Pastogės Lietuva by Aidai

Algirdas Patackas

Pastogės Lietuva

P o g r i n dž i o, S ą j ū dž i o i r L a i s v ė s k ro n i k a

PastogÄ&#x2014;s Lietuva

Algirdas Patackas

Pastogės Lietuva Pogrindžio, Sąjūdžio ir Laisvės kronika

aidai · 2011

UDK 323.28(474.5) Pa-358 Knygos leidimą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondas

Redaktorė Rima Malickaitė Knygos dailininkas Tomas Mrazauskas Antraštiniame lape – Trispalvė virš Kauno po penkiasdešimties metų, vėliavą kelia Algirdas Patackas. Jurio Ambraziejaus nuotrauka, 1988 m. © Algirdas Patackas, 2011 © Aidai, 2011 ISBN 978-9955-656-97-5

Skiriu tﾄ要o atminimui

Turinys

1 Pradžia Apie „Ramuvą“, tėvyniškumą ir neperžengiamas ribas · 17 Amžinai jaunas ir amžinai teisus. Minint 25-ąsias Mindaugo Tomonio žūties metines · 35

2 Sąjūdis. Naivieji tekstai Neišduokime · 41 Santaros Lietuva · 45 Ką Lietuva gali duoti Europai? · 49 Sąjūdis ir istorija · 57 Dėl būsimo Kauno universiteto koncepcijos · 61 Žūtbūt · 67

3 Žmogus ir Dievas Vaikas yra Adomas · 73 Ar galima nužudyti sielą? · 77 Apie savinaiką · 95 Apie mirties bausmę · 99 Savižudybė ir drovõs kultūra · 103 Filosofo tragizmas ir lietuviškosios minties drama · 107 Šv. Pranciškus Asyžietis ir sesuo Lietuva · 121 Šv. Jokūbo apaštalo byla · 127 Rasa, Kupolė, Jarila · 145 Senoji lietuvių religija · 151

4 Žmogus ir istorija Kita Lietuva · 163 Lietuva, lieta, leitis arba ką reiškia žodis „Lietuva“ · 167

5 Publicistika Istorinio laiko klepsidros · 187 Miško brolių baladė · 191 Nepražuvo nei vienas kraujo lašas · 195 Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji – esminis skirtumas · 209 Sąjūdis ir Kaunas – abu labu tokiu · 217 Kovo 11-ajai · 231 Sausio 13-oji · 233 Baltijos kelias · 239 Kodėl Čečėnija? · 241 Aslan Maschadov (1951–2005). Vietoj nekrologo · 259 Naujasis terorizmas kaip Dievo rūstybės ženklas · 263 Cchinvali. Mintys iš karo lauko · 269 Žiurkės · 275 Krikščioniškoji demokratija Lietuvoje: pabaiga ar nauja pradžia? · 277 Postmodernizmas yra chaosas · 287 Ką padėsime ant stalo? · 289

6 Memoriana Elegija Antanui Vaičiulaičiui · 301 Requiem ambasadoriui Stasiui Lozoraičiui · 305 Mokytojui išėjus. Vaclovui Šiugždiniui atminti · 309 In memoria. Adai Urbonaitei atminti · 311 Sudie, Birute… Birutei Nedzinskienei atminti · 315

7 Varia Žodis bičiuliams, paliekant Seimą · 319 Kauniečio konstitucija · 321 Disidento dekalogas (naujaisiais laikais) · 323

8 Pastogė „Pastogė“ Nr. 1 · 329 „Pastogė“ Nr. 2 · 381 „Lietuvos ateitis“ Nr. 7 · 433 Asmenvardžių rodyklė · 453

Knygos tekstai aprėpia ilgą laiko tarpą – nuo pogrindžio ir Sąjūdžio iki dabarties. Dalį jų teko dėti į skyrelį „naivūs tekstai“, idant nenusigąstų ir nepabėgtų šiuolaikinis skaitytojas. Tai nereiškia, kad jų išsižadama, – tiesiog tokie buvo laikai, o mes irgi buvome tokie, taip mąstėme ir taip jautėme, ir, ko gero, tokie giliai savyje ir likome. Tarp kitko, išsipildė būtent patys naiviausi, o, atrodo, ranka pasiekiami – ne. Kitą tų laikų žanrą pagimdė Sąjūdžio revoliucija – tai savotiški agitaciniai lapeliai, daczibao, kai į vieną puslapį reikėdavo suspausti maksimumą žodžio energijos. Knygoje rasite ir pogrindžio tekstų, niekur kitur nespausdintų, taip ir likusių anapus viešumos. Manome, jog verta juos pateikti kad ir pagerbiant juos rašiusių bičiulių atminimą, nes vieno ar kito jau nebėra. Tam pačiam tikslui skirta ir memoriana. Rasite čia ir tekstų apie pačius sudėtingiausius santykius žmogaus gyvenime – santykius tarp žmogaus ir Dievo, taip pat šiandienos realijų atspindžius. Nors kai kurie praeities rašiniai, mūsų supratimu, gali pasirodyti stebėtinai aktualūs ir šiandien. A. P.

Prad탑ia

Apie „Ramuvą“, tėvyniškumą ir neperžengiamas ribas

Paulius Subačius kalbina Algirdą Patacką. PS Pretekstas šiam pokalbiui buvo publikacijos1, pasirodžiusios

„Ramuvos“ dvidešimtpenkmečio proga bei mininčios kitus įvykius, ypač „Prahos pavasarį“, kurie, kaip teigiama šiuose straipsniuose, ir išprovokavę naują politinio bei kultūrinio judėjimo bangą, padėję „Ramuvai“ atsirasti. Visų pirma noriu prašyti, kad pakomentuotumėte faktus, pateiktus minėtose publikacijose, nes šiek tiek skiriasi Arvydo Šliogerio prisiminimai, Valento Mačiekaus ar Jono Trinkūno interpretacijos ir tai, kas skelbta „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ bei kituose šaltiniuose. Kokią jūs regite pačią atgaivos pradžią? AP Septintame dešimtmetyje Vilniuje stažavosi toksai Helge Rin hölmas, mūsų bendraamžis, garsaus baltisto Christiano Stango mokinys. Tai va, šitasai Helge – vėliau Stokholmo universiteto profesorius, o tada šviesiaplaukis ilgšis su nutrintais džinsais – yra pasakęs, kad „Ramuva“ buvo vienas originaliausių to meto jaunimo judėjimų Europoje. Matyt, taip buvo iš tikrųjų, nes Vakaruose buvo daug protesto dėl paties protesto, o mes turėjome labai aiškų priešą ir svarbią idėją – savimonės paieškas. Nuo pat pradžios „Ramuvoje“ buvo dvi srovės, kurias sąlyginai galime pavadinti legalia ir pogrindine. Mes priklausėme pastarajai. Saugumas buvo visiškai teisus, sakydamas „legaliesiems“:

1 Šliogeris A., „Sąmonės laisvėjimo ištakų beieškant“, in: Akiračiai, 1993, Nr. 2, p. 8–9; Nr. 3, p. 13, 15; Nr. 4, p. 8–9; Kudirka J., „„Prahos pavasaris“ ir lietuvių liaudies kultūra“, in: Literatūra ir menas, 1993, Nr. 34, p. 11; Mačiekus V., „Kraštotyros odisėja“, in: Literatūra ir menas, 1993, Nr. 36, p. 10–11.

Pradžia

„Žiūrėkite, kas prie jūsų šliejasi“. Būtent taip ir buvo. Panašiai kaip Sąjūdyje – Vilnius ir Kaunas, toleruojamas ir „blogas“ Sąjūdis. Jau iš pat pradžių tarp šių dviejų krypčių buvo nematoma įtampa. Kuo skyrėmės? Atmetus antraeilius dalykus, svarbiausia takoskyra buvo dėl požiūrio į krikščionybę. Nors tai nebuvo labai griežta, bet pogrindyje buvo daugiau tie, kuriems krikščionybė, Kristus nebuvo vien kultūrinės sąvokos ar tušti žodžiai. Saugumas dar galėjo pakęsti domėjimąsi etnika, bet etnika, tautiniai dalykai plius krikščionybė jiems buvo baisiau už sprogstamąjį užtaisą, ir jie buvo visiškai teisūs. Tai buvo leista aiškiai suprasti, todėl, matyt, atsirado pagunda „legaliajame“ sparne ateiti į pagalbą ateistinei propagandai. Kai sužinojome, kad mūsų ramuviečiai kaimuose šituo „užsiiminėja“ – šiaip jau skystoka forma, – pateikėme ultimatumą: arba – arba: arba dirbame kartu, arba skiriamės. Atsimenu, mano kambary, aspirantų bendrabuty, buvo susirinkę Alfonsas Andriuškevičius, Trinkūnas – iš anos pusės, iš mūsų pusės – aš, Šliogeris ir gal dar kas, neprisimenu. Buvo sudarytos paliaubos ir apskritai jų laikytasi, gal išskyrus kokį aršuolį kaip Tadas Šidiškis ar dar vienas kitas. Taigi buvo dvi „Ramuvos“: viena daugiau ar mažiau legalizuota, galbūt dar galima vadinti pagoniška (aš pavadinčiau pseudopagoniška), ir pogrindžio, kuriam etnika nebuvo riba, o katalikybė, Antano Maceinos, Stasio Šalkauskio, Prano Dovydaičio vardai buvo natūrali tąsa lietuviškosios dvasios istorijoje. Ar apskritai senoji, ikikristinė kultūra pažini iš vidaus, iš savęs? Gal ir taip, bet esminis, visas pažinimas įmanomas tik per krikščioniškąjį, kristocentrinį atskaitos tašką. Ši mintis mums dabar, išleidus jau trečią knygelę2, vis labiau tvirtėja… Tos dvi „Ramuvos“ kryptys gyvavo kartu, kol po Romo Kalantos 1972 m. prasidėjo reakcija ir imta represuoti judėjimą. Jį pavyko, kaip sako Šliogeris, iškastruoti. Legalioji „Ramuva“ liko

