„Miegas – miškas – miegas“. Tai jau sapnas, kurį susapnuoju nemiegodamas Žinomą panevėžietį tapytoją Ramūną Grikevičių kalbino menininkas Dainius Trumpis. Pokalbis vyko po Ramūno parodos „Miegas – miškas – miegas“ atidarymo Šiaulių dailės galerijoje balanžio 29 d. Ramūnai, koks Jums kaip menininkui pastarųjų metų karantino laikotarpis? Sunkus, slegiantis? Ar tai proga atsiriboti nuo įsipareigojimų, didžiąją laiko dalį skirti kūrybai? Karantino laikotarpis nepakartojamas (tikiuosi), išgyventas pirmą kartą ir kupinas labai įdomios patirties: nuo visiško sutrikimo iki laisvės, begalinio laiko jausmo. Dalis praeitų metų virto kūrybinėmis atostogomis, skirtomis tapymui ir apmąstymams. Man karantinas sutapo su laiku, kai ruošiausi solo parodoms Vilniuje ir Šiauliuose. Dar anksčiau sugalvojau nutapyti miško peizažų ir net neįsivaizdavau, kad medžiagos gausiu iš ilgų karantininių pasivaikščiojimų po Žaliąją girią, esančia šalia Panevėžio. Ar Jūsų tapomame paveiksle svarbi tema, pasakojimas? Ar svarbiau parodyti tapymo proceso niuansus, sukurti jauseną? Kūrinio idėja, pasakojimas bent pradžioje man yra svarbūs. Bet kad galėčiau pradėti „lipdyti“ kompoziciją, laiko reikia nedaug.
Kartais sugalvoju kokį siužetą, pamatau kokį gerą reginį, nuo jo atsispiriu, bet po to jis lieka tik karkasu esmei, būsenai pavaizduoti. Kartais pamatau kokį gerą vaizdą ir tada galvoju, o kodėl jis man toks įdomus ir paveikus, keistai traukiantis. Tada bandau nutapyti tą keistumo jausmą. Būna, kad pamatau kokią savo ar kitų fotografiją, kuri rezonuoja naujam vaizdui, kompozicijai, visai kitam pasauliui. Tas vaizdas formuojasi į kokį nors kitą darinį. Prasidėjus tapymui, apie siužetą galvoju mažiausiai, tada bandau medituoti spalvas, formas, dažų sluoksnius. Gimsta visai kiti dalykai, kurie veikia patys savaime, nepriklausomi nuo manęs, traukia patys į save. Žiūrėdamas į pabaigtą paveikslą, galiu papasakoti apie sugalvotą siužetą ar idėją, bet atliktas darbas jau yra ir apie ką nors kitą. Tai jau sapnas, kurį susapnuoju nemiegodamas. Jei pasiseka „išnykti“ betapant, tai būna labai džiugus kūrybos momentas. Ar ciklas „Miegas – miškas – miegas“, kurį pristatote Šiaulių dailės galerijoje, jau užbaigtas? Ar tos jausenos, būsenos bei refleksijos įgaus kitokių pavidalų? Vėl lįsti į tas pačias tapybines ar siužetines būsenas nesinori. Manau, kad miško ir miego nevengsiu. Dažnai atkartoju man patikusius motyvus. Bet ciklo netęsiu turbūt [šypsosi]. Su kokiais klausimais ar asmeniniais tyrimais susiduriate pastaruoju metu? Turbūt kaip ir daugelis stebiu mūsų šalies ir pasaulinius įvykius, vis noriu rašyti komentarus ir ginčytis. Džiaugiuosi, kad kol kas dar protas ir ramybė mane sulaiko. Kai tapau klausydamas kokio gero muziko, būna viskas labai gerai ir žinau, kad visa tai laikina. Dar dažnai sprendžiu, ar verta toliau tapyti, ar dar turiu, ką pasakyti. Kas tokį stiprų kūrėją kaip Jūs sulaiko nuo persikėlimo į sostinę ar plačiau į Europą? Ar buvo planų tai padaryti? Ačiū už „tokį stiprų“. Tokiu nesijaučiu. Baigęs studijas Šiauliuose labai norėjau gyventi Vilniuje, bet kažkaip grįžau į gimtą miestą. Panevėžyje gyventi paprasčiau, patogiau ir čia turiu draugų, bičiulių, bendraminčių. Aišku, smagu
