2015 m. balandžio 23 d., ketvirtadienis Nr. 44 (2649)
Protakos Utenos regionas
Etnografiniai aukštaičiai užima plotą, esantį į rytus nuo Dubysos, į šiaurę – nuo Nemuno ir Neries upių. Šiame plote etnografai išskiria dvi dalis:
finougrų gentys, bet jos nepaliko žymesnių pėdsakų. III tūkst. pr. Kr. pabaigoje, II pradžioje prasidėjo svarbūs etniniai pasikeitimai, pokyčiai ūkyje. Čia atėjo gyvulininkyste ir žemdirbyste besiverčiantys
Aukštaitijos herbas rytinę ir vakarinę. Rytinė dalis – tai Šventosios baseinas ir į rytus bei šiaurės rytus nuo jo. Tai visų vieningai laikoma tipiškiausia aukštaičių etninė teritorija. Ji užima šiuos dabartinius rajonus: Rokiškio, Zarasų, Kupiškio, Anykščių, Utenos, Ukmergės, Molėtų, Ignalinos bei Švenčionių ir Vilniaus rajono šiaurinis pakraštys. Vakarinė dalis – tai Nevėžio upės baseinas, taigi vidurio Lietuva, istorinio Žemaičių krašto branduolys, dėl to žemaičiai linkę savintis šią teritoriją. Šį plotą sudaro Joniškio, Pakruojo, Radviliškio, Kėdainių, Panevėžio, Pasvalio, Biržų rajonai ištisai, Šiaulių, Raseinių, Jurbarko rajonų rytinės pusės ir Kauno rajono šiaurinė pusė. Griežtai pripažinti kad jie visi aukštaičiai, problemiška. Šiaulių, Raseinių rajonai patyrę stiprią žemaičių etnokultūrinę įtaką, o Kauno, Jurbarko – suvalkiečių. Kaip atsirado Aukštaitija? Poledyniniame periode (6800–5600 m. pr. Kr.) klimatas smarkiai atšilo, keitėsi augalų ir gyvūnų pasaulis. Žmogui gyventi pasidarė tinkamesnės sąlygos. Iš pietų atkeliavo didesni žmonių būriai ir įsikūrė laikinose buveinėse, stovyklaudami prie upių, miškų ir ežerų. Pavieniai ir atsitiktiniai radiniai rodo, kad šioje teritorijoje žmonių gyventa jau IX–VIII tūkst. pr. Kr. Šiaurinėje dalyje prie Kretuono ežero tyrinėtose Narvos kultūros gyvenvietėse rasta ne tik smailiadugnių puodų šukių, bet kaulinių bei titnaginių įrankių, tinklų plūdžių iš medžio žievės, taip pat įvairių medinių dirbinių. Kirdeikių apylinkėse randama III tūkst. pr. Kr. gyventojų pėdsakų. Rastieji žmonių kaulai rodo čia gyvenus europidus. Gausus ir įvairus maistas leido žmonėms gyventi vienoje vietoje šimtmečius. Jų buitis tapo patogesnė, o inventorius – įvairesnis. Vėlesni archeologiniai duomenys liudija Narvos ir Nemuno kultūras buvus giminingas. Todėl spėjama, kad čia gyvenę galėjo kalbėtis artimomis šnektomis (tarmėmis). Vėliau šiomis vietomis keliavo
indoeuropiečiai – Virvelinės keramikos kultūros žmonės. Per keletą šimtmečių ši kultūra susiliejo su Narvos ir Nemuno kultūromis ir sudarė prabaltus. Nuo bronzos amžiaus prabaltų gyventa teritorija pradeda išsiskirti savitais materialinės kultūros bruožais, mirusiųjų laidojimo papročiais – plito pilkapiai su akmenų vainikais (tokį galite apžiūrėti Aukštaitijos NP ekspozicijoje). Geležies amžiaus pradžioje klimatas gerokai atvėso, pasidarė drėgnesnis, gausiai paplito mišrūs ir spygliuočių miškai, gyvulininkystė tapo dar labiau priklausoma nuo žemdirbystės, nes pailgėjus žiemoms reikėjo daugiau pašaro. Žmonės darėsi sėslesni. Gyvulininkystė, žemdirbystė pradėjo teikti didžiąją dalį maisto. Medžioklė, žvejyba liko šalutiniai verslai. Lingvistų nuomone, apie I tūkst. pr. Kr. pirmąją pusę ir vidurį baltų prokalbė suskilo į kelias tarmes, kalbas. Baltų-aisčių gyventame plote susidarė kelios giminingos kultūrinės