Vytis Uža MENO GALERIJA VILNIUJE GALLERY OF ART IN VILNIUS Baigiamasis magistro darbas by VYTIS UZA ACADEMIC PORTFOLIO

VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS ARCHITEKTŪROS FAKULTETAS ARCHITEKTŪROS KATEDRA

Vytis Uža MENO GALERIJA VILNIUJE GALLERY OF ART IN VILNIUS Baigiamasis magistro darbas

Studijų programa ARCHITEKTŪRA, valstybinis kodas 621K11001 Specializacija STATINIŲ ARCHITEKTŪRA Studijų kryptis ARCHITEKTŪRA

VILNIUS, 2013

TURINYS

ĮVADAS 1. BAIGIAMOJO DARBO TIRIAMOJI DALIS 1.1 Meno muziejaus institucija............................................................................................7 1.1.1.Meno muziejus kaip institucija.............................................................................7 1.1.2 .Meno muziejus ir ritualas....................................................................................7 1.1.3 .Muziejus ir atmintis.............................................................................................9 1.1.4 .Muziejus kaip metafora.......................................................................................9 1.1.5. Meno galerijos ir visuomenė.............................................................................10 1.2 Meno muziejus/galerija...............................................................................................11 1.2.1. Apibrėžimas......................................................................................................11 1.2.2. Istorija...............................................................................................................11 1.2.3. Politinis ir socialinis aspektas...........................................................................13 1.2.4. Tipologija..........................................................................................................14 1.2.5. Analogai............................................................................................................21 1.2.6. Funkcija.............................................................................................................28 1.2.7. Forma ir funkcija...............................................................................................34 1.2.8. Architektūros semantika....................................................................................35 1.3 Vietos analizė..............................................................................................................38 1.3.1.Sklypo padėtis ir bendrosios savybės.................................................................39 1.3.2. Teritorijos užstatymo struktūra..........................................................................40 1.3.3.Gamtinio karkaso analizė...................................................................................41 1.3.4. Vizualiniai ryšiai, bendramiestinės bei lokalios dominantės............................42

1.3.5. Privažiavimas ir susisiekimas..........................................................................43 1.3.6.Vilniaus miesto bendrasis planas......................................................................44 1.3.7.Perspektyviniai sklypo vaizdai.........................................................................44 1.3.8. Paveldosaugos įvertinimas...............................................................................46 1.4 Tiriamosios dalies apibendrinimai ............................................................................47 2. BAIGIAMOJO DARBO PROJEKTINĖ DALIS 2.1. Variantinis projektavimas..........................................................................................49 2.2. Meno galerijos projektas...........................................................................................52 2.3. Išvados.......................................................................................................................56 3. LITERATŪROS SĄRAŠAS 4. ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS 5. PRIEDAI 1 PRIEDAS: Papildoma kūrybinė ir mokslinė veikla 2 PRIEDAS: Baigiamojo darbo planšetai

ĮVADAS

Darbo objektas Šio darbo objektas yra meno galerija Vilniuje. Meno galerija arba meno muziejus kaip institucija seniai evoliucionavo iš kultūros šventovės į erdvę skirtą renginiams bei naujoms patirtims. Taigi muziejus tapo viešąja erdve atliekančia visuomenės švietimo funkciją Taip pat jis yra architektūrinė ląstelė, įauganti į urbanistinį miesto audinį. Bendrąja prasme

meno muziejus

tapo daugiafunkciniu kompleksu,

vienijančiu aibę skirtingų interesų- tiek politinių, tiek socialinių, tiek kultūrinių.

Aktualumas ir problematika Ši tema tapo aktuali XIXa. pradžioje, kai muziejai tapo pagrindiniu kultūriniu reiškiniu didesniuose miestuose. Svarbus šios temos politinis bei socialinis aspektas. Istoriškai susiklostė tai, kad muziejai buvo naudojami politiniams tikslams, bei socialinei diferenciacijai didinti, mat menas muo seno skatino socialinę nelygybę. Tik nuo XXa. muziejai tapo prieinami visiems. Šio darbo problematikos laukas yra platus. Problemas galima suskirstyti į bendrąsias ir vietines. Bendrosios problemos apima muziejų architektūrinę

stilistiką bei struktūrą. Lokalios problemos

išryškėja nagrinėjant esamus muziejus bei galerijas Vilniuje, kurie dirba neefektyviai ir yra nepatrauklūs objektai visuomenei.

Temos sprendimo pavyzdžiai Frank O. Gehry‘s Guggenheimo muziejus Bilbao iki šiol yra ekstravagancijos ir prabangos pavyzdys. Jis tapo viso regiono katalizatoriumi. Šis projektas iškelia klausimą : ar muziejaus architektūra turi būti ekspresyvi, ar tik atlikti eksponavimo erdvės paskirtį. Galimi du atsakymai į šį klausimą. Mercedes muziejus Vokietijoje užima radikalią poziciją-kompiuteriu generuota forma tampa dominante.

Bendradarbiaujant parodų dizainieriams ir architektams pavyko sukurti dinamišką erdvę su daugybe atsiveriančių perspetyvų.Visai kitas požiūris aptinkamas Modernios literatūros muziejuje Marbache .Muziejus išnyksta kalvotame reljefe. Tokia minimalistinė išraiška ir itin kokybiškos apdailos medžiagos sukuria prabangos įspūdį. Klasikinė forma atitinka literatūros muziejaus paskirtį ir harmoningai susilieja su aplinka. Abu muziejai atskleidžia skirtingą santykį su tematika ir vietove .Todėl klausimas turėtų būti ne kokia turėtų būti šiuolaikinio muziejaus forma, o koks turėtų būti santykis su objekto programa bei paskirtimi.

Darbo tikslas - suprojektuoti visuomenei patrauklią bei optimaliai veikiančią meno galeriją..

Darbo uždaviniai. Darbo tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai: 

Susipažinti su meno muziejaus institucija per architektūros tipologijos prizmę;



Įvardyti demokratinei valstybei būdingas meno muziejaus esmines savybes;



Apibūdinti modernaus meno muziejaus sąrangą;



Ištirti meno muziejų analogus;



Apibrėžti esmines Vilniaus muziejų architektūrines savybes ir palyginti su analogais;



Suformuluoti koncepciją projektuojamai meno galerijai;



Parinkti ir išnagrinėti teritoriją šiam kompleksui suprojektuoti;



Pristatyti pagal tyrimo išvadas parengtą meno galerijos projektą.

Darbo metodai. Šiam darbui pasirinkti tokie tyrimo metodai:



Literatūros šaltinių studija. Darbe remiamasi literatūros šaltinių analize, kuri

supažindina su pirmtakų darbais. Apžvelgiami analogai, kurie galėtų padėti suprasti ir įsigilinti į tiriamą problemą, nurodyti galimus sprendimo būdus. 

Istorinių duomenų analizės metodas. Esmė – tirti istorinius duomenis nagrinėjamos

problemos atžvilgiu, žiūrėti, kaip ji kito ir galbūt pritaikyti tai nagrinėjant siūlomą koncepciją. 

Esamos būklės analizė. Analizuojama nagrinėjamos teritorijos esama padėtis viso

miesto kontekste, įvertinamos urbanistinės sąlygos. Įžvelgiamos problemos ir numatomi projektavimo principai, pagrįsti analize. 

Parengtų projektų ir teritorijų planavimo dokumentų vertinimas. Nagrinėjami

galiojantys apsauginių zonų įstatyminiai reikalavimai, numatyti bendrojo plano sprendiniai. Tikslas įvertinti ir susieti su nagrinėjamos teritorijos architektūrinės – urbanistinės koncepcijos pasiūlymais. Remiantis atlikta teritorijos urbanistine ir istorine analize, literatūros šaltinių studijomis ir galiojančių įstatymų vertinimo išvadomis pateikiama architektūrinė koncepcija.

Darbo struktūra. Darbą sudaro tiriamoji ir projektinė dalys. Įvade yra pristatomas darbo objektas, problematika, aktualumas, keliami tikslai ir uždaviniai, metodika bei struktūra. Pirmoji dalis skirta analizei. Analizė suskirstyta į keturis pagrindinius skyrius. Pirmajame skyriuje nagrinėjama meno muziejaus institucija. Antrajame šios dalies skyriuje pateikiamas muziejaus apibrėžimas ir sudaromas bendrasis istorinis vaizdas, analizuojamas objektas kaip architektūrinis kompleksas, tyrinėjant analogus, muziejų tipologiją. Trečias skyrius skirtas teritorijos pasirinkimui motyvuoti, ir jos tyrinėjimams. Ketvirtas skyrius skirtas analitinės dalies apibendrinimams bei konceptualiems modeliams pristatyti. Antroji darbo dalis skirta meno galerijos projektui pristatyti. Darbas užbaigiamas išvadomis, apžvelgiančiomis projektą ir atliktus tyrimus, tolesnių tyrimų galimybes.

BAIGIAMOJO DARBO TIRIAMOJI DALIS

1.1.Meno muziejaus institucija

1.1.1.Meno muziejus kaip institucija Muziejus suponuoja rinkimą-universlią veiklą, kuri yra sena kaip žmonija. Kaip tam tikros rūšies kolekcija, muziejus yra natūralių ar meno objektų kompiliacija laikinai arba galutinai išimta iš ekonominės cirkuliacijos ir saugoma bei eksponuojama specialiai tam įrengtoje vietoje. Terminas muziejus (iš graikų kalbos išvertus reiškia vietą mūzoms, vietą ir mūzų šokių aikštelę) buvo naudojamas senajame pasaulyje pavadinti poezijos ir filosofijos mokyklas, kurios buvo buvo šalia mūzų šventyklų.Vėliau terminas reiškė tyrinėjimo patalpas, kurios buvo šalia kolekcijų kaip muziejuje Aleksandrijoje. Iki aštuoniolikto amžiaus terminas muziejus visų pirma reiškė mokslininkų akademiją ir tik po to vietą kurioje buvo laikoma kolekcija.Tik nuo XIXa. muziejus reiškė pastatą skirtą kolekcijų saugojimui ir prezentacijai taip pat prie jo prijungtą tyrinėjimų korpusą.

