I dalis

Integruotos Augal Apsaugos Nuo Kenksming Organizm Metodai

Geriausi rezultatai gaunami, kai apsaugai nuo ligų ir kenkėjų taikomas ne vienas, bet keli metodai, kurie naudojami skirtingose kenkėjų ir ligų valdymo programose. Valdymo programų tikslas – stabdyti kenksmingų organizmų plitimą, kad nebūtų peržengta riba, kai pelnas ar derlius labai sumažėja, bei pateikti tinkamų kontrolės metodų derinį, kad būtų užtikrinta veiksminga ir ekonomiškai pagrįsta kontrolė, kelianti kuo mažesnę riziką žmonių sveikatai ir aplinkai.

Kiekvienas augalų apsaugos metodas turi teigiamų ir neigiamų savybių. Vienais atvejais geresni rezultatai gaunami taikant vienokį metodą, kitais – kitokį (1 lentelė). Dažnai vienai problemai spręsti naudojami keli metodai. Geresni rezultatai tikėtini, kai naudojamas įvairių kontrolės metodų kompleksas, nepasikliaujama vien tik pesticidais. Taikant integruotą augalų apsaugą, aktyvios (cheminės, biologinės ir kt.) priemonės naudojamos tik tais atvejais, kai kenksmingųjų organizmų gausumas didesnis už ekonominio žalingumo ribą, t. y. kai pelnas už derliaus priedą didesnis negu išlaidos augalų apsaugai ir nepakenkiama aplinkai.

Vienas iš pagrindinių integruotos augalų apsaugos metodų yra agrotechninis. Agrotechninėmis priemonėmis siekiama augalams sudaryti palankias sąlygas augti, o kenkėjams, ligų sukėlėjams ir piktžolėms – nepalankias. Agrotechninis metodas apima daug svarbių, tarpusavyje susijusių veiksmų ‒ tinkamai įdirbama ir tręšiama žemė, tinkamu laiku pasėjama sveika, gyvybinga sėkla, prižiūrimi pasėliai, laiku nuimamas derlius, pašalinamos jo liekanos.

Integruotos augalų apsaugos nuo kenksmingų organizmų metodai I dalis.

Augalų apsaugos metodai Pagrindinės augalų apsaugos metodų kryptys

Organizacinis-ūkinis metodas

Melioracija

Sėjomanų parinkimas

Veislių parinkimas

Augalų rotacija

Žemės dirbimas

Tręšimas. Trąšos

Sėklos paruošimas, sėklos norma, įterpimo gylis ir būdai

Agrotechninis metodas

Sodinimo, sėjos ir derliaus nuėmimo laikas, siekiant išvengti ligų ir kenkėjų piko

Vandens, dirvožemio analizės

Optimalių augimo sąlygų augalams užtikrinimas

Piktžolių naikinimas

Drėgmės reguliavimas: dirvų sausinimas ir lietinimas

Derliaus atliekų tinkamas sutvarkymas, šalinimas

Fizinis-mechaninis metodas

Karantininis metodas

Genetinis, selekcinis metodas

Biologinis metodas

Cheminis metodas

Integruotos augalų apsaugos metodas

Augalų ligų sukėlėjai, kenkėjai ir piktžolės sunaikinami fizinėmis arba mechaninėmis priemonėmis

Biologinis saugumas, kad kenkėjų ir ligų sukėlėjų neatsirastų pasėliuose, gali būti vienas iš būdų, mažinančių kitų kontrolės priemonių poreikius

Naudojamos atsparios veislės. Dėl to sumažėja pesticidų poreikis, o biologinės kontrolės produktai ir natūralūs ligų ir kenkėjų priešai gali būti veiksmingi kontroliuojant kenkėjus

Prevencinis atsparių ar tolerantiškų veislių veisimas

Veislių mišiniai

Biologinių produktų ir vabzdžių entomofagų naudojimas kenkėjams ir ligoms naikinti

Pesticidų panaudojimas kenksmingų organizmų kontrolei. Pesticidų poveikis turi būti palaikomasis, o ne žalingas