sritys. I m. e. tūkstantmetis yra žymių ūkinių ir socialinių pasikeitimų laikmetis: iro pirmykštė bendruomenė, vyko genčių persigrupavimas, susidarė pirmosios genčių sąjungos. Tuo metu vyko ir visuomenės organizacijos formų transformavimasis. Šiuo laikotarpiu yra apčiuopiamas nomadinės ir matriarchalinės visuomenės organizacijos formų susikryžiavimas. Iš vienos pusės praduose ryškėjo nomadiniai arba klajokliniai pėdsakai, kur tėvo persvara yra ryški, palikimas pereina sūnui, pagrindinis maistas yra pienas ir mėsa (nes jiems nebūdingas žemės darbas). Jie pasižymi karingumu, užmojais kurti dideles valstybes. Iš kitos pusės iškyla matriarchalinės visuomenės vertybės – visame buvime žymi moters persvara, nors ji pati tiesiogiai gyvenimui nevadovauja, monogamija yra vienintelė šeimyninio gyvenimo forma. Tokį visuomenės gyvenimo organizavimo būdą reikia sieti su žemdirbystės užuomazgomis, kurią moteris pradėjo ir išvystė. Šios visuomenės žmonės nemėgsta
5
Utenos apskrities žinios
puldinėti, yra lengvai užkariaujami, tačiau sunkiai išnaikinami dėl savo prisirišimo prie žemės ir įpročių. Visos baltų gentys iš senų senovės buvo gamtameldiškos, išlaikė daug archajiškų bruožų, tad senovės tyrinėtojai lietuvių religijai, kaip ir kalbai (artimai sanskritui) skiria didelę reikšmę. Iki šių dienų išlikusi liaudies meno simbolika, folkloras, papročiai suteikia galimybę daugiau apie tai sužinoti. Religija reiškėsi ne antropomorfiškų stabų garbinimu, bet nuo gamtos neatitrūkusių objektų ir reiškinių sudvasinimu. Žmogus jautė savo priklausomybę nuo gamtos, todėl nebuvo daromos griežtos ribos tarp žmogaus, gyvūnijos, augmenijos ir judančių dangaus kūnų. Žmogus buvo įsisąmoninęs, jog jis apčiuopia paslaptingai alsuojančią gyvybės jėgą – nuo jos priklausė dangaus kūnų sukimasis, visoks gyvių augimas (tarp jų ir žmogaus) bei keitimasis (gimimas, mirimas, atgimimas). Šventais buvo laikomi kai kurie medžiai, ugnis. Tuomet manyta, kad gyvybės jėga atsinaujina dėl dviejų polių sąveikos. Perkūnas skatino ir vaisino Žemės polių, Žemyna (Žemė) gimdė gyvybę ir dėl to buvo šventa. Vėliau Perkūno ir Žemynos polių kultas ypatingai išryškėjo (kai lygias teises įgijo matriarchatas ir patriarchatas). Tradicines apeigas atlikdavo seniūnas arba šeimos galva. Nesant išvystytos žynių hierarchijos, nebuvo griežtos tikėjimų reglamentacijos. Apeigos vykdavo šventose, neliečiamose vietose – iki mūsų dienų jos atėjo vietovardžių pavadinimais, kurių šaknis yra „alk“ arba „švent“, pvz., Alkakalnis, Alkupis, Alkmiškis, Šventupis, Šventežeris. Gyvenamieji ir ūkiniai pastatai iki I tūkstantmečio paskutinio ketvirčio buvo stulpinės konstrukcijos, vėliau ėmė plisti ir suręsti pastatai. Ėmė formuotis gimininė-teritorinė bendruomenė: genčių sąjungos. V–VI a. genčių sąjungą sudarė kelios giminingos gentys, o atskira gentis liko teritoriniu vienetu – žeme (teritorija jungianti didelę ar kelias mažas lauko bendruomenes ir keletą kaimų). Taip burtis skatino susirėmimai su artimesnėmis ir tolimesnėmis gentimis, kiti išorės priešai. VI– VII a. baigė skilti rytų baltų prokalbė, susidarė tarmės. IX–XIV a. rašytiniuose šaltiniuose jau minimos atskiros gentys. Spėjama, kad aprašomoje teritorijoje apie X a. buvo Nalšia, Sėliai, Deltuva. Tai galima atsekti paanalizavus vietovardžius. Nemuno aukštupio-vidurupio dešinysis kraštas ir beveik ištisai Neries baseinas su Šventąja sudarė Aukštaičių žemės pagrindą (Aukštaičiai atsikovojo Padauguvio Sėlą). Šias žemes jau nuo XI a. rusų metraščiai vadina „Litva“. 1009 m. Kvedlinburgo analuose pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas. Kronikininkui Dusburgui taip pat pažįstami aukštaičiai „Austechia“, 1322 m. minimi LDK kunigaikščio
