Kvadratas. Meno teritorija 2021/3

KVADRATAS meno teritorija

2021 / 3

3 4 2 5 •

•

Edvino Mikulskio performansas PERSONA

Fanzinai, performansai, undergroundas ir kiti kursyvai: pokalbis su Arma Agharta

•

6

•

Mano tikslas – kad žiūrovas būtų laisvas interpretuoti

AIRIDA SKRICK pristato ypatingą kapsulinę kolekciją

•

8

•

Pirmieji Ievos ir Robertos vaisiai

Šiaulių miesto meno ir kultūros premijos ir stipendijos

Armos pasirodymas festivalyje „Muzikos ruduo 2020 “. Tomo Terekos nuotr.

veiksmų, kurie gimdo abejonę...

Norisi kuo daugiau aiškumo, nors kartais nueinu į didelį chaosą, bet kontroliuojamą chaosą.

Atsakant į klausimą, ar publika daro įtaką... Žinoma, viskas veikia, kiekviena išgirsta emocija daro įtaką – arba kūnų judėjimai, arba abejingumas... Apsaugok, Dieve, nuo abejingos publikos!

bibliotekos muzikos skyriuje, kur gali paklausyti įdomesnės muzikos ir bendrauti su savais neformalais...

Fanzinai, performansai, undergroundas ir kiti kursyvai: pokalbis su Arma Agharta Lapkričio 5 d. Šiauliuose suaktyvėjęs kultūros virusas pradėjo Šiaulių dailės galerijos organizuojamą šiuolaikinio meno festivalį „Virus’26“. Atidarymo programoje buvo galima išvysti Armos Aghartos psichodelinį garso performansą. Menininkė Vaiva Kovieraitė-Trumpė pakvietė performanso kūrėją pokalbiui apie kūrybinį kelią, patirtis ir įkūnijamus personažus.

Tavo kūrybinis kelias prasidėjo pakankamai seniai.

Pamenu tavo grupių „Per Kryžių ir Kančią Tavo“ bei „Disforija“ įrašus kasetėse ir undergroundinius fanzinus „Introspect“, „Infected by Dementia“. Dabar tave gana dažnai galima išvysti gyvuose pasirodymuose / performansuose. Kūrei radijo laidas, turi audio ir video kasečių internetinę parduotuvę „TapeKiosk“. Visa tavo veikla rodo tavo personalijos įvairiapusiškumą ir atsidavimą pasirinktai kūrybinei krypčiai. Esi neabejotinai vienas žymiausių Lietuvos pogrindžio veikėjų. Papasakok, kaip viskas evoliucionavo. Ar tenka dėliotis prioritetus, ar savaime viskas keičiasi, ir vieni dalykai užleidžia vietą kitiems?

Garso reikaluose jau tikrai ilgai aktyviai sukuosi, nors dar neatėjo galutinis nušvitimas, kodėl taip su manim vyksta.

Bet evoliuciją turbūt galima įžvelgti. Išties atsiduodu tam visiškai, jei tuo patikiu, o turbūt didžiausias postūmis į įtikėjimą buvo pasaulinio undergroundo atradimas.

Kai gyveni normalų paauglio gyvenimą provincijoje 90-aisiais, žiūri MTV, klausaisi mainstreamo muzikos, nors kiek alternatyvesnės, ir jau vaikštai į vietinius roko koncertus, kai pradedi pats groti, nors visai to nemoki, kasdien lankaisi 2

Bet tada staiga sužinai apie paralelinę realybę, milžinišką pasaulinį undergroundo muzikos tinklą su galybe grupių, fanzinų, įrašų leidyklų, renginių – tai tikrai buvo wow!

Pamenu – gavau krūvą skrajučių, kuriose buvo skelbiama apie įvairius leidinius, galimybę mainytis... Netrukus sumąsčiau įnešti ir savo indėlį – išleisti fanziną apie muziką ir anarchizmą. Na, ir prasidėjo... 1998 metais išleistas pirmas fanzinas „Sperm Oil“ („Kašaloto galvos taukai“), kuris buvo anglų kalba, sumaketuotas vietos laikraščio maketuotojo ir išleistas entuziastingo šešiolikmečio... O vėliau buvo kiti numeriai, kiti pavadinimai, pažintys su Vilniaus ir Kauno undergroundščikais, grojimas grupėse, vėliau kasečių ir CDR mikro leidykla, dar vėliau – pirmieji organizuoti renginiai, festivaliai ir galop – solo performerio karjera... Viskas klojosi natūraliai, vieni dalykai keitė kitus, bet vis tiek viskas sukosi aplink garsą ir garsu. Šiuo metu bagaže turiu keliolika išleistų kasečių su mano muzika ir arti 600 performansų. Nuo 2011 metų, kai pagaliau ryžausi gastrolėms į tolimesnį užsienį, man pasisekė apskriet dalį pasaulio ir pasirodyt įvairiuose kampeliuose, labai skirtinguose kontekstuose, kultūrose...

Dabar jaučiu, kad taip nepavaryčiau... Ir... prieš dvejus metus buvau nusprendęs mažint tempą, nes buvau pavargęs nuo ilgo sekinančio keliavimo ir performinimų. Tada 2020 metų pradžioje nutiko kas nutiko visam pasaulyje, ir vėlgi... Man tai buvo natūralus poilsis nuo artisto gyvenimo. Kai nėra renginių, tada galima dažniau klausytis muzikos namuose, o kadangi klausytis muzikos per kompiuterį nėra įdomu, o seno fizinio formato, kasetės pomėgis jau kuris laikas stiprėjo, nusprendžiau atidaryti internetinę audio kasečių parduotuvę bei mikro leidyklą Tapekiosk.com – ir tai šiandien yra pagrindinė mano veiklos sritis.

Dalyvauji projektuose, pasirodymuose įvairiose šalyse, įvairiuose miestuose. Ar skiriasi Lietuvos publika nuo užsienio žiūrovo, klausytojo? Ar daryti performansą, pristatyti savo eksperimentinę muziką ir būti suprastam mažame miestelyje yra sunkiau? Ar kultūrkės, baro ir dailės galerijos žiūrovai pasirodymą priima skirtingai?

Taip, skiriasi. Juk kitas mentalitetas, kitas energetinis laukas, ir man, tiesą pasakius, daug smagiau yra performint užsienyje, ten dažniau jaučiu laisvę, nes yra didesnė tikimybė, kad meną priims arba nepriims kitaip, nei taip, kaip jau įprasta ir pažįstama. Nors, pavyzdžiui, Latvija ir Estija – nelabai mano vietos, nes trūksta temperamento, o JAV pritikau, UK turi daug kreivos muzikos ir DIY kultūra ten aktyvi, tai ten irgi dažnai lieku suprastas, Rusijoj, kaip pataikysi, Vokietija gailestinga, Prancūzijoj gali atsimušti į snobizmą, olandai, ispanai moka atsipalaiduoti, Ukraina dažnai netraukia, Brazilijoj – bardakas, bet smagu, Meksikoje – stebėtinai kokybiška, Pietryčių Azijoje – tik dėl idėjos, patyrimo, pažinčių... Šiemet pagaliau pirmąkart pavyko prasimušt į Šveicarijos rinką, tai buvo labai gerai, bet turbūt dėl to, kad tai buvo jau dvidešimtus metus vykstantis undergroundo muzikos ir filmų festivalis, tad žmonės žinojo, kur atėjo.

