Vyrai nusivylimo ekonomikose: tarp gero gyvenimo ir socialinės atskirties

Vyrai nusivylimo ekonomikose: tarp gero gyvenimo ir socialinÄ—s atskirties

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS ARTŪRAS TEREŠKINAS, RŪTA PETKEVIČIŪTĖ, JURGA BUČAITĖ-VILKĖ, RASA INDRILIŪNAITĖ

Vyrai nusivylimo ekonomikose: tarp gero gyvenimo ir socialinės atskirties Mokslo studija

VYTAUTO DIDŽIOJO

UNIVERSITETAS VERSUS AUREUS

2016

UDK 316.4-058.5 Vi225

Recenzavo: Prof. dr. Virginija Šidlauskienė (Šiaulių universitetas) Dr. (HP) Alina Žvinklienė (Lietuvos socialinių tyrimų centras) Autorių indėlis: Artūras Tereškinas – Įvadas, I dalies 1 ir 3 skyriai, II dalies 4 skyrius, apibendrinimas, santrauka anglų kalba (5 autoriniai lankai) Rūta Petkevičiūtė – II dalies 2, 3 ir 4 skyriai (3 autoriniai lankai) Jurga Bučaitė-Vilkė – I dalies 2 skyrius (1,7 autorinio lanko) Rasa Indriliūnaitė – II dalies 1 skyrius (1,3 autorinio lanko) Mokslo studija apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros posėdyje (2015 m. gruodžio 1 d., protokolo Nr. 2015/12/01) ir Socialinių mokslų fakulteto tarybos posėdyje (2015 m. gruodžio 3 d., protokolo Nr. 3).

Mokslo studijos leidybą rėmė

Lietuvos mokslo taryba Knygoje panaudotos Dalios Mikonytės nuotraukos.

Visos teisės saugomos.

ISBN 978-609-467-191-3 (spausdintas) ISBN 978-9955-34-601-2 (spausdintas) ISBN 978-609-467-190-6 (internetinis) ISBN 978-9955-34-600-5 (internetinis) © Artūras Tereškinas, Rūta Petkevičiūtė, Jurga Bučaitė-Vilkė, Rasa Indriliūnaitė, 2016 © Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių tyrimų centras, 2016 © „Versus aureus“ leidykla, redagavimas, maketavimas, 2016

Turinys

Įvadas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 7

I. JAUNI VYRAI, NEDARBAS, SOCIALINĖ ATSKIRTIS . . . . . . . . . 25 1. Bedarbiai vyrai, geras gyvenimas, beviltiškas optimizmas . . . . . . . . . 27 Artūras Tereškinas

2. Ar nedarbas riboja? Bendruomeniškumas, socialiniai paramos tinklai ir dalyvavimas viešajame gyvenime . . . . . . . . . . . . . . . 53 Jurga Bučaitė-Vilkė

3. Jauni bedarbiai vyrai ir jų vyriškumas (ne)pripažinimo ekonomikoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 79 Artūras Tereškinas

II. VYRAI INSTITUCINĖS PARAMOS GRANDINĖSE . . . . . . . . . 103 1. Nakvynės namuose gyvenančių vyrų į(si)traukimo į socialinių paslaugų sistemą praktikos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 105 Rasa Indriliūnaitė

2. Nakvynės namų gyventojų socialinės kontrolės mechanizmai: stigmatizavimas, kriminalizavimas, įkalinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 129 Rūta Petkevičiūtė

3. Vyriško fasado valdymas Lietuvos pataisos namuose . . . . . . . . . . . . 152 Rūta Petkevičiūtė

4. Įkalintas vyriškumas ir gero gyvenimo fantazijos Alytaus pataisos namuose . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 187 Artūras Tereškinas, Rūta Petkevičiūtė

Apibendrinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 211 Summary . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 218 Literatūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 227 Asmenvardžių rodyklė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 244

Įvadas Gilinantis į socialinę atskirtį paaiškėja, kad daugiausia darbų tiek Lietuvoje, tiek Vakarų pasaulyje skirta moterims (Kanopienė 2005; Melnikienė 2005; Maslauskaitė 2014; Lewis 1997; Houston 2007; McLeod, Allard 2007). Vyrų socialinės atskirties ir vyriškumo, kaip jos veiksnio, tyrimų gerokai mažiau. Tiek socialinės atskirties riziką patiriantys vyrai, tiek jų vyriškumas išlieka mokslinių tyrimų paribyje (Barker 2005; Tereškinas 2011; Frederiksen 2013) dėl vis dar nelygiavertės vyrų ir moterų padėties visuomenėje. Manoma, kad daugiau dėmesio skiriant socialiniams vyrų klausimams, primirštama moterų nelygybė ir jų problemos, o tai trukdo įgyvendinti lyčių lygybės siekinį (Modleski 1991; Thomas 2002). Tačiau šiuo metu šis argumentas jau yra nuvertėjęs, pirma, dėl plačiai pripažintos būtinybės sociologiškai analizuoti tiek moteris, tiek vyrus, antra, dėl to, kad savo skaičiumi kai kurios socialiai atskirtos vyrų grupės lenkia moteris. Tai matyti ir iš šios studijos skyriuose pateiktos statistinės informacijos apie analizuojamus bedarbius, benamius ir įkalintuosius.

Buvimas vyru, kaip ir buvimas moterimi, gali būti vienas iš socialinės atskirties rizikos veiksnių. Nors pabrėžiamas tik kai kuriuose knygos skyriuose, vyriškumas visada glūdi šalia kaip socialinių praktikų ir pasakojimų fonas. Galima sakyti, kad, kaip ir klasė, lytis egzistuoja po mūsų oda, mūsų psichinėje sandaroje, refleksuose. Net to nenorėdami ir nesiekdami, kasdienėmis socialinėmis praktikomis atkartojame klasines ir lyčių struktūras (Skeggs 1997; Nixon 2009). Todėl gilinantis į vyriškumą, įmanoma aiškiau suvokti ir socialinės atskirties, nelygybės, socialinio teisingumo problemų specifiškumą. Šioje studijoje analizuojami bedarbiai, benamiai ir įkalinti vyrai didesniu ar mažesniu mastu gyvena ir patiria socialinės 7

Įvadas

atskirties riziką, kuri apima skirtingus – darbo rinkos, žemo uždarbio, skurdo, socialinio dalyvavimo, socialinio kapitalo, vartojimo, emocinės gerovės ir pan. – veiksnius. Studijoje klausiama, ką šiems vyrams reiškia gyventi gyvenimą Lietuvoje, kurioje tik nedidelė visuomenės dalis disponuoja socialine gerove? Kaip jie reaguoja į nepalankiai susiklosčiusias aplinkybes ir kokias išgyvenimo taktikas renkasi? Kiekviename studijos skyriuje ne tik gilinamasi į socialinės atskirties riziką patiriančių vyrų gyvenimus, bet ir kritiškai reflektuojamos teorinės socialinės atskirties, vyriškumo, subjektyvios gerovės, gero gyvenimo, socialinių tinklų, socialinės paramos sistemos, optimizmo sąvokos. Šiame įvadiniame skyriuje trumpai apibūdinama knygos problematika, svarbiausios teorinės sąvokos ir naudojamos metodologinės prieigos, aprašoma jos struktūra.

