Taško klubas Nr 5. by Karolis Rupkus

Atmerkite akis ÄŻ pasaulÄŻ

TAŠKO ŽODIS

SVEIKI SULAUKĘ VASAROS VIDURIO! Birželį, po ilgos pertraukos, „Taško klubas“ vėl grįžo ant bėgių ir pasisveikino su Jumis skambiu šūkiu: „Mes vėl su Jumis“. Šį mėnesį safyro mėlynumo viršeliu papuoštas leidinys kviečia Jus atmerkti akis į pasaulį. Mat tik tiek Jums reikia padaryti, kad aplink save išvystumėte daug įdomių dalykų. O vienas jų - šis žurnalas. Jis šios kelionės metu padės Jums, nepakylant iš savo vietos, nukeliauti gerokai toliau nei porą šimtų kilometrų. Taigi, kur mes Jus nugabensime liepą... Šiame numeryje pamėginsime nukeliauti į netolimą praeitį. Aplankysime egzotiškąjį Krymą, kuomet jame dar plazdėjo UkraiLeidėjas „Specializuoti sprendimai“, UAB +370 659 33205 Redaktorius Karolis Rupkus

nos vėliavos. Tai mums padės padaryti grupės Biplan siela ir balsas Maksas Melmanas. Taip pat pasigrožėsime Norvegijos fiordais, įvertinsime Tbilisio potvynio padarinius, pratęsime kelionę piligrimų keliu ir išmėginsime sėkmę Las Vegaso kazino. Be to, išsiaiškinsime ar įmanoma sveikai maitintis ilgos kelionės metu. Nejaugi galvojate, kad „bomžpakiai“ yra geriausia, ką galima pasiimti į kelią? Tad kelis kartis pamirksėkite, atsigerkite gaivaus vandens ir pradedame naują kelionę po šį spalvotą pasaulį. Juk daugiausiai spalvų jame būna vasara...

Kontaktai reklamai: lina@specsprendimai.lt laura@specsprendimai.lt

Jūsų „Taško klubas“ Spausdino „Lietuvos ryto“ spaustuvė, UAB Tiražas 10 000 egz. 2015 liepa

6 - 10 p. TAŠKO ŽMOGUS: Maksas Melmanas: „Nepaisant visų kontrastų, Krymo gamta - užburianti“

12- 19 p. TAŠKO KELIONĖ: Per dvi valstybes savomis kojomis (II)

20 - 23 p. TAŠKO ĮVYKIS Tbilisio vandens košmaras ir vilties pingvinas

24 - 32 p. TAŠKO ŠALIS: Norvegijos urbanistiniai stebuklai ir gamtos žmonės

34 - 40 p. TAŠKO ATRADIMAS: Kelionė po Ameriką (II): Las Vegasas - miražas dykumoje

41 - 42 p. TAŠKO PATARIMAS Sveika mityba kelyje - misija įmanoma

Maksas Melmanas: „Nepaisant visų kontrastų, Krymo gamta - užburianti“

Jei reikėtų išrinkti dažniausiai 2014 m. pasaulio žiniasklaidoje minėtą vietovės pavadinimą, Krymas tikrai būtų tarp populiariausių. Dar prieš porą metų mažai kas galėjo įsivaizduoti, kad šis Juodosios jūros perlas galėtų būti atplėštas nuo Ukrainos. Tuo tikriausiai netikėjo ir šio mėnesio „Taško žmogus“, grupės Biplan lyderis Maksas Melmanas. Juk dar 2013 m. jis su grupe koncertavo Ukrainos Kryme, o jau po kelių mėnesių tūkstantinei šios šalies revoliucionierių auditorijai dainavo Maidano aikštėje. Tad koks Krymas išliko atlikėjo atmintyje, kuomet ten dar plazdėjo geltonai mėlynos vėliavos? Prieš porą metų su grupe „Biplan“ Jums teko koncertuoti Kryme. Kokia proga ten vyko Jūsų koncertas? 2013 m. gegužę Kryme vyko Lietuvos dienos, kurias organizavo mūsų šalies ambasada. Šiame renginyje mūsų koncertas buvo tik vienas iš daugelio akcentų. Mes prieš tai turėjome koncertą Kijeve, tad neatsispyrėme pasiūlymui to paties vizito Ukrainoje metu aplankyti ir Krymą. Ar tai asmeniškai buvo tavo pirmasis vizitas šiame regione? Kokį įspūdį tuomet paliko šis pusiasalis? Taip, tai buvo mano pir-

mas vizitas šiame regione ir jis man paliko labai stiprų įspūdį. Šiaip Krymas - itin įdomus kurortas, kuriame gali rasti ir vakarietiškos kultūros ženklų ir visiško sovietmečio. Tačiau nepaisant visų kontrastų, šio regiono gamta tiesiog pasakiška. Apskritai, visas pusiasalis yra vienas didelis gamtos stebuklas prie Juodosios jūros. Tiesa, joje man išsimaudyti taip ir nepavyko. Kadangi tomis dienomis buvau peršalęs, tai, skirtingai nei kitiems grupės nariams, ši pramoga man „nuplaukė“. Kas tau labiausiai įsiminė viešnagės Kryme metu? Kadangi mes iš Kijevo link

Krymo keliavome autotransportu, labiausiai įsiminė pati kelionė. Tokį keliavimo būdą pasirinkome dėl to, jog aš norėjau aplankyti savo senelio gimtinę. Jis yra kilęs iš Ukrainos miesto Chersono, tad kelionės akimirkos tikrai paliko neišdildomą įspūdį. Pamenu įvykį, kai sustojome viename gruziniško maisto restorane. Mus ten primaitino tiek, kad atrodė, jog mus iš ten reikės išridenti. Maisto buvo tiek daug ir jis buvo toks skanus, kad pamiršome saiką. Tačiau būtent šiame restorane vėl buvo galima įsitikinti, kad visa Ukraina yra kontrastų šalis. Nepaisant to, kad restoranas buvo tikrai neprastas, užėjęs

TAŠKO ŽMOGUS

į tualetą, ten radau tik nuo sovietinių laikų mums pažįstamą skylę grindyse su vietomis šalia pastatyti kojoms. Kitą vertus, tokie maži sovietiniai niuansai mums atrodė gan egzotiškai.

Gan didelį įspūdį paliko ir nuo Jaltos iki Simferopolio besitęsianti troleibusų linija. Tai yra ilgiausia troleibusų linija pasaulyje. Netgi teko išvysti patį pirmąjį šia linija važiavusį troleibusą. Krymas yra kurortinis miestas. O kurortiniai miestai turi savo stereotipus: minios turistų, ma-

žiau autentikos, didesnės kainos... Ar galima kažkurias iš šių etikečių „prikabinti“ Krymui? Manau, kad taip. Pavyzdžiui, einant pakrante ten kas 15 metrų buvo galima išgirsti per megafoną rėkiančius dėdes, kurie siūlė pasiplaukiojimus laiveliais. O pagrindinėse gatvėse tikrai netrūko turistų ir triukšmo, kurį kėlė rusišką muziką atliekantys barų muzikantai. Mat kai jie groja visi tuo pat metu

ir gan nedideliu atstumu vienas nuo kito - visa jų muzika virsta viena didele kakofonija. Kaip ir Palangoje, taip ir Kryme gali sutikti žmonių, kurie tau gatvėje siūlys nakvynei išsinuomoti būtent jų būstą, nes jis yra pats nuostabiausias, patogiausias ir arčiausiai paplūdimio. Kiek tau teko bendrauti su vietiniais Krymo gyventojais? Kokie tai žmonės ir kokios jų būdo savybės ar įpročiai tau labiausiai įsiminė. Su vietiniais daug bendrauti neteko. Tačiau iš to, kiek teko, pasirodė, kad tai labai paprasti ir nuoširdūs žmonės. Atmintyje

įstrigo vienas momentas, kuomet užsukome į mūsų pamėgtą vietinę kavinę ir tradiciškai užsisakėme baltos kavos. Barmenas pasakė, kad šiuo metu neturi nei pieno nei grietinėlės. Lyg ir nieko tokio... Tačiau vėliau mums vis vien buvo patiekta balta kava. Pamenu, tuomet dar juokais užklausiau, jog pieno visgi kažkur dar buvo užsilikę. O barmenas man pasakė, kad tiesiog greitai sulakstė į netoli esančią parduotuvę ir parnešė. Tai tik parodo, kad jie į viską žiūri labai paprastai...

