Ketvirtasis "TAŠKO KLUBO" numeris by Karolis Rupkus

MES VĖL SU JUMIS!

TAŠKO ŽODIS

Mes sugrįžome! Šiandien mums - itin džiugi diena, nes po ilgos, net trijų metų, pertraukos mes Jums galime pristatyti dar vieną kelionių žurnalo „Taško klubas” numerį. Kadangi nesimatėme ilgai, turime Jums daug ką papasakoti. Pirmiausia norime prisistatyti tiems, kurie mūsų nepažįsta. Jei šiuo metu skaitote šį tekstą, Jūsų rankose - kelionių žurnalas „Taško klubas”. Šio žurnalo tikslas - palaikyti Jums kompaniją keliaujant „Lietuvos geležinkeliais” iš taško A į tašką B ir bent trumpam mintimis Jus nukelti kiek toliau nei šiuo metu Jus gali nugabenti šis traukinys. Apie ką mes rašome? Šį žurnalą kuria tokie pat žmonės, kaip ir Jūs - tie, kurie mėgsta keliauti ir nebijo savo kelionių dienorašLeidėjas „Specializuoti sprendimai“, UAB +370 659 33205 Redaktorius Karolis Rupkus

čiais pasidalinti su kitais. Šiuos žmones mes vadiname savo klubo nariais. Taigi kur keliausime šį mėnesį? Naujajame numeryje pakviesime Jus susipažinti su islandų bendravimo ypatumais, apie kuriuos mums papasakos atlikėjas Edgaras Lubys. Taip pat pasivaikščiosime Italijos pakrantėmis, tikrinsime senovinio automobilio galimybes keliaujant iš Vokietijos į Lietuvą, pėsčiomis mėginsime įveikti 800 kilometrų bei mėginsime „pralėkti” didžiaisiais Amerikos greitkeliais. Tad kviečiame patogiai įsitaisyti, užsisakyti puodelį arbatos ir kartu su mumis pradėti kelionių sezoną. Gerų Jums įspūdžių!

Kontaktai reklamai: dovile@specsprendimai.lt laura@specsprendimai.lt

„Taško klubas”

Spausdino „Lietuvos ryto“ spaustuvė, UAB Tiražas 10 000 egz. 2015 birželis

6 - 10 p. TAŠKO ŽMOGUS: Edgaras Lubys: „Ko nereikia daryti bendraujant su islandu? Kritikuoti Islandijos”

12- 19 p. TAŠKO KELIONĖ: Per dvi valstybes savomis kojomis

20 - 24 p. TAŠKO RATAI „Iš Vokietijos į Lietuvą egzotišku automobiliu”

26 - 35 p. TAŠKO ŠALIS: Itališko autentiškumo paieškos

36- 43 p. TAŠKO ATRADIMAS: Kelionė po Ameriką (I): naftos ir filmų miestas Los Andželas

Edgaras Lubys:

„Ko nereikia daryti bendraujant su islandu? Kritikuoti Islandijos” Jis nevartoja alkoholio, propaguoja vegetarizmą ir bėgioja maratonus... Atlikėjas ir dainų autorius Edgaras Lubys teigia, jog taip gyveno ne visada, o atversti naują savo gyvenimo puslapį jam padėjo ir patirtis gyvenant svečioje šalyje. Tačiau tai nebus stereotipinė emigranto istorija... Vien dėl to, jog kūrėjas iš Lietuvos ieškoti savęs išvyko į šalį, kurios piliečių keistumas yra šalies prekinis ženklas, o nedidelis šios tautos žmonių skaičius jiems visiškai netrukdo jaustis „didesniais” nei vokiečiai. 2008 metais išvykai gyventi į Islandiją. Kas paskatino tuomet išvykti iš gimtinės ir kodėl pasirinkai šalį, kurioje gyventojų yra beveik tiek pat, kiek Kauno mieste? Tuo metu mano gyvenime vyko daug pokyčių. Aš atsisakiau žalingų įpročių, nutraukiau bendradarbiavimą su vadybininkais, išsiskyriau su ilgamete širdies drauge... Tuomet lyg ir kažko ieškojau, buvau kažkokioje kryžkelėje. Žinojau, kad muzikos nepavyks mesti, nes ji yra didelė dalis manęs. Dėl jos galiu atsisakyti daug ko, praktiškai visko. Tada

susirašinėjau su draugu muzikantu, kuris gyveno Islandijoje. Aš visada norėjau aplankyti šią šalį. Mane itin traukė Islandijos misticizmas ir atokumas, tad su savo bičiuliu gitaristu išvykome ten. Jis spontaniškai prie manęs prisidėjo, manėme, jog pabūsim pas draugą porą mėnesių ir grįšim. Prisidėjom maisto, visą įrangą, kad galėtume groti, įrašinėti ir išvykome mano „SAAB” automobiliu. Keliavome keltais apie savaitę... Koks buvo pirmasis įspūdis atvykus? Ar jis pateisino lūkesčius?

TAŠKO ŽMOGUS Atvykus mane tiesiog pribloškė šios šalies gamta, jos didybė. Teko vykti apie 600 kilometrų kalnais iš Seidisfjorduro, miestelio Islandijos rytuose, į Reikjaviką. Tos kelionės nepamiršiu niekada. Manau, tai buvo kol kas įspūdingiausia mano kelionė. Vien dėl to, jog vykome visiškai į niekur. Susikrovėme į vieną automobilį visą savo gyvenimą ir palikome komforto zoną. Tiesiog išvykome ieškoti laimės.

Islandija yra gana svarbi šalis Lietuvos istorijoje. Ji pirmoji pripažino 1990 m. kovo 11-ąją paskelbtą mūsų šalies nepriklausomybės aktą. Ar patys islandai žino šį faktą ir, apskritai, kokios jų žinios apie Lietuvą? Žino tikrai ne visi, o jaunimas visiškai nežino. Apskritai islandai yra keistuoliai. Vienas jų, Vokietijai laimėjus „Eurovizijos” konkursą, man pasakė: „Ai, laimėjo kažkokia mergšė iš Rytų Europos”. Sakau: „Ką? Juk laimėjo Vokietija”. O jis: ”Ten jau rytai”. Trumpai tariant, jiems vakarai yra Jungtinė Karalystė, JAV,

na, ir dar broliai skandinavai. Visa kita - varguoliai rytų europiečiai. Kadangi islandai kadaise gyveno lyg inkstai taukuose, nuvažiavę bet kur į Europą ar Ameriką jie jausdavosi karaliais, nes Islandijos krona buvo labai stipri, o jų atlyginimai buvo kosminio dydžio… Kol visas tas burbulas nesprogo. Nepaisant nedidelio gyventojų skaičiaus, islandai garsėja pasaulyje savo išskirtine muzikine kultūra bei turi nemažai garsių pasaulyje atlikėjų (Bjork, Sigur Ross)? Tavo nuomone, kodėl jie šioje srityje tokie išradin-

gi? Kokia šio reiškinio paslaptis? Paslaptis ta, kad nėra paslapties. Iš tikro jie yra labai kūrybingi. Matuojant Lietuvos standartais, visus islandus būtų galima pavadinti didžiausiais keistuoliais. Visi ten keisti savo apranga, gyvenimo supratimu. Sigur Ross ir Bjork yra keistuoliai pasaulinėje muzikos arenoje, bet pačioje Islandijoje, kalbant apie keistumą, toks yra kas antras. Beveik visi islandai ką nors kuria. Pavyzdžiui, virtuvės šefu dirbantis žmogus laisvalaikiu rašo grožinę knygą. Kadangi ten iš meno pragyventi

sunku, žmonės į meninę veiklą žiūri kaip į laisvalaikio praleidimo būdą, saviraišką, iš kurios niekada nesitiki užsidirbti pinigų. Todėl Islandijos kūryba yra laisva ir jai įtakos nedaro pinigai ar uždarbis. Turbūt tai ir yra Islandijos kūrybiškumo paslaptis. Viename interviu sakei, jog gyvenant šioje šalyje iš tavo mitybos raciono dingo mėsa? Ar tam turėjo įtakos Islandijos gyventojų mitybos ypatumai? Plačiau papasakok apie tradicinę islandų virtuvę.

Islandų virtuvė toli gražu ne vegetariška. Joje galima rasti ir banginio mėsos, ir pūdytą ryklį, ir rūkytą avies galvą… Ji gana egzotiška, tačiau kartu primenanti, kad islandai dar visai neseniai gyveno jurtose ir mito pusžale žuvimi. Tačiau vegetarų ir sveikai gyvenančių žmonių bent jau Reikjavike tikrai netrūksta. Islandija - paradoksų šalis. Žmonės arba visiškai nusigeria savaitgaliais, arba vyksta keliauti po kalnus, bėgioja, plaukioja geoterminiuose baseinuose.

Ar galėtum žodžiais “nupiešti” tradicinio islando charakterio savybių paveikslą? Kokie jie žmonės? Koks jų būdas ir ko iš jų išmokai? Išmokau pagarbos savo šaliai. Islandai niekada gyvenime nesakys nieko blogo apie savo produkciją, vertybes, kultūrą. Islandai išaukština savo šalį, kaip pačią geriausią, kurios nekeistų į nieką. To mums labai trūksta. Ko niekada nereikėtų daryti bendraujant su islandu? Kritikuoti Islandijos dėl

„Teko vykti apie 600 kilometrų kalnais. Manau, tai buvo kol kas įspūdingiausia mano kelionė”

„Reikjavikas neturi didelių pastatų, gatvės neužpildytos kamščiais” ekonominės krizės ar kitų dalykų. Islandai - labai dideli patriotai, bet gana uždari žmonės ir vargu, ar atvykę iš kitos šalies, tapsite jų gerais draugais. Bičiuliais - taip, bet artimais draugais - vargu. Jie labai sunkiai prisileidžia kitataučius. Manau, tai yra natūralu – atoki šalta šalis, sala, mažas gyventojų skaičius. Manau, kad jie taip saugo savo identitetą. Ar Islandija „brangi“ šalis lyginant su kitomis Europos valstybėmis?