Nr. 2 Gedimino sutartyje su Livonija, buvo grynai geografinis žemės pavadinimas. XI–XII a. iš esmės pasikeitė baltų genčių aplinka – susiformavo feodalinė Rusia ir Lenkijos valstybė. Tai turėjo daug įtakos genčių visuomeninių santykių raidai. Lietuvių tautos branduolį sudarė aukštaičių genčių sąjunga (politiniai įvykiai vėliau privertė prisijungti kitas gentis, žemaičius). Šį laikotarpį teritorijoje įamžina Rėkučių gynybinis pylimas ir kelias (archeologo dr. A. Girininko teigimu, gynybinio pylimo liekanos rudenėjant iš lėktuvo matomos nuo Reškutėnų (Švenčionių r.) iki Tauragnų (Utenos r.). 1065 m. rusų kronikose minimi su šia vieta susiję įvykiai. Dokumentuose kalbama apie rusų ir Nalšios žemės lietuvių kovas prie Breslaujos ir Polocko. Kelias jungė vakarų ir centrinę Euro-
tautybės susidarymo branduoliu. 1251m. Mindaugas sutiko apkrikštyti Lietuvą ir suvienyti ją bažnyčios valdžiai, buvo karūnuotas ir pripažintas Lietuvos karaliumi. Švenčionyse buvo Mindaugų dvaras. Žmonių gyvenimui įtakos turėjo ir reljefas – takoskyriniai gūbriai. Jie kliudė „keistis“ informacija, keliauti. Todėl kiekvienoje gūbrio pusėje jis, dažniausiai, vystėsi savaip. Šiuos skirtumus ypač gerai parodo archeologiniai žemėlapiai (skiriasi net laidojimo būdai). Aukštaičių takoskyra taip pat yra buvusi riba: dauguma piliakalnių yra jos vakariniame šlaite. Šias prielaidas patvirtina ir tarmių žemėlapiai. Aukštaičių aukštuma atskiria dzūkuojančius. Skiriasi ir tautosaka, ir liaudies dailės tradicijos: spalvingesni audiniai, įvairesnė medžio drožyba, kitoks kulinarinis palikimas.
Baltų gentys XII a. pą su rytų Europa, ėjo per Vilnių, dabartinę Pabradę-brastą, Vidžius, Drūkšių pilį, Daugpilį į Rygą, o kita šio kelio atšaka nuo Drūkšių suko į Breslaują ir toliau į rytus – Polocką, Smolenską, Maskvą. Trečia atšaka ėjo į šiaurę – Pskovą ir Didįjį Naugarduką. Čia vykę įvykiai vėliau turėjo įtakos visai Lietuvos valstybei. Į turtėjančias aukštaičių žemes pradėjo veržtis krikščioniškų šalių feodalai. Kronikose atsirado daugiau žinių apie mūsų kraštą. Jose minima daug vietų per kurias žygiavo kalavijuočiai. Žemių kunigaikščiai (spėjama, kad tai buvę žyniai) savo pilyse laikė kariuomenės būrius apsiginti, tarpusavio karams, dalyvaudavo ir jungtiniuose žygiuose. Volynės metraštis 1219 m. pasakoja apie pirmą bandymą siekti jų santarvės. Šiame dokumente tarp vyresnių minimas Mindaugas, pasakojama, kad jis išžudė savo varžovus. 1236 m. jau minima „Mindaugo Lietuva“. Lietuvos vardą gavo kraštas, kuriame aisčių-baltų genties žmonės patys save ar kiti juos vadino lietuviais. Dabartinė Aukštaitija, keičiantis žemių riboms ir jų valdytojams, tapo lietuvių gyvenamųjų vietų jungimosi centru ir tuo pačiu