Ar Krymas - „brangus“ kurortas? Kalbant apie kainas - tai aš jų neatsimenu. O jei aš jų neatsimenu, tai tikriausiai nepastebėjau ten kažkokių ryškių skirtumų. Kryme mes apsistojome normaliame viešbutyje, kuris priklausė vietinei šeimai, valgėme įvairiose kavinėse, bet kažkokios kainų disproporcijos sąskaitose nepastebėjau. Grupei „Biplan“ ne kartą teko koncertuoti Ukrainoje. Vienas iš koncertų

buvo pačios revoliucijos širdyje, Maidano aikštėje Kijeve. Kaip ryžotės tokiam manifestui? Iš tiesų tai tikrai buvo spontaniškas sprendimas. Pamenu, jog gruodžio mėnesį organizavome tokį tradicinį bendruomenės vakarą. Jis vyko ukrainiečių restorane. Net nepamenu kaip, bet bendraujant tarpusavyje pradėjome kalbėti apie Maidano įvykius. Tuomet Ukrainoje buvo pati revoliucijos pradžia. Ir kažkodėl mums kilo

„Visas pusiasalis yra vienas didelis gamtos stebuklas prie Juodosios jūros“.

„Kadangi mes iš Kijevo link Krymo keliavome autotransportu, labiausiai įsiminė pati kelionė“. Vaido Stackevičiaus nuotr.

natūralus klausimas, kodėl mes ne ten. Po poros vakarų nuo šio klausimo mes jau lipome iš lėktuvo Kijevo oro uoste. Kažkaip mums šis sprendimas atrodė natūralus. Paskutiniuosius metus mes glaudžiai bendradarbiavome su ukrainiečiais muzikiniais reikalais ir Ukrainoje turime nemažai draugų. Tad norėjosi išreikšti jiems savo palaikymą, o ne tik viską stebėti patogiai sėdint prie kompiuterio.

Ir koks jausmas apėmė atvykus į revoliucinėmis nuotaikomis gyvenantį Kijevą? Tą jausmą yra labai sunku nupasakoti. Kai mus autobusu vežė į aikštę, matėme, kaip aplink ją ginkluoti policininkai stato tvoras. Ore buvo juntama, kad čia vyksta kažkas didelio, pavojingo, bet tuo pat metu stipraus ir svarbaus. Kai nuvykome iki scenos supratome, kad tai nebus įprastas koncertas.

Scenos personalas dirbo žiauriomis sąlygomis. Apie kažkokį normalų garso patikrinimą ten nebuvo nei minties. Mes tiesiog užlipome ant scenos, įsikišome laidus į gitaras ir pradėjome groti. Sugrojome penkias dainas, bet galiu drąsiai pasakyti, kad tai buvo vienas geriausių mūsų koncertų. Vien dėl atmosferos ir pačios idėjos... Ar žinai, kiek tuo metu dieną aikštėje buvo žmo-

nių? Kokiai miniai Jūs grojote? Kiek teko domėtis, tuo metu kasdien aikštėje nuolat budėdavo nuo 20 iki 100 tūkst. žmonių. Skaičius priklausydavo nuo paros laiko. Tačiau kažkas man minėjo, kad mūsų pasirodymo metu, ten buvo apie 50 tūkst. žmonių. Minėjai, jog turi draugų Ukrainoje. Ar tenka su jais bendrauti dabar? Kokiomis nuotaikomis

jie gyvena? Atvirai pasakius, aš pats asmeniškai ligi šiol seku šiuos įvykius. Man natūraliai rūpi, kaip ten keičiasi situacija. Koncertuodami Ukrainoje susipažinome su garsiu šios šalies gitaristu Enveru Izmaylovu. Šiemet jis koncertavo Vilniuje ir mums teko pabendrauti. Nors kalbėjome daugiausiai apie muziką, retkarčiais užsiminus apie šalies įvykius, jautėsi, kad žmogui nuoširdžiai skauda dėl to, kas vyksta

jo gimtajame krašte. Juk jo šalis šiuo metu plėšoma gabalais, tad gerai jaustis doras žmogus tikriausiai ir negalėtų... Ukraina ne vienintelė šalis, kurią tau teko aplankyti per paskutiniuosius metus. Apskritai esi gan daug keliaujantis žmogus. Ką tau reiškia kelionės? Kelionės yra mano aistra. Kaskart tai yra didelis nuotykis, kuriam pasibaigus, norisi jam ryžtis vėl. l

„Vietiniai - labai paprasti ir nuoširdūs žmonės“. Vaido

StackeviÄ?iaus nuotr.

Per dvi valstybes savomis kojomis (II)

Pirmajame „Taško klubo“ vasaros numeryje pradėjome skaityti mūsų klubo narės Liubos piligriminės kelionės dienoraštį. 800 kilometrų pėsčiomis nuo Prancūzijos iki Ispanijos - būtent tokią kelionę Camino de Santiago (liet. Šv. Jokūbo) keliu savo atostogoms pasirinko tinklaraščio „Kažkas naujo ir dar neragauto” autorė. Pirmojoje dalyje keliautoja mums papasakojo apie pasiruošimą kelionei bei pirmąją savo kelionės dieną. O šiame numeryje sužinosime, kaip Liubai sekėsi keliauti su naujais pakeleiviais, kokį įspūdį paliko Pamplona ir kaip sekėsi susipažinti su vietine ispanų virtuve.

TAŠKO KELIONĖ Kovo 13-oji. Vienišas piligrimas. Rytas. Atsibundu kartu su Sonios vaikais (red. past. Sonia - tai moteris, kuri savo šeimos namuose priėmė Liubą nakvynei po pirmosios jos kelionės dienos). Jie po truputį ruošiasi į mokyklą, o aš kraunu daiktus atgal į kuprinę, laikas į kelionę. Pusryčiaujame kartu su Sonia ir jos vaikais. Šviežios apelsinų sultys ir dribsniai su pienu - geriau nei penkių žvaigždučių viešbutyje. Padėkoju už tokį šiltą ir nuoširdų priėmimą, apsikabinu, atsisveikinu ir iškeliauju. Sonia dar patikslina, kur reikia eiti ir mojuoja man ranka. Džiaugiuosi, kad susipažinau su šia draugiška šeima, jie priėmė mane kaip kokią savo giminaitę ir mano vakarykštis nuotykis baigėsi laimingai. Norėčiau, kad daugiau tokių žmonių pasaulyje būtų, kurie visada ištiesia pagalbos ranką.

