Nors užaugau Klaipėdoje, o dabar gyvenu Vilniuje, yra dar bent dvi vietos, kurias galiu vadinti namais. Pirma vieta – Sovetskas-Tilžė-Tilsit, šiuo metu niekuo neišsiskiriantis, bet istoriškai svarbus provincijos miestelis Rusijos Kaliningrado srities ir Lietuvos pasienyje, kuriame gimiau ir vėliau daugybę kartų lankiausi. Antra – Vologda, kiek didesnis, tačiau taip pat labiau provincijos reikšmės miestas Rusijos šiaurėje, kuris, nepaisant nemenko dabartinio apleistumo, paliko pėdsaką
Sąjungoje, nuolat
dabartyje,
grįžta
malonios,
šiapus),
Tikriausiai todėl, kad jos yra tokios nutolusios, ne vien erdvėje, ir
nestabilus,
pusiau
tokios užstrigusios nesamame laike, tarp laikų, tapusios paminklais
kai tai, ką daugelis žmonių
kaip
pusiau
ribinis
laikotarpis,
bauginančios
kažkuriam laikui, bet nepradėjusios pilnai gyventi naujame laike.
suvokė kaip savo namus, nustojo
šmėklos. Tai, kad su vaikyste
Todėl, kad jos man yra ir pažįstamos, ir nebepažinios. Arba todėl,
egzistuoti, o kiti žmonės dėl
susijusios vietos kelia malonius
kad pats esu negrįžtamai iškeltas ir išstumtas iš jų (kalbant apie
geopolitinės
jausmus, yra gana natūralu, bet
Sovetską – ne tik dėl to, kad jis yra kitoje valstybėje, bet ir todėl,
atkirsti nuo savo tikrųjų namų.
kodėl jos tuo pat metu iškyla mano
kad nieko ten nebeturiu). Sugrįžimas ten neišvengiamai yra
Tokia
atmintyje kaip šiek tiek šiurpokos?
persikėlimas už įprastų dalykų ribos, įkritimas į „sapno
vietos,
istorinėse
kronikose
sovietmečiu dainos laukuose
netgi
populiarios
objektu.
esančiame
ir
kieme
ir
jį
atskirtis namų,
nuo
liko
gimimo „istorinės
tapo
būdraujant“ erdvę, kurioje sunku rasti kelią tarp tikrų ir savo paties sąmonės projektuojamų
romantiškos
pavidalų. Kai užsimerkiu ir išfokusuoju vidinį žvilgsnį, šie du miestai susilieja į vieną archetipinį
pakraštyje
atminties miestą-kiemą be pavadinimo – Zero miestą. Ilgai galvojau apie savo keistą santykį su
supančiuose
šiais miestais. Galiausiai radau raktą trijuose skirtingu metu žiūrėtuose ir vėliau sugretintuose
Vologdos
pat
rusiškuose filmuose. Du iš jų – „Zero miestas“ («Город Зеро») ir „Planetų paradas“ («Парад
Sąjungos žlugimo. Abi šios vietos, visad
планет») – sukurti devintajame dešimtmetyje (taigi, prieš pat sovietų epochos pabaigą), trečias –
egzistavusios
greta
„Ketvirtoji planeta“ («Четвертая планета») – dešimtojo dešimtmečio viduryje (taigi, tuoj pat po
(Europos
Sovietų Sąjungos griūties). Ši aplinkybė yra svarbi. Trijų filmų sukūrimo istorinis kontekstas yra
gyvenamų
leisdavau
situacijos
mano vietų
vasaras
iki
sąmonėje Lietuvoje
Ji bendrauja su jais per anonimin-
tėvynės“, stabilios įvietintos tapatybės nebuvimas yra pamatinė posovietinė patirtis, didele dalimi
ius
grindžianti ir apibrėžianti šiuolaikines posovietines tapatybes. Posovietinis žmogus yra neišvengiamai
tarpininkus,
personažus, ragelyje.
