TASKO KLUBAS NR2 by Karolis Rupkus

IMK MANE IR SKAITYK

Sveikiname visus švenčių proga keliaujančius namo...

TAŠKO ŽODIS

SVEIKI

Spalio mėnesio antrojoje pusėje pirmą kartą „Taško Klubas” pasisveikino su traukiniu Vilnius - Klaipėda keliaujančiais klubo nariais. Praėjus vos mėnesiui mes vėl „taškomės” po įvairius pasaulio kraštus bei perduodame skaitytojams keliaujančių žmonių potyrius. Sulaukę didelių pagyrų ir sveikinimų „pirmagimio” proga, su dideliu džiaugsmu pristatome Jums antrą, labiau subrandintą žurnalo „Taško Klubas” numerį. Šį numerį galima vadinti šventiniu, nes į rankas jį skaitytojai paims likus vos porai savaičių iki didžiųjų žiemos švenčių. Tačiau antrasis „Taško Klubo” numeris nebus nuspalvintas komerciniu Kalėdų džiaugsmu bei 2011 - ųjų metų nostalgija. Šiame numeryje taip pat nebus televizijos ekranuose dažnai

pasirodančių veidų, mėginančių jums perteikti šventinę žiemos dvasią. Antrajame žurnalo keliaujantiems iš taško į tašką numeryje nusikelsime į Zambiją, kur žmonės žiemos šventes sutinka kitaip nei esame įpratę mes. Taip pat trumpai prabėgsime per rudeniškai karštas Romos gatves. Prisimindami vasarą plauksime buriniu laivu „Tecla”. O žurnalo pabaigoje nusikelsime ten, kur Kalėdų seneliai važinėja prabangiais „Ferrari” automobiliais. Taigi, jei Jūs keliaujate traukiniu, nešiojamojo kompiuterio baterija jau pasiekė paskutinės padalos ribą, o Jūsų rankose šis mažas žurnalas raudonu viršeliu, linkime Jums bent keletą minučių mintimis nukeliauti daugiau nei 325 kilometrus.

6 - 12 p.

14 - 22 p.

24 - 32 p.

TAŠKO ŽMOGUS: MAIKO ZULU: „Nepaisant sunkumų, mes vis dar esame išlaikę didžiulę pagarbą sau ir savo tautos žmonėms”

TAŠKO ATRADIMAS: Itališkas „ESSPRESO” pagal Kazimierą Likšą TAŠKO KELIONĖ: Jūros dienoraštis arba 5 dienos su „Tecla”...

34 - 44 p.

45- 50 p.

52 - 53 p.

TAŠKO ŠALIS: DUBAJUS: vieta, kur Kalėdų senelis važinėja “Ferrari”

TAŠKO PATARIMAS: Laiškas tavo rankoms TAŠKO ERDVĖ: Švyturio menų dokas

MAIKO ZULU:

„Nepaisant sunkumų, mes vis dar esame išlaikę didžiulę pagarbą sau ir savo tautos žmonėms”

Ar prisimeni, kaip vaikystėje nepatenkintu veidu žiūrėjai į tėvus vien dėl to, jog Kalėdų senelis tau po eglute paliko megztinį ir porą šiltų kojinių su briedžiukais, užuot padovanojęs taip lauktą konstruktorių? Ką gi, su metais vis dėl to mes augame ir suprantame, kad dovanų vertė nėra svarbiausias dalykas. Tačiau pasaulyje yra šalis, kur vaikai užauga anksčiau. Šioje šalyje gyvena vaikai, kuriems didžiausia dovana yra per Kalėdas būti gyvam, turėti bent mažą dubenėlį maisto ir sveikus besišypsančius artimuosius. Zambijoje gyvena žmonės, kurie kiekvieną dieną gyvena vardan išlikimo, tačiau šypsosi dažniau nei mes. „Taško klubo” redakcija šį kartą kalbasi su žmogumi, kuris, nepaisant sunkumų, jau du dešimtmečius kuria kokybišką muziką ir kovoja už savo šalies žmonių teises. Michaelis Zulu arba trumpai Maiko Zulu atvirai apie Zambiją, muziką, keliones, Lietuvą bei gyvenimą.

TAŠKO ŽMOGUS

Papasakok daugiau apie save. Kas Maiko Zulu yra Zambijos visuomenėje? Visų pirma Maiko Zulu yra tiesiog paprastas muzikantas, kuris kažkada buvo mažas berniukas, prižiūrintis vištas, ganantis ožkas bei auginantis kukurūzus ir daržoves. O Zambijos visuomenėje aš atlieku neturtingųjų ir valstybės apleistų žmonių balso ambasadoriaus funkciją muzikos scenoje. Kaip ir kada tavo gyvenime atsirado muzika?

Muzika mano gyvenime pasirodė, kai dar buvau mažas vaikas ir pradėjau komunikuoti su gyvūnais mėgindamas pamėgdžioti jų skleidžiamus garsus. O jei kalbėsime apie rimtąją sceną, tai pirmasis mano pasirodymas įvyko prieš beveik du dešimtmečius mažame Lusakos miesto bare „Misisi”. Nepaisant to, jog per savo karjerą teko atsiimti įvairių vietinių apdovanojimų

už muzikinę veiklą, tikriausiai rimčiausiu mano muzikiniu laimėjimu galima vadinti tai, jog 2001 metais buvau nominuotas „Kora All Africa” muzikiniuose apdovanojimuose. Tai yra vienas svarbiausių muzikinių apdovanojimų Afrikoje. Šiuo metu muzika yra mano pagrindinė veikla, tad ji tikrai didelė ir svarbi mano gyvenimo dalis. Lietuvoje mes nedaug žinome apie Zambijos muzikinę kultūrą. Gal galėtum daugiau papasakoti apie savo šalies muzikę sceną? Ar tiesa, jog tu buvai išrinktas Zambijos muzikantų asociacijos prezidentu? Prezidentas šiuo atveju galbūt šiek tiek per stiprus žodis. Labiau tiktų komandos lyderis. ZAM yra tiesiog muzikantų komanda, kuri atstovauja Zambijos muzikos kūrėjus ir atlikėjus įvairiais teisiniais klausimais bei padeda jiems derybose su įrašų kompanijomis. Mūsų šalyje vyrauja

įvairių stilių muzika. „Kalindula”, „Zambeats”, „Zam-Rock”, „Boostele”, „Gospel” – tai tik keletas iš daugelio skirtingų muzikos stilių, kuriuos galima išgirsti per radiją. Kalbant apie nepopuliariąją muziką, tai tautinės muzikos atmainų iki šiol galima rasti įvairiose gentyse. Apskritai profesionalios muzikos scena pas mus gana jauna, todėl susiduria su daugeliu sunkumų. Mūsų šalyje nėra daug įrašų studijų ar leidybinių kompanijų, o valdžiai kultūra apskritai neatrodo svarbiu dalyku šalies vystymuisi. Todėl su bendraminčiais ir įkūrėme ZAM. Norime, kad jaunieji muzikos kūrėjai nesijaustų nereikalingi ir būtų tinkamai atstovaujami. Paskutinį savo albumą „Justifice for Hire” pristatei labai netradicinėje vietoje - kalėjime. Kodėl būtent ten ir kokie jausmai užplūsta savo muziką pristatant žmonėms, kurie gyvena nelaisvėje?

„Muzika mano gyvenime pasirodė, kai dar buvau mažas vaikas ir pradėjau komunikuoti su gyvūnais mėgindamas pamėgdžioti jų skleidžiamus garsus”

Šį albumą pristačiau kalėjime todėl, jog jo dainos parašytos tuo laikotarpiu, kai pats buvau patekęs į nelaisvę. Į kalėjimą mane uždarė buvusios valdžios žmonės, jų buvau apkaltintas neteisėtu marihuanos laikymu. Žinoma, visas likęs pasaulis žino, jog šie kaltinimai buvo tik iš piršto laužtas melas vien tam, kad sustabdytų mano viešus pareiškimus apie netinkamą vyriausybės elgesį su savo šalies piliečiais. O tai tas pats, kas suimti popiežių už tai, jog jis cituoja bibliją. Kitą vertus, šis įvykis tapo palaiminimu, nes būdamas

kalėjime pradėjau suvokti tamsiąją valdžios aparato sistemos pusę ir turėjau galimybę įsitikinti, kuo žmonės gyvena būdami nelaisvėje. Taip pat turėjau puikią progą viešai išsakyti visus savo pastebėjimus apie nežmogiškas sąlygas Zambijos kalėjime. O pasirodymo metu ore buvo galima jausti tokį kontroliuojamą pasipriešinimą. Labai sunku, kai žinai, jog tavo šalyje teisingumas egzistuoja tik turtingiesiems, tačiau tu vis vien turi savo muzika nuraminti visų nelaisvėje gyvenančių žmonių širdis. Pakalbėkime daugiau

apie Zambiją. Esi pakankamai universalus žmogus, galėtum ramiai gyventi bet kurioje pasaulio šalyje. Tačiau vis dar gyveni didelių politinių ir socialinių problemų kamuojamoje Zambijoje. Kuo tavo šalis tau vis dar graži ir kodėl tu vis dar joje? Vienas svarbiausių ir gražiausių dalykų man mano šalyje yra neblėstanti žmonių bendravimo šiluma. Nesvarbu, kad didžioji dalis iš mūsų gyvename skurdo sąlygomis, kiekvieną dieną kovojame su įvairiomis ligomis ir stengiamės išspręsti begalę egzistencinių

„Lietuva paliko neišdildomą įspūdį. Aš vis dar manau, kad lietuviai turi labai „dideles širdis”...”

problemų. Nepaisant visų sunkumų, mes vis dar esame išlaikę didžiulę pagarbą sau ir savo tautos žmonėms. Kiekvieną dieną pradedame aukštai pakelta galva ir su nuoširdžia šypsena veide. O kažkur kitur aš neišsikraustau dėl paprastos priežasties - tai mano šalies problemų neišspręs. Aš čia gimiau ir turiu visomis jėgomis stengtis, kad mano šalis tobulėtų bei nuolat judėtų į priekį.

