2015 m. balandžio 23 d., ketvirtadienis Nr. 44 (2649)
Protakos Utenos regionas
Etnografiniai aukštaičiai užima plotą, esantį į rytus nuo Dubysos, į šiaurę – nuo Nemuno ir Neries upių. Šiame plote etnografai išskiria dvi dalis:
finougrų gentys, bet jos nepaliko žymesnių pėdsakų. III tūkst. pr. Kr. pabaigoje, II pradžioje prasidėjo svarbūs etniniai pasikeitimai, pokyčiai ūkyje. Čia atėjo gyvulininkyste ir žemdirbyste besiverčiantys
Aukštaitijos herbas rytinę ir vakarinę. Rytinė dalis – tai Šventosios baseinas ir į rytus bei šiaurės rytus nuo jo. Tai visų vieningai laikoma tipiškiausia aukštaičių etninė teritorija. Ji užima šiuos dabartinius rajonus: Rokiškio, Zarasų, Kupiškio, Anykščių, Utenos, Ukmergės, Molėtų, Ignalinos bei Švenčionių ir Vilniaus rajono šiaurinis pakraštys. Vakarinė dalis – tai Nevėžio upės baseinas, taigi vidurio Lietuva, istorinio Žemaičių krašto branduolys, dėl to žemaičiai linkę savintis šią teritoriją. Šį plotą sudaro Joniškio, Pakruojo, Radviliškio, Kėdainių, Panevėžio, Pasvalio, Biržų rajonai ištisai, Šiaulių, Raseinių, Jurbarko rajonų rytinės pusės ir Kauno rajono šiaurinė pusė. Griežtai pripažinti kad jie visi aukštaičiai, problemiška. Šiaulių, Raseinių rajonai patyrę stiprią žemaičių etnokultūrinę įtaką, o Kauno, Jurbarko – suvalkiečių. Kaip atsirado Aukštaitija? Poledyniniame periode (6800–5600 m. pr. Kr.) klimatas smarkiai atšilo, keitėsi augalų ir gyvūnų pasaulis. Žmogui gyventi pasidarė tinkamesnės sąlygos. Iš pietų atkeliavo didesni žmonių būriai ir įsikūrė laikinose buveinėse, stovyklaudami prie upių, miškų ir ežerų. Pavieniai ir atsitiktiniai radiniai rodo, kad šioje teritorijoje žmonių gyventa jau IX–VIII tūkst. pr. Kr. Šiaurinėje dalyje prie Kretuono ežero tyrinėtose Narvos kultūros gyvenvietėse rasta ne tik smailiadugnių puodų šukių, bet kaulinių bei titnaginių įrankių, tinklų plūdžių iš medžio žievės, taip pat įvairių medinių dirbinių. Kirdeikių apylinkėse randama III tūkst. pr. Kr. gyventojų pėdsakų. Rastieji žmonių kaulai rodo čia gyvenus europidus. Gausus ir įvairus maistas leido žmonėms gyventi vienoje vietoje šimtmečius. Jų buitis tapo patogesnė, o inventorius – įvairesnis. Vėlesni archeologiniai duomenys liudija Narvos ir Nemuno kultūras buvus giminingas. Todėl spėjama, kad čia gyvenę galėjo kalbėtis artimomis šnektomis (tarmėmis). Vėliau šiomis vietomis keliavo
indoeuropiečiai – Virvelinės keramikos kultūros žmonės. Per keletą šimtmečių ši kultūra susiliejo su Narvos ir Nemuno kultūromis ir sudarė prabaltus. Nuo bronzos amžiaus prabaltų gyventa teritorija pradeda išsiskirti savitais materialinės kultūros bruožais, mirusiųjų laidojimo papročiais – plito pilkapiai su akmenų vainikais (tokį galite apžiūrėti Aukštaitijos NP ekspozicijoje). Geležies amžiaus pradžioje klimatas gerokai atvėso, pasidarė drėgnesnis, gausiai paplito mišrūs ir spygliuočių miškai, gyvulininkystė tapo dar labiau priklausoma nuo žemdirbystės, nes pailgėjus žiemoms reikėjo daugiau pašaro. Žmonės darėsi sėslesni. Gyvulininkystė, žemdirbystė pradėjo teikti didžiąją dalį maisto. Medžioklė, žvejyba liko šalutiniai verslai. Lingvistų nuomone, apie I tūkst. pr. Kr. pirmąją pusę ir vidurį baltų prokalbė suskilo į kelias tarmes, kalbas. Baltų-aisčių gyventame plote susidarė kelios giminingos kultūrinės sritys. I m. e. tūkstantmetis yra žymių ūkinių ir socialinių pasikeitimų laikmetis: iro pirmykštė bendruomenė, vyko genčių persigrupavimas, susidarė pirmosios genčių sąjungos. Tuo metu vyko ir visuomenės organizacijos formų transformavimasis. Šiuo laikotarpiu yra apčiuopiamas nomadinės ir matriarchalinės visuomenės