Politinės komunikacijos diskursai

Dominique Woltono tezių apie naujus politinės komunikacijos prieštaravimus XXI amžiaus pradžioje kritika

Prof. dr. Lauras Bielinis

Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešosios komunikacijos katedra, V. Putvinskio g. 23-603, LT-44243 Kaunas, lauras.bielinis@vdu.lt

Straipsnyje analizuojami Dominique Woltono teoriniai samprotavimai apie pokyčius politinės komunikacijos srityje. Kritiškai įvertinama minėto autoriaus įvardyta politinės komunikacijos fenomeno raida bei pateiktų vertinimų pokyčiai. Analizuojami D. Woltono paminėtų prieštaravimų specifikos akcentai, pokyčių tendencijos bei naujų iššūkių raida XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje. Akcentuojamos socialinės-psichologinės politinės komunikacijos prieštaravimų pasekmės, kurioms D. Woltonas teikia nepelnytai mažiau dėmesio.

Reikšminiai žodžiai: komunikacija, informacija, politinė komunikacija, komunikacinė tvarka, socialinis santykis, hierarchija.

Įvadas

Šiame straipsnyje bandysime pažvelgti į Prancūzijos komunikacijos teoretiko Dominique Woltono įvardytus politinės komunikacijos sampratos pokyčius, problemas ir prieštaravimus, kuriuos sukėlė dinamiška technologinė bei socialinė-politinė komunikacijos priemonių kaita. Pabrėžtina, kad Prancūzijoje XX amžiaus antroje pusėje stebimos komunikacijos tyrimų intencijos yra gana dinamiškos1. Pokario Prancūzijoje susiformavo plati ir įvairiakryptė komunikacijos sociologijos, žurnalistikos, informatikos analizės terpė. Galima paminėti didžiulį kiekį sociologinių darbų, kuriuose buvo pabandyta įžvelgti žiniasklaidos raidos perspektyvas, komunikacijos procesų pokyčius ir kokybinius virsmus, bet mus šiame darbe domina būtent politinės komunikacijos fenomeno raidos vertinimai. Čia galime paminėti fundamentalų Lucien Sfez indėlį2. Reikšmingi tiriamajam klausimui yra Philippe‘o Bretono ir Kanados prancūzakalbio Serge‘o Proulx darbai3. Išskirtinis ir paradoksaliai kitoks žvilgsnis į žiniasklaidą bei komunikacijos procesus politikos sferoje yra Régis Debray požiūris4. Didžiulę įtaką tyrimams darė atskira tyrėjų mokykla, susiformavusi belgų kilmės komunikacijų sociologo Armand‘o Mattelart5 aplinkoje.

D. Woltonas, remdamasis praktiškai visu plačiu politinės komunikacijos tyrimų diapazonu, išryškino nemažai prieštaringų politinės komunikacijos aspektų, dėl kurių ši

1 D. Wolton komunikacijos tyrimų gausą Prancūzijos akademiniuose sluoksniuose aprašė 1997 metais knygoje Penser la communication. Paris: Flamarion, p. 68–91.

2 Paminėtini tokie jo darbai kaip: Critique de la Communication, Paris: Le Seuil, 1988; La politique symbolique, Paris: PUF, 1993; La communication. Paris: PUF, 2010

3 BRETON, P.; PROULX, S. (1996). L‘Explosion de la communication. Paris: La Découverte.

4 DEBRAY, R. (1991). Cours de médiologie générale. Paris: Gallimard; Vie et mort de l‘image. Paris: Gallimard, 1995.

5 MATTELART, A.; MATTELART, M. (1986). Penser les médias. Paris: La Découverte; La Communication-monde, Paris: La Découverte, 1992; L'invention de la communication. Paris: La Découverte, 1994; La mondialisation de la communication Paris: PUF, 1996.

Politikos ir komunikacijos sankirtoje: tendencijos, diskursai, efektai komunikacija tampa rizikinga politikams ir nepatikima viešosios nuomonės lygmenyje. Būtent šias problemas kaip prieštaravimus Dominique Woltonas pateikė keliuose tekstuose, tarp kurių paskelbimo yra bene dvidešimties metų tarpsnis6. Per tą dvidešimtmetį įvyko išties didelių pokyčių, sukėlusių nemažai naujų ir netikėtų pokyčių politinės komunikacijos teorijoje.

Pabrėžkime komunikacijos fenomeno reikšmę. D. Woltonas tai mini kaip būtiną prielaidą. Anot jo, komunikacinę tvarką sąlygoja kultūrinės, socialinės ir politinės konstantos ir kartu pati jas sąlygoja. Kintant šiai tvarkai ima kisti visas mūsų civilizacijos laukas, tiksliau – gebėjimas jį suprasti ir prie jo prisitaikyti. Vakarykštės taisyklės jau negalioja, o naujos dar nesusiformavo. Nėra aiškios tvarkos. Ryškus ir preciziškas pastebėjimas, kaip keičiasi politinės komunikacijos laukas, ir atsispindi šiuose dviejuose D. Woltono tekstuose7. Juose autorius nužymi iš esmės dvi ribas: 1) riba, kai išeinama iš senosios tvarkos, ir 2) riba, kai įpuolama į kitą tvarką, kuri dar nėra aiški, bet kurioje jau neįmanoma kalbėti apie praėjusią komunikacijos epochą.

Pabandysime išanalizuoti šiuos pokyčius bei jų sukeltus prieštaravimus ir juos įvertinę pamatyti naujas tendencijas, iškylančias intensyvaus ir dinamiško komunikacijos procesų bei komunikavimo priemonių vystymosi metu.

1.

D. Woltonas XX a. pabaigoje suformulavo savitą ir savaip provokatyvią politinės komunikacijos sampratą. Jo požiūris į komunikacijos sąvoką yra kritiškai konstruktyvus ir dėl šios priežasties gali atrodyti pernelyg paprastas ir iš pirmo žvilgsnio redukcionistinis, nes jis atmeta informacijos sklaidos išskirtinumą komunikacijos procesuose. Natūralu, kad informuodami mes kuriame tam tikrą komunikacijos turinį, formuojame jo prielaidas, bet pats turinys dar nėra komunikacija per se. Informacija – tai tiesiog pateikti faktai, žinios ar kažkoks specifinis turinys, tuo tarpu komunikacija išlieka socialiai motyvuotas dalykas, reikalaujantis siuntėjo ir gavėjo ryšio, intereso vienas kito atžvilgiu. Taigi, jis teigia, kad informacinė visuomenė yra pirmasis komunikacinės visuomenės priešas. Informacija gali egzistuoti pati savaime, kaip neatskleistas turinys, na, kaip užversta knyga, kuri yra tik knyga-daiktas, kol ji nėra skaitoma, tuo tarpu jos skaitymas jau tampa komunikacijos aktu, pokalbiu, ryšio tarp autoriaus ir skaitytojo formavimu, o tai ypatingas socialinis fenomenas.