Po krizės pragyvenimo lygis čia nukrito, nežinau kaip yra dabar, nes jau 6 metai ten negyvenu, bet, manau, jie vis dar laikosi gerai. Žinoma, iki Norvegijos dar visai Europai toli. Ar vietoje, kurioje gyvenai, radai kažkokį gamtos kampelį, į kurį norėtum dar sugrįžti? Tą, kurį galėtum pavadinti savu? Jei ne paslaptis, kur jis? Gamtos kampelis yra visa Islandija. Ten nėra

didmiesčių, Reikjavikas neturi didelių pastatų, gatvės neužpildytos kamščiais, tad žmonės gyvena labai arti gamtos, šalia juos supančių kalnų, ošiančio vandenyno. Kartais vis dar susapnuoju Islandiją... Sugrįžti ir pakeliauti būtų smagu. Jeigu tau reikėtų visiškai šios šalies nepažįstančiam žmogui rekomenduoti penkias vietas, kurias, tavo nuomone, būtina pamatyti nuvykus į šią šalį, kas tai būtų?

Tai būtų Reikjaviko senamiestis ir pagrindinė gatvė Leugavegur. Būtina nusimaudyti Žydrojoje Lagūnoje, nuvažiuoti į Geysir miestelį, iš kurio kilo geizerių pavadinimas, aplankyti meno galerijas Reikjavike, o šiaip ten, kur bevažiuosi, visur bus gražu ir visur yra ką pamatyti. Nepaisant to, kad ne viename savo interviu Islandiją įvardijai savo svajonių šalimi, joje gyventi nelikai. Kodėl? O gal ketini ten sugrįžti gyventi senatvėje?

Islandiją iš vidaus. Tiesiog natūraliai iš tos šalies pasiėmiau tiek, kiek man norėjosi, tad grįžimas į Lietuvą buvo be jokių nuogąstavimų, labai natūralus. Grįžti ten dabar norėčiau kaip turistas. Grįžęs iš “ledo žemės” subūrei kolektyvą “feral”, kurio kūryboje buvo nemažai skandinaviškai muzikai būdingų elementų. Kaip stipriai gyvenimas šioje šalyje paveikė tavo muzikinę kūrybą? Ar “feral” projektas turės tęstinumą?

Manau, kad man užteko tų metų, kad pajausčiau

Mano muzikoje visada buvo to skandinaviško

prieskonio. Man patinka Skandinavija, jos žmonės, tvyranti bendra ramybė ir stabilumas. O “feral”... Galbūt dar ir sukursime kažką tokio. Laikas parodys. Per pastaruosius keletą metų tau teko nemažai keliauti. Buvai Ukrainoje, Airijoje, Olandijoje... Kokią šalį dar norėtum aplankyti artimiausiu metu? Dabar galvoju apie tolimesnę kelionę į Rytus… Tradicinis mūsų žurnalo klausimas - kas tau yra kelionės? Savęs pažinimas. l

„Islandijoje, kur bevažiuosi, visur bus gražu, ir visur yra ką pamatyti”

Per dvi valstybes savomis kojomis

800 kilometrų pėsčiomis... Ar galėtumėte įsivaizduoti tokį žygį XXI amžiuje? Mūsų klubo narės Liubos istorija įrodo, jog šis atstumas, žingsniuojant senaisiais piligrimų takais, gali ir neprailgti. Tad pristatome Jums pirmąją šio didelio kelionės dienoraščio, kuris prasideda Prancūzijoje, o baigiasi Ispanijoje, dalį. Laikas mintyse pradėti „ruošti” savo kojas įspūdingai distancijai... Kaip aš planavau kelionę ir ką dėjau į kuprinę Planuoti kelionę pradėjau praėjusių metų rugsėjo mėnesį. Planavau keliauti į Nepalą... Bet taip jau būna, jog kai ką nors planuoji, likimas tau visada iškrečia pokštą... Tad mano kelionė į Nepalą nusikėlė neribotam laikui. Kai nebeliko galimybės keliauti į

Nepalą, pradėjau galvoti, kaip reikia praleisti atostogas, kad būtų smagu ir saugu keliauti vienai. Atsiminiau filmą „The Way” ir savo seną norą pabandyti nukeliauti į piligriminę kelionę. Nusprendžiau keliauti į Ispaniją - žygiuoti daugiau nei 800 km piligriminiu keliu iš Saint Jean de Porto (Prancūzija) į Santiago de Compostela (Ispanija). Panagrinėjau informaciją internete ir nusipirkau bilietus į Biarritzą (Prancūzija), ten skridau iš Vilniaus per Londoną. Iš Biarritzo yra autobusas iki Bayonne, o iš ten jau laukia kelionė traukiniu iki pat Saint Jean de Porto, kur prasideda geltonų strėlyčių kelias, kuriame neįmanoma pasiklysti. Nors būdavo tokių, kas sugebėdavo.

TAŠKO KELIONĖ

Saint Jean de Porte, sekant geltonomis strėlytėmis, reikia nueiti iki informacijos biuro ir už 2 eurus nusipirkti piligriminį pasą. Ten taip pat gausite lapą su sąrašu „albergų” (nakvynės namai, skirti piligrimams), atstumais tarp jų ir informaciją apie jų darbo laiką, virtuves ar barus, ir lapą su siūlomais atstumais ir aukščio skirtumais. Aš keliavau be gido ir žemėlapio. Man užteko geltonų strėlyčių, mano gautų lapų ir kartais kitų piligrimų patarimų. Bet jei abejojate savo

jėgomis, pakeliui galite nusipirkti gidą, kuriame rasite daug papildomos informacijos.

Bilietai buvo nupirkti, atostogos gautos, beliko susikrauti kuprinę... Kuprinė turėtų sverti apie 10 procentų Jūsų kūno svorio, taigi mano kuprinė turėjo sverti apie 7 kg, o ji svėrė visus 10 kg, neįskaitant maisto, ir vandens, kurio reikėjo ne tiek jau daug, nes atstumai tarp kaimelių nedideli, bet vis tiek reikėjo. Bet... Aš stiprus žmogus ir turėjau patogią kuprinę, tad didelio diskomforto nejaučiau, o kelionei įpusėjus išvis pripratau prie savo kuprinės ir džiaugiausi turimais daiktais, kuriuos panaudojau visus iki vieno (išskyrus pleistriukus, bet jie, kaip suprantate, būtini).

Daiktų, kuriuos turėjau, sąrašas: y Miegmaišis (aš turėjau šiltą, tačiau sunkoką - svėrė apie 2 kg, galima naudoti lengvesnį, nes daug kur “alberguose” yra pledai, tad naktį nesušalsite). y Palapinė - norintiems

miegoti lauke. Aš lauke nemiegojau, nors ir norėjau, nes buvo dar per šalta. y Ėjimo batai - su jais žygiavau. y Sportbačiai arba sandalai - į juos smagu persimauti atėjus į “albergą” ir einant pasivaikščioti palikus kuprinę. y Šlepetės arba tie patys sandalai ėjimui į dušą. y Termo drabužiai - aš keliavau nuo kovo 12 d. iki balandžio 8 d. Orai buvo vėsūs, teko net sniegą pamatyti. y Patogios kelnės ir šortai - kartais šortus tiesiog užsimaudavau ant termo kelnių, o kartais išsiskalbus reikia turėti sausų drabužių. y Neperšlampamos kelnės - kelyje gavau tikrai daug lietaus, ypač Galicijoje. y Pora paprastų marškinėlių trumpomis rankovėmis, patarčiau turėti vienerius ilgomis rankovėmis (aš turėjau termo, jų užteko). y Pora „flisinių” džemperių - su vienu ėjau, kitą rengiausi po dušo. y Neperšlampama lengva striukė. y Skara ant kaklo arba kitaip vadinamas „bufas” vėjuotiems ir lietingiems orams.

yy Kepurė nuo saulės ir šilta kepurė vėsiam orui. yy Lengvos pirštinės - jos netgi praverčia, kai kaitina saulė. yy Medžiaginis apsiaustas nuo lietaus. yy Kojinės ir apatiniai drabužiai - jų kiekis priklauso nuo to, kaip dažnai norite juos skalbti ir kiek svorio norite nešti. yy Rankšluostis ir higienos reikmenys - turėjau lengvą rankšluostį „Sport Dry Towel”, o keliaujantiems su rankiniu bagažu primenu, kad skysčių buteliukai neturi viršyti 100 ml. yy Termosas - čia jau mano patogumo zona. yy Gertuvė arba pūslė vandeniui. yy Akiniai ir kremas nuo saulės – BŪTINA turėti. yy Prožektoriukas, kitaip vadinamas „ciklopas”. yy Vaistinėlėje buvo: vaistai nuo galvos skausmo, vitaminai, tepalas nuo raumenų skausmo ar traumų, kremas pavargusioms kojoms (pasitepti vakarais po dušo), elastinis bintas, įvairaus dydžio pleistriukai, siūlas su adata. yy Peilio neturėjau, bet jo ir nereikėjo. Primenu, kad su „Ryanair” rankiniame bagaže galima turėti peilį, kurio ilgis neviršija 6 cm.

yy Telefonas - į išmanųjį telefoną parsisiunčiau ispanų kalbos žodyną, jis man tikrai pravertė (pradžioje turėjau knygutę, bet po to dėl svorio ir išmaniųjų technologijų galimybių, nusprendžiau ją palikti „alberge”, gal kam nors pravers). yy Fotoaparatas, telefonų įkrovikliai, piniginė, pinigai ir, žinoma, pasas. yy Aš dar turėjau užrašų knygutę su rašymo priemonėmis - rašiau dienoraštį. yy Panašu, kad tiek. Jei ką pamiršau, papildysiu sąrašą vėliau. Pakeliui galite nusipirkti ėjimo lazdas arba vieną medinę lazdą. Su ja patogu kilti arba leistis nuo kalno, bet čia jau kiekvienam pagal poreikį.