Visų augalų apsaugos metodų derinio kompleksiškas taikymas tam tikru atveju pirmenybę teikiant necheminėms augalų apsaugos priemonėms

Geros augalų apsaugos praktikos (GAAP) taisyklės

Agrotechniniam metodui įgyvendinti pasiruošiama organizacinio-ūkinio metodo pagalba – parenkamos sėjomainos ir atsparios žaladariams veislės. Genetiniu metodu didinamas augalų atsparumas, fiziniu-mechaniniu – sunaikinami sėklinėje medžiagoje esantys žaladariai, pašalinami sergantys augalai, surenkami kenkėjai, išnaikinamos piktžolės. Karantininiu metodu kontroliuojamos įvairios prevencinės priemonės, kurių laikantis siekiama, kad į šalį nebūtų įvežami bei nepaplistų kenksmingi organizmai. Tačiau dėl įvairių priežasčių vien paminėtų metodų ne visada pakanka, todėl tenka pasitelkti biologinį ir cheminį metodus. Kontroliuojant žaladarių plitimą labai svarbu pirmiausia naudoti aplinkai nekenksmingas augalų apsaugos priemones. Renkantis cheminius augalų apsaugos produktus ir darant sprendimus svarbiausia parinkti efektyvią apsaugą nuo visų kenksmingų organizmų naudojant minimalų produktų kiekį.

Apibendrinant visų metodų svarbą galima teigti, kad gerų rezultatų pasiekiama tik gerai išmanant kiekvieną iš šių metodų, mokant juos derinti tarpusavyje bei suprantant aplinkos, augalų ir žaladarių tarpusavio ryšius.

I dalis.

Integruotos augalų apsaugos nuo kenksmingų organizmų metodai

1. Organizacinis-ūkinis metodas

Organizaciniam-ūkiniam augalų apsaugos metodui priklauso nemažai priemonių, užtikrinančių optimalias sąlygas augalams augti ir vystytis. Svarbiausios iš šių priemonių – melioracija, sėjomainų ir atsparių ligoms ir kenkėjams veislių parinkimas.

1.1. Melioracija

Melioracinėmis priemonėmis sausinamos dirvos, šalinami krūmai, nurenkami akmenys, kalkinamos dirvos ir kt. Šios priemonės pagerina kultūrinių augalų augimo sąlygas ir pablogina kai kurių kenkėjų ir ligų sukėlėjų vystymosi sąlygas.

Nusausinus užmirkstančias ar šlapias dirvas sudaromos nepalankios vystymosi ir dauginimosi sąlygos drėgmę mėgstantiems kenkėjams – šliužams (Limacidae), pelkiniam ilgakojui uodui (Tipula poludosa), paprastajam kurkliui (Gryllotalpa gryllotalpa) ir nematodams (Nematoda).

Drėgnesnėse dirvose žirniai dažniau serga askochitoze (Ascochyta spp.) ir fuzarioze (Fusarium spp.), runkeliai – paprastosiomis rauplėmis (Streptomyces scabies), bulvės – šašais (Rhizoctonia solani), juodąja kojele (Pectobacterium phytophthorum), todėl drėgmės reguliavimas sumažina riziką šioms ligoms plisti.

1.2. Sėjomainos

Sėjomainų reikšmė apribojant augalų ligas ir kenkėjus yra didelė, jų pagalba galima efektyviai kovoti su tais kenksmingais organizmais, kurie gyvena ir vystosi dirvoje. Sėjomainos ypač reikšmingos, nes:

• mažina augalų pašaknio, šaknų ligų sukėlėjų (javų pašaknio, runkelių juodšaknės (Pythium spp., Rhizoctonia spp.), verticiliozės (Verticillium spp.)) kiekį dirvoje, nutraukia jų vystymosi ciklus;

• mažina dirvoje gyvenančių kenkėjų skaičių (spragšius, nematodus);

• padidina dirvožemio mikroorganizmų gyvybingumą;

• padeda kontroliuoti piktžoles.