Gyvybingas praeities tradicijų aidas – regiono liaudies medicinoje. Lietuva nedidelė, bet atskirų regionų tradicijos labai skiriasi. Tai palietė ir liaudies mediciną. Pietvakarių Lietuvoje, Sūduvoje, liaudies medicinos tradicijų jau beveik neberandame, nes šios srities gyventojus labiausiai naikino kryžiuočiai, o vėliau čia gyventi atsikėlė įvairių kitų Lietuvos vietovių žmonės. Žemaitijoje gimė žinomas vienuolis vaistininkas Jurgis Pabrėža. Jo raštuose randama daug senųjų gydymo metodų. Vilniaus apylinkėms bei pietinei Lietuvos daliai didelę įtaką darė lenkų dvarininkai. Šiaurės rytų Lietuvos regionas įvairus savo landšaftu ir dirvomis. Čia auga didelė augalų įvairovė. Augalai – dažniausiai vartojama vaistinė žaliava liaudies medicinoje. Gamtinės šio krašto savybės padėjo išsaugoti krašto liaudies medicinos tradicijas. Šiose žemėse likusi informacija geba atstovauti visai lietuvių liaudies medicinai. Ypatingai įdomi teritorija yra Šiaurės rytų Lietuvoje tarp Salako ir Ignalinos. Čia, tamsiose pelkėse gyveno pasakų laumės, o visi pasakojimai rodo, kad jos buvo ugrofinų kilmės.
6
Utenos apskrities žinios
2015 m. balandžio 23 d., ketvirtadienis Nr. 44 (2649)
utenos krašto alchemija
Paskutiniai archeologų tyrinėjimai pasakoja, kad čia ilgiausiai išsilaikė ir Narvos kultūra. Šitoks istorinis margumynas, pasipriešinimas krikščionybei ir lėmė tai, kad šiame regione geriausiai išsaugotas liaudies medicinos palikimas. Liaudies medicinos egzistavimą lemia klimatinės ir buitinės sąlygos, o priemones – natūralūs gamtos produktai. Vietovėse, kur gausu iškasenų, medicina naudoja mineralus ar ryškius akmenis, vandeningose vietovėse – žuvis ir visokią vandenų augaliją. Gyventojai prisirišę ne tik prie savojo krašto, bet ir prie įvairių senovinių tradicijų. Šias tradicijas jie gerbia ir sąmoningai saugo. Čia nuoširdžiai tikima „Ką blogam pasakyt, verčiau suvisam nepersakyt“. Šiaurinėje regiono dalyje sveikatą grąžindavo kreipdamiesi į žaltį-gyvatę, o pietinėje dalyje didžiausią galią turėjo saulė ir kiti dangaus šviesuliai. Įdomiai
asmuo, kuriam privaloma palaikyti gerus kaimyninius santykius ne tik su sau lygiais, bet ir su visa tiek gyva, tiek negyva aplinka. Visa gamta liaudies medicinos požiūriu buvo gyva, visi gyvenantys gamtoje – žvėrys, paukščiai, akmenys ir t. t., o taip pat žmogus – atsakingi už save. Liaudies medicinos dėsniai teigia, kad iš gamtos reikia imti tik būtinus kiekius ir būtinais atvejais, pvz., žuvį medicininiams tikslams galima gaudyti šventuose vandenyse (ež. Šventas, upė Šventoji) tik nuo saulės patekėjimo iki laidos. Tinklų palikti nakčiai negalima. Tokie draudimai buvo taikomi ir žuvų migracijos keliuose. Esama skirtumų ir perteikiant liaudies medicinos žinias. Šiaurinėje dalyje visada vyravo motinos linija, pirmenybė buvo teikiama jauniausiai dukrai ar jos vaikams – tik kraujo užžadėjimas perduodamas tėvo linija ir pirmenybė teikiama
Lietuvos etnografiniai regionai pasiskirstė ir požiūris į žolynų gydomąją bei mistinę galią. Keista, bet tai priklausė nuo Vilniaus krašto demarkacinės linijos. Šiaurinėje dalyje vaistažolės liko tradiciniu neprekiniu objektu, o pietinėje, ypač dėl Švenčionių vaistažolių perdirbimo fabriko įtakos – vaistažolės tapo tokiomis pat prekėmis, kaip uogos ir grybai. Liaudies medicina naudoja ir psichoterapines priemones: užkalbėjimus, apžavėjimus. Tik iš pirmo žvilgsnio jie atrodo beprasmiai. Visa aplinka paruošiama taip, kad ligonis