Pro mansardos langą by Aidai

Antanas Gailius

Pro mansardos langÄ&#x2026;

Antanas Gailius

Pro

mansardos langą

Žvilgsniai į mūsų gyvenimą

aidai · 2012

Knygos leidimą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija Redaktorius Paulius Garbačiauskas Knygos dailininkas Tomas Mrazauskas © Antanas Gailius, 2012 © Aidai, 2012 ISBN 978-609-450-007-7 UDK 821.172-4 Ga166

Turinys

Pratarmės vietoje 9 Šis tas iš anksčiau La nostalgia, arba Gorbačiovo svajonės 15 Agorafobija, arba provincialų rūpestėliai 21 Pavargėlio mintys 28 Atsakymai į Gedimino Mikelaičio klausimus knygai Tikėti ir rašyti 33 Dar sykį apie Europą 40 Apie Vėlines Reginos Kaplerienės laidai 44 Istorijos didžiosios istorijos pakraščiuose 48 Su Jonu Pauliumi II atsisveikinant 54

Mažoji studija 2007 Sausio tryliktoji 59 Pro mansardos langą 61 Gavėnia 63 Lygiadienis 66 Pavasaris, bet ne pavasaris 68 Gegužės devintoji 71 Norvegija 74 Citatos 77 Katalikai 80 Alus ir pergalės 83 Atostogos 86 Cukinijos 88

Rugsėjo 22-oji 91 Apijaus kelias 94 Tiesiog savaitė 97 Tamsybių metas 100 Adventas (1) 103 Apie rojų 106 Žiburiai 109

2008

Laisvės gynėjų diena 112 Nenutrūkusi styga 115 Gavėnia provincijoje 118 Apie rimtybę 121 C’est la vie! 124 Apie drąsą gyventi 127 Apie kvailybę 130 Apie tingumą 133 Apie ribas 136 Brandos egzaminai 139 Apie drignes 142 Birželis 145 Valstybė 148 Vasaros pavojai 151 Šios vasaros pamokos 154 Rinkimų veidrodis 157 Sibiu 160 Thomas Mannas, žiemai artėjant 163 Dalykėliai 166 Vincento ausis 170 Krizė 173

2009

Dar apie krizę 176 Valstybininkai 179

Šv. Brunonas 182 Bruzdesiai 185 Laiškas iš Miuncheno 188 Didysis apsikuopimas 191 Vyšnios žydi 194 Nuovokumas ir pagailėjimas 197 Apie politiką 200 Tėvo diena (1) 203 Snoras ir Lietuvos rytas 206 Kalbėti ar nekalbėti 208 Rugsėjis 211 Franciscus 214 Nobelis 217 Vėlinių kelionės 220 Berlyno siena 223 Adventas (2) 226 Adventas (3) 229 Kalėdos su politika 232

2010

Sausis 235 Haitis ir kitos baisenybės 238 Kasant sniegą 241 Knygų mugė 244 Balos 246 Velykos bus 249 Atvelykis 252 Tėvo diena (2) 255 Vuvuzelės 258 Valstybės diena 261 Liepos karščiai 263 Pakalbėjimai apie bendruomenę 266 Lapus begrėbstant 269

Baimė 272 Žiemos belaukiant 275 Baigiamojo žodžio vietoje Giriamasis žodis Markui Roduneriui, apdovanotam Šventojo Jeronimo premija už lietuvių literatūros vertimus 281 Giriamasis žodis Petrui Kimbriui, apdovanotam „Auksinės lupos“ premija už redaktoriaus triūsą 284

Pratarmės vietoje Kalba Lietuvos Respublikos Seime 2009 m. kovo 11 d.

Žmogus, prašomas kalbėti tokia metinių proga, kažkaip lyg savaime pradeda galvoti apie tai, kas nuo anos Kovo 11-osios įvyko ar neįvyko mūsų krašte. Man pirmiausiai atėjo į galvą dainelė, kurią norėčiau čia ir jums padainuoti: Aikštę pernai išasfaltavo, Provincija daros nebe provincija, Tik svarbu, kad žmonės galvotų Neperiferiškai.

Ta dainelė daugeliu atvejų galėtų būti mūsų gyvenimo leitmotyvas – juolab kad ne vien jos tekstas, bet ir tango ritmas iki labai nesenos praeities tikrai tiko mūsų realybei perteikti. Taigi ką mes dabar turime – ir ko tada neturėjome? Ko veikiausiai net neįsivaizdavome turėsią? Turime Akropolį, Megapolį, Ermitažą ir Babiloną. Turime daugybę naujų statinių, geresnių ir blogesnių, turime naujai grįstą Gedimino prospektą. Pagaliau turime, ar bent greitai, matyt, turėsime ir betoninį muliažą, vadinamą Valdovų rūmais. Turime žiniasklaidą, kurios didžiąją dalį, kaip ir dera provincijoje, sudaro apkalbos, migloti gandai, skandaliukai ir skandalėliai, – žodžiu, visa, ką mano gimtajame kaime pranešdavo tas medijų instrumentas, kuris buvo vadinamas skuduriniu radiju. Nuolatos turime savo rinktą valdžią, kuri gera tada, kai daug žada ir truputį duoda, o prasta tada, kai mažai žada, o duoti kartais ir nieko neduoda ar juolab kėsinasi ką nors iš mūsų atimti.

