Kas yra gatvės menas?
Tai menas, esantis gatvėje, viešai matoma idėjų raiška. Menininkai jį kuria ne sau, bet kitiems, taikydamiesi prie aplinkos. Reikia nepamiršti, kad kūrinys yra viešojoje erdvėje. Reikia mąstyti kitaip ir viską suderinti, matyti objektus, jų panaudojimo galimybes, matyti sieną bei jos kontekstą ir panašiai.
Viešosios miesto erdvės – tai daugiau nei „intarpai“, per kuriuos pereiname kasdien. Parkai, alėjos, sodeliai, namų kiemai, gatvės formuojami visų miestiečių. Vieni jų tai daro nejučiomis, kiti mąsto, kaip viešąsias erdves paversti ne tik malonesnėmis akiai, bet ir šiuolaikiškomis, kviečiančiomis užsibūti ilgėliau. Vienas iš būdų suteikti spalvų nepastebimai, pilkai erdvei – gatvės menas, vis dar gretinamas su grafičiais, o šie – su vandalizmu. Grafičių pradininkas Lietuvoje, menininkas Tadas Vincaitis (Plūgas), paklaustas, kokių asociacijų gatvės menas kelia jam, teigia: „Vis dar šiek tiek slogių. Kalbu apie vieną konkrečią gatvės meno rūšį – sieninę tapybą, kuri dažnai dar vadinama grafičiais. Nepaisant to, jog abu žanrai susipynę ir yra bendros kilmės, jie iki šiol sunkiai priimami visuomenės. Ypač grafičiai. Mano nuomone, neapgalvotais, nepasvertai ambicingais ir egocentriškais jaunųjų autorių „išsilie-
jimais“ ant fasadų kompromituojamas būtent sieninės tapybos žanras. Žinoma, kolektyvinę nuomonę apie šią meno rūšį formuoja žiniasklaida bei kai kurių asmenų viešųjų ryšių akcijos. To paveiktas žiūrovas tapatina net ir kokybišką sieninę tapybą ar dekorą su ne itin pozityvų atspalvį užsitarnavusiu grafičių menu.
Gatvės meno istorija
Gatvės meno pradžia laikomas praėjusio amžiaus septintasis dešimtmetis, kai JAV gatvėse buvo pastebėti spalvoti, stilizuoti užrašai, tačiau ši veikla sulaukė neigiamos visuomenės reakcijos ir buvo uždrausta. Dešimtajame dešimtmetyje gatvės menas pradėjo populiarėti dėl to, jog, išlaisvinę savo vaizduotę, menininkai ėmė kurti kūrinius, panašius į paveikslus. Atsirado savitą braižą turinčių jaunų kūrėjų, iš kurių pasaulyje žinomiausias, „meno teroristu“ vadinamas Banksy iš Anglijos; jo darbai ir jų reprodukcijos eksponuojami garsiose meno galerijose. JAV ir Europoje susiformavęs socialiai aktyvus gatvės menas Lietuvą pasiekė dešimtojo dešimtmečio viduryje. Pagrindinis gatvės meno atstovų bruožas, išskiriantis juos iš kitų menininkų, – vietos pasirinkimas, įgyvendinant kūrybinius sumanymus. Neretai ji būna gerai matoma, per ją pereina daugybė praeivių. Pasirinkti vietą svarbu dėl to, jog piešiniais viešosiose erdvėse menininkai siekia bendrauti su miestiečiais, todėl gatvės meno kūrinius reikėtų vertinti kaip reakciją į šiuolaikinio pasaulio vyksmus. „Dabar gatvės menas nebėra tik piešiniai ant sienų. Šis judėjimas gali inicijuoti įvairių objektų atsiradimą viešosiose erdvėse ar menines akcijas. Manau, sudėtinga apibrėžti gatvės meno terminą ir jį apriboti, nes vis dažniau menininkai eksperimentuoja ir stebina“, – teigia grafikas Dominykas Gutauskas.
