Zero miestas.
Namai, į kuriuos gali sugrįžti tik sapnuodamas Nors užaugau Klaipėdoje, o da gyvenu Vilniuje, bar yra dar bent dv i vietos, kurias galiu va dinti namais. Pi rma vieta – Sovetskas-TilžėTilsit, šiuo met u niekuo neišsiskiriantis , bet istorišk ai svarbus provincijos mies telis Rusijos Ka liningrado srities ir Li etuvos pasieny je, kuriame gimiau ir vėlia u daugybę kartų lankiausi. Antra – Vologd a, kiek didesnis, tačiau taip pat labiau prov incijos reikšm ės miestas Rusijos šiaurėje , kuris, nepaisa nt nemenko dabartinio apleistumo, pa liko pėdsaką istorinėse kron ikose ir netgi tapo soviet-
ten neišvengiamai yra persikėlimas už įprastų dalykų ribos, įkritimas į „sapno būdraujant“ erdvę, kurioje sunku rasti kelią tarp tikrų ir savo paties sąmonės projektuojamų pavidalų. Kai užsimerkiu ir išfokusuoju vidinį žvilgsnį, šie du miestai susilieja į vieną archetipinį atminties miestą-kiemą be pavadinimo – Zero miestą. Ilgai galvojau apie savo keistą santykį su šiais miestais. Galiausiai radau raktą trijuose skirtingu metu žiūrėtuose ir vėliau sugretintuose rusiškuose filmuose. Du iš jų – „Zero miestas“ («Город Зеро») ir „Planetų paradas“ («Парад планет»)
mečiu populia – sukurti devintajame dešimtmetyje (taigi, prieš rios romantiš kos dainos objektu. Vologd pat sovietų epochos pabaigą), trečias – „Ketviros pakraštyje esančiame kieme ir jį su toji planeta“ («Четвертая планета») – dešimtojo pančiuose lau kuose leisdavau vasaras dešimtmečio viduryje (taigi, tuoj pat po Sovietų Sąiki pat Sąjung os žlugimo. jungos griūties). Ši aplinkybė yra svarbi. Trijų filmų Abi šios vietos , visad egzistavu sio s m ano sąmonėje sukūrimo istorinis kontekstas yra nestabilus, ribigreta gyvenam ų vietų Lietuv nis laikotarpis, kai tai, ką daugelis žmonių suvokė oje (Europos jungoje, dabarty Sąje, šiapus), nu olat grįžta kaip kaip savo namus, nustojo egzistuoti, o kiti žmonės pusiau maloni os, pusiau ba dėl geopolitinės situacijos liko atkirsti nuo savo uginančios šm los. Tai, kad su ėkvaikyste susijus ios vietos ke- tikrųjų namų. Tokia atskirtis nuo gimimo vietos, lia malonius jau smus, yra gana kodėl jos tuo natūralu, bet namų, „istorinės tėvynės“, stabilios įvietintos tappat metu iškyl atybės nebuvimas yra pamatinė posovietinė patirtis, a mano atmin kaip šiek tiek tyje didele dalimi grindžianti ir apibrėžianti šiuolaikines šiurpokos? Tikr iausiai todėl, ka jos yra tokios d posovietines tapatybes. Posovietinis žmogus yra nutolusios, ne vien erdvėje, tokios užstrigus ir ios nesamame neišvengiamai perkeltas ir nuvietintas (displaced). laike, tarp laikų, tapusios pa minklais kažk ur iam nepradėjusios laikui, bet pilnai gyventi Visi trys filmai skirtingais būdais kalba apie tą patį naujame laike Todėl, kad jos . man yra ir pažįs objektą – keista forma sugrąžintą vaikystės provincitamos, ir nebe pažinios. Arba todėl, kad pats jos miestelį, kuris nebėra savas. Ir tai taip pat yra es u negrįžtamai iškeltas ir išstu mtas iš jų (kalb tipinė posovietinė patirtis. Tai erdvė, kurią geriauant apie Sovetsk – ne tik dėl to ą , kad jis yra ki siai apibūdina gerai žinoma psichoanalitinė sąvoka toje valstybėje, ir todėl, kad ni bet eko ten nebetu the uncanny, nurodanti į kažką „keistai pažįstamo“ riu). Sugrįžim as
