Dainiaus Trumpio ir Broniaus Rudžio pokalbis prie kavos

Dainiaus Trumpio ir Broniaus Rudžio pokalbis prie kavos

Naujai išrinktą (2021 m. baladžio mėn.) Lietuvos dailininkų sąjungos „Šiaulių dailininkų organizacijos“ pirmininką Bronių Rudį kalbina buvęs asociacijos vadovas menininkas Dainius Trumpis.

Kokios mintys pirmiausia atėjo į galvą, kai buvote išrinktas naujuoju LDS „Šiaulių dailininkų organizacijos“ pirmininku? Tai buvo malonus jausmas, išgąstis ar entuziazmas, noras daryti, dirbti?

Entuziazmas, ko gero, ateina iš lėto. Iš pradžių buvo užtemimas. Nuo 2013 metų buvau gražiose atostogose, galvojau apie savo veiklą, o dabar kiekvieną dieną užplūsta aibė tiekėjų, siūlytojų, prašytojų. Jau turėjau įsitaisyti biurą palėpėje, nes nebegaliu palikti dokumentų bet kur.

Kalbant apie Dailininkų sąjungos narius, dalis vyresniųjų jau yra pasyvoki – pasidarę pasiekimų sąrašus, gauna pensijas, vyrauja ramybės būsena. Bet apie visus taip sakyti negalima. Pravažiuodamas pro buvusią dailininkų būstinę, vadinamąjį šabakštyną, pamačiau, kad Sigitas Prancuitis lauke išeksponavęs savo meno objektus. Tada pamąsčiau, kas tada atėjo, kas paplojo, kas pamatė, kas pažymėjo spaudoje, kas pranešė per radiją.

Ar žmogaus įdėta energija pas jį sugrįžo? Kaip sako teatralai, kuo daugiau plojimų, ta veikla labiau atsiperka.

Ar šiais metais planuosite organizuoti kokius nors plenerus, gal menininkų išvykas į gamtą?

Dėl šios vasaros yra labai lokalūs pamąstymai. Apsilankiau Donelaičio kapinėse Šiauliuose, nusifotografavau Gerardo Bagdonavičiaus kapavietę. Jam sukanka 120 metų. Taip pat susitikau su Antanu Visockiu, jam liepą sukanka 80 metų. Pagalvojau apie personalijas, o ne apie dailininkų būrius. Antra, entuziazmą prigesina neapibrėžta situacija, nes iki galo nežinome, kaip planuoti ir strateguoti savo veiklas, vis atsiranda kvailokų sprendimų-draudimų. Todėl paskelbti, kad rugpjūčio mėnesį kur nors išvažiuojame, būtų per daug drąsu.

O gal jis tiesiog nebetelpa studijoje? Gal jau treji ar ketveri metai ten viskas taip stovi? Bet tai irgi geras ženklas, vadinasi, kuria, ką nors daro. Vienas iš tų nedaugelio menininkų, kuris kasdien važiuoja į savo studiją – ką nors konstruoja, tapo. Pratęsiant mintį, kyla kitas klausimas. Kokie pirmieji žingsniai Dailininkų sąjungos veikloje?

Kol kas tik zonduoju situaciją. Nesu apsilankęs visose Šiaulių regiono galimose parodinėse erdvėse. Nežinau, ar tos erdvės kokybiškos, ar galima į jas pasikviesti menininkus iš didmiesčio ar užsienio, ar jose galima rengti bendrus projektus, ar tai tik lokalios, menkai prižiūrimos, įrengtos erdvės, neturinčios asmenų, kurie tomis patalpomis rūpinasi. Esu labiau susipažinęs su Šiaulių miesto situacija, tačiau pastebėjau, kad LDS „Šiaulių dailininkų organizacijos“ įstatuose įrašyta, jog turime aprėpti Šiaurės Lietuvos regioną.

Regionuose iš esmės visos patalpos panašios, nes jos yra multifunkcinės. Tai kultūros centrai, kuriuose parodos eksponuojamos koridoriuose arba bendrose salėse. Nebent ieškotumėte alternatyvių erdvių.

Diskutuojant kyla mintis, ar tie kultūros centrai nenorėtų vaizduojamam menui skirti minimalių investicijų.

O gal verta rinktis alternatyvias erdves ir patiems organizuoti, savais kanalais reklamuoti ir kviesti žiūrovus? Įdedant daugiau pastangų patiems, gal bus lengviau išjudinti ir menininkus.

Ta tema kalbant, man dar kilo mintis daryti kelių dienų rezidencijas, plenerus. Kuriant vietoje, menininkai bando užkaisti meno puodą. Tada tinka visos viešinimo priemonės. Aišku, baigiant ir banaliais skandalais. Jei vienas menininkas muša kitą, o už trijų dienų bus rodoma jų paroda, tai žmonės ateis pažiūrėti, gal nebūtinai meno, bet į menininkus – tikrai. Nesunku menininkui pagrimuoti akį, o už kelių dienų paskelbti, kad tai buvo tik meno performansas. Tai čia tokie žaidimai.

Ar yra minčių organizuoti parodas užsienyje? Ar jau turite idėjų, kaip ir kur būtų galima išvežti parodas, pakeliauti? Galbūt daryti mainus su užsienio organizacijomis, kviesti užsienio menininkus čia?

Akimirka iš Dainiaus Trumpio ir Broniaus Rudžio parodos „ Laboratorija 41 “.

Kol kas kontaktų su užsienio organizacijomis neturiu. Vienintelė vieta, į kurią buvo gautas kvietimas, tai alternatyvi galerija Studio17, dailininkų susibūrimo vieta Stavangerio mieste, Norvegijoje. Niekada asmeniškai nesu gavęs kvietimo iš Šiaulių miesto savivaldybės dalyvauti bendradarbiaujančių miestų meno įvykiuose. Tačiau manau, kad reikia, jog vyktų kokia nors kaita, progresas, kad iš abiejų bendradarbiaujančių pusių vyktų plenerai, dalyvautų po 5 ar 7 menininkus, kol kas šito nėra, bet apie tai galvoju.

Ar būtų kokių minčių dėl jau įsisenėjusio „Menininkų namų“ projekto. Šis klausimas iškilo dar pirmais mano pirmininkavimo LDS „Šiaulių dailininkų organizacijoje“ metais. Mūsų organizacija tada dar neturėjo jokių patalpų. Tada Šiaulių miesto savivaldybė sakė, kad Zubovų dvaras galėtų tapti menininkų namais. Ir tas projektas, aišku, užsitęsė visus 4 metus. Supratau, kad reikia turėti dailininkams savo patalpas ir nebelaukti. Pamenu, kad buvo įvairių susitikimų, diskusijų ir pačiuose Zubovų rūmuose. Mums, dailininkų sąjungai, buvo pažadėta, kad turėsime savo erdvę. Jeigu taip įvyktų, kokia Jūsų vizija? Kaip visa tai turėtų atrodyti? Ar galėtų čia veikti ir teatro atstovai, ir muzikai, ir vizualiųjų menų atstovai, ir literatai? Ir ką gi mes ten galėtume turėti? Ką galėtume ten veikti?

Pats esi didelis optimistas.

Ko gero, Lietuvoje nėra buvę, kad prestižinis pastatas būtų atiduotas kūrybinei organizacijai. Valstybės politika kitokia. Pats apvalus privažiavimas prie rūmų jau kelia klausimą, ar čia menininkai su karietomis ar limuzinais privažiuos.

Kam yra daromas tas garbės apvažiavimo ratas?

Galvoju, gal čia bus kokia nors draugystė tarp miestų, atvažiuos bendradarbiaujančių miestų merai, bet galiausiai manau, kad čia bus kas nors pragmatiškiau, bus skirta kasdieniniam naudojimui, gal vestuvininkams. Menininkams iki šiol niekas jokių konkrečių užuominų nedavė, kad tai bus jų namai. Atrodo, kad laikas tempiamas. Sunku patikėti, kad Zubovų rūmai taptų menininkų namais, žinant, kad „Elnio“ fabrikas turėjo 6 milijonų finansavimą, nepaisant to, viskas griuvo. Tiesą sakant, kol kas funkciškai neįsivaizduoju šio projekto.

Pakankamai sėkmingas yra Kauno menininkų namų projektas, teko su Šiaulių miesto savivaldybės atstovais ten lankytis. Jie taip pat turi istorinį pastatą. Rašydami projektus gauna lėšas iš Kauno miesto savivaldybės, Lietuvos kultūros tarybos. Tokių pavyzdžių yra. Svarbiausia, kad tas projektas įsisuktų. Reikia stiprių idėjų, iniciatyvių asmenybių. Manau, kad per tam tikrą laiką tai galėtų būti įmanoma ir Šiauliuose. Bet gal Jūs ir teisus, aš per didelis optimistas šiuo klausimu. Žinant, kiek yra susidūrę čia interesų… Kalbant teoriškai, kaip toks modelis, kuriame veikia tiek daug organizacijų, galėtų funkcionuoti? Kuo mes galėtume prisidėti?

Jeigu taip įvyktų, tai Zubovų rūmuose norėtųsi turėti salę, kuri, ko gero, būtų universali, t. y. ekspozicijų ir koncertų salė. Jos galėtų būti netgi dvi. Galėtų įsikurti ir kavinės. Dvarų Šiaulių mieste kaip ir nebėra. Tai labiau tarpukario Lietuvos istorinis palikimas. Laikui bėgant, ta vieta galėtų tapti dar labiau reprezentatyvi. Kita vertus, įkūrus tokį meno fabrikėlį, nelabai įsivaizduoju, kad išliktų pastato aplinka. Bendras kompleksas ir dabar jau pabiręs. Mano galva, menininkams labiau būtų reikalinga „Vairo“ centras, Frenkelio fabrikas.

O į ką dabar bus kreipiamas didžiausias naujojo pirmininko dėmesys? Kokie akcentai?

Kadangi aš jau priklausau vyriausiajai grupei, artėja 70-metis, to vaikiškumo kasmet mažėja, nors norėtųsi dar to cecho kūrybai. Bet man lygiai taip pat rūpi ir vyresni už mane – ar jie buvo pastebėti. Būna, kad išleidžia