Socialinė atskirtis, normatyvumas, galia Socialinės atskirties tyrimai atliekami jau ne pirmą dešimtmetį, tačiau vis dar nesutariama dėl socialinės atskirties sąvokos ir su ja susijusių kategorijų apibrėžimo. Socialinė atskirtis apibūdinama kaip potencialus daugelio rizikos veiksnių padarinys, tačiau ginčijamasi dėl to, kokius rizikos veiksnius laikyti svarbiausiais ir kokiomis prieigomis remtis ją tiriant. Darbo rinka, žemas uždarbis, nedarbas, išsilavinimas, prasta sveikata, būstas, transportas, nusikalstamumas ir nusikalstamumo baimė, kalba, mobilumas, socialinė politika ir socialinis kapitalas gali būti veiksniai, skatinantys socialinę atskirtį (Taket, Crisp et al. 2009, 29–30). Siekdami pabrėžti socialinės atskirties subjektyviąją dimensiją, kai kurie sociologai ir antropologai siūlo vartoti ir socialinio kentėjimo terminą, nurodantį kasdienę tikrovę, kurioje patiriami priespauda ir išnaudojimas (Bourdieu et al. 1999; Charlesworth 2000; Das, Kleinman, Lock et al. 2001). Dar kiti kvestionuoja socialinės atskirties ir socialinio kentėjimo sąvokas manydami, kad jas būtina keisti 8

Įvadas

emociškai ir afektyviai paveikesnėmis, pavyzdžiui, kaltės, baimės ar gėdos sąvokomis. Į socialinę atskirtį dažniausiai gilinamasi siejant ją su skurdu ir jo poveikiu individui ir socialinėms grupėms. Tačiau šitaip analizuojant socialinė atskirtis sutapatinama su skurdu, kurį apibūdina išimtinai tik materialinės gyvenimo dimensijos. Šiuo analizavimo būdu ilgą laiką rėmėsi anglų ir amerikiečių tyrimų tradicija, pabrėžusi ekonominę struktūrinę atskirtį, labiausiai siejamą su išteklių paskirstymu. Nors ekonominėje struktūrinėje atskirties sampratoje buvo išryškinti du išteklių paskirstymo aspektai – materialinis (pajamos ir prekės) ir nematerialinis (socialinės teisės ir kt.), vis tiek labiausiai koncentruotasi į ekonominius pajamų ir vartojimo kliuvinius (Saraceno 2001). Teigta, kad pastarieji labiausiai atskiria individus nuo vyraujančių bendruomenės normų, praktikų ir papročių ir tampa jų stigmos ir gėdos šaltiniu (Bowring 2000, 314). Kartu buvo pabrėžiama, kad materialinės deprivacijos, kurią apibūdina nesugebėjimas patenkinti esminių reikmių, turėti patenkinamą gyvenamąjį būstą ir pasiekti tam tikrą gyvenimo kokybės lygį, pojūtis nuskurdina asmenų gyvenimą.

Tačiau skurdas neapima visų socialinės atskirties aspektų ir negali būti laikomas pagrindiniu jos veiksniu ir rodikliu. Pasak Pierre’o Bourdieu, naudojant materialinį skurdą kaip vienintelį deprivacijos ir vargo matmenį, nesugebama suvokti ir analizuoti patirties, kylančios iš socialinių priespaudos struktūrų ir skausmo, kurį jos suteikia. Kasdieniai vargai ir kentėjimas negali būti supaprastintas iki klase paremto globalaus politinio ir ekonominio išnaudojimo (Bourdieu et al. 1999, 4). P. Bourdieu vartoja sąvoką „vargas“ (angl. misery) siekdamas nusakyti ne tik būklę, kai asmenims trūksta materialinių dalykų, bet ir situacijas, kuriose žmogus jaučiasi išstumtas iš platesnės visuomenės, o jo viltys ir planai žlugdomi arba labai sunkiai įgyvendinami. Kasdieniai vargai, kuriuos kuria vyraujanti socialinė sistema, prisideda prie individų nevilties ir desperacijos. Pagrindinės šios sistemos aukos yra paprasti 9

Įvadas

žmonės, kuriuos supa nematomos priepaudos ir marginalizavimo struktūros. Jie gyvena iš pažiūros „normalų“ gyvenimą, tačiau jaučia nuolatinį nerimą ir „socialiai kenčia“ (Bourdieu et al. 1999, 1–5).

Jų kentėjimas ne tik išreiškia jų socialinę atskirtį, bet ir parodo jų požiūrį į save, „neleidžiantį jiems keisti gyvenimo būdo ir siekti savirealizacijos“ (Charlesworth 2000, 3). Todėl galima kalbėti apie „esminį metafizinį vyrų ir moterų, kurie neturi socialinės priežasties egzistuoti ir kurie yra palikti nereikšmingam buvimui, nelaimingumą“ (Bourdieu 2000, 240). Šių žmonių socialinė atskirtis ir marginalizavimas atspindi esminę socialinio kentėjimo formą, kuri skatina ir nesugebėjimą palaikyti socialinę tapatybę, kurios iš jų reikalauja visuomenė. Šis trumpas ekskursas nuo socialinės atskirties į socialinį kentėjimą rodo, kad materialinės socialinės atskirties dimensijos nepakanka norint suvokti ir analizuoti šį daugialypį reiškinį. Per pastaruosius keletą dešimtmečių atliktų tyrimų duomenimis, net ir privilegijuodami vien tik materialinius atskirties aspektus, tyrėjai negali neatsižvelgti ir į nematerialų skurdą ir tai, kad skurdas bei deprivacija matuojami ne tik pinigų stygiumi, bet ir apskritai visa individo gyvenimo kokybe (Bellani, D’Ambrosio 2011, 68). Socialinė atskirtis kaip išteklių, teisių, gėrybių ir paslaugų trūkumas ir individų negalėjimas palaikyti normalius santykius ir dalyvauti veiklose, kurios prieinamos daugumai visuomenės narių, „veikia ir individų gyvenimo kokybę, ir visuomenės kaip visumos teisingumą bei sanglaudą“ (Levitas et al. 2007, 9). Vadinasi, skirtingi socialinės atskirties veiksniai, tokie, kaip žemas atlyginimas, menkos galimybės naudotis sveikatos sistema, išsilavinimo trūkumas ir nesaugi gyvenimo aplinka ir t. t., kliudo individui pasiekti bent pakenčiamą gyvenimo gerovę. Phillipso (2006) ir Bayram (2012; taip pat žr. Skevington 2009) manymu, socialinė atskirtis glaudžiai susijusi su gyvenimo kokybe: ji gali sumenkinti gyvenimo kokybę, ir atvirkščiai. Todėl analizuojant socialinės atskirties ir gyvenimo kokybės santykį neretai klausiama, ar deprivuoti ir socialiai atkirtieji 10