Dėl performinimo provincijoj versus didmiesty – žinoma, mažam miestely didesnė tikimybė likti nesuprastam. Aš tiek daug patyriau tokio nepatogumo, kad visai jau nebenoriu lįsti ten, kur nėra suvokimo ar bent atvirumo neįprastiems, keistesniems dalykams. Todėl mano prioritetuose dažniausiai yra didmiesčiai, sostinės arba tos vietos, kur yra stipresnė eksperimentinio meno bendruomenė, nors pats esu kilęs iš mažo miesto ir man prie širdies, kai vyksta nuostabiai keisti dalykai būtent mažuose miestuose.

O erdvės, žinoma, turi įtakos vyksmui. Man labiau patinka performint ten, kur yra didesnė dėmesio koncentracija, kur nevartojamas alkoholis, tai – galerijos, kultūros centrai, bet kartais ten nepavyksta išsilaisvinti, kas yra labai svarbu, o laisvei geriausia DIY erdvės, pogrindžio klubai ar barai.

Eksperimentinio garso pasirodymai ir performansai. Tavo kūrybiniame kelyje jų jau skaičiuojama šimtais.

Kiek visas tas vyksmas, kuris vyksta scenoje, yra suplanuojamas iš anksto, kiek yra jame netikėtumo, ekspromto?

Ar publika daro įtaką performansui?

Armos Aghartos performansas „Virus’26“ atidarymo metu. Šiaulių dailės galerijos nuotr.

Gal labiau turėčiau šnekėti apie garsą, kadangi jo vaidmuo pagrindinis. Taigi pačioje pradžioje grodavau Kaip prisijaukini instrumentus, kuriuos naudoji nuo visiško nulio, tai reiškia – buvo neaišku, kur nukeliausi performansų metu. Kaip juos atrandi? Kaip išmoksti jais garsu ir ką pavyks pateikti. Vėliau pakeičiau taktiką, pasinaudoti kūrybiniams sumanymams įgyvendinti? nusprendžiau pasidaryti griaučius, numatyti vyksmo dalis, Pradžioje, berods 2006 metais, turėjau tik seną sovietinį jas kiek atrepetuot, daugiau ar mažiau suplanuoti perėjimus sintezatorių „Elektronika EM-15“ ir keletą gitaros efektų tarp dalių. Tokiu būdu turėdavau apie penkias paruoštas pedalų. Žinoma, apie mokėjimą groti natomis net dalis, kurių viduje palikdavau tikrai nemažai laisvės kalbos nebuvo ir iki šiol nėra. Vėliau technika keitėsi, kas netikėtumams, ekspromtui. Šią strategiją sau patvirtinau, nors lūždavo, per gastroles neatlaikydavo trankymosi tapo ramiau, užtikrinčiau performint, tačiau atsirado rizika, bagaže, bet iki 2021 metų vasaros įvairius sintezatorius kad, jei kuri nors suplanuota dalis nepavyks, gali įvykti naudojau kaip pagrindinius garso išgavimo įrenginius, tik didesnis sutrikimas, reiškia, tai pastebės ir publika, o to stengdavaus atrasti specifinį būdą groti ir dar formuodavau geriau išvengti... Visgi iki šiol jau kelis metus naudoju būtent garsą arba jį kilpindavau. Visgi paskutiniu metu supratau, tokią praktiką ir kol kas lieku su ja. kad groti sintezatorium aš nemoku iki galo, o tai trukdo ir

Netgi eliminuoju instrumentus, kuriais grodamas nesijaučiu užtikrintas, arba vengiu

nervina. Todėl naujausiuose performansuose jau buvau be sintezatoriaus. Yra įvairių kitokių garsą skleidžiančių aparatų, neretai jie būna vienetiniai, pagaminti draugų, o tokie daiktai turi savo charakterius, todėl, tinkamai įvaldžius, garsiškai galima save išreikšti dar įdomiau.

Armos Aghartos performanso 2019 metais Tiumenėje (Rusija) akimirka. A. Samarskij nuotr.

Savo performansuose dažnai įsikūniji į kokį nors personažą. Gali būti šamanas, elfas, paukštis ar kažkas sunkiai žodžiais apibūdinama. Ar skirtingų pasirodymu metu kas nors kartojasi? Kaip pasirenki vaidmenį? Ar ilgai užtruko prisijaukinti tą vidinę laisvę, kurią galima pajausti matant tave performanso metu?

Taip, performansuose noriu būti personažu, o ne tiesiog žmogumi.

Personaže yra daugiau vaizduotės ir žaismės, o to labai reikia.

Naujausius įsikūnijimus padiktavo dėvėtų drabužių parduotuvėse atrasti ir įsigyti kostiumai – tai papūgos ir mačo elfo.

Edvino Mikulskio performansas PERSONA Kultūros tendencijų stebėtojos Renatos Karvelio komentaras apie Šiuolaikinio meno festivalio „Virus‘26“ atidarymo metu pristatytą Edvino Mikulskio performansą „Persona“.

O jeigu tai būtų buvus moteris? Jeigu ne vyras. Aš, kaip tikėtina dalis performansą stebėjusių moterų, jausčiausi klaikiai. Moteris ant stulpo būtų privertusi lygintis, slapta matuotis ir varžytis, konkuruoti šiose reprodukcinėse lenktynėse, kur jaunystė ir standumas yra simbolinės (savi)vertės matas. Makiažas, aukštakulniai ir menininko judesiai – nuorodos į moteriškumą. Bet performansą atliko vyras, neslepiantis vyriško plaukuotumo ir vyriško plikumo.

Hermafroditas, turintis abiejų lyčių požymių. Susidūrimas su aiškiai neišreikštos lyties žmogumi pateikiamas ir šįmet „Auksinę palmės šakelę“ Kanų kino festivalyje laimėjusioje juostoje „Titanė“ (rež. Julia Ducournau). Kaip apie filmą atsiliepia Dmitrijus Gluščevskis, režisierės tikslas: „<…> mesti iššūkį sustabarėjusioms mąstymo ir kultūros kategorijoms, sustabarėjusioms opozicijoms, savaime suprantamiems kino ir kūno (čia tai – beveik sinonimiškos sąvokos) apibrėžimams.“ Autorė Gabo Kaune, Aukštųjų Šančių mikrorajone, ant

Vieno personažo galiojimo laikas paprastai yra 6–12 mėnesių, per tą laiką kostiumo resursai išnaudojami iki galo.

Pasivaideni įvairiose erdvėse ir po to jau reikia persikūnyti, kurti naują istoriją, programą, kitaip darosi nebeįdomu ir personažas netenka galios.

O vidinė laisvė yra labai svarbu, ėjimas link jos – tai viso gyvenimo dalykas. Tiek, kiek jos yra dabar, – tai nuolatinio išsinėrimo iš suvaržymų rezultatas, ir, žinoma, jos gali būti kur kas daugiau... ar mažiau... Sunku pamatuoti, bet jei kitiems ta laisvė atliepia, tai – valio, vadinasi einu tinkama linkme... „Virus“ festivalio metu pristatei psichodelinio garso performansą. Trumpai apie jo idėją? Apie Šiaulių publiką? Šiauliuose pristačiau performansą „Mačo elfo kundalinės energijos misterija“. Jei trumpai – tai performansas apie energijos išlaisvinimą ir pakėlimą žmonių akivaizdoje. Kas žino, gal ką nors tai ir palietė ar įpūtė laisvės ir polėkio... Šiaulių publika pakankamai santūri... Žmogus po tom

L. Ivinskio g. 114 pastato bokštelio sienos, nupiešė 12x4 m. dydžio žmogų. Ji komentuoja piešimo procesą: „<...> iš vietinių viešbučio gyventojų sulaukiau daug klausimų: „Ar tai reklama? Kokį produktą pristato? Kas tai? Kodėl žmogus piešinyje be lyties? Kodėl neteisingos proporcijos?..“ Kaip festivalio organizatoriai sako, šokis ant stulpo pirmiausia radosi Kinijoje ir jį pirmiausia išbandė vyrai.