Turime Bažnyčią ir manome, kad ji privalo mums magiškais veiksmais, švęstu vandeniu ir žegnojimais šimtu procentų garantuoti tiesų kelią į dangų – maždaug kaip kokia komunalinių paslaugų įmonė. Dėl visa pikta, jei Bažnyčios magiškųjų veiksmų kartais nebūtų gana, greta dar turime pulkus burtininkų, būrėjų, raganų ir raganių, kerėtojų, aiškiaregių, ekstrasensų ir žvaigždininkų. Turime kasdienių pramogėlių ir tikrų pramogų savaitgaliais, kurių būtina viršūnė, be abejo, yra kuo ryškesni fejerverkai. Gim tadienis be fejerverko tiesiog ne-gimtadienis. Turime savito humoro, niekuo nenusileidžiančio Viduram žiams, nes juokingiausi dalykai, be abejo, yra visos įmanomos žmogaus kūno ir proto negalios, leidžiančios mums pajusti, kad patys esame amžinai sveiki, gražūs, stiprūs, gudrūs ir jaunučiai. Turime dar įvairiausių dalykėlių, į kuriuos žvelgiant prisimena Rilkės citata: Ar gali būti, kad mes, nepaisant visų išradimų ir pažangos, nepaisant kultūros, religijos ir pasaulinės išminties, pasilikome gyvenimo paviršiuje? Ar gali būti, kad net ir tą paviršių, kuris, šiaip ar taip, dar būtų šio to vertas, aptraukėme neapsakomai nuobodžia medžiaga, ir jis dabar atrodo kaip svetainės baldai per vasaros atostogas?

Rilke taip klausė prieš šimtmetį ir pats atsakė teigiamai. Juo labiau aš esu linkęs atsakyti į šį klausimą teigiamai, kai žvelgiu į mūsų nugyventus metus po anos atmintinos Kovo 11-osios. Štai mes skelbiame, kad šiandien minime ne vien Kovo 11-ąją, bet ir generolo Žemaičio šimtmetį. Bet ar nėra taip, kad, viena vertus, oficialiai ir teisiškai pripažinę partizanų valdžią vienintele teisėta ano meto Lietuvos valdžia, kita vertus, dar ir šiandien smarkiai abejojame, ar jie buvo didvyriai, ar gal vis dėlto nelabai, o kino

filmą Niekas nenorėjo mirti tebelaikome vos ne vienu didžiausių mūsų kultūros laimėjimų? Ir ar nėra taip, kad tą patį galime pasakyti ne vien partizanus, bet ir apie visą XX šimtmečio antrosios pusės mūsų istoriją? Kažkodėl bijome prie jos prisiliesti, o tuos, kurie vis dėlto mėgina liestis, neretai skubame nutildyti, argumentuodami, neva gana kuistis praeityje, neva dabar metas žvelgti tiktai į priekį. Tai ir vėlei tas pats provincialus paviršutiniškumas, tarytum kiekvienas iš mūsų skyrium nežinotume, kad nereflektuodami praeities, į priekį negalėsime žengti, nes mums nuolatos kaip koks svarstis prie kojų kliudys būtent toji pati praeitis. Ir kalbu čia ne apie kokius nors sąrašus, ne apie paskirų biografijų ar personalijų svarstybas, bet apie rimtą mūsų praeities analizę, kuri galbūt leistų mums pagaliau atsikratyti to, ką kartais vadiname sovietinės praeities nostalgija. Tačiau labai dažnai tas, kuris, kaip kad ir aš pats čia, pradeda kalbėti apie sudėtingesnius dalykus, nei šios dienos aktualijos, tučtuojau raginamas nefilosofuoti ir nepolitikuoti. Ir vėl turiu pasakyti, kad man sunku patikėti, jog nesuprantame, kad kiekvienoje mūsų veikloje esama vienokios ar kitokios filosofijos ir kad visas mūsų viešasis gyvenimas yra politika. Juk, pavyzdžiui, ir siūlymas į viską žiūrėti pragmatiškai, yra tam tikros filosofijos produktas, o gėdingiausi tokios filosofijos ir ja grindžiamos XX šimtmečio politikos paminklai yra Miunchenas ir Jalta. Kartais girdime svajonių apie tai, kad galėtume būti tokia jauki ir ramutė auksinė Europos Sąjungos provincija. Čia galiu tik pasakyti, kad negirdėjau apie auksinę provinciją paribiuose su visai kitos mąstysenos kraštais. Tokiuose paribiuose provincijų būta, tačiau tai ir buvo ne auksinės, o pačios paprasčiausios, tamsios ir niūrios provincijos, prietarų ir visų įmanomų ydų kamuojamos kontrabandininkų teritorijos. Ar mes norėtume tokie būti? Tikriausiai jau svarstote, kodėl, užuot gražiai ir skambiai save ir jus visus sveikinęs, apie tai kalbu tokia iškilminga proga. Kalbu

taip todėl, kad aną Kovo 11-ąją dar gerai prisimenu. Gana tiksliai jos nuotaiką savo knygoje nusako Virgilijus Čepaitis: Tą dieną, ir ypač sutemus, oras buvo klaikus, siautėjo vėjas, sniegas maišėsi su lietumi. Išėjus iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų mūsų laukė nedidelė minia, daugiausia jaunimo. Turbūt ne mane vieną, o daug ką Lietuvoje po trumpo pakilimo buvo apėmusios nenuspėjamos ateities nuojautos.

