Naujienlaiškis #8 | Humanitariniai portretai by Vystomojo bendardarbiavimo platforma

NaujienlaiĹĄkis #8 2020 m. gruodis

Humanitariniai portretai

Parengė: © Nacionalinė nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma / Lithuanian NGDO Platform Kontaktas: Justina Kaluinaitė, justina@vbplatforma.org

Viršelyje panaudota G. Steikūnaitės nuotrauka Naujienlaiškis yra projektų ,,Volunteering for Humanity” (liet. ES pagalbos savanorių iniciatyva – savanorystė ir žmogiškumas) ir ,,Humanitarinė pagalba ir vystomasis bendradarbiavimas‘‘ dalis, kuriuos finansuoja „EU Aid Volunteers“ (DG ECHO, Europos Komisija) iniciatyva ir LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Donorų parama šiam leidiniui nereiškia pritarimo turiniui, už kurį yra atsakingi tik jo autoriai. Donorai taip pat negali būti laikomi atsakingi už leidinyje pateiktos informacijos naudojimą.

Humanitariniai portretai Šiame naujienlaiškyje susipažinsite su humanitariniam veiksmui neabejingais žmonėmis veikiančiais įvairiose srityse: savanorystė, atsakingas verslas, diplomatija, žurnalistika. Šis ciklas – tai humanitarinių portretų galerija, kurioje rasite istorijas iš Armėnijos, Palestinos, Graikijos, keliausite po taikos ir diplomatines misijas, susipažinsite

karo

žurnalistika

dokumentikos

kūrimu

humanitarinės krizės akivaizdoje. Justina Kaluinaitė Vystomojo bendradarbiavimo platforma

Karo žurnalistas Vidmantas Balkūnas: „Tik buvimas įvykio vietoje suteikia prieigą prie tikros, o ne iškreiptos ir daugelio tarpininkų gludinamos informacijos“

Į akistatą su savo humaniškumu: kaip visuotinius humanitarinius principus pritaikyti kasdieniame gyvenime?

10 Tarp karo, taikos ir įvairių interesų: apie JT taikos palaikymo misijas 13 G. Steikūnaitė: „Jei dažniau žiniasklaidoje matytume humanitarinių temų, galbūt ir patys taptume labiau žmogiški“ 16 Lietuvos ambasadorė Armėnijoje: „Įgyvendindama humanitarinės paramos projektą, Lietuva išplėtė savo galimybių ribas“ 19 Pakibę 3

Vystomojo Bendradarbiavimo Platforma

Karo žurnalistas Vidmantas Balkūnas: „Tik buvimas įvykio vietoje suteikia prieigą prie tikros, o ne iškreiptos ir daugelio tarpininkų gludinamos informacijos“

Nuotr. autorius - Augustinas Šulija

Su žurnalistu Vidmantu Balkūnu susitinkame pagrindinėje Armėnijos sostinės Jerevano Respublikos aikštėje. Jis su kolega iš neramiojo Kalnų Karabacho grįžo vėlai išvakarėse. Iškart po to kariniai veiksmai ties vadinama kontaktine linija tarp ginčytino Kalnų Karabacho regiono ir Azerbaidžano vėl suintensyvėjo, tad žurnalistas džiaugiasi galėjęs pasinaudoti sąlyginai ramiomis dienomis ir laisviau judėti po nesaugią karo zoną, o ne tūnoti slėptuvėje. Nereikia pamiršti, kad Kalnų Karabache intensyvūs mūšiai vyksta ne tik fronto linijoje. Raketos ir dronai su užtaisais skrieja ir į gyvenvietes, civilių infrastruktūrą. Todėl žurnalistai čia taip pat privalo laikytis tam tikrų taisyklių, negali elgtis kaip panorėję ir judėti kur panorėję. „Paprasčiausiai gali netekti akreditacijos ir būsi išgabentas iš zonos. Ten ir taip yra ką vietiniams daryti, kad dar reikėtų papildomai rūpintis nukentėjusiu žurnalistu“, – sako Vidmantas. 4

Pašnekovas pasiūlo sukti didelio atviro sendaikčių ir suvenyrų turgaus, vietinių vadinamo Vernisažu, link. Prieš išvykdamas atgal į Lietuvą Vidmantas nori ten valandėlę pašniukštinėti – gal ras ką įdomaus. Pakeliui pradedame kalbėti apie sukauptą patirtį, emocinę pusiausvyrą, pavojingo darbo ribas ir etiką nušviečiant karinius konfliktus. Vidmantai, Kalnų Karabachas – ne pirmas karinis konfliktas Tavo žurnalisto karjeroje. Esi ir fotografuojantis, ir filmuojančiu, ir rašantis žurnalistas. Kurį iš šių dalykų Tau mieliausia daryti, o kurį sunkiausia būtent nušviečiant karinius konfliktus?

Taip, skrisdamas į Kalnų Karabachą bandžiau suskaičiuoti, kelinta tai mano kelionė į karo zoną. Nepavyko... Manau, kad jų buvo apie dešimt. Afganistanas, Kosovas, Ukraina... Tokiose vietose mielai pasilikčiau tik prie fotografijos. Aš esu fotožurnalistas ir man tas artima dūšiai. Tačiau labai dažnai į vietas, kurias važiuoju, nelabai kas kitas nori kartu važiuoti. Arba kartais nori, bet priima tik mane vieną. Nes pasitiki tik manimi. Tada ir gaunasi tokia situacija, kad aš mieliau koncentruočiausi tik į fotografiją, tačiau nebūna kam viso to aprašyti ir nufilmuoti. Tenka viską daryti pačiam. Dėl to stipriai nukenčia kokybė. Tiek fotografijų, tiek teksto, tiek vaizdo reportažų. Trijų žmonių darbą darydamas, gerai nepadarysi nei vieno iš jų. Bet stengiesi ir darai, kaip gali. Sunkiausia turbūt vis dėl to yra vaizdai. Skaitytojai stereotipiškai iš karo zonų laukia sugriovimų, šūvių, sprogimų, sužeistų karių ir lavonų. Realybėje tokių vaizdų būna ne tiek jau daug. Tada daug kam kyla dilema – bandyti rodyti realybę ar įtikti skaitytojams ir redakcijai. Rašantiems šiuo atžvilgiu yra kiek paprasčiau. Jie dramatišką pasakojimą gali surašyti pašnekovą pasikalbinę telefonu. Kodėl manai, kad apskritai svarbu nušviesti tai, kas vyksta tokiuose vadinamuose įšaldytuose konfliktuose?

Aš gal truputį kitaip formuluočiau klausimą: kodėl žurnalistui svarbu būti įvykio vietoje ir savo akimis pamatyti? Jau nekart įsitikinau, kad kai žiniasklaidoje pasirodanti informacija yra surenkama iš kitų šaltinių, ji išsikreipia. Dėl labai paprastos priežasties: jos neįmanoma patikrinti. O kiekvienas rašantis žurnalistas vis prideda kažką nuo savęs. Taip gaunasi vadinamas „sugedęs telefonas“.

Nuotr. autorius - Augustinas Šulija

Todėl buvimas įvykio vietoje, mano nuomone, žiniasklaidai suteikia tiesioginę prieigą prie tikros informacijos, o ne iškreiptos ir gludinamos daugelio tarpininkų. Antra priežastis: man pačiam kariniuose konfliktuose įdomiausia ten esančių žmonių buitis, istorijos, emocijos, kasdienybė. Nebūnant ten, viso to neįmanoma pamatyti ir pajusti.

Kad ir šiuo konkrečiu atveju. Žiniasklaidoje galima perskaityti ir pačiame Jerevane išgirsti, kad Stepanakertas (pagrindinis Kalnų Karabacho miestas – red. past.) neva yra visiškai sugriautas, kad ten taikosi į žurnalistus, kad liejasi vaikų kraujas ir t. t. Atvykęs realybėje pamačiau skaudų, bet tikrai ne apokaliptinį vaizdą, piešiamą viešojoje erdvėje. Sugriauti keli namai, tarp jų – daugiabučiai, žmonės gyvena slėptuvėse, bet miestas tikrai nėra sugriautas, veikia net dalis parduotuvių, viešbučiai.

Ne kartą esi minėjęs, kad tokias žurnalistines keliones dažniausiai tenka kone „išprašyti“ pačiam. Kodėl? Redakcijoms tai neįdomu, brangu ar yra kitos priežastys, prioriteto klausimai?

Tavo darbas yra per dieną aplakstyti, surinkti informaciją, atrasti temą, o vakare sutvarkyti nuotraukas ir surašyti tekstą.

Krizė praėjo, o tikslas nepasikeitė. Redakcijos savo noru beveik niekada nesiunčia žurnalistų į karštuosius taškus ar nelaimių zonas. Dėl paprastos priežasties – nėra ekonominės naudos. Išlaidos tokiu atveju yra didelės, o skaitomumas – gana menkas. Verčiau investuoti į vietines ir skaitomas žinias.

Iki 2008 m. ekonominės krizės Lietuvos žiniasklaida laikėsi tikrai neblogai ir turėjo visuomenės pasitikėjimą. Lietuviai žurnalistai ir fotografai važiuodavo į tarptautinius įvykius, karinius konfliktus, kitus svarbius įvykius. Pasaulinė krizė mūsų žiniasklaidai stipriai kirto į paširdžius ir, norėdama išgyventi, ji perėjo į standartinį verslo modelį. Svarbu – ne žinios kokybės, o vadinamas klikas, kuris generuoja reklamos paspaudimus ir tuo pačiu – pajamas.

Tačiau pastebėjau, kad dirbdami pavojingose vietose žurnalistai labai dažnai užmiršta savo saugumą. Tiesiog jo nepaiso. Dažnas jų neturi nė minimalaus paruošimo, kaip dirbti tokiose vietose, kaip suteikti pirmąją pagalbą sužeistam kolegai pavojingomis sąlygomis ir t.t. Dažnai dirbama labai aplaidžiai ir saugumas būna tik vardan paukščiuko lentelėje – „užsidėjau šarvinę liemenę“. Man patiko Reuters agentūros komandinis darbas. Jie tikrai rūpinosi savo darbuotojų saugumu. Važinėjo šarvuotu visureigiu, o operatorių saugojo, panašu, kad buvęs specialiųjų pajėgų karys.

Todėl, dauguma atvejų, patys žurnalistai, fotografai ar operatoriai prašo redaktorių juos išleisti į tokias vietas. Neretai tai išties pavyksta. Tačiau iniciatyva įprastai ateina iš apačios. Kas sunkiausia būnant ten, kur normalus ir įprastas gyvenimas iš esmės sutrinka? Turiu galvoje ne tik buitinius trukdžius, kaip elektra ar ryšys, bet ir emocijas

Būnant tokiose vietose man pačiam sunkiausia turbūt būna viską suspėti. Tavo darbas yra per dieną aplakstyti, surinkti informaciją, atrasti temą, o vakare sutvarkyti nuotraukas ir surašyti tekstą. Paprastai eini miegoti 1-2 val. nakties, o ryte vėl viskas iš naujo. Kelias dienas viskas būna gerai, bet po savaitės kitos jau atsiranda nuovargis ir tuo pačiu – šiokia tokia apatija.

Ar dažnai tenka balansuoti ties etikos riba, kai vaizduojamas, kalbinamas pažeistas ir kenčiantis žmogus, vaikas?

Tokiose situacijose gyventojai dažniausiai noriai kalba. Jiems svarbu, kad pasaulis pamatytų, kas vyksta jų žemėje. Kalnų Karabache, kurį vietiniai vadina Arcachu, žmonės patys kviesdavosi užeiti ir vaišindavo, kas kuo turi. Kartais gal kiek sunkiau dirbti su vaizdais. Jeigu fotožurnalistai karo zonose taikytų įprastas etikos (prieš fotografuodamas atsiklausk) taisykles – neturėtume nė vieno iš garsiausių kadrų. Ten būdamas turi tiesiog pajausti, būti dėmesingas ir atjaučiantis. Ir kaskart priimti teisingiausią sprendimą esamomis aplinkybėmis. To nesurašysi į jokias taisykles. Arba jauti, arba ne.