keistus telefono
perkeltas ir nuvietintas (displaced). Visi trys filmai skirtingais būdais kalba apie tą patį objektą – keista
svarbiausia
forma sugrąžintą vaikystės provincijos miestelį, kuris nebėra savas. Ir tai taip pat yra tipinė posovietinė
balsus Tačiau
suprasti tai, jog Zero mieste esi
patirtis. Tai erdvė, kurią geriausiai apibūdina gerai žinoma psichoanalitinė sąvoka the uncanny, nurodanti į
„įrašytas“ į esamą tvarką iki galo
kažką „keistai pažįstamo“ arba, priešingai, „nejaukiai neatpažįstamo“. Dar labiau čia tinka originalusis
nepriklausydamas jai. Negali tapti
vokiškas šios sąvokos variantas das Unheimliche – jis reiškia kažką, kas nepriklauso „namų“ sferai, yra svetima
savas ir negali iš čia išvykti (kaip
ir nesava, tačiau tuo pat metu turi bruožų, kurie įkyriai primena kažkokius pažįstamus pavidalus. Uncanny
pasaulyje gali staiga suvokti, jog tavo ranka impulsyviai „prisimena“ kažkurioje kambario vietoje kadaise (kitame gyvenime) buvus šviesos jungiklį, bet tavo sąmonė – ne (aliuzija į Philipo K. Dicko distopinį romaną „Išklibęs laikas“ (Time Out of Joint)). Arba suprasti, kad viskas pasikeitė lygiai tiek, kad išsaugotų atpažįstamas išorines formas, bet taptų kažkuo esmiškai kitu iš vidaus, kaip Stepheno Kingo „Gyvūnėlių kapinėse“ (Pet Sematary). Arba – galbūt dar baisiau – sužinoti, kad esi pirmą kartą gyvenime matomo žmogaus sūnus, kaip ir nutinka „Zero miesto“ ir „Planetų
planinės rezervo karininkų pratybos („Planetų paradas“), kosmonautų
mįslinga jėga, gundanti juos
misija į kitą planetą („Ketvirtoji planeta“). Tačiau peržengus tam tikrą
namų ir priklausymo vaizdini-
nematomą liniją, herojai įkrenta į kafkiškos absurdo logikos valdomą
ais,
pasaulį, kur tai, kas turėtų būti sava ir pažįstama (gimtasis miestelis,
neprileidžianti
arti,
neleidžianti
daiktų
(kieno nors sūnus, šios vietos gyventojas, turintis tęsti jos tradicijas,
niekada nepasirodo kaip konkreti,
ir t.t.), ir jie tegali šiems paklusti, nežinodami, kuo tai baigsis. Dar
aiški figūra, kaip ir Įstatymas ar
daugiau: jie lygiai taip pat nežino, kas yra scenaristas ir režisierius. Ši
Pilies valdovas Kafkos kūriniuose.
arba
„Kete“ – įsakęs kitiems dviems ekipažo
nenutuokiant, kas jame laukia.
nariams grįžti į Žemę, jis lieka
Lyg Kafkos „Pilyje“, herojų čia
sugrąžintų prarastų namų fantazme.
dažniausiai
pirmo
Sunku nuspėti, kaip ilgai šis bus
žvilgsnio racionalus, sveiku protu
palaikomas. Galima tik pasakyti,
suvokiamas tikslas – pavyzdžiui,
perfrazuojant
darbo užduotis („Zero miestas“),
svarbesnių dalykų nei sapnas.
iš
suvokti
metu
tvarkos šioje keistoje vietoje,
patenkama
atveda
pat
pernelyg
giminės, istorija), tampa šiurpulį keliančiu monstru. Jie suvokia, kad
Išimtis yra tik erdvėlaivio kapitonas
netyčia,
tuo
jiems čia yra paruošti tam tikri absurdiški vaidmenys ir scenarijai
parado“ herojams.t Į Zero miestą tarsi
bet
Kafką:
yra