VYSTOMOJO BENDRADARBIAVIMO ARCHITEKTŪRA: PARTNERYSTĖS IŠŠŪKIAI
Šios pozicijos–publikacijos parengtos „Eurodad" finansuojamo narių stiprinimo (dalinai finansuojama Europos Sąjungos) ir #VBirNVO (LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos). Už publikacijose pateiktą turinį atsakinga Vystomojo bendradarbiavimo platforma, o donorų parama nereiškia, kad jie gali būti laikomi atsakingi už publikacijų turinį.
APIE DIALOGĄ TARP VALSTYBINIŲ INSTITUCINIŲ IR NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ: KODĖL JO TRŪKSTA?
Politinės sistemos, kurioje gyvename, legitimumas yra grindžiamas nuostata, jog valstybinės institucijos (liaudiškai – „valdžia“) turi dirbti žmonių labui ir būti jiems atskaitinga. Vienas iš būdų tą padaryti yra įtraukti pilietinės visuomenės atstovus į politinių sprendimų priėmimo procesus. Tačiau realybėje šis principas neretai ignoruojamas: sprendimai priimami slapta, neatsiklausiant kitų nuomonės ir tiesiog primetant žmonėms savo asmeninę ar institucinę valią – visos šalies vardu.
Deklaruoja viena, daro kita Vienas iš pastarųjų dienų tokio valstybinių institucijų slapukaujančio elgesio pavyzdžių – Užsienio reikalų ministerijos sprendimas ignoruoti pilietinės visuomenės organizacijas, dirbančias būtent toje srityje, dėl kurios yra priiminėjami politiniai sprendimai. Š. m. kovo pradžioje užsienio reikalų ministro pavedimu buvo pradėta formuoti darbo grupė Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo strateginėms kryptims parengti. Į ją buvo pakviesti atstovai iš keleto ministerijų, Centrinės projektų valdymo agentūros, Pramonininkų konfederacijos ir kt. Tačiau Užsienio reikalų ministerija (URM) pamiršo išsiųsti kvietimą Nacionalinėje vystomojo bendradarbiavimo komisijoje dalyvaujančioms ir vystomojo bendradarbiavimo NVO vienijančioms organizacijoms. Taip ir liko neaišku, ar buvo kviesti kokių nors kitų nevyriausybinių organizacijų atstovai, o jei buvo – tuomet kokiu pagrindu jie buvo atrinkti? Dar daugiau – viešaisiais ministerijų komunikacijos kanalais visuomenei nebuvo pateikta jokios informacijos nei apie būsimos (ar jau esamos?) darbo grupės narių atrankos kriterijus, nei jos formavimą ar nuostatas. Kuo remiantis bus sudarinėjamos (ar jau yra sudarytos?) Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politikos gairės, taip pat nėra aišku. Nesulaukusi oficialaus kvietimo, Vystomojo bendradarbiavimo platforma (VB Platforma) pati kreipėsi į URM bei kitus valstybės valdymo pareigas užimančius asmenis su prašymu pasidalinti šia informacija ir paaiškinti, kodėl į politikos formavimą šiuo atveju nebuvo įtrauktas ir nevyriausybinis sektorius. Dabartinė Lietuvos vyriausybė savo programoje pati mini, jog „rengiant pasiūlymus ir priimant sprendimus dažnai stokojama bendradarbiavimo tarp sektorių“ ir todėl ji įsipareigoja „sukurti būdus, kaip į šiuos procesus įtraukti kuo daugiau suinteresuotų šalių tiek Vyriausybės viduje, tiek išorėje“ (26 punktas).
Savo programoje vyriausybė prisižadėjo atvirai ir skaidriai informuoti apie savo veiklą ir priimamus sprendimus, teigdama: „Valdžios institucijos informaciją teiks taip, kad ją būtų lengva rasti ir naudoti“ (34 punktas). Be to, vystomąjį bendradarbiavimą vyriausybė laiko sritimi, turinčia tapti prioritetine nacionalinėje užsienio politikoje (253.6 punktas). Tačiau kol žodžiai ant popieriaus pasakoja vieną istoriją, realūs veiksmai rodo visai ką kita. Į Platformos kreipimąsi dėl informacijos suteikimo URM Vystomojo bendradarbiavimo departamento atstovas atsakė, tačiau vėlgi nepateikė jokios konkrečios informacijos, tik tiek, kad „darbo grupei leidžiama prireikus pasitelkti nepriklausomų ekspertų“. Ar tai reiškia, kad ministerijoje dirbantieji jau yra visų sričių ekspertai ir kitų nuomonės jiems nereikalingos? Kodėl slapta tampa tokia, regis, paprasta informacija, kaip darbo grupės narių atrankos kriterijai? Virš 20 šalies nevyriausybinių organizacijų, užsiimančių vystomojo bendradarbiavimo veiklomis, vienijanti VB Platforma yra Nacionalinės vystomojo bendradarbiavimo komisijos narė ir, kartu su savo nare Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugija, yra vienintelės šios srities organizacijos, registruotos darančiųjų įtaką teisėkūrai sąraše. VB Platforma vykdo įvairias su vystomuoju bendradarbiavimu visuomenę supažindinančias veiklas ir nuolatos peržiūri bei teikia siūlymus šios srities politikai. „Nors vyriausybė savo programoje deklaruoja įsipareigojanti ieškoti įvairių būdų bendradarbiauti ir į procesus įtraukti suinteresuotas šalis, o apie savo veiklas ir sprendimus informuoti atvirai ir skaidriai, mes to pasigendame, – sako VB Platformos direktorė Ugnė Kumparskaitė. – O pasigendame ypač tokiais atvejais, kaip šis: URM yra formuojamos darbo grupės, apie kurias viešai nepateikiama jokios informacijos, nėra skelbiama, kaip ir kokiu pagrindu į jas atrenkami žmonės ir kodėl nekviečiamas dalyvauti NVO sektorius kaip vienas iš valstybės partnerių kuriant vystomojo bendradarbiavimo viziją. Jaučiame derinimo, klausymo, dialogo trūkumą iš valstybės institucijų pusės.“ VB Platformos patarėja politikos klausimais Justina Kaluinaitė kelia ir kitą klausimą: iš kur atsiras tie minimi ekspertai, jei į nevyriausybinį sektorių net nesikreipiama, nors tvirtinama, jog jis procese dalyvauja? „Šiuo atveju grupė URM buvo suformuota be mūsų žinios, – sako ji. – Vienijame vystomojo bendradarbiavimo srityje dirbančias Lietuvos pilietinės visuomenės organizacijas, tad kodėl mūsų realiomis veiklomis įgytų patirčių ir įžvalgų šioje srityje nenorima išklausyti?“ Ne ignoruoti, o įtraukti Vangaus „bendradarbiavimo“ iš valstybinių institucijų pusės pavyzdžių yra ir daugiau. Nevyriausybiniame sektoriuje dirbantieji iš patirties žino, kad, pvz., Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) atsakymus į oficialius kreipimusis dažnai vilkina mėnesių mėnesiais, o kartais juos tiesiog apskritai ignoruoja, nepaisant teisinio įpareigojimo oficialius atsakymus pateikti per 20 darbo dienų terminą. Taip nutiko su užklausa dėl Globalaus švietimo nacionalinio koordinatoriaus, kai į tuo besidominčių NVO raštus tiesiog nebebuvo atsakoma. Tiek to dialogo ir geriausio sprendimo ieškojimo pasitelkiant kaip įmanoma daugiau suinteresuotųjų pusių.
„Toks bendradarbiavimas NVO sektoriaus atstovų visiškai netenkina, – sako U. Kumparskaitė. – Jis rodo, kad institucijoms vis dar sunku suprasti dialogo ir diskusijų tarp valdžios institucijų ir NVO svarbą bei naudą.“ Kitas aspektas – kai valstybinės institucijos „konsultacijai“ socialinius partnerius ar pilietinės visuomenės organizacijas įtraukia tik tada, kai jau pačios būna sudėliojusios visas gaires ir praktiškai priėmusios sprendimus. „Pasakymas, kad įtrauksime jus vėliau pagal poreikį, netinka, nes tai leidžia institucijoms paprasčiausiai to nedaryti arba likus dienai iki sprendimo priėmimo atsiųsti mums keliasdešimties lapų apimties dokumentą su prierašu, kad galime į jį reaguoti, jei norime, ir griežtu terminu tai reakcijai, kuris gali būti ir viena, ir kelios dienos. Panašiai nutiko su ES Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemone (angl. RRF – Recovery and Resilience Facility) bei planu „Naujos kartos Lietuva“, – sako Edvinas Regelskis, Platformos narės Maltos ordino pagalbos tarnybos organizacinės plėtros vadovas. – Esmė ta, kad socialiniai partneriai turi būti įtraukiami nuo pat pradžių – tik taip galima užtikrinti kokybišką dalyvavimo procesą ir rezultatą. Keista, jog vieni socialiniai partneriai – verslas – yra įtraukiami, kiti – NVO – ne. Juk visi kartu galėtume nuveikti žymiai daugiau.“ Jam pritaria ir U. Kumparskaitė: „Norėtųsi, kad NVO atstovai būtų įtraukiami nuo pat pradžių, o ne tik proceso viduryje pradedama konsultuotis.“ Iš geresnių bendradarbiavimo pavyzdžių nevyriausybinio sektoriaus atstovai mini Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją (SADM), kuri, anot E. Regelskio, praktiškai visada atvirai įtraukia ir kviečia konkrečioje susijusioje srityje dirbančias NVO dalyvauti diskusijose prieš priimant sprendimus. J. Kaluinaitė sako, kad dialogą politikai skatina ir per rinkimus, kai organizuojamos diskusijos ir vyksta susitikimai. Tačiau po rinkimų kyla klausimas: ar prieš žmonėms balsuojant žadėta politinė valia iš tikrųjų taps realiais veiksmais? O jei ne, kas atsakingas už pažadų nesilaikymą?