Su emocijomis man kol kas bėdų nebūna. Lietuvoje dirbant su gelbėtojais, medikais ir teisėsauga teko matyti daug įvairių vaizdų ir įgyti įvairios patirties. Todėl atsparumas emocijoms jau adaptavosi. Beveik visur galiu dirbti jų visiškai netrukdomas. Aišku, tas turi savo kainą. Vėliau, baigus darbus ir grįžus namo, būna duobė, tačiau po kurio laiko įpranti su savimi tvarkytis. Baimė, pavojus ir rizika. Kiek visa tai slegia žmogiškai ir kaip neprarasti budrumo vardan gero kadro? Kiek verta rizika?

Dirbant įvairiose situacijose pavojus mane suaktyvina ir duoda teigiamą užtaisą dirbti. Jis neslegia, o koncentruoja dėmesį.

Ačiū už pokalbį.

Nuotr. autorius - Augustinas Šulija

Į akistatą su savo humaniškumu: kaip visuotinius humanitarinius principus pritaikyti kasdieniame gyvenime?

Publikuota: lrytas.lt, 2020 gruodžio 2 d.

Giedrė Steikūnaitė

Po to, kai 2020 m. rugpjūtį pietrytinėje Viduržemio jūros pakrantėje įsikūrusio Beiruto uoste nugriaudėjo milžiniškas sprogimas, žmonės ryžtingai pradėjo rinktis labiausiai paveiktuose miesto rajonuose pagelbėti tiems, kam labiausiai reikėjo. Patys dar nespėję atsigauti nuo patirto šoko – sprogimas sugriovė ar apgriovė tūkstančius namų ir kitų pastatų, keliasdešimt žmonių žuvo, šimtai sužeista – Beiruto gyventojai ėmėsi veikti, kas kaip mokėjo ir galėjo. Vieni savo automobiliais vežė nepažįstamus sužeistuosius į perpildytas ligonines, kiti namų netekusiems žmonėms nešė maisto ir paramos žodžių, kas turėjo ūkį – nemokamai parūpino šviežių daržovių, jaunimas šlavė stiklo duženų ir kitokių liekanų užverstas gatves. Didžėjus Gerardas al-Bitaras, kurio paties namus sprogimas stipriai apgadino, kartu su grupe savanorių užsiima technine pagalba – padeda tvarkyti suniokotus elektros kabelius. Išmoko pats, savanoriškai, po sprogimo. „Tiesą sakant, padėdamas žmonėms gydausi savo post-traumatinį streso sutrikimą, – NPR radijui sakė jis. – Kažkokiu būdu tai man padeda užsimiršti, kas nutiko Beirutui.“

Beiruto žmonių – žmonių, ne valdžios – atsakas į juos ištikusią tragediją yra puikus humaniškumo ir humanitarinių principų taikymo pavyzdys, sako Amjadas Saleem’as, Tarptautinės Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo pusmėnulio draugijų federacijos įtraukties, apsaugos ir įtraukimo skyriaus vadovas. „Žmonės padeda vieni kitiems, nes tai daryti yra teisinga“, – sako jis. 7

Kalbėdamas Nacionalinės nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platformos organizuotame vebinare „Humanitarinių principų pritaikymas kasdieniame gyvenime“, skirtame Lietuvos NVO atstovams, A. Saleem’as pabrėžė, kad humanitariniai principai nėra kažkas svetimo paprastam žmogui: neegzistuoja joks specialus ženklelis, kuriuo pasidabinti būtų leidžiama tik oficialiems humanitarinių organizacijų darbuotojams. „Kiekvienas savo kasdieniame gyvenime gali būti pokyčių agentas, – sako A. Saleem’as. – Humanitariniai principai egzistuoja visada ir visuose kontekstuose, nors dažnai manoma, kad jie galioja tik stichinių nelaimių ir greitojo reagavimo situacijose. Ne: humanitariniai principai yra taikytini visiems. Kiekvienas gali būti humanitaras.“

Keturi atramos taškai Keturi pagrindiniai humanitariniai principai savo dabartinę formą įgavo skatinami dviejų tarptautinių organizacijų – Jungtinių Tautų ir Tarptautinio

Raudonojo Kryžiaus komiteto. Pirmasis ir kertinis humanitarinis principas yra humaniškumas: suteikti pagalbą tiems, kuriems jos šiuo metu labiausiai reikia. Tai reiškia gelbėti gyvybę ir sveikatą, apsaugoti žmones nuo kančių ir prieš juos nukreipto smurto, elgtis su jais žmogiškai, pagarbiai, išlaikant jų žmogiškąjį orumą. „Tai reikalauja supratimo, kas yra gailestingumas ir kad su kitu reikia elgtis taip, kaip nori, kad būtų elgiamasi su tavimi pačiu, – sako A. Saleem’as. – Tai labdaros, draugystės, tarpusavio supratimo koncepcijos. Šis humanitarinis principas į pirmąją ir svarbiausią vietą pastato žmones, jam įgyvendinti reikalinga empatija ir gebėjimas įsiklausyti.“ Antrasis humanitarinis principas yra nešališkumas: veiksmų imamasi proporcingai patiriamai kančiai, jie prioritetizuojami remiantis objektyvia būtinybe ir žmonių, kuriems reikalinga pagalba, pažeidžiamumo laipsniu. Šis principas nurodo, jog jokia diskriminacija subjektyviais pagrindais negalima, t. y. sprendimai, kam ir kaip pagelbėti, priimami laikantis aiškių, įtvirtintų taisyklių, o ne pagal asmenines simpatijas ar interesus. „Tai reiškia, kad gerbiame įvairovę ir išliekame atviri, vykdome objektyvią situacijos analizę ir negalime leistis būti blaškomi. Išankstinius nusistatymus metame lauk“, – sako A. Saleem’as.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / 2015 m. balandžio 20 diena. Darbininkai neša berniuką, kuris kaip įtariama, užsikrėtęs ebola, į gydymo centrą Liberijoje

S.Vaitonio nuotr.

Tiesiogiai su šiuo susijęs ir trečiasis principas – neutralumas. „Tam, kad užsitikrintum visų pasitikėjimą, negali palaikyti kurios nors vienos pusės. Su visais turi elgtis nešališkai ir neteisiant, draudžiama įsivelti į politines, religines ar ideologines polemikas ar ginčus“, – paaiškina A. Saleem’as. Tiesa, neutralumas kelia daug iššūkių, ypač dirbant bendruomenėse, kurias gerai pažįsti: kaip išlaikyti neutralumą ir nieko neįžeidžiant, nepaliekant nuošalyje užtikrinti, kad reikalinga parama teikiama visiems? Tačiau tik tokiu būdu įgaunamas žmonių, kurių gerovei dirbama, pasitikėjimas, kuris yra būtinas norint sėkmingai įveikti humanitarinius iššūkius. Ketvirtasis principas yra nepriklausomumas: padedant tiems, kuriems pagalbos labai reikia, būtina užtikrinti,

jog humanitariniams veiksmams jokios įtakos nedaro išoriniai veiksniai ar politinis, ekonominis, socialinis spaudimas. Nepriklausomumas reiškia gebėjimą išlaikyti autonomiją ir veikti pagal visus humanitarinius principus. Tiesa, nors skamba gražiai, praktikoje humanitarinio atsako reikalaujančiose situacijose šio principo laikymasis dažnai kelia iššūkių. Pavyzdžiui, dirbant konflikto apimtose teritorijose, humanitarinės pagalbos prireikia abiem (ar visoms) pusėms, ir kažkam gali nepatikti, kad parama teikiama ir tiems, su kuriais konfliktuojama. Tačiau net ir didžiosios, daug patirties turinčios humanitarinės organizacijos pridaro klaidų. A. Saleem’as pasakoja, kad po 2004 m. Indijos vandenyne įvykusio žemės drebėjimo ir po jo sekusio cunamio beveik visą dėmesį ir paramą jos skyrė labiausiai cunamio paveiktoms Indonezijai priklausančios Sumatros salos pakrančių bendruomenėms. Ir nors šioms pagalbos tikrai reikėjo, ir daug, tarptautinės organizacijos praktiškai ignoravo vos trejetą kilometrų nuo pakrantės esančius žmones, kurių ekonominės veiklos – visiškai priklausomos nuo pajūrio bendruomenių, tokios kaip prekyba žuvimi vietos turguje – buvo stichijos sustabdytos ir skaudžiai atsiliepė žmonių gerovei. Kiekvienas gali būti humanitaras, ir nebūtinai tragedijos akivaizdoje. Kaip? Egzistuoja platus humanitarinių principų taikymo spektras kasdienėse gyvenimo situacijose. Gatvėje pastebi sužeistą žmogų: ko imiesi? Variantų yra įvairių: gali taikyti pirmosios pagalbos priemones, jei esi apmokytas ir pasirengęs; gali paskambinti greitajai pagalbai ir jos sulaukti kartu su sužeistuoju; arba gali tiesiog apsisukti ir nueiti savais keliais. Kitas paprastas pavyzdys: turguje matai senyvo amžiaus žmogų, kuriam per sunku nusinešti savo krepšius su daržovėmis iki troleibusų stotelės. Ar pasisiūlai pagelbėti, ar toliau lyg niekur nieko renkiesi bulves sau?

Project Humanity mokymų albumas, Baltarusija

Beje, anot A. Saleem’o, vadovautis humanitarinėmis vertybėmis kasdieniame gyvenime nėra lengva, nes atsidūrus panašiose situacijose galvoje pradeda ūžti daugybė minčių: ar šiam žmogui tikrai reikalinga pagalba, ar jis tik nori manimi pasinaudoti? Ar pagelbėti galiu? Kodėl turėčiau? Tokios dilemos, pasak A. Saleem’o, yra natūralios ir neišvengiamos, tačiau stoti su jomis į akistatą yra būtina. Tai ir yra humanitarinių vertybių taikymas kasdieniame gyvenime.

Humaniškumo ugdymas Lietuvoje Apie humaniškumo ugdymą Lietuvoje pasakoja buvęs Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorystės plėtros vadovas, šiuo metu šios organizacijos savanoris Stasys Vaitonis, naujos mokykloms ir neformaliojo švietimo organizacijoms bei grupėms skirtos humaniškumo ugdymo priemonės „Kryptis: humaniškumas“ bendraautorius. Kaip paaiškintumėt niekad apie tai negirdėjusiems moksleiviui ir suaugusiam žmogui, kas yra humaniškumas? Ar tie paaiškinimai skirtųsi ir kaip, arba kodėl ne?

