fetišizavimu. Atsidūrusi ant sienos su visu gamyklinės aplinkos sniegu tokia skulptūra gali egzistuoti tik fototapeto pavidalu. 1985-ieji, kai Navakas surengė šį betono simpoziumą, atrodo kaip senovės istorija. Įspūdinga, nepakartojama ir neaktuali – taip, kaip neaktualios Egipto piramidės. http://vz.lt/Print.aspx?PublicationId=cfc0f4af-fc68-4210-a4b5-5385bf3b0334
Page 2 of 4
Lietuvos dailė 2012: aštuoniolika laiškų butelyje - VZ.LT
10/3/12 1:04 PM
senovės istorija. Įspūdinga, nepakartojama ir neaktuali – taip, kaip neaktualios Egipto piramidės. Nes dabartinė skulptūra išplėstame lauke yra ne tik erdvinis konkrečios vietos ir architektūros ribų tyrimas, bet ir konceptualių nuorodų miškas. Kaip Žilvino Landsbergo gipsinių graikų skulptūros modelių nuolaužų prikrautas autobusas su šluotražiais arba celofanu uždengta Donato Jankausko dirbtuvė, kurioje skulptorius iš putoplasto kuria milžiniškų beždžionių porą, vaizduojančią Čiurlionio „Karalių pasaką“. Skulptūra kaip realybės šou dalis. Erdvinė konstrukcija svarbi ne dėl formos, o dėl paradoksalaus realybės iškraipymo – ar Nerijaus Ermino krepšinio stovas su prikabintu surūdijusiu dalgiu taip jau smarkiai nutolęs nuo Navako kablių ir giljotinų? Gal dėl to jis ir egzistuoja ŠMC vidinio kiemelio baseine, kartu su metaline žuvimi ir punktyrine horizonto linija, nurodančiais, kad ne skulptūra, o aplinka diktuoja žaidimo taisykles. Virginijos Januškevičiūtės projektas įdomus ir kaip nesėkmės konceptualizacija, kalbant Saros Ahmed prasme. Ahmed kritikuoja kapitalistinę sėkmės ir laimės ideologiją, kuri atitraukia nuo šiandienos problemų dėl šviesesnės ateities pažado (kažkur girdėta, tiesa?). Nepadaryti kūriniai, nepavykę sumanymai, sužlugę užsakymai kartais pasako daugiau apie laikotarpį ir žmones nei embleminiai projektai. Nebaigta Valdo Ozarinsko „Vila Jogaila“ taip ir netapo architektūra, tačiau puikiai įsipaišo į betono skulptūrų kontekstą. Kaip laiko ir technologijų kaitos sąlygotą nesėkmę galima vertinti ir Aurelijos Maknytės „Eliksyro“ vaizdajuosčių kolekciją – kažkada klestėjęs videofilmų nuomos punktas užsidarė. Tačiau tai, ką neoliberalus laisvosios rinkos pasaulis regi kaip žlugimą, Maknytė pateikia kaip kūrybiškumo katalizatorių. Ji pati dažnai nuomodavosi vaizdajuostes ir likusiose tuščiuose plotuose įrašydavo savo videopranešimus. Žiūrovai gali juos rasti žiūrėdami filmus ŠMC ar parsinešę namo – kartu su kasete įjungdami ir pamirštą pramogavimo būdą. Kiekvienas rinkinys kartu yra ir laiko mašina. Įdomus ir Monikos Lipšic sumanymas eksponuoti kolekcininkų turimus šiuolaikinio ir XIX a. kūrinius. Kolekcininko figūra parodos kaip kolekcijos konstravimo principas jau buvo sėkmingai panaudotas Elmgreeno ir Dragseto kuruotoje parodoje Šiaurės šalių paviljone Venecijos bienalėje. Lietuviškas kontekstas ne toks seksualizuotas, bet ne mažiau keistas – 5 marmurinės Beatričės statulėlės yra it nežinomų kolekcininko kriterijų personifikacijos. Labai džiugu, kad parodoje yra Kazio Varnelio darbų ir kolekcininko Boriso Symulevičiaus spinta su šiuolaikinio meno kūriniais – ypač man patiko Elenos Narbutaitės „Daiktai / Vietos / Ekspozicijos“. Nors ir šiai parodai nesvetimas narcisizmas, tačiau bent jau nuorodų laukas išsiplečia laike ir erdvėje toliau už „mano ir draugų“ kūrybą. Kaip projekto „Mediacijos“ kuratorė, negaliu nepaminėti kiekvieną trečiadienį 18 val. ŠMC skaitykloje vykstančių meninių veiksmų, kuriame dalyvauja Gintarė Valevičiūtė, Laura Zala ir Mindaugas Jonušaitis, Jurga Barilaitė ir Aistė Kisarauskaitė, Laura Garbštienė, Alina Melnikova ir Božena Miežonis, Paulina Eglė Pukytė su Antonu Luoszevieze ir Arturu Bumšteinu, Cooltūristės ir „nunu“. Bet negaliu ir girti, todėl siūlau ateiti ir pamatyti savo akimis. Po pokalbių-performansų galima užlipti į antrą aukštą pasižiūrėti filmų iš Ilonos Jurkonytės kuruojamos programos „Vieta, laikas ir prisiminimai“. Ir taip kone kiekvieną dieną. Jei jums atrodo, kad vasara – agurkų sezonas, užeikite į ŠMC. Daugiau nuotraukų iš parodos rasite čia. *** Laima Kreivytė yra menotyrininkė. *** Tekstas skelbtas liepos 13 d. dienraščio „Verslo žinios“ priede „Savaitgalis“. Visa "Verslo žinių" portale esanti medžiaga priklauso UAB „Verslo žinios“, jeigu nenurodyta kitaip. Draudžiama ją platinti kitose žiniasklaidos priemonėse, internetiniuose tinklalapiuose be išankstinio UAB „Verslo žinios” sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į "Verslo žinias" kaip informacijos šaltinį
http://vz.lt/Print.aspx?PublicationId=cfc0f4af-fc68-4210-a4b5-5385bf3b0334
Page 3 of 4
Lietuvos dailė 2012: aštuoniolika laiškų butelyje - VZ.LT
http://vz.lt/Print.aspx?PublicationId=cfc0f4af-fc68-4210-a4b5-5385bf3b0334
10/3/12 1:04 PM
Page 4 of 4