Dar neatpažįstamo“. i, „nejaukiai kos ga vo in są ieš s pr šio , as ba šk ar iginalusis voki or kas ka ą, tin žk ka čia labiau jis reiškia Unheimliche – sava, ne ir a im et variantas das sv a amų“ sferai, yr rie įkyriai prinepriklauso „n turi bruožų, ku u et m t pa o lus. Uncanny da tačiau tu vi pa s pažįstamus iu ok žk ranka imka a vo en ta m a suvokti, jog ig sta li vietoje ga e yj pasaul ioje kambario imena“ kažkur jungiklį, os ies šv pulsyviai „pris s vu e gyvenime) bu Dicko kadaise (kitam a į Philipo K. ė – ne (aliuzij on m są e Out of im (T bet tavo s“ ka lai aną „Išklibęs pasikeitė lygiai distopinį rom asti, kad viskas pr su rmas, ba Ar . Joint)) as išorines fo gotų atpažįstam tiek, kad išsau
ip Stetu iš vidaus, ka uo esmiškai ki žk atary). ka m ų Se pt et ta t (P be ėlių kapinėse“ ūn yv „G o pirmą i ng es Ki pheno žinoti, kad dar baisiau – su kaip ir s, nu sū s Arba – galbūt au og e matomo žm do“ herojams. kartą gyvenim ir „Planetų para “ to ies m o er nutinka „Z tyčia, arba nenu nkama tarsi ne te jų pa ro tą he , ies je“ m Į Zero fkos „Pily e laukia. Lyg Ka nalus, tuokiant, kas jam žvilgsnio racio o rm pi iš da atve i dari, sia žiu iau zd žn vy da čia s – pa vokiamas tiksla zervo kare ės in sveiku protu su an pl ), tų Zero miestas“ s“), kosmonau bo užduotis („ Planetų parada („ u os čia yb Ta at ). pr a“ rininkų oji planet anetą („Ketvirt įkrenjai ro he , iją misija į kitą pl lin ą tikrą nematom ą pasaulį, kur peržengus tam o logikos valdom rd su ab os sis miišk ta į kafk žįstama (gimta būti sava ir pa liančiu ke į ul rp tai, kas turėtų šiu orija), tampa ist , ės ruošti in pa m gi a , yr estelis ms čia vokia, kad jie (kieno i ija ar en sc monstru. Jie su ir ys s rdiški vaidmen turintis tęsti jo tam tikri absu os gyventojas, et vi s od šio žin s, ne nu nors sū ms paklusti, .), ir jie tegali šie ip pat ta iai lyg jie tradicijas, ir t.t : iau igsis. Dar daug ami, kuo tai ba
nežino, kas yra scenaristas ir re žisierius. Ši mįsl jėga, gundanti inga juos namų ir priklausymo va iais, bet tuo pa izdint metu neprile idžianti pernely neleidžianti su g arti, vokti daiktų tvarkos šioje vietoje, niekad keistoje a nepasirodo kaip konkreti, figūra, kaip ir aiški Įstatymas ar Pi lies valdovas Ka kūriniuose. Ji be fkos ndrauja su jais per anoniminiu pininkus, keist s tarus personažus , balsus telefon lyje. Tačiau svar o ragebiausia suprasti tai, jog Zero m esi „įrašytas“ ieste į esamą tvarką iki galo neprik damas jai. Neg lausyali tapti savas ir ne (kaip „Zero m gali iš čia išvyk ieste“ ne savo ti noru į svečius siam atvykėliu patekui inžinieriui Va rakinui išprana mažas berniuka šauja s). „Namai“ tam pa košmariška vieta. Perėjimas į kitą realybę nurodo ir į Dantės bei klasikinius mot kitus yvus. Pavyzdžiu i, ekipažo kapi vaikystės mies tono telio, kurį „K etvirtojoje plan tikroviškai haliu etoje“ cinuoja Marse išsilaipinę kosm tai (visą filmą onauapskritai galim a žiūrėti kaip auditorijai prita masinei ikytą Tarkovsk io „Soliario“ ve pavadinimas yr rsiją), a Zarečenskas – tiesiogine pr „miestas už up asm ės“. Kituose dviej uose filmuose up e ės ar ežero perplauki, pasirodo tada į mo motyvas realybės lygmen tą ki į i kt a pate Šioje vieę. yb kai herojai sieki ien sd ka ą l į pažįstam ano ar ištrūkti atga kad ir vienas m ai prisimenu, am ojai gi er H en . išv ės ne toje a už up Sovetskas – yr nalinio fer in s“, Zero miestų – vu do įvairius „paly keistą realybę taip pat sutinka įveda juos į šią rie ku s, avydu gi io pasaul s sluoksniais (p ti skirtingais jo žmonių ų en „s į ir padeda judė “ to išų moterų mies de“). zdžiui, iš „vien „Planetų para metaforiškame ip ka parką“, yra prieš šių ke omus aspektas įd i nga fa in tis at yp ian Vienas is