Pradžia Ilgą laiką prieš kelionę draugai manęs klausinėjo, ar nebijau keliauti visiškai viena į nepažįstamą šalį ir dar mėnesiui. Sakydavau, kad nebijau, kad bus ten tų žmonių, einančiųjų piligrimų. Filmą tai mačiau, viskas ten saugiai ir smagiai atrodė. Dvi dienas prieš kelionę praleidau Londone su savo draugais. Per dvi dienas pamačiau turistinę Londono

dalį, aplankiau „Madam Tussaud” vaškinių figūrų muziejų, apsilankiau „Guinesso pub’e”, nemažą laiko dalį praleidau Londono metro, žodžiu, smagiai praleidau savaitgalį. Bet kai ryte atėjo laikas važiuoti į oro uostą, suvokiau - dabar tai būsiu viena. Visą mėnesį visai viena, įdomu, kaip ten viskas bus. O buvo taip... 14 val. lėktuvui nusileidus Prancūzijoje Biarritzo oro uoste skubu į autobusą, kuris veža iki Beyone, o iš ten 15 val. bus traukinys į Saint Jean de Porto. Atvykstu į vietą laiku, nusiperku traukinio bilietą ir laukiu. Prasidėjo...

„Kelionės pradžioje reikia už 2 eurus nusipirkti piligrimo pasą” Nespėjus pajusti vienatvės jausmo (praėjo kokios 3 minutės) prie manęs prieina Dženifer iš Anglijos, o vėliau prisijungia du draugai iš Airijos: Garis ir Noelis, vėliau ateina Adamas (neprisimenu iš kur). Sulaukiame traukinio ir judame Camino de Santiago link. Garis jau kartą ėjo šitą kelią, dabar eis antrą kartą, o kitiems tai pirma tokia kelionė. Traukinyje ilgai bendraujame apie ateinantį žygį, aiškinamės smulkmenas, skaitome gidus ir klausomės istorijų, kurias pasakoja Garis. Jis sakė, kad viskas paprasta - reikia apsimesti avimi, eiti paskui kitus piligrimus ir viskas bus gerai. Galvoju, kad aš tai tikrai nežadu avimi apsimesti, viską aiškinsiuosi pati, jau kartą kariuomenėje per orientacinį bėgimą pasimokiau, kad gamtoje

geriausiai pasikliauti savo galva. Na, arba bent jau savo nuojauta. Atvykus į Saint Jean de Port (visai mielas ir jaukus miestelis), susirandame informacijos centrą, įsigyjame piligrimų pasus, išsiaiškiname dėl nakvynės, pasidedame „alberge“ kuprines ir pirmyn į miestą, į maisto ir alaus paieškas. Centre pasakė, kad turime nusipirkti maisto rytojui, nes 30 km atkarpoje kalnuose nebus vietos kur pavalgyti, tad maistu turime pasirūpinti iš anksto. Surandame parduotuvę, apsiperkame, o dabar laikas picai, poilsiui ir alui. Pasivaikščioję po miestą grįžtame į savo „albergą”, ten sutinkame kelis naujus piligrimus. Tie, kurie nespėjo į 15 val. traukinį, atvyko 18 val. traukiniu, tad taip ir pasidalinome į

dvi grupes. Kaimynai išėjo pasižvalgyti po miestelį, o mes - į lovas poilsio. Ryt svarbi diena...

Kovo 12 - pirma diena „Albergo” durys užsidaro 22 val., tad iki to laiko visi turi sugrįžti, o ryte iki 8 val. ryto visi turi palikti patalpas. 6 val. ryto, keliamės, tuoj bus paruošti pusryčiai. Čia kariuomenė ar atostogos? Na bent jau išsimiegojau gerai. Susėdame visi prie stalo, pusryčiaujame, susipažįstame vieni su kitais. Piligrimai atvažiavo čia iš įvairių pasaulio kraštų: Italijos, Airijos, Anglijos, Vokietijos, Estijos ir, negaliu patikėti, - susipažinau su Mariumi, kuris, maža to, kad iš Lietuvos, bet dar ir iš Klaipėdos. Nejaugi reikia nukeliauti daugiau nei 3000 km, kad susipažin-

„Šitame kelyje kiekvienas sprendžia pats. Čia ne lenktynės, nėra starto ar finišo” čiau su kraštiečiu? (Aš irgi esu iš Klaipėdos). Pusryčiams gauname kavos, arbatos ir batono su uogiene - ne įspūdingai. Aš, žinoma, dar net nenumanau, kad visą mėnesį manęs lauks panašūs pusryčiai. Vakar informacijos centre mums pasakė, kad kalnuose galime rasti sniego, tad keliauti po vieną nesaugu. Keliaujame keturiese - aš, Dženifer, Garis ir Noelis. Mūsų vakarykštis draugas Adamas turi problemų su sveikata, tad jis dar dieną praleis ilsėdamasis Saint Jean de Port ir tik po to pradės savo kelionę. Daktarai jam nepatarė keliauti, bet jis vis tiek ryžosi kelionei ir žada viską daryti atsargiai. Šitame kelyje kiekvienas sprendžia pats. Čia ne lenktynės, nėra starto ar

finišo ar konkretaus maršruto, kurį reikia įveikti tam tikrą dieną. Kiekvienas susiplanuoja savo maršrutą ir nusprendžia, ar jis nori eiti vienas, ar susiranda kompaniją. Taigi per kalnus nusprendžiame keliauti keturiese, o po to bus matyt... Per kalnus keliauti nelengva, tačiau nejaučiu didelio diskomforto, juolab toks grožis aplinkui. Noelis gan greitai išsiveržia į priekį, o aš, didžioji sportininkė, einu paskutinė. Buvau net pradėjusi galvoti, kad ką nors reikėtų išimti iš kuprinės ir palikti ant kelio. Nuėjus 20 pirmų kilometrų pakylame į pačią aukščiausią kalno vietą. Noelio jėgos išseko ir jis atsiliko, o aš savo greičiu jau puškuoju pirma. Vir-

šuje pasistipriname, dabar bus lengviau - reikės leistis. Liko 8 km. Perėjus į kitą kalno pusę randame sniego, o einant toliau sniego buvo daugiau nei tikėjomės. O štai ir ženklas - Navarra. Viso gero, Prancūzija, sveika, Ispanija. Buenos diaz! Toliau teko ne tik minti pėdas per sniegą, bet ir žiūrėti, kad kur nenulįsti. Nuėjus per sniegą nemažą atstumą krentame ant žolės poilsio ir netrukus prie mūsų prieina Marius. Keista, jis iš „albergo” išėjo ankščiau už mus ir aš buvau įsitikinusi, kad jis yra žymiai toliau. O pasirodo, jis buvo nuklydęs nuo kelio apie 6 km, tad prarado nemažai laiko grįždamas. Toliau keliaujame visi kartu. Man nuo kalno leistis lengviau, nei kilti į viršų, tad įsijungiu „antrą pavarą” ir lekiu. O Noeliui visai sunku pasidarė, jis neapskaičiavo savo jėgų, todėl dabar kenčia nuo raumenų skausmo ir dar nauji batai pritrynė didžiausias pūsles. (Patarimas naujokams - batus reikia pirkti vienu - dviems dydžiais didesnius, o prieš žygį bent porą savaičių pasivaikščioti nedidelius atstumus, kad koja priprastų). Noelis to nežinojo, jis nusipirko savo dydžio

batus vos prieš porą dienų. Tad dabar labai stipriai vargsta, o dar tik pirma kelionės diena. Susibendraujame su Mariumi ir nuo kalno nusileidžiame gan greitai. Atsiduriame kaimelyje pavadinimu Roncevaux, kuriame yra didelis „albergas”, baras, bažnyčia ir dar trys namai. Štai tokia didelė gyvenvietė. Kolegų laukiame apie 40 minučių. Pasirodo, Noeliui taip smarkiai pritrynė kojas, kad jam nuo kalno teko leistis su šlepetėmis, o naujus batus dėti į kuprinę. Mano pakeleiviai atrodo labai pavargę, jie nori iššokti iš batų, nusimesti kuprines ir pavalgyti. O aš, kaip bebūtų keista, vis dar pilna jėgų ir nusprendžiu žygiuoti iki sekančio kaimo - Espinalio. Kas čia tėra - pusantros valandos kelio, o dabar tik 15 val. Sėdame poilsio, atsisveikinimui išgeriame po bokaliuką alaus. Bokaliukai čia visai ne bokaliukai, o stiklinės - normalus alaus kiekis vos 0,25 l. Mums, lietuviams, tai keista. Atsisveikiname, apsikabiname, mano draugai eina ilsėtis, o aš - toliau į kelią... Nuėjusi į Espinalį sužino-

jau, ką reiškia žodis „municipal” - tai reiškia, kad „albergas” yra viešas ir kainuos 5-6 eurus, o Espinalyje yra tik viešbutis, kurio kaina 25 eurai. Taip „laimėjau”, labai pykau ant savęs. Kitas municipal „albergas” Zubiryje „vos” už 10 km... Primenu, kad 33 km aš jau nuėjau. Ir dar reikia paskubėti, nes “albergo” durys užsidaro 22 val, o jau beveik 19 val. Gerai, kad bent maisto kuprinėje turėjau, taigi greitai užkandau ir kai kur pėstute, kai kur bėgte lekiu į Zubirį. Skubu kaip galiu, po truputi temsta, o lauke likti visai nesinori. Bizkarreta kaimelyje nuklystu nuo kelio, nes piligriminis takas remontuojamas ir buvo uždarytas. Vietinis gyventojas pašaukė: „Peregrina, el Camino es por allí” („Piligrime, kelias į aną pusę”). Jis mojuoja ranka kelio link. Grįžtu į taką, o žmogelis iš pravažiuojančios mašinos pasidomi, kur einu. Pasakau, kad į Zubirį. O jis man: „Taigi lauke šalta, jau temsta, o iki Zubirio dar daugiau nei 10 km”. Sako, kad sušalsiu ir pasiūlo pernakvoti sporto salėje už bažnyčios. Nesu tikinčioji, bet ta bažnyčia su sporto sale pasirodo kaip išsigel-