Būdavo atliekami įvairūs šuoliai ir triukai, stulpas pirmiausia buvo vyrų jėgos demonstravimo įrankis. Istorinė detalė.

Vėliau tai buvo viliojimo šokių įrankis, kuriuo naudodavosi moterys. Šis menininko Edvino Mikulskio pasirodymas kelia klausimą, ar žinome kultūros istoriją, jeigu taip, kas mus piktina. Taigi, kas piktina ir glumina? Šokantis vyras? Dailiai šokantis vyras? Dailiai dažytomis lūpomis šokantis vyras?

Pasirodymo metu norėjau, kad galerijos šviesos būtų sukoncentruotos į menininką, šokantį ant stulpo. Vien tam, kad trukdančios detalės – t. y. kiti ten buvę žmonės nesimatytų, kad geriau matytumėme judančio objekto linijas. Menininkas provokavo. Jo pasirodyme daug fizinės jėgos. Žiūrovai galėjo stebėti šokantį ant stulpo vyrą ir vyrus, kurie tai stebi greta. Aš taip ir dariau. Tikėtina, kad vyrų reakcijos skyrėsi nuo moterų. Pasirodymas buvo patrauklus, viliojantis, sukeliantis optinę apgaulę, nes tai, ką matai, yra tikrai dviprasmiška. Bet pats vojeristinis žiūrėjimas, užhipnotizuotas įsitraukimas į pasirodymą taip pat įneša savo prasmes. Kas vyksta žiūrint?

Ir čia pati performanso esmė. Pasirodyme dalyvauja žiūrovai, jų reakcijos irgi yra performanso dalis. Kitas performanso žiūrovas, beje, vyras, sako, kad nesupranta, kodėl ir nesupranta kaip, pasirodymas jį verčia jaustis nepatogiai.

kaukėm atrodo labiau susiraukęs nei besišypsantis, ir manau, kad žmonės buvo labiau susirinkę vizualaus meno pažiūrėti, o čia gavo tokį garsinį vibruojantį keistuolio išsišokimą, bet aš jaučiaus gerai, padariau tai, ką norėjau, ir tai buvo paskutinis performansas, po kurio laukia ilgesne pertrauka, todėl tai man buvo kaip mažytė šventė.

Kokie projektai, sumanymai numatyti ateinančiam periodui? Turas? „Tapekiosk“? Gal įrašai?

2022-iesiems neturiu numatyto nei vieno performanso, galbūt ta proga padarysiu ilgesnę pertrauką. Bet pažiūrėkim, kokie bus metai, gal bus labai įkvepiantys ir norėsis kurti ir rodytis scenoje. O šiuo metu labiau šviečiasi leidybiniai metai. Planuose – naujų kasečių leidyba ir kitos su kasetėmis susijusios veiklos. Mėgstu būti tarpininku, ši mano pusė reiškėsi per renginių organizavimą, turų planavimą kitiems atlikėjams ir grupėms, o dabar esu tarpininkas, padedantis kasečių mėgėjams pildyti savo kolekcijas.

Nepatogumas dailės galerijoje jau yra daug geriau nei agresija per šeimų maršą.

3

sustingę, apsupti balto sniego ir eglių. Šį kartą atsisakyta ir nuotraukų koregavimo specialiomis programėlėmis. Kūrybinė komanda siekė aiškiai perteikti pagrindinę kapsulinės kolekcijos žinutę – ką nors imdami visuomet prisiminkime, kad galime ir grąžinti.

Mūsų moderni visuomenė nuolat trokšta naujovių, vis labiau domisi menu, todėl stengiuosi sukurti išskirtinius modelius, kurie būtų ir saviti, ir funkcionalūs.

--Keletą klausimų apie kūrybinius projektus, gyvenimą Šiauliuose ir rūbų kolekcijas dizainerei Airidai Skrickienei uždavė menininkė Vaiva Kovieraitė„2022 AIRIDA SKRICK NY Capsule“. Donatos Benevičiūtės-Jankauskienės nuotr.

Trumpė.

AIRIDA SKRICK pristato ypatingą kapsulinę kolekciją Dizainerė Airida Skrickienė šį kartą sugrįžta su kitokia naujametine kolekcija – ne žibančia šventišku blizgesiu, o raginančia apmąstyti, kaip galime prisidėti prie pasaulinių pokyčių. Naujoji kapsulinė kolekcija „2022 AIRIDA SKRICK NY Capsule“ atspindi prekės ženklo „Airida Skrick“ požiūrį į klimato aktualijas, kviečia pažvelgti į save ir įvertinti asmeninius vartojimo įgūdžius.

Nors visi žinome apie pasaulinę taršą, atliekų perteklių, besaikį išteklių švaistymą ir nuo to kenčiančią ne tik žmoniją, bet ir gamtą, retai kada susimąstome, ką galėtume pakeisti, kad viso to būtų mažiau. A. Skrickienė kviečia tvariau žvelgti į išteklius, kuriuos naudojame, o kartu ir suteikia galimybę neatsisakyti savito stiliaus.

Kiekvienas „Airida Skrick“ kapsulinėje kolekcijoje esantis rūbas kviečia susimąstyti apie gyvūnų ir gamtos likimą.

Kolekciją sudaro balti organinės medvilnės marškinėliai ir džemperiai, ant kurių – spaudas, pagamintas iš ekologiškų vandens pagrindo dažų, atitinkantis „Oeko-Tex“ standartą.

Nuskanavę šiuose atvaizduose esančius QR kodus, pateksite į dizainerės svetainę, kurioje rasite naudingus patarimus, kaip tvariau naudoti vandenį ir kitus gamtinius išteklius.

Tai išties ypatinga naujametinė kolekcija – juk kaskart artėjant Naujiesiems permąstome, ką kitąmet darysime kitaip, o ši kolekcija kviečia pokyčių imtis jau dabar. Pasak A. Skrickienės, tai dar vienas kvietimas atrasti didesnę bendrystę tarp savęs ir savo aplinkos, į kurią šiuo metu privalome atkreipti daugiau dėmesio.

Svarbu ir visuma, ir saviraiška.

Ko gero, nesumeluosiu sakydama, kad esi labiau žinoma nacionaliniu lygmeniu nei regione. Ar Šiauliai tave įkvepia? Ar gyvenimas ne sostinėje daro įtaką tavo veiklai?

Neslėpsiu – po studijų mąsčiau apie persikraustymą į Vilnių, juk didžioji dalis mano klientų yra būtent iš Vilniaus. Vis dėlto su vyru nusprendėme pasilikti Šiauliuose. Šiame mieste gyvena mano šeima, draugai, esu įsikūrusi centre, turiu savo studiją, patogu ir tai, kad atstumai nedideli, nereikia stovėti automobilių spūstyse. Kūrybai čia randu visa, ko reikia. Tiek audinių, tiek gamyklų pasirinkimas Šiauliuose yra didelis.