Toje minioje pats buvau, taigi tikrai galiu šį liudijimą patvirtinti, tačiau sykiu dar pridurčiau: ateities tada niekas negalėjome nuspėti, tačiau aiškiai žinojome, kokios jos norime. Kovo 11-osios aktas nėra provincialus ir pragmatiškas dokumentas, jame pakankamai aiški ir tuometinė mūsų filosofija, ir politika. Ten kalbama apie valstybę, apie Lietuvos valstybę ir jos nepriklausomybę. Ir valstybė, ir jos nepriklausomybė yra vertybiniai dalykai, o apie vertybes šiandien dažnai bijome prašnekti. Žinau ir suprantu, kad tai nėra vien Lietuvos problema. Ne mano pramanas, kad krizė, apie kurią šiandien tiek kalbame, yra ne vien ir gal net ne pirmiausiai finansų, bet ir vertybių krizė. Kokie iš jos išeisime, priklausys ne vien nuo mūsų – bet ir nuo mūsų. Esu literatas, galbūt todėl visados kreipiu dėmesį į mūsų vartojamus žodžius. Šiame kontekste man regisi, kad labai didelę nuodėmę padarėme ir tebedarome, žodį „valstybininkas“ pavertę plūstamuoju. Šį žodį privalome gelbėti. Kovo 11-oji ir jos atminimas mus visus ragina šiandien ir visas kitas dienas jaustis atsakingiems už tą valstybę, kurią patys kuriame. Todėl imkime ir pasakykime be jokios ironijos ir gal net truputį patetiškai, kad tikrai esame valstybininkai.

Šis tas iš anksčiau

La nostalgia, arba Gorbačiovo svajonės Nelaimės įsismelkė į gilesniuosius klodus, sugadino pagrindus, pagraužė vidaus atramas. Neliko jokio vieningumo, j okios būtinybės. Mane reikėtų iš pagrindų sanuoti. Gyvą mane išlaikė tik instinktas ir tinginystė. Michael Krüger, Himelfarbo sugrįžimas

Pro mano mansardos langą matyti žydintis kaštonas ir pušis. Pušyje yra inkilas, jame šiemet apsigyveno varnėnai. Jau, matyt, išperėjo vaikus, nes smarkiai triūsia, vis šaudo ir šaudo pirmyn ir atgal: reikia maitinti šeimyną. Būtų visai idiliškas vaizdelis, tačiau intelektualinėje, dvasinėje, rašytinėje, virtualiojoje ar dar kitais vardais vadinamoje aplinkoje tvyro kažkokia įtampa, lyg ir koks laukimas ar lūkuriavimas, nepasitenkinimo savimi ir pasauliu atmosfera. Tiesiog kaip F. Kafkos trumputėje novelėje Traukinio keleiviai: Žiūrint žemiškai suteršta akimi, mūsų situacija – kaip traukinio keleivių, kuriuos katastrofa ištiko ilgame tunelyje, ir tokioje vietoje, kur pradžios šviesos jau nebematyti, o galo šviesa tokia menkutė, kad žvilgsnis vis turi jos ieškoti ir vis ją pameta, be to, nėra net tikras dalykas, ar pradžios ir galo apskritai esama. Aplink save dėl juslių sumaišties ar dėl nepaprasto jų jautrumo mes regim vien siaubus ir, žiūrint kokia kiekvieno nuotaika ir susižeidimas, nuostabų arba varginantį kaleidoskopinį mirguliavimą. Ką man daryti? arba: Kam man taip daryti? – niekas neklausia šiose vietose.

Nepasitenkinimas, regis, galėtų būti pozityvus dalykas. Ko gi tikėtis iš žmogaus, kuriam nieko netrūksta. Tačiau nepasitenkinimas nepasitenkinimui nelygu. Man kartais darosi baugu, kad mūsiškis nepasitenkinimas yra būtent ne stimulas sukti galvą, „Ką man daryti?“ arba „Kam man taip daryti?“, o tiesiog dingstis zirzti ir niautis, piktintis ir murmėti. Be jokios abejonės, čia esama ir politinių priežasčių. Panašu, kad net ta mūsų šviesuomenės dalis, kuri per praeitus rinkimus tikėjosi ir tikėjo nuskrisianti į šviesią liberalizmo ateitį ant sidabru žvilgančių Rolando Pakso sparnų, šiandien, nors ir nedrįsdama atvirai reikšti nusivylimo, vis dėlto yra nusivylusi. Konservatoriai, kad ir retkarčiais mėginantys parodyti vieną kitą gyvybės ženklą, matyt, tebėra porinkiminės komos būklės (nors kartais labai norėtųsi, kad ji neužsitęstų visą šią kadenciją). Apie krikščionis demokratus (šiaip ar taip, bent kol kas – nabašninkus) išvis geriau patylėti. Tačiau vien politikos reikalais ore tvyrančios sąstingio atmosferos aiškinti nesinorėtų (juo labiau, kad dar galima būtų ir padiskutuoti, kiek kaip tik tas sąstingis turi įtakos politikos reikalams). Nors ir visai kitame kontekste, norėčiau grįžti prie šio teksto pradžioje pateiktos citatos iš ką tik „Tyto albos“ išleisto Michaelio Krügerio romano. (Rizikuodamas susilaukti priekaišto, kad reklamuoju knygą, kurią pats verčiau, vis dėlto tikrai siūlau ją paskaityti tiems, kurie kartais susimąsto apie gyvenimą mūsų pasaulyje.) Ar tik nebus bent kartą teisingai situaciją įvertinęs R. Ozolas, kai maždaug mano kartą pavadino „prarastąja“. Tai juk ta pati „šešiasdešimt aštuntųjų“ karta, apie kurią dabar, dėkui Dievui, jau pradedama mąstyti ir Europoje, ir net Lietuvoje (kad ir I. Vaišvilaitės straipsnyje 2001 m. Židinio 4 numeryje). Šiai kartai praeito šimtmečio devintojo dešimtmečio perversmai mūsų ir mūsų kaimynų padangėse, ko gera, sudavė ne mažiau skaudų egzistencinį smūgį nei „tikriesiems“ komunistams. Nelengva revizuoti įsitikinimus, gyvenimo įpročius ir nuostatas, kai tau, sakysim, apie penkias

