Kvadratas. Meni teritorija 2021/1

KVADRATAS meno teritorija

2 •

Dainiaus Trumpio ir Broniaus Rudžio pokalbis prie kavos

3 4 •

60-oji Šiaulių menininkų paroda

•

5

2021 / 1 •

„Miegas – miškas – miegas“.

Tai jau sapnas, kurį susapnuoju nemiegodamas

6

•

Jaunimo muzikos festivalis „Šiauliai gyvai“ subūrė Šiaulių krašto atlikėjus

7

•

Kas sieja stoties rajono pasakojimus, Mandelos efektą, Dominore ir Andrių Makarevičių?

Apie knygos gimimą nerutinoje

8

•

Jolita Puleikytė (Jolita ONline). „Iš liepsnojančios širdies“

Dainiaus Trumpio ir Broniaus Rudžio pokalbis prie kavos Naujai išrinktą (2021 m. baladžio mėn.) Lietuvos dailininkų sąjungos „Šiaulių dailininkų organizacijos“ pirmininką Bronių Rudį kalbina buvęs asociacijos vadovas menininkas Dainius Trumpis.

Kokios mintys pirmiausia atėjo į galvą, kai buvote išrinktas naujuoju LDS „Šiaulių dailininkų organizacijos“ pirmininku? Tai buvo malonus jausmas, išgąstis ar entuziazmas, noras daryti, dirbti?

Entuziazmas, ko gero, ateina iš lėto. Iš pradžių buvo užtemimas. Nuo 2013 metų buvau gražiose atostogose, galvojau apie savo veiklą, o dabar kiekvieną dieną užplūsta aibė tiekėjų, siūlytojų, prašytojų. Jau turėjau įsitaisyti biurą palėpėje, nes nebegaliu palikti dokumentų bet kur.

Kalbant apie Dailininkų sąjungos narius, dalis vyresniųjų jau yra pasyvoki – pasidarę pasiekimų sąrašus, gauna pensijas, vyrauja ramybės būsena. Bet apie visus taip sakyti negalima. Pravažiuodamas pro buvusią dailininkų būstinę, vadinamąjį šabakštyną, pamačiau, kad Sigitas Prancuitis lauke išeksponavęs savo meno objektus. Tada pamąsčiau, kas tada atėjo, kas paplojo, kas pamatė, kas pažymėjo spaudoje, kas pranešė per radiją.

O gal jis tiesiog nebetelpa studijoje? Gal jau treji ar ketveri metai ten viskas taip stovi? Bet tai irgi geras ženklas, vadinasi, kuria, ką nors daro. Vienas iš tų nedaugelio menininkų, kuris kasdien važiuoja į savo studiją – ką nors konstruoja, tapo. Pratęsiant mintį, kyla kitas klausimas. Kokie pirmieji žingsniai Dailininkų sąjungos veikloje?

Kol kas tik zonduoju situaciją. Nesu apsilankęs visose Šiaulių regiono galimose parodinėse erdvėse. Nežinau, ar tos erdvės kokybiškos, ar galima į jas pasikviesti menininkus iš didmiesčio ar užsienio, ar jose galima rengti bendrus projektus, ar tai tik lokalios, menkai prižiūrimos, įrengtos erdvės, neturinčios asmenų, kurie tomis patalpomis rūpinasi.

Esu labiau susipažinęs su Šiaulių miesto situacija, tačiau pastebėjau, kad LDS „Šiaulių dailininkų organizacijos“ įstatuose įrašyta, jog turime aprėpti Šiaurės Lietuvos regioną.

Regionuose iš esmės visos patalpos panašios, nes jos yra multifunkcinės. Tai kultūros centrai, kuriuose parodos eksponuojamos koridoriuose arba bendrose salėse.

Nebent ieškotumėte alternatyvių erdvių.

Diskutuojant kyla mintis, ar tie kultūros centrai nenorėtų vaizduojamam menui skirti minimalių investicijų.

O gal verta rinktis alternatyvias erdves ir patiems organizuoti, savais kanalais reklamuoti ir kviesti žiūrovus? Įdedant daugiau pastangų patiems, gal bus lengviau išjudinti ir menininkus.

Ta tema kalbant, man dar kilo mintis daryti kelių dienų rezidencijas, plenerus. Kuriant vietoje, menininkai bando užkaisti meno puodą. Tada tinka visos viešinimo priemonės. Aišku, baigiant ir banaliais skandalais. Jei vienas menininkas muša kitą, o už trijų dienų bus rodoma jų paroda, tai žmonės ateis pažiūrėti, gal nebūtinai meno, bet į menininkus – tikrai. Nesunku menininkui pagrimuoti akį, o už kelių dienų paskelbti, kad tai buvo tik meno performansas. Tai čia tokie žaidimai.

Ar yra minčių organizuoti parodas užsienyje?

Ar jau turite idėjų, kaip ir kur būtų galima išvežti parodas, pakeliauti? Galbūt daryti mainus su užsienio organizacijomis, kviesti užsienio menininkus čia?

Ar šiais metais planuosite organizuoti kokius nors plenerus, gal menininkų išvykas į gamtą?

Dėl šios vasaros yra labai lokalūs pamąstymai. Apsilankiau Donelaičio kapinėse Šiauliuose, nusifotografavau Gerardo Bagdonavičiaus kapavietę. Jam sukanka 120 metų.

