1989–1997 m. – Vilniaus arkikatedros klebonas.
1956 m. paleistas grįžo Lietuvą. 1957 m. vėl suimtas ir įkalintas Vorkutos lageryje.
pasipriešinimo dalyviais, Lietuvos Helsinkio grupe, jo namuose disidento S. Kovaliovo teismo proceso metu buvo apsistojęs žmogaus teisių gynėjas A. Sacharovas. Vertino literatūrą, bendravo su meno ir mokslo autoritetais.
...Visokie žmonės, tariant Monsinjoro žodžiais, įvairūs, net sle giami kalčių, bet žmonės. Tik toks santykis, toks bendražmo giškasis žvilgsnis padėjo jam atvira širdimi, be pagiežos ir keršto troškimo, sugrįžti ir tremties vietas, sugrįžti ne tik su sunkiais prisiminimais, bet ir su šviesa akyse... Viktorija Daujotytė
1950 m. įkalintas Intos lageryje, dirbo anglių kasyklose.
1994rektoriumi.m.už
„Naujai atrasta nuostabioji Kinija“ (2019).
„Skamba skamba kankliai“ (2017), „Saulės ratu“ (2019),
2022-uosius Seimas paskelbė monsinjoro K. Vasiliausko metais.
VYTAUTAS DARAŠKEVIČIUS gimė 1946 m.
Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko tremties takais
Monsinjoro VasiliauskoKazimiero takaistremties
Monsinjoras K. Vasiliauskas (1922–2001), politinis kalinys ir tremtinys, ilgametis Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonas, Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios emeritas.
Jis gimė Kateliškių kaime Vabalninko valsčiuje, Biržų apskrityje.
1949 m. sovietų saugumo suimtas, apkaltintas antisovietine veikla ir nuteistas 10 metų lagerio.
nuopelnus Lietuvai apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 1995 m. – įteikta Santarvės fondo premija. 1998 m. Vilniaus Gedimino technikos universitetas suteikė Garbės nario vardą. 2000 m. suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas. 2000 m. – apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
šešis fotoalbumus „Trumpiausios nakties paslaptis“ (2007), „Kaziuko mugė“ (2009), „Neatrastoji Kinija“ (2013),
1946 m. baigė Vilniaus kunigų seminariją, įšventintas kunigus ir paskirtas Kalesninkų, 1947 m. – Švenčionių, 1948 m. – Vilniaus Šv. Teresės parapijos ir Aušros Vartų koplyčios vikaru. Aktyviai dalyvavo slaptos savišvietos draugijos Aušros Vartų Mergelės Marijos kolegijos veikloje. Netrukus išsiųstas iš Vilniaus ir paskirtas Riešės parapijos administratoriumi.
1958 m. paleistas, sovietų valdžia jam uždraudė gyventi Lietuvoje ir dirbti kunigo darbą.
2001 m. palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko dedikacija daktarei Laimai, nuotr. V. Daraškevičiaus
Lietuvoje ir užsienyje eksponuotos fotografijos ne kartą pelnė apdovanojimus.
Menininko kūryboje atsispindi įvairios temos, jis fotografuoja ir kaupia medžiagą lietuvių etnokultūros tematika.
Nuo 1982 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, surengęs keliasdešimt personalinių fotografijos parodų, išleidęs
Iki 1968 m. Daugpilyje dirbo kroviku, kolūkio buhalteriu ir elektriku.1969 m. grįžęs Lietuvą paskirtas Varėnos parapijos klebonu, nuo 1975 m. – Vilniaus Šv. Arkangelo Rapolo parapijos
Palaikėvikaras-adjutorius.ryšiussuantisovietinio
Šiame albume įamžintos akimirkos iš monsinjoro Kazimiero Vasiliausko kelionės tremties vietą Komijoje 1990 m. rugpjūtį.
