Meile

Zero miestas. Namai, į kuriuos gali sugrįžti tik sapnuodamas Nors užaugau Klaipėdoje, o dabar gyvenu

dešimtmečio viduryje (taigi, tuoj pat po Sovietų

Sematary). Arba – galbūt dar baisiau – sužinoti,

Vilniuje, yra dar bent dvi vietos, kurias galiu

Sąjungos griūties). Ši aplinkybė yra svarbi. Trijų

kad esi pirmą kartą gyvenime matomo žmogaus

vadinti namais. Pirma vieta – Sovetskas-Tilžė-Til-

filmų sukūrimo istorinis kontekstas yra nestabi-

sūnus, kaip ir nutinka „Zero miesto“ ir „Planetų

sit, šiuo metu niekuo neišsiskiriantis, bet

lus, ribinis laikotarpis, kai tai, ką daugelis žmonių

parado“ herojams.

istoriškai svarbus provincijos miestelis Rusijos

suvokė kaip savo namus, nustojo egzistuoti, o

Į Zero miestą patenkama tarsi netyčia, arba

Kaliningrado srities ir Lietuvos pasienyje,

kiti žmonės dėl geopolitinės situacijos liko

nenutuokiant, kas jame laukia. Lyg Kafkos

kuriame gimiau ir vėliau daugybę kartų lankiau-

atkirsti nuo savo tikrųjų namų. Tokia atskirtis

„Pilyje“, herojų čia dažniausiai atveda iš pirmo

si. Antra – Vologda, kiek didesnis, tačiau taip pat

nuo gimimo vietos, namų, „istorinės tėvynės“,

žvilgsnio racionalus, sveiku protu suvokiamas

labiau provincijos reikšmės miestas Rusijos

stabilios įvietintos tapatybės nebuvimas yra

tikslas – pavyzdžiui, darbo užduotis („Zero

šiaurėje, kuris, nepaisant nemenko dabartinio

pamatinė posovietinė patirtis, didele dalimi

miestas“), planinės rezervo karininkų pratybos

apleistumo, paliko pėdsaką istorinėse kronikose

grindžianti ir apibrėžianti šiuolaikines posoviet-

(„Planetų paradas“), kosmonautų misija į kitą

ir netgi tapo sovietmečiu populiarios roman-

ines

yra

planetą („Ketvirtoji planeta“). Tačiau peržengus

tiškos dainos objektu. Vologdos pakraštyje

neišvengiamai

nuvietintas

tam tikrą nematomą liniją, herojai įkrenta į

esančiame kieme ir jį supančiuose laukuose

(displaced).

kafkiškos absurdo logikos valdomą pasaulį, kur

leisdavau vasaras iki pat Sąjungos žlugimo.

Visi trys filmai skirtingais būdais kalba apie tą

tai, kas turėtų būti sava ir pažįstama (gimtasis

patį objektą – keista forma sugrąžintą vaikystės

miestelis, giminės, istorija), tampa šiurpulį

Abi šios vietos, visad egzistavusios mano

provincijos miestelį, kuris nebėra savas. Ir tai taip

keliančiu monstru. Jie suvokia, kad jiems čia yra

sąmonėje greta gyvenamų vietų Lietuvoje

pat yra tipinė posovietinė patirtis. Tai erdvė,

paruošti tam tikri absurdiški vaidmenys ir

(Europos Sąjungoje, dabartyje, šiapus), nuolat

kurią geriausiai apibūdina gerai žinoma psicho-

scenarijai (kieno nors sūnus, šios vietos gyvento-

grįžta kaip pusiau malonios, pusiau bauginanči-

analitinė sąvoka the uncanny, nurodanti į kažką

jas, turintis tęsti jos tradicijas, ir t.t.), ir jie tegali

os šmėklos. Tai, kad su vaikyste susijusios vietos

„keistai pažįstamo“ arba, priešingai, „nejaukiai

šiems paklusti, nežinodami, kuo tai baigsis. Dar

kelia malonius jausmus, yra gana natūralu, bet

neatpažįstamo“. Dar labiau čia tinka originalusis

daugiau: jie lygiai taip pat nežino, kas yra scenar-

vokiškas šios sąvokos variantas das Unheimliche

istas ir režisierius. Ši mįslinga jėga, gundanti juos

kodėl jos tuo pat metu iškyla mano atmintyje kaip šiek tiek šiurpokos? Tikriausiai todėl, kad jos yra tokios nutolusios, ne vien erdvėje, ir tokios užstrigusios nesamame laike, tarp laikų, tapusios paminklais kažkuriam laikui, bet nepradėjusi-

sąmonės projektuojamų pavidalų. Kai užsimerkiu ir išfokusuoju vidinį žvilgsnį, šie du miestai susilieja