Įvadas

yra mažiau patenkinti savo gyvenimu nei tie, kurie nepatiria deprivacijos (Cafaro 2001). Galbūt jie randa kitų išteklių savo poreikiams patenkinti ir gyventi priimtiną gyvenimą? Šioje knygoje socialinė atskirtis siejama ne tik su materialine deprivacija, bet ir su normatyvumo ir žmonių gyvenimus reguliuojančios galios klausimais. Kartu analizuojant socialinės atskirties riziką patiriančius vyrus, keliami ir bendresni klausimai: ką reiškia sėkmė ir nesėkmė, aktyvumas ir pasyvumas, geras ir blogas gyvenimas, optimizmas ir pesimizmas. Kaip rašė Ulrichas Beckas (Beck et al. 1994, 13–14), šiuolaikinėje visuomenėje individai patys privalo kurti, paskubomis tvarkyti ir pateikti savo biografijas , kad išliktų konkurencingi visuomenės veikėjai. Tačiau kodėl vienų biografijos tampa sėkmės išraiška, o kitų paženklinamos stigmos dėme?

Dėl kokių priežasčių vienų biografijos atitinka visuotinai priimtas žmogiško buvimo normas, o kitų gyvenimai lieka sunkiai įskaitomi, suvokiami ir reprezentuojami?

Kalbant bendrai, tai pirmiausia priklauso ne tik nuo individualių pastangų, kaip teigia neoliberalizmo apologetai, bet daug labiau nuo viską matančios ir reguliuojančios galios, kurią įkuria, konsoliduoja ir akumuliuoja nuolatinė tiesos diskursų gamyba ir kuri persmelkia, apibūdina bei apibrėžia socialinę visumą (Foucault 1980, 93), veikimo. Ši reguliuojanti galia gali įgyti ir juridinę formą (pvz., įstatymai, kuriais apibrėžiami socialinės paramos gavėjai), tačiau ji efektyviausia tada, kai veikia kaip normalizavimo procesas (Butler 2004, 55). Foucault žodžiais, ši galia diktuoja tinkamą elgesį populiacijos lygmeniu, bet kartu išskiria individus, kurie peržengia socialines normas (Foucault 1980). Ši galia formuoja socialinį lauką, kuriame vieni subjektai tampa įmanomi suvokti kaip žmogiškos būtybės, o kiti neįmanomi, vienų gyvenimai laikomi vertais gyventi ir ginti, o kitų biografijos – gėdingomis. Tinkamo gyvenimo ar „geros“ biografijos supratimą lemia socialinės normos: atsidūręs už jų, asmuo nebetenka „tinkamo“ gyvenimo ir yra pasmerktas socialinei ar fizinei mirčiai (apie tai žr. Butler 2004a, 34). Taip atsitinka ir 11

Įvadas

su socialinės atskirties riziką patiriančiais vyrais, daugelio iš kurių gyvenimai prieštarauja nuostatoms, nubrėžiančioms tai, kas suvokiama kaip tikras vyras, šeimos maitintojas, funkcionalus visuomenės narys, „geras“ pilietis.

Reflektuodami socialinės atskirties reiškinį ir į jos riziką patekusius asmenis, kai kurie tyrėjai (Bowring 2000; taip pat žr. Murard 2002) mano, kad šiuolaikinėse fragmentuotose, hipermobiliose postužimtumo visuomenėse reguliuojančios galios veikimas yra pernelyg sureikšmintas. Pasak jų, dabar individai pasiekia laimę nebūtinai taikydamiesi prie anoniminių ir nestabilių tradicinių visuomenės normų ir lūkesčių, bet, priešingai, užimdami skirtingas išgyvenimo erdves ir pakeisdami vyraujančias normas savomis (Bowring 2000, 318–320). Tačiau šie analitikai pamiršta, kad alternatyviai gyvenantys asmenys vis dar išlieka marginalizuoti ir nematomi, neverti nei reprezentavimo, nei socialinės apsaugos. Už normatyvios egzistencijos scenarijų nesilaikymą užmokama gėdos jausmu (Ahmed 2004, 107), kurio dažniausiai vengiama izoliuojantis nuo visuomenės, siekiant būti nematomu.

Be to, mūsų nuomone, šie tyrinėtojai taip pat pervertina socialinių normų nestabilumą, pernelyg romantizuoja alternatyvius išgyvenimo būdus ir neatsižvelgia į didžiulį normatyvumo poveikį socialinės atskirties riziką patiriantiems asmenims. Kaip rodo socialinės atskirties tyrimai (Bourdieu et al. 1999; Smith 2005; Das, Kleinman, Lock et al. 2001), užuot ieškoję alternatyvių išgyvenimo formų, marginalūs asmenys kaip tik siekia prisitaikyti prie vyraujančių normų.

Jų pastangos atmesti normas, kurios dažnai yra toksiškos, rodo, kad normatyvinis gyvenimo atkūrimas tiek subjektyviu, tiek struktūriniu lygmeniu yra gana dinamiškas procesas, kuriam sunku pasipriešinti (Berlant in McCabe 2011). Šie asmenys tebejaučia spaudimą atlikti socialinius vaidmenis, būti apibrėžiami visuotinai priimtinų kategorijų ir dalyvauti institucijose, kurios suteikia „normalaus“ gyvenimo garantiją, kad ir kokia nepatvari ji būtų. Be to, prisirišimas prie normų, apibrėžiančių visuotinai aprobuotus ir nuolat 12

Įvadas

diskursyviai propaguojamus socialinius vaid­menis, institucijas ir kategorijas, tampa savotiška išgyvenimo strategija žmonėms, patiriantiems įvairialypę deprivaciją. Tai jiems suteikia socialinio orumo ir netgi sėkmės iliuziją, padeda įveikti kasdienį nuovargį, kurį kelia didžiulės pastangos išsilaikyti „normalaus“ gyvenimo paviršiuje.

