2015 m. balandžio 16 d., ketvirtadienis Nr. 41 (2646)
5
Utenos apskrities žinios
Protakos
Kultūra yra ne tik meno reiškiniai, kalba, istorija, tradicijos ar bendruomeniškumo įpročiai. Kultūra yra žmoniškąją būtybę visaapimanti aplinka. Ji būtina šiandien, dabar, kasdien kaip oras, kaip vanduo, kaip esminė gyvasties injekcija. Kultūros kūrimo, vartojimo, žmogaus ugdymo neatidėsi rytojui, vėlesniam ir geres-
Nr. 1
Sveiki, ištikimieji „Protakų“ priedo skaitytojai ir visi, kam nesvetimos kultūros problemos. Labai simboliška, kad tuomet, kai gūdžiausiuose Aukštaitijos eglynuose ištirpo sniegas, o ežerus sukaustęs ledas visiškai atleido savo gniaužtus, kai protakos, jungiančios ežerus, prisipildė tirpsmo vandens ir iš jų tyškantys purslai pasidabino visomis vaivorykštės spalvomis, į Jūsų namus vėl belsis laikraščio „Utenos apskrities žinios“ priedas „Protakos“. Jis Jus aplankys kiekvieną ketvirtadienį. Kultūros darbuotojai rubrikoje „Kultūrininkų gildija“ ras informacijos specifiniais savo veiklos
klausimais, o rubrikoje „Utenos krašto alchemija“ galėsite skaityti apie įstabius praeities ir dabarties kultūros reiškinius šioje teritorijoje. Projekto vykdytojai tikisi, kad tai bus puiki pagalbinė priemonė burti regione dirbančių kultūrininkų bendruomenę, mažiems ir dideliems sudaryti galimybę daugiau sužinoti apie šio regiono kūrėjus, renginius ir lankytinus objektus. Šiemet Lietuvos vadovai metus skyrė Lietuvos etninių regionų metams. Tuo siekiama pabrėžti etnografinių regionų istorinio ir kultūrinio savitumo išsaugojimo reikšmę ir formuoti palankią visuomenės nuomonę dėl šių regionų
išsaugojimo. Lietuvoje šiuo metu yra pripažinti 5 etniniai regionai: Aukštaitijos, Dzūkijos, Klaipėdos krašto, Suvalkijos, Žemaitijos. LR Seimas, atliepdamas UNESCO iniciatyvai, šiuos metus siūlo minėti ir kaip Mykolo Kleopo Oginskio 250-čio. Kultūros žmonių pasauliui labai svarbi šiemet minima Mikalojaus Daukšos „Postilės“ išleidimo 420-ųjų metinių data, o prisiminti praėjusius – K. Donelaičiui skirtus metus – skatins šiemet minimos jo 235 mirties metinės. 2015 m. minimos 755-osios Durbės, 605 – Žalgirio, 580 – Pabaisko (Ukmergės), 410 – Salaspilio mūšių metinės.
niam laikui, tada kai pagerės ekonomika, pakils BVP ar minimalus darbo užmokestis. Jei tik stabtelėsime, jei tik užsimiršime, jei tik atidėsime – turėsime jokiais pinigais nepataisomą situaciją. Kultūra mus skatina meilei, gyvenimui, gyvybiškumui, norų ir poreikių kokybiškumui ir tiesiog žmogaus
tapsmui gyvu žmogumi. „Kūryba yra tiesiogiai susijusi su gyvybe – su jos dėsniais ir vertybėmis. Jeigu žmoguje mažai gyvybės, jeigu jis šaltas ir piktas, kažin ar jis sukurtų ką nors gražaus? Pirma – jis neturėtų ką parodyti, nes būtų be ugnies; antra – jis nemokėtų nieko parodyti, nes neturėtų jėgos“ (R. Tamošaitis).
Kultūros diena, tai tik puikus akimirksnis įvertinti tai, kas yra šalia, kas skleidžia tą kultūros gyvąją dvasią – tai mūsų kūrėjai. Branginkime juos, kad būtumėme galingi ir „gyvi“. Su Kultūros diena!