dešimtis metų. Ar ne iš čia randasi Irenos minimi „verksmingumas ir aukos poza“? Tokia situacija nėra nei kažin kokia naujiena, nei negirdėtas dalykas. Raštu ji užfiksuota jau garsiojoje Senojo Įstatymo vietoje, kur kalbama apie „Egipto mėsos puodus“. Jeigu atminsime, kad Izraelis buvo maitinamas mana iš dangaus, vadinasi, ne badavo, tai ir tuos „mėsos puodus“ turėsime suprasti ne pažodžiui, o kaip pakenčiamai aprūpintos nelaisvės ilgesį. Laisvė yra viliojantis, bet ne taip lengvai ištveriamas dalykas. Sunku pačiam ir brėžtis gyvenimo ribas, ir jų laikytis. Vis norisi, kad ribas nubrėžtų kas kitas: faraonas, Prezidentas, ministras, Dievas. Tačiau šie asmenys arba negali, arba nenori mums tų ribų brėžti, palikdami mus kęsti laisvės vargus. Štai tada ir randasi toji keista, net nesuvokiama nostalgija, štai tada pradedame ieškoti kaltų. Ir jų visados rasime. Izraelitai visus šunis ėmė karti ant Mozės, Lietuvoje vadinamoji kairė juos karia ant Vytauto Landsbergio, o vadinamoji dešinė – ant žiniasklaidos. Kad nekiltų nesusipratimų, galiu prisipažinti, kad veikiausiai ir aš pats (kaip ir dar daugelis) būčiau pasirašęs inteligentų laišką Prezidentui, jei tik būčiau buvęs pakalbintas. Žiniasklaidos padėtis mane irgi nervina ne mažiau nei laiško autorius, ir tikriausiai būčiau pasidavęs jausmui, kad prisidedu prie gero reikalo. Tačiau, jei rimtai pagalvosime, turėsime pripažinti ir tai, kad, be Komjaunimo ryto ir didžiąja apgavyste sukurtos Respublikos, dar vienas laikraštis turėjo didžiulį šansą tapti tikrai geru ir rimtu. Kalbu apie Lietuvos aidą. Kodėl jo šiandien nebeturime – štai klausimas, į kurį turėsime kada nors patys sau atsakyti. (Atvirai kalbant, man kartais regisi, kad ne ciniškosios žiniasklaidos agresyvumas, o mes patys, dešinės žmonės, konservatoriai, krikščionys demokratai ir visos jų atmainos atmainėlės, kaip įmanydami bent jau neveiklumu stengėmės, kad padorios žiniasklaidos Lietuvoje neliktų.) Kai kalbu apie nostalgiją, neturiu galvoje pačios primityviausios jos atmainos, kad „anksčiau viskas buvo geriau“. Protu suvokiame,

kad geriau nebuvo, šviesią valandą žinome ir tai, kad laisvė vis dėlto didesnė gėrybė. Tačiau iš kažkokių nesanuotų ir prieblandoje skendinčių mūsų sąmonės kampelių vis ima ir išlenda tai, ko net patys tikrai nenorėtume nei pareikšti, nei pripažinti. Kartais pagalvoju, jog M. Gorbačiovas, lankydamasis Lietuvoje, gal ir tikrai nuoširdžiai negalėjo patikėti, kad gyvenimas sudėtingesnis ir didingesnis už jo perestroiką. Todėl ir ieškojo paprasto ir lengvo paaiškinimo: kažkoks profesorius, kažkokie kiti negeriečiai pagadino jo gerai sumanytą reikalą. O štai penktajame Židinyje skaitau „Dienoraštį“ – ir net šiurpoka darosi paralelė su Gorbačiovu, kai pamatau, kad, pasirodo, katalikiška šalis Olandija antikatalikiška tapo, ko gera, „meilės apaštalų ir teologų“ dėka. Kadangi šiek tiek anksčiau „meilės apaštalais“ buvo pavadinti du „kytri lietuviški pilozopai“ (na, sakykite, kuo ne gorbačioviška frazė?), galima daryti išvadą, jog tai jie ir kalti, kad Olandijoje įteisinta eutanazija. Paprasta ir skaidru lyg ašara, ir jokios pilozopijos. Galima būtų paklausti, kodėl vienas kalvinizmo bastionų Europoje čia vadinamas katalikiška šalimi, galima būtų prisiminti, kad meilės apaš talu paprastai vadinamas šv. Paulius, galima būtų svarstyti, kodėl kunigas tvirtina nesusišnekąs su jo sekėjais. Neketinu leistis į teologines diskusijas, nes tikrai nesu šiuo klausimu pakankamai pasikaustęs. Galiu suprasti, kad ir Bažnyčioje gali ir turbūt turi būti nuomonių ir požiūrių skirtumų (a. a. mano bičiulis kun. Zigmas Grinevičius MIC sakydavo, kad Bažnyčios namuose esama daug kambarių). Man neskani tik tokia diskutavimo maniera. Juk tikriausiai ir tie meilės apaštalai kartais vakare būna taip nusiplūkę ir nuvargę, kad irgi melsdamiesi neverkia, kad ir jų širdis būna kieta kaip titnagas. Atgimimo pradžioje kelis kartus lyg ir kilo bangos, kad turime sanuotis. Būta tada ir mėginimų – ir labiau, ir mažiau vykusių. Turime prisipažinti, kad ir tai, ko gera, buvo iliuzija. Liustracijos įstatymas, aišku, šį bei tą būtų davęs. Teisingiau, šį tą būtų reiškęs