bėjimas. Paklausiau vaikų, kurie žaidė sporto salėje, ar patalpa nerakinama ir ar galiu čia miegoti. Jie susižvalgė ir atsakė, kad nerakinama ir galiu čia pasilikti. Apsidžiaugiau vis geriau nei lauke... Nusprendžiau „susiveikti” karšto vandens (gerai, kad turėjau termosą), tad pasibeldžiau į vieno žmogelio namus (to vyruko, kuris man pasakė, kad nuklydau nuo kelio). Su žodžiais „Adelante” (isp. užeikite, pirmyn) nedrąsiai užeinu į vidų. Pasisveikinu, prisistatau ir paprašau įpilti karšto vandens į termosą. Moteris, vardu Sonia, pasiūlė prisėsti ir užkaitė vandens. Išsikalbėjome. Apsidžiaugiau, kad porą savaičių prieš kelionę buvau nusprendusi pasimokyti ispanų kalbos internete tad „poquito english, poquito spanish” galėjau susikalbėti su vietiniais. Sonia paklausė, kur žadu miegoti, atsakiau, kad apsistosiu šią naktį miestelio sporto salėje. Sonia nustebo, pasitarė su vyru ir pasiūlė man apsistoti jų namuose. Pasakė, kad galiu pasinaudoti karštu dušu, gausiu vietą miegoti, galiu pasinaudoti inter-

„Kiekvienas susiplanuoja savo maršrutą ir nusprendžia, ar jis nori eiti vienas, ar susiranda kompaniją” netu ir pakvietė prisijungti vakarienės. Aš, išgirdusi tokį pasiūlymą, smarkiai nesipriešinau ir sutikau. Sonia parodė, kur yra dušas ir nuvedė į kambarį, kur miegosiu. Nieko sau, atskiras kambarys, dvigulė lova, internetas, karštas dušas ir vakarienė. Čia tik pasvajoti buvo galima apie tokį nuotykį. Prie vakarienės stalo susipažinau su Sonios vyru (neprisimenu jo vardo), dukra Lene (7 m.) ir sūnumi Urco (11 m.) Bendravome pusiau ispaniškai, pusiau angliškai, valgiau krosnyje keptą picą (viena skaniausių picų mano gyvenime) ir gėriau vyną iš ispaniškos vyno

gertuvės, iš kurios gerti reikia per atstumą. Sonia papasakojo, kad Navaroje žmonės bendrauja dviem kalbomis: ispanų ir baskų. Jos visiškai skiriasi viena nuo kitos. Sonios vaikai mokosi mokykloje baskų kalba. Šeima džiaugiasi, kad vaikai gali čia mokytis savo kalba nemokamai, nes kituose regionuose mokyklos, kuriose mokoma baskų kalba, yra privačios ir mokamos. Sužinojau, kad nacionalinis šio regiono patiekalas yra jautienos arba avienos kepsnys su daržovėmis. Mat šiame regione mėsos ir daržovių yra daug ir žmonės tai labai vertina, tad stengiasi pagaminti kuo skanesnį kepsnį.

Pavalgiusi kelioms minutėms prisėdau prie interneto ir kritau į lovą. Mėginau užmigti, galva tvinksėjo nuo nuovargio. Vis dėlto nuovargis, suvokimas, kad gali tekti miegoti lauke ir greitas 10 km įveikimas padarė savo. Bet užmigau gan greitai ir miegojau daugiau nei 8 valandas. Štai tokia pilna nuotykių, išgyvenimų, jaudulio, nuovargio ir nerealių įspūdžių buvo pirma mano kelionės į „Santiagą” diena. Laukite tęsinio... l Parengta pagal tinklaraštį „Kažkas naujo ir neragauto”.

„Iš Vokietijos į Lietuvą egzotišku automobiliu” Kelionė automobiliu iš Vokietijos į Lietuvą tikrai neatrodo egzotiškai, tačiau įsivaizduokite, kad šį atstumą jums pasiūlytų įveikti 1976 metais pagaminta transporto priemone. Be to, jūs nepažinotumėte jos savininko ir tai apskritai būtų pirmoji jūsų kelionė tokiu automobiliu. Darosi įdomu? Tuomet įsivaizduokite dar ir tai, jog šios transporto priemonės gamintojo vardas jau senokai išnykęs iš automobilių verslo žemėlapio... Būtent tokiai avantiūrai su visais šiais “priedais” pasiryžo mūsų klubo narys Ričardas, kuris iš Pietų Vokietijos į Lietuvą grįžo egzotiškuoju „Triumph TR6” automobiliu. Siurprizų šioje kelionėje buvo nemažai.... lometrų iki namų su šiuo automobiliu aš įveiksiu Automobilis be jokio vargo. Ta aplinka, Štai mano išsvajotas senas automobilių servisas, soautomobiliukas „Triumph lidus vokietis transporto TR6”. Tviskantis raudonos priemonės ir serviso savispalvos kabrioletas. Paga- ninkas man nekelia jokių liau aš stoviu prie jo Pietų įtarimų dėl mano pirkinio. Vokietijos mažo miestelio Apžiūrėjęs mašiniuką iš automobilių servise. Jo visų pusių paprašau, kad šeimininkas - solidus vo- jį užkurtų. Suburzgia gakietis, serviso savininkas, lingas šešių cilindrų vario aplink mašiniuką zuja klis ir ima įtartinai purtyserviso meistrai mėlynais tis. Jaučiu kažką negero ir chalatais. Blizgina jį, kažką rodau į variklį sakydamas tvarko. Laužyta anglų kal- „das ih problem“. Serviso ba su žemaitišku akcentu meistrai mane įtikina, jog ir visagale ženklų ir gestų tai karbiuratorinis variklis kalba su serviso savininku ir tai pirmas užvedimas kalbuosi apie automobi- po žiemos. Tikriausiai į karbiuratorių šiek tiek lio techninę būklę. Šeimininkas mane patiki- šiukšlių pateko, todėl taip na, jog du tūkstančius ki- ir purtosi. Kai išvažiuosiu,

TAŠKO RATAI

gerai pralėksiu, tada viskas prasivalys ir variklis dirbs kaip laikrodukas. Nenoriu ginčytis su kvalifikuotais serviso meistrais, tikiu tuo ką sako. Atidarau bagažinės dangtį, o iš ten kad duos į nosį benzino kvapas. Klausiu meistrų, iš kur jis, o tie ramiais, išmintingais ir pamokančiais veidais man aiškina, kad iš benzino bakelio, kuris yra įdėtas į bagažinę. Mat jie atsive-

žė šiuo bakeliu benzino ir truputį išbėgo į bagažinę. Na, prapylė, tai prapylė, maža ko būna, išsivėdins. Serviso meistrai rūpestingai apžiūri visas automobiliuko šviesas, randa porą neveikiančių lempučių, kurias iškart pakeičia. Na, galvoju, iš tokių rankų, iš serviso, tikrai saugiai namo du tūkstančius kilometrų važiuosiu. Jau netveriu noru kuo greičiau išlėkti į kelią.

Septinta valanda vakaro, kovo mėnesio pirmos dienos, lauke - apie du laipsnius šilumos. Pabaigėm visus pirkimo-pardavimo formalumus, užtraukiam dermantininį stogą ir aš jau už savo svajonės vairo. Išvažiuojant iš serviso kiemo, perjungiant bėgius, jaučiu kažkokius smūgius į galinį mašinos tiltą. Sunerimau, bet akyse vis dar buvo tas serviso įvaizdis. Na, negali jie ma-

nęs į tokią kelionę išleisti su techniškai netvarkingu automobiliu, matyt, kokia nors guma paprasčiausiai suplyšusi. Smulkmena. Važiuojam namo!

Kelionės pradžia Jau tamsu, įsijungiu navigaciją, kurią buvau atsivežęs, nustatau kryptį Vilniaus link ir išsišiepęs lig ausų važiuoju. Variklis vis dar trūkčioja, vis stiprėja

smūgiai į galinį tiltą perjungiant bėgius. Išmokstu tuos smūgius sušvelninti švelniai atleidžiant sankabos pedalą. Lauke darosi vis vėsiau, jaučiu, kad lauko temperatūra jau žemiau nulio, nes langai pradėjo trauktis šerkšnu tiek iš vidaus, tiek ir iš išorės. Mane nuo lauko skiria tik plonas dermantininis tentas, darosi nežmoniškai šalta, ieškau galimybės įjungti šildymą. Pastumdęs svirteles į kairę ir į dešinę randu padėtį, kurią įjungus į priekinį stiklą labai silpna srovele pučiamas šiltas oras. Tai vienintelis šilto oro šaltinis, kurio pagalba šiek tiek nutirpdomas šerkšnas nuo priekinio stiklo. Negana to, nedingsta aitrus benzino kvapas automobilio salone, jaučiuosi lyg toksikomanas,

beuostantis benziną iš plastikinio maišelio. Nors ne - uždarytas plastikiniame maišelyje. Sušilti stoju kiekvienoje pasitaikiusioje benzino kolonėlėje, į kurią įslenku visas prasmirdęs benzinu ir apsivilkęs viską, ką turėjau su savimi. Kiekvienoje kolonėlėje automobilis pritraukia būrius smalsuolių, kurie jį fotografuoja ir fotografuojasi prie jo patys. Tokie vaizdeliai mane vėl gerai nuteikia, nes važiuojant su trūkčiojančiu varikliu, bildančiu galiniu tiltu ir nuolat kvėpuojant benzinu, romantikos nebejaučiau. Apie antrą valandą nakties navigacija atveda mane į kažkokią gyvenvietę, į kurią įvažiavimas užtvertas dėl kelio darbų. Įvedu į navigaciją nuorodą „apvažiuoti kliūtį”, po