Auginant vienus po kitų botaniškai skirtingus arba ir giminingus augalus, bet skirtingai reaguojančius į ligų sukėlėjus ir kenkėjus, jų daromos žalos galima išvengti arba ją labai sumažinti. Kai kurie patogenai išgyvena tik esant konkrečiam augalui šeimininkui ar jo likučiams. Tinkama augalų rotacija sudaro palankiausias sąlygas augalams augti ir nepalankias – ligų sukėlėjams ir kenkėjams vystytis.

Sudarant sėjomainų planą reikia atsižvelgti į: 1) bendrą pasėlių struktūrą; 2) giminingų augalų procentą sėjomainoje; 3) augalo jautrumą patogenams; 4) laikotarpį, po kurio vėl galima sėti ar sodinti tame pačiame lauke.

Pasėlių struktūra priklauso nuo ūkio krypties ir specializacijos. Optimalus pasėlių struktūros variantas gali padėti išvengti ligų bei kenkėjų antplūdžio, sumažinti išlaidas augalų apsaugos produktams įsigyti, juos naudoti ir saugoti.

Giminingi augalai serga tomis pačiomis ligomis, juos puola tie patys kenkėjai. Kad nepadidėtų žala derlingumui, sėjomaina turi būti sudaroma taip, kad giminingi augalai joje neviršytų leistino kiekio. Dėl didesnio giminingų augalų procento sėjomainoje blogėja produkcijos sėklinės savybės, jos labiau užsikrečia patogenais.

Sudarant sėjomainas reikia atsižvelgti į augalo rūšies atsparumą ligų sukėlėjams ir kenkėjams. Bandymais nustatyta, kad runkelinė musė (Pegomyia hyosciami) daug stipriau pažeidžia burokėlius nei cukrinius ar pašarinius runkelius, o sitonai (Sitona lineatus) labiau kenkia žirniams nei pašarinėms pupoms ar vikiams. Avižų cistiniai nematodai (Heterodera avenae) labiausiai pažeidžia avižas, mažiau –kviečius, dar mažiau – rugius, miežius.

Norint išvengti masinio augalų ligų išplitimo būtina sudaryti teisingą augalų rotaciją sėjomainoje. Kai kurių ligų sukėlėjai gali išsilaikyti dirvoje iki dvejų penkerių metų, todėl tas pats augalas į tą pačią sėjomainos vietą turėtų grįžti kuo vėliau. Pagrindinė apsaugos priemonė nuo avižų cistinių nematodų yra sėjomaina. Tik per vienerius metus, nesant augalų šeimininkų, cistų dirvoje sumažėja 50–60 proc. Apriboti verticiliozės (Verticillium dahliae) plitimą paprastai nėra jokių

I dalis.

Integruotos augalų apsaugos nuo kenksmingų organizmų metodai apsaugos priemonių, išskyrus sėjomainą (rapsai neturėtų būti sėjami į tą patį lauką dažniau kaip kas 5 ar 6 metai).

Sėjomaina nebus sėkminga, jeigu:

• dirva užkrėsta ilgai išsilaikančiomis patogeninių grybų sporomis,

• ligų sukėlėjai dirvoje išgyvena daugiau kaip 5 metus,

• ligų sukėlėjai turi platų augalų šeimininkų ratą ir yra stipriai konkuruojantys saprotrofai,

• yra migruojančių kenkėjų, pasižyminčių išskirtinėmis sklaidos galimybėmis.

Atsėliavimas. Tai toks būdas, kai viename sėjomainos lauke kelerius metus auginami tie patys augalai ir tai yra viena iš masinio ligų sukėlėjų ir piktžolių išplitimo priežasčių. Svarbi aplinkybė, nuo kurios priklauso atsėliavimo sėkmė, nėra plintančių per dirvą kenkėjų ir ligos sukėlėjų.