paklūsta gydančiam. Ligoniui įteigiama ne tik tai, kad jis turi galimybę pasveikti, bet ir būtinybė dėl to aktyviai kovoti. O tai jau savotiška savitaigos treniruotė. Patys užkalbėjimų tekstai taip pat turi paslėptos informacijos ir tik itin retais atvejais tai iššifruojama. Žodinė liaudies medicinos dalis vertinama labiau nei materialioji. Jos žinovu laikomas tik tas, kuris moka suderinti gydymą su žodinėmis formulėmis. Tiek žadėjimai, tiek užbūrimai iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg magiški veiksmai, bet pasigilinus išaiškėja, kad tai juridinės formuluotės, reglamentuojančios žmogaus santykį su gamta. Tose formuluotėse žmogus pateikiamas ne kaip valdovas ir ne kaip stichijų vergas, bet kaip
vyriausiajam sūnui. Pietinėje dalyje motinos linija perduodamos tik „moteriškos“ liaudies medicinos žinios ir pirmenybė dažnai teikiama vyriausiajai dukrai, bendrosios, o ypač užkalbėjimai nuo gyvatės kirtimo, perduodami tėvo linija, bet dažniausiai jauniausiam sūnui. Liaudies magija, medicina „padailinama“ bažnytiniais priedais: žegnojimusi, poteriais, žodeliu „amen“ ir panašiai. Tačiau krikščionybės kevalas gana plonas, lengvai atskiriamas ir pačiam žadėjimo turiniui dažnai neturi įtakos. Maždaug prieš aštuoniasdešimt metų buvo kalbama ši maldelė jaunam mėnuliui: „Tau pilną ratą, man sveikatą, nuo prietelių meilę, o nuo ponų dalią“. Kai kuriuos užkalbėjimus dar mielai paviešina Vyžių moterys, dažnai gentinėje šeimoje ši liaudies magija dar turi itin gyvas šaknis. Pagrindinė žaliava liaudies medicinoje – augalai (daugiau nei 75 %), taip pat naudojama apie 500 (15 %) gyvulinės ir apie 100 (4 %) mineralinės kilmės produktų. Viena iš krašto liaudies medicinos taisyklių skelbia, kad nėra nevaistinių augalų, reikia tik išsiaiškinti jų paskirtį. Kai kalbame apie augalus, turime omenyje ir grybus, ir kerpes, ir samanas. Naudojami beveik visi čia randami minera-
linės kilmės produktai: kreida, kalkės, smėlis, skalda, molis, durpės, šaltinių vanduo. Kad žiniuoniai gerai išmanė mediciną liudija ir tai, kaip sumaniai jie dozuodavo vaistus. Dozavimo požiūriu liaudies medicinos metodai panašūs į homeopatijos. Liaudies medicina turtinga ir fizioterapijos priemonėmis. Labai įvairūs masažai: nuo lengvo paplekšnojimo iki daužymo kumščiu. Ir dar – masažas daromas ne tik ranka, bet ir įvairiais daiktais: belemnitais (laumės pirštais), šiurkščiais akmenimis, mediniais pagaliukais, supintais ar surištais plaukais, specialiai apdirbtais kaulais, įvairiai surištais mazgais. Masažas gali būti sausas ar su vandeniu, riebalais ar kitais skysčiais, šaltyje, karštyje ar kitais variantais. Ne mažiau įvairus ir vanojimas: pagal jėgą ir dažnumą, smūgių kryptį, vantų žaliavą. Kai kuriuos vanojimo būdus galima laikyti savotiškais akupunktūros ar injekcijos hibridais: skaudama vieta plakama vanta, kol atsiranda daug mažų dūrių, o po to įtrinama reikiamu ekstraktu ar tepalu. Vanojimas galimas karštu arba šaltu garu periodiškai apsipilant vandeniu. Pietvakarių Lietuvos gyventojai (Sūduva, Suvalkija) nežinojo pirčių ir panašaus pobūdžio procedūros ten nebuvo žinomos. Net ir pirties procedūrų tradicijų Aukštaitijoje yra daugiau nei kur kitur Lietuvoje. Liaudies medicina žino ne tik apie vanojimą, bet ir šutinimą, aplikacijas, pilnas ir