organizacijos formų susikryžiavimas. Iš vienos pusės praduose ryškėjo nomadiniai arba klajokliniai pėdsakai, kur tėvo persvara yra ryški, palikimas pereina sūnui, pagrindinis maistas yra pienas ir mėsa (nes jiems nebūdingas žemės darbas). Jie pasižymi karingumu, užmojais kurti dideles valstybes. Iš kitos pusės iškyla matriarchalinės visuomenės vertybės – visame buvime žymi moters persvara, nors ji pati tiesiogiai gyvenimui nevadovauja, monogamija yra vienintelė šeimyninio gyvenimo forma. Tokį visuomenės gyvenimo organizavimo būdą reikia sieti su žemdirbystės užuomazgomis, kurią moteris pradėjo ir išvystė. Šios visuomenės žmonės nemėgsta
5
Utenos apskrities žinios
puldinėti, yra lengvai užkariaujami, tačiau sunkiai išnaikinami dėl savo prisirišimo prie žemės ir įpročių. Visos baltų gentys iš senų senovės buvo gamtameldiškos, išlaikė daug archajiškų bruožų, tad senovės tyrinėtojai lietuvių religijai, kaip ir kalbai (artimai sanskritui) skiria didelę reikšmę. Iki šių dienų išlikusi liaudies meno simbolika, folkloras, papročiai suteikia galimybę daugiau apie tai sužinoti. Religija reiškėsi ne antropomorfiškų stabų garbinimu, bet nuo gamtos neatitrūkusių objektų ir reiškinių sudvasinimu. Žmogus jautė savo priklausomybę nuo gamtos, todėl nebuvo daromos griežtos ribos tarp žmogaus, gyvūnijos, augmenijos ir judančių dangaus kūnų. Žmogus buvo įsisąmoninęs, jog jis apčiuopia paslaptingai alsuojančią gyvybės jėgą – nuo jos priklausė dangaus kūnų sukimasis, visoks gyvių augimas (tarp jų ir žmogaus) bei keitimasis (gimimas, mirimas, atgimimas). Šventais buvo laikomi kai kurie medžiai, ugnis. Tuomet manyta, kad gyvybės jėga atsinaujina dėl dviejų polių sąveikos. Perkūnas skatino ir vaisino Žemės polių, Žemyna (Žemė) gimdė gyvybę ir dėl to buvo šventa. Vėliau Perkūno ir Žemynos polių kultas ypatingai išryškėjo (kai lygias teises įgijo matriarchatas ir patriarchatas). Tradicines apeigas atlikdavo seniūnas arba šeimos galva. Nesant išvystytos žynių hierarchijos, nebuvo griežtos tikėjimų reglamentacijos. Apeigos vykdavo šventose, neliečiamose vietose – iki mūsų dienų jos atėjo vietovardžių pavadinimais, kurių šaknis yra „alk“ arba „švent“, pvz., Alkakalnis, Alkupis, Alkmiškis, Šventupis, Šventežeris. Gyvenamieji ir ūkiniai pastatai iki I tūkstantmečio paskutinio ketvirčio buvo stulpinės konstrukcijos, vėliau ėmė plisti ir suręsti pastatai. Ėmė formuotis gimininė-teritorinė bendruomenė: genčių sąjungos. V–VI a. genčių sąjungą sudarė kelios giminingos gentys, o atskira gentis liko teritoriniu vienetu – žeme (teritorija jungianti didelę ar kelias mažas lauko bendruomenes ir keletą kaimų). Taip burtis skatino susirėmimai su artimesnėmis ir tolimesnėmis gentimis, kiti išorės priešai. VI– VII a. baigė skilti rytų baltų prokalbė, susidarė tarmės. IX–XIV a. rašytiniuose šaltiniuose jau minimos atskiros gentys. Spėjama, kad aprašomoje teritorijoje apie X a. buvo Nalšia, Sėliai, Deltuva. Tai galima atsekti paanalizavus vietovardžius. Nemuno aukštupio-vidurupio dešinysis kraštas ir beveik ištisai Neries baseinas su Šventąja sudarė Aukštaičių žemės pagrindą (Aukštaičiai atsikovojo Padauguvio Sėlą). Šias žemes jau nuo XI a. rusų metraščiai vadina „Litva“. 1009 m. Kvedlinburgo analuose pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas. Kronikininkui Dusburgui taip pat pažįstami aukštaičiai „Austechia“, 1322 m. minimi LDK kunigaikščio