Taip pat susitikau su Antanu Visockiu, jam liepą sukanka 80 metų. Pagalvojau apie personalijas, o ne apie dailininkų būrius. Antra, entuziazmą prigesina neapibrėžta situacija, nes iki galo nežinome, kaip planuoti ir strateguoti savo veiklas, vis atsiranda kvailokų sprendimų-draudimų. Todėl paskelbti, kad rugpjūčio mėnesį kur nors išvažiuojame, būtų per daug drąsu.

Ar būtų kokių minčių dėl jau įsisenėjusio „Menininkų namų“ projekto. Šis klausimas iškilo dar pirmais mano pirmininkavimo LDS „Šiaulių dailininkų organizacijoje“ metais. Mūsų organizacija tada dar neturėjo jokių patalpų. Tada Šiaulių miesto savivaldybė sakė, kad Zubovų dvaras galėtų tapti menininkų namais. Ir tas projektas, aišku, užsitęsė visus 4 metus. Supratau, kad reikia turėti dailininkams savo patalpas ir nebelaukti.

Pamenu, kad buvo įvairių susitikimų, diskusijų ir pačiuose Zubovų rūmuose. Mums, dailininkų sąjungai, buvo pažadėta, kad turėsime savo erdvę. Jeigu taip įvyktų, kokia Jūsų vizija? Kaip visa tai turėtų atrodyti? Ar galėtų čia veikti ir teatro atstovai, ir muzikai, ir vizualiųjų menų atstovai, ir literatai? Ir ką gi mes ten galėtume turėti? Ką galėtume ten veikti?

Pats esi didelis optimistas.

Ko gero, Lietuvoje nėra buvę, kad prestižinis pastatas būtų atiduotas kūrybinei organizacijai. Valstybės politika kitokia. Pats apvalus privažiavimas prie rūmų jau kelia klausimą, ar čia menininkai su karietomis ar limuzinais privažiuos.

Kam yra daromas tas garbės apvažiavimo ratas?

Akimirka iš Dainiaus Trumpio ir Broniaus Rudžio parodos „Laboratorija 41“.

Galvoju, gal čia bus kokia nors draugystė tarp miestų, atvažiuos bendradarbiaujančių miestų merai, bet galiausiai manau, kad čia bus kas nors pragmatiškiau, bus skirta kasdieniniam naudojimui, gal vestuvininkams.

Menininkams iki šiol niekas jokių konkrečių užuominų nedavė, kad tai bus jų namai. Atrodo, kad laikas tempiamas.

Sunku patikėti, kad Zubovų rūmai taptų menininkų namais, žinant, kad „Elnio“ fabrikas turėjo 6 milijonų finansavimą, nepaisant to, viskas griuvo. Tiesą sakant, kol kas funkciškai neįsivaizduoju šio projekto.

Ar žmogaus įdėta energija pas jį sugrįžo? Kaip sako teatralai, kuo daugiau plojimų, ta veikla labiau atsiperka.

Pagalvojau – o kaip Sigitui? Ar vėl viską turės parsinešti ir susidėti į lentynėles?

2

Kol kas kontaktų su užsienio organizacijomis neturiu.

Vienintelė vieta, į kurią buvo gautas kvietimas, tai alternatyvi galerija Studio17, dailininkų susibūrimo vieta Stavangerio mieste, Norvegijoje. Niekada asmeniškai nesu gavęs kvietimo iš Šiaulių miesto savivaldybės dalyvauti bendradarbiaujančių miestų meno įvykiuose. Tačiau manau, kad reikia, jog vyktų kokia nors kaita, progresas, kad iš abiejų bendradarbiaujančių pusių vyktų plenerai, dalyvautų po 5 ar 7 menininkus, kol kas šito nėra, bet apie tai galvoju.

Pakankamai sėkmingas yra Kauno menininkų namų projektas, teko su Šiaulių miesto savivaldybės atstovais ten lankytis. Jie taip pat turi istorinį pastatą.

Rašydami projektus gauna lėšas iš Kauno miesto savivaldybės, Lietuvos kultūros tarybos. Tokių pavyzdžių yra. Svarbiausia, kad tas projektas įsisuktų.

Reikia stiprių idėjų, iniciatyvių asmenybių. Manau, kad per tam tikrą laiką tai galėtų būti įmanoma ir Šiauliuose. Bet gal Jūs ir teisus, aš per didelis optimistas šiuo klausimu. Žinant, kiek yra susidūrę čia interesų…

Kalbant teoriškai, kaip toks modelis, kuriame veikia tiek daug organizacijų, galėtų funkcionuoti? Kuo mes galėtume prisidėti?

Jeigu taip įvyktų, tai Zubovų rūmuose norėtųsi turėti salę, kuri, ko gero, būtų universali, t. y. ekspozicijų ir koncertų salė. Jos galėtų būti netgi dvi. Galėtų įsikurti ir kavinės.

Dvarų Šiaulių mieste kaip ir nebėra. Tai labiau tarpukario Lietuvos istorinis palikimas. Laikui bėgant, ta vieta galėtų tapti dar labiau reprezentatyvi. Kita vertus, įkūrus tokį meno fabrikėlį, nelabai įsivaizduoju, kad išliktų pastato aplinka. Bendras kompleksas ir dabar jau pabiręs. Mano galva, menininkams labiau būtų reikalinga „Vairo“ centras, Frenkelio fabrikas.

O į ką dabar bus kreipiamas didžiausias naujojo pirmininko dėmesys? Kokie akcentai?