maždaug pusantros valandos važiavimo pagal navigacijos rodomą kryptį, visas sušalęs, prisiuostęs benzino, atsiduriu prie to paties įvažiavimo į tą patį miestelį... Pasikalbu su navigacija, išrėkdamas jai visus emocingus ir ne itin padorius žodžius. Pagal navigacijos kompasą nusistatau, kurioje pusėje yra šiaurės rytai, kitoje sankryžoje pasuku maždaug ta kryptimi. Po kiek laiko ir pati navigacija susitaiko su manim ir rodo tą kryptį, kuria ir važiuoju. Aušta. Fantastiškas jausmas pamatyti kylančią saulę ir jausti jos teikiamą šilumą. Visiškai prašvitus nuotaika ima prastėti dėl automobilio valdymo. Vis sunkiau jį išlaikyti ant kelio neišvažiavus į priešingos krypties eismo juostą. Sustoju artimiausioje

aikštelėje, apžiūriu ratus. Rankomis juos visus paklibinu. Lyg ir viskas tvarkoje, važiuoju toliau. Po kokių dešimties kilometrų automobilis tampa visai nevaldomas ir pasigirsta šaižus metalo garsas. Sustoju šalikelėje, išlipu ir ką matau? Galinis dešinės pusės ratas visiškai išlindęs lauk ir įsirėmęs į galinį sparną bei vos laikosi! Ką daryti dabar? Automobilyje - nė vieno įrankio, yra tik raktas ratams atsukti ir keltuvas, kuris, pasirodo, nesukomplektuotas, trūksta pakėlimo rankenėlės. Pasikrapštau pakaušį, užsirūkau cigaretę, stengiuosi nusiraminti ir ką nors sugalvoti. Bagažinėje randu snapelį nuo saulės, kuris turėtų būti ant priekinio stiklo. Iš jo ištraukiu metalinę svirtelę, kurią panaudoju vietoj rankenėlės keltuvui. Pakeliu automobilį ir ratas pats nukrenta ant žemės. Iš galinės ašies pabyra įvairios sumaitotos detalės, riebokšliai, ir guolio likučiai. Vaizdelis nekoks. Automobilis važiuoti toliau negali. Mano laimei, kitoje kelio pusėje randu vienišą sodybą su maisto krautuvėle. Na, manau, bus nors kur automobiliuką priglausti saugiai, o

pačiam teks vykti namo tranzuojant.

Gerieji lenkai Užmaunu ant ašies ratą be jokių guolių, rankomis užsuku ašies varžtą ir palengva įriedu į sodybos kiemą. Ten mane pasitinka būrys vaikų ir šeimininkas lenkas, smalsiai apžiūrintis automobilį. Rusų kalba paaiškinu savo problemą ir paprašau prieglobsčio automobiliui. Lenkas pasisiūlo apžiūrėti automobilį. Nustatom, kad yra pažeista pati ašis, todėl ir guolis neatlaikė, bet galim pabandyti gauti guolį ir viską surinkti. Lenkas, įsisodinęs mane į savo automobilį, aplekia artimiausias automobilių remonto dirbtuves. Guolio negauname. Tada susiskambina su kažkuo ir lekiam apie trisdešimt kilometrų Varšuvos link, kur specializuotoje parduotuvėje gauname viską, ko mums reikia. Grįžus prie automobilio nebetrukdau lenko, su jo skolintais instrumentais susitvarkau ir atsargiai pajudu Varšuvos link. Išvažiuoju į Varšuvos greitkelį. Kelias geras, mašina rieda smagiai, variklis dirba pakankamai normaliai,

žinoma, ne visais šešiais cilindrais. Tik staiga nei iš šio, nei iš to, jis kad pradės trūkčioti ir čiaudėti, kol galiausiai variklis užgęsta. Nuvairuoju į šalikelę. Mėginu kurti, nepavyksta, jaučiu, kad tuoj iškrausiu akumuliatorių. Mėginu ieškoti priežasties, tikrinu kibirkštį, žvakes, viskas veikia, kol galiausiai nustatau, kad nepaduodamas benzinas į karbiuratorių. Košmaras. Pasirodo, baigėsi benzinas. Kuro matuoklis prietaisų skydelyje rodo, kad benzino turi būti apie trečdalis bako. Tačiau tikrovė yra kita - jo ten nėra. Ką tik pravažiavau informacinę lentą, kurioje buvo nuoroda, jog artimiausia benzino kolonėlė - už devyniasdešimties kilometrų! Va čia ir pravertė tas stebuklingas vokiečių paliktas dešimties litrų bakelis su benzinu bagažinėje, iš kurio, anot jų, ir sklido tas benzino kvapas. Supyliau benziną. Sėkmingai pervažiuoju Varšuvą ir po kokių dvidešimties kilometrų automobilis vėl tampa nevaldomas. Greitai temsta. Užsuku į artimiausią benzino kolonėlę. Sustojęs pamatau, jog atsisuko ašies varžtas ir ratas dėl to kliba. Nusiperku

visraktį, patempiu varžtą ir vėl pajudu. Važiuojant benzino kolonėlės aikštele pasigirsta smarkus trenksmas, į šoną nulekia galinis ratas ir čiuožiu asfaltu, į visas puses skeldamas kibirkštis. Išlipu. Širdies skausmui nuo pamatyto vaizdelio nėra ribų. Krisdamas ratas aplanksto galinį sparną, ašies sriegiai nusisukę, varžto jau neuždėsi. Iš vienos pusės skausmas iš kitos pusės džiaugsmas, kad tai neatsitiko siaurame Lenkijos kelyje naktį. Tokiu atveju jau būčiau buvęs griovyje. Guli persikreipusi mano mašinėlė vidury aikštelės. Ką dabar daryt? Keltuvo nėra kaip pakišti po automobiliu, kadangi dugnas - prie pat žemės. Apsidairau, aikštelė pilna vilkikų. Nužiūriu juos ir pamatau, jog viename vilkike susibūrę jų vairuotojai vakaroja, paprašau jų pagalbos kilstelėti automobilį. Sukibę jie pakelia mano automobiliuką, o aš tuo metu pastatau keltuvą. Atsisėdu ant rato ir, žiūrėdamas į rato ašį, mastau, ką čia tokio „pribūrus”? Sugalvoju, jog galima viską surinkti ir ašies veržlę užvirinti, kad ji neatsisuktų. O kur dabar vėlų vakarą rasti suvirintoją? Benzino kolonėlės

darbuotojai kažkam paskambina ir pasako man, jog už pusvalandžio atvažiuos meistras. Po geros valandos atvažiuoja tikras meistras. Visas tepaluotas, tik akys blizga. Truputį įkaušęs. Įvertinęs susidariusią situaciją, nusiima pusašę ir ją išsiveža liepdamas man laukti jo čia. Lėtai slenka laikas. Praėjo jau valanda, antra, o jo vis dar nėra. Gal užgėrė? Ir aš čia tos ašies lauksiu iki ryto ar dar ilgiau? Besibaigiant trečiai laukimo valandai, pasirodo „meistriukas-murziukas”, dar labiau įkaušęs, bet su suvirinta ašimi. Dviese viską surenkam, nes vienam meistriukui jau nelabai pavyksta. Automobiliukas vėl pasiruošęs judėti. Kai pajudu iš aikštelės, laikrodis rodo trečią valandą nakties. Jau daugiau kaip para, kai aš be miego ir normalaus valgio, „mėgaujuosi” kelione išsvajota mašina. Aušta, kertu Lietuvos sieną, su palengvėjimu atsidūstu, kad jau beveik namie ir automobiliukas vis dar važiuoja, nors ir bildančiu ratu, trūkčiojančiu varikliu ir vis dar aitriu benzino kvapeliu salone. Apie devintą ryto aš jau Vilniuje prie savo garažo.

Automobilį pastebi garažo kaimynai ir prašo leisti nusifotografuoti prie tokio stebuklo, žinoma, aš išdidžiai jiems tai leidžiu. Kol jie fotografuojasi, iš šono žvelgiu į savo naują pirkinį. O jis iš tikrųjų fantastiškai simpatiškas! Ir visiškai nesvarbu, kad po to nustačiau, jog pradegusi variklio galvutė, dėl to nedirbo visi cilindrai, jog benzino bakas kiauras, todėl visą kelią uosčiau benziną, jog stipriai pažeista galinio rato ašis, kuri „suvalgė” guolius ir riebokšlius, ir todėl ratas krisdavo... Visa tai yra nesvarbu. Svarbu tai, kad automobilis dabar sveikas ir vis toks pat fantastiškai nuostabus. Juo važiuojant jauti „kaifą” ir matai aplinkui besišypsančius žmones, kaip artimus draugus besisveikinančius su juo. Jauti „kaifą“, kai važiuojant autostrada Vilnius - Klaipėda, staiga pristabdo tave lenkiantis automobilis ir matai aukštai iškeltus nykščius ir šypsenas juo važiuojančiu žmonių veiduose. Smagu, kai automobiliukas gali praskaidrinti nuotaiką ne tik tau, bet ir aplinkiniams. O šypsomės mes taip retai. l

Itališko autentiškumo paieškos Čia pica ir makaronai yra sveikas maistas, padžiauti virš praeivių galvų skalbiniai yra labiau tautos vizitinė kortelė nei buitinis reiškinys, o be kelių puodelių tikro “espresso” dienos čia paprasčiausiai nebūna. Apie bato formos šalį Europos pietuose sukurtas ne vienas romantiškas mitas. Tačiau ar senoji Italija neprarado to jaunatviško vėjavaikiškumo šiame globalizacijos, pašėlusio tempo ir besaikio vartojimo amžiuje? Nusprendėme tai patikrinti. Kuomet kartu su trimis klubo nariais vasarą atostogų kelionei pasirinkome šį Europos civilizacijos lopšį, buvome tikri, kad šia šalimi tikrai nenusivilsime. Juk šios šalies peizažo fone skurta