Gaila, kad nenufotografavau jų, bet Sonios atvaizdas dar ilgai išliks mano mintyse. Rytas buvo gražus ir kelias kėlė šypseną. Iki Zubirio buvo likę apie 10 km. Kai pamačiau kelią, supratau, kad ilgai aš bučiau ėjus iki jo vakar vakare. Na o ryte, visai kitas reikalas: oras geras, saulė šviečia ir skubėti niekur nebereikia. Zubiryje radau mažą kepyklėlę, kurioje nusipirkau kruasaną (liet. prancūziškas sviestinis ragelis) su kremu ir prisėdau ant suoliuko poilsio (Prancūzijoje neturėjau galimybės paragauti tikro prancūziško kruasano, tad nusprendžiau atsigriebti Ispanijoje). Saulė kaitino mano veidą, taip sėdėti galima visą dieną. Tačiau laikas keliauti toliau. Dienos planas - nueiti iki Pamplonos. Atidžiai išnagrinėjau atstumus tarp municipal albergų (liet. nakvynės namų keliautojams). Vakarykštės klaidos daryti nesinori. Galimybės dvi: Pamplona arba Arre, kuri yra 3.5 km prieš Pamploną. Visą dieną keliavau viena. Nei vieno piligrimo kelyje. Antra klaida: galvodama, kad vandens savo kuprinės pūslėje

nepritrūksiu, pamiršau jo pasipildyti. Gerai, kad bent termose arbatos turėjau. Kad Jūs žinotumėte, kaip apsidžiaugiau priėjusi vandens čiaupą. Kaip kartais nedaug reikia, kad būtum laimingas... Kelyje pamačiau daug gražių vaizdų. Graži ta Navara, tokia visa kalnuota. Radusi gražią vietą prisėdau pievoje papietauti. Pasijutau tikru piligrimu. Valgau gamtoje, keliauju be žemėlapio. Kol kas jis man visai nereikalingas, be jo netgi įdomiau. Seku geltonas rodykles, o jei pradedu abejoti keliu, vietinis gyventojas jau šaukia: „El Camino es por alli“ (isp. kelias ten) ir moja ranka. Skaičiau apie tai knygoje, tačiau per dvi dienas pati tai patyriau. Apie 16 val. Arre miestelyje priėjau prie albergo, kuris turi atsidaryti tik balandžio mėnesį, bet su viltimi paskambinau į duris. Man atidarė pagyvenęs vyrukas ir pasidomėjo ar noriu čia pernakvoti. Arre - gražus miestelis, tad nusprendžiau pasilikti čia ir pradėti mėgautis kelione, o ne varyti maratoną. Sumokėjau 8 eurus ir gavau kambarį su dviejų aukštų lova. Šalia yra karštas dušas, virtuvė - viskas

ko reikia piligrimui. Pasidedu kuprinę ir keliauju pasivaikščioti po miestelį. Noriu pasižvalgyti ir susirasti ką nors valgomo. Girdėjau, kad kaimeliuose būna barų, kurie už 8-10 eurų siūlo nekuklų meniu piligrimams. Tokio baro šiame miestelyje neradau, tad teko pasitenkinti parduotuve. Nusipirkau (kaip vėliau išsiaiškinau) pošlykščių tortilijų ir alaus, o ryte valgysiu makaronus, kuriuos radau albergo virtuvėje - che che, piligriminiai pokštai. Kartais piligrimai nusiperka maisto parduotuvėje, pasigamina, o kas lieka palieka virtuvėje. Niekas nenori papildomo svorio kuprinėje. Taip alberguose galima rasti aliejaus, makaronų, ryžių, prieskonių ar kitokių negendančių produktų, kuriuos gali naudoti kiti piligrimai. Bet taip yra ne visur. Na o aš, praleidusi dieną visai viena einu poilsio. Alberge nėra nei vieno piligrimo, tad galima ramiai nusiprausti, išsiskalbti ir nesijaudinti, kad kažkas išnaudos visą karštą vandenį. Pasikraunu telefoną, parašau dienoraštį, pasiruošiu rytojui ir labanaktis. Rytoj į Pamploną, liko vos

3,5 km Buen Camino (isp. teisingame kelyje).

Kovo 14-oji. Pamplona ir pirmi žmonės. Rytas. Atsibudau nuo lengvo šaltuko. Su šildymu čia viskas labai paprasta - vakare prikaitina ir išjungia radiatorius, o ryte dėl tos priežasties atsibundi lengvai atvėsęs apie 6.30 val. Nepamenu ar minėjau, bet nakvojau bažnytiniame alberge. Čia buvo mažai šviesos ir gan drėgnoka, tad mano vakar išskalbti drabužiai visiškai neišdžiūvo. Susikroviau kuprinę, pasigaminau iš virtuvėje rastų makaronų piligriminius pusryčius ir vėl į kelią. 3.5 km ir aš Pamplonoje. Pamplona - labai gražus miestas, ypač senamiestis, apėjau jį net du kartus. P.s. būtinai čia kada nors sugrįšiu. Cookerijoje (liet. sausainių kepykla) ant kampo nusipirkau brangiausią savo gyvenime mažą sausainiuką - už 1 eurą. Lietuvoje niekada nebūčiau mokėjusi už vieną sausainiuką tokių pinigų, bet pasąmonė sakė, kad verta nusipirkti. Nusipirkau ir nepasigailėjau.

Tai buvo pats skaniausias kada nors mano valgytas sausainis. Jis buvo dangiško skonio su baltuoju ir pienišku šokoladu ir graikiniu riešutu. Sukdama antrą ratą senamiestyje užtikau vietinį turgų - dar vienas malonus atradimas. Viduje teko šiek tiek pabendrauti su pardavėjais ispaniškai, paragauti kelių rūšių vietinės dešros - apsistojau ties ispaniška tradicine chorizzo. Iš begalybės sūrio variantų išsirinkau vieną ir žinoma prigriebiau kelis vietinius saldėsius - negaliu išeiti iš čia jų neparagavus. Saldumynų pardavėjas pasidomėjo iš kur esu ir kur keliauju. Pasakiau, kad atvykau iš Lietuvos ir planuoju nueiti iki Santiago apie 800 km. Pardavėjas nusišypsojo, pasukinėjo pirštu prie smilkinio, pasakė, kad esu crazy (liet. pamišusi), bet palinkėjo gero kelio. Dar šiek tiek laiko praleidau Pamplonos parke ir patraukiau tolyn. Antra diena įpusėjo ir vis dar nei vieno piligrimo kelyje... Einu taku, artėja pietų metas. Oras geras, laikas susirasti gražią vietelę pietums ir pasidaryti pertrauką. Bet ką gi aš matau horizonte, visai netoli pa-

sirodė žmogaus siluetas. Piligrimas! Tiek džiaugsmo - pirmas žmogus per dvi dienas. Pamirštu pietus ir puolu vytis. Prieinu prie žmogaus ir standartiškai užsienio šalyje sakau: „Hello, do you speak english?“ (liet. sveiki, ar kalbate angliškai?), o ji man atsako: „Poquito english, yo ablo espanol“. (liet. šiek tiek angliškai, aš kalbu ispaniškai). Aš sakau: „Yo ablo espanol poquito, me llamo Liuba“ (liet. aš kalbu šiek tiek ispaniškai, mano vardas Liuba). O ji su šypsena veide: „O, a ja Olga“ (liet. O, aš Olga). Abidvi pradėjome juoktis ir labai lengvai kalbėtis rusiškai (rusų yra mano antroji kalba, tad neturėjau jokių sunkumų). Taigi šiek tiek apie mano pirmą sutiktą piligrimą. Pristatau Jums Olga - 52 metų moteris gyvenanti Maskvoje. Ji prarado darbą, gavo išeitinę kompensaciją ir nusprendė viską mesti ir pradėti keliauti. Pradžioje nuvyko į Kubą, po to Alikanteje 3 mėnesius mokėsi ispanų kalbos, o dabar ji eina į Santiagą. Laiko ji turi apie du mėnesius, tad niekur neskuba ir mėgaujasi kelione. O vos už kelių šimtų metrų sutinkame daną Jeppe,

vokietį Vincentą ir amerikietę Beverli, o po to prie mūsų prisijungė vokietė Katerina. Visi planuojame apsistoti tame pačiame alberge. Šiek tiek pailsėję, žygiuojame toliau. Kelyje bendrauju su Jeppe - labai linksmas vyrukas, visą laiką juokauja. Jis buvo patekęs į autoavariją, ilgai negalėjo vaikščioti, priaugo daug svorio. Bet žmogus nenuleido rankų, atsistojo ant kojų ir dabar

„Pamplona labai gražus miestas, ypač senamiestis, apėjau jį net du kartus“.