gal net ne pats įstatymas, o jo priėmimas. Jei Parlamentas būtų gebėjęs tokį žingsnį žengti, galėtume manyti, kad nelaimės ne taip smarkiai pagraužė mūsų vidines atramas. Bet jos pagraužtos, o sustoti ir imtis esminio sanavimo mums niekas nei davė, nei duoda, nei duos laiko. Vadinasi, sanuosimės ilgiau, tai daugiau kainuos ir atneš daugiau kančių. Be to, besanuojant vieną kampą, ims griūti kitas. Bet man visada imponavo R. M. Rilkės eilutė: „Kas kalba apie pergales? Ištverti – štai viskas.“ Gal todėl man iš visų mėginimų sanuotis, ko gera, didžiausią įspūdį padarė kun. Vaclovo Aliulio MIC straipsnis „Rezistentai, kolaborantai ir kas dar“ ketvirtajame Židinyje. Nors jame kalbama vien apie kunigus, manau, kad ne kažin kuo skyrėsi ar skiriasi ir daugumos pasauliečių inteligentų situacija. Kas turi namus, tas žino, kad jų statyba niekados nesibaigia. Būtinybė keturiasdešimt metų klajoti po dykumą – ne tik bausmė už aukso veršio garbinimą. Man regis, kad tai ir gailestingumo ženklas: tie, kurie neįkėlė kojos į Pažadėtąją žemę, nepatyrė ir nusivylimo, kad ton žemėn atkakus irgi tenka savo veido prakaite duoną valgyti, skausmuose gimdyti vaikus, vaidytis su kaimynu dėl niekniekių arba bijoti plėšiko. Bet jie buvo laisvi savo dykumoje ir gavo savo Dievo – o ne faraono – Įstatymą. Suprantu visus, kurie jaučiasi pavargę ir trokštantys atvangos. Tačiau man neramu, kai meilė skelbiama teisingumo, pareigų, atsakomybės, taisyklių, vienybės ir disciplinos priešingybe. Pasaulis pernelyg didingas, kad jį aprėptų taisyklės, o jo pusiausvyra pernelyg trapi, kad jai pakaktų disciplinos. Ir nemokėsiu pasakyti geriau už tą patį F. Kafką, beje irgi, matyt, prisimenantį išėjimą iš Egipto (alegorija Naktį): Nugrimzti į naktį. Taip, kaip mes kartais nuleidžiame galvą susimąstydami, taip visiškai nugrimzti į naktį. Aplink miega žmonės. Mažutis vaidinimas, nekaltas apsigaudinėjimas, kad

jie miega namuose, tvirtose lovose, po tvirtu stogu, išsitiesę ar susirietę ant čiužinių, užsitraukę drobules, po antklodėmis, iš tikrųjų jie susirinkę kaip kažkada anuomet ir dar vėliau nykioje dykynėje, stovykloje po žvaigždėm, nesuskaičiuojama gausybė žmonių, tauta, armija, po šaltu dangum, ant šaltos žemės, pargriuvę ten pat, kur pirma stovėjo, pasidėję po galva ranką, ramiai alsuodami. O tu budi, tu – vienas iš sargų, tu susirandi kitą, mosuodamas degančiu pagaliu iš žabų krūvos šalimais. Kodėl tu budi? Kas nors turi budėti, kaip pasakyta. Kas nors turi būti pasirengęs.

Man regis, tai ir yra svarbu, tai ir yra vienintelis tikrasis optimizmas. O visa kita – kad ir kaip graudu būtų, deja, tik La nostalgia (taigi tik operos, o ne mūsų gyvenimo realybė) arba Gorbačiovo svajonės. 2001 m. birželio 3 d.