Todėl, gilinantis į bedarbių, benamių ir įkalintų vyrų gyvenimus, negalima praleisti pro akis socialinio normatyvumo, pasireiškiančio ir tuo, kaip mes „įsivaizduojame ir atpažįstame perspektyvų gyvenimą pagal iš anksto nustatytus suprantamumo kriterijus“ (Butler, Athanasiou 2013, 185), prievartos.

Geras gyvenimas ir afektyvi nusivylimo ekonomika Ši gero gyvenimo prievarta taip pat akivaizdi ir socialiai marginalizuotų grupių pasakojimuose. Dauguma nori gero arba „normalaus“ gyvenimo. Jį įmanoma turėti tik įdėjus pakankamai pastangų. Kai kam gerai gyventi reiškia turėti funkcionalią šeimą, butą ar namą, automobilį, pakankamai lėšų atostogoms Lietuvos pajūryje ar Turkijoje. Nors ką tik minėti gero gyvenimo objektai, kaip teigia Lauren Berlant, savaime yra kliūtis gerai gyventi, jie reprezentuoja priimtiną gyvenimą, be kurio dauguma žmonių jaučiasi iš viso neturį gyvenimo. Prisirišę prie šių objektų, bet nesugebėdami įgyvendinti to, ko trokštame, dažnai patiriame dvigubą praradimą: tai yra ir prisirišimo prie gero gyvenimo fantazijos, ir prisirišimo praradimas. Dėl to iš visų jėgų stengiamės gyventi, nors šios pastangos mus išsekina ir sužlugdo (Berlant, Prosser 2011, 182). Nemažai mūsų liekame įstrigę nemobiliose intymaus prisirišimo prie šio gyvenimo struktūrose.

Tačiau ką asmuo išgyvena, kai jis nėra nei pripažintas, nei laikomas tikru, nei matomas, nei nematomas? Kokių emocijų kelia tai, kad jis yra politiškai nereikalingas ir atliekamas idealizuotų gero gyvenimo patvirtinimo versijų akivaizdoje (Berlant 2011, 247)? Be abejo, šie klausimai provokuoja daugybę skirtingų emocinių ir 13

Įvadas

afektyvių reakcijų, nes afektus ir emocijas žadina ne tik „daiktai, žmonės, idėjos, pojūčiai, santykiai, veiklos, ambicijos, institucijos ir kiti dalykai“, bet ir kiti afektai bei emocijos. Dėl to „pyktis gali jaudinti, gėda gali kelti pasibjaurėjimą, o džiaugsmas nustebinti“ (Kosofsky Sedgwick 1993, 19). Šios skirtingos afektinės ar emocinės reakcijos padeda formuoti tam tikrą gyvenimą, kupiną kovų, neatitikimų, atsitiktinumų ir nenumatytų įvykių (Duschinsky, Wilson 2015, 5). Kita vertus, jie parodo, kad tie subjektai, kurie pasirenka „neteisingus“ objektus savo afektinėms investicijoms, ir tie, kurie neatpažįstami kaip subjektai, yra linkę pasiduoti nusivylimo ekonomikai. Subjektai, dalyvaujantys šioje ekonomikoje, o ir kitose afektinėse ekonomikose, iš esmės yra priklausomi nuo pripažinimo, kuris paverčia juos socialiai įmanomais ir gyvastingais.

Kaip teigia Kathleen Steward, afektai svarbūs dėl intensyvumo, kurį jie sukuria, ir minčių bei jausmų, kuriuos jie sukelia (Stewart 2007, 3). Lawrence’o Grossbergo žodžiais, afektai yra glaudžiai susiję su tuo, ką mes dažnai vadiname „gyvenimo pojūčiu“. Jie suteikia „spalvą“, „toną“ ir „tekstūrą“ tam, kuo gyvename (Grossberg 1992, 80–81). Afektai kuria atmosferą, kurioje judame iš vieno taško į kitą. Kartu jie formuoja mus kaip asmenis su savitais įpročiais, dispozicijomis ir įgūdžiais, paruošia socialiniams susidūrimams ir susitikimams (Seigworth, Gregg 2010, 2). Afektai priverčia mus suvokti pasaulį specifiniu būdu, priimti vienus jo aspektus ir priešintis kitiems (Butler 2009, 50). Šia prasme afektai išreiškia atvirą nuolat dekonstruojamos ir rekonstruojamos socialinės tikrovės pobūdį (Anderson 2010, 166).1 Vadinasi, specifinės afektų konsteliacijos ir afektinės ekonomikos palaiko socialines ir politines infrastruktūras, kurios paverčia mūsų gyvenimus funkcionaliais ir efektyviais.

Kai kurie mokslininkai skiria afektą nuo emocijos. Pavyzdžiui, Elspeth Probyn mano, kad esminis jų skirtumas yra tai, kad „emocija apibūdina kultūrinę ir socialinę išraišką, o afektai yra biologinės ir fiziologinės prigimties“ (Probyn 2005, 10).

Tačiau pasak daugumos kitų tyrėjų, nėra žymaus skirtumo tarp afekto ir emocijos. Šioje knygoje sąvokos „afektas“ ir „emocija“ vartojamos pramaišiui.

1

14

Įvadas

Be to, afektai kartu yra ir galios (Thrift 2004), kuriančios pripažįstamus ir „priimtinus“ subjektus, objektas. Tai reiškia, kad afektai dalyvauja patvirtinant skirtingus asmenis kaip vertingus ir vertus apsaugos. Jie yra neatskiriama pripažinimo – normatyvaus ir disciplininio aparato, kuris diskursyviai formuoja subjektus, – dalis (Butler, Athanasiou 2013). Kitaip tariant, subjektai pripažįstami juos afektyviai aprobuojant. Afektinis aprobavimas nustato subjektų vietą socialinėje tvarkoje ir pripildo juos vertės, arba, Monicos Greco ir Paulo Stennerio žodžiais, „galimybių paveikti ir būti paveiktiems pozityviu ir negatyviu būdu“ (Greco, Stenner 2008, 4–5).