Įprastas požiūris į informaciją nusako, kad informacijos yra visur, visi objektai informatyvūs, bet šį teiginį turime papildyti – objektų informatyvumo lygmuo, jų informacinis pilnumas visų pirma priklauso nuo subjekto interpretacinių pajėgumų, gebėjimo ir motyvo atrasti, iššifruoti to objekto informacinę vertę. Būtent todėl Claude Shannon8 informacijos teorija, nors ir sunkiai pritaikoma žmonių komunikacinių santykių erdvėje, yra naudinga tiriant techninius kanalo pralaidumo aspektus bei informacinio triukšmo arba trukdžių eliminavimo galimybes, kur akcentuojama vadinamoji Shannono riba – mažiausias bito energijos ir triukšmo galios tankio santykis, kuriam esant skaitmeninėje ryšių sistemoje, įmanoma perduoti duomenis be klaidų9. Žmonių santykių lygmenyje komunikacija pasireiškia kaip subjektyvizuota gaunamos ir teikiamos informacijos interpretacija. Taigi, aplinka yra informatyvi tiek, kiek interpretaciškai aktyvus konkretus subjektas.

6 Pirmasis tekstas buvo paskelbtas 1995 metais, o kitas, papildymas, 2017 metais.

7 WOLTON, D. (1995). Les dix contradictions de la communication politique. Hermès, Nr. 17–18, p. 63–64; Dix chantiers pour aider à penser l‘incommunication en Europe. Hermès, 2017, Nr. 77, p. 243–247.

8 Plačiau apie šią teoriją: SHANNON, C; WEAVER, W. (1949). The Mathematical Theory of Communication Illinois: University of Illinois Press.

Bendrai kalbant, informacijos teorija egzistuoja tik kaip taikomoji, t. y. veikianti formaliųjų statistikos duomenų analizės lauke, kur kiekvienas informacinis vienetas turi aiškią konvencinę vertę. Kibernetika informatikai ir informacijos teorijai suteikia naują erdvę ir pagreitį, tačiau ji dar labiau atitolina informacijos ir komunikacijos sąvokų turinį. Kibernetika tokiu būdu remiasi formaliais, matematiniais principais, leidžiančiais valdyti informacijos srautus, ją apdoroti sudėtingose sistemose. „Gyva“ komunikacija, t. y. komunikacija visuomenėje tarp individų yra fenomenali ir statistiškai bei formaliai sunkiai pamatuojama.

Todėl mums šiuo atveju informacija tėra komunikacijos santykį palaikanti ir užpildanti medžiaga. Informacinis chaosas socialiniuose santykiuose bei socialinių ryšių palaikymo sistemoje yra komunikaciškai neproduktyvus, t. y. subjektui nenaudingas net tuomet, kai jis turi tikslą chaotizuoti santykius. Kuriant chaosą, informacija nesuformuoja ir neužpildo komunikacijos santykio, nepadaro jo visaverčio ir turiningo, nes toks santykio formavimas per informacinį chaosą nesuteikia komunikavimo palaikymui reikiamo algoritmo, logikos, leidžiančios hierarchizuoti ryšius, t. y. sukurti nuoseklų santykį tarp subjekto ir informacijos srautų. Chaosas gali būti pradinė komunikacinių santykių sąlyga, bet jei komunikaciniai santykiai tampa chaotiški ir nekuriamos hierarchinės komunikacijų struktūros, visa komunikacinė sistema degraduoja.

Anot Norberto Vinnerio10, informacija – tai „turinio, gauto iš išorinio pasaulio, ženklinimas, prisitaikant prie jo ir pritaikant jam mūsų jutimo organus“. Visais kitais atvejais informacijos modeliai nepaaiškina ir negali paaiškinti socialinės informacijos turinio. Šie modeliai gali analizuoti socialinę informaciją pagal užduotus kriterijus arba statistinius pokyčius, bet ne turinio prasmę. Informacija, anot Klaus Krippendorff 11, jos turinys tėra kiekybiškai apibrėžiami, bet ar jie suprantami?

Pažymėtina, kad D. Woltonas komunikacijos reiškinius griežtai vertina kaip socialinio ryšio egzistavimą, jo kūrimą bei palaikymą. Nevisiškai suformuoto, trūkinėjančio, technologiškai determinuoto ryšio aspektais jis nužymi komunikacinio ryšio prieštaravimus politikos lauke. Iš esmės visos dešimt D. Woltono pateikiamų tezių nuosekliai parodo

9 Žr.: POŠKUS, A. (2004). Signalai telekomunikacijų sistemose. Vilnius: VUL, p. 17–19.

10 Plačiau apie tai žr.: VINNER, N. (1961). Cybernetics: Or Control and Communication in the Animal and the Machine Paris: Camb. Mass.

11 Plačiau apie tai žr.: KRIPPENDORFF, K. (2009). On Communicating; Otherness, Meaning, and Information. New York: Routledge.

Politikos ir komunikacijos sankirtoje: tendencijos, diskursai, efektai komunikacijos ryšio problemas, atsirandančias politikos lauke, ir jos sietinos su naujomis komunikacijos galimybėmis, atsirandančiomis informacinės visuomenės sąlygomis. Komunikacijos daugiakryptiškumas, intensyvumas ir visų galimybė komunikuoti lygiomis sąlygomis su visais sukuria išties rimtus nesusipratimus viešajame lauke, kai politikai netenka išskirtinų sąlygų. Politika tampa pernelyg vieša ir skaidri, kad galima būtų įvardyti politikus kaip vienintelius ir išskirtinius sprendimus lemiančius subjektus. Taip D. Woltono pirmoji tezė jau įvardija esminę būseną, į kurią patenka politika informacinės visuomenės sąlygomis: „Pilietinę visuomenę absorbuoja viešoji sfera.“12 Ši tezė iš esmės apglėbia ir kitų devynių tezių turinį. Taigi, autorius išryškina tas problemas, kurios iškyla ryškėjant viešosios sferos vaidmeniui informacinės visuomenės sąlygomis, ir atkreipia dėmesį į iš to kylančius nesklandumus. Todėl likusios devynios tezės savotiškai komentuoja atskirus pirmosios tezės raiškos elementus. Konspektyviai jas visas galima įvardyti vienu sakiniu: painiava tarp viešo ir privataus politikoje; socialinio elito atsakingumo nykimas; visuotinė visko mediatizacija; visa apimantis reprezentavimas; politinių argumentų supaprastėjimas; diskursų vienmatiškumas; išbalansuotas santykis tarp trijų politinės komunikacijos veikėjų – žiniasklaidos, politikų ir viešosios nuomonės; politinė komunikacija silpnina ryšį su atskiru individu ir taip pat izoliuoja tautinius politikos aspektus.

Tokiu būdu 1995 metų tezėse išryškinama viešosios sferos reikšmė politinei komunikacijai. Čia viešoji sfera sietina ir aktyviai siejama su žiniasklaida. Iš esmės naujos technologijos atveria naujas erdves ir galimybes visų pirma žiniasklaidai. Politikai šioje situacijoje tampa antro plano veikėjais, tais komunikacijos dalyviais, kurie dažniau priversti reaguoti į žiniasklaidos kontroliuojamą ir kuriamą viešojo lauko situaciją. Taip ketvirtoji minimų prieštaravimų tezė savotiškai įtvirtina tokią padėtį: „Viskas mediatizuojasi be ribų.“ Komentuodamas šią tezę D. Woltonas teigia, jog „tai yra faktas, kad medijos tampa vieninteliu legitimumo etalonu“.13 Čia jis pateikia kitą silogizmą: „Tai, kas matoma, žinoma, yra mediatizuota, taigi tai, kas legitimu, yra mediatizuota. O tai, kas nėra mediatizuota, nėra nei svarbu, nei legitimu.“14 Nors pirmajame prieštaravimų dešimtuke viešoji sfera traktuojama tarsi žiniasklaidą apimanti kategorija, turinti platesnes funkcionavimo ribas, kas pabrėžiama tezėse, kur žiniasklaida suprantama kaip aktyvus dalyvis, tačiau dar neišryškinta kaip dominuojanti. Būtent todėl tokias tezes kaip diskursų vienakryptingumas, politinio argumentavimo supaprastėjimas, socialinio ir politinio elito atsakingumo nykimas ir t. t. užaštrina aštuntoji tezė, kur remiantis trapaus santykio tarp trijų politinės komunikacijos veikėjų: žurnalistų politikų ir viešosios nuomonės situacija prieinama prie išvados, kad žiniasklaida, žurnalistai ima dominuoti. Tai žiniasklaida „praryja“ politikus, „atstovauja viešajai nuomonei politikų atžvilgiu“,15 bet išlieka stabiliai pasikartojanti viena iš klaidinančių inertiško mąstymo iliuzijų, kad laisva, intensyvi ir įvairiakryptė informacija, tarsi tampanti demokratiją patvirtinančia sąlyga, padės išspręsti socialines, komunikacijos problemas. Deja, informacijos gausa, jos įvairovė pati savaime tampa naujų problemų ir prieštaravimų šaltiniu, tai ir parodė D. Woltonas savo tezėse.

12 WOLTON, D. (2017). Les dix contradictions de la communication politique // La communication politique. Paris: CNRS Editions, p. 63–64. (Šis tekstas buvo paskelbtas 1995 m. žurnale „Hermès“, Nr. 17–18.)

13 Ten pat, p. 69.

14 Ten pat.

15 Ten pat, p. 74.

Taigi, D. Woltono logikos raida yra tokia: viešoji sfera tampa esminė ir joje veikianti žiniasklaida ima dominuoti. Ilgainiui, išsivysčius technologinėms galimybėms, viešoji sfera pasitraukia į antrą planą, ji – tik scena, kur visa apimantį dominavimą perima žiniasklaida, įvaldžiusi technologijas, taip pat ir užvaldžiusi viešąją sferą šių technologijų dėka. Politikai ir patiems politikams paliekamas kritikuojamo ir prie žiniasklaidos diktato prisitaikančio veikėjo vaidmuo.

Svarbu pažymėti, kad dalis tezių sietinos su situatyviai susiformavusiais atvejais ar jų seka, bet tie atvejai lieka nepateisinti kaip esminės tendencijos požymiai. Kitaip tariant, dažni pasikartojimai ne visada rodo tam tikrų pokyčių tendencijas. Jie gali būti tik trumpalaikių technologinių pokyčių sukelta reakcija ir iš jos kylantys veiksmai, kurie pasibaigia nustojus funkcionuoti tuos pokyčius sukėlusioms technologinėms priemonėms.

3.

Po dvidešimtmečio, įsigalėjus pokyčiams viešojoje sferoje ir suvokus jų negrįžtamumą, D. Woltonas pateikia naujas specifines politinės komunikacijos savybes. Jomis tarsi parodoma kryptis, kur link juda politinės komunikacijos fenomeno raida. Tačiau pirmajame savo straipsnyje 1995 metais jis akcentavo viešosios sferos pokyčių specifiką, o dabar jau kalbama ne tiek apie viešąją sferą, kiek apie įsigalėjusius technologijų poveikius ir dėl to atsirandančias politinės komunikacijos specifikas. 2017 m. tezėse16 viskas ne tik paremta technologiniais pokyčiais ir jų sukeltomis pasekmėmis, iš čia akcentuojamas technologinis determinizmas, bet ir atkakliu prisirišimu prie žiniasklaidos vaidmens politinės komunikacijos procesuose bei atsirandančiomis naujomis žiniasklaidos galimybėmis ir probleminėmis situacijomis. Nauja specifika sukelia santykių krizę tarp informacijos, komunikacijos bei praktinio veiksmo.

Taip pirmoji 2017 m. tezė pažymi politikų prestižo trapumą, lydimą žurnalistinės įtakos augimo bei sociologinių viešosios nuomonės tyrimų rezultatų reikšmingumo politikai. Po šios tezės seka antroji, kur informacijos greitis labiau reikalauja išraiškos elementų, o ne jos detalumo. Toliau seka teiginys, kad mediatizacijos plėtros nelydi informacinio lauko plitimas, t. y. gausa nesukuria įvairovės. Visa tai papildoma samprotavimu ketvirtojoje tezėje apie informacijos gausos vaidmenį, kuriant skaidrumo iliuziją. Kuomet viešoji nuomonė ima lemti sprendimą, atsiranda iliuzija apie visko pasiekiamumą vertinant ir teisiant. Tai veda link populistinių santykių tarp elito ir visuomenės, kur atotrūkis tarp abiejų pusių užpildomas populistine retorika. Politinių santykių raida tampa neatsiejama nuo technologinių pasiekimų. Tas technologinis susižavėjimas ima virsti savotiška ideologija, toliau generuojančia politikų skaidrumo iliuziją bei manymą, kad technologijos valdo politiką. Galiausiai politikų elgesio kaita siejama su jų gebėjimu prisitaikyti prie naujų, technologiškai modifikuotų politinio veiksmo sąlygų. Taigi, kiekvienas tampa daugiau laisvas ir nepriklausomas, atsižvelgus į tai, kaip efektingai jis įvaldo naujas technologines galimybes. Kita vertus, pažymi D. Woltonas, susiklosčiusi situacija apsunkina pačios komunikacijos procesus, nes skaidrumo sąlygomis, kuomet visi tampa lygūs, ima nykti

16 WOLTON, D. (2017). Les nouvelles contradictions de la communication politique // La communication politique. Paris: CNRS Editions, p. 76–93.

Politikos ir komunikacijos sankirtoje: tendencijos, diskursai, efektai supratimas apie skirtumus tarp politinės kompetencijos, praktinio veiksmo, komentaro apie tą veiksmą ir pačios komunikacijos. Galiausiai technologinis determinizmas politinės komunikacijos erdvėje skatina politinės praktikos bei veiksmų perkėlimą į virtualią erdvę.

Taigi, šioji įvardyta tendencija dar labiau išryškina prieštaravimo apibendrinimą: arba vartoju informaciją, arba komunikuoju. Vis dėlto pažymėtina, kad informacinis judesys skiriasi nuo komunikacijos tuo, kad komunikacija kuria turiningą santykį, o informacija užpildo tuštumą faktais, vaizdiniais, emocijomis, nereikalaudama santykių raiškos. Ir svarbiausia – mes arba komunikuojame, arba informuojame, t. y. arba realizuojame turiningus tarpusavio santykius, arba didiname informacijos terpę – bekryptę ir amorfišką. Čia pritarčiau J. Keane‘o nuostatai, kad „komunikacijų gausoje informacija liaujasi būti fiksuota kategorija, kuri turi aiškų turinį“.17 Pasvarstykime, koks yra skirtumas tarp komunikacijos ir keitimosi informacija? Jei keitimąsi informacija manytume esant tapačiu komunikacijai, tuomet ir dviejų techninių įrenginių sąveika, perduodant vienas kitam informaciją, būtų komunikacijos aktas. Bet, manyčiau, nors komunikacijos aktas iš dalies ir gali būti sietinas su keitimusi informacija, tuomet šioje procedūroje būtų privalomas ir pragmatinis asmens intereso dėmuo.

Aš manau, kad ši D. Woltono išryškinta kryptis tęsinio neturi. Technologinis šių dešimties tezių determinizmas išties ryškiai fiksuoja naująsias specifikas politinės komunikacijos lauke, bet tuo pat metu savotiškai kreipia mąstymą ne į politikos subjektų veikimo specifikas, bet į komunikacijos instrumentų pokyčius ir su tuo siejamas problemas bei ypatybes politinėje komunikacijoje. Tai kurgi galime ieškoti mūsų laukiančių naujųjų politinės komunikacijos problemų raiškos?

Komunikacinis (socialinis) santykis formuojasi aplink konceptualinę bendradarbiavimo schemą. Komunikacija visuomet yra socialinio bendradarbiavimo sąlyga. Per ją formuojasi socialiniai agentai. Komunikacija – tai terpė, sąlyga būti ir reikštis, o buvimas tarp kitų ir su kitais yra hierarchizuotas par exelence. Politinė terpė – tai ne vien tik institucinė, bet ir komunikacinė terpė – kurianti, sąlygojanti ir inicijuojanti įvairius būvius, todėl izoliuotai interpretuojami siuntėjas ir gavėjas šiuolaikinėje komunikacijoje vienas kito atžvilgiu tėra abstraktūs komunikacijos vienetai be turinio. Turinio užpildymą jiems užtikrina ryšys tarp jų, signalų / ženklų judėjimas nuo siuntėjo link adresato. Tokiu būdu ryšys sukuria komunikacijos veiksmo iniciatyvą, t. y. čia siuntėjas kaip iniciatorius ima diktuoti turinio sandarą. Adresatas kaip gavėjas reaguoja į jį, gali keisti, papildyti ir inicijuoti savo suformuotą ar gautą informaciją ir peradresuoti ją dar kitam adresatui. Taip formuojasi socialinių santykių tinklas, kuriame komunikacijos iniciatyvos raiška ženklina komunikacinės hierarchijos atsiradimą. Didžia dalimi tokia hierarchija traktuojama politinės sociologijos lygmenyje, t. y. jei yra hierarchija, tai ji suvokiama kaip socialiniopolitinio santykio hierarchija, labai dažnai įgyjanti specifinių savybių – biurokratinė, administracinė, partinė, bažnytinė, karinė ir pan. Tokia hierarchija faktiškai pateisinama ir suprantama kaip istoriškai susiformavusi socialinių santykių ir institucijų funkcionavimo tvarka bei valdžios realizavimo mechanizmai.

Viešosios sferos terminas suponuoja lygybę ir demokratinį visų komunikavimą su visais. Bet ar jis realus? Tai įmanoma tik teoriškai, o realybėje vieni nusišalina nuo komunikavimo patys ir tampa tik stebėtojais, kiti atranda savo vaidmenis-funkcijas esamoje komunikacijos ryšių sistemoje, dar kiti netgi būna ignoruojami, diskriminuojami ir izoliuojami. Iš esmės komunikacija yra nelygi, skiriasi tiek vertybiškai, tiek ir organizaciškai bei struktūriškai, bet komunikacinės hierarchijos fiksavimas mums leidžia pamatyti kitokius politinės komunikacijos niuansus. Mes komunikuojame, nes mūsų santykių sistema yra organizuota ir struktūruota, t. y. visų pirma pritaikyta komunikaciniam santykiui. Kaip sudėtingai ji yra organizuota ir struktūruota, taip sudėtingai ir komunikuojama. Taigi, komunikacija – tai santykis. Toks teiginys gali atrodyti pernelyg supaprastintas, todėl reikėtų patikslinti. Tai ne šiaip bet koks signalų tarpusavio santykis ar subjektų santykis signalų dėka, bet konkrečios konstrukcijos santykis. Tai konkreti santykių kokybė, kuri pasireiškia kaip aiški hierarchija (ženklų, signalų). Tos santykių kokybės konkretumas, kryptingumas, aiškumas – garsiai, ryškiai, įdomiai, t. y. transliacija, turinti sistemingą informacinių dirgiklių hierarchiją. Suirus šiai sistemai, suirs ir komunikacija. Šiuolaikinė visuomenė išugdė įvairiakryptę santykių sistemą ir tie santykiai galutine prasme yra komunikaciniai. Visuomenė galiausiai yra tai, kas komunikuojama. Kuomet mes formuojame tarpusavio santykius, kuriame priklausomybių, distancijų ir simpatijų bei antipatijų, bendradarbiavimo ir t. t. hierarchijas. Taigi, komunikavimas ir yra šių afiliacijų, priklausomybių ir t. t. kūrimo procedūra. Privalome konstatuoti, kad santykis tarp subjektų yra, išlieka arba nuolat formuojamas ir pasireiškia kaip hierarchijos konstravimas. Santykio tarp subjektų susiformavimas jau yra hierarchijos pradžia, tiksliau – hierarchijos atsiradimas ir yra santykio tarp subjektų nustatymas, jo fiksavimas, nes bet koks santykis, kad ir koks lygiavertis būtų, labai greitai, jei ne iškart, suponuoja subordinacijos atsiradimą (profesinės, moralinės, fizinės, turtinės, kultūrinės ir t. t.). Komunikacijos santykis – tai sudėtinga ir subjektyviai hierarchizuota referencijų sistema, kuri apibrėžia vertybes, motyvacijas, interesus. Komunikacijos iniciatyvos subjektas yra visiškai su ja susitapatinęs.

Socialinės vertybės, moralė, estetika, ideologijos ir kiti aksiologiniai fenomenai tėra komunikacijos santykio rezultatas. Atskiram individui, jei jis egzistuotų autonomiškai, tai būtų nereikšminga ir net greičiausiai nesuvokiama. Individo interesai yra jo buvimo išraiška, taigi viskas, kas jam svarbu, yra neginčytina ir nederintina su kitu. Atsiradus santykiams su kitais individais, tenka ir derinti interesus, ir rasti bendrybių, kurios dėl savo bendrumo ir tinkamumo visiems individams tampa vertingos, nes palaiko ir garantuoja esamą santykį. Todėl kuo intensyviau komunikuojame, t. y. formuojame sudėtingesnius santykius, tuo sudėtingesnė ir tų santykių sistema. Ji pasipildo vis naujomis vertybėmis, sudėtingesne morale ir įmantresne estetika, fenomenais, kurie glūdi santykių esmėje ir tampa tų santykių žymekliais.

Politinio veiksmo dizainas, politikos forma nerodo funkcijų ir tuo labiau nuo jų nepriklauso. Politinio veiksmo forma prisitaiko arba yra pritaikoma prie politinių santykių bei poreikių. Ji kuriama, matuojama ir keičiama, kintant santykių charakteriui. Santykių sistemoje kiekvienas komunikacijos aktas tampa kito priežastimi, ir tai tęsiasi be pabaigos, t. y. tol, kol egzistuoja siuntėjo ir gavėjo santykio įvykis, poreikis, valia ar atsitiktinumas.

Politikos ir komunikacijos sankirtoje: tendencijos, diskursai, efektai

Komunikacijos aktai nereprezentuoja idėjų, jie kuria efektus, tampančius įvykiais ir naujų komunikacijos būklių priežastimi.

Tačiau atkreipkime dėmesį, kad komunikacija iš socialinio-politinio santykio, santykių paieškos virsta terpe – patogiu buvimu triukšmingo informavimo subjektų apsuptyje. Komunikacijos terpė – tai komunikacijos srautų sistema, kurioje yra subjektas, aktyviai nekomunikuojantis, t. y. neinicijuojantis santykių (netransliuojantis kažkam ir neinformuojantis kažko), vadinasi, neformuojantis komunikacijos santykio. Būdamas neaktyvioje komunikacijoje subjektas nekuria naujo žinojimo konstrukcijų, tik nuomonę. Komunikacijos terpė socialine prasme yra minios ekvivalentas, kur dauguma mano save žinanti ir todėl turinti nuomonę, tačiau negebanti argumentuotai jos pagrįsti.

Žiniasklaida, viešasis laukas, komunikacijos kanalai, informacijos srautai, t. y. visa tai, kas sudaro asmens komunikacijos veikimo galimybes, stumia jį į chaotinių santykių būseną, jei tai galima pavadinti santykiais, kuomet informacija užgožia supratimo, vadinasi, ir bendradarbiavimo, iniciatyvas. Žiniasklaida, būdama organizuotas socialinis diskursas, ima virsti informavimo mašina be atsako. Lygiai taip pat socialinės medijos praranda arba netenka įprasto organizavimosi tvarkos, dabartinis chaosas socialinėse medijose kuria hierarchijų išnykimo iliuziją. Praktiškai visi teoretikai, kalbėdami apie komunikacijos krizę, prasidėjusią atsiradus technologiškai naujoms komunikacijų galimybėms, pabrėžia, kaip naujosios galimybės dramatiškai kinta ir ardo nusistovėjusią tvarką. Jie bando įžvelgti ir išryškinti, kaip ir kur vyksta senosios, įprastos komunikacijos tvarkos erozija.

6.

Ryškėja specifiniai ypatumai ir prieštaravimai, kurie ima dominuoti politinėje komunikacijoje. Jie nepaneigia D. Woltono anksčiau išsakytų prieštaravimų, bet kreipia link naujų komunikacijos procesų supratimo erdvių. Informavimo greitis, pagaliau interaktyvumo dinamika politinėje komunikacijoje dar nereiškia supratimo kokybės augimo. Supratimas – tai ne tik adekvataus informacijos interpretavimo rezultatas, tai – socialinių-psichologinių ryšių fiksavimo klausimas. Taigi, modernioji politinė komunikacija išties sietina ne su informacijos gausa ir technologijomis, bet su supratimu ir jo kokybe šioje naujoje, technologijų prisotintoje terpėje, vadinasi, visų pirma tarppersonalinių santykių sistema, o ne informacinių srautų ar technologiškai organizuotų socialinių tinklų struktūros funkcionavimas.

Komunikacinis santykis – tai sudėtingas intelektualinis konstruktas, kuriame subjektas negali likti pasyvus, nes jis ir yra šio konstrukto egzistavimo sąlyga. Jis yra priverstas kontroliuoti, vertinti, organizuoti ir numatyti komunikacinio santykio raidą, kryptis, o informacijos terpė iš komunikacijos subjekto to nereikalauja. Viskas antropocentriška ir antropomorfiška. Komunikacija taip pat tokia yra, nes tai „Aš“ kuriu santykį su kitais ir priklausomybes nuo jų. Ignoruoti šį komunikacijos bruožą šiuo atveju reikštų kitų „Aš“ savimonės ir savivokos ignoravimą. Louisas Hjelmslevas buvo teisus, sakydamas, kad kalba – tai grynų santykių sistema, todėl žmogus gali būti traktuojamas kaip sudėtinga komunikacinių santykių susikirtimo vieta. Subjektas išskleidžia aplink save prasmes tiek, kiek siekia jo komunikacinės pretenzijos bei potencijos.

Todėl vertindami šią specifiką privalome atkreipti dėmesį ne į technologinius ar viešosios erdvės ir žiniasklaidos pokyčius bei jų kuriamus prieštaravimus, bet į individų, komunikacijos subjektų santykių specifikos pokyčius. Tai jau kitas, grynai psichologinis fenomenas. Taigi, jei modernios žiniasklaidos įtaka mažėja, lieka neaišku, kas, kokia komunikacijos struktūra organizuos visuotines emocijas ir apskritai ar technologijos išliks tas esminis veiksnys šiuolaikinės politinės komunikacijos procesų kaitoje? Pabrėžkime, politikos subjektas – tai visų pirma jo komunikacijos ryšių sistema. Šioje situacijoje turiningo santykio paieška kaip komunikacijos motyvas kinta, nes turiniu vis dažniau tampa, ima dominuoti emocinis-psichologinis komunikacinio santykio fiksavimas.

Politikas, politikos procesus stebintis žurnalistas ar aktyvus pilietis šiandien tarsi paženklina ir socialiai susieja informaciją bei komunikacijos procesus. Ne veltui toks reiškinys kaip fear of missing out fenomenas (baimė likti nuošalėje, nesužinoti kažko svarbaus) kuria papildomas iliuzijas, kad asmens komunikacija, sietina su informacijos teikimu ir jos skleidimu, priklauso nuo paties asmens vidinių nuostatų ir baimių. Šis konkretus fenomenas nekreipia link ryškesnės ir intensyvesnės komunikacijos, mat toks „informacinio bado“, informacijos paieškos reiškinys tėra asmeninių kompleksų, baimių generuojamas reiškinys, neformuojantis normalaus komunikacijos ryšio, t. y. nekuria santykio tarp asmenų, bet kuria jo, konkretaus asmens, santykį su problemomis, faktais ir informacija.

Taigi, problema, kurianti prieštaravimų seką, yra pačiame subjekto vidinio pasaulio tvarkos ir nuostatų komplekse. Jo psichologinis būvis tampa lemiamas. Santykis tarp žiniasklaidos, viešosios sferos ir politikų įgyja ne vieno iš šių dalyvių dominavimo reikšmes, o visų jų psichologinio reagavimo į komunikacinius dirgiklius charakterį. Iš čia išplaukia kitos naujus politinės komunikacijos prieštaravimus atskleidžiančios tezės:

1. Identiteto praradimas: įsisavinęs begalę informacijos subjektas praranda asmeninio vertinimo, adekvataus santykio su realybe galią. Informacinis chaosas sukelia chaotinį savęs paties matymą aplinkoje. Silpnėja savęs, savo vietos socialinėje sistemoje suvokimo fiksavimas.

2. Politinio sprendimo ištirpinimas: atsakingumas ir hierarchinė valios vykdymo struktūra suyra ir leidžia politikui išvengti tiek atsakomybės dėl priimtų sprendimų, tiek ir tų sprendimų autorystės.

3. Šiuolaikinės komunikacijos priemonės keičia komunikavimo psichotechniką ir intensyvina intelektualinį procesą. Intelektualinė sublimacija.

4. Išplečiama suvokimo erdvė (poliekraniškumas, hipertekstai).

5. Informacijos paieškas ir jos apdorojimą priartina prie mąstymo tempo.

6. Išnyksta komunikavimo preferencijos ir priklausomybės nuo pranešimo struktūros. Komunikacijos procesai praktiškai tampa fragmentinės reakcijos į įvairius dirgiklius rezultatu, dėl to politikoje regime tiek daug neužbaigtų komunikacijos epizodų.

7. Formuojasi savarankiško sprendimo, apeinant komunikavimo šaltinį ir net ignoruojant jį, galimybės. Savideterminacijos siekis, atmetantis išorės kontrolės veiksnį. Kuriasi nuomonės dominavimo sąlygos argumentuojant ir deklaruojant pozicijas.

8. Šiuolaikinės komunikacijos pasekmė – ima dominuoti atsitiktiniai, stochastiniai apibendrinimus pagrindžiantys procesai.

Politikos ir komunikacijos sankirtoje: tendencijos, diskursai, efektai

9. Dėl stochastiškumo imamas ignoruoti prieštaringumo ir determinizmo principų veikimas. Priežastingumo poreikį keičia emocinė reakcija kaip argumentas ir teiginio priežastis.

10. Neapibrėžtų ir nestabilių situacijų toleravimas.

Pabaiga

Šiandien, kuomet komunikacijos proceso pradžia, iniciatyva dažnai nežinoma, turime konstatuoti, kad ne siuntėjas yra komunikacijos proceso pagrindas, bet pats komunikacijos procesas tampa pagrindu siuntėjui egzistuoti ir gavėjui atsirasti. Komunikacija išties tampa fragmentinė ir depersonalizuota. Ji tarsi vyksta savaime ir yra nepriklausoma nuo įvykių sekos. Formuojasi įspūdis, kad komunikacijos subjektai ištirpsta bendrame komunikacijos srautų fone, kartu ima nykti komunikacijos kaip nuoseklaus ir argumentuoto naratyvo transliavimo tarp subjektų suvokimas. Komunikacija baigiasi, kuomet aktyvusis subjektas nustoja komunikuoti. Tačiau ar šiuolaikinėje situacijoje, kai egzistuoja „komunikuojančios“ programos, galinčios funkcionuoti be žmogaus įsikišimo, ar jų tarpusavio ryšys, keitimasis informacija, netgi euristiniai veiksmai, ar tai nėra komunikacija? Juk ten nėra žmogaus (jei neturėsime galvoje fakto, kad programos yra adekvačios žmogaus logikai ir kalbos struktūrai), tai kaip gali būti įmanoma komunikacija? O ten, kur komunikacijos nėra (t. y. nėra komunikacijos subjektų), nėra nei tiesos, nei melo, nei moralės ar politinės galios. Pasaulio visumą, jo supratimą mums formuoja komunikacijos srautų ir jų suvokimo (išgirdimo / pamatymo / supratimo) visuma. Kuo pajėgesnis komunikacijos srautų suvokimas, tuo sudėtingesnis pasaulio vaizdas. Taigi, žmogus yra tai, ką jis komunikuoja. Visa tai, ką mes vertiname ir suvokiame kaip mūsų savivoką: idėjos, tradicijos ar ritualai, norai ar pretenzijos, galimybės bei kitos mūsų raiškos charakteristikos, tėra komunikacijos srautų sankirtos konstrukcija, esanti mumyse ir per mus. Galiausiai realybė – tai mūsų įsisąmoninta faktų ir pojūčių hierarchija. Ji pasireiškia per subjektų ir reiškinių santykius, kai veiksmai, daiktai, vaizdai, įvaizdžiai, abstrakcijos yra ir gali atsirasti tik kaip komunikacinių santykių konfigūracijos rezultatas.

Visuotinio informavimo, informacinio triukšmo sąlygomis socialiniai ryšiai kinta, atrodo, kad jų suvokimas banalėja, paprastėja ir netenka reikšmės tiems, kurie palaiko tuos ryšius. Na, kitaip tariant, kinta socialinių ryšių kokybė, o drauge kinta ir komunikacinių santykių lygis. Besiformuojantys modernūs, technologizuoti socialiniai tinklai skatina žmones keisti visuomenę.

Tokia komunikacinė situacija, kokia yra dabar, susiklostė istoriškai, bet koks šio proceso aiškinimas tėra jo aiškinimo istorija. Kalbėdami apie komunikacijos procesą mes tuo pačiu metu komunikuojame ir bandome atsieti save nuo komunikavimo akto, žvelgdami į šį procesą kaip į kažką, kas yra per atstumą; atsiriboti nuo jo, bet atsiribojimas nuo vykstančio komunikacijos akto irgi yra tam tikra komunikacijos procedūra. Taigi, esame savotiškame uždarame samprotavimų rate ir kartu esame priversti tęsti šią procedūrą. Šio naujo komunikacinio santykių būvio ypatumas – realybės pojūčio praradimas: čia viskas tampa vienodai svarbu ir patologiškai neadekvačiai reikšminga.

Literatūra

BRETON, Phillippe; PROLUX Serge. (1996). L‘Explosion de la communication. Paris: La Découverte.

DABRAY, Reena. (1991). Cours de médiologie générale. Paris: Gallimard.

DABRAY, Reena. (1995). Vie et mort de l‘image Paris: Gallimard.

KEANE, Joseph. (2013). Democracy and media Decadance. Cambridge: Cambridge University Press.

KRIPPENDORFF, Klaus. (2009). On Communicating; Otherness, Meaning, and Information. New York: Routledge.

MATTELART, Armand. (1992). La Communication-monde, Paris: La Découverte

MATTELART, Armand. (1996). La mondialisation de la communication. Paris: PUF.

MATTELART, Armand.; MATTELART, Michele. (1986). Penser les médias. Paris: La Découverte.

POŠKUS, Andrius. (2004). Signalai telekomunikacijų sistemose. Vilnius: VUL.

SFEZ, Lucien. (1988). Critique de la Communication, Paris: Le Seuil

SFEZ Lucien. (1993). La politique symbolique, Paris: PUF.

SFEZ Lucien. (2010). La communication. Paris: PUF.

SHANNON, Claude E.; WEAVER, Weaver. (1949). The Mathematical Theory of Communication. Illinois: University of Illinois Press.

VINNER, Norbert. (1961). Cybernetics: Or Control and Communication in the Animal and the Machine Paris: Camb. Mass.

WOLTON, Dominique. (1997). Penser la communication. Paris: Flamarion.

WOLTON, Dominique. (2017). Dix chantiers pour aider à penser l‘incommunication en Europe. Hermès, Nr. 77.

WOLTON, Dominique. (1995). Les dix contradictions de la communication politique. Hermès, Nr. 17–18.

Critique of Dominique Wolton’s Thesis on New Contradictions in Political Communication in the Early 21st Century

Prof. dr. Lauras Bielinis

Vytautas Magnus University, Faculty of Political Science & Diplomacy, Department of Public Communications, V. Putvinskio g. 23-603, LT-44243 Kaunas, lauras.bielinis@vdu.lt

The article analyses Dominique Wolton‘s theoretical reflections on developments in political communication. It critically assesses the evolution of the phenomenon of political communication as identified by the author and the changes in the assessments made. It analyses the specifics of the contradictions mentioned by Wolton, the trends of change and the development of new challenges at the end of the 20th century and the beginning of the 21st century. The socio-psychological implications of the contradictions in political communication, to which Wolton gives undeservedly less attention, are highlighted.

Keywords: communication, information, political communication, communication order, social relations, hierarchy.

Prof. dr. Auksė Balčytienė, prof. dr. Kristina Juraitė

Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešosios komunikacijos katedra, V. Putvinskio g. 23-603, LT-44243 Kaunas, aukse.balcytiene@vdu.lt; kristina.juraite@vdu.lt

Šiuolaikinėms auditorijoms tradicinė žiniasklaida nebeturi tokios didelės įtakos, kaip anksčiau. Medijuotos komunikacijos ekosistemoje itin daug galių įgyja kiti informacijos kūrėjai ir paslaugų tarpininkai, kaip kad globalios platformos, o atsakomybę už savo pasirinkimus netiesiogiai „prisiima“ informacijos vartotojai. Asmens įsitraukimu paremta naujų komunikacijos terpių veikimo logika žadina susidomėjimą ir plėtoja saviraišką, tačiau kartu tai atveria iki šiol nepatirtas erdves manipuliacijoms.

Šiame straipsnyje parodoma, kad šiuolaikinėse visuomenėse – tiek Baltijos valstybėse, tiek ir kitur Europoje – viešoji erdvė, o sykiu ir ją įvietinanti klasikinės žiniasklaidos bei globalių platformų infrastruktūra išgyvena ne tik kaitą ir transformacijas, bet ir daugybinius sukrėtimus. Kaip matysime, nė vienoje iš tiriamų Baltijos valstybių medijų aplinka nėra tiek atvira ir įtrauki, kad kurtų saugumo, pasitikėjimo ir solidarumo atmosferą tarp komunikuojančiųjų. O tai stipriai veikia demokratijos būklę.

Reikšminiai žodžiai: medijuotos komunikacijos ekosistema, demokratija, žiniasklaidos pliuralizmas, rizikos, komunikacinis veiksnumas, Baltijos valstybės.

Įvadas

Šiuolaikinės politikos analitiniuose darbuose viena dažniausiai sutinkamų temų –

technologinių grėsmių demokratijai svarstymai (Van Aelst et al., 2017; Morgan, 2018; Steensen, Eide, 2018; Bechman, O’Loughlin, 2020; Humprecht ir kt., 2020; Woolley, 2020; Kuehn, Salter, 2021; Jungherr, Schroeder, 2021). Šitoks posūkis, tiesą sakant, nėra toks jau ir senas. Rodos, dar visiškai neseniai tyrėjai brėžė itin optimistines perspektyvas elektroninei demokratijai ir pilietiniam aktyvizmui (Dutton, 2009); tačiau šį šviesų toną ilgainiui radikaliai perkonstruoja atvirai išsakomas susirūpinimas tolesne demokratijos procesų eiga ir demokratinių institutų likimu (Hindman, 2008; Hannan, 2018; Hauser, 2018; Diamond, 2019; Bennett, Livingston, 2020).

Dezinformacijos ir melagingos informacijos pliūpsniai interneto erdvėse sėja painiavą, apsunkina viešosios nuomonės formavimo(si) procesus, žmonių grupes maitina populistiniais pažadais ir radikalizuoja visuomenes (Bennet, Livingston, 2018; Parvin, 2018; Freelon, Wells, 2020). Kita vertus, nors visa apimanti dezinformacija ir kelia realių pavojų su išties labai skausmingomis pasekmėmis, tarp kurių akivaizdžiausi yra susipriešinimo ir pasimetimo jausmai (Achen, Bartels, 2016; Foa, Mounk, 2016), kad galėtume realiai suvokti tokio reiškinio esmę ir įtaką dabarties politikos procesams, svarbu žvelgti nepalyginti giliau

Politikos ir komunikacijos sankirtoje: tendencijos, diskursai, efektai nei tik į mus pasiekiantį nekokybišką ir manipuliatyvų turinį. Visų pirma būtina suprasti šiuolaikinėse visuomenėse vykstančius viešosios erdvės struktūrinės kaitos procesus, juose dalyvaujančius veikėjus (angl. actors), tokius kaip klasikinė žiniasklaida, globalios platformos (tokios, kaip „Meta“, „Google“, „Amazon“, „Microsoft“, „Apple“ ir kt.) ir politikos dalyviai, taip pat svarbu perprasti ir šių veikėjų tarpusavio sąveikos ypatybes.

Kad ir kaip ten būtų, svarbu pažymėti, jog dabartinis laikmetis unikalus dar ir tuo, kad jį būtų galima pavadinti savotiško „praregėjimo“ tarpsniu. Kaip tik dabar ieškoma būdų, kaip reikėtų tokioms situacijoms – visuomenių poliarizacijai ir susiskaldymui, pasitikėjimo įprastais demokratijos institutais, tokiais kaip žiniasklaida ir politika, praradimams – užbėgti už akių (Freelon, Wells, 2020; Strömbäck ir kt., 2020; Barret ir kt., 2021). Akivaizdu, kad technologinės inovacijos labai stipriai ir globaliai pakeitė kiekvieno iš mūsų kasdienybę, ir tokios patirtys kviečia pasitelkti technologinius sprendimus įvairioms problemoms ir krizėms atliepti. Tačiau šiuo straipsniu mes siekiame parodyti, kad be stiprios ir tikrai pliuralistinės žiniasklaidos nepavyks užsiauginti taip reikiamo pasitikėjimo, vedančio į atsparumą visuomenėje. Taigi svarbu dar geriau atpažinti konkrečioje visuomenėje fiksuojamas žurnalistinę ir politinę kultūrą, t. y. socialines ir kultūrines kasdienės demokratijos praktikas, sykiu įsivardyti įsisenėjusias baimes ir nepasitikėjimą, galimai vedančius į informacinius paklydimus ir manipuliacijas.

Naujausi tyrimai ir pasiūlytos viešojo demokratinio gyvenimo valdysenos prieigos laikosi požiūrio, kad šiuolaikinio pasaulio problemos ir iššūkiai, o pasitikėjimo silpnėjimas ir dezinformacijos dominavimas kaip tik tokie ir yra, reikalauja visa apimančio analitinio žvilgsnio, taigi ir sprendimai turi būti pasiūlyti tokie, kurie derintų plačios aprėpties (angl. whole of society) prieigas (Myers, 2021).

Šiuo straipsniu siekiama net kelių tikslų. Visų pirma čia bus įvardytos ir išdiskutuotos komunikacijos perspektyvos taikymo kasdienėje demokratijoje patirtys. Vėliau atkreipsime dėmesį į globalių platformų kaip visiškai naujo šiuolaikinės viešosios erdvės veikėjo ypatybes ir keliamas grėsmes nusistovėjusioms demokratinėms kasdienio gyvenimo praktikoms: viešam kalbėjimui, sprendimų priėmimui, deryboms. Galiausiai atkreipsime dėmesį ir į tai, kaip šie procesai – globalizacijos ir platformizacijos procesų įtakoje vykstanti viešosios erdvės struktūrinė kaita ir transformacija – veikia tiek kiekvieną jos institucinių dalyvių (žiniasklaidą, politiką, švietimą), tiek ir žmonių grupes. Reaguojant į žiniasklaidos sistemos deinstitucionalizacijos eigą, į augančias individualizuotas patirtis, ypač svarbu bus klausti, kokių gi infrastruktūrinių sprendimų, taip pat kokių individualių kompetencijų ir įgūdžių reikia šiuolaikinei demokratijai užtikrinti? Tokiems tikslams pasiekti bus pasitelkta ir labai konkreti tyrimo aplinka – remiantis trijų Baltijos valstybių žiniasklaidos pliuralizmo būklės ir rizikų įvertinimo strategija čia bus išsakytos prielaidos žiniasklaidos ir visuomenės atsparumui ugdyti.

Žiniasklaida ir demokratija technologijų virsme

Akivaizdu, kad vienas ryškiausių pokyčių nūdienos viešojo gyvenimo modernizacijos eigoje – tai globalizacijos ir skaitmenizacijos įtakoje išaugusios informacijos apimtys, suintensyvėjusi ir vis sparčiau akceleruojanti komunikacija (Castells, 2013; Eriksen, 2016), o sykiu ir augantis dėmesys individualiems vartotojiškiems pasirinkimams (Bauman, 2007; Inglehart, 2018). Taigi tuomet tiek į dezinformaciją kaip labai tikslingai ir strategiškai motyvuotus siekius trukdyti ir kenkti, tiek ir į melagingą informaciją ar šiaip informacinius paklydimus, kurie signalizuoja atidos faktams stygių, tikslinga žiūrėti kaip į šiuolaikinio įglobalinto ir skaitmenizuoto gyvenimo kokybinių pokyčių išraiškas. Taip žvelgiant, dezinformacija, faktų iškraipymai, pasitikėjimo tradiciniais demokratijos ramsčiais (žiniasklaida ir žurnalistais, politikais ir partijomis, netgi vieno kitu) praradimai turėtų būti vertinami kaip akivaizdūs mus ištikusios kasdienės demokratijos krizės simptomai (Levitsky, Ziblatt, 2019).

Šiuolaikinės įskaitmenintos komunikacijos ekosistemos dalyviams įprasti autoritetai nebetenka anksčiau turėtos galios. Informacijos kanalų yra išties daug ir įvairių, tad visos auditorijos vis dažniau suka socialinių tinklų pusėn, kur viskas vyksta greičiau, įtraukiau ir yra labiau į skaitytoją orientuota nei kitur žiniasklaidoje. Dar daugiau – viešosios politinės darbotvarkės konstravimo principai, kuriais vadovaujantis turėtų būti atrenkamos visiems aktualios žinios ir informacija, šiuolaikinės pasimetusios žiniasklaidos nustumiami į tolimesnį planą: pirmuoju smuiku žiniasklaidos diskursuose groja masalo tipo (angl. clickbait) žinios. Trumpai sakant, duomenizacijos ir algoritmizacijos procesų sustiprintos platformizacijos įtakos ryškiai transformuoja politikos naujienų gamybą ir sklaidą (Shah ir kt., 2017; Hofmann, 2019; Porpora, Sekalala, 2019), o tai tiesiogiai veikia ne tik viešosios nuomonės formavimo(si) procesus, bet ir žiniasklaidos kaip demokratinio instituto autoritetą.

Tad nenuostabu, kad vis dažniau pasisakoma, jog šiuolaikinę demokratiją turėtume analizuoti visų pirma kaip „komunikacijos“ reiškinį (Flynn, 2004; De Vreese ir kt., 2018). Kaip nekart pastebėta, kasdienės demokratijos procesams jau nebe tokia svarbi nusistovėjusios institucinės sąrangos specifika, tačiau svarbiausiu kokybiniu dėmeniu tampa visų informacijos mainuose dalyvaujančiųjų komunikavimas. Kaip sakyta anksčiau, nors žiniasklaida ir lieka aktyvus demokratijos procesų dalyvis, nūdienos amžiuje bet koks komunikacijos veiksmas neįmanomas be globalių platformų įtakos (Hofmann, 2019). Į vartotojo dėmesį sutelkta algoritminė logika išties skatina ir netgi provokuoja veikti. Kita vertus, fokusuojantis tik į individualius interesus, į asmeninės nuomonės vertę (Kalpokas, 2019), paminamas ligšiolinis viešosios erdvės kaip pagarbą išlaikančios racionalių diskusijų arenos idealas. Dar daugiau – globalios platformos, netiesiogiai, bet algoritmiškai rinkdamos duomenis, monetizuoja, t. y. apmokestina, visas savo teikiamas paslaugas (turinio sklaidą ir pasiekiamumą), tad tokie technologinės logikos veiksmai dar labiau atitolina nuo to, kas galėtų būti įsivaizduojama kaip visiems lygiai atvira ir pasiekiama „viešoji arena“.

Jau ne vienerius metus tyrėjai kalba apie demokratijos nuosmukį, apie žiniasklaidos ir politikos laukų suartėjimą, apie korupcijos politikoje atvejus. Tiesą sakant, tai nėra kažkokie išskirtinai nauji pastebėjimai. Ypač Rytų ir Vidurio Europoje, t. y. jaunesnės demokratijos valstybėse, tokie dalykai buvo akcentuojami tikrai nekart, o tyrėjų visa tai įvardyta kaip įsisenėjusios „klientelistinės“ politinės kultūros apraiškos (Balčytienė, 2012; Jastramskis, 2011, 2012). Kaip nesyk minėta komparatyvistinėse žiniasklaidos studijose, o čia ypač nusipelno profesorių Daniel Hallin ir Paolo Mancini darbai (Hallin, Mancini, 2004, 2012;