Ypač rizikinga atsėliuoti sėklines bulves. Tik išimtiniais atvejais prekines bulves galima auginti ir dvejus metus iš eilės toje pačioje dirvoje, bet po to būtina padaryti dvejų metų fitosanitarinę pertrauką. Atsėliuojant dažniau puola stiebagumbų ligos, kyla nematodų paplitimo pavojus. Nors ilgas atsėliavimas patrauklus ūkininkavimo paprastumu, tačiau ekologiniame ūkyje labai rizikuojama patirti ekonominių nuostolių dėl ligų ir kenkėjų išplitimo.

Tarpiniai pasėliai. Tai augalai, auginami iki pagrindinių augalų sėjos arba iš karto juos nuėmus tais pačiais metais. Jie gali būti naudojami pašarui ir žaliajai trąšai. Tarpinių pasėlių augalai padeda stelbti ir naikinti piktžoles, yra puikūs dirvos gerintojai, užkerta kelią dirvožemio erozijai bei ligoms ir kenkėjams. Siauros specializacijos ūkiuose, kur augalai dažnai atsėliuojami ir taikomas supaprastintas žemės dirbimas arba tiesioginė sėja, netgi trumpalaikis tarpinių pasėlių auginimas yra naudingas fitopatologiniu požiūriu. Tarpiniame pasėlyje reikia auginti negiminingus augalus nei prieš tai buvusiems pagrindinio pasėlio, nei būsimiems augalams. Tarpinių pasėlių augalai, mažinantys ligų sukėlėjų plitimą, dažniausiai yra lubinai, seradėlės, dobilai, liucernos, rapsai, ridikai, baltosios garstyčios. Augalų ligos ir kenkėjai gali dar labiau išplisti, jeigu supaprastinto žemės dirbimo sąlygomis bus auginami giminingi ir tarpinių pasėlių augalai. Taikant bearimį žemės dirbimą, pagrindiniuose pasėliuose auginant rapsus, o tarpiniuose pasėliuose – baltąsias garstyčias ar aliejinius ridikus, rapsuose gali intensyviau reikštis sklerotinis puvinys ir fomozė. Kad pagrindiniuose pasėliuose auginant pupinius augalus ligos mažiau plistų, rekomenduojama nesirinkti šių tarpinių pasėlių augalų: pupų, žirnių, dobilų.

Tarpiniai augalai suaktyvina dirvožemio faunos (sliekų), mikroorganizmų veiklą. Tačiau dėl tarpinių pasėlių augalinių liekanų gali susidaryti tarpinio pasėlio augalų fitotoksiškumas pagrindinio pasėlio augalams – alelopatinis liekanų efektas.

Augalų mišiniai. Augalų mišinius paprastai augina ekologinių ūkių savininkai, o intensyviuose ūkiuose dažniausiai auginami gryni pasėliai. Auginant vienos rūšies ar net veislių augalų plotus, sutrikdoma gamtos pusiausvyra, nes išplinta kai kurios ligos ir kenkėjai, anksčiau buvę nereikšmingi.

Auginant augalų mišinius:

• padidėja augalų atsparumas patogenams, nes daug efektyvesnis šviesos, vandens, maistinių medžiagų pasisavinimas;

• susidarius nepalankioms vystymosi sąlygoms, sumažėja ligų sukėlėjų ir kenkėjų žalingumas;

• mažėja agresyvių, atsparių ligų sukėlėjų rasių susidarymo galimybė;

• efektyviau stelbiamos piktžolės;

• gaunamas stabilesnis, didesnis grūdų derlius (auginant pupinius augalus, jie fiksuoja atmosferos azotą, todėl jų ir miglinių augalų mišinių pasėliuose padidėja derlingumas). Pupinių fiksuoto biologinio azoto panaudojimas – geriausia papildymo azotu alternatyva augalininkystėje.