Be to, šiais laikais viskas pasiekiama internetinėje prekyboje.

Esi labai produktyvi kūrėja. Per metus kartais pristatai net ne po vieną kolekciją. Iš kur semiesi įkvėpimo?

Mane įkvepia tai, kas man įdomu, – nuo įvairių daiktų iki veiksmų, pavyzdžiui, noras ieškoti ir nuolat tobulėti, išmokti ką nors nauja.

Taip pat kūrybine paskata tampa emocinis ir materialinis pasitenkinimas. Sukūręs ką nors, kas džiugina skirtingais aspektais, nori kurti dar daugiau, dar drąsiau ir išradingiau.

Rinkdamasi audinius, konstruodama ir siūdama rūbus, mėgstu laužyti taisykles, o nauji kūrybiniai atradimai iš naujo užkuria ieškojimo ir eksperimentavimo variklį, skatinantį vėl atrasti ką nors nauja.

„2022 AIRIDA SKRICK NY Capsule“. Donatos Benevičiūtės-Jankauskienės nuotr.

Transformacija mano kūryboje vyrauja jau daugiau nei dvidešimt metų, ši tema buvo mano bakalauro ir magistro studijų baigiamuosiuose darbuose. Ji mane traukia ir dabar. Tai būdas atrasti mados teikiamą galimybę žaisti, eksperimentuoti ir išreikšti save. Kaskart kitaip pritaikomos detalės – nuo apykaklių, rankovių iki dekoro detale tampančių kaklaraiščių – gali visiškai pakeisti rūbą, tad klientas turi galimybę vienu drabužių susikurti skirtingus įvaizdžius.

Darbas individualiai ar bendri projektai su kitais kūrėjais – kaip tau labiau patinka dirbti?

Man patinka kurti laisvai, kai esu neribojama jokių rėmų, viena galiu drąsiai daryti tai, ką sugalvojau ir ką tikrai noriu. Individualūs užsakymai reikalauja daug laiko ir jėgų, tačiau darbas su klientais atveda prie naujų projektų, kurių be jų neįgyvendinčiau. Visada džiaugiuosi galėdama bendradarbiauti ir jau kitąmet laukia bendras kūrybinis darbas su „by Atwins“ komanda.

Ar mada, rūbo kūrimas yra vienintelė tavo kūrybinė išraiška? Ar atskleidi save ir kitokiomis meno formomis – tapyba, fotografija ar kita?

Ieškodama kūrybinės išraiškos esu išbandžiusi daugybę sričių: piešimą, tapybą, interjero dizainą, juvelyriką, skulptūrą, fotografiją ir grafiką. Iš pradžių kūriau drabužius, paskui pasinėriau į tapybą, o dar vėliau ėmiausi kurti juvelyriką. Galiausiai grįžau prie universalaus rūbų dizaino, kuriame galiu panaudoti visą sukauptą patirtį – ir tapybos, ir juvelyrikos žinias. Supratau, kad jungdama madą ir meną randu netikėtų, unikalių sprendimų. Ši rūbuose ryškėjanti sintezė traukia ir žavi žmones, o aš nevaržomai kuriu ir derinu tai, kas man labiausiai patinka. Mane žavi mados kūrybinė laisvė, galimybė drabužiuose inkorporuoti kitas meno rūšis.

Norint pabrėžti kolekcijos ryšį su gamta, naujieji drabužių modeliai nufotografuoti žiemiškame peizaže – jie tarsi 4

Pastebėjau, jog tavo kolekcijose rūbai gali būti įvairiai transformuojami. Rūbo transformacija pritaikoma ir kasdienei, ir vestuvinei madai kurti. Kolekcijos rūbus galima ne tik lengvai derinti vienus su kitais, sluoksniuoti, bet ir nuimti ar pridėti įvairias detales: rankoves, apykakles ir kaklaraiščius. Kas tau, kaip kūrėjai, svarbiausia, kuriant rūbą – funkcionalumas, patogumas, išskirtinumas?

Ateities planai.

Planuoju plėstis tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Jau greitai startuos nauja „Airida Skrick“ elektroninė parduotuvė, kurioje bus ir anksčiau pristatytos, ir naujausios kolekcijos.

Ketinu didinti kiekvienais metais pristatomų kolekcijų skaičių, kurti ne tik „ready to wear“, bet ir „couture“ kolekcijas, taip pat rūbus vaikams, tęsti vestuvinės aprangos kolekcijas, o visa tai bus skirta ir moterims, ir vyrams.

Planuose yra ir linija, skirta namams, tad veiklos kitąmet nusimato net keliems metams į priekį.

Piemieji Ievos ir Robertos vaisiai 2021 metų Šiaulių miesto jaunojo menininko stipendininkė literatė Roberta Stonkutė pasakoja apie savo ir kitos stipendininkės – dizainerės, grafikės Ievos Slonksnytės – kūrybinių įsipareigojimų vykdymą ir meninių projektų įgyvendinimą.

Keista rašyti apie save ir savo draugus. Jei galite, venkite tokių progų, nes grėsmė, kad tekstas bus perdėm kritiškas (kai kalbame apie save) arba perdėm pagiriamasis (kai kalbame apie draugus), kybo ore tarsi Damoklo kardas, vis įspėjantis apie pavojų.

Nepaisant to, šio teksto autorystės išvengti nepavyko.

Negana to, net jaučiausi jai neakivaizdžiai pasisiūliusi.

Baigiantis 2020 metams, tiek save, tiek dizainerę Ievą Slonksnytę padrąsinau teikti paraišką Šiaulių miesto savivaldybės jaunojo menininko stipendijai. Ir štai – rašau šį tekstą Ievos Slonksnytės fotografijų parodos „Levitacija“ atidarymo dieną, o ant mano darbo stalo guli netrukus pristatymo laukianti pirmoji poezijos knyga „(ČIA)BŪTI“.

Vadinasi, metai veltui neprabėgo, o apie kūrybinius procesus norisi papasakosi plačiau, nes jei mus su Ieva kas ir vienija labiausiai, tai tikriausiai – tylus ir savęs nemėgstantis reprezentuoti darbo procesas.

Ne tik Ievai, bet ir man pačiai ne kartą teko išgirsti su nuostaba tariamus klausimus „tai tu leidi knygą???“, „kodėl niekam nesakai???“ arba „kada rezultatai???“. Ievai tai pirmoji autorinė paroda, man – pirmoji poezijos knyga, tad apie kūrybinį procesą net susitikusios išgerti kavos retai kalbėjome, duodamos erdvės viena kitos idėjoms, o dabar, kai procesai baigti, norisi pasidalinti patirtimis.

Ieva pasakojo, kad kurti fotografijų parodą eksperimentuojant su projekcijomis ir šviesomis ji mąstė jau gana seniai, bet procesą vis nukeldavo. Grįžti prie kūrybinių bandymų privertė pandemija:

„Buvome uždaryti namuose.

Vieni su savo kūnais. Norėjosi sustingti laike ir tuo pačiu jį pagreitinti. Tuomet pradėjo formuotis mintis apmąstyti išryškėjusią vienišumo temą.

Ievos Slonksnytės fotografijų parodos „Levitacija“ meno erdvėje S■IN fragmentas. Autorės archyvo nuotr.

