Grupė 24

2

Grupė

24

2013

Grupė

24 / Turinys Leidėjo žodis_ 5 Kęstutis Šapoka „24“_ 9 Viktoras Liutkus „24“ švenčia pirmąją sukaktį_16 Apie grupę 24 / Bronius Leonavičius_16

Grupė „24“ archyvuose / Grupės narių mintys_22 Alfonsas Andriuškevičius „24“_24 Viktoras Liutkus leisti neigti save_ 25 Laima Laučkaitė Grupė „1“ apie Grupę „24“_26

Alfonsas Andriuškevičius _ 28 Apie du pasaulio prasitęsimo principus_29

Valentinas Antanavičius _34 Eugenijus Cukermanas_44 Kostas Dereškevičius_54 Grupė „24“ archyvuose / A. Andriuškevičius, V. Liutkus 2 apie 15=“24“_68

Bronius Gražys _72 Leonardas Gutauskas _82 Linas Katinas _92 Rūta Mikšionienė Po paskutinio potėpio – pagirios_94

Algimantas Kuras _106 Apie grupę 24 / Č eslovas L ukenskas _120 Apie grupę 24 / J onas G asiūnas _121

Grupė „24“ archyvuose / R. P. V aitiekūnas , V. L iutkus , A. A ndriuškevičius Grupei „24“ – penkeri_122

ISBN 978-9955-674-32-0

Galerija „Meno parkas“

Grupės „24“ parodos užsienyje_ 124 Algimantas Švėgžda IŠ Užrašų: „24“ grupės parodoje Paryžiuje_124 Vidmantas Jankauskas „24“ grupė PrancūzijojE_125

Viktoras Liutkus_126 Apie „24“_127

Raimondas Martinėnas_132 Henrikas Natalevičius_142 Viktoras Liutkus ĮSIELINTO KŪNIŠKUMO PERTEKLIUS_143

Vygantas Paukštė_158 Kristina Stančienė NERŪPESTINGIEJI VYGANTO PAUKŠTĖS ŽMOGAI_159

Šarūnas Sauka_170 Ramutė Rachlevičiūtė Dailininkas neprivalo būti kvailys _171

Grupė „24“ archyvuose / Sandra Skurvidaitė 24 uždari kambariai Šiuolaikinio meno centre_184 Gabrielius Gailys Gyvoji klasika_186 Viktoras Liutkus 100-osios parodos proga Arba kodėl „LA“ galerija myli „24“, o „24“ – galeriją?_187

Viktoras Liutkus GRUPĖS „24“ Parodų svečiai_ 188 Algimantas Skačkauskas_194 D ailininkas

apie save .

Tapytojas Algis Skačkauskas_195

Leopoldas Surgailis_206 Arvydas Šaltenis_216 Vytautas Šerys_228 Milda Žvirblytė NUO PASAULIO KAIP GALIMOS KONSTRUKCIJOS – PRIE PASAULIO KAIP GALIMYBIŲ LAUKO_229

Ričardas Vaitiekūnas_242 Grupė „24“ archyvuose / Leonardas Gutauskas Be pavadinimo_252 Linas Katinas LAIŠKAS A. ANDRIUŠIUI_253 Ruta Mikšionienė Atšventusi dešimtmetį „Grupė 24“ žada skirstytis_255 Viktoras Liutkus GROUP „24“ BETWEEN THE SCISSOR-BLADES OF TIME_261

XX – XXI amžių sandūroje grupė „24“ paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūriniam gyvenimui.

Susikūrusi Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje, grupė „24“ buvo pirmoji metusi viešą iššūkį daugybę metų Lietuvos dailės gyvenime vyravusiai tvarkai. Šiandien neabejotinai grupei „24“ galima „užklijuoti“ bendrinę etiketę – „Pirmieji“.

Pirmasis nepriklausomų menininkų ratas, pirmoji kūrybinė organizacija, laužiusi nusistovėjusius Lietuvos dailininkų sąjungos kanonus, pirmoji kūrybinė grupė, atmetusi bet kokį menininko kūrybos suvaržymą ir pasisakiusi už visišką kūrybinę laisvę, pirmieji, kurių parodoms nepritarė jokios komisijos ar meno tarybos, pirmoji paskelbusi ne tik apie įsikūrimą, bet ir apie veiklos nutraukimą, pirmoji... Tai buvo menininkų grupė, kurios parodos visuomet buvo neeilinis įvykis Lietuvos meno scenoje. Kitaip ir negalėjo būti. Grupės nariai – menininkai apie kurių kūrybą kalbama ir rašoma „iš didžiosios raidės“, trečdalis grupės narių – Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai. „24“ nuopelnas – ne vien milžiniškas indėlis į Lietuvos meną ir kultūrą, bet didelė įtaka menininkų savarankiškam judėjimų kūrimuisi. „24“ idėjos įkvėpė menininkų grupių „Angis“, „Post Ars“, „1“, „ė“, „Stalas“ susikūrimą.

Leidinys „Grupė 24“ – žvilgsnis į neginčijamai svarbų Lietuvos kultūrai kūrybinį judėjimą, grupės narių kūrybą, jos kūrimosi, gyvavimo ir veiklos nutraukimo istoriją. Atkuriami svarbiausi archyviniai grupės veiklos dokumentai, įvykių liudininkų ir, siekiant šių dienų rakursu pažvelgti į „24“, jaunesnės kartos atstovų vertinimai ir komentarai. Šis leidinys – tai pirmasis, įvadinis bandymas po vienu „stogu“ surinkti tai, kas neatsiejama kalbant apie grupę „24“.

Nuoširdžiai dėkojame straipsnių autoriams, geranoriškai leidusiems spausdinti jų mintis. Taip pat visiems, prisidėjusiems prie šio albumo leidybos.

Tikimės, kad ateityje sulauksime dar gilesnės ir išsamesnės grupės veiklos, kūrybinio palikimo ir svarbos Lietuvos kultūrai įvertinimo.

Leidėjų vardu, Galerijos „Meno parkas“ direktorius Arvydas Žalpys

/ 11

Kęstutis Šapoka.

24

Štai ir atsirado naujas lietuvių kultūros reiškinys – dailininkų ir dailėtyrininkų grupė savotišku pavadinimu „24“. Tasai savotiškumas dar labiau išryškėja, kai sužinai, kad pavadinimas rodo ne dabartinį grupės narių skaičių (šiuo metu jų yra 151), o ribą – daugiau negali būti.2 Grupė „24“, viena pirmųjų susibūrusių XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje, yra įdomus reiškinys dailės sociologijos požiūriu. Dailininkų grupės nebuvo ir nėra labai įprastas, plačiai paplitęs reiškinys, todėl „24“ galėtų iliustruoti platesnės tam tikro laikotarpio dailės gyvenimo panoramos simptomatiką. Pagrindiniai klausimai: ar grupės steigimasis atspindėjo (numatė, kaip viena pirmųjų kregždžių) bendrą „pereinamojo“ laikotarpio dvasią? Kuo grupė „24“ išsiskyrė iš kitų dailininkų grupių?

XX a. pirmojoje pusėje Vakarų Europa virte virė nuo gausybės triukšmingų dailininkų grupių, beveik kas mėnesį skelbusių manifestus, debiutavusių skandalingomis parodomis ir akcijomis.

Lietuvoje būta silpnų minėtų procesų atgarsių. Dailėtyrininkas Viktoras Liutkus trumpai apžvelgia dailininkų grupių istoriją (etniniu pagrindu) Lietuvoje, pradedant tarpukariu. Ryškiausios tautinės dailininkų grupės – „Ars“ (1932 m. debiutavę su tolesnei mūsų tautinės tapybos raidai reikšmingu manifestu) ir „Nepriklausomieji“. 1939 m. Lietuvos dailininkų sąjungoje veikė individualistų ir realistų sekcijos. Sovietmetis dailininkų grupėms nebuvo labai palankus, nebent kurios nors kūryboje būtų atvirai deklaruotą oficiali socrealistinė doktrina.

Sovietmečio Lietuvoje, žinoma, buvo dailininkų neoficialių susibūrimų, kuriuos beveik būtų galima vadinti grupėmis. Tai, anot Viktoro Liutkaus ketveriukė (Kostas Dereškevičius, Algimantas Kuras, Arvydas Šaltenis, Algimantas Švėgžda), po jų penkiukė3 (Bronius Gražys, Henrikas Natalevičius, Mindaugas Skudutis, Raimundas Sližys, Romanas Vilkauskas), šalia Vildžiūnų dirbtuvės Jeruzalėje, Vilniuje būrėsi grupė jaunų skulptorių, savotiška brolija. Tačiau tam, kad šie susibūrimai taptų grupėmis, reikėjo, kaip įprasta XX a. dailės istorijoje, manifesto arba bent jau bendro pavadinimo. Žinoma, viešai paskelbtas manifestas būtų pavojingas žingsnis, nes būtų traktuojamas kaip antivalstybinis veiksmas. Nesankcionuoti susibūrimai, susivienijimai, manifestai griežtai teisiškai reglamentuotoje ir centralizuotoje sovietmečio (dailės) sistemoje nebuvo pageidaujami ir toleruojami. O atvirai konfrontuoti su sistema dailininkai nenorėjo.

Dailininkų grupių bumas prasidėjo kartu su Sąjūdžio banga, XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje ir tęsėsi iki dešimtojo dešimtmečio pabaigos. Šiuo atveju reikėtų paaiškinti bumo specifiką. Viena vertus, devintojo dešimtmečio pabaiga buvo pritvinkusi permainų nuotaikų, pasižymėjo įvairiomis (ir sociokultūrinėmis) iniciatyvomis „iš apačios“.

Kol kas nesigilinant į konteksto subtilybes, galima sakyti, kad maždaug 1988 m. ir 1998 m.

Lietuvoje būrėsi, veikė (ir išsiskirstydavo) nemažai skirtingas kūrybines programas deklaruojančių dailininkų grupių – „24“, „Žalias lapas“, „POST-ARS“, „Prarastoji karta“, „Š. V.“, „Angis“, „Aqua 12“, „1“, „ė“, „Naujosios komunikacijos mokykla“, „Gerosios blogybės“, „DOOOOORIS“, „Akademinio 1 Grupės gyvavimo dešimtmečiui skirtoje parodoje 1999 m., grupės narių ir „svečių” skaičius pasiekė 24.

2 Andriuškevičius, Alfonsas . Grupė „24“. Šiaurės Atėnai, 1990. II. 28, p. 4.

3 Stiliaus požiūriu teisingai skambėtų „ketvertukas” ir „penketukas”, tačiau šiuo atveju vartoju originalias sąvokas, paplitusias pačių dailininkų ir dailėtyrininkų tarpe.

/ 13

pasiruošimo grupė“, „Stalas“, „S. E. L.“, „Individualistai“... Žinoma, ne visos grupės paskelbė manifestus, dažnai jų net nebuvo, tačiau didžioji dalis šių grupių bent jau viešai deklaravo esančios grupėmis. Įvairios grupės egzistavo ir vėliau, tačiau minėtas periodas buvo dailininkų grupių aukso amžius.

Kuo specifinė grupė „24“? Šios grupės situacija, ko gero, reikalauja atskiro aptarimo. Visų pirma, reikia visas grupes skirti bent į dvi stovyklas. Tai grupės deklaravę tradicines arba konservatyviąsias dailės vertybes (tradicinių arba konservatyviųjų vertybių sąvokos aktyviai pradėtos vartoti tarpdisciplininio lūžio meno fone, ypač dešimtojo dešimtmečio pirmoje pusėje, augant institucinei konfrontacijai tarp Lietuvos dailininkų sąjungos ir Šiuolaikinio meno centro) ir grupės, kurias sudarė išimtinai tuometinis jaunimas, stojęs „naujosios“ arba „tarpdisciplininės“ dailės pusėn. Pirmuoju atveju dominavo tradicinės išraiškos formos (daugiausiai tapyba) ir stipriai išreikštas, t. y. niekur nedingęs, individualumo matmuo. Antruoju atveju dominavo performatyvumas ir instaliatyvumas, grupinis arba, kaip dabar įprasta sakyti, kolaboracinis veiklos pobūdis. Tokiu atveju individualybės, žinoma, svarbios, tačiau esminis yra bendras, grupinis darbas, kūrinys, veiksmas – tai kolektyvinė kūryba... Nors Ričardas Povilas Vaitiekūnas gana šiurpiai (bet, teisybei, reikia pasakyti – taikliai), viename interviu juokavo, kad vis tiek žmogus lieka vienas, niekas už jį nenumirs. Giltinės dalgis visus vienodai sulygina ir tai yra tobuliausias komunizmas ir kolektyvizmas...4 Įdomi grupės „24“ steigimosi specifika ir veiklos istorija. Jei kalbėtume apie tradicionalistų grupių stovyklą, tai „24“ buvo, ko gero, pirmoji. Reikėtų atkreipti dėmesį į kontekstą. Lietuvos dailininkų sąjunga 1989 m. atsiskyrė nuo TRSR dailininkų sąjungos. Grupė „24“ susibūrė tų pačių metų birželio 20-ąją (Antano Martinaičio gimimo dieną). Nors grupės nariai buvo ir LDS nariais, vis gi siekiama įteisinti grupę kaip LDS kūrybinį padalinį, turintį savo antspaudą, sąskaitą banke, grupės „24“ emblemą ir kitą atributiką.5 Kaip jau minėjau, tokius žingsnius skatino gana chaotiška situacija, kiek vėliau išprovokavusi grupių steigimosi bumą – dailės pasaulio skaidymasis ir įvairūs nesutarimai prasidėjo dar prieš Nepriklausomybės atgavimą, tačiau po 1990-ųjų profesinės dailininkų organizacijos veikla jau gana ryškiai skyrėsi nuo dailės gyvenimo specifikos, natūralios konkurencijos, „lygiavos“ principu neišmatuojamos meninės vertės. Būtent šie veiksniai paskatino ir nuo LDS „bendro katilo“ atsiskiriančių grupių kūrimosi vajų.6 Laisvėjimo procesai taip pat provokavo aštriau ir atviriau išreiškiamą ideologinę konfrontaciją, susidarė sąlygos atsirasti nuomonių, o tai reiškia ir kūrybinės pasaulėžiūros skirtumams. Natūralu, kad vieni pirmųjų į susidariusią situaciją reagavo tie, kurie sovietmečiu buvo šiek tiek opozicijoje, paprastai tariant – išsaugoję sveikas kūrybines ambicijas, dailininkai. Vienas aktyviausių grupės steigėjų, Ričardas Povilas Vaitiekūnas taip apibūdina ano meto situaciją – 1989 m. buvo visuotinis pakilimas, o kartu ir meninės veiklos vakuumas – puikiausios sąlygos mums reikštis.

Būdamas Lietuvos dailininkų sąjungos Tapytojų sekcijos pirmininkas įsitikinau, kad net pačiais 4 Vaitiekūnas, Ričardas Povilas. Atšventusi dešimtmetį Grupė„24“ žada skirstytis : pokalbis su tapytoju R.P. Vaitiekūnu, užrašė Rūta Mikšionienė. Lietuvos rytas.

1999, birželio 29, priedas „Mūzų malūnas“, p. 5.

5 Grupė „24“ švenčia pirmąją sukaktį. 7 meno dienos. 1994 birželio 24. Nr. 25 (127), p. 3.

6 Trilupaitytė, Skaidra. XX a. pabaigos kultūros karai ir posovietinio dailės gyvenimo lūžiai. Pažymėtos teritorijos, Vilnius: Tyto Alba, 2005. p. 51.

/ 15

demokratiškiausiais būdais neįmanoma susikalbėti su daugeliu kolegų. Tuomet ir pamaniau, kad reikia kažką daryti. Kodėl aš turiu dalyvauti parodose su tais, kurie mane mėtė iš parodų? Arba su tais, su kuriais nelabai sutariu? Pasišnekėjau su bendraamžiais ir sulipdėme grupę „24“.7 Galima sakyti, kad grupės „24“ steigimasis ir ambicijos reiškė (beveik) atskilimą nuo LDS, revoliuciją, todėl Lietuvos dailininkų sąjungos posėdyje grupės noras atsiskirti buvo sutiktas priešiškai ir grupė nebuvo įteisinta kaip pusiau savarankiškas kūrybinis (juridinis) vienetas. Vis dėlto, pats steigimasis ir bandymo įteisinti grupę faktas tapo tarsi naują situaciją ir naują laikotarpį pranašaujančiu ir simbolizuojančiu manifestu (vėliau šį manifestą post factum papildė Alfonso Andriuškevičiaus ir Viktoro Liutkaus tekstai spaudoje išleisti 1990 m. mini kataloge) – dar prieš politinės nepriklausomybės atgavimą, „išsilaisvinimas“ iš totalitarizmo gniaužtų reiškė ir visiškai naujų konsteliacijų, ne tokių formalių iniciatyvų bei meninio individualizmo pradžią. Kaip čia neprisiminsi savo laiku legendinės grupės „24“! Šios grupės atstovai, net ir formaliai priklausydami LDS bei savo kūryboje naudodami itin tradicines raiškos priemones, deklaratyviai atsiribojo nuo iš viršaus nuleidžiamų, sustabarėjusių funkcionavimo formų.8 Dailininkai susibūrę į grupę bandė vadovautis esminiu principu – laisve rinktis ir veikti pagal savo įsitikinimus9 – kaip nors sutelkti dailininkus daugiau kūrybai (R. P. Vaitiekūnas)10. Grupę subūrė ne koks nors diktato siekimas. Todėl mes, draugiškai tiesdami ranką, iš anksto sveikiname visas besiburiančias grupes, o pirmiausia – „POST-ARS“, kurios alsavimą jau girdime. (...) Tad kas pagaliau buvo tas magnetas, sutraukęs mus į būrį? Atrodo, čia nulėmė irgi ne vienas veiksnys. Pirmiausia – mažesnės bendruomenės, kurioje būtų galima išties bendrauti, – pasiilgimas. Apkarto jau tas gyvenimas vien didžiosiose, vadinamose sąjungomis. Antra – panašus bendriausiųjų meno tikslų ir kūrybos principų supratimas. (...) Galiausiai trečia – užmojis atstovauti (žinoma, suprantant, kad tai darome ne mes vieninteliai) aukštesnio lygio, sudėtingesnei, kartais dar vadinamai ir elitine, dailei.11 Nors ir atsiskyrusi nuo TRSR Dailininkų sąjungos, LDS vis dėlto, kaip netrukus paaiškėjo, dar buvo griozdiška, centralizuota, skendinti stagnacijoje organizacija. Todėl tuometiniame kontekste grupės „24“ steigimasis buvo gana radikalus ir progresyvus žingsnis, liudijantis grupės mąstymo mobilumą ir pasiryžimą veikti spontaniškai (kai kurių grupės narių vėlesnis išstojimas iš LDS, motyvuojant sąjungos stagnacija, byloja apie tuomet vyravusį idealizmą), kalbant Viktoro Liutkaus žodžiais – žengti žingsnį į nežinią. (...) demokratijos nebuvimas ir partinio tipo menininkų centralizacija (narystę tvirtina Maskva!) nesudarė reikiamų sąlygų grupėms atsirasti. (...) Istorija rodo, kad 3 – 5 m. grupė išyra, apmiršta (bent Lietuvoje). Kaip atsitiks su „24“, nežinau. Ji iš dalies atsirado kaip sąmoningas žingsnis į nežinojimą. Tuo ji priešinasi ligšiolinei dailės organizacinei statikai, gal kai ką erzina ar kelia įtarimą.12 1989 m. vis dar buvo toks laikotarpis, kai situacija 7 Vaitiekūnas, Ričardas Povilas. Atšventusi dešimtmetį Grupė „24“ žada skirstytis : pokalbis su tapytoju R. P. Vaitiekūnu, užrašė Rūta Mikšionienė. Lietuvos rytas.

ISSN 1392-2351. 1999 m., birželio 29, priedas „Mūzų malūnas“, p. 1.

8 Trilupaitytė, Skaidra. Kas skaičiuoja nepriklausomo meno dešimtmečius? (Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos: savivaldos ir iniciatyvos 1987-2011 m.

Vilnius: LTMKS, 2011, p. 38.

9 Černiauskaitė, Eglė. Grupė „24“. Dienovidis, 1996 m. gegužės 10, nr. 19, p. 14.

10 Grupė „24“ švenčia pirmąją sukaktį. 7 meno dienos. 1994 m. birželio 24. Nr. 25 (127), p. 3.

11 Andriuškevičius, Alfonsas. Grupė „24“. Šiaurės Atėnai, 1990. II. 28, p. 4.

12 Liutkus, Viktoras. Neigti save. Šiaurės Atėnai, 1990. II. 28, p. 5.

/ 17

galėjo pakrypti neprognozuojama linkme. Verta prisiminti, kad grupės „POST-ARS“ 1990 m. surengtą parodą, sukėlusią skandalą ir vos nesibaigusią sankcijomis dailininkams.

Grupė „24“ susibūrė kokybės principu. Visi grupės nariai, žvelgiant to meto akimis, buvo stiprūs, individualiu braižu išsiskiriantys, nusipelnę tam tikro statuso (nebūtinai oficialaus arba beveik oficialaus) tapytojai. Ne vieno jų pavardė (kiek vyresnių) sovietmečiu asocijavosi su pogrindžiu arba bent jau su principinga kūrybos linija (pvz.: Eugenijus Antanas Cukermanas, Valentinas Antanavičius, Kostas Dereškevičius, Leonardas Gutauskas, Antanas Martinaitis, Ričardas Povilas Vaitiekūnas, Algimantas Kuras, Linas Leonas Katinas, Arvydas Šaltenis, grupės „kviestinis svečias“ Julijonas Algimantas Stankevičius). Sąlygiškai jaunesni grupės nariai (Bronius Gražys, Henrikas Natalevičius, Algis Skačkauskas, Vygandas Paukštė, Šarūnas Sauka) tuo metu jau taip pat buvo ryškesni tapybos atstovai. Panašiai ir su teoretikais, dailės kritikais – Alfonsas Andriuškevičius – bepradedąs kopti į šlovės zenitą ir taip pat aktyviai besireiškiantis Viktoras Liutkus.

Natūralu žvelgdami atgal – į sovietmečio niveliaciją ir nykumą – grupė bendraminčių, nusprendė pareikšti apie save, atsiriboti nuo bendro beveidžio katilo, tarsi, tarpukario „Ars“, pavyzdžiu, atstatyti status quo – juk didžiosios dalies grupės narių kūryba giliu sovietmečiu simbolizavo (daugiau ar mažiau) laisvo oro gurkšnį ir tam tikromis etinėmis nuostatomis grįstą (taigi, vertingą) kūrybą. Todėl, atsižvelgiant į tuometinį kontekstą, deklaruojamas elitiškumas, atsiribojimas nuo utilitarizmo (kaip atsiribojimas nuo estetiškai ir politiškai „prostitucinės“ dailės), nėra toks paradoksalus ar konservatyvus, koks gali atrodyti šiandien. Be to, grupė visą gyvavimo laikotarpį išliko pakankamai mobili ir demokratiška, kadangi arba priimdavo į savo gretas naujų narių arba kviesdavosi dalyvauti dailininkus į progines parodas. Vien tai, kad Julijonas Algimantas Stankevičius, visiškas sovietmečio autsaideris, buvo tarsi neoficialiu grupės nariu, liudija nemenką demokratijos užtaisą, bent jau pradinėje grupės gyvavimo stadijoje.13 Tai, kad grupė kiek vėliau sulaukė priekaištų dėl dogmatiškumo, kalta (vargu ar apskritai galima čia vartoti „kaltės“ sąvoką), pati situacija, tiksliau, žaibiškai kintantis, sunkiai prognozuojamas to meto kontekstas ir galios jėgų pasiskirstymas.

Jau nuo 1988 – 1989 m. šalia sustabarėjusios oficialios sovietinės dailės (administravimo ir reprezentavimo) sistemos, paraleliai formavosi bent dvi alternatyvos – vis aktyviau besireiškiantys tylieji modernistai ir progresyviau nusiteikę jauni tradicinių dailės šakų atstovai (tyliųjų modernistų įpėdiniai). Tokio progresyvaus aktyvumo viena iš kulminacijų buvo grupės „24“ steigimasis. Tačiau, paraleliai, maždaug nuo 1987 – 1988 m., ėmė ryškėti ir masinis jaunųjų tarpdisciplininkų, t. y. „naujojo meno“ sąjūdis, kurio „tylieji modernistai“ ir jų tradicijos sekėjai iš pradžių nei nepastebėjo (net nelaikė sąjūdžiu). Sąjūdis rimta, netgi priešinga tradicionalistams, jėga tapo tik po kurio laiko – maždaug nuo1992 – 1993 m. Tačiau maždaug 1988 – 1992 m. abu šie sąjūdžiai, kartais susiliesdami, kartais neturėdami jokių sąlyčio taškų, buvo suvokiami pozityviai.

Kortas gerokai sumaišė netikėtai į meno pasaulį įsiveržusi nauja jėga (pavadinkime ją 13 Vienintelis „keistumas” grupės istorijoje – išimtinai vyriškas kolektyvas.

1994 06 24 „7 meno dienos“.

Viktoras Liutkus „24“ švenčia pirmąją sukaktį Garsiausiai Lietuvoje menininkų grupei „24“ šįmet sukako penkeri.

Grupė įkurta 1989 m. birželio 20 d., tapytojo Antano Martinaičio, grupės narių bičiulio ir bendražygio, gimimo ir mirties dieną. Antanui Martinaičiui šįmet būtų sukakę 55-eri.

Per penkerius metus grupė „24“ ne tik neiširo, ji sustiprėjo ir išplėtė savo veiklą. Jubiliejiniame susirinkime išrinktas naujas grupės pirmininkas – Eugenijus Antanas Cukermanas (prieš tai juo buvo Ričardas Povilas Vaitiekūnas, Alfonsas Andriuškevičius, Bronius Gražys). Priimti nauji nariai – tapytojas Raimondas Martinėnas ir skulptorius Gediminas Karalius. Dabar grupėje 19 tikrųjų narių – 17 menininkų , 2 teoretikai ir beliko tik 6 laisvos vietos (narių skaičius negali viršyti 24).

Pirmasis grupės narys rėmėjas – Paryžiuje gyvenantis vertėjas Gintaras Markūnas. Rėmėjomis gali būti ir moterys (tikrosiomis narėmis – ne).