Rengdami šią mokymų koncepciją ir adaptuodami ją lietuviškam kontekstui susidūrėme būtent su šia dilema: kaip apie humaniškumą paaiškinti mūsų tikslinei auditorijai, kurią sudaro ir moksleivis, ir mokytojas, t. y. suaugęs žmogus? Pirmiausia, įvairių asociacijų kelia pats terminas. Žodis „humanitarinis“ daugeliui neišvengiamai siejasi su humanitariniais mokslais, apimančiais tokius dalykus kaip kalbų mokymasis. Tačiau tokiame kontekste pirminė šio žodžio reikšmė lieka kažkur nuošalyje. Angliškai sakytume human being, humane – tai, kas yra pats žmogus, kas yra žmogaus viduje, žmogiškumas. Tai pirmapradis dėmuo, iš kurio tik vėliau gimsta vadinamieji humanitariniai mokslai – kalbos, filosofija ir kt. Žmogiškumas yra atjauta, supratimas, empatija, rūpestis. Labai svarbu, kad ta atjauta ir rūpestis atlieptų tuos, kam reikia pagalbos, kas kenčia ir yra pažeidžiamas, trapus. Žinoma, lietuviškai visa tai galima apibūdinti žodžiu „žmogiškumas“. Ar dėl to tampa paprasčiau? Na, mes turime savitą pirminį žodį „žmogus“ ir galime juo plačiai varijuoti, palikdami jo šaknį. Todėl aš „humaniškumą“ tiek vaikui, tiek paaugliui, tiek ir suaugusiam aiškinčiau labai paprastai: tai yra žmo-

giškumas – gerosios žmogaus savybės, nukreiptos į norą padėti, pagelbėti ir dalintis. Kodėl svarbu ugdyti humaniškumą ir humanitarines vertybes? Juk galima teigti, jog žmonės jų turi tiesiog automatiškai? Esu tikras, kad šią žmogišką savybę – žmogiškumą, pasireiškiantį per rūpestį, atjautą, empatiją – turime kiekvienas. Tiesiog kai kurie esame jį užgniaužę, užslėpę. Tačiau nemanau, kad tai didelė problema – juk yra gausybė įrankių ir priemonių, kaip jį sužadinti. Atrasti savyje žmogiškumą padeda auklėjimas – tai šeima, mokykla, aplinka, kurioje augi, būni, kuri tave supa ir formuoja. Pripažinkime: ne kiekvienam lemta tapti pagalbos tarnybos darbuotoju ar savanoriu, kuris neskaičiuoja darbo valandų ir yra pasirengęs padėti bet kam ir bet kada. Tai utopija ir to turbūt net nereikia siekti. Mūsų tikslas turėtų būti pažadinti žmogiškumą ir žmogiškas vertybes, kad, nelaimei palietus, kiekvienas viduje pajustų: privalau reaguoti, negaliu likti abejingas. Ypač tai yra svarbu ugdant vaikų ir jaunimo vertybinę pasaulėžiūrą. Iš Jūsų darbo patirties, kokie humaniškumo ugdymo būdai veikia geriausiai ir kokie yra absoliučiai netinkami?

Paveikiausi yra patyriminiai dalykai, kuriuos kiekvienas gali pats pajusti ar pačiupinėti. Žinoma, paprastai reikalinga ir teorija, tačiau su humaniškumu (arba žmogiškumu) vis dėlto yra kiek kitaip. Nemanau, kad kalbant apie humaniškumą pakaks skaidrių ir paskaitos su paveiksliukais ar skambiais šūkiais. Aš visuomet linkęs žmones kažkur nusivesti, parodyti gyvai, duoti patiems pabandyti, išmėginti ir pajusti savo kailiu. Pamenu vieną tarptautinės savanorių dienos minėjimą, kai Raudonojo Kryžiaus bendruomenei suorganizavome savanorystės patirtį organizacijoje „Caritas“. Nuo kasdienių darbų atitraukti žmones prisidėjo rūšiuodami maistą, gamindami pietus Betanijos valgyklos lankytojams – žmonėms, kurie sunkiai verčiasi ar neturi pastogės. Kiti liejo žvakes. Tai buvo labai naudinga patirtis, ypač emociniu atžvilgiu. Ir tai išties veikia: būdamas kabinetinis darbuotojas teisės ar buhalterijos srityje iš arti pamatai pagalbos tarnybos veiklą. Tai vieta, kur labai reikia žmogiškumo ir kur jis tiesiog sklando ore. Tai užkrečia. Ruošdamasis darbui su moksleiviais, į mūsų sukurtą humaniškumo ugdymo 9

programą įvedžiau naują elementą – susitikimą su žmonėmis, turinčiais tiesioginės patirties. Štai dirbdamas su Akmenės gimnazijos moksleiviais pakviečiau į svečius iš karo kamuojamos Rytų Ukrainos į Lietuvą atvykusią ir su šeima čia įsikūrusią moterį. Taip pat pakviečiau žurnalistą, kuris ne kartą lankėsi konflikto zonoje ir viską matė savo akimis. Tokie gyvi susitikimai, atviri pokalbiai turi milžinišką poveikį. Juose dalyvaujančių moksleivių akys atspindi jų susikaupimą, rimtį: jokio erzelio ar bruzdesio, kai paprasti žmonės pasakoja apie tai, kaip neteko namų, kaip buvo išvaryti, kaip tavo bendraamžiai nebegali kas rytą eiti į mokyklą. Tai yra gyva patirtis ir gyvas liudijimas, kurio nepakeis skaidrės, paveikslėliai ir teorija. Lietuvoje gajus įsitikinimas, kad padėti kitiems ir pasaulio gelbėti neprivalome, nes ir pas mus pačius problemų apstu. Kaip į tai reaguoti?

Tai labai didelis iššūkis ir kartu, deja, nuolatinis naratyvas, girdimas ir mūsų politikų retorikoje. Sakoma, kad žuvis pūva nuo galvos ir aš su tuo sutinku. Jei tavo bendruomenei atstovaujantis seniūnas, savivaldos tarnautojas, o dar blogiau – Seimo ar Vyriausybės narys – tai viešai kalba, nejučia viskas persiduoda ir visuomenei. Pradedama manipuliuoti visuomenės nuotaikomis ir jai įteigiama, kas tariamai yra gerai, o kas blogai. Manau, kad į tai reaguoti geriausia ne veliantis į žodžių karą, o per jau minėtus gyvus pavyzdžius. Kai mūsų žiniasklaidoje bus daugiau pozityvių istorijų apie sėkmingai įsitvirtinusias pabėgėlių šeimas, visuomenės skepticizmas šiuo atžvilgiu neišvengiamai keisis. Tiesiog reikia nusverti svarstyklių lėkštelę į priešingą pusę, kai kažkas postringauja apie „nepageidautinus išlaikytinius“, „mokesčių mokėtojų pinigus“ ir kalbėti, kad dėl karo ar kitų negandų čia įsikūrę užsieniečiai kuria savo verslą, moka mūsų valstybei mokesčius. Lygiagrečiai labai svarbu kalbėti ir apie teigiamą migracijos bei globalizacijos pusę: pavyzdžiui, kad į Lietuvą atvykstantys pabėgėliai nėra „išmaldos prašytojai“. Tai žmonės, turintys išsilavinimą, profesijas, neretai ir pasiturintys, tiesiog dėl nepalankių aplinkybių buvę priversti palikti savo tėvynę. Geri pavyzdžiai užkrečia ir kartu užčiaupia neapykantos kurstymu suinteresuotus kritikus.

Tarp karo, taikos ir įvairių interesų: apie JT taikos palaikymo misijas Šaltinis: Vystomojo bendradarbiavimo platforma Publikuota: Lrt.lt, 2020 lapkričio 30 d.

Malis / AP nuotr.

Šiuo metu Jungtinės Tautos vykdo 13 taikos palaikymo (angl. Peacekeeping) operacijų, daugiausia Afrikos ir Azijos žemynuose. Lietuva taip pat siunčia karius į kai kurias JT taikos palaikymo misijas, tokias kaip MINUSMA (integruota taikos palaikymo ir stabilizavimo misija) Malyje. Tačiau kas yra tas tarptautinis taikos palaikymas ir kaip jis vykdomas? Vystomojo bendradarbiavimo platforma organizuoja viešą vebinarą, nagrinėsiantį įvairius taikos palaikymo misijų aspektus. Vebinare dalyvaus doc. dr. Gražvydas Jasutis, VšĮ „Trust in Development“ pirmininkas. Jis įgyvendina saugumo sektoriaus reformų projektus Ženevos saugumo valdymo centre bei dėsto Šveicarijoje ir Prancūzijoje. Vienas iš jo dėstomų kursų studentams yra apie JT taikos palaikymo misijas. Čia jis pasakoja apie įvairius jų aspektus, nuo sprendimų priėmimo procesų iki misijų nesėkmių ir moterų vaidmens Žydrųjų šalmų realybėse. Kriterijai taikai

egzistuoja interesai, kuriuos reikia suderinti. Mums svarbesni kriterijai, pagal kuriuos sprendžiama, ar siųsti JT taikdarius į tam tikrą zoną, ar ne.

„Tarptautinės taikos palaikymo misijos pradėtos vykdyti po Antrojo pasaulinio karo, kai valstybės susibūrė po Jungtinių Tautų skraiste ir JT tapo už taiką atsakinga tarptautine agentūra. Pagal JT Chartiją būtent šiai funkcijai atlikti ir buvo sukurtos JT taikos palaikymo misijos.

Viskas prasideda paprastai: turime konfliktine situaciją, tarkime, Peru, Kambodžoje, ar bet kur kitur. JT Saugumo taryba kreipiasi į JT Generalinį sekretorių, nes reikia paruošti apie tai ataskaitą. Sekretoriaus komanda vertina tam tikrus elementus: visų pirma, ar yra grėsmė tarptautinei taikai ir saugumui. Tada žiūrima, ar yra regioninių priemonių konfliktui spręsti, ar yra paliaubų susitarimas – ar konfliktuojančios šalys yra įsipareigojusios siekti taikos, ar egzistuoja politiniai tikslai, kurie galėtų būti atspindėti JT mandate, ar JT personalas bus sąlygiškai saugus toje vieto-

Kada tos misijos turi vykti ir kada baigtis, sprendžiama pagal nustatytas standartines procedūras – tai mėnesius trunkantis procesas, nes struktūros milžiniškos, įsitraukę daug agentūrų. Ar tai demonstruoja neefektyvumą? Nebūtinai – tiesiog parodo, kad procesas iš tiesų yra labai ilgas ir sudėtingas, proceso dalyviai vertina konkrečią situaciją, 10

je – nors visi supranta, kad konfliktinės zonos pagal apibrėžimą nėra saugios. Atsižvelgiama ir į geografinį aspektą: ar kariniai stebėtojai nebus šališki, ypač jei jie – iš kaimyninės valstybės ar regiono. Labai svarbus ir konkretaus misijos mandato suformavimas.

Kai vyksta blogiau, nei planavai

Žmonėms kyla klausimų: štai ISIS („Islamo valstybė“) siautėjant Sirijoje ir Irake – kodėl ten nebuvo Jungtinių Tautų taikdarių? Ogi dėl to, kad suformuoti konkretų mandatą tokioje situacijoje yra praktiškai neįmanoma.

2010 m. Haityje įvyko žemės drebėjimas. Ir iki jo ten vyko rimti dalykai, susiję su valdžios siekiančiomis ginkluotomis grupėmis – realus karas, tad JT buvo nusiuntusi savo misiją. Tačiau taikdariai iš Nepalo į Haitį atvežė cholerą, užkrėtė vietinius žmones – skaičiuojama, kad nuo choleros mirė apie 10 tūkst. Haičio gyventojų. Tad nepaisant to, kad ta misija nuveikė ir daug gerų dalykų gelbėdama žmonių gyvybes ir užtikrindama humanitarinę paramą, šalutinis efektas pridarė daug žalos. Iš pradžių JT nenorėjo pripažinti choleros atvežimo, bet vėliau buvo priverstos tai padaryti.

„Bendrąja prasme, visos JT taikos palaikymo misijos yra teigiamas dalykas ir vadinti jas klaida būtų nelabai korektiška. Tačiau reikia pripažinti, kad kai kurios misijos buvo nelabai sėkmingos ir turėjo šalutinių efektų.

Kad būtų atsakyta į minėtus klausimus, į konflikto zoną siunčiama JT faktų rinkimo misija, kuri paruošia ataskaitą. Praėjus visas reikalingas JT struktūras ir mechanizmus, jei ataskaita patvirtinama, ji atsiduria ant JT Saugumo tarybos stalo. Tada ši sprendžia, ar priimti sprendimą dėl operacijos, ar jį atmesti. Jeigu sutaria, kad operacija reikalinga, priimama rezoliucija, kurioje konkrečiai identifikuojama, kokia tai bus operacija, jos tikslai, kokios priemonės bus naudojamos. Tariamasi ir su regioninėmis valstybėmis dėl tam tikrų aspektų inkorporavimo. Labai svarbus kriterijus yra paliaubų ar taikos susitarimo egzistavimas. Jei bent viena iš konflikto šalių taikos nenori, jos greičiausiai ir nebus.