šimtai filmų, apie jos virtuvę parašyta tūkstančiai receptų knygų, o kur dar atostogoms puikiai tinkamas klimatas be mūsų gimtinei būdingos gero oro „loterijos”... Turėjome tik dešimt dienų, o

norėjome pamatyti kuo daugiau. Todėl nusprendėme atsisakyti nakvynių patogiuose viešbučiuose ir per „Booking.com” portalą susiradome porą vietinių gyventojų, kurie už atitinkamą mokestį

„Genuja - miestas tinkamas patyrinėti itališkas tradicijas ir tuo pat metu pasimėgauti turistiniais malonumais”

mus sutiko laikinai priimti savo namuose. Taip pat išsižadėjome ir patogaus skrydžio. Mat pro lėktuvo langą nebūtume galėję įvertinti Lenkijos bei Vokietijos kelių kokybės skirtumų, Šveicarijos

TAŠKO ŠALIS

alpių ir piliečių pragyvenimo lygio aukštumų bei vairavimo Italijos kalnų keliais ekstremalumo. Genuja, Roma, Florencija, Venecija - tai dideli keturi miestai, kuriuose mums teko nakvoti, bet tai tik la-

šas smaragdinėje Italijos jūroje to, ką šioje šalyje verta pamatyti.

Universalioji Genuja Genuja - miestas Italijos šiaurės vakaruose. Tai vie-

nas didžiausių Viduržemio jūros uostų, kuriame, tam tikrų šaltinių teigimu, gimė ir pats Kristupas Kolumbas. Nors šis miestas neturi tokios įspūdingos istorijos, kaip Roma ar Venecija, jame apsilankyti tikrai verta. Iškart atvykę į šį miestą užėjome į pirmą pasitaikiusią kavinę. Ten stovėjo vos du stalai, ledų šaldytuvas ir mažas baras. Paklausus, ko galėtume užsisakyti pavalgyti, už baro stovintis vidutinio amžiaus vyriškis mums pasiūlė vos du patiekalus. Kadangi pirmojo pavadinimo nesupratome, užsisakėme makaronus. Tai buvo skaniausi mano kada nors valgyti makaronai. Lietuvoje tokių mes tikriausiai niekada neragausime, nes jų paruošimui naudojami miltai gaminami tik iš tame regione auginamų grūdų. Bent jau tuo mane įtikino vienas kartu keliavęs italų virtuvės ekspertas... Tačiau ne maistas ir pigus vynas šioje kavinėje man paliko didžiausią įspūdį. Labiausiai mane nustebino personalas. Už baro ir virtuvėje sukosi vyras ir žmona. Vėliau pro duris įėjo jaunuolis. Tai buvo jų sūnus, kuris senu apdaužytu „fiatu”

iš turgaus atvežė šviežių daržovių. Apsidairiau aplinkui ir pamačiau kampe prie vieno iš dviejų baro staliukų vežimėlyje sėdinčią garbaus amžiaus moterį. Tai buvo vieno iš kavinės savininkų mama. Šeimos verslas šioje šalyje turi tokias gilias tradicijas, kad jo dar daug metų čia nesunaikins jokie didieji prekybos gigantai. Italai puikiai suvokia, jog geriau prekę ar paslaugą pirkti iš savo kaimyno, o ne iš milijoninius pelnus generuojančio prekybos centro. Manau - tai labai teisingas požiūris... Kaip teigia vietiniai, norint pamatyti senąją autentiškąją Italiją, reikėtų keliauti labiau į šalies pietus. Pasak jų, Neapolis, Sardinija, Sicilija yra tikrieji jų kultūros ambasadoriai. Tačiau Genuja yra tikrai geras pasirinkimas tiems, kurie nori patyrinėti itališkas tradicijas ir tuo pat metu pasimėgauti turistiniais malonumais.

Tikroji Italiją tarp kalnų Italijos Alpės mums, lygumų krašto gyventojams, atrodė lyg vienas iš pasaulio stebuklų. Važiuojant tais vingiuotais kalnų

keliais, kurie net patyrusiam vairuotojui iš kitos šalies sunaikina ne vieną šimtą nervų ląstelių, galima išvysti tai, dėl ko šį kraštą taip dievina įvairūs keliautojai. Įspūdingi peizažai ir maži kaimeliai, kurių 300 km atkarpoje galima suskaičiuoti beveik šimtą - tai yra tai, dėl ko mes ir keliavome į šią šalį. Visi šie kaimeliai labai panašūs, todėl itin sunku prisiminti jų pavadinimus. Nepadeda ir tai, jog kai kurie jų vienas nuo kito nutolę vos keliais šimtais metrų. Tačiau bent valandą pabuvus viename iš jų supranti, jog čia verda tikrasis itališkas gyvenimas. Čia niekas nepataikauja turistams, parduotuvėse - daugiausiai vietinė produkcija ir visi gyvena pagal savo kultūrines taisykles. Už 10 eurų šiuose kaimeliuose gali pavalgyti karališkus 4-ių patiekalų pietus, o butelį vyno tau tiesiog padovanos. Tačiau jei atvažiuosi čia 15 val. ir paprašysi picos, nebūtinai ją gausi. Mat Italijoje darbo diena yra kiek kitokia nei mūsų. Dėl karšto klimato nuo 12 iki 16 val. dauguma italų mėgaujasi vadinamąja „siesta”, todėl niekas nesivers per galvą dėl papildomo

euro, tam, kad užpildytų tuštumą tavo skrandyje. Ir nesvarbu, jog pro kaimelį per dieną pravažiuoja tūkstančiai turistų, mažai kas dėl to laužys poilsio taisykles. Juk sveikata svarbiau...

Penki Rojaus kampeliai Iš Genujos kalnais nuvažiavę ne vieną šimtą kilometrų pagaliau pasiekėme vietą, kurios nuotrauka buvo mūsų pasiruošimo kelionei įkvėpimo šaltiniu. Činkve Terė (it. Cinque Terre - penkios žemės) - tai unikalus Italijos Rivjeros pakrantės ruožas. Šį rojaus kampelį sudaro penki išskirtinio grožio kaimeliai: Monteroso al Marė, Vernaca, Kornilija, Manarola ir Riomadžorė. Visi norintys aplankyti visus šiuos kaimelius gali tai padaryti tik savomis kojomis, traukiniu arba laivu. Mat ne į visus juos nutiesti sausumos keliai. Mūsų keliautojų komandai teko garbė apsilankyti tik Monteroso al Marė kaime. Po poros valandų trukusios viešnagės aš stipriai pradėjau gailėtis, kad planuodami kelionę šiam Italijos kraštui neskyrėme bent poros dienų.

Iškart supratau, kad Činkve Terė yra ta vieta, į kurią aš kada nors tikrai dar sugrįšiu. Mat šiuo Rivjeros perlo didingumu teko grožėtis begėdiškai trumpai, o jis paliko tokį neišdildomą įspūdį, kad kartais šią vietą susapnuoju. Tai įspūdinga kalnų, į juos įsiliejusios spalvingos architektūros ir smaragdinio vandenyno sintezė, kuri tave pribloškia taip, jog tu tiesiog pradedi nepastebėti didelio turistų kiekio, pigių suvenyrų, prastų gatvės muzikantų ir kitokio žymioms turistinėms vietoms būdingo “kičo”. Būdamas ten visiškai pamiršau šalies autentiškumo paieškas, nes mėginti šioje vietoje ieškoti daugiau šalies autentikos, nei pasiūlė šios vietos gamtovaizdis, tuomet atrodė nepadoru.

Roma, bet... Iš kalnų apsupties patraukėme tiesiai į Italijos širdį - Romą. Dar prieš išvykdamas į kelionę, šiame mieste buvusių pažįstamų klausinėjau, kokį įspūdį jiems paliko ši vieta. Beveik visi teigė, jog šį miestą pamatyti reikia, bet... Tie visi tęsiniai po „bet” buvo labai panašūs:

„Roma - tai architektų, istorikų bei archeologų “Disnėjaus pasaulis”, kuriame be tam tikro žinių bagažo tu gali daug ko nesuvokti” “jei lyginti Roma su kitais šios šalies miestais, jame autentiškosios Italijos liko mažai”, „šį miestą surijo globalizacija”, „tai turistų miestas”... Atvirai pasakius, tuo tikėti nenorėjau. Kaip gali Italijos vizitinė kortelė prarasti savo tiek metų kurtą kultūrinį veidą? Bet... Pirmąją dieną Italijos sostinėje teko nueiti ne vieną dešimtį kilometrų. Dauguma jų buvo nueiti ne miesto centrinėje dalyje. Gal nuskambės šiurkščiai, tačiau akimirką pasijutau vėl grįžęs į vieno iš Lietu-

vos miestų miegamąjį rajoną. Pilki, sovietmetį primenantys namai, apleisti kiemai, purvinos gatvės ir ore tvyrantis šlapimo tvaikas. Taip... Ir Roma turi savo tamsiąją miesto pusę. Maniau, kad po tokios kelionės nuo „geto” iki miesto centro mane tiesiog priblokš centrinės miesto dalies architektūros didingumas. Tačiau čia ir vėl reikia rašyti „bet”... Romos centras yra vienas didelis architektūros paminklas. Jame tiek daug archeologinių paminklų,

kad net kyla klausimas, kaip šiame mieste kažkada leido tiesti metro. Atrodo, jog visur, kur bestum kastuvu, galėtum lengvai iškasti kažką istoriškai vertingo. Jau nekalbu apie muziejus, kuriuos visus norint aplankyti tikriausiai neužtektų mėnesio. Tačiau visur kur pažvelgtum reikia pasitelkti istorinį kontekstą. Kitaip visi paminklai, muziejai ir pastatai iškart netenka bent trečdalio savo žavesio. Roma - tai architektų, istorikų bei archeologų „Disnėjaus pasaulis”, kuriame

be tam tikro žinių bagažo tu gali daug ko nesuvokti. Juk kažkam griuvėsiai gali būti tiesiog griuvėsiai. O kažkam kitam - amžių testą išlaikęs šedevras. O šedevrų ten apstu. Roma iš tiesų yra turistų rojus. Tokių turistų, kurie mėgsta įvarius pigius suvenyrus, ištaigingus viešbučius ir specialiai jiems adaptuotas picas. Tiems, kurie mėgsta vaikščioti su gidais po lankytinus objektus tam patogiausiu paros laiku bei tiems, kuriems neįdomu, kaip