Pagrindinis grupės užsiėmimas – rengti savo darbų parodas, o jų jau buvo nemažai ir rengiamos jos neatsitiktinėse vietose (Europos centre – Vilniuje, Lietuvos centre – Kėdainiuose, pasaulio širdy – Paryžiuje). Linkime grupei „24“ visokeriopos sėkmės, o skaitytojams suteikiame progą prisiminti grupės veiklos pradžią. Publikuojamas Viktoro Liutkaus rašinys pirmą kartą pasirodė 1989 m. spalio mėn. Lietuvos dailininkų sąjungos leidinyje „Studija“.

GRUPĖ „24“ – MAFIJA !?

Kalbos prieš neeilinį dailininkų suvažiavimą: – Sekcijos nedirba. Reikia grupuočių, gal žmonės supras, kad meniniai, o ne materialiniai interesai yra svarbiausi.

Per suvažiavimą: – Įstatuose įrašydami teisę kurti grupuotes kaip nors išjundinsim dailininkus.

– Sekcijų biurai nedirba. Aria pirmininkai, dar keli entuziastai.

– Mes turim pripažinti neatimamą menininko teisę laisvai rinktis sau bendražygius.

– Baigti galų gale su skirstymu „pagal teptuką“!

Ir t. t., ir t. t.

Rugsėjo mėn., „Lit.mene“ paskelbus žinutę apie įsikūrusią grupę „24“, po Vilnių pasklido: – Jie žada pasiimti parodų sales Didžiojoje gatvėje.

– Kažkokia nesąmonė. Kaip bus su sekcijomis, kas padalins medžiagas, lėšas?

– Ar girdėjai, kad R. P. Vaitiekūnas suorganizavo kažkokią mafiją...

Spalio 18 d., DS valdybos prezidiumo posėdis.

Paskutinis dienotvarkės klausimas – grupės „24“ įstatų tvirtinimas. Prezidiumo nariai su jais buvo supažindinti iš anksto. Įtampa auga pamažu (nežiūrint 3 valandų kalbinių variacijų). Tačiau pradžia – aiškiai idealistinė:

– Ką mes visą laiką čia sąjungoje susėdę darom?

Ogi dalinam pinigus, dirbtuves, butus, mašinas, keliones...

Ar mes kur nors įrašėm svarbiausią dalyką – kas yra menininkas? Ar ministerijos reikalas yra pirkti kūrinius? Tegu ji rūpinasi bendraisiais dalykais. Kūrinius turi pirkti tik galerijos, muziejai.

Kur J. Vienožinskis, P. Galaunė? Todėl ir grupė yra vienas iš būdų kaip nors sutelkti dailininkus daugiau kūrybai. Aš čia negaliu, ir nėra reikalo, skelbti kažkokią programą (R.P. Vaitiekūnas).

Pirmininkaujantis suteikia žodį V. Liutkui. Dėl įstatų. Bet kalba ilga neišeina.

– Viskas gerai. – Balsas iš kairės. – Tik neaišku, kaip bus su lėšom. Pasirodo, jums reikia atskiros sąskaitos banke.

Balsas iš dešinės: – O kaip jums Sąjunga paskaičiuos lėšas, jeigu kuriat naują organizaciją?

V. Liutkus perskaito LDS įstatų 38 str., kuriuo visi LDS padaliniai pripažįstami savarankiškais, lygiateisiais, turinčiais juridinio asmens teises, savo įstatus ir t. t. Bet sunku įtikinti ir dešinę, ir kairę, jog grupė „24“ yra LDS kūrybinis padalinys, kas juodu ant balto įrašyta ir grupės įstatuose.

– Jeigu turėsit savo sąskaitą, tai jau nauja organizacija. O dar norit ir savų pažymėjimų, atributikos, antspaudo.

– Nuo 18 punkto viską jūsų įstatuose reikia keisti (V. Krūtinis).

– Aiški „duobė“ su lėšomis įstatuose: – Aš sveikinu grupuotės susikūrimą. Bet visai neaišku – lėšos (L. Pivoriūnas, revizijos komisijos pirmininkas).

Kontrargumentas: – Argi neskiriama atitinkamas kiekis lėšų sekcijoms, Kauno, Klaipėdos skyriui? Juk ir čia tie patys LDS nariai, kaip ir grupėje. Tik grupėje skaičius mažesnis, vadinas, ir pinigų mažiau (proporcingai) gausim. Arba, kuo tamstos užginčysit teisę užsidirbti (be LDS paramos) lėšas – per aukcionus, net savanoriškas aukas? Kas draudžia keramikų sekcijai kur nors Vilniaus aikštėje surengti aukcioną ir uždirbtas lėšas (procentą) pervesti į keramikų sekcijos sąskaitą? (sąskaitos, deja, nei ši, nei kitos sekcijos neturi. Atvažiavę panevėžiečiai prašo prezidiumo skirti keletą šimtų parodai surengti, bet reikia iš anksto surašyti sąmatą, ją apsvarstyti. O jeigu Panevėžio sekcija turėtų savo sąskaitą ir galėtų tartis su rėmėjais, kad pervestų būtent jų sekcijai pinigus? (jeigu mes pasitikėtume viens kitu, a?)

Ilga kalba neįtikina. Dar daugiau: – Kas bus, jeigu keramikai užsimanys ir paskelbs „Dailės“ kombinato cechą savo nuosavybe? Aiški mafija. Nors kalbam apie demokratiją. Kur jūs matėt, kad grupės narys turi mirti, ir tik po to galima

į jo vietą priimti naują? Masonų ložė! (A. Butvila) Už lango sukaukia sirenos. Gaisrinė, mat arti sąjungos. Pasidaro sausoka burnoje. Prieš valandą pateiktas pasiūlymas aprūpinti prezidiumo posėdžius mineraliniu vandeniu pasirodo ypač išmintingas. Sekretorė Gabrielė, atrodo, jį įrašė į protokolą.

Antras kontrargumentas: – Siūlau abu – LDS ir grupės – įstatus atiduoti specialistms, Finansų ir Teisingumo ministerijai.

Tegu jos pasako, prieštarauja jie vienas kitam ar ne, gali grupė tapti juridiniu asmeniu, ar ne?

Nepritarta. Šioje vietoje neblogai nuskamba Kauno pasiūlymas: – Tegu grupė vadinasi klubu. Toks Kaune prie Architektų sąjungos skyriaus įsisteigė, organizuoja renginius, renka lėšas ir... paviliojo visą mūsų jaunimą. Leiskit ir mūsų skyriui pasidaryti klubu. (E. Jovaiša) – Argi pavadinime esmė? (gal klubas-skaitykla su savo radijo tašku?)

Bet dėl ko ginčijamasi? Cituoju „mafijoziškiausią“ grupės įstatų 22 punktą: „22. Grupės „24“ lėšas sudaro: a) narių metiniai nario mokesčiai; b) įnašai, paaukojimai, palikimai; c) pajamos, gautos iš aukcionų, parduotų leidinių, patalpų nuomos, honoraro atskaitymai; d) LDS skirtos lėšos. „Pridėti galima ir 19 punkto teiginius: „Ji (grupė „24“) savo (pabraukti aut.) turto ir lėšų savininkė. Grupė turi savo antspaudą, sąskaitą banke, grupės „24“ emblemą ir kitą atributiką.“ Geros valandos diskusija baigėsi. „Lėšos, sąskaita banke“ tapo pateiktų įstatų (projekto) duobkasiu. – Taip lengvai neišsprūsit, – šypsojosi į barzdą LDS pirmininkas, ir toje valiūkiškoje šypsenoje tartum pagreitintoje juodai baltoje kino juostelėje apsireiškė stipraus centro (vietinio) miražas. Bet niekas perdaug dėl to nesijaudino.

Sukirtę rankas, atsisveikinant abi pusės diplomatiškai nutarė klausimą atidėti kitam posėdžiui. „Mafija“ pasiliko neįteisinta – tai tvirtas LDS žingsnis kuriant teisinę valstybę savo teritorijoje.

Apie grupę 24 / Bronius Leonavičius (grafikas, LDS pirmininkas 1987–1992) Atsižvelgiant į tą laikotarpį, apie „24“ grupės įkūrimą, jos iniciatorių, grupės manifestąir siekius kritikuoti ar peikti nenoriu, o girti - negaliu.... „24“ grupė šiandien jau nebeegzistuoja. Jos nariai sugrįžo į LDS. 2013 10 04

/ 19

„šiuolaikiniu menu“) su (sąlygiškai) naujais principais veikiančiomis institucijomis ir alternatyviomis kolektyviškumo, grupių koncepcijomis. Jei 1989 m. grupė „24” save identifikavo kaip priešpriešą utilitariniam, niveliuojančiam, paperkamam sovietiniam menui ir tapatino su „aukštesnio lygio“ daile ( vėlyvojo sovietmečio kontekste – iš dalies buvo tiesa), tai į kovos lauką netikėtai veržliai įsibrovus naujoms (institucinėms) jėgoms, situacija susijaukė. Utilitarinio, politizuoto ir elitinio meno priešprieša, kaip ji buvo suprantama oficialioje ir neoficialioje sovietmečio dailėje, staiga prarado universalumo aurą, tapo siauros grupelės problematika, ne itin aktualia jaunųjų „užgrobtame“ instituciniame kontekste. Platesnėje panoramoje elitiškumo klausimas nejučia buvo nustumtas į stagnacijos, konservatyvumo terpę. Žinoma, elitiškumas nebūtinai reiškia stagnaciją, tačiau šiuo atveju kalbu apie kontekstą, kuriame sparčiai kito įvairių sąvokų supratimas, jų vartojimas.

Atsitiko taip, kad pradėjusi nuo alternatyvos ir demokratiškų aspiracijų, grupė „24“ dėl žaibiškai kintančio estetinių kategorijų, sąvokų vartojimo, institucinių kontekstų (galbūt patys to nenorėdami) kaitos, gana greitai atsidūrė galios (prieš kurią iš pradžių kovojo) pusėje. Tiesiog sutapatinti su galios išraiška (žinoma, nebūtinai teisingai, tačiau tokia buvo konteksto specifika).Po 1988 m. studentų maišto ir vardinių kvietimų „tyliesiems modernistams“ ir jaunesniems dailininkams, daugelis (neoficialiojo) modernizmo atstovų užėmė beveik visas vadovaujančias arba dėstytojų pozicijas Vilniaus dailės institute (dabartinėje Vilniaus dailės akademijoje), dominavo parodiniame gyvenime, turėjo įtakos LDS ar kai kuriose ministerijose ir t. t. Todėl, grupės „24“ atkurtas elitinio, „aukštesnio“ meno idealistinis status quo gyvavo ne itin ilgai. Pavyzdžiui, dailėtyrininkas Saulius Grigoravičius aptardamas grupės antrąją parodą, rengtą 1992 m., jau vartoja gana prieštaringą retoriką, užsimindamas, kad grupės deklaruojamos elitinės vertybės, keičiantis situacijai, gali būti suvoktos dvejopai – ne tik pozityvia prasme, bet kaip reakcionieriškos, dogmatiškos – pavadinčiau tai natūralios konjunktūros (ir rinkos) stiprėjimu.(...) Aprašomos ekspozicijos nuotaiką kuria balsų choras: tu nežinai, tu neišmanėlis. Todėl šie kūriniai neaktyvizuoja publikos paieškoms, reikalaudami vienakrypčio suvokimo. Na, o išmanančiam žmogui, tai puikus treningas, lavinantis suvokimą, kodėl menas kartais būna represyvaus pobūdžio ir kokiu būdu to pasiekiama.14 Be to, keičiantis sociokultūriniam kontekstui, tiesiog natūraliai pasikeitė kai kurių dailės sąvokų supratimas, jų vartojimas, turinys. Pavyzdžiui, kai kurių sovietmečio dailininkų modernistų kūrybai tam tikro subtilaus skonio (netyčia) suteikdavo pati sovietinė sistema dėl gana absurdiškų draudimų, kad ir susijusių su abstrakčiąja ar siurrealistine daile. Po nepriklausomybės atkūrimo išnykus minėtiems draudimams, suvaržymams ir nelikus „paslapties“ ar „draudžiamo vaisiaus“ auros, kai kurių modernistų ar modernisčių (iš jų ir pavienių grupės „24“ narių) kūryba pasirodė esanti perdėm dekoratyvi, tiesiog linkusi į (naujo tipo) komerciją, taigi, ne visada atstovaujanti grupės deklaruojamai „elitinio meno“ sampratai. Bet kokiu atveju, daugelis grupės narių principingai laikėsi sovietmečio pogrindyje susiformavusių kūrybos principų ir tai buvo (jų požiūriu) taip pat vertybė – nesivaikyti vienadienių madų, o koncentruotis ties tikrai nuoširdžiai rūpimais dalykais, esminiais klausimais. Žinoma, buvimas grupėje prisidėjo ir prie didesnio atskirų grupės narių matomumo dailės (rinkos) pasaulyje, formuojant „tikrą“ žiūrovą, paprasčiau tariant – potencialų pirkėją.

14 Grigoravičius, Saulius. Tendencingi pasisakymai apie antrąją grupės „24” parodą. Kultūros barai, 1992, nr. 3, p. 24-25.

/ 21

Vis dėlto, Viktoras Liutkus buvo teisus, pranašaudamas visoms dailininkų grupėms 3 – 5 m.

Galima teigti, kad maždaug tiek ir buvo justi grupės „24“ idealizmas. Sparčiai keičiantis daugelio grupės narių statusui (tampant solidesniam, įgaunant galios, pereinant į komercinės dailės sferą ir pan.), idealizmas pamažu virto pragmatizmu, kuris tapo beveik neslepiama varomąja, jau daugelio tradicionalistų grupių, mėgdžiojančių „24“ modelį, jėga. Vėl gi grupės „24” genezė iliustruoja bendrą simptomiką. Šiuos bendrus požymius arba ribą žymi 1994 m. rengta „Grupių paroda“ ŠMC (orientuota į tradicionalistų arba konservatyvių dailininkų(-ių) grupių prisistatymą). Dailėtyrininkė Sandra Skurvidaitė, aptardama šią parodą, pastebi ir aprašo dailininkų grupių posūkį nuo idealizmo į pragmatizmą – dauguma Lietuvoje egzistuojančių dailininkų grupių siekia atstoti Lietuvos dailininkų sąjungą, jos yra savotiškas sąjungų ilgesio patenkinimas menkesniu mastu. (...) Pokomunistinės grupės atskleidžia įdomią situaciją: nepasitenkinimą buvusiomis organizacijomis (pvz., Lietuvos dailininkų sąjunga) skatina savanaudiški interesai (demokratijos garantas), ir šiuos interesus siekiama realizuoti naujojo kolektyvo pagalba, kuris sudaro ankstesnio kolektyvinio saugumo, dar vadinamo stagnacija, iliuziją, kai dailininkas, kūrėjas neoficialiai buvo laikomas asmenybe (ideologu), o ne eiliniu kokio kūrybinio kooperatyvo nariu. (...) Istoriniai perversmai susiję su ideologinėmis grupėmis, istorinius perversmus mene taip pat sukūrė žmonių grupės, partijos, kurios siekė realizuoti savo idėjas, savo utopijas, o ne nugalėti paprasčiausius buitinius sunkumus (...)15 Sandra Skurvidaitė kritikuoja grupes už idėjiškumo nebuvimą, paprasčiausių pragmatiškų tikslų, buriantis tarsi „UAB-ų“ principu, dangstymą apsimestiniais „idealais“ ar „panašiu požiūriu į tapybą“. Minėta grupių paroda, 1994 m. riba, žymėjo savotišką dailininkų grupių idealizmo nykimo, aktyvios veiklos atoslūgio pradžią. Grupė „24” tęsė parodinę veiklą dar beveik penkmetį, tačiau tai jau buvo nebe „idealais“, o tam tikra pragmatiška parodine logika, galbūt net inertiškai veikiantis mechanizmas.

Taigi, apibendrinant galima sakyti, kad nepaisant visko grupė „24“ yra unikali XX a. pabaigos mūsų dailės istorijoje, kaip sukūrusi atsiskyrimo nuo LDS precedentą, visą savo (galima sakyti ilgiausio dailininkų grupių tarpe) egzistavimo laikotarpį išlikusi tam tikra polemikos ir netgi mėgdžiojimo ašimi. Būtent ši grupė tapo prototipu steigiantis mėgdžiojančioms konservatorių arba tradicionalistų grupėms (tiesa, jos dažniausiai praleisdavo idealistinę fazę, nuo kurios pradėjo „24“, ir pradėdavo iškart nuo pragmatiškų funkcionavimo aspektų).

Grupė išliko tam tikru kritikos taikiniu, o tai reiškia, turinčiu svorį, statusą ir naujo tarpdisciplininio meno atstovams. Būtent šios grupės dogmatiškumą daugelis jaunųjų, (pavyzdžiui, grupė „Žalias lapas“), priešindavo savo demokratiško meno principams, o tai reškia, kad grupė vis tiek darė įspūdį.

Ką gi, Ričardas Povilas Vaitiekūnas teisus sakydamas, kad grupės „24“ jau neįmanoma ištrinti iš XX a. pabaigos Lietuvių dailės istorijos.

15 Skurvidaitė, Sandra. Ar menas vis dar rieda tolyn, apsiveldamas gyvenimu? Lietuvos rytas, 1994 m. rugpjūčio 26 d. Nr. 171, p. 29.

22 /

grupė

24 / P A RODOS

1991 12 31–1992 02 03

Grupės „24“ paroda. Tapyba. Skulptūra II paroda, Dailės parodų rūmai, Vilnius 1992 02 14–1992 03 15

1994 04 06–1994 04 20

Grupės „24“ paroda Turo (Tours) municipalinė biblioteka, Prancūzija

Grupės „24“ paroda. Tapyba. Skulptūra. Piešiniai III paroda.Šiaulių dailės galerija

1994 m. grupės „24“ paroda

1992 04 02–1992 04 26

1994 m. grupės „24“ paroda

Grupės „24“ paroda. Tapyba. Skulptūra. Piešiniai III paroda. Panevėžio dailės galerija 1992 04 30–1992 05 31

Grupės „24“ paroda. Tapyba. Skulptūra. Piešiniai III paroda. Kėdainių rotušės dailės galerija 1992 06 07–1992 09 07

Grupės „24“ paroda. Tapyba. Skulptūra. Piešiniai III paroda. Kauno paveikslų galerija 1992 06 09–1992 07 10

Grupės „24“ paroda. Tapyba. Skulptūra. Piešiniai III paroda. Klaipėdos parodų rūmai 1992 12 04–1993 01 03

Grupės „24“ paroda. Tapyba. Skulptūra. Piešiniai III paroda. ŠMC 1993 09 06–1993 09 26

GaleriePlaisiren, Stokholmas, Švedija „Lietuvos aido“ galerija, Vilnius

1996 04 25–1996 05 26

Grupės „24“ paroda Šiuolaikinis meno centras, Vilnius 1997 06 13–1997 07 06

Grupės „24“ paroda

modernaus meno muziejus

Arsenalas, Ryga, Latvija 1997 03 04–1997 03 20

Grupės „24“ paroda – šimtoji paroda Lietuvos aido galerijoje, Maironio 1, Vilnius 1999 06 22–1999 07 08

Paroda „Grupei „24“ – 10 metų“ Lietuvos Aido galerija, Vilnius, Lietuva

„24“ paroda „Lietuvos aido“ galerija, Vilnius

1999 m. paroda „Group-24“

1994 03 25–1994 04 01

2000 m. paroda „Group-24“

grupės

Grupės „24“ paroda „Parvi“ galerija, Paryžius, Prancūzija

Potsdamo municipalitetas, Vokietija

The Grosvenor House, Londonas, Jungtinė karalystė

/ 23

Parodos „Grupė „24“ . Tapyba. Piešiniai“ plakatas.

I paroda, (1990 02 23 – 1990 03 09 ) Dailės parodų rūmai, Vilnius

24 /

grupė

24 /

1990 m. Pirmosios parodos katalogas

Henrikas Natalevičius:

„Dažniausiai mintyse surandu plastinę paveikslo idėją, t. y. koloritą (šiltų rausvų tonų, baltų arba tamsių), apytikrį figūrų skaičių ir jų išdėstymą erdvėje, o po to jau prasideda tikrasis tapymas, kada improvizuoju, net po kelis kartus keičiu visą sumanymą. Ir tai nėra vien klaidų taisymas, tai greičiau būdas gauti daugiasluoksniam paviršiui.

Jį savo tapyboje ypatingai vertinu“.

Algimantas Kuras:

Grupės nuotrauka „Šiaurės atėnuose“.1990

„Anksčiau manydavau, kad tapymo tikslas – pataikyti į kažkokias meno taisykles, panašiai kaip žaidžiant badmintoną: kai žaidėjas teisingai smūgiuoja rakete, turi pasigirsti „pokšt!“ O meno taisykles reikia susikurti pačiam – kaip kalbėjimo priemonę. Ir nereikia manyti, kad iškart būsi suprastas. Reikia pratinti aplinkinius prie tos kalbos.

Antra vertus, čia ir paaiškės, ko ji verta.“

Eugenijus Antanas Cukermanas:

„Kūrinius suvokiu kaip dualistines būtybes, priklausančias abiem pasauliams. Savo dvasia, visa esybe jie yra nukreipti į priekį – į žiūrovą, pro žiūrovą ir – aukštyn. O jų kūnas lieka valdomas žemiškos prigimties“.

Bronius Gražys:

„Kūryba – tai mįslė. Gal jos palydovai – gyvenimas ir menas? O tai – ištisa klausimų grandinė: nuo vaikystės „kodėl“ iki „ar vakare gulęs ryte prabusiu“. Aš nežinau, kada, kur ir kokiu pavidalu ji pasirodys mano paveiksle. Aš norėčiau jos paklausti, ar jai patinka būti nuoga moterimi, o gal ji sutiktų pavirsti į plėšrų žvėrį ar skaistų dangų?“

Valentinas Antanavičius:

„Kaip pirmykštis žmogus, norėdamas įveikti pavojingą ir galingą žvėrį, stengdavosi jį nupiešti, tikėdamas, kad tai suteiks jam jėgų, taip ir aš, piešdamas absurdą, esantį mūsų gyvenime, mėginu nors silpnai jam bakstelėti“. „Gerųjų dvasių šnibždesys prieš baltą drobės nekaltybę lyg dangų begalinį. Medžių šešėlių lytėjimas ant švelnios žolės su vabalais. Sidabriniame vandenyje žuvys mėlynos su geltonais taškais.

Paklydimas tarp nakties šviesulių miške, nenorint sugrįžti.“

Ričardas Vaitiekūnas:

„Eglė, užaugusi Lietuvoje, panašesnė į palmę, nei palmė, dirbtinai užauginta Lietuvoje. Manau, suprasite šį paradoksalų pasakymą, jei prie tos eglės sugebėsite pridėti dangų, javų lauką, tėvų trobas, vilką, sniegą, Kalėdas ir t. t. Palmė savo krašte taipgi turės savo dangų, negrą, peizažą... Ir kaip tik ta dermė, santykis su aplinka jas padaro giminingomis savo esme; tie du medžiai panašūs, ne kontūru, ne išorine forma.

Taip ir menas. Tik tautinis, nacionalinis gali būti sveikas ir bendražmogiškas“.

Linas Katinas:

Katalogo viršelis. Autorius - R. P. Vaitiekūnas.1990

„Audiniai ir Vilniaus senoji architektūra man šventas pavyzdys: tautiškumo + profesionalumo + pasaulietiškumo = genialumo. Ar tos trys dalys greit susieis Lietuvos tapyboj? Būtų gal susiėję, jei ramius Lietuvos bernus būtų trėmę ne į Sibirą, bet į visus pasaulio kultūros centrus. Iki pat Tibeto. Jokių infekcijų lietuvis nebijo – tai akivaizdu šiandien. Baikim baidytis!“

/ 25

J. A. Stankevičius (Stankus). Grupės narių portretai. Popierius, akvarelė, pieštukas

Arvydas Šaltenis:

„Kiekvienas vaikas paišo geriau už mus, pasaulis nepalyginamai turtingesnis ir įdomesnis už visas mūsų išgalvotas formas ir santykius. Tad kokia prasmė? Dar sykį ir dar daryt tai, kas jau sukurta? Argi neužtenka vien išmokt matyti?

Ar visa tai, ką darom,– susikalbėjimo ženklai?

Ar tai ir yra Didysis Liudijimas?“

Šarūnas Sauka:

(Kalba, pasakyta atsiimant Nacionalinę premiją) Menininkas man panašiausias į lokį seną niurzglį, sėdintį kamputyje, kuris visą laiką bamba, nepatenkintas tuo, kas yra.

Dėl to jis visada labai nepatogus kiekvienai valstybei, nes bamba prieš tai, kas pradeda imti viršų, t. y. ką valstybė skelbia esant sektinu ir teisingu. Jam niekaip neįtiksi. Toks – kaip tyčinis kenkėjas. Iš išorės visai parazitas.

Nieko naudingo nepagamina, tik visą laiką nepatenkintas.

Ši niurzglio pozicija ir yra viena iš teigiamų menininko kaip visuomeninio padaro funkcijų.

Ji saugo visuomenę nuo tokių metamorfozių, kai tikėjimas virsta dogma, nacionalumas – tautiniais drabužiais, dvasingumas – mažakraujyste, dora – davatkiškumu ir t. t.

Ir mene jis bamba prieš tą dalyką (tą tendenciją), kurį palaimina valstybė, arba kurio geidžia publika. Ir kurį dėl to tampa naudinga daryti.

Bamba bamba, kol pribamba, pats atsiduria tokioj padėty... Bet vos tik jis atsiduria šitoj padėty – naujas niurzglys jau tupi kamputyje, nepatenkintas.

Kuri tendencija nugali, ta buna pralaimėjusi.

Dabar įžiūriu vieną iš tendencijų, kai Rouault taps teisingesniu už Van Gogh‘ą, o Šalkauskis – už Camus.

Man atrodo tiek pat teisus ir Bach‘as, ir Kafka ir šv. Tomas Akvinietis, ir Voltaire‘as ir Masaccio, ir Dali, ir Vyt.Valius, ir Skudutis.

Bet, mano akim žiūrint, filmas „Kaligula“ su visom savo nuogybėm padaro mažiau žalos negu

dainų ir šokių kolektyvo „Lietuva“ koncertas.