1989 m. jam suteiktas monsinjoro titulas. Nuo 1997 m. – emeritas Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje. 1993 m. tapo pirmuoju atkurtos Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos
1990 metų Intos ekspedicijos dalyvė gydytoja Laima Lukošiūtė-Chlebinskienė, gimusi 1958 metais Intoje, tremtinių šeimoje, taip pat vyko parsigabenti tėviškę savo tėčio palaikus
Kazimiero Vasiliausko tremties takais
Monsinjoro
Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko
© VšĮ portaArtis, 2022
tremties
© Vytautas Daraškevičius, 2022
takaisVilnius,VytautasFotografas2022
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2022
© Ramunė Sakalauskaitė, sudarymas, 2022
Lietuvos tyrimogenocidogyventojųirrezistencijoscentras
© Viktorija Daujotytė, įžanginis tekstas, 2002
Daraškevičius Tekstų RamunėVytautasViktorijaautoriaiDaujotytė,Daraškevičius,Sakalauskaitė
Monsinjorui buvo lemta patirti grįžimą. Ne tik į tėvų žemę, į tėviškę, bet ir į skausmo, kančių vietas, kur dar visai jaunas kunigas buvo ištremtas. Kai tik pasitaikė galimybė skristi kartu su sunkiai pareigai – pargabenti artimųjų palaikus – pasiryžusiais, Kazimieras Vasiliauskas nė minutės neabejojo: buvo vedamas ne tik savo paties ketinimų, bet ir dvasininko pareigų. Ne ekskursantas ar turistas. Nebuvo vien tik skaudžių kapų lankytojas, kryžių, paminklų šven tintojas. Su meile, atida žvelgė ir į gyvąjį žmonių gyvenimą, įvairių tautų, skirtingų likimų. Petrunio kaimo žmonės, gamtos vaizdai, užfiksuoti fotografo, grims gilyn, nueis į užmarštį, o fotografijose išliks amžini vaikai, mergaitės, patikliai žengiančios greta kunigo, matomo pir mą sykį, tiesiančios į jį rankas. Vaikų krikštas – argi ką Monsinjoras yra atlikdavęs su didesniu rūpestingumu ir meile? Susitikimas su stačiatikių šventiku, manytina, specialiai į šią Komijos nuošalybę atvykusiu. Kazimieras Vasiliauskas, kaip katalikų kunigas, buvo nuoširdus ekume ninių ryšių išpažinėjas, visu gyvenimu šiuos ryšius tvirtinęs.
4 5
Monsinjorui atvykus jau buvo identifikuotas ne vienas kapas, pastatyti paminklai latvių ir lietuvių tremtiniams, filosofui ir poetui Levui Karsavinui, generolui Jonui Juodišiui, surasti jų kapai, jau praeita kančių takais. Ne tik artimųjų, bet ir tų, kuriems likimas lėmė likti ar būti
Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas
Tarp žmonių, su žmonėmis
Kiekvienas žmogus, kuris nuoširdžiai ieško tiesos, yra mūsų brolis, nors jo tiesa nesutaptų su mūsų.
Brangi dovana monsinjoro Kazimiero Vasiliausko šimtmečiui ir jį švenčiantiems – Lietuvos genocido ir rezistencijos centro išleidžiamas Vytauto Daraškevičiaus fotoalbumas „Tremties takais“. Unikalios, prieš daugiau nei tris dešimtmečius darytos nuotraukos iš Monsinjoro grį žimo į tremties vietas, iš susitikimų su žmonėmis, iš kunigiškų patarnavimų, apeigų. Ir iš akimirkų, kai vienas suklupdavo prie svarbaus ženklo, akmens ar skurdaus medžio, prisiminda mas, permąstydamas, melsdamasis. Tik tas, kuris gali būti vienas, vienatvę patirdamas kaip suintensyvėjusį būties turinį, ir tarp žmonių nepraranda savo individualumo. Šviečianti balta galva, šiltos, įdėmios akys, apkabinimui ar palaiminimui ištiestos rankos.
Dieve, kokia didelė paslaptis yra žmogus... Su kiekvienu žmogumi ieškau to, kas sieja, o ne to, kas skiria.
Tuo metu į baraką įėjo Leonardas Matuzevičius ir mūsų abiejų artimas draugas Kazimieras Vasiliauskas. Tik kelis žodžius pasakęs, Kazimieras iš apatinės vatinio kišenės išsitraukė ma žytį popierėlį.
Ši ištrauka gali būti jaučiama ir kaip tekstas po nebyliomis, bet iškalbiomis Vytauto Daraške vičiaus fotografijomis su Intos ir jos krašto ženklais, žmonėmis. Tarp žmonių – gal ir talpiau sia formulė, apibūdinanti monsinjoro Kazimiero Vasiliausko gyvenimą. Kur buvo, kaip buvo, visada buvo su žmonėmis, tarp žmonių. Žinojo, kad žmogus yra ne tik didis, bet ir mažas, menkas, silpnas, kad galiausiai žmogus yra paslaptis, kad ne visada būtina ją kaip žaizdą atverti. Mokėjo su žmonėmis būti – užjausti ir pabarti, paglostyti ir paraginti: neištižk, broli, sese, susiimk. Traukė žmones į save, bet kurioje situacijoje rasdavo kontaktą, sugebėjo kreip tis taip, kad kreipinio šiluma pasiekdavo kiekvieną. Net dideliame sambūryje žmogus jam buvo ne toliau kaip per rankos atstumą. Buvo žmonių, kurie turėjo savo vietą ir Monsinjoro
6 7 įkalinimo, tremčių vietose. „Memorialo“ pastangos, šviesiausi rusų protai praėjusio amžiaus paskutiniuoju dešimtmečiu siekė, kad būtų pripažinti sovietiniai nusikaltimai, norėjo prisi dėti prie aukų atminimo. Monsinjoras grįžo į trumpą vilties properšą. Savo šviesiu buvimu praplėtė ją, pagilino. Nekalbėjo apie save, kreipėsi į tuos, kuriuos matė, sutiko, kurie rinko si pirmiausia pas kunigą. Tos moterys, jų drabužiai, skaros, lyg kažkas iš to, kas likę dar iš kitų namų – juk Komijoje dar iki šiol tebegyvena tremtinių vaikų, lietuvių, latvių, suomių, ukrainiečių, gyva jų viltis, kad gal išpažins šiam geromis akimis žvelgiančiam kunigui tai, ko per gyvenimą negalėjo niekam pasakyti, gal bus paguosti. Fotoaparatas nukreiptas į Mon sinjorą, jis čia centre. Bet fotografo garbei reikia pasakyti, kad jis portretuoja ir tuos, kurie yra aplink. Leidinio viršeliui pasirinkta nuotrauka puikiai atspindi grupinės fotografijos meis trystę. Grupinėje fotografijoje turi būti bent keli individualizuoti portretai: net tais atvejais, kai aiškiai išskiriamas pagrindinis asmuo. Puiki nuotrauka Petrunio kaimo kapinėse. Ir ta, atskiroji, suklupusio, galvą prie postamento priglaudusio Monsinjoro. Fotografinis pasakojimas, siužeto kūrimas. Kaimas, žmonės, vaikai, namai, net arklys, kapi nės, paminklai. Kur daugiau žmonių, ten daugiau ir kalbos. Bet tas kunigas, į kurį viltingai žvelgia žmonių akys, yra ir atskirai, bent akimirkai nugrimztantis į save, kai žvelgia į baraką ar į tamsią šachtos angą. Sunkiausiose, pavojingiausiose vietose (ir naktinėse pamainose) dirbo kartu su kunigu Mykolu Algirdu Dobrovolskiu, kapucinų vienuoliu, Tėvu Stanislovu. Kai buvo itin sunku, guodė tyliai kartojamos eilutės, nebūtinai poezija, gal tik vidinės kal bos ritminiai bangavimai. 1993 metų rudenį gavau iš Monsinjoro pluoštelį tokių ritminių bangavimų, pirmojo puslapio viršuje buvo užrašyta: „Šis tas iš tų posmų, kurie man patiko...“. Liaudies poezijai artimi maldavimai: „Saule, saule, saule, / Nesileisk tiems, / Kuriuos viena šildai pasauly“. Dvasiniai imperatyvai: „Nedejuokit! Nebraškėkit! / Pakentėkit! Pakentėkit!“. Tikriausiai tie posmai buvo susidarę iš daugkartinio savo minčių ir girdėtų eilėraščių kartoji mo, kai nebėra svarbu, ar tai tavo paties, ar kito, svarbu tik tai, kad atitinka, išreiškia būseną.
– Paklausyk! – kūdikiškai šypsodamasis, Kazimieras žvelgė į mane. Ir pradėjo skaityti: Raudonas obuoliukas Iš mano tėviškėlės Pietų vėjelio pūstas, Ryto raselę gėręs.
straipsnyje „Poezija padėjo ištverti, išlikti“ paliudijo Kazimierą Vasiliauską barako, narų, šach tos aplinkoje. Su šypsena ir eilėraščiais: „Dirbau tuomet sunkiausioje ir pavojingiausioje šachtos vietoje – lavoje. Dirbau naktinėje pamainoje. Jau artinosi vidurnaktis – ėjimo į tarny bą laikas. Sėdėjau ant savo narų galo, prie savęs pasidėjęs šimtasiūlį vatinį, kepurę, pirštines. Artėjančios pamainos darbas kaip visuomet baugino. Nuotaika buvo prislėgta.
Kai Kazimieras Vasiliauskas grįžo į tremties vietą, jau buvo išleista antologija „Benamiai“ (1989), „Intos tremtinių poezija“. Vienas iš jos dalyvių – Jonas Kudžma programiškai pavadintame
1 Benamiai, Intos tremtinių poezija, sud. Leonas Gudaitis, Vilnius: Periodika, 1989, p. 288.
[...] Kazimieras perskaitė dar vieną eilėraštį. Bet tuo laiku pasigirdo šiurpus skambalas – išeiti į darbą, išeiti į naktį ir šachtą. Ir aš ėjau. Bet ėjau kitoks negu prieš valandą. Slogi nuotaika ištirpo, išsisklaidė. Kojos palengvėjo. Širdyje gi pajutau senokai bepatirtą džiugesį...“1.
Vytauto Daraškevičiaus nuotraukose iš tolimo, šiandien nebepasiekiamo krašto, iš negrįžta mai praėjusio laiko ir matome Kunigą, Monsinjorą Kazimierą Vasiliauską. Trumpo sugrįžimo, graudaus ir šviesaus susitikimo Šventėje.
Viktorija Daujotytė 2022 m., rugsėjis
8 9Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas Petrunio kaime. 1990 m.
širdyje. Linksmojo mokslo skleidėjas (ne tik pagal jo mylimą poetą Jurgį Baltrušaitį, bet ir pagal F. Nietsche). Brangino džiaugsmo genijus, gydančią šypseną, juoką. Tiuremščikas, ka linys, kartojęs Jurgio Baltrušaičio eilėraščio eilutes: „Vis tiek suras laisva mintis, / Kur trykšta amžių išmintis“; „Yra šviesos ir tamsoje, / Ir laisvės vergo rūsyje...“. Kelias sunkus, jauno kunigo dalia – ir politinė nelaisvė, tremtis. Bet ir ištremtas, išplėštas iš tik prasidėjusio dvasininko gyvenimo, Kazimieras Vasiliauskas sugebėjo rasti vietą tarp žmo nių, ne vienu atveju tuos žmones ir sutelkdamas, suburdamas. Nesutiko iš savo gyvenimo nieko išbraukti, atsisakyti. Ir tremties metus, vietas, ten sutiktus žmones minėjo kaip Dievo ar Lemties dovaną. Mokėjo džiaugtis – knygomis, kurias tremtyje perskaitė, Šiaurės gamtos grožiu, o labiausiai – žmonėmis. „Ten aš buvau greta su žmonėmis visuose pavojuose, dalinausi bendru vargu ir bendrais džiaugsmais – gera knyga, žodžiu ar eilėraščio posmu, bendru Tėvynės ilgesiu ir jos ateities vizija. Ten mes, kunigai, buvome arčiausiai žmonėms. Lietuvoje kunigus izoliavo, nors jie ir lengviau išgyveno fiziškai, bet liko atskirti nuo žmonių. Mes lageryje nuolat bendraudami išlaikėme gilų ryšį su visokiais žmonėmis, kuris ir šiandien gyvas.“ Visokie žmonės, tariant Monsinjoro žodžiais, įvairūs, net slegiami kalčių, bet žmonės. Tik toks santykis, toks bendražmogiškasis žvilgsnis padėjo jam atvira širdimi, be pagiežos ir keršto troškimo, sugrįžti ir į tremties vietas, sugrįžti ne tik su sunkiais prisiminimais, bet ir su šviesa akyse. Susitiko su visokiais žmonėmis, nežinia, kiek jų kalbėjo ar išvis kas bekalbėjo lietuviš kai, visi jie buvo pasiilgę kunigo, norėjo krikšto, kitų sakramentų. Tas kunigas šviesiomis, kūdikiškomis akimis kalbėjo jų kalba. Ir buvo sutiktas, pagerbtas kaip kunigas, atpažintas ne tik iš drabužių, bet ir iš laikysenos, kalbos, kreipinių.
Karsavino kapus. Iš jo sužinojau, kad artimiausią dieną Intos tremtinių kapinėse vyks renginys, skirtas naujai atstatyto paminklo latvių tremtiniams atidarymui. Toje ceremoni joje dalyvavo ne tik latvių, bet ir lietuvių tremtiniai, dar likę gyventi Intoje, taip pat ir ką tik atvykę iš Lietuvos Gediminas Trakimas ir tuometinės Vilniaus konservatorijos studentai –būsimieji aktoriai Kęstutis Jakštas (dabar Kauno Muzikinio teatro vyriausiasis režisierius) ir kitas jo Gediminokolega.tėvaibuvo
Intos tremtiniai. Jis ten ir gimė 1960 m. ir gyveno iki 1971-ųjų. Dar buvo išlikęs ir barakas, kuriame gyveno jų šeima. Gediminas papasakojo, kad pagrindinis jų atvykimo tikslas – ištyrinėti Jono Juodišiaus ir Levo Karsavino kapus Abezėje, identifi kuoti jų palaikus. Neužilgo turėjo atvykti ir Juodišiaus sūnūs Paulius ir Jonas, anūkas Jo nas, fotografas Juozas Kazlauskas bei profesorius antropologas Gintautas Čėsnys. Kartu su Gediminu ir jo draugais dar aplankėme ir visai apleistas kapines Intos pakraštyje, ku riose irgi buvo laidojami tremtiniai iš Lietuvos. Kapines aprodė Intos muziejaus skyriaus vedėja Olga Moroz (vėliau ištekėjusi už Intoje gyvenusio lietuvio). Vėliau man dar pavyko aplankyti ir netoli Vojaželio gyvenvietės buvusių GULAGO objektų liekanas, kur dar buvo išlikusios spygliuotos vielos tvoros, aplūžę sargybos bokštai. Ten sutikau buvusią tremti nę Birutę, jau sunkokai bekalbančią lietuviškai.
Bendravimas su Gediminu Trakimu tęsėsi ir grįžus Lietuvon. 1990 m. vasarą jis man paskambino ir papasakojo, kad rengiama ekspedicija į Intą, kurioje turėjo dalyvauti žmonės, norintys surasti ir pargabenti į tėviškę negrįžusiųjų savo giminaičių tremtinių palaikus. Tam buvo užsakytas specialus lėktuvas. Gediminas pakvietė ir mane dalyvauti šioje ekspedicijoje, kad įamžinčiau ekspedicijos veiklą.
Šiemet Monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui būtų sukakę 100 metų. Ta proga 2022-ieji metai paskelbti Kazimiero Vasiliausko metais. Prisiminimai apie unikalią Monsinjoro misiją Komijoje 1990 m. vasarą papildo šio puikaus žmogaus paveikslą. Man, 1989 m. dalyvaujant tarptautiniame folkloro festivalyje „Baltica“ Taline, teko susi pažinti ir išsikalbėti su folkloro grupės iš Komijos dalyviu Sergejumi. Jis papasakojo, kad pažįsta lietuvį, gyvenantį Syktyvkare ir daug užsiimantį tremtinių reikalais. Tuo metu aš dažnai fotografuodavau Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio renginius, tad mane tai sudo mino. Sumaniau ten nuvykti ir aplankyti lietuvių tremties vietas Komijoje. Nuvykus į Syktyvkarą, Sergejus supažindino mane su Algirdu Šerėnu, neįtikėtinai įdo mios biografijos žmogumi. Jis, dar vaikas, buvo su tėvais ištremtas į Komiją. Užaugęs mė gino nelegaliai sugrįžti į Lietuvą, bet buvo sugautas ir vėl sugrąžintas tremtin. Komijoje baigė veterinarijos technikumą, o vėliau – ir Veterinarijos akademiją ir toje srityje padarė karjerą. 1989 m. jis jau dirbo vyriausiuoju Komijos veterinaru. Darbo reikalais jam teko važinėti po visą kraštą. Kartu domėjosi ir lietuvių tremties bei įkalinimo vietomis. Būtent jam pavyko gauti informacijos ir surasti numerinėse kapinėse Abezėje, netoli Intos palai dotų žinomų Lietuvos žmonių – mokslininko Levo Karsavino ir generolo Jono Juodišiaus kapus ir pažymėti juos kryžiais su užrašais. A. Šerėnas man parekomendavo nuvykti į Intą ir susisiekti su „Memorial“ (tuo metu pradėjusi veikti Rusijos organizacija, kuri rinko infor maciją apie tremtinių ir represuotųjų likimus) nariu Viktoru Ložkinu. Viktoras palydėjo mane iki Abezės, kur buvęs ne vienas represuotųjų lageris, parodė gyvenvietės pakraštyje tiesiog tundroje esančias kapines ir Jono Juodišiaus bei Levo
Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko tremties takais
10 11
12 13
Misijąnebuvo.organizuoti padėjo ir daug talkino jos metu organizacijos „Memorial“ Intos sky riaus žmonės. Nors 1990 m. rugpjūty Tarybų Sąjunga dar nebuvo subyrėjusi, jautėme didelį visų vietinių gyventojų palaikymą ir geranoriškumą. Deja, labai abejotina, ar taip būtų ir šiomis dienomis...
Jonas Juodišius ir kiti. Mirusiųjų kapai ten paženklinti tik numeruotomis lentelėmis... Generolo J. Juodišiaus sūnus, skulptorius Jonas Juodišius visiems ten palaidotiems re presuotiesiems sukūrė paminklą, pastatė kryžių ant tėvo kapo (po ilgu paieškų KGB ar chyvuose pavyko iš numerio nustatyti jo palaidojimo vietą). Monsinjoras K. Vasiliauskas pašventino ir kryžių, ir paminklą.
Be negrįžusių tremtinių, giminaičių ekspedicijoje dalyvavo ir monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, kuris tuose kraštuose irgi buvo praleidęs ne vienus sunkius įkalinimo ir tremties metus. Buvo labai malonu, kad turėjau galimybę tas kelias ekspedicijos die nas nemažai pabendrauti su šiuo įdomiu žmogumi, nes abu buvome kiek laisvesni. (Kiti dalyviai buvo labai užimti artimųjų palaikų paieška, iškasimu bei ruošimu pargabenti).
Ekspedicijos metu buvo surengta ir daugiau renginių tremtiniams atminti. Tai ekskursi ja į Intos anglies kasyklas, kuriose teko petys petin darbuotis ir tremtiniams kunigams K. Vasiliauskui bei S. Dobrovolskiui, kryžiaus prie kasyklų pastatymas bei pašventinimas, paminklinio akmens lietuviams kaliniams pašventinimas buvusių Intos lagerio kapinių vietoje. Pačios kapinės jau ten buvo panaikintos, jų vietoje pradėti statyti gyvenamie ji namai. Šioje ceremonijoje kartu su Monsinjoru K. Vasiliausku dalyvavo ir pravoslavų šventikas, specialiai atvykęs iš Komijos sostinės Syktyvkaro. Intoje nei cerkvės, nei šven tikų
Vytautas Daraškevičius
Prieš įkeliant grąžinamų tremtinių palaikus į lėktuvą, Monsinjoras K. Vasiliauskas juos pa šventino. Namo ekspedicijos dalyviai grįžo pavargę, bet pilni įspūdžių ir laimingi, kad jų artimieji tremtiniai ras amžinojo poilsio vietą tėviškėje. Vilniuje visus pasitiko ekspedici jos dalyvių giminės ir kunigas (dabar vyskupas) Sigitas Tamkevičius, kuris ten pat aero uoste atlaikė mišias už grįžusių tremtinių palaikus.
Ši Monsinjoro misija Komijoje, įamžinta Lietuvos televizijos dokumentiniame filme „Be namiai“, buvo tikrai labai turininga. Pavyko įamžinti nemažai jos akimirkų. Daug vaikšti nėjome po miestą, Monsinjoras pasakojo apie įkalinimo metus, darbą prie geležinkelio tiesimo ir Intos anglies šachtoje, prisiminė įdomių to laikotarpio istorijų. Jis parodė ba raką, kuriame teko gyventi po to, kai buvo paleistas iš įkalinimo, bet dar negalėjo grįžti į Lietuvą. Bevaikščiodami praėjome Intos saugumo komiteto pastatą. Monsinjoras pa sidomėjo, ar pavyktų ten surasti jo įkalinimo bylą. Pamėginome pasiteirauti apsaugos darbuotojo. Jis į kalbas nesileido, pasakė, kad reikia kreiptis raštu. Mane kiek nustebino, kad žmogus, Monsinjoras, taip nukentėjęs nuo tos įstaigos, nejaučia prieš ją baimės... Būnant Intoje buvo surengta pora išvykų. Bene įdomiausia buvo išvyka į Petrunį, nedidelį kaimą ant upės Usos kranto – tarp pelkių, keliasdešimt kilometrų nuo Intos, kurį galima pasiekti tik vandeniu arba oru. Mes skridome nedideliu lėktuvėliu AN-2 – „kukurūzniku”. Buvome sutikti labai šiltai. Dauguma kaimo žmonių buvo suomių kilmės. Kaimas labai gražus, trobos papuoštos specifiniais raižiniais. Vietiniai dar nebuvo matę šventiko savo kaime. Moterys ta proga pasipuošė tautiniais rūbais, aprodė Monsinjorui kaimą. Mon sinjoras pašventino kaimo kapinaites. Vėliau buvo surengtos kaimo vaikų krikštynos. Pa krikštijome daug įvairaus amžiaus Petrunio vaikų (krikštatėviu teko pabūti ir man). K. Va siliauskas daug bendravo su žmonėmis. Kita išvyka – į Abezę, gyvenvietę tundroje prie geležinkelio į Vorkutą, kur man teko lanky tis ir prieš metus. Ten pokario metais buvo didelis represuotųjų konclageris, ten padėjo galvas ir nemažai Lietuvos žmonių. Tarp jų – profesorius Levas Karsavinas, generolas
14 15Komijos panorama iš lėktuvo, 1990 m.
16 17Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas kalbasi su vaikais, gyvenusiais jo buvusiame barake Intoje, 1990 m.
Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas prie savo buvusio barako Intoje. 1990 m.
Tremtinių palaikų atkasimas Intos kapinėse, 1990 m.
18 19Tremtinių palaikų atkasimas Intos kapinėse, 1990 m.
20 21Usos upės pakrantė prie Petrunio kaimo, 1990 m.
Lėktuve An-2 skrendant į Petrunį, 1990 m.
22 23Jau Petrunyje prie lėktuvo, 1990 m.
Jau Petrunyje prie lėktuvo, 1990 m.
Vietiniai Petrunio gyventojai, 1990 m.
24 25Pakeliui į Petrunio kaimą, 1990 m.
Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas
Tik neprarask pasitikėjimo žmonėmis!
Meilė yra jausmas, dėl kurio niekas neturėtų jaustis kaltas, nes širdžiai ji – malonė.
Petrunio kaime, 1990 m.
26 27
Kiekvienas žmogus turi dvigubą misiją –kurti save ir pasaulį.
28 29
Petrunio kaime, 1990 m.
Petrunio kaime, 1990 m.
30 31Petrunio kaime, 1990 m.
Petrunio kaime, 1990 m.
Pakeliui į Petrunio kapinaites, 1990 m.
32 33Petrunio kaime, 1990 m.
Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas šventina Petrunio kapinaites, 1990 m.
34 35
Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas šventina Petrunio kapinaites, 1990 m.
Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas bendrauja su kaimo vaikais, 1990 m.
Stengiuosi gyventi šventai, bet neišeina.
Uždek bent vieną žvakę ir nekaltink tamsos.
Žmogus gyvenime turi du tikslus:
keisti save ir pasaulį.
36 37
Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas
Didžiausia nuodėmė – būti savimi patenkintam.
38 39Kaimo vaikų krikštijimas, 1990 m.
Kaimo vaikų krikštijimas, 1990 m.
40 41Anglies kasykloje, 1990 m. Kryžiaus prie anglies kasyklos pašventinimas, 1990 m.
42 43Kryžiaus prie anglies kasyklos pašventinimas, 1990 m. Abezės numerinėse kapinėse, 1990 m.
44 45Vietiniai Abezės žmonės, 1990 m.
Generolo Jono Juodišiaus sūnus – skulptorius Jonas prie savo sukurto paminklo Abezės tremtiniams, 1990 m.
Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas apžiūri kapų numerių liekanas, 1990 m.
Jono Juodišiaus ir Levo Karsavino kapų šventinimas, 1990 m.
46 47
Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas prie Abezės kapinių paminklo, 1990 m.
Niekas taip žmogaus neišpurvina, kaip kerštas ir neapykanta.
Man nereikalingų nėra.
Pas mane ateina visi nereikalingi, pasimetę, ištuštėję, neturintys globėjų ir užtarėjų.
Tiesą sakyti niekada neturėtų būti baisu.
Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas
Jaučiuosi panašus į daktarą –dvasios ligų šiandien, atrodo, daugiau negu kūno.
48 49
50 51
Jono Juodišiaus ir Levo Karsavino kapų šventinimas, 1990 m.
Prie Abezės kapinių paminklo, 1990 m.
52 53
Prie Abezės kapinių paminklo, 1990 m.
Intos
ir
Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas stačiatikių šventikas šventina paminklą lietuvių tremtiniams kapinėse, m.
ir
54 55
Intos
stalinizmo
1990
Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas stačiatikių šventikas šventina paminklinį akmenį aukoms uždarytų lagerio kapinių vietoje, m.
1990
Intos kapinėse atidengiamas paminklas latvių tremtiniams, 1989 m.
56 57Viktoras Ložkinas rodo generolo Jono Juodišiaus kapą, 1989 m.
Ceremonijos atidengiant paminklą latvių tremtiniams dalyviai, 1989 m. Latvių tremtinė Intos kapinėse, 1989 m.
58 59
Intos kapinėse prie tremtinių kapų, 1989 m.
60 61
Intos kapinėse prie tremtinių kapų, 1989 m.
Gediminas Trakimas prie buvusio jų šeimos barako Intoje, 1989 m. apleistų Intos kapinių vietą, 1989 m.
Lankant
62 63
Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas
Dvasiškai laisvas žmogus – visur laisvas: ir kalėjime, ir laisvėje, ir kasdieniame gyvenime. Krikščionio vertę mes nustatom pagal tai, kiek jis sugeba padėti kenčiančiam, nelaimingam žmogui.
Esu dėkingas sovietų valdžiai už lagerį, ten perskaičiaugeriausiussutikaudraugus,geriausias knygas.
64 65
Olga Moroz apžiūrinėja palaidotųjų palaikų liekanas, 1989 m.
66 67Lankant apleistų Intos kapinių vietą, 1989 m.
68 69Intos pakraščiuose, 1989 m. Vojaželio gyvenvietės buvusių GULAGO objektų liekanos, 1989 m.
70 71Vojaželio gyvenvietės buvusių GULAGO objektų liekanos, 1989 m.
72 73Vojaželio gyvenvietės buvusių GULAGO objektų liekanos, 1989 m.
74 75
Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas
Jaučiuosi pats laimingiausias, kai sugebu žmogui jo ašarą nušluostyti, nuo jo krūtinės akmenį nuristi, kai pasiseka padėti kitam išsilaisvinti nuo kokios nors kaltės ar nuodėmės naštos. Nusidėjėlių nebijau – man jų gaila.
Paruoštų pargabenimui lietuvių tremtinių palaikų šventinimas prieš įkeliant juos į lėktuvą, 1990 m.
76 77Lėktuve, grįžtant į Lietuvą, 1990 m. Tremtinių palaikų sutikimas Vilniaus aerouoste, 1990 m.
ir
Tremtinių palaikų sutikimas Vilniaus aerouoste, 1990 m.
Iš šio pasaulio reikia išeiti visus mylint, visiems atleidus kad man visi atleistų.
78 79
Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas
Viršelyje − Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas šventina Petrunio kapinaites, 1990 m., nuotr. V. Daraškevičiaus.
Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153, Vilnius
Redaktorė Audronė Gečiauskienė
ISBN Bibliografinė978-609-8298-23-9informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
80
Dizainerė Dalė Dubonienė
2022-09-12. 5 sp. l. Tiražas 300 egz. Išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Didžioji g. 17, LT-01128, Vilnius, VšĮ PortaArtis, porta.artis@gmail.com