Tai nusprendžiau padaryti per santykio su savo fiziniu kūno paieškas.“ Pandemijos laiku prasidėjęs eksperimentavimas su savo pačios fotografijomis persikėlė ir į parodos erdves. Nors projekto idėja nuo pat pradžių buvo aiški, tačiau tinkamų raiškos priemonių teko ieškoti ir daug eksperimentuoti. „Neapibrėžtoje erdvėje levituojančiais autoportretais norėjau kalbėtis apie fizinio kūno vienatvę laike ir erdvėje, tuo pačiu leidausi ir į man svarbaus astralinio kūno paieškas ir dialogo su juo kūrimą, kaip išsivadavimą iš pirminės vienišumo būsenos.“ Ievos fotografijose matome ją pačią, sklandančią tarp transo ir realybės, tarp apibrėžtumo ir nuolatinio tirpimo erdvėje. Aplinkos, kasdienybės, buities nebūtis, sklandančio, tarsi iš niekur į niekur tirpstančio kūno ryškumas, projekcijų sukuriamas spalvingumas kviečia diskutuoti ne tik apie vienišumą, bet apie bandymus, tyrinėjant ir (per)kuriant savo kūno vaizdą, ieškoti dialogo ir gilumo savyje pačiame.

Parodoje nespalvotus, tirpstančius, autoportretus Ieva apšviečia septyniomis skirtingomis spalvomis, kurios iliustruoja septynias astralinio kūno spalvas, tad tai ir kvietimas lankytojui – ieškoti savo spalvos, savo fizinio ir astralinio kūno santykio: „Visą gyvenimą mes mokomės būti vieni. Ir pandemija šį procesą ir pojūtį tik sustiprino, nes nuolatinį bėgimą pakeitė buvimas uždaroje erdvėje, kas privertė apmąstyti ir santykį su savimi, savo aplinka ir neišvengiamai – fiziniu kūnu. Dažnas, sustabdytas pandemijos, atrado savo kūną pavargusį, išsekusį ir liko nustebę. Kaip niekad tampa svarbu rasti savo kūno ir minčių pusiausvyrą, atrasti savo spalvas.“ O kol Ieva buvo panirusi į vienišumo ir kūno problematikas, aš mintijau apie savo poezijos čiabuko apmatus. Klausimo, kas yra tas čiabukas, sulaukiau daug

Ievos Slonksnytės fotografijų parodos „Levitacija“ meno erdvėje S■IN fragmentas. Autorės archyvo nuotr.

daugiau kartų, negu klausimų apie leidinio pasirodymą, tad jaučiu pareigą paaiškinti ir KVADRATO skaitytojams. Tad ilga istorija trumpai. Šiuolaikinio čiabuko terminas dažniausiai naudojamas apibrėžiant savalaidžius, iki 40 puslapių apimties leidinius, dažniausiai – poezijos.

Čiabukus ypač pamėgo debiutuojantys ir kiti poetai, kuriems svarbios teksto ir dizaino vienovė, autorinė idėja.

Nenuostabu, susiviliojau šia vienove ir aš, kadangi apie tekstus atliepiantį arba sujungiantį dizainą visada slapta pagalvodavau. Bet grįžkime prie poetinių kančių. Kadangi aktyviai pradėjau rašyti dar studijų suole, sukaupiau nemažai tekstų, prie kurių vėl teko sėsti lyg pirmą kartą, ieškant idėjos, perrašinėjant, redaguojant. Ypatingų kančių sukėlė atranka, tad stipriai save apribojau ir galiausiai palikau tuos tekstus, kurie man pačiai buvo svarbūs, kuriais norėjosi pasidalinti.

Tekstams pagaliau radus vietą leidinio makete, galutinai susiformavo ir pavadinimas, kurį, tiesą pasakius, visai neoriginaliai nuvogiau iš pirmųjų lietuviškų čiabukų leidėjo Tomo S. Butkaus lūpų. Kamuojamas klausimų apie tai, kas yra čiabukas, ar tai yra vertalas, ar neturėtume sugalvoti lietuviško atitikmens, kažkuriame interviu poetas neiškentęs paaiškina galimą lietuvišką žodžio kilmę – čia būti. Tad klausiantiems atsakau – „(ČIA)BŪTI“.

Apie ką dar turėčiau užsiminti? Tikriausiai apie leidinio dizainą ir vizualius sprendimus. Kadangi leidinį sudaro skirtingais laikotarpiais rašyti tekstai, nusprendžiau, kad leidinio dizainas turėtų priminti archyvinę bylą.

Skaitydama ir rengdama tekstus leidiniui pati jaučiausi kaip kapstydamasi po savo atmintį, prabėgantį laiką, neapleido nuolatinio archyvavimo būsenos. O kad archyvavimas iki galo būtų baigtas, savo būsenas dar ir įrašiau prieš kamerą.

Tad čiabuką galima ne tik skaityti, bet ir klausyti, ką kviečiu padaryti ir Jus, nuskenavus pateiktą QR kodą.

Kartu su Ieva už galimybę pristatyti savo kūrybą esame dėkingos Šiaulių miesto savivaldybei, mūsų idėjas palaikyti ir bendradarbiauti sutikusioms įstaigoms – Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus galerijai „Meno erdvė S■IN“, Šiaulių dailės galerijai, Fotografijos muziejui.

5

Mano tikslas – kad žiūrovas būtų laisvas interpretuoti Gruodžio 19 d., sekmadienį, 18.00 val. Šiaulių valstybinio dramos teatro scenoje buvo rodomas „Kosmos Theatre“ kartu su Kauno miesto kameriniu teatru kurtas spektaklis „Kafka Insomnia“, kuris uždarė Šiaulių dailės galerijos vykdomo šiuolaikinio meno festivalio „Virus‘26“ programą. „Kosmos Theatre“ Šiauliuose gastroliuoja pirmą kartą, tad, norėdami geriau pažinti šį teatrą ir susipažinti su spektakliu, kviečiame kartu leistis į trumpą interviu su režisieriumi Žilvinu Vingeliu. Šiaulių dailės galerijos renginių koordinatorė Roberta Stonkutė jo paklausė apie „Kosmos Theatre“ kūrybą, apie šiuolaikinio teatro eksperimentus ir tradicijas, žiūrovų lūkesčius ir sėkmingo spektaklio supratimą. „Kosmos Theatre“ Šiauliuose lankosi pirmą kartą.

Ar galite plačiau papasakoti, ką reiškia būti šio teatro dalimi ir ką turėtų žinoti žiūrovas, besirengiantis pažinti šio teatro kūrybą? ,,Kosmos Theatre“ koncentruojasi į vizualinius eksperimentus, jungiančius teatrą bei medijas. Mes domimės internetiniu menu, technologijomis, virtualia realybe, kinu bei gyvais scenos pasirodymais, sujungiančiais lėlių teatrą, medijas ir tam tikrą muzikinę atmosferą, kuri mūsų spektakliuose dažniausiai kuriama gyvais instrumentais. Manau, esame entuziastai ir interesantai daugelio sričių ir formatų, todėl negalime savęs pavadinti kažkurios iš tų sričių profesionalais. Nuolat mokomės, todėl esame priklausomi nuo bendradarbiavimo su profesionalais tų sričių, kuriomis domimės. Manau, tiek prodiuserine, tiek kūrybine prasme dabar esame susikoncentravę į mus žadinančias, budinančias ir kūrybą provokuojančias jungtis bei skirtingų sričių profesionalų bei įstaigų bendradarbiavimą. Įkurdami teatrą ir norėdami nepaklysti skirtingose įtakose, prisistatėme ir savotiškai apibendrinome savo ateinančių kelių metų kūrybą ,,Kosmos manifestu“.

Jo pagrindinis akcentas – teatro multižanriškumas ir kūrybinė pastanga neužsidaryti socialinių bei psichologinių išgyvenimų

kontekste, stengtis ištrūkti į tam tikrą fragmentišką pasąmonės dimensiją, kuri taip pat turėtų savo žaidimo taisykles, būtų motyvuota psichologiškai, o ne į ,,anything goes“.

Jokiu būdu nesakau, kad mūsų idėja ar kryptis yra geresnė ar vertingesnė už psichologinį ar socialinį teatrą.

Tą svarbu pabrėžti dėl šių laikų susipriešinimo ir mojavimo vien tik savo vėliava.

Ar teisingai pasakysime, kad spektaklį „Kafka Insomnia“ įkvėpė ne tiek patys Kafkos tekstai, kiek bemiegės, sapniškos, realybę, tikrovę ir fikciją suliejančios nuotaikos? Ar galite pasakyti, apie ką iš tiesų šis spektaklis?

Atsieti Franco Kafkos tekstų nuo bemiegės, sapniškos bei tikrovę ir fikciją suliejančios nuotaikos yra neįmanoma.

Jūsų įvardinta nuotaika labai tiksliai apibūdina beveik visą Kafkos kūrybą. Kafką išskirtiniu daro tai, kad jis neužsilieka sapne, nebėga nuo realybės. Jo dėmesio objektas yra mūsų realybė. Jis nežvelgia į sapną iš realybės perspektyvos, kaip tai darė siurrealistai. Priešingai. Jis žvelgia į realybę iš sapno perspektyvos, o, būdamas realizmo literatūros mokinys, nuosekliausiais aprašymais nupiešia tokį tikrovišką ir išbaigtą realybės vaizdinį, kad mes net nepastebime, kaip lėtai ir nepastebimai nuo savo paties ,,realizmo“ svorio jis ima grimzti į sapną. Tai lėmė jo būdas, uždarumas, neryžtingumas, rezonuojantis mąstymas, socialinė ir asmeninė aplinka, vaikystės patirtys, nuolatinis mindžikavimas vietoje, nesugebėjimas baigti nei vieno kūrinio ir, be abejo, nemiga. Kiekvienas tai patyręs žino, jog nemiga nėra tiesiog buvimas atsibudus. Tai savotiška tarpinė būsena tarp sapno ir realybės. Sapnas atmerktomis

akimis. Šis spektaklis ir yra apie nemigą plačiąja prasme, Kafkos sekinančią vidinę kovą ir šios būsenos prisijaukinimą.

Statydami svarstėme, ar Kafkai nemiga yra trukdanti liga, ar būtina jo literatūrinio genialumo sąlyga?

Jungdami skirtingų Kafkos kūrinių įvaizdžius ir naudodami jo dienoraščio fragmentus, bandėme pastatyti spektaklį ne apie Kafkos literatūrą, o apie jo paties būvį. Tas užburtas ratas, kuriame gyveno ir kūrė Kafka, – jame dažnai randame ir save pačius: tarp kūrybos ir nemylimo ofisinio darbo, išgyvenimo ir saviraiškos, abejonių ir ambicijų, didybės ir paniekos sau.

Kompozitorius Andrius Šiurys už spektaklio muziką buvo nominuotas „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimui. Koks muzikos ir vizualumo santykis spektaklyje?

Taip pat Andrius įvertintas Kauno teatro apdovanojimų ,,Fortūna“ diplomu už geriausią spektaklio muziką. Visuose mano spektakliuose muzika vaidina ne šiaip reikšmingą, o tikriausiai patį reikšmingiausią vaidmenį. Taip atsitiko netyčia ir nesąmoningai. Idėja kurti spektaklį Kafkos motyvais kilo būtent Andriui. Spektaklio kompozitorių aš suvokiu kaip bendrakūrėją ir jo asmeninės kūrybinės ambicijos man yra svarbios kaip medžiaga spektakliui.

Gal taip galvoti man leidžia neverbalinio ir neliteratūrinio teatro prigimtis, kai nėra būtina nuolat sekti siužetą, suteikti jam emocinį krūvį, valdyti laiką, dinamiką, personažus, o gali sau leisti laisvesnį bendradarbiavimą. Iš tiesų Jūsų klausimas paliečia vieną mistinę temą: pradėjus gyvos muzikos ir vaizdų šokį, nebeįmanoma atskirti, kas jį veda.

Man garsas ir vaizdas yra tas pats, kas fizikams erdvė ir laikas. Ilgą laiką jie buvo laikomi atskirais dalykais, kol bandant paaiškinti pastovų šviesos greitį jie buvo sujungti į bendrą „erdvėlaikio“ sąvoką. Man nuoširdžiai atrodo, kad 50 procentų vizualumo efekto žiūrovui sukuria būtent muzika. Kai garsas tampa vaizdu, keičia realybę, iliustruoja ir koketuoja su veiksmu, kuria taisykles ir jas neigia, tampa apčiuopiamu, suteikia erdvei ir net daiktams temas ir leitmotyvus, keičia savo vaidmenį iš diagetinio į nediagetinį, iš matomo garso objekto į akusmatinį. Tai gali sudaryti nemažai rebusų bei prasmių, nes šiuolaikinio žiūrovo ausis itin jautri ir pastabi muzikai.

Be to, aš labai nemėgstu „McDonaldo spektaklių“. Tai tokie visiems skanūs, patikrintu būdu sutepti niekuo neišsiskiriantys spektakliai.

Man geriau jau blogai blogas su atpažįstama žyme, nei 6

neblogas, bet neturintis savo vidinės realybės. Savitą spektaklio skonį sudaro būtent atmosfera. Atmosferą teatre, mano nuomone, kuria spalva, garsas ir laikas.

Per laiką tam tikra spalva, pajudinta garso, brėžia liniją, tos linijos vėliau jungiasi į piešinius ir prasmes, bet tie piešiniai ir vizualinė prasmė niekada nėra vien spektaklio vaizdinės dalies (projekcijų, scenografijos ar kostiumų) pasekmė. Taip pat muzika gali įsiminti ir leisti žiūrovams įsijungus ją namie grįžti į spektaklio atmosferą, prisiminti jo nuotaiką. Andrius Šiurys yra būtent iš tų kompozitorių, kuriam ir pačiam įdomiausia kurti ne garsą, o garsovaizdį.

Jis yra tikras šiuolaikinis menininkas, intelektualas ir estetas, išlipantis iš bet kokių mums žinomų įprastų muzikos kompozicijos rėmų, todėl kuriant su juo tampa nebesvarbu, kas režisierius, o kas kompozitorius. „Kosmos Theatre“ buvo apdovanoti „Auksiniu scenos kryžiumi“ už internetinę (anti)utopiją „#PROTESTAS“ kaip sėkmingiausią pandemijai atsparaus teatro pavyzdį. Ar galite daugiau papasakoti apie šį eksperimentą, kokios buvo kolegų ir žiūrovų reakcijos?