Iš kitų prastesnių pavyzdžių – žinoma, JT misija Ruandoje. Tai buvo viena iš, galima sakyti, itin nesėkmingų misijų. Tačiau aš tai aiškinu tuo, kad viskas priklauso nuo suteikto mandato. Kartais nutinka taip, kad misijos mandatas neatitinka realijų arba staigių pokyčių šalyje, kas ir įvyko Ruandoje. Kai po ilgų vidinių kovų 1994 m. pavasarį prasidėjo genocidas, JT misija pagal savo mandatą negalėjo susidoroti su esamais saugumo iššūkiais. Ten buvo ir daugiau problemų – pvz., su jų kovos taisyklėmis (angl. rules of engagement). Belgijos kontingentui patyrus nuostolių, jie atitraukė savo taikdarius. JT misija per mėnesį sumažėjo 90 proc. – prasidėjus žudynėms iš maždaug 2.5 tūkst. taikdarių Ruandoje liko keli šimtai, bet jie vis tiek sugebėjo išsaugoti tūkstančius ruandiečių gyvybių. Tačiau, bendrai paėmus, konflikto zonoje dislokuoti JT taikdariai nesugebėjo sukontroliuoti situacijos. Įvairiais vertinimais, per Ruandos genocidą buvo nužudyta maždaug milijonas žmonių.“

JT sprendžiant, ar siųsti tarptautinius taikdarius į konkrečią zoną, konfliktuojančių pusių klausiama, ar jos sutinka, kad toje teritorijoje būtų dislokuotos taikos palaikymo pajėgos. Šiuo metu vyksta karinis konfliktas Kalnų Karabache tarp Armėnijos ir Azerbaidžano pajėgų. Kyla natūralus klausimas: kodėl ten nėra JT taikos palaikymo? O jo nėra dėl to, kad konfliktuojančios šalys nėra sutarę dėl taikdarių dislokavimo regione. Jos vis dar kariauja. JT taikos palaikymo misijos skirstomos į tradicines, multidimensines, trečia pakopa yra tranzicinė – laikinoji valdžia, kai JT pradeda administruoti teritoriją, kaip nutiko Kosove, kai JT perėmė atsakomybę už vietos valdžią, parlamentą, vyriausybę.

Kai vyksta geriau

Ir, žinoma, ta amžina diskusija: kas finansuoja JT taikos palaikymo misijas ir kas į konfliktines, pavojingas zonas siunčia savo karius? Tradiciškai yra taip: pinigus moka didžiosios Vakarų šalys, o savo taikdarius siunčia tokios šalys kaip Nepalas, Bangladešas, Pakistanas.“

„Sėkmingų misijų galima pavardyti daugiau, tačiau reikia atsižvelgti į tai, kas yra laikoma sėkminga misija. Jungtinėse Tautose nėra oficialiai nustatytų kriterijų dėl sėkmės. Krite-

Malis / AP nuotr.

Kam rūpi, ką mano Petras ar Ona?

rijus gali būti tai, kad konfliktas sustojo, kad nebėra rimtų žmogaus teisių pažeidimų, kad nacionalinės karinės pajėgos ir policija sugeba atlikti savo funkcijas ir gerbia žmogaus teises, kad veikia legitimios – teisėtos – politinės institucijos, kad JT misija atliko visus numatytus savo darbus.

„Negalima teigti, kad į paprastus žmones ir jų nuomonę visai nekreipiama dėmesio, tačiau vis dėlto sprendimus priima vyriausybinės struktūros. Piliečiai sprendimų priėmimuose dalyvauja netiesiogiai, per savo išsirinktas vyriausybes. Jie gali teikti pastebėjimus, bet sprendimas dėl taikos palaikymo misijos dislokavimo yra priimamas JT Saugumo taryboje ir jei ten yra sutarimas, piliečių nuomonė yra svarbi, bet tikrai ne lemianti.

Misijos Rytų Timore mandatas buvo neblogai įgyvendintas, nes jų buvimo metu grįžo tiek pabėgėliai, tiek laikinai perkeltieji asmenys, įvyko rinkimai, sukurta policija ir kariuomenė. 2012 m. vėl įvykus prezidentiniams ir parlamentiniams rinkimams misija pasitraukė.

Per visą JT taikos palaikymo misijų istoriją didžiulio piliečių pasipriešinimo joms nėra buvę. Tiesa, Ruandoje kai kurios grupės priešinosi tarptautinių taikdarių atvykimui, tačiau dažniausiai į Žydruosius šalmus žiūrima kaip į taikius veikėjus ir daugiau mažiau jie priimami teigiamai, arba bent jau neutraliai.“

2004–2017 m. Dramblio Kaulo Krante misiją vykdę JT taikdariai sugebėjo išspręsti daugelį ten egzistavusių problemų. Šalyje vyko pilietinis karas; misijos nariai ir nuginklavo kovotojus, ir grąžino pabėgėlius, buvo surengti rinkimai ir remiama pilietinė visuomenė.“

Mikrofonas nevyriausybiniam sektoriui „JT planavimo dokumentuose pilietinė visuomenė visada yra vienas iš prioritetinių dalykų, su ja reikia konsultuotis, ypač ikimandatiniame etape; dar nesant oficialaus taikdarystės mandato, JT pasiųsta faktų rinkimo misija susitinka su pilietinės visuomenės atstovais ir atlieka strateginį situacijos vertinimą. Mano galva, nevyriausybininkų vaidmuo yra ganėtinai svarbus, nes taip gaunama ne tik oficiali, bet ir alternatyvi nuomonė – nebūtinai teisinga, bet ji yra.

Moterys tarp karo ir taikos

Nevyriausybinį sektorių reikia suprasti plačiąja prasme: tai ir vietos lyderiai, vyresniųjų tarybos, nedidelės vietinės organizacijos ir aktyvistai. Problema, su kuria pats esu susidūręs, yra tendencija remtis grandais – didžiosiomis tarptautinėmis nervyriausybinemis organizacijomis, tokiomis kaip „Amnesty International“ ar Raudonasis Kryžius. Grandai dažnai okupuoja mikrofoną, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad jie adekvačiai atspindi visą realią situaciją.

Moterų taikdarių trūkumas kelia įvairių problemų. Pavyzdžiui, islamiškose kultūrose – Afganistane, Malyje – vyras negali tiesiog iš niekur nieko prieiti prie vietinių moterų ir šnekinti jų apie realią situaciją. Tad jei tavo kontingente nėra moterų, praleisi dalį galbūt labai svarbios informacijos. Kuo daugiau įvairovės tiek lyčių, tiek kalbų, tiek kultūrine prasme – tuo geriau.

„JT visada ragina šalis į misijas siųsti daugiau moterų, tačiau ką siųsti, sprendžia pačios šalys narės, tad negalima kaltinti JT dėl to, kad dauguma taikdarių yra vyrai. JT yra numačiusios tikslus, kad iki 2028 m. kariniuose kontingentuose būtų bent 15 proc. moterų ir 25 proc. moterų karininkių. O moterų tikrai yra nedaug – kariniame kontingente šiuo metu apie 5 proc.

Galima pažymėti ir problemas, sietinas su taikdarių vykdomu vietos moterų ir/ar vaikų seksualiniu išnaudojimu. Nors tai ir nėra nuolatinė problema, tačiau kaltinimų būta įvairiose misijose, nuo Haičio iki Bosnijos. Net ir pačios JT išleido apie tai ataskaitą ir priėmė atitinkamus sprendimus, siekiant pažaboti šią situaciją.“

Žinoma, ir tarp pačių nevyriausybinių organizacijų egzistuoja konkurencija dėl finansų ir resursų. Pasitaiko, kad vieni nuo kitų slepia informaciją. Konflikto zonoje veikiančios vietinės organizacijos ar vietos lyderiai kartais patirština faktus – tačiau juos ignoruoti taip pat yra blogai.“

Jungtinių Tautų taikdariai Kipre / AP nuotr.

G. Steikūnaitė:

„Jei dažniau žiniasklaidoje matytume humanitarinių temų, galbūt ir patys taptume labiau žmogiški“ Stasys Vaitonis Publikuota: 15min.lt, 2020 gruodžio 15 d.

Asm. archyvo nuotr./Giedrė Steikūnaitė

Kai tik išgirstame apie kokį nors įvykį karštame pasaulio taške, susiduriame su tam tikrais iššūkiais. Pirma, gauname per mažai informacijos. Antra, gauname pakankamai informacijos, tačiau ji būna arba paviršutiniška arba vienpusiška ir trukdo susidaryti objektyvų vaizdinį. Trečia, lyg to būtų negana, dažnai tarsi esame įsukami į pasimėgavimo neetiškais vaizdiniais sūkurį, dar vadinamą „skurdo pornografija“, kai situaciją bandoma konstruoti pasitelkiant neetiškas komunikacijos priemones. Štai tokioje aklavietėje neretai atsiduriame kalbėdami apie tolimą, mums mažiau pažįstamą pasaulį ir bandančius jį nušviesti. Žurnalistei ir visuomenininkei Giedrei Steikūnaitei ši tema yra itin aktuali. Šis interviu – dalis ciklo „Humanitariniai portretai“. Paprasti ir tylūs, tačiau kartu labai charizmatiški ir paveikūs, todėl jie tampa tarsi nedideli herojai, darantys didelius darbus, nebūtinai matomus ir viešai išreklamuotus. Giedrė turi sukaupusi nemažai patirties, daug keliavo, buvo, matė ir rašė humanitarinėmis temomis. Pažįstantys Giedrę sako, kad tai žmogus, drąsiai einantis prieš srovę ir užkabinantis „nepatogias“ temas. Pati Giedrė, prieš keletą metų išleidusi nemažai atgarsių sulaukusią publicistinio pobūdžio knygą „Palestina. Laisvė yra labai graži“, daug apie tai kalba, rašo ir populiarina humanitarinio veiksmo svarbą žiniasklaidoje. Su Giedre pabandėme aprėpti tris labiausiai dominančius dalykus: dėmesį ir prioritetą humanitarinei tematikai, etikos svarbą žiniasklaidoje ir jos pačios asmenines patirtis.

Giedre, kaip manote, ar Lietuvos žiniasklaida skiria pakankamai dėmesio humanitarinei veiklai nušviesti? Tikrai ne. Kodėl? Neįdomu auditorijai, pasirengusių žurnalistų, ne Lietuvostrūksta Respublikos ambasadorė Armėnijoje Inga Stanytė Toločkienė tas prioritetas? Manau, taiklios visos išvardytos priežastys, o bene svarbiausia jų – plačiai paplitęs žiniasklaidos nubukimas ir jos vykdomas žmonių bukinimas tokiomis „naujienomis“ kaip įvairiausių veikėjų vestuvinės suknelės ar aklas politikų citatų, komercinių pranešimų spaudai nurašymas be kritinių klausimų kėlimo. Ši tendencija nėra nauja, tačiau labai žalinga. Be to, žinoma, kapitalizmo sąlygomis žmonės yra išvarginti ir dažnas teturi jėgų tik kvailam turiniui, o ne rimtoms temoms. Žiniasklaida tuo ir teisinasi, neva jos niekam neįdomios. Ir dar vienas aspektas – rimtos temos neneša pelno. Tad problema gili ir plati. 13

Dažnai teigiama, kad nematome ar nenorime matyti toliau savo kiemo. Kodėl mūsų žiniasklaida neretai apsiriboja tik Rytų partnerystės areale: Ukraina, Baltarusija, Moldova, Kaukazas?