Socialiai marginalizuoti individai, kurių gyvenimai prieštarauja galimo gyventi arba „gero“ įsivaizdavimui, labai dažnai afektyviai nepripažįstami arba neatpažįstami kaip gyvybingi visuomenės dalyviai. Afektyvus pripažinimas čia veikia kaip „mechanizmas, kuriuo subjektai diskursyviai sukuriami kaip žmogiški (arba nežmogiški, pusiau žmogiški ar ne tokie žmogiški) naudojantis tokiais normatyviniais ir disciplininiais terminais, kaip lytis, seksualumas, rasė ir klasė“ (Butler, Athanasiou 2013, 90). Kiekvienas individas yra priklausomas nuo šio mechanizmo ir sąvokų, kurios jam parenkamos (jis ne pats juos pasirenka) paverčiant jį įmanomu subjektu. Galima teigti, kad tokios sąvokos kaip priespauda, išstūmimas ir marginalizacija tam tikru mastu pateisina socialiai atskirtųjų buvimą: jie egzistuoja kaip stigmatizuoti ir socialinę riziką patiriantys „galimi arba potencialūs“ subjektai, nors kartu jie gali būti nematomi, netikri, beveik neįmanomi ar nesuvokiami viešai.

Jie nepripažįstami, nes normos, kurios leidžia juos pripažinti, nėra jiems palankios (Butler 2004, 29). Viena vertus, viešame diskurse šie individai dažniausiai atpažįstami tik kaip tie, kurie nesugeba pasirūpinti savimi ir yra už „tikros“ visuomenės ribų; kita vertus, dažnas jų pats jaučiasi esąs kaltas dėl savo padėties ir nesugeba nei išsakyti, nei pateisinti savęs kaip žmogiškojo subjekto.

Afektai cirkuliuoja, liejasi, traukia ir nukreipia mus link tam tik­ rų objektų ir net dezorientuoja mus. Jie kuria skirtingas afektines 15

Įvadas

ekonomikas, kurios, Lawrence’o Grossbergo manymu, skatina afektines kovas ribotu struktūrų, parodančių subjektų vietą, ir paverčiančių juos reikšmingais arba ne, komplektu (Grossberg 1987, 45).

Kalbėdama apie afektinę neapykantos ekonomiką Sara Ahmed teigia, kad afektai glūdi ne subjektuose, ženkluose ar vartojimo daiktuose, bet susiformuoja kaip savo pačių cirkuliavimo padarinys. Ką tai reiškia? Pirmiausia tai, kad, užuot apsiribojusi asmeniu, neapykanta kaip afektas ar emocija juda tarp asmenų juos arba suvienydama, arba atskirdama. Ekonomikos terminas čia vartojamas siekiant pabrėžti, kad cirkuliuodami afektai ir emocijos „pasiskirsto tiek socialiniame, tiek psichiniame lauke“ (Ahmed 2004a, 120). Vadinasi, afektyvios ekonomikos terminu išreiškiamas emocijų cirkuliavimas tarp subjektų, jų kūnų, vaizdinių ir ženklų.

Remiantis Ahmed idėjomis apie neapykantą, įmanoma apibūdinti ir nusivylimą, kuris „ne užsibūna“ viename asmenyje, bet cirkuliuoja tarp jų tapdamas savita ekonomika. Kaip ir kiti afektai, nusivylimas kyla tada, kai subjektas jaučiasi negalįs kontroliuoti objekto, į kurį jis yra daug investavęs. Šis kontrolės trūkumas paverčia nusivylimą prisirišimo prie gyvenimo būdu, paženklintu optimizmo trūkumu ir laimės pažado žlugimu. Ne vienas asmuo patiria nusivylimą, kuris lydi jų nesėkmes ir nepasisekimus. Tačiau tik tada, kai nesėkmė ir negatyvumas kartojasi ir virsta aklaviete, kuri išgyvenama kaip nenugalimos krizė simptomas, galima kalbėti apie nusivylimo ekonomiką. Galima daryti prielaidą, kad į šią ekonomiką patekę asmenys išsiskiria tuo, kad savo pyktį, įniršį ir neapykantą nukreipia į gero gyvenimo objektus, į kuriuos sudėtos viltys ir lūkesčiai.

Afektinės ekonomikos sietinos ir su afektinėmis bendruomenėmis, atsirandančiomis tada, kai asmenys klaidingai mano esant tam tikrus objektus jų malonumo ir laimės šaltiniu (Ahmed 2008). Praradę tikėjimą šiais objektais, kurie dažniausiai yra gero gyvenimo objektai, asmenys atsiduria eižėjančioje, griūvančioje ir susvetimėjimą skatinančioje socialinėje tikrovėje. Nusivylimas čia veikia kaip 16

Įvadas

veiksnys, sustiprinantis šią tikrovę ir parodantis, kad pyktis bei įniršis yra vienintelis aiškiai nuspėjamas afektinės ekonomikos pelnas.

Galima manyti, sekant A. Athanasiou (Butler, Athanasiou 2013) idėjomis, kad šioje afektinėje nusivylimo ekonomikoje vienas iš svarbių politinių iššūkių būtų sukurti „pripažinimo politiką“, kuri kvestionuotų įsigalėjusį suvokimą, kad tik valstybė ir jos institucijos turi natūralių pripažinimo mechanizmų monopolį. Tačiau kokiu būdu įmanoma išnaudoti valstybę ir kitus normatyvius aparatus kaip erdves, kuriose būtų galima sukurti alternatyvias buvimo atpažįstamu ir pripažįstamu formas? Ar egzistuoja būdų nenormatyviems socialinės atskirties riziką patiriantiems individams ir jų gyvenimams ne tik būti teisiškai, kultūriškai ir afektyviai pripažintiems, bet ir egzistuoti už normatyvaus ir išstumiančio „padorumo“, sudarančio liberalaus pripažinimo pagrindą, ribų? Kaip išlaikyti viltį, pasitikėjimą pasauliu ir savitarpiškumą su juo, kai viskas – tik alinančios bergždžios fantazavimo apie „gerą“ ar „normalų“ gyvenimą pratybos? Tai matyt įmanoma padaryti ne plečiant įtraukties horizontus, kurie atlieptų demokratinius liberalių visuomenių pažadus ir idealus, bet mėginant suvokti reguliacinės galios, apie kurią rašyta skyriaus pradžioje ir kuri palaiko bei atkuria normatyvinius pripažinimo mechanizmus, veikimo strategijas. Šioje knygoje pateiktos socialinės atskirties riziką patiriančių vyrų istorijos atskleidžia, kokie vyriški subjektai yra vertinami viename ar kitame socialiniame lauke, ir kaip jų (nu)vertinimas gali išjudinti nusistovėjusias galimo gyventi gyvenimo ir išgyvenimo normas, kurios savo ruožtu nulemia socialinės atskirties ir izoliacijos patirtį. Kartu studijoje siekiama atsakyti, ką reiškia gyventi nusivylimo ekonomikose, kurios iš esmės prieštarauja laimės normatyvumui, sudarytam iš viltingo optimistinio atsidavimo tikėjimui, kad viskas bus gerai. Kaip jau minėta, nusivylimas cirkuliuoja mobilizuodamas naujus afektus ir emocijas, nukreiptus į asmenims svarbius objektus.