Kas tavo šalies politiniame bei socialiniame gyvenime pasikeitė per pastaruosius keletą metų? Paskutinieji treji metai Zambijoje buvo labai dramatiški. Pergyvenome du prezidentus, protu nesuvokiamą valdžios korupcijos amžių, užsienio kapitalo invaziją į kasyklų verslą, bedarbystės augimą. Tačiau šiandien, po daugiau nei 20 - ies metų, turime naujai išrinktą

vyriausybės kabinetą, kuriuo tiki daugelis Zambijos piliečių. Geru ženklu galima laikyti ir tai, jog “blogų” bei socialinių tinklų pagalba žmonės vis atviriau pradeda reikšti savo nuomonę valstybės klausimais. Jei tau tektų atsistoti prie šalies valdymo vairo, ką tu keistum pirmiausia? Visų pirma pradėčiau nuo žmonių gyvenimo sąlygų gerinimo.

Siekčiau, jog kiekvienas žmogus turėtų galimybę naudotis švariu vandeniu, patikima medicina, maitinimo įstaigomis bei gauti atitinkamą išsilavinimą. Mano nuomone, išsilavinimas yra vienas iš svarbiausių žmogaus asmenybės formavimo pagrindų. Įsivaizduok, jog aš esu paprastas keliautojas. Kokias vietas tu rekomenduotum man aplankyti Zambijoje ir ko aš tavo šalyje turėčiau saugotis? Be turistų „numindžiotų” vietų, rekomenduočiau aplankyti skirtingas Zambijos bendruomenes devyniose šalies provincijose. Tuomet tikrai galėtumei susidaryti realų šios šalies vaizdą. Geriausia turėti asmeninį gidą, kuris moka čionykštes kalbas ir puikiai orientuojasi miestų bei provincijų keliuose. Zambija yra tikrai pakankamai saugi šalis užsienio svečiams ir joje visada galima sulaukti nuoširdžios

vietinių žmonių pagalbos. Laukinė Zambijos gamta visada labai žavi, kitą vertus, reikia nepamiršti tinklelio nuo uodų. Maliarija šalyje yra vis dar viena iš dažniausiai žmones užklumpančių ligų. Temperatūra čia visada aukšta, tad šiltų drabužių tikrai neprireiks. Beje, užsienio investuotojams šį šalis patraukli tuo, jog joje nevyksta jokie civiliniai karai, kaip kitose Afrikos šalyse. Šį rudenį tau teko svečiuotis Lietuvoje bei kartu su Andriumi Mamontovu ir kitais Lietuvos muzikantais surengti keletą pasirodymų. Kokį įspūdį tau paliko mūsų šalis? Lietuva paliko neišdildomą įspūdį. Aš vis dar manau, kad lietuviai turi labai „dideles širdis”. Šalčio Jūsų šalyje jausti buvo neįmanoma vien dėl žmonių skleidžiamos šilumos. Man labai patiko tai, kaip jūsų šalyje vystoma industrija ir agrokultūra. Apskritai, atrodo, kad lietuvių tauta

labai linkusi tobulėti. Andrius Mamontovas yra labai svarbi ir už savo kūrybinę bei humanitarinę veiklą mylima persona Lietuvoje. Man buvo didelė garbė koncertuoti su juo. Parsivežiau labai daug nuostabių istorijų iš Lietuvos ir labai tikiuosi čia dar sugrįžti. Tu glaudžiai bendradarbiauji su organizacija „Gelbėkime vaikus”. Papasakok, kokius projektus šiuo metu vystote kartu? Šiuo metu su šia organizacija dirbame prie projekto „Everyone”, kurio tikslas - sumažinti vaikų mirtingumą mūsų šalyje. Ar žinojote, kad vidutiniškai iš 1000 vaikų net 148 Zambijoje taip ir nesulaukia 5 - ojo gimtadienio? Koncertiniu turu siekiame surinkti lėšų labiausiai vargstančiam Bulaja kaimeliui netoli Lufvanijamos regiono. Kaip tu įsivaizduoji Zambiją po dešimties metų?

Aš įsivaizduoju Zambiją šalimi, kurioje niekas naktį miegoti neina alkanas. Įsivaizduoju savo šalį valdomą nesavanaudžių žmonių vyriausybės.

civilinio karo veteranų istorijų. Tai buvo neįtikėtina patirtis.

Esi labai pasaulietiškas žmogus. Ar dažnai lankaisi užsienio šalyse? Kokias šalis esi aplankęs?

Visi kažkodėl nori nukeliauti į Ameriką. Aš labiau norėčiau apsilankyti Afganistane, vien tam, kad suvokčiau, kodėl ten tiek daug metų nesibaigia karas. Taip pat labai norėčiau nuvykti į Indiją bei Egiptą.

Iš tiesų esu apkeliavęs labai daug Afrikos valstybių. Teko apsilankyti Ganoje, Ugandoje, Kenijoje, Pietų Afrikoje, Burkino Faso. Kalbant apie Europos valstybes, esu buvęs Jungtinėje Karalystėje ir, žinoma, Lietuvoje. Kelionės paliko labai dvilypius įspūdžius. Niekada nepamiršiu, kuomet lankiausi Ugandoje ir Sudane, teko klausytis

Ar turi savo svajonių šalį, į kurią artimiausiu metu norėtum nuvykti?

Kadangi šis numeris skaitytojus pasieks prieš Kalėdas, gal galėtum papasakoti, kaip ši šventė yra sutinkama Zambijoje? Kalėdos Zambijoje– diena, kai žmonės tiesiog valgo įprastą

maistą, o vaikai geriausiu atveju dovanų gauna naujus marškinėlius. Žmonės čia taip pat eina į bažnyčią ir vakarą praleidžia savo artimųjų rate. Tai bendrumo ir susikaupimo metas. Šią dieną žmonės taip pat ieško bendraminčių tam, kad galėtų padėti tiems, kurie per šventes negali sau leisti pasiruošti kad ir kuklios šventinės vakarienės. Gaila, tačiau Kalėdų senelio paslaugas vaikams Zambijoje taip pat reikia pirkti ir dauguma vaikų jo per savo gyvenimą taip ir neišvysta. Nepaisant to, šis laikas dvelkia nuoširdžiu džiaugsmu ir harmonija. Pabaigai mūsų tradicinis klausimas. Ką tau duoda kelionės? Man kelionės padeda praplėsti savo socialinį pažinčių ratą ir skleisti savo kūrybą vis naujai auditorijai. Tai man padeda reprezentuoti mano šalį. Kelionės praturtina mano sielą ir išlaisvina mintis.

TAŠKO ATRADIMAS

Itališkas „Esspreso” pagal Kazimierą Likšą Kazimierą Likšą galima vadinti vienu perspektyviausių jaunosios kartos muzikos kūrėju Lietuvoje. Atlikėjas ir dainų autorius kartu su grupe “Karma” spėjo ne tik surengti pasirodymus visuose bent kiek plačiau žinomuose Lietuvos muzikos festivaliuose, bet ir rasti gerbėjų užsienio šalyse. Tačiau šiame straipsnyje apie muziką bus kalbama nedaug. „Couch Surfing” programa, puikaus skonio „Esspreso” kava ir italų kasdienybė šiandien. Jei trumpai, Roma šių metų rudenį pagal K. Likšą.

Rudens pabaigoje tau teko lankytis Italijoje. Papasakok plačiau, kokia Italijos sostinė Roma būna lietinguoju metų laiku? Nežinau, ar mums tiesiog pasisekė, bet nuvykę į Romą nera-

dome nieko panašaus, kas primintų rudenį. Tai buvo tikrų tikriausia vasara. Temperatūra svyravo nuo 20 iki 27 laipsnių šilumos ir nebuvo nei vienos lietingos dienos. Vos tik išlipau iš lėktuvo, supratau, kad mano atsivežtų

megztinių tikrai neprireiks. Ar pirmą kartą lankeisi šioje šalyje? Jei ne, gal galėtum palyginti pirmąjį apsilankymą su šiuo? Tai buvo pirmas kar-

„Romoje akimirksniais būdavo sunku suvokti tą faktą, kad būtent čia yra visos Europos kultūros pagrindas. Kad tai, kas dabar esame mes, vienu ar kitu būdu buvo paveikta šios šalies.”

tas, kada apsilankiau Italijos sostinėje, todėl palyginti nelabai galėsiu. Tačiau galiu pasakyti tik tiek, kad buvo tikrai nepaprastas jausmas vaikščioti daugiau nei 2700 metų senumo miestu, kuris tiesiog pulsuoja savo kultūra ir istorija.

Ką apie šią šalį žinojai prieš vykdamas į ją? Negalėčiau pasakyti, kad buvau Italijos ar Romos miesto istorijos žinovas, tačiau su tam tikrais dalykais jau buvau susipažinęs iki tol. Vaikščiojant

Romoje akimirksniais būdavo sunku suvokti tą faktą, kad būtent čia yra visos Europos kultūros pagrindas. Kad tai, kas dabar esame mes, vienu ar kitu būdu buvo paveikta šios šalies. Aišku, aš nekalbu apie dabartinę Italiją, bet apie antikinę jos versiją, tačiau čia tik detalės. Visgi, buvo dar vienas dalykas, kuris traukė nuvykti į šią šalį. Tai - itališka virtuvė ir kava. Vis dėlto nukakti iki Italijos paprastam studentui tiesiog paatostogauti nėra taip paprasta finansine prasme. Tačiau tu keliavai naudodamasis „Couch Surfing“ paslauga. Papasakok plačiau apie šios paslaugos galimybes. Taip, keliavimas niekuomet nebuvo pati pigiausia pramoga. Tačiau paieškojus tikrai galima rasti galimybę išvykti svetur, tuo labiau, jog kelionės į svečias šalis tave praturtina labiau nei bet kokie pinigai. Tai neįkainojamas turtas. O programą „Couch surfing“ aš išbandžiau pirmą kartą. Sunkiau-

sias yra pats pirmas etapas, kol ieškai, kas tave priims mieste, į kurį keliauji, tai gali šiek tiek užtrukti. Visgi, vien tik dėl šios programos kelionė į Italiją buvo nuostabi. Visai netikėtai pakliuvome į penkių jaunų žmonių būrį, kuris mus supažindino ne tik su miestu, jo istoriniais paminklais, bet taip pat mes sužinojome, ką reiškia būti Italijos piliečiu. Susipažinome su dabartine politine, ekonomine situacija. Paprasčiausiai penkioms dienoms pamiršome mūsų kasdienybę Lietuvoje ir gyvenome jų gyvenimo ritmu, o to joks gidas ar kelionių agentūros suorganizuota kelionė niekuomet neperteiks. Esi muzikantas. Ar teko Romoje apsilankyti bent viename koncerte, o gal netyčia spėjai ir pats užlipti ant scenos? Apskritai, ką žinai apie Italijos muzikinę kultūrą?