Nei tai pažintiniai, nei straipsniai – greičiau negatyvių stereotipų ir kvailų klišių prikimšti tušti kliedesiai apie „egzotiškus“ kraštus, juose gyvenančius „egzotiškus“ žmones ir jų „egzotiškus“ papročius. Egzotizavimas savaime yra problema atsakingos viešosios komunikacijos ir tiesiog elementaraus žmogiškumo atžvilgiu. Kurdami dirbtinę atskirtį tarp „mūsų“ ir „jų“, tarp „civilizacijos“ (mūsų) ir „barbarų“ (jų), tarp „teisingo“ būdo gyventi ir to „kito“, formuojame labai ribotą pasaulio suvokimą, kuris įsitvirtina pasąmonėje ir iš jos vėliau išlenda rasizmo, diskriminacijos, įsivaizduojamos vadinamų „Vakarų“ viršenybės prieš likusį pasaulį ir panašiais pavidalais.

Žurnalistikos studijose studentams kalama geografinio artumo teorija, kad auditorijai esą aktualiausia yra tai, kas vyksta čia pat. Suklupęs kaimynas taps didesne naujiena nei žuvusysis kitame mieste ir nei tūkstantis žuvusių kitame žemyne. Iš dalies tai suprantama, tačiau pasaulis neapsiriboja tik vienu kiemu. Kuo geriau suprasime, kas, kodėl ir kaip iš tiesų vyksta kitur, tuo labiau būsime pasirengę kvestionuoti ir tą patį savo kiemą.

Tačiau, deja, problema ne tik tai. Dažnai tokiuose rašinėliuose yra ir skurdo pornografijos, ir baltųjų viršenybės ideologijos elementų. Žinome, kur tai veda. O kur dar fotografuojamų žmonių teisė į privatumą, teisė žinoti, kur ir kaip jų atvaizdas bus naudojamas? Kur moralinė tokių „keliautojų“ atsakomybė gerbti lankomų kraštų žmonių orumą?

Tačiau tai, savaime suprantama, yra susiję ir su oficialia valdžios politika, pagal kurią didesnis dėmesys skiriamas Rytų partnerystės šalims. Tik nesuprantama, kodėl laisva ir nepriklausoma save vadinanti žiniasklaida turėtų sekti valdžios organų nustatytomis gairėmis. Kodėl apskritai svarbu medijoje kalbėti ir skatinti diskusiją apie humanitarinę veiklą, jos svarbą ir reikšmę visuomenei?

Žinoma, būtų galima tokių „keliautojų“ ar „tyrinėtojų“ kūrinius nurašyti kaip nekaltas ar net didvyriškas pastangas neva siekiant skaitytojus supažindinti su plačiuoju pasauliu, tačiau iš tiesų jie daro daugiau žalos, nei naudos. „Alkanų, bet besišypsančių“, dažnai ir pusnuogių, vaikų Nigerijoje nuotraukos, gyrimasis padalijus karinės okupacijos sąlygomis gyvenantiems Vakarų Papua vaikams šokolado (neminint okupacijos, tik purvinus vaikų drabužius ir jų keistą įprotį dalintis tuo šokoladu), pasakojimai apie tai, kaip Tanzanijoje susimokėjai daug eurų ir nušovei liūtą, nors jis tau nieko blogo nepadarė, jokios grėsmės tau nekėlė ir iš alkio tikrai nemirei – tokie ir panašūs „reportažai“ parodo žemas moralės normas lankomų kraštų atžvilgiu ir iškreipia skaitytojų pasaulio suvokimą.

Žiniasklaidoje svarbu kalbėti ir skatinti žmones mąstyti ne tik apie humanitarinę veiklą, bet apskritai apie žmogaus – kaip individo – ir žmonių – kaip kolektyvo – atsakomybę už pasaulį, kuriame gyvename ir kokiame norėtume gyventi. Nuvertinama, kokią milžinišką įtaką iš tiesų mums daro žiniasklaida. Dažnu politiniu klausimu, kad ir, pavyzdžiui, JAV vykdyto karo prieš Iraką ir jo okupacijos atveju, žmogus gatvėje paprastai tik atkartoja tai, ką vakar matė per televizorių ar skaitė kuriame nors iš portalų, tačiau lieka įsitikinęs, kad tai jo paties nuomonė. Tai, kas nuolat kartojama, žmonių galvose galų gale tampa tiesa, nors galbūt iš tiesų tėra pravda. Tad jei dažniau matytume humanitarinių temų, galbūt ir patys taptume labiau žmogiški. Pastaruoju metu žiniasklaidoje matome kone šokiruojančios medžiagos, kur asmenine patirtimi iš tolimų pasaulio kraštų vaizdžiai dalinasi save keliautojais ar tyrinėtojais vadinantys žmonės. Kur tokių „pažintinių“ straipsnių ribos su etika, morale, žmogaus teisėmis?

Tokiais atvejais labai padeda paprastas pratimas: o jei apie tave taip atsainiai ir kone pašaipiai rašytų koks nors turistas iš Zimbabvės, kaip jaustumeisi? Pasikviestų save į tavo namus neprašytas ir fotografuotų tavo vaikus, o nuotraukas skelbtų feisbuke neatsiklausęs. Kažkodėl įsivaizduojama, kad mums tai galima. Kodėl? Kuo esi geresnis nei kiti?

Asm. archyvo nuotr./Hebrono keramika

Asm. archyvo nuotr./Giedrė Steikūnaitė

apie Palestiną, yra cenzūruojami arba kartais ir atleidžiami. Pasiduoti spaudimui ir cenzūrai ar nepasiduoti yra kiekvieno žurnalisto ar redaktoriaus moralės klausimas. Siekdami išvengti šios dilemos – pasiduoti ar ne – dažnai žurnalistai pasirenka apskritai vengti tokių „pavojingų“ temų kaip Palestina. Labai liūdna. Kita vertus, jei yra redakcijos ar kolegų palaikymas, tuomet tampa žymiai lengviau ir tai duoda jėgų toliau eiti šiuo keliu.

Neretai atrodo, kad dabar rašyti ir dalintis galime visi ir visur. Pradingsta ribos tarp ekspertinio vertinimo bei grafomanijos ir paviršutiniškumo. Kaip išlaikyti balansą ir kaip „apsaugoti“ eterį nuo tariamų ekspertų, išlaikyti profesionalumo lygį? Tai turėtų būti redaktorių atsakomybė, nes jie sprendžia, kas patenka į eterį ir kas lieka už kadro. Nemanau, kad reikia atskirti „profesionalus“ nuo „neprofesionalų“. Oficialus žurnalistas tiesiog turi daugiau praktikos ir žino žaidimo taisykles, tačiau nebūtinai išlieka kūrybiškas. Tuo tarpu kitas galbūt turi talentą pasakoti istorijas ar fotografuoti, bet neturi diplomo. Tad nepublikuoti šlamšto turėtų redaktoriai. Bėda tuomet, jei jų pačių moralės kompasas krypsta link baltųjų viršenybės ar panašių ideologijų, arba tiesiog kritinio mąstymo stokos.

Kokie apskritai galimi kanalai nepriklausomiems žurnalistams nušviesti ne tai, „ką reikia“, o tai, ką irgi privalo žinoti visuomenė, išklausyti abi puses? Tokių kanalų yra du: asmeninė internetinė erdvė (tinklalapis, tinklaraštis, podkastas ar pan.) ir alternatyvioji žiniasklaida. Problema su pirmąja yra tai, kad už darbą greičiausiai nebus sumokėta. Puiku, nušvietei svarbią temą, kurios nelietė masinė žiniasklaida, atlikai pareigą žmogiškumui, neparsidavei. Tačiau iš ko pragyvensi? Problema su antrąja yra ta, kad Lietuvoje alternatyvios žiniasklaidos – kaip, beje, ir nepriklausomų žurnalistų – beveik nėra.

Kaip humanitarinę temą pateikti etiškai, nesimėgaujant neetiškais vaizdiniais, klišėmis ir stereotipais? Tai nėra sudėtinga. Pagrindinis kriterijus turėtų būti pagarba žmogui ir jo orumui. Jei neišeina abstrakčiai – tuomet pasitelkti seną gerą taisyklę „o kaip norėčiau, kad kalbėtų apie mane pačią?“. Be to, yra išleista įvairių atsakingos komunikacijos gairių, pasiskaityti nesunku.

Rimtesnių politinių–socialinių analizių, gilesnių požiūrių aptinkame kultūrinėje spaudoje, tačiau tai yra pora puslapių kas dvi savaites. Dar kai kurios nacionalinio transliuotojo radijo laidos nagrinėja svarbias humanitarines ar ekologines temas ir tai daro atsakingai. Nepriklausomos iniciatyvos – tokios kaip multimedijų platforma „Nara“ – taip pat yra labai sveikintinos, nes imasi tokių nepopuliarių temų, kaip, pavyzdžiui, romų holokaustas.

Neretai bendras tonas žurnalistams tarsi neleidžia liesti vadinamų „nepatogių“ temų. Jūsų pačios patirtis su Palestina turbūt irgi gali būti to pavyzdys, kad kartais visuomenė, redakcijos sureaguoja nevienareikšmiškai. Kaip gebėti dalintis istorijomis iš tokių šalių ir regionų, kurios gali kirstis su oficialiąja šalies politika, redakcijos nuomone, iš kažkur ateinančiu spaudimu ir pan.?

Tačiau labiausiai, man regis, trūksta pasiryžimo nušviesti ne tai, „ką reikia“, kas nuleidžiama iš viršaus ar kas atitinka oficialųjį naratyvą, o tai, kas išties yra svarbu. Tokių ideologiškai vedinų žurnalistų nėra daug. Jų motyvacija taip pat krinta, kai už darbą nesumokama arba mokami grašiai. Dar prisideda nusivylimas, kai nesulaukiama jokio grįžtamojo ryšio iš skaitytojų ir atrodo, kad niekam iš tiesų nerūpi ir kad gaudai vėją laukuose.

Galiu pasidžiaugti, kad nei viena redakcija, su kuria bendradarbiauju, neatsisakė publikuoti mano straipsnių iš ir apie Palestiną. Ačiū drąsiems redaktoriams už tai. Turint omenyje Lietuvoje vyraujantį proizraelietišką naratyvą, tai yra didelis pasiekimas. Čia, man regis, ir yra esmė: turėti drąsos nepaklusti oficialiems naratyvams, net jei tai gresia šlykščiais internetiniais komentarais ar dar blogiau – grėsme netekti darbo. Ne paslaptis, kad Palestinos atveju, žmonės, užsienyje publikuojantys tiesos neslepiančius reportažus

Dėkoju už pokalbį.

Lietuvos ambasadorė Armėnijoje: „Įgyvendindama humanitarinės paramos projektą, Lietuva išplėtė savo galimybių ribas“ Stasys Vaitonis iš Jerevano (Armėnija)

Nuotr. LR Ambasada Armėnijoje

Savo permaininga istorija bei kultūriniu ir architektūriniu paveldu turtinga Armėnija nepelnytai ilgai domino tik pavienius atkaklius lietuvių turistus ir buvo daugelio primirštas taškas komplikuotame Pietų Kaukazo regione. Tačiau situacija keičiasi. Nors ir pamažu, nedideliais žingsniais, susiduriant su naujais iššūkiais ir kliūtimis, nedidelė ir tiek geografine, tiek geopolitine prasme izoliuota Armėnija pradeda naują etapą. Politinės permainos lėmė Armėnijos atsivėrimą ir ryžtą bendradarbiauti su Europa. Tad iš esmės Armėnijoje pakito ir diplomatinis darbas. Jis tapo intensyvus, įgavo naujos dinamikos ir naujų strateginių tikslų čia reziduojantiems Lietuvos atstovams. 16

Kalbamės su Lietuvos Respublikos nepaprastąja ir įgaliotąja ambasadore Armėnijos Respublikoje Inga StanyteToločkiene, 2019 metais deleguota į šią beveik tris milijonus gyventojų turinčią Kaukazo regiono šalį.

Kokios mūsų veiklos sritys yra prioritetinės būtent šioje šalyje?

Ambasadore, kiek aktyvi yra Lietuvos ambasada Armėnijoje skatinant reformų darbotvarkę ir jos įgyvendinimą lyginant su kitomis mūsų atstovybėmis?