Kadangi aš jau priklausau vyriausiajai grupei, artėja 70-metis, to vaikiškumo kasmet mažėja, nors norėtųsi dar to cecho kūrybai. Bet man lygiai taip pat rūpi ir vyresni už mane – ar jie buvo pastebėti. Būna, kad išleidžia

albumus, surengia aibę parodų Lietuvoje ir užsienyje, gauna apdovanojimų, bet už Šiaulių jie niekur tolėliau nėra pastebėti. Galvoju, kas dar vertas to menininko ženklo. Gal verta paminėti jubiliejus? Kiek tu gimtadienių jau praėjo.

Vyriausioji mūsų menininkė jau žingsniuoja per 10ąjį dešimtmetį. Galbūt pagarbos parodymas patiems vyriausiems primins, kad pagarbos nusipelnė ir patys jauniausi.

Reziumuojant, vienas aspektas – nepraleisti nepagerbus vyresniųjų, antras – rengti projektus Lietuvos kultūros tarybai, nes iš ten galima tikėtis didesnio finansavimo.

Bendradarbiauti su centrine Dailininkų sąjungos būstine.

Priminti kolegoms, kad 70-mečio proga atsidaro visos aštuonios Dailininkų sąjungos erdvės.

Broniau, o kaip dėl Dailininkų sąjungos tradicijų? Ką tęsite, keisite?

Prisimenu, riparias, kurios yra įstrigusios visiems vyresniesiems dailininkams. Jas iniciavo Eduardas Juchnevičius. Tada užtekdavo ant sienų pakabinti keletą paveikslų ir galėdavome ilgą laiką juos aptarinėti. Pamenu, man buvo gal kokie 24 metai, tada Albinas Kavaliauskas buvo iškabinęs savo keramikos darbus. Pamenu, kokią ugningą kalbą tada pasakiau, neatrodė man jie ypatingi.

Dabar tai aš Albino atsiprašau, bet gal ir smagu, nes po to jis daugiau tokių nebedarė. Dabar džiugu, jog atsirado „Šiaulių dailininkų organizacijos“ kūrybinės erdvės. Kad ir vieną vakarą – tegul susirenka tas būrys menininkų. Vis tiek vyksta bendravimas. Nepaisant to, kad tas ratas nėra didelis, bet tokių susibūrimų reikia.

Žmogus negali gyventi be pasakos. Tikėti pasaka, laukti stebuklo ar jį sukurti – esminis bruožas. Gyvename iliuzijų pasaulyje, svajojame apie išaugsiančius sparnus. Kuo daugiau pasakos – tuo daugiau žmogiškumo.

Mėgstame pasakas ir net politines. Visas pasaulis į pasakas paniręs. Ištisas pasakų verslas.

Pasakorių daug. Kiekvienas nori sukurti pačią gražiausią pasaką, kad kiti išplėstų akis. Varžomasi, kieno pasaka bus išrinkta Metų pasaka. Šiauliečiai, Šiaulių krašto dailininkai iškabino savo pasakas ant galerijos sienų jau šešiasdešimtąjį kartą. Ar pasakų mėgėjai patikės jomis? Ar sužavės juos meistriškos vizualios interpretacijos? Ar kiekvienas apsilankęs galerijoje suras jam skirtą pasaką?

Branys

„60-osios Šiaulių menininkų parodos“ atidarymas. Šiaulių dailės galerijos nuotr.

„60-osios Šiaulių menininkų parodos“ atidarymo svečiai. Šiaulių dailės galerijos nuotr.

„60-osios Šiaulių menininkų parodos“ ekspozicijos fragmentas. Šiaulių dailės galerijos nuotr.

3

mokėti įveikti, nes svarbiausia keliauti pirmyn“, – pastebi E. Sirvydytė, jaunimui linkėjusi domėtis vidinio pasaulio harmonijos principais, pažinti save ir supantį pasaulį.

Ketvirtojo susitikimo metu būgnų ir perkusijos meistras Gintas Gascevičius-Ginc pasakojo apie kūrybinio kelio iššūkius, darbą studijoje ir kitokio ritmo paieškas, būdus, kaip pasiekti klausytoją. G. Gascevičius pasidalijo ilgamete patirtimi grojant su BIX, atskleidė, kaip grupės nariai jaučia vienas kitą ir kaip vyksta jų improvizacijos.

Visose kūrybinėse dirbtuvėse dalyvavusi vienuoliktokė kuršėniškė Dorotė patikino, kad šios dirbtuvės ją išmokė labiau atsipalaiduoti ir išlikti savimi. „Kai dainavau Samui, atlikau dainą, kuri patiko man, dainavau atsipalaidavusi ir prisiminiau, kad dainuoju ir kuriu dėl savęs, dėl galimybės įkvėpti kitus. Dirbtuvės taip pat man atvėrė akis, kaip į situaciją turėčiau reaguoti streso metu“, – pasakoja sceniniu vardu When I‘m Sober prisistatanti atlikėja.

Grupės „MaNNazz“ pasirodymas. Edvardo Tamošiūno nuotr.

Jaunimo muzikos festivalis „Šiauliai gyvai“ subūrė Šiaulių krašto atlikėjus

„Siekiant motyvuoti čia kuriantį jaunimą ir ištraukti jį į dienos šviesą, gimė idėja surengti festivalį, kur pradedantys atlikėjai galėtų prisistatyti ir pasimokyti iš profesionalų“, – pasakoja „Šiauliai gyvai“ idėjos autorius Gintaras Miltenis.

Viena iš festivalio dalių – kūrybinės dirbtuvės. Prieš vakaro koncertus profesionalūs atlikėjai dalijosi savo patirtimi su jaunaisiais kūrėjais. Pirmąsias dirbtuves vedė grupės „Colours of Bubbles“ nariai Julijus Aleksovas ir Tomas Grubliauskis. Jie Fotografijos muziejuje kalbėjo apie sunkią kūrybos pradžią, bendravimo kolektyve svarbą, tarpusavio pagarbą, darbą su kitomis kūrybinėmis grupėmis. Dėmesys skirtas nuosekliam darbui, susikoncentravimui, scenos iššūkiams, aplinkos įtakai.