Ne, šį kartą į Italiją važiavau pailsėti ir kiek įmanoma

„Mane sužavėjo italų mentalitetas, jų nesusitaikymas su neetiška politika. Taip, sunku kažką pakeisti, tačiau jie “nemiega” ir bent jau aiškiai visam pasauliui parodo savo poziciją.”

daugiau sužinoti apie tą šalį ir jos kasdieninį gyvenimą. Kol buvau Romoje, labai norėjau sudalyvauti kokiame nors koncerte, tačiau tuo metu mieste nieko panašaus nevyko. Visgi, ne visuomet reikia specialiai eiti į koncertą, kad susipažintum su vietine muzikos kultūra. Kartais užtenka vieną vakarą pavaikščioti senamiesčio gatvėmis ir rasi tikrai daugiau nei vieną talentingą

muzikantą. Mane labiausiai sužavėjo jau pačią pirmą dieną sutiktas muzikantas požeminiame metro traukinyje. Mes važiavome pas žmones, kurie mus sutiko priimti ir vienoje iš stotelių įlipo muzikantas, išsitraukė savo elektrinę gitarą, įsijungė kuprinėje esančią gitaros kolonėlę, užsikabino ant gitaros „aukų maišelį” ir pradėjo groti. Visi aplink

net sukluso ir tikrai klausėsi. Niekas nesipiktino, kad muzika jiems trukdo ramiai nukeliauti iki namų. Anaiptol, visi išlipdami jam įmesdavo monetų. Buvo labai malonu tai stebėti. Manau, kad tai geriausiai papasakoja apie Italijos muzikos kultūrą. Šiuo metu Italija išgyvena ne pačius geriausius ekono-

minius laikus. Ar bendraujant su šios šalies piliečiais teko kalbėti šia tema? Kaip jau minėjau anksčiau, tas penkias dienas gyvenome italų kasdieniniu ritmu ir sužinojome nemažai apie visas problemas, kurios kelia nemažą sumaištį. Italijoje šiuo metu yra pakankamai sudėtinga medicinos pagalbos situacija. Neretai žmonėms jos

tenka laukti mėnesį ar kelis, o ką jau kalbėti apie žmones, kuriems tiesiog būtina rimta pagalba, operacija ar kažkas panašaus... Vyriausybė šiuo metu bando sumažinti finansavimą, skirtą sveikatos priežiūrai, švietimui bei kitoms svarbioms sritims. Italijoje neretai gali išgirsti politikos palyginimų su mafija, diktatūra ar Musoliniu. Žmonės yra nepatenkinti savo valdžia, kurią realiai valdo vienas žmogus. Būtent dėl to mes savo televizijoje neretai galime išvysti reportažų iš Italijos apie ten nesibaigiančius piketus, mitingus ar susirėmimus. Mane sužavėjo italų mentalitetas, jų nesusitaikymas su neetiška politika. Taip, sunku kažką pakeisti, tačiau jie „nemiega” ir bent jau aiškiai visam pasauliui parodo savo poziciją. Tai savybė, kurios pasigendama Lietuvoje. Mes linkę laukti, kol kažkas už mus viską padarys. Be kita ko, po to, kai grįžome iš Italijos, draugas, su kuriuo

susipažinome Romoje, man parašė, kad mitingas, kuris įvyko vos mums tik išvykus, turėjo labai puikius rezultatus. Valdžia atsižvelgė į piliečių poziciją. Mums labai daug teko girdėti apie pietietišką italų temperamentą. Kokį įspūdį paliko šios šalies žmonės?

humaniškumą.

lankyti Romoje?

Andrius Mamontovas savo „Facebook“ profilyje kažkada yra parašęs, kad jei nori atsigerti tikros kavos, būtinai Romoje turi aplankyti legendinę „Le Casa Del Caffe“. Ar teko ten lankytis? O gal teko kur kitur ragauti legendinio itališko „Esspreso“?

Italai – itin draugiški, šilti ir geranoriški žmonės. Aš labai džiaugiuosi turėjęs galimybę su jais susipažinti. Mane labiausiai sužavėjo jų neabejingumas savo aplinkai. Kartą mes tiesiog vaikščiojome per miestą ir jie paprasčiausiai sustojo prie benamio, kuris, galima sakyti, gulėjo gatvėje praradęs sąmonę, be batų, su suplyšusiais drabužiais. Jiems rūpėjo sužinoti, ar jis dar gyvas, ar jam galima dar kažkaip padėti. Tokiais momentais pradedi mąstyti apie savo šalį, apie patį save ir pradedi suvokti, kad dar yra daug vietos tobulinti savo

Man taip pat teko girdėti nemažai apie legendinę Italijoje gaminamą kavą. Deja, šioje kavinėje neteko apsilankyti, bet draugai mus nusivedė į „Sant Eustachio”, kuri, kaip ir „Le Casa Del Caffe”, yra netoli Panteono. Bet kokiu atveju, tai buvo pati skaniausia kava, kokią man kada nors yra tekę ragauti. Jei tik turėsite progą apsilankyti Italijoje, būtinai užsukite į vieną iš šių kavinių. Man net reikėjo atsiremti į sieną, kai išgėriau pirmą gurkšnį...

Pakankamai sunku įvardinti kažką konkretaus, ypač jei kalbame apie Romą. Tai yra gražus ir gyvas miestas, kuris yra kaip vienas didelis archeologinis paminklas. Kas keli šimtai metrų gali pamatyti kažką ypatingo. Nežinau kodėl, bet pamatęs Koliziejų, prisiminiau tą vaikišką, atrodo, nesibaigiantį džiaugsmą. To jau seniai nebuvau jautęs. Kai buvau Paryžiuje, pamatęs Eifelio bokštą tikrai taip nesidžiaugiau. Apskritai Paryžius man paliko šaltą įspūdį. O tai, ką mačiau Romoje, buvo kažkas labai skirtingo. Tai buvo be proto gili istorija ir kultūra, prie kurios tu gali laisvu rankos mostu prisiliesti. Bet kokiu atveju, mane sužavėjo tai, jog turėjome pačią geriausią galimybę „iš vidaus” pažinti italų gyvenimą. Kiekvienas vakaras gurkšnojant vyną, kalbant apie gyvenimą ir viltis buvo daug vertingesnis už kokį archeologinį paminklą.

Ar galėtum įvardinti keletą vietų, ku riose, pasak tavęs, tikrai verta apsi-

„Tai buvo be proto gili istorija ir kultūra, prie kurios tu gali laisvu rankos mostu prisiliesti.” Klausimas pamąstymui. Įvardink keletą priežasčių, kodėl norėtum ir kodėl nenorėtum gyventi Romoje? Aš apskritai neturiu atsakymo į šį klausimą. Aš tiesiog žinau, kad noriu gyventi Lietuvoje, nes norisi kažko siekti savo gimtinėje. Kelionės yra vienas geriausių būdų sem-

tis jėgų, idėjų darbams ir svajonės įgyvendinimui. Yra daug gražių vietų, kur norėčiau pabūti kurį laiką, tačiau bent kol kas save įsivaizduoju Lietuvoje. Aš emigraciją suprantu kaip naujos pradžios arba vertybių paiešką. Niekuomet nesuprasiu, kai žmonės išvažiuoja tiesiog galvodami, jog savo šalyje nieko

negalima padaryti net nepabandžius. Mes gyvenam ieškodami garantijų ir bijodami suklysti, taip dingsta kūryba. Keletas tavo patarimų, ką svarbu žinoti žmogui prieš keliaujant į Romą tokiu pačiu būdu kaip ir tu? Kur ieškoti informacijos ir gauti patarimų?

„Svarbiausia, kad keliaujant supranti, jog visi žmonės gyvena panašiomis viltimis, baimėmis ir džiaugsmais...” Vos tik atvykęs supratau, kad mano megztiniai, kuriuos vežiausi iš Lietuvos, tikrai nepadės. Todėl viena italė man patarė, kad yra puikus puslapis „doineedajacket.com”, kuriame įvedi miestą, į kurį keliausi, ir tau praneša, ar bus reikalinga striukė, švarkas ir panašiai. Artėja didžiosios metų šventės. Kur šiemet ketini sutikti Kalėdas ir Naujuosius metus? Gal esi

numatęs kelionę? Yra įvairiausių planų, bet svarbiausia, ne kur būsi, o kad atšvęstum su sau artimais žmonėmis. Pabaigai tradicinis mūsų klausimas. Kodėl keliauti verta? Keliavimas yra pats geriausias savęs švietimo būdas. Keliaudamas gali susipažinti su skirtingomis kultūromis, gyvenimo būdais,

kalbomis. Keliavimas mums suteikia galimybę būti atviriems pasauliui, kuriame gyvename. Tik pakeitęs aplinką, kurioje esi įpratęs būti, gali bent kažkiek pailsėti. Svarbiausia, kad keliaujant supranti, jog visi žmonės gyvena panašiomis viltimis, baimėmis ir džiaugsmais ir visai be reikalo mes savo pasąmonėje kuriame barjerus tarp mūsų.