Nors socialiai atskirtųjų gyvenimuose rasti tokių reikšmingų objektų gana sunku, nusivylimas ne visada juos pastūmėja į nuolatinės krizės 17

Įvadas

akligatvius. Nusivylimo ekonomikoje pati socialinės atskirties patirtis, dažnai susijusi su nusivylimu, pykčiu, beviltiškumu, frustracija, gali tapti ištekliu išreiškiant savo rūpesčius bei interesus ir randant savo vietą nesaugumo kupinoje tikrovėje.

Metodologinės pastabos Visuose šioje knygoje pateiktuose skyriuose remiamasi kokybiniais tyrimais – pusiau struktūruotais interviu su bedarbiais, benamiais, įkalintais vyrais ir fokus grupės interviu su socialinių paslaugų įstaigų darbuotojais. Visi 93 pusiau struktūruoti interviu ir vienas fokus grupės interviu atlikti 2012–2013 m. laikotarpiu.2 Šie kokybiniai tyrimai grįsti įsitikinimu, kad vyrų patirtys tampa tikromis tada, kai jos išpasakojamos: išsakydami savo mintis vyrai įrėmina save platesnėje socialinėje tvarkoje. Kad ir ribotu mastu, jų balsas tampa girdimas. Gilinantis į tai, kaip informantai vyrai išgyvena socialinę ir moralinę deprivacijos prasmę, siekiama ne tik analizuoti jų kasdienes subjektyvias patirtis, bet ir atpažinti jų gyvenimus griaunančias jėgas. Kiekviename studijos skyriuje trumpai aprašomos juose taikomos metodologinės strategijos.

Analizuojant nusivylimo ekonomikoje gyvenančias skirtingas vyrų grupes, paranku prisiminti Pierre’o Bourdieu „socioanalizės“ metodologinę strategiją (socioanalizės sąvoka sukurta kaip savotiška sąsaja su psichoanalize). Sociologo vaidmuo, kaip teigia Bour­ dieu knygoje „Pasaulio svoris: socialinis kentėjimas šiuolaikinėje visuomenėje“ (1999) – paskatinti ir paleng­vinti atvirą ir nuoširdžią komunikaciją, kurios metu atsivertų informantų gyvenimo istorijos ir prisiminimai. Paprasčiausią interviu ėmimo veiklą, Bourdieu 2 Visi knygoje pateikiami tyrimai atlikti įgyvendinant šiuos projektus: ,,Kriminalinis vyriškumas Lietuvos pataisos namuose: formos, kaita, alternatyvų paieškos“ (Nr. MIP-12313), finansuotas Lietuvos mokslo tarybos (2012–2013 m.), ir „Socia­ linė atskirtis ir socialinis dalyvavimas pokyčių Lietuvoje“ (Nr. VP1-3.1-ŠMM07-K-02-045), finansuotas Europos socialinio fondo lėšomis pagal visuotinės dotacijos priemonę (2013–2015 m.).

18

Įvadas

nuomone, sociologas turėtų laikyti savotišku „dvasiniu lavinimusi“, o eilinių žmonių kalbėjimui turėtų būti skirtas toks pats įdėmus ir kvalifikuotas interpretuojantis žvilgsnis, koks skiriamas Šekspyro ar Biblijos tekstams. Kartu atlikdamas tyrimą sociologas suvokia, kad jo ar jos mąstymą apie kasdienius vargus ir netektis struktūruoja savotiškas apmaudas, pagieža, priešiškumas, o kai kada net racionalumo kenčiantiems neigimas (Fowler 1996, 11–14).

Savo tyrimo metodologiją, plačiai taikytą minėtoje knygoje, Bour­dieu vadino „objektyvacija dalyvaujant“ (angl. participant objectification) (Bourdieu 1993, 8). Siekdamas išgauti iš informantų autentiškus arba tipiškus atsakymus, tyrėjas privalo neprimesti savo kategorijų. Jis stengiasi, kiek įmanoma, neklausti klausimų, nekylančių iš pačių informantų. Paprasčiausiai klausomasi informantų arba klausinėjama remiantis jų pačių pasakojimais. Tai, kas gaunama atliekant šį tyrimą, atveria esminę „daiktų tvarką“ arba mąstymo rėmus (Fowler 1996, 12). Kitais žodžiais tariant, propaguojamas „aktyvaus ir metodiško klausymosi“ metodas (Bourdieu 1996, 19) ir mėginama atsiverti „skirtingų žodynų ir supratimų vertybėms bei ribotumams“ (Alvesson 2002, 133). Bourdieu siūlo atsisakyti pozityvistinės sociologinės ortodoksijos įsitikinimo, kad interviu reikia atlikti tiktai nuasmeninta, neutralia ir standartizuota forma (Fowler 1996, 13). Žinoma, atliekant šioje knygoje pateiktus tyrimus nebuvo įmanoma iki galo įgyvendinti objektyvacijos dalyvaujant metodologijos, tačiau buvo aktyviai ir metodiškai įsiklausoma į informantų kalbėjimo būdą, skausmingas patirtis, prisiminimus. Šios studijos tyrėjų pasirinktą aktyvaus klausymosi metodą galima iš dalies sieti ir su užuojautos pratybomis. Pripažįstant abipusį pažeidžiamumą (aš tiek pat pažeidžiamas, kaip ir mano tyrimo subjektas) tiriamojo vargai pasidaro reikšmingi tyrėjo gyvenimui.

Marthos Nussbaum žodžiais, užuojautos ir supratimo jausmas reikalauja, kad tyrėjas suvoktų, kad „elgetos likimas gali būti (arba tapti) jo paties likimu“ (Nussbaum 2001, 320) ir kad jis abipusiškai susijęs su savo tiriamuoju.