Agorafobija, arba provincialų rūpestėliai Ar taip, ar kitaip sukiosimės, vis tiek turėsime pripažinti, kad dar niekados – nei carinės priespaudos, nei Nepriklausomybės metais, nei puikiuoju sovietmečiu – Lietuvoje nebuvo tokio knygų leidybos bumo, kokį regime šiandien, užsukę kad ir į „Maximą“. Ir nereikės ilgai tyrinėti, kol įsitikinsime, kad ten, sporto terminais kalbant, aiškia persvara pirmauja vertimai. Per dešimtį Nepriklau somybės metų mes, galima sakyti, didžiąja dalimi prisivijome Europą ir bent šiuo klausimu derybose su Europos Sąjunga galėsime neprašyti pereinamojo laikotarpio. Iš tikrųjų juk šiandien turime galimybę lietuviškai skaityti bemaž viską, kas skaitoma plačiajame pasaulyje. Žinoma, ir Lietuvoje (kaip ir plačiajame pasaulyje) didžioji dalis knygų yra ne literatūra, o šiaip skaitalas, kuriam tikrai gaila Amazonės miškų. Tačiau negalime skųstis, kad vadinamoji rimtoji literatūra neverčiama ir neleidžiama. Jau vien faktas, kad pagaliau turime ne tik a. a. Aleksio Churgino bet ir dar du – naują A. A. Jonyno ir nenaują, bet tik dabar paskelbtą L. Švedo – Goethes Fausto vertimus byloja, kad, atsiradus entuziazmui versti, atsiranda ir leidėjas, ir pinigai. Šių metų pavasarį vertimų gausą mėgino pastebėti ir Rašytojų sąjungos klubas, pradėjęs rengti visą ciklą pašnekesių apie vertimų padėtį Lietuvoje. Kiek juose pats dalyvavau, tie pašnekesiai man nepasirodė nei labai rimti, nei labai audringi, bet vienas dalykas vis dėlto privertė suklusti. Pačiame pirmajame jų (ir anaiptol ne iš kokių retrogradų lūpų) su nerimu išgirdau, kad esama minčių, jog literatūros vertimų niekas „nekoordinuojąs“. Tarytum nežinotume ar pernelyg greit būtume pamiršę, ką tokia „koordinacija“ galėtų reikšti. Dėkui Dievui, kad apie „koordinacijos“ stygių galime

tik padūsauti, bet, regis, tikrai nebeįmanoma sukurti kokį nors „Leidybos koordinacijos“ komitetą ar net departamentą. Tai, žinoma, visai nereiškia, kad valstybė neturėtų teisės ar galimybės rūpintis leidyba, kad ji neturėtų svertų vertimų politiką Lietuvoje paveikti. Valstybė tų svertų turi pakankamai. Visai kitas klausimas, ar geba jais naudotis. Mat kaip tik vertimams, man regisi, valstybė dėmesio skiria mažokai. Nėra didelės bėdos šiandien išleisti naujausią šiuolaikinę literatūrą, kurios leidybą (pirmiausiai – vertėjo honoraru) dažnai remia tos užsienio valstybės, kuriose išėję knygų originalai. Išimtis čia gal tik anglosaksai, tačiau gal ir dėl to nereikėtų sielotis, nes anglosaksų (pirmiausiai, žinoma, amerikiečių) literatūra ir taip yra pakankamai agresyvi ir stipri, tad Lietuvos leidėjai ją vis tiek leis, žinodami, kad ši leidyba atsipirks iš pardavimo. Daugiau rūpesčio man kelia klasikos vertimai. Čia ir užsienio fondų parama ne tokia garantuota, ir darbo sąnaudos didesnės, ir skaitytojų ratas siauresnis. Tačiau siauras potencialių skaitytojų ratas nereiškia, kad tokių knygų mums nereikia. Vis dėlto ir naujų klasikos vertimų vis randasi, o Kultūros ministerija šiemet net skelbė tokių knygų rėmimo konkursą. Kad jau paminėjome potencialius (ir realius) skaitytojus, pašnekėkime ir apie juos. Nuoširdžiai prisipažinsiu, kad skaitytojai mane tiesiog žavi. Jie neturi jokios nors kiek rimtesnės informacijos apie naujai išeinančias knygas, bet vis dėlto kažkaip susigaudo lūžte lūžtančiose knygynų lentynose. Recenzijos žanras, galima sakyti, nabašninkas, laikraščių anotacijos ar knygų pristatymai per radiją ar televiziją ne per geriausios kokybės ir ne per dažniausi, bet knygos perkamos ir skaitomos. Man tai vienas tų stebuklų, kurių Lietuvoje, beje, ir kitose srityse netrūksta. Leidėjai, be abejo, norėtų, kad jų būtų perkama ir skaitoma dar daugiau, – bet tai ir normalu, juk knygų leidyba yra – kad ir specifinis – verslas. Tačiau, kad ir džiūgaudamas dėl vertimų gausos, kad ir manydamas, jog nereikėtų aimanuoti ir dūsauti dėl ne visai tokių