„Kiekvienas kelyje sutiktas žmogus yra savaip įdomus“. keliauja. Jam vis dar sunku nešti kuprinę, nes skauda kairį petį. Eidamas, jis akimirkai sustoja ir pasitaiso kuprinę, bet jo nuotaika puiki ir jis gan greitai žingsniuoja į priekį. Su Olga atsisveikiname, ji nusprendžia likti mažame kaimelyje, o mes keliaujame toliau. Planuojame apsistoti Puente la Reinoje. Su Jeppe nusprendžiame vakarieniauti bare ir paragauti piligriminio meniu. Į piligriminį meniu įeina trys patiekalai: pirmas, antras ir desertas. Galima rinktis iš kelių siūlomų variantų, o iš gėrimų jie siūlo vyną arba vandenį. Žinoma renkamės vyną ir kas labiausiai nustebina mane, tai vyno kiekis standartas yra butelis vyno dviems žmonėms. Taigi pirmas patiekalas: salotos su burokėliais, svogūnais,

žaliosiomis alyvuogėmis, kiaušiniu ir tunu. Norisi daržovių. Antram patiekalui išsirenku jautienos kepsnį su paprika ir česnaku (pastebėjimas: jei antram patiekalui rinksitės mėsą ar žuvį su bulvėmis, tai daržovių greičiausiai ten negausite), o desertui surizikuojame ir ragaujame Whiskey cake - tai toks ledų tortas apipiltas viskiu, visai gardus ir gaivinantis. Po tokio atsipalaidavimo, sočios vakarienės ir smagaus vakaro grįžtame į albergą ir krentame į savo lovas. Iki ryto...

Kovo 15-oji. Piligrimų siesta. Jau minėjau, kad šitas žygis man labai primena kariuomenę. Tik didžiulis skirtumas yra tas, kad kiekvienas kelyje sutiktas žmogus yra savaip įdo-

mus. Ryte per pusryčius susipažinau su prancūze, ji keliavo kitu keliu, šiandien jos paskutinė diena - ji keliauja namo. Per savaitę laiko ji nesutiko nei vieno piligrimo kelyje (o aš čia dėl dviejų dienų pergyvenau) ir štai ši naktis jai buvo paskutinė, o albergo kambariai buvo pilni piligrimų. Ji taip priprato būti viena, tad šita naktis su knarkiančiais ir besikrapštančiais po savo daiktus piligrimais jai buvo tikras košmaras. Šiandiena keliauju su Jeppe. Kažkaip radome mes bendrą kalbą ir tikrai smagiai žygiavome kartu. Džiugu, kad ir ėjimo greitis sutapo. Pakeliui sutikome Beną ir Lisą. Su Lisą susipažinau vakar alberge, ji iš Estijos. Lisai Paryžiuje pavogė pinigus ir vakar ji buvo nusprendusi tran-

zuoti namo. Bet kiti piligrimai ją palaikė ir štai ji vėl kelyje. Ji keliauja su Benu, manau jis šiek tiek apmoka jos kelionę. Smagu, kai žmonės padeda vienas kitam ir dar smagiau, kad Lisa nėra per daug išdidi ir priima pagalbą. Iš kitų piligrimų girdėjau gandus, kad jiems nesmagu būtų keliauti kito sąskaita, kaip daro Lisa. O aš džiaugiuosi, kad atsiranda žmonių kelyje, kurie gali padėti ir mielai padeda (Lisa gi nekalta, kad kažkas pavogė jos daiktus), o žmonės, kuriems ta pagalba yra reikalinga nėra per daug išdidūs ir šią pagalbą priima. Ir iš vis, kas mes tokie esame, kad galėtume teisti ar apkalbinėti kitus. Tad aš situaciją priimu tokią,

kokia ji yra ir džiaugiuosi, kad Lisa gali tęsti kelionę. Akimirką stabtelime, pabendraujame su Lisa ir Benu, pasidaliname draugiškai maistu, nes šiuo metu Ispanijoje siesta ir niekas nedirba, o jie maistu iš anksto nepasirūpino, ir keliaujame toliau. Kelyje pamatau daug gražių gamtovaizdžių, vieną po kito praeiname kaimelius, kartais sustojame pailsėti. Viename kaimelyje, kuriame nėra parduotuvės, pamačiau tokį reginį: į kaimelį signalizuodamas garsiniu signalu atvažiuoja mikroautobusas. Viduje jis turi įvairių maisto prekių. Žmonės, išgirdę signalą išeina į lauką. Taip, jie apsiperka parduotuvėje

ant ratų. Man tai priminė vaikystę, kuomet būdami dar visai maži, išgirdę garso signalą, visi vaikai bėgdavo namo, surinkdavo šiukšlių kibirus, išmesdavo šiukšles ir už 5 minučių vėl žaisdavo kieme. Po pietų, apie 14 val., atvykstame į Estella miestelį. Buvau nusprendusi eiti iki kito miestelio (dar buvo likę apie 2 km), bet sužinojusi, kad ten nebus nei virtuvės, nei interneto (civilizacijos auka) nusprendžiu pasilikti čia. Estella nelabai įspūdingas miestelis, tačiau albergas šiltas ir jaukus, yra didelė virtuvė ir jaukūs kambariai, karštas dušas ir internetas. O ko piligrimui daugiau reikia? Alberge sutinkame

„Kaimeliuose būna barų, kurie už 8-10 eurų siūlo nekuklų meniu piligrimams“.

šveicarą Martiną. Jeppe jau kartą keliavo su juo, o aš matau jį pirmą kartą. Įsikuriame ir visi kartu keliaujame į miestą. Mes su Jeppe į parduotuvės paieškas, o Martinas į baro paieškas - jie su dar keliais piligrimais šiandiena nutarė vakarieniauti bare. Parduotuvėje nusiperkame maisto - šiandiena gaminsiu vakarienę alberge. Su Jeppe pasidaliname darbais: jis organizuoja drabužių skalbimą, o aš gaminu. Virtuvėje sutinku ispaną Sergio, jis beprotiškai smagiai gamina vakarienę kitiems piligrimams ir visai nesvarbu, kad šis bei tas šiek tiek pridega. Jis beveik nešneka angliškai, o aš šiek tiek kalbu ispaniškai, tad bendraujame

nauja kalba - spanglish. Vėliau aš šią kalbą dažnai minėsiu, nes ji lydės mane visos kelionės metu. Sergio viską daro greitai, sukasi tarp penkių keptuvių, čia pjausto, čia plauna, čia vėl kepa, viską daro greitai ir aistringai. Susipažįstu su juo ir jungiuosi su savo makaronais su sūriu prie bendro stalo. Sergio pagamino piligrimams po lėkštės dydžio kepsnį. Visi buvo labai nustebę. Man tiek mėsos tikriausiai savaitei užtektų, nešnekant apie daržovių ir užkandžių kiekį ir negaliu nepaminėti Kristinos paruošto naminio majonezo. Visi laimingi: valgome, bendraujame, geriame vyną ir Calimocho (raudono vyno

ir gėrimo Coca-cola kokteilis). Manęs Calimocho, tiesą sakant, nesužavėjo kažkoks vyno gadinimas, bet čia tik mano nuomonė. Vėliau keliaujame į lauką ragauti obuolių sidro, kuris pilstomas ispanišku būdu: butelis laikomas virš galvos ir iš aukštai taikoma į stiklinę. Įsilinksminę keliaujame miegoti, rytoj ilga diena. Su Jeppe nusprendėme rytoj eiti apie 40 km, mėginu spėti į grafiką, nes šiandiena nuėjau tik 23 km, bet tikrai nesigailiu, kad čia sustojau... Labanaktis. l Laukite tęsinio. Visą dienoraštį galite rasti tinklaraštyje „Kažkas naujo ir dar neragauto“.

Tbilisio vandens košmaras ir vilties pingvinas Aplink namus purvo nuošliaužos, pastatuose vanduo, o po miesto gatves laksto begemotai, tigrai, žirafos ir kiti laukiniai gyvūnai... Ne, tai ne scena iš filmo apie apokalipsę. Taip atrodė Gruzijos sostinė Tbilisis po birželio viduryje jį užklupusio potvynio. Nors dabar dar sunku pasakyti, kiek laiko miestui reikės atsigauti po šios gamtos bausmės, bet aišku tai, jog miesto valdžia buvo priversta išmokti gan vieną skaudžią pamoką. Ar buvo galima šios, ne vieną dešimtį žmonių bei gyvūnų gyvybes nusinešusios, nelaimės išvengti? Ne vienerius metus Tbilisyje gyvenanti mūsų klubo narė Inga sako: „Taip“.