Antrąsias kūrybines dirbtuves vedė ilgametę sceninę (virš 30 metų) ir darbo televizijos projektuose patirtį turintis Saulius Urbonavičius-Samas. Jis aiškinosi moksleivių muzikinius siekius ir nušvietė, kaip atrodo pramogų pasaulio užkulisiai.

„Kalbėdamas su jaunimu, jaučiu, kad tai – laisvėje išaugusios kartos, turinčios mažiau nereikalingų baimių“, – pastebi S. Urbonavičius.

Jaunimas taip pat mokėsi mušti ritmą, kurio prireikė vakaro koncerte.

Atlikėja, kompozitorė ir psichologė Eglė Sirvydytė per trečiąsias dirbtuves su jaunaisiais atlikėjais pasidalijo žiniomis apie muzikos, kūrybos ir žmogaus vidinio pasaulio susitikimą, psichologiją. Atlikėja kalbėjo apie kūrybos kelyje padedantį pasitikėjimą, drąsą būti savimi, pratimus ir technikas. „Bet kurioje srityje kurti pradedančiam jaunam žmogui svarbiausia jausti širdies vedimą ir džiaugsmą. Jei lieka daugiau baimės, nerimo ir kritikos, tada talentas ir potencialas lieka pumpuro stadijoje. Kartais abejonės rodo, kad kelias ne tas. O kartais tas abejones ir baimes reikia

Pertraukų metu norintieji improvizavo kartu su „Būgnų rato“ ir Šiaulių kultūros centro perkusijos studijomis. Edvardo Tamošiūno nuotr.

Birželio mėnesį festivalio vakaro koncertuose pasirodė 23 grupės ir atlikėjai – pradedantieji, patyrę ir profesionalai: Elzė Urbietytė, Gustas Rukas, Gabija Petrauskaitė, Danas Buivydas, Agnė Michalenkovaitė, Saulius UrbonavičiusSamas, Kamilė Inčiūratė, Klara, When I’m Sober, Eglė Sirvydytė, Darius Dunauskas, Gintas GascevičiusGinc, grupės „.jpg“, „Ritmas Kitaip“, „Colours of Bubbles“, „MaNNazz“, „geck“, „5:05“, „Lizdas“, „Flopikai“, „Neto“, „The Phonic Strings“, „Tykiai“.

Koncertus vedė Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktoriai Severinas Norgaila ir Aidas Matutis. Pertraukų metu „Būgnų rate“ kartu su Šiaulių kultūros centro perkusijos studijomis mušamaisiais improvizavo visi norintieji. Nors pasirodymai ant Fotografijos muziejaus stogo baigėsi, festivalio veikla tęsiasi. „Šiauliai gyvai“ komanda filmuoja jaunimo grupių autorinių dainų vaizdo klipus, o per „Šiaulių dienas“ rugsėjo 11 d. įvyks jaunųjų atlikėjų susitikimas-diskusija, kurį moderuos muzikos apžvalgininkas, atlikėjas Domantas Razauskas.

Organizatorius – VšĮ „Sielai“.

Partneris – Fotografijos muziejus.

Informacinis rėmėjas – žiniasklaidos grupė „Etaplius“.

Draugai: „Garsas LT“, „Gubernijos duonos gira“, „Saulės dukros“.

Iš dalies remia: Lietuvos kultūros taryba, Šiaulių miesto savivaldybė.

Sauliaus Urbonavičiaus-Samo pasirodymas. Edvardo Tamošiūno nuotr.

Kūrybinių dirbtuvių su Gintu Gascevičiumi akimirka. Edvardo Tamošiūno nuotr.

Projektas „Šiauliai gyvai“ jau septinti metai visuomenei pristato garsių ir savo karjerą dar tik pradedančių Šiaulių atlikėjų kūrybą. Šiemet projektas praplėtė savo veiklą ir pirmą kartą kvietė į jaunimo muzikos festivalį „Šiauliai gyvai 2021“.

Bendradarbiaujant su Fotografijos muziejumi, visą birželį čia vyko kūrybinės dirbtuvės ir vakaro koncertai, kuriuose pasirodė jaunieji, patyrę ir profesionalūs atlikėjai.

Eglės Sirvydytės pasirodymas. Edvardo Tamošiūno nuotr.

4

„Miegas – miškas – miegas“.

Tai jau sapnas, kurį susapnuoju nemiegodamas Žinomą panevėžietį tapytoją Ramūną Grikevičių kalbino menininkas Dainius Trumpis. Pokalbis vyko po Ramūno parodos „Miegas – miškas – miegas“ atidarymo Šiaulių dailės galerijoje balanžio 29 d.

Ramūnai, koks Jums kaip menininkui pastarųjų metų karantino laikotarpis? Sunkus, slegiantis? Ar tai proga atsiriboti nuo įsipareigojimų, didžiąją laiko dalį skirti kūrybai?

Karantino laikotarpis nepakartojamas (tikiuosi), išgyventas pirmą kartą ir kupinas labai įdomios patirties: nuo visiško sutrikimo iki laisvės, begalinio laiko jausmo.

Dalis praeitų metų virto kūrybinėmis atostogomis, skirtomis tapymui ir apmąstymams. Man karantinas sutapo su laiku, kai ruošiausi solo parodoms Vilniuje ir Šiauliuose.

Dar anksčiau sugalvojau nutapyti miško peizažų ir net neįsivaizdavau, kad medžiagos gausiu iš ilgų karantininių pasivaikščiojimų po Žaliąją girią, esančia šalia Panevėžio.

Ar Jūsų tapomame paveiksle svarbi tema, pasakojimas?

Ar svarbiau parodyti tapymo proceso niuansus, sukurti jauseną?

Kūrinio idėja, pasakojimas bent pradžioje man yra svarbūs. Bet kad galėčiau pradėti „lipdyti“ kompoziciją, laiko reikia nedaug.

Kartais sugalvoju kokį siužetą, pamatau kokį gerą reginį, nuo jo atsispiriu, bet po to jis lieka tik karkasu esmei, būsenai pavaizduoti. Kartais pamatau kokį gerą vaizdą ir tada galvoju, o kodėl jis man toks įdomus ir paveikus, keistai traukiantis.

Tada bandau nutapyti tą keistumo jausmą.

Būna, kad pamatau kokią savo ar kitų fotografiją, kuri rezonuoja naujam vaizdui, kompozicijai, visai kitam pasauliui. Tas vaizdas formuojasi į kokį nors kitą darinį.

Prasidėjus tapymui, apie siužetą galvoju mažiausiai, tada bandau medituoti spalvas, formas, dažų sluoksnius. Gimsta visai kiti dalykai, kurie veikia patys savaime, nepriklausomi nuo manęs, traukia patys į save. Žiūrėdamas į pabaigtą paveikslą, galiu papasakoti apie sugalvotą siužetą ar idėją, bet atliktas darbas jau yra ir apie ką nors kitą. Tai jau sapnas, kurį susapnuoju nemiegodamas. Jei pasiseka „išnykti“ betapant, tai būna labai džiugus kūrybos momentas.

Ar ciklas „Miegas – miškas – miegas“, kurį pristatote Šiaulių dailės galerijoje, jau užbaigtas? Ar tos jausenos, būsenos bei refleksijos įgaus kitokių pavidalų?

Vėl lįsti į tas pačias tapybines ar siužetines būsenas nesinori. Manau, kad miško ir miego nevengsiu. Dažnai atkartoju man patikusius motyvus. Bet ciklo netęsiu turbūt [šypsosi].

Su kokiais klausimais ar asmeniniais tyrimais susiduriate pastaruoju metu?

Turbūt kaip ir daugelis stebiu mūsų šalies ir pasaulinius įvykius, vis noriu rašyti komentarus ir ginčytis. Džiaugiuosi, kad kol kas dar protas ir ramybė mane sulaiko. Kai tapau klausydamas kokio gero muziko, būna viskas labai gerai ir žinau, kad visa tai laikina.

Dar dažnai sprendžiu, ar verta toliau tapyti, ar dar turiu, ką pasakyti.

Kas tokį stiprų kūrėją kaip Jūs sulaiko nuo persikėlimo į sostinę ar plačiau į Europą? Ar buvo planų tai padaryti?

Ačiū už „tokį stiprų“. Tokiu nesijaučiu. Baigęs studijas Šiauliuose labai norėjau gyventi Vilniuje, bet kažkaip grįžau į gimtą miestą. Panevėžyje gyventi paprasčiau, patogiau ir čia turiu draugų, bičiulių, bendraminčių. Aišku, smagu

pabūti kokiose meninėse dūzgėse sostinėje, bet nėra taip, kad tai būtų labai svarbu. Aš dažnai nuvažiuoju į parodas Vilniuje ar pats jose dalyvauju. To man užtenka.

Kas šiandien suteikia deguonies gyvenimui ir kūrybai?

Kas labiausiai erzina ir stabdo ritmingą kvėpavimą?

Atsakymas banalus. Mano gyvenimui ir kūrybai deguonies suteikia paprasti dalykai: kelionės, gamtos didybė ir grožis, mokslo pasiekimai, astrologija, mistika, klasikinė, šiuolaikinė ir roko muzika, perskaitytos knygos, pamatyti filmai, spektakliai, šiuolaikinis baletas, meno istorija, šiuolaikinė tapyba ir šiuolaikinis menas, atsiminimai, artimieji ir draugai.

O labiausiai nemėgstu neteisybės, smurto, kvailybės, tamsumo ir kai pats neįžiūriu prasmės.

---

Apie parodą „Miegas – miškas – miegas“ menotyrininkė Karolina Tomkevičiūtė: Ekspozicija „Miegas – miškas – miegas“ – tai šio keisto laiko refleksija intuityviai gimusi iš menininko patirčių ir iš nežinojimo, ką daryti, kai aplink pasaulis ėmė verstis aukštyn kojom. Dalis šios parodos drobių buvo sukurtos dar prieš karantiną, tačiau jos tapo savotiškomis pranašėmis apie artėjantį ramybės ir nežinios tarpsnį.

R. Grikevičius: „Man tiesiog buvo bloga nuo pasaulio neteisybės ir chaoso: pradedant nepažabojamais miškų gaisrais, politiniais įvykiais ir baigiant fatališkais globalinio atšilimo ženklais ir virusu. Atrodė, kad pasaulyje viskas taip susipynė, kad nebeliko tiesos, niekas nebežino, kokia ji, ir pasaulis tarsi pasidalino pusiau. Nebegalėjau to informacijos srauto sugerti, norėjosi tiesiog miegoti. Net nebežinojau, ką tapyti, tačiau ta būsena pasufleravo, kad reikia tapyti ją. Ši paroda apie buvimą, kai nieko nebesinori, tik miegoti. Manau tokią būseną esame daugelis patyrę, tačiau retai kada žvelgiame į ją giliau.”

Nors menininkas niekada netapė peizažų, šį kartą jie į paveikslus atkeliauja ne kaip natūros atvaizdas, o kaip būsenų ir jausmų refleksijos. Vaikštantys parodoje „Miegas – miškas – miegas“ turi galimybę nauju kampu pažvelgti į mus užklumpančius išbandymus, kai viso pasaulio svoris užkrenta tarsi sunkti antklodė. R. Grikevičiaus drobės kupinos klausimų, kaip klaidžiame miške iš pirmo žvilgsnio visi keliai atrodo panašūs, tačiau kartais išsivadavimas ateina tada – kai esame giliai įsipainioję.

Parodoje į miego būseną nugrimzdę personažai yra mūsų tikrojo „aš“ atspindys, laukiantis, kada bus pažadintas, įveikus apgaulingas būsenas, komforto zonas ar gąsdinančias kasdienybės tankumas.

Ramūno Grikevičiaus parodos „Miegas – miškas – miegas“ atidarymas Šiaulių dailės galerijoje. Leono Nekrašo nuotr.

5

Kasmet gauname po 10 ar daugiau pasiūlymų iš įvairių pasaulio kraštų dirbti su jų projektais už labai rentabilius pinigus. Tačiau norime išlikti visiškai nepriklausomi.

Apie knygos gimimą nerutinoje Keletą klausimų nepriklausomos leidybinės platformos NoRoutine Books iniciatoriui Gyčiui Skudžinskui apie tai, kaip knyga tampa unikaliu meno kūriniu, medija, pratęsiančia patį kūrinį, apie konceptualumo paieškas leidyboje ir alternatyvias leidybos praktikas uždavė grafikė Vaiva Kovieraitė-Trumpė.

Pokalbis vyko po Gyčio paskaitos „Knyga kaip kišenėje telpanti galerija” Fotografijos muziejuje.

Pati priimtiniausia mums yra pasirinkta strategija „Artist to Artist“, kuri leidžia neprarasti kūrybinio veiklos malonumo.

NoRoutine Books išleista knyga. Fotografijos muziejaus archyvo nuotr. Aut. Edvardas Tamošiūnas.

Gyti, tave drąsiai galima vadinti fotografu, instaliacijų ir garso menininku, grafikos dizaineriu, įvairių projektų iniciatoriumi ir dalyviu. Ar šios veiklos vyksta tam tikrais gyvenimo etapais, ar visada šalia viena kitos? Kas šiuo metu dominuoja?

Taip, kaip teisingai pastebėjai, visos mano veiklos užima netapačią vietą skirtingu gyvenimo periodu. Nors daug kur esu pavadinamas garso menininku, bet pastaruosius kelerius metus mažai ką dariau šioje srityje. Kita vertus, ta patirtis išnyra skirtingais pavidalais. Pavyzdžiui, kurdamas video dokumentaciją, pats padariau garso takelį. Kuriant vienoje srityje, nenuspėjama forma gali pasireikšti kitos srities įgūdžiai. O šiuo metu tikriausiai dominuoja vadybinis ir kuratoriaus darbas. Esu išrinktas Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininku ir tam turiu skirti didžiąją savo laiko ir dėmesio dalį.

NoRoutine Books gimė iš noro laisvai kurti ar iš negalėjimo susikalbėti su spaustuvėmis? Papasakok apie pirmuosius šioje leidykloje gimusius leidinius.

Ne tiek iš negalėjimo susikalbėti, bet iš leidyklų ir organizacijų požiūrio į patį leidinį ir leidybinį procesą. Žinoma, visas komercines ir kultūrines organizacijas suprantu, nes galutinį produktą reikia parduoti, ir jis dažniausiai orientuotas į lietuvišką rinką. O NoRoutine Books nuo pat įsikūrimo buvo orientuota į patį kūrybinį procesą bei knygų fetišistus iš viso pasaulio. Mes ir dabar labai ilgai dirbame prie kiekvieno naujo leidinio tikrindami, ką galima pritaikyti nebūtinai iš leidybos srities. Mūsų pirkėjai ir interesantai daugiau yra iš viso pasaulio nei iš Lietuvos.

Pirmąjį leidinį, kurį publikavome net anksčiau nei atsirado NoRoutine Books platformos pavadinimas, buvo mano paties projekto „Albumas“ knyga. Gimė ji tiesiog iš noro padaryti tokį katalogą, kokio aš noriu. Jo nebūtų apsiėmusi realizuoti jokia kita leidykla. Knygos sėkmė (apdovanojimai, kolekcionierių susidomėjimas) ir buvo akstinas vystyti savą leidybinę eksperimentinę platformą.

Gyčio Skudžinsko paskaitos „Knyga kaip kišenėje telpanti galerija” akimirka. Fotografijos muziejaus archyvo nuotr. Aut. Edvardas Tamošiūnas.

Mes ilgai ir nuosekliai tikriname galutinio leidinio idėją, patikriname dešimtis skirtingų spaudos, popieriaus, rišimo variantų. Reikalingų medžiagų patys įsigyjame kelionėse ir taip toliau ir panašiai. Privalumas tas, kad mes nesiekiame daugiau uždirbti. Ir tokioje veikloje menininkai su vienu leidiniu refinansuja kito leidinio išleidimą. Pasirenkant projektus veika subjektyvus mūsų skonis. Pasirinkimas priklauso dažnai ir nuo to, ar menininkas pasiruošęs laukti ir transformuoti savo kūrinį į tam tikrą projektą, kuris būtų realizuotas visai nauja leidinio forma, ar nori būti tik pristatytas. Čia susiduria labai daug aspektų, kurie ir nulemia menininko ir meno projekto pasirinkimą. Net tai gali nutikti ir visiškai spontaniškai.

Ar egzistuoja knygų leidybos tendencijos, kokie nors populiariausi formatai, įrišimo būdai, popieriaus tipai?

Kaip keičiasi knygos forma?

Manau, kad knygos leidyboje vienintelė amžinai egzistuojanti „mada“ yra tai, jog leidinys turi atitikti turinį.

Taip, dažnai tiesiog naudojami madingi šriftai, populiarus popierius. Tačiau tai yra tik sudėtinės knygos ar leidinio dalys, jos neturėtų daryti įtakos bet kokios medžiagos pateikimui.

Šiauliečiai apžiūrinėja NoRoutine Books leidinį. Fotografijos muziejaus archyvo nuotr. Aut. Edvardas Tamošiūnas.

Fotografijos muziejaus paskaitoje minėjai, jog NoRoutine Books veikla labiau idėjinė nei komercinė.

Kaip renkatės projektus, menininkus? Kiek laiko skiriate projektui? Žiūrint ką vadintume komercine veikla. NoRoutine Books jau gali išlaikyti save. Bet tam, kad leidyba taptų pragyvenimo šaltiniu, mes neskiriame labai daug laiko.

Susidomėjimo sulaukiame iš viso pasaulio, mūsų knygas platina kolekcinių leidinių distributoriai tiek Europoje, tiek JAV, tiek Azijoje. Įsigyja daug muziejų ir knygų centrų.

6

Kokie pagrindiniai iššūkiai kyla leidžiant nedidelio tiražo autorines autentiškas knygas? Ar daug tenka pačiam prisidėti prie fizinės knygos formos: rišti, pjaustyti, plėšyti, siūti ir panašiai?

Gal reiktų atsakyti apverčiant klausimą. Kiek iššūkių iškeli sau kurdamas naują leidinį? Bet kokiu atveju visada galima leidinį tiesiog profesionaliai sumaketuoti, atspausdinti, įrišti.

Bet čia jau nuo knygą kuriančio autoriaus priklauso, kokio rezultato siekiama ir kokie iššūkiai išsikeliami galutinei formai.

Aš net dirbdamas su komerciniais leidiniais stengiuosi išsikelti sau tikslą

ko nors išmokti ir pritaikyti kokius nors sudėtingesnius sprendimus, dažnu atveju suprantu, kad nei užsakovas, nei skaitytojas tų sprendimų gali net nepastebėti, nes jie priklauso mikrodizaino sričiai, bet man pačiam smagu matyti, kad kiekviename leidinyje, kurį dariau, yra kai kas, kas turi neišvengiamos publikacijos poreikį.

Ar yra idėjų, noro knygą dar labiau priartinti prie meno objekto? Gal ieškosi kokių nors naujų, neišbandytų spaudos ir įrišimo būdų?

Su kiekvienu leidiniu, kiekviena diena – taip.

Kas šiandien labiausiai įkvepia kurti?

Karštis. Politika. Kasdienybės rutina. Transportas. Futbolas.

Darbo stalo chaosas. Maistas. Praskrendanti musė. Skolos.

Benas Lee. Etc. Etc. Etc.

vaikščiojo balandžiai. Įžvelgiau panašumus. Taip nutapiau pirmą paveikslą apie stoties rajoną. Supratau, kad stoties rajonas man yra atspirties, įkvėpimo taškas, nuo kurio toliau keliauju kūrybinio žaidimo principu.

Idėjų turiu dar visą krūvą, bet nevengiu ir eksperimentuoti. Visada ieškau naujų.

Tapytojas Andrius Makarevičius. Leono Nekrašo nuotr.

Ar visada tapei aliejine technika? Nebuvo pagundos eksperimentuoti su akrilu, akvarele ir panašiai?

Teko daug ką išbandyti, bet pabandžiau aliejinius dažus ir likau su jais.

Kas sieja stoties rajono pasakojimus, Mandelos efektą, Dominore ir Andrių Makarevičių?

Nuo 2019 metų vystai tapybinį pasakojimą „Stoties rajono pasakojimai“, kurį ir pristatai Šiaulių dailės galerijoje. Kaip jis atsirado? Jis įsibėgėja? Ar baigi jį išsemti?

Oficialiai pasakojimą pradėjau 2018 metais, 2019 metais jau surengiau tris šią idėją pristatančias parodas. Pirma buvo „Arkos“ galerijoje, antra vyko Vilniaus vaikų ir jaunimo galerijoje, o trečia – Kauno Šiuolaikinio meno ir mokslo centre.

2017 metais, surengęs apžvalginę 2009–2017 metų kūrybos parodą, pasinėriau į apmąstymus. Galvojau, kas aš, kur aš esu, kas šalia manęs... Gyvenu stoties rajone, pirmos asociacijos – marozai.

Seniau marozai dėvėjo treningus, o dabar jau populiaru ir tarp jaunimo. Už lango ant skardinės palangės

Ar turi užantyje paruošęs naujų pasakojimų? Ar pasiruošęs atsitraukti nuo stoties rajono? Jei taip, tai atskleisk apie ką jie bus?

Beveik tuo pačiu metu, kai vyksta paroda Šiaulių dailės galerijoje, Klaipėdoje, „Baroti“ galerijoje, pristačiau naujus pasakojimus iš stoties rajono „Stoties DOMINORE“.