Svarbiausios prioritetinės sritys yra kelios. Pirma, aplinkosauga, t. y. atliekų rūšiavimas, depozito sistema, kur Lietuva turi kuo didžiuotis visos ES mastu. Kita sritis – transporto sauga, kur taip pat esame padarę pakankamai didelę pažangą. Dar viena sritis, kuri kritiškai svarbi ir vienodai reikalinga tiek Lietuvai, tiek Armėnijai – tai strateginė komunikacija: visuomenės informavimas, nepriklausoma žiniasklaida, informacinis visuomenės raštingumas ir kova su dezinformacija. Tai yra labai aktuali tema šiai šaliai, nes jokios reformos ir jų sėkmė nebus įmanoma, kol nebus išspręsti iššūkiai, susiję su milžinišku dezinformacijos srautu.

Armėnijoje susikoncentravome į sritis, kuriose matome potencialą pokyčiams įgyvendinti ir kur pati Lietuva turi sėkmės istorijų, kuriomis gali pasidalinti, taip padėdama įgyvendinti tam tikras reformas.

Turbūt reikėtų priminti bendrą Armėnijos kontekstą. Daugiau nei prieš dvejus metus, 2018-aisiais, šalyje įvyko daug kam netikėtas pokytis – taiki aksominė revoliucija. Armėnijos visuomenė pasipriešino kai kurioms ryškėjusioms autoritarinėms tendencijoms ir išreiškė stiprią valią pokyčiams – demokratijos, teisės viršenybės, kovos su korupcija srityse. Nauja vyriausybė, suformuota po revoliucijos, įsipareigojo įgyvendinti tai, ko iš jų reikalavo visuomenė. Tokia susiklosčiusi situacija sudarė palankią terpę į atsinaujinimo procesą įsitraukti demokratinėms Vakarų valstybėms, ypač ES narėms.

Be abejo, šalia yra ir horizontalios temos, būdingos visai Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo darbotvarkei. Tarkime, moterų įgalinimas, regionų plėtra ir pan. Šie metai turbūt neišvengiamai sumaišė visus planus ir pakoregavo darbotvarkę?

Armėnijoje pradėta vykdyti nemažai naujų projektų, buvo atidaromos naujos ambasados. Tarkime, vien šiemet, nepaisant pasaulinės pandemijos, Jerevane duris atvėrė trys naujos ES šalių narių ambasados su čia reziduojančiais ambasadoriais. Stambieji donorai čia taip pat labai stipriai didina vystomojo bendradarbiavimo, techninės ir finansinės paramos apimtis. Kalbu ne tik apie ES šalis, tokias kaip Vokietija, Prancūzija ar Švedija, tačiau ir JAV. Tai yra pačios stambiausios vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos žaidėjos.

Taip, šie metai išties neeiliniai. Pandemija įnešė nelauktų korekcijų, kurios gerokai pakeitė planus. Visgi didžiuojamės, kad mums pavyko įgyvendinti labai gerų ir visuomenės matomų projektų. Apskritai tai buvo pačiai Lietuvai unikalūs darbai, atlikti humanitarinės pagalbos srityje. Gegužę Lietuvos vyriausybė nusprendė skirti paramą Rytų partnerystės šalims kovojant su COVID 19 pandemija. Tai buvo parama apsaugos priemonėmis: Lietuvoje pagaminti ir aukščiausius standartus atitinkantys apsauginiai veido skydeliai, skirti darbui vadinamose raudonosiose zonose – ligoninėse, kur dirbama su sunkiausiais pacientais. Dėl logistinių iššūkių parama Armėnijai buvo atgabenta Lietuvos karinių oro pajėgų orlaiviu „Spartan“. Šis žingsnis pačioje Armėnijoje buvo plačiai nušviestas ir pateiktas kaip pirmas labai aiškus ES narės atliktas pagalbos veiksmas kovoje su pandemija.

Grįžtant prie Lietuvos vaidmens, mūsų šalis šiame kontekste taip pat stengėsi gana reikšmingai didinti savo paramą, ypatingai susijusią su technine ekspertize. Kita vertus Lietuva nėra stambus donoras ir neretai žvalgantis į kitas šalis norėtųsi, kad vystomajam bendradarbiavimui skiriamas finansavimas būtų didesnis. Manau, neturėtume vystomojo bendradarbiavimo matyti kaip kažkokios vienpusės dovanos. Absoliučiai kiekvienas Lietuvos įgyvendinamas projektas – nesvarbu, Armėnijoje ar kitose Rytų partnerystės šalyse – atneša naudos ir mūsų valstybei.

Tačiau pats didžiausias projektas, kuriuo galime pagrįstai didžiuotis, buvo medikų misija, organizuota birželio

Nuotr. LR Ambasada Armėnijoje

Kaip pasikeitė ES, taip pat kitų partnerių požiūris į Lietuvą, mūsų galimybes ir pajėgumus reaguoti į krizines situacijas?

pabaigoje – liepos pradžioje. Mūsų medikai ir ekspertai Armėnijoje praleido keturiolika dienų. Pats pasirengimas ir planavimas nuo pirminės idėjos iki misijos dislokavimo užtruko irgi keturiolika dienų. Tad iš viso – dvidešimt aštuonios dienos. Tai buvo unikalus ir labai greitai įgyvendintas projektas. Lietuva tokio pobūdžio humanitarinės paramos dar nebuvo teikusi jokioje užsienio valstybėje. Kartu tai buvo unikalus projektas savanorystės prasme, nes visi ekspertai, gydytojai ir slaugytojai šioje misijoje dalyvavo savo noru, drąsiai ryžosi vykti į labai karštą tašką. Tuo metu Armėnija buvo penkta-šešta pasaulyje pagal per dvi savaites išaugusių naujų atvejų skaičių. Ligoninės jau buvo perpildytos, vietos medikai „perdegę“. Todėl tokia parama buvo labai svarbi ir reikalinga.

Kalbant apie tradicinę humanitarinę paramą, įprastai Lietuva skirdavo tam tikrą finansinę paramą tarptautinėms organizacijoms, kurios atsakingos už tiesioginį veiklų įgyvendinimą. Arba, kaip buvo gegužę, suteikiame paramą tam tikrais daiktais, dažniausiai gaminamais Lietuvoje. Medikų ir ekspertų misija, organizuota Armėnijoje, buvo pirmos Lietuvos įvykdytos humanitarinės operacijos pavyzdys. Manau, kad sėkmingai įveikėme visas kliūtis ir išplėtėme Lietuvos galimybių ribas. Tikiu, kad šios misijos sėkmė visoms procese dalyvavusioms institucijoms suteikė papildomo pasitikėjimo. Lietuva pasirodė pajėgi labai greitai suteikti reikiamą ir tikslingą paramą.

Papasakokite, kaip pavyko taip operatyviai viską suorganizuoti ir suderinti?

Šis projektas buvo prasmingas ir užsienio partnerių akyse, todėl nebuvo sunku pritraukti papildomos paramos. Galiausiai tai tapo bendru Lietuvos, ES ir Švedijos vyriausybės, kuri taip pat suteikė paramą, projektu.

Kilus pirminei idėjai, labai greitai iš Lietuvos gavome signalą, kad tikrai yra norinčių ir galinčių atvykti medikų, turinčių atitinkamas specializacijas pagal Armėnijos poreikius. Šio projekto įgyvendinimas buvo unikalus ir žinant tai, kiek daug Lietuvos institucijų kartu dirbo, kad visa tai įvyktų. Pradedant Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), Užsienio reikalų ministerija, Krašto apsaugos ministerija (KAM), Finansų ministerija ir baigiant Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentu. Galiu atsiliepti tik pačiais gražiausiais žodžiais apie bendradarbiavimą, susitelkimą ir suvokimą, kad tai yra svarbus projektas, į kurį kiekvienas galime įnešti reikšmingą indėlį. Todėl ir minėtas pasirengimo greitis buvo labai didelis.

Be abejo, visa tai pakankamai stipriai pakeitė ir pačios Armėnijos požiūrį į mus. Juo labiau, kad po mūsų misijos sekė kitos valstybės ir jų medikų komandos – Italijos, Prancūzijos, Vokietijos. Todėl tai yra visos ES laimėjimas, nes liepą darytoje apklausoje Armėnijos gyventojai pripažino, kad didžiausią paramą kovoje su pandemija suteikė būtent ES šalys narės ir Lietuvos indėlis čia buvo išties didelis. Sakyčiau, kad kartu pasikeitė ir stambiųjų donorų požiūris į mus. Iškart buvome įtraukti į kitų galimų projektų planavimą. Nesvarbu, ar tai būtų projektai ES ar Pasaulio sveikatos organizacijos, Jungtinių Tautų agentūrų lygiu. Šie dideli žaidėjai pamatė Lietuvą kaip pajėgų partnerį ir, viliuosi, kad užsimezgęs bendradarbiavimas nenutrūks.

Misiją sudarė devyni medikai – gydytojai ir slaugytojai – bei trys ekspertai iš SAM bei KAM, nuo pat pirmųjų dienų dirbę operacijų centre ir valdant padėtį Lietuvoje. Medikai buvo iš trijų miestų – Vilniaus, Kauno ir Panevėžio, stambiausių Lietuvos ligoninių. Esu jiems be galo dėkinga. Jie negailėjo savęs ir rizikavo sveikata. Atvykę, pamatė milžinišką intensyvumą ir naujų pacientų srautą, kurio Lietuvoje pavasarį dar nebuvome patyrę. Kita vertus, lietuviai medikai pamatė, kaip veiktų mūsų pačių algoritmai esant tokiam dideliam spaudimui sveikatos apsaugos sistemai, ką reikėtų adaptuoti ruošiantis antrajai bangai Lietuvoje ir pan. (interviu darytas spalio mėn. – red. past.). Tai irgi yra tam tikros išmoktos pamokos, abipusė nauda. O Armėnijos institucijoms naudos davė ir Lietuvos ekspertų bei medikų parengtos rašytinės rekomendacijos: dėl gydymo taktikos, logistikos organizavimo, karštų taškų aprūpinimo reikiamomis priemonėmis ir pan.

Dėkoju už pokalbį.

Jau po šio interviu, lapkričio pabaigoje Lietuvos ambasada Armėnijoje atliko dar vieną misiją: suteikė humanitarinę paramą nuo karo Kalnų Karabache nukentėjusiems armėnams. Bendradarbiaujant su Armėnijos Raudonuoju Kryžiumi ir regionų savivaldos institucijomis, nukentėjusių gyventojų šeimoms, kurios laikinai atvyko iš Kalnų Karabacho į Armėniją, arba laikinai priglaudė perkeltus armėnus, perduoti būtiniausių maisto produktų rinkiniai. Kalnų Karabacho konflikto kontekste Lietuvos Užsienio reikalų ministerija skyrė 75 tūkst. eurų Tarptautiniam Raudonajam Kryžiui.