atsiver usinį pasaulį ak mano liautojų po anap u minėjau, kad Ja is. sn ok slu jo eginę as at išk str or ę ag ad tasm yra prar iestai, nors ir avyzdžiui, (p ūs paties Zero m šk ry na je buvo ga šis ilsiter“ sūrio rū reikšmę, istorijo sukurta garsi „T vo os bu sij te Ru lsi ir Ti no TilžėjeNapoleo ikos sutartis tarp te“ vietos ies m o ir pasirašyta ta er „Z Aleksandro I). klyimperatoriaus ius atidengia už iejaus direktor uz m s ro asąmonę“, „p lio te kraštoty ies m i iui Varakinu laiku pabuvojo dusiam inžinier je vietovėje savo šio g nas jo , as m da pasako nigaikščiai, ir jau nai, ir Rusijos ku miestelį a in ist ke ir romėnai, ir hu su ozicija dar labiau ugiasluoksnę Stalinas. Ši eksp nepakeliamai da ik ve be an m a ir primen
Sovetsko istoriją, ku ri pati savaime yra fantasmag riškas atmintie os muziejus. Ar tapatinti su viet įmanoma susia, kuri turi tie k skirtingų prae kad, atrodytų, ičių, negali priklausy ti niekieno daba Tačiau tikroji šių rčiai? filmų herojų – savotiškų nosta jos turistų – dr lgiama yra tame, kad jie ilgainiu jiems primetam i priima o scenarijaus žaidimo taisykl paklusta absurd es ir o logikai, vaidin dami jiems prisk tus vaidmenis. irGalų gale, jie pa tys yra kuo tik kafkiški person riausi ažai be istorijo s už Zero mies Kosmonautai „K to ribų. etvirtojoje plan etoje“ suvokia, yra ten, kur jų kad jusliškai patiriam as sovietinis pr vincijos mieste lis negali fiziškai oegzistuoti, o da jo gyventojų Že ugelis mėje jau yra m irę , bet Žemėje lik neišsipildžiusio o tik s svajonės, nepa siekti tikslai ir jusi jaunystė. praėGrupė vyrų „P lan etų parade“ pa karinių pratybų gal „scenarijų“ yra sunaikinti įsiva ojamo priešo, izdutodėl atkeliauj a į savo galutin kaip į mirusiųjų į tikslą pasaulį. Inžinier ius Varakinas „Z mieste“ apskrit ero ai žmogus be savybių, nuženg miestelio trauk ęs į inių stoties pe ro ną Apie jo ryšį su tarsi iš niekur „didžiuoju pasa . uliu“ mes sužin tik iš vieno te ome lefono skambu čio, bet visiška nežinome apie i nieko jo gyvenimą ir praeitį ten. Tad atvejais fantasm visais agorija pasirod o esanti tikresn kasdienybę. Ga ė už lbūt vienas iš vy rų „Planetų pa rade“,
kurį kaip savo karo metu dingusį sūnų „atpažino“ viena iš senelių namų gyventojų, iš tiesų kalbėdamas su ja rado kažką, ko niekada neturėjo, o Varakinas absurdiškame Zero miesto gyventojų balagane turėjo progą pagaliau pajusti bent kažkokį ryšį su žmonėmis ir pabusti iš savo letargo miego. Vaidmuo, kuris tau suteikiamas bet kuriame Zero mieste, neturi nieko bendro su kasdieniu gyvenimu, ir tai yra jo keisto žavesio priežastis. Bet sugrįžti į Zero miesto „namus“ galima tik sapnuojant (prisiminkime, jog „Sapnų aiškinime“ Freudas sako, kad sapnu sapnuose nuolat pasikartojanti pažįstama vieta simbolizuoja pačius ankstyviausius mūsų namus, įsčias – į kurias grįžimas
dienos gyvenime, žinoma, neįmanomas). Tą, regis, galiausiai suvokia Varakinas, nusprendęs visgi bandyti bėgti iš Zero miesto prašvitus. Ryte, išsimiegoję po reto astronominio reiškinio stebėjimo, į savo realųjį miestą ir į savo gyvenimus (atrodo, visiems laikams) grįžta ir „Planetų parado“ vyrai. Išimtis yra tik erdvėlaivio kapitonas „Ketvirtojoje planetoje“ – įsakęs kitiems dviems ekipažo nariams grįžti į Žemę, jis lieka sugrąžintų prarastų namų fantazme. Sunku nuspėti, kaip ilgai šis bus palaikomas. Galima tik pasakyti, perfrazuojant Kafką: yra svarbesnių dalykų nei sapnas.
e nuolat pasikartojanti pažįstama vieta simbolizuoja pačius ankstyviau-