1.1.2. Meno muziejus ir ritualas Meno muziejai buvo visada lyginami su rūmais ir šventyklomis. Nuo XVIII iki XXa. vidurio jie buvo projektuojami panašūs į juos. Galima teigti, kad šie skoliniai iš architektūrinės praeities yra tik metafora ir nieko daugiau, nes mūsų visuomenė sekuliari, o muziejai yra sekuliarūs išradimai. Muziejaus fasadai imitavo šventyklas ir rūmus, tad ar modernus skonis tik pamėgdžiojo šių struktūrų kilnumą, ar norėjo asocijuoti praėjusių laikų tikėjimo galią su šiuolaikiniu meno kultu? Kad ir kokie būtų statytojų motyvai mūsų visuomenės kontekste graikiškos šventyklos ir renesanso rūmai, kurie talpina meno kolekcijas, reiškia tik sekuliarias vertybes,o ne religinius įsitikinimus. Mes visgi esame po švietėjiška kultūra, kurioje sekuliarumas ir religija yra dvi oponuojančios viena kitai kategorijos.

Neabejotina, kad mūsų kultūra klasifikuoja religinius statinius kaip kitos rūšies statinius, besiskiriančius nuo sekuliarių. Kiekviena vieta asocijuojama su priešinga tiesa ir priskiriama vienai ar kitai religijossekuliarumo dichotomijos pusei. Ši dichotomija, kuri struktūrizuoja mūsų modernų pasaulį, ir kuri atrodo tokia natūrali turi savo istoriją, ji suteikė ideologinį pamatą švietimo epochos tikslui- sulaužyti bažnyčios galią bei įtaką. Galiausiai valstybės ir bažnyčios atsiskyrimas tapo realybe. Kiekvienas žino to pasekmes:sekuliari tiesa įgijo autoritetą , religija išlaikė valdžią tik laisvai tikintiems. Sekuliari tiesa yra racionali ir turi objektyvių žinių statusą. Ši tiesa padeda sujungti bendruomenę į civilinį darinį, suteikdama universalią žinių bazę ir pagrįsdama jos aukščiausias vertybes ir brangiausius atsiminimus. Meno muziejai priklauso sekuliarių žinių sričiai ne tik dėl mokslinių ir humanitarinių disciplinųkonservavimo, meno istorijos,archeologijos-bet taip pat dėl bendruomenės oficialios kultūrinės atminties išsaugojimo. Ritualas ir muziejus yra antiteze mūsų kultūroje. Ritualas yra asocijuojamas su religine praktika- su tikėjimo, magijos, stebuklingų transformacijų pasauliu. Tai toli gražu nepanašu į muziejų puoselėjamą kontempliaciją bei mokymąsi. Tačiau tradicinėse visuomenėse ritualai gali būti neįspūdingi ir neformalūs kontempliacijos ir atpažinimo momentai. Antropologai teigia, kad musų sekuliari antiritualinė kultūra yra kupina ritualinių situacijų bei įvykių-ir tik ne didelė jų dalis vyksta religiniame kontekste. Mes, kaip ir kitos kultūros, statome statinius, kurie reprezentuoja įsitikinimus apie šio pasaulio sąrangą, jo praeitį bei dabartį ir individo vietą jame. Įvairių tipų muziejai yra tokių mikrokosmosų pavyzdžiai. Būtent meno muziejai yra kupini tokio simbolizmo ir netgi lankytojams duoda žemėlapį, kad jie galėtų susigaudyti jų kuriamame pasaulyje. Kontroliuoti muziejų reiškia kontroliuoti bendruomenės vertybių bei tiesų reprezentavimą. Tai yra taip pat galimybė kontroliuoti individo santykinę padėtį toje bendruomenėje. Tie, kurie yra geriausiai pasiruošę atlikti ritualus yra tie, kurių tapatybę (socialinę, seksualinę, rasinę ir t.t.) muziejaus ritualas labiausiai patvirtina. būtent dėl šios priežasties muziejai ir muziejaus veikla gali tapti aršios kovos ir

debatų objektais. Ką mes matome ir ko nematome meno muziejuose priklauso nuo to kas sudaro bendruomenę ir kas charakterizuoja jos tapatybę.

1.1.3. Muziejus ir atmintis Istoristinis požiūris XIXa. pabaigoje mums suteikė ne tik didelius architektūrinius projektus, bet ir teorijas bei mąstymo sistemas. Atmintis buvo pažinimo metaforų ir infrastruktūrinių institucijų (muziejaus,kapinių ir sandėlio) sandūroje. Kaip saugykla muziejus greičiau reiškia ne istoriją,o atmintį – objektų konservavimas kaip atminties katalizatorius ir archyvinė medžiaga.Šiandien galutinio objektų konservavimo idėją, tradicinį muziejaus tikslą, pakeitė laikinas sandėliavimas. Muziejus jau nėra istorijos, meno, kultūros siuntinių terminalas, jis tapo transformacijų vieta. Dabar jo funkcija yra mobilizuoti, iššaldyti objektų sankaupas savo saugyklose, padaryti jas prieinamas visuomenei. Tai yra tolygu praeities išnykimui elektroninėje atmintyje. Praeitis gali būti įrašyta tik kaip atvaizdas, kuris blyksteli žiūrėjimo momentu ir po to pranyksta. Architektūriškai paremta muziejaus atmintis tirpsta amžiuje, kuris transformuoja objektus į atvaizdus. Muziejus jau nėra susijęs su atmintimi, bet transformavosi iš galutinės amžinos kultūrinio paveldo saugyklos į laikiną konteinerį.

1.1.4. Muziejus kaip metafora Kaip vieta, kurioje gamtos mokslo ir meno objektai buvo saugomi ir eksponuojami muziejus buvo centrinė institucija XIXa. Būtent Prancūzijoje jis įkūnijo giliausius revoliucijos rūpesčius: paveldo nusavinimą. XVIIIa. Prancūzijoje buvo deklaruojama žmonių teisė į tai kas priklausė visai žmonijai, o XIXa. tai įkūnijo muziejus. Muziejus ne buvo vien institucija, jis tapo simboliu. Muziejaus suklestėjimas tame šimtmetyje patvirtina šį reiškinį. Nei vienas miestas Prancūzijoje nenorėjo apsieiti be savo muziejaus.

Žodžio muziejus naudojimas XIXa., ypač populiarioje spaudoje patvirtina muziejaus institucijos simbolinę galią. Tarp 1806m. ir 1914 m.daugiau nei 70 laikraščių, žurnalų bei albumų antraštėse buvo žodis muziejus. Šis faktas rodo įdomų santykį tarp spaudos ir muziejaus. „Atspausdintas muziejus“ siūlo stulbinantį vaizdą: muziejų kaip enciklopedinę instituciją, skirtą visų lavinimui. Šis vaizdas, nors ir rodė idealią ir daugeliu atvejų nerealią muziejaus viziją, turėjo didelį autoritetą. Iš šio muziejaus modelio periodika pasiskolino paskirtį (linksminti,instruktuoti, moralizuoti), turinį ir net struktūrą. Spaudos ir muziejaus „vedybos“ XIXa. ne buvo atsitiktinumas-spausdintas muziejus turėjo tapti tikru muziejumi. Kiekvienas skaitytojas galėjo susikurti privačią meno ir archeologijos objektų reprodukcijų kolekciją.

1.1.5. Meno galerijos ir visuomenė Susidomėjimas klasikine antika, kuris kilo nuo ankstyvojo renesanso, vedė link senovės meno kūrinių kolekcijų vystymosi iš pradžių Italijoje vėliau ir kitose Europos valstybėse. Anglijoje Lord Arundel sukonstravo galeriją savo Londono rezidencijoje klasikinių skulptūrų kolekcijai, kuri tuo metu buvo laikoma svarbiausia už Italijos ribų. Papildymas kunigaikščio paveikslų kolekcijai buvo jo skulptūrų galerija. Paveikslų galerijos atsirado daugelyje dvarų tuo pačiu metu. Garsus pavyzdys yra paveikslų kolekcija kuri priklausė Leopoldui Wilhelmui, Nyderlandu Hapsburgų valdytojui. Jo surinkta kolekcija iki šiol formuoja paveikslų galerijos pagrindą Vienos Kunsthistorisches muziejuje. XVIIIa. antikos kolekcijos jau yra daugelyje europos šalių ir meno galerijos daugelyje dvarų pakeitė seną meno kambario idealą. Reprezentacijos pakeitimas mokymu atvedė iki to, kad karališkos kolekcijos tapo prieinamos visuomenei.1750m.Liuksemburgo rūmuose Paryžiuje du kartus per savaitę vykdavo paveikslų atrinktų iš karališkų kolekcijų parodos skirtos visuomenei. Kai Liuksemburgo galerija buvo uždaryta jau buvo planų muziejui Luvre, kuris butų prieinamas visuomenei. 1759m. buvo atidarytas

Britų muziejus Londone. Iš pradžių jame buvo tik biblioteka ir istorijos kolekcijos. XIXa. buvo pridėtos meno kolekcijos tarp jų ir Partenono skulptūros. Pagal Johann Georg Sulzer‘s įtakingą „Allgemeine Theorie der schonen Kunste“ išleistą 1771, žodis muziejus buvo naudojamas tik meno kolekcijoms. Jos turėjo būti atidarytos menininkams bei mokovams nes jos tarnavo skonio ugdymo tikslui.

1.2. Meno muziejus/galerija

1.2.1. Apibrėžimas Meno galerija arba meno muziejus tai pastatas ar erdvė skirta meno eksponavimui, dažniausiai vizualaus meno. Meno muziejai gali būti vieši arba privatūs, tačiau geriausiai

meno muziejų apibūdina jo

kolekcija. Paveikslai yra dažniausiai eksponuojami meno ojektai, tačiau skulptūra, dekoratyvieji menai, baldai, tekstilė, kostiumai, piešiniai, pastelės, akvarelė, koliažai, grafika, meninikų knygos, fotografijos ir instaliacijos dažnai pasitaiko ekspozicijoje. Meno galerijos yra erdvės skirtos eksponuoti vizualiesiems menams, tačiau kartais priglaudžia ir kitas meno veiklas, tokias kaip performansai, koncertai ar poezijos skaitymai.

1.2.2. Istorija

1 pav. Iždinė delfyje 490 m. po Kr.