TAŠKO KELIONĖ

Jūros dienoraštis arba 5 dienos su „Tecla”...

Užsimerkite ir įsivaizduokite: gaivus oras, banguojanti jūra, Jūs stovite burlaivio priekyje ir vėjas draiko Jūsų plaukus... Sunku? Tuomet šis dienoraštis skirtas tokiems kaip Jūs. Praėjusios vasaros pabaigoje grupelė laimingųjų turėjo neeilinę galimybę dalyvauti burlaivių lenktynėse ir išmėginti visus buriuotojo darbo privalumus bei trūkumus. Viena laimingoji – klaipėdietė Liubov G. arba tiesiog Liuba su „Taško Klubo” skaitytojais sutiko pasidalinti asmeniniu jūra kvepiančiu dienoraščiu, kuris buvo pildomas visą kelionės burlaiviu „Tecla” nuo Klaipėdos uosto iki Suomijos salų laiką. Tad pakeliam mintyse bures, pradedam skaityti ir tiesiog plaukiam.

Sekmadienis Išplaukimo diena. Kapitonas ir įgulos nariai rodo, kurį mazgą atrišti, ką pakelti, ką surinkti. Dar nieko nesuprantu, tačiau keliam bures ir „einam” pro vartus. Tiek daug burlaivių pakeltomis burėmis vienoje vietoje... Nenusakomai gražu. O po kelių valandų prasideda nelemta jūrligė...

Pirmadienis Šiandien pirma diena, kai galiu kažką veikti. Vakar buvo viskas blogai: tampė, tąsė ta nelemta jūrligė. Nieko nesinori, išskyrus, kad visa tai baigtųsi, liautųsi siūbavę. Norisi išlipti iš laivo ir niekada daugiau į jį nelipti. Didelės bangos siūbuoja laivą į visas puses. Pradėjau jūrligės sirgimo maratoną. Džiugu, kad bent kažkur buvau pirma. „Maitinau” žuvis į kairę ir į dešinę. Visą maistą valgiau ant denio, nes apie nusileidimą iki kajutės ar valgomąjį nebuvo net minties. Bet į viską reikia žiūrėti pozityviai ir aš radau savo

vietą laive, susisukau į kamuoliuką ir gulėjau. Kol guli, jautiesi gerai, tik šalta... Labai šalta! Teko ilgai kauptis, kol susiruošiau nueiti į kajutę pasiimti miegmaišį. Pagaliau susikaupiau, nuėjau į apačią ir pasiėmiau miegmaišį. Ta proga dar kartą „pamaitinau” žuvis. Taip miegmaišyje ant denio ir pramiegojau visą savo budėjimo laiką. Gerai, kad Dainius po budėjimo pažadino ir nuėjau miegoti į kajutę. Truputį papasakosiu apie budėjimus. Ant „Tecla” denio esame 19 žmonių: kapitonas Hais, jo sesuo Jet ir mergina Neila, 12 lietuvių ir dar 4 suomiai. Visi žmonės buvo padalinti į tris grupes: raudonieji, mėlynieji ir baltieji. Tik įgulos nariai kažkaip kitaip pasidalino. Kiekviena komanda turėjo savo budėjimo laiką: raudonieji nuo 12 iki 16 val., baltieji - nuo 16 iki 20 val. ir mėlynieji - nuo 20 iki 24 val. Aš buvau priskirta prie mėlynųjų komandos. Tai reiškia, kad kiekvieną dieną nuo 8 val. ryto iki 12 dienos

ir nuo 20 val. vakaro iki 24 val. nakties yra mūsų budėjimo laikas, kurio metu mes privalome nemiegoti. Jei tai yra vakaras, turime sėdėti prie šturvalo, padėti pasukti bures, jei to reikia, kiekvieną valandą pildyti „lockbook” (tai žurnalas, kuriame vedamos koordinatės, kursas, laikas, vėjo kryptis, bangų kryptis ir dydis, barometro parodymai ir kt.). Taip pat turėjome pažymėti laivo padėtį žemėlapyje, vietą, kurioje šiuo metu esame. Vakare reikėjo paruošti kavos ir arbatos kitam budėjimui. Per kiekvieną budėjimą ant denio visada buvo kavos ir arbatos, taip pat visokių užkandžių, sausainių, saldainių. Dienos metu mums reikėjo padaryti pusryčius ir išplauti indus po priešpiečių. Iš tikrųjų mūsų budėjimas buvo pats dėkingiausias, nes laikas gan patogus: nereikėjo keltis vidury nakties ir maisto ruošos bei indų plovimo buvo visai nedaug, nes pusryčius gaminti lengva. Kitiems ne taip pasisekė.

Vieniems reikėjo keltis vidury nakties, kitiems likdavo indai po vakarienės, kurių buvo neapsakomai daug. O kartais budėjimai buvo visai smagūs. Kai vėjo kryptis palanki, tereikėjo gulėti ant denio ir mėgautis arbata. Beje, kapitono sesuo Jet labai skaniai gamina. Gaila, kad pirmą parą negalėjau mėgautis jos maistu, tačiau grįžkime prie pasakojimo. Atsikėlusi ryte, pavalgiau pusryčius ir sužinojau, kad jūrligė niekur nedingo. Bet vakar vakare, kad ir kaip blogai buvo, pažiūrėjau į dangų. O danguje neapsakomai daug žvaigždžių. Šį rytą per mūsų budėjimą visą laiką lijo. Aš vis dar neinu į virtuvę, o tik skaičiuoju laiką, kada jau galėsiu krist į savo miegmaišį, nes tik tada galiu būti rami. Pietus praleidau, tik mažą gabaliuką picos prarijau ir vėl kritau miegoti. O visai nesenai atsikėliau ir pasijutau žymiai geriau, netgi skaniai pavalgiau ir dabar mėginu virškinti. Smagu. Lietus pasibaigė, vakaras

nuostabus. Aplink tyla bei ramybė ir žinot ką? Tikrai verta persirgti tą jūrligę, kad paskui galėtum mėgautis nuostabaus grožio jūra ir dangumi. O šiąnakt pirmą kartą gyvenime mačiau raudoną mėnulį, kuris ties horizontu atrodė kaip maža jachta su šviečiančia raudona bure. Labanakt.

Antradienis

Nuostabus rytas, danguje beveik nėra debesų ir jūra taip smarkiai nebebanguoja. Šįryt per rytinį budėjimą sužinojau, kad esame pirmi savo klasėje ir pirmi bendroje įskaitoje! Valio! Koks nuostabus jausmas sėkmingai atbudėti savo laiką ir po to skaniai papusryčiavus gulėti ant denio, klausytis muzikos ir žiūrėti į

„Tikrai verta persirgti tą jūrligę, kad paskui galėtum mėgautis nuostabaus grožio jūra ir dangumi.” bures virš savo galvos. Horizonte matosi keli burlaiviai. Tokia ramybė, jokios civilizacijos aplinkui. Šiuo metu plaukiame pro Gotlando salą. Tokios kelionės nei už ką nekeisčiau į kokią turistinę kelionę į Turkiją. O šiandien jau net į virtuvę buvau nuėjus ir padėjau gaminti priešpiečius. O dabar guliu sau ant denio ir

džiaugiuosi kelione. Šios atostogos nuostabios. Ir jei manęs dabar kas paklaustų, ar norėčiau dar kartą buriuoti su sąlygą, kad vėl reikės adaptuotis ir persirgti jūrlige, atsakyčiau: „Žinoma, TAIP!”. Buriavimas, kaip ir kalnai, – užkrečiama. Ir jei aš pradžioje galvojau, kokio velnio čia lindau, ką čia palikau, tai po adaptacijos

laikotarpio supratau, kad viskas įmanoma. O kai pasieki savo tikslą, būni toks laimingas, kad pamiršti visus prieš tai buvusius sunkumus. Oras šiandien nuostabus, jaučiasi lengvas brizas ir bangų visiškai nėra. Kapitono Haiso nuomone, jau esame antri. Liūdna, tačiau dar ne viskas prarasta. Mes vis keičiame burių kryptis ir plaukiame tolyn. Iki.

Trečiadienis Vakar per vakarinį budėjimą sužinojom, kad mūsų lenktynių laikas sutrumpintas 12 valandų. Liūdna, nes finišo nepasieksim. Finišuosim tik pranešdami savo koordinates. Kaip supratau, niekas nepasieks finišo. Nežinau, kodėl „Race Control” štabas nusprendė sutrumpinti laiką. Vakar bendravome su lietuvių burlaivio „Brabander” kapitonu. Jie taip pat labai nepatenkinti dėl laiko sutrumpinimo. Na, bet ką padarysi... O vakare buvo visiškas štilis, jokio vėjo. Judėjome pasroviui 0.2 - 0.3 mazgo greičiu. Bet ne mes vieni. Vakaras buvo visai smagus. Mūsų “mėlynas budėjimas” dainavo visokias dainas, bendravome su kapitonu ir juokavome. Kažkur tolumoje matėsi „Brabander” ir „Kruzenštern” burlaiviai. Pastarasis buvo tiek apšviestas, kad pradėjome juokauti, jog reikia imti „Brabander” įgulą ir eiti į „Kruzenštern” vakaroti. Beje, debesų visiškai nebuvo, todėl buvo

labai smagu stebėti žvaigždėtą dangų. Aš jau išmokau pildyti „lockbook’ą” - jūrinį žurnalą. Nieko ten sunkaus, tačiau reikia žinoti, kur pažiūrėti ir ką nurašyti. Taip pat žymime mūsų poziciją žemėlapyje. Vakarinei pamainai pasibaigus pradėjo stiprėti vėjas, tačiau jau buvo laikas eiti miegoti, nes buvau pasiryžusi atsikelti anksti ryte, kad pamatyčiau saulėtekį. Seniai svajojau pamatyti saulėtekį jūroje. Ryte kėliausi sunkiai, bet visgi savimi didžiuojuosi, nes įveikiau miegą ir turėjau galimybę stebėti nuostabų saulėtekį Baltijos jūroje. 8 valandą ryto vėl prasidėjo mūsų pamaina. Nežinau, ar dėl to, kad bangos sumažėjo, ar dėl to, kad įpratau būti ant denio, manęs visai nesupa. Todėl šįryt smagiai paruošėme pusryčius virtuvėje ir po to aš išploviau indus. Lenktynės baigėsi šįryt 8.30 vietos laiku. Pagal paskutinius rezultatus esame antri savo grupėje ir septinti bendroje įskaitoje.

Jet sako, kad nelabai gerai, juolab, kai iki štilio buvome pirmi. Pagrindinis mūsų priešininkas – burlaivis „Helena”. Buvome pradžioje ją aplenkę, tačiau, kaip sakoma, prieš vėją nepapūsi. „Helena” buvo fiziškai priekyje, todėl į štilį nepapuolė ir ilgą laiką judėjo greičiau nei mes. Keli burlaiviai pasitraukė iš lenktynių anksčiau, tiesiog įsijungę variklius. Nežinau, kodėl jie taip padarė, nes, jei burlaivis įsijungia variklius, jis automatiškai yra pašalinamas iš lenktynių, o jei jis ilgą laiką dreifuoja ir nepasiekia finišo laiku, tai yra vis tiek geriau nei būti diskvalifikuotam. Kai kurie laivai finišavę (pranešę koordinates) įsijungė variklius ir plaukė į Turku variklių pagalbą. O mes pasigavome gerą vėją ir palinkę į kairę pusę skrodžiam vėjo pučiami per bangas. Neapsakomas jausmas būti burlaivyje. Atrodo, vietos nedaug, tačiau kiekvienas vis tiek atranda savo kampelį. Kad ir aš dabar: klausausi muzikos, guliu miegmaišyje ant denio

„Nesvarbu, kaip tu atrodai, koks tavo tikėjimas, amžius, kalba ar pareigos. Visi laive esame vienodi.”

ir rašau šį dienoraštį. O aplinkui tik burės, vėjas ir jūra. Būdama jūroje supratau, kad nesvarbu, kaip tu atrodai, koks tavo tikėjimas, amžius, kalba ar pareigos. Visi laive esame vienodi. Ir netgi nesvarbu, kieno dabar pamaina. Jei kažkam reikia pagalbos, tu stoji ir darai, nes tik visi kartu galime pasiekti tikslą ir išplaukti. Jei vėjas išliks toks pat, Turku turėtume pasiekti rytoj. Ech, kaip liūdna bus palikti „Teclą”, pripratau čia būti ir visai nesinori grįžti į kasdienę savo rutiną. Tačiau, kad ir kaip nesinorėtų, į rutiną teks grįžti, bet pasitaikius pirmai progai, aš ir vėl pasiruošiu iškęsti jūros ligą tam, kad ir vėl galėčiau pajusti tą jūros laisvę. Beje, laive tu visiškai negalvoji apie tai, ką esi apsirengęs, svarbiausia, kad būtų šilta ir patogu, o dėl grožio čia išvis niekas galvos nesuka. Čia yra visiškai kitokios – nežemiškos – problemos. Man patinka šitas jausmas.

Ketvirtadienis

Paskutinė diena buriuojant. Vakar lėkėme pavėjui gana greitai. Per vakarinį budėjimą pasidarėme arbatos vakarėlį su sausainiais ir saldainiais. Jet vakar buvo iškepusi šokoladinį pyragą. O šįryt mūsų pamaina visai smagiai prasidėjo. Rytą pradėjau miegodama “susigrūdusi” į sieną. Tai buvo todėl, kad lėkėm 8,5 mazgo greičiu ir „Tecla” buvo pasvirusi į kairę pusę. Gerai, kad mano kajutė kairėj pusėj, tad aš tiesiog rėmiausi į sieną. Nepavydžiu tiems, kurie miegojo kitoje pusėje, nes mūsų lovos neturi jokių laikiklių ar pakilimų, galima lengvai iškristi. Pusryčiams valgėme ką tik iškeptą duoną. Ar esat kada vidury jūros valgę ką tik iškeptą duoną? Aš esu! Šįryt jau įplaukėme į Suomijos archipelagą ir man teko puiki proga vairuoti burlaivį tarp salų salelių. Toks vairavimas žymiai smagesnis, kai tu turi tam tikrus atskaitos taškus, kuriuos gali matyti: salas, bujas ir

pan. Kai reikia burlaivį laviruoti, o ne šiaip žiūrėti į kompasą ir laikytis kurso. Vis dar plaukiame su burėmis. Iki Turku liko visai nedaug. Šiandien Jurgita pasakė vieną laiko skaičiavimo būdą, apie kurį žinojau, tačiau nekreipiau didelio dėmesio. O skaičiavimas yra paprastas: Jei tave žadina, vadinasi, tavo budėjimas už 20 minučių. Jei įjungiamas generatorius – greitai valgysime arba bent jau gersime arbatą. Jei atėjai į budėjimą, o tavo kolegų dar nėra, vadinasi, per anksti atsikėlei.Smagu, kai gali gyventi be laikrodžio, neturėti laiko suvokimo, o galvos dėl to visai neskauda. Nes niekur tu iš burlaivio nenuskubėsi. Buriavimo metu buvo draudžiama vartoti alkoholį, manau, kad tai labai teisingas ir atsakingas požiūris. Juolab, kad kai plauki ir siūbuoji, net mintis nekyla apie jokį alkoholį. Nuostabi kelionė, kurią tikrai noriu pakartoti.

TAŠKO ŠALIS

DUBAJUS: vieta, kur Kalėdų senelis važinėja „Ferrari” Šis žmogus gimė Afrikoje, o paauglystę praleido Kuboje. Jis lietuvis, tačiau per savo gyvenimą jau yra aplankęs ne vieną pasaulio kampelį. Šiuo metu Klaipėdoje gyvenantis Edmundas su mūsų žurnalu pasidalino įspūdžiais apie miestą, kuriame Kalėdų senelis tikriausiai važinėjasi “Ferrari”. Paslaptingieji Arabų Emyratai, musulmonų religijos ypatumai ir kiekvieno architekto svajonė - prabangusis Dubajus...

„Emyratai nėra Turkija ar Egiptas, kur, rodos, jau kas antras lietuvis yra buvęs...” Papasakok plačiau, kiek laiko ir kokiu tikslu tau teko gyventi Dubajuje? Lietuvoje ilgą laiką dirbau tarptautinėje kompanijoje. Taip susiklostė, jog sukauptą patirtį ir žinias reikėjo perduoti kitoje pasaulio vietoje esančioms rinkoms. Tai natūralus procesas pasaulinėse organizacijose. Tam tikru metu tavo namais tampa įvairios

pasaulio šalys. Taigi vienerius metus mano namais tapo Dubajus, esantis Jungtiniuose Arabų Emyratuose, nes būtent jame buvo šios kompanijos centrinė būstinė, atsakinga už visas Vidurio Rytų šalis. Rūpinausi tam tikromis kompanijos funkcijomis dešimtyje šalių – nuo pat Irako Šiaurėje iki Jemeno Pietuose. Ką apie šios šalies kultūrą žinojai prieš

keliaudamas į ją? Šiais laikais sužinoti faktus apie šalį bei pamatyti tos šalies nuotraukas nėra sunku, tereikia skirti laiko ir pasėdėti prie kompiuterio, dėl to tam tikrą statistinę ir vaizdinę informaciją sužinojau būtent taip. Prieš išvykdamas stengiausi išmokti visų septynių Emyratų pavadinimus, pirkau kremą nuo saulės ir galvojau,

ar verta vežtis mažą kastuvėlį, nes mažą ką, gal kur pasikapsčius smėlynuose pavyks atrasti naftos telkinį ir daugiau gyvenime nebereikės dirbti. O jei rimtai, tai Emyratai nėra Turkija ar Egiptas, kur, rodos, jau kas antras lietuvis yra buvęs ir per šventes vienas su kitu diskutuoja, ar tas pats padavėjas juos aptarnavo. Todėl domėdamasis apie pačią šalies kultūrą gaudavau labai priešingą informaciją – vieni forumuose pasakodavo, jog ten vien tik rūstūs, panašūs į Bin Ladeną

šeichai, paskui kuriuos vaikšto juodai apsirengusios devynios žmonos, kiti rašė, jog negalima vilkėti šortų ir marškinėlių, nes apnuogintos kūno dalys visai netoleruotinos dėl tenykštės religijos. Tikrai buvo labai daug klaustukų prieš išvykstant. Kokį įspūdį Dubajus tau paliko pirmomis dienomis ir ar labai tavo nuomonė apie šią šalį pakito ilgesnį laiką pagyvenus joje? Žinoma, pakito. Atostogaujant kokioje nors šalyje net ir visas dvi

savaites nesugebėsi pajusti tos šalies ypatumų. Čia tas pats, kaip laikyti rankoje apelsiną, pasidaryti nuotrauką su juo, bet nežinoti jo skonio. Viskas prasidėjo nuo to, kad oro uoste nuskanavo mano akis. Iškart supratau, kodėl Emyratuose lietuviai nėra taip sakant „prasisukę”, nėra pagarsėję savo „žygdarbiais”. Žinant, jog į šią šalį reikia dar ir vizų, apima negera nuojauta, jog būdamas čia būsi labai suvaržytas. Bet, kaip paaiškėjo vėliau, visa tai daroma tik sie-

„Viskas prasidėjo nuo to, kad oro uoste nuskanavo mano akis. Iškart supratau, kodėl Emyratuose lietuviai nėra taip sakant „prasisukę”, nėra pagarsėję savo „žygdarbiais”.”