Auginant augalų mišinius susiduriama su šiais ypatumais:

• labai atsakingai reikia parinkti sėjomainą, kad susidarytų nepalankios sąlygos ligų sukėlėjams ir kenkėjams plisti;

• pasėliai neturi turėti bendrų kenkėjų ar ligų sukėlėjų;

• aukštesni augalai gali sudaryti kliūtis entomofagų judėjimui;

• turi būti efektyviai kontroliuojamos piktžolės, nes jos gali tapti alternatyvūs kenkėjų ir ligų augalai šeimininkai;

• sudėtingiau prižiūrėti pasėlius ir nuimti derlių;

• gaunamas menkesnis derlius.

I dalis.

Integruotos augalų apsaugos nuo kenksmingų organizmų metodai

Alelopatija. Alelopatija (gr. allelon – tarpusavio + pathos – poveikis) – vienų augalų tiesioginis arba netiesioginis poveikis kitiems, kurį daro jų į aplinką išskiriamos cheminės medžiagos. Sėjomainos gali būti reikšmingos mažinant alelopatijos reiškinį.

Alelopatinės medžiagos gali:

• sumažinti sėklų daigumą, augalų produktyvumą;

• slopinti šaknų ir daigų augimą, žiedadulkių dygimą, fotosintezę;

• veikti natūraliai susiklosčiusius simbiontinius santykius ir taip trikdyti augalo mitybą (medžiagų gavimą iš simbionto), maisto medžiagų pasisavinimą;

• turėti įtakos daugelio skirtingų cheminių medžiagų sąveikai, kenkėjams ir ligų sukėlėjams;

• būti toksiškos kitiems augalams ir kenkėjams (šparagų šaknys į dirvožemį išskiria medžiagą, toksišką nematodams).

Juodasis pūdymas. Jeigu jis intensyviai dirbamas, tai gali būti efektyvi priemonė sumažinti dirvožemyje plintančioms ligoms ir kenkėjams (pvz., nematodams), kurie be maisto žūsta. Be to, labai svarbu, kad pūdymuose neaugtų piktžolės.

Juodasis pūdymas turi šių trūkumų:

• neapdirbtas dirvožemis padidina erozijos riziką,

• kai pūdymo vietoje neauginami augalai, sumažėja naudingųjų vabzdžių.

1.3. Veislės parinkimas

Vienas iš svarbiausių geros augalų apsaugos praktikos strateginių reikalavimų – atsparių ligoms ir kenkėjams augalų veislių auginimas. Tai ypač reikšminga intensyviai ūkininkaujant ir yra pagrindinis dalykas siekiant kontroliuoti ligas ir kenkėjus. Auginant atsparias veisles mažiau sunaudojama cheminių augalų apsaugos priemonių, mažiau teršiama aplinka, gaunama ekologiškesnė produkcija.

2. Agrotechninis metodas

Dėl cheminių pesticidų naudojimo ir pasireiškiančio didėjančio atsparumo jiems vis daugiau dėmesio reikia skirti necheminiams augalų apsaugos metodams. Agrotechninis metodas yra paprastas, prevencinis, lengvai suderinamas su kitais kontrolės metodais ir integruotoje augalų apsaugos sistemoje.

Agrotechninis metodas integruotoje augalų apsaugoje yra vienas iš svarbiausių, jo reikšmė yra įvairiapusiška. Agrotechninėmis priemonėmis galima reguliuoti žalingų ir naudingų vabzdžių santykį, sudaryti nepalankias sąlygas žalingiems vabzdžiams ir ligų sukėlėjams vystytis, padidinti veislių atsparumą, o kai kuriomis agrotechninėmis priemonėmis (sėjomaina, ražienų skutimas, rudeninis gilus arimas) kenkėjus galima tiesiogiai naikinti. Didelė agrotechninių priemonių profilaktinė reikšmė. Sumaniai jas taikant galima išvengti ne tik žaladarių masinių antplūdžių, bet ir labai sumažinti jų gausumą. Svarbiausias agrotechninio metodo privalumas yra tai, kad nereikia papildomų lėšų priemonėms įsigyti ir darbams atlikti, nes pigiau yra neleisti kenkėjams bei ligoms plisti arba sustabdyti jų vystymąsi agrotechninėmis nei cheminėmis priemonėmis. Protingai jas taikant, galima beveik panaikinti masinius antplūdžius, ligas ir kenkėjus bei sudaryti palankias augalams augti sąlygas, kurios skatintų naudingų ir slopintų žalingų organizmų veiklą.