2 Turima omeny Algirdo Patacko ir Aleksandro Žarskaus knygos „Gimties virsmas“, „Vestuvinis virsmas“, „Mirties virsmas“.

Apie „Ramuvą“, tėvyniškumą ir neperžengiamas ribas

tokia, kokia pavaizduota Mačiekaus straipsnyje: formaliai buvo renkama tautosaka ir visa kita, bet nebeliko paties svarbiausio. Norėčiau ypač šitai pabrėžti. Kai pradėjome važinėti į užjūrius, dar geriau supratome, kad tai ne viskas – tautosaką surinkti: galima surinkti, bet ji gulės ir tiek. Britų muziejuje viskas sukrauta, etnologija beveik iš viso pasaulio, bet ji negyva. Norint atgaivinti, reikia pradėti patiems dainuoti ir apskritai daryti tiesą. O ir tiems žmonėms, pas kuriuos eini per ekspedicijas, reikia iš mūsų ne to, kad mes ten pravažiuotumėm, o tiesioginio bendravimo. Bet tokios formalios, vasarą organizuojamos ekspedicijos šito negali duoti. Reikia tiesioginio buvimo su jais, su visomis jų bėdomis. Ir mes turbūt taip darėme. Tiesiog ten būdavome, nuvažiuodavome drauge, pavyzdžiui, su gydytojais, arba padėdavome mėšlą mėžti. Kiekvienais metais važiuodavome pas Mariją Kruopienę padėti bulves nukasti. Tai buvo buvimo būdas ir drauge reali pagalba. Nė vieno rudens nepraleidau, tiktai kai kalėjime sėdėjau. O ta ana kryptis, – ją reikėtų vis dėlto vadinti materialistine, nors daug kas pyks, – tam tikra prasme tenkino valdžią. Mačiekaus straipsnyje skaičiais nurodyta, kiek surinkta tautosakos ir viso kito – tai labai geri dalykai; teisingai, reikia visa tai rinkti, ir gerai, kad buvo renkama. Bet vėl problema – ar tai gyva? Surinkti juk neužtenka, reikia, kad tai gyventų, kad tai būtų tiesa, kad nebūtų jokios dviprasmybės. Nebuvo to, kas svarbiausia, todėl pasiteisino saugumo viltis – minėtoji Šliogerio metafora šia prasme teisinga. Pogrindinė „Ramuva“ ir paskui buvo labai stipriai represuo jama, vaikoma. Teko kelis kartus keisti vietą ir pavadinimus. Tačiau Liaudies dainos klubo ir kitais vardais ji išliko vienokiu ar kitokiu pavidalu – ačiū „Vatikano radijui“3 – iki dabar ir tebegyvuoja. O anoji, legalioji, buvo prižiūrima labai kietai, ir visa veikla vyko gana formaliai, – bent aš taip įsivaizduoju, nors pačiam neteko

3 Informacija apie „Dainos klubo“ persekiojimus būdavo operatyviai paviešinama per „Vatikano radiją“.

Pradžia

dalyvauti. Ji taip pat išgyveno iki mūsų laikų. Todėl ir susiduria du skirtingi požiūriai į senuosius mūsų dalykus – materialistinis ir idealistinis: ko mes norime iš mūsų praeities, ko ieškome. Materialistui atrodo vienaip, idealistui – kitaip. Štai pati Šliogerio straipsnio pradžia: „Pakėlėm triukšmą per Komjaunimo suvažiavimą ir pareikalavom demokratinių rinkimų.“ Atrodytų, kad ir aš ten dalyvavau. Niekada su komjaunimu nieko bendra neturėjau, todėl jokių triukšmų negalėjau kelti. PS Ten ir Petras Kimbrys minimas… AP Šliogeris gal ir kėlė, o mums su Petru tokie dalykai nerūpėjo. Kai baigėme techninius mokslus, priėjome takoskyrą. Reikėjo eiti arba oficialiu, legaliu keliu, arba nelegaliu. Vieni nuėjo į vieną pusę, kiti – į kitą. Taip ir išsiskyrėme. Taip visi žmonės išsiskyrė: vieni nuėjo į oficialiąją kultūrą, kiti – kitur. Jei iš naujo reikėtų rinktis, tą patį daryčiau. PS Ar prasminga „Prahos pavasarį“ tiesiogiai sieti su kultūriniu pagyvėjimu, su kraštotyra? AP Tiesiog tokia atgaivos banga praėjo, ir tiek. Jokiu būdu netiesa, kad išgirdome apie „Prahos pavasarį“ ir kažką pradėjome. Jokių kontaktų su Praha neturėjome. Pajutome, kad kai kurie varžtai atsileido, ir kiekvienas puolėme daryti, ką pajėgėme. Čekijoje taip nebuvo, jiems rūpėjo Vakarų demokratija, liberalizmas. O mes ėjome iš karto prie to, kas skaudžiausia, prie juodos duonos, prie savo šaknų. „Ramuvos“ kryptis buvo juodos duonos kryptis. PS Rūpėtų pasiaiškinti Kauno ir Vilniaus santykį. Juk iš Vilniaus žmonių gal labiausiai represuotas Trinkūnas, bet ir jis nebuvo įkalintas, o Kauno kraštotyrininkai (jie taip ir buvo vadinami – Kauno kraštotyrininkais) nukentėjo daug smarkiau: keletas žmonių buvo teisiami ir iš įvairių pareigų pašalinti. Iki tol dalis jų oficialiai dirbo kraštotyros organizacijose. Ir įstrigusios pavardės, bent „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ minimos, daugiausia kauniškių.

Apie „Ramuvą“, tėvyniškumą ir neperžengiamas ribas AP Na, Kauno ir Vilniaus problema labai jau plati. Kaunas visuo-

met kiečiau žiūrėdavo į pasaulėžiūros dalykus, – čia tai tikra teisybė. Buvo tokia kraštotyrininkų byla, dar vadinama Žukausko byla. Nuteisti keli žmonės, tarp jų ir Vidmantas Povilionis. Kai kurių jau gyvų nebėra, paties Šarūno Žukausko irgi – nusižudė… „Ramuva“ turėjo ideologinį, intelektualųjį sparną, pavyzdžiui, tautosaką tyrinėjusiųjų. Kiti buvo labai konkretūs žmonės – daugiausia žygeiviai, labai šaunūs vyrai (Šliogeris juos kažkodėl vadina žygėjais, – gal užmiršo). Jie rengė žygį Simono Daukanto keliais ir dar daugelį dalykų. PS Gal nedaug kas žino ir apie „Punios sutartį“4 – reikšmingą tautinio ir dorinio sąmoningumo dokumentą. AP Žygeiviai buvo arčiau pogrindžio linijos. Nesuvaldoma publika: Rimantas Matulis, Tadas Šidiškis ir kiti šaunuoliai, dar dabar jauni. O dėl Kauno ir Vilniaus… Na, formaliai Vilniuje daugiau humanitarų, pati aplinka humanitarinė, o Kaune – kitaip. Tačiau takoskyra ėjo per kitą vietą, – kai reikėjo rinktis: arba eiti į melo kultūrą, arba į ją neiti. Ir ką tuomet daryti? Jeigu eini, tenka meluoti, jei neini, negali pasireikšti, viską tik savyje gali nešiotis, nes esi labai suvaržytas. Lieki nemelavęs, bet lieki neįsibūtinęs. Man labai skaudus Šliogerio pašnekėjimas, kad pas mus susibūrė žmonės, kurie nieko nesugebėjo. Galėjo jie ir sugebėjo. Toks Mindaugas Tomonis, žuvęs, jis labai daug galėjo ir sugebėjo. Būtų galėjęs. Arba toks Juozas Prapiestis, galėjęs tapti poezijos žmogumi. Iš kur pagaliau būtų atsiradę visi tie katalikų intelektualai, kimbriai ir ališauskai, ir tas jūsų „Naujasis židinys“, jei nebūtų praėję „pogrindžio mokyklų“? O „Sietynas“? Juk neišdygo tuščioje vietoje. Reikalas buvo ne sugebėjimas, o pasirinkimas: kokią kainą turėsi sumokėti

4 1966 m. Punios šile formalių ir neformalių Lietuvos žygeivių grupių atstovų sudarytas dokumentas, kuriame apibrėžiama, kas yra žygeivis, suformuluoti pažintinius, kultūrinius ir gamtosauginius tikslus turinčio keliavimo principai ir etinės nuostatos.

Pradžia

už tai, kad tau leidžiama kurti, leidžiama spausdinti, leidžiama pasireikšti? Kiek gali eiti, iki kokios ribos? Šliogeris kalba, esą pogrindinė spauda buvo per mažai intelektuali. Kas jau kas, o jis gerai žinojo, kad egzistuoja galimybė padaryti ją intelektualią. Jei buvai intelektualas, galėjai ateiti, labai staigiai ir greitai tai padaryti. Visa to meto kuriančio jaunimo aplinka žinojo, kad yra tokia „Pastogė“, kad ji dėl jų leidžiama. Ir kad jie labai mažai rizikuoja, nes už viską atsako redaktoriai. Be to, intelektualumas pats savaime nėra jokia vertybė. Jis yra tik „tortas“, o reikėjo „juodos duonos“. Konditerija galėjo ir palaukti, tai geras dalykas, kai esi sotus. O mes darėme juodą duoną, darėme sąmoningai kiek galima mažiau pseudointelek tualią. Problema buvo ne lygis, problema buvo sukurti precedentą, vietą, kur galima tą lygį kelti. O šnekėti labai paprasta. Todėl ten nedalyvauta, kad bijota. Galima taip ir pasakyti: buvau profesorius, buvau partinis. Ir labai gerai. Jei nori tokius dalykus daryti, tai ir daryk, bet nesakyk, kad kitur per mažai intelektualu, nes tai nesąžininga. Sakysim, tokia „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ buvo faktografinis leidinys, koks ten gali būti intelektualinis lygis! Šiaip jau „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ lygis buvo labai aukštas. Funkciją, kurią turėjo atlikti, ji atliko labai puikiai, ypač informacijos, kuri buvo renkama ir pateikiama itin objektyviai, požiūriu. Net turėjo savo literatūrinį stilių, panašų į lotyniško Žemaičių laiško Konstanco susirinkimui retoriką, – tai buvo tauraus skundo gaida. O kalbos apie intelektualumą – dekadentiški nėrinėliai, kaltės kompleksas. Šliogeris sako, kad rašė į stalčių ir 1990 m. išleido „Būtį ir pa saulį“. Aš tos knygos nebeskaičiau, nes 1990 m. man ji buvo jau nebeįdomi. Man jos reikėjo 1985 m. Juk labai svarbu, koks kontekstas. Rusų kultūra turi ištisą pogrindžio literatūrą, o kur mūsų tokia literatūra? Mes dėl to nekalti, mes padarėme, kas mums priklausė