19

Įvadas

Tačiau užuojautos jausmas nėra paprastas ir vienalytis. Viena vertus, galima teigti, kad užuojauta yra tai, ką tyrėjas patiria tada, kai jaučiasi bejėgis, paveiktas nusivylimo ekonomikoje gyvenančių informantų. Kita vertus, susidūręs su vargais ir bėdomis, sukeliančiais jo užuojautą, sociologas gali pajusti, kad užuojauta yra emocinio veiksmo viršūnė (Berlant 2004, 9). Pačiam P. Bourdieu (Bourdieu et al. 1999) užuojauta nereiškia nei vieno, nei kito. Jam jausti užuojautą žmonėms, kurių kasdienių vargų ir bėdų liudijimus dokumentuoji, – tai pirmas žingsnis kuriant asmeninį santykį su lygybės ir teisingumo praktikų politika. Ši mintis rezonuoja J. Butler idėją apie tai, kad būtina įtraukti socialiai vargstančiuosius į „užuojautos bendruomenes“ (Butler 2009) ir taip bent nedideliu mastu didinti jų galimybę dalyvauti socialinio teisingumo struktūrose. 2012 m. skaitytoje viešoje paskaitoje ,,Ar galima gyventi gerą gyvenimą blogame gyvenime?“ Butler (2012) teigia, kad bendra mūsų netikrumo ir nesaugumo patirtis šiuolaikiniame pasaulyje – tai esminis mūsų potencialios lygybės ir tarpusavio įsipareigojimo kartu kurti galimą gyventi gyvenimą pagrindas. Pripažindami, kad esame reikalingi vienas kitam, tai yra esame vienas kitam socialiai įsipareigoję, taip pat pripažįstame pagrindinius principus, iš kurių susideda socialinės demokratinės aplinkybės, kurias galima vadinti geru gyvenimu.

Studijos struktūra Knygą sudaro septyni skyriai. Jie padalyti į dvi dalis. Pirma skirta bedarbiams, antra – benamiams ir įkalintiems vyrams.

Pirmame skyriuje „Bedarbiai vyrai, geras gyvenimas, beviltiškas optimizmas“ Artūras Tereškinas analizuoja, kokiu mastu vyrų konceptualizuojamas geras gyvenimas, bedarbio statusas ir su juo susiję emociniai išgyvenimai yra socialinės atskirties rodiklis. So­ cia­linė atskirtis skyriuje laikoma procesu ir būkle, kurioje individui neprieinamas minimalus gyvenimo kokybės ar „gero gyvenimo“ 20

Įvadas

standartas, rodiklis. Skyriuje nemažai dėmesio kreipiama į socialines normas, susijusias tiek su gero gyvenimo įsivaizdavimais, tiek su savęs, kaip (ne)dirbančių vyrų, sampratomis.

Antrame skyriuje „Ar nedarbas riboja? Bendruomeniškumas, socialiniai paramos tinklai ir dalyvavimas viešajame gyvenime“ Jurga Bučaitė-Vilkė aptaria, kaip darbą praradę asmenys kuria ir naudojasi socialiniais paramos tinklais, kokią prasmę suteikia stip­ riems ir silpniems socialiniams ryšiams ir kaip nedarbo situacijos nulemtas bejėgiškumas, socialinė apatija ir galios trūkumas suardo jų turimus socialinius saitus, apriboja bendruomeninį gyvenimą.

Autorės nuomone, socialinių ryšių vaidmuo tokiuose socialinės atskirties procesuose kaip marginalizacija, skurdas, socialinė poliarizacija yra itin reikšmingas, nes jie leidžia sumažinti socialinės izoliacijos, atskiriančios individą nuo svarbiausių šeimos, draugų, darbo, socialinės paramos institucijų, naštą ir suteikia priėjimą prie finansinių ir simbolinių išteklių. Skyriuje taip pat analizuojama tai, kokią reikšmę bedarbiai vyrai teikia bendruomeniškumui ir kolektyvinei veiklai ir ar jie domisi visuomeninėmis aktualijomis ir dalyvauja viešajame gyvenime.

Trečiame studijos skyriuje „Jauni bedarbiai vyrai ir jų vyriškumas (ne)pripažinimo ekonomikoje“ siekiama parodyti, kaip, viena vertus, buvimas bedarbiu vyru skatina socialinę atskirtį ir izoliaciją, ir, kita vertus, kaip vyrų prisirišimas prie normatyvinio vyriškumo veikia jų atskirties mastą ir intensyvumą. Kartu skyriuje gilinamasi į tai, kaip vyrai reaguoja į nedarbą ir bedarbio statusą ir kokias vyriškas tapatybes jie stengiasi patvirtinti ir atkurti. Aptariant socioekonomiškai įvairios jaunų 23–39 m. vyrų grupės vyriškumą, keliami platesni pripažinimo, (ne)galios ir socialinės atskirties klausimai.

Antra studijos dalis skirta nakvynės namų gyventojų ir įkalintų vyrų analizei. Pirmuose dviejuose skyriuose Rasa Indriliūnaitė ir Rūta Petkevičiūtė skirtingais aspektais nagrinėja nakvynės namų gyventojus vyrus. Skyriuje „Nakvynės namuose gyvenančių vyrų į(si)traukimo į socialinių paslaugų sistemą praktikos“ 21

Įvadas

Rasa Indriliūnaitė analizuoja, kaip nakvynės namų gyventojai apibūdina savo santykį su įvairiomis gerovės sistemos institucijomis ir jų darbuotojais. Ji taip pat pateikia socialinių darbuotojų požiūrį į benamių prisitaikymo prie nakvynės namų veiksnius ir praktikas, šios institucijos vaidmenį įtraukiant ir formuojant benamių priklausomybę nuo institucinės paramos. Remdamasi 15 pusiau struktūruotų interviu su Vilniaus ir Kauno nakvynės namų gyventojais vyrais ir fokus grupės interviu su ekspertais, įvairių organizacijų, dirbančių su tiriama grupe, atstovais, skyriuje „Nakvynės namų gyventojų socialinės kontrolės mechanizmai: stigmatizavimas, kriminalizavimas, įkalinimas“ Rūta Petkevičiūtė aptaria benamystės ir įkalinimo patirčių sankirtas. Čia taip pat apibūdinamos socialinės atskirties kriminalizavimą nagrinėjančios teorijos, įrodančios, kad socialinės gerovės ir baudžiamojo aprūpinimo sistemos yra linkusios spręsti socialines, ypač nedarbo, problemas bausdamos ir įkalindamos.

Trečiame antros dalies skyriuje „Vyriško fasado valdymas Lietuvos pataisos namuose“ Rūta Petkevičiūtė aptaria vyrų, įkalintų trejuose Lietuvos pataisos namuose (Vilniaus, Alytaus ir Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje), vyriškumą. Kalėjimas laikomas asmenybės marinimo, suspendavimo, transformavimo mašina, todėl vyriškumas nuteistiesiems – vienas iš nedaugelio jų asmenybės raiškos išteklių. Todėl analizuojant 60 pusiau struktūruotų interviu su įkalintaisiais ir jų bylas skyriuje klausiama, kaip šį išteklių – vyriškumą – nuteistieji konstruoja ir išnaudoja, kokios vyriškumo formos jiems atrodo priimtiniausios ir kokius vyriškumo bruožus jie laiko prioritetu.

