Zero miestas. Namai, į kuriuos gali sugrįžti tik sapnuodamas Nors užaugau Klaipėdoje, o dabar gyvenu
dešimtmečio viduryje (taigi, tuoj pat po Sovietų
Sematary). Arba – galbūt dar baisiau – sužinoti,
Vilniuje, yra dar bent dvi vietos, kurias galiu
Sąjungos griūties). Ši aplinkybė yra svarbi. Trijų
kad esi pirmą kartą gyvenime matomo žmogaus
vadinti namais. Pirma vieta – Sovetskas-Tilžė-Til-
filmų sukūrimo istorinis kontekstas yra nestabi-
sūnus, kaip ir nutinka „Zero miesto“ ir „Planetų
sit, šiuo metu niekuo neišsiskiriantis, bet
lus, ribinis laikotarpis, kai tai, ką daugelis žmonių
parado“ herojams.
istoriškai svarbus provincijos miestelis Rusijos
suvokė kaip savo namus, nustojo egzistuoti, o
Į Zero miestą patenkama tarsi netyčia, arba
Kaliningrado srities ir Lietuvos pasienyje,
kiti žmonės dėl geopolitinės situacijos liko
nenutuokiant, kas jame laukia. Lyg Kafkos
kuriame gimiau ir vėliau daugybę kartų lankiau-
atkirsti nuo savo tikrųjų namų. Tokia atskirtis
„Pilyje“, herojų čia dažniausiai atveda iš pirmo
si. Antra – Vologda, kiek didesnis, tačiau taip pat
nuo gimimo vietos, namų, „istorinės tėvynės“,
žvilgsnio racionalus, sveiku protu suvokiamas
labiau provincijos reikšmės miestas Rusijos
stabilios įvietintos tapatybės nebuvimas yra
tikslas – pavyzdžiui, darbo užduotis („Zero
šiaurėje, kuris, nepaisant nemenko dabartinio
pamatinė posovietinė patirtis, didele dalimi
miestas“), planinės rezervo karininkų pratybos
apleistumo, paliko pėdsaką istorinėse kronikose
grindžianti ir apibrėžianti šiuolaikines posoviet-
(„Planetų paradas“), kosmonautų misija į kitą
ir netgi tapo sovietmečiu populiarios roman-
ines
yra
planetą („Ketvirtoji planeta“). Tačiau peržengus
tiškos dainos objektu. Vologdos pakraštyje
neišvengiamai
nuvietintas
tam tikrą nematomą liniją, herojai įkrenta į
esančiame kieme ir jį supančiuose laukuose
(displaced).
kafkiškos absurdo logikos valdomą pasaulį, kur
leisdavau vasaras iki pat Sąjungos žlugimo.
Visi trys filmai skirtingais būdais kalba apie tą
tai, kas turėtų būti sava ir pažįstama (gimtasis
patį objektą – keista forma sugrąžintą vaikystės
miestelis, giminės, istorija), tampa šiurpulį
Abi šios vietos, visad egzistavusios mano
provincijos miestelį, kuris nebėra savas. Ir tai taip
keliančiu monstru. Jie suvokia, kad jiems čia yra
sąmonėje greta gyvenamų vietų Lietuvoje
pat yra tipinė posovietinė patirtis. Tai erdvė,
paruošti tam tikri absurdiški vaidmenys ir
(Europos Sąjungoje, dabartyje, šiapus), nuolat
kurią geriausiai apibūdina gerai žinoma psicho-
scenarijai (kieno nors sūnus, šios vietos gyvento-
grįžta kaip pusiau malonios, pusiau bauginanči-
analitinė sąvoka the uncanny, nurodanti į kažką
jas, turintis tęsti jos tradicijas, ir t.t.), ir jie tegali
os šmėklos. Tai, kad su vaikyste susijusios vietos
„keistai pažįstamo“ arba, priešingai, „nejaukiai
šiems paklusti, nežinodami, kuo tai baigsis. Dar
kelia malonius jausmus, yra gana natūralu, bet
neatpažįstamo“. Dar labiau čia tinka originalusis
daugiau: jie lygiai taip pat nežino, kas yra scenar-
vokiškas šios sąvokos variantas das Unheimliche
istas ir režisierius. Ši mįslinga jėga, gundanti juos
kodėl jos tuo pat metu iškyla mano atmintyje kaip šiek tiek šiurpokos? Tikriausiai todėl, kad jos yra tokios nutolusios, ne vien erdvėje, ir tokios užstrigusios nesamame laike, tarp laikų, tapusios paminklais kažkuriam laikui, bet nepradėjusi-
sąmonės projektuojamų pavidalų. Kai užsimerkiu ir išfokusuoju vidinį žvilgsnį, šie du miestai susilieja
į
vieną
archetipinį
atminties
miestą-kiemą be pavadinimo – Zero miestą.
todėl, kad pats esu negrįžtamai iškeltas ir išstumtas iš jų (kalbant apie Sovetską – ne tik dėl to, kad jis yra kitoje valstybėje, bet ir todėl, kad nieko ten nebeturiu). Sugrįžimas ten neišvengiamai yra persikėlimas už įprastų dalykų ribos, įkritimas į „sapno būdraujant“ erdvę, kurioje sunku rasti kelią tarp tikrų ir savo paties
Posovietinis perkeltas
ir
žmogus
– jis reiškia kažką, kas nepriklauso „namų“ sferai, yra svetima ir nesava, tačiau tuo pat metu turi bruožų, kurie įkyriai primena kažkokius pažįstamus pavidalus.Uncanny pasaulyje gali staiga suvokti, jog tavo ranka impulsyviai „prisimena“
os pilnai gyventi naujame laike. Todėl, kad jos man yra ir pažįstamos, ir nebepažinios. Arba
tapatybes.
Ilgai galvojau apie savo keistą santykį su šiais miestais. Galiausiai radau raktą trijuose skirtingu metu žiūrėtuose ir vėliau sugretintuose rusiškuose filmuose. Du iš jų – „Zero miestas“ («Город Зеро») ir „Planetų paradas“ («Парад планет») – sukurti devintajame dešimtmetyje (taigi, prieš pat sovietų epochos pabaigą), trečias – „Ketvirtoji planeta“ («Четвертая планета») – dešimtojo
kažkurioje kambario vietoje kadaise (kitame gyvenime) buvus šviesos jungiklį, bet tavo sąmonė – ne (aliuzija į Philipo K. Dicko distopinį romaną „Išklibęs laikas“ (Time Out of Joint)). Arba suprasti, kad viskas pasikeitė lygiai tiek, kad išsaugotų atpažįstamas išorines formas, bet taptų kažkuo esmiškai kitu iš vidaus, kaip Stepheno Kingo „Gyvūnėlių kapinėse“ (Pet