„Florencija buvo paskelbta pirmąja suvienytos Italijos sostine ir tik po 6 metų šis statusas buvo perduotas Romai” šios šalies žmonės gyvena už centrinės miesto dalies ribų. Tačiau tiems turistams, kurie nori daugiau autentikos ir itališko paprastumo, čia daug ko reikės paieškoti patiems. Tikrai maža tikimybė, kad užėję į pirmą pasitaikiusią Romos kavinę, jus pasitiks pats restoranėlio šeimininkas ir pasiūlys savo rankomis gamintos picos ar makaronų. O jei taip ir atsitiks, už tai mokėsite keturgubai daugiau nei už šį gėrį sumokėtumėte kaimelyje kalnuose vos už 100 km nuo šio mies-

to. Taip, Roma yra viena iš didžiausių Europos šalių sostinių, kuri jau turi savo XXI a. taisykles. Bet... Romą bent vieną kartą gyvenime aplankyti yra būtina.

Paprastoji Florencija Po Romos Florencija atrodė, kaip kitos valstybės miestas. Toskanos regiono sostinė pribloškė savo paprastumu iš architektūrine švara. Ne be reikalo šio miesto senamiestis įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą. Nors jame gausu įspūdingų architektū-

rinių paminklų, tačiau ten jie puikiai įsilieja į bendrą miesto panoramą. Tikriausiai tokią įtaką šio miesto architektūrinei tvarkai kažkada padarė praeityje čia kūrę Leonardas Da Vinčis, Mikelandželas, Dantė bei daugelis kitų žymių Italijos menininkų. Apie šio miesto unikalumą daug pasako ir faktas, jog 1865 m. metais būtent Florencija buvo paskelbta pirmąja suvienytos Italijos sostine ir tik po 6 metų šis statusas buvo perduotas Romai.

Sunku pasakyti kiek laiko reikėtų praleisit šiame mieste, kad aplankytum visas lankytinas vietas, tačiau, kad ir kiek tai truktų, būtų verta.

Naktinės Venecijos paslaptis Italijai labai pasisekė, kad jie turi šį miestą ant vandens. Visų pirma dėl to, jog antro tokio miesto pasaulyje tiesiog nėra. Visų antra - dėl to, jog jie galėjo jo ir neturėti. Mat dar 1797 m. šis miestas pateko Austrijos „glo-

bon” ir tik beveik po 70 metų Venecija vėl buvo prijungta prie Italijos karalystės. Tikriausiai būtų labai sunku Italiją įsivaizduoti be šio vandens kanalais „išvagoto” miesto, kurį į vientisą administracinį vienetą sujungia beveik 400 tiltų. Į Venecija atvykome vėlų vakarą. Dar spėjome panirti į didelę turistų jūrą, tačiau po poros valandų šiose pečių pločio gatvelėse likom, rodos, vieni. Tuomet šis miestas tapo visiškai kitoks. Blan-

kus apšvietimas, į krantą dunksinčių valčių garsai ir tas nuolatinis neritmingas vandens bangavimas. Tai buvo lyg hipnozės seansas, kuris galėjo niekada nesibaigti. Staiga triukšmingas turistinis miestas pavirto paslaptinga ramybės oaze, kurioje norėtum pabūti daug ilgiau nei vieną naktį. Venecija, kaip ir Roma, taip pat neblogai prisitaikiusi prie išrankių turistų poreikių. Joje pilna kavinių, kuriose maistas tik vadinamas itališku,

„1797 m. Venecija pateko Austrijos “globon” ir tik beveik

po 70 metų vėl buvo prijungta prie Italijos karalystės” o jo kokybė neproporcinga kainai. Taip pat čia netrūksta suvenyrų krautuvėlių, kuriose galima įsigyti ir tikrų rankų darbo gaminių ir pigių prekių pagamintų vienoje didelėje socialistinėje valstybėje. O pigesnės nei šimtas eurų nakvynės šiame mieste nei su gondolos žibintu nerasi. Tačiau Venecija yra dar vienas Italijos miestas, į kurį aš tikrai dar grįšiu... Ir tikriausiai grįšiu naktį. Dabar galima grįžti prie klausimo straipsnio įžan-

gos pabaigoje. Tikriausiai teisingiausia būtų teigti, kad Italija yra kontrastų šalis, bet... Dėka savo žmonių, tų mažų nesuskaičiuojamų miestelių tarp didžiųjų miestų ir gamtos unikalumo, ši šalis dar ilgai nepraras savo ryškaus identiteto. Jam išnykti neleis italų požiūris į savo tradicijas, kurių iš jų kasdienybės neišrovė nei karai, nei gamtos stichijos, nei globalizacija. Daug pasako vien tai, kad didžioji šios šalies gyventojų dalis apskritai nemoka anglų kalbos, nemo-

kamas internetas viešose erdvės yra labai retas reiškinys, o nuo atostogų jų neatbaido net tas faktas, jog dviem savaitėm teks užrakinti savo degalinės, grožio salono ar parduotuvės duris. Negana to, jie net atostogauti vyksta vieningai (taip užkimšdami plačiausius šalies greitkelius bei palikdami pustuščius ištisus miestus ar kaimus). Daug kas jų gyvenimo būdo nesupranta, tačiau dėl to visam likusiam pasauliui jie yra tik dar įdomesni... l

Kelionė po Ameriką (I): naftos ir filmų miestas Los Andželas

Labai džiugu atrasti naujų klubo narių, kurie drąsiai savo kelionių potyriais dalinasi su kitais. Toks žmogus yra ir tinklaraščio „Buvauten.lt” autorė Jolanta. Ši mergina leidosi į kelionę po didžiąsias Jungtines Amerikos Valstijas ir aplankė ne vieną šios supervalstybės miestą, kuriuos dauguma iš mūsų yra matę tik kino filmuose. O jei jau prakalbome apie kiną, pradėkime šią kelionę nuo „žvaigždėto” Los Andželo. Los Andželas buvo mūsų vartai į Jungtines Amerikos valstijas. Sunkiai suvokiamo dydžio miestas,

kurį apžiūrėti turėjome per vieną dieną, atsiskleidė mums įvairiausiomis spalvomis – nuo filmų

industrijos ir prabangos iki skurdžių priemiesčių ir benamių. Po 10 valandų skrydžio, išlipus Los Andželo oro uoste, mus pasitiko JAV prezidento nuotrauka, pasienio darbuotojai uždavė keletą klausimų, uždėjo atspaudą pase, ir be jokio vargo įžengėm į Ameriką. „Welcome to The United States” užrašas oro uos-

TAŠKO ATRADIMAS

te mums, atvykusiems į Ameriką pirmąjį kartą, kėlė norą šypsotis. Pagaliau svajonė ima pildytis! Oro uoste neįtikėtinai ramu, tylu ir viskas vyksta greitai – iš penkto pasaulyje pagal užimtumą oro uosto tikėjomės daugiau šurmulio ir eilių. Jau tuo metu pradedam suvokti, kad čia Amerika, čia daug vietos, tai ir oro uoste erdvės daug.

Pirmieji žingsniai Amerikoje – sklandūs, net keista. Išėję iš oro uosto, pasiimam automobilį iš nuomos punkto ir vykstam į viešbutį. Dviems pirmosioms naktims Amerikoje apsistojome Los Andželo priemiestyje Ingelvude (ang. Inglewood) („La Quinta Inn & Suites Inglewood” dviems naktims devyniems keliautojams kainavo 445 $). Tą vakarą Ingelvude labiau būtų pravertusi ispanų, o ne anglų kalba. Viešbučio parkingo sargas, visiškai nekalbėdamas angliškai, vis tiek bandė mums padėti susirasti restoraną ir suorganizavo leidimą pavakaroti viešbučio terasoje. Išėjus pirkti maisto, praeiviai sveikinosi, bet vietoj angliško pasisveikinimo girdėjom „buenas noches”. Nors tai neturėtų stebinti, žinant, kad Los Andžele ispanų kilmės bei lotynų amerikiečių yra beveik 50 proc. Tas jausmas, kad mes papuolėm ne į Ameriką, o į Ispaniją ar Meksiką, lydėjo ir ryte. Kita mūsų diena Los Andžele prasidėjo anksti. Dėl laiko skirtumo nė vienas nebuvom gerai išsimiegoję, bet kai laukia tiek naujų įspūdžių, miegui taip pat suteikiamos atostogos. Be to, žinome,

kad tą dieną daug galvoti neteks. Turėjom užsisakę „Rasta Bus“ autobusiuką su gidu, kuris mums aprodys didžiulį miestą. Pažintį su Los Andželu pradedam nuo seniausios miesto vietos, kur miestas pradėjo kurtis – nuo istorinio Los Andželo rajono (isp. El Pueblo de Los Ángeles Historical Monument). Miestelį šioje vietoje 1781 metais įkūrė 11 ispanų kilmės šeimų, vėliau šis miestelis išaugo į dabartinį Los Andželą, kurio metropoliteno zonoje, pagal „Wikipedia”, 2014 metų surašymo duomenimis, yra 18,5 mln. gyventojų. Istorinio rajono dalis – spalvingas meksikietiškas turgus Olvera gatvėje, įkurtas 1930 m. Šioje vietoje gali įsigyti visko, kas susiję su Meksika – sombrero skrybėlių, meksikietiškų suknelių ir spalvingų imtynių kaukių, suvenyrų, pončų ir t. t. Dauguma kioskų jau veikia, kiti tik atsidarinėja, bet nė vieno veikiančio restorano – turbūt pradės veikti 10 ar 11 ryto. Ilgai ten neužtrunkame – apžiūrėję meksikietišką Los Andželo paveldą, grįžtam prie autobusiuko ir su gidu derinam, kur trauksim toliau.