TAŠKO ĮVYKIS

„Kol bus likviduoti Stichijos siautėjimo įkarštyje buvai Tbilisyje. Papasakok, kaip viskas prasidėjo. Dėl ko kilo šis potvynis? Pati gyvenu už keleto kilometro nuo potvynio epicentro. Lijo tikrai ilgai ir gausiai. Sunku pasakyti kiek ilgai, bet tikrai ne vieną dieną. Tuomet patvino upė Vere. Tai 45 km ilgio kalnais pro Tbilisio apylinkes tekanti upė. Prieš keletą metų dalį jos inžinieriai „pakišo” po naujai nutiestu greitkeliu. Manoma, kad purvo

visi fiziniai padariniai, praeis daug laiko“. sąnašos ir šiukšlės užkišo po greitkeliu įrengtus nutekamuosius vamzdžius ir upė išsiliejo į miestą. Ar potvynis apėmė visą miestą ar tik tam tikras jo dalis? Didžiausia žala buvo padaryta miesto daliai buvusiai arčiau upės. Atokesnės miesto vietovės jokių didesnių nuostolių nepatyrė. Keletą dienų buvo visiškai paralyžiuotas didžiausias Tbilisio eismo mazgas, kelių aukštų sankryža Hero Square. Visame mieste susidarė didžiuliai

kamščiai. Gatvėmis negalėjo pravažiuoti autobusai, metro buvo praktiškai „užkimštas”. Vanduo užliejo miesto zoologijos sodą. Daug gyvūnų žuvo, o tie kuriems pasisekė pabėgti, pasimetę klaidžiojo miesto gatvėmis. Kai kurie dėl keliamos grėsmės žmonėms vėliau buvo nušauti. Ar pavyko surasti visus į laisvę ištrūkusius gyvūnus? Birželio 16 d. šalies vyriausybė pranešė, kad visi grėsmę galintys kelti laukiniai gyvūnai likviduoti.

Vis dėlto, po kelių dienų pagalbos, savanoriams buvo rekomenduota likti namie, nes kažkur dar bastėsi viena hiena ir 8 mėnesių tigro patinėlis. Kiek žmonių aukų pareikalavo šis įvykis? Viso buvo rasta 19 nuskendusių žmonių. Dar vieną nelaimės padarinių likvidavime dalyvavusį vyrą užpuolė ir sudraskė baltasis tigras. Kiek žinau, dar yra ir dingusių be žinios. Papasakok, kokioje būsenoje po šio įvykio bu-

„Didžiausia žala buvo padaryta miesto daliai buvusiai arčiau upės“. vo miesto gyventojai? Kas labiausiai trukdė ir labiausiai padėjo likviduojant nelaimės padarinius? Iš vienos pusės žmonės labai ramiai mobilizavosi pagalbos darbams. Miesto tvarkymo bei aukų paieškos darbai buvo gan neblogai organizuoti. Savanoriams buvo dalinamos kaukės, pirštinės, vanduo, maistas. Viskas buvo koordinuojama per Facebook tinklą. Beveik porą tūkstančių savanorių

kasdien padėdavo armijai, policijai bei kitoms vyriausybinėms pajėgoms tvarkyti miestą. Iš kitos pusės buvo tikrai nemažai baimės dėl gyvūnų. Žiniasklaida toli gražu ne visuomet padėdavo šioje srityje. Mat socialiniuose tinkluose tuo metu plito daug nepatikrintos informacijos, o žiniasklaida ją cituodavo kaip šaltinį. Taip ir sukosi tas panikos skatinimo ratas. Gruzijoje gausūs krituliai nėra retas reiškinys.

Kodėl, tavo manymu, šį kartą šio gamtos reiškinio padariniai buvo tokie skaudūs? Man labiausiai pikta yra dėl to, jog tai tikrai nebuvo netikėta nelaimė ir jai tikrai buvo galima pasiruošti. 10 dienų prieš potvynį, po audros, buvo patvinusi netoli zoologijos sodo įsikūrusi šunų prieglauda. Tikriausiai nereikia sakyti, kad potvynio metu ją tiesiog išplovė. Dar 2012 m. du žmonės žuvo dėl liūties kitoje

miesto dalyje. Problema buvo matoma, tačiau nesprendžiama. Nors tokio mąsto tragedija miestą ištiko pirmą kartą, visko suversti gamtos jėgoms dėl šio įvykio tikrai negalima. Yra ir nemažai žmogiškojo faktoriaus kaltės. Kad ir netinkami inžineriniai sprendimai pažaboti kalnų upę.

no manymu, laiko tikrai prireiks nemažai. Nes tikrai sugadinta nemažai infrastruktūros objektų. Finansavimas tvarkymo darbams šiuo metu yra visiškai neribojamas, bet kol bus likviduoti visi fiziniai padariniai, praeis daug laiko. O kalbant apie nuostolius, jie skaičiuojami dešimtimis milijonų larių.

Kaip manai, kiek reikės laiko, kad Tbilisis vėl atsistotų ant kojų ir grįžtų į normalų gyvenimo ritmą?

Gal jau teko girdėti, koks likimas laukia miesto zoologijos sodo?

Sunku pasakyti, bet, ma-

Atvirai pasakius, neįsivaizduoju. Nelaimės metu žu-

vo tikrai daug įvairių rūšių gyvūnų. Ir tai tikrai labai tragiškas įvykis. Bet noriu tikėti, kad ši vieta atsigaus. Neseniai vietos žiniasklaida aprašė neįtikėtiną istoriją. Pasirodo potvynio metu iš savo akvariumo išsilaisvinęs Afrikos pingvinas sugebėjo nuo Tbilisio upe nuplaukti 60 kilometrų iki Azerbaidžano sienos. Jis liko sveikas ir gyvas! Manau šio „mažylio” drąsa ir noras išlikti šią sunkią akimirką turėtų būti įkvėpimu zoologijos sodo administracijai. l Ingos Popovaitės nuotr.

„Miesto tvarkymo bei aukų paieškos darbai buvo gan neblogai organizuoti“.

TAŠKO ŠALIS

Norvegijos urbanistiniai stebuklai ir gamtos žmonės

Išgirdus šios šalies pavadinimą galvoje iškyla unikalios gamtos paveikslas. Žvejams ši valstybė - rojaus kampelis, o mums lietuviams - ekonominio gerbūvio etalonas. Fjordų karalystė Norvegija yra viena iš tų pasaulio vietų, kurios grožis užburia vos tik į ją atvykus. Tačiau kiek norvegiško identiteto galima rasti šios šalies miestuose? Norvegija nėra stipriai urbanizuota valstybė. Pirmoji to priežastis - šalies demografinė situacija. Šioje beveik 390 tūkst. km ploto valstybėje gyvena tik kiek daugiau nei 5 mln. gyventojų. Antroji priežastis - šalies geografinis reljefas. Tankūs kalnynai ir gigantiški ežerai nėra palankiausi faktoriai gerinti šalies infrastruktūrą bei vystyti miestų plėtrą. Nepaisant to, Norvegija turi tikrai išskirtinių

ir gražių miestų, kuriuos pavyko aplankyti ir mūsų „Taško klubo“ komandos nariams.

Europietiškas Oslas Didžiausias Norvegijos miestas - šalies sostinė Oslas. Jame gyvena apie 600 tūkst. gyventojų. O tai sudaro beveik 12 proc. visos šalies gyventojų populiacijos. Nieko nuostabaus, jog tai labiausiai į kitus Europos didmies-

čius panašus šalies miestas. Jame gali rasti ir dangoraižių ir „stiklinių“ verslo centrų. Nepaisant to, Oslas yra pakankamai „žalias“ miestas. Jis užima sąlyginai didelę 454 km² teritoriją, tačiau ji nėra tankiai „užstatyta“, todėl mieste iš tiesų daug žaliųjų zonų bei parkų. Nors Osle galima rasti ne vieną šaliai svarbų istorinį paminklą, tačiau šis miestas tikrai nėra ta vieta, kuri

„Oslas yra „žalias“ miestas. Jame daug skverų ir parkų“.

galėtų pasiūlyti daugiausiai autentikos senosios norvegiškos kultūros ieškotojams. Tokiems žmonėms reikėtų Osle iškart nusipirkti autobuso bilietą į kurį nors iš kitų didžiųjų šalies miestų.