O meninis filmas apie M. K. Čiurlionį (,,Žalčio karūna“) – kur kas nepadoresnis už Fellinio „Kazanovą“. Ir tikiuosi, neatsitiks taip, jog Šėpos teatras „Veidrodžio“ laidoj bus vertinamas labiau už Eizenšteino ,,Šarvuotį Potiomkiną“. Šita laureatystė būtų man aiškus ženklas, kad ateina pelnytas poilsis. Tik ramiau, kad ant pjedestalo aš vis dėlto atrodau pats sau nei teisingas, nei didelis, o labiausiai – juokingas.

Leonardas Gutauskas:

„Žmogus suvokia, kad užtenka prisiminti Šepkos Kristų, ir klausimas apie kūrėjo ir dorovingumo ryšį atkrinta – kaip kokia pleiskanėlė nuo pranašo Pauliaus kiaušo. Nes prie žodžių „Kraujuojanti Kristaus širdis“, išpjaustytų medinėje rankoje, nieko jau nepridėsi. Pridėdamas tik atimsi, nutrauksi tą ryšį.

Nes vienas visada rašo krauju, o kitas – tik seilėmis“.

26 /

Iš pirmosios grupės „24“ parodos katalogo. 1990

/ 27

Iš pirmosios grupės „24“ parodos katalogo. 1990

28 /

M. Skudutis, L. Gutauskas, A. Šaltenis Žemaitijoje, Beržore. 1991

Leonardas Gutauskas su Sigitu Geda. 1975

Arvydas Šaltenis skaito pareiškimą prieš „Tiesą“ Sąjūdžio mitinge. 1988

1990 04 07. „ Literatūra ir menas“ Laima Laučkaitė Grupė „1“ apie Grupę „24“ Nūdienos lietuvių tapytojų stipriausios pajėgos susijungė „24“ grupėn: analizuojant šį reiškinį reiktų akcentuoti aspektus, kurie, man regis itin svarbūs mūsų meno savimonei.

Grupė „24“ yra naujas reiškinys mūsų kultūroje, – tvirtina grupės teoretikas A. Andriuškevičius parodos anotacijoje, tačiau tą naujumą reiktų įrodyti, nes pareiškimo svarba ir atsakomybė pernelyg didelė: juk XIX–XX a. meno istorijoje naujos grupės atėjimas žymi kokybiškai naują dailės raidos posūkį. Atsakyti į šį klausimą galima tik įsigilinus į grupės narių kūrybos parodą ir nustačius, kokie iš esmės nauji reiškiniai būdingi jos orientacijai. Bet profesionalesniu žvilgsniu pažvelgus į parodą, tų naujų reiškinių kaip ir ne per daug matyti, o vakarykščios dienos naujovių lyg ir neišeina skelbti tarytum didelę šviežieną. Įsižiūrėkime. Žmonių – kolosų peizažus tebekuria V. Antanavičius, per kūno išorę apnuogindamas žmogaus dvasią, tačiau vien jo „Poeto“ ir „Savitarnos“ datos (1968–1989) byloja, kaip seniai jis eina tuo keliu. Apie tautos netektis dailiai tebemedituoja L. Gutauskas, tiesa dabar jau atsigręžęs į Laptevų jūros krantus (ciklas „Lediniai Laptevų jūros karsteliai“).

Po kraują toliau tebebraido S. Sauka, šiuokart stiprus jo darbas „Laiptai“, šnekučiuojasi su Ticiano „Marijos įvedimu į bažnyčią“. Iš tiesų, ir laiptai šiandien kiti, ir žmonės kiti, ir bažnyčia kita tik mergaitė, ko gero, išlieka ta pati.

A. Skačkauskas tebeištvirkauja su tapyba: kaip karolėliai laša potėpiai, ir gulasi atsipalaidavusios formos. Koks smagus yra tas apsvaigimas.

H. Natalevičius slėpiningai tebekaitalioja roles: iš daiktų į mus žvelgia veidai, o iš veidų – daiktai, kokios kortos ar pinigai kaip „Monoje Lizoje“, nes visa, kas mums atrodo pastovu ir aišku, tėra tik rašymas ant vandens. Vaikiškai nevaikiško primityvo laukuose tebeskraido V. Paukštė. Pelenų atodangas melancholiškai tebežarsto E. A. Cukermanas, fantasmagorijų nuotaikas vis profesionaliau įvaldo B. Gražys.

Apie A. Šaltenio tapybą nebeišeina šnekėti su priešdėliu „tebe“, nes šis dailininkas rodo keliolikos metų senumo darbus.

Visi šitie žmonės jau įėjo į mūsų dailės istoriją: ne šiandien ir ne „24“ grupe, o prieš 5 ar 15 metų, atskirai ar tomis „ketveriukėmis“, „penkiukėmis“, kurios, tiesa, neturėjo grupės manifestų, galerijų, leidinių ir kitokios atributikos, bet buvo neformali ir gyva naujo meno apraiška.

Tad nejaugi nieko nauja nėra šioje „24“ grupės parodoje – paklaus supykęs skaitytojas, ir aš atsakysiu: yra. Yra įdomus reiškinys, kurį matau paskutiniųjų metų A. Kuro, K. Dereškevičiaus, R. Vaitiekūno tapyboje, – tai lėtas posūkis abstrakcijos link. Kad ir koks skirtingas būtų jų kūrybinis braižas, visi rėmėsi realaus pasaulio formomis. Šis pirminis postūmis išlieka ir dabar, tačiau tiek sakraliniuose R. Vaitiekūno natiurmortuose, tiek A. Kuro laukų ir pakrančių šiukšlynuose, tiek K. Dereškevičiaus miesto pakrūmių peizažuose realios formos praranda savo konkretumą - tirpsta, išlikdamos bendroje kompozicinėje struktūroje vien abstrakčiais elementais-užuominomis. Norint suvokti šią tendenciją, reiktų gilesnės menotyrinės analizės, tačiau kai kas aišku ir be jos: abstrahavimosi poreikis šiandien iškilo tik „ketveriukės“ kartai ir, matyt, sietinas būtent su šios grupės menine raida. Visiškai abejingi šiai tendencijai yra likusieji grupės nariai, o vienas iš jų – netgi jai priešingas. Tai L. Katinas, kuris, pats būdamas vienas stipresnių mūsų abstrakcionistų, radikaliai nusigręžia nuo subtilių savo abstrakcijų į agresyvią postabstrakciją, jos stilistinį nenuoseklumą, provokuojantis lietuviškųjų tiesų skelbimą, jos gestų, įrašų, ženklų vizualinę kalbą, netikėtai

/ 29

Ričardo Povilo Vaitiekūno dirbtuvė Pažaislyje. R. Rakausko nuotr.

įjungiančią meną į daug platesnį socialinių aktualijų kontekstą. Tuo atžvilgiu L. Katinas, ko gero, yra vienintelis, kuris „24“ grupės parodoje rodo kažką iš esmės nauja visai lietuvių tapybai.

Vadinasi, naujo meno skelbimas vargu ar sieja šios grupes narius. Gal juos jungiančią koncepciją galima rasti teoretikų rašiniuose?

Nelabai, tikina A. Andriuškevičiaus argumentas, jog juos vienija panašus meno tikslų suvokimas ir užmojis atstovauti elitinei dailei: tokiais kriterijais atsiribojant, grupėje aiškiai pritrūksta dar geros dešimties lietuvių tapytojų – A. Savicko ir M. Skudučio, R. Sližio ir A. Petrašiūnaitės, J. Mykolaitytės ir kitų. Gan keistai atrodo ir pasiskelbimas opozicija – kito Grupės „24“ teoretiko V. Liutkaus paruoštoje parodos anotacijoje. Opozicija yra atstumtųjų dalia, tik neaišku, apie kokį atstūmimą galima kalbėti, kai Grupės „24“ nariai yra Dailės akademijos profesoriai ir dėstytojai, prestižinių Baltijos tapybos trienalių dalyviai ir laureatai, meno tarybų nariai, įtakingi Dailininkų sąjungos veikėjai, personalinėms parodoms gaunantys geriausias mūsų parodų sales? Aš atsimenu laikus, kai jie iš tikrųjų buvo opozicija, kai „ketveriukės“ darbus, išmestus iš ekspozicijų, žiūrėjome „išmestųjų“ salone– tarnybinėse

parodų rūmų patalpose, kai vienintelė vieta, kur savo darbus galėjo parodyti E. A. Cukermanas, buvo konservatorijos koridorius, o L. Katiną tepriglaudė Miestų statybos projektavimo instituto kambariuose, kai „penkiukė“ buvo apkaltinta dekadansu, eklektika, susmulkėjimu. Visa tai iš tiesų buvo, o dabar jau primena seną rytietišką pasaką: tik drąsiausias jaunikaitis gali išgelbėti žmones nuo drakono, bet jį nugalėjęs pats virsta drakonu.

Taigi, kuo nauja Grupė „24“ ir kas suvienijo jos žmones? Mano galva, atsakymas yra gana paprastas – byra senoji Dailininkų sąjunga – tas sovietinis tvarinys. Byra net ne todėl, kad yra per didelė, o dėl to, kad visas jos funkcionavimo mechanizmas nebeatitinka naujų sąlygų laisvėjančio gyvenimo, į kurį dabar žengia Lietuva. O laisvo gyvenimo pagrindinis principas – teisė ir galimybė PAČIAM kovoti už save, nelaukiant malonių iš organizacijų ir valdžios. Todėl turėkim drąsos ir nuoseklumo pasakyti: grupės, kurios turės atsirasti ir kurių pirmąją kregždę – „24“ jau galime pasveikinti, yra ne kas kita, kaip kova už būvį: už galerijas, už jų meno reklamą, leidybą, už dotacijas, už galimybę išeiti į užsienį ir pan. Visa, ką seniau galima buvo gauti iš valdžios už tam tikras „paslaugas“ jai ir ką virtuoziškai mokėjo daryti

tie, kurie jau rašo skundus dėl „24“, dabar reikės konkurencinėje kovoje laimėti pačiam. Bet vienam sunku ir dėl to kuriasi grupės. Tai yra visiškai normalus reiškinys, niekur pasaulyje nesmerkiamas. Tą mačiau Londone, kurio meninį gyvenimą man šiek tiek teko pažinti ne tik iš išorės (kokios dailininkų studijos! koks eksponavimo lygis galerijose, kokios medžiagos! kokia poligrafijos kokybė!), bet ir iš vidaus (kokia menininkų konkurencija, kokios sumos mokamos galerijoms už kūrinių eksponavimą, kokia dirbtuvių nuoma, kaip prekinių sandėlių mansardose steigiamos kolektyvinės dirbtuvės šimtams jaunų dailininkų, kurių retas gali leisti sau tokią prabangą, kaip atskiras kambarėlis jose). Štai tada ir buriasi artimą padėtį visuomenėje užimantys dailininkai, nors jų kūryba yra visiškai skirtingo stiliaus ir meninio lygio, nors skirtingos yra jų ne tik tautybės, bet ir rasės, o asmeniškai jie vienas kito kartais net ir nemėgsta. Bet jie supranta, kad kartu yra lengviau, kai reikia ruošti parodas, katalogus, reklamą, kviesti kritikus. Žinoma, gali viską daryti ir vienas, bet visus tau padedančius žmones tenka samdyti iš savo kišenės.

Tik niekas į tokias grupes ten nežiūri kaip į meno diferencijuotumo, pajėgumo įrodymą, kaip į dailės raidos impulsą.

30 /

Alfonsas Andriuškevičius Gimė 1940 11 18 m. Vilkaviškyje.

Išsilavinimas: Vilniaus universitetas (1965 m.)

Dirbo: Filosofijos, sociologijos ir teisės institute (1974 – 1990 m.)

Vilniaus vaikų dailės mokyklos vakariniame skyriuje (1974 – 1990 m.)

Vilniaus dailės akademijoje (1990 – 2009 m.)

Išleista: Grožis ir menas lietuvių estetikoje 1918 – 1940 m. (1989) 33 eilėraščiai (1994); Lietuvių dailė: 1975 – 1995 m. (1997); 66 eilėraščiai (1998) 72 lietuvių dailininkai – apie dailę (sudarytojas) (1998); Eilėraščiai (2000) Rašymas dūmais (2004) (prieš)paskutiniai eilėraščiai (2005) Lietuvių dailė: 1996 – 2005 m. (2006) 10 anglakalbių poetų (vertimai) (2008) Vėlyvieji tekstai (2010) Apdovanojimai: Nacionalinė kultūros ir meno premija (2007 m.; už dailės kritiką) Jotvingių premija (2011 m.; už poeziją)

/ 31

Alfonsas Andriuškevičius APIE DU PASAULIO PRASITĘSIMO PRINCIPUS (daugmaž „Uliso“ 17 skyriaus metodu)

Kam, apsilankęs parduotuvėje ČIA įsigyti ekologinio pieno, šį sykį daugiau dėmesio nei kitais kartais skyrė A. A. sukurtasis protagonistas? Kokias asociacijas jo galvoje sukėlė tasai didesnio dėmesio susilaukęs objektas?

Protagonistas dėl jam pačiam nežinomų priežasčių šį sykį pirmą kartą ėmė atidžiau apžiūrinėti mėsos vitriną. Jo dėmesį patraukė tiek apatinė vitrinos dalis su joje išdėliotais rausvų ir baltų bijūnų spalvos šviežios mėsos gabalais, tiek ir viršutinė, kurioje buvo sukabintos ir suguldytos įvairių įvairiausios dešros. Kadangi už jų būta veidrodžio, kabančių bei gulinčių dešrų begalybė, jam rodės, tęsėsi iki horizonto. Protagonistui, turėjusiam savo gyvenime nemažai reikalų su daile, be jokios abejonės, kilo sąsajų su dailės kūriniais. Antai bijūniniai mėsos gabalai iš pradžių iššaukė jo galvoje Claeso Oldenburgo gipsines mėsas, o vėliau pasuko atmintį senųjų olandų natiurmortų link. Tuo tarpu gulinčios dešros tučtuojau priminė genialiojo Josepho Beuyso kūrinį, sukonstruotą iš vinilinės plokštelės ir neilgos apyplonės tamsraudonės dešrikės, atstojančios grojimo adatos laikiklį. Iš kabančiųjų jį gerokai pritrenkė dvi: viena – gagato juodumo, o kita – balta kaip pienas.

Iš ko jos galėtų būti padarytos, galvojosi jam. Tuo tarpu tos, kurios savo spalvomis ir faktūromis priminė granitą ar kokius kitus akmenis, atkakliai asocijavosi su Šarūno Saukos paveiksle „Žmogus ir jo liga“ pavaizduotais pušų kamienais.

Kieno padedamas protagonistas nuo šių grynai vizualinių asociacijų perėjo prie abstraktesnių idėjų, susijusių su, kaip signalizuojama teksto pavadinime, pasaulio prasitęsimo principais?

Pereiti prie abstraktesnių idėjų jam padėjo dar senesnių laikų tapytojas, kūręs irgi Šiaurės renesanso kraštuose, Hieronymusas Boschas. Protagonistas prisiminė, kad kairiajame jo garsaus triptiko „Malonumų sodas“ sparne, kur pavaizduotas gyvenimas Rojuje (momentas, kai Dievas pristato Adomui Ievą), taip pat esama šio to, kas susiję su pasimaitinimu: katinas laiko nasruose pasigautą pelę, o savotiškos išvaizdos paukštis spazmiškai stengiasi praryti varlę. Ir aišku, kad čia tie vaizdai yra pateikti ne tik dėl jų pačių.

Koks sąmonės šuolis ištiko protagonistą, kai jojo galvoje ėmė veikti Boschas?

Jį ištiko net du sąmonės šuoliai, galėtume sakyti – dvigubas nušvitimas. Viena, jis pirmą kartą aiškut aiškiausiai suvokė, kad maitinimasis – tai vienas pagrindinių pasaulio prasitęsimo principų.

O antra, jam tapo kaip dieną aišku, kad šį principą jau paties pasaulio sukūrimo pradžioje įdiegė jo Kūrėjas, pasaulio romano Autorius. Formuluojamas teoriškiau, tasai principas galėtų skambėti taip: pasaulis turi prasitęsinėti, vienoms jo dalims be perstojo ryjant kitas.

Kaip plėtojosi protagonisto galvoje šiedu nušvitimai? Ar iš jų kilo trečiasis? Kas dar buvo suvokta? Šiedu nušvitimai protagonisto galvoje plėtojosi minėtojo principo veikmės apmąstymo linkme.

Tuomet jįjį iš tikrųjų ištiko ir trečiasis nušvitimas. Jisai dar suvokė, kad ilgainiui šį pasaulio prasitęsi-

32 /

mo principą žmonės ėmė paprasčiausiai mulkinti. Kitaip tariant, ėmė „maitintis“ net ir tuomet, kai tai visai nebuvo reikalinga dėl prasitęsimo. Ėmė maitintis dėl paties maitinimosi. Taip sakant, dėl valgymo ir gėrimo teikiamo malonumo. Dar kitaip tariant – maitintis ėmė lyg ir estetiniais tikslais.

Pasinaudojus dailėtyriniu terminu – ėmė vykdyti savotišką maitinimosi l‘art pour l‘art.

Kokius pavyzdžius ir iš kokių epochų būtų galima čia pateikti? Ar šis reiškinys tebegyvuoja mūsų laikais? Ar jisai sutinkamas Lietuvoje? Šio reiškinio pradžia ir ankstyvosios jo apraiškos glūdi amžių tamsoje. Tačiau yra gerai žinoma, kad maitinimasis dėl maitinimosi buvo ypač populiarus senovės Romoje. Pavyzdžių iš patikimų istorinių šaltinių protagonistas dabar neprisiminė, tačiau būtų galėjęs kaip įrodymu pasiremti puikiu puikaus poeto Josifo Brodskio eilėraščiu, parašytu neva sekant senovės romėnų poetu. Ten esama tokių eilučių: Как там Цезарь? Чем он занят? Все интриги? / Все интриги, вероятно, да обжорство. Taip, šis reiškinys intensyviai tebegyvuoja pasaulyje ir mūsų laikais. Jis puikiai žinomas taip pat ir Lietuvoje. Prieš kurį laiką protagonisto žmona gulėjo ligoninėje. Toje pačioje palatoje buvo jauna mergina. Tai ji pasakojo, kad, kai jos motina išverda cepelinų, ji prisivalganti, paskui išsivemianti, paskui vėl valganti, taip jai yra skanu...

Kas atsitiko, kai protagonistas, nešinas nusipirktu ekologinio pieno buteliu, ėjo namo? Ar būtent tuomet jam ir atėjo į galvą mintis apie teksto pavadinime minimą antrąjį pasaulio prasitęsimo principą? Koks tasai principas?

Kai protagonistas nešinas pieno buteliu ėjo namo, jisai sutiko labai gražią nepažįstamą merginą, mūvinčią apibrizgusiais šortais, su naujo tipo liemenėlės pakeltomis ir itin išryškintomis nepaprastai dailiomis krūtimis. Būtent tuomet jam ir atėjo į galvą, kad seksas – tai antrasis pasaulio prasitęsimo principas, ir kad jis yra lygiai taip pat sėkmingai mulkinamas kaip ir pirmasis.

Ar protagonistas pajuto seksualinį potraukį, ar toji mintis jį pasiekė kitu keliu? Kaip tai būtų galima susieti su visai neseniai jo sąmonėje besiklosčiusiais samprotavimais apie maitinimąsi? Pageidautina kuo detaliau parodyti maitinimosi ir sekso ryšį.

Seksualinio potraukio protagonistas nepajuto. Prie sekso kaip pasaulio prasitęsimo principo idėjos ir josios apmąstymo jis perėjo atsispyręs būtent nuo maitinimosi. Kodėl? Todėl, kad jis žinojo, jog vyrai gali vartoti moterų kūną ir kaip elementarų maistą visais trimis amžiaus tarpsniais: vaikystėje, brandžiame amžiuje ir senatvėje. Čia vėl jam svarbiu žinių šaltiniu tapo menas. Antai jis prisiminė daugybę per savo gyvenimą matytų paveikslų, kuriuose gražios jaunos moterys krūtimi maitina kūdikius, ir net būna parodyta, kad nemažai tų kūdikių – vyriškos lyties. Po to jis prisiminė garsiąją personažų grupę, dailėtyroje žinomą pavadinimu Caritas Romana (kurią, kiek modifikuotą aptikęs Nicolas Poussino paveiksle, yra detaliai išanalizavęs žymus semiotikas Felixas Thurlemannas): ten jauna duktė per kalėjimo grotas krūtimi maitina pasmerktą bado mirčiai savo senuką tėvą. Viduriniojo atvejo pavyzdžių iš dailės jis neprisiminė, bet čia jam į pagalbą atėjo literatūra: „Uliso“ pagrindinis personažas Blumas kartą pamelžė savo žmoną (jos pačios sąmonės srauto liudijimu), kad turėtų šiek tiek pieno į arbatą. O kadangi plačiai žinoma, jog moters krūtys yra ir svarbi erogeninė zona, kuria paprastai intensyviai manipuliuojama lytinių santykių proceso metu, tai protagonistui nebuvo jokio vargo pereiti nuo maitinimosi prie sekso: šiedu reiškiniai tarytum susitiko jo sutiktosios gražiosios nepažįstamosios krūtyse.

/ 33

Remdamasis kokiomis sekso formomis protagonistas galėjo tvirtai pagrįsti teiginį, kad šis pasaulio prasitęsimo principas žmonių taip pat yra mulkinamas kaip ir pirmasis?

Remdamasis visiems gerai žinomomis formomis, kai lytiškai santykiaujama, bet vengiama susilaukti palikuonių. Čia galima paminėti: analinį seksą; oralinį seksą; seksą, kuomet vyro sėkla išbloškiama ne „į nuvargintų įsčių gelmes“, o tiesiog ant moters kūno paviršiaus; vyrų seksą su vyrais; moterų seksą su moterimis; seksą su gyvuliais; seksą, kuomet naudojamasi prezervatyvais; kuomet naudojamos priešnėštuminės tabletės; seksą su nėščiosiomis; seksą su kūdikiais; postmenopauzinį seksą, įvairiausio plauko masturbacijas...

Pasirinkite teisingą atsakymą: a) šiuo metu Lietuvoje seksualinio pasaulio prasitęsimo principo mulkinimas yra paplitęs plačiai; b) šiuo metu Lietuvoje šio principo mulkinimas yra paplitęs siaurai. Paremkite, jei galite, savo pasirinktą atsakymą poezija.

Yra paplitęs plačiai. „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ Ar sako ką nors šio, antrojo, pasaulio prasitęsimo principo klausimu anksčiau minėtas Hieronymuso Boscho triptikas?

Taip. Kairiajame triptiko sparne, kur pavaizduota, kaip Dievas pristato Adomui Ievą, tarytum deklaruojama, kad įsteigiamas seksualinis pasaulio prasitęsimo principas. Nes juk kam toji Ieva?

Vaikščioti po Rojų ir kalbėtis sau Dievas su Adomu galėjo ir dviese. O vidurinėje triptiko dalyje matome pavaizduotą jau plačiai išvystytą šio principo mulkinimą.

Koksai sodrus liaudiško tipo terminas šovė protagonistui į galvą, kai jis, prasilenkęs su dailiakrūte gražuole ir mąstydamas apie minėtąjį antrąjį mulkinimą, nešinas ekologinio pieno buteliu ėjo namo? Šovė į galvą sodrus terminas, sudarytas iš dviejų veiksmažodinių tos pačios šaknies daiktavardžių: „pisimo apipisimas.“ Kokioje pozicijoje kitų Dievo kūrinių atžvilgiu, protagonisto nuomone, atsidūrė žmogus, ėmęs mulkinti net du pasaulio prasitęsimo principus?

Jis iškilo aukščiau jų visų.

Ar protagonistas savo gyvenime taip pat yra mulkinęs šiuodu principu?

Taip, ir ne kartą. Tačiau kukliai. Šitai galima suprasti, vos metus akį į jo kūno sudėjimą.

Kokiu moralu, protagonisto manymu, derėtų užbaigti šį tekstą?

Jo manymu, pirmiausia derėtų prisiminti, jog pasaulis yra parašytas tam, kad jame vyktų gyvenimas. Toliau – suprasti, kad tiek nuoširdus abiejų aptartųjų pasaulio prasitęsimo principų įgyvendinimas, tiek ir jų mulkinimas yra organiškos to gyvenimo dalys, įterptos į jojo audinį paties Autoriaus. Tad šį tekstą, protagonisto galva, derėtų užbaigti ne kokiu moralu, o žinomo lietuvių poeto Juliaus Janonio kadaise parašytais lotyniškais žodžiais: Ave, vita!

Alfonsas Andriuškevičius

34

Tapyba tušinukais sausio mėnesį 1997. Popierius, gipsas. 32,5 x 21. Įpavidalino E. A. Cukermanas

/ 35

X Šiais metais gruodis, kaip minėjau, buvo šiltas. Šiais metais gruodžio sniegas, kaip minėjau, buvo silpnas.

Tik antkapių pečiai jį dar šiek tiek palaikė.

Bet ne žiema, kuri, pati jau būdama visai palaikė (Per tieka šimtmečių varyta nuvaryta), vos ropojo Link pasidažiusios, tačiau gipsinės Švč. Marijos kojų.

1999

X Šiais metais gruodis, kaip minėjau, buvo šiltas. Šiais metais gruodžio sniegas, kaip minėjau, buvo silpnas.

Tik antkapių pečiai jį dar šiek tiek palaikė.

Bet ne žiema, kuri, pati jau būdama visai palaikė (Per tieka šimtmečių varyta nuvaryta), vos ropojo Link pasidažiusios, tačiau gipsinės Švč. Marijos kojų.

1999

X Šiam kosmoso kampelyje – ruduo; kas naktį susirenka žvaigždžių didžiuliai spiečiai, ir, išsidėstę tam tikra tvarka bei nekvėpuodamos (nors oras grynas, bet vėsokas), jos klausos to, kas čia vadinama „žiogų čirpimas“.

2006

36 /

VALENTINAS ANTANAVIČIUS Gimė 1936 m. gegužės 2 d. Kušlikiuose (Šakių apskritis) Išsilavinimas: Studijavo Valstybiame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).

Baigė 1962 m.