dalines vonias, įvairias sauso karščio formas (karštas smėlis, smulkios sėklos ir t. t.). Liaudies medicina užtektinai gerai žino prideginimo ir išdeginimo (pvz. karpų) metodus. Fizioterapijai, nors dažnai pereinančiai į emocioterapiją, priskiriami ir atskiri kvėpavimo pratimai. Dainos, žaidimai su besikeičiančiu ritmu skirti astminių ligų gydymui ir profilaktikai. Materialiajai liaudies medicinos pusei reiktų priskirti labai įvairius asmens higienos dalykus: pvz., plaukus šukuoti rekomendavo du kartus per parą – anksti ryte ir prieš miegą ir ne bet kaip, o trimis šepečiais: labai retu, tankesniu ir labai tankiu. Jie turėjo būti padaryti iš klevo ir gerai nupoliruoti. Ryte plaukus reikia pinti kietai, vakare – laisvai. Juos būtina plauti kartą per savaitę prisilaikant atitinkamos procedūros: plaukai sruogomis merkiami į šiltą šarmą arba beržo lapų nuovirą, po to greit ištraukiami, stipriai įtempiami ir paleidžiami. Tai kartojama tris kartus. Taip prižiūrint plaukus neatsiras nei vabalų, nei kaltūnų. „Kaltūno“ ligos pasitaikydavo itin retai, o jei būdavo, tai dažniausiai pas atitinkamus įžadus davusius žmones. Buvo reikalaujama pirtyje praustis nors kartą per savaitę, o darbymečiu po kiekvieno sunkesnio darbo: linarūtės, mėšlavežio ir kt. Aukštą higienos lygį rodo ir tai, kad sergančiam niežais nebuvo leidžiama miegoti toje pat lovoje su kitu
Projektą remia
žmogumi; sergančiam akių uždegimu neleisdavo naudotis tuo pačiu rankšluosčiu; besiskundžiantys pilvo skausmais nevalgydavo iš bendro dubens. Liaudies medicinos palikimas šioje žemėje moko mus protingai vartoti gamtos išteklius, padeda teisingai suvokti protėvių kultūrą ir padeda formuoti teisingą ekologinį mąstymą. Manau, kad daugelis Jūsų, skaitydami šią informaciją pamąstėte, kad kažkur jau esate tai girdėję. Iš tikro – labai panašius dalykus Jūs girdite reklaminėse laidose, pristatančiose modernius sveikatingumo centrus. Dabar ten gydo įvairiais žolių preparatais, aromatais, akmenimis, moliu ir kt. natūraliomis priemonėmis. Skaudu klausyti, kad visų šių dalykų specialistai tokio gydymo meno važiuoja mokytis į įvairiausius užsienius, o visa tai yra šalia: įvairių etnografinių ir botanikų ekspedicijų medžiagoje, kuri dūla archyvuose. Kodėl Aukštaitijoje taip sparčiai mažėja gyventojų? Tai ne šiandien prasidėjęs procesas. Vienas svarbiausių rodiklių, nustatančių nagrinėjamos teritorijos demografinį potencialą bei atsparumą įvairiems socialiniams – ekonominiams pokyčiams, yra gyventojų skaičiaus kaita. 1959 – 1995 m. bendras Respublikos kaimo gyventojų skaičius sumažėjo nuo 1670,8 tūkst. iki 1191,3 tūkst. arba 28,7 %. Tuo tarpu aštuoniuose Aukštaitijos rajonuose (Anykščių, Ignalinos, Kupiškio, Molėtų, Rokiškio, Švenčionių, Utenos, Zarasų rajonai) – nuo 263,4 tūkst. iki 146,1 tūkst. arba 44,5 %. Aukštaitijoje gyventojų mažėjo 1,6 karto greitesniais tempais nei visoje respublikoje ir net dvigubai greičiau nei kai kuriuose Žemaitijos ar Suvalkijos etnografinių sričių rajonuose. Ypatingai spartūs gyventojų mažėjimo tempai buvo 1979 – 1989 metais, kai gyventojų sumažėjo 19,3 %. Gyventojų skaičiaus mažėjimas 1959 – 1995 m. teritoriniu požiūriu čia buvo labai nevienodas. Lėčiausi gyventojų mažėjimo tempai buvo kaimo vietovėse, esančiose prie miestų ir miestelių, turinčių didžiausią socialinį – ekonominį potencialą ir stipriausią įtaką aplinkinėms teritorijoms. Gyventojų skaičiaus kaitos dėsningumus nulemia natūralaus ir migracinio gyventojų judėjimo ypatumai, o taip pat gyventojų amžius. Šie rodikliai taip pat labai išsiskyrė Aukštaitijos regione iš kitų Respublikos regionų. Būtent šioje teritorijoje anksčiausiai Lietuvoje prasidėjo kaimo gyventojų mažėjimo procesas. 