Vilnius. Galutinė maršruto stotelė. Atsidaro durys ir išlipdamas patenki į Stoties DOMINORE. Bėgiais riedančių traukinių bildesys susilieja su techno garsais. Skubančių, ko nors nuolat laukiančiųjų balsai susilieja su karštos dienos saule. Akyse mirguliuoja, vaizdai išsikreipia, deformuojasi, spalvos tai paryškėja, tai visai dingsta.

Kepyklėlių kvapai maišosi su būrėjų salonų smilkalų kvapais, o tolumoje girdi, kaip artėja Krišnos sekėjai.

Didmiesčio paukščiai – balandžiai. Jie visur ir visada ir jų labai daug. Kiekvienas yra jų stebimas. Didžėjaus grojamas melodijas pertraukia policijos reidas. Nuo reivo iki reido tik viena nata.

Dominore – tai būsena ir veiksmas, atsitinkantis stoties rajone ir jo prieigose.

Dominore – tai būsena tarp žaidimo ir muzikos skambėjimo. Tai stoties rajono meditacija, kai pradedi regėti haliucinacijas, užplūsta atsiminimai ir fantastiniai vaizdai.

Dominore metu laikas sustoja, istoriniai-religiniai įvykiai ir vaizdai susilieja su šių dienų aktualijomis. Visas vyksmas tampa panašus į Hemingvėjaus fiestą, Kusturicos absurdiškumą.

Dominore – tai nesibaigiančios stoties rajono šventės melodija.

Tai ne pabaiga.

Labai ačiū už pokalbį.

Pokalbis apie kūrybą, parodą „Stoties rajono pasakojimai arba Mandelos efektas“ su tapytoju Andriumi Makarevičiumi. Kalbino menininkas Dainius Trumpis.

Andriau, pats esi iš Pabradės, baigei Vilniaus pedagoginį universitetą, o ne Dailės akademiją. Ar sudėtinga ne vilniečiui be „akadės“ štampo įsišlieti į Vilniaus tapytojų gretas, jaustis patogiai, suprastam ir priimtam? Žinoma, sunkiau, bet manau – ir tiems, ir aniems reikia daug dirbti. Prisišlieti prie kokių nors gretų nebuvo noro. Viskas vyko gan organiškai, daug tapiau ir tapau, stengiausi lankyti parodas ir pats rengti parodas. Taip atsirado pažįstamų ratas. Iš pirmo karto nepavykus įstoti į LDS, nenuleidau rankų. Priimtam į LDS man iš dalies tapo ramiau, bet kovų nesumažėjo [šypsosi]. Dėl to patogumo ir suprantamumo – tai nežinau... Visiems patikti negali, o ir nesiekiu to. Vis tiek koks Pilypas išlips ir rėkaus savo nuomonę, kuri, tiesą sakant, mažai kam įdomi.

Visą dėmesį skiriu tik tapybai ir galvoju, kad tik darbai viską pasakys.

Andriaus Makarevičiaus parodos Šiaulių dailės galerijoje „Stoties rajono pasakojimai arba Mandelos efektas“ fragmentas. Andriaus Makarevičiaus nuotr.

7

Jolitos Puleikytės kūrinys „Žmonės yra linkę eiti į dykumas“.

Jolita Puleikytė (Jolita ONline). „Iš liepsnojančios širdies“ KVADRATAS Kultūrinis leidinys apie Šiaulių regiono meno įvykius, kultūros personalijas (platinamas nemokamai).

Leidinį inicijavo:

Bendradarbiai: Dainius Trumpis, Vaiva Kovieraitė-Trumpė, Dalia Jakaitė ir kt.

Partneriai: Šiaulių dailės galerija, Wapsva LT dizaino namai, Valstybinis Šiaulių dramos teatras, Šiaulių „Aušros muziejus”, „Rimti veidai”, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka”, VŠĮ „Sielai”.

Rėmėjai:

2021 m. birželio 17 d. LDS „Šiaulių dailininkų organizacijos“ meno projektų erdvėje pristatyta jaunos menininkės Jolitos Puleikytės (Jolita ONline) paroda „Iš liepsnojančios širdies“.

Autorė apie kūrinį „Žmonės yra linkę eiti į dykumas“: „Dykuma yra terpė, kurioje labai mažai kritulių, augmenijos. Žmogaus organizmas sudarytas iš daug vandens, ir kelionės į dykumas to vandens resursus dar sumažina. Kada apmalšinami gyvuliški instinktai – padidinami minties resursai. Vaizduojamoje dykumoje taip pat randasi transporto priemonės, kurios palengvina keliones, tačiau visos jos liepsnose.

Sakralioje kelionėje ieškoma žvaigždės, kuri taps nauju kelrodžiu. Šioje terpėje moteris ieško vidinių išteklių, stichijų, kurios palengvins jos būvį dykumoje.

Kraštovaizdis pripildytas biraus smėlio. Birumas tampa nuoroda į laikinumą.

Nors koloristiškai darbas dykumos neprimena, labiau Alpės kalnus, tačiau tai vizualus kalambūras, juk ne visada, kada norime eiti į dykumas, suprantame, jog norime ten eiti“.

Kvadratas. Meno teritorija fb.me/laikrastis.kvadratas kvadratas.menoteritorija@gmail.com www.menolaboratorija.com Pirmame puslapyje – Rūtos Černiauskienės nuotraukos „Miestas matėsi” fragmentas.

Akimirka iš Jolitos ONline parodos pristatymo Šiauliuose.