Tai buvo reakcija. Prasidėjo pirmasis karantinas, ir jau pirmomis dienomis mes leidomės į šią kelionę norėdami spėti pasiekti tikslinę auditoriją – niekur neinančius ir namuose sėdinčius žmones. Laisviems eiti kur nori ir kada nori žmonėms šis spektaklis nereikalingas. Norėjome pasidalinti tam tikra baime, kad šis karantinas nepavirstų nutolėjimo, individualizmo, nepasitikėjimo, sociopatijos ir apatijos mokykla. Pjesė buvo parašyta greitai, spektaklis buvo surepetuotas greit, dienomis buvo repetuojama, o naktimis sprendžiamos techninės problemos. Tuo metu mano kambariokas buvo transliacijos režisierius bei videoprojekcijų autorius Kornelijus Jaroševičius, todėl visas mūsų laikas namie sukosi tik apie ,,#PROTESTĄ“.

Turbūt kaip ir visų dalyvavusių projekte. Tai buvo turbūt vienas įtempčiausių ir emociškai sunkiausių laikotarpių mano gyvenime. Su aktoriais ir kūrybine komanda gyvai susitikome tik gerokai po premjeros. Su kai kuriais nebuvau matęsis gyvenime.

Tai neįtikėtina patirtis. Gyventi karantine ir kurti spektaklį tomis pačiomis temomis – tai lyg gyventi spektaklyje, pradėti maišyti išmonę su realybe, kuri, pripažinkim, tuo metu buvo neįtikėtinesnė už bet kokią fikciją. „#PROTESTO“ tikslas buvo pataikyti į žiūrovo nuotaiką, ne kritikų skonį.

Būti aiškiam, reikalingam, plačiai pasiekiamam, ne per daug sudėtingam. Jis buvo rodomas nemokamai internete ir sukurtas be finansavimo. Aktoriai ir kūrybinė komanda sutiko dirbti nemokamai. Žinojome, kam ir kodėl kuriame šį spektaklį, todėl labai nustebino teigiamos recenzijos ir ,,Auksinio scenos kryžiaus“ įvertinimas. Suprantu, jog recenzijų gausa iš dalies buvo susijusi su tuo, kad daugiau nebuvo apie ką rašyti, o ir įvertintas šis spektaklis buvo ne iš kritikų aukštojo meno paieškų perspektyvos, o dėl mūsų greitos reakcijos, kantrybės, aktyvumo, tam tikro socialinio meno vaidmens pandemijos metu. Spektaklį pažiūrėjo dešimtys tūkstančių žmonių, jis buvo transliuotas didžiausiuose naujienų portaluose. Prasidėjus įvykiams Baltarusijoje ir Rusijoje, buvo surengtos dvi instaliacijos (,,ConTempo“ festivalyje Kaune ir prie Rusijos ambasados Vilniuje), skirtos palaikyti už savo laisvę kovojančius tų šalių piliečius. Aktoriai per vienerius metus šį spektaklį suvaidino net dvidešimt kartų. Jie patys aplink save sudėliodavo scenografiją, pasijungdavo apšvietimą, garsą, kamerą, patys nusigrimuodavo, persirengdavo, kaskart prieš spektaklį parepetuodavo. Tai buvo sunkus, bet prasmingas laikas.

Prisiminus jį norisi padėkoti visiems kartu buvusiems šiame projekte. Šis spektaklis skirtas sunkiems laikams, kai teatras vyksta gatvėse, namuose, galvoje, o ne scenoje. Kai vėl ateis

toks metas – mes jį transformuosime pagal tai, ką norime pasakyti, ir pasiūlysime žiūrovams. Kol kas jo nereikia, žiūrovai turi nuo jo pailsėti. Jis turi sulaukti savo temų, galbūt netgi keisti formą.

Eksperimentavimas medijomis, naujais technologiniais išradimais yra „Kosmos Theatre“ išskirtinis bruožas. Įdomi Jūsų kaip režisieriaus nuomonė apie nesibaigiantį ginčą – ar teatrui reikia absorbuoti medijas, taikyti naujus, sudėtingus vizualinius sprendimus? Ir koks literatūrinio teksto likimas scenoje?

Aš asmeniškai Jūsų įvardinto ginčo nejaučiu. Jaučiu atsilikimą, užsidarymą, susikoncentravimą į stipriąsias vietas, ignoruojant silpnąsias, bet ne ginčą. Teatro istorija rodo, jog teatras visada naudojo naujausius inžinerinius sprendimus, tuometines technologijas, pats nemažai prisidėdavo prie naujų sprendimų. Tiesiog teatrui reikia laiko. Per paskutinius dvidešimt metų technologijos taip patobulėjo, kad negalima imti jų naudoti aklai, pametant teatro esmę. Todėl po truputį, atsargiai, pasislėpdami, šiek tiek bijodami ir ne visada jas suvaldydami, teatro kūrėjai ima infiltruoti technologijas į teatrą, ieškodami prasmingos ir meniškai nuoseklios kalbos su ir per šias technologijas, nepasiduodami joms, nesusižavėdami aklai, neišfragmentuodami kūrinio, suvaldydami galimybes ir jas pateisindami.

Man atrodo, kad toks naujų technologijų infiltravimas į teatrinę kalbą stipriai veikia teatro estetiką, todėl vyresniems kūrėjams, kurie dominuoja Lietuvos teatre ir jau yra radę savo stilių ir kalbą, tai tiesiog neįdomu. Tuo metu jauniems kūrėjams, kurie savo meninę kalbą dar tik formuoja, tai yra įdomu, bet jie neturi pakankamų biudžetų, kad galėtų išsibandyti vieną ar kitą idėją. ,,Kosmos Theatre“ ir įsikūrė tam, kad tas idėjas būtų galima išsibandyti,

Kiti ,,Kosmos Theatre“ kūrėjai turbūt turi savo motyvaciją, savo istoriją, patirtis ir savo pasaulėžiūrą, bet mūsų visų išvados panašios, todėl ir teatrą matome panašiai.

Gal turite patarimų žiūrovui, kuris ruošiasi eiti į teatrą: ką jam pirmiausia reikėtų sužinoti apie teatrą, apie spektaklį, į ką atkreipti dėmesį, kad lūkesčiai neprasilenktų su realybe?

Aš manau, kad daugiausiai lūkesčių sukelia kūrėjų patarimai, kaip žiūrovas turėtų ar neturėtų ateiti į teatrą, kaip jam rengtis ir ką skaityti, kiek domėtis ir nesidomėti. Tai tikra painiava. Reikia suprasti vieną – nėra vieno būdo, kaip suprasti spektaklį. Jei yra vienas būdas, tai yra blogas spektaklis.

Teksto suvokimo užduotys mokykloje pagimdė nepasitikinčią savimi žiūrovų kartą, kuri vengia teatro, nes laiko jį elitiniu menu ir bijo jo nesuprasti teisingai. Suprasti taip, kaip nori kūrėjas (lyg tas kūrėjas pats žinotų, kaip nori būti suprastas). Bet kas, ką žiūrovas supranta ar nesupranta – yra to spektaklio reikalas, o ne žiūrovo problema.

Mano tikslas – kad žiūrovas būtų laisvas interpretuoti, rasti sąsajas, kad jam būtų įdomu žiūrėti, mąstyti ir keliauti kartu su spektakliu. Nėra nei vienos neteisingos interpretacijos. Viskas, ko prašyčiau iš žiūrovo, ateinančio į mūsų spektaklį, tai pasitikėjimo savimi suprasti spektaklį savaip, nesuprasti išvis, nuteisti ar pasidžiaugti juo. Manau, mene visi esame laisvi ir teisūs, visos nuomonės ras savo vietą ir jokių ypatingų pasiruošimų ar taisyklių čia nereikia.

eksperimentuoti. Galbūt su nedaug pinigų, galbūt ne itin dideliais formatais, bet nuosekliai, savireflektyviai, prasmingai.