Apie „Ramuvą“, tėvyniškumą ir neperžengiamas ribas

padaryti, kiek jėgos leido. Buvo leidinių, kur buvo galima spausdintis, jei kas būtų norėjęs. O norėjo, deja, labai nedaugelis. Mūsų riba buvo labai aiški – jokios oficialios publikacijos. Būtume sudegę iš gėdos, jei kuriame nors sovietiniame leidinyje būtų pasirodę kas nors mūsų rašyta. Tokia nerašyta taisyklė: atsistoti šalia reiškia susitepti. Tarp kitko, ji galioja ir dabar, tik truputį kitokiame kontekste – turiu galvoje spausdinimąsi bulvariniuose ir panašiuose leidiniuose. Kas spausdinasi „Respublikoje“, negali savęs laikyti inteligentu. PS Ar iki oficialių „Ramuvos“ renginių (pirmasis Vilniaus miesto „Ramuvos“ renginys – 1969 m. sausio 31 d., o Universiteto „Ramu vos“ – 1968 m. kovo 22 d. Vydūno minėjimas, rengtas Lietuvių literatūros katedros ir Indijos sekcijos) buvo koks nors pogrindžio „Ramuvos“ susitelkimas? Ar tik pavieniai žmonės? Ar funkcionavo „Ramuvos“ vardas? AP Mes neturėjome galimybės ką nors oficialaus daryti, nuomotis sales ir t. t. Egzistavome be ypatingų pasireiškimų ar susirinkimų. Vėliau, antrame etape, ėmėmės pogrindžio spaudos – pribrendo reikalas ir išėjo „Pastogė“, paskui rinkinys „Ethos“, Oskaro Milašiaus raštų tritomis. Iki tol buvo „zakristijų mokyklėlės“, kaip mes vadinome. Kai prikaupėme tiek žinojimo, kad galėjome ir kitiems pasakoti, pradėjome pogrindžio Bažnyčios globojami važinėti po visą Lietuvą – nuo Kybartų iki Klaipėdos. Prie zakristijų ar šiaip kur nors, pas kokias moteriškes, susirinkdavo jaunimas, o mes skaitydavome paskaitas. Oficialiuose renginiuose dalyvaudavome tik kaip stebėtojai. Nebuvau jokiose tarybose, – tai vyko šiek tiek kitaip. Laikėme save ramuviečiais, tos idėjos nešėjais, ir dabar tam tikra prasme tebelaikome. Galiu pasakyti, kad esu žygeivis, dalyvavęs „Daukanto kelyje“. Dar anksčiau Rytprūsius esame kiaurai išmaišę ir t. t. Bet nurodyti kokią nors datą?‥ Viena data – 1968 m., kita svarbi data – 1972 m. Antroji – lūžis, kai teko jau visiškai pereiti į pogrindį. O paskui buvo savotiškas atsigavimas, kai pradėjome

Pradžia

spaudą leisti. Dalyvaudavo mūsų žmonės ir tose formaliose ekspedicijose, kurios būdavo rengiamos, bet ten buvo labai aiškios ribos: nebuvo galima rinkti religinių dalykų, klausinėti apie partizanus. PS Jūs turite omeny turbūt krikščioniškus dalykus, nes Trinkūnas bent penkiose ekspedicijose rinko medžiagą apie senuosius lietuvių tikėjimus. AP Taip, apie senąją religiją buvo galima rinkti, bet krikščioniškų dalykų, net liečiančių kultūrą ar etnologiją, reikėjo vengti. O mes tai darydavome, mes galėdavome rinkti. Mūsų ekspedicijos būdavo neformalios: tiesiog kiekvieną vasarą keturi penki žmonės važiuodavo daryti tai, ko oficialioji „Ramuva“ negalėjo. Pavyzdžiui, nebuvo galima važiuoti į lietuviškus Gudijos kaimus. Kalbininkai net teigdavo, jog Zieteloje jau seniai nebesą lietuviškai kalbančių. PS Gervėčiuose 1970 m. buvo oficiali Vilniaus miesto kraštotyros draugijos ekspedicija… AP Vienintelė! Betgi dar yra Apsas, aplink Daugpilį kaimų, kur mes nuolat važiuodavome, yra Zietela, yra daug salelių, kurių tikrai niekas be mūsų nepasiekdavo. Jiems reikėdavo ne tik kraštotyros, jiems reikėdavo, pavyzdžiui, spaudą užsakyti. Tas spaudos užsakymas, galima sakyti, buvo ištisa karinė operacija. Galėjai užsakyti tik vietiniame pašte. Prieš tai turėdavai situaciją išžvalgyti, nes tuoj pat skambindavo vietinis saugumas, aiškindavosi, kas čia tokie užsakinėja. Kai užsakydavai, jau būdavo viskas, bet turėdavai visus niuansus vietoje sužinoti, nes iš Lietuvos to negalėdavai padaryti. PS Gal galėtume apibūdinti keletą žmonių, kurie „Ramuvas“ pradėjo, kurių gyvenimo, ideologijos, kultūrinės veiklos trajektorija iki šiol tebesitęsia. Tai Trinkūnas, Šliogeris, Vaclovas Bagdonavičius, Vidmantė Jasukaitytė, Vladas Braziūnas. AP Apie personalijas kalbėti sunku. Trinkūnas – vienas iš pagoniškosios krypties vadovų, ideologas. Nors tyrinėjimų pobūdžiu mūsų kryptis juk irgi tam tikra prasme buvo „pagoniška“. Gal

Apie „Ramuvą“, tėvyniškumą ir neperžengiamas ribas

geriau sakyti, kad jo veiklos esmė – materialistinė visų mūsų senosios kultūros dalykų traktuotė, besiremianti Edwardu Tyloru, James’u Frazeriu ir Lewisu Henry Morganu5. O mes laikėmės tokių idealistinių mokyklų, kaip Vienos kultūrinė-istorinė mo kykla, tėvo Wilhelmo Schmidto6, kuris naudojo misionierių surinktą medžiagą, leido žurnalą „Anthropos“. Tai žinomi dalykai. Jau minėjau, kad mūsų ekspedicijos būdavo labai kryptingos, gerai parengtos. Pavyzdžiui, akcijos „Daukanto kelias“ atski ruose etapuose dalyvavo daugiau negu du šimtai žmonių. Ir ji buvo tik pusiau legali. O kitos ekspedicijos būdavo labai stropiai konspiruojamos. PS Norėčiau grįžti prie jūsų požiūrio į legalią veiklą po 1972 m., po to, kai Kaune veikliausi žmonės buvo suimti, kai Vilniuje Trinkūnas buvo išvytas iš darbo, kai oficialiai liko vienintelė Vilniaus universiteto kraštotyrininkų „Ramuva“ ir jai ėmė vadovauti Mačiekus. Jo straipsnyje apibūdinta tik viena, materialioji „Ramuvos“ veik los dalis, adekvati to meto kitų sričių kultūrinei veiklai. Padorūs istorikai užsiiminėjo faktologija, nes nieko daugiau nebuvo galima normaliai tyrinėti (pavyzdžiui, gilintis į metodologiją); taip dirbo Antanas Tyla, Vytautas Merkys ir panašūs žmonės. Tokiu pat keliu ėjo lituanistai literatai, kurie rinkosi žanrų analizę, nes žanras – ideologiškai neutralus dalykas. Panašiai atrodė ir kraštotyra, tik oficialūs akcentai buvo medžiagos rinkimas, – toks yra pagrindinis gynybinis Mačiekaus ideologijos momentas. Buvo slaptai viliamasi, kad visa kita įvyks paskui, savaime. Ir bent iš dalies ta viltis pasiteisino. Norėčiau su jumis nesutikti, kad medžiagos rinkimas buvo bedvasis. Pats atėjau į Universiteto kraštotyrininkų „Ramuvą“ trejetą metų prieš Atgimimą ir dar mačiau saugumo

5 Trys vakarietiškos materialistinės-pozityvistinės krypties antropologijos klasikai. 6 Wilhelm Schmidt (1868–1954) – Vienos kultūrinės-istorinės antropologijos mokyklos įkūrėjas, žurnalo „Anthropos“ leidėjas.

Pradžia

sekamos veiklos. Tad galiu paliudyti, kad labai aiškiai skyrėsi du sluoksniai. Vienas jų buvo globėjai: pirmasis – prof. Česlovas Kudaba, vėliau – Trinkūnas, Šliogeris, Mačiekus. Jie ėjo atsiskaitinėti į partinius susirinkimus, suvažiavimus ir kitur. Jie tvarkė mokslinius dalykus ir, operuodami argumentu „mus uždarys“, pagal savo sąžinę ir išmintį savotiškai kontroliavo tuos studentus ar ne studentus, kurie realiai veikė. O kitas sluoksnis – studentų veikla. Vieni jų tikrai vien užrašinėdavo, pavyzdžiui, tautosaką, o kiti patys dainuodavo, rengdavo vakarones. Buvo dar bendrabučių gyvenimas, kur susirinkdavo po penkis šešis padainuoti, pasikalbėti, pasiginčyti. Pasaulėžiūrinės, ideologinės diskusijos vykdavo itin karštai ir atvirai. Ir dar man atrodo svarbu, kad Universiteto kraštotyrininkų „Ramuva“ visuomet palaikė žygeiviškas tradicijas. Žygeiviai buvo oficialiai išvaikyti, jie atsikūrė tik kaip Universiteto turistų klubas, kuriame aiškiai išsiskyrė dvi srovės: vieni važinėdavo tik į Kaukazą, kiti keliaudavo po Lietuvą. O kraštotyrininkų „Romuvoje“ visą laiką buvo žmonių, rengiančių žygius po savo žemę. Ir jų akcentas – ne medžiagos rinkimas, o ėjimas per kraštą, Lietuvos matymas, bendravimas su žmonėmis, dvasinė patirtis, paminklosaugos pradai. Esmingas klausimas, kurio svarstymui, mano galva, vis dar trūksta konceptualumo: ar buvo įmanomas ir kaip buvo įmanomas oficialumo ir neoficialumo sambūvis? AP Man labai įdomu išgirsti naujosios „Ramuvos“ kartos požiūrį, nes beveik nieko nežinojau apie vėlesnę jos veiklą. Jūs užfiksavote labai įdomų dalyką – buvo du sluoksniai. Vieni skaičiuodavo, o jaunimas visą laiką norėjo gaivumo ir dvasinio bendrumo, to tikro dalyko, rasos lašo. Ir jūs jį rasdavote. Štai čia prasideda problema: ką su tuo daryti? Vis prasikala tas želmenėlis ir pakliūva į tam tikrą priežiūrą. Kurioje gi vietoje įvyksta nuodėmė, kai su tuo želmenėliu pradeda kažkas ne taip darytis? Mūsų tikslas buvo, kad tie pradmenys galėtų visiškai laisvai vešėti, kad jokių ribų nebūtų.