Apie 700 m. prieš Kristų Hesiodas pamatė mergeles šokančias prie šaltinio ant Helikono kalno. Vėliau toje vietoje buvo pastatyta šventykla mūzoms. Kiti sakraliniai statiniai yra randami Samos Delfyje (1 pav.) ir Aleksandrijoje, kur 295m. po Kristaus Ptolomėjus pirmasis pastatė prie rūmų muziejų (museon) . Šis didelis kompleksas turėjo didelę biblioteką ir erdves, kur intelektualai ir mokslininkai galėjo gyventi ir dirbti. Pirmą kartą istorijoje buvo pabrėžiamas estetinis pasitenkinimas menu, o ne jo etinė funkcija. Muziejus kaip terminas atsirado anksčiau nei pats pastato tipas .Muziejus kaip pastato tipas atsirado XVIII a. .Pirmos tokios viešos įstaigos buvo Britų Muziejus (1753m.), Luvras (1793m.) ir Fresericianum Kaselyje Vokietijoje (1769-1777m.). Muziejaus istoriją tęsė Romėnų bibliotekos, privačios kolekcijos bei viduramžių saugyklos bažnyčios brangenybėms saugoti. XVa. „studiolos“ ir „meno kabinetai“ išsivystė į pirmas aristokratines kolekcijas XVII amžiuje. Kunsthistoriches muziejus Vienoje išliko iš esmės išplėsta prabangia kolekcija iki šių dienų. Meno muziejus Bazelyje yra pastato tipas kurio ištakas galime rasti XVIIa. Amfiliadoje. Amfiliada XVII-XVIII a. buvo skirta skulptūroms ir paveikslams. Šis pastatas yra greitai praeinamų erdvių seka su „kabineto“ tipo patalpomis. Klasikinis XIXa. muziejus yra tokios koncepcijos tąsa. Tai yra stačiakampė struktūra su vidiniu kiemu bei kupolu. Toks išdestymas suteikė didelius sienų plotus paveikslams kabinti. Primindama graikų šventyklą tokia architektūra sukurė vietą meno kontempliacijai rotundoje su viršutiniu apšvietimu. Geriausias tokios struktūros pavyzdys yra Altes muziejus Berlyne {2pav.).

2 pav. Altes muziejus Berlyne, 1823-30m.

Naujausia inovacija Xxa. yra nauja forma:parodų salė, kuri pakeičia ilgą atskirų erdvių seką. Šio tipo klasikinis pavyzdys yra Mies van der Rohe Nacionalinė galerija Berlyne (1963-68).Tai yra vientisas atviras muziejus.Buvo pasiekti du techniniai laimėjimai: nešančiųjų sienų skaičiaus sumažinimas ir fasado atskyrimas nuo laikančios konstrukcijos. Tai leido laisvai planuoti vidinę muziejaus erdvę.Šis šiuolaikinis demokratiškas supratimas aptinkamas daugelyje šiuolaikinių muziejų. 1.2.3. Politiniai aspektai Daugelis meno muziejų buvo suprojektuoti politiniais sumetimais ar buvo politikos įtakoti.Ypač nacionalinės meno galerijos buvo kuriamos tam, kad žadintų politinio lojalumo bei nacionalizmo jausmus.Tai pasireiškė tiek demokratinėse tiek nedemokratinėse valstybėse, nors istoriškai autoritariniai režimai labiau kišdavosi į meno muziejų administravimą. Ludwig Justi pavyzdžiui buvo atleistas iš Alte Nationalgalerie direktoriaus pareigų Berlyne 1933m. Nacių vadovybės kaip politiškai netinkamas. Nuo 1970 metų keletas politikos teoretikų ir sociologų pabrėžė politinę bei socialinę meno muziejų svarbą.Pavyzdžiui Pierre Bourdieu tiegė, kad nepaisant laisvo pasirinkimo regimybės mene, žmonių meniniai polinkiai (tokie kaip klasikinė muzika, rokas, tradicinė muzika) yra sipriai įtakoti jų socialinio statuso. Kultūrinis kapitalas yra pagrindinis faktorius socialiniame mobilume

(pavyzdžiui gauti geriau

apmokamą, prestižiškesnį darbą). Teigiama, kad kai kurie meno muziejai yra skirti aristokratiškų ir aukštesnio sluoksnio skonio idealų puoselėjimui ir yra neprieinami tiems visuomenės sluoksniams, kurie neturėjo socialinių galimybių išsiugdyti tokių polinkių. Taigi menas skatina socialinę nelygybę, kurdamas skirtumus tarp įvairių visuomenės sluoksnių. Šis teiginys yra susijęs su Marksizmo mistifikacijos bei elito kultūros teorija. Kai kurios galerijos, tokios kaip nacionalinė galerija Londone ir Luvras Paryžiuje yra įsikūrę pastatuose kuriančiuose stiprų emocinį įspūdį. Luvras Paryžiuje yra buvusiuose karališkoje pilyje, o tai aiški rodo,

kad jis buvo suprojektuotas politiniais tikslais. Teigiama kad tokie pastatai mistifikuoja grynuosius menus. 1.2.4.Tipologija Muziejaus kaip pastato tipo istorija turi savo pradžią Renesanse. Kiemas sukurtas Vatikano Belvedere 1508 m. statuloms buvo greitai nukopijuotas įvairiose Romos vilose ir rūmuose. Taip pat XVI a. išsivystė erdvinis tipas turintis savo šaknis antikoje. Pastatas buvo pailgos formos su langais ilguosiuose fasaduose. Šis tipas buvo skirtas paveikslams ir statuloms. Tokio tipo pavyzdys yra antikvariumas Albrechto rūmuose Miunchene (3pav.)

3 pav. Antikvariumas Miunchene, 1568-1571m.

Anglijoje galerijos buvo sujungiamos su centrine dalimi – forma kuri siekia žymiai senesnius laikus nei muziejaus konstrukcija. Kertinis akmuo muziejų

architektūros istorijoje yra Tribuna Uffizi

Florencijoje .Tribuna Uffizi Florencijoje –oktogonali erdvė, kurią puošia kupolas ir kuri tapo šio tipo etalonu . 1540m. architekturos teoretikas Sebastiano Serlio atkreipė dėmesį į apšvietimą iš viršaus, Panteoną Romoje laikydamas tobulu pavyzdziu.Šiame pastate buvo dievų statulos. Todėl nebuvo atsitiktinumas, kad Peter Paul Rubens turėjo daugiaukštę rotundą su viršutiniu apšvietimu skirtą meno kolekcijai. Ją daug kas lygino su Panteonu .Tokia forma įsigalėjo antroje XVIIIa. pusėje. Šiame kontekste turi būti

paminėtas Muziejus Vatikane suprojektuotas Michelangelo, kuris susideda is eiles individualių erdvių su rotunda ir primena Panteoną. Daugelis muziejų Prancūzijoje revoliciujos periodu tarsi išgrynino šiuos architektūros elementus. Daugeliu atveju rotunda yra kvadratinio ar stačiakampio komplekso centre su graikišku kryžiumi viduryje sukuriančiu keturis vidinius kiemus. Geras tų laikų pavyzdys yra Jean-Nicolas-Louis Durand suprojektuotas muziejus (4pav.). Fridericianum muziejus Kaselyje atliekantis muziejaus ir bibliotekos funkciją ir atviras publikai gali buti laikomas pirmu autonomišku muziejaus pastatu Europoje. Pirma struktūra skirta tik paveikslams eksponuoti buvo Dulwich paveikslų galerija Londone (6pav.). sudaryta iš ritmiškos penkių tarpusavyje besijungiančių erdvių sekos .Šio pastato stoglangių konstrukcija iki šiol laikoma etalonu.

4 pav. Jean-Nicolas-Louis Durand muziejus, 1803 m.

5 pav. Altes muziejus Berlyne, 1823-1830 m.

6 pav. Dulwich paveikslų galerija, 1811-1814.

Muziejus kaip atskiras pastato tipas atsirado iš pavyzdžiu pastatytų Berlyne , Miunchene ir Londone po Napoleono karų. Leo von Klenze suprojektavo Alte Pinakothek Miunchene (7 pav.) –struktūrą, kurioje 15

Witelsbach šeimos kolekcija buvo optimaliai išeksponuota ir apšviesta. Su tokia plano struktūra Klenze nutolo nuo prancuziško muziejaus dizaino ir sukurė naują pastato tipą-modernią paveikslų galeriją. Pastatytas beveik tuo paciu metu Altes muziejus Berlyne (5 pav.) kita vertus buvo orientuotas į prancūzišką modelį. Keturi pastato sparnai talpino savyje rotundą su kupolu taip primindama Panteona. Altes muziejus buvo suvokiamas kaip šventykla, kurioje saugomi brangiausi objektai.

7 pav. Alte Pinakothek Miunchenas,1822-1836 m., planas

Šie muziejai Berlyne ir Miunchene turėjo didelę įtaką panašiems projektams ir už Vokietijos ribų. Meno istorijos muziejus Vienoje (8 pav.) yra to pavyzdys. Amžininkai teigė, kad objektas suprojektuotas talpinti aukščiausiajam menui pats turi būti meno kūrinys.

8 pav. Muziejus Vienoje , 1872-89 m.

1900 m. buvo sugalvotas kitas muziejaus konstrukcijos principas. Pastato ir eksponuojamų jame darbų stilistika turėjo sutapti.Geri šios idėjos pavyzdžiai yra Bavarijos Nacionalinis muziejus Miunchene, Landes muziejus Ciuriche (9 pav.) ir istorijos muziejus Berne. Šias struktūras sieja nereguliarus planas skirtas įvairioms eksponavimo reikmėms atitikti ir kuris norint gali būti praplėstas. Ši forma ryškiai skiriasi nuo ankstesnių muziejų ir nuo jų aiškios simetrinės struktūros. Ilgainiui toks rysys tarp

eksponuojamų objektų ir muziejaus architektūros pasirodė per griežtas ir buvo pradėta ieškoti naujų plano galimybių.

9 pav. Landes muziejus, 1892-1898 m.

Ilgainiui isigalėjo neutralios studijos atmosfera.Tuo pačiu metu, muziejaus transformacija į edukacinį vienetą paspartino muziejaus architektūros nutolimą nuo formalaus prestižinio stiliaus.Tokia tendencija ypač buvo ryški pirmą pasaulinį karą pralaimėjusių valstybių tarpe, kur formalus prestižas buvo laikomas feodalizmo apraiška. Tai buvo dar viena priežastis kodėl išnyko fiksuotas muziejaus pastato tipas.Totalitarinės sistemos 1930 metais grižo prie formalios architektūros ir išpūtė ją iki gigantiškų mastelių. Kaip priešprieša tokiam reiškiniui buvo tarptautinio stiliaus modernaus meno muziejus Niujorke. Gemeente muziejus Hagoje yra ansamblis sudarytas iš daugelio dalių, kurios primena gyvenamųjų pastatų struktūrą.Šiuo periodu meno objektai ir kitos parodos buvo integruotos į civilinį nearistokratišką kontekstą. To pavyzdys yra Van de Velde muziejus Nyderlanduose. Šis vieno aukšto pastatas yra su kryžiaus formos dengtu kiemu centre. Palyginus maži žemi kambariai yra apšviesti per stoglangius taip išvengiant šoninių langų ir

padidinant eksponavimo plotą. Nors tokia uždara forma 1970 metais

išsivystė į taip vadinamus tamsius muziejus.Paviliono principas su praplečiama struktūra išliko ypač po Antro pasaulinio karo.Turbūt geriausias to pavyzdys yra Lousiana muziejus Kopenhagoje pastatytas 1956 m. Pastato plėtra vyko net keturiasdešimt metų.

10 pav. Wallraf Richartz muziejus, 1953-1957 m.

11 pav. Kestler muziejus Hanoveryje, 1958-1961 m.

Muziejaus funkcinių apribojimų ir architektūrinės išraiškos dichotomija yra matoma Wallraf Richartz muziejuje Vokietijoje (10 pav.).Kestner muziejaus Hanoveryje priestate toks konfliktas tarp tradicijos ir modernizmo buvo išspręstas labai pragmatišku būdu. Beveik nepažeista istorinė dalis buvo perdengta taip, kad ekspozicijos plotas padidėjo net du kartus (11 pav.) Tačiau toks sprendimas pateisinamas tik muziejuose kur istorinis pastatas su savo monumentaliu fasadu tampa ekspozicijos dalimi ir sukuria gera kontrastą su nauja įstiklinta struktūra. Eksterjeras beveik nesiskiriantis

nuo prekybos centro

neatskleidžia tikros pastato paskirties. Nuo 1950 m. pragmatiniai sprendimai padiktavo funkcinių elementų atskyrimą ir pastovių uždarų bei laikinų ekspozijų atsiradimą. Muziejus Duisburge yra geras statiškų ir dinamiškų erdvių derinimo pavyzdys.Čia statiška betoniniu konstrukcijų dalis yra šalia didelės įstiklintos erdvės skirtos laikinoms ekspozicijoms (12, 13 pav.).

12 pav. Parodos išdėstymo eskizas

13 pav. Muziejus Duisburge 1959-1964 m.

Tokia „gyvo“ muziejaus koncepcija yra pagrįsta įžvalga, kad kriterijai ką yra verta išsaugoti ir eksponuoti pastoviai keičiasi. Tai lėmė monofunkcinio pastato atmetimą ir maksimalaus lankstumo muziejaus interjere atsiradimą. Tai buvo pasiekta vengiant griežto sienų išdėstymo. Pirmos tokios erdvinės struktūros buvo neutralūs lankstūs pastatai iš plieno ir stiklo pasaulio parodoms ir mugėms. Krištolo rūmai Londone yra tokio pastato pavyzdys. Nors tikio tipo parodų architektūra buvo dažnai naudojama kaip pavyzdys amerikietiškiems muziejams, turėjo praeiti šimtmetis iki tikro pripažinimo (Seinsbury vizualių menų centras Normanas Fosteris 1974 metai).Tačiau tikras XIXa. stiklo rūmų tradicijos tesėjas yra Pompidu centras Paryžiuje (Renzo piano 1972 metai ) (14 pav.).Architektas apibūdino jį kaip lankstų konteinerį ir dinaminę mašiną komunikacijai-visiškai priešingai nei tradicinio muziejaus samprata kaip išskirtinės vietos.

14 pav.Pompidu centras Paryžiuje 1972-1977, planas

15 pav. Nacionalinė galerija Berlyne, 1965-1968m.

Paradoksas, kad Pompidu centro interjeras, suvokiamas kaip visiškai atvira erdvė, yra sudalinamas į atskiras erdves kitų architektų ir taip netenka savo dinaminių savybių ir lankstumo, tuo tarpu kai nesudalinta Mies Van Der Rohe nauja nacionaline galerija (15 pav.)

Berlyne pastatyta 1965 m.

funkcionuoja tik ribotai kaip lanksti ekspozicijų erdvė ir gali būti laikoma muziejaus kaip tradicinio architektūros monumento tęsiniu. Tai rodo, kad nebuvo nuoseklumo muziejaus struktūros vystymęsi nuo 1970 m. Tam yra daug kartais prieštaringų priežasčių.Didėjantis informacijos kiekis sukėlė kultūrinius ir 19

ekonominius mainus, kurie leido architektams projektuoti skirtingose šalyse: amerikiečiams-Europoje, austrams- Prancuzijoje, japonams- Ispanijoje ir taip toliau. Tai lėmė architekturinės išraiškos panašumą. Kita vertus skirtingu objektų gausėjimas muziejuose skatino šios institucijos atliekamų funkcijų prasiplėtimą. Muziejus tapo architektams patraukiu objektu pastaraisiais dešimtmečiais ne tik dėl to, kad tokio pastato planavimas yra paskutinis dizaino bastionas kur dar gali išreikšti menines idėjas. Tai yra viena iš paskutinių sričių, kurioje nėra griežtų reikalavimų ir statybos normų . Turbūt nėra labiau tinkancios temos architektūros savianalizei balansuojančiai tarp fantastikos ir funkcijos.

16 pav. Guggenheim Muziejus Niujorke, 1943-1959 m

17 pav. Abteiberg muziejus, 1972-1982 m.

Solomono Guggenheim Muziejus Niujorke (Frank Loyd) (16 pav.) greitai užėmė vietą architektūros istorijoje. Nepaisant funkcinių apribojimų jis parodė, kad architektūra turi būti iššūkis menui.Visi pripažino ,kad muziejaus pastatas yra meno kurinys ir toks požiūris įsigalėjo .Vėliau po 50 metų Frank O Gehry muziejus Bilbao demonstruoja iššaukiančią formą. Muziejaus struktūra galiausiai tapo visuomenės dėmesio centru pastačius Abteiberg Muziejų 1972 metais (17,18 pav.).Šis pastatas žymi pradžią įvairių struktūrų –nuo minmalistinio Kunsthaus muziejaus (Peter Zumthor 1990-97 metais) iki simbolinio ekspresyvumo Žydų muziejuje Berlyne (Daniel Libeskind). Nepaisant skirtingos architektūrinės kalbos juos vienija ambicija kurti meną. Muziejaus reikšmė mieste labiausiai priklauso nuo išorės , o vidinių erdvių išdėstymas ir jų dizainas nulemia patirties kokybę. Atvira erdvė tapo demokratijos skaidrumo simboliu pokario metais. Kad ir kokią formą įgauna muziejaus architektūra svarbiausiu išlieka balansas tarp erdvės objekto ir žiūrovo. 20

1.2.5.Analogai

ŠMC

18 pav. Šiuolaikinio meno centras

ŠMC yra didžiausias šiuolaikinio meno centras Baltijos šalyse. Lietuvos Kultūros ministerijos 1992 m. įsteigta institucija pakeitė sovietiniu laikotarpiu veikusius Vilniaus parodų rūmus ir įsikūrė tame pačiame architekto Vytauto Čekanausko sukurtame, specialiai meno parodoms skirtame modernistinės architektūros pastate, kuris duris atvėrė dar 1969 m. ŠMC tikslas – skatinti Lietuvos šiuolaikinio meno raidą ir integraciją į pasaulinį kontekstą. ŠMC pristato visuomenei naujausias Lietuvos ir užsienio šalių šiuolaikinio meno tendencijas ir siekia ugdyti visuomenės sampratą apie šiuolaikinį meną, atskleisti jo ištakas, savitumą, kultūrinę vertę, ryšius su tartautiniais meno ir kultūros procesais.

Šiame meno ir idėjų “oro uoste” nuolat vyksta intensyvus tarptautinis judėjimas, inicijuojami nauji meniniai projektai ir priimamos keliaujančios parodos, kurių geografija pastaraisiais metais išsiplėtė iki pačių tolimiausių kraštų (Pietų Amerikos, Kinijos, Japonijos, Australijos ir Naujosios Zelandijos). ŠMC pristatomas naujausias, aktualiausias Lietuvos ir kitų šalių autorių sukurtas menas bei retrospektyvinės XX-XXI a. meno parodos. Kas trejus metus vyksta didžiausias ir svarbiausias ŠMC renginys – Baltijos tarptautinio meno trienalė, nuo 2002 m. sėkmingai įsitvirtinusi pasauliniame meno bienalių tinkle. Kas antrus metus ŠMC organizuoja Lietuvos šiuolaikinio meno scenos apžvalgas. Nuo 1997 m. ŠMC veikia Jurgio Mačiūno FLUXUS kabinetas – pastovi ekspozicija, kurią sudaro beveik 100 originalių FLUXUS kūrinių iš didžiausios pasaulyje Gilberto ir Lilos Silvermanų FLUXUS kolekcijos. Greta parodinės veiklos ŠMC kaupia ir skleidžia informaciją apie šiuolaikinį meną, leidžia katalogus, menininkų publikacijas, o nuo 2005 m. – ir periodinį žurnalą „ŠMC/CAC Interviu“ lietuvių/anglų kalbomis, skirtą pokalbiams su menininkais, kuratoriais, teoretikais ir kitais šiuolaikinės kultūros dalyviais. Žurnalo dėmesio centre – Lietuvos ir viso pasaulio, ypač kaimyninio regiono šalių meno įvykiai ir aktualijos. 2009 m. duris atvėrė ŠMC skaitykla – tai atvira ir neformali erdvė, skirta skaityti ir bendrauti, bei įvairių renginių vieta, kurioje vyksta seminarai, paskaitos, performansai, susitikimai su kūrėjais, knygų pristatymai. 2012 m. savo veiklą pradėjo ŠMC kino salė, kuri daug dėmesio skiria naujos kino raiškos paieškoms ir autorių iš skirtingų kontinentų kūrybos pristatymui, siekia ir turiningo dialogo tarp šiuolaikinio meno kūrėjų bei kino autorių kūrybos. Bendradarbiaudamas su kitų kultūros sričių organizatoriais ir festivaliais ŠMC taip pat pristato naujosios muzikos, šokio, mados, kino, animacijos renginius. Kasmet čia apsilanko apie 50 tūkstančių lankytojų. ŠMC – populiari susitikimų vieta Vilniuje.

NDG

19 pav. Nacionalinė dailės galerija

Architektų Gedimino Baravyko ir Vytauto Vieliaus suprojektuotas pastatas – įspūdingas vėlyvojo modernizmo Lietuvos architektūros pavyzdys. Akmeniniai stačiakampiai pastato tūriai grakščiai įkomponuoti ant skaidraus stiklo cokolio. Ansamblis gražiai įsilieja į landšaftinę dešiniojo Neries kranto aplinką. Architektų Audriaus Bučo, Dariaus Čaplinsko ir Gintaro Kuginio pastato rekonstrukcijos ir išplėtimo projektas išsaugo pirminę pastato struktūrą, jo įvaizdį bei papildo naujomis formomis ir medžiagomis. Naujasis ansamblis – klasikinės modernios ir naujų technologijų amžiaus architektūros sintezė. Originalūs nauji struktūriniai ansamblio akcentai – keičiamų parodų salė ir du reklamos ekranus primenantys priestatai – integruoja pastatą į sparčiai besikeičiančią urbanistinę Konstitucijos prospekto aplinką, simbolizuoja šiuolaikišką, dinamišką kultūros ir žinių visuomenę.

Nacionalinės dailės galerijos sklypo plotas – 14 569 m2, pastato bendrasis plotas – per 10 000 m2, nuolatinės ekspozicijos salių plotas – apie 2200 m2, keičiamų parodų salės plotas – 1055 m2, saugyklų plotas – apie 1700 m2. Nacionalinės dailės galerijos pastato tūris – 57 800 m3.

Uffizi Gallerija yra muziejus Florencijoje, Italijoje.(1560m.) Tai yra seniausias ir garsiausias muziejus vakarĹł pasaulyje.

20 pav. Uffizi galerijos planas

21 pav. Uffizi galerijos kiemas

22 pav. Uffizi galerijos fasadas

Tomihiro Meno muziejus Azumoje

23 pav. Tomihiro meno muziejus

Po avarijos įvykusios 1970m. poetas ir tapytojas Tomihiro Hoshino buvo paralyžiuotas iki kaklo ir pradėjo

tapyti

burna.1991m.

buvo

atidarytas

muziejus

jo gimtajame

kaime

darbams

eksponuoti.Galerija susilaukė didelio pasisekimo ir tapo regiono ekonomikos katalizatoriumi.Buvo surengtas tarptautinis konkursas muziejaus projektui paregti.Jo rezultatas buvo neįprasta koncepcija – kvadratiname plane išdėstytos 33 cilindrinės skirtingų diametrų eksponavimo erdvės su šviesos šuliniais tarp jų. Komplekso kraštuose cilindrai yra tiesiog nupjaunami, kad tilptų į kvadratą.Architektas norėjo sukurti autonomiškas erdves ir panaudojo skirtingas apdailos medžiagas. Po konsultacijos su menininkais buvo parinkta spalva kiekvienai erdvei remiantis

supančio

kraštovaizdžio spalvomis.Uždaros salės skirtos mažiems meno kūriniams eksponuoti yra derinamos su

kitomis erdvėmis atsiveriančiomis į ežerą ar į vidinius kiemus.Cilindrai yra pagaminti iš lakštino plieno elementų.Mažos angos sienose leidžia apžvelgti vidinius kiemus.Nuo objektą supančių kalvų galima matyti abstraktų muziejaus piešinį.

Kunsthalle Berlyne

24 pav. Kunsthalle Berlyne

Esanti Schlosplatz Berlyno centre laikina parodų salė sukurta dviejų metų periodui. Tai yra laikinas sprendimas kurio funkcija eksponuoti vietinių menininkų kūrybą.Kaip modulinis pastatas ši galerija atlieka savo funkciją labiausiai paprasu ir ekonomiškiausiu būdu.

Towados meno centras

25 pav. Towados meno centras

Tai municipalinio muziejaus projektas Towados mieste Japonijoje su šiuolaikino meno parodų erdve ir bendruomenės patalpomis.Projekto tikslas yra atgaivinti gatvę ir galiausiai miestą.Pastato programą sudaro patalpos paskaitoms, workshopams, kavinė, biblioteka, bendruomenės ir eksponavimo patalpos.

1.2.6. Funkcija Muziejų, meno galerijų funkcija yra žymiai platesnė nei parodų įrengimas. Kas liečia nacionalines ir regionines kolekcijas ar svarbius meno kūrinius turi būti suteiktas platus naudojimo poreikų spektras taip pat atidžiai suplanuotas lankytojų judėjimas po parodų sales, bei platus lankytojų aptarnavimo spektras. Reikalavimai didesniems centrams apima su jais susijusią veiklą bei paslaugas taip pat erdvę keliaujačioms parodoms.Šalia parodų ploto yra šios funkcijos: 

Mokslinis tyrinėjimas, konservavimas, dirbtuvės;



Atvira ir uždara saugykla;



Techninės patalpos, registracija, fotostudija;



Grafikos studija;



Priėmimas ir išsiuntimas keliaujančioms parodoms bei naujiems eksponatams;



Administracija, apsauga.

Parodų ploto planavimas Eksponuojant reikia atsižvelgti į parodos tikslus (edukacinius, informacinius, mokslinius) ir tikslinę auditoriją. Muziejų tendencija yra labiau įtraukti lankytojus naudojant animaciją bei interaktyvias parodas .Kitais atvejais prioritetas skiriamas brangenybių bei meno kūrinų saugojimui kartu leidžiant artimai susipažinti su eksponatu kontekstualioje aplinkoje.Kiekvienu atveju būtina vykdyti žingsnis po žingsnio planavimo procesą tam kad nustatytume: 

Centro paskirtį ir tikslus;



Tikslinės grupės charakteristiką bei jos interesus;



Lankytojų judėjimo modelius ir jų skaičius;



Cirkuliaciją, maršrutus, kontrolės taškus,neįgaliųjų priėjimus; 28



Parodų priėjimus, dydžius;



Orientaciją;



Parodų zonavimą, santykius, tankumą, lankstumą;



Eksponavimo tipus- pasyvų, komunikuojantį,animuotą, interaktyvų;



Žiūrėjimo bei veiklos reikalavimus,erdves, aukščius, poilsio zonas;



Pastato dizainą,planus, lubų aukščius;



Orientaciją pasualio šalių atžvilgiu, langų išdėstymą, apsaugą nuo tiesioginių saulės spindulių,išorinį triukšmą;



Eksponavimo dizainą, įrengimus,grindų apkrovas, apžvalgos taškus;



Aplinkos sąlygas-apšvietimą, oro kondicionavimą, drėgnumą, triukšmą;



Techninę priežiūrą, šviestuvus, ventiliaciją, elektros tiekimą, komunikacijas;



Gaisro, žalos, saugumo riziką, monitoringo sistemas.

Išorė Išorės parodos tokių kaip atkastų pastatų liekanų, ar meno kūrinių turi būti integruotos į reljefą ir pastatų išdėstymą. Sklypas: 

Viešas įėjimas-parkingas,laukimo zonos;



Klimato sąlygos-drenažas, takeliai,pastogė;



Jautrios zonos-apsauga nuo vandalizmo;



Apsauga- įėjimų kontrolė, sekimo sistemos;



Apšvietimas-pastato ir lauko parodos apšvietimas, įėjimo bei prieigų apšvietimas;



Aptarnavimas –langų valymas;



Evakuacija-susirinkimų ir išėjimų vietos;



Techninės patalpos-vieta, triukšmo ir vibracijos apribojimas;



Eksponatų pristatymas-iškrovimo rampos reikalavimai,apsauga nuo klimato veiksnių.

Lankytojai Reikalavimai lankytojams priklauso nuo objekto svarbos bei vietos.Nacionalinė kolekcija sostinėje dažniausiai pasiūlys plačias mokslines bei edukacines programas taip pat bus turistų traukos centras. Objektai svarbiose vietose turi plačią programą į kurią įeina kino teatras, posėdžių salės, restoranas, parduotuvė. Kitais atvejais kai tokios komercinės įstaigos yra šalia apsieinama su paprastesne programa.

Cirkuliacija Projektuojant turi būti atsižvelgiama į lankytojų cirkuliaciją pastate bei ryšį tarp įvairių zonų : 

Pagrindinio įėjimo vietos(aplinka, transporto rūšys);



Antraeilių įėjimų;



Prieigų prie vestibiulo(įranga neįgaliesiems);



Parduotuvės,drabužinės, tualetų, restorano;



Kontroliuojamo patekimo į parodas, biblioteką ,posėdžių sales;



Kino teatro.

26 pav. Funkcinė schema

Interjeras: vestibiulis Vestibiulis atlieka kelias funkcijas:tai lengvai atpažįstama įėjimo į pastatą vieta, susirinkimo vieta, priėjimo kelias į viešas zonas, informacijos ir kontrolės taškas. 

Įėjimo durys –pastogė nuo kritulių,



Neįgalieji



Vestibiulio cirkuliacijos zona

27 pav. Erdvių išdėstymas meno muziejuje

Vidus Vestibiulis turi kelias funkcijas-tai yra lengvai atpažįstama įėjimo į pastatą vieta; susirinkimo vieta, prieiga prie viešų zonų, informacijos ir kontrolės taškas:   

Iejimo durys-apsauga nuo krituliu, tambūras,monitoringo sistema, apsauga,evakuacija Neįgalieji-aiškūs maršrutai į visas pagrindines zonas Cirkuliacijos zona- piko valandomis 0.3m2 žmogui.laukimo vietos suplanuotos siekiant



išvengti srutų kirtimosi,numatytos sedejimo vietos Apdaila- atspari nusidėvėjimui,lengvai prižiūtima ir valoma,neslidžios

  

grindys.priešgaisrinė apsauga,ženklai Recepcija-informacija, bilietai ir kontrolė.monitoringo sistema Drabužinė-aptarnaujama 0.1m2 lankytojui, spintelės-0.18-016m2 Parduotuvė-svarbus pajamų saltinis bei turizmo.greta vestibiulio recepcijos matymo lauke,



0.8-1,2m2 lankytojui.sandėlis 10 procentų parduotuves ploto. Posėdžių salės- lengvai pritaikomos informacijai,filmams, posėdžiams,audiovizualinėms



prezentacijoms(plotai:70m2 70 vietų auditorijai, 50m2 25 vietų posėdžių salei. Ofisas,sandėliai-vadovo ofisas turi būti šalia vestibiulio, kita administracija gali būti



kitur,pagalbinis sandėlis ir valytojų patalpos turi būti pagrindiniame aukšte Apšvietimas-vestibiulis, koridorius ir laiptai:150lux.prekystaliai ir ekspozicija :koncentruotas apšvietimas 500lux.dienos apšvietimas yra pageidaujamas ofisuose,

 

kavinėje, posėdžių salėse. Oro kondicionavimas-sistema su zonavimu ir automatine kontrole Tualetai-vyrams du klozetai 500 lankytojų, du pisuarai simtui lankytojų,viena kriauklė



tualetui,viena kriauklė pisuarui.moterims 2 klozetai 75 lankytojams,viena kriauklė tualetui. Kavinė-1.4-1.6m2 vienai sėdimai vietai salėje, 0.5-0.6m2 vienai sėdimai vietai virtuvėje.

Reikalavimai Administracijai Atskiri įėjimai turi būti įrengti personalui kartu su tualetais bei persirengimo patalpomis.Recepcija turi turėti tiesioginį ryšį su ofisu nekertant lankytojų srautų.

1.2.7. Forma ir funkcija Vidus ir išorė Muziejaus kaip vietos, kurioje kažkas svarbaus konservuojama ir tuo pačiu eksponuojama funkcija turi tam tikrą įtaką, visų pirma įėjimo dizainui. XIXa. muziejuose daugiau ar mažiau charakteringas architektūros istorijos kanonas išskiria įėjimą, kuris dažniausiai yra pastato ašyje ir kartu parodo, kad viduje yra kažkas ypatingo. Laiptai vedantys link įėjimo iš karto išskiria įėjimą. Tam kontrastuoja šiuolaikiniai muziejai, kurie yra labiau mokymosi vietos nei mūzų šventyklos, kuriuose architektai stengiasi sumažinti nežinomybės baimę bei stengiasi jos iš vis išvengti. Pirmas naujas muziejus pokarinėje Vokietijoje buvęs Wallraf-Richartz muziejus nors ir perėmė XIXa. muziejaus struktūrą, tačiau be ašinės kompozicijos ir patraukė pagrindinį įėjimą toliau nuo vidurio atpažįstamą tik iš kuklaus bronzinio stogo. Nuo tada buvo tik keli bandymai paversti muziejaus įėjimą pompastišku.Netgi Neue Pinakothek Miunchene įėjime, kurio dizainas yra su patosu, įsiurbimo efektas nugali nežinomybės baimę. Įėjimas dažniausiai projektuojamas sąmoningai nepretenzingas, kaip Fondation Beyeler Bazelyje.Retkarčiais įėjimas yra perkeliamas su ironišku atsitiktinumu kaip tai yra padaryta Stuttgart Staatsgalerie arba beveik paslėptas kaip Kunstsammlung Nordrhein –Westfalen Diuseldorfe.Kontrastas tam yra įėjimas į Abteiberg muziejų bei įėjimas į Luvro muziejų , kuris yra stiklinės piramidės formos. Įėjimas į muziejų sukelia lankytojui viltį, kuri yra patvirtinama, modifikuojama, ar koreguojama foje ar vestibiulyje.XIXa. muziejaus lankytojas buvo pasitinkamas reprezentacinių laiptų bei instruktuojamas ir mokomas ant sienų esančių freskų.. Įėjimo erdvė XXa. muziejuose apima begalę galimybių, kurias vienija tai, kad nėra pastovių sąsajų tarp vidaus ir išorės. Nenuspėjamumas tapo muziejaus programa. Portalai , vestibiuliai ar laiptai daugelyje atvejų nevaidina reikšmingos rolės .To pasekoje įėjimas yra ne fasade ,o pavyzdžiui Kunsthal Roterdame sandūroje tarp rampos ir pakrypusių grindų, tokiu būdu ribos tarp vidaus ir išorės lieka neaiškios. Cirkuliacija

Muziejuje cirkuliacija sukurta atskirų erdvių išdėstymu bei sujungimu nulemia patirties kokybę lygiai kaip atskirų erdvių forma ar charakteris. Savo padėties įsisąmoninimas ir judėjimo nuoseklumas yra tai, ką žmonės tikisi patirti , todėl erdvių sekos struktūra meno muziejuje yra ypač svarbi (26 pav.).Dauguma naujų nuziejų suteikia galimybę pasirinkti iš kelių maršrutų, galimybė duota kaip pilietinės laisvės idėja..

1.2.8. Architektūros semantika Meninės ir religinės patirties palyginimas, kuris tapo įprastu vokiečių romantiniam judėjime ir muziejaus kaip pedagoginės įstaigos suvokimas yra du muziejaus koncepcijos poliai kurie pažymi muziejaus architektūros atsiradimą. Mokymo bei išsilavinimo dualumas kuris rado išraišką XIXa. muziejuose dabar charakterizuoja skirtingus požiūrius į santykį tarp to kas eksponuojama ir architektūros kurioje eksponuojama. Istorinė XIXa. sąmonė reikalavo, kad meno kūriniai būtų eksponuojami stilistiškai atitinkančioje architektūroje, chronologine seka, o dabar „neutrali dėžė“ laikoma geriausia. „Baltas“ muziejus pirmą kartą realizuotas 1950-1951m. Franco Albini iš vienos pusės atspindi pokarines naujos pradžios pažiūras, iš kitos pusės tai yra modernizmo konstrukcija, kuri pati save eksponuoja. Tačiau neutralumas nesąlygoja demokratinio artimumo, priešingai jis izoliuoja meno kūrinius ir taip atitolina nuo jų žiūrovą. Kaip estetinis principas, izoliacija yra paskutinio šimtmečio pasiekimas, pabrėžiantis unikalią meno kūrinio aurą ir pakeliantis ją į nekvestionavimo zoną, kuri yra religinių apeigų pasaulietinis atitikmuo. Kas liečia religiją, tai balto kubo neutralumas yra įsigalėjęs mitas, kuris slepia specifinį požiūrį į meno funkciją. Tai kelia klausimą ar mūsų laikais šalia meno kūrinio auros muziejaus erdvės aura taps vis svarbesnė, nes ji siūlo erdvinius potyrius, kurie tampa vis retesni informacinėje visuomenėje. Žiūrint iš šios perspektyvos klausimas ar architektūra turėtų tarnauti menui ar atvirkščiai galiausiai tampa atgyvenusiu. Poliariškumas tarp mokymo ir išsilavinimo išsiplečia į tris galimus santykius kur muziejus būdamas „estetine bažnyčia“ skirta kontempliacijai, taip pat

mokymui ir mokymuisi, tampa meno muge. Architektūrinės muziejaus koncepcijos varijuoja nuo elitinių brangenybių namų, funkcionalaus konteinerio iki ambicingo meno kūrinio.

Funkcija ir simbolis Moderniame muziejaus pastate simbolinės architektūrinės kalbos paieškos veda prie „pjūklo dantų“ stogo konstrukcijos,kuri išsprendžia vieną svarbiausių muziejaus problemų-apšvietimą. Taigi tokia stogo konstrukcija yra naudojama kaip dizaino ypatybė architektų, kurie yra sunkiai palyginami. Vulkanios muziejaus dizainas kuriuo Hans Hollein bandė prisatyti vulkanus per architektūrą

yra

inspiruotas neiprasto kraštovaizdžio. Imituodamas gilų kraterį kūgis iškyla 28 m. į viršų. Kūgis yra padalintas į dvi dalis, o vidus yra dengtas auksiniais titano skydais. Tai yra šalimasis esančių vulkanų parafrazė. Toks simbolizmas nepriklausomas nuo funkcijos lieka išimtis, todėl tenka grįžti prie „pjūklo dantų“ stogo dizaino, kurio forma nulemta funkcijos gali būti naudojama prisitaikant prie topografinio konteksto kaip tai parodo muziejaus kompleksas prie Cologne katedros. „Pjūklo dantų“ motyvas retai naudojamas kaip nuliamentis architektūrinę formą ir yra dažniausiai paslėptas. Šalia apšvietimo lankytojų cirkuliacija yra centrinė problema muziejuose. Nors maršrutų bei erdvinių ryšių kokybė yra labai svarbi nulemiant žiūrovo nuostatas, tačiau ji pasireiškai tik labai ribotai architektūriniuose motyvuose, kurie gali būti interpretuojami kaip ženklai. Būtent čia tampa aišku, kad postmodernizmo simbolinė kalba gali būti vystoma nenaudojant motyvų asociuojamų su tam tikromis istorinėmis reikšmėmis. Įėjimas yra ta vieta kur labai dažnai galime rasti ne tik funkcinių reikalavimų įgyvendinimą, bet ir aukštesnius dizaino siekius. Dideli dramatiški laiptai Ludwig muziejuje sukuria kontrastą kukliam įėjimui.

Aldo Rossi Bonnefantenmuseum Mastrichte laiptai yra simetrijos ašyje ir tęsiasi per visą erdvės ilgį. Jie veda į kupolu dengtą erdvę, kurios puristinis šaltumas kontrastuoja su metaliniu eksterjeru.Šie laiptai nepaneigiamai susiję su rūmų architektūra. Ryšys su praeitimi tampa labai aiškus Mario Bottos architektūroje, kuris savo modernaus meno muziejuje San Franciske talpina rotundą ,tokią pačią formą jis naudojo Evry katedroje šalia Paryžiaus. Botta vėl pasirinko centrinės rotundos motyvą Rovereto muziejuje.Stiklo ir plieno kupolas su apvalia skyle centre primena Panteoną. Jei pažvelgsime į Aldo Rossi muziejų dar kartą, tada faktas, kad laiptai yra iš dviejų pusių įrėminti plytų sienomis tampa reikšmingu ir informatyviu. Plytos nenaudojamos niekur kitur interjere todėl laiptų sienos tampa eksterjero dalimi.Šios sienos suteikia laiptams visuomeninės erdvės charakterį.

Muziejus kaip miestas Iki XIXa. miesto siena buvo vienas svarbiausių jo bruožų.Jo dviguba funkcija -apsauga nuo išorės atakų bei bei valdančios sistemos demarkacija-atitinka atitinka dvigubą kilmę vieną techninę ir praktinę, kitą ritualinę.Miesto sienos motyvas taip pat aptinkamas pastarųjų dešimtmečių muziejuose kaip miesto metafora.

1.3.Vietos analizė.

28 pav. Teritorijos padėtis mieste

1.3.1.Sklypo padėtis ir bendrosios savybės

Sklypas apima apželdintą plotą Šnipiškių rajone, esantį

Neries šlaito terasoje.Šiuo metu skypo

teritorijoje esantis sodybinis užstatymas nėra vertingas. Šiaurinėje ir pietinėje pusėje sklypas ribojasi su Konstitucijos prospektu ir Upės gatve.Nuo muziejaus į vakarų pusę įsikūrusi Nacionalinė dailės galerija, o rytuose Forum Palace.

29 pav. Kontekstas

1.3.2. Teritorijos užstatymo struktūra

30 pav. Vilniaus morfotipų analizės schema

Teritorijoje šiuo metu yra menkavertis sodybinis užstatymas.Kaimynėse teritorijose vyrauja laisvas užstatymas. Kitoje Konstitucijos prospekto pusėje-naujai formuojamas užstatymas su aukštybiniais pastatais.

1.3.3. Gamtinio karkaso analizė

31 pav. Gamtinių sąlygų schema

Skypas yra šalia gan didelės rekreacinės žaliosios zonos. Sklypo dešiniajame kampe yra menkaverčiai želdiniai..Šalia sklypo yra gamtinis akcentas –medžių masyvas kiek toliau vakaruose yra sakurų sodas.

1.3.4.Vizualiniai ryšiai, bendramiestinės bei lokalios dominantės.

32 pav. Vizualinių ryšių bei dominančių schema

Gretimybės - aukštybinių pastatų "kalva" turi didelę įtaką, todėl kad nagrinėjama teritorija yra jos papėdėje. Turėtų būti ribojamas aukštingumas atsižvelgiant į tai bei Šeškinės kalvų siluetą.Pastatas turėtų būti tokio aukščio, kad žiūrint nuo Baltojo tilto nebūtų pažeistas Šeškinės kalvų siluetas.

1.3.5.Privažiavimas ir susisiekimas

AUTOMOBILIU Sklypo teritoriją iš visų pusių juosia greitkeliai ir vidutinio greičio eismo gatvės. Vakarų pusėje Neries upę per tiltą kerta A2 greikelis arba E272 kelias ,E272 kelias yra transeuropinio transporto tinklo atšaka jungianti Klaipėdą ir Vilnių taip pat siekianti ir Palangą bei Šiaulius. Bendrajame plane numatytas dar vienas tiltas per upę šalia sklypo teritorijos .Šis projektas dabar tik pirminėje stadijoje. Todėl visai įmanoma jog tiltas bus perkeltas toliau į vakarus arba perprojektuojamas į požeminį tunelį .Septyniose aplinkinėse automobiliu aikstelėse yra daugiau kaip 2000 automobilių stovėjimo vietų.Tokie pajėgumai,bei įrengtas papildomas parkingas, turėtų patenkinti meno galerijos poreikius. AUTOBUSU Palei sklypą eina keletas troleibusų ir autobusų maršrutų .Dauguma stotelių yra netoliese. METRO Esama planų sukurti pirmąją Vilniaus metro sistemą .Viena iš trijų siūlomų linijų galėtų kirsti Neries upę tiesiogiai sujungdama meno galerijos teritoriją susu metro tinklu.

33 pav. Pėsčiųjų ir dviračių takai bei transporto arterijos 1.3.6.Vilniaus miesto bendrasis planas 43

Šiuo metu miesto bendrajame plane projekto teritorija yra priskiriama žaliajai viešajai zonai kuriia galima pritaikyti intensyviai panaudai. Bendrasis planas iki 2015 siūlo Vilniaus miesto teritorijos pletros krypčių ir principų sprendinius parengtus pagal miesto plėtros koncepciją.2006m.balandzio 26d. patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1116 ir apibrėžiančia teritorinio vystymo gaires iki 2025 m.Pagal bendrajį planą numatoma įvarių teritorijų paveldo apsauga ir modernizavimas, o įsisavinant naujas plėtros zonas bus siekiama patenkinti visuomenės gyvenamųjų būstų komercinių paslaugų , švietimo ir gydymo įstaigų bei žaliųjų zonų poreikius .Strukturinės pletros kokybės standartai ir istorinio paveldo bei gamtos landšafto išsaugojimas yra būtinos sąlygos miestui augti ateityje ,kartu išsaugant jo unikalą savitumą. 1.3.7. Perspektyviniai sklypo vaizdai Muziejaus statiniui svarbi harmoninga dermė su esminiais kraštovaizdžio elementais ir istorinio paveldo akcentais, kurie matomi iš svarbiausių apžvalgos taškų. Žemiau pateikta keletas perspektyvinių projekcijų skirtų ištirti naujo statinio poreikį aplinkiniam kraštovaizdžiui.

34 pav. Vaizdas į sklypą nuo Baltojo tilto

35 pav. Panoramos nuo Geležinio Vilko tilto

36 pav. Vaizdai nuo Upės gatvės ir nuo Baltojo tilto

1.3.8. Paveldosaugos įvertinimas 45

37 pav.Vilniaus miesto centrinės dalies saugomų objektų schema

Nagrinėjama teritorija priklauso miesto centrinės dalies saugomų objektų vertybių teritorijai, todėl projektuojant reikėtų atsižvelgti į šiuos paminklosauginius tvarkymo siūlymus bei rekomendacijas: 1

- Nagrinėjamos teritorijos rekonstrukcija ir plėtra galima tik atlikus urbanistinę analizę miesto

kontekste. Bendramiestinėje struktūroje paminklosauginiu požiūriu svarbiausias reikalavimas: nepažeisti vizualinių ryšių su istorinėmis miesto centro dominantėmis, ypač su Vilniaus senamiesčiu. 2

- Išsaugoma istoriškai susiklosčiusi Šnipiškių rajono gatvių struktūra bei užstatymo mastelis,

gatvių erdvių tipai. Leidžiama kultūros vertybių rekonstrukcija, nauja statyba, tačiau laikantis minėtų reikalavimų. 3

- Turi būti saugomi vizualiniai ryšiai teritorijos viduje: regyklose, kurias kuria reljefas. Šitaip būtų

atveriama miesto panorama su istoriniais miesto simboliais.

- Nagrinėjama teritorija yra svarbi ir vertinga formuojant Vilniaus centrinės dalies erdvinę

struktūrą. 5

- Kaip buferinė senamiesčio apsaugos zona ši ir šalia esančios urbanizuotos teritorijos yra itin

svarbios, norint užtikrinti senamiesčio vizualinių ryšių apsaugą.

1.5. Tiriamosios dalies apibendrinimai Apibendrinimai apima keletą pagrindinių tezių, kurios turėtų tapti koncepcijų plėtros bei projektavimo atspirties tašku: 

Muziejus yra viešoji erdvė atliekanti visuomenės švietimo funkciją;



Svarbi ne muziejaus forma o santykis su objekto programa bei paskirtimi;



Muziejus yra viena iš paskutinių temų kurioje nėra griežtų reikalavimų ir statybos normų ; Turbūt nėra labiau tinkancios temos

architektūros savianalizei balansuojančiai tarp

fantastikos ir funkcijos; 

Monofunkcininis muziejaus pastatas atmetamas kaip nefunkcionalus ir nedemokratiškas ;



Muziejuje svarbus statiškų ir dinamiškų erdvių derinimas, nes kriterijai ką yra verta išsaugoti ir eksponuoti pastoviai keičias;.



Meno muziejus yra ta vieta kurioje vyksta sekuliarus ritualas, anksčiau net meno muziejų fasadai imitavo sventyklas ir rūmus;



Meno muziejus virto „estetine bažnyčia“ skirta kontempliacijai, taip pat mokymui ir mokymuisi, o kartu ir meno muge;.



Muziejus transformavosi iš galutinės amžinos kultūrinio paveldo saugyklos į laikiną konteinerį;



Jau XIXa. muziejus tapo virtualus kai atsirado „atspausdinti muziejai“ , iš kuriu kiekvienas galėjo susikurti savo kolekciją.



Meno galerijos tapo atviros visuomenei, kai reprezentaciją pakeitė žmonių švietimas.Tuo pačiu metu, meno muziejaus transformacija į edukacinį vienetą paspartino muziejaus architektūros nutolimą nuo formalaus prestižinio stiliaus



„Gyvo“ muziejaus koncepcija yra pagrįsta įžvalga, kad kriterijai ką yra verta išsaugoti ir eksponuoti pastoviai keičiasi. Tai lėmė monofunkcinio pastato atmetimą ir maksimalaus lankstumo muziejaus interjere atsiradimą.



Miesto sienos motyvas taip pat aptinkamas pastarųjų dešimtmečių muziejuose kaip miesto metafora.

2. BAIGIAMOJO DARBO PROJEKTINĖ DALIS

Baigiamojo darbo projektinė dalis susideda iš dviejų skyrių. Pirmas skyrius skirtas variantinio projektavimo metu suformuluotoms koncepcijoms pristatyti. Antrame skyriuje pristatomas meno galerijos projektas.

2.1 Variantinis projektavimas Variantinio projektavimo metu buvo pateiktos dvi meno galerijos koncepcijos: 1 – „Gyva“, 2 – „Statiška“. Abi koncepcijos, remiasi istorinių tipų interpretacija. „Gyva“ (38 pav.) – koncepcijos esmė –įžvalga, kad kriterijai ką yra verta išsaugoti ir eksponuoti pastoviai keiciasi.Tai lėme monofunkcinio pastato atmetimą ir maksimalaus lankstumo muziejaus interjere atsiradimą. Tai buvo pasiekta derinant pastovias ekspozicijas uždaruose stačiakampiuose tūriuose su dinamiškomis stiklinėmis juos jungiančiomis galerijomis skirtomis laikinoms ekspozicijoms.

„Statiška“ (39 pav.) – koncepcijos esmė –kvadratiname plane išdėstytos skirtingų matmenų eksponavimo erdvės .

38 pav. Koncepcija „gyva“

39 pav. Koncepcija „statiška“

2.2. Meno galerijos projektas

Architektūrinė koncepcija Pagal atliktus tyrimo duomenis buvo išplėtotos dvi meno galerijos koncepcijos. Projekte pasirinkta vystyti koncepcija „Gyva“. Chaotiškai ant žemės išsidėstę įvairių dydžių tūriai pirminiam variante buvo pakelti nuo žemės. Meno galerija tapo tarsi ritualinių akmenų lauku kuriame chaotiškai išsidėstę .galerijos tūriai sukuria kontempliacinę atmosferą.

40 pav. Meno galerijos koncepcija

Projekto sudėtis Pastate išskiriami trys lygiai. Pirmajame, į kurį patenkama nuo Konstitucijos prospekto, sutelktos įėjimo, kavinės, administracijos, salės, skaityklos, parduotuvės, drabužinės patalpos. Iš pirmo aukšto terasos atsiveria vertingiausi vaizdai į miestą ir upę. Terasoje eksponuojami skulptūros darbai sukurti joje esančioje skulptūros studijoje. Antrajame – laikina ekspozicija, kurios padėtis grindžiama lankymosi dažniu, parodų kaita. Cokoliniame pastato aukšte įrengtos saugyklos ir nuolatinių ekspozicijų patalpos.Tokia saugyklų padėtis suprojektuota dėl patogaus privažiavimo prie ūkinės dalies nuo šalutinės gatvės pusės. Programa Cokolinis aukštas :

1.Eksponatų išsiuntimas/priėmimas-36 kv.m. 2.Holas -123 kv.m. 3.Techninė patalpa -104 kv.m. 4.Vyrų wc-14 kv.m. 5.Moterų wc-14 kv.m. 6.Neįgaliųjų wc-3 kv.m. 7.Pastovios ekspozicijos salė -392 kv.m. 8.Pagalbinė patalpa-26 kv.m. 9.Pastovios ekspozicijos salė -1463 kv.m. 10.Fotografijos kolekcijos saugykla-37 kv.m. 11.Grafikos kolekcijos saugykla-37 kv.m. 12.Naujų parodų saugykla-170 kv.m. 13.Pastovios kolekcijos saugykla -378 kv.m. 14.Restauravimo patalpa -42 kv.m. 15.Dirbtuvės-42 kv.m. 16.Personalo patalpa-26 kv.m. 17. Wc- 8 kv.m. 18. Garažas -745 kv.m.

Pirmas aukštas 1.Vestibiulis-436 kv.m. 2.Kavinė -181 kv.m. 3.Wc-2 kv.m. 4.Wc-2 kv.m. 5.Virtuvė-21 kv.m. 6.Sandėlis-19 kv.m. 7.Ofisas-10 kv.m. 8.Ofisas-10 kv.m. 9.Ofisas-10 kv.m. 10.Ofisas-10 kv.m. 11.Holas -45 kv.m. 12.Wc -2 kv.m. 13.Personalo patalpa-20 kv.m. 14.Salė-162 kv.m. 15.Skaitykla-156 kv.m. 16.Parduotuvė-53 kv.m. 17.Rūbinė-26 kv.m. 18.Neįgaliųjų wc-3 kv.m. 19.Moterų wc-18 kv.m. 20.Vyrų wc-18m kv.m. 21.Wc-3m2 22.Skulptūros studija-156 kv.m.

Antras aukštas 1.Vestibiulis -900 kv.m. 2. Naujų parodų salė -242 kv.m. 3.Vyrų wc-17 kv.m. 4.Moterų wc-17 kv.m. 5.Neįgaliųjų wc -3 kv.m. 6. Naujų parodų salė -92 kv.m. 7. Naujų parodų salė -444 kv.m. 8. Naujų parodų salė -182 kv.m. 9. Naujų parodų salė -208 kv.m. Genplano sprendiniai Sklypas yra suformuotas trijų jį supančių gatvių (dviejų esamų ir vienos projektuojamos).Yra tik vienas ūkinis įvažiavimas į sklypą pietuose iš šalutinės gatvės. Pastatas išnaudoja natūralų reljefo peraukštėjimą, leisdamas įrengti reikalingus įėjimus skirtinguose lygiuose.Pagrindinis įėjimas skirtas galerijos lankytojams yra šiauriniame pastato fasade. Kitas įėjimas skirtas galerijos lankytojams yra cokoliniame lygyje. Galerijoje yra trys evakuciniai išėjimai.

Funkcinė schema Meno galerija yra trijų lygių –cokolinio, pirmo ir antro aukštų. Pagrindinis įėjimas projektuojamas pirmame aukšte nuo Konstitucijos prospekto pusės. Kitas įėjimas projektuojamas cokoliniame aukšte iš aikštės. Įėjimo patalpų grupės projektuojamos pirmame aukšte.Pagrindiniu įėjimu iš terasos nuo Konstitucijos prospekto pusės patenkama į vestibiulį, šalia kurio planuojama: kavinė, salė, administracija, skaitykla, pagrindiniai laiptai į parodų sales, liftai bei kitos pagalbinės patalpos (wc, rūbinė).Iš vestibiulio laiptais Patenkama į cokoliniame ir antrame aukšte esančias ekspozicijų sales.Prie laiptų numatomi du liftai.Iš vestibiulio koridoriumi patenkame į virtuvės bei daministracijos patalpas šalia kurių yra krovininis liftas ir laiptai skirti personalui. Taip pat pirmame aukšte yra jį supanti terasa skirta skulptūrų ekspozicijai bei skluptūros studija.

Į cokolinį aukštą patenkame iš vestibiulio laiptais arba iš aikštės. Cokoliniame aukšte yra dvi pastovios ekspozicijos salės , saugyklų blokas,kuriame be pačių saugyklų yra dibtuvės, restauravimo patalpa, personalo bei techninės patalpos bei wc.taip pat projektuojamas ūkinis privažiavimas su garažu, krovininis liftas, evakuacinė laiptinė. Antrame aukšte yra laikinų ekspozicijų salės.Judėjimas vyksta ratu aplink viduryje esantį atriumą kuriame yra liftai su pagrindiniais laiptais. Ekspozicijų salės yra aptarnaujamos per ūkinį liftą ir laiptinę Salia kurių yra wc.

Medžiagiškumas Pastato fasadui numatomas apdailinis betonas, skaidraus stiklo plokštumos.Skaidrioje antro aukšto dalyje numatomos apsaugos priemonės nuo saulės-roletai.

Konstruktyvinis sprendimas Siūloma projektuojamo pastato konstrukcija:monolitinių kolonų tinklas su laiptinių,liftų šachtų standumo branduoliais. Perdangos tarp aukštų –monolitinio gelžbetonio su sijomis.Antro aukšto konstruktyvas-metalinės santvaros.Pamatai poliniai, laikančios sienos monolitinio gelžbetonio.

Techniniai rodikliai Sklypo plotas Pastato aukštingumas Absoliuti pastato altitudė

6453 kv. m. 3 aukštai 100,08

Užstatymo plotas

3957 kv. m.

Užstatymo tankis

61 %

Užstatymo intensyvumas

1,1

Naudingas plotas

6619 kv. m.

Bendras plotas

7159 kv. m.

Statybinis tūris

50113 kub. m.

2.3 IŠVADOS



Projektuojamą meno galeriją galima tiek simboliškai, tiek tiesiogine prasme vadinti atvira visuomenei demokratine institucija.



Projektuojamas kompleksas yra decentralizuotas, paprastas, atspindintis demokratinės visuomenės poreikius. Šis sprendimas siekia dar Antikos laikus kai Ptolomėjus pirmasis pastatė pirmąjį muziejų, kuris turėjo didelę biblioteką ir erdves, kur intelektualai ir mokslininkai galėjo gyventi ir dirbti.



Urbanistiškai šis kompleksas baigia formuoti Konstitucijos prospektą, sukuria aktyvią gyvybingą bei charakteringą šios miesto dalies urbanistinę ląstelę.



Projektuojama meno galerija atgaivintų šią miesto teritoriją, paskatintų jos tolesnę plėtrą, bei taptų nauju traukos objektu Vilniuje.



Šis darbas kelia klausimą apie esmines meno galerijų

projektavimo gaires demokratiškose

valstybėse, atspindi tokių institucijų istoriškai susiklosčiusias atvirėjimo, integravimosi į visuomenę tendencijas

3.LITERATŪROS SĄRAŠAS 1.

Architekture and Urbanism Nr. 466 Feature:Recent Museums 2009.

Detail Museums, 2006.

Laura Hourston Museum Builders II, 2004.

El croqius Sanaa 2008.

David Carrier Museum skepticism, a history of the display of art in public galleries, Duke university press, London, 2006.

Daniel J.Sherman and Irit Rogoff Museum culture, histories, discourses, spectacles, University of Minesota Press Mineapolis, 2005

Susan A. Crane, Museums and memory, Stanford university press ,Stanford, California ,2000.

Tony Bennett, The birth of the museum, history, theory, politics, Routlege, London and New York, 2008.

Carol Duncan, Civilizing rituals, inside public art museums, Routlege London and New York, 2007.

10.

Douglas Crimp, On the museum‘s ruins, The MIT Press, Cambrigde, London, England, 1993.

11.

Fred Lawson , Congress, convention & exhibition facilities, Planning, Design and Management,

12.

Architectural Press, 2000, The phaidon atlas of contemporary world architecture

13.

Vilniaus miesto bendrojo plano iki 2015m. sprendiniai. <http://www.vilnius.lt/bplanas> (žiūrėta 2013 01 05).

4. ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS 57

1 pav. Iždinė delfyje 490 m. po Kr. 2 pav. Altes muziejus Berlyne, 1823-30m. 3 pav. Antikvariumas Miunchene, 1568-1571m. 4 pav. Jean-Nicolas-Louis Durand muziejus, 1803 m. 5 pav. Altes muziejus Berlyne, 1823-1830 m. 6 pav. Dulwich paveikslų galerija, 1811-1814. 7 pav. Alte Pinakothek Miunchenas,1822-1836 m., planas 8 pav. Muziejus Vienoje , 1872-89 m. 9 pav. Landes muziejus, 1892-1898 m. 10 pav. Wallraf Richartz muziejus, 1953-1957 m. 11 pav. Kestler muziejus Hanoveryje, 1958-1961 m. 12 pav. Parodos išdėstymo eskizas 13 pav. Muziejus Duisburge 1959-1964 m. 14 pav.Pompidu centras Paryžiuje 1972-1977 m., planas 15 pav. Nacionalinė galerija Berlyne, 1965-1968 m. 16 pav. Guggenheim Muziejus Niujorke, 1943-1959 m . 17 pav. Abteiberg muziejus, 1972-1982 m. 18 pav. Šiuolaikinio meno centras 19 pav. Nacionalinė dailės galerija 20 pav. Uffizi galerijos planas 21 pav. Uffizi galerijos kiemas 22 pav. Uffizi galerijos fasadas 23 pav. Tomihiro meno muziejus 24 pav. Kunsthalle Berlyne 25 pav. Towados meno centras

26 pav. Funkcinė schema 27 pav. Erdvių išdėstymas meno muziejuje 28 pav. Teritorijos padėtis mieste 29 pav. Kontekstas 30 pav. Vilniaus morfotipų analizės schema 31 pav. Gamtinių sąlygų schema 32 pav. Vizualinių ryšių bei dominančių schema 33 pav. Pėsčiųjų ir dviračių takai bei transporto arterijos 34 pav. Vaizdas į sklypą nuo Baltojo tilto 35 pav. Panoramos nuo Geležinio Vilko tilto 36 pav. Vaizdai nuo Upės gatvės ir nuo Baltojo tilto

37 pav.Vilniaus miesto centrinės dalies saugomų objektų schema 38 pav. Koncepcija „gyva“ 39 pav. Koncepcija „statiška“ 40 pav. Meno galerijos koncepcija