Profesinė ir kūrybinė veikla: Nuo 1962 m. dėsto M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje Nuo 1988 m. ir Vilniaus dailės akademijoje, nuo 1995 m. docentas Nuo 1964 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Grupės „24“ narys Apdovanojimai: 1992 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija 2006 m. ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius Parodos: Nuo 1962 m. dalyvauja parodose Surengė 15 personalinių parodų Kolekcijos: Jo kūrinių turi Lietuvos, Rusijos, Lenkijos, JAV muziejai, taip pat privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje Leidiniai: Valentinas Antanavičius: albumas (sud. Valentinas Antanavičius, Eugenijus Karpavičius), Vilnius: Dailės leidybos ir informacijos centras, 2002 Gyvenimas be parado: menininko prisiminimai ir apmąstymai / Valentinas Antanavičius (sud. Valentinas Antanavičius, Danutė Zovienė), Vilnius: artseria, 2011

/ 37

Valentinas Antanavičius laikytinas vienu lietuvių dailininkų, kuris tvirtai rėmėsi tam tikrais XX a. modernizmo principais ir suautentindamas negrąžinamai įvesdino juos į lietuvių kultūrą.

Alfonsas Andriuškevičius. Parodos katalogas, 1996

Antanavičius, kaip šuva-valkata, Vilniaus skersgatviuose graužia dvėselėnos kaulą. Jo nutepti įvaizdžiai lieka gyvi ir savo išvaizda mus įtikina labiau negu paradinėje uniformoje atvaizduotas žmogus.

Viktoras Vizgirda. „Aidai“, 1979, nr. 8

V. Antanavičiaus tapyba priklauso tai mūsų dailės tėkmei, kuri nesitenkina tiesioginiu gamtos stebėjimu, bet savo motyvų ir problemų ieško intelektualinių išgyvenimų srityje, civilizacijos ir kultūros sukurtose sąvokose, mitų, apibendrintų idėjų, įvairių žmogaus būsenų ir fantastikos pasaulyje.

Irena Kostkevičiūtė. Anotacija V. Antanavičiaus tapybos parodai Panevėžio dramos teatre, 1976

Žiūrint į V. Antanavičiaus paveikslus, kyla tokia nuotaika, lyg labai seni, iš šimtmečių glūdumos atėję mūsų krašto daiktai ir žmonės būtų perpūsti smarkių šito amžiaus vėjų, liko tik pati jų esmė, amžinas nerimas, tiesos, grožio troškimas. „Komjaunimo tiesa“, 1967 m. sausio 27 d.

Manyčiau, kad iš dabartinių lietuvių dailininkų labiausiai „tragikomiškas” yra tapytojas Valentinas Antanavičius. Žiūrėdamas į jo paveikslus (ypač sukurtus asambliažo technika) ir paklaustas, ką jie šneka apie gyvenimą, galėtum atsakyti: gyvenimas yra kančia, pastangos, blaškymasis, viltis arba, jis yra tuštybė, pretenzijos, pseudodrama, savęs bei kitų mulkinimas; o teisingiausiai: jame lig soties esama ir vieno, ir kito.

Alfonsas Andriuškevičius. „Nemunas“, 1986, nr. 5

Asambliažas, kaip savitas žanras, V. Antanavičiui tapo ne tik kūrybinės labaratorijos, bet ir asmeninės laisvės sinonimu. Ankstyvieji jo asambliažai, padaryti iš senų masinės gamybos daiktų atliekų, bylojo apie pasaulį, koks jis yra iš tiesų – brutualus, priešiškas, atgrasus.

Danutė Zovienė. „Mūzų malūnas“, 1998 m. rugsėjo 15 d.

Valentino Antanavičiaus kūrybos fenomenas jau daugelį metų neduoda ramybės dailės kritikams bei meno vartotojams. (...) Prieš kelis dešimtmečius novatoriškumu ir netradicine raiška išsisikyrusi V. Antanavičiaus kūryba postmodernistinio meno kotekste įgyja naują atspalvį. (...) Šiuolaikinėje dailėje, kur dominuoja destrukcija, kur vadovaujamasi „bjaurumo estetika”, V. Antanavičiaus kūryba, regis, yra net lyriška ir tradiciška. (...) V. Antanavičiaus kūryba suformavo naują požiūrį į figūrinį paveikslą. Žmogaus figūrą – esminis jo kūrinių elementas, tik ji jau transformuota. Paneigdamas nusistovėjusią socialistinės ideologijos nuostatą, kad „žmogus – tai skamba išdidžiai”, dailininkas akcentuoja šios dogmos tragikomiškumą.

Danutė Zovienė. „Literatūra ir menas“, 1996 m. gegužės 25 d.

Valentinas Antanavičius

38

Kareivio motina 2000. Asambliažas, 110 x 45 x 18 Brolių A. ir R. Gataveckų nuosavybė

Juodas angelas 2003. Asambliažas, 73 x 51 Romano Raulynaičio nuosavybė

Valentinas Antanavičius

40

Išskalbtas 1982. Kartonas, aliejus, 115 x 80 V. Neniškio nuosavybė

Erškėčių vainikas 1969. Asambliažas, 50 x 135 x 12 V. Neniškio nuosavybė

Valentinas Antanavičius

42

Vakarinis tualetas 1968. Asambliažas, 52 x 35 R. Laučiaus nuosavybė

Sūnus palaidūnas (pagal Rembrantą) 2003. Asambliažas, 140 x 85. Autoriaus nuosavybė

Valentinas Antanavičius

44

Paukštis 1986. Kartonas, aliejus, 84 x 73 R. Laučiaus nuosavybė

Verbų sekmadienis 1996-2002. Asambliažas, 100 x 100 Autoriaus nuosavybė

46 /

EUGENIJUS ANTANAS CUKERMANAs Gimė 1935 m. Kaune. Nuo 1960 m. gyvena Vilniuje Išsilavinimas: studijavo architektūros studijos Kauno politechnikos institute (diplomas 1960) Profesinė ir kūrybinė veikla: 1960–1990 m. dirbo architektu Nuo 1990 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys, laisvas menininkas Meno kūrėjų asociacijos narys Apdovanojimai: Austrijos KulturKontakt fondo stipendija (1992) Pollock-Krasner fondo (JAV) grantas (1997) Lietuvos Nacionalinė kultūros ir meno premija (2000) Kūrybinės viešnagės: Kunsthaus Horn, Austrija (1992) Cité Internationale des Arts, Paryžius (1996, 2001) Parodos: Surengė 15 personalinių parodų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje Dalyvavo 40-yje grupinių parodų Lietuvoje bei užsienyje

Svarbesnės parodos: VIII Vilniaus tapybos trienalė (1990); „New Tendencies in Lithuanian Art”, Čikaga (1995); „Asmeninis laikas: Estijos, Latvijos, Lietuvos dailė 1945 – 1996”, Varšuva (1996); „Tylusis modernizmas“, ŠMC, Vilnius (1997); „Lietuvos dailė 1989 – 1999”. ŠMC, Vilnius (1999); Šiuolaikinės Lietuvos dailės parodos „Od nowa” Lenkijoje (2008, 2009); „Abstrakcija ir ekspresionizmas: dvi Vilniaus tapybos tradicijos 1960-2009 m”. Vilnius (2009); I ir II Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalės, Vilnius (2005, 2009) Kolekcijos: Nacionalinė dailės galerija, Modernaus meno centras, MKČ dailės muziejus, Zimmerli Art Museum, Rutgers JAV Privačios kolekcijos Lietuvoje bei užsienyje Leidiniai: Kūrybos albumas „Eugenijus Antanas Cukermanas“ Sudarytojas ir dailininkas – autorius, leidėjas – „Lietuvos Aido“ galerija, 2005

/ 47

E. A. Cukermanas neabejotinai vienas intelektualiausių ir konceptualiausių lietuviškojo vėlyvojo postmodernizmo, evoliucionuojančio į postmoderną, klasikų. Jo kūryba – unikalus pastarųjų keturių dešimtmečių Lietuvos kultūrinio gyvenimo reiškinys. Tai retas pas mus ir šiandien taip trūkstamo nonkonformistinės dvasios menininko pavyzdys (...).

Cukermanui svetimas išorinis reikšmingumas, konjunktūriškumas, jo kūryba mąsli, išplaukia iš natūralios vidinės būtinybės. Plastiniais savo kūrybos aspektais dailininkas yra artimiausias abstrakčiosios tapybos tradicijai, nors įdėmiau žvelgdami į jo kūrybos versmes ir varomąsias jėgas, suvokiame tokio apibūdinimo sąlygiškumą, kadangi dailininko kūryba įžengia į daug platesnias vėlyvojo modernizmo ir postmodernizmo meno valdas, kuriose susipina įvairių civilizacinių pasaulių estetinės ir meno tradicijos. (....) Tapytojas skverbiasi į platesnes konceptualaus meno erdves, kur ypatingą svarbą įgauna kontempliatyvus įvairiapusis požiūris į pasaulį, nuolatinis ieškojimas jungties tarp vidinio ir išorinio, formos ir turinio, improvizacinių struktūrų ir griežtai suręstos racionalios tvarkos. Jis daugiausia dėmesio sutelkia į nesiužetinius plastinius arba, kitais žodžiais tariant, formaliuosius tapybos aspektus ir puikiai suvokia A. Malrau x teiginio, kad „menas pirmiausia yra formų kalba“ prasmę.

Antanas Andrijauskas. Almanachas „Logos“, 2005, nr. 40

E. A. Cukermano paveikslai nieko neimituoja, nesimbolizuoja ir neženklina, tiesiog būna kaip žvilgsnyje atgyjančios ir veikiančios regimybės, regėjimui sutverti kūnai. Paviršinių sluoksnių lėtas traukimasis, gilumoje veriantys properšai, plokštumų sandūroje išsiveržusio rando įtempta kreivė, besvorio pavidalo pulsavimas beorėje apsuptyje – visa tai regėdami tampame tapybos kuriamos regimybės dalyviais, jos erdvių keliautojais, jos bevardžių veikėjų amžininkais.

Tačiau greta šios neišvengiamos tapyboje „optikos“, asociatyvaus plastinio judėsio, Cukermano paveikslai neleidžia pamiršti, kad jie iš esmės – ant porėmio ištemptos drobės, teptos, tapytos, baksnotos ir braižytos dažais. Taip Cukermano paveikslai veriasi kaip materialūs, regimi ir apčiuopiami dariniai arba kūnai. Tačiau, kita vertus, šie kūnai turi ypatingą paveikslišką paskirtį būti savaiminiu vaizdu ir juo kalbėti arba savo tapybines regimybės akiratyje steigti kitą, tik paveikslo tapybinėje erdvėje nubundantį ir prabylantį pasaulio kūniškumą. Taip sąveikauja paveikslo kūnas ir paveiksle pamatomi kūnai, vienuose paveiksluose dominuojant pirmąjam (paveikslo), kituose – antrąjam (jo tapybinių kokybių) kūniškumo aspektui.

Tojana Račiūnaitė. Albumas „Eugenijus Antanas Cukermanas“, 2005

Eugenijus Antanas Cukermanas

48

Stacija 2001. DrobÄ—, aliejus, 97,5 x 81,5

Be pavadinimo 2008. DrobÄ—, aliejus, 87,5 x 111,5

Eugenijus Antanas Cukermanas

50

Nr. 168 2010. DrobÄ—, aliejus, 70 x 81

Juoda-žalia 1999. Drobė, aliejus, 92,5 x 73,5

Eugenijus Antanas Cukermanas

52

Aquilea 2011. DrobÄ—, aliejus, 81 x 76

Magma 2011. DrobÄ—, aliejus, 75 x 78

Eugenijus Antanas Cukermanas

54

(Bk. 2012) 2011. Popierius, akrilas, 71 x 58

(Bk. 2012) 2012. Popierius, akrilas, 71 x 58

56 /

KOSTAS DEREŠKEVIČIUS Gimė 1937 m.

Svarbesnės personalinės parodos:

Išsilavinimas: Studijavo Valstybiame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).

Baigė 1967 m.

2013 „Sutikta moteris“. Kuratorė R. Jurėnaitė. VDA ekspozicijų salė „Titanikas“ 2007 Jubiliejinė tapybos paroda „Rami konfrontacija“, Radvilų rūmai, Vilnius 2003 Tapybos paroda „Argumentai“, galerija „Akademija“, Vilnius 2001 Tapybos paroda, galerija „Laiptai“, Šiauliai 1996 Tapybos paroda, Lietuvos ambasada, Varšuva Tapybos paroda, Varšuvos vaivadijos kultūros rūmai, Varšuva 1986 Tapybos paroda, Lietuvos atstovybė, Maskva 1976 Tapybos paroda, Dailės parodų rūmai, Vilnius

Profesinė ir kūrybinė veikla: Nuo 1966 m. dalyvauja parodose Nuo 1974 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys Dėstytojas Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 1993 m. profesorius 1971–1980 m. Vilniaus universiteto, nuo 1980 m. Lietuvos dailės instituto (nuo 1990 m. Vilniaus dailės akademija) dėstytojas, nuo 1993 m. profesorius, nuo 1995 m. prorektorius Apdovanojimai: 1978 m. Vengrijos LR dailininkų sąjungos premija 1984 m. Šeštosios Vilniaus tapybos trienalės premija 2008 m. Vyriausybės kultūros ir meno premija Parodos: Personalinės parodos Vilniuje, Šiauliuose, Taline, Maskvoje, Varšuvoje, Prienuose Dalyvavo daugiau nei 25-iose grupinėse parodose Lietuvoje bei užsienyje

Kolekcijos: Nacionalinė dailės galerija, Modernaus meno centras, MKČ dailės muziejus, privačios kolekcijos Lietuvoje bei užsienyje Leidiniai: Raminta Jurėnaitė. „Kostas Dereškevičius. Tapyba“. MMC. 2012 Kostas Dereškevičius. „Piešiniai“. Vilniaus dailės akademijos leidykla.

2001 Kostas Dereškevičius. „Tapyba. Painting“. 15 spalvotų reprodukcijų.

Vilniaus dailės akademijos leidykla. 1995

/ 57

Liepos–rugsėjo mėnesiais Vilniaus Radvilų rūmuose vyko tapytojo Kosto Dereškevičiaus paroda „Rami konfrontacija”, apimanti 1967-2006 metų kūrybos laikotarpį.

Aštuntajame dešimtmetyje K. Dereškevičius kartu su bendraminčiais Algimantu Kuru, Arvydu Šalteniu, Algimantu Švėgžda pasuko tapybos deromantizavimo keliu. 1973 m. tuomečiame „Cvirkos” salone (dabar Pamėnkalnio galerija) jie surengė parodą, kuri tapo atskaitos tašku, kalbant apie lietuvių tapybos atsinaujinimą. Garsioji ketveriukė demonstratyviai nusisuko nuo „pakylėto tarybinio žmogaus paveikslo” ir dėmesį sutelkė į žemiškąjį jo pavidalą– su silpnybėmis, ydomis, „negražumu”. Kasdieniai įvykiai, situacijos, groteskas kartu su lyrizmu, fragmentinė kompozicija tapo išskirtiniu K. Dereškevičiaus tapybos ženklu, o drobės „Autobuse” (1973), „Moteris prie troleibuso” (1976), „Besiilsinti” (1982) – XX a. lietuvių tapybos klasika.

Radvilų rūmuose surengtai ekspozicijai, kurios didelę dalį sudarė abstrakčios kompozicijos, autorius davė vieno savo paveikslo pavadinimą – „Rami konfrontacija“. Ar tapybos maištininkui atėjo ramybės laikas? Ar konfrontacija gali būti rami? O gal abstrakcija yra rami konfrontacija su masinės kultūros aplinka?

1989 m. K. Dereškevičius rašė: „Svarbiausia padaryti gerą paveikslą. Geru laikau tą, kuris suręstas taip, kad gali gyventi pats be pašalinės pagalbos. Kai visi elementai tarpusavyje susirakina.

Gyvenimas paveikslo viduje vyksta tada, kai elementų tarpusavio sąveika yra adekvati gamtos dėsniams. Iš to ir išplaukia mano plastiniai tikslai bei domėjimosi sritis. Išorinės formos savybės yra autoriaus prigimties reikalas. Pasirenkamos temos – laiko diktuojamos.”* Gal šiuose žodžiuose slypi abstrakčios K. Dereškevičiaus tapybos užuomazgos?

Apie kūrybos esmę ir kaitą tapytoją Kostą Dereškevičių kalbina tapytojas Arvydas Šaltenis.

Arvydas Šaltenis: Jau kuris laikas man, senam tavo bičiuliui – juk kartu mokėmės ir kartu dirbam Dailės akademijoje – magėjo paklausti: „Kodėl ėmeisi abstrakcijos“? Niekad apie tai nekalbėjome.

Ar abstrakciją sąmoningai pasirinkai? Kas pastūmėjo, su kuo tai susiję – su gyvenimu, su vidinėmis dramomis? Juk panašų dalyką galime atsekti ir Algirdo Petrulio kūryboje: realybės vaizdiniai staiga nutrūksta ir atsiranda abstrakcijos. Aš pats atsakymą turiu. Abstrakcijos užuominų jau yra „Afišų“ cikle, sukurtame aštuntajame dešimtmetyje. Šio ciklo darbai yra lyg tarpinis etapas. Pavyzdžiui, Algimantas Švėgžda kartą atvirai pasakė: „Aš neperprantu ekspresionizmo, niekad nežinau, ar taip braukt, ar kitaip. Nesu tikras. Lyg meluočiau.“ Tačiau jis buvo racionalaus prado (nors iš esmės labai emocingas žmogus) ir sąmoningai pasuko į hiperrealizmą. O tu, Kostai, kodėl pasukai į abstrakciją?

Kostas Dereškevičius: Vienos priežasties nebūna, kaip ir vieno postūmio. Teisingai pastebėjai – „Afišos“ yra tarsi perėjimas nuo figūros prie abstrakcijos. Šis ciklas ne skiria du mano kūrybos tarpsnius, o jungia ankstesnius darbus su vėlesniais, t. y. figūrinius su abstrakcijomis.

O buvo taip... Kartą ryte, išėjęs iš namų Žirmūnuose (oras bjaurus – smarkus lietus ir didelis vėjas), prie troleibuso stotelės pamačiau skelbimų stulpą su vėjo nudraskytais afišų sluoksniais.

Fantastika!

Užfiksavau tą įspūdį, o paskui nutapiau pirmą nedidelį paveikslėlį... Vėliau nutapiau visą seriją tokių afišų... Kitas dalykas, jog tapydamas figūrinius paveikslus neišvengsi pasakojimo, o man, matyt, iš prigimties tai svetima. Nors esu nutapęs daug portretinių darbų, tačiau siužetiškumas man nepriimtinas. Pagaliau abstrakcijų atsiradimas sutapo ir su pasikeitimais Lietuvos gyvenime... Juk

kostas dereškevičius

58

Su „O“ 1990. Drobė, aliejus, 55 x 46

/ 59

anksčiau abstrakcijų beveik nebuvo įmanoma eksponuoti parodose. „Afišos“ lyg ir abstrakcija, lyg ir ne, nes vis dar yra tam tikrų realybės ženklų. Buvo ir kitų priežasčių – dėstydamas studentams turi paaiškinti, ką ir kaip daryti. Taigi buvau prisigalvojęs, kaip čia pasakius...

A. Š.: ...taisyklių, nuostatų?

K. D.: Greičiau nuostatų, ne taisyklių... Kompozicija, struktūra, paveikslo architektūra... Sakysim, paveiksle brėžiamos linijos kryptis daug ką lemia: jeigu iš kairės į dešinę, kaip skaitom, rašom, kaip saulė sukasi, kaip laikrodžio rodyklė juda – įspūdis, nuotaika bus vienokia; jeigu priešinga kryptimi – nuotaika bus kitokia, atsiras pasipriešinimas... Jeigu vertikaliai – stabilumas, įstrižai – įtampa.

A. S.: Vadinasi, pedagogika daro įtaką tavo kūrybai?

K. D.: Šiek tiek daro, bet kiekvienam yra skirtingai. Baigęs akademiją dirbdavau, dirbdavau ir jaučiu – vis nesiseka... Vieną sykį supratau, kad pirmiausia reikia galvoti ir tada pasiseks. Jeigu neanalizuoji, esi labai spontaniškas, tai gali pavykti, bet gali ir ne. O kaip reikia? Reikia daryti atranką, tvarką. Tai ne vien formalūs dalykai, bet ir siekis perteikt nuotaiką. O tai jau kyla iš vidaus...

A. Š.: Kaip tos vidinės nuotaikos persikelia į tavo paveikslus, o gal jų nepaisai?

K. D.: Turbūt persikelia, nes paveiksle yra daugybė įvairių klodų. Yra racionalusis pradas, nes dailininkas taip pat žmogus – jis gyvena šioje žemėje, turi kaimynus, pavyzdžiui, baltarusius... Taip galima plėtoti sąryšius, atsiranda istorijos klodas, prisimeni, ką esi skaitęs, ką žinai, ir taip toliau...

Taip pat svarbu, kur esi gimęs – lygumose ar kalvotoje vietoje... Tai irgi lemia supratimą apie linijas, ritmą, spalvas...

A. Š.: Sakykim, Kuras – suvalkietis, jo paveikslų horizonto linija visada žema, dažniausiai lygi. Tu, Kostai, suvalkietis? Ir tavo peizažas taip pat atkeliavęs iš vaikystės...

K. D.: Mano vaikystės horizontas banguojantis. Gimiau netoli Nemuno.

A. S.: Ar tai lieka paveiksle kaip ženklai?

K. D.: Aišku, lieka. O paskui viskas tampa abstrakcija. Nors man atrodo, jog mano abstrakcijos yra grynas natūralizmas {juokiasi). Jose galima konkrečiai atsekti, kokia šviesa tą vakarą buvo, kai sumaniau vieną ar kitą paveikslą nušvietė palėpę...

A. S.: Kai kas sako, jog abstrakcijos visai nesusijusios su realybe...

K. D.: Galima ginčytis ir sakyt, kad abstrakcijos apskritai nėra, nes kokia čia abstrakcija, jeigu yra spalvinė dėmė. Ji konkreti – mėlyna, raudona, juoda. Tai kokia čia abstrakcija? Galima tapyt tas dėmes, tačiau nebūtina jas prieš tai pamatyt, jos gali gimti vaizduotėje. Man atrodo, jog vaizduotės pagimdytas vaizdinys vis tiek realistinis – jis susijęs su šia žeme, kurioje gyveni. Tačiau jei pradėsim mąstyti teoriškai, nužudysim kūrybinį pradą.

A. S.: Tavo mokytojai buvo Antanas Gudaitis, Vladas Karatajus. Ar baigęs studijas nejautei vidinio pasipriešinimo jų dėstymo metodikai? Ar galima paskui mokytoją keliaut? Sakykim, Švėgžda visą laiką pyko, dejavo, priešinosi...

kostas dereškevičius

60

Šiltoji vizija 1997. Drobė, aliejus, 81 x 65

/ 61

K. D.: Negaliu teigti, kad Gudaitis nepaliko jokio pėdsako. Aišku, paliko ir turbūt nemažą. Karatajus taip pat, tik jis kitaip naudojo Gudaičio tapybinius principus...

A. Š.: ...kitoks spalvos ir piešinio santykis. Karatajus spalvą deformuoja, o Gudaičio kūriniuose deformacijų yra ir piešinyje, ir spalvoje.

K. D.: Tų pėdsakų galiu rast ir aš. Man atrodo, jų yra nemažai, tačiau, kaip minėjau, jaunystėje buvau labai valdomas impulsų. Baigęs mokslus vėl pasijutau lyg mokinukas, net esu bandęs specialiai priartėt prie Gudaičio manieros. Tačiau supratau, kad neįmanoma – aš visai kitas žmogus, linkęs tvarkyti lokalias spalvų dėmes. Keista, bet Gudaitis, toks išsilavinęs žmogus, stebėjosi Matisu, nes jis tapė didelėmis lokalių spalvų dėmėmis. O mūsų kartai, reikia pripažint, prancūzų menas darė didelį įspūdį. Važinėdavom į tuometį Leningradą žiūrėt impresionistų, postimpresionistų.

A. Š.: Gudaitis stebėdavosi ir Kisarausko tapyba, kaip jis užtepa tokius didelius plotus viena spalva...

Bet grįžkim prie pokalbio pradžios. Ankstyvoji tavo kūryba, kur buvo figūra, dažniausiai moters, kasdienybės šiurkštumas, ir dabartinė – abstrakti tapyba yra tarsi dvi kūrybinės biografijos.

Tarsi koks lūžis įvyko. Minėjai, kad kaita sutapo su politiniais pasikeitimais Lietuvoje, su Nepriklausomybės atkūrimu. Tačiau ar iš tikrųjų tai labiausiai paveikė, ar tiesiog pabodo tapyti moteriškes pikantiškose situacijose, ar kilo noras kažką keisti?

K. D.: Paveiksle turi būti konfliktas. Nesvarbu – figūriniame ar abstrakčiame. Be konflikto nieko nėra. Net raštas yra juodo ir balto konfliktas (juokiasi).

A. S.: Panašiai kaip muzikoj. Juk muzika irgi nieko nevaizduoja. Kaip sakė graikai – muzika yra aukščiausias menas. Vadinasi, ėjimas į abstrakciją tau yra sąmoningai suvoktas žingsnis?

K. D.: Man geriau, kaip aš suprantu, ką darau – čia spalva, čia tonas, čia dėmių išdėstymas...

Labai sunku rasti priemonių. Tapyba pirmiausia yra menas akims. Jeigu dar reikia aiškinti, kas nutapyta, tai paveikslas – nieko vertas. Pavyzdžiui, žiūrėdami į Ticiano nutapytą popiežiaus portretą nesvarstome, kuris tai popiežius, o grožimės, kaip nutapyta. Jeigu tapyba gera, turinys nėra svarbus.

Kostas Dereškevičius

62

Vertikalūs ritmai 1992. Drobė, aliejus, 50 x 35

Įkliuvusi figūra 1993. Drobė, aliejus, 81 x 65

Kostas Dereškevičius

64

Kritikas mėnesienoje 1989. Drobė, aliejus, 100 x 81

Afišų liekanos 1985. Drobė, aliejus, 116 x 81

Kostas Dereškevičius

66

Klaidžiojantys 1993. Drobė, aliejus, 65 x 81

Tamsieji komplikuoja 2006. DrobÄ—, aliejus, 92 x 60.

/ 69

Grupės „24“ parodos „Tapyba. Skulptūra“ (1991 12 31–1992 02 03 ) katalogo viršelis. Autorius – R. P. Vaitiekūnas

70 /

1992 02 01. „Literatūra ir menas“

A. Andriuškevičius, V. Liutkus „2 apie 15=„24“ Straipsnis skirtas II parodai „Grupė „24“. Tapyba. Skulptūra“, 1991 12 31 – 1992 02 03. Dailės parodų rūmai, Vilnius

V. Liutkus: „Šiaurės Atėnuose“ recenzuodamas Baltijos šalių jaunųjų dailės trienalę, tu, Alfonsai, paleidai apyvarton žodį „laidotuvės“.

Jis daug ką šokiravo. Kai kas interpretavo, jog iki jaunųjų parodos sukurta dailė yra beviltiškai pasenusi, perdėm tradicinė, grimztanti į kapo duobę ir vargiai kada begalinti iš jos pasikelti.

Kiti vertino tavo pasakymą kaip visko, ką iki šiol matėme parodose ir ką kūrė mūsų dailininkai „nurašymą“, „nepripažinimą“ ir aiškų balsavimą tik už triukšmingai atėjusį jaunųjų avangardą. Ir štai po savaitės toje pačioje Vilniaus dailės parodų rūmų salėje atidaryta „24“ paroda. Pamatėme, jog grupė tebėra pakankamai pajėgi, stabili ir anaiptol nesiruošia vilktis įkapių. Kaip dabar pakomentuotumei grupės kolegų situaciją ir ano pasakymo prasmę?

A. Andriuškevičius: pradėčiau nuo to, kas akivaizdu mums abiem, rašantiems. Velniai griebtų, iš tų, kurie skaito mūsų straipsnius, atidžiai juos perskaito turbūt 1 ar 2 procentai.

Tada ir kyla aimanavimai, skėsčiojimai rankomis, kad Andriuškevičius kažką baisaus pasakė.

Ir kyla jie todėl, kad neįsiskaitoma, neįsigilinama. Prisimenu Ortegos I. Gaseto teiginį, kad krikščionims nuodėmės šaltinis yra geismai, o Senovės romėnams toks šaltinis buvo aplaidumas. Iš pastarojo kilusią nuodėmę norėčiau apkaltinti daugelį mūsų straipsnių skaitytojų.

O mano rašinyje buvo pasakyta: yra reiškinių,

kurie žūsta ne vieną kartą ir ne vienoje vietoje.

Tai reiškia, kad jie kaskart vis atgimsta, vis tebėra gyvi. Ir tiktai tam tikroje situacijoje atrodo, kad vyksta jų laidotuvės. Tai ir norėjau pasakyti. Jeigu jaunųjų trienalėje dominavo XX a. antrosios pusės dailės kūriniai, tai dar nereiškia, kad tradicinė dailė bus amžinai palaidota Lietuvoje, Europoje ar pasaulyje. Ir kad jos metas jau yra praėjęs.

Grįždamas prie tavo klausimo, pabrėžčiau du dalykus. Pirma, XX a. kultūroje, dailėje vienu metu funkcionuoja daugybė reiškinių, kilusių iš įvairių vietų ir iš įvairių laikotarpių. Todėl turime koegzistavimą, pavyzdžiui, impresionistinės ir ekspresionistinės, kubistinės ir siurrealistinės, abstrakcionistinės ir konceptualiosios tapybos.

Visa tai yra ir pas mus, ir Berlyne, ir Londone.

Antra, jog XX amžiaus užmojis, vadinkime tai „stiliumi“, „tendencija“ – nėra iki galo įgyvendintas. Galima vis grįžti prie to paties abstrakcionizmo ar siurrealizmo ir vis ką nors nauja juose atrasti. Todėl pasakymas „laidotuvės“ yra sąlygiškas, o „24“ paroda – kaip tik geras pavyzdys, įrodantis tą sąlygiškumą. Be to, skaitytojams praverstų ir humoro jausmas.

V. L. Bet ar neatrodo grupės kūrybinė situacija keistai dviprasmiška? Pasižiūrėkime. Viena vertus, tai siekiančių meninės kokybės kūryba. Grupės nariai nori atitrūkti nuo vykstančių dailės parodų „vidurkio“, jiems nepriimtina

eksponuoti savo darbus su bet kuo ir bet kaip.

Grupė, kaip rašei pirmosios parodos kataloge, ryžtasi siekti aukštesnio lygio, jokių utilitaristinių (kam nors pataikauti, tarnauti, siūlytis ir pan.) tikslų neturinčiai kūrybai. Ji lyg nusibrėžia aukšto rango siekį ir ribas, skiriančias nuo kitų dailininkų, kurie serga kitų dailininkų parodų ir veiksmų sumaištimi. Tai – gražu, rimta. Antra vertus „24“ juk nė kiek nedrumsčia pačios dailės vandenų. Ji neskelbė revoliucinės programos, avangardinių šūkių. Ji susiformavo kaip ramus ir stabilus kūrėjų darinys, gal net pernelyg akademiškai pasitikintis, neambicingas. Pati narių kūryba, atrodo, bemaž išsitenka tose trajektorijose, kurias yra nužymėjusi postsezanistinė dailė iki antrojo pasaulinio karo. Šių dienų dailės naujovių intarpai, ženklai esmės nekeičia. Klasika! Taip pasižiūrėjus man kyla nerimas, ar netrukus „24“ nepasidarys nuobodūs? Gali būti, kad žiūrovas pripras prie „taikingos“ ,,24“ pozicijos ir nebesistengs joje įžiūrėti meninės kaitos. Solidumas, pasitikėjimas kartais klastingai užliūliuoja.

A. A. Rimti klausimai. Ir aš regiu, kad grupės dailininkai tam tikru atžvilgiu gali būti pavadinti nuosaikiaisiais. Todėl, kad nepuola tarnauti naujajai konjunktūrai, nesileidžia į politikavimus, deklaratyvias atgailas, ką dabar daro kai kurie kūrėjai. Jie eina savo keliu ir nebando pelnyti simpatijų kuo kitu, o tik savo meniniais

/ 71

„Grupės 24“ paroda. Tapyba. Skulptūra. Piešiniai“, III paroda. 1992 04 30 – 1992 05 31. Kėdainių rotušės dailės galerija.

Bronius Gražys, Arvydas Šaltenis, galerijos direktorė Dalia Bečelienė, Viktoras Liutkus, Kostas Dereškevičius

sugebėjimais. Antra, mudviejų kolegos nesiveržia ir į super naujoves, nors šitą tezę reiktų tarti atsargiai. Mat tam tikrų naujovių grupėje yra.

Taip, jie ne tik nuosaikūs, bet ir klasiški: tęsia susiformavusių dailės reiškinių ir savo kūrybos stilių raidą. Todėl daliai publikos gali pasirodyti šiek tiek nuobodūs, lyg ir senamadiški. Bet čia, man regis, toks dalykas – dailėje, kultūroje gilūs reiškiniai ir yra naujoviški. Jie tenkina ne tą patį mūsų dvasios poreikį, nors gali kartais (geriausiais atvejais) sutapti. Bemaž visada, naujumo alkį patenkinus, grįžtama prie gylio. Praeis tam tikras laikas, ir pasirodys, kad jeigu dailininkai buvo gilūs, dideli menininkai, kūrė rimtus kūrinius, jų jėga nepradingo.

Dabar galima pažvelgti ir į „24“ sąlygišką „senoviškumą“. Antai L. Katinas, eksponavęs „Saulės matymo tašką“, yra jau postmodernizmo atstovas. Manipuliuodamas van Gogo kūryba, jis sukuria ir modernų, ir gilų kūrinį.

Panašiai galima šnekėti ir apie E. Cukermano „Skrajojantį olandą“. Tai daugiau konceptualiosios dailės pavyzdys, ir tuo atžvilgiu – mūsų kultūroje pakankamai naujas reiškinys.

Vadinasi, grupė nors ir daugiausia atsiremia į ikikarinės Europos dailėje susiklosčiusius reiškinius – dažniausiai ekspresionizmą, siurrealizmą, – vis dėlto pateikia darbų, kurie siejasi su tuo, kas vyksta pasaulio dailėje šiandien.

V. L. Noriu paminėti greta „24“ eksponuotą „Netikro meno“ parodą. Ir štai dėl ko. Ji man pasirodė kaip šmaikšti, sveika replika „24“ ekspozicijai ir jos atstovų kūrybai. „24“ demonstruoja solidumą ir tam tikrą „aukštojo“ meno prioritetą, taisyklių išmanymą (nors jomis įvairiai manipuliuojama), o „Netikro meno“ parodoje jaunimas nusiteikęs specialiai kurti netradicinį, šelmiškai gudrų, jokių apribojimų ir taisyklių nepripažįstantį meną. Netgi pabrėžtinai banalų: čia pat žiūrovui prikišamai parodoma – štai banalybė, bet iš jos banaliomis priemonėmis galima sukurti sugestyvų „netikrą“ meną. Pirmi stengiasi atrodyti pasitempę, rimti, stabilūs; antrieji leidžia sau atsipalaiduoti, pokštauti ir žaisti. Vieni pasirašo „24“, kiti – keistų pavadinimų grupėmis (netgi vieno asmens!). Todėl šių parodų dialogas pasirodė abipusiai prasmingas.

A. A. Jeigu „24“ parodą lankytų vien rimti žiūrovai, o „Netikrą meną“ – prunkščiantis į kumštį jaunimas, butų galima sakyti, kad parodos pasidalino žiūrovus. Tuo tarpu dabar tie patys žiūrovai, kiek pastebėjau, palankiai sutiko abi parodas. Tai rodo, jog dailei, kultūrai reikia ir vieno, ir kito. Pats puikiai atsimeni, kaip mūsų dailėje žaidybinis elementas ilgą laiką buvo ignoruojamas, nenoriai jon įsileidžiamas. Visada besąlygiškai pirmenybė buvo atiduodama dailei, kurią vyresnės kartos kritikai

vadindavo „Pakylėtu menu“. Manyta, jog lietuviams tereikia tokio meno. Kaip matai, jiems reikia įvairių reiškinių, reikia skirtingų menų koegzistencijos.

V. L. Tačiau toli gražu ne bet kokios koegzistencijos. Niekalas, bejėgiška kūryba negali būti toleruojama. Būsiu tiesus: ar gali dailei kokios nors prasmingos energijos suteikti, pvz.: greta mūsų aptartų „24“ ir „Netikro meno“ parodų veikusi aktorės ir režisierės tapybos paroda?

Liūdnesnio vaizdo Vilniaus dailės parodų rūmuose seniai neteko matyti.

A. A. Čia vėl galima pasvarstyti. „Nerimtas“ visai nereiškia prastas, žemo lygio, vulgarus, plebėjiškas menas. „Netikro meno“ paroda kaip tik yra sąmojingo, rafinuoto, kultūringo ir nepaviršutiniško meno paroda. O šlamšto mums tikrai nereikia. „24“ Ir „Netikro meno“ ekspozicijos parodė, be kita ko, ne tik tai, ko nuolat reikia kultūrai, bet ir rimtumo bei nerimtumo sąlygiškumą. Buvo metas, kai labai nerimtais laikyti L. Katino kūriniai. Arba V. Antanavičiaus. Be abejo, nerimtu kadaise būtų buvęs pavadintas ir minėtas E. Cukermano kūrinys. O dabar pasižiūrėkime: kai šalia atsiranda koks nerimtumas, kokie rimti ir solidūs tampa „24“ kūriniai, kurie kadaise buvo laikyti visai „nepakylėtais“!

V. L. Ribos, be abejo, sąlygiškos.

R. Vaitiekūno kūrinys „Belaukiant

72 /

Grupės „24“ paroda. Tapyba. Skulptūra. Piešiniai“, III paroda.

1992 06 07 – 1992 09 07. Kauno paveikslų galerija

ketvirtadienio“, V. Kisarausko atminimui, įsivaizduojamas ir „Netikro meno“ parodoje, lygiai kaip ir A. Puipos užuolaidėlės bei siuviniai gali persikelti į „24“ terpę.

A. A.: To realiatyvumo tiek dailėje, tiek kultūroje, deja, dažnai nesuvokiame. Grįždamas prie mano recenzijos „Šiaurės Atėnuose“ skausmingų reakcijų, pasakyčiau, kad čia skaitytojų vertinimai kaip tik buvo be realiatyvumo matmens.

V. L. Mąstymas su įkapėmis?

A. A. Panašu.

V. L. Pasižiūrėkite į „24“ dar vienu aspektu. Man regis, didelė dalis grupės narių savo dvasia ir pasaulėvaizdžiu yra XX a. pabaigos romantikai. Poetai ir fantastai, norintys pranokti, pakeisti regimybę, peržengti kasdienybės ribas. Netgi ir tiesiogine prasme esama

Grupės „24“ paroda. Tapyba. Skulptūra. Piešiniai“, III paroda.

1992 12 04 – 1993 01 03 . ŠMC

poetų: R. Vaitiekūnas, V. Šerys, L. Gutauskas, A. Šaltenis, A. Skačkauskas rašo puikias eiles.

Arba kokių originalių palyginimų, posakių yra pasakę A. Kuras, H. Natalevičius! Pridėkime B. Gražio mistiką, Š. Saukos regėjimus, L. Katino žaismą ar V. Paukštės nostalgišką žmogaus ir gamtos vienovės sapną. Neatmeskime ir V. Antanavičiaus paradoksų, ironizavimo.

Atrodytų, jog šiuo požiūriu grupės nariai yra arti vienas kito.

A. A. Nežinau, ar čia tinka žodis „romantikai“.

Bet tai ką pastebėjai, egzistuoja, ir iš tikro dauguma šios grupės narių kuria savotiškai jausminį meną. Dėl to jie savaip priešingi kitoms grupėms – „Žaliam lapui“, „Post Ars“, kurios labiau plėtoja konceptualistinius reiškinius ir naudojasi (arba žaidžia) intelektinėmis struktūromis. Jų

idėjos daugiau priklauso intelekto, o ne jausmo sferai. „24“ eina kitu keliu.

V. L. Žiūrėdamas į grupės narių kūrinius, iš karto pastebi, kaip autoriai linkę nenukrypstamai laikytis pamatinių savo kūrybos pozicijų. Gal dėl to kai kurie sugretinimai pasirodo kontrastingesni, o dailininkai - lyg priešingų įsitikinimų atstovai. Pvz., L. Gutauskas iš savo paveikslų yra visiškai išvaręs Šėtono dvasią sumaištį. Juose girdisi angelų sparnų šlamesys, spengia ledo šaltis (jis taip ir pavadino darbus – „Rojus yra ledo spalvos“), o koloritas, kaip yra eilėraštyje rašąs – „Pelių pilkumo“. Paveikslai – lyg altoriai. Š. Saukos kūriniai (nors eksponuoti ankstyvieji), atvirkščiai, apgyvendina šėtoniškas galias ir aistras. Jos luošina žmones, jų kūnus, užveisia grybus stiklainiuose ir skleidžia

/ 73

Vytauto Šerio dirbtuvė. Menininkas prisijungė prie grupės 1991-aisiais

laikinumo, išnykimo nuotaikas. L. Katinas taip pat sau ištikimas, tarsi jam nuolat maištininko pelenai belstųsi į krūtinę. Ruošdamasis kiekvienai naujai parodai, jis vis stengiasi padaryti „ne taip“, vadinasi, „kitaip“. Kelia naujoves, van Gogą, M. K. Čiurlionį, renčia kelių pakopų paveikslus. Jis nebetelpa abstrakcijoje, jam tiesiog reikia pabūti laisvam. Arba štai L. Surgailis.

Rodos, aiškus, pažįstamas nuo senų laikų, kai jo drobėse apsigyveno ekspresyvūs maskaradai ir kaukės, mitologiniai personažai. Tas pastovumas jau aiškiai virtęs profesiniu išmanymu, ko nereikia paveikslui, ko atsisakyti. Kaip taikliai pasakė kolega K. Kuizinas, lietuviai turi „senąjį laukinį“ – L. Surgailį, kurio kadaise galbūt nesugebėjome atpažinti ir įvardinti. Tai tik įrodo, jog daug kas priklauso ir nuo kūrybą vertinančių, rašančių apie ją.

A. A. Padaryčiau porą išvadų. Pirmą, šioje grupėje susibūrę žmonės, iš kurių kūrybos susidaro bemaž apytikslis dabartinės lietuvių tapybos modelis. „24“ grupėje turime daugelio lietuvių tapybos reiškinių „ambasadorius“. Išskyrus, žinoma, minėtąją intelektualiąją dailės pakraipą, instaliaciją, akcijų meną. Nors tai nereiškia, jog kai kurie grupės nariai (E. Cukermanas, L. Katinas) negalėtų tokio meno sukurti ir visai jo nekuria. Antra, akivaizdu, jog nė vienas iš „24“ nestovi vietoje, vieni daugiau, kiti mažiau juda. Nepamatyti kur pajudėjo, pavyzdžiui, L. Katinas ir K. Dereškevičius, vadinasi, reikia būti aklam. Manau, grupės kūryba nestokos įdomumo, ir galas žino, ko dar gali čia sulaukti.

V. L. Ar nestimuliuotų grupės energijos koks nors naujas narys, kuris būtų netipiškas?

Kūrėjas „beprotis“? Toks, kuris darytų tai, ko nė vienas iš „24“ dabar nedaro. Tai būtų lyg akumuliatorius naujoms idėjoms kaupti, be jokio klasikos paveldo, skatinantis kiekvienoj parodoj parodyti šį tą nauja ir nebūdinga.

A. A. Tokia figūra būtų reikalinga ne dėl to, kad kiti grupės nariai keistų savo kūrybą, jos stilių.

Reikėtų jos tam, kad „beprotyje“ kaip prasmingai prade – formuotame veidrodyje, „24“ matytų savo kūrybą kitaip, nei matė iki šiol. Jis pagyvintų grupės parodas. Bet priimti tokį menininką būtų galima tik su sąlyga, kad jis nesugriautų asmeninių grupės narių santykių, kurie grupėje yra neblogi.

V. L. Bet trečia ar ketvirta grupės paroda vis tiek turėtų būti kitokia, nepanaši į pirmąsias.

A. A. Manau, kad taip. Reliatyviai kitokia.

74 /

BRONIUS GRAŽYS Gimė 1952 m. rugsėjo 17 d. Kaune Išsilavinimas: Vilniaus valstybinis dailės institutas, tapybos specialybė. Diplomas 1976 m.

Profesinė ir kūrybinė veikla: nuo 1985 m. Dailininkų sąjungos narys Nuo 1983 m. gyvena Vilniuje, dirba Vilniaus dailės akademijoe, profesorius Apdovanojimai: 2012 m. LDS auksinio ženklelio laureatas 2012 m. LATGA-A premija, tapybos paroda ,,LT00TAPYBA“, ŠMC, Vilnius 2011 m. M..J. Šileikio ir T. Petraičio premijų dailės konkursas ,,Lietuvos Sakmė“. II Miko J. Šileikio premija 2007 m. Lietuvos kultūros ministerijos Aukščiausio laipsnio stipendija 2000 m. Premija už tapybą I-oje mažų formų tapybos ir grafikos „Lilla Europa 2000“, Hallsberg & Orebro, Švedija 1999 – 2000 m. Lietuvos kultūros ministerijos Aukščiausio laipsnio stipendija 1992 m. Austrijos švietimo ir kultūros ministerijos Kultur-Kontakt stipendija 1990 m. „Literatūros ir meno“ redakcijos premija, VIII Pabaltijo tapybos trienalė 1977 m. Klaipėdos miesto premija, paroda „Jūros dienos“ Parodos: Nuo 1975 m. dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir už jos ribų Surengė 21 personalinę parodą Kolekcijos: Lietuvos dailės muziejus, Vilnius, Lietuvos kultūros ministerija, Vilnius; M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Kaunas; Lietuvos dailės fondas, Vilnius; Dailės Akademijos muziejus, Vilnius; Lietuvos banko muziejus, Vilnius; privatūs asmenys Lietuvoje ir užsienyje

/ 75

,,Vizijų tapyba – taip apibendrindami galėtume pavadinti dailininko kūrybą, apžvelgę ją nuo pat pirmųjų darbų, sukurtų prįeš gerą dvidešimtmetį, iki pastarųjų metų paveikslų. Kaitos – pirmiausia plastinės išraiškos srityje – be abejo, būta, bet paveiksluose atsiskleidžiąs pasaulėvaizdis išliko stabilus. Būdinga, kad B. Gražio vizijų tapyba anuomet radosi kartu su vis stiprėjančia lietuvių tapybos tendencija smelktis į pasąmonės sritį, kurti absurdo ir grotesko kupinus vaizdus.” ,,Sujungimai ir atskirimai tapyboje radosi jau kūrybos pradžioje: dailininkas mėgo vaizduoti motyvus, atkeliavusius iš įvairių – gamtos, kasdienės aplinkos ar vaizduotės – sferų, keistų peizažų fone tapė žmonių figūras ar sukibuses daiktų mases, paveikslų erdvė išrodė greičiau fantastinė, nei reali, nors kartu joje šmėžuodavo tikroviškų objektų pavidalai. Tokios meninės autoriaus intencijos atrodė gana radikalios anuometinės lietuvių tapybos fone, kur vis dar aukščiausiais epitetais buvo vertinama ekspresyvi pastozinė tapysena, mokėjimas kurti akiai mielą koloristinę vaizdo struktūrą ar balansuoti ties abstraktumo riba.”

Viktoras Liutkus. Įvadinis straipsnis katalogui „Bronius Gražys tapyba/paiting“, 2001

Savotiška „siūlės“ transformacija galima laikyti ryškias, siluetus žyminčias linijas, kuriomis nutapytos kiautus, skeletus primenančios gyvūnų, žmonių figūros, taip pat daiktai. Ženkliška, tiesi arba kilpomis virstanti linija tik apytikriai apibūdina vaizduojamąjį pavidalą, tolesnį atvaizdo su(si)kūrimą palikdama objekto tapsmą stebinčiai žiūrovo akiai. Siurrealistinėse jungtyse objektai susilieja į keliaprasmius vaizdinius, artimus pasąmonės regėjimams, sapnų pasauliui. Figūromis bei motyvais neperkrautos kompozicijos linkusios į melancholiją, ramią kontempliaciją – neskleidžia grėsmės, baimės, sumaišties - jose tik retsykiais juntamas dirglumas ar nestabilumas. Živilė Ambrasaitė. „Regėjimai”. 7 meno dienos. 2002 06 14, Nr. 526

,,B. Gražys mus kaip reikiant priartina prie savo pamėgtos ir išradingai vaizduojamos miško paklotės. Galima sakyti, tiesiog įbeda mūsų nosis į tą nemaloniai knibždantį kirmėlyną, jame žiojinčias pavojingas kiaurymes, retai kada leisdamas išvysti tolimą horizontą, paganyti akis... Ta artima, neišvengiama akistata sukelia beviltiškumo jausmą. Jei žvelgtume į tai, kas čia pavaizduota, pajustume tą pačią širdgėlą, su kuria Antanas Baranauskas kadaise vaikščiojo po tyrais virtusį Anykščių šilelį... Žinoma, tapytojui skauda ne tik dėl miško – tai labiau dvasinės dabarties individo būsenos įvaizdžiai.”

Kristina Stančienė. ,,Neramios kirmėlės ir šliužai”. Literatūra ir menas, 2012 02 24, Nr.3368

,,Žvelgdamas antropologiškai ontologiniu žvilgsniu, dailininkas be desperacijos (kad viskas naikinama), be pamokslavimų (kad niekam tai nerūpi, bet kaltieji esą vis tiek kada nors bus nubausti) dokumentuoja gyvosios ir negyvosios gamtos ribinę būklę, tačiau nepasiduoda nei kičiniam jausmingumui, nei saldžiai melancholijai“.

Laima Kanopkienė ,,Kasdieniško grožio drama“. Kultūros Barai, 2008, Nr.4

,,Šviesos stiprėjimo momentas dailininko tapybos evoliucijoje paminėtas neatsitiktinai, kadangi šviesa čia veikia kaip organizuojantysis pradas, kaip tapybos ,,pamušalas” arba ,,kaulas”(gufa pagal senovės kinus). Šviesa ryškėjo nuo blankios prieblandos aštuntojo dešimtmečio pabaigos drobėse iki akinančio plyksnio, primenančio atominį sprogimą ar tiesiog labai karštą ir saulėtą vasaros dieną, pastarojo meto paveiksluose.”

Vidas Poškus. ,,Grožis Broniaus Gražio tapyboje”. Dailė 2012/1

,,B. Gražio„Vaizdų“ transformacijos, metaforos, siurrealistiniai persikūnijimai sulaiko ar net prikausto žiūrovo žvilgsnį. Efemeriškame dabarties pasaulyje, kur karaliauja „greito vartojimo“ informacija ir judančių vaizdų kultas, tai yra išties nemažai.”

Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė. „Broniaus Gražio tapybos vaizdai”. Literatūra ir menas, 2012 03 23, Nr.3372

Bronius GraĹžys

76

Moteris su vaiku 1981. DrobÄ—, aliejus, 65 x 81

Pilis 1985. DrobÄ—, aliejus, 65 x 81

Bronius GraĹžys

78

Etnografinis motyvas 2011. DrobÄ—, aliejus, 130 x 146

Galva 1997. DrobÄ—, aliejus, 100 x 145

Bronius GraĹžys

80

Voratinklis 2011. DrobÄ—, aliejus, 130 x 146

Kelmas mieste 2009. DrobÄ—, aliejus, 130 x 146

Bronius GraĹžys

82

Miestas 2012. DrobÄ—, aliejus, 85 x 105

UĹždarytas miestas 2009. DrobÄ—, aliejus, 130 x 146

84 /

Leonardas Gutauskas Gimė: 1938 m., Kaune Išsilavinimas: Valstybinis dailės institutas (dabar Vilniaus dailės akademija) Baigė 1965 Profesinė ir kūrybinė veikla: nuo 1967 m. dailininkų sąjungos narys nuo 1976 m. rašytojų sąjungos narys nuo 1979 m. grupės „24“ narys Iliustruoja knygas vaikams ir suaugusiems Rašo poezijos bei prozos knygas vaikams ir suaugusiems Apdovanojimai: 1981 m. Valstybinė premija 1990 m. Vilko dantų karoliai, romanas, Pirmoji knyga (Rašytojų sąjungos premija už geriausią 1990–1991 m. kūrinį), „Vaga“, Vilnius 1995 m. Stasio Šimkaus I premija už eiles N. Sinkevičiūtės „Spalvotam ciklui“ 1998 m. Vyriausybės meno premija 2001 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija 2002 m. Premija už geriausią metų knygą vaikams 2007 m. Žemaitės premija 2008 m. Aisčio premija 2009 m. Liudo Dovydėno premija 2010 m. Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija Parodos: Surengė 12 personalinių parodų Vilniuje, Druskininkuose ir Kaune Dalyvavo daugiau nei 25-iose grupinėse parodose Lietuvoje bei užsienyje

Svarbiausios parodos: Personalinės: 1965 m. Natiurmortai, Miestų statybos ir projektavimo institutas, Vilnius 1978 m. 40-mečio tapybos paroda, Dailės parodų rūmai, Vilnius 1988 m. 50-mečio paroda, Dailės parodų rūmai, Vilnius 1998 m. 60-mečio paroda, „Vartų“ galerija, Vilnius Grupinės: 1969 m. Pirmoji Vilniaus tapybos bienalė, Dailės parodų rūmai, Vilnius 1988 m. Lietuvių tapybos paroda, Vengrija 1992 m. Tarptautinė iliustracijų paroda, Centre Georges Pompidou, Paryžius, Prancūzija 1993 m. Trijų Lietuvos dailininkų paroda, Hamburgas, Vokietija 1997 m. Tylusis modernizmas Lietuvoje 1962–1982 m., Vilniaus šiuolaikinio meno centras Kolekcijos: Lietuvos dailės muziejus, Vilnius; M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Kaunas; Tretjakovo galerija, Maskva; Puškino muziejus, Maskva; Hamburgo katalikų akademija, Vokietija; Sarmedes Municipalitetas, Italija; taip pat privačios kolekcijos Izraelyje, JAV, Italijoje, Lenkijoje, Estijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Kanadoje, Brazilijoje ir Lietuvoje.

U탑upis 1957. Popierius, kartonas, aliejus, 50 x 34

Leonardas Gutauskas

86

DurnaropÄ—s 1965. DrobÄ—, aliejus, 58 x 36

Poetas Sigitas Geda 1969. DrobÄ—, aliejus, 80 x 75

Ietis

Leonardas Gutauskas

2005. Popierius, tušas, ochra, 20 x 30

88

Nuplakimas 2005. Popierius, tušas, ochra, 20 x 30

Nuėmimas nuo kryžiaus 2005. Popierius, tušas, ochra, 20 x 30

Kankinimo įrankiai 2005. Popierius, tušas, ochra, 20 x 30

Leonardas Gutauskas

90

JokĹŤbo uola. Malda 1993. DrobÄ—, aliejus, 100 x 75

Atsisveikinimas 1991. DrobÄ—, aliejus, 173 x 125

Leonardas Gutauskas

92

Elena su lapino kailiu 1985. Aliejus, drobÄ—, 150 x 120

Pieta auksiniame soste 1989. Kartonas, aliejus, 145 x 125

94 /

LINAS KATINAS Gimė 1941 m. birželio 22 d. Radviliškyje Išsilavinimas: 1964 m. baigė VDI architektūros fakultetą Profesinė ir kūrybinė veikla: Nuo 1967 m. dalyvauja parodose, dirba teatre, kine 1995 m. priimtas į AIAP/UNESCO (Association Internationale des Arts) Paryžiuje 1968 – 2007 m. dėstė M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje, Vilniaus dailės akademijoje 1968 – 1992 m. dėstė M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje-internate Vilniuje Nuo 1992 m. Vilniaus dailės akademijos dėstytojas Apdovanojimai: 1999 m. apdovanotas LR Nacionaline premija 2010 m. suteiktas profesoriaus laipsnis Parodos: Surengė personalinių parodų Vilniuje,Taline, Kaune, Šarlotensvilis (Virdžinija, JAV) Dalyvauja meno projektuose Lietuvoje ir užsienyje Lietuvoje bei užsienyje Kolekcijos: Kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Tretjakovo galerija Maskvoje, privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje

Dievo nÄ—ra 1975. DrobÄ—, aliejus, 100 x 120

96 /

2009 05 28. „Lietuvos rytas“

Rūta Mikšionienė Po paskutinio potėpio – pagirios „Sunkiausia dailininkui nuspręsti, kada reikia sustoti. Tai panašu į vyno gėrimą: dar įsipilti ar jau ne?“ – šyptelėjo žinomas tapytojas Linas Katinas.

Paklaustas, ar solidus amžius kūrėjui yra privalumas, L. Katinas neskubėjo atsakyti vienareikšmiškai.

- Labai sunkus klausimas, nes jaučiuosi esantis amžiaus auka. Žinote, kas dabar labiausiai gąsdina?

Bendraamžiai. Ateina tokie nukvakę senukai. Tai varo siaubą. Atrodo, kad tuoj virsiu tokiu pat ar dar blogesniu – eisiu į valdžią, į politiką.

Pastaruoju metu atsiranda vis daugiau baimės. O juk tapyti ir taip baisu.

Kurdamas aš niekada nesijaučiau labai laimingas. Tai primena vyno gėrimą – mažai tol, kol trūksta filmo juosta.

- Ir gerdamas vyną nesijaučiate laimingas?

- Oi, labai laimingas. Man tai didelė pasaulio dovana. „Cabernet“ per savo gyvenimą greičiausiai esu išgėręs visą traukinio sąstatą.

Kai pernai išėjau iš darbo Dailės akademijoje, vyno atsisakiau. Buvo smalsu pabandyti.

Nors išgėręs niekada netapiau.

- O kodėl išėjote? Juk akademijoje galėjote bendrauti ne tik su bendraamžiais, bet ir su jaunimu?

- Kai suskaičiavau, kad dėstau trisdešimt metų, supratau, jog reikia liautis. Dabar pagaliau nebesapnuoju studentų diplominių darbų. Juk dėstymas – sekinantis ir sunkus darbas.

- Ar neliūdna gyventi Labanoro girios viduryje?

- Sėdžiu kaime. Susirenka laukinės katės. Žaltys tupi ant kito namo kampo. Žiemą – tuščia tuščia. Dabar jau po truputį plūsta turistai. Vasarą bus kaip Valakampiuose.

Gyvenimas ten visai kitoks nei Vilniuje. Mobilusis telefonas neranda tinklo. Kai reikia paskambinti, užlipu ant kalniuko. O kai man kas nors skambina, žino, kad tam tikrą valandą aš sėdžiu ant to kalniuko.

Televizorius vos rodo, radijas nepagauna trumpųjų bangų.

- Tačiau paukščiai čiulba.

- Iki pasišlykštėjimo. Atidarai duris – lakštingalos, gegutės, jokio mašinų triukšmo.

Todėl ir tapau ant tų prakeiktų fanerų. Susiėmęs už galvos, dantimis grieždamas, jokio malonumo nejausdamas.

- Visai jokio? Niekada?

- Ne, tapyba – šlykšti veikla. Bet tokia jau yra. Čia kaip gėrimas. Nuo tapybos net pagirios būna. Žiaurios. Moralinės. Dvasinės. Keisčiausi sapnai prasideda.

- Ar reikia užbaigti kūrinį, kad pradėtum jį sapnuoti?

- Pati paslaptingiausia, galima sakyti, net ir mistinė tapybos fazė, kai teptuką padedi ir pasakai „stop“. Tada supranti, kad šitos lėkštės daugiau nebeliesi.

Akis 2011. DrobÄ—, aliejus. 100 x 80

98 /

Tiesa, aš nė vieno savo darbo nesu pasikabinęs nei namie, nei dirbtuvėje. Mano namuose Žirmūnuose kabo tėvo darbai.

- Esate sakęs, kad jums tėvai didesnės įtakos gyvenime nepadarė.

- Jei piemuo auga tarp karvių ar ožkų, tai aš augau tarp dažų. Man tai buvo visai natūralu.

O mano motina nėra buvusi tėvo dirbtuvėje. Nors toji dirbtuvė buvo trečiame aukšte, o mes gyvenome antrame, ji neperžengė dirbtuvės slenksčio. Kita vertus, tėvas jos ir nekvietė. Štai tokia buvo šeima.

- Tėvas skatino jus tapyti?

- Tėvas mane skatino piešti panašiai kaip jis. Aš šaukdavau: „Nepaišysiu, pats paišyk“. Mes smarkiai nesutarėme. Labai.

Prisimenu, kartą atėjau į dirbtuvę, o tėvas užrakinęs sandėliuką su dažais.

Teko pačiam dažų pirkti.

- Ar jis pasakė, kodėl?

- Ne. - O jūs klausėte?

- Irgi ne.

- Tačiau jo darbai jums patinka?

- Kai kurie – labai geri. Žiūriu į tuos, kuriuos nutapė sulaukęs 70 metų, ir galvoju, kad buvo dar ne visai nukvakęs. Tai ir man suteikia drąsos.

- Naujoje parodoje visi jūsų darbai – dvipusiai. Kaip jie atsirado? Gal dėl šykštumo ar krizės?

- Suprantu, kad šis klausimas daug kam gali kilti. Vienam žmogui, kuris labai jaudinosi, kad čia du darbai vienoje vietoje, aš pasiūliau perpjauti fanerą ir įsigyti du už vieno kainą. (Juokiasi.)

Kai kuriu dvipusį darbą, pirmoji pusė būna tarsi tekstas knygoje. Savotiška užuomina, nuo kurios galima atsispirti tapant antrąją. Tapydamas nuolat vartau tuos darbus.

Tokia idėja kilo tikrai ne dėl šykštumo. Man labai patinka tobulas knygos mechanizmas, nors ir sugalvotas prieš daugybę metų. Europinė knyga laikosi ant vertikalios ašies, o Tibeto – ant horizontalios.

Knyga – be galo smagus dalykas. Aš visą gyvenimą labai daug skaitau. Nuo vaikystės dievinu Edgarą Allaną Poe. - Šio rašytojo humoras – šiurpokas, panašus į juodus jūsų darbus.

- Juoda spalva mane traukia. Dėl to labai pykdavo tėvas. Juk Lietuvoje juodo paveikslo ant sienos tikrai niekas nepasikabins.

O aš nieko sau negaliu padaryti. Ateina laikas ir iš manęs lyg iš keptuvės blynai iškrinta keletas juodų paveikslų.

- Ilgai dėstėte Dailės akademijos Tekstilės katedroje, o dabar ir jūsų darbai eksponuojami kaip tekstilė.

Ar galite pasakyti, kuri jų pusė – geroji?

- Kažin. Juk dažnai įdomesnė būna išvirkščioji kilimų pusė, o paveikslų ir skulptūrų – nugarinė.

To muziejuose stengiasi nerodyti. Ir visai be reikalo. Nes ten ir slypi visas grožis.

Vienarankis Kristus 1999. DrobÄ—, aliejus, 115 x 80

LINAS KATINAS

100

Antakis 2011. DrobÄ—, aliejus, 100 x 80

LINAS KATINAS

102

Projektas erdvei, kurioje raudona spalva krisdama virsta balta 2011. DrobÄ—, aliejus, 100 x 80

Kūrinių eskizai „24 grupės“ knygos maketui 2013. Popierius , flomasteris

LINAS KATINAS

104

Autobiografija 1970. Kartonas, aliejus. 110 x 70

LINAS KATINAS

106

Vyčio kryžius Paryžiuje Instaliacija. Cité internationale des arts Paris. 1995

108 /

ALGIMANTAS JONAS KURAS Gimė 1940 m. sausio 8 d. Šakiuose Išsilavinimas: Vilniaus valstybinis dailės institutas, tapybos specialybė. Diplomas 1966 m.

Profesinė ir kūrybinė veikla: Parodose dalyvauja nuo 1966 m.

Nuo 1974 m. Dailininkų sąjungos narys 1994 – 2005 m. Vilniaus dailės akademijos tapybos katedros dėstytojas Apdovanojimai: 1984 m. už kūrinius, eksponuotus VI Vilniaus tapybos trienalėje buvo apdovanotas Lietuvos dailininkų sąjungos diplomu ir medaliu 2003 m. už paveikslų ciklą „Daiktiškasis laikinumas. Situacijos“ apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija Svarbiausios parodos: 2007 m. 13-oji Vilniaus tapybos trienalė „Dialogai“. Šiuolaikinio meno centras. Vilnius 2003 m. personalinė paroda „Daiktiškasis laikinumas. Situacijos“. „Maldžio“ galerija, Vilnius 1996 m. „Asmeninis laikas“ (Estijos, Latvijos, Lietuvos dailė 1945-1995). Šiuolaikinės dailės galerija „Zachęta“. Varšuva 1991 m. personalinė tapybos paroda. Šiuolaikinio meno centras. Vilnius Vilniaus tapybos trienalės (1972, 1975, 1981, 1984,1987 m.) Dailės parodų rūmai, Vilnius 1983 m. „Lietuvių tapybos paroda“. Tartu dailės muziejus 1976 m. personalinė tapybos paroda. Dailės parodų rūmai, Vilnius 1974 m. „Lietuvių tapybos paroda“. Valstybinė paveikslų galerija. Tbilisis, Gruzija 1973 m. grupinė tapybos paroda: K.Dereškevičius, A.Kuras, A.Šaltenis, A.Švėgžda, A.Taurinskas. Dailės fondo salonas, Vilnius Kolekcijos: Lietuvos dailės muziejus, Kauno M. K. Čiurlionio, Maskvos, Rygos, Niu Brunsviko (JAV) muziejai, privatūs asmenys Lietuvoje ir įvairiose užseinio šalyse Leidiniai: Algimantas Jonas Kuras: Tapyba, piešiniai ir gyvenimo užrašai, asambliažai. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009

Ĺ alna 2010. Kartonas, aliejus, 21 x 15

110 /

„Kompozicija su arkliu“. 1971. Kartonas, aliejus, 53 x 79

Man imponuoja tapytojo Augustino Savicko mintis, išsakyta po 1991 m. personalinės Kuro parodos: Kuro meno drabužiai pasiūti iš suvalkietiškos, tvirtos, kaimietiškos medžiagos. Jie kvepia mūsų gimtąja žemele. Jos purvu ir lietumi, šiukšlynu ir plačiu, lietingu dangum (Savickas, 1992).

Tačiau pats menininkas niekada nieko apie tai nekalba. Keista estetiška nuostata, atsirenkanti tik tai, kas tinka tapybai. Čia galima rasti kūrybos genezės šaknis.

Kalbantis su A. Kuru, susidaro įspūdis, kad jis itin akcentuoja subjektyvų santykį su tikrove ir kaip grynasis modernistas deklaruoja savo individualistinę nuostatą tos tikrovės atžvilgiu. Ją formavo individualus tapybos istorijos traktavimas bei asmeninis patyrimas, be kita ko, ir vaikystės prisiminimuose nugrimzdę realybės vaizdai bei jų išgyvenimai. Tai liudija vienas mano dėmesį ypač patraukęs paveikslas „Kompozicija su arkliu” (1973). Kaip teigia tapytojas, jau tuomet, vaikystėje, stebint veterinarijos gydykloje gydomus aklius, jam kilo mintis palyginti arklį su mechanizmu.

Pirmąkart pamatęs šį paveikslą jaunas dailės kritikas E. Dirgėla pastebėjo, jog Kuras dar aštuntojo dešimtmečio pradžioje užčiuopė tai, ką eksploatuoja šiuolaikinis Didžiosios Britanijos menininkas Damienas Hirstas (g. 1965). Gyva-negyva santykio išprovokuoti apmąstymai tampa viena konceptualiojo meno mėgstamų temų.

/ 111

Septintojo – aštuntojo dešimtmečio kūryba šakojasi įvairiomis kryptimis: tai ir žaidimas kičo elementais, munchiškojo ekspresionizmo stilistika, ryškaus kolorito klykiantys, rėkiantys ekspresyvūs ar popartiški paveikslai, natūros studijomis pagrįsti miesto peizažai, arsiškos dvasios natiurmortai su gėlėmis bei liaudies skulptūra, ironiški portretai, asambliažai, kompozicijos drabužių ir kabyklų tema, horizontalių plokštumų – dangaus ir žemės opozicijos variacijos bei aštuntojo dešimtmečio pradžioje atrasta „šiukšlynų estetika”, o naujausi darbai kupini sferinės erdvės bei šviesos. Kurą vieną pirmųjų Lietuvoje sudomino kičas ir jo kaip pasipriešinimo pernelyg rimtai ideologinei oficialiajai tapybai interpretacija (1972–1973); jis yra vienas iš pirmųjų lietuviško asambliažo kūrėjų; reikšmingi lietuvių tapybos raidoje yra jo „prieblandų” kolorito atradimai bei irstančių daiktų diskursas.

1973 m. ketvertukas (A. Kuras, K. Dereškevičius, A. Šaltenis, A. Švėgžda) deklaravo naują estetiką ir tematiką.

Bendraminčius vienijo pagarba lietuviškojo modernizmo kūrėjams arsininkams ir masino Vakarų modernizmo atverti naujos formos ieškojimų keliai, suartino vienodas nusistatymas oficialiosios sovietinės dailės atžvilgiu. Tai buvo ne tik bendras jaunųjų startas, bet ir lietuvių tapybos posūkis autentiško gyvenimo ir meno išpažinimo link.

Nors Kuras teigia, kad jį visada domino tik KAIP, t.y. tapybos gramatika, vis dėlto negalima paneigti, kad ne kiekvieno daikto pavidalas jį gali sudominti: man svarbiausia – parankūs objektai; „kuo mažiau vertingi, tuo man įdomiau“ (Kuras, 2004). Tokia dailininko nuostata kyla iš pasipriešinimo miesčioniškumui, banalybei, t.y. tam, kas visiems patinka. Stipriausiai anuomet šokiravo kasdienybės motyvai, vulgarokos gyvenimo scenos (tualetai ir pan.), antidekoratyvumas, ironija ir „bjaurumo estetika”. Pačius aštriausius paveikslus tada matė tik artimiausi draugai. „Aktyvus kritiškas realizmas” (Kuras, 1970) radosi iš to kultūrinio grunto, kurį kiekvienas jautė po kojomis, ir iš vidinės jėgos.

Noras neįtikti, nepatikti – tokia buvo nuostata.

Naujoji patirtis radosi iš susidūrimo su naujais meno reiškiniais, kurie tuo metu buvo užblokuoti.

Būti opozicijoje tais laikais man patiko. Aš pasirinkau eit prieš vėją. Galėjau sau tai leisti, nes gyvenau ne iš kūrybos (Kuras, 2004).

Tapytojui pavyko kasdienybėje atrasti savo natūrą ir tapybinio virtuoziškumo bei improvizacijos dėka pasiekti nuo mūsų nepriklausomai egzistuojančios gamtos ir subjektyvios minties jungtį.

Peizažai tampa tapybinio suvokimo manifestacija. Dailininkui svarbi spalva, bet kitaip nei daugumos lietuviškojo ekspresionizmo atstovų.

Kuro tapyboje ant pusiausvyros ribos – prieštaros: racionalumas ir jausmai, materialumas ir metafizika, jusliškumas ir neapčiuopiamybė, motyvo sugestija ir grynas tapybiškumas, brutalumas ir švelnumas, metaforos ir akivaizdumas, žinojimas ir nuojauta... Visa tai leistų kalbėti apie dailininką ne vien lietuvių tapybos tradicijų kontekste, bet atrasti sąsajas ir su platesniu dailės istorijos kontekstu. „Gastronomo durys, nutrintos, apdaužytos, su stipria spyruokle (teko matyt?). Man jos simpatiškos. Bet ne visiems! Ar yra koks ryšys, kad kam nepatinka tokios durys, nepatiks ir mano paveikslas?“ (Kuras, 1989). Man atrodo, kad ryšys yra.

Pagal Aldonos Dapkutės straipsnį “Algimantas Kuras: nutapyti juodraudoniai mėlyną žemę” (Dailė, 2004, Nr. 1, p. 64–67)

Algimantas Jonas Kuras

112

L-22 1979. Kartonas, aliejus, 40 x 50,5 Valdo Malinausko kolekcija, Vilnius

„X“ objektas gamykloje 2011. Kartonas, aliejus, 31,5 x 45 Antano Lukšėno kolekcija, Vilnius

Algimantas Jonas Kuras

114

Išeitis 2010. Kartonas, aliejus, asambliažas, 50 x 40

Peiza탑as nr. 20 1981. Kartonas, aliejus, 50 x 40

Algimantas Jonas Kuras

116

Sėdinti plokštumoje 1969. Drobė, aliejus, 68 x 100

Pr큰sijos laikrodis 2008. Asamblia탑as,18 x 13,5

Algimantas Jonas Kuras

118

Objektas-subjektas 2012. Kartonas, aliejus, 67 x 58

Seni daiktai gamtoje. II 1979. DrobÄ—, aliejus, 97 x 83. V. NeniĹĄkio kolekcija, Vilnius

/ 121

122 /

Apie grupę

24 / Česlovas Lukenskas (menininkų grupės POSTARS narys)

Scenarijus nesurepetuotai, bet įvykusiai meno dramai

(arba ką apie dailininkų grupės „24“ veiklą mano vėliau į pasaulį išsilukštenę meno chuliganai ) Neturėčiau viešai kalbėti ir vertinti menininkų ir menotyrininkų, kuriuos gerbiu, iš kurių mokiausi ir mokėsi visa truputėlį jaunesnė karta. Kai kurie iš jų buvo ir vis dar yra jautrūs pedagogai, kai kurie liko dvasios draugai ar sektini pavyzdžiai. Vertinu jų talentą ir darbštumą, jų profesinį meistriškumą, todėl stengsiuosi būti, kiek tai įmanoma, neobjektyvus.

Visuotinės despotijos, socialinio panoptikumo ir visokeriopo skurdinimo sąlygomis šie didvyriai (grupėje nebuvo didmoterų) įvykdė misiją, vertą detalios analizės, jaunuomenės refleksijos ir, suprantama, adekvataus įvertinimo. Misija (nuspėju) buvo nacionalinės kultūros išsaugojimas ir plėtojimas, atnaujinimas ir tarptautinė dermė, pasipriešinimas politinei, dvasinei ir moralinei okupacijai (jeigu klystu, tegul kas pataiso). Šią misiją kiekvienas iš jų vykdė savaip, individualiai, tačiau lyg būtų vieno tikėjimo tik iš skirtingų vienuolynų. Beje, jeigu tai tiesa, vienas iš grupės narių įtvirtino grupės tapatybę „24“, siedamas ją su vienuolių kamaldulių ideologija ir jų gyvenimo būdu Pažaislio vienuolyne.

Man nepavyko išgirsti ar kur aptikti kokį nors grupės „manifestą“, kokios nors bendros ideologinės platformos, „pasirašymo krauju“ sutarties, todėl pats sau „tai“ pasirašysiu.

Grupių parodos plakatas. (Grupės „Stalas“, „PostArs“, „ė“, „24“, „Angis“, „1“

Jie kontempliatyvūs, bet nepavadinsi jų egzaltuotais; meninis „pietetas“ glamžė jų veidus, bet ne visiems suteikė stoicizmo bruožų; juos vienijo (vienija?) bendra neapykanta „herojiniam“ menui, tačiau tai neįpareigojo jų radikaliems perversmams; tęsia Ars‘o tradicijas, tačiau iš kur jos atsirado? kieno tai kultūrinis paveldas? – dabar vienareikšmiškai atsakyti neįmanoma; jie kaunasi su tarybinės barbarybės likučiais, tačiau tuo pat metu palieka pėdsakus tuometiniame isteblišmente, šiuo metu priešinasi „eurostandartinei“ banalybei. Tai ypatingi individualistai, kiekvienas turi savo meno darželį, kartu susitinka tik Dailininkų sąjungos suvažiavimuose, nesusilaiko nuo mėsos ir vyno, gali kalbėtis tik turėdami ką pasakyti, trumpai ar pusbalsiu (kartais triukšmauja, kai niekas jų nesiklauso), vengia viešumos, vis dėlto beveik visi yra kokių nors reikšmingų nacionalinių (beje, ir tarptautinių) apdovanojimų laureatai, kritiški sau ir kitiems, kad ir nevengia susireikšminimo legendų, tyloje atliekami darbai jiems padeda ne tik išgyventi, bet ir pragyventi; kūryba jiems dvasinės pusiausvyros

/ 123

sąlyga, bet retsykiais būna nepakenčiamai įkyrūs kultūriniai pedantai; kai kurie nešioja barzdas, kiti kruopščiai skutasi, tik keli su ūsais, juos nėra taip paprasta pamatyti, bet pamačius atpažinti nesunku; jie „nesusimovę“ modernistai, dar ne lietuvių dailės ikonos, tačiau viršugalviai jau pradeda švytėti, žemiški rūpestėliai dar svarbūs, bet darbus jau baigia išpirkti muziejai...

Kas tai? Grupė ar ordinas, susivienijimas, bendrija ar orda, negaliu atsakyti, tačiau tikrai žinau, kad tai buvo aktyvūs tėkmės dalyviai ir reikšmingos socialinio asambliažo detalės. Sąrašas pridedamas.

Pagarbiai Česlovas Lukenskas „Post-Ars“ 2013

Jonas Gasiūnas (tapytojas, menininkų grupės ANGIS narys)

Takelis iš miško Smalsesni meno vartotojai domėdamiesi ,,Angies‘‘ grupe dažnai manęs klausdavo, kodėl grupė atsirado, kam to reikėjo. Ir tik nedaugelis domėjosi, kokios konkrečios priežastys tai lėmė. O priežastys, dar gerokai anksčiau nei susikūrė pirmosios nepriklausomybę atstačiusios Lietuvos menininkų grupės, buvo susigulėjusios ir subrendusios laike. Todėl kalbėdamas apie ,,24‘‘ grupę, jį ir paliesiu.

Vyresnioji ,,24‘‘ grupės narių dalis jau seniai, dar grupei nesusikūrus, buvo atitolę nuo pilkosios tuometinės LTSR dailininkų sąjungos narių masės. Be to, jie buvo ne tik geri bičiuliai, bet ir tuometinio meno pasaulio lyderiai, autoritetai, mokytojai. Jie suvokė kultūros tęstinumą ir neleido numirti prieškaryje vyravusioms tapybos tradicijoms. Kelrodė žvaigždė jiems buvo ,,Ars‘‘ palikimas.

Ne mažiau svarbu buvo ir tai, kad jie nekentė komunizmo, o tyčiojimasis iš socialistinio realizmo jiems buvo „patieka“. ,,Angies‘‘ grupės nariai dar nebūdami ,,Angimi‘‘ jautė tą patį, ką ir ,,24‘‘ grupė. Tik dar nebuvo lyderiai, mokytojai ir autoritetai, nes buvo per maži, bet tap pat, kaip ir „24“ nariai, buvo bičiuliai. Taigi priežastys burtis į grupę jau buvo. Bėgo laikas ir įvykiai atnešę Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą davė papildomą patriotinį impulsą tai realizuoti. Tuo metu buvau pradėjęs dirbti dabartinėje Justino Vienožinskio vaikų dailės mokykloje. Joje jau dirbo ne maža ,,24‘‘ grupės narių dalis. Tiksliau – jos branduolys. Per pertraukas tarp pamokų, kurios būdavo ilgos, vykdavo rimtos diskusijos apie dalykus, kurie turėjo radikaliai keisti Lietuvos meno būklę. Nežinau, kas buvo užprogramavęs, bet dažnai prisimindavom prieškaryje egzistavusią ,,Ars‘‘ grupę, jos įtaką tuometinei tapybai ir Lietuvos kultūrai apskritai. Taigi ,,Ars‘‘ kaip menininkų

grupės įtakos naujų grupių atsiradimui negaliu nuneigti. Grupių atsiradimas buvo neišvengiamas, kai tapo aišku, kad smulkesni menininkų susivienijimai, jungiantys bendramičių ratą, kuria rimtesnę menininę politiką ir veiklą, nei didžiulis Dailininkų sąjungos kolūkis. Griozdiška, nespaslanki ir politiškai neapsisprendusi tuometinė Dailininkų sąjunga tarnavo tikrai ne demokratijos ir atsinaujinusios meno raidos naudai. Reikėjo griauti komunistinį palikimą. Todėl pagrindiniu grupės ,,24‘‘ nuopelnu laikau tai, kad ji savo veiklos pavyzdžiu stipriai keitė Dailininkų sąjungos elgseną į pozitviąją pusę.

Demonstravo brandžią meninę kokybę ir tai stipriai keitė kultūrinį Lietuvos klimatą. Ypatingų atradimų mene jie beveik nepadarė, nes susibūrė į grupę jau susiformavę kaip menininkai ir tikėtis iš jų radikalių ieškojimų ir atradimų būtų naivu. Tačiau atsiskirdami nuo pilkos ir beveidės Dailininkų sąjungos masės, atskyrė pelus nuo grūdų – aukštesnę menininę kokybę nuo bereikšmės ir davė stiprų impulsą atsirasti ,,Angies‘‘ grupei, kuri dar spėjo įšokti į jau nutolstantį neoekspresionizmo traukinį.

Susikūrus grupėms jos išgyveno tam tikrą euforinį laikotarpį. Pasipylė parodos. Apie pakylėtus jausmus bylojo suaktyvėjęs bendravimas tarp grupių narių ir entuziastingas noras kontekstualizuoti savus kūrybinius veiksmus. Deja gyvenimas nebuvo saldus. Vienas iš abiems grupėms mestų kaltinimų buvo toks, kad jie susibūrė ieškodami lengvesnio gyvenimo. Deja, teko būti liudininku to periodo, kai grupę ,,24‘‘ užgriuvo mano minėtosios ,,pilkosios masės‘‘ pagieža, o į grupę ,,Angis‘‘ buvo žiūrima kaip į jokius kultūrinius kontekstus neįtelpantį reiškinį. Vieniems buvom diletantai, kitiems – bepročiai, alkoholikai ir satanistai. Tai, žinoma, slėgė. Tik prabėgus keliems metamas po Kampo mirties į grupę, buvo pradėta žiūrėti realistiškai. Šiaip ar taip grupių veiklos pozityvumas išryškėja per laiką. Žinau, kad mūsų grupės nebuvo vienišos meno visatoje. Tuo pat metu, turėdamos panašias motyvacijas burtis, atsirado grupės Lenkijoje ir kitose vidurio ir rytų Europos šalyse. Jų buvo nemažai. Ir tų procesų liudininkas yra Kšystofas Stanislavskis, kuris tuo metu buvo vyriausias pagrindinio meno žurnalo Lenkijoje ,,Štuka‘‘ redaktorius. Pastaraisiais metais dažnai tenka su juo susitikti ir visada mintyse sugrįžtam į tuos laikus, kai buvom jauni ir turėjom laimę matyti, kaip griūva komunizmas. Jam esu užsiminęs, kad buvome kaltinami, jog esame grupės be manifestų ir dėl to – be tikslų. ,,Jonai, tai glupstvo“ – atsakė Kšystofas. ,,Ar išmainytum, jei turėtum, manifestą į patriotizmo jausmą, kurį atnešė mūsų šalių nepriklausomybės?‘‘. „Taigi kad ne“ – atsakiau.

Manau, su tuo sutiktų ir ,,24‘‘ grupė. Belieka atiduoti jiems pagarbą už tai, kad jie buvo atsinaujinančių procesų mene pionieriais ir parodė struktūrinį kelią, kaip kovoti su kultūriniu genocidu.

Gal visa tai, ką aš teigiu yra tik dūmai, bet grupė ,,24“, bent jau senesnioji jos dalis, buvo ,,angiečių“ mokytojais, kurie kaip ne kartą yra buvę pokario laikais, kartu su mokiniais išėjo į mišką.

2013

124 /

/ 125

126 /

grupė

24 /

Parodos užsienyje

1994 03 25–1994 04 01

Grupės „24“ paroda „Parvi“ galerija, Paryžius, Prancūzija 1994 04 06–1994 04 20

Turo (Tours) municipalinė biblioteka, Prancūzija 1997 01 25–1997 02 03

Grupės „24“ paroda Galerie Plaisiren, Stokholmas, Švedija

A. Šaltenis, B. Gražys, K. Dereškevičius, R. P. Vaitiekūnas. Prancūzija, 1994

1997 06 13–1997 07 03

Grupės „24“ paroda Modernaus meno muziejus Arsenals, Ryga, Latvija

1997 06 13–1997 07 06

Grupės „24“ paroda, modernaus meno muziejus A rsenalas , R yga , L atvija 1999 „Group-24“

Potsdamo municipalitetas, Vokietija

2000 „Group-24“

The Grosvenor House, Londonas, Jungtinė karalystė

Grupės „24“ nariai. Vokietija, 1999

Grupės „24“ parodos atidarymas „Parvi“ galerijoje Paryžiuje, 1994

Algimantas Švėgžda Iš Užrašų: „24“ grupės parodoje Paryžiuje Kosto abstraktai primena Estes hiperrealistinio tepimo būdą. Švarus potėpis, nesvarbu, kad daikto nepaiso.

Vaitiekūno šviesos primena Pažaislio pievas.

Arvydo mėlynos žiemos pilnatis, nakties dangaus tyla, šaltis ir neramu.

Kuro juodi, tarsi skylės, laukų juodų dirvonų ir keistų paklydusių figūrų detalė rūsyje (vamzdžiai).

Paukštė – pomistinė pradžia. Paukštės naivaus meno spalvomis, atributais, tarsi tapyba ant stiklo.

Skačkauskas. Derenas. Matisas Natalevičiaus erdvė ir figūra dar tarpusavyje ginčijasi.

Gražys. Dekoratyvina, literatūros teatras, jauki pantomima.

Katino per maža erdvė tokiam teptuko mostui [tarp Hartungo ir Bois].

Valentino Paukštis. Archaiško pasaulio, kaip motto pasireiškimas. Kiti du Pop art. Labai nesukimba vienas su kitu.

Sauka. Per silpnas ištapymo svoris. Spalva iliustratyvi. Reiktų Goją, Velaskesą studijuoti.

Martinėnas. Hartungo lietuviškas variantas, negrabia ranka, tirštas smėlinis. Klampus, sunkiai kūniškas Gutauskas. Poloko variacijos, padarytos be atsitiktinio džiaugsmo.

Surgailis. Ekspresyvus piešinys, kuriam spalva tik pagalbininkė, o, be to, atskiros detalės, akys, nosis, lūpos tarsi jau tik priedas nebereikalingas prie visko, tik ........tarp formavimo ir iliustravimo.

Karalius – karališkas. Labai blogai eksponuotas, tai orientalistinio fanatizmo ir kruopštaus darbo, tarsi Koranas Vytautas Šerys. Jiems daug erdvių, kaip Džakometi, reikia, ir daug balto, sunku matyti.

Daug skaidrumo reikėtų aplinkui.

Ką duoda tokia paroda?

Ar gali pamatyti žmogus, meną mylintis?

1994

/ 127

Grupės „24“ parodos atidarymas Stokholme, 1997

Grupės „24“ parodos Rygoje (Latvija) plakatas, 1997

Grupės „24“ parodos Stokholme (Švedija) plakatas, 1997

Pakeliui namo, grįžtant iš Prancūzijos. Linas Katinas, Ričardas Povilas Vaitiekūnas, Arvydas Šaltenis, Valentinas Antanavičius, Kostas Dereškevičius. 1994

Šarlotenburgo parke, Berlyne (Vokietija), prie kovo 11-osios paminklo. V. Paukštė, K. Dereškevičius, V. Antanavičius, A. Šaltenis, R. P. Vaitiekūnas, 1999

Grupės „24“ parodos atidarymas Potsdame, Vokietija, 1999

1994 04 19, „Lietuvos aidas“ Vidmantas Jankauskas „24“ grupė Prancūzijoje Prancūzijoje, Touro mieste, jau daugiau kaip savaitę veikia aštuoniolikos lietuvių dailininkų – „24“ grupės narių darbų paroda. Į šį Prancūzijos miestą pusšimtis tapybos ir skulptūros darbų atvežti iš Paryžiaus. Ten, Parvi galerijoje, jie buvo eksponuojami kovo mėnesį.

Kaip kilo mintis surengti pirmąją tokią plačią šiuolaikinės lietuvių dailės parodą pasaulio menų sostinėje? – klausiu vieno iš parodos dalyvių, tapytojo Povilo Ričardo Vaitiekūno.

- Mūsų Dailės akademijos rektorius Arvydas Šaltenis porą mėnesių stažavosi Paryžiuje, ten surengė personalinę parodą, užmezgė ryšius su autorių teisių agentūra SPADEM. O ji Paryžiuje turi savo galeriją, prie jos šliejasi menininkų grupė, vadinamieji „Bastilijos genijai“, ji rūpinasi Picaso ir kt. garsių dailininkų autorinėmis teisėmis visame

pasaulyje. Ta agentūra suinteresuota plėsti savo globojamų dailininkų arealą, tad iš pradžių ir pasiūlė keliems iš mūsų grupės surengti parodą Paryžiuje. Aš tada atsisakiau, nes tai būtų buvęs lyg ir savotiškas mūsų grupės skaidymas. Vėliau agentūra atsiuntė kvietimą dalyvauti visai grupei. Mes maloniai sutikome.

Svečio teisėmis dalyvavo dar ir A. Švėgžda iš Berlyno. Visi gana gražiai sutilpome. Salės buvo net per du aukštus, pačiame Paryžiaus centre, prie Bastilijos aikštės. Visas parodos išlaidas apmokėjo SPADEM‘a, o kelionę į Paryžių finansavo Atviros Lietuvos fondas.

Trumpai apibūdinkite, kokį įspūdį mūsų meno salelė palikoPrancūzijos sostinės meno vandenyne.

- Vežėme geresnius mūsų grupės darbus, ir ten tarp to, kas rodoma tūkstančiuose įvairiausių galerijų, mūsų lygmuo pasirodė gana aukštas.

Lankė prancūzai, buvo būrelis ir lietuvių, skeptiškų vertinimų nebuvo. Manau, kad ne vien iš mandagumo. Aš pabrėžiau, kad dar prieš karą mūsų meniniai ryšiai buvo gana gyvi, daugelis mūsų profesorių buvo Paryžiaus meno mokyklos auklėtiniai. Ir nors 1940-ieji nutraukė tuos ryšius, bet pasėta sėkla Lietuvoje rado terpę, gražiai prigijo. Kadangi prancūzai mūsų meno visai nepažįsta, tai šis paaiškinimas jiems buvo labai įdomus. Ir mūsų grupės parodoje jie rado sau artimų ir keistų savo dailės atšvaitų.

O kaip paroda pateko į Tourą?

-Taip jau atsitiko, kad ambasadorius Osvaldas Balakauskas, išgirdęs apie ruošiamą mūsų parodą, sumanė ją pervežti dar ir į Tourą.

Ten surengta ir lietuviškų knygų ekspozicija.

Visus konkrečius reikalus tvarkė mūsų grupės atstovas Eugenijus Antanas Cukermanas.

128 /

Viktoras Liutkus Gimė 1950 m. Mažeikiuose Išsilavinimas: 1968–1973 m. studijavo istoriją Vilniaus universitete Profesinė ir kūrybinė veikla: Nuo 1976 m. rašo dailės istorijos ir kritikos straipsnius apie XX a. Lietuvos dailę 1981 – 1990 m. dirbo Lietuvos TSR Kultūros ir meno institute mokslo darbuotoju Nuo 1991 m. – Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) narys (1991 – 1995 m. – Lietuvos sekcijos prezidentas) 1993 m. – išstojo iš Lietuvos dailininkų sąjungos (sugrįžo – 2003 m.)

Nuo 2003 m. dėsto Vilniaus dailės akademijoje, Tapybos katedroje 2005 – 2009 m. – Tapybos katedros vedėjas Nuo 2009 m. – VDA muziejaus direktorius Monografijos ir leidiniai: Viktoras Vizgirda (2000), Antanas Mončys (2003), Antanas Samuolis (2006), įvadą ir komentarus kn. „Vytautas Kairiūkštis. Straipsniai, paskaitos, dokumentai, laiškai, amžininkų atsiminimai”, 1989) Dailės istorijos ir dailėtyros studijų, leidinių bendraautoris (XX a. lietuvių dailės istorija, t. 3, 1990; Šiuolaikinės lietuvių dailės horizontai, 1992; Art of the Baltics. The Strugle for Freedom of Artistic Expression under the Soviets, 1945-1991, 2002; Išeivijos dailė, 2003 ir kt.).

Kuruotos parodos: Lietuvos tapyba. 1920–1940 (Ryga, Nacionalinis dailės muziejus, 1999), Vladas Eidukevičius (Vilnius, „Maldžio“ galerija, 2004), Šarūnas Sauka (Švedija, Kristianstado Regiono muziejus, 2007), Vytautas Kairiūkštis ir jo aplinka (Vilnius, Nacionalinė dailės galerija, 2010), Algimantas Švėgžda (Vilnius, parodų salės „Titanikas”, 2011), Justinas Vienožinskis ir jo mokiniai (Vilnius, parodų salės „Titanikas”, 2011) ir kt.

/ 129

(Iš dienoraščių)

Apie „24” 1990 m. sausio 19 d., penktadienis, 212 palata *

„Jau antra savaitė, kaip debesys – sunkūs, pilki, rūškani, vis kairėn ir kairėn, į Pietus (gal?). O saulė pramuša jų keteras, sutviska kaip liguistai išbalęs spindulių pluoštas, nuo to spindesio langai pamėlsta, atidarinėjami ir uždarinėjami mėto lazerius. Varnos pasitikinčios ir išdidžios, žiemõs, speigo nėr, ėdalo pakanka, pilni pašaliai (mėto dar čia tokie tipeliai pro ligoninės langus). Geriausi laikai žiurkėms, pelėms ir spąstų gamintojams.

Pelkėse irgi marškanas dangus, žolė prigludus, nulyta, gal kokie vabalai ir išlindę... Prieš mano akis – ligoninės langų eilės, vienodai, pusiau uždengti užuolaidėlėmis ar uždažyti. Graži man, nes rami ir korektiškai išdalinta į stačiakampius, priešais yra pilka siena. Mondrianas ir bauhauzas. Viskas, kas pusiausvyra, yra tvarka ir ramybė.

Man ji neįkyri, nors lietuviai dūšioje mėgsta, kas šiek tiek kreiva, netaisyklinga, sukeista. Bet juk pusiausvyra yra ir tarp tos pilkõs, languotos sienos ir plaukiančių debesų! Ką jaustume ir galvotume, matydami plaukiančius debesis kvadratus, kubus, stačiakampius?

Grupės „24“ susidarymo faktas pirmiausia verčia klausti – dėl ko jungtasi? Kas jungia, už ką stoja grupės dalyviai? Antra XX a. Europoje, šiek tiek ir Lietuvoje, egzistavusių grupių veikla siejama su originalumo, naujumo ar revoliucinio posūkio, maišto sąvokomis. Daugelis grupių norėjo atsinaujinti: jos kūrė manifestus, šūkius, leidinių programas. Beje, pradžioje nebuvo komercinių užmačių, tik noras kūryba paveikti socialinę aplinką ir jos gyventojus. Avangardas taip pat turi savo klasiką ir klasikus. Ar jie atsirado siekiant originalumo, ar jie buvo pripratimo, estetinės ir socialinės adaptacijos pasekmė? Grupės „24“ originalumo šūkis, matyt, labai elementarus: „Būk tuom, kuom esi.“ Originalumas čia gali būti suprastas pagal „aš“ talentą, prisimenant faktą, kad „aš“ turi apytikslę avangardo patirtį ir vengia „-izmų“. Grupės turėdavo savo kavines, tėtušius – pirkėjus... Kodėl mes (atsiradom) be manifesto (programos), kavinės, leidinio, galerijos?... Ir „Ars“ prabilo skaudžiai ir nykiai („nuogoj ir skaudžiai apleistoj dirvoje atsirandam mes“, 1932). Grupė „24“ yra ne nulinis taškas šiandieninės tapybos orbitoje. Ji padengia vekselius, išduotus dar prieš 15–20 metų.

1990 sausio 22 d., pirmadienis , 12 val.

Įsiminiau (ne šioje parodoje) Šarūno Saukos „Vaiką raudonais plaukais“, 1983 (A. Šeškaus kolekcija). Stulbinamas efektas, pritrenkianti priešybė: rafinuotas staltiesės, užuolaidos, grindų dekoras, sakytumei – ideali prabanga, liuksas, ir čia pat – nutrupėjusiomis, pūvančiomis kojomis į tas grindis atsirėmęs vaikas (?), lavonas, kurio visa gyvybė tėra kuokštelis raudonų plaukelių viršugalvyje. Man atrodo, kad lietuvių tapyboje nėra žiauresnio kontrasto. Šiurpą kelia sugretinimas, ne pats lavonėlis. Pašalink tą liukso aplinką, liks anatomikumo skiediniuose išmirkęs, kelissyk jau apdorotas kūnas. Užtat ir sukrečia aplink jį „civilizuota“, tobulai išausta materija. Vaiko kūnas suėstas, perpuvęs, yrantis, kraupiai sulamdytas; draperijos – meistriškai siuvinėtos, blizgančios, atrodo, ir siekiančios prikaustyti žvilgsnį prie tobulai išvedžioto rašto, ornamento, lelijų motyvo (grindys). Čia gali rasti ir vėlyvuosius viduramžius, ir ankstyvąjį renesansą. Puikioje, rafinuotoje aplinkoje (gražūs rūbai, baldai, interjeras) kirsdavo galvas, trykšdavo kraujas, risdavosi kūno dalys. Bet ten jau pats siužetas diktavo tokias scenas, nebaidė ir neglumino žiūrovo: jis buvo įtikintas veiksmo pagrįstumu, tiesos ir nuodėmės santykiu. Priežastis ir išvada jau žinota iš anksto. Biblija, mitologiniai siužetai, kronikų aprašymai – tarsi kodas tokiam žinojimui. Š. Sauka nepateikia jokio siužeto ar aliuzijos, minties kryptelėjimo į kokį nors šaltinį. Tai XX a. tragedija. Puvėsiai ant rafinuotos, spindinčios civilizacijos kūno. Ir šiuo atveju gal būta dar vieno skirtumo: mes, žiūrovai, tokią dramą linkę priimti savo sielon kaip individualią lemtį (galimybę, tikimybę...), susitapatinti su anuo irstančiu kūnu. Tai – XX a. žmogaus nuostata ar bejėgiškumo įrodymas. Nupurto mus nepajėgumas įveikti susitapatinimo. Ar dėl to, kad netikime, ar kad neįstengiame kažko rasti anapus?“ * tekstas rašytas besigydant Antakalnio ligoninėje (V. L.)

Elektroninė Dievo akis 2006. Asambliažas. Medis, metalas, 26 x 17 x 4,5 Rėmelis – 1935 m. , standusis kompiuterio diskas

/ 131 1990 kovo 3 d., šeštadienis

Savaitės pradžioje TV diktorė man pasakė, kad „lauk nelaimių“ (esu Vėžys). Horoskopais netikiu, bet nelaimės sulaukiau. „Respublika“ atspausdino interviu su „24 pensininkais“. Mat pavadinime apsikeitė raidės: vietoj eremitų pasidarė emeritai. Žiūrėjau, žiūrėjau į „Pažaislio“ knygutės raideles, nebeiškrapštysi. Juodas humoras šviesią dieną... Gerai, kad pagalvos: „Respublikoje“ mėgsta humorą prieš rinkimus, o čia dar dailininkai kažkokie pensininkai...“ Bet, po galais, juk mene turi būti kažkokio beprotiško, juodojo humoro! /…/Keistas santykis ir „24“ parodoje. Keistas, perkūniškas, įsukantis į dideles dvasios sroves. Leonardas Gutauskas išvaro šėtoną iš savo paveikslų: ten belikusi šventyklų tyla, angelų sparnų šlamesys, girdi, kaip žvakė dega ar ledas stingsta. Dieviškoji ramybė ir tyla, nors joje gali dėtis didžiausios dramos. Užtat šėtono jėga siaučia Š. Saukos paveiksluose. Kerta jo galvą – o ji žiūri į mus kiek nustebusiu žvilgsniu (kaip tai?). Šėtonas laiko Š. Sauką pakabinęs žemyn galva, į ją kraujas subėgęs, jau sunkias pro poras. Žalsvam kaip „Tarchun“ limonadas vandenyje „daug“ apsėstų ligos „saukiukų“. Žmona, apėjusi raupais. Gyvavimas atseikėtas kova su šėtonu, jo galvomis, liga lyg šėtono ženklas. Vanduo turi jį nubaidyti („Liga“, „Maudymas“ dėl to yra mitologiškiausi paveikslai).

O Henrikas Natalevičius? Jo paveiksluose šėtono galia suėjusi į daiktus. Jie mįslingi, kerštingi, patogūs, nepatogūs, absurdiški. Daiktų dvasia žiūri į mus tik dviem akimis. Kaip tyliai, paslaptingai, jaukiai tie daiktai gyvena! Bet – aure – ogi ten žmogaus esama! Kas pasakys, kad „Tvoros“ pagaliais nevaikšto mūsų vėlės? H. Natalevičiaus stiprumas – pritraukti, pastatyti prieš žiūrovą štai tokią „Tvorą“, „Sieną“, ir leisti ne tik akims knebinėtis po jas, bet ir kvapą uostyti. Mes sienos nematome, nes puikiai žinome – toks jos įtaigumas – „kažko“ esama jos viduje. Eugenijus Cukermanas uždaro pasaulį ir padaro jį tvarkingą. „Zonos“ kaip geto ribos, jos nepažymimos, bet turi savo aiškią vietą, linkmę, posūkį, savo paviršių – vienur jis kietas, matinis, kitur – šiurkštus, kažkoks rūdžių nuėstas. Ezoterinis menas. Izoliuotumas čia kaip žmogaus likimas, kaip paskirtis „būti uždarytam“.

Keisčiausia, kad „zonų“ ribos linksta kaip atstanga, kaip pasipriešinimas. Tai, kad kai kuriuose E. Cukermano paveiksluose paliekama nukarusi drobės skiautė, neatrodo vien kaip „išėjimas į didesnę erdvę“. Aš galvočiau priešingai –didesnė erdvė (arba chaosas, aplinkos netvarka) čia jau bando įeiti į „zonos“ tvarką. Antra vertus, ta skiautė jau yra lieptas, ji ženklina perėjimą į daiktiškąją paveikslo būklę: juk taip yra naikinama „zonų“ meniškoji tvarka. Man visgi didžiausias įspūdis, žiūrint į E. Cukermano paveikslus, jų paviršius.Už šito paviršiaus yra didelė, ilgaamžė, tūkstantmečius išgulėjusi kultūra, gal ir mūsų genų nugulti klodai. Juk tie paveikslai kaip iš kokio archyvo, tamsos, užkaborio ištraukti, sugėrę archyvų kvapą, dulkes, pelėsius, grybelius. Kaip niekas kitas(net tarp šios parodos autorių) E. Cukermanas jaučia laiko tėkmę, iš nežinios į nežinią. Tuo jis iš esmės skiriasi kad ir nuo Dalios Kasčiūnaitės, tefiksuojančios dabarties asmeninę nuotaiką (aišku, ji gali atkurti ir prieš 10 – 15 metų buvusį įvykį – bet ne laiko tėkmę). Skiriasi ir nuo Lino Katino, kurio abstrakcijos, akvarelės labiau yra ne laiko, bet erdvės organizacijos pavyzdžiai. L. Katinas visuomet mato reginį, vietą, erdvę, savotiškas vietos ir erdvės auras. Užtat jo paveiksluose laikas gali būti momentinis – „aš“ pamačiau štai tokį saulėlydį, galiu sudaryti iš dabarties faktų, įvykių štai tokį erdvės vaizdą. Bet jis (L. Katinas) sustingsta dabarties pozicijoje ir iš jos nukreipia žvilgsnį greičiau į priekį, aukštyn, negu į praeitį.

Arba Vygantas Paukštė. Įdėmiai pasižiūrėk: visur veiksmas, judesys, mostas. Primityvus, labai drąsus piešinys daro tuos mostus ir judesius savaip neapšlifuotus, negrabius, sakytume – pirmykščius. Žmonės nemoka judėti, stovėti, netgi atsigula jie negrabiai. Nedailinimas čia rodytų archaizmą, gyvenimą, kuriame pasaulis atrodo kampuotas. Tik to kampuotumo nereikia sutapatinti su brutalumu, aštrumu, kietumu. V. Paukštės paveiksluose jėga, regis, slypi paranojiškuose judesiuose: negali niekaip paaiškinti, kodėl jie (žmogeliai) daro tai ir taip, kaip visai nereikėtų daryti.

Suminkyti, nutėkšti kūneliai ar jų grimasos, kaip pabėgusių iš prieglaudos, yra apsireiškimas šalia civilizuoto, atsargaus, reglamentuoto žiūrovo. Tas kontrastas, žiū, jau ima daryti paveikslus kiek grėsmingus, jie ima veikti žiūrintįjį. Krapšto ląsteles, kuriose, pasirodo, taip pat esama paranojos, tik, ačiū dievui, kažkokios atsitiktinės plėvelės apsaugotos nuo proveržio.

132 /

Juoda siena. 1979. Kartonas, aliejus, 40x50

Bet Algis Skačkauskas nuleidžia mus ant žemės. Jo herojai kaunasi, kruvinasi, žaloja viens kitą čia pat, ant žolės. Tapytojas nedaro iš jų pirmykščių, jie dabartiniai. Jie tik gali būti įvilkti į kokio biblinio herojaus rūbą ir tiek. V. Paukštei reikia judesio kaip veiksmo akumuliatoriaus, A. Skačkauskui judesys nereikalingas, nes veiksmai jau vyksta, net nebereikia judėti: galima, įkandus į gerklę, tįsoti. Man tik užkliuvo tapymo maniera: pėdavimas, potėpio ženklinimas ima mirgėti ir palengvina tai, kas vaizde pagal savo pobūdį, motyvą yra itin įtempta, galinga, smogiančios jėgos. Tuo panašus į Ričardą Povilą Vaitiekūną, bet jis jokiu būdu nenori atsipalaidavusiai žingsniuoti per drobę. Jo virpantys, slenkantys, sušiaušti dažai – nutapytų daiktų dvaselės. Štai kur dematerializacija. R. Vaitiekūnas vienintelis taip moka išvaryti iš paveikslo materiją. Paradoksalu: vos įžvelgi tuos daikčiukus, bet jų buvimu neabejoji, žvakelės liepsnelė ne dega, bet šildo. Tokie pat ir jo piešiniai.

Juk tie ligoniai – dvaselės. V. Šerys pavaizduotas kaip vaikščiojanti rūkanti dvaselė. Kaip gražiai tą dvaselę apibrėžia linija – irgi plevenanti, lengva, paslanki, nebijanti nutrūkti ties nosies kampu.

Puikūs ir Antano Martinaičio piešiniai. Aš matau, kaip autorius važiuoja su pieštuku per lapą, tarsi gaudydamas kokį pabėgusį vabalėlį. O šis vis sukasi, šokinėja, susipainioja tarp gausybės linijų.

A. Martinaitis į savo deivių karalystę taip pat nebijo įsileisti šėtono. Kodėl? Jis paprasčiausiai nenori užsimerkti prieš nelaimes.

Išblyškęs Arvydo Šaltenio autoportretas kaip neišryškinta nuotrauka. Kampuotas kareivio veidas, „za rodinu“ laikraščio skiautė – ji dabar tokia skausminga... A. Šaltenio pradžia buvo nervinga, įtempta, tas nuolatinis noras įsikabinti į gyvenimą, į jo tikrumą. Tiesa čia yra kaip potėpis, kaip siužetas. O Broniaus Gražio vaizduotėje nušvinta sapnų peizažai su žalčiais ir katinais. Visai kitas pasaulis. Autorius vaikšto ten, kur nepasiekia nė šėtono koja. Antgamtiškas, nerealus pasaulis. Ten tėra tik jis ar jo žmona. Siela gali rasti rimtį ir pasitikėjimą ten, kur lemta būti vienam. B. Gražys – siurrealistas, jo siurrealizmas šiaurietiškas, santūrus, be dirbtinumo atveriantis antrąjį daiktų ir pasaulio gyvenimą. Gal jis ir tyčinis, spontaniškas, nes įtari, kad autorius lyg nebegali susivaldyti.

O Valentinas Antanavičius „Savitarnoje“ padarė tai, ko niekas ligšiolinėje lietuvių tapyboje nebuvo daręs: jo autoportretas čia yra kaip Salomėjos nešama Jono Krikštytojo galva...

*

Bičiuliui Alfonsui Andriuškevičiui skirtas posmas, sumontuotas iš jo parašytų eilių ir perskaitytas Vilniaus dailės akademijos rektorate per Alfonso pagerbimą Nacionalinės kultūros ir meno premijos gavimo proga. 2007 m.

134 /

REGIMANTAS MARTINĖNAS Gimė 1947 10 18 Šiauliuose Išsilavinimas: Tapybos studijos Vilniaus dailės institute (diplomas 1997 m.)

Profesinė ir kūrybinė veikla: Nuo 1978 m. Dailininkų sąjungos narys 1978 – 1981 m. Jaunųjų dailininkų susivienijimo pirmininkas Nuo 1995 m. Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų gimnazijos mokytojas Apdovanojimai: 1976 m. Respublikinė jaunųjų dailininkų parodoje – kultūros barų premija 1996 m. Pabaltijo tapybos trienalėje – pagrindinis prizas (Grand Prix) Parodos: Parodose dalyvauja nuo 1973 m.

Surengė 12 personalinių parodų 1996 – 2000 m. su dailininkų grupe „24“ parodos Vilniuje, Rygoje, Paryžiuje, Stokholme, Frankfurte, Londone ir kt.

Svarbesnės parodos: Respublikinė portreto paroda, jaunųjų dailininkų parodos, įvairios teminės parodos, Pabaltijo dailininkų tapybos trienalės Kolekcijos: Kūrinių yra įsigiję Lietuvos Kultūros ministerija, Lietuvos dailės muziejus, Tretjakovo bei modernaus meno galerijos Maskvoje, Norton George galerija Niujorke, įvairios įstaigos bei organizacijos Lietuvoje. Taip pat privatūs asmenys Lietuvoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Izraelyje, Austrijoje, JAV

/ 135

Raimondo Regimanto Martinėno tapyba tarsi brėžia visai kitas matymo ribas. Vienas malonumas stebėti, kaip priglunda spalva prie spalvos, kaip nugrimzta į tylą arba ima šaukti geltonas taškas, kaip pasaulis iš lėto virsta mase, sunkia ir beviltiška.

Nors šiaip jau tai yra vilties tapyba. Sodri, gyva, energinga, ji šiek tiek primena Antano Samuolio jėgą, skausmingą ir be galo gyvą. Raimondas, be abejo, žaismingesnis. Lengvesnis, ne toks koncentruotas. Bet vis tiek – labai rimtas. Jis tiesiog tapo. Tapo, jausdamas skausmą. Tapo, nematydamas kitokio savo būties įprasminimo. Užtat ir matai jo paveiksluose – koks puikus tas pasaulis, žalias ir raudonas.

Gražina Kliaugienė. 1993 m. („Lietuvos aidas“)

R. Martinėno abstrakcijose yra kraujo, prakaito, dažnai purvo. Tai amžina dvikova, galų gale virstanti jausmo išraiškos ir harmonijos siekio dvilypumu. Vidinis konfliktas yra vidinė abstraktaus stiliaus jėga „sukabinti“ viską paveiksle: ir dvasią ir formą. Sakytum – konfliktiškumas, vidinė įtampa yra apskritai būdinga XX a. Moderniajam menui. Tačiau būdai, kaip įeinama į šią kovą ir kaip joje laikomasi, sudaro aibę variantų. Gramzdus, klampus, prieraišus konvencionaliai „lietuviško kolorizmo“ sampratai R. Martinėnas kaip krizinis romantikas kuria fantastišką ir chimerišką pasaulio viziją.

Laima Petrusevičiūtė, 1989 m. („Krantai“, 1993)

Koloristinėje R. Martinėno tapyboje spalva visada buvo svarbiausia raiškos priemonė. Bet jei ankstesnio laikotarpio tapyboje gilintasi į psichologinius spalvinių dėmių ir jų sąskambių aspektus, tai dabar tam dar suteikiamos fundamentalios egzistencinės prasmės. Tapytojo kūrybai visada buvo būdingas „kūniškumas“ – žiūrėdamas į jo drobes fiziškai jaučiu, kaip raudona, geltona, mėlyna spalvos skverbiasi pro mano odos poras. (...) Kaleidoskopiškai mirguliuojanti spalvų „kilimai“ užhipnotizuoja ir kelia transcendentinio skrydžio virš mirguliuojančių miškų ir pievų iliuziją. Paveikslai atrodo gigantiškai dideli, o pats – skruzdėliškai mažytis. Stiprus įspūdis užgniaužia kvapą, o nugara pradeda bėgioti virpulys. Šaltas koloritas verčia liūdėti ir nusiminti, šiltas – džiaugtis ir juoktis.

Ryškūs, beveik rėkiantys deriniai jaudina, subtilūs ir niuansuoti ramina. Tapybinėmis priemonėmis R. Martinėnas virtuoziškai kelia įvairiausius jausmus, skatina mąstyti apie gilesnius dalykus.

Vidas Poškus, 2007 m. („Literatūra ir menas“)

Atrodo, kad dailininkas ne tepa dažą, bet užtrenkia, uždaužia (ir dar padaužo). Stiprus, rimtingai silpnėjančio, vėl stiprėjančio garso įspūdį kelia ryškios, lokalios spalvos. Raudona, geltona, mėlyna ir visos kitos. Netgi (kartais) balta ir juoda. Spalvinės dėmės išdėstytos tarytum demonstruojant ritmines galimybes – meistriškai, sinereziškai, sinesteziškai. Na, visai kaip grojant būgnais...

Galbūt pats menininkas ir paneigtų, tačiau atsistojus prieš bet kurią iš jo tapybinių kompozicijų akis pagauna, o tada galvon skverbiasi mintis, kad tapyta laikantis atsitiktinumo idėjos. Pradėjus visiškai neįsivaizduojama, kokia bus pabaiga. Kartais sustojama tik įpusėjus, kitais atvejais – siekiant išgauti didesnį išbaigtumo įspūdį. Tačiau bet kuriame potepyje pulsuoja non finito dvasia.

Tarsi laukiama, kad pasirodys nauji spalviniai plotai, kurie uždengs ankstesniuosius. Neišbaigtumo esmė ta, kad tapybinės kompozicijos regisi nepradėtos ir nebaigtos – jos tiesiog išniro prieš mus, įgijo savo fizinius pavidalus, tačiau kažkur egzistavo ir egzistuos visada...

Vidas Poškus, 2010 m. („7 meno dienos“)

Regimantas Martinėnas

136

Pienių žydėjimas 2006. Drobė, aliejus, 120 x 100

Never More pagal Edgar Po 2006. DrobÄ—, aliejus, 80 x 60

Regimantas Martinėnas

138

Sena obelis pienių lauke 2006. Drobė, aliejus, 120 x 100

Šukės 2006. Drobė, aliejus, 120 x 100

Regimantas MartinÄ—nas

140

Temperuotas klavyras lietuviĹł liaudies motyvais 2008. DrobÄ—, aliejus, 120 x 100

Teroras viduje 2004. DrobÄ—, aliejus, 120 x 100

Regimantas MartinÄ—nas

Be pavadinimo. 1989, asambliaĹžas, 68 x 68 x 12.

142

Tapytojo lagaminas 1984, asamblia탑as, 55 x 68 x 11.

144 /

HENRIKAS NATALEVIČIUS Gimė 1953 m. gegužės 23 d. Vilniuje Išsilavinimas: tapybos studijos Lietuvos dailės institute (diplomas 1976 m.)

Profesinė ir kūrybinė veikla: 1976 – 1980 ir 1984 – 1988 m. dirbo dailininku apipavidalintoju Vilniaus dailės parodų rūmuose 1980 –1984 m. – moksliniu bendradarbiu Lietuvos dailės muziejaus Tapybos skyriuje 1988 m. įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą Apdovanojimai: XIII Baltijos šalių tapybos trienalės „Dialogai“ (2007 m.) Vilniuje pirmoji premija Parodos: Nuo 1976 m. dalyvauja dailės parodose Surengė 16 asmeninių parodų Dalyvavo beveik 100 grupinių parodų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Maskvoje, Vengrijoje, Olandijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Kanadoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje Svarbesnės parodos: lietuvių tapytojų parodos Suomijoje (1986), Švedijoje (1988), Vengrijoje (1989), paroda „8 tapytojai iš Lietuvos“ Norvegijoje (1990), dailės paroda „Apokalipsė ir tikėjimas“ Vokietijoje (1990) ir kt. Nuo 1989 m. dalyvavo visose grupės „24“ parodose Lietuvoje ir užsienyje: Prancūzijoje (1994), Švedijoje (1997), Vokietijoje (1999), Anglijoje (2000), kt.

Eksponavo kūrinius grupinėse lietuvių dailininkų parodose Olandijoje (1990), Lenkijoje (1992, 1998, 2001), Prancūzijoje (1995), Kanadoje (1995), parodoje „Nonkonformistinis menas iš TSRS“ JAV (1996) ir kt. 2007 m. dalyvavo Baltijos šalių tapybos trienalėje Vilniuje Kolekcijos: Lietuvos dailės muziejus ir Modernaus meno centras Vilniuje bei Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Kaune Jane Vorhees Zimmerli dailės muziejus (JAV), privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje

/ 145

Viktoras Liutkus ĮSIELINTO KŪNIŠKUMO PERTEKLIUS Tįsumas H. Natalevičiaus paveiksluose vaizduojamas pasaulis – tįsus. Visa, kas atsidūrę drobėje – žmonės ir gyviai, interjerai ir gamtovaizdžiai, kieti ir minkšti daiktai, pastatai ir jų sienos, veidai ir kūnai – paveikti tįsumo jėgos. Dėka jos, joks mūsų akims įprastas kūnas neturi baigtinio fizinio pavidalo, jo formos keičiasi, nuolat vyksta mutacijos ir persikūnijimai į naujus pavidalus, o laikas ir erdvė persikloja daugiamačiais sluoksniais. Tapybos energijai pasiduoda ir kūnų paviršiai, ir jų masės. Juolab kad tįsumo vyksmą dar sustiprina pats dažo tepimo būdas: slystantis, glotnus, daugiasluoksnis, sujungiantis piešinį ir spalvą, niekur nepaliekantis „kieto“ kontūro, iš pirmo žvilgsnio - lėtas, pasyvus, bet slepiantis dideles natūros perkūrimo galias.

Pasaulio tįsumo ženklai pasirodė jau ankstyvuosiuose kūriniuose. Paveiksluose netrūko emocijų ir stipraus tapybinio gesto, tapyta spontaniškai, riebiais dažo sluoksniais klojant drobių paviršių, paliekant juose teptuko dryžių pėdsakus. Tuomet dailininko pamėgti fantastiški motyvai neišsiteko realybės rėmuose ir kilo į vaizduotės erdves: žmogaus figūra arba paveiksluose vis dažniau pasirodantys naujadarai – „žiurkiažmogiai“, kaip juos vėliau pavadino kritika , beveik visada patekdavo į kokias nors keistas, paradoksalias situacijas, susaistančias fantastinius gyvius, žmones, daiktus.

Chaoso prisotintose erdvėse vyko makabriškos scenos, autoriui labiau rūpėjo vaizdais išsipasakoti, nei pristabdyti fantazijos proveržius. Svarbiausia, kad iš tokių motyvų tapybinio perkūrimo radosi mįslingos scenos, atsivėrė siurrealistinės erdvės, savotiški kūnų pavidalų „regėjimai“, kas buvo nauja tuometinėje lietuvių tapyboje (šiuo atveju panašiais bruožais išsiskyrė tuometiniai B. Gražio, M. Skudučio, R. Filistovičiaus darbai, kiek vėliau Š. Saukos kūryba). Iš gyvenimo ir kasdienės aplinkos išgriebtas scenas H. Natalevičius meistriškai įvilkdavo į plastinės formos rūbą, sudėliotą iš fragmentais sukarpytų vaizdų, suregzdamas chaotišką, sunkiai loginiam išnarpliojimui pasiduodančią motyvo intrigą. H. Bosch‘as ir P. Bruegel‘is (vyresnysis) čia, be abejo, „stovėjo“ jam už nugaros – toks patrauklus ne tik H. Natalevičiui, bet ir jo kolegoms, pirmiausia M. Skudučiui, tuomet atrodė olandų meistrų buitinių scenų supynimas su pasaulio ir žmogaus gyvenimo egzistencija, ironijos, juoko ir tragedijos artumas.

Senieji olandai pirmiausia buvo jaunatviško susižavėjimo šaltinis. Bet toliau kūryboje lėmė paties dailininko pasaulėvaizdis, formavęs jo kuriamų vaizdų tįsumą ir tapybinių „regėjimų“ požymius. Kas jiems būdinga? Fizinių kūnų transformacijos, keičiančios realybės pavidalus. Tai, kas paprastam akies žvilgsniui ir galvojimui atrodo kasdieniška, natūralu ar sustatyta į savo vietas, dailininko paveiksluose verčiasi aukštyn kojomis, keičiasi į irrealius pavidalus, apauga keleriopomis asociacijomis. Antai paveikslas „Patogūs daiktai“ (1982) – kas jame nutapyta: baldas? ar sarkofagas su iškištomis žmogaus pėdomis? gal mumija, uždengta fortepijono klaviatūra, už kurios dunkso didelis veidas išplėstomis akimis? Arba: ką sako žiūrovui dviejų galvų, užkeltų ant keistų pastatų stogų, „Dialogas“ (1984), išnyrantys iš marškinių veidai paveiksle „Balti marškiniai“ (1986)?

Dailininko kūriniai lyg pakartotų Ch. Baudelaire mintį, kad regimas pasaulis yra vaizdų ir ženklų rinkinys, savotiška „maisto rūšis“, kurią menininko vaizduotė turi perkurti ir suvirškinti. Viskas, kas vaizduojama, nutįsę į transformacijų ir vizionieriškos kilmės motyvų nesibaigiančią grandinę, kurią kiekvienas žiūrintis į paveikslą imasi narplioti kaip sukibusių prasmių ir asociacijų tekstą. Bet pradžios ir pabaigos jame nėra, tįsumas yra beribis. Siurrealistinis daikto, kūno perkūrimas vyksta

146 /

kaip nuolatinis procesas, kurio dėka peizažas, interjeras, siena, veidas, širšių lizdas, kėdė, rūbas ar piešiantis ant vandens žmogus išeina už savo fizinių ribų. Arba atsitinka priešingai: koridoriaus sienoje („Koridorius“, 1994) pavaizduoto dvigubo veido keturiose akyse įsikūrę žmogeliukai tempia mus „vidun“, į kitą pasaulį, kurio parametrai yra nežinomi ir bauginantys.

Pasaulio tįsumas, formų perkūrimai, akies (-ių) motyvas padaro H. Natalevičiaus paveikslus daugiažaniais, polifoniškos erdvės, prisotintais vaizdinių siurprizų. Keblu būtų apibrėžti, kas tai – natiurmortas, figūrinis ar grupinis paveikslas, portretas ar peizažas? Ar dvi akys dideliame, lygiai nutapytame rausvos spalvos lauke yra portretas, šiuo atveju žmonos Lijanos („Portretas“, 1985)?

Ar lūpos ir vertikali dažo dryžė – tai vyro ir moters figūros („Vyras ir moteris“)? Kas pavaizduota paveiksle „Meška šiaurėje“ (1983): žmogaus veido kauke prisidengęs žvėris ar į žvėrį mutavęs žmogus? Visais atvejais ribos nutrintos. Tokie alogiško ir konkretaus susilietimai, prasmių sudvejinimai dailininko paveikslus labai greitai išskyrė 9-ojo – 10-ojo dešimtmečių lietuvių tapybos kontekste, o jų sugestija kėlė mintis apie paslaptingą ir grėsmės galių turintį pasaulį. Recenzuodamas 1986 m. „penkiukės“ parodą, A. Andriuškevičius dailininko kūriniuose pavaizduotus kūnus apibūdino „fantastiškaisiais blogio pavidalais“, turėdamas omenyje pavaizduotuose žmogaus ir daiktų pavidaluose slypinčias neaiškios kilmės jėgas, galinčias sukelti sumišimą, baimę, nejaukumą.

Iš tokių pasaulio tįsumo ir jo sukeltų savybių peršasi išvada, kad tapoma yra tai, kas neįvardijama, paklūsta metafizikai, nuveda į pąsamonę, įžiebia daugybę asociacijų. Dailininkas apie savo nusiteikimą tapyti ir patį tapymo būdą yra pasakęs: „Racionalumas man svetimas“ , taip norėdamas pabrėžti, kad dažniausiai nusveria ne išankstinis žinojimas, kas ir kaip atsiras drobėje, o paklusimas improvizacijai, intuicijai. Vaizduojamų kūnų tįsumą sukuria ne vien tik autoriaus vaizduotė. „Perkūrime“ svarbūs yra tapybinės kalbos kerai: paveikslų tapybiniai paviršiai pasiutusiai pavojingi, jie įsiurbia žvilgsnį, neleidžia atplėšti akių nuo pasiskleidusių minkštų pustonių, glotnių paviršių lygumų. Po jas bevedžiodamas akis gali ir pasiklysti, nes niekur nerasi „kieta“ spalvos dėme pažymėtos teritorijos, šaltų spalvų oazių – pastarųjų paprasčiausiai autoriui neprireikia. Žiūri į paveikslą „Siena“ (1983) – viso labo kaimo tvoros motyvas, elementarus, bežodis, banalus.

Bet jo tapybinis paviršius, tamsi dažo masė traukia žvilgsnį vidun, klampina kaip kokia dervos pelkė. Juodo dažo dailininkas nenaudoja, bet šiame paveiksle nutapyti plotai yra bene patys tamsiausi greta kitų kūrinių. Į tamsumą nugramzdinta ir per visą drobės plotą M. Skudučio ranka užrašyta, vos įžiūrima dailininko signatūra. Panašaus gramzdinimo ir tapybinės sugestijos pasiekiama ir keliuose „Veidrodžio“ variantuose, o autoriui būdinguose lygiai užteptuose rausvos spalvos plotuose randi subtilius teptuko šnaresius, primenančius lengvo vėjelio pūstelėjimą vandens paviršiumi. Apskritai, autoriaus tepimo maniera ir pati tapyba yra „šilta“, jauki, šviesesnio kolorito paveiksluose besiremianti ochros kilmės, anglų raudonos, kadmio raudono (tamsaus) dažais, o tamsiuosiuose ištraukianti į paviršių degintą ar natūralią (Leningrado) umbrą, šviesųjį marsą. Per kelioliką metų tapytojas išpuoselėjo savąją drobės įtėpio techniką, kai įgramzdintas į ankstesnįjį naujas sluoksnis sukimba su pastaruoju kaip dar vienas, šiuo atveju – dažo tįsumo atvejis. O juk tįsumas – siurrealistinio vaizdo kraujas. Įsielinimai Dailininko vaizduojami kūnai, kaip taikliai kritikų buvo pastebėta, yra „įsielinti“. Tokius juos padaro jau minėtas tįsumas, begalinės kūnų transformacijos, suteikiančios negyviems kūnams antropomorfinių savybių, ir, be abejo, iš paveikslų į mus nukreiptos akys. Dažname tapytojo paveiksle, aptapytame daikte akies (-ių) motyvas varijuojamas įvairiausiais būdais, nuo švarko sagose „žiūrinčių“ akučių („Kasdienis rūbas“, 1983) iki paskleistų erdvėje, skrendančių akių („Bėgantis“, 2007),

Vyras ir moteris 2006. Drobė, aliejus, 36 x 63 I. ir V. Butrimų nuosavybė

148 /

laipiojančių po aptapyto medžio šakas („Veidas. Medis“, 1992), įsitaisiusių ant kirvio ašmenų ar ant geležinio „vikšro“ sąnarių („Kirvis“, 2007-2008, „Vikšras“, 2008). Įsielintų kūnų akys stebi mus. Pabrėžtume, „stebi“, bet ne „žiūri“, kas būtų pernelyg kasdieniškas, buitinio bendravimo atvejis. Stebėjimas turi tam tikrą tikslą, intenciją, todėl paveiksluose akys ne šiaip sau motyvas ar kokio siužeto papildas: jos stebi įkyriai, bauginančiai, mįslingai. Nuo stebėjimo negali pabėgti ir dažniausiai prieš tokius paveikslus pasijunti nejaukiai: iš jų ateinantis akies žvilgsnis seka tave lyg vaizdo kamera, jautiesi lyg kasdieninėje aplinkoje būtumei persekiojamas, fiksuojamas. Stebinti akis, žinia, yra ilgalaikės krikščioniškosios dailės tradicijos įvaizdis, simbolis, nurodantis į dvasios pasaulį, į „sielos veidrodį“, budrumą, įžvalgą, o Biblijoje dar siejamas su Dievo Tėvo – apvaizdos - akimi. Tapytojo dažnai vartojamas akies (-ių) motyvas su šia tradicija maža ką turi bendro, nors neatmetu, kad netiesiogiai, pasąmonėje, ji dailininkui – katalikui visgi suveikia.

Argi negalima jo aptapyto medžio šakų su akimis motyvo (minėtas „Veidas. Medis“, h – apie 170 cm) susieti su dailės ikonografijoje vaizduojamos ankstyvosios krikščionybės laikų kankinės šv.

Liucijos rankose laikoma šakele ir ant jos „kaip žiedai“ augančiomis akutėmis? Visgi artimesni H. Natalevičiui yra praeito amžiaus siurrealistai (R. Magritte, M. Ernst‘as, S. Dali, J. J. Grandville), akį (-is) vartoję kaip prasminių asociacijų objektą. Prisiminkime kad ir vieno jų, R. Magritte, kurio kūryba dailininkui imponuoja labiausiai, mažaformatį paveikslą „Kreivas veidrodis“ (1935): per visą paveikslo plotą didžiulė, plačiai atmerkta akis, retos blakstienos, mėlynas vyzdys su jame pavaizduotu dangumi ir plaukiojančiais debesimis, įcentruota, į taikinio tašką panaši juoda rainelė. Tapytojas žinomos frazės „akis – sielos veidrodis“ prasmę apvertė į priešingą pusę: akyje matome ne sielos „vidų“, o išorės aplinką, akyje nutapytas vaizdas perkelia mus į už kūno esančią erdvę (dangų). Taip siela per akį išeina iš kūno.

H. Natalevičius akies - „sielos veidrodžio“- prasmes pakreipia kiek kita linkme, labiau į kūno vidų, nei išorę. Jo nutapytos akys yra kūnuose apsigyvenusios sieliukės, vaizdžiai tariant, jos atrodo ten kaip įsėlinusios, nuolat budinčios ir serginčios paties kūno/daikto tapatumą. Puikus tokios įsėlinusios ir jaukiai knygoje įsikūrusios sieliukės pavyzdys yra paveikslas „Sena knyga“ (1984): atversti knygos lapai yra ne kas kita, kaip veidas, jo akių žvilgsnis, be abejo, sutinka žiūrovo žvilgsnį.

Dailininko pasiūlyta knygos „skaitymo“ prasmė ta, kad svarbesniu tampa nebe užrašytas joje tekstas (tradiciniam skaitymui reikalingas objektas), o dviejų porų akių dialogas. Knygos akys siunčia mums pranešimą, kad ji gyva.

Bet dar labiau akys – sieliukės „įsismagina“, kai į jas pačias kas nors įsėlina, apsigyvena naujas veidas ar žmogiukai su keliomis akