SAULĖS RATU *** ON THE WHEEL OF THE SUN by Vytautas

Dailininkas Laimis Kosevičius Redaktorė ir vertėja Eglė Kirilauskaitė

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). ISBN 978-609-96073-0-6

Vytautas Daraškevičius

Lietuvių kalendorinių švenčių tradicijos

Traditions of the Lithuanian Annual Fests

2018

....norėčiau jums pasakyti, kad neužmirštumėte savo tautos šaknų. Prisiminkite praeitį, pakalbinkite senolius – nėra nuobodu kalbėtis su vyresnio amžiaus žmonėmis. Eikite pas senolius ir paprašykite, kad jie jums papasakotų apie jūsų tautos šaknis, džiaugsmus, kentėjimus ir vertybes. Šitaip, semdamiesi iš savo šaknų, vesite pirmyn savo tautą, savo tautos istoriją siekdami didesnių vaisių. Brangus jaunime, jei norite, kad jūsų tauta būtų didi ir laisva, prisiminkite savo šaknis ir veskite tautą pirmyn... Popiežius Pranciškus Vilniaus Katedros aikštė. 2018 m. rugsėjo mėn. 22 d. Susitikimas su jaunimu

Think of the past, speak with the elderly: it is not boring to speak with the elderly. Go and find the elderly and let them tell you about the roots of your people, their joys, their sufferings, their values. In this way, by drawing on your roots, you will carry your people forward, the history of your people, for greater fruitfulness. Dear young people, if you want a people who are great and free, take their memory from the roots of the past and carry your people forward.

Pratarmė

Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1983 m. Fotografuoja daugiau nei 50 metų. Surengė per keturiasdešimti personalinių fotografijos parodų. Lietuvoje bei užsienyje eksponuotos jo fotografijos ne kartą pelnė apdovanojimų. V. Daraškevičius daug dirba ir kaupia medžiagą lietuvių etnokultūros tematika. Net keli jo fotografijų ciklai apie lietuvių kaledorines šventes buvo eksponuojami ir apdovanoti pasaulinėje folkloro fotografijų parodoje – konkurse „Humanity Photo Awards“ (HPA), organizuojamoje Kinijos folkloro fotografijos asociacijos kartu su UNESCO ir kas dveji metai rengiamoje Kinijoje. Yra išleidęs keletą leidinių: 2007 m. fotoalbumą „Trumpiausios nakties paslaptis“, 2009 m. fotoalbumą „Kaziuko mugė“ (kartu su Libertu Klimka), 2013 m. fotoalbumą „Neatrastoji Kinija. Du žvilgsniai“ (kartu su Songu Džendžiunu), 2017 m. fotoalbumą „Skamba skamba kankliai“ apie tradicinį Vilniaus folkloro festivalį. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. lapkričio11d. įsakymu Daraškevičiui suteiktas meno kūrėjo statusas. Vytautas Daraskevicius is a member of the Union of Lithuanian Art Photographers since 1983. The photographer has more than 50 years of experience in the given area. The number of his personal photo exhibitions is more than forty. He has received several awards for his photographs presented both in Lithuania and abroad. Vytautas Daraskevicius works a lot in the field of Lithuanian national culture, and he has collected numerous materials on this topic. A variety of his photography cycles on Lithuanian calendar fests were presented and awarded in the Humanity Photo Awards (HPA) international exhibition and competition in China which is organised by the China Folklore Photographic Association in cooperation with UNESCO every two years. He has published several photo albums, namely: Trumpiausios Nakties Paslaptis (The Mystery of the Shortest Night, 2007), Kaziuko Muge (St. Casimir’s Fair, 2009) in cooperation with Libertas Klimka, Neatrastoji Kinija. Du Zvilgsniai (The Undiscovered China. Two Perspectives, 2013) in cooperation with Song Dzendziun, and Skamba Skamba Kankliai (2017) on the traditional folk festival in Vilnius bearing the same title. Vytautas Daraskevičius was granted the status of art creator by the order of the Ministry of Culture of the Republic of Lithuania on 11 November 2005.

Autoriaus žodis

Kai 1970 metais vykau i Kernavę savo pirmojon Rasos šventėn, dar negalėjo galvon ateiti mintis, kad ten prasidės bene svarbiausias mano gyvenimo projektas. Toji šventė iškart mane „pagavo“ savo mistine nuotaika, galimybe pačiam pasijusti dalyviu, o ne žiūrovu, įdomiais bei man naujais ritualais, įspūdingais vaizdais. Aš nuo vaikystės mėgau dainuoti. Tad ir pats prisijungdavau prie Veronikos Janulevičiūtės ir kitų ten dalyvavusiųjų vedamų dainų. Šventėje susipažinau su Vilniaus universiteto „Ramuvos“ klubo žmonėmis, kurie ir

1970 m. Rasų šventėje. Autorius (viršuje centre). V. Naujiko nuotrauka

buvo apeigų rengėjai. Jie pakvietė prisijungti prie klubo veiklos. Nuo tada kartu su jais dalyvavau daugelyje švenčių, koncertų, ekspedicijų įvairiose Lietuvos vietose. Klubo veikla tuometinei valdžiai nepatiko ir netrukus buvo sustabdyta. Tuomet žmonės susibūrė į liaudies dainų klubą, vėliau pasivadinusį „Raskila“, kuris gyvuoja iki šių dienų. Ilgainiui pagal baltiškas tradicijas buvo rekonstruota ir atgaivinta vis daugiau kalendorinių švenčių: pavasario lygiadienis, Jorė, Mildos šventė, Žolinės, rudens lygiadienis, Ilgės ir kitos. Aš jas ir kitas lietuvių buities tradicijoje natūraliai išlikusias kalendorines šventes reguliariai fotografuoju jau daugelį metų: Sekmines – nuo 1971 m., Užgavėnes – nuo 1979 m., Žolines – nuo 1988 m., pavasario lygiadienį bei Jorę – nuo 2000 m., Ilges – nuo 1999 m., rudens lygiadienį – nuo 1995 m., Mildos šventę – nuo 2005 m. Medžiagos susikaupė gausybė. Dalis šios temos fotografijų jau buvo eksponuojama parodose Lietu-

voje bei užsienyje. Apie kai kurias iš švenčių (Rasas, Užgavėnes, Jorę) esu surengęs atskiras parodas. Nuo 2004 m. pradėjau siųsti įvarius savo fotografijų ciklus į kas dveji metai Kinijoje rengiamą pasaulinę folkloro ir paveldo parodą konkursą „Humanity Photo Awards“ („Žmonijos paveldo fotografijos apdovanojimai“). Mūsų senosios tradicijos pasauliui pasirodė įdomios. Daugelis mano ciklų buvo nominuoti (už šiame albume pristatomas temas gautos septynios HPA nominacijos), gavau kvietimų į apdovanojimų ceremonijas, vykusias įvairiose Kinijos vietose. Ten, bendraudamas su kolegomis iš viso pasaulio, ir atkreipiau dėmesį į tai, kad mes turime vieną iš pilniausių pasaulyje dabartiniu metu gyvai švenčiamų kalendorinių švenčių komplektų. Tai buvo stimulas sujungti visų švenčių medžiagą į vieną ciklą. 2015 m. parengiau fotografijų parodą „Saulės ratu“ apie visas per metus švenčiamas kalendorines šventes, pirmą kartą eksponuotą Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto“ galerijoje, o vėliau apkeliavusią ir tebekeliaujančią po daugelį Lietuvos miestų. Į šią parodą nebuvau įtraukęs Lietuvoje švenčiamų katalikiškų kalendorinių švenčių medžiagos, nors mano archyve yra ir ji. Rengdamas fotoalbumą ta tema, nusprendžiau į jį traukti ir katalikiškas šventes, pateikdamas visą medžiagą tokia tvarka, kuria viskas Lietuvoje ir vyksta, ir susiedamas ją su metų laikais. Kiekvienos šventės medžiaga albume išdėstyta, laikantis tos šventės scenarijaus. Čia pristatomos šventės: Katalikiškos šventės: Kalėdos, Trys karaliai, Verbos, Velykos (apimant Verbas ir Atvelykį), Sekminės, Žolinė, Vėlinės; Buitinės šventės, natūraliai išlikusios lietuvių tradicijoje: Užgavėnės, Sekminės; Pagal senąsias baltų tradicijas naujai rekonstruotos šventės: Kalėdos (apimant Blukio šventę), Perkūno diena, Pavasario lygiadienis, Jorė, Mildos šventė, Rasos, Žolinė, Rudens lygiadienis (apimant Dagotuvių samborį), Ilgės. Kai kurios iš švenčių panašiai švenčiamos ir kitose šalyse, ypač – Rytų Europoje. Galima spėti, kad jos buvo būdingos visoms vidutinio klimato šalims, kur ryškiai išreikšti keturi metų laikai. Tikiuosi, šis fotoalbumas galėtų būti įdomus ne vien Lietuvos žmonėms. Tad tekstai parengti ir anglų kalba. Vytautas Daraškevičius

When I was going to Kernave to celebrate Rasos (Dew Holiday) for the first time, I could not even image that probably the most important project of mine will be started there. I was enchanted immediately by the celebration in terms of its mystic atmosphere, the possibility to get involved in the celebration as an active participant rather than a mere passive observer as well as exciting and picturesque rituals that were new to me. I love singing since my early childhood. Therefore, I was gladly singing together with other participants. During the celebration, I got acquainted with people from the Ramuva Club (Vilnius University), the organisers of the rituals. I was invited to join the activities of the club. Since then, I have participated in numerous celebrations, concerts and expeditions in various places of Lithuania together with them. More calendar fests were gradually restored according to the Baltic tradition in time, namely March Equinox, Jore, the Feast of Milda, Assumption Day, September Equinox, llges et al. I have been photographing them as well as other calendar fests that have remained in the Lithuanian national tradition on a regular basis for many years already, and a substantial quantity of material has been collected. Since 2004, I send various photography cycles to the HUMANITY PHOTO AWARDS international biennial photography contest held in China which is focused on folklore cultures and heritage. The world found our ancient traditions interesting. Many photography cycles of mine received nominations (7 HPA nominations were received for the topics addressed in the present abum) and invitations to award ceremonies which took place in various places in China. While communicating with colleagues from all over the world, I noticed that we have one of the most complete sets of the existing live calendar fests. This gave the stimulus to me, and consequently I brought the material on all celebrations together, thus compiling one photography cycle. When preparing the album on this topic, I decided to include Catholic fests too. All material was presented on the basis of the existing chronological order of the fests in Lithuania, by also relating it with four seasons. I would like to emphasise that the present album is not aimed at covering all traditions of ancient annual fests as this would be hardly possible. I seek to demonstrate the LIVE tradition, i.e. the one which is continued nowadays, as I had the opportunity to record it, and therefore I am able to show it in the present album. The material on each fest is presented with regard to the sequence of events during the respective fest. The following fests are presented below: Catholic holy days: Christmas, Biblical Magi, Easter (including Palm Sunday and Sunday after Easter), Whitsunday, Assumption to Heaven and All Saints’ Day. National fests that have naturally remained in the Lithuanian tradition: Fat Tuesday, Whitsunday. Feasts newly restored according to the ancient Baltic tradition: Christmas (including Block fest), Perkunas Day, March Equinox, Jore, Feast of Milda, Rasos (Dew Holiday), Assumption Day, September Equinox (including Dagotuves Gathering), Ilges Some of the fests are celebrated similarly as in other countries, especially in Eastern Europe. One may guess that they were typical to all countries with moderate climate where the four seasons are clearly marked. I hope that the present photo album will also be of interest outside Lithuania.

Author’s Įžanginiai Introduction tekstai

Kopia saulutė dangaus skliautu, ilgindama ar trumpindama dieną, kasnakt vis keičiasi mėnulio fazė. Šių dangaus šviesulių keliones lydi gamtos reiškiniai: augmenijos lapų ir žiedų sklaida, vaisių branda, rudeninis lapų kritimas, žiemos sąstingis. Būtent metų ritmu sukasi ir mūsų krašto ūkininkų

darbai, kurių eiliškumą ir terminus seniau padiktuodavo tradicinis papročių kalendorius, suskirstytas šventėmis. Vienos jų – tikslūs darbų pradžios terminai, kitos – pabaigtuvės, trumputis atokvėpis, pasidžiaugiant darbo rezultatais. Kalendoriniai papročiai, kartu ir ūkininkavimo taisyklės būdavo perduodamos iš lūpų į lūpas. Ši kolektyvinė atmintis atspindi labai gilią žemdirbiškojo etnoso patirtį, – joje apibendrinti šimtmečius, gal net tūkstantmečius kaupti tėviškės gamtos stebėjimai, išryškinant fenologinių reiškinių sąsajas su dangaus šviesulių judėjimu. Žemdirbių tautai, gyvenančiai gana permainingo klimato ir trumpos augalų vegetacijos gamtinėje juostoje, toks kalendorius – būtinybė. Tai buvo bene pati svarbiausioji lietuvių etnožinijos dalis, kuria vadovautasi praktiniame gyvenime; be to, ji esmingai darė įtaką ir tautinės kultūros dvasiniams reiškiniams, užpildantiems šventę turiniu. Struktūrizuotas laikas tampa apčiuopiamas, įvaldytas, o gyvenimo tėkmė – įprasminta. Tad kalendorius – ne tik botagėlis, genantis žmogų nuo vieno darbo prie kito, bet ir dvasinio gyvenimo programa. Kalendorinės datos kitados neabejotinai būdavo siejamos su dievybėmis ir mitologinėmis būtybėmis, globojusiomis atskirus darbus. Baltiškųjų ritualų reliktai mūsų dienas pasiekė tautiniais papročiais, jau praradusiais sakralinę prasmę. Jų laikomasi iš pagarbos tradicijai, senolių atminimui arba jie

Saulės ratu

pakartojami kaip kultūrinė žaismė. Bet yra entuziastų, kurie tą sakralinę prasmę bando atkurti ir dabartinėse šventėse. Iš bažnytinio kalendoriaus per šimtmečius – nuo Lietuvos krikšto 1387 m. iki XX a. pradžios – buvo iškeltos ir sureikšmintos tos datos, kurios atitiko darbų prioritetus, nusakomus mūsų gamtos kaita. Todėl tradicinio kalendoriaus būdingas bruožas – katalikiškųjų švenčių turinio įkultūrinimas senaisiais žemdirbystės papročiais. Žmogaus veiksmuose švenčių metu taip pat atsispindi ir tradicinė, ir krikščioniškoji nuostatos. Vadovaujantis su gamtos reiškiniais suderintu kalendoriumi, darbas tampa našesnis, tad lieka daugiau laiko savo gyvenamosios aplinkos tvarkymui bei saviraiškai menine kūryba. O kalendorinės šventės kupinai prisipildo etnokultūrinio turinio – liaudies dainų, tradicinio muzikavimo, apeigyno. Kodėl XXI amžiaus žmogui gali rūpėti senolių kalendorius, kodėl maga pakartoti jo šventes? Lietuvis, gilios praeities tautos atstovas, gyvena tarsi dvejuose laikuose: istoriniame, įsukančiame kasdien į naujausių įvykių sūkurį, ir archajiniame, kuris tarsi sustingęs ties tautos šaknimis, įsismelkęs į mūsų vidų per motinos lopšinę, močiutės pasakas, tėviškės gamtą ir visą kultūros paveldą. Nuo tinkamo tų abiejų laikų santykio labai priklauso jausena, kad esame tautos istorinio kelio žygeiviai... Tradicinių kalendorinių švenčių atmintis – tarsi laužo liepsna – tai priblėsdavo, prisimiršdavo, tai vėl įsidegdavo, skaisčiau sužėruodavo. Prieškariu jas ėmėsi gaivinti šaulių kuopos, jaunųjų ūkininkų rateliai, o pačias senąsias – Domo Šidlausko-Visuomio pasekėjai. 1967 metais Kernavėje J. Trinkūno ir jo bendraminčių iniciatyva buvo surengta pirmoji Rasos šventė pagal rekonstruotas baltų tradicijas. Vėliau kai kurie tų apeigų principai ir elementai buvo naudojami, rekonstruojant ir kitas kalendorines šventes. Tautos atgimimas, vaduojantis iš sovietmečio dvasinio sąstingio, vyko ir folklorinio sąjūdžio būdu,

gaivinant lietuviškąją etnokultūrą. Mat buvo suvokta, kad tradicinių švenčių metu ryškiausiai pajaučiamas tautos narių bendrumas; taip bręsta tautinė tapatybė, pilietiškumo jausmas. Etninė kultūra, išaugusi iš tradicinio paveldo, ir šiandien padeda lietuviams neprarasti tautinio savitumo, žengiant į modernųjį pasaulį. Liaudiškoji kultūra mūsų akyse tapo elitinės kultūros dalimi; jos raiškos vietos – nebe kaimo gryčia, dirbamų laukų platybės ar piliakalnio aikštelė, bet koncertų salės, miestų ir miestelių šventės. Kultūros įstaigų specialistai ir atskiri entuziastai parengia švenčių vyksmo scenarijus, visuomenei išmoningai ir žaismingai pateikiančius jų esmę. Šiuolaikiniam žmogui, ypač – miesto gyventojui, tradicinė šventė patraukli ir kultūriniu autentiškumu, ir artumu gamtai, atokvėpiu nuo miesto šurmulio ir kasdienybės monotonijos... Fotografas Vytautas Daraškevičius buvo nuoseklus šių procesų metraštininkas, švenčių raidos, atkuriant jų autentiškumą, fiksuotojas. Jo surinktas šios temos nuotraukų archyvas, pradėtas kaupti 1970 m., neabejotinai turi didžiulę išliekamąją vertę. Fotoalbumas „Saulės ratu“ atspindi tiek katalikiškas, tiek ir tradicines bei rekonstruotas baltų religines šventes, taigi, gyvąjį įvairiaspalvį kultūros vyksmą Lietuvoje. Dėl šių priežasčių fotoalbumas gali būti įdomus ir kaimyninėms šalims; jį mielai vartys visi, plačiau besidomintys Europos tautų etnokultūra, ieškodami bendrumų ir skirtumų. Be to, fotoalbumui atrinktos nuotraukos yra labai meniškos, puikiai perteikiančios švenčių dalyvių nuotaikas ir subtilų mūsų gamtos grožį. Autoriaus fotoaparato akis į kiekvienos šventės vyksmą pažvelgė su įsijautimu ir meile... profesorius Libertas Klimka

In the old days, all works by the farmers of our region relied on the traditional custom calendar divided into fests. This calendar was necessary for the nation of agricultural workers living in the shifting climate conditions in the natural zone where the plant vegetation period is short. Not only was it a small whip leading from one activity to another, but also it constituted a spiritual life program. The dates of the calendar were undoubtedly associated with deities and mythological creatures which were protecting separate works. The relics of Baltic rituals reached our days in the form of national customs which have already lost their sacral meanings. They are only followed as a matter of respect to the tradition, commemoration of our forefathers and a cultural play of repetitive nature. However, some enthusiasts still make attempts to restore the sacral meaning of the current festivals. The dates which were on a par with work priorities determined by the change of our nature were moved from the ecclesiastical calendar over centuries, starting from the Christianisation of Lithuania, and finishing with the beginning of the 20th century, thus giving importance to these dates. Therefore, a typical feature of the traditional calendar is the incorporation of the Catholic celebrations with the ancient agricultural customs. Calendar fests were notably complemented by ethno-cultural contents, namely folk songs, traditional music and rituals. Why should one be interested in the ancient calendar in the 21st century? Why would one be willing to repeat its fests? Lithuanians live as if in two time dimensions: the historical time, which is embedded in the flow of the current events, and the archaic time, which is encoded in the roots of our nation and our inner worlds through our mothers’ lullaby, grandmothers’ fairy tales, the nature of our homeland and the entire cultural heritage. The memory of traditional calendar fests was like the flame of fire: sometimes it faded and was almost forgotten, and sometimes it started to shine brighter and glittered. Before the wars, shooters’ companies and young farmers’ groups started to revive them. The national rebirth during the process of liberation from the soviet spiritual stagnation was also taking place in the form of folklore movement, thus reviving the Lithuanian ethnic culture. The first festival of Rasos (Dew Holiday) was organised in Kernave on the basis of restored Baltic traditions at the initiative of Jonas Trinkunas and his fellows in 1967. Later some principles of these rituals as well as their elements were used in restoring other calendar fests. The ethnic culture, which emerged from the national heritage, is still helping Lithuanians to retain their national uniqueness when entering the modern world. Specialists at cultural institutions as well as separate enthusiasts prepare scenarios for the fests, thus presenting their essence to the society in an intelligent and playful manner. The modern man, especially a resident of the city, finds a traditional celebration attractive in terms of both cultural authenticity and closeness to nature as he may rest from the city bustle and the daily monotony… Photographer Vytautas Daraskevicius was a consistent chronicler of these processes, and he recorded the development of these fests when restoring their authenticity. The archive of photographs on this topic started to be compiled in 1970, and it is undoubtedly of lasting value. As the album ALONG WHEEL OF THE SUN reflects both Catholic and traditional and restored religious Baltic fests, it also represents the live multi-colored cultural development in Lithuania. The work might therefore be a matter of interest to neighbouring countries as the album will gladly be read by all those deeply interested in the ethnic culture of European nations in order to find common features and differences. Moreover, the photo album contains selected photographs, which are valuable from the artistic perspective, and they reflect both the mood of participants of the fests and the subtle beauty of our nature perfectly. The author looked at the development of each fest through the camera with true involvement and love…

Foreword

12 |

Kalėdos

Christmas

14 |

Kalėdos, Blukis

Christmas, Block fest

24 |

Trys karaliai

Biblical Magi

28 |

Perkūno diena

Perkunas Day

34 |

Užgavėnės

Shrove Tuesday

• g ru odi s • sau si s • vasari s • Gruodis

ŽIEMA WINTER

Kalėdos 11

KALĖDOS Kalėdų švenčių periodas beveik sutampa su žiemos saulėgrįža. Po Kalėdų ima ilgėti dienos, tai veikia mūsų nuotaiką bei savijautą. Saulė sugrįžta, tarytum atgimsta, ir pradeda naują metų ciklą. Kalėdų šventėje susipynė ir susisluoksniavo senieji ir vėlyvesni tikėjimai. Šventės išvakarėms – Kūčių vakarui, mums dvelkiančiam šventa paslaptimi, – teikiama ypatinga reikšmė. Susirinkus šeimos nariams, valgoma tradicinių, daugiausia – iš augalų, taip pat – žuvies, pagamintų patiekalų vakarienė. Savo esme šios vaišės – tai aukojimas. Iš vaišių patiekalų bene svarbiausias – grūdų ir kitokių sėklų (kviečių, miežių, kartais dar ir žirnių, pupų) mišinys su medumi. Tai – vaisingumo simbolis, jis galėjo būti skiriamas žemės derlių globojančioms dievybėms, o drauge su pastarosiomis glaudžiai susijusioms mirusiųjų sieloms, kurios, kaip tikėta, šiuo metu sugrįžtančios į namus. Aplink namus būdavo apeinama su Kūčių patiekalų kraitele, tarp kurių vienas svarbiausių buvo iš kvietinių ar ruginių miltų iškepti maži paplotėliai – „sližikai“. Kitas archajiškas, turbūt su mitiniu pasaulėvaizdžiu susijęs ritualinių Kūčių vaišių patiekalas – aguonų pienas. Šio augalo sėklos pasižymėjo migdančiu poveikiu ir buvo siejamos su mirties bei atgimimo simbolika. Kadangi Kalėdos, kaip naujo metų ciklo pradžia, buvo aktualios žemdirbiams, siekta simboliškai pažadinti žemėje glūdinčias galias, kurios atgimsta naujam gamtos ir žmogaus egzistencijos ciklui. Šiais laikais per šventes, įskaitant Kalėdas, baltų religinė bendruomenė paprastai aukoja seniesiems dievams prie aukuro, kuriame deginama ugnis. Advento ir Kalėdų laikotarpiu būdavo žaidžiami žaidimai, einami rateliai, dainuojant dainas gamtos ar vedybine tematika. Vienas jų – „Grįskime, mergos ievaro tiltą“. Pasak pateikėjų, tiltas grindžiamas todėl, kad juo ateitų Kalėdos. Kadangi Kūčių vakaras buvo laikomas pranašišku, merginos, kartais – ir kiti šeimos nariai, burdavo (su vašku, malkomis, „sližikais“, ant stalo paklotu šienu), norėdami sužinoti savo ateitį. Ištirpintas ir į vandenį liejamas vaškas, jo pavidalai merginoms pranašavo vedybas ar kitus gyvenimo įvykius. Apeiginėms Advento ir Kalėdų dainoms būdinga gamtos tematika: apdainuojami paukščiai, žvėrys, paprastai jie gretinami su žmonėmis. Su gyvūnais, kaip ir su žmogiškomis būtybėmis, kalbamasi, palaikomas artimas ryšys. Pavyzdys galėtų būti daina „Kodėl tavo, vilkeli, akelės šviesios“. Žemaitijoje antrą Kalėdų dieną po sodybas vaikščiodavo blukvilkiai, paskui save tempdami ant virvės pririštą medinę kaladę, kuri vadinta žodžiu blukas. Šis ritualinis atributas simbolizavo senus metus, „sunkų praėjusįjį metą“. Per šventę ta kaladė būdavo sudeginama, kad, vykstant pokyčiams gamtoje, atsinaujintume, patirtume fizinę ir dvasinę atgaivą.

Vėlesniais laikais per Kalėdas ir jų išvakarėse namuose uždegamos žvakelės. Jos tarsi primena, kad einame į šviesą ir po šventės ilgėjant dienai jos turėsime vis daugiau. habil. dr. Nijolė Laurinkienė

CHRISTMAS The Christmas period practically coincides with the winter solstice. Days gradually become longer after Christmas, and this affects our mood and well-being. The Sun returns, and it is reborn in some sense, thus starting a new cycle of the year. Christmas combines different layers of ancient and later beliefs. Christmas Eve is of particular significance as it is surrounded by the holy secret. All family members gather for the festive dinner to taste traditional meals, mainly made of plants as well as fish. These festive meals symbolise the offerings. Nowadays the religious Baltic community usually give offerings to the ancient gods near the credence where fire is burning during holidays such as Christmas. The period of Advent and Christmas used to be marked by various games, and people used to dance in circles, by also singing songs on the theme of nature and marriage. As Christmas Eve was considered prophetic, maidens and even other family members used to tell fortunes (by means of wax, firewood, kuciukai* and hay placed on the table) in order to predict their future. Melted wax used to be poured into water, and young maidens would guess their future event such as wedding judging from its shapes. Ritual songs of the period of Advent and Christmas are characterised by the theme of nature. Those songs are about birds and animals which are usually paralleled to people. Blukvilkiai used to walk around homesteads on the second day of Christmas in Zemaitija region, by also bringing a wooden sack tied by a rope, which used to be referred to as the blukas. This was a ritual symbol of the previous year, “the difficult period that passed”. During the celebration, the sack would be burned in order for us to experience spiritual and physical revival while changes in nature are taking place. More recently, lighting up candles at home have become a Christmas tradition. They remind in a way that we are approaching the light, and the longer the days become, the more light we get. * Traditional Lithuanian dish served on Christmas Eve.

Fotografuota: Vilniuje, Verkių parke (psl. 18 A, B), Kelmėje (psl. 20), Balsiuose (psl. 22, 23)

Gruodis 1982

KalÄ&#x2014;dos

Gruodis 1982

KalÄ&#x2014;dos

2014

1982

KalÄ&#x2014;dos

2003

KalÄ&#x2014;dos

2014

Gruodis 2014

KalÄ&#x2014;dos

Gruodis 2007

KalÄ&#x2014;dos

1999

Blukis

TRYS KARALIAI Tai – Kristaus apsireiškimo iškilmė „Mes matėme užtekant Mesijo žvaigždę ir atvykome su dovanomis jo pagarbinti.“ Iš šv. Mišių liturgijos: „Dieve, Tu šiandien – kelrodė žvaigždė, Tautoms apreiškusi savo vienatinį sūnų: teikis mus, Tavo tikėjimo jau pažįstančius, nuvesti ten, kur regėsime Tavo didybę. Gal tuos dalykus galima suvokti tik tyru protu ir priimti kilniais jausmais. Tokie buvo Trys Karaliai. Erodas buvo kitoks. Pašventinta kreida rašydami ant durų staktų Šventųjų išminčių – Kasparo, Merkelio, Baltazaro – vardus, nuolat atminkime, kad tyrumas ir kilnumas yra ta pati Betliejaus žvaigždės žmonėms išganinga šviesa.“ kunigas Pranciškus Čivilis

BIBLICAL MAGI It is the celebration of the Revelation of Christ “We saw the star of Christ as it rose, and we have come with gifts to worship him”. From the Liturgy of the Holy Mass: Lord, the pole star, today Thee revealed Thine Only Son to the Nations: let us who are already touched by faith bring Thee where we will see Thine greatness. Perhaps these things can only be perceived by the pure mind and accepted by noble feelings. Such where the Biblical Magi. Herod was different. As we write the names of the Biblical Magi, i.e. Balthasar of Arabia, Melchior of Persia, and Gaspar of India, with chalk on the door frame, we should always remember that purity and nobility is equivalent to the salutary light of the Star of Bethlehem.

Fotografuota: Vilniuje

2017

Gruodis KalÄ&#x2014;dos

25 2009

2009

Trys karaliai

Gruodis

2017

2009

2015

Trys karaliai

PERKŪNO DIENA

THUNDER DAY

Žiūrime į gražų gamtos vaizdą, pasaulį dalydami į dvi dalis. Ten gražu, o čia esu aš. Ten gražiai auga gamta, o čia gražiai augu aš. Taip trumpai viešėdami žemėje, niekaip negalime prisipažinti, kad esame maža vientisos gamtos dalis. Augantys čia, šioje žemėje, ir gavę iš jos gyvybę, dvasią, mintis, iš prigimties mes nesame prašytojai. Na, neturime savo raudų sienos, nekišame raštelių. Mes neprašome Dievo, mes esame Perkūno ir Žemynos globojami. Tokia mūsų, gyvenančiųjų šioje žemės vietoje, pasaulėjauta. Toks mūsų jausminis santykis su aplinka, mūsų dvasinė vienovė su gamta, pasauliu, Dievais ir Deivėmis. Bet kas per aukštai į juodus debesius kopa, Tam daugsyk Perkūns žaibuodams liepia sugrįžti. Kristijonas Donelaitis, Pasakėčia „Ąžuols gyrpelnys“ Taip šiuolaikiškai skamba K. Donelaičio, evangelikų liuteronų kunigo, kuris pagarbiai kalba apie Perkūną, žodžiai. Posakiai „gyvas Perkūnas“ – „daug, gausu“, „kaip iš Perkūno rago“ – „gausiai, daug“, „kaip iš Perkūno rago ištrenktas“ – „(bėga) labai greitai, skubiai“ (tai – apie didelę, neišmatuojamą jėgą). Posakis „žaibų pluoštus paleisti“ reiškia „nubausti už kaltes“. Senoviniai liaudies pasakojimai apie Perkūno ir velnio nesantaiką liudija, kad žmogui šioje kovoje tik netyčia kliūva žaibais. Apsisaugoti nuo regimų žaibų, nuo Perkūno rūstybės galima uždegant perkūninę žvakę. Velnio prasimanymas – žaibolaidis – ne visada apsaugo žmogų ir jis po senovei lieja žvakes Perkūnui. Dangaus dievaitis Perkūnas pradeda gyvastį gamtoje. Taip žmonės verčiami budinti Perkūną, išliedami ugnimi jo atvaizdą – žvakę, pagerbdami Dievybės prabudimą ir kartu pradėdami naują laiko ratą – per ugnies šventumą, gyvybės įpūtimą Perkūnui. Per visada atsinaujinančią ugnį – Perkūno galią, kurią žmonės išreiškia Perkūno žvakės liepsnelėje. Perkūno diena mūsų gyvenimo ratą dalija į dvi dalis – į žiemą ir vasarą. Nuo vasario prasideda rėdos rato keliavimas į šilumą, o tai mums visiems labai svarbu, kad galėtume augti. Mums reikia dvasinės šilumos iš augančiojo šalia. Mes, gimę čia, šitoje žemėje, esame visuomenė, panaši į medžius: nors jie yra skirtingi, bet auga kartu, liesdamiesi šakomis. Mes esame kaip augmenija, palaikanti vieni kitus ir prisitaikanti taip, kad augtume visi. Kad augtume gerbdami protėvius ir gamtos šventumą. Kad augtume apsupti gamtos gyvybės, atkartodami jos darną, dieviškumą, per doros aukso taisyklę – elgtis su kitu žmogumi ar gyva būtybe taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi.

We are looking at the beautiful image of nature by dividing the world into two parts. The beauty is there, and I am here. The beautiful nature is flourishing there, and I am growing nicely here. As our journey on this Earth is so short, we struggle significantly in admitting to ourselves that we constitute only a small part of the coherent nature. We do not ask anything from the God; we are under guardianship of Thunder and Mother the Earth. This is the worldview of us in this part of the Earth. In order to protect against the visible lightning and the resentment of the Thunder, one may light up a Thunder Candle. A lightning conductor, an invention of the Deuce, does not always protect the man, and therefore he keeps producing Thunder Candles. The life of Thunder, the Heavenly God, starts in nature by forcing people to awaken the Thunder and by means of fire, namely, a candle, which is the image of Thunder, thus paying tribute to the awakening of the Deity as well as starting a new time circle through the sanctity of fire and giving life to the Thunder. It is done through the constantly renewing fire, the power of Thunder, which is expressed by people through the flame of the Thunder Candle. Thunder Day divides our life circle into two parts, namely summer and winter. The transition of the wheel of order towards warmth starts from February which is necessary for us in order to grow. We need spiritual warmth from those growing together with us. We who were born on this Earth constitute the society like trees who are different but still grow separately by touching each other with their branches; we are like plants that support each other and adapt to each other in such a way that the harmony in the life of nature and the Divinity are echoed through the golden rule of virtue: to treat one in the same way in which you would like to be treated.

Vidmantas Velička, „Trakų Romuvos“ vaidila

Fotografuota: Trakuose (psl. 30A, 33), Vilniuje (psl. 32C), Rūdiškėse

2018

Gruodis 2016

PerkĹŤno diena

Gruodis 2018

PerkĹŤno diena

2018

Gruodis 2018

2016

PerkĹŤno diena

UŽGAVĖNĖS Linksma Užgavėnių šventė tradiciniame kalendoriuje atskiria pokalėdinį laikotarpį nuo priešvelykinio keturiasdešimties dienų pasninko. Daugelis požymių byloja apie lietuviškųjų Užgavėnių archajiškumą, kai kuriais bruožais siekiantį gal net akmens amžiaus laikmetį. O apskritai ši kaimo pramoga – labai įvairių laikotarpių istorinių aplinkybių modifikuotas etninės kultūros reiškinys. Įdomiausia šioje šventėje – persirengėlių vaikštynės. Tradiciškai jie vaizduoja laukinius žvėris – Vilką ir Mešką, didžiuosius paukščius – Gervę ir Gandrą, naminius galvijus – Ožį ir Aviną, taip pat – svetimšalius (vengrus, čigonus, žydus). Šiomis kaukėmis nesityčiojama iš tautinių mažumų; šie Užgavėnių veikėjai ir išvaizda, ir elgsena pabrėžia, kad jie yra kitokie, svetimi, visai kito pasaulio. Yra tarp jų ir mitinių būtybių, tai – Ragana, Velnias, Giltinė, Tiliukas ir kiti. Žvėrių ir paukščių kaukės tikriausiai bus kilusios iš genčių totemų garbinimo. Žemės derlumo, vaisingumo dvasios tapo susietos su naminiais gyvuliais; taip atsirado Ožio ir Avino kaukės. Žirgo su raiteliu kaukė yra istorinės praeities priminimas, kai valstybės karinę jėgą sudarydavo raiteliai. Per Užgavėnes dažnai persirengiama velniais ir raganomis. Velnio personažas bus kilęs iš vieno svarbiausių senosios religijos dievų, Velino, įvaizdžio. Tai – gyvulininkystės globėjas; iš čia ir jo požymiai: ragai, kanopos, uodega. Ragana senojoje baltų mitologijoje – tai miško dievaitė. Vardas kalba apie aiškiaregystę, pranašavimo ir gydymo gebėjimus. O neigiamus bruožus įvaizdis įgavo viduramžiais, Europoje plintant raganų teismams. Kai kuriose Žemaitijos apylinkėse „einama ubagais“, prisidengus drožtinėmis ar odos kaukėmis, vaizduojančiomis suvargusius, raukšlių išvagotus veidus bedantėmis burnomis. „Ubagus“ lydi Giltinė su dalgiu. Didnosės, ryškių bruožų, gauruotos kaukės – patys tie senoliai „iš anapus.“ Šiame persirengėlių paprotyje galima įžvelgti labai esmingą agrarinės magijos bruožą – gyvųjų ryšį su protėvių vėlėmis, vadinamojo nekrokulto apraiškas. Vis tik svarbiausia per Užgavėnes yra išvaryti piktąją žiemos dvasią, kad ir kaip ją vadintų – More, Kotre, Barbora (Žemaitijoje) ar Gavėnu, Diedeliu, Čiučela (Aukštaitijoje). Šių pamėklių galas liūdnas – jos bus išvarytos iš kaimo, nustumtos nuo kalno, paskandintos eketėje ar net supleškintos lauže. O Lašininio ir Kanapinio kova – tai labai senais laikais vykdavusių Meškos ir Briedžio, vasaros ir žiemos valdovų, varžytuvių aidas. Atsisveikinant su žiema, prieš gavėnią reikia sočiai pavalgyti ir apsilankančius persirengėlius pavaišinti. Tradiciniai Užgavėnių valgiai – šaltiena, kiaušinienė, spurgos, blynai. profesorius Libertas Klimka

Fotografuota: Rumšiškėse, Vilniuje (psl. 42, 43A, D, 52, 53, 54, 55), Balsiuose (psl. 43C)

FAT TUESDAY The joyful celebration of Fat Tuesday serves as a boundary between the postChristmas period in the and the 40-day pre-Easter fast period in the traditional calendar. Many features prove the archaic nature of Fat Tuesday, and some aspects are even suggestive of the Stone Age. The custom of walking around with festive 1979 costumes is probably the most interesting part of this fest. Usually the costumes represent wild animals, namely the Wolf and the Bear, the largest birds, namely the Crane and the Stork, household animals such as the Goat and the Ram, as well as representatives of other nationalities such as Hungarians, Gypsies and Jews. However, these masks are not intended to mock these national minorities; these characters of Fat Tuesday emphasise their being different in terms of their appearance and behaviours as they come from a totally different strange world. There are mythological creatures among them. These are the Witch, the Deuce, the Reaper, the Tiliukas et al. Most probably the masks of animals and birds originate from tribal totem worshiping. The spirits of land fertility and fruitfulness have become associated with domestic animals – this is where the masks of the Goat and the Ram come from. There are also “Beggars” around, and these are accompanied by the Reaper with a scythe. Hairy masks with big noses and expressive facial features actually stand for the same ancestors “from the beyond”. This custom of wearing costumes may contain the fundamental feature of agrarian magic, which refers to the connection between the living and the ancestors which can also be regarded as traces of the so-called. However, the main goal of Fat Tuesday is to drive out the evil spirit of the winter, the so-called More, Kotre, Barbora or Gavenas. It will be driven out of the village, pulled down from a mountain, drowned in an ice hole or burned down in fire. Meanwhile, the fights between Lasininis (“the porky”) and Kanapinis (“the hempen man”) stand for the competition between summer and winter. As winter passes away, one needs to eat well before the Lent, and to entertain visiting mask wearers. Traditional meals of Fat Tuesday include meat jelly, baked eggs, donuts and pancakes.

35 1982

Gruodis 1982

Užgavėnės

Vasaris 1983

1979

Užgavėnės

Vasaris 2012

Užgavėnės

2012

2015

2012

Užgavėnės

2012

Užgavėnės

Vasaris 2012

Užgavėnės

Vasaris

Gruodis 2017

Užgavėnės

Vasaris

2017

2009

2016

Užgavėnės

58 |

Pavasario lygiadienis

March Equinox

76 |

Velykos, Verbos, Atvelykis

Easter, Palm Sunday, Sunday after Easter

84 |

Jorė

108 |

Mildos šventė

Feast of Milda

• ko v as • bal an di s • gegu ž ė • Gruodis

PAVASARIS SPRING

Kalėdos 57

PAVASARIO LYGIADIENIS Nuo pavasario lygiadienio tamsa blanksta, užleisdama vietą šviesai, vis ilgesniam saulės ratui. Pavasario lygė – tai atskaitos taškas, kai saulė pateka tiksliai rytuose, o leidžiasi vakaruose. Žemdirbystės tradicijoje (jau nuo II tūkst. prieš Kristų) per pavasario lygiadienį buvo pradedami skaičiuoti Naujieji metai. Pastaraisiais dešimtmečiais Vilniuje ta proga vyksta net du įdomūs renginiai. Jau 20 metų prie Pūčkorių piliakalnio ramuviečiai, žygeiviai, etninės kultūros puoselėtojai susirenka į tradicinę Lygiadienio šventę. Iškilusis kalnas prie gražiosios Vilnios ir iš rytų pusės srūvančio šaltinio mus sutinka kasmet vis kitaip pasipuošęs, kartais boluoja sniego lopiniai, kartais žydi žibuoklės. Tačiau visada džiaugiamės senaisiais ąžuolais, žalia verbos šakele, žilvičio kačiukais, rausvais žiedais pasipuošusiais lazdynais. Visoje Europoje buvo garbinami per pavasario šventes anksčiausiai pradedantys rodyti gyvybės ženklus medžiai – blindė, žilvitis. Atliekame vandens pagerbimo apeigas, atgimstančios augalijos šakelėmis papuošiame šaltinį, laistomės, „labinamės“ su vandeniu. Manoma, kad nusiprausęs šaltinyje ar upelyje, atitekančiame iš rytų, būsi sveikas, skaistus visus metus. Dainuojame pavasario šaukimo giesmę „Pavasaris, pavandenis, plovė vanduo kalnus, klonis...“. Ant piliakalnio užkuriame naują pavasario ugnį, pagerbiame pavasario dievus, giedame sutartines, sukame ratelius. Pavasarinio virsmo metu gamtoje prisimename senuosius papročius, žaidžiame pavasarinius lauko žaidimus, „budiname žemę“, vartomės kūlversčiu, žadiname Žemės gyvybines galias, supamės. Nijolė Balčiūnienė, renginio organizatorė

O temstant pastovūs, naujai atgaivinti pavasario lygiadienio renginiai nuo 2008 m. vyksta Šventaragio slėnyje, nuo Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus iki Katedros aikštės, Vilniaus miestą puošdami ugnies ir muzikos kompozicija. Renginių idėjos autorė – dailininkė Julija Ikamaitė. Šiems renginiams Vilniaus miesto mokyklų moksleiviai atsineša savo gamybos šviečiančių paukštelių, aukurų, kuriais papuošia medžius Šventaragio slėnyje. Iš žvakučių sukomponuojami įvairūs baltiškieji ornamentai, kurie atspindi geležinių koplytstulpių, kryžių saulutes, žalvario amžiaus papuošalus, verpsčių, velykinių margučių raštus. Kiekvienais metais pagal tematiką kuriamos ir šviečiančios skulptūros. Ženklai, paukščiai ir skulptūros, palydimi tradicinės muzikos, uždegami ir palei medžių šaknis, medžiuose ir visame slėnyje šviečia per visą naktį. Uždegus visus ženklus, žvakėmis

Fotografuota: Vilniuje

„įžiebiamas“ takas į Gedimino kalną, nešama gyvoji ugnis, giedamos sutartinės. Ant Gedimino kalno atliekama apeiga prie aukuro: naujai įžiebiama pavasario lygiadienio ugnis – vienijanti, įcentruojanti, sukaupianti, leidžianti ramiame mirguliavime pajusti ryšį tarp vakar ir šiandien, apmąstyti laikinumą ir amžinybę. Milda Ričkutė, etnologė

MARCH EQUINOX The March Equinox is a point in time where the darkness replaced by the daylight starts to fade, and the wheel of the Sun becomes longer. The March Equinox is a starting point where the Sun rises precisely in the East, and it sets in the West. In the past decades, there has been two interesting events on that occasion in Vilnius. Romuvians, marchers and cherishers of the ethnic culture have been practicing the tradition of celebrating the March Equinox on Puckoriai Hillfort for 20 years now. Water worship rites take place, and a source is decorated with branches of revived vegetation. People water each other and salute water. It is believed that if one washes himself with water from a source or a rivulet coming from the East, one will be healthy and pure throughout the year. New spring fire is ignited on the hillfort, the Gods of spring are paid tribute to, multipart songs are chanted, and dances in a circle take place. During the natural transformations of spring, we recall ancient customs, play spring games, “awaken the earth”, get head over heels, swing on swings and arouse the vital powers of the Earth. During the hours of darkness, newly revived continuous events of the March Equinox take place in Sventaragis Valley at the centre of Vilnius. Pupils from Vilnius city schools bring small shining hand-made birds and altars to decorate trees during these events. Various Baltic ornaments are formed from candles. Shining thematic sculptures are made each year. Symbols, birds and sculptures are accompanied by traditional music, they are lit, and they shine the entire night along the trees, on the trees and in the entire valley. A rite near the credence takes place on Gediminas Hill as the fire of the March Equinox is newly ignited. It unites us, balances us, makes us concentrate and allows us to experience the connection between today and yesterday in the calm shimmering, and to rethink over temporality and eternity.

Kovas Pavasario lygiadienio diena

59 2014

Pavasario lygiadienio diena

2014

2011

2016

2014

Kovas 2015

Pavasario lygiadienio diena

Kovas 2012

Pavasario lygiadienio naktis

2012

Pavasario lygiadienio naktis

Kovas

Kovas 2013

Pavasario lygiadienio naktis

Kovas

2012

2015

Pavasario lygiadienio naktis

VELYKOS Tai – Kristaus prisikėlimo šventė, pati svarbiausia krikščionių tikėjimo šventė. Apaštalas Paulius viename iš laiškų rašo: „Jeigu Kristus neprisikėlė, tai tuščias mūsų tikėjimas ir tuščias mūsų gyvenimas ir mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių. Bet Kristus tikrai prisikėlė, tad švęskime šventes su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona.“ Velykų iškilmių liturgijoje yra toks maldavimas: „Duok mums, švenčiantiems jo prisikėlimo iškilmes, Šventosios Dvasios šviesoje prisikelti naujam gyvenimui. Mes suvokiame „naują“ kaip „geresnį už buvusįjį.“ Velykų vigilijoje ypač svarbios liturginės apeigų dalys: ugnies šventinimas, vandens šventinimas, krikšto pažadų atnaujinimas ir galiausiai – gėrybių šventiniam stalui pašventinimas. Toks tikėjimas rodo, kad mes tikrai trokštame gyventi Šventosios Dvasios šviesoje. kunigas Pranciškus Čivilis

EASTER It is the celebration of the Resurrection of Christ, the most important celebration in the Christian faith. Paul the Apostle writes in one of the letters: “And if Christ has not been raised, your faith is futile; you are still in your sins. But Christ has indeed been raised from the dead, the first fruits of those who have fallen asleep.” There is the following prayer in the Liturgy of Easter: Let us who celebrate His Resurrection in the light of the Holy Spirit resurrect for a new life. We perceive the novel as something better for the former. Blessing of fire and water as well as the Renewal of Baptismal and the blessing of the Easter table in the end constitute liturgy parts of particular significance in the Easter Vigil. This belief shows that we do want to live in the light of the Holy Spirit.

Fotografuota: Vilniuje, Kernavėje (psl. 83BC)

2018

2015

Balandis

2014

2015

Velykos

2010

Balandis 78

Velykos

2018

2010

2014

Velykos

2014

Velykos

Balandis

2014

2009

2014

Velykos

JORĖ

JORE

Tai – gamtos atbudimo, pirmosios pavasario žalumos šventė. Šioje šventėje siekiama senąsias kalendorinės Jurginių šventės tradicijas pritaikyti prie nūdienos žmogaus gyvenimo sąlygų. Pagrindinis Jorės žymuo – po žiemos miego atbundanti pavasarinė gamtos gyvybė, besiskleidžianti pirmoji žaluma. Jorės šventėje pasitelkiant šiuolaikines kultūrines priemones ir senuosius lietuvių liaudies papročius siekiama nuo gamtos nutolusiam šių laikų žmogui sudaryti sąlygas įsijausti į atgimstančios pavasarinės gamtos virsmą bei su juo sietas senąsias mūsų tautos dvasines tradicijas. Jorė – tai trumpas gamtinis virsmas, kai gyvybinės galios, išlaukusios ir iškentėjusios ilgą tamsos ir šalčio kalėjimą, dangiškosios šviesos pažadintos veržiasi naujam gyvybės ratui. Dabar Jorė paprastai švenčiama paskutinį balandžio savaitgalį. Renkamasi gamtoje, mūsų protėvių šventomis laikytose vietose – prie piliakalnių, pilkapių arba alkų. Apeigos prasideda šventės vietos ir aplinkos tvarkymu, paruošiami ir pirmąja žaluma puošiami šventiniai vartai, įrengiamas arba atnaujinamas aukuras. Po talkos kaitinamasi ir periamasi pirtyje. Sutemus vakarojama prie laužo, giedamos giesmės, šokama. Kitą dieną, užkaitus šventinį katilą su apeiginiu viralu, švenčiančiųjų eisena dainuodama, su vėliavomis, giesmėmis ir būgnais traukia į artimiausią piliakalnį, pilkapius, ten užkuriamas aukuras, vaidila kviečia pagerbti protėvių atminimą, primena šlovingą tautos istoriją, pasakoja apie protėvių žygdarbius, kreipiasi į protėvių vėles, prašydamas jų užtarimo ir pagalbos gyviesiems. Atliekamos protėvių vėlėms skirtos aukojimo apeigos. Romuviai Jorės šventės metu į savo dvasinę bendruomenę priima ir įšvenčia naujus narius. Pagerbę protėvių atminimą ir prisidegę ugnies nuo protėvių aukuro, dalyviai šventine vora žygiuoja į alką. Ugnimi, atnešta nuo piliakalnio, užkuriamas šventinis aukuras. Giedamos apeiginės giesmės. Atliekamos aukojimo apeigos didiesiems dievams – Dievui, Perkūnui, Žemynai. Sveikiname vieni kitus, linkėdami kuo didžiausių galių ir palaimos naujais Jorės metais. Šiuolaikinės Jorės šventimo ištakos siekia praeito amžiaus 7-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 8-tojo dešimtmečio pradžioje, sovietinės okupacijos sąlygomis, užgimusio etnokultūrinio sąjūdžio pradžią. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Jorė tapo viena svarbiausių įsikūrusios senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ metinių švenčių. Nuo 1997 m. Jorė imta švęsti Molėtų rajone, Kulionių kaime, ir toje pačioje vietoje ji švenčiama jau 22 metus. Šventėn suplūsta šimtai dalyvių iš visos Lietuvos. Čia rengiamos Jorės šventinės apeigos davė postūmį ir kitose Lietuvos vietose bei užsienyje gyvenančių lietuvių rengiamų Jorės švenčių turiniui.

It is a festival of the revival of nature and first plants during which ancient Lithuanian customs are invoked in order to provide circumstances for those digressed from nature in the modern world so that they get involved in the revival processes of spring nature as well as related ancient spiritual traditions of our nation. Jore is usually celebrated on the last weekend of April. People gather in natural surroundings, especially in the places which were considered to be sacred by our ancestors such as hillforts, barrows and sacrifice hills. After a ritual broth starts to boil in a festive boiler, all celebrants go to the nearest hillfort carrying fags and drums, singing and chanting. They set up a credence there, and they are invited by the senior priest to pay tribute to the ancestors. The senior priest reminds them of the glorious history of our nation, he tells stories about the ancestral achievements, and he addresses the spirits of our ancestors by also asking for their support for the living. Special sacrifice rites for the souls of ancestors take place. Romuvians accept new members to their community which are consecrated. Having paid tribute to the ancestors and having taken fire from the ancestral credence, the celebrants march to the sacrifice hill. Fire brought from the hillfort is used to set off the festive credence. Ritual songs are chanted. After the Restoration of Independence of Lithuania, Jore has become one of the most important annual fests of the Romuva Ancient Baltic Religious Community. Jore is celebrated in Kulionys village (Moletai region) since 1997, and it has been celebrated there for 22 times already. Hundreds of participants from the entire Lithuania gather.

Jonas Vaiškūnas, etnokosmologas Fotografuota: Kulionyse

2017

Kovas 85 2013

2016

Jorė

2012

Jorė

2010

Jorė

Balandis 2010

JorÄ&#x2014;

2013

Balandis 2008

2017

JorÄ&#x2014;

2008

Jorė

2015

106

Pavasario lygiadienio diena

2010

2008

2018

Jorė

107

MILDOS ŠVENTĖ

FEAST OF MILDA

Senovės baltų religijoje Milda yra meilės ir laisvės deivė. Pati gamta sako, kada laikas minėti šios deivės dieną. Kaskart pavasarį žmogus jaučiasi lyg iš naujo išsilukštenęs iš kiauto, lyg pirmą kartą įkvėpęs gaivaus pavasario oro ir laisvas pasileisti žygiuoti laukais, giriomis, laisvas atgimti ir gyventi po žiemos stingulio. Kasmet gegužės 13-ą dieną arba tai dienai artimiausią savaitgalį jaunimas renkasi švęsti Mildos šventės nuo 2005 metų. Ši šventė, kaip ir kitos senosios baltų šventės, neatsiejama nuo ugnies pagerbimo apeigų, bet didžiausias dėmesys yra skiriamas deivei Mildai. Jos garbei gaminamas Mildos ženklas – žolynais apipintas rombas. Tai – į šventę susirinkusių vyrų pareiga. Merginos ir moterys tuo metu žoliauja, pina vainikus, o vėliau visi kartu apdainuodami žolynus tą ženklą išdabina pirmaisiais gamtos žiedais. Norint „užprašyti“ tinkamos poros ar padėkoti už gražiai susiklosčiusius meilės santykius, reikia savo rankomis nupinti juostą deivei Mildai ir užrišti ant jai skirto ženklo – paaukoti. Pinant juostą laikas skiriamas pamąstymams, už ką esi dėkingas, ko tikiesi, o mintys ir apgalvojimai niekad nenueina perniek. Neatsiejama Mildos šventės dalis – tradiciniai šokiai. Žiemos vakarais besirenkantis jaunimas žaisdavo žaidimus, sekdavo pasakas, o sulaukus Mildos dienos vėl atgimdavo šokiai, kurie tęsdavosi iki ryto – iki tol, kol būdavo šokančiųjų. Ne paslaptis, kad per šokius ne vieni ir į porą „sušokdavo“.

In the ancient Baltic tradition, Milda is the goddess of love and liberty. The nature itself suggests the best time to commemorate this goddess. Each spring the man feels revived for a new life once he breathes in the fresh spring air as if for the first time, and he starts to freely walk in the fields and woods which enables him to be reborn and live, thus leaving winter‘s torpidity aside. The youth has been gathering annually on the 13th of May, or the weekend closest to it, to celebrate the Feast of Milda since 2005. Although this fest is dissociable from the rituals of paying tribute to the fire in the same way as other ancient Baltic fests, the main focus is laid on Milda, the goddess. A rhombus woven into herbs is made on her honour which is the symbol of Milda. This constitutes a duty of men gathering to the fest. Meanwhile, maidens and women are collecting herbs and making wreaths which is followed by songs dedicated to the herbs and the decoration of this symbol with first blooms. In order to “invite” a suitable spouse or to express gratitude for harmonious love relationships one needs to produce a band for Milda, the goddess, by one‘s hands, and to place it on the symbol dedicated to her – in other words, to sacrifice it. The time spent on making the band is intended for considerations: one may think about his expectations or things that he is grateful for, and these thoughts are never wasted. Traditional dances form an inseparable part of the Feast of Milda. During cold winter’s evenings, the youth would play games and tell narratives, and once the Day of Milda comes, dances would start again which would continue until the early morning, as long as there are dancers around. It is not a secret that these dances led some people towards each other – this is how many happy families were formed.

Asta Valiukevičienė, Romuvos vaidilė

Fotografuota: Dvarciškiuose, Kelmėje (psl. 115CD, 118), Margionyse (psl. 119), Stirniuose (psl. 114, 115AB)

108

2018

Gegužė Pavasario lygiadienio diena

109 2008

2008

Gegužė 2008

112

2009

Mildos šventė

2008

Mildos ĹĄventÄ&#x2014;

113

2015

Gegužė 114

Mildos šventė

2013

2014

Gegužė

2013

Mildos šventė

115

120

122 |

Sekminės

Whitsunday

130 |

Sekminės

Whitsunday

144 |

Rasos

Rasos (Dew Holiday)

186 |

Žolinė

Assumption to Heaven

190 |

Žolinė

Assumption Day

• b i r želi s • l iepa • ru gpjū ti s • Gruodis

VASARA SUMMER

Kalėdos 121

SEKMINĖS Tai – Šventosios Dvasios atsiuntimo šventė. „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mumyse gyvena.“ Sekminių liturgijos atnašų maldoje sakoma, kad ji veda mus į pilnatvę. Pilnatvę mes suvokiame kaip pasiektą tobulumą, kurio visi trokštame ir ieškome net patys nežinodami. Mūsų gyvenimo slėpinyje tai reikštų abiejų pradų – regimojo ir neregimojo, laikinojo ir amžinojo – sutaikinimą. Toks pasiekimas tikinčiojo gyvenime vadinamas susitaikinimu su Dievu. Šventinamos ką tik išsiskleidusios ankstyvo pavasario beržų šakelės. Kai kur mūsų tradicijoje karvių puošimas Sekminių vainikais rodo visa apimantį Gerosios Dvasios veikimą žmogaus dvasioje ir pasaulyje. kunigas Pranciškus Čivilis

WHITSUNDAY

2018

It is the Fest of Sending of the Holy Spirit. “The love of God is shed abroad in our hearts by the Holy Ghost which is given unto us.” It is said in the prayer of Whitsunday Liturgy that it leads us towards fulfilment. Fulfilment is perceived by us as perfection reached which we all aim at and are looking for without even knowing it. In the mystery of our life this refers to the pacification of both origins: the visible and the invisible, the temporary and the eternal. This attainment in the life of a Christian is called the pacification with God. Young early spring branches of birch are sanctified. According to our tradition, cows are decorated with wreaths of Whitesunday which shows the allencompassing action of the Good Spirit within the soul of man and the entire world.

Fotografuota: Vilniuje, Rumšiškėse (psl. 128, 129), Meironyse (psl. 122A), Babriškėse (psl. 123B, 127A)

122

2015

Balandis 2014

Sekminės krikšč.

123

Balandis 2014

124

Sekminės krikšč.

Balandis 2014

Sekminės krikšč.

125

Balandis 2014

126

Sekminės krikšč.

Balandis

2015

Sekminės krikšč.

127

SEKMINĖS

WHITSUNDAY

Laikas apie Sekmines – pats gamtos šėlsmas, kai svaigina kvapai ir sninga žiedais, todėl tradiciniame kalendoriuje Sekminės – tai džiugesio pasėlių augimu, gyvulių globos ir piemenėlių dienos. Kaime prieš Sekmines berželių šakelėmis būdavo išpuošiami kiemo vartai, namo durys, trobos vidus ir krikštasuolė. Sekmadienį grįžę iš bažnyčios ūkininkai su šeimyna apeidavo rugių lauką, jaunimui dainuojant parugines. Ten pat būdavo pasivaišinama su kaimynais. O piemenėliai Sekminių rytą keldavosi kuo anksčiausiai. Mat paskutinis užgrojęs Sekminių rageliu visus metus bus pravardžiuojamas „spirgučiu“; ir visos nemalonios prievolės – tik jam... Vakarop piemenėliai karves ir aveles dabindavo gėlių vainikais ir pargindavo, dainuodami „Ralio, mano karvutės, ralio...“ Keli drąsesni su kraitele apeidavo visas kaimo šeimininkes, linkėdami didžiausios sėkmės ūkio darbuose. Gaudavo dosniai „melstuvių“ – kiaušinių, sūrių, dešros, kokį pinigėlį. Tada pamiškėje su kerdžiumi rengdavo bendras vaišes – piemenų „balių“. Vyresnysis piemenukas, pasilypėjęs į medį, šaukdavo kartu pasivaišinti vilkus, lūšis, meškas. Šiems neatsiliepus, tarsi labai supykęs šūktelėdavo: „Tai ir nesirodykit prie mūsų per visus metus!“ Santarvės su miško žvėrimis siekimo paprotys gal net iš akmens amžiaus iki mūsų dienų bus atriedėjęs... Antrą Sekminių dieną piemenukams valia ilgėliau pamiegoti, o gyvulius išgina šeimos merginos. Joms beganant, suskamba gražiosios rytagonių dainos. Netrukus prisideda ir vaikinai su muzikos instrumentais. Tai – Rytelis, aukštaitiška jaunimo šventė. Rytagonių dainos pačios lyriškiausios, atliepiančios gamtos suvešėjimą ir grožį. Tad ir jaunimas žaisdavo vestuves. Kuri kuriam poron tinka? Ir jei galvijai įsibruks kurio kaimyno vasarojun, atlygio už padarytą žalą tegu nesitiki, – paprotys tądien ganytojoms atlaidus. Karvės namo vėlgi pargenamos vainikuotos, o šeimininkės „rytelninkes“ aptaško vandeniu iš milžtuvių, – tegu vasara bus šilta ir lietinga, teaugs gerai žolė, karvės teduos daug pienelio, o merginos tebus „kaip iš pieno plaukusios“! Labai originali tradicija susiklostė Meironių kaime, netoli Ignalinos. Ten per Sekmines karvės vainikuojamos, o po to neplačiu Lūšių ežero sąsiauriu plukdomos į pusiasalį ir paliekamos ganytis iki rudens. Ten pakankamai geros žolės – sakoma, net ir pieno tuomet daugiau duoda. Tuo laikotarpiu šeimininkės du kartus per dieną valtimis nuplaukia jų pamelžti. profesorius Libertas Klimka

The period around Whitsunday is the time for the natural spree where one is surrounded by marvellous smells and it is snowing with petals. Therefore, Whitsunday is a period marked by the joy caused by growing crops, a time for livestock care, and the days of shepherds in the traditional calendar. In rural areas, homestead gates, doors, the internal part of houses and baptismal benches were decorated with birch branches before Whitsunday. Farmers returning from the church on Sunday used to walk around the rye field with their families as the youth were singing rye songs. People would also have meals with their neighbours there. As the evening was approaching, shepherds would decorate cows and sheep with flower wreaths. Some more courageous shepherds would visit all landladies of the village with a basket wishing them the best of luck in farm work. They would receive presents such as eggs, cheese, sausages or even some money with generosity. A “fest” of shepherds in the outskirts together with the herdsman would follow. On the second day of Whitsunday, shepherds were allowed to sleep longer, and the livestock were led by maidens of the family. As they were running, the most beautiful morning pasturing songs were heard. Morning pasturing songs are the most lyrical ones as they echo the beauty of flourishing nature. If the livestock get into the summer crops of the neighbour, he does not expect any compensation of damage as there was the custom to forgive livestock pastors on that day. Cows would also come home with wreaths, and the landladies would water the maidens from a milking bucket, thus wishing them a warm and rainy summer, lush grass, lots of cow milk and beauty (“let the maidens be milk and roses!”). The village of Meironys situated near Ignalina has a unique tradition. On Whitsunday, cows are decorated with wreaths, and then floated cross a narrow strait of Lake Lusiai to a peninsula for pasturing until the autumn. It is said that the grass is lush there which results in higher quantities of milk. During that period, landladies sail there twice per day in order to milk them.

Fotografuota: Rumšiškėse, Meironyse (psl. 136–145)

130

Balandis SekminÄ&#x2014;s

131 1989

Balandis 1989

132

SekminÄ&#x2014;s

1989

Sekminės

133

Balandis 2010

136

SekminÄ&#x2014;s

Balandis SekminÄ&#x2014;s

137 2008

Balandis 2009

140

SekminÄ&#x2014;s

2010

SekminÄ&#x2014;s 141 Balandis

Balandis

RASOS Vasaros saulėgrįžos šventė, be tradicinio pavadinimo Joninės, nuo seno vadinama ir Rasomis. Mat tuo laikotarpiu žydi rugiai ir, kaip sako lietuviai, rasoja. Kyla jų žiedadulkės – rasa. Nuo rugių rasojimo itin priklauso tų metų jų derlius, todėl šis metų tarpsnis žemdirbiui buvo labai svarbus. Žinoma ir kita žodžio rasa reikšmė – vandens lašeliai ant žolės. Vasaros saulėgrįžos metu ši rasa pasižymėjo maginiu poveikiu. Vartymasis ant rasotos žolės laidavo grožį, vaisingumą, sveikatą. Rasos – tai ilgiausių dienų, aktyviausios Saulės raiškos mūsų platumai metas. Veikiant šilumai ir šviesai, suklesti augalijos vegetacijos, vaisingumo galios. Skinami žydintys laukų augalai, kupini gyvybinės jėgos, iš jų buriama, pranašaujama ateitis. Merginos iš lauko gėlių nusipindavo vainikus. Norėdamos nuspėti, kaip ilgai teks laukti vestuvių, nusisukusios juos mesdavo, mėgindamos pataikyti ant išsikišusių medinio stuobrio šakų. Sutemus vainikus plukdydavo greta esančioje upėje. Vaikinai šokdavo į vandenį gaudyti tų vainikų ir sugavę jį įteikdavo savininkei. Tai reikšdavo jaunuolio simpatiją tai merginai. Pievose, laukuose ir pamiškėse surinkti žolynai būdavo surišami į puokštę ir užmaunami ant ilgos karties – kupolės. Apie Kupolę einami rateliai, šokama, dainuojama. Tai – augalijos vešėjimo simbolis. Tokiu metu nuskinti žolynai, vaistinių augalų žiedai, pasižymintys ypatingu veiksmingumu, vartoti ne tik mantikoje, bet ir liaudies medicinoje. Dainuojant daugiabalses giesmes, sutartines ar kitas augmenijos tematikos dainas būdavo lankomi, apeinami rugių laukai. Per šią šventę daug ritualų atliekama su ugnimi: deginami laužai, pastatoma kartis su uždegta dervuota ratų stebule, nuo kalnų ritinami degantys lankai. Taip siekta Saulės jėgų atnaujinimo, sustiprinimo, nes po vasaros saulėgrįžos jos skleidžiamos šviesos mažėja. Laužai upių santakoje, ant kalnų, būdavo deginami visą naktį. Jaunuoliai šokinėdavo per laužą, o tai galėjo reikšti jų iniciaciją – priėmimą į suaugusiųjų bendruomenę, kuri sutvirtinama ugnimi. Vienas paslaptingas augalas – papartis – ir jo pasakiškas žiedas per Rasas susilaukdavo ypatingo dėmesio. Šis žiedas pražysta vidurnaktį. Tas, kuris jį randa, pasidaro laimingas, visažinis, turtingas, supranta paukščių ir gyvulių kalbą. Tad nerealus paparčio žiedas, jo vaizdinys, simbolika ir įsivaizduojamas poveikis būdavo siejami ne tik su regima gamtos raiška, bet ir su metafizine sfera, būdinga kai kurioms mūsų tradicinėms šventėms. Per šią šventę statomi bei žolynais puošiami vartai taip pat simbolizavo perėjimą iš vienos srities į kitą, žymėjo skirtį tarp pasaulietiškos ir sakralios erdvės, tarp kasdienybės ir šventybės pasaulių.

Fotografuota: Kernavėje, Vilniuje (psl. 149C, 152AD, 153, 156, 157AB,160CD, 167B, 168, 171AC, 175ABC), Merkinėje (psl. 157C, 159,159, 162–165), Skarbuose (psl. 150, 151AB,177B), Nemenčinėje (psl. 166C, 167AC, 170, 173), Sukiniuose (psl. 154, 174), Sartuose (psl. 169, 175D), Kertuojuoje (psl. 178BC), Santakoje (psl. 145), Alksnoje (psl. 177C), Lakajuose (psl. 169), Skaistyje (psl. 176)

144

Tikėjimuose sakoma, kad po Rasų Saulė patekėdama „šoka“, tai yra, sūpuojasi, juda aukštyn ir žemyn, keičia savo spalvas. Šio ryto saulėtekio būdavo laukiama visą naktį, o nuo ankstyvo ryto stebėta „šokanti“, besimainanti Saulė. habil. dr. Nijolė Laurinkienė

RASOS The summer solstice is since long referred to as Rasos. During this period, morning dew was characterised by magical effects. It was believed that turning over the dewy grass ensures one’s beauty, fertility and health. Rasos is a period of longest days and the most active Sun resolution in our latitude. The powers of vegetation and fertility are cherishing as a result of light and warmth. Blooming plants full of life energy are collected in the fields which are used to tell fortunes and predict the future. Young maidens would make wreaths from wildflowers. In order to foresee how long they will have to wait until they get married, they would throw them behind their backs, thus targeting at protruding branches of wooden sticks. Wreaths would be drifted in the nearby river at dusk. Lads would jump into water to catch these wreaths and, once they did, they would give them to their female owners. This meant that the lad likes the maiden to whom the wreath is given. During this fest, many rites with fire take place: fires are burned, a pole with a burning pitchy hub of the wheel is erected, and a hub of wheels and burning bows are driven from hills. It is aimed in this manner at the renewal and reinforcement of the power of the Sun because its light is diminishing after the summer solstice. Fires used to burn the entire night at the confluence of rivers. Youngsters would jump over the fire which could mean their initiation, i. e. their acceptance to the adult community which is confirmed by fire. Special attention used to be given to fern, a mysterious plant, and especially its blossom during Rasos. This blossom starts to bloom at midnight. Those who find it were believed to become happy, omniscient, rich and able to understand the language of animals and birds. The fantastic fern blossom and its image were therefore associated with not only the visible form of nature but also the metaphysical sphere typical to some of our traditional fests. Gates built and decorated with grass during this fest also symbolised the transition from one sphere from another as well as the boundary between a daily reality and a sacred world. It is believed that the Sun of Rasos is “dancing” as it rises; in other words, it is swinging, moving upwards and downwards, and changing its colours. People used to wait for this morning sunrise the entire night, and they used to watch the “dancing” Sun since the early morning.

1991

Rasos

145

1989

150

Rasos

1989

1977

Rasos

151

2016

158

BirĹželis 2016

Rasos

159

BirĹželis 2016

164

Rasos

BirĹželis 2016

Rasos

165

2012

BirĹželis 2012

166

Rasos

2017

2010

2006

2009

2008

Rasos

167

BirĹželis 2001

172

Rasos

BirĹželis 2015

174

Rasos

1987

184

Rasos

BirĹželis 1980

Rasos

185

ŽOLINĖ Tai – Švenčiausios Mergelės Marijos dangun ėmimo iškilmė Lietuvai priėmus krikščionybę, Marijos kultas išliko svarbus iki šių dienų. Iš gilios mūsų tautos praeities tebėra išlikusi pagarba motinai ir moteriai. Net ir senovės mitologijoje buvo nemažai moterų: Milda, Medeina ir t. t. Krikščionims Marija yra dvasinė visų tikinčiųjų motina ir Dievo malonių tarpininkė. Iškilmės liturgijos Dėkojimo giesmėje Marija įvardyta kaip paguodos ir vilties žvaigždelė. Mūsų tautos istorija ir geopolitinė padėtis pasaulyje rodo, kad viltis ir paguoda mums visada buvo reikalinga. Marija mums yra didžios vilties motina. Mes tikime, kad po gyvenimo vargų būsime kartu su ja danguje. Šios iškilmės metu yra šventinami vaisiai ir žolynai, dėkojama už vasaros subrandintą derlių. Iš žolynų ir vaisių šventinimo ritualo: „maloniai išklausyk mūsų prašymus ir dosniai palaimink mus bei šiuos žolynus ir vaisius, kuriuos tau dėkodami čia atsinešėme, padaryk, kad jie žmonėms ir gyvuliams būtų vaistas ir Tavo globos laidas...“ kunigas Pranciškus Čivilis

THE ASSUMPTION OF MARY It is the celebration of the Assumption of Mary to Heaven. After the Christianisation of Lithuania, the cut of Mary remained important until now. Respect towards mother and woman which determines our nation comes from ancient times. There were many women even in the ancient mythology: Milda, Medeina etc. Mary is for Christians the spiritual Mother of all believers and the mediator with God. In the Song of Thanksgiving of the Liturgy of the celebration, Mary is referred to as a star of consolation ad hope. The history of our nation and its geopolitical situation in the world shows that consolation and hope has always been necessary for us. Mary is for us the Mother of the Great Hope. We believe that we will be together with her in heaven after our life’s misery. Fruits and herbs are sanctified during this ceremony, and gratitude for the harvest is expressed. From the rite of herb and fruit blessing: kindly listen to our prayers and bless us and these fruits and herbs which we brought for Thee in order to thank Thee; turn them into the medicine for people and animals and a cord of Thine protection…

Fotografuota: Punske

186

2004

Rugpjūtis 2004

Žolinės krikšč.

187

Rugpjūtis 2005

188

Žolinės krikšč.

Rugpjūtis 2005

Žolinės krikšč.

189

ŽOLINĖ

ASSUMPTION DAY

Tai – deivės Žemynos šventė, augmenijos vešėjimo, brandos ir pirmojo derliaus pagerbimas. Ankstyvą pavasarį priėmusi gyvybę į savo gelmes, Žemė Žemynėlė per vasarą ją puoselėja, išaugina ir subrandina, pagausina ir išdalija žmonėms. Iš Žemės gerumo, iš jos jungties su Vandeniu ir Saule į mus ateina nuolatinis gyvasties ir gyvybingumo palaikymas, gyvybės dovana. Į šią šventę romuviai susirenka Dvarciškėse – „Romuvos“ kaime. Švęsdami Žolinę, dėkojame deivei Žemynai už jos dovanas. Žemynos dovanas – derlių – simbolizuoja javų ir žolynų puokštė – jievaras. Kiekvienas pavasarį pasėtas grūdelis iki pjūties išaugina ir subrandina visą varpą, o mums tai reiškia ir gausą, ir sotį, ir galimybę vėl sulaukti kitų metų derliaus. Jievaras tris kartus apnešamas apie aukuro ugnį, sykiu apnešama iš rugių iškepta duona. Žolinės šventė – tai ir bendruomenės šventė, kai susirinkę žmonės džiaugiasi žemės motinos subrandintais vaisiais ir visi kartu dėkoja už brandą, gausą ir gyvastį. Žemė Žemynėlė pagerbiama, prie jos prisiliečiant. Į apeigų vietą Žolinės švęsti einame basi. Žemynėlę pagerbiame, prie jos prisiliesdami. Skamba malda – užkalbėjimas: „Šventa žemelė, šventa raselė, tegul nešioja tave žemelė.“ Svarbi Žolinės dalis – iš senovės atėjusios dainos, skirtos motinai Žemei už dosnumą padėkoti.

It is a fest of Zemyna, the Goddess, meant to pay tribute to the prosperity of vegetation and the first harvest. After Zemyna, the Earth, has accepted life inside her, it cherishes the livelihood during the summer, and later it raises, matures, boosts and distributes it to people. It is through the goodness of the Earth and her connection with Water and the Sun that the constant support of livelihood and vitality as well as the gift of life reaches us. Romuvians gather in Dvarciskiai village to celebrate this fest. When celebrating the Assumption Day, we express gratitude to Zemyna, the Goddess, for her presents. The gifts by Zemyna, namely the harvest, is represented by a bunch of cereals and herbs which is referred to as the jievaras. Each grain of spring turns into an ear of autumn, which for us stands for abundance, satiety and the possibility to get the next year’s harvest. The jievaras is carried around the fire of the credence for three times, by also bringing a rye bread together. The Assumption Day is a community fest where all people celebrate the fruits of Mother, the Earth, thus expressing their gratitude for maturity, abundance and livelihood. Zemynele, the Earth, is honoured by touching it. When celebrating the Assumption Day, we go to the place of the ritual barefoot. Zemynele, the Earth, is honoured by touching it. A prayer-incantation is sung: Sventa zemele, sventa rasele, tegul nesioja tave zemele*. Ancient songs constitute and important part of the Assumption Day which are meant to express gratitude to Mother, the Earth, for her generosity.

Žemyna mieloji Žemele juodoji, Žemynėle, žiedkelėle. Tu mūsų motule, Visų meilingoji. Palabinki mumi, Ir skalsinki mumi, Žemyna mieloji, Žemele juodoji,

Gražiai mus augini, Gražiai mus nešioji, Palabinki mumi, Ir skalsinki mumi, Žiedeliais margaisiais Ir vaisiais saldžiaisiais, Palabinki mumi, Ir skalsinki mumi Inija Trinkūnienė, Romuvos krivė

Zemyna, dearest Black earth Beloved Zemyna, blossom raiser You are our mother You love all Bless us And nourish us Zemyna, dearest Black earth

You raised us well You carried us well, Bless us And nourish us With coloured blooms And sweet fruits, Bless us And nourish us

*Lithuanian: Sacred earth, sacred dew, may the earth be light to you. Fotografuota: Dvarciškiuose

190

Balandis SekminÄ&#x2014;s

191 2017

Rugpjūtis 2018

194

Žolinės

Rugpjūtis Žolinės

195 2016

Rugpjūtis 2016

196

Žolinės

Rugpjūtis 2016

Žolinės

197

2018

198

Žolinės

Rugpjūtis 2017

Žolinės

199

2017

200

Žolinės

Rugpjūtis

2016

2013

Žolinės

201

208 |

206

Rudens lygiadienis, Dagotuvių sambaris

Dagotuves Gathering

230 |

Vėlinės

All Souls Day

238 |

Ilgės

Ilges

September Equinox,

• ru g sėj is • spal i s • l apk ri ti s • Gruodis

RUDUO AUTUMN

Kalėdos 207

RUDENS LYGIADIENIS

SEPTEMBER EQUINOX

Naktis vėl susilygina su diena, metų ratu leidžiamės žemyn. Tai – astronominė rudens pradžia. Nuo žilos senovės žinomi papročiai šiuo metų laiku atnašauti dievybėms už išaugintą, subrandintą derlių. Vyksta Dagotuvių sambaris – derliaus surinkimo pabaigtuvių apeiga. Daga – tai ir mūsų dvasinis dygimas, tad ir mes tampame Dievų derliumi, užauginti Dievų dovanomis. Visus metus auginamu derliumi. Dievų dovanas regime ir sudagoję prašome Dievų palaiminimo visam surinktam derliui, dėkodami ir aukodami Dievams suneštą sambarinį derlių, dalydamiesi, dėkodami, vaišindamiesi ir švęsdami kartu. Skalsą – Dangun balsą, pilvan sotį.

As night and day become of the same length, we go down the Autumn wheel. This marks the astronomical beginning of autumn. From ancient times, a custom of bringing matured harvest to the gods has been known. A ritual meant to mark the end of harvesting titled Dagotuves Gathering takes place. We can see presents by the gods, and we ask for the gods’ blessing for the entire harvest collected, by also sharing the harvest of the Gathering brought to the Gods, expressing gratitude, treating ourselves and celebrating together.

Vidmantas Velička, Trakų Romuvos vaidila Antra prielaida švęsti yra tai, kad nuo rudens lygiadienio prasideda Ilgių metas, artėjama į Vėlines. Ugnis, simboliškai degusi ant kalnų, nusileidžia žemyn ir sugrįžta į namų židinį, kur rusens, bus apgaubta, globojama iki pavasario Lygės – šiltojo metų laiko sugrąžtų. Vilniaus rudens lygiadienio renginiuose nuo 1992 m. pradėtos deginti Ugnies skulptūros (skulptūrų autoriai – Kęstutis, Vytautas Musteikiai ir kiti), o nuo 2005 m. degančių skulptūrų reginį papildė Neries krantinėje deganti Ugninė rudens lygiadienio juosta, atskleidžianti baltų kultūros simboliką. Kiekvienais metais vis kitaip interpretuojama šimtaraštė juosta, baltų ženklai, Vilniaus legendos, mitologinės dievybės. Ši tema pakankamai plati, nes tradicinės juostos, kaip ir Vilniaus legendos, yra daugiasluoksnės, užšifruotos – turinčios savą ženklų ir simbolių kalbą. Jos tą vakarą tampa ypatingomis tarpininkėmis, tiltu tarp žmogaus ir dievų pasaulių, tarp šaknų ir žiedų, tarp vakar ir šiandien. Renginio metu užsidega mūsų protėvių raštai, kuriuose glūdi daugiaklodė, iš amžių glūdumos mus pasiekianti informacija, Neries upe atplaukia praeitį su dabartimi jungiančios ugninės skulptūros. (Šias skulptūras ruošia Čiurlionio meno mokyklos moksleiviai, kuriems vadovauja dailininkė Julija Ikamaitė.) Šių renginių tikslas – šiuolaikinėmis meno raiškos priemonėmis puoselėti senąsias baltų tradicijas, kūrybiškai jas interpretuoti ir pateikti Vilniaus bendruomenei bei miesto svečiams. Jaunimas tiesiogiai dalyvauja kuriant misterijas, rengia aukurus, kuria juose ugnį, audžia šviesą su tamsa, kol šios virsta ugniniais ženklais, atėjusiais iš koplytstulpių kryžių, margučių, verpsčių, baltiškųjų papuošalų raštų. Taip, gyvai bendraujant su savo tautos paveldu, kuriama nauja miesto tradicija. Milda Ričkutė, etnologė Fotografuota: Trakuose, (psl. 210, 211), Juodkrantėje (psl. 212, 213AC), Vilniuje

208

The second reason for the celebration is the fact that the beginning of the period of Ilges is marked by the September Equinox, and Velines is approaching. Fire, which used to be burned on hillforts, is now symbolically coming back to the fireplace at home to burn easily, to be covered and fostered until the March Equinox, which marks the beginning of the warm season. The practice of burning wooden sculptures of Fire has been in place during the events of the September Equinox in Vilnius since 1992, and the Fire Band of the September Equinox which is burned on a bank of the Neris River has become another tradition of the events since 2005. This is how the symbolic meanings of the Baltic culture are revealed. The multi-patterned band, Baltic symbols, legends of Vilnius and mythological deities are interpreted differently each year. This is a broad topic because both traditional bands and legends of Vilnius are multi-layered, and they encompass their unique ciphers, symbols and signs. During that evening, they turn into a special mediator and a bridge between the man and the world of gods, the roots and the blossom, today and yesterday. The patterns of our ancestors are burned in the course of the event in which multi-layered information that reaches us from ancient times ins encoded. The sculptures of fire which connect the present with the past come down the Neris River. These events are aimed at cherishing the ancient Baltic traditions by means of modern artistic measures as well as interpreting them in an inventive manner, thus presenting them to the community of Vilnius and city guests. Young people participate in the creation of mysteries directly, and they prepare credence and fire for the daylight to be combined with the darkness until fire signs are created from the crosses of wayside shrines, Easter eggs and patterns of Baltic apparel. The new urban tradition is developed through the interaction with our national heritage.

RugsÄ&#x2014;jis

RugsÄ&#x2014;jis Rudens lygiadienis Rudens lygiadienis

209 2008

2018

210

Rudens lygiadienis

RugsÄ&#x2014;jis 2018

Rudens lygiadienis

211

RugsÄ&#x2014;jis 2018

212

Rudens lygiadienis

2018

2017

Rudens lygiadienis

213

RugsÄ&#x2014;jis 2016

224

Rudens lygiadienis

RugsÄ&#x2014;jis

2012

2016

2012

Rudens lygiadienis

225

2008

2016

228

2005

Rudens lygiadienis

RugsÄ&#x2014;jis 2010

Rudens lygiadienis

229

VĖLINĖS Tai – mirusiųjų pagerbimo, atminimo ir maldos diena Šią dieną visoje Lietuvoje spindi žvakių šviesa. „Amžinoji šviesa jiems tešviečia tarp Šventųjų per amžius. Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia tarp Šventųjų per amžius, nes Tu maloningas.“ Šią dieną visuotinis ir gilus tikėjimas, kad gyvenimas nesibaigia mirtimi, pasireiškia ne tik bažnyčios liturgijoje, bet ir šalia jos. Turbūt nerastume žmogaus, kuris šią dieną nebūtų uždegęs atminimo žvakelės prie savo artimųjų kapų. Antrojoje Makabėjų knygoje sakoma: „Jeigu nebūtų tikėjęs, kad kritusieji kelsis, tai būtų buvę nereikalinga ir tuščia melstis už mirusius.“ Lietuvių tradicijoje išlieka tas pats tikėjimas, ir tai džiugina, nes pagarba protėvių kapams – tai neginčijamas tautos dvasingumo patvirtinimas. kunigas Pranciškus Čivilis

ALL SOULS‘ DAY This is the day of commemoration of the dead, the day of remembrance and prayer. The entire Lithuania is full of candlelight on this day. Let light perpetual shine upon them among the Saints. Eternal rest grant to them, oh Lord, and let perpetual light shine upon them among the Saints because you are merciful. The belief in eternal life is manifested on this day not only in the Liturgy of the Church, but also outside it. Most probably, we will not find a person who would not light up a candle to commemorate his close ones on their burial site. It is written in the second book of Maccabees: “for if he were not expecting the fallen to rise again, it would have been superfluous and foolish to pray for the dead.” The same belief remains in the Lithuanian tradition which is pleasing because the respect to our ancestors’ burial sites is an unquestionable proof of spirituality.

Fotografuota: Vilniuje, Trakuose (psl. 234C), Pivašiūnuose (psl. 230, 234AB), Maušiškėse (psl. 231)

230

2010

2011

Vėlinės

231

Rugsėjis 2016

232

Vėlinės

Rugsėjis 2018

Vėlinės

233

Lapkritis 2010

236

Vėlinės

2011

Vėlinės

237

ILGĖS

ILGES

Tai – tamsos laikas, kai gamta ruošiasi sąstingiui, žmogus nurimsta po vasaros darbų ir tampa pasirengęs susitikti su išėjusiaisiais anapilin, o vėlės iš mirtingųjų pasaulio atkeliauja aplankyti savo artimųjų. Ilgės nuo seno švenčiamos spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje, po visų rudeninių darbų, todėl ir dabar, švenčiant Ilges, nėra tikslios kalendorinės datos. Kasmet spalio pabaigoje susitinkama paminėti protėvių ir artimų mirusiųjų. Tą dieną lankomi pilkapiai. Pagal seną tradiciją pilkapiuose paliekama maisto vėlėms ir dievams. Tai – vaišės iš rudeninio derliaus: grūdai, duona, obuoliai, riešutai. Ant pilkapių degamos žvakės ir mušant būgnams giedamos senosios karo giesmės. Taip pagerbiami protėviai, kovoję už mūsų žemę, kalbą, mūsiškus papročius ir tradicijas. Grįžę nuo pilkapių, visi sėda prie stalo. Nuo seno, sėdant apeiginių vaišių, atveriami namo langai, kad į vidų galėtų patekti artimųjų vėlės ir kartu su gyvaisiais sėsti vaišintis prie vieno stalo. Susėdus prie stalo, pasauliui paleidžiamas indas su grūdais ir dviem bičių vaško žvakėmis. Sėdintieji prie stalo prisimena savo mirusius artimuosius, dalijasi prisiminimais apie juos, gieda protėviams skirtas giesmes. Žmogus stiprus tol, kol jis yra ne vienas ir turi į ką atsiremti. Dainuojamoji ir pasakojamoji lietuvių tautosaka tebėra išsaugojusi žinias apie tai, kad mirusieji yra kartu su gyvaisiais, kad sunkią valandą mirusieji ateina gyviesiems į pagalbą, todėl nevalia užmiršti išėjusiųjų anapilin. Lygiai taip pat nevalia jų stipriai gailėtis ir verkti, nes tuomet vėlės negali palikti šio pasaulio. Taigi, prie Ilgių stalo vaišių pasakojimai apie mirusiuosius yra šilti, jaukūs, o neretai ir linksmi. Prisiminus protėvius, pagiedojus giesmes ir pasivaišinus, stalas paliekamas nenudengtas, o langai praviri, kad vėlės galėtų vaišintis ir išvykti kada panorėjusios. Taip remiantis senąja tradicija paminimos Ilgės „Romuvos“ kaime, Dvarciškiuose.

It is a period of darkness during which nature is preparing for stagnation, while the man becomes calmer after summer works and therefore is ready to meet those from the other world as the souls from the world of the dead come to visit their close ones. Gatherings take place to commemorate their ancestors and close relatives who have passed away at the end of October on a yearly basis. Burial mounds are visited on that day. Food is left for the souls and Gods on burial mounds according to the old tradition. There are delicacies from the autumn harvest, namely grains, bread, apples and nuts. Candles are placed on burial mounds, and drums are played, by also singing old war chants. Our ancestors who were fighting for our land, language, customs and traditions are honoured in this manner. Having returned from burial mounds, everybody sits around the table. From ancient times, as people sit to treat themselves ritual dishes, windows are opened in order for the souls of the close ones to be able to get inside the house and to sit at the same table with them. A pot with grains and two beeswax candles is passed to people at the table. Those sitting at the table remember their lose ones who have passed away, share memories about them, and they sing chants dedicated to ancestors. After ancestors are remembered, chants sung and after everyone has eaten, the table is left as it is and the windows remain open in order for the souls to be able to continue eating, and to leave the house when they want. This is how Ilges is celebrated in Dvarciskiai village by Romuva on the basis of the ancient tradition.

Asta Valiukevičienė Romuvos vaidilė

The original plot of Ilges was prepared and actualised by painter Julija Ikamaite with a group of like-minded people in Dukstai burial mounds. A small table and candles were arranged on every burial mound. Participants of the rites with crowns prepared in advance and covered with yellow maple leaves and candles were walking down the nocturnal forest towards the Neris River flowing nearby, and they let the shining crows float. It is in a way a symbol of the path of souls.

Originalų Ilgių scenarijų parengė ir su grupe bendraminčių iš Vilniaus ir Kauno Dūkštų pilkapiuose realizavo dailininkė Julija Ikamaitė. Ant kiekvieno pilkapio buvo paruoštas vėlių stalelis, uždegtos žvakelės. Apeigų dalyviai, nešini iš anksto pagamintomis karūnomis, padabintomis geltonais klevo lapais ir žvakelėmis, dainuodami apeigines giesmes, patraukė naktiniu mišku netoliese esančios Neries link ir nuplukdė šviečiančias karūnas pavandeniui. Tai – lyg vėlių kelio simbolis. Po apeigos visi su giesmėmis vėl paliko vėlių buveinę ir jaukiai pasibuvo prie bendro laužo.

Fotografuota: Dvarciškiuose, Vilniuje (psl. 240D, 242D), Dūkštose (psl. 244–246)

238

2018

Rudens lygiadienis

239 2012

2012

2016

2008

Lapkritis

2012

240

IlgÄ&#x2014;s

2018

Ilgės

241

Lapkritis

246 2016

Lapkritis

2012

2013

IlgÄ&#x2014;s

247

FOTOGRAFAVIMO VIETŲ PATIKSLINIMAS VILNIUS: • • • • • • • • • • • •

Katedros aikštė 12B, 13, 25, 26AB, 27, 32C Šventaragio slėnis prie Nacionalinio muziejaus 66–74 Gedimino kalnas 74C, 75 Kalnų parko stadionas 209, 218–221, 228BC Pučkorių piliakalnis 59–65 Aušros vartų prieigos 77 Bernardinų bažnyčia 78–81 Prezidentūros kiemas 83A Užubalių k., Vilniaus r. 12A, 82 M. K. Čiurlionio menų mokykla 15, 16, 17B Lietuvos nacionalinis kultūros centras 17A, 18C, 19 Verkių parkas 18 AB, 152AD, 153, 156, 157AB, 160CD, 167B, 168, 171AC, 175ABC Gedimino prospektas 21, 43A, 53AC, 229 Vilniaus mokytojų namų kiemelis 26A, 42, 54A, 55 Rotušės aikštė 53B Neries krantinė 52, 226, 222–226, 228A Kalnas prie profsąjungų rūmų 43C, 54B, 227 Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios prieigos 123–127 Antakalnio kapinės 232, 233 Rasų kapinės 235–237 Pilkapiai prie Naujosios Vilnios 242D Trakų Vokės apylinkės 149C

• • • • • • • • • • BALSIAI: • Balsių (Vilniaus m.) aikštė 22, 23 KERNAVĖ: • Širvintų kultūros centro Kernavės filialo prieigos 83BC • Piliakalniai 148, 152BC, 160AB, 161, 166AB, 167D, 178A, 180–185 • Pajautos slėnis 146, 151CD, 171B, 179 • Apylinkės ties Širvintų ir Vilniaus rajonų riba 149AB, 177A TRAKAI: • Trakų kultūros rūmai 29, 30A, 33 • Trakų kapinės 254C • Šventaliepės kalnas prie Trakų 210, 211 RŪDIŠKĖS: • Rūdiškių (Trakų r.) kultūros centras 30BC, 31, 32AB RUMŠIŠKĖS: • Lietuvos liaudies buities muziejus 34B, 35–41, 43B, 44–51, 128–135 KULIONYS (MOLĖTŲ R.): • Piliakalnio 87–97 • Dangaus kūnų stebykla 85, 86, 98–107

248

Vietovės kur fotografuota

DVARCIŠKIAI: • Dvarciškių k., Švenčionių r., Romuvos sodyba 108–113, 116, 117, 191–205, 247 • Pilkapiai prie Dvarciškių 239, 240AB, 242ABC, 243 KELMĖ: • Miesto apylinkės 20 • Graužikų kalnas 115CD, 118 MARGIONYS: • Margionių (Varėnos r.) klojimo teatras 139 MEIRONYS: • Meironių k., Ignalinos r. 122, 136–143 BABRIŠKĖS: • Babriškių (Varėnos r.) bažnyčios šventorius 122B, 127A SANTAKA: • Santakos k., Vilniaus r. 145 SKARBAI: • Skarbų (Elektrėnų sav.) piliakalnio apylinkės 150, 151AB, 177B MERKINĖ: • Merkinės apylinkės greta Jononių akmenų 157C, 159, 159, 162–165 NEMENČINĖ: • Piliakalnio k. Nemenčinės apyl. 166C, 167AC, 170, 173 SARTAI: • Sartų ež. prieigos, Zarasų r. 169, 175D LAKAJAI: • Lakajų ež. (Molėtų r.) apylinkės 172 SUKINIAI: • Sukinių k., Ukmergės r. 154, 174 SKAISTIS: • Skaisčio ež. (Trakų r.) apylinkės 176 ALKSNA: • Alksnos ež. (Molėtų r.) apylinkės, 177C KERTUOJAS: • Kertuojo ež. (Molėtų r.) apylinkės 178BC PUNSKAS: • Punsko bažnyčios šventorius 186–189 PIVAŠIŪNAI: • Pivašiūnų (Alytaus r.) kapinės 230, 234AB MAUŠIŠKĖS: • Kapinaitės šalia kelio Trakai–Aukštadvaris (Trakų r.) 231 DŪKŠTAI: • Pilkapiai prie Dūkštų (Vilniaus r.) 244–246 JUODKRANTĖ: • Gintaro įlanka prie Juodkrantės 212, 213

NUOTRAUKŲ NUMERACIJOS PAVYZDŽIAI

•

Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus (83A)

•

Arkivyskupas Gintaras Grušas (127C)

•

Vyskupas Darius Trijonis (232, 233AB)

•

Romuvos krivis Jonas Trinkūnas (18B, 62B, 90, 93, 96C, 201B, 247B)

•

Romuvos krivė Inija Trinkūnienė (18ABC, 32C, 59, 60BD, 62A, 63, 74C, 86, 91, 92BC, 95, 103, 106, 109, 111, 113, 194, 196, 197D, 201B, 205)

•

Kunigas Pranciškus Čivilis (122B)

•

Kunigas Julius Sasnauskas (79B)

•

Kunigas Jonas Žemaitis (128, 129)

•

Trakų Romuvos vaidila Vidmantas Velička (29, 30AC, 32A, 210BC, 211)

•

Romuvos vaidilė Asta Valiukevičienė (19BC, 60D, 191, 193, 194)

•

„Alko“ redaktorius Jonas Vaiškūnas (18B, 86, 88, 90, 92BC, 94, 99, 101, 103)

•

Romuvos vaidilė Nijolė Balčiūnienė (18A, 59, 60BD, 62BD, 63, 65A, 86, 88, 92A, 93, 149B, 160BD)

•

Romuvos vaidila Vaclovas Mikailionis (18B, 32A, 202)

•

Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė (63, 65A, 86, 92B, 111, 113, 160AD, 161, 242D)

•

„Kupolės“ ansamblio vadovas Antanas Bernatonis (132)

•

Dainininkė Veronika Janulevičiūtė-Povilionienė (146B)

•

Solistė Sigutė Trimakaitė (185)

•

Folkloro atlikėjas Juozas Averka (149A)

•

Disidentas Petras Cidzikas (149B)

•

Politikas Audronis Ažubalis (149B)

•

Žygeivių judėjimo pradininkas Tadas Šidiškis (19C, 110, 242C)

•

Apeiginio folkloro grupė „Kūlgrinda“ (18B, 19, 59–65A, 85–89, 91, 110–113, 116, 118, 152C, 160A, 191–205, 219A, 220, 221, 242A, 243, 247)

•

Vaikų ir jaunimo etnokultūros klubas „Kukumbalis“ (114A, 115B, 157–159, 162, 165)

•

Vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Verpetukas“ (129–133)

•

Folkloro ansamblis „Goštauta“ (128, 134)

•

Liaudies dainų klubas „Raskila“ (145, 149, 170, 181, 183, 184)

•

Folkloro ansamblis „Krivulė“ (149C)

A B

ŽMONĖS IR KOLEKTYVAI, MATOMI ALBUME

Žmonės

249

APIE VYTAUTO DARAŠKEVIČIAUS KALENDORINIŲ ŠVENČIŲ MEDŽIAGĄ

CONCERNING PHOTOGRAPHS OF THE LITHUANIAN ANNUAL FESTS BY VYTAUTAS DARAŠKEVIČIUS

Mūsų prigimtinėje kultūroje gamtos kūriniai ir reiškiniai suvokiami kaip savaiminės šventybės, per kurias į žmogų byloja dieviškosios galios, tad šventame laike (šventėje) ir šventoje vietoje (šventvietėje) jie reiškiasi kaip Dievų tarpininkai. Šventa žemė, šventa ugnis, šventa duona, šventi medžiai, žolynai, upės, ežerai, šaltiniai, akmenys, kalnai ir gyvūnai prigimtinėje lietuvių religijoje suvokiami kaip šventybės įsikūnijimai, kaip tarpininkai tarp žmogaus ir dieviškų galių. Ypač jie paveikūs šventame laike – šventėje. O šventas laikas mūsų prigimtinėje kultūroje yra matuojamas būtent Saulės ratu. Tad šio rato riedėjimas ir su juo susiję gyvosios gamtos virsmai čia iškyla kaip šventybės smelkiamo pasaulio ir jame gyvenančio žmogaus kūno ir sielos ritmai. Aukščiausiai į dangaus kalną įkopusi Rasos šventės Saulė – čia įsikūnija vaisiais viso, kas gyva, taip pat branda ir atsivėrimu dangiškajai šviesai, teikiančiai galių siekių žiedams įsikūnyti, Rudeninis Saulės žemėjimas ir rudens lygiadienio ribos peržengimas nuteikia ir rengia susitikimui su pasaulį rėpiančia tamsa ir šalčiu, kuriuos turime būti pasirengę išgyventi, iškęsti artėjančiame žiemos kalėjime – susitelkę prie kalėdinio namų židinio – mūsų sielos šilumos ir šviesos. llgametė V. Daraškevičiaus, kaip etnokultūrinio sąjūdžio dalyvio, patirtis leido jam į šventę pažvelgti iš vidaus, panirti į patį jos dvasios sūkurį. Atsidūrus apeigų ir įvykių šerdyje, ir pačios nuotraukos tapo šventinės, o kai kurios iš jų, galbūt net šventos – pagaunančios pačius švenčiančiųjų dvasios šviesos žybsnius. Šie V. Daraškevičiaus šviesovaizdžiai jau peržengė paprastos dokumentinės ir netgi meninės fotografijos slenkstį ir įžengė į savotišką sakralinės fotografijos prieangį... Kai pagrindinių mūsų tautos kalendorinių švenčių papročiai, veikiami globaliosios gyvensenos, baigia prarasti savo dvasinį turinį ir tampa tik estetiniais arba žaidybiniais renginiais, netekdami savo esminio giluminio religinio–psichologinio pagrindo, V. Daraškevičius sustabdyti vaizdai išraiškingai liudija, kad nykstančias tradicijas tegalima išsaugoti, tik vėl bandant pajusti jų išganingąjį paveikumą mūsų sielai. To jau bemaž pusę amžiaus siekia senųjų protėvių tradicijų gaivintojai ir puoselėtojai – romuviai, susibūrę į senosios baltų religijos bendriją „Romuvą“, to paties siekia ir fotomenininkas V. Daraškevičius, savo šviesoraščiais įamžinęs šias pastangas.

Our native culture perceives creatures and natural phenomena as sacred things, through which divine power speaks to man; especially in the holy time (svente) and the holy place (sventviete). Ethnic Lithuanian religion perceives holy ground, sacred fire, holy bread, sacred trees, herbage, rivers, lakes, springs, rocks, mountains, and animals as the embodiment of the sacred, as intermediaries between people and divine power. They are especially influential during the holy time, the festival (svente). Our native culture measures the holy time in movements of the Sun. Thus, the spinning of the Solar Wheel and related life transitions here emerge as rhythms of the world affected by the sacred as well as rhythms of the human body and soul. The Sun of Rasos, having climbed to the top of the hill of the sky, is embodied in the fertility of all living things as well as their readiness and openness for heavenly light, which gives blossoms the power to grow. The Sun of autumn, travelling lower and lower in the sky as well as as the autumnal equinox prepare for a meeting with darkness and coldness that will descend on the world. We have to be ready to survive it, to endure the prison of the upcoming winter, focusing on the fireplace at our home during Yule, which warms our hearts. Long Daraskevicius’s experience as a participant of ethnocultural movement has allowed him to look inside the festival. And getting to the heart of ceremonies and events, the pictures themselves have become festive, and some of them, perhaps, even sacred, capturing the spirit of the celebration. These Daraskevicius’s images have already crossed the threshold of the usual documentary or even artistic photography and entered the sacred photography porch... Being exposed to global lifestyles, our native holiday traditions are beginning to lose their spirituality and are becoming only aesthetic or playful events, devoid of their inherent religiousness. However, the images captured by V. Daraskevicius conclusively show that endangered traditions can only be preserved by trying to feel their guiding influence on us. Almost half-century this goal has been pursued by romuviai, members of the ancient Baltic religious community Romuva, upholders of ancient ancestral traditions. The photographer Vytautas Daraskevicius pursues the same aims by capturing their efforts in his photos.

Jonas Vaiškūnas, etnokosmologas

250

Jonas Vaiskunas, an ethno-cosmologist

ПО КРУГУ СОЛНЦА

跟着太阳轮

В фотоальбоме «По кругу солнца» известного литовского фотографа Витаутаса Дарашкявичюса представляется материал литовских календарных праздников, накoплeн автором в течений долгих лет, начиная с 1970 г. В Литве в настоящее время реально празднуемых календарных праздников больше по сравнению с другими странами Европы. Некоторые из них натурально оставшиеся в литовской традиции до сих пор. Другие уже были в забвении, но в течении последних десятилетий возрождены с учётом старых балтийских традиций и возвращены в жизнь. Несколько циклов фотографий В. Дарашкявичюса этой темы были экспонированы и награждены во всемирной выставке – конкурсе фольклорной фотографии HUMANITY Photo Awards, организуемой в Китае раз в два года. Календарные праздники в Литве исторически формировались как земледельческая традиция. Они естественно привязаны к временам года и к движению солнца в годовом цикле. Материал в альбоме и представляется в порядке их празднования в течений всех четырёх времён года. Фотографии каждого праздника показываются, придерживаясь реального сценария празднования. По типу формирования можно выделить три группы праздников, проводимых в Литве в наше время:

在影集《跟着太阳轮》中，著名立陶宛摄影师维陶塔斯•达剌史克维丘斯（Vytautas Daraškevičius）介绍了自1970年以来在漫长的岁月中积累的立陶宛日历节日的素材。今天立陶宛按照日历实际庆祝的节日多于其它欧洲国家。其中的一些节日是长期以来保持的传统，其它曾经被人淡忘的传统节日又被想起并恢复。

Католические праздники. Бытовые праздники, традиции.

естественно

达剌史克维丘斯曾经以立陶宛传统日历节日的主题参加过两年一次在中国举办的世界摄影展-《民间传说摄影人文摄影奖》并获得过数奖。

立陶宛日历节日源于农民文化的传统，并且与四季和太阳能年周期的运动有自然的关系。本影集的素材是按季节顺序呈现节日庆祝活动，记录了每个节日实际庆祝场景。

如今立陶宛的日历节日有以下三类：

天主教节日

传统民间节日 сохранившиеся

литовской

Праздники, возрождённые из забытья в соответствии со старыми балтийскими традициями.

重建的古老波罗的人文化的传统节日

在本影集节日分这三类。照片配着立陶宛最好专家的专描述。欧洲其它国家特别是东欧国家有相类似的节日，说明类似的节日曾经普及于所有四季分明气候温和的地区。

Так они классифицированы и в альбоме. Описания праздников поготовили лучшие в Литве знатоки этой сферы. Некоторые календарные праздники похоже празднуются и в других странах, особенно в восточной Европе. Можно допустить, что эти праздники были свойствены во всех странах средней полосы, где ярко выделяются четыре времена года.

251

Rėmėjai:

Šio albumo išleidimą parėmė: UAB „Seacas“, Gintautas Sventickas, „Kinų Broliai“

Autorius dėkoja kolegoms fotografams Aleksandrui Macijauskui, Rimantui Dichavičiui, Jonui Staseliui, Dariui Jurevičiui ir kitiems už patarimus atrenkant medžiagą fotoalbumui.

Fotografas Vytautas Daraškevičius Redaktorė Eglė Kirilauskaitė Dailininkas Laimis Kosevičius Vertimas į anglų kalbą Eglė Kirilauskaitė Konsultantas prof. Libertas Klimka

Išleido Asociacija „Vilniaus dzūkuliai“, P. Vileišio g. 27-4, LT-10205 Vilnius Tel. (8 5) 275 9529 Spausdino UAB „Petro ofsetas“ Naujoji Riovonių 25C, LT-03153 Vilnius Tiražas 500 egz.