Paskutinis šios dalies ir visos studijos skyrius „Įkalintas vyriškumas ir gero gyvenimo fantazijos Alytaus pataisos namuose“ tęsia įkalintų vyrų temą. Skyriuje gilinamasi į tai, kokiomis gero gyvenimo fantazijomis gyvena įkalinti vyrai ir kokiu mastu joms įtaką daro jų lyties sąvivoka. Aptariant gero gyvenimo fantazijas, kurias išsako vyrai, įkalinimo įstaigoje kasdien išgyvenantys vyriškumo 22

Įvadas

įtvirtinimo ir patvirtinimo dilemas, čia taip pat klausiama, su kokiomis emocijomis šios fantazijos siejamos ir kaip jos apibūdina pačius vyrus. Studiją užbaigia apibendrinamasis skyrius.

Būtina paminėti, kad dalyje knygos skyrių analizuojami informantai yra tie patys, todėl kai kurie jų pasisakymai ir ištraukos iš interviu su jais gali kartotis. Tačiau pasikartojimai knygoje išryškina tyrėjų analizės taktikų ir strategijų panašumus bei skirtumus.

Baigiant derėtų pabrėžti, kad šioje studijoje keliami platesni klausimai apie tai, kaip socialinės atskirties rizikos paliesti vyrai siekia „normalaus“ gyvenimo, kas gali užtikrinti jiems šį gyvenimą ir kokiais būdais jie mėgina išgyventi nesaugumo ir beviltiškumo atmosferoje arba nusivylimo ekonomikoje. Šia knyga siekiama ne tik analizuoti bedarbių, benamių ir įkalintų vyrų patirtį, žinojimą ir išgyvenimo taktikas, bet ir dar kartą pasipriešinti Lietuvoje vyraujančiai diskurso tradicijai, primetančiai socialiai vargstantiems kaltės, gėdos ir dar didesnio pažeidžiamumo naštą.

I. Jauni vyrai, nedarbas, socialinÄ— atskirtis

1. Bedarbiai vyrai, geras gyvenimas, beviltiškas optimizmas A R T ŪR A S T E R E ŠK I N A S

Įvadas Kas nutinka, kada tai, ko geidi, pasirodo vis labiau nepasiekiama, kai prisirišimas prie visuotinai pripažinto gyvenimo naratyvo žlunga ir kai tavo kasdienės pastangos jį įgyvendinti tėra tik beviltiško optimizmo tęsinys? Pastarasis terminas „beviltiškas optimizmas“ skamba paradoksaliai, tačiau jis apibūdina tai, ką kasdien išgyvena socialinės atskirties riziką patiriantys asmenys, tarp jų ir bedarbiai vyrai. Neviltis ir optimizmas, džiaugsmas ir gėda, gyvenimo gerovė ir socialinės atskirties baimė – pasikartojantys šių vyrų potyriai.

Beviltiškas optimizmas išgyvenamas ne tik kaip optimizmas.

Tai gali būti ir baimė dėl neaiškios ateities, ir viltis, kad surasi darbą, o jis tave pakeis, ir nerimas, kad neatitinki darbdavių, kuriems norėtum dirbti, lūkesčių, ir malonumas, kad pastaruoju metu tave pakvietė į du pokalbius dėl darbo. Amerikiečių teoretikė Lauren Berlant (2011 ir 2011a) tokį optimizmą vadina „žiauriu optimizmu“, tačiau daug kam jis atrodo veikiau beviltiškas nei žiaurus. Gal nėra visai beviltiška tikėti, kad bedarbiui vyrui, kuris nedirba jau daugiau nei metus, atsivers darbo rinkos durys, tačiau ar ne žiauru suvokti, kad būtent jo prisirišimas prie šio tikėjimo ir gana nuspėjamo normatyvinio gyvenimo supratimo skatina tokį optimizmą? Šį skyrių įkvėpė troškimas suvokti, ką bedarbiams vyrams reiškia „geras gyvenimas“, kokias emocijas kelia nedarbas ir kas verčia juos fantazuoti apie ateitį ar išgyventi dabartį kaip pereinamąjį laikotarpį, kuris laikomas ir gyvenimo pamoka, ir išbandymu, ir beviltiško optimizmo rezultatu. Tačiau ne tik pusiau struktūruoti 27

Tereškinas, Artūras, Petkevičiūtė, Rūta, Bučaitė-Vilkė, Jurga, Indriliūnaitė, Rasa Vyrai nusivylimo ekonomikose: tarp gero gyvenimo ir socialinės atskirties: Vi225 mokslo studija / Artūras Tereškinas, Rūta Petkevičiūtė, Jurga Bučaitė-Vilkė, Rasa Indriliūnaitė. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas; Vilnius: Versus aureus, 2016. – 248 p.

Santr. angl. – Bibliogr.: p. 227–243. – Asmenvardžių r-klė: p. 244–247.

ISBN 978-609-467-191-3 (spausdintas) ISBN 978-9955-34-601-2 (spausdintas) ISBN 978-609-467-190-6 (internetinis) ISBN 978-9955-34-600-5 (internetinis) Šioje mokslo studijoje analizuojami bedarbiai, benamiai ir įkalinti vyrai, patiriantys socialinės atskirties riziką, kuri apima skirtingus – darbo rinkos, žemo uždarbio, nusikaltimo, skurdo, socialinio dalyvavimo, socialinio kapitalo, vartojimo ir emocinės gerovės – veiksnius. Ką šiems vyrams reiškia gyventi gerą ar blogą gyvenimą Lietuvoje? Kaip jie reaguoja į nepalankiai susiklosčiusias aplinkybes ir kokias išgyvenimo taktikas renkasi? Kiekviename studijos skyriuje ne tik gilinamasi į bedarbių, benamių ir įkalintųjų gyvenimus, bet ir kritiškai reflektuojamos socialinės atskirties, vyriškumo, subjektyvios gerovės, gero gyvenimo, socialinių tinklų, socialinės paramos sistemos, optimizmo sąvokos.

UDK 316.4-058.5

Artūras Tereškinas, Rūta Petkevičiūtė, Jurga Bučaitė-Vilkė, Rasa Indriliūnaitė VYRAI NUSIVYLIMO EKONOMIKOSE: TARP GERO GYVENIMO IR SOCIALINĖS ATSKIRTIES

Mokslo studija 2016 01 15. Tiražas 300 egz. Užsakymo Nr. K15-119 Redaktorė Jurgita Marija Bagdonavičienė Maketuotoja Jurga Meškauskaitė Viršelio dailininkas Saulius Bajorinas Išleido: Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, 44248 Kaunas www.vdu.lt | leidyba@bibl.vdu.lt „Versus aureus“ leidykla Rūdninkų g. 18, 01135 Vilnius www.versus.lt | info@versus.lt