Vilnius street art festivaL Garsiausių pasaulio gatvės menininkų penketuke nuolatos minimi brazilai broliai Os Gemeos (liet. Dvyniai) šiemet į festivalį „Vilnius Street Art“ atvyko su išskirtine misija – įamžinti lietuvį senelį. Lietuviškų šaknų turintys menininkai itin asmenišką piešinį sukūrė ant Pylimo g. 60 sienos, o susitikime su gerbėjais teigė, kad Lietuvoje jie jaučiasi kaip namie, mat vaikystę praleido su lietuviškomis tradicijomis. Nuolatos po visą pasaulį keliaujantys gatvės menininkai dvyniai Gustavo ir Otavio Pandolfo iš San Paulo (Brazilija)pasakoja, kad nors kiekvienas kūrinys jiems svarbus, tačiau piešimas Lietuvoje ypač asmeniškas, nes su Lietuva juos sieja daugybė gražių prisiminimų apie vaikystę, praleistą su lietuviu seneliu. Jį menininkai įamžino piešinyje sėdintį jų tipinio personažo delne. „Os Gemeos į festivalį „Vilnius Street Art“ norėjome pasikviesti jau pirmais metais – ne vien dėl to, kad jie turi lietuviškų šaknų, bet jie vieni geidžiamiausių menininkų pasaulyje, kurie tikrai ne visur sutinka atvykti ir palikti savo kūrinių. Į Vilnių menininkai norėjo ir patys, tačiau dėl įtemptos jų dienotvarkės ir didelio projekto biudžeto derinomės net dvejus metus. Esu dėkinga Artūrui Zuokui, kad šiemet galiausiai turėjome galimybę miestui padovanoti Os Gemeos kūrinį,“ – pasakojo festivalio organizatorė Ūla Ambrasaitė. Festivaliui „Vilnius Street Art“ persikėlus į stoties rajoną, brazilų menininkams buvo patikėta itin svarbi vieta – pati Pylimo gatvės pabaiga, kur daugelis miestiečių vengia užsukti dėl prastos šios vietos reputacijos.
„Menininkams čia dirbant per porą naktų iš keltuvo buvo pavogta ir kuro, ir netgi akumuliatorius. Tokių nuostolių nesame turėję per trejus festivalio metus, tačiau tai nebuvo netikėta. Kaip tik tikimės, kad tai kam nors pagelbėjo. Juk toks buvo ir šių metų festivalio tikslas – kontroversiškam stoties rajonui padovanoti meno, kuris galbūt turės įtakos jo pokyčiams,“ – sakė Ū.Ambrasaitė. Socialinis piešinių gatvėje aspektas svarbus ir patiems Os Gemeos. Broliai pasakojo, kad Brazilijoje yra atlikę ne vieną gatvės meno kūrinį tam, kad vargingų rajonų vaikai pamatytų daugiau spalvų savo aplinkoje. Vienas tokių projektų – Brazilijoje važinėjantys traukiniai, kuriuos menininkai ištapė išskirtiniu savo stiliumi. Nors iš pradžių šį projektą menininkai kūrė dėl paties traukinio, vėliau keliaudami suprato, kokį didelį efektą tie traukiniai turi neturtingų regionų gyventojams. Nuo to laiko Os Gemeos stengiasi palaikyti socialinę misiją visuose savo darbuose. Brazilai Os Gemeos savo karjerą pradėjo nuo hiphopo muzikos kultūros dar 1987-aisiais. Tuomet buvo itin sunku gauti bet kokios informacijos apie grafičius kitose šalyse. Pradėję nuo grafičių ir įkvėpti Niujorko gatvės meno kultūros, vėliau broliai išsiugdė savitą stilių ir sukūrė lengvai atpažįstamą savo personažą – žmogaus figūrą geltona oda ir spalvingais rūbais. Ištapyti sienų menininkus yra kvietęsis Graikijos olimpinis komitetas 2004ųjų olimpinėms žaidynėms, Kelburno pilis Škotijoje, Londono šiuolaikinio meno muziejus „Tate Modern“, San Diego, Bostono, San Paulo šiuolaikiniai meno muziejai ir daugybė gatvės meno festivalių bei galerijų. Nors užbaigtas Os Gemeos darbas yra paskutinis festivalio „Vilnius Street Art“ projektas šiais metais, festivalis toliau gyvuoja ant Vilniaus pastatų sienų ir popieriuje – netrukus mieste pasirodys antrasis festivalio „Vilnius Street Art“ numeris, kuriame bus apžvelgti šių metų menininkų darbai, renginiai ir parodos.