Apie „Ramuvą“, tėvyniškumą ir neperžengiamas ribas

Tarkim, jūs sėdite su žmogum, jis dainuoja ir staiga pradeda ką nors pasakoti iš savo partizaniškos praeities. Kaip jūs elgiatės? Išjungiate diktofoną?‥ PS Na, gana įvairiai buvo daroma… Tam tikra medžiagos dalis net atsidurdavo Tautosakos institute. AP O paskui gulėdavo. PS Bet juk ir pogrindžio žmonės negalėjo jų paviešinti! Be abejo, per jokias legalias vakarones partizaninės dainos nebuvo dainuojamos. Bet jaunimas jų mokydavosi, apie jas sužinodavo. AP Vis dėlto grįžtu prie to paties. Ką tai reiškia? Kas su ta daina įvyko? Kur čia dvasia? Laisvė – jau toks dalykas: jei pradedi, turi eiti iki galo. Jeigu nors kiek imi save stabdyti, tai nieko nebeišeina. Todėl čia ir yra ta takoskyra. Norėjau atkreipti dėmesį į Mačiekaus straipsnio semantiką: „Atrodo, saugumas nenustatė nė vieno rimtesnio nusižengimo, prie kurio būtų galėjęs prikibti.“ „Nusižengimas“ net į kabutes nepaimtas! Vadinasi, žmogus mano, kad tai iš tiesų buvo nusižengimas, antraip būtų parašęs su kabutėmis. Toliau – dar toks aštrus dalykas Juozo Kudirkos straipsnyje: „1967 m. jaunimas Kernavėje surengė Jonines. Gana sėkmingai senųjų joninių papročiai panaudojami 1968 m. Kauno senamiestyje surengtoje „Vasaros šventėje“, nors ir pora dienų prieš Jonines.“ Kernavės Joninės buvo posūkio taškas, pirmą kartą – Joninės!, kažkas stebuklinga, o antroji „šventė“ – tai siaubas! Tas žmogus, – aš jį labai gerbiu, jis daug padaręs, – visiškai nejaučia skirtumo tarp tų dviejų dalykų. Kauno Santakoje buvo pasityčiojimas iš Joninių su visais padangų dūmais ir komjaunuoliška atributika. Formaliai lyg tie patys papročiai panaudoti, tas pats scenarijus, bet kur dvasia? Tai buvo Rasos šventės išniekinimas. Tas pat ir dabar vyksta, tai didžiulė problema. PS Galima prisiminti ir „jaunimo šventes“ ant Rambyno kalno… AP Va čia ir yra takoskyra, apie kurią mes kalbame, – kur kultūroje baigiasi tiesa ir prasideda kažkas nebeaiškaus. Todėl reikia rinktis.

Pradžia

Galima rinktis sėdėjimą posėdžiuose ir galima rinktis kitokį „sėdėjimą“. Sakykim, Mačiekus suskaičiavo posėdžiuose prasėdėjęs ištisus metus. Aš irgi panašiai, tiktai kitoje vietoje, bet tai jau „skonio reikalas“. Niekaip negaliu sutikti, kad visi sėdėjimai lygūs. Kas gi tada yra tvarka, kur vertybių skalė? Dabar bandoma sumaišyti juoda ir balta. Pavyzdžiui, Vaidotas Daunys pradeda aiškinti, kad Judas irgi kentėjo, jo ir Kristaus kančia – beveik vienodos. O štai dar viena Mačiekaus citata: „Didesnis patriotas yra ne tas, kuris už tautinę veiklą greitai pakliūva į kartuves ar kalėjiman, o tas, kuris sunkiomis sąlygomis sugeba kuo ilgiau dirbti tautos labui.“ Čia du dalykai supainioti: niekas į tą kalėjimą greit nesiverždavo, būdavo labai ilga istorija, kol „prinokdavai“. Tam reikėdavo apsispręsti iš anksto, nieko negriebdavo už kokį pagautą straipsnelį ar panašų dalyką. Prieš tai tave ilgai gąsdindavo, o jei jau būdavai pasiryžęs, apsisprendęs pereiti ribą, nieko nebegalėdami padaryti stverdavo. Tai labai paprastas dalykas: eini už ribos ar ne. Yra kaina, kurią moki. Jei negali eiti už ribos, belieka rinkti tokius dalykus, kurie yra neutralūs, iškastruoti. Geri, apskritai paėmus, dalykai, tačiau tiesos iki galo negali pasiekti. Tai visiškai galioja ir šiais laikais. Dabar nėra tiesioginės prievartos, bet yra kitokia prievarta, turinti daug rafinuotesnę formą. PS Riba dėl to netapo kitokia… AP Taip. Pabandyk dabar ką nors prieš „Respubliką“ pasakyti, juk tapsi sušaudytas. O reikia sakyti! Tai tam tikra prasme rizikingiau negu grasinimas kalėjimu. Yra blogis, kuris nė kiek nesikeičia. Supurvinimas per laikraštį yra socialinė mirtis, gal net blogesnė nei fizinė, – jei nesugebi apsiginti. PS Riba susidūrus su tokiais dalykais normaliai mąstančiam žmogui yra gana aiški. Svarbu būtų pasvarstyti, kiek prasmingumo turėjo veikla su oficialiu atspalviu. Egzistuoja du kraštutinumai. Pagal vieną nieko nebuvo verta daryti, pagal kitą – toks Petke vičius išdrįsta pasakyti: jei ne mes, tai išvis tos Lietuvos nebūtų buvę.

Apie „Ramuvą“, tėvyniškumą ir neperžengiamas ribas

Vienas argumentų, kodėl oficiali veikla turėjo prasmę, yra tas, kad pogrindis menkai turėjo galimybių patraukti daugiau žmonių, nes jam stigo kontaktų. O mano patirtis rodo, kad, tarkim, jaunas žmogus, pamatęs neįprastą, oficialių pranešimų fone į akis krentantį skelbimą, kviečiantį į kraštotyrininkų „Ramuvą“, galėjo ateiti, susirasti žmones, panašiai galvojančius, panašiai jaučiančius, ir vėliau, dažnai jau anapus formalizuotos organizacijos ribų, tautiškai veikti. AP Mes tuos dalykus esame dvidešimt metų dėlioję ant svarstyk lių. Nieko nauja, deja, negaliu pasakyti. Vis tiek yra riba. Ji gali būti šiek tiek blankesnė, ne tokia aštri, kraštutinumai nebūtini, bet tvarka yra griežtas dalykas: be ribų nėra tvarkos, o nėra tvarkos – nėra Dievo. Fariziejus yra blogas, kai jį palygini su muitininku. Tačiau tai nereiškia, kad nėra tvarkos, tik anas blogai su ja elgiasi. Kristus nepaneigia tos tvarkos, kurią fariziejus trimitavo. Jis tik pasako, kad trimituoti nereikia, kad yra truputėlį kitaip. Muitininkas iš pagarbos yra nusižeminęs, o fariziejus nejaučia pagarbos, jis yra familiarus su sacrum. Bet nuo to požiūris į tvarką, į Tvarką nepasikeičia. Man ne taip svarbu, kuris ten kurioje pusėje buvo, – Aukščiausioji buhalterija viską sureguliuos. Man svarbu, kad kas neteigtų: juoda yra balta, visa yra pilka ir pan. Tai yra, iš pradžių sakoma, kad visa yra pilka, o paskui juoda pakeičiama balta ir įtvirtinama atvirkštinė hierarchija, šėtono tvarka. Vienas „Ramuvos“ žmonių labai aktyviai veikė, daug gera padarė, bet vieną kartą „lūžo“ ir pridarė nepaprastai daug bloga. Man tai dabar nerūpi, ir aš nesakysiu, kas tas žmogus. Bet jeigu jis pradėtų sakyti, kad tai, ką bloga padarė, yra gera, aš jau turėčiau ką nors daryti. Krikščionišku požiūriu svarbu ne pasmerkti nusikaltusį, svarbu pasmerkti nuodėmę. Reikia apginti Tvarką. Tuomet tai vyko ideologinės prievartos kontekste, velnias prievartavo tiesiogiai, vertė paklusti, o dabar prievartavimas yra universalesnis, jis ištirpęs, jį sunku apčiuopti.

Pradžia PS Bet jis neprarado savo skausmingumo. AP Taip, jis yra dar bjauresnis. Dabar susipurvinti daug lengviau.