į

vieną

archetipinį

atminties

miestą-kiemą be pavadinimo – Zero miestą.

todėl, kad pats esu negrįžtamai iškeltas ir išstumtas iš jų (kalbant apie Sovetską – ne tik dėl to, kad jis yra kitoje valstybėje, bet ir todėl, kad nieko ten nebeturiu). Sugrįžimas ten neišvengiamai yra persikėlimas už įprastų dalykų ribos, įkritimas į „sapno būdraujant“ erdvę, kurioje sunku rasti kelią tarp tikrų ir savo paties

Posovietinis perkeltas

ir

žmogus

– jis reiškia kažką, kas nepriklauso „namų“ sferai, yra svetima ir nesava, tačiau tuo pat metu turi bruožų, kurie įkyriai primena kažkokius pažįstamus pavidalus.Uncanny pasaulyje gali staiga suvokti, jog tavo ranka impulsyviai „prisimena“

os pilnai gyventi naujame laike. Todėl, kad jos man yra ir pažįstamos, ir nebepažinios. Arba

tapatybes.

Ilgai galvojau apie savo keistą santykį su šiais miestais. Galiausiai radau raktą trijuose skirtingu metu žiūrėtuose ir vėliau sugretintuose rusiškuose filmuose. Du iš jų – „Zero miestas“ («Город Зеро») ir „Planetų paradas“ («Парад планет») – sukurti devintajame dešimtmetyje (taigi, prieš pat sovietų epochos pabaigą), trečias – „Ketvirtoji planeta“ («Четвертая планета») – dešimtojo

kažkurioje kambario vietoje kadaise (kitame gyvenime) buvus šviesos jungiklį, bet tavo sąmonė – ne (aliuzija į Philipo K. Dicko distopinį romaną „Išklibęs laikas“ (Time Out of Joint)).

Arba suprasti, kad viskas pasikeitė lygiai tiek, kad išsaugotų atpažįstamas išorines formas, bet taptų kažkuo esmiškai kitu iš vidaus, kaip Stepheno Kingo „Gyvūnėlių kapinėse“ (Pet

namų ir priklausymo vaizdiniais, bet tuo pat

Zarečenskas – tiesiogine prasme „miestas už

metu neprileidžianti pernelyg arti, neleidžianti

upės“. Kituose dviejuose filmuose upės ar ežero

suvokti daiktų tvarkos šioje keistoje vietoje,

perplaukimo motyvas pasirodo tada, kai herojai

niekada nepasirodo kaip konkreti, aiški figūra,

siekia patekti į kitą realybės lygmenį ar ištrūkti

kaip ir Įstatymas ar Pilies valdovas Kafkos kūrini-

atgal į pažįstamą kasdienybę. Šioje vietoje

uose. Ji bendrauja su jais per anoniminius

neišvengiamai prisimenu, kad ir vienas mano

tarpininkus, keistus personažus, balsus telefono

Zero miestų – Sovetskas – yra už upės. Herojai

ragelyje. Tačiau svarbiausia suprasti tai, jog Zero

taip pat sutinka įvairius „palydovus“, infernalinio

mieste esi „įrašytas“ į esamą tvarką iki galo

pasaulio gidus, kurie įveda juos į šią keistą

nepriklausydamas jai. Negali tapti savas ir negali

realybę

iš čia išvykti (kaip „Zero mieste“ ne savo noru į

sluoksniais (pavyzdžiui, iš „vienišų moterų

svečius

miesto“

patekusiam

Varakinui

išpranašauja

atvykėliui mažas

inžinieriui berniukas).

ir

padeda

į „senų

judėti

žmonių

skirtingais

parką“,

jos

kaip

metaforiškame „Planetų parade“).

„Namai“ tampa košmariška vieta.