Nr. 2 Gedimino sutartyje su Livonija, buvo grynai geografinis žemės pavadinimas. XI–XII a. iš esmės pasikeitė baltų genčių aplinka – susiformavo feodalinė Rusia ir Lenkijos valstybė. Tai turėjo daug įtakos genčių visuomeninių santykių raidai. Lietuvių tautos branduolį sudarė aukštaičių genčių sąjunga (politiniai įvykiai vėliau privertė prisijungti kitas gentis, žemaičius). Šį laikotarpį teritorijoje įamžina Rėkučių gynybinis pylimas ir kelias (archeologo dr. A. Girininko teigimu, gynybinio pylimo liekanos rudenėjant iš lėktuvo matomos nuo Reškutėnų (Švenčionių r.) iki Tauragnų (Utenos r.). 1065 m. rusų kronikose minimi su šia vieta susiję įvykiai. Dokumentuose kalbama apie rusų ir Nalšios žemės lietuvių kovas prie Breslaujos ir Polocko. Kelias jungė vakarų ir centrinę Euro-
tautybės susidarymo branduoliu. 1251m. Mindaugas sutiko apkrikštyti Lietuvą ir suvienyti ją bažnyčios valdžiai, buvo karūnuotas ir pripažintas Lietuvos karaliumi. Švenčionyse buvo Mindaugų dvaras. Žmonių gyvenimui įtakos turėjo ir reljefas – takoskyriniai gūbriai. Jie kliudė „keistis“ informacija, keliauti. Todėl kiekvienoje gūbrio pusėje jis, dažniausiai, vystėsi savaip. Šiuos skirtumus ypač gerai parodo archeologiniai žemėlapiai (skiriasi net laidojimo būdai). Aukštaičių takoskyra taip pat yra buvusi riba: dauguma piliakalnių yra jos vakariniame šlaite. Šias prielaidas patvirtina ir tarmių žemėlapiai. Aukštaičių aukštuma atskiria dzūkuojančius. Skiriasi ir tautosaka, ir liaudies dailės tradicijos: spalvingesni audiniai, įvairesnė medžio drožyba, kitoks kulinarinis palikimas.
Baltų gentys XII a. pą su rytų Europa, ėjo per Vilnių, dabartinę Pabradę-brastą, Vidžius, Drūkšių pilį, Daugpilį į Rygą, o kita šio kelio atšaka nuo Drūkšių suko į Breslaują ir toliau į rytus – Polocką, Smolenską, Maskvą. Trečia atšaka ėjo į šiaurę – Pskovą ir Didįjį Naugarduką. Čia vykę įvykiai vėliau turėjo įtakos visai Lietuvos valstybei. Į turtėjančias aukštaičių žemes pradėjo veržtis krikščioniškų šalių feodalai. Kronikose atsirado daugiau žinių apie mūsų kraštą. Jose minima daug vietų per kurias žygiavo kalavijuočiai. Žemių kunigaikščiai (spėjama, kad tai buvę žyniai) savo pilyse laikė kariuomenės būrius apsiginti, tarpusavio karams, dalyvaudavo ir jungtiniuose žygiuose. Volynės metraštis 1219 m. pasakoja apie pirmą bandymą siekti jų santarvės. Šiame dokumente tarp vyresnių minimas Mindaugas, pasakojama, kad jis išžudė savo varžovus. 1236 m. jau minima „Mindaugo Lietuva“. Lietuvos vardą gavo kraštas, kuriame aisčių-baltų genties žmonės patys save ar kiti juos vadino lietuviais. Dabartinė Aukštaitija, keičiantis žemių riboms ir jų valdytojams, tapo lietuvių gyvenamųjų vietų jungimosi centru ir tuo pačiu
Gyvybingas praeities tradicijų aidas – regiono liaudies medicinoje. Lietuva nedidelė, bet atskirų regionų tradicijos labai skiriasi. Tai palietė ir liaudies mediciną. Pietvakarių Lietuvoje, Sūduvoje, liaudies medicinos tradicijų jau beveik neberandame, nes šios srities gyventojus labiausiai naikino kryžiuočiai, o vėliau čia gyventi atsikėlė įvairių kitų Lietuvos vietovių žmonės. Žemaitijoje gimė žinomas vienuolis vaistininkas Jurgis Pabrėža. Jo raštuose randama daug senųjų gydymo metodų. Vilniaus apylinkėms bei pietinei Lietuvos daliai didelę įtaką darė lenkų dvarininkai. Šiaurės rytų Lietuvos regionas įvairus savo landšaftu ir dirvomis. Čia auga didelė augalų įvairovė. Augalai – dažniausiai vartojama vaistinė žaliava liaudies medicinoje. Gamtinės šio krašto savybės padėjo išsaugoti krašto liaudies medicinos tradicijas. Šiose žemėse likusi informacija geba atstovauti visai lietuvių liaudies medicinai. Ypatingai įdomi teritorija yra Šiaurės rytų Lietuvoje tarp Salako ir Ignalinos. Čia, tamsiose pelkėse gyveno pasakų laumės, o visi pasakojimai rodo, kad jos buvo ugrofinų kilmės.