pabūti kokiose meninėse dūzgėse sostinėje, bet nėra taip, kad tai būtų labai svarbu. Aš dažnai nuvažiuoju į parodas Vilniuje ar pats jose dalyvauju. To man užtenka. Kas šiandien suteikia deguonies gyvenimui ir kūrybai? Kas labiausiai erzina ir stabdo ritmingą kvėpavimą? Atsakymas banalus. Mano gyvenimui ir kūrybai deguonies suteikia paprasti dalykai: kelionės, gamtos didybė ir grožis, mokslo pasiekimai, astrologija, mistika, klasikinė, šiuolaikinė ir roko muzika, perskaitytos knygos, pamatyti filmai, spektakliai, šiuolaikinis baletas, meno istorija, šiuolaikinė tapyba ir šiuolaikinis menas, atsiminimai, artimieji ir draugai.
O labiausiai nemėgstu neteisybės, smurto, kvailybės, tamsumo ir kai pats neįžiūriu prasmės. ---
Apie parodą „Miegas – miškas – miegas“ menotyrininkė Karolina Tomkevičiūtė: Ekspozicija „Miegas – miškas – miegas“ – tai šio keisto laiko refleksija intuityviai gimusi iš menininko patirčių ir iš nežinojimo, ką daryti, kai aplink pasaulis ėmė verstis aukštyn kojom. Dalis šios parodos drobių buvo sukurtos dar prieš karantiną, tačiau jos tapo savotiškomis pranašėmis apie artėjantį ramybės ir nežinios tarpsnį. R. Grikevičius: „Man tiesiog buvo bloga nuo pasaulio neteisybės ir chaoso: pradedant nepažabojamais miškų gaisrais, politiniais įvykiais ir baigiant fatališkais globalinio atšilimo ženklais ir virusu. Atrodė, kad pasaulyje viskas taip susipynė, kad nebeliko tiesos, niekas nebežino, kokia ji, ir pasaulis tarsi pasidalino pusiau. Nebegalėjau to informacijos srauto sugerti, norėjosi tiesiog miegoti. Net nebežinojau, ką tapyti, tačiau ta būsena pasufleravo, kad reikia tapyti ją. Ši paroda apie buvimą, kai nieko nebesinori, tik miegoti. Manau tokią būseną esame daugelis patyrę, tačiau retai kada žvelgiame į ją giliau.” Nors menininkas niekada netapė peizažų, šį kartą jie į paveikslus atkeliauja ne kaip natūros atvaizdas, o kaip būsenų ir jausmų refleksijos. Vaikštantys parodoje „Miegas – miškas – miegas“ turi galimybę nauju kampu pažvelgti į mus užklumpančius išbandymus, kai viso pasaulio svoris užkrenta tarsi sunkti antklodė. R. Grikevičiaus drobės kupinos klausimų, kaip klaidžiame miške iš pirmo žvilgsnio visi keliai atrodo panašūs, tačiau kartais išsivadavimas ateina tada – kai esame giliai įsipainioję. Parodoje į miego būseną nugrimzdę personažai yra mūsų tikrojo „aš“ atspindys, laukiantis, kada bus pažadintas, įveikus apgaulingas būsenas, komforto zonas ar gąsdinančias kasdienybės tankumas.
Ramūno Grikevičiaus parodos „Miegas – miškas – miegas“ atidarymas Šiaulių dailės galerijoje. Leono Nekrašo nuotr.
5