kiant gėrio savo šaliai. Pavyzdžiui, šioje šalyje yra mažiausias nusikalstamumas pasaulyje. Privažiuoji su tikrai prabangiu automobiliu prie maisto parduotuvės, palieki nešiojamą kompiuterį ant priekinės sėdynės, įjungta magnetola „plėšia“ Marijono gabalus, o tu, neišjungęs automobilio variklio,

pėdini į parduotuvę pieno. Klausi, kodėl neišjungiu variklio ir neužrakinu automobilio? Taigi nustos veikti automobilio kondicionierius! Karšta juk! Ir jokios baimės pamatyti išdaužtą stiklą, nuvarytą automobilį ar būti nemaloniai užkabintam kur nors skersgatvyje. Prieš atvykdamas į Dubajų galvojau, jog čia

viskas beprotiškai brangu. Eilinis paradoksas. Nors atlyginimai čia vos ne dešimt kartų didesni nei Lietuvoje, tačiau maisto kainos maždaug tos pačios lyginant su mūsų tėvyne. Kitas dalykas – milžiniškos statybos. Vos tik atvykęs susidariau įspūdį, jog gyvenu vietoje, kur staiga nusprendė

„Vos tik atvykęs susidariau įspūdį, jog gyvenu vietoje, kur staiga nusprendė susirinkti visi pasaulio geriausi statybininkai...”

susirinkti visi pasaulio geriausi statybininkai ir tam tikrose Dubajaus rajonuose surengti savo srities olimpiadą, vadovaudamiesi principu „greičiau, aukščiau ir prabangiau“. Dėl to tik atvykus važiuojant pro tam tikrus rajonus pasijusdavai esantis didžiausioje pasaulio statybų

kiems metams į priekį. Tačiau, nepraėjus nei pusmečiui, ši buvusi smėlio oazė staiga virsta ypatingu kvartalu, kuriame auga penkis kar tus per dieną laistoma, preciziškai nukirpta žolė, o aukštos palmės savo šešėlyje slepia turistus, darančius fotografijas prie krioklio, kuris, rodos, čia buvo mažiausiai kokius 500 metų. Nors Dubajus vadinamas viena liberaliausių musulmoniškų šalių, tačiau čia vis tiek išlikusios senojo tikėjimo tradicijos. Kokie religiniai skirtumai kėlė tau didžiausius nepatogumus?

Tu teisus. Tikėjimo tradicijas jie tikrai išlaikę. Kadangi jie meldžiasi daug kartų per parą tam tikromis valandomis, tai sudarytos geriausios sąlygos islamo tikėjimo aikštelėje. Pustomas išpažinimui. Pavyzdžiui, smėlis, oranžiniais didesnėse parduotuvėse švyturėliais mirksinti yra specialiai įrengti sunkvežimių ir mobilių maldos kambariai, o kranų armija stabdo šeicho iniciatyva mečetės eismą. Tu nerviniesi. Dubajuje viena nuo kitos Matai, kaip klojami nutolusios ne toliau nei gilūs pamatai eiliniam vienas kilometras. Sunki„pasaulio stebuklui“. ausias metų laikotarTurint galvoje Valdovų pis – Ramadanas. Tai 30 rūmų statybas Lietudienų, per kurias musulvoje stengdavaisi šį monai turi susilaikyti nuo kelią kaip mat užmiršti valgymo, gėrimo, rūkymo, bent jau kokiems pen- sekso ir t. t.

„Čia kiekvienas gali išpažinti savo tikėjimą. Rasi ir katalikų bažnyčią, ir pravoslavų cerkvę.”

Žinoma nėra taip, jog jie nieko nevalgo. Saulei nusileidus visi skuba namo, nes būtent iki aušros galima ko nors užkąsti, atsigerti vandens. Tačiau, kaip pats pastebėjai, Dubajus laikomas liberališkiausiu miestu visame musulmoniškame pasaulyje. To priežastis labai paprasta: tai bene daugiatautiškiausias pasaulio miestas, į kurį gyventi ir dirbti suvažiuoja žmonės iš viso pasaulio. Čia

kiekvienas gali išpažinti savo tikėjimą. Rasi ir katalikų bažnyčią, ir pravoslavų cerkvę. Ne musulmonams yra sudaromos sąlygos valgyti Ramadano metu – tam tikros kavinės užtraukia užuolaidas, kad vietiniai nematytų, kaip europiečiai su pasitenkinimu valgo gardžiai kvepiančius patiekalus. Kiaulienos gaminių taip pat galima įsigyti. Beveik kiekviename dideliame prekybos centre rasi mažą atskirą

patalpą, kurioje bus šios ne musulmonams skirtos prekės. Taip pat atvykusioms merginoms ir moterims niekas neliepia vaikščioti vien tik su hidžabu (musulmoniška moters apranga). Įeinant į prekybos centrus visur pamatysi ženkliuką, kuriame parašyta, jog turi gerbti aplinkinius ir nevilkėti iššaukiančių rūbų. Žinoma, mini sijonėlius ir palaidinę su didele iškirpte geriau dėvėti tik nak-

tiniame klube, tačiau jei vaikščiosi vilkėdamas bridžus ir palaidinę ant petnešėlių, tai niekas nieko tau nesakys. Apibendrindamas pasakysiu taip: neįsivaizduoju tokios situacijos, kai žaidžiant Lietuvos krepšinio rinktinei sausakimšoje arenoje kas nors atsistotų ir iškeltų plakatą: „Kleiza = Molis”. Tas pats galioja Dubajuje. Tu turi jausti pagarbą šiai šaliai, jos religijai ir jos žmonėms, nes vis dėlto tu esi svečias čia. Ir tai yra taisyklė numeris vienas. Tačiau šis miestas, skirtingai nei kitos musulmoniškos šalys, iš tikrųjų yra svetingas ir atvykėliams suteikia daug teisių. Dėl to galiu drąsiai pasakyti, jog jokių nepatogumų nepatyriau. Dubajus garsėja savo prabanga ir šių laikų architektūros stebuklais. Papasakok, kurie architektūros gigantai tau paliko didžiausią įspūdį? Kodėl? Čia jei kas nors statoma, tai viskas turi atitikti tris kriterijus: didžiausia, prabangiausia ir visiškai nauja, tokio dalyko niekur

kitur pasaulyje neturi būti. Aukščiausias pasaulio pastatas - „Burj Khalifa” - 830 metrų aukščio, atrodo tikrai įspūdingai. Jis buvo statomas penkis metus, statybai išleista 1,5 milijardo dolerių. Jame įsikūrę ofisai, apartamentai, sporto ir naktiniai klubai. Šalia jo esantys Dubajaus fontanai irgi didžiausi pasaulyje. Kiekvieną vakarą nemokamai galima grožėtis šviesos ir muzikos šou. Grojant tam tikriems kūriniams fontano srovė iššauna į 150 metrų aukštį, kas prilyginama penkiasdešimt aukštų turinčiam statiniui. Taip pat būtinai reikia paminėti uždarą slidinėjimo trasą, esančią tiesiog viename prekybos centre. Už lango 47 laipsniai karčio, o tu apsirengęs slidininko kostiumu čiuoži gan ilga ir vingiuota trasa. Trasos apačioje mažieji arabiukai stumia rogutes į sniego kalną, o kiti tiesiog mėtosi sniego gniūžtėmis. Dirbtinės salos, įspūdingos metro stotelės, naktimis apšviesti net ir už miesto esantys rajoniniai automobilių keliai. Manau, Dubajus yra kiekvieno architekto

ar inžinieriaus svajonė, nes čia „neįmanoma“ virsta „įmanoma“. Ką galėtum papasakoti apie vietinius Dubajaus gyventojus? Na visų pirma pasakysiu, jog jų čia mažuma. Jie sudaro tik apie 15 procentų visų gyventojų, nes apie 30 proc. yra taip vadinami „expats” - tai tokie kaip aš, atvykę dirbti pagal kontraktą į tarptautines organizacijas, likę 30 proc. - filipiniečiai, dirbantys aptarnavimo srityje ir 25 proc. darbininkų iš Indijos, kurie dieną naktį dirba gigantiškose statybose. Tikrieji vietiniai gyventojai iš pirmo žvilgsnio atrodo labai rimti, solidūs, mažai besišypsantys, lėtai ir arogantiškai vaikščiojantys šio miesto šeimininkai. Kiek pagyvenęs supranti, jog visus šiuos išvardintus žodžius geriau pakeistų vienas vienintelis – tai pasididžiavimas. Nes didžiuotis jie turi kuo. Ant smėlyno sukūrė miestą, kuriame nori dirbti visi geriausi pasaulio specialistai, auštas pragyvenimo lygis, nusikalstamumo nebūvimas, stabili

„Gatvėse, parduotuvėse, įstaigose pamatysi vietinio šeicho nuotraukas. Bet tai yra visai kas kita, nei prisimintumėme priverstinai kabinamus Lenino paveikslus Tarybinėje Lietuvoje.” politinė bei ekonominė padėtis. Gatvėse, parduotuvėse, įstaigose pamatysi vietinio šeicho nuotraukas. Bet tai yra visai kas kita, nei prisimintumėme priverstinai kabinamus Lenino paveikslus Tarybinėje Lietuvoje. Jie savo „tėtį” iš tiesų myli. Kaip nemylėsi, jei vietiniams jis sudaro pasakiškas gyvenimo sąlygas. Štai

tik keletas pavyzdžių: baigus mokslus valstybė būsimam studentui užmokės už mokslą bet kokiame pasaulio universitete, studento reikalas tik įstoti į pasirinktą universitetą, vestuvių proga jaunavedžiai gauna namą bei 100 000 JAV dolerių gyvenimo pradžiai, jei užsienietis nori atsidaryti įmonę, jis