Agrotechninėms priemonėms priskiriamas žemės dirbimas, tręšimas, sėklinės medžiagos paruošimas, sėjos laiko ir būdo parinkimas, drėgmės reguliavimas ir lietinimas, piktžolių naikinimas, derliaus nuėmimas ir derliaus atliekų tinkamas sutvarkymas.

2.1. Žemės dirbimas

Tinkamas ir laiku atliekamas žemės dirbimas turi didelę reikšmę augalų apsaugai nuo kenkėjų ir ligų. Žemės dirbimu siekiama pagerinti dirvožemio aeraciją, sudaryti palankų drėgmės ir šilumos režimą, pagyvinti mikrofloros veiklą, pagreitinti organinės medžiagos irimą, augalams sudaryti geras mitybos sąlygas, iš dalies sumažinti kenkėjų

I dalis.

Integruotos augalų apsaugos nuo kenksmingų organizmų metodai ir ligų gausumą. Dirbant dirvą sunaikinama daug piktžolių, kuriomis maitinasi kai kurie kenkėjai ar ligų sukėlėjai.

Arimas. Nuo arimo laiko ir gylio priklauso fizinės ir cheminės dirvos savybės, kenkėjų ir ligų išplitimas, jų gausumas. Gilus augalų liekanų užarimas sumažina pašaknio ligų, javų rūdžių, lapų dėmėtligių, septoriozių, žirnių askochitozės, runkelių rudmargės plitimą.

Dirbant žemę į paviršių išverčiama dalis kenkėjų, kurie žūsta nuo tiesioginių saulės spindulių, juos sulesa paukščiai. Kita dalis – pažeidžiami mechaniškai arba giliai užverčiami ir negali išlįsti į paviršinius dirvos sluoksnius. Dirvos dirbimas sumažina spragšių, švedinės muselės, tripsų, amarų, gumbelinių straubliukų gausumą. Tačiau ariant žemę sunaikinami ne visi ligų sukėlėjai. Užarus Fusarium genties grybais užsikrėtusius augalų likučius galima tik sumažinti infekcijos lygį, tačiau liga nesunaikinama. Kitais metais dirvose likusiuose nesuirusiuose šiaudų likučiuose infekcija gali padidėti. Dirvoje nesuirusių augalų liekanų neigiama įtaka mažesnė, kai griežtai laikomasi tinkamos sėjomainos, kuri leidžia sumažinti ligotumą.

Galinga technika, intensyviai naudojama žemei įdirbti, pasėlio priežiūros darbams atlikti, gali neigiamai paveikti dirvos struktūrą, ją sutankinti armens sluoksnyje, sumažinti struktūros patvarumą, padidinti dirvos erozijos galimybes, o tai gali lemti didesnį augalų ligotumą. Palankios sąlygos lauke plisti daugeliui šakniavaisių puvinius sukeliančių grybų susidaro, kai yra bloga pasėlio dirvos struktūra, dirvos suspaustos, bloga aeracija.

Minimalus žemės dirbimas. Minimaliai įdirbtoje dirvoje susidaro daugiau galimybių augalų ligų sukėlėjams ir kenkėjams plisti. Po sekliai įdirbto dirvožemio sluoksniu, 10–15 cm gylyje, dažnai padidėja dirvožemio tankis, pasikeičia vandens pralaidumas, dėl to gali sutrikti augalo šaknų vystymasis, padidėti kai kurių pašaknio ligų pavojus.

Neariminis žemės dirbimas. Dėl dirvos paviršiuje likusių augalų liekanų gali pradėti plisti augalų ligos, kenkėjai ir piktžolės. Tai gali lemti didesnį aplinkos teršimo pavojų, nes reikės naudoti pesticidus.