Tada viskas buvo aišku: savi, svetimi, juoda, balta. Dabar viskas iš tikrųjų, anot rusų, yra муть, ir neaišku, kas yra kas, kaip yra kaip. Dabar toks jovalas suveliamas iš labai paprastų dalykų! Tada žmogų ima pagunda arba sudėlioti labai kietus taškus ir rėkti, grubiai atstatinėti tvarką, arba bandyti išnarplioti, kur čia eina takoskyra, kaip nepaklysti. Tai nepaprastai sunku, – kokie žmonės pasimeta šiais laikais! Jei tokie kaip Viktoras Petkus, Vytautas Skuodis, Liudas Dambrauskas neranda takoskyros, ribą ne ten išveda, tai pavojus iš tikrųjų didžiulis! O šiaip žmonės tegul būna ramūs: jei jie elgėsi sąžiningai (o tie krustelėjimai labai subtilūs) ir viską darė, kaip jiems atrodė geriau, tai, ačiū Dievui, jie švarūs, jie atliko didelį darbą. Bet jei jie nors vienoje vietoje atsitraukė, išsigando… Niekas šito negali įvertinti, aš tik iš tokių minėtųjų kabučių matau, iš teisinimųsi… Galų gale, tai tavo ir kunigo reikalas. PS Jūs sakote – neliesti asmeniškumų. Bet juk kiekvienas tų žmonių dabar irgi yra pasirinkimo situacijoje. Tada jie elgėsi tam tikru būdu, jie tuo metu pasirinko. Bet dabar vėl reikia rinktis, ir vėl jie stumiami į kraštutinumus. Vieną siūlo komunistai, sakydami: „Mes buvom teisūs, mes daug padarėme, tik dėl mūsų lankstumo buvo išlikta.“ Išties daug kam kyla pagunda su jais susidėti. Į tą patį kraštutinumą stumia ir kategoriškas teiginys, kad visi, kurie kada nors bent truputį buvo susiję su oficialiomis struktūromis, negalėjo nieko gera padaryti. Galimas dalykas, viena iš išeičių – žmogaus prisipažinimas, kad jis darė prasmingą darbą, bet tiesiog buvo silpnas, kad nepajėgė pasiekti doros ir švaros absoliuto, nes pabūgo tykančių pavojų… Neramu, kai žmogus aršiai ginasi arba kapituliavęs tik mušasi į krūtinę ir nepajėgia šviesiomis akimis žvelgti į rytdieną. AP Teismas šiems dalykams yra tik vienas.

Apie „Ramuvą“, tėvyniškumą ir neperžengiamas ribas

Po Tomonio mirties ir aš turėjau tą pat padaryti. Atsimenu, bijojau pasielgti taip, kaip jis. Jei jis ėjo kaip kamikadzė, ir aš turėjau eiti. Aš bijojau tada. Nors paskui visą gyvenimą dariau tą patį. Baimė dingo po Mindaugo žuvimo. Savo karą paskelbiau ir jį kariauju, niekaip negalėdamas užbaigti… Baimė yra. Gerai, jei žmogus pasakytų esąs silpnas ir nesitei sintų. Būtų viskas aišku, niekas ant jo neužpyktų. Kaip gali užpykti ant žmogaus, jei jis silpnas! Mano draugėje buvo pora vyrukų, kurie „lūžo“, nes buvo silpni. Na, ir kas čia tokio. Aš ant jų nepykstu. Vienas mano draugas fiziškai neatlaikydavo skausmo. Kiekvienas žino, kokios jo galimybių ribos. Ir jei yra tokių, kurie eina be ribų, tai negali sakyti, kad kiekvienas turi taip daryti. Blogiausia, kai savo silpnumą pradedama teisinti kuo nors kitu – ideologija ar dar kuo, kai norint likti teisiam paneigiama tvarka. Juk tie, kurie turi ydą, nori, kad visas pasaulis pripažintų jų ydą kaip neydą, – tada lengviau gyventi. Užuot su ta yda kariavus savyje, laimėjus ar pralaimėjus. Jeigu gerą kovą kovotų, kaip sako šv. Paulius, tai gal būtų atleista, gal ir laimėtų galų gale. Bet ne, atvirkščiai, norima pasaulį pertvarkyti taip, kad ta yda būtų pripažinta neyda. Tokios nuodėmės, intelektualinės nuodėmės, daug sunkesnės už asmenines, fizines nuodėmes. PS Ir dar vienas dalykas, kuris mano kartai ypač skaudus. Skaudus žmonėms, kurie dar matė aną laiką, o dabar yra bene jauniausi visų pasikeitimų liudytojai. Mes gerai jautėme, kaip dar 1986–1987 m. labai reikėjo liaudies dainų, kaip reikėjo nueiti ir pastovėti ant piliakalnio. Ir dar gerai jautėme, kad daug svarbiau pastovėti ne karštą vasaros dieną, kai Kernavės piliakalniai fotografuojami užsienio žurnalams, o kai lyja, kai rūkas, kai tavo kraštas yra kitoks, neatvirukinis, kai žmonės kitokie. Šlapias pasibeldi į pirkios duris ir sėdėdamas prie krosnies kitaip su šeimininku pasišneki, kitaip jį supranti ir kitaip save supranti. O dabar jaučiame, kaip Universitete – kraštotyrininkų „Romuvoje“, žygeivių klube ir

Pradžia

etnografiniuose ansambliuose – daliai mano bendraamžių, ypač jaunesniems, tik įžengiantiems į aukštąsias mokyklas, visiškai šito nebereikia. Kai draudžiama, buvo svarbu, buvo reikšminga, o kai viskas galima, leidžiama, nebereikia nei dainų, nei papročių. Kalbant esmingiau, nebereikia nei kalbos refleksijos, nei istorijos ar kultūros refleksijos. Ar jūs turite vilčių, kad praėjus ekonominiam sambrūzdžiui, užgijus socialiniams lūžiams, viskas grįš į savo vietas? Ar tos laimės akimirkos, kurias patyrėme kritinėse situacijose, įmanomos tik kritinėse situacijose? AP Tai esminis klausimas, dabar mus nuolat kankinantis. Jis gal mus kankina labiau negu jus. Juk jei taip yra, kaip jūs sakote, o taip, ko gero, iš tiesų yra, nors aš jaunimą nelabai pažįstu, tai – siaubas: visa, ką mes darėme – perniek. Tos vertybės – o jos tikrai yra vertybės, antraip mes būtume ne mes – tapo tarsi nebereikalingos, atslūgo bet koks susidomėjimas. „Snikerinės“ kultūros, MTV aš nesuprantu, bet tai tarsi toks zyzimas. O kaip ten toliau? Turbūt bus didžiulių laisvės nuostolių, sumokėsime milžinišką kainą, prarasime daug žmonių, nors jie gyvens, verslininkaus ir t. t. Aš irgi lyg pasiilgstu anų laikų. Tuomet nerūpėjo ekonominiai dalykai, jie tarsi neegzistavo. Jei ko ir reikėjo, vis vien nebuvo. O kaip ateityje? Vėl reikia grįžti prie to paties – visuose dvasiniuose dalykuose lemia ne kiekybė, o kokybė. Kultūra turi būti perduota švaria sėkla, tuomet ji sudygs. Ji turi gauti rasos. Turi būti bent keletas kapiliarų, kurie praleidžia rasą. Turi būti kultūros tęstinumas. Ir svarbu ne kiek išliks, o kas išliks. Jeigu bus kas perteikia, kas laiduoja tęstinumą, jeigu bus kokybė, anksčiau ar vėliau turės kai kas išdygti, atsigauti, rastis. Taip sako visa kultūros gyvenimo logika, mūsų istorijos logika. Būta tokių sausros periodų, po karų, po marų, kai net Lietuvos du trečdaliai buvo išmirę, bet jei atsirasdavo, kas perduoda tęstinumą, kas sudrėkina augalėlį, sėkla visuomet prasimušdavo. Ji glūdi gerokai giliau, stipriai apsaugota, užkoduota.

Apie „Ramuvą“, tėvyniškumą ir neperžengiamas ribas

Visa problema – kaip tai padaryti. Ir viltys susijusios ne su kokiais nors seimais – tai tiesiog akla gynyba. Pereiname į kitą etapą: sutramdėme išorės priešus, dabar reikės sutramdyti blogį, kurį patys išsiugdėme. Dvasios dalykuose esmė turi savo kelius, ir net patyrus ištisos kartos nuostolius, anksčiau ar vėliau turi rastis. Tarsi iš nieko, bet tik tarsi. Reikia nepasiduoti jokiai panikai, mokytis iš praeities – juk tada darėme, atrodytų, beviltišką darbą, iš anksto apsisprendę, kad tai neturi perspektyvos. Jei apsisprendi žinodamas, kad tavęs niekas negali sustabdyti, tai šis tas ir pasidaro. Svarbiausia – ištikimybė. Pokalbio tekstas publikuotas „Naujajame Židinyje‑Aiduose“, 1994, Nr. 1.

Amžinai jaunas ir amžinai teisus

Minint 25-ąsias Mindaugo Tomonio žūties metines.

2000 m. lapkričio 5-ąją, tokį pat šaltą ir lietingą rudens vakarą kaip ir prieš 25-erius metus, po Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios krištoliniais skliautais susirinkome paminėti Mindaugo Tomonio (1940–1975), kovotojo už laisvę, poeto ir dievažmogio žūties. Po šv. Mišių aukos prisiminimais dalijosi bendražygiai, aktoriai Vytautas Dumšaitis ir Ramūnas Abukevičius skaitė jo poeziją, subtiliu giedojimu gaivino šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios choras „Langas“ (vadovė Rita Krancevičiūtė). Vakaro siela buvo dievdirbys Gediminas Radzevičius, vakarą organizavo kūrybinė bendrija, pavadinta taip pat „Dievdirbys“. Gili gaivi giesmė aidėjo tarp senosios bažnyčios apsilupinėjusių kolonų, nešė į prisiminimų vandenų lagūnas. Tomonis augos senoje Kauno inteligentų-bajorų šeimoje, tiesiai priešais M. K. Čiurlionio muziejų esančiuose Žmuidzinavičiaus namuose. Motina, kurią Mindaugas labai mylėjo, buvo iš Daugirdų giminės, tėvo, žinomo bibliotekininko, giminėje irgi būta bajorų ir netgi ministrų. Taigi vaikystės erdvė negalėjo nepalikti pėdsako. Studijuoti tačiau teko nuobodokus techninius dalykus (KPI), nes, kaip žinia, humanitarijos buvo bolševikų apsėstos. Pasižymėjo didžiuliu darbštumu, – prisimenu jį visuomet palinkusį prie brėžinių (vonioje, nes kitur nebuvo vietos, ir vėliau jo kūrybinis „kabinetas“ buvo tamsus belangis kambarėlis). Turėjo ir kitą, slepiamą gyvenimą – rašė eilėraščius. Nelabai stengėsi spausdintis, nes būtų netikę, nors senas tėvo draugas poetas

Pradžia

Eugenijus Matuzevičius ir patarinėjo (keletą eilėraščių išspausdino užjūrio „Metmenys“ Tomo Kuršio slapyvardžiu, o perduoti buvo per Kęstutį Žygą, metmenininką, tada viešėjusį Lietuvoje; taip pat keletas eilėraščių buvo išspausdinti 1982 m. „Aiduose“, kur jis buvo pristatytas kaip „Pastogės“ poetas. Juos „Aidams“ tikriausiai perdavė Rasa Mažeikaitė, Kanados lietuvaitė, istorikė). Tuo metu ore jau tvyrojo Aleksandro Solženicyno „nežitj vo lži“ – negyvent mele! Šitai, o kartu ir religinis virsmas (perskaitęs Maceinos „Niekšybės paslaptį“ apsisprendė už sąmoningą ir praktikuojančią katalikybę), matyt, lėmė esminį jo gyvenimo žingsnį, kainavusį gyvybę. Taigi siunčiamas restauruoti Kryžkalnio paminklą „tarybinei armijai išvaduotojai“, atsisakė ir parašė kodėl, – kad tai yra okupacijos simbolis ir kad šitai prieštarauja jo, kaip lietuvio ir kataliko, pažiūroms (tegul įsidėmi šiuos žodžius Grūto raistų bildukai ir menkystos). Sistema sureagavo mechaniškai ir žiauriai – po keleto dienų milicija ir sanitarai išveža jį į psichiatrinę ligoninę, per pusvalandį nustatoma diagnozė – „vialo tekuščaja“, t. y. lėtinė schizofrenija (specialus sovietų baudžiančiosios psichiatrijos išradimas disidentams). Kankinamas insulinu – suleidžiama tokia dozė, kad žmogų ištinka koma. Rusė gydytoja siūlo atsisakyti pažiūrų, – tada diagnozė bus pakeista. Ligoninės Vasaros gatvėje vyriausiasis gydytojas persiunčia KGB jam skirtus laiškus, neišleidžia į motinos laidotuves (tada vienintelį kartą Mindaugas, šiaip labai santūrus žmogus, ištaria: „Aš Jūsų negerbiu“. Ne nekenčiu, ne prakeikiu, bet – negerbiu…). Ir taip toliau, kol po pakartotinio „gydymo“ baisiuoju Moditen-B Tomonio kūnas buvo rastas ant geležinkelio bėgių netoli Naujosios Vilnios – galva atskirai, kūnas atskirai… Kas liko? Liko pasaulėžiūrinis dienoraštis „Žinia“ (išleistas 1995 m.), pluoštas eilėraščių ir du mažamečiai sūnūs. Ir įpareigojimas mums, jo draugams, kurie nedrįso stoti šalia ir visą gyvenimą nešė šią kuprą, mokėjo gyvybės skolą. Kaip kas gebėjo – leido

Mindaugas Tomonis

Pradžia

„Pastogę“ (tai paties Mindaugo sugalvotas pavadinimas) ir kitais būdais kariavo jo lieptą karą – spausdinto žodžio, rašto karą, kurį lietuviai kaip niekas kitas kariauti moka dar nuo Daukanto laikų. Tik ginklai šiame kare kiti – vietoj kulkosvaidžio tarška rašomosios mašinėlės, vietoj rašalo – dažnai kraujas. Pažodžiui, kaip Tomonio atveju… Kažkas tą lapkričio prisiminimų vakarą pasakė, kad Mindaugui būtų jau 60 metų. Šitai niekaip netelpa mūsų žilose galvose – mums jis visada jaunas pailgaveidis, barzdotas tauruolis, amžinai jaunas ir amžinai teisus. Kokia baisi ši tiesa realybėje – prilipę prie bėgių kruvini plaukai, purvini drabužiai, seserų riksmas – ir kokia šalta kristaline šviesa ji spindi anapus laiko. Kaip šitai įmanoma – vienu metu? Šie amžino teisumo atšvaitai krito ir ant mūsų galvų, – kodėl jūs tokie amžinai teisūs, neperkalbami, geležiniai? Kodėl negalima pasitarti, susitarti ir pritarti? Atsakymas: todėl. Todėl, kad, šitai patyrus, bent kiek prie šito prisilietus, esant apšvitintam, šitasai švytėjimas virsta jėga ir drąsa, leidžiančia sakyti – todėl. Nes tiesa yra. Viena. Baltas paukšti, tu sugrįžki ir parneški kraujo gėlę baltas paukšti, tu sugrįžki nepasakė, ir išėjo . . .

Amžinai jaunas. Amžinai teisus. Amžinai – Lietuvos. Tekstas publikuotas „Apžvalgoje“, 2000 m. lapkričio 1–15 d.

[…]

Asmenvardžių rodyklė Į rodyklę įtraukti asmenų, mitologiniai ir literatūros kūrinių personažų vardai. Abasidai, dinastija 142 Abd ar-Rachmanas 142 Abd ar-Rachmanas II 142 Abelis, bibl. 201, 271 Abukevičius Ramūnas 35 Abuldijevas, pers. 399 Achmatova Ana 258, 260 Adomas 73, 139, 143, 148, 203 Adomas Bremenietis 159 Ahrimanas 135 Aitmatovas Čingizas 436 Akelaitis Mikalojus 170 Aleinikovas 311 Alfiejus, bibl. 138 Ali, imamas (Ali ibn Abi Talibas) 127, 138–139, 141–144 Alilujeva Svetlana 212 Ališauskas Sigitas 292 Ališauskas Vytautas 291, 294 Anaksimandras Miletietis 110 Andriejus, ap. 128 Andriejus, pers. 397 Andriukas, pers. 395–400, 402 Andriuškevičius Alfonsas 18 Andropovas Jurijus 218 Anelė, pers. 427–428 Anicetas, pers. 397 Antakalnietis Erazmas žr. Patackas Gintaras Antonovas Aleksejus 253

Apollinaire Guillaume 415 Aputis Juozas 378 Aristotelis 109, 416 Asanavičiūtė Loreta 234 Ašmantai, giminė 111 Ašmantas Steponas 292–293 Atta Mohamed 264, 267 Augustinas Vytautas 191 Augustinas, šv. 391, 416 Aušautas, mit. 155 Auševas Ruslanas 243 Babickis Andrejus 204 Bach Johann Sebastian 115 Bagdonavičius Vaclovas 24, 108 Bagdonavičiūtė Gema 291 Baisanguras 251 Baj, mit. 156 Balakauskas Osvaldas 307 Balčas Robertas 291 Banevičiūtė Jūratė 328 Banionis Donatas 421 Barnabas, šv. 130 Basajevas Šamilis 253, 261, 263 Basanavičius Jonas 84, 119, 188, 437, 450 Batūra Romas 181 Becenbergeris Adalbertas 165 Belickaitė Ramutė 291 Belickas Aušvydas 291, 313 Belickas Bernardas, OFM 313 Belickienė Stasė 313 Benvenuta (Urbonaitė Ada), FDCI 311

454

Asmenvardžių rodyklė Berdiajevas Nikolajus 51, 243 Beresnevičius Gintaras 159–160 Bergson Henri-Louis 416 Berija Lavrentijus 212–214, 438 Bethovenas Liudvikas van 192 Bezzenberger Adalbert 386 bin Ladenas Osama 264 Bychovecas 158 Blokas Aleksandras 272 Boetes John 234 Boyce Mary 141 Brazauskas Algirdas Mykolas 210 Brazdžionis Bernardas 234, 303 Braziūnas Vladas 24 Briliūtė Birutė, SJE 328 Brunonas Bonifacas Kverfurtietis, šv. 154, 321 Būga Kazimieras 172, 426 Buge Jacques 415 Bumblauskas Alfredas 174 Burauskaitė Birutė 292 Bush George 266 Buslevičius Tautvydas 297 Butkevičius Povilas 328 Butkevičiūtė Ramunė 328 Camus Albert 90, 95, 265 Cellini Benvenuto 81 Cezaris Gajus Julijus 157, 367 Charibdė, mit. 217 Chesterton Gilbert Keith 213 Chmieliauskas Darius 291 Chomeinis, ajatola 248, 265 Chruščiovas Nikita 77 Cimbalas žr. Limbalas Conrad Joseph 415 Crantzius Albert 158

Croce Benedetto 108, 416 Cuny Fred 254 Čaadajevas Piotras 259 Čaikovskis Piotras 259 Čekuolis Algimantas 174 Čembalas žr. Limbalas Černiachovskis Ivanas 220 Česnys Gintautas 192 Čimajevas Ruslanas 250 Čiurlionis Mikalojus Konstantinas 35, 111, 321, 421 Čumbalas žr. Limbalas Dadžalas (al-Dadjdjāl), mit. 142 Dambrauskas Liudas 30 Darius Steponas 436 Daugirdai, giminė 35 Daukantas Simonas 21, 23, 25, 38, 110, 145, 158, 164, 170–171, 173, 176, 331, 385–389, 439 Daukša Mikalojus 115 Daunys Vaidotas 28 Deliagin M. G. 256 Deras, pers. 396–398, 401–402 Descartes René 416 Didelytė Gražina 327 Diderot Denis 93 Dievas (Deivs, Okopirms), mit. 155 Dionisijus Areopagietis 412 Dlugošas Jonas 168 Don Kichotas, pers. 264 Donelaitis Kristijonas 224, 313 Dostojevskis Fiodoras 49, 259, 266 Dovydaitis Pranas 18, 115 Dovydas (Carj David) 269 Dovydas, bibl. 226, 269

Asmenvardžių rodyklė

Faustas, pers. 365, 377, 417 Fenriras, mit. 134 Fezi Karl 254 Frank Herz 100 Frazer James George 25, 152 Frobenius Leo Viktor 153

Gamsachurdija Zviadas 261, 269 Gandhi Mahatma 69 Gargantiua, pers. 95 Garnier Pierre 364–365 Garšvienė Ramunė 292 Gasiliūnas Virginijus 203, 291 Gauss Christian 405, 412–413 Gavėnaitė Monika 313 Gediminas, Ldk 158, 179, 228 Geišė, pers. 303 Genys Kęstutis 43, 294–295 Gerbutavičius Darius 234 Gertrūda, šv. 227, 309 Giedraitis Mykolas 69 Ginzburgas Aleksandras 78 Girėnas Stasys 436 Giunteris, pers. 401 Godoy Armand 363 Goethe Johann Wolfgang von 376–377 Gorbačiovas Michailas 47, 51 Gräbner Fritz 153 Granauskas Romualdas 330, 378 Grantenas, pers. 219 Grigas Robertas 291 Grigėnas, pers. 347 Grinius Juozas 409 Gumiliovas Levas 315 Guoba Julius žr. Patackas Algirdas Gusinde Martin 153

Gadeikis Liudvikas 291 Gaidaras Jegoras 78 Galdikaitė Ona 311 Galijotas, bibl. 226, 269 Galinis Algis žr. Patackas Algirdas Gamsachurdija Konstantinas 269

Hagenas, pers. 401 Hamletas, pers. 417 Heidegger Martin 110 Henrikas Latvis 172 Hera, mit. 134 Herakleitas 110

Drazdauskas Saulius 277, 294 Druskis Virginijus 234 Dubonis Artūras 168–169, 175, 177 Dudajeva Ala 223 Dudajevas Džocharas 223, 242, 246–247, 250, 252–253, 259, 261–262 Dulkė Klemensas 322 Dumšaitis Vytautas 35 Dzeusas, mit. 134 Eckhartas, Mokytojas 88, 183 Eglinskas 447 Einstein Albert 416–417 El Sidas, epo herojus 127, 137 Elčibėjus Abulfazas 261 Endzinas Albinas 174 Engels Friedrich 152 Eretas Juozas 412 Eridanas, mit. 135 Erodas Agripa 130 Escrivá Josemaría, šv. 133 Euzebijus, šv. 138

455

456

Asmenvardžių rodyklė Herder Johann Gottfried 377 Hesse Hermann 416 Hilbert David 417 Hilda, šv. 135 Hölderlin Johann Christian Friedrich 412 Homeras 172 Hugo Victor 219 Huseinas, Ali sūnus 141 Ibn Muldžamas 143 Ibsen Henrik 414 Ieva, bibl. 73 Isa 142–144 Israilovas Hasanas 252 Ivanovas Viačeslavas 154 Ivaškevičius Marius 203 Jablonskis Jonas 165 Jakovlevas Aleksandras 227 Jandarbijevas Zelimchanas 253, 261 Jankauskas Rolandas 234 Janulis Prutenis 327 Jarmolenka Vladimiras 184 Jasmantas Antanas žr. Maceina Antanas Jasukaitytė Vidmantė 24 Jelcinas Borisas 196, 253 Jeremijas, bibl. 452 Jeronimas, šv. 138 Jėzus Kristus 18, 28–29, 55, 74–75, 81–83, 92–93, 102, 121, 127–130, 132–133, 135–136, 138, 142–144, 151, 153, 155, 159, 273, 305, 311, 313, 324, 334–335, 358, 391, 437, 442, 448–450 Jobas 90–91

Jockus Arvydas 263 Jokūbas, Alfiejaus sūnus 138 Jokūbas, ap., Zebediejaus sūnus 127–133, 135–138, 141–142, 144 Jokūbas, Jėzaus „brolis“ 130, 138–140 Jonas, ap., Zebediejaus sūnus 128–130, 138 Jonas Evangelistas, šv. 417, 436 Jonas Krikštytojas, šv. 145 Jonas Paulius II, pop. 288, 440 Jonas, pers. 427–429 Jonelis, pers. 112, 119 Jordanas, istorikas 54 Judas, bibl. 28, 143, 209, 214, 222, 229, 452 Juknevičius Rimantas 235 Juozaitis Arvydas 219 Juozapas Baltasis Erelis, pers. 348 Jurčys Antanas 291 Jurevičius Mečislovas 435 Justinianas I 51 Juška Alfonsas (Alfukas) 293 Kadyrovas Ramzanas 205, 259 Kafka Franz 275 Kahn Gustave 360 Kainas, bibl. 201, 270–271, 452 Kalanta Romas 18, 57–58, 217, 233, 339–340 Kalužinas Igoris 327 Kanapinskas Alvydas 235 Kant Immanuel 109 Karaliūnas Simas 169, 174–176 Karijotaitis Aleksandras 179 Karijotaitis Jurgis 179 Karijotaitis Konstantinas 179 Karijotaitis Teodoras 179

Asmenvardžių rodyklė Karijotas, Ldk 179 Karsavinas Levas 259 Kasparavičius Algimantas 276 Katiliškis Marius (tikr. Albinas Vaitkus) 303 Katkauskaitė Aldona 293 Katkus Mikalojus 164 Kauneckas Jonas 438 Kaušpėdas Algirdas 221, 228 Kavoliukas Algimantas Petras 235 Kavoliukas Gintaras 235 Kazakevičius Vytautas 210 Kazanavičius Vilius 210 Kazimieras, šv. 306, 335 Kazlauskas Vytautas 284 Keliuotis Juozas 408 Kelpša Saulius 328 Kimbrys Petras 20, 138, 291, 294, 327 Klimas Petras 188 Koncevičius Vytautas 236 Kondakovas Piotras 211–212 Konfucijus 416 Koppers Wilhelm 153 Kosciuška Tadas 57 Kostrowicki Wilhelm Albert Włodzimierz Apolinary žr. Apollinaire Guillaume Kovaliovas Sergejus 259, 292, 436 Kozian 388 Krahe Hans 414 Krancevičiūtė Rita 35 Kraszewski Ignac 84 Krimhilda, pers. 401 Krivickas Bronius 202–203, 208 Kronidas, šv. 77 Kruopienė Marija 19

Krupickas Rimantas 173 Ksaveras, pers. 348–349, 351 Kubilius Justinas 291 Kubilius Vytautas 362, 411 Kudaba Česlovas 26, 173 Kudirka Juozas 17, 27 Kudirka Vincas 42, 220, 235, 332, 437, 439, 450 Kulvietytė Liucija 327 Kuodytė Julija 313 Kuolys Darius 291 Kuraitis Pranas 62 Kurklinskaitė Lolita 291 Kuršys Tomas žr. Tomonis Mindaugas Kuzavinis Kazimieras 168 Ladyga Kazimieras 188 Landsbergis Gabrielius 386 Landsbergis Vytautas 51, 223–225, 255, 260, 266, 305, 313 Lang Andrew 153 Lao-Tse 416 Larronde Carlos 411 Lasickis Jonas 158 Laucevičius Edmundas 327 Laukys Jokūbas 386, 388 Laurinavičius Bronius, kun. 435 Laurinkus Mečys (Romas, slvd. Uvainis Antanas) 293, 327–328, 395 Lebedis Aleksandras 253, 255 Lebois André 361, 363 Leinartas Kostas 293 Leninas Vladimiras (tikr. Uljanovas) 152, 442, 444, 449 Lenkaitienė Jūratė 293

457

458

Asmenvardžių rodyklė Lenkaitis Romas (Bebras) 293 Lermontovas Michailas 241, 260, 272 Lessing Gotthold Ephraim 377 Leverkühn Adrian 365 Lieven Anatol 217 Limbalas (Cimbalas, Čembal, Čumbal) 182 Lioša, pers. 396–398, 400–401 Liubarskis Kronidas 77, 79, 94 Liubertas S. 228 Liudvikas Simutis 437–438 Livikai (Litviakai) 182 Lorca Federico García 131 Lorentz Hendrik 417 Lozoraitis Stasys 305–306 Lukėnas Kastis 291 Maceina Antanas 18, 36, 53, 62–63, 69, 111, 113–115, 117–118, 280, 303, 327, 365 Maciulevičius Vidas 235 Mackevičius Antanas 57, 386, 439 Mackevičius Bronius 202 Mačernis Vytautas 192, 202 Mačiekus Valentas 17, 19, 25–28 Mahdi (al-Mahdī), imamas 142–144 Mahometas, pranašas 131, 138–141, 143–144 Maironis, tikr. Jonas Mačiulis 58, 435 Makrickas Rolandas 273 Mališauskas Rimgaudas 210 Malvina, pers. 427–428 Manjara Migelis, pers. 363, 407–408, 411 Mandelštamas Osipas 82 Manfredas, pers. 417

Mann Thomas 365 Mannerheim Carl Gustav Emil 242 Mansuras, šeichas 251 Marcinkevičius Justinas 378, 389 Marija, pers. 395–402 Marija, Švč. Mergelė 124, 127, 132, 138, 273, 305, 312, 349, 351, 392, 450 Maritain Jacque 363 Martinaitis Marcelijus 387 Marx Karl 152 Maschadovas Aslanas 205, 253, 257, 259–261 Masiulis Titas 235 Matas, evangelistas 130 Matulis Rimantas 21 Matulka Alvydas 235 Matuzevičius Eugenijus 36 Mažeika, kun. 435 Mažeikaitė Rasa 36, 328 Mekas Jonas 184, 327, 387, 436 Menis Aleksandras 79–80 Merkys Gediminas 276 Merkys Vytautas 25 Mickevičius Adomas 58, 164, 385–389 Miedzyriecki Artur 407 Mikalauskas Pranas 290 Mikelaitis Gediminas 291 Milašius Oskaras 23, 56, 98, 108–109, 111–114, 118, 164–165, 184, 327, 340, 360–366, 370, 376, 379, 404–411, 413–417 Miliauskis-Miglovara Juozas 173 Milošas Česlovas (Miłosz Czesław) 164 Mindaugas, Lietuvos karalius 151, 154, 171, 269

Asmenvardžių rodyklė Mindija Hogaisas 269–270 Minovič Ksenija 405 Miomandre Francis de 408 Mykolaitis-Putinas Vincas 452 Mykolas, šv. 335 Mykoliukas, pers. 104, 303 Molotovas Viačeslavas 50 Montessori Maria 311 Morgan Lewis Henry 25, 152 Morta, šv. 132 Motuzas, pers. 347 Mozė, bibl. 130 Müller Friedrich August 140–141 Müller Max 153 Munch Edvard 413 Muradovas Sultanas 252 Napoleonas Bonapartas 386 Narbutas Teodoras 177 Natkevičiai 117 Nedzinskaitė Ugnė 316 Nedzinskienė Birutė 315–316 Nietzsche Friedrich 362 Odinas, mit. 135 Okopirmas žr. Dievas Omeijadas 142 Ona, šv. 350, 394 Ontonė, pers. 347, 349–351 Orfėjas, mit. 110 Orvidas Vilius Kazimieras, OFM Gabrielius 124 Ostijanas, vysk. 132 Pacelli Eugenio Maria Giuseppe Giovanni žr. Pijus XII Paleckis Justas Vincas 220–221, 227

Panumis Vaclovas 292–293 Papievis Valdas 291 Pascal Blaise 416 Patackas Algirdas, slvd. Galinis Algis, Guoba Julius, Rudamina Algis, Rimša Vincentas, Stankus Liudas 17–18, 78, 89, 91, 93–94, 131, 221, 228, 231, 263, 277, 285, 293, 327–328, 330, 347, 360, 378–379, 382, 385, 390, 404 Patackas Antanas 312 Patackas Gintaras, slvd. Antakalnietis Erazmas, N. N. 327–328, 403 Patolas (Patols), mit. 155–156 Patrimpas žr. Trimpas Paulius, ap. 31, 87, 129–130, 132, 139, 144, 273 Pavlov 212 Pergrubis, mit. 155 Perkūnas, mit. 152, 155–158 Petkevičius Vytautas 28 Petkus Viktoras 30 Petras, ap. 128, 130, 273, 306, 376 Pijus XII, pop. 363 Pilsudskis Juzefas 177, 187 Pilvytis, mit. 155 Planck Max 78 Platonas 109, 416 Plumpa Petras 68 Poincaré Jules Henri 417 Poncijus Pilotas 288 Povilaitis Apolinaras 235 Povilionis Vidmantas 21 Pranciškus Asyžietis, šv. 35, 121–123, 351, 358, 416–417

459

460

Asmenvardžių rodyklė Prapiestis Juozas, slvd. Šilaitis Mykolas, A. K. 21, 327–328, 353, 379, 427 Proust Marcel 406 Prozor Morice 414 Puškaitis, mit. 155 Puškinas Aleksandras 258 Putinas Vladimiras 218 Račiūnas Simonas, pers. 351 Radauskas Henrikas 357 Radhakrišnanas Sarvepalis 107–108 Radujevas Salmanas 253 Radzevičius Gediminas 35 Rahner Karl 80, 91 Raižytė Nijolė 313 Ramiras I, Asturijos karalius 132 Ramoška Gytis 327 Reczeko Stefan 177 Régnier Henri de 360 Reineris iš Lježo 75 Rekašius Arūnas 328 Rėza Liudvikas 377 Ribbentrop Joachim von 50 Richstatter 412 Richter Anne 411 Rilke Rainer Maria 361 Rimša Vincas žr. Patackas Algirdas Rinhölm Helge 17 Rudamina Algis žr. Patackas Algirdas Sabonytė Irena 293 Sacharovas Andrejus 90–91, 292 Sachna, pers. 348 Salomė, bibl. 128, 138 Samajauskas Algis 210

Sasanidai, dinastija 141 Saudargas Algirdas 283, 293, 305, 327 Sauka Donatas 147 Saulius, bibl. žr. Paulius, ap. Schebesta Paul 153 Schiller Johann Christoph Friedrich von 377 Schmid Wolfgang P. 421 Schmidt Wilhelm 25, 153 Scilė, mit. 217 Semeniukas Romanas 203 Seneka Liucijus Anėjus 90, 95 Severija, pers. 303 Sienkiewicz Henryk 413 Sierakauskas Zigmantas 386 Silvestravičia Martynas, pers. 350–351 Skuodis Vytautas 30 Sladkevičius Vincentas 68, 228 Slivauskis, pers. 348 Słonimski Antoni 413 Smalkstys, pers. 348 Smetona Antanas 117 Smoczyński Wojciech 177 Sniečkus Antanas 210, 213 Solovjovas Vladimiras 259 Solženicynas Aleksandras 36, 78, 81, 83, 259 Spengler Oswald 49, 109–110, 115, 137, 143, 165, 246, 406, 415 Stakišaitis Donatas 291, 312 Stalinas Josifas, tikr. Džiugašvilis 77, 82, 152, 211–212, 243, 252, 255, 438 Stanelytė Gema 435, 449 Stang Christian 17

Asmenvardžių rodyklė Stanislovas, tėvas, tikr. Mykolas Dobrovolskis, OFM Cap 124 Stankevičius Česlovas 195, 221, 283 Stankus Liudas žr. Patackas Algirdas Stefanija, pers. 395–399 Strijkovskis Motiejus 158, 168 Subačius Paulius 17 Sutkevičiūtė-Tomonienė Jonė 339 Svarinskas Alfonsas 313, 328, 435, 437–443, 445, 447–448 Swedenborg Emanuel 416 Šachrbana 141 Šalamovas Varlamas 81–84, 91 Šalčius Juozas 312 Šalčius Matas 322 Šalkauskis Stasys 18, 41–42, 62–63, 107–108, 111, 115–118 Šaltenis Saulius 378 Šamilis, imamas 248, 251, 260 Šamisas 377 Šapalas Kazimieras 312 Šapoka, kun. 435 Šepetys Lionginas 210 Šidiškis Tadas 18, 21 Šilaitis Mykolas žr. Prapiestis Juozas Šimelionytė Nijolė 291 Šimulionis Ignas 236 Šinkūnas Izidorius, pers. 347 Šiugžda Edvardas 290–291 Šiugždinis Vaclovas 309, 321, 327, 360 Škėma Antanas 406 Šliavas Juozas 327, 419 Šliogeris Arvydas 17–22, 24, 26 Šreideris Jurijus 80 Šumauskas Motiejus 210

Taimijevas Beibulatas 251 Tamkevičius Sigitas 282, 328, 435, 437, 443, 445 Teresė Avilietė, šv. 87–88, 133, 312 Tyla Antanas 25 Tylor Edward Burnett 25, 152 Toynbee Arnold 219, 365, 385 Tolstojus Aleksejus 315 Tolstojus Levas 114, 258, 362 Tomas Akvinietis, šv. 416 Tomas, ap. 138 Tomonis Mindaugas, slvd. Kuršys Tomas 21, 31, 35, 36–38, 84, 170, 327, 330, 333, 339–341, 379 Toporovas Vladimiras 109, 154–155, 157, 167, 178, 181–183, 327, 421–422 Treniota, Ldk 154 Triks-Triksas, pers. 98, 366–369, 407 Trimpas (Patrimpas), mit. 155–156 Trinkūnas Jonas 17–18, 20, 24–26, 159 Tumas-Vaižgantas Juozas 109, 115, 120 Uoka Kazimieras 228 Urbonaitė Ada žr. Benvenuta Urbonaitė Vanda 293 Uvainis Antanas žr. Laurinkus Mečys Vagner Richard 362 Vaičiulaitis Antanas 301, 303, 360 Vaičiūnas Vytautas 435, 449 Vaičius Antanas 438 Vaigauskas Ričardas 210 Vaitkus Vytautas 236 Valančius Motiejus 57, 170, 176 Valentina, pers. 301–302

461

462

Asmenvardžių rodyklė Valiušaitis Vidmantas 276 Vanagaitė Zita 293 Vanagas Aleksandras 174 Vasia, pers. 396–398, 400–402 Venclova Tomas 191 Venslovas Petras 112 Vico Giambattista 53 Vidzėnas 437 Vienuolis Antanas, tikr. Žukauskas Antanas 435 Vignon Francis 361 Vingys Jonas, pers. 316 Višinskis Povilas 302 Vištelis Andrius 406 Vivekananda Swami 112 Vizgirda Viktoras 302 Vydūnas 23, 42, 55, 58, 107–108, 111–112, 118, 148, 327, 331, 365 Vytautas Didysis, Ldk 65, 225, 435, 450 Vondra Alexandr 290 Vosyliūtė Gema 327

Zanas Tomas 387 Zaratustra 141, 276, 294 Zebediejus, bibl. 128, 138 Zigfridas, pers. 401 Ziukelis Narba, pers. 347 Žarskus Aleksandras 18, 312 Želudkovas Sergijus 79–80 Žemaitis Jonas 213 Žemyna, mit. 134 Židonytė-Vėbrienė Genovaitė Irena 360, 415 Žygas Kęstutis 36 Žmuidzinavičius Antanas 35 Žukauskas Šarūnas 21 Žvikaitė Vitalija 327 Гогун Александр 203, 206 Топоров Владимир žr. Toporovas Vladimiras Фадеев А. 254

Išleido „Aidai“ Bazilijonų g. 3, LT-01304 Vilnius Spausdino „Balto Print“ Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius Formatas 140 × 213 mm Šriftai „Arno Pro“ ir „Kievit Pro“ Tiražas 800 egz.

Algirdas Patackas – rezistentas, Sąjūdžio veikėjas, Kovo 11-sios Akto signataras, netikėtų kultūrologijos ir mitologijos įžvalgų autorius, emocingas publicistas. Į šią knygą sutelkti jo tekstai aprėpia ilgą laiko tarpsnį – nuo pogrindyje gimusių iki dabarties rūpesčių įkvėptų, ir visą skirtingų žanrų paletę – nuo kultūrologinių esė iki publicistinių pasisakymų, nuo pokalbių, kur autorius tėra mąslus klausinėtojas iki poetinių proveržių. Dirginančios ir provokuojančios mintys apie Lietuvos istorinę lemtį čia tampa šaltiniu įžvalgoms apie jos šiandieną, o apmąstymai, grindžiami asmeniniais išgyvenimais, perauga į universalias istoriosofines schemas. Unikalus knygos segmentas – Algirdo Patacko pogrindyje leisto žurnalo „Pastogė“ faksimilės. Tai ne tik rezistencijos liudijimas, bet ir naujame kultūriniame kontekste naujai nuskambantis raginimas atrasti Pastogės Lietuvą – bent jau sau pačiam.

ISBN 978-9955-656-97-5