„Kolonistai mane pavadino Marija. Tačiau aš nesu Marija.

Mano vardas yra Jenavena“

Ištrauka iš „Survival International“ tyrėjos Fiorės Longo straipsnio, 2018 m. kovas

„Atvykus į Čarasą, kelionės magija staiga pranyksta. Tai, ką matau priešais save, yra pabėgėlių stovykla, o ne viena tų nuostabių čiabuvių gyvenviečių, kuriose esu įpratusi lankytis dirbdama šį darbą. Įžiūriu mažyčius namelius, po troškinančia saule uždengtus cinko skardos stogais. Purvinais drabužiais apsirengę vaikai šoka prie automobilio. Keletas moterų, sėdinčių ant žemės ir pinančių apyrankes, mane stebi plieniniais žvilgsniais. Vien jų akys pasako tiek daug.“

„Kažkas pasiūlo pasikalbėti su Maria, viena iš nedaugelio gyvenvietės „senolių“. Kai pagaliau ją surandu, Marija nieko nelaukusi mane pastato į vietą: „Mano vardas yra Jenavena. Kolonistai mane pavadino Marija. Tačiau aš nesu Marija.“ Tą akimirką pirmąkart pastebiu, kad suklydau interpretuodama. Juk iš tiesų tai visos tos Sofijos, Sandros ir Luisai, su kuriais susipažinau, yra ne sėkmingos kolonizacijos, o sumanios rezistencijos pavyzdys. Už tariamo paklusnumo kolonistų kodeksams Nukakai atkakliai saugo savo kolektyvinę atmintį. Valdžia, institucijos, mokykla ir bažnyčia juos pasmerkė diskriminacijai ir rasizmui: uždraudė kalbėti gimtąja kalba, puošti veidus dažais ir net vadintis savo tikraisiais vardais. Bandė ištrinti jų tapatybę. „Mes turime savo kelią ir privalome galvoti tinkama kryptimi, – man sako viena Nukakė. – Dabar mums žymiai blogiau: nėra mokymosi, nėra kalbos. Nebemąstome taip, kaip mūsų protėviai – pamažu tampame kavenais [baltaisiais]. Kavenai prisigeria ir pradeda muštynes mačetėmis – mes to niekad nedarydavome. Anksčiau sprendimus dėl žemių priimdavo mūsų senoliai, o vyrų sprendimai būdavo kitokie nei moterų. Mūsų kūnai atrodė kaip Nukakų kūnai, juos dažydavome savaip. Dabar to nebeliko. Jau nebesame saviti, praradome savo spalvas.“

<...>

„Šioje gyvenvietėje niekad nebūna tylu. Už mažiau nei kilometro įsikūrusi stovykla buvusiems kovotojams. Trys jų nepatikliai į mane žiūri. Nukakai į juos nekreipia dėmesio. Pradėjus temti, kelios moterys trumpai kirptais plaukais mane nusiveda į futbolo aikštę. Tie patys žmonės, kurie prieš keletą minučių dėvėjo dabartinės pamainos politinių kandidatų dovanotus marškinėlius, dabar piešia dažais ant savo kūnų. Pradedam šokti jų balsų ritmu. Vaikai man surengia pasveikinimo ritualą sveika atvykusi. „Taip, kaip darydavome tenais“, – užėjus nakties tamsai paaiškina Jenavena. „Kur?“, – klausiu. „Ten, giliai džiunglėse.“ Tai pirmas kartas, kai matau ją šypsantis. Negaliu patikėti savo akimis. Jie visi juokiasi, dainuoja, šokinėja per laužo liepsnas. Jie vis dar yra savimi.

Viena moteris nuostabiai gražiai uždainuoja Nukakų kalba. Šalia stovintis vyras žvelgia į nakties tamsos tuštumą.

Pro mane praeina vaikas nudegintu veidu. Jenavena sako, kad jam beuostant benziną draugas prieš veidą uždegė žiebtuvėlį… Pažvelgiu džiunglių pusėn ir visa savo esatimi trokštu, kad koks nors „necivilizuotas“ žmogus tebegyventų tenais, džiunglių gilumoje, besišypsantis ir pilnas spalvų.“