51 proc. akcijų turi dovanoti vietiniam gyventojui ir vėliau su juo tą verslą vystyti. Jie iš tikrųjų didžiuojasi savo valstybe, valdžia ir tuo, kad yra dubajiečiai. Jie moka bent kelias užsienio kalbas, yra be galo gabūs, linkę į mokslą ir apskritai labai išprusę piliečiai. Norint su jais bendrauti ir puoselėti glaudžius

ryšius, reikia parodyti pagarbą jų kultūrai bei tikėjimui ir nieku gyvu nebūti arogantišku tipu, kuris beatodairiškai žavisi „popsine” kultūra, ypač jei ji yra siejama su JAV. Kokiomis pramogomis Dubajuje save gali palepinti eilinis turistas? Kiek toms pramogoms reikia turėti pinigų? Tuo pačiu patark, ką labai svarbu žinoti visiems, norintiems keliauti į Dubajų? Kalbant apie litus pasakysiu taip. Yra du scenarijai. Jei tu atvyksti su kredito limito neturinčia platinine mokėjimo kortele, tai gali būti tikras, jog šis miestas tau pasiūlys tiek būdų ją ištuštinti, jog vieną dieną vis tiek gausi skambutį iš savo bankininko. Bet šio prabangaus miesto fenomenas yra ir tame, jog tam, kad savo akimis pamatytum unikalius pasaulį žavinčius reiškinius tau reikės mažiau pinigų, nei kad jų išleistum tą patį laikotarpį gyvendamas Nidoje. Pateiksiu keletą patarimų. Visų pirma įsitikinkite, jog nebus problemų

su viza. Kad ir kas ją darytų, bent jau parodykite, jog jūs žinote, jog tai jums rūpi. Ji ypač aktuali jei keliauja netekėjusi mergina, kuriai dar nėra sukakę 27 metai. Ši šalis saugosi nuo tam tikrų nepageidaujamų „paslaugų“, dėl to merginos papuola į didesnės patikros laipsnį. Tačiau jei turite turistinę vizą, atgalinį bilietą ir rezervaciją viešbutyje – nėra ko jaudintis. Tiesiog nusišypsokite pasų kontrolėje kruopščiai dokumentus tikrinančiam, kaip šeichas apsirengusiam dubajiečiui. Sudėjęs antspaudus į pasą jis mandagiai ištars „Welcome to Dubai “ ir nuo tos akimirkos tiesiog mėgaukitės šios šalies ypatumais. Antra, Dubajuje skaisčiai spindinčią saulę sutiksi apskritus metus. Na nebent tu esi tas Dievo „išrinktasis” ir tu atvyksi būtent tada, kada „tas” tris dienas per metus dangus apsiniaukia ir bando įrodyti Jungtiniams Arabų Emyratams, jog tikrai kažkur pasaulyje egzistuoja lietus. Dėl to Adrijos jūra, jos švarus nuostabus smėlis

yra nemokamai tavo paslaugoms ištisus metus. Trečia. Būtinai nuvykite į senamiestį. Pamatysite tokį Dubajų, koks jis atrodė prieš jam virstant į kupiną prabangos ir stebuklų miestą, tuomet kai vietiniai atrado naftos telkinius ir prisijungė prie Jungtinių Arabų Emyratų valstybės. Jame nebus spindinčių dangoraižių, tačiau čia įsikūrę garsieji aukso bei prieskonių turgūs. Galėsite savo rankomis pačiupinėti apie porą kilogramų sveriančius aukso dirbinius. Apskritai, visas senamiestis šiomis dienomis virtęs didele prekybos vieta. Atskiri kvartalai prekiauja vien buitine technika, audiniais, suvenyrais, baldais, žuvimi. Kompiuteriai, išmanieji telefonai čia kainuoja žymiai pigiau, nes šioje šalyje nėra pridėtinės vertės bei pelno mokesčių, tačiau, kaip ir vidurio rytuose, neužmirškite dar ir derėtis. Rekomenduoju įsigyti šimtaprocentinio kašmyro šalikų. Jų raštų bei atspalvių įvairovė tikrai nesuskaičiuojama, o kainos keturis kartus mažesnės nei Lietu-

voje. Būtų puiki dovana sau ar lauktuvės namiškiams. Ketvirta. Naudokitės taksi. Nors tai gali atrodyti ir prabangiai tokioje šalyje, tačiau taksi paslaugų kainos mažesnės nei Lietuvoje. Arba išsinuomokite galingą „Hummer“ visureigį, turintį šešių litrų variklį. Visu pirma, automobilio nuoma čia pigi, o antra, jums nereikės panikuoti dėl to, jog šio aparato kuro sąnaudos nuvarys jus į bankrotą. Litras benzino Dubajuje kainuoja tik 70 centų. Pigiau nei vanduo. Penkta. Rekomenduoju nuvykti į mečetę „Jumeira Moasque”. Ją verta pamatyti ne vien dėl grožio, atspindinčio modernaus islamo architektūrą. Tai vienintelė mečetė Dubajuje, į kurią tam tikromis valandomis gali įeiti ne islamą išpažįstantys žmonės. Kito tikėjimo atvykėlius pasitinka malonios moterys, kurios papasakoja apie islamo religiją, papročius ir, svarbiausia, atsako į visus tavo galvoje su šiuo regionu susijusius klausimus. Pavyzdžiui, man vis rūpėjo: jei

vietinis vyras turi tris žmonas, tai koks yra tokių šeimų seksualinis gyvenimas? Ar nerauna pirma žmona trečiajai plaukų dėl to, jog ši daro skanesnius sumuštinius vyrui? Kodėl islamo religija vis dažniau priskiriama terorizmui? Atsakymai į šiuos ir panašius klausimus tikrai praturtina tave žiniomis apie pačią šalį, jos tradicijas, bei visą islamo kultūrą bei religiją. Tai unikali galimybė betarpiškai daug ką išsiaiškinti bei suprasti. Na ir pabaigai. Nekeliaukite ten vasara, nes termometras tuo metu rodo apie 50 laipsnių karščio, prisipirkite alkoholio atskridę „Duty Free” parduotuvėje, jei be jo negalite gyventi, antraip už buteliuką 0,33 alaus bare mokėsite apie 25 litus bei pasistenkite aplenkti Ramadano mėnesį. O visa kita priklauso nuo jūsų galimybių, fantazijos ir poreikių. Visko čia neišpasakosiu, dėl to jei norite gauti kokios nors papildomos informacijos, tiesiog paklauskite parašydami man adresu sendme@ info.lt. Kiek sugebėsiu,

tiek atsakysiu. Pabaigai standartinis mūsų klausimas. Kas tau yra kelionės? Esu įsitikinęs, jog visų pirma kelionės yra didžiulė panacėja nuo ligų ir depresijos, kurios kiekvieną vakarą lenda į tave, jei žiūri lietuviškus televizijos kanalus ar skaitai „pižonų žurnalus“. Kelionės - tai savęs kaip asmenybės, pasaulėžiūros ir pasaulėjautos vystymas. Kelione niekada nelaikyčiau atvykimo į tam tikrą šalies miestą, greitą šešiolikos žymių objektų apibėgimą, jų nufotografavimą ir staigų šių nuotraukų pasidalinimą „Facebook” tinklapyje. Tai žinojimas, jog Adamas, gyvenantis Bath miestelyje, Anglijoje, per kartu vykusias rytinės arbatos gėrimo ceremonijas išmoko visas krepšinio taisykles ir jis šiuo metu giriasi tuo, jog atėjęs į aludę bent jau trumpam įjungia krepšinio varžybas ir visiems sėbrams aiškina, jog krepšinyje tikrai nėra nuošalės. Kelionės - tai kaip sraigės išlindimas iš savo kiauto.

Aviečių ir obuolių tyrelė

Tyrelę ruošiame iš lietuviškuose ūkiuose augintų saldžiųjų obuolių ir sultingųjų aviečių. Troškinta, švelnaus skonio tyrelė yra gausi vitamino C, esančio avietėse ir obuoliuose.

Saldžiųjų daržovių košė

Rekomenduojame šią košę kaip vieną pirmųjų patiekalų, papildančių jūsų kūdikio mitybą. Košę ruošiame iš lietuviškuose ūkiuose augintų daržovių – moliūgų, cukinĳų, bulvių ir morkų.

Kalakutienos ir daržovių košė

Kalakutienos ﬁlė, moliūgai ir morkos – tai kruopščiai atrinkti ingridientai iš lietuviškų ūkių, kurie šią košę paverčia tikru gardumynu ir puikiai papildo jūsų kūdikio mitybą.

TAŠKO PATARIMAS

LAIŠKAS JŪSŲ RANKOMS... Labas. Visų pirma iškart pasakysiu, jog šiame straipsnyje rasi reklamos. Bet esu tikras, jog ji bus kitokia ir tave nustebins. O dabar važiuojam. Tai kaip kelionė? Ar jau spėjai suvalgyti kietai išvirtą kiaušinį, kuris rūpestingai buvo įvyniotas į pasenusį laikraštį? Sakai, nebėra tokios mados? Ech... Prisi menu, kaip anksčiau, traukiniui vos tik pajudėjus, pasijusdavau kaip kokiame dideliame baliuje: vienas išsitraukia sumuštinius su sūriu, kitas apžioja dvigubą sumuštinį

su namuose rūkyta dešra, už poros sėdynių girdi, kaip traška folija ir iki tavęs iš lėto ateina keptos vištienos kvapas. Tas kvapas, žinoma, susimaišo su baltos mišrainės, raugintų agurkėlių ir limonado „Buratinas“ kvapais. Nerealus miksas. Jei kartais per klaidą užmiršdavai įsidėti kruopščiai mamos supakuotą slėgtainio gabaliuką, tai labai nenusimindavai. Šalia sėdintis kolega mandagiai pasiūlydavo bent jau karštos arbatos iš mažo me talinio termoso. Ne, tikrai, važiuoji iš Klaipėdos į Vilnių,

bet rodos, jog išsiruošei į tolimą ekspediciją, kuri trunka mažiausiai savaitę ir kurioje mirsi iš bado, jei neturėsi kiaulienos konservų. Fenomenas, bet traukinys ar autobusas yra vieta, kurioje tiesiog norisi ką nors pa kramsnoti. Tai supratusi, milžiniška užkandžių industrija nuolat investuoja milijonus dolerių į naujų maisto produktų kūrimą. Šie produktai yra patogiai naudojami, skanūs bei sotūs. Dėl to dabar keliaudami traukiniu nebesidedame šprotų, o pagriebiame su savimi

