ZERO MIESTAS NAMAI, Į KURUOS GALI SUGRĮŽTI TIK SAPNUODAMAS Nors užaugau Klaipėdoje, o dabar gyvenu Vilniuje, yra dar bent dvi vietos, kurias galiu vadinti namais. Pirma vieta – Sovetskas-Tilžė-Tilsit, šiuo metu niekuo neišsiskiriantis, bet istoriškai svarbus provincijos miestelis Rusijos Kaliningrado srities ir Lietuvos pasienyje, kuriame gimiau ir vėliau daugybę kartų lankiausi. Antra – Vologda, kiek didesnis, tačiau taip pat labiau provincijos reikšmės miestas Rusijos šiaurėje, kuris, nepaisant nemenko dabartinio apleistumo, paliko pėdsaką istorinėse kronikose ir netgi tapo sovietmečiu populiarios romantiškos dainos objektu. Vologdos pakraštyje esančiame kieme ir jį supančiuose laukuose leisdavau vasaras iki pat Sąjungos žlugimo.
Bet sugrįžti į Zero miesto „namus“ galima tik sapnuojant (prisiminkime, jog „Sapnų aiškinime“ Freudas sako, kad sapnuose nuolat pasikartojanti pažįstama vieta simbolizuoja pačius ankstyviausius mūsų namus, įsčias – į kurias grįžimas dienos gyvenime, žinoma, neįmanomas). Tą, regis, galiausiai suvokia Varakinas, nusprendęs visgi bandyti bėgti iš Zero miesto prašvitus. Ryte, išsimiegoję po reto astronominio reiškinio stebėjimo, į savo realųjį miestą ir į savo gyvenimus (atrodo, visiems laikams) grįžta ir „PLANETŲ PARADO“ vyrai. Išimtis yra tik erdvėlaivio kapitonas „Ketvirtojoje planetoje“ – įsakęs kitiems dviems ekipažo nariams grįžti į Žemę, jis lieka sugrąžintų prarastų namų fantazme. Sunku nuspėti,
Abi šios vietos, visad egzistavusios mano sąmonėje greta gyvenamų vietų Lietuvoje (Europos Sąjungoje, dabartyje, šiapus), NUOLAT GRĮŽTA KAIP PUSIAU MALONIOS PUSIAU BAUGINANČIOS ŠMĖKLOS. Tai, kad su vaikyste SUSIJUSIOS VIETOS KELIA MALONIUS JAUSMUS, yra gana natūralu, bet kodėl jos tuo pat metu iškyla mano atmintyje kaip šiek tiek šiurpokos? Tikriausiai todėl, kad jos yra tokios nutolusios, ne vien erdvėje, ir tokios užstrigusios nesamame laike, tarp laikų, tapusios paminklais kažkuriam laikui, bet nepradėjusios pilnai gyventi naujame laike. Todėl, kad jos man yra ir pažįstamos, ir nebepažinios. Arba todėl, kad pats esu negrįžtamai iškeltas ir išstumtas iš jų (kalbant apie Sovetską – ne tik dėl to, kad jis yra kitoje valstybėje, bet ir todėl, kad nieko ten nebeturiu).
Sugrįžimas ten neišvengiamai yra persikėlimas už įprastų dalykų ribos, įkritimas į „sapno būdraujant“ erdvę, kurioje sunku rasti kelią tarp tikrų ir savo paties sąmonės projektuojamų pavidalų. Kai užsimerkiu ir išfokusuoju vidinį žvilgsnį, šie du miestai susilieja į vieną archetipinį atminties miestą-kiemą be pavadinimo – Zero miestą.