2.2. Dirvožemio maisto medžiagų ir pH analizės

Norint tiksliai nustatyti, kurių maisto medžiagų yra per daug arba kurių trūksta, būtini reguliarūs dirvožemio maisto medžiagų tyrimai. Maisto medžiagų disbalansas yra labai žalingas augalams, tačiau maisto medžiagų trūkumo simptomai gali pasireikšti ir tuomet, kai maisto medžiagų dirvoje yra pakankamai, bet jų augalai negali pasisavinti. Dirvožemio rūgštingumas (pH) gali pakeisti maistinių medžiagų prieinamumą, mikroorganizmų veiklą ir sudaryti palankias sąlygas įvairioms ligoms plisti. Augalai gali pasisavinti tik vandenyje ištirpusias medžiagas, o šių medžiagų tirpumas priklauso nuo dirvožemio rūgštingumo (pH) vertės. Kiekvienai augalų rūšiai reikia skirtingų maistinių elementų kiekių. Siekiant gauti gerą derlių būtina sureguliuoti dirvos rūgštingumą ir medžiagų prieinamumą, todėl labai svarbu nustatyti dirvožemio pH vertę.

Apie dirvožemio rūgštingumą galima spręsti iš natūraliai jame augančių augalų: rūgščiame gerai auga samanos, smulkiosios rūgštynės, našlaitės, svėrės, dirviniai kežiai, dirviniai ridikai, vienmetės klėstenės; šarminį dirvožemį mėgsta dirvinė čiužutė; neutraliame auga ankstyvieji šalpusniai, paprastosios jonažolės.

Šarminiuose dirvožemiuose kai kurie elementai, pavyzdžiui, geležis (Fe), tampa neprieinama, azalijoms ima trūkti mangano (Mg) ir cinko (Zn). Šarminiuose dirvožemiuose, pertręštuose fosforo (P) trąšomis, bulvėms pasireiškia lapų chlorozė, sutrumpėja vaismedžių ūgliai, skrotelės. Jei dirvožemis šarminis ir sausas, runkeliams pradeda trūkti boro – pirmiausia pažeidžiami jauni runkelių lapai, ant senesnių pasireiškia chlorozė, pradeda džiūti šakniavaisiai.

Šarminiai dirvožemiai yra palanki terpė bulvių paprastosioms rauplėms (Streptomyces scabies), bakteriniam vėžiui (Agrobacterium tumefaciens) plisti.

Kai kurios trąšos didina dirvožemio rūgštingumą. Rūgščioje dirvoje susilpnėja bakterijų, sliekų veikla, blogėja dirvos struktūra, laidumas vandeniui. Jei dirvožemis per daug rūgštus, augalai (bulvės) gali nepasisavinti fosforo ar molibdeno. Trūkstant fosforo augalai lėčiau auga, negausiai žydi, per anksti numeta lapus. Rūgščiuose dirvožemiuose sunkiai pasisavinamas kalis, kalcis, magnis, varis. Pupiniams augalams dažniausiai trūksta molibdeno.

augalų apsaugos nuo kenksmingų organizmų metodai I dalis.

Rūgščiuose dirvožemiuose kopūstai linkę sirgti šaknų gumbu (Plasmodiophora brassicae), bulvės – baltąja kojele (Thanatephorus cucumeris), sklerotiniu puviniu (Sclerotinia sclerotiorum), slyvos –sidabralige (Stereum purpureum).

Rūgščiame dirvožemyje gali susidaryti toksiška tirpaus aliuminio (Al) ir mangano (Mn) koncentracija. Dirvos pH esant mažesniam nei 5, aliuminis ir manganas greitai ištirpsta, todėl augalams gali susidaryti toksiškas poveikis.