Patraukiam link Grifito (angl. Griffith) parko – apžiūrėti miesto iš aukštai. Tai didžiausias Los Andželo parkas ir antras pagal dydį visoje Kalifornijos valstijoje (dydžiu jį lenkia tik San Diego „Missions Trail” rezervatas). Jau pakeliui į parką „Rasta Bus” vairuotojas mums pradeda pasakoti apie Los Andželo garsenybes ir filmų industriją. Vardija filmus, vardus, rodo namus, kuriuos įsigijęs koks įžymus žmogus, vietas, kurios buvo kuriam nors Holivudo filme. Išgirdę žinomesnį vardą ar pa-

vadinimą, suklūstam, bet apskritai, daugiau kaip pusės iš tų garsenybių net nežinom, o ir filmų maniakai nesame, tai nedaug ką sako, kad va šitam tunelyje buvo filmuotas toks ir toks filmas. Bet nepastebėti, kokia svarbi miesto dalis yra filmų industrija, neįmanoma. Grifito parkas – viena iš vaizdingesnių Los Andželo vietų, nuo kalno puikiai matosi Los Andželas ir netgi Ramiojo vandenyno pakrantė. Vairuotojas pasakoja, kad parkas yra labai populiari vieta filmavimams, vos ne kasdien čia

kuriamas koks nors filmas. Nuo šio parko observatorijos prieigų puikiai matosi žymusis Holivudo ženklas. Šis, visame pasaulyje atpažįstamas pramogų simbolis, amerikietiškos kultūros ikona, yra pietinėje Lee kalno pusėje. 14 metrų aukščio ir 110 m ilgio ženklas matomas ne tik Grifito parke, bet ir kitose vietose, pavyzdžiui, Holivudo bulvare. Tą dieną tiek Olvera gatvėje, tiek Grifito parke turistų buvo nedaug – gal dėl to, kad buvo ankstoka. Užtat visus juos ra-

„Jei, kaip ir mes, daug laiko apžiūrėti Los Andželą neturėsit, pasidomėkit “Rasta Bus“ turais, mes likom patenkinti“

dome Holivudo bulvare, kur yra žymiosios Šlovės alėjos žvaigždės (angl. „Walk of Fame”), kino teatrai, kuriuose vyksta pasaulinės premjeros, vaškinių figūrų muziejus, Ruzvelto viešbutis, kuriame apsistoja garsenybės, atvykusios į premjeras, ir daugybė kitų objektų, susijusių su filmų industrija. Po Holivudo bulvaro šurmulio gera proga atsipūsti buvo Hankoko (ang. Hancock) parke šalia Los Andželo meno muziejaus (angl. „Los Angeles County Museum of Art” – LACMA). Hankoko parkas žymus fosilijų iškasenų vieta, vadinama „La Brea Tar Pits”, ir atkurtu priešistoriniu sodu. Pats parkas ir gyvenamasis rajonas aplink jį buvo įkurtas 1920-iais. Įkūrimą finansavo naftos verslu užsiėmusi Hanko-

kų šeima, kurios namas – „La Brea“ ranča, buvo toje vietoje, kurioje šiandien yra kasinėjimų vieta. Bet šiame parke mus ne šitie žemės kasinėjimai nustebino, o kitas reginys, taip pat besiveržiantis iš žemės gelmių. Vos keliolika metrų nuo „La Brea“, likus keliems žingsniams iki meno muziejaus, parko žolėje vaikai pagaliu makalavo po naftą! Tikrų tikriausia juoda nafta Los Andželo centre – to tai tikrai nesitikėjom pamatyti. O Los Andželo gyventojai turbūt prie to pripratę – juk tai naftos miestas. Los Andželo apygardoje, į kurią įeina pats Los Andželas ir 87 kiti miestai, yra daugiau kaip 3000 aktyvių naftos šulinių. Naftą amerikiečiai pumpuoja iš šulinių pačiame mieste, šalia gyvenamųjų namų, prekybos centrų ir kitų viešai prieinamų vietų.

Visai šalia meno muziejaus, praėję keletą šiuolaikinio meno instaliacijų, pamatėme gana įspūdingą kūrinį, pavadintą Miesto šviesa (ang. Urban Light). Šis, palyginti neseniai – 2008 metais, sukurtas meno kūrinys susideda iš 202 renovuotų gatvės lempų stulpų, kurie buvo surinkti iš pietinės Kalifornijos gatvių. Šią instaliaciją galima pamatyti žymiuose Holivudo filmuose, pavyzdžiui, „No Strings Attached“ ar „Valentine‘s day“. Prie šių lempų ilgai neužtrunkam, nors gal ir norėtųsi pašmirinėti ilgiau, bet nosis glosto kvapai iš kitos Viltšyro Bulvaro (ang. Wiltshire Boulevard) gatvės pusės – ten stovi 10, o gal ir daugiau virtuvių ant ratų – vadinamieji „food trucks” (liet. maisto furgonai). Čia galima gau-

„Venecijos paplūdimy nuskurdę menininkai, hipiai ir kitokio plauko benamiai, kaip juokavo mūsų gidas, atvyksta praleisti pensijos“ ti įvairiausių šalių virtuvių maisto, ir pasisotinti tiesiog gatvėje. Po tokių gatvinių pietų mus veža ten, kur vien tik prabanga – tai Beverli Hilso rajonas ir ištaigingiausia gatvė „Rodeo Drive“. Šioje gatvėje brangiausių prekės ženklų parduotuvės tiesiog žiba, stovi vienetiniai automobilių modeliai, netgi palmės čia labiau išpuoselėtos. „Rodeo Drive“ nemačiau nei nuvytusio palmės la-

po, nei benamio, prašančio išmaldos – priešingai nei kitur Los Andžele. Pamačius tokią prabangą ir spindesį, sunku patikėti, kad Los Andželas yra vargingiausias didelis miestas Amerikoje. Miestas tokią etiketę pelnė aplenkęs Niujorką, Čikagą, San Diegą – Los Andžele žemiau skurdo ribos gyvena 17,6 proc. gyventojų. Skurdžių gyvenamųjų kvartalų matėme nusukę nuo kelio, kai ieškojom

viešbučio Ingelvude, visą dieną Los Andžele už akių kliuvo benamiai ir išmaldos prašytojai. Tačiau turbūt didžiausia jų koncentracija – populiariausiame Los Andželo paplūdimyje „Venice Beach“ (liet. Venecijos paplūdimys). Čia nuskurdę menininkai, hipiai ir kitokio plauko benamiai, kaip juokavo mūsų gidas, atvyksta praleisti pensijos. Atvykę į čia atsisveikinam su „Rasta Bus“ vairuotoju, čia pasiliksim vakarui ir pa-

„Nepastebėti, kokia svarbi miesto dalis yra filmų industrija, neįmanoma“

tys grįšim į viešbutį. Paplūdimyje žmonių daug, bet vietos randa visi. Banglentininkai gaudo Ramiojo vandenyno bangas, kultūristai raumenis augina vadinamajame raumenų paplūdimy (ang. Muscle Beach), kur po atviru dangumi jų laukia svarmenys ir treniruokliai. Išasfaltuotais pliažo takeliais važinėja dviratininkai, riedlentininkai, ten sutiksi ir bėgikų. Kiti tiesiog mėgaujasi Kalifornijos pavasario saule ir tikrina, ar šaltas vanduo, kuris tada, kovo 26 d., buvo netgi labai šiltas. Dar viena šios vietos ypatybė – medicininė marihuana. Receptą „žolytei” galima gauti sumokėjus kelias dešimtis dolerių

vienoje iš daugelio parduotuvių, kur klientų laukia baltais chalatais apsirengę daktarai ar šundaktariai, kas žino. Venecijos paplūdimys – atskiras pasaulis, tas pasijaučia iškart. Čia žmonės atsipalaidavę, kiti gal ir per daug, tokius mes vadiname „išėjusiais“. Šiek tiek nejauku darosi sutemus. Vienas toks veikėjas, užkliuvęs mums už akių, kalbasi su kažkuo nematomu, kovoja su nematomom jėgom, slepiasi už stulpų – stebėti tokį spektaklį ir juokinga, ir graudu. Kitas irgi ramiai nenusėdi, mums praeinant, išgąsdina dvi mūsų keliautojas, šaukdamas „run“ (liet. bėk!). Visa eilė paplūdimio

„rezidentų“ kuičiasi savo apartamentuose po atviru dangum, ruošiasi nakčiai. Vakare Venecijos paplūdimyje geriau neprarasti budrumo, bet kartu tai vieta, kuri tiesiog verčia atsipalaiduoti. Argi gali būti įsitempęs, stebėdamas viską aplinkui šiltomis spalvomis nudažantį saulėlydį? Girdėdamas vandenyno bangas? Jausdamas šiltą Kalifornijos vėją? Visiškas atsipalaidavimas, ne kitaip. Toks buvo mūsų laikas Los Andžele ir pirmoji diena Amerikoje. Jei, kaip ir mes, daug laiko apžiūrėti Los Andželą neturėsit, pasidomėkit „Rasta Bus“ turais, mes likom patenkinti. l