rimtosios ir nerimtosios literatūros proporcijų, kokios būtų mums prie širdies, regiu du dalykus, kurie man pamažu pradeda kelti vis didesnį rūpestį. Pirmasis jų – tikrai (nors gal ir ne visada plika akimi pastebimai) prastėjanti vertimų kokybė. Matyti, kad vis dažniau leidėjas, mėgindamas mažinti knygos savikainą, linkęs taupyti vertėjo ir redaktoriaus sąskaita. Tikrai geri redaktoriai darosi mamutais, vis dažniau išgirstu siūlymų leisti knygą vadinamąja „vertėjo redakcija“. Tai blogos tendencijos, net jei manytume, kad vertėjai yra tik pačios aukščiausios kokybės. Bet ir vertėjų kvalifikacija, deja, nekyla. Ir vis dažniau – tiesa, kol kas greičiau skaitalo, o ne rimtosios literatūros sferoje – aptinki tekstų, kurių tiesiog neįmanoma paskaityti. Bet skaitytojai jas perka, šitaip gadindami ir savo pačių skonį. Žinau, kad čia nepadės joks moralizavimas ir agitavimas. Šį bei tą turbūt su laiku aptvarkys pati rinka – tų knygų, kurių paskaityti nebeįmanoma, skaitytojas galbūt ims tiesiog nebepirkti. Tačiau tuo kliautis negalima, nes jau ir šių valstybinių lietuvių kalbos egzaminų rezultatai rodo, jog mūsų visuomenės kalbos jausmas tikrai negerėja. Vadinasi, reikėtų griebtis visai kitokių priemonių. Dar negreit ateis laikas, kai šiomis problemomis sutelktomis jėgomis ims rūpintis leidėjai (jie, kaip žinia, kol kas net už atliktą darbą ne visada su vertėjais tvarkingai atsiskaito). O ir pats reikalas yra ne tik leidėjo rūpestis. Klausimas, ar turėsime daugiau ar mažiau išprususią visuomenę, turėtų rūpėti ir valstybei. Bet kol kas, kiek žinau, šia kryptimi nevyksta nieko, išskyrus Thomo Manno kultūros centro Nidoje iniciatyvą kasmet rengti bent kelių dienų seminarus jauniems grožinės literatūros vertėjams. Antrasis nerimastingas dalykas man yra mūsų literatų nesidomėjimas tuo, kas dedasi Europos ir pasaulio literatūroje. Pradė kime kad ir nuo jau minėtų pokalbių Rašytojų sąjungos klube. Ar daug ten buvo rašytojų? Arba kad ir garsusis nobelistų susitikimas Vilniuje – šiaip ar taip, tikrai neeilinis įvykis. Juo domėjosi

kas netingėjo – bet nepastebėjau, kad būtų labai susidomėjusi platesnioji rašytojų šeimyna. Taip formuojasi keista padėtis: yra Rašytojų sąjunga, tebepretenduojanti būti svarbiausia literatūros institucija ir tebeturinti nemenką įtaką, kai sprendžiami su literatūra ar leidyba susiję klausimai, yra keli šimtai jos narių, bet tik keliolika jų mėgina suprasti, kas šiandien svarbu pasaulio literatūroje, kuo ji užsiėmusi, ką gero nuveikia ir kokiomis ligomis serga. Tikra banalybė yra kalbėti, kad kontaktai, ryšiai ir mainai yra būtinas daiktas kiekvienai literatūrai, nenorinčiai būti galutinai nustumtai į užkampį. Kiek prisimenu, šauniaisiais sovietiniais laikais mūsų autoriams ir nestigo nei noro, nei entuziazmo, nei potencijos bendrauti ir domėtis, ką daro kaimynai. Kas tad atsitiko? Kad ir kaip būtų graudu, vis dėlto peršasi mintis, jog su lietuvių rašytojais darosi tas pat, kas su Lietuvos ūkininkais. Žinia, kolūkių nebeliko (vis dar nepamirštama su nuoskauda skelbti, kad kažkas Lietuvos žemės ūkį „sugriovė“), bet nė viena valdžia per dešimtį Nepriklausomybės metų taip ir nesiryžo imtis iš tikrųjų nepopuliarių ir radikalių reformų. Tik todėl cukrinių runkelių augintojai nuolat užsiima smulkiu terorizmu, prievartauja vyriausybę, o toji vis, žiūrėk, ir nusileidžia. (Kad įmanoma būtų valdžiai laikytis ir kitaip, trumpą tarpelį parodė Andrius Kubilius.) Todėl mes, turėdami savus cukraus fabrikus, už cukrų mokame brangiau, nei jį importuojantys estai. Kažkas panašaus ir su rašytojais – lyg ir nebeliko senosios tvarkos, bet radikalios pertvarkos irgi neįvyko, taip ir tupinėjame po tą pačią balą. Bėda tik ta, kad rašytojai net su traktoriais plentų blokuoti neįstengia, jie tik dūsauja, vaitoja ir niaujasi dėl paskutinių niekniekių. O juk būtų laikas suprasti, kad vienintelė tikra perspektyva – vis dėlto imti ir parašyti tokią knygą, kad visa Lietuva (ir ne tik Lietuva!) įsigeistų ją būtinai perskaityti. Aišku, tam reikia labai didelių pastangų, tarp jų – ir noro neatsilikti nuo savo laiko, ryžto mokytis kalbų (juk, prireikus