riešutų, sūrio lazdelių... Paskutinis mados klyksmas – šis maistas turi būti dar ir sveikas. Įvairiausi batonėliai ir mažai kalorijų turintys produktai bando įkalti į galvą, jog valgyti juos geriau nei, pavyzdžiui, šiltus, pilnus česnakinio padažo pripampusius kebabus, kuriuos rasi beveik kiek vienos stoties prieigose. O kur dar masinė psichozė dėl visokių „E“. Šiandien turimebent jau pasirinkimo laisvę ir, atrodytų, tobulėjame, žengiame į priekį, bet...Yra vienas dalykas, dėl kurio stovime vietoj kaip įbesti. Kadangi šis žurnalas apie

keliones, tai nukeliaukime trumpam į viduramžius. Įsivaizduojate tų laikų tualetus? Didelė duobė ir jame tikrai nėra oro gaiviklio, kuris paskleistų levandų kvapą. Taigi, atlikęs savo gamtinius reikalus, bajoras sėdasi prie pietų stalo, pateliuškuoja savo rankas dubenyje su vandeniu ir čiumpa rankomis gardžią vištos kulšį. Ji tokia skani, kad jis nulaižo kiekvieną savo pirštuką. Nepykit, jei šiuo metu valgot. Tai sakau dėl to, jog pas mus toks rankų higienos suvokimas išlikęs iki pat šiol. Užduosiu klausimą: pa kelkite akis nuo žurnalo ir

trumpam pagalvokite, kur buvote ir ką lietė jūsų pirštai per paskutiniąsias dvi valandas? Stotis, tualetai, rankenos, turėklai... O dabar apie žmones, kurie šiuos daiktus taip pat lietė: stoties „gyventojai“, čiaudintys keleiviai, žmonės, nemandagiai krapštantys nosį... Kaip rašėme anksčiau, dauguma iš mūsų keliaudami užkandžiauja. Pasirodo, valgome ne tik turimą maistą, bet tokį „gerą“ sumuštinį, kurio sudedamųjų dalių geriau neįsivaizduoti. Dizenterija, šilgeliozė, hepatitas A, roto virusas, tuberkuliozė, skrandžio bei

žarnyno infekcijos – visos jos telpa ant neplauto delno. Tyrimai rodo, jog trečdalis vyrų, išėję iš viešojo tualeto, niekada nesiplauna rankų. Imkite bulvių traškutį iš pakelio ir mėgaukitės kokio Zenono paliktu pėdsaku. Ir jei kuris nors bandys mane įtikinti, jog plovė rankas traukinyje, tai aš jam paplosiu per petį ir pasakysiu: „Šaunuolis, bet tai buvo bergždžias reikalas, nes delno pakišimas po šilta vandens srove nieko nereiškia“. Specialistai moko, jog norint nuplauti tikrą „zoologijos sodą“ nuo savo delno reikia karšto vandens,

muilo, popierinio rankšluosčio. Visa rankų plovimo procedūra turi užtrukti apie 2-3 minutes. Ne manau, kad kuris nors iš mūsų tai darė. Paradoksas, bet matydami TV reklamas, kuriose gleivėtos, nukarusiomis nosimis bakterijos sėdi unitazuose, mes puolame pirkti įvairiausius valiklius, bet nepagalvojame, kad tos pačios „mielos draugės“ tupi ant mūsų pirštų. O mes jas įsileidžiame į savo vidų liesdami veidą, maistą, laižydami pirštus. Dar ir draugams, žinoma, pasiūlome paragauti savo užauginto gėrio. O ką gi daryti, pasakysit? Van-

dens ir muilo kelionėse juk nesinešiosime! Va čia ir prasideda reklama. Juk sakiau, kad jos bus. Yra toks „Sveix“ antibakterinis rankų gelis. Tai mažas buteliukas (50 ml), kurį patogu įsimesti į rankinuką, kuprinę ar net įsidėti į džinsų kišenę. Reikia mažytį kiekį gelio išspausti ant delno, delnus vieną į kitą patrinti sukamaisiais judesiais, ištrinti pirštus ir viskas. 99,9 % bakterijų sunaikinama iš karto. Rankų nebereikia nusivalyti, nes gelis iš karto susigeria į rankas. Per 10 sekundžių turite švarias ir gaiviai kvepiančias

rankas. Stebuklas? Daugumai lietuvių, kaip ir tam bajorui, gyvenusiam prieš kokius 300 metų, gal ir taip. Tačiau pasaulyje tokio tipo gaminiai žinomi jau kelis dešimtmečius. Įvairiausių pavadinimų bei rūšių galima rasti nuo Brazilijos iki Japonijos. Mes „Sveix“ gelį kūrėme išskirtinai Lietuvai, nedarėme „Copy-Paste“. Išsiaiškinome, koks turėtų būti patogiausias buteliuko dydis bei kvapas. Į „Sveix“ sudėtį įdėjome vitamino E bei alijošiaus lapų sulčių, kurios minkština odą bei neleidžia jai sausėti. Trumpai tariant, sukūrėme aukščiausios kokybė produktą. Produktą, kuriuo patys galėtumėme didžiuotis. Produktą, kurį tiesiog būtina naudoti kontaktuojant su sergančiais žmonėmis, dirbant su pinigais, pakeitus vaikui sauskelnes ir kurį ypatingai naudinga bei paprasta nau-

doti kelionėse. Vieną buteliuką galima panaudoti apie 100 kartų. Jo kaina 7,99 Lt. Kartais dviems puodeliams kavos išleidžiame daugiau, o čia net visą mėnesį turėsite švarias rankas bet kur ir bet kada. Jį įsigysite bet kuriame „R-kiosk“ kioske lyje arba vaikų prekių parduotuvių tinkle „Kotryna“ („Čipolino, „Baby City“, „Vaikų Miestas“). Daugiau apie mus: www.sveix.lt ir, žinoma, www.facebook.com/sveix”. Keli žodžiai apie drėgnas servetėles. Jose esantis alkoholis greitai išgaruoja ir rankos tampa sausos, dėl to jos nesuteikia rankoms reikiamos dezinfekcijos. O ir jų dydis ne toks patogus kaip mažo „Sveix“ buteliuko. Nieku gyvu nenorime, jog elementarus higienos suvokimas pereitų į masinį sterilumą ar žmonių lindimą į permatomus skafandrus. Tiesiog

gyvendami dvidešimt pirmajame amžiuje, kuriame naudojame išmaniuosius telefonus, pralaimime Makedonijos rinktinei, daug keliaujame ir skaniai valgome, turėtume nebūti pirmykščiai žmonės svarbiausioje – higienos – srityje. Valome dantis ir batus, kvėpinamės, rūpinamės pažastimis, tačiau apie pavojingą fauną ant delnų pamirštame. Būkite ne tik sveiki, bet ir stilingi. Būkite ramūs ištiesę šokolado gabaliuką savo vaikui ar šalia sėdinčiam kolegai (jis vaišinasi skaniu šokoladu, o ne Vilniaus geležinkelio stoties gyvūnija). Mylėkite ne tik save, bet ir savo artimus. Gero kelio! „Sveix“ steigėjas

Už reklaminio turinio informaciją pateiktą šiame straipsnyje redakcija neatsako.

TAŠKO ERDVĖ

ŠVYTURIO MENŲ DOKAS Neįprastas ir išskirtinis, kitoks ir tik vienas toks – tai Švyturio menų dokas. 2010 metais uostamiestyje duris atvėrusi nauja kultūrinė erdvė, įsikūrusi buvusiame laivų elinge, netruko tapti mėgstama ir lankoma miesto gyventojų ir svečių, alternatyvia ir visiškai kitokia erdve, skirta visai įmanomai kultūrinei veiklai vykti. Nuo jaunųjų kūrėjų pasirodymų iki grandiozinių miesto švenčių renginių – čia prieglobstį randa patys įvairiausi renginiai ir projektai, o netradicinė postindustrinė erdvė pasirodymams suteikia išskirtinumo, čia į kultūros produktą galime pažvelgti visiškai kitu kampu. Švyturio menu dokas, pradėdamas naują sezoną, savo koncepciją praplečia ir pradeda organizuoti daugiau profesionalaus ir aukšto meninio lygio pasirodymų. Naujame sezone lankytojams pateiksime daugiau Lietuvai žinomų grupių, teatro spektaklių, koncertų ir t.t.

Ne išimtis ir gruodžio 16 d., penktadienį, vyksiantis ŠV. KRISTOFORO KAMERINIO ORKESTRO koncertas. Orkestras, vadovaujamas dirigento Donato Katkaus, koncerto klausytojus žada stebinti muzikinėmis išdaigomis ir savo apsilankymu praskaidrinti klaipėdiečių ir miesto svečių švenčių laukimo nuotaiką. Tai - vienintelis orkestras, sugebantis muzikos garsais sukelti nuoširdų šypsnį ar net kvatojimą: kai į sceną žengia 20 talentingų muzikantų su šmaikščiuoju vadovu Donatu Katkumi priešakyje, koncertas dažnai virsta tikru muzikiniu vaidinimu su nenuspėjama pabaiga. Gruodžio 16 – os

dienos koncerto programoje numatyti patys įvairiausi kūriniai, kaip pats maestro prasitarė, bus visko: nuo barokinės klasikos iki populiariųjų šlagerių. Tad koncerte atgaivą ras įvairių amžiaus grupių lankytojai. Maloniai kviečiame į gruodžio 16 d. (penktadienį) 18 val. Švyturio menu doke įvyksiantį Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncertą. Bilietus galima įsigyti visuose „Bilietų pasaulis“ kasose.

„Švyturio menų dokas“ N. Uosto g. 3, Klaipėda www.dokas.info info@dokas.info Tel. nr. 868560050 Informaciją parengė:

MES KALĖDAS SUTIKSIM GERAI...

Leidėjas: UAB „Kuisys” Vyr. Redaktorius: Karolis Rupkus Redaktoriaus asistentė: Sandra Norbutaitė Kalbos Stilistė: Jovita Gaižauskaitė Parašyk mums: info@taskoklubas.lt Dėl reklamos skambinti tel: 8 680 94525 Spaustuvė: „Druka” 2011 m. Gruodis