Nuotr. LR Ambasada Armėnijoje

Graikija, Lesbos Pabėgėlių stovykla

Pakibę

Giedrė Steikūnaitė Bendras organizacijų Vystomojo bendradarbiavimo platforma, Raudonasis Kryžius ir Diversity Development Group pranešimas

Moria turi ne vieną pravardę, ir nei viena iš jų nėra graži. Ši vieta Lesbos saloje Viduržemio jūroje, oficialiai – Morios priėmimo ir identifikacijos centras, buvo didžiausia pabėgėlių stovykla Europoje ir, sakoma, pati blogiausia. Vienu metu šioje buvusioje Graikijos karinėje zonoje glaudėsi 13 tūkst. žmonių, nors Moria maksimaliai pajėgi priimti tik 3 tūkstančius. Siaubingos sanitarinės sąlygos (švaraus vandens stoka; žiurkės gyvenamosiose patalpose; 100 žmonių priversti naudotis vienu tualetu ir kiti panašūs dalykai, apie kuriuos skųstasi ne kartą, tačiau situacija nesikeitė) buvo tik vienas iš daugybės aspektų, dėl kurių Morios vardas tapo sinonimu nužmoginimui. Smurtas, liudijimai apie vaikų seksualinį išnaudojimą, ligos, psichikos sveikatos blogėjimas ir medicininės pagalbos neprieinamumas, alkis, šaltis, nuolatinis pažeminimas, nesibaigiantis laukimas ir nežinomybė dėl ateities: kur dėtis svajonėms apie geresnį gyvenimą, kai kasdien visas jėgas esi priverstas atiduoti tiesiog išgyvenimui? Kino kūrėja Lina Lužytė („Pilis“, „Amžinai kartu“) Morioje praleido keletą mėnesių. 2021 m. viduryje pasirodys saloje filmuotas jos dokumentinis filmas, tačiau tai nebus dar vienas pasakojimas apie „pabėgėlių krizę“. Kieno gi iš tiesų tai yra krizė ir kas už ją turi atsakyti? Apie tai ir apie žmogiškumo paieškas pragaro sąlygomis – pokalbis su režisiere. 19

Filmas apie filmą

Realybė yra absoliučiai priešinga skambiems šūkiams apie žmogaus teises ir lygybę. Visą Morios siaubą sukūrė ne migrantai, o Europa. Tai akivaizdu.

Lina, apie ką bus tavo filmas iš Morios?

Mano filmas bus ne apie pabėgėlių, o apie Europos krizę – Europos, kuri neva atstovauja žmogaus teises ir žmogiškąsias vertybes. Noriu sabotuoti tokį pačios Europos susikurtą įvaizdį ir parodyti išvirkščiąją Europos pusę. Nedaug kas drįsta apie tai kalbėti, nes europiečiams tada neišvengiamai kyla klausimas: tai koks čia mano vaidmuo? Kaltinti vyriausybes lengva, bet o ką tu pats darai problemai spręsti? Kitas klausimas – o ką tu gali daryti? Sukurti filmą – tarsi užsidėti pliusą, kad štai, žiūrėkit, man rūpi. Tai man yra didžiausia dilema: kaip neatsidurti pozicijoje „sukūriau filmą, atlikau pareigą ir toliau jau kas bus, tas bus“.

Pastaruoju metu skaitau daug Slavojaus Žižeko darbų. Jis rašo, kad kiekviena krizė yra gera proga iš esmės persvarstyti idėją, kas yra Europa ir kas esame mes, europiečiai. Jo nuomone, negalima nei priimti visų, norinčių patekti Europon, nei uždrausti visiems čia pakliūti: nei kairė, nei dešinysis populizmas. Realybė tokia, kad pasaulis keičiasi, ypač per migraciją. Manau, kad tautinių valstybių sienos nebeatlaikys ir todėl visi turime išmokti ko-egzistuoti – nebūtinai asimiliuotis ar integruotis. Tame pačiame daugiabutyje gali gyventi lietuvis krikščionis ir kaimynas musulmonas: nebūtina draugauti, bet būtina gerbti vienas kitą ir priimti faktą, kad šalia tavęs gyvena kitokie žmonės.

Prieš važiuodama perskaičiau apie Morią viską, ką radau ir tai buvo siaubinga. Atvažiavusi pamačiau lygiai tokį patį siaubą, kokį mačiau žiniasklaidoje. Pirmas mano klausimas buvo: jei visi apie tai žino, kodėl niekas nieko nedaro? Paradoksas tas, kad visi žino, o situacija nesikeičia. Pribloškė abejingumo lygis. Ir pati buvau kiek neišmananti – na, pabėgėlių krizė, lyg ir aprimo, lyg ir baigėsi. O tada pradedi nagrinėti ir matai, kad niekas nesibaigė, tiesiog žmonės su tuo susitaikė ir užmiršo: uždarom sienas, užsikasam po lapais, ir migrantai nebeegzistuoja. Man buvo įdomu susipažinti, kas tie žmonės, ką jie veikia, ką mąsto, iš kur atvažiavo. Visus vadiname pabėgėliais, po vienu skėčiu sumetam tūkstančius žmonių. Bet juk kiekvienas jų, kaip ir mes, turi savo istoriją.

Man regis, čia susikerta dvi dimensijos: bendroji moralinė – padėti žmogui bėdoje; ir ta kasdienė, kai užsienietis sutinkamas laiptinėje ir staiga kyla visokių baimių, pradedama kritikuoti jo apranga, mitybos įpročiai ir pats buvimas Lietuvoje…

Tai labai tiksliai apibūdino viena moteris, gimusi ir gyvenanti Lesbos saloje. Ši sala visad buvo migrantų uostas, bet 2015 m. prasidėjo didžiulė banga, susijusi su įvykiais Sirijoje. Tuo metu Lesbos gyventojai juos priėmė išskėstom rankom. Bet ta moteris sako: „Viena yra žmogų pasitikti, ištraukti iš valties ir duoti jam antklodę, visai kas kita – išmokti gyventi šalia, ir ne savaitę, o metus, dvejus ar galbūt visą gyvenimą.“ Grįžtu prie to, kad nebetikiu, jog mūsų pasaulis gali išlikti kaip tautinių valstybių žemėlapis. Juk Vakarai naudoja Afrikos, Artimųjų Rytų žemes savo plantacijoms ir ten užaugintą produkciją eksportuoja, kraunasi pelną sau. Vakarai taip nustekeno tuos kraštus, kad iš jų žmonės bėga. Kur? Pas tave, nes tu pasigrobei jų gerbūvį. Tad Vakarai, mano nuomone, neturi kito kelio, tik tuos žmones priimti. Be to, iš kitų kraštų – Sirijos ar JAV okupuoto Irako – žmonės bėga, nes mes juos bombarduojame jų pačių žemėje. Tai grandininė reakcija. Europa siurbia išteklius iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų, dalyvauja visuose ten vykstančiuose konfliktuose, ir dabar turi rezultatą, kurio nenori matyti

Važiavau su tikslu filmuoti vaikus. Norėjau ne pardavinėti skurdą, o atvirkščiai – reabilituoti žmones iš jų aukos vaidmens. Žinojau, kad afganistaniečiai vaikai mėgsta lošti futbolą, tad nutariau filmuoti juos žaidžiančius. Tačiau atvykus tos tragiškos gyvenimo sąlygos ir girdimos istorijos mane taip pribloškė, kad kurti filmą apie vaikus pasirodė naivu. Atsitiktinai susipažinau su Talibu – man jis pasirodė įdomus, nes yra režisierius mėgėjas, telefonu filmuoja satyras. Pasiūliau jam sukurti filmą apie Morią, jis sutiko ir su mano pagalba parašė scenarijų. O aš filmavau, kaip jis kuria savo filmą. Talibo filmas yra dramaturgiškai stipri istorija: pagrindiniai veikėjai yra šeima – Talibas, jo žmona ir trys dukros vaidina patys save, veiksmas vyksta pabėgėlių stovykloje. Kas rytą vyras turi anksti keltis ir stovėti ilgoje eilėje, kad gautų maisto davinį. Jis laukia, tačiau maisto nebelieka; grįžta namo, šeima alkana ir liūdna. Jis pažada vaikams nusivesti jas į pikniką. Tačiau kitą dieną maisto užkandžiams taip pat nėra; vėliau tėvą kažkas sumuša; trečią dieną nusižudo palapinės kaimynas… Vaikai niekaip nesulaukia žadėtojo pikniko, kol galiausiai šeima gauna identifikacijos korteles – laimė, kad pagaliau iš salos kelsis į žemyninę Graikijos dalį ar dar geriau – į kokią Vokietiją. Ekrane matome, kaip jie piknikauja, kartu su jais džiaugiamės, kol suprantame, kad tai – tik tėvo sapnas. Realybėje šeima atkeliauja į Atėnus ir gyvena parke, maitinasi šiukšliadėžėse rastais sumuštiniais. Dramaturgiškai tai, galima sakyti, smūgis žemiau juostos. Tačiau Talibas tiesiog pavaizdavo daugelio pabėgėlių realybę. Tai, ką mačiau Morioje, sukūrė ne joje esantys žmonės – tai sukūrė Europa. Tos savadarbės pašiūrės yra Europos teritorijoje; ta tragiška antisanitarinė situacija vyksta Europoje. Uždarytos sienos yra Europos kūrinys. Jei Europa nebūtų uždariusi sienų, žmonės nebūtų buvę priversti spiestis toje klaikioje stovykloje. Tos stovyklos yra Europos kūrinys.

nuotr. iš asmeninio archyvo

Visus vadiname pabėgėliais, po vienu skėčiu sumetam tūkstančius žmonių. Bet juk kiekvienas jų, kaip ir mes, turi savo istoriją.

Graikija, Lesbos Pabėgėlių stovykla / Su filmo pagr. personažu Talib

Įtartini prioritetai, kam leisti mūsų pinigus. Pagalvok, kiek vaikų galima už tiek pamaitinti, geriamo vandens pompų atvesti, kiek šeimų apgyvendinti.

ir bando pašluoti po kilimu. Europa tai vadina pabėgėlių krize, tarsi ji būtų iš dangaus nukritusi. Europa nemato – ar neleidžia sau matyti – veiksmo ir atoveiksmio, nes jei pamatytų, kaip ir kodėl atkeliauja tie žmonių srautai, būtų logiška elgtis visai kitaip, nei yra elgiamasi dabar.

Tačiau taip mąstyti yra neteisinga. Tai – tai globalaus kapitalizmo bėda: juk žymiai geriau tuos pinigus investuoti ir, pvz., tose šalyse pastatyti fabrikus – tik ne Europos, o Eritrėjos, Afganistano fabrikus. Tačiau Europos idėja, matyt, yra ta, kad tuos kraštus reikia išnaudoti, kad iš jų būtų galima siurbti. O juk būtų galima tais pinigais jas sustiprinti, padėti jų ekonomikoms pačioms stotis ant kojų, kad žmonės galėtų oriai gyventi ir jiems nereikėtų niekur bėgti. Bet taip nevyksta, nes ten yra naftos, iškasenų, uolienų ir kristalų, naudojamų laptopų ir išmaniųjų telefonų gamyboje.

Gaisras 2020 m. rugsėjo pradžioje Morios stovyklą nusiaubė milžiniškas gaisras. Per naktį visi 12 767 joje gyvenusių žmonių tapo benamiais.

Morios gaisras man yra labai simboliškas: jei Europa nemato metų metus trunkančios kančios, gal bent gaisrą pamatys. Žmonės kalba, kad tai patys stovyklos gyventojai iš nevilties ją padegė. Atrodo, akivaizdžiau akių badyti nebeįmanoma. O fantastika ta, kad po gaisro per kelias dienas pastatyta nauja stovykla. Man tai buvo tamsus laikas, kai galvojau: dieve, sudegino, o dabar tarsi iš keršto pastato dar vieną stovyklą. Baisi pasaka be galo.

Absurdas Ką dar matei Morioje?

Apie absurdą galima kalbėti ilgai. Moria statyta 3 tūkst. žmonių, o 2020 m. sausį joje jų buvo keturis ar penkiskart daugiau. Oficialiai jie ten turi praleisti savaitę ar dvi, bet sutikau tokių, kurie sprendžiamojo interviu arba pabėgėlio statuso laukia jau dvejus metus. Jie taip ir sako: Moria is hell – Moria yra pragaras. Jiems išduodamas dokumentas yra trijų lapų ilgio, kas mėnesį jį reikia atnaujinti. Žmonės vis tikisi gauti mėlyną štampą, o gauna raudoną, kuris neleidžia net išeiti iš stovyklos… Kiek prašiau paaiškinti, nuo ko priklauso, kokį antspaudą gausi, visi tik juokėsi: mes ir patys nesuprantam. Tai didžiulė bėda. Žinoma, vertėjų yra, bet jie prasti. Sutikau šeimą su ką tik gimusiu kūdikiu – jų interviu vyks po metų. Kaip gyventi iki tol – neaišku. Jie nežino, kas daroma su jų gyvenimu. Man regis, didžiausias sunkumas žmonėms ne tas, kad maistas blogas ar jo trūksta, ar kad reikia gyventi palapinėje – baisiausia tai, kad tavo likimas yra absoliučiai ne tavo rankose.

Iškart po gaisro Graikijos valdžia surentė laikiną stovyklą Mavrovouni, kurioje apgyvendino žmones iš Morios, ir pažadėjo naują stovyklą pastatyti iki 2021 m. rudens. Nuo pat savo įkūrimo 1926 m. iki dabar Mavrovouni funkcionavo kaip karinė šaudykla. Tokiose vietose dėl amunicijos dažnai yra sveikatai pavojingi švino lygiai, tačiau prieš perkeliant migrantus, tarp kurių – daugybė vaikų, čia nebuvo atlikti jokie aplinkos ar dirvožemio tyrimai. Po poros mėnesių prasidėjo pranešimai apie apsinuodijimus švinu. Mavrovouni, kitaip žinoma kaip Kara Tepe, dabar oficialiai perėmė „blogiausios pasaulyje pabėgėlių stovyklos“ titulą. Žmogaus teisių gynėjai seniai kartoja, kad reikia ne statyti naujus migrantų kalėjimus, o keisti migracijos politiką.

Šeima, kurią filmavau, netrukus po gaisro gavo pabėgėlių statusą ir buvo perkelti į kaimelį netoli Tesalonikų. Vaikai pagaliau miega lovose, turi maisto. Tačiau vakar britų spaudoje perskaičiau, kad Europos Sąjunga sumokėjo milijardų milijardus – regis, 50 mlrd. eurų – vienai Izraelio kompanijai, kad ši gamintų dronus patruliavimui virš Viduržemio jūros; pastebėjus migrantų laivelius, jie bus stumiami atgal į Turkiją, Šiaurės Afriką ir kitur. Man tai buvo galutinis lašas: viskas, Europa labai aiškiai išreiškė savo nuomonę – ji tiesiog aklinai uždarys sienas ir joks Europos idėjos pergalvojimas neįvyks.

Tėvai pasakojo: „Mums didelė problema ta, kad mūsų vaikai pradėjo meluoti. Kodėl? Nes mes patys jiems nuolat meluojame. Vaikas klausia, kada gausim mėlyną antspaudą. Atsakau, kad kitą mėnesį. Melas. Kada eisim į pikniką? Na, dabar neturim laiko…“ Viskas paremta melu. Tėvai savo vaikams negali duoti to gražaus pasaulio, kurį vaikai mato animaciniuose filmukuose, nes jie neturi jokios galios. Talibo žmonos dantys pradėjo gesti, kai šeima išvyko iš Afganistano. Užpūliavo, veidas ištino, skausmas nepa21

keliamas. Stovyklos gydytojai patarė: „Gerk vandens“. Tai – pagrindinis vaistas Morioje. Talibas žiūri į savo žmoną ir niekaip negali jai padėti – nėra nei stomatologų, nei pinigų jiems sumokėti. Žmonės yra paversti visiškomis aukomis. Bent dirbti jiems leistų, alyvuoges skinti, bet ne, juk tada „jų nesukontroliuosi“. Tad jie paliekami pekloj.

Iš pradžių sutrikdavau, tik paskui supratau, kad jis mane sabotuoja. Neturiu galutinio atsakymo, kodėl, ir noriu šį klausimą panagrinėti savo filme. Svarstau: jo šalį iš dalies sunaikino rusai, vėliau Vakarų šalys, o tuomet dar atvažiuoja kažkokia vakarietė kurti sau filmo apie jo nelaimę. Man atrodo, kad jo protestas buvo ne prieš mane, o prieš pačią idėją, kad Vakarai įgrūda žmones į stovyklą ir filmuoja, kaip jiems čia sunku, tada savo būreliuose žiūri tą filmą ir sako: „Na va, mes jau viską žinom ir tuo mūsų pareiga baigiasi.“ Man atrodo, jis jautėsi išnaudojamas.

Fiziškai žmogus gali daug iškęsti, bet psichologiškai palaužtam atsikelti yra žymiai sunkiau.

Po vieno agresyvaus incidento filmuojant prie manęs priėjo Talibo žmona ir sako: „Lina, noriu tau kai ką pasakyti.“ Papasakojo, kad jos vyras Afganistane buvo ramus, o dabar yra psichiškai sužalotas, nevaldo pykčio ir agresijos. Abiejų sveikata smarkiai pablogėjo pradėjus migruoti: nėra kur gyventi, kaip išgyventi. Stovyklos psichologai juos išvarė sakydami, kad tai ne skubus atvejis.

Kaip kūrėja, tu priimi sprendimus, kurios istorijos bus papasakotos ir kaip, o kurios liks už kadro. Pagal kokius kriterijus jas renkiesi?

Kai kažkas mane supažindino su Talibu ir jis man telefone parodė savo filmus, mane tai natūraliai sužavėjo. Ne dėl to, kad jis afganistanietis su žmona ir trim vaikais – puikiai tiktų kaip personažas, galėčiau iš jo padaryti auką, kad vakariečiai nubrauktų ašarą. Ne, aš užsikabinau už žmogaus kūrėjo – tokio kaip aš, kuris nori pasauliui kažką pasakyti. Kažkurį vakarą mąsčiau ir supratau, kad apie jį negalvoju kaip apie pabėgėlį, o kaip apie kūrėją, kuris turi praeitį. Paprastai pamatę migrantus palapinėje įsivaizduojame, kad jie visą gyvenimą taip ir gyveno. Bet juk ne: jie čia atvažiavo iš savo gyvenimų.

Kiekvieną savaitę stovykloje kas nors nuduriamas. Suaugę gauna apie 90 eurų mėnesinę išmoką, už tuos pinigus daug kas prisiperka stipraus alaus. Afganistane yra islamas, bet Morioje iš desperacijos ir neturėjimo ką veikti pradedama gerti. O kai afganistaniečiai nusigeria, ištraukiami peiliai. Pamenu, vieną rytą atvažiuoju į stovyklą ir ant asfalto matau kruvinas pėdas. Kažką nudūrė. Smurtavimo be galo daug, bet policija piršto nepajudina. Netikėjau, kol nepamačiau muštynių ir išties: policininkai tik stovi ir žiūri. Morioj yra ir kalėjimas, ir NVO ligoninės – teoriškai, infrastruktūra egzistuoja, bet kas iš to. Atrodo, norima, jog jie patys vieni kitus išskerstų: mes jūsų gelbėti nesiruošiame. Tad pas gydytojus nepakliūsi, kol tau dar nėra visai blogai. Bet net kai yra visai blogai, niekam irgi nerūpi.

Po to, kai jį pasirinkau, viskas vyko natūraliai. Jis filmuoja sceną savo filmui, pvz. vyras kariasi ant medžio. Aš darau interviu su Talibu, su tuo vyru, kuris „kariasi“, ir su kitu neprofesionaliu aktoriumi, kuris Talibo filme randa pasikorusįjį. Klausdavau: ar tai stovykloje vyksta, ar čia tik fikcija? Vienas atsakymas mane visiškai pribloškė. Tą vyrą, suvaidinusį pasikorimą, visi vadina seneliu, nors jam tik 52 metai. Sakau jam: „Ką tik suvaidinai, kad mirei. Kaip jauteisi vaidindamas, kad kariesi?“ Jis atsakė: „Jutau neapsakomą palengvėjimą, man buvo taip gera, kad galėjau bent filme nusižudyti.“ Oh my god. Jis turi žmoną, kuri nuo jo priklauso, dukrą su vyru ir anūku – tad realiame gyvenime jis negali sau leisti nusižudyti, tik kine. Visi gyvena pakibę.

Filmuodama klausdavau pašnekovų: „Kaip manote, ar kinas gali pakeisti pasaulį?“ Visi sakė tikintys, kad, kai Europos Sąjunga pamatys Talibo filmą, kažkas pasikeis į gera. Užtat Talibo žmona, labai protinga moteris, sako: „O aš manau, kad šis filmas skirtas tiems, kurie tebegyvena Afganistane, Sirijoje ar kitur: kad pamatytų, kaip Europoje blogai ir į ją nebekeliautų.“

Kas iš to, kas iš to

Kartais pagalvoju, kad gal geriau nekurti socialinių filmų, nes dažnu atveju mes tiesiog suvartojame kitų žmonių vargą per literatūrą, kiną, iš dalies per meną, ir toliau sėdim rankas sudėję. Ir aš pati – ką aš darau? Nieko. Filmą. O daugiau? Tačiau vis tiek prieinu prie išvados, kad reikia eiti ir kalbėti, nesustoti.

Socio-politinėje plotmėje dirbantys kūrėjai susiduria su asmeninės atsakomybės klausimu: bėdoje esantiems žmonėms žada paviešinti jų istorijas. Tačiau ar tai kažką keičia?

Tai patyriau tiesmukai. Filmavau labai malonų penkiasdešimt kelerių metų vyrą, kuris mane pakvietė prie stalo – afganistaniečiai yra labai vaišingi. Staiga prieina jo dukra ir sako: „Atsiprašau, turiu klausimą. Kaip šis interviu ir tavo filmas pagerins mūsų situaciją? Kokia iš jo nauda mano tėvui?“ Netekau amo, buvo sunku ką nors atsakyti. Galiausiai susiėmiau: „Jei nuoširdžiai – tavo tėvui tiesioginės naudos iš to, matyt, nebus, bet labai svarbu šias istorijas pasakoti, kad jas išgirstų kuo daugiau žmonių.“ Vienas filmas situacijos tikrai nepakeis – kokių tik nėra filmų sukurta, ir kas iš to. Bet svarbu, kad pasaulis vėliau negalėtų sakyti, kad nežinojo. Vienintelis kelias yra kapsėti lašiukus net ir nežinant, ar kada nors prikapsės.

Mėtyti sėklas – niekad nežinai, kur jos sudygs.

Man atrodo, tai vienintelis pozityvus atsakymas ir vienintelis kelias mąstyti. Mes tiek daug vartojame ir visko norime greitai: užsimaniau, nuėjau ir nusipirkau. O čia kelias labai ilgas, turi nuolatos kapsėti ir kapsėti – energijos išnaudoji daugiau, nei gauni rezultato. Bet turbūt tai būtina. Lina, kodėl tu iš vaidybinio kino perėjai į dokumentinį?

Esu sukūrusi dokumentinį filmą „Igruški“ apie žmones Žlobino miestelyje Baltarusijoje: provincija, darbo nėra, gyventojai siuva pliušinius žaislus ir pardavinėja pravažiuojančių traukinių keleiviams. Bet štai ateina milicininkai ir sako: „Nuo šiandien tai nelegalu.“ Miestelis pakimba limbo – kaip išgyventi, ką valgyti? Dokumentikoje mane traukia neįmanomos aplinkybės, kuriose žmogus vis tiek išgyvena. Tikiu, kad žmogus turi tokį geną – gaivalą, beprotišką jėgą, kuris padeda pereiti per bet kokį šūdą. Talibas irgi yra tas žmogus, kuris gyvena tragiškomis aplinkybėmis, bet vis tiek kuria ir stengiasi gyventi, o ne vegetuoti.

Papasakoti savo istoriją taip pat gali veikti kaip terapija.

Tiesos yra, nes Morioj visi noriai sutikdavo pasakoti savo istorijas. Bet su Talibu buvo truputį kitaip, ir man tas įdomu. Filmavau vadinamąją „stebimąją dokumentiką“: kamera įjungta, bet žmonės elgiasi taip, tarsi jos nebūtų. Staiga Talibas pradėjo atsisukinėti į mano kamerą ir mane kalbinti: „Lina, vis dar mus filmuoji. Ką čia tokio įdomaus radai?“ 22

Graikija, Lesbos sala / nuotr. iĹĄ asmeninio archyvo