surasti užsienio kalbų mokantį lietuvių rašytoją, ir vėl galvon iškart ateina tik tie patys keli ar keliolika, o kiti ir vėl piktinasi, kad užsienin siuntinėjami vis tie patys). Lietuvos ūkininkai nuolat dūsauja, kad jiems nesą ko nė lygintis su Europos Sąjungos broliais. Ar ne tas pat ir su rašytojais? Tie iš mūsų, kuriems tenka susitikti su kolegomis kituose kraštuose, tikrai gali pasakyti, kad vokiečių, lenkų, belgų ar dar kokių kitų kraštų literatai beveik niekuo nesiskiria nuo mūsiškių. Ir jie yra žmonės, ir jie valgo ir geria (!), ir jie turi vaikų ir anūkų, ir jie suka galvą, kaip išgyventi. Bet neveltui pasakiau „beveik“. Joks Flandrijos rašytojas neims dūsauti, kad vyriausybė per menkai remia flandrų literatūrą, kad tokiomis sąlygomis nieko parašyti neįmanoma, kad ir apskritai dėl apgailėtinos literatūros ir kultūros padėties kalta viena valdžia. Tas rašytojas irgi puikiai žino, kad geras dalykas išspausti iš valdžios pinigų, bet argumentuoja visai kitaip, nes niekados nei tikėjosi, nei galėjo tikėtis, kad valdžia išspręs jo gyvenimo problemas. Užtat jis visados, net būdamas ketvirtaeilis, mokės pateikti save taip, lyg būtų vos ne nobelistas, jis rašys, galvodamas ne vien apie amžinąsias vertybes, bet ir apie leidėją bei skaitytoją. Galima būtų mane paklausti, ar ne per toli nuklydau nuo vertimo problemų. Drįstu tvirtinti, kad ne per toli. Mat vertimai – tai ne vien vertimai į lietuvių, bet ir vertimai iš lietuvių kalbos. O šiuose baruose derlius toks liesas, kad jo bemaž nei matyti, nei girdėti. Jei pasirodo kur kokia lietuvių autoriaus knygelė ar kokia antologijėlė, – jau beveik istorinis įvykis. Aišku, galima sakyti, kad kalti kiti. Girdi, niekam mes neįdomūs, niekam nerūpim, visi tik iš mūsų kažko reikalauja, tai jiems Ignalinos elektrinę uždaryk, tai tabako akcizus didink, o kad mes štai rašom bene seniausia gyva indoeuropiečių kalba – niekam nė motais. Tačiau kaip tik toks tvirtinimas man ir būtų tikras ženklas to, ką parašiau šio rašinio antraštėje, – agorafobijos, baimės išeiti į

atvirą erdvę, provincialo užsisklendimo ir tuščios puikybės, ženklas. Juk pirmiausiai turime parašyti ką nors, kas būtų įdomu ne tik mums patiems, bet ir, sakysim, bent lenkui ar latviui. O paskui, ką nors parašę, turim mokėti ir tą savo nemirtingą veikalą įpiršti, įsiūlyti kaimynams. Čia ir reikia bendravimo, drąsos žengti į sceną ir mokėjimo toje scenoje deramai elgtis. Ar turime tokį šansą? Be abejo. Vargais negalais gyvuoja ar bent gyvelioja „Lietuviškos knygos“. Tai visai tinkamas instrumentas lietuvių rašytojų knygoms į užsienio kraštus stumti. Vis tiek juk smagu, kad garsiajame literatūros eksprese „Europa 2000“ kaip lygūs su visais per žemyną pervažiavo ir trys mūsiškiai. Ir jie bus knygoje, kurią po kelionės šiemet Frankfurto knygų mugėje vokiečių kalba pristato šio projekto rengėjai. Kertu lažybų, kad lietuviai toje knygoje nebus prasčiausi, gal bus net prie geresniųjų (turiu pagrindo taip tvirtinti, nes pats į lietuvių kalbą verčiau daugiau nei dešimtadalio užsieniečių tekstus, tad daugmaž žinau, ko jie verti). Su „Lietuviškų knygų“ pagalba išėjo jau ir pirmosios knygos. Atrodo, kad jų bus ir daugiau. Bet patį didžiausią šansą mums šiemet netikėtai davė ne bet kas, o pati Frankfurto knygų mugė. Apie tai, kad Lietuva būtų šios mugės garbės svečias, prieš kelerius metus bemaž nedrįsom nė svajoti, bet vis tiek svajojom. O anuometinis kultūros ministras A. Bėkšta ėmė ir paklibino mugės duris. Ir ką gi – tos durys atsidarė. Tiesa, ne visai taip, kaip kitiems kraštams, neturėsime ketverių metų ruoštis ir rengtis. Bet užtat būsime vilkte išvilkti į patį agoros vidurį – štai tada ir pamatysime, ar ten taip labai baisu. Aišku, ir tą reikalą galime patys sau pagadinti, jei pradėsime skersakiuoti į kits kitą ir svarstyti, kodėl tas ar kitas (o ne aš!) atsidūrė kokiuose nors rekomenduojamų ir siūlomų autorių sąrašuose, kodėl Jonas, o ne Petras važiuoja ir pan. Kad tokių skersakiavimų bus, aišku iš anksto, iš principo jie visai normalus dalykas. Bėda būtų tik tada, jeigu jie taptų svarbiausiu ir smarkiausiai svarstytinu

rengimosi mugei klausimu, jeigu ir vėl viršų paimtų ne noras ir ryžtas būti tokiems pat, kaip ir visiems toje Europoje, į kurią juk vis dėlto veržiamės, o vis tie patys, net mums patiems iki gyvo kaulo įgrisę provincialų rūpestėliai. 2001 m. rugsėjo 24 d.

Tai kitokios kalbėsenos tekstai. Ne rėksmingi, ne apsimestinai dramatiški, mąslūs, tarpais kiek melancholiški, bet visada persunkti gyvenimo patirtyje subrendusios vilties. Žmonių veidai, politikos ir kultūros reikalai, netektys ir atradimai – viskas susilieja į vientisą paveikslą, naujo tūkstantmečio pirmo dešimtmečio vaizdą, regimą Antano Gailiaus – Nacionalinės premijos laureato, poeto, vertėjo, visuomenininko akimis.

ISBN 978-609-450-007-7