Prieš 630 m. sudaryta Krėvos sutartis, o prieš 360 m. – Kėdainių unija. Visiems save gerbiantiems Žemės gyventojams svarbi yra visame pasaulyje minima Kultūros diena. Kultūros sferos darbuotojams ji miela, kaip diena, kada juos sveikina profesinės šventės proga, o visai žmonijai, kaip aukštesnių vertybių, kuriančių mūsų gyvenimus, aktualizavimo diena. Tad su ką tik, balandžio 15 d., vykusia švente! Projekto vadovė Dalia Savickaitė
Romas Matulis, Lietuvos kultūros centrų asociacijos prezidentas
Žurnalistė-poetė-konspiratorė
Vida Žukauskaitė-Gasparavičienė – ilgametė seniausio Igna-
linos laikraščio korespondentė. Nuolat jauna, greita, tekina ir visad sutinkama ten, kur skleidžiasi kultūros vyksmas, graudina socialinė neteisybė. Jos aštrus, taiklus, kartais geliantis, kartais medum sielą tepantis žodis yra palietęs ne vieno ignaliniečio gyvenimą. Iš amžinai lekiančios Vidos lūpų esu girdėjusi jos pasisakymus apie pretenzingus kūrėjus, jos kritinius kultūros reiškinių vertinimus, ne kartą žavėjausi jos nuoseklumu tiriant problemą ir sugebėjimu ginti savo tiesą. Manau, ne aš viena nežinojau, kad ji rašo eiles. Nėra jos eilių nei Ignalinoje išleistoje knygelėje „Aukštaitiškas kalbėjimas į širdis“, nei laikraščio puslapiuose... O gal kita pavarde?.. Rajono literatų (kurie rajone dažniausiai – poetai) sambūriuose ją sutiksi tik
kaip korespondentę... Ir štai jums naujiena iš „Lietuvos aido“ puslapių: pasirodo Vida Žukauskaitė-Gasparavičienė savo eiles spausdino žinomo publicisto, dienraščio „Lietuvos aidas“ vyriausiojo redaktoriaus sudarytoje 104 žurnalistų naujoje poezijos knygoje „Sušvieski saule“. Tai jau antroji žurnalistų poezijos knyga. Pirmojoje eiles publikavo 25 žurnalistai. Savo eiles leidiniui atsiuntė ne vien Lietuvoje, bet ir užsienyje dirbantys lietuviai žurnalistai. Projekto iniciatorius A. Pilvelis žavisi tuo, kad atsiųstų eilėraščių tematika ir stilistika yra labai įvairi. Vieni politikuoja, moko gyventi, skiria gražiausius žodžius savo gimtinėms, kiti juokauja, šaiposi iš savęs ir kitų, treti – eiliuotu žodžiu gvildena žurna-
listikos problemas, ketvirti – meilės bangose, romantikoje, nostalgijoje ir panašiai. Žurnalistas dažnam asocijuojasi ir su grėsme, nes gali paviešinti tai, ką taip norisi nuslėpti... O jei dar aprašomas viešas asmuo... Besistengiantieji nuo jo atsiriboti arba atvirkščiai – įtikti, jį išskiria iš minios ir taip pats žurnalistas tampa viešu, lengvai minioje atpažįstamu asmeniu. Bet gyvenimas duotas tik vienas. Žurnalistai – buvę geriausi mokyklų rašinėlių autoriai arba pastabūs, jautrūs savo srities žinovai, kritinio mąstymo asai. Atiduodami savo dėmesį kitiems, patys jo gauna mažai, nes kuomet skaitytojas mato jo pavardę laikraštyje, dažnai galvoja – jis ir taip garsus, jį visi skaito... Sukuriama arba susikuriama emocinė
siena. Kažkam ji atrodo reikalinga vengiant subjektyvumo, kažkam apgina asmeninę erdvę. O sielos virpesiai, kurie netelpa į šaltoką publicistiką? Projekto iniciatorius sako, kad sumanymas išleisti tokią netradicinę knygą subrendo ne iš karto. Bėgant metams ir vis labiau įsijaučiant į žurnalistikos erdvę, jis neretai pajusdavęs, kad dažnas kolega neapsiriboja vien tik profesionalia veikla, neretas jų bando pabalnoti ir sparnuotą žirgą Pegasą, poetinio įkvėpimo, poetinės kūrybos simbolį. Kažkur reikia padėti ir savo sakraliuosius išgyvenimus. Ką rašo Vida, kaip rašo Vida? Belieka susirasti naująjį, 2014-ųjų pabaigoje išleistą leidinį „Sušvieski saule“. Dalia Savickaitė
Utenos rajone bus spalvingi ir gaivūs etninių regionų metai Zita Mackevičienė – Aukštaitijos etninio regiono globos tarybos pirmininkė, Utenos rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vyr. specialistė. Vadovaujant vedėjai Jūratei Misiūnienei, su kolega skyriaus specialistu Arvydu Mitalu kuria Utenos rajono kultūrinės veiklos specifiką. Pati gimusi ir augusi šiame gražiame krašte.
Z. Mackevičienė – Aukštaitijos etninio regiono globos tarybos pirmininkė
Kas Jums yra Aukštaitija? Graudulys ir gerumas ima – tiek metų lekia šitam nuostabiam Rytų Aukštaitijos mieste Utenoje. „Aukštaitija
– aukštas dungus, šviesias žvaigždes. Aukštaja kalnas, pakalnai akys ežerų ir upių juostas, upela Šventoji, kaima ūlyčia ir gryčia, nuometas baltas ir linksmas sijona geltonis. Sutartinių aisus skambesys, skudučių, daudyčių gausmas, alaus puta in stalą, a užstalėj šnekų margumynas ir aukštas dainas virpesys...“ Nežinau, kieno šitie žodžiai, bet tokie jautrūs ir mūsų dvasią atspindintys, taip ir norisi atitart prieš bene pinkias dešimtis galvon atklydusias mintis da mokine būnant Vyžanų vidurinėj: a mes iš ti kur Vyžuona padara vingį link Švintosias, kur vasarų pakvimpa liepam, kur žalčia Vyža galva ir švedų patrankas svedinys akmenim pavirtį senosias švintą Jurgią baž-
nyčias šoni... A mes iš ti kur Masionis ir Radzevičius, Tėvelis ir Mamutę, seneliai, gimines ir kaimynai privargusias na darbų runkas ir galvas ilsina Vyžanų kapų šilaly... 2015-ieji metai skirti Etnografinių regionų metams puikiai atliepia neseniai prabėgusius turtingus Tarmių, Teatrų metus. Kokius Utenos rajono lobius norėtumėte paminėti? Mūsų krašte tiek daug turtų – patys nuostabiausi Reginos Katinaitės-Lumpickienės tarme parašyti eilėraščių rinkiniai, Astos Motuzienės šiemet jau dešimtąjį kartą sukviečianti visus Lietuvos kanklininkus respublikinė „Skambantys kankleliai“ stovykla Užpaliuose ir Utenoje, naktigonės Kondratavičių