Kalkinimas. Rūgščių dirvožemių našumo mažėjimą galima pristabdyti sistemingai kalkinant. Kalkinimas turi būti atliktas mažiausiai prieš 6 mėnesius iki jautrių rūgštingumui augalų auginimo. Kalkinių medžiagų normos parenkamos pagal dirvožemio pH lygį, tipą ir granuliometrinę sudėtį. Siekiant panaikinti judriojo aliuminio ir mangano perteklių dažniausiai kalkinami smėlio ir priesmėlio dirvožemiai. Išbarsčius per daug kalkių gali išsibalansuoti kalcio ir kitų elementų santykis. Tam labai jautrios bulvės, lubinai. Perkalkinimas nepavojingas sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiuose. Šviežiai pakalkintose dirvose bulvės būna labiau linkusios sirgti paprastosiomis rauplėmis (Streptomyces scabies).

Kalkės, kaip ir kontaktiniai limacidai, tinka šliužams naikinti. Kalkintų dirvų nemėgsta spragšių ir ilgakojų uodų lervos, sumažėja pupinių amarų, augalams kenkiančių muselių.

2.3. Tręšimas

Tinkamai patręštose dirvose augalai greičiau ir vienodžiau auga, būna stipresni, anksčiau pereina kritišką daigų tarpsnį ir mažiau nukenčia nuo kenkėjų, nes šis tarpsnis nesutampa su intensyviu kenkėjų maitinimosi ar kiaušinėlių dėjimo periodu bei ligų pasirodymu. Trąšos gali padidinti augalų atsparumą ligoms ir kenkėjams, teigiamai veikti dirvos mikroorganizmų veiklą. Sudarant skirtingų augalų tręšimo planus, reikia numatyti tokį trąšų santykį ir jų normas, kad jos slopintų ligas ir kenkėjus ir užtikrintų gausų augalų derlių.

Trąšų efektyvumas priklauso nuo dirvožemio tipo, augalų veislių, augalų ligų sukėlėjų ir kenkėjų rūšinės sudėties. Kai kurių ligų plitimą paskatina augalų pertręšimas, kitų – dėl maisto medžiagų trūkumo nusilpę augalai.

Neigiama trąšų įtaka:

• dygstančioms sėkloms, jei trąšos išberiamos dideliais kiekiais (tai priklauso nuo dirvos drėgmės, tipo ir augalo rūšies);

• augalams, ypač jauniems, nes jie netoleruoja perteklinio trąšų kiekio;

• pertręšimas gali susilpninti augalų imunitetą;

• pertręšus dėl greito augimo suplonėjusios ląstelių sienelės palengvina žalingų organizmų patekimą į augalą.

Trąšos gali neigiamai paveikti kenkėjus ir ligų sukėlėjus. Neigiamą trąšų poveikį parodo šie augalo požymiai:

• pasikeitusi augalo biocheminė sudėtis,

• sustorėjusi kutikula,

• padidėjęs ląstelių sulčių osmosinis slėgis,

• padidėjęs sulčių išsiskyrimas.

Azotinės trąšos augalų kenkėjams ir ligų sukėlėjams daro didžiausią įtaką (2 lentelė). Tręšti azotinėmis trąšomis reikia atsargiai, kadangi vienų žalingų organizmų rūšių plitimą azoto trąšos apriboja arba stabdo jų vystymąsi, o kitų – skatina. Padidėjęs jautrumas

2 lentelė. Azoto (N) trąšų poveikis ligų paplitimui

Ligų plitimas

Obligatiniai patogenai

Patogenas, liga

Juodosios rūdys (Puccinia graminis)

Miltligė (Erysiphe graminis)

Pomidorų miltligė (Oidium lycopersicum)

Šaknų gumbas (Plasmodiophora brassicae)

Tabako mozaikos virusas

(Tobacco mosaic virus)

Fakultatyviniai patogenai

(Dordas C., 2008)

I dalis.

Pomidorų juodoji bakterinė dėmėtligė (Xanthomonas versicatoria)

Sausligė (Alternaria solani)

Esant azoto trūkumui Esant azoto pertekliui sumažėja sumažėja sumažėja sumažėja sumažėja padidėja padidėja padidėja padidėja padidėja padidėja padidėja sumažėja sumažėja

Integruotos augalų apsaugos nuo kenksmingų organizmų metodai