Vienas ypatingai įdomus aspektas yra prieš šių

Perėjimas į kitą realybę nurodo ir į Dantės bei

keliautojų po anapusinį pasaulį akis atsiveriantis

kitus klasikinius motyvus. Pavyzdžiui, ekipažo

fantasmagoriškas jo sluoksnis. Jau minėjau, kad

kapitono vaikystės miestelio, kurį „Ketvirtojoje

mano paties Zero miestai, nors ir yra praradę

planetoje“

Marse

strateginę reikšmę, istorijoje buvo gana ryškūs

išsilaipinę kosmonautai (visą filmą apskritai

(pavyzdžiui, Tilžėje-Tilsite buvo sukurta garsi

galima žiūrėti kaip masinei auditorijai pritaikytą

„Tilsiter“ sūrio rūšis ir pasirašyta taikos sutartis

Tarkovskio „Soliario“ versiją), pavadinimas yra

tarp

tikroviškai

haliucinuoja

Napoleono

ir

Rusijos

imperatoriaus

Aleksandro I). „Zero mieste“ vietos kraštotyros muziejaus direktorius atidengia užklydusiam inžinieriui

Varakinui

miestelio „pasąmonę“,

pasakodamas, jog šioje vietovėje savo laiku pabuvojo ir romėnai, ir hunai, ir Rusijos kunigaikščiai, ir jaunas Stalinas. Ši ekspozicija dar labiau sukeistina miestelį ir primena man beveik nepakeliamai daugiasluoksnę Sovetsko istoriją, kuri pati savaime yra fantasmagoriškas atminties muziejus. Ar įmanoma susitapatinti su vieta, kuri turi tiek skirtingų praeičių, kad, atrodytų, negali priklausyti niekieno dabarčiai?

Tačiau tikroji šių filmų herojų – savotiškų nostal-

gijos turistų – drama yra tame, kad jie ilgainiui

sapnuojant (prisiminkime, jog „Sapnų aiškini-

priima jiems primetamo scenarijaus žaidimo

me“ Freudas sako, kad sapnuose nuolat pasikar-

taisykles ir paklusta absurdo logikai, vaidindami

tojanti pažįstama vieta simbolizuoja pačius

jiems priskirtus vaidmenis. Galų gale, jie patys

ankstyviausius mūsų namus, įsčias – į kurias

yra kuo tikriausi kafkiški personažai be istorijos

grįžimas dienos gyvenime, žinoma, neįmano-

už Zero miesto ribų. Kosmonautai „Ketvirtojoje

mas). Tą, regis, galiausiai suvokia Varakinas,

planetoje“ suvokia, kad yra ten, kur jų jusliškai

nusprendęs visgi bandyti bėgti iš Zero miesto

patiriamas sovietinis provincijos miestelis negali

prašvitus. Ryte, išsimiegoję po reto astronomin-

fiziškai egzistuoti, o daugelis jo gyventojų

io reiškinio stebėjimo, į savo realųjį miestą ir į

Žemėje jau yra mirę, bet Žemėje liko tik neišsip-

savo gyvenimus (atrodo, visiems laikams) grįžta

ildžiusios svajonės, nepasiekti tikslai ir praėjusi

ir „Planetų parado“ vyrai. Išimtis yra tik erdvėlaiv-

jaunystė. Grupė vyrų „Planetų parade“ pagal

io kapitonas „Ketvirtojoje planetoje“ – įsakęs

karinių

sunaikinti

kitiems dviems ekipažo nariams grįžti į Žemę, jis

įsivaizduojamo priešo, todėl atkeliauja į savo

lieka sugrąžintų prarastų namų fantazme. Sunku

galutinį tikslą kaip į mirusiųjų pasaulį. Inžinierius

nuspėti, kaip ilgai šis bus palaikomas. Galima tik

Varakinas „Zero mieste“ apskritai žmogus be

pasakyti, perfrazuojant Kafką: yra svarbesnių

savybių, nužengęs į miestelio traukinių stoties

dalykų nei sapnas.

pratybų „scenarijų“

yra

peroną tarsi iš niekur. Apie jo ryšį su „didžiuoju pasauliu“ mes sužinome tik iš vieno telefono skambučio, bet visiškai nieko nežinome apie jo gyvenimą ir praeitį ten. Tad visais atvejais fantasmagorija pasirodo esanti tikresnė už kasdienybę. Galbūt vienas iš vyrų „Planetų parade“, kurį kaip savo karo metu dingusį sūnų „atpažino“ viena iš senelių namų gyventojų, iš tiesų kalbėdamas su ja rado kažką, ko niekada neturėjo, o Varakinas absurdiškame Zero miesto gyventojų balagane turėjo progą pagaliau pajusti bent kažkokį ryšį su žmonėmis ir pabusti iš savo letargo miego. Vaidmuo, kuris tau suteikiamas bet kuriame Zero mieste, neturi nieko bendro su kasdieniu gyvenimu, ir tai yra jo keisto žavesio priežastis.

Bet sugrįžti į Zero miesto „namus“ galima tik