Dėl literatūrinio teatro likimo – mes meno istorijoje turėjome krūvas įvairiausių epochų, naujų bangų, netgi mainstrymu tapusių estetinių ideologijų, bet niekas niekada nesugebėjo užgožti literatūrinio teatro. Jis dominavo nuo Antikos laikų ir nemanau, kad kažkas kada nors jį užgoš.

Kita vertus – niekas netrukdo ieškoti kitų būdų kalbėti, alternatyvų, savito santykio su žiūrovu. Niekas literatūrai negresia, bet patys savęs turime paklausti: kokį santykį ir kokia kalba mes norime užmegzti su savo žiūrovu?

Aš pats kartais visiškai nesuprantu žmogaus kalbos, bet jaučiuosi su juo neįtikėtinai artimas klausydamas to paties muzikinio kūrinio ar žiūrėdamas į tą patį paveikslą. To jausmo vedinas ir darau tokį teatrą, kokį darau.

Ir paskutinis klausimas – kas, Jūsų supratimu, yra sėkmingas spektaklis? Žiūrovai į salę, kur bus rodomas spektaklis, ateina ne iš tabula rasa rojaus, o iš savo realių gyvenimų, pro fizinę fojė, rūbinėje pasilikę paltus, kad salėje nesukaistų. Aš dažnai galvoju apie žiūrovų fiziką, salės karštį, nuovargį, tos dienos orus, kaip kas išsimiegojo ir kaip aš laiku ar ne laiku pateikiau jam šį spektaklį. Dalis žiūrovų atskubėjo tiesiai iš darbo nespėję persirengti, dalis iš namų, kur tvarkėsi ar kalbėjosi su artimaisiais, kai kas susierzinęs dar neįėjęs į salę, o kai kas geros nuotaikos, bet, salės šviesoms gęstant, dar greit peržiūri telefono žinutes ir akyse staiga pasikeičia. Visame šitame skirtingų žmonių ir istorijų susitikime prasideda spektaklis. Spektaklis turi žiūrovą susirinkti iš jo paties minčių labirintų. Salės emocijos, su kuriomis žiūrovai pradeda spektaklį, nebūtinai sutampa su spektaklio pirmų scenų nuotaika, ne visada tas susitikimas įvyksta iš karto. Dėl kaskart skirtingų salės emocijų ir spektaklis turi vykti skirtingai. Ir gal tai skambės nemoksliškai, netgi šiek tiek eretiškai, bet aktoriai kartais tai pajaučia ir susinchronizuoja su bendra salės emocija. Kitais kartais žiūrovai susiima ir valios pastangų dėka palikę viską už nugaros ima nuoširdžiai stebėti spektaklį, pasiduoda jam. Šie dviejų žmonių grupių santykiai, jų pastangos ir bendro dažnio radimas, mano manymu, yra sėkmingas spektaklis.

7

Šiaulių miesto meno ir kultūros premijos ir stipendijos Gruodžio 9 d. Šiaulių kultūros centre vyko Šiaulių miesto kultūros ir meno premijų įteikimo vakaras. Jo metu paaiškėjo Šiaulių miesto kultūros ir meno premijų laureatai, geriausios kultūrinės edukacijos titulą pelniusi iniciatyva ir jaunieji menininkai, kuriems paskirtos stipendijos kūrybiniams sumanymams 2022-aisiais metais įgyvendinti.

Rašytojui Rimantui Kmitai premija skirta už naują Šiaulių miesto mitologijos kūrimą, vietinės vaizduotės ir šiauliečių tapatumo gaivinimą.

Choreografui Mindaugui Kosaičiui ir Šiaulių kultūros centro choreografijos studijai „Aušrelė“ (meno vadovas Mindaugas Kosaitis) premija įteikta už atsidavimą kūno plastikos grožiui, ištikimybę choreografijos meno tradicijoms ir visapusišką jaunimo ugdymą.

Menotyrininkui Virginijui Kinčinaičiui premija skirta už praktinės ir teorinės menotyrinės veiklos dermę ir kryptingą meno reikšmės kūrimą visuomenėje.

Menininkams Aldonai ir Antanui Visockiams premija skirta už ištikimybę Šiaulių miesto meno tradicijoms, keramikos ir akvarelės meno galimybių puoselėjimą ir šeimyninio kūrybos dueto legendą.

2022 metų jaunųjų menininkų stipendijų laureatais tapo muzikologė, menotyrininkė Gražina Montvidaitė, akordeonininkas Motiejus Dudnikas, kanklininkas Modestas Ulberkis, grafikė Jolita Puleikytė.

Dar vienas įvertinimas – geriausia kultūrinė edukacija – skirtas viešosios įstaigos „Sielai“ projektui „Jaunimo muzikos festivalis „Šiauliai gyvai 2021“. Projektas apdovanotas už tai, kad skatina jaunimo muzikinį kūrybinį potencialą, motyvuoja kurti, ugdyti asmenines, socialines kompetencijas, lavina praktinius įgūdžius.

Keramikė Aldona Visockienė ir akvarelistas Antanas Visockis Šiaulių miesto kultūros ir meno premijų įteikimo renginyje Šiaulių kultūros centre. Vaivos Kovieraitės–Trumpės nuotr.

2021 m. gruodžio 17 d. – 2022 m. sausio 22 d. meno erdvėje „S■IN“ veikia keramikės Vilijos Balčiūnienės paroda „Laikas + Jausmas = Būsena“. Susitikimai su autore vyks gruodžio 17 d. ir sausio 14 d. 17-19 valandomis. Ši skulptūrų serija – tai archeologinis jausmų kasinėjimas pandeminės eros metu, kai norom nenorom iš gelmių vis išlenda skvarbesni jausmai ir emocijos. Laikas ir Jausmas kuria mūsų vidinę Būseną. Koks yra laikas, galbūt jaučiame panašiai, bet jausmus patiriame skirtingai, ir tik mes patys juos galime apibūdinti, aprašyti, o Vilija Balčiūnienė renkasi

KVADRATAS Kultūrinis leidinys apie Šiaulių regiono meno įvykius, kultūros personalijas (platinamas nemokamai).

Kvadratas. Meno teritorija fb.me/laikrastis.kvadratas kvadratas.menoteritorija@gmail.com

Leidinį inicijavo:

www.menolaboratorija.com

Idėjos ir grafinio apipavidalinimo autorė: Vaiva Kovieraitė-Trumpė Redaktorė: Dalia Jakaitė

Partneriai: Šiaulių dailės galerija, Wapsva LT dizaino namai, Valstybinis Šiaulių dramos teatras, Šiaulių „Aušros” muziejus, „Rimti veidai”, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka”, VŠĮ „Sielai”.

Rėmėjai:

Pirmame puslapyje – Vaivos Kovieraitės-Trumpės fotografija, 2021.

tai išreikšti forma, vedama minties, kad nėra gero ar blogo jausmo, o tik būsena tuo laiku. „Laikas – viena iš skvarbiausių ir nevaldomų formų. Tokie patys yra ir Jausmai – skvarbūs, ryškūs, malonūs, prieštaringi ir sunkiai pasiduodantys kontrolei.

Nėra gero ar blogo Laiko.

Nėra gero ar blogo Jausmo.

Visi jie yra lygiaverčiai ir, susipynę su tam tikra būsena, gali transformuotis į konkrečią formą įgaunantį vaizdinį.“