Studentų Trondheimas ir lietingasis Bergenas Trondheimas - tai uostas pačiame geografiniame šalies centre. Tai ne tik vienas iš didžiausių Norvegijos verslo židinių, bet ir šalies studentų sostinė. Šiame mieste nuolat gyvena 15-20 tūkst. studentų, kurių dauguma mokosi Trondheimo mokslo ir technologijos universitete. Tai išties gražus miestas, kurį aplankyti rekomenduoja net patys norvegai. Ieškantiems dar stipresnio norvegiško identiteto privalu aplankyti antrąjį pagal dydį Norvegijos miestą Bergeną. Ši vietovė prie Šiaurės jūros Byfjordo įlankos 2000 metais buvo paskelbta Europos kultūros sostine. Ir tikrai ne be reikalo. Tai yra ko gero didžiausias Norvegijos kultūrinis centras. Jame veikia Hanzos, kompozitoriaus Edvardo Griego muziejai, 1848 metais

„Olesiundas - vienas iš nedaugelio Europos miestų, pasižymintis išskirtinai vientisa architektūra“. įkurta konservatorija. Daugiau nei prieš 1000 metų septynių kalvų apsuptyje įsikūręs Bergenas yra Skandinaviško miesto etalonas su tam tikrais

Norvegiško klimato ypatumais. Pagrindinis jų lietus. Vietiniai gyventojai juokauja, kad pas juos lyja daugiau nei 300 dienų per metus. Nuo Atlanto vandenyno čia atplau-

kę debesys susiduria su kalnais ir toks reiškinys nuolatos „iššaukia“ lietų. Tad tikriausiai net neverta sakyti, ką vietiniams gyventojams čia reiškia saulėta diena... Nepaisant

to, viešnagės Norvegijoje metu, aplenkti šį, mažais spalvotais mediniais namais papuoštą didmiestį būtų didžiulė nuodėmė. Net jei viso vizito metu tektų avėti botus...

Unikalusis Olesiundas Vis dėlto didžiausias turistinis nusikaltimas vizito Norvegijoje metu būtų nenuvykti į Olesiundą.

Tai lyg Venecija, tik Vakarinėje Norvegijoje - miestas ant vandens, kuris visame pasaulyje garsėja savo išskirtine Art Nouveu architektūra. 1904 m. medinių pastatų miestą ištiko tragedija. Margarino fabrike apvirtusi žibalinė lempa sukėlė gaisrą, kurio metu sudegė visas miestas. Vėliau miestas buvo iš pagrindų atstatytas, tačiau jame nebeliko nei vieno medinio pastato. Todėl tai vienas iš nedaugelio Europos miestų, pasižymintis išskirtinai vientisa architektūra. Apie 70 km nuo Olesiundo esanti Rundes sala -

tikras ornitologų rojus, kuriame galima išvysti apie 80 paukščių rūšių. O tiems, kurie nori įamžinti visą miesto grožį, pravartu nepatingėti užlipti ant Aksla kalno. Būtent nuo ten atsiveria gražiausia miesto panorama.

Norvegų bendravimo ypatumai Kad ir kiek šalies miestų apvažiuotum, tikrosios šalies kultūros nepažinsi artimiau nepabendravęs su vietiniais žmonėmis. O norvegai - išties įdomūs žmonės. Skandinavai dažniausiai apibūdinami, kaip šalti ir uždari žmo-

nės. Tačiau norvegams toks apibūdinimas tinka tik iš dalies. Apskritai, norvegai tikriausiai yra viena labiausiai bendraujančių skandinavų tautų. Susidaro toks įspūdis, jog anksčiau kalnuose mažose bendruomenėse gyvenusi tauta, šiuo metu išgyvena savo bendravimo su pasauliu renesansą. Tiesa, jaunimas yra daug atviresnis nei vyresnioji norvegų karta. Mat jaunuosius norvegus dar stipriai veikia ir vakarietiškos kultūros įtaka. Jaunoji norvegų karta yra tikri mados maniakai. Nemaži net paslaugų ar aptarnavimo sferoje dirbančių jaunų žmonių mėnesiniai atlyginimai suteikia jiems sąlygas dažnai įsigyti madingus drabužius, naujausią techniką, vykti į įvairias keliones ir jie tuo naudojasi visu pajėgumu. Ir nesvarbu, kad galbūt, jam kažkokio daikto net nereikia. Jei jis madingas, jaunam norvegui jis yra būtinas. Tiesa, norvegų pasaulio pažinimo žinios „neblizga“. Norvegai iš tiesų taip myli savo šalį, kad jiems nelabai rūpi, kas yra toliau už jų sienos. Tad

bendraudami su norvegu nenustebkite, jei jis, demonstruodamas jums naująjį savo Iphone telefoną, netikėtai paklaus ar jūsų šalyje būna tokių mobiliųjų telefonų. Jis klausia ne tam kad pasityčiotų, o dėl to, kad iš tiesų to nežino. Kaip ir visi skandinavai, norvegai yra gan pedantiški žmonės, o rutina jiems gyvenime yra itin svarbus dalykas. Jei jie kiekvieną dieną pusryčiauja devintą valandą, turi atsitikti kažkas itin svarbaus, kad ši rutina būtų pažeista. Tačiau didžiausias norvegų socialinės komunikacijos išskirtinumas - bendravimas su savo vaikais.

Visai neseniai Lietuvoje plačiai nuskambėjo istorija, kurioje Norvegijos vaikų apsaugos tarnyba atėmė vaiko globos teises vienai ten gyvenusiai mūsų šalies pilietei. Po šio įvykio žiniasklaida mirgėjo nuo pranešimų, jog neva norvegai grobia lietuvių vaikus. Buvo rengiamos protesto akcijos prie Norvegijos ambasados ir reikalaujama mamai gražinti iš jos neteisėtai atimtą vaiką. Tačiau tiesa ta, kad šioje situacijoje mums nereikėtų taip susireikšminti. Tie kurie mano, kad griežti vaikų priežiūros reikalavimai yra taikomi tik imigrantams, labai klysta. Ilgą laiką teko stebėti vienos norvegų šeimos kasdienybę bei matyti, kaip

vyksta vaikų auklėjimo procesas jų tradicinėje šeimoje. Ant vaikų ten niekas nešaukė, netaikė jokių fizinių ar psichologinių bausmių, apskritai, su vaikais ten buvo bendraujama kaip su „mažais suaugusiais“. Kartą teko stebėti situaciją, kuomet pavargusi mama pakėlė balsą prieš išdykaujantį savo mažąjį sūnų. Vėliau ji taip išsigando dėl to, ką padarė, jog puolė į ašaras ir kaltino save, kad ji prasta motina... Jau nekalbu apie tai, kad joks vaikas Norvegijoje į mokyklą ar darželį negali ateiti alkanas, nešvariai apsirengęs ar neturėti tam tikrų mokymuisi skirtų priemonių. Tai iškart patrauktų pedagogų, o vėliau ir vaikų teisių apsaugos tarnybų dėmesį.

Gali atrodyti, kad norvegų vaikų auklėjimo tradicijos veda į kraštutinumus, tačiau jos yra tokios ir gyvenant ten reikia prie jų prisitaikyti.