1970 m., kai natūralus prieaugis Lietuvoje buvo teigiamas ir sudarė 5,2 %, keturiuose rajonuose: Anykščių, Ignalinos, Rokiškio ir Zarasų – kaimo gyventojų jau daugiau mirdavo nei gimdavo. Nuo šio laikotarpio regione yra pats didžiausias neigiamas natūralusis prieaugis, atskirais metais sudarydamas net 5 – 9 %. Aukštaitijos regione šis ro-
diklis net 4 – 6 kartus viršydavo Respublikos vidurkį, kuris buvo neigiamas 1978–1985 m., o vėliau iki 1990 m. vėl kitų regionų kaimuose nežymiai daugiau žmonių gimdavo nei mirdavo. Šeimose gimdavo vis mažiau vaikų, gyventojai senėjo, vidutinis šeimos dydis buvo vienas mažiausių Respublikoje. Labai sparčiam gyventojų skaičiaus mažėjimui didelės įtakos turėjo migracinis judėjimas. Aukštaitijos kaimai ilgą laiką buvo tas „aruodas”, kuris aprūpindavo gyventojais didesnius miestus. Kaip tik šiame regione anksčiausiai prasidėjo ir intensyviausiai vyko gyventojų migracija į sparčiai augančius Vilniaus, Panevėžio, Utenos miestus. 1960–1970 m. neigiamas migracijos rodiklis iš kaimo vietovės čia siekė 15 – 20 % ir buvo didesnis nei Respublikos vidurkis. Buvo pradėta statyti Ignalinos AE, kūrėsi naujas miestas. Tai taip pat „patuštino“ Aukštaitijos kaimus. Vėliau migracija sumažėjo, bet 1985 –1990 m. Aukštaitijoje, dėl prastų ūkininkavimo sąlygų, nerentabilaus žemės ūkio, miestietiškų gyvenimo vertybių prioriteto, 1000 gyventojų išvykdavo apie 12 žmonių daugiau nei atvykdavo. Demografiškai sena gyventojų amžiaus struktūra, nedidelis vaikų ir jaunimo procentas aiškiai parodo, kad migracijoje kaimas – miestas daugiausiai dalyvavo jaunesnio ir darbingo amžiaus žmonės. Jie važiuodavo į miestus mokytis ir dirbti. 1989 m. migracija iš regiono sustojo ir prasidėjo naujos tendencijos, būdingos visai Lietuvai. Atsirado naujovė, pasireiškianti žmonių grįžimu iš miestų į kaimo vietovę. Tai buvo laikinas reiškinys, bet reiktų atminti, kad labai daug kas čia priklauso nuo bendros valstybės politikos, teikiamos paramos. Po nepriklausomybės atkūrimo demografiniai procesai šalyje kito, bet jie labai mažai pasikeitė Aukštaitijoje. Čia gyventojų mažėjimo procesas tęsėsi ir toliau, tik mažesniais tempais. Jei ateityje iš pagrindų nesikeis migracijos kryptys: į Šiaurės ir Rytų Lietuvos kaimus nevyks jauni žmonės, šios teritorijos demografiniu požiūriu gali laukti labai liūdna ateitis. Tai, savo ruožtu, gali neišvengiamai turėti įtakos visoms kitoms gyvenimo sritims: socialinėms, kultūrinėms, ekonominėms, gamtosauginėms, politinėms, o taip pat ir rekreacinėms bei turistinėms ir kt. Pragaištinga emigracija siekiant pagerinti gyvenimo sąlygas į užsienio šalis būdinga visiems Lietuvos regionams. Procesai labai spartūs, todėl sunku prognozuoti jų baigtį. Na, ir baigiant reiktų visuomenei pateikti įdomų pastebėjimą – saugomose teritorijose žmonės gyvena ilgiau! O jų regione tikrai labai daug. Paruošė Dalia Savickaitė