“Gatvės menas gražina miestą ir žmonėms dažniausiai labai patinka, o grafičiai turi kitą, neestetinį, tikslą - toliau protestuoti, kaip tai buvo daroma grafičių atsiradimo metu.”
GrafiÄ?iai
Festivalio „Vilnius Street Art“ organizatorės Ū. Ambrasaitės pastebėjimu, gatvės meno festivalis ir tai, kokie kūriniai atsiranda gatvėse, savaime pritraukia labai daug dėmesio. Jos įsitikinimu, tai, kad toks festivalis vyksta jau trečius metus, yra didelis pasiekimas. „Žmonės pradeda jo laukti ir klausinėti, kada jis bus, nors festivalis – tik sąlyginai. Jis turi tokį pavadinimą, bet kitaip, nei kiti festivaliai, niekada nesibaigia“, – sako Ū. Ambrasaitė. Šiais metais bus siekiama išsiaiškinti, ar ir kuo skiriasi gatvės menas ir ant miesto sienų matomi grafičiai. Anot G. Grušaitės, ši tema iš tiesų yra sudėtinga, todėl buvo pasirinktas pavadinimą „Prasilenkimai ir sankirtos“. „Gatvės meno ištakos slypi grafičiuose. Tai prasidėjo 70-aisiais Niujorke, Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), ir po to išplito po pasaulį. Tai prasidėjo kaip protestas prieš labai sukomercializuotą ir aiškiai apibrėžtą viešąją erdvę. Manau, kad tam tikra prasme tai buvo bandymas atkariauti viešąją erdvę. Dabar, prabėgus keliems dešimtmečiams, yra labai aiškios takoskyros tarp legalaus festivalių meno ir grafičių“, – aiškina kuratorė. Jos teigimu, gatvės menas gražina miestą ir žmonėms dažniausiai labai patinka, o grafičiai turi kitą, neestetinį, tikslą – toliau protestuoti, kaip tai buvo daroma grafičių atsiradimo metu. Nepaisant šių skirtumų, G. Grušaitė tikina, kad šios dvi meno sritys turi ir labai daug panašų arba susikirtimų. „Menininkai, kurie piešia graifičius, dažniausiai kuria ir festivalinį meną. Vadinasi, vis tiek egzistuoja šešėlinė pusė. Tai labai įdomu, nes šiais metais turėsime kelis menininkus, kurie sukerta abi šias puses. Be to, yra menas, kuris šiek tiek labiau politiškas. Turiu omenyje ne tai, kad kyla protestas, bet tai yra menas, kuris bando kažką pasakyti. Tai yra žinutė visuomenei“, – akcentuoja G. Grušaitė.
Intervencija viešosiose erdvėse Esminis gatvės meno judėjimo bruožas – meno integravimas į plačiąją visuomenę. „Kuriant gatvėje, tenka stebėti reakcijas ir smagu, kad dauguma žmonių reaguoja pozityviai ar net susižavėję: pagiria, pasidžiaugia, kai kurie net padėkoja. Smagu, kai užkalbina vyresnės kartos menininkai ir pabendrauja kaip lygūs su lygiu, pataria. Tai darbo procese labai žavi ir įkvepia. Galbūt miestiečiai teigiamai reaguoja dar ir dėl to, jog šis menas yra lengvai pasiekiamas, šiek tiek akiplėšiškas, kuriamas tiesiog čia ir dabar – gatvėje. Manau, įspūdį daro ir dideli kūrinių masteliai. Tikriausiai dėl savo vis dar neįprasto žanro jis yra patrauklus, romantiškas, jaunatviškas ar nerūpestingas. Tačiau nereiškia, kad į tai, ką darome, žiūrime pernelyg atsipalaidavę ar nerimtai“, – miestiečių reakcijomis dalijasi T. Vincaitis (Plūgas).