Tai kur ieškoti norvegiško identiteto? Vis dėlto, kad ir kokie įdomūs būtų Norvegijos miestai, tikrojo Norgės identiteto reikėtų ieškoti pavienėse kalnų sodybose. Juk būtent ten gyvenantys žmonės turi

stipriausią ryšį su savo šalies gamta. Įsivaizduokite, jog gyvenate didelio ežero viduryje ir kasdien į darbą plaukiate valtimi. Arba iš kalnų trobelės turite nuvažiuoti beveik šimtą kilometrų siauru fjordo skardžiu einančiu keliu iki artimiausios parduotuvės. Tik taip gyvenantis žmogus galėtų daugiausiai papasakoti apie savo šalį, kurios gamta bei jos ištekliai yra pagrindinė jos piliečių gero gyvenimo priežastis. O gyvenimas kalnuose - pana-

šus į kitą pasaulį, kuriame tau tikrai nerūpi tai, kas dedasi už tavo šalies ribų. Juk svarbiausia, kad ežeras negailėtų žuvies, kelio neužverstų akmenys, o kritulių būtų tiek, kiek reikia. Svarbiausia tai, kas šalia, o ne už devynių kalnų... Kiekvienas Vakarų pasaulio gyventojas turėtų bent kelias savaites pagyventi tokioje aplinkoje. Ir ne tik tam, kad pažintų norvegišką gyvenimo būdą, bet ir tam, kad iš naujo atrastų ryšį su gamta. l

„Tikrojo Norvegijos identiteto reikėtų ieškoti pavienėse kalnų sodybose“.

Kelionė po Ameriką (II):

Las Vegasas miražas dykumoje Paskutiniajame „Taško Klubo“ numeryje turėjome galimybę pasivaikščioti žvaigždėtomis kontrastingojo Los Andželo gatvėmis. Šį kartą tinklaraščio „Buvauten.lt“ autorė Jolanta mus kviečia nuvykti į dar ryškiau spindintį miestą. Tai vieta Amerikoje, kurioje džiaugsmas ir neviltis keičia vienas kitą lošimo kauliukų išmetimo greičiu. Tai lempučių ir šviečiančių iškabų oazė viduryje Nevados dykumos, kurią bent kartą gyvenime norėtų aplankyti kiekvienas azartiškas žmogus. Ir mums didelė garbė, jog mūsų klubo narė sutiko pasidalinti savo kelionės po šį švytintį miestą įspūdžiais. O juk dar senas vietos posakis byloja: „Kas įvyksta Vegase ir lieka Vegase“...

TAŠKO ATRADIMAS

„Originalusis Las Vegaso ženklas yra netoli McCane oro uosto“. Antroji diena Amerikoje. Palikę angelų miestą Los Andželą judam į nuodėmių miestą – Las Vegasą. Ko tikėtis iš miesto, kur dauguma vyksta pašėlti, pamesti galvą, draugus, susituokti, pralošti ar išlošti? Lekiam, patikrinsim. Iš Los Andželo išvažiuojam iškart po pusryčių ir 15 greitkeliu judam link Las Vegaso. Kraštovaizdis visiškai pasikeičia – nebelieka palmių, žalumos, aplink tik dykuma ir jokios gyvybės, išskyrus kelias gyvenvietes. Nuvažiavę

apie 280 mylių, Las Vegasą pasiekiam iškart po pietų. Las Vegasas ne veltui pavadinamas miražu dykumoje – iš tiesų, aplink miestą nieko nėra, tik dykynė, o tik įvažiavęs patenki į tikrą pramogų sūkurį. Las Vegase visko tiek daug, kad iš pradžių ištinka lengvas šokas. Šviesos, spalvos, garsas, minios žmonių, kurių akyse – azartas, rizika, ir adrenalinas. Nuo kopijų Las Vegase gali susisukti galva. Nukopijuota viskas, kas įdomaus pasaulyje –

miestai, pastatai, vietos, netgi personažai, pavyzdžiui, kad ir tas su barzda iš filmo Hangover (liet. Pagirios Las Vegase). Jis stovi vos ne ant kiekvieno kampo – keli doleriai ir turėsi nuotrauką su juo atsiminimui. Po kelių dienų Las Vegase, išvykus, gali aplankyti mintis, ar tai iš tiesų buvo, ar tai tik miražas? Vykstant į Las Vegasą, iškyla klausimas, kur apsistoti? Užsisakinėti iš anksto, ar nuvykus? Su viešbučiais Las Vegase problemų neturėtų kilti, juk šis mies-

tas, galima sakyti, sukurtas turistams, viešbučių jame tikrai netrūksta. Tad tereikia nuspręsti, kurioje vietoje apsistoti ir kiek mokėti. Mums patogiau buvo užsisakyti iš anksto. Taip galėjom palyginti kainas gana gausiai, 9 keliautojų grupei. Mūsų pagrindinis kriterijus buvo vieta – norėjome apsistoti pačiame pramogų šurmulyje – Las Vegaso bulvaro dalyje, vadinamoje The Strip, kuri yra 4,2 mylių ilgio. Pagal kainą ir vietą labiausiai tiko gana paprastas motelis Travelodge Center Strip, dvi naktys trijuose kambariuose 9-iems ke-

liautojams kainavo apie 800 dolerių. Nors visai paprastas, bet tai buvo vienas iš brangesnių viešbučių, kuriame mums teko apsistoti keliaujant po Ameriką. Įsikūrę ir prie baseino atsipūtę nuo dulkėto kelio, iškeliavom apžiūrėti miesto. Kaip lošti kazino, nepasakosim, čia jau sėkmės dalykas. Mes išbandėm, keliems iš mūsų sekėsi labai gerai, kitiems irgi neblogai, svarbiausia, kad visų pinigų nepralošėm. Užtat papasakosim, ką įdomaus galima pamatyti Las Vegase, jei į šį miestą keliaujat ne tik dėl lošimų ir vakarėlių.

Pats įsimintiniausias vaizdas Las Vegase – šokantys fontanai prie Bellagio viešbučio. Sulaukę fontanų pasirodymo dieną, šiek tiek nusivylėm, tikrai geresni buvo Barselonoje, sakėm. Tai buvo toks gana trumpas ir neįspūdingas pasirodymas. Bet atėję prie fontanų vidurnaktį, išvydom išsižioti privertusį reginį – vanduo šoko pagal dvi DJ Tiesto dainas, kurios iki šiol skamba galvoje. Dar vienas dėmesio vertas šou vyksta prie The Mirage viešbučio. Vulkanu pavadintą ugnies kamuolių pasirodymą galima

„Egipto tematika pastatyto viešbučio Luxor skiriamasis ženklas“.

„Šv. Morkaus bazilikos fasadą pirmą kartą pamatėm Las Vegase“. pamatyti kasdien 19, 20, 20.30, 21, 21.30, 22, 22.30 ir 23 val. Tai, kaip ir Bellagio fontanai, yra nemokamas šou, kurį galima stebėti tiesiog nuo gatvės. Dauguma Las Vegaso atrakcijų – viešbučiuose arba prie jų. Kiekvienas Las Vegaso viešbutis ir kazino yra sugalvoję, kaip privilioti turistus. Keli iš jų – miestų kopijos. Las Vegase rasit Paryžių su Eifelio bokštu (dydžiu tikrajam neprilygsta, tačiau kiek rimtesnis nei Mažeikių eifelis). Las Vegase yra Niujorkas, kurį iš lauko atpažinsit pagal Laisvės statulą ir Manhatano dangoraižius. Viduje galima pasi-

vaikščioti Niujorko gatvių kopijomis, pasėdėti baruose, kavinėse ir, aišku, palošti kazino. Dar viena atrakcija turistus vilioja į Niujorko viešbutį – amerikietiškieji kalneliai. Dalis mūsų grupės išbandė šį atrakcioną, nors ir labai aukštas ir iš apačios atrodo baisokai, bet visi grįžo sausom kelnėm. Dar viena iš įsimintinesnių kopijų Las Vegase – Venecija. The Venetian viešbutis įkūrė tikrą Italijos miesto kopiją. Yra kanalai, tiltai, gondolos su gondolininkais, Šv. Morkaus aikštė ir bazilika. Nors buvom ir tikrojoje Venecijoje, prieš porą metų,

bet Šv. Morkaus bazilikos fasadą pirmą kartą pamatėm Las Vegase – mat Venecijoje visą vaizdą užstojo pastoliai… Naktį Las Vegase tikrai pastebėsit dangų virš miesto skrodžiantį šviesos spindulį. Tai šviesa, kylanti iš piramidės viršūnės, kuri yra Egipto tematika pastatyto viešbučio Luxor skiriamasis ženklas. Didingai atrodo ne tik išorė, bet ir viešbučio vidus, kuriame, kaip visur Las Vegase, daugybė atrakcijų, lošimų automatų ir aplinka, kurioj gali lengvai pamesti laiko nuojautą – nei langų, nei laikrodžių,

„Las Vegase rasit Paryžių su Eifelio bokštu“.

viskas atrodo lygiai taip pat tiek naktį, tiek dieną. Praėję Luxor, kuris yra pietinėje The Strip dalyje, buvom įpusėję savo kelią link žymiojo Las Vegaso ženklo. Tą dieną buvo karšta, saulėkaitoje tikrai daugiau kaip 30 laipsnių, tai kelionė pėsčiomis porą mylių nuo viešbučio iki pietinės Las Vegaso bulvaro dalies gerokai išvargino. Bet buvo verta! Originalusis Las Vegaso ženklas Welcome to Fabulous Las Vegas (liet.

Sveiki atvykę į nuostabųjį Las Vegasą) yra netoli McCane oro uosto, pietiniame Las Vegaso bulvare. Tikėjomės, kad šį ženklą pamatysim įvažiuodami į miestą, tačiau iš tiesų šis ženklas nežymi Las Vegaso miesto ribos, tad teko ateiti pėstiems. Mieste kelios šio ženklo kopijos. Prie Las Vegaso miesto centro stovi ženklas Welcome to Fabulous Downtown Las Vegas, (liet. Sveiki atvykę į nuostabųjį Las Vegaso centrą), kuris

yra Las Vegaso bulvaro ir 4-osios gatvės susikirtime. Kita ženklo kopija, didesnė už originalą yra Boulder Highway. Lankantis Las Vegase rekomenduojame nepraleisti aukščiausio Las Vegaso pastato – 350 m aukščio The Stratosphere Tower. Pakilti į apžvalgos aikštelę kainuoja 20 dolerių, primokėjus dar 5-is, gali išmėginti save viename iš baisiausių pasaulyje atrakcionų. Kaina už apžvalgos aikštelę ir tris atrakcionus – 35 doleriai. Atskira kaina yra pasiryžusiems nušokti nuo pastato su lynu. Nuo apžvalgos aikštelės matosi visas Las Vegasas. Mes ten pakilom jau temstant, tai visas miestas tiesiog švietė. Išbandyti atrakcionų neišdrįso nė vienas iš mūsų kompanijos. Užtat matėm vieną drąsuolį apačioje, kuriam, turbūt po šuolio nuo bokšto, prireikė greitosios pagalbos… Devyniese atvykom į Las Vegasą, devyniese ir išvykstam. Gerai, nieko nepalikom. Kišenėse dolerių dar yra... l Daugiau apie keliones po Ameriką galite paskaityti „Buvauten.lt“ tinklaraštyje.

TAŠKO PATARIMAS

Sveika mityba kelyje misija įmanoma Tikriausiai daugelis iš mūsų, leisdamiesi į žygį ar ilgesnę kelionę automobiliu, į kuprinę įsidedame ir savo maisto. Mat ne kiekvienoje situacijoje gali pavykti pasimėgauti

pakelės užeigų ar restoranų siūlomu maisto asortimentu. O ir ne visuomet tai leidžia finansai... Tikriausiai sutiksite su tuo, kad populiariausias kelionių maistas yra

greitai paruošiamos sriubos ir tiesiog karštu vandeniu užplikomi makaronai. O šie produktai tikrai nėra geriausias pasirinkimas papildyti savo kūno „energetinį baką“. Sveikos mitybos specialistas Gediminas Čižauskas sako, jog net ir kelionės metu galima maitintis tinkamai ir sudarė maisto produktų sąrašą, kurie Jums kelyje padėtų išlaikyti gerą tonusą ir tuo pačiu nesukeltų didelių problemų dėl jų laikymo. Taigi, ką gersime ir valgysime kitoje kelionėje?

Maistas Avižų batonėliai su riešutais ir džiovintais vaisiais, tikriausiai vienas iš lengviausiai paruošiamų bei sveikiausių užkandžių, kuriuos galima pasiimti į kelią. Šis užkandis, susidedantis iš avižų, džiovintų vaisių ir riešutų, suteiks energijos, sotumo ir naudingų maistingųjų medžiagų. Be to, jis puikiai tinka ilgesnėms kelionėms. Receptas: 8 šaukštai riešutų sviesto; ¼ įvairių riešutų, tokių kaip graikiniai, migdolai, lazdyno riešutai; ½ stiklinės įvairių džiovintų vaisių (pasirinktinai); 1 stiklinė pieno (gali būti migdolų pienas); 3 ½ - 4 stiklinės avižų. Paruošimas. Viską sumaišome į vientisą masę. Kad būtų tirštesnė, galima pridėti daugiau avižų. Viską supilame į platų indą, išlyginame ir paliekame šaldytuve kelioms valandoms arba nakčiai. Vėliau masę galima susipjaustyti batonėlių porcijomis, kad būtų patogiau transportuoti. Įvairūs riešutai – užkandis, kuris padeda greitai ir lengvai pasisotinti ir pasikrauti geraisiais riebalais, kurie padės ne tik numalšinti alkį, bet ir sustiprins

imunitetą. Juos galima laikyti ilgai, todėl tai yra puikus pasirinkimas ilgesnei kelionei. Džiovinti vaisiai ir uogos – puikiai tiks, kai pritrūksite energijos. Džiovintus vaisius ir uogas taip pat galima laikyti ilgesnį laiką, todėl šis produktas puikiai tinka užkandžiauti kelyje. Švieži vaisiai – jei kelionė netolima ar turite galimybę išlaikyti maistą šviežią, užkandžiams pasirinkite įvairius vaisius. Taip kūną papildysite angliavandeniais, kurie savo skaidulomis, vitaminais ir mineralais suteiks papildomos energijos. Daržovės neturi daug kalorijų, tačiau dėl didesnės savo apimties ir viduje esančio vandens, jos puikiai numalšina ne tik alkį, bet ir troškulį. Jogurtai – neilgose kelionėse ar esant galimybei išlaikyti maistą šviežią, liesas, natūralus jogurtas - visuomet puikus užkandis, kuri galima maišyti kartu su vaisiais ar uogomis. Kiaušiniai. Su savimi galima pasiimti ir virtų kiaušinių. Jie papildys jūsų organizmą baltymais, kurie padės atsistatyti Jūsų raumenims fiziškai aktyvios kelionės metu.

Lavašo suktinukai - gali būti rimtesniu kelionės valgiu. Juos galima pasiruošti su labai įvairiais įdarais. Tam puikiai tinka avokadai, salotos, įvairios daržovės. Taip pat vištienos ar kalakutienos krūtinėlė bei kita liesa mėsa. Valgydami tokius suktinukus kelionėje nepakenksite savo figūrai. Žinoma, jei nepasiduosite pagundai viską pagardinti riebiu padažu.

Gėrimai: Vanduo yra vienas svarbiausių produktų. Nesvarbu kur keliaujate, būtina pasiimti vandens su savimi. Juk be vandens galima išbūti trumpiau, nei be maisto. Žmogaus organizmas sudarytas iš maždaug 70 proc. skysčių, o tai reiškia, kad jį visada reikia papildyti vandeniu. Kitaip dehidratuosite ir pakenksite savo sveikatai. Sultys – puikus ir greitas produktas pasipildyti vitaminais, mineralais ir energija, kuri neleis taip greitai pavargti ir prarasti geros nuotaikos keliaujant. Žalia arbata – šalta žalia arbata padeda numalšinti troškulį, yra kupina antioksidantų ir padeda stimuliuoti organizmo veiklą. l