Miegas – miškas – miegas“. Tai jau sapnas, kurį susapnuoju nemiegodamas

Žinomą panevėžietį tapytoją Ramūną Grikevičių kalbino menininkas Dainius Trumpis. Pokalbis vyko po Ramūno parodos „Miegas – miškas – miegas“ atidarymo Šiaulių dailės galerijoje balanžio 29 d.

Ramūnai, koks Jums kaip menininkui pastarųjų metų karantino laikotarpis? Sunkus, slegiantis? Ar tai proga atsiriboti nuo įsipareigojimų, didžiąją laiko dalį skirti kūrybai?

Karantino laikotarpis nepakartojamas (tikiuosi), išgyventas pirmą kartą ir kupinas labai įdomios patirties: nuo visiško sutrikimo iki laisvės, begalinio laiko jausmo. Dalis praeitų metų virto kūrybinėmis atostogomis, skirtomis tapymui ir apmąstymams. Man karantinas sutapo su laiku, kai ruošiausi solo parodoms Vilniuje ir Šiauliuose. Dar anksčiau sugalvojau nutapyti miško peizažų ir net neįsivaizdavau, kad medžiagos gausiu iš ilgų karantininių pasivaikščiojimų po Žaliąją girią, esančia šalia Panevėžio.

Ar Jūsų tapomame paveiksle svarbi tema, pasakojimas? Ar svarbiau parodyti tapymo proceso niuansus, sukurti jauseną?

Kūrinio idėja, pasakojimas bent pradžioje man yra svarbūs. Bet kad galėčiau pradėti „lipdyti“ kompoziciją, laiko reikia nedaug. Kartais sugalvoju kokį siužetą, pamatau kokį gerą reginį, nuo jo atsispiriu, bet po to jis lieka tik karkasu esmei, būsenai pavaizduoti. Kartais pamatau kokį gerą vaizdą ir tada galvoju, o kodėl jis man toks įdomus ir paveikus, keistai traukiantis. Tada bandau nutapyti tą keistumo jausmą.

Būna, kad pamatau kokią savo ar kitų fotografiją, kuri rezonuoja naujam vaizdui, kompozicijai, visai kitam pasauliui. Tas vaizdas formuojasi į kokį nors kitą darinį.

Prasidėjus tapymui, apie siužetą galvoju mažiausiai, tada bandau medituoti spalvas, formas, dažų sluoksnius. Gimsta visai kiti dalykai, kurie veikia patys savaime, nepriklausomi nuo manęs, traukia patys į save. Žiūrėdamas į pabaigtą paveikslą, galiu papasakoti apie sugalvotą siužetą ar idėją, bet atliktas darbas jau yra ir apie ką nors kitą. Tai jau sapnas, kurį susapnuoju nemiegodamas. Jei pasiseka „išnykti“ betapant, tai būna labai džiugus kūrybos momentas.

Ar ciklas „Miegas – miškas – miegas“, kurį pristatote Šiaulių dailės galerijoje, jau užbaigtas? Ar tos jausenos, būsenos bei refleksijos įgaus kitokių pavidalų?

Vėl lįsti į tas pačias tapybines ar siužetines būsenas nesinori. Manau, kad miško ir miego nevengsiu. Dažnai atkartoju man patikusius motyvus. Bet ciklo netęsiu turbūt [šypsosi].

Su kokiais klausimais ar asmeniniais tyrimais susiduriate pastaruoju metu?

Turbūt kaip ir daugelis stebiu mūsų šalies ir pasaulinius įvykius, vis noriu rašyti komentarus ir ginčytis. Džiaugiuosi, kad kol kas dar protas ir ramybė mane sulaiko. Kai tapau klausydamas kokio gero muziko, būna viskas labai gerai ir žinau, kad visa tai laikina.

Dar dažnai sprendžiu, ar verta toliau tapyti, ar dar turiu, ką pasakyti.

Kas tokį stiprų kūrėją kaip Jūs sulaiko nuo persikėlimo į sostinę ar plačiau į Europą? Ar buvo planų tai padaryti?

Ačiū už „tokį stiprų“. Tokiu nesijaučiu. Baigęs studijas Šiauliuose labai norėjau gyventi Vilniuje, bet kažkaip grįžau į gimtą miestą. Panevėžyje gyventi paprasčiau, patogiau ir čia turiu draugų, bičiulių, bendraminčių. Aišku, smagu

Ramūno Grikevičiaus parodos „Miegas – miškas – miegas“ atidarymas Šiaulių dailės galerijoje. Leono Nekrašo nuotr.

Kas šiandien suteikia deguonies gyvenimui ir kūrybai? Kas labiausiai erzina ir stabdo ritmingą kvėpavimą?

Atsakymas banalus. Mano gyvenimui ir kūrybai deguonies suteikia paprasti dalykai: kelionės, gamtos didybė ir grožis, mokslo pasiekimai, astrologija, mistika, klasikinė, šiuolaikinė ir roko muzika, perskaitytos knygos, pamatyti filmai, spektakliai, šiuolaikinis baletas, meno istorija, šiuolaikinė tapyba ir šiuolaikinis menas, atsiminimai, artimieji ir draugai.

O labiausiai nemėgstu neteisybės, smurto, kvailybės, tamsumo ir kai pats neįžiūriu prasmės. ---

Apie parodą „Miegas – miškas – miegas“ menotyrininkė Karolina Tomkevičiūtė:

Ekspozicija „Miegas – miškas – miegas“ – tai šio keisto laiko refleksija intuityviai gimusi iš menininko patirčių ir iš nežinojimo, ką daryti, kai aplink pasaulis ėmė verstis aukštyn kojom. Dalis šios parodos drobių buvo sukurtos dar prieš karantiną, tačiau jos tapo savotiškomis pranašėmis apie artėjantį ramybės ir nežinios tarpsnį.

R. Grikevičius: „Man tiesiog buvo bloga nuo pasaulio neteisybės ir chaoso: pradedant nepažabojamais miškų gaisrais, politiniais įvykiais ir baigiant fatališkais globalinio atšilimo ženklais ir virusu. Atrodė, kad pasaulyje viskas taip susipynė, kad nebeliko tiesos, niekas nebežino, kokia ji, ir pasaulis tarsi pasidalino pusiau. Nebegalėjau to informacijos srauto sugerti, norėjosi tiesiog miegoti. Net nebežinojau, ką tapyti, tačiau ta būsena pasufleravo, kad reikia tapyti ją. Ši paroda apie buvimą, kai nieko nebesinori, tik miegoti. Manau tokią būseną esame daugelis patyrę, tačiau retai kada žvelgiame į ją giliau.”

Nors menininkas niekada netapė peizažų, šį kartą jie į paveikslus atkeliauja ne kaip natūros atvaizdas, o kaip būsenų ir jausmų refleksijos. Vaikštantys parodoje „Miegas – miškas – miegas“ turi galimybę nauju kampu pažvelgti į mus užklumpančius išbandymus, kai viso pasaulio svoris užkrenta tarsi sunkti antklodė. R. Grikevičiaus drobės kupinos klausimų, kaip klaidžiame miške iš pirmo žvilgsnio visi keliai atrodo panašūs, tačiau kartais išsivadavimas ateina tada – kai esame giliai įsipainioję.

Parodoje į miego būseną nugrimzdę personažai yra mūsų tikrojo „aš“ atspindys, laukiantis, kada bus pažadintas, įveikus apgaulingas būsenas, komforto zonas ar gąsdinančias kasdienybės tankumas.

Apie knygos gimimą nerutinoje

Keletą klausimų nepriklausomos leidybinės platformos NoRoutine Books iniciatoriui Gyčiui Skudžinskui apie tai, kaip knyga tampa unikaliu meno kūriniu, medija, pratęsiančia patį kūrinį, apie konceptualumo paieškas leidyboje ir alternatyvias leidybos praktikas uždavė grafikė Vaiva Kovieraitė-Trumpė. Pokalbis vyko po Gyčio paskaitos „Knyga kaip kišenėje telpanti galerija” Fotografijos muziejuje.

Gyti, tave drąsiai galima vadinti fotografu, instaliacijų ir garso menininku, grafikos dizaineriu, įvairių projektų iniciatoriumi ir dalyviu. Ar šios veiklos vyksta tam tikrais gyvenimo etapais, ar visada šalia viena kitos? Kas šiuo metu dominuoja?

Taip, kaip teisingai pastebėjai, visos mano veiklos užima netapačią vietą skirtingu gyvenimo periodu. Nors daug kur esu pavadinamas garso menininku, bet pastaruosius kelerius metus mažai ką dariau šioje srityje. Kita vertus, ta patirtis išnyra skirtingais pavidalais. Pavyzdžiui, kurdamas video dokumentaciją, pats padariau garso takelį. Kuriant vienoje srityje, nenuspėjama forma gali pasireikšti kitos srities įgūdžiai. O šiuo metu tikriausiai dominuoja vadybinis ir kuratoriaus darbas. Esu išrinktas Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininku ir tam turiu skirti didžiąją savo laiko ir dėmesio dalį.

NoRoutine Books gimė iš noro laisvai kurti ar iš negalėjimo susikalbėti su spaustuvėmis? Papasakok apie pirmuosius šioje leidykloje gimusius leidinius.

Ne tiek iš negalėjimo susikalbėti, bet iš leidyklų ir organizacijų požiūrio į patį leidinį ir leidybinį procesą. Žinoma, visas komercines ir kultūrines organizacijas suprantu, nes galutinį produktą reikia parduoti, ir jis dažniausiai orientuotas į lietuvišką rinką. O NoRoutine Books nuo pat įsikūrimo buvo orientuota į patį kūrybinį procesą bei knygų fetišistus iš viso pasaulio. Mes ir dabar labai ilgai dirbame prie kiekvieno naujo leidinio tikrindami, ką galima pritaikyti nebūtinai iš leidybos srities. Mūsų pirkėjai ir interesantai daugiau yra iš viso pasaulio nei iš Lietuvos.

Pirmąjį leidinį, kurį publikavome net anksčiau nei atsirado NoRoutine Books platformos pavadinimas, buvo mano paties projekto „Albumas“ knyga. Gimė ji tiesiog iš noro padaryti tokį katalogą, kokio aš noriu. Jo nebūtų apsiėmusi realizuoti jokia kita leidykla. Knygos sėkmė (apdovanojimai, kolekcionierių susidomėjimas) ir buvo akstinas vystyti savą leidybinę eksperimentinę platformą.

Šiauliečiai apžiūrinėja NoRoutine Books leidinį. Fotografijos muziejaus archyvo nuotr. Aut. Edvardas Tamošiūnas.

Fotografijos muziejaus paskaitoje minėjai, jog NoRoutine Books veikla labiau idėjinė nei komercinė. Kaip renkatės projektus, menininkus? Kiek laiko skiriate projektui?

Žiūrint ką vadintume komercine veikla. NoRoutine Books jau gali išlaikyti save. Bet tam, kad leidyba taptų pragyvenimo šaltiniu, mes neskiriame labai daug laiko. Susidomėjimo sulaukiame iš viso pasaulio, mūsų knygas platina kolekcinių leidinių distributoriai tiek Europoje, tiek JAV, tiek Azijoje. Įsigyja daug muziejų ir knygų centrų. 6 Kasmet gauname po 10 ar daugiau pasiūlymų iš įvairių pasaulio kraštų dirbti su jų projektais už labai rentabilius pinigus. Tačiau norime išlikti visiškai nepriklausomi.

Pati priimtiniausia mums yra pasirinkta strategija „Artist to Artist“, kuri leidžia neprarasti kūrybinio veiklos malonumo.

NoRoutine Books išleista knyga. Fotografijos muziejaus archyvo nuotr. Aut. Edvardas Tamošiūnas.

Gyčio Skudžinsko paskaitos „Knyga kaip kišenėje telpanti galerija” akimirka. Fotografijos muziejaus archyvo nuotr. Aut. Edvardas Tamošiūnas.

Mes ilgai ir nuosekliai tikriname galutinio leidinio idėją, patikriname dešimtis skirtingų spaudos, popieriaus, rišimo variantų. Reikalingų medžiagų patys įsigyjame kelionėse ir taip toliau ir panašiai. Privalumas tas, kad mes nesiekiame daugiau uždirbti. Ir tokioje veikloje menininkai su vienu leidiniu refinansuja kito leidinio išleidimą. Pasirenkant projektus veika subjektyvus mūsų skonis. Pasirinkimas priklauso dažnai ir nuo to, ar menininkas pasiruošęs laukti ir transformuoti savo kūrinį į tam tikrą projektą, kuris būtų realizuotas visai nauja leidinio forma, ar nori būti tik pristatytas. Čia susiduria labai daug aspektų, kurie ir nulemia menininko ir meno projekto pasirinkimą. Net tai gali nutikti ir visiškai spontaniškai.

Ar egzistuoja knygų leidybos tendencijos, kokie nors populiariausi formatai, įrišimo būdai, popieriaus tipai? Kaip keičiasi knygos forma?

Manau, kad knygos leidyboje vienintelė amžinai egzistuojanti „mada“ yra tai, jog leidinys turi atitikti turinį. Taip, dažnai tiesiog naudojami madingi šriftai, populiarus popierius. Tačiau tai yra tik sudėtinės knygos ar leidinio dalys, jos neturėtų daryti įtakos bet kokios medžiagos pateikimui.

Kokie pagrindiniai iššūkiai kyla leidžiant nedidelio tiražo autorines autentiškas knygas? Ar daug tenka pačiam prisidėti prie fizinės knygos formos: rišti, pjaustyti, plėšyti, siūti ir panašiai?

Gal reiktų atsakyti apverčiant klausimą. Kiek iššūkių iškeli sau kurdamas naują leidinį? Bet kokiu atveju visada galima leidinį tiesiog profesionaliai sumaketuoti, atspausdinti, įrišti. Bet čia jau nuo knygą kuriančio autoriaus priklauso, kokio rezultato siekiama ir kokie iššūkiai išsikeliami galutinei formai.

Aš net dirbdamas su komerciniais leidiniais stengiuosi išsikelti sau tikslą ko nors išmokti ir pritaikyti kokius nors sudėtingesnius sprendimus, dažnu atveju suprantu, kad nei užsakovas, nei skaitytojas tų sprendimų gali net nepastebėti, nes jie priklauso mikrodizaino sričiai, bet man pačiam smagu matyti, kad kiekviename leidinyje, kurį dariau, yra kai kas, kas turi neišvengiamos publikacijos poreikį.

Ar yra idėjų, noro knygą dar labiau priartinti prie meno objekto? Gal ieškosi kokių nors naujų, neišbandytų spaudos ir įrišimo būdų?

Su kiekvienu leidiniu, kiekviena diena – taip.

Kas šiandien labiausiai įkvepia kurti?

Karštis. Politika. Kasdienybės rutina. Transportas. Futbolas. Darbo stalo chaosas. Maistas. Praskrendanti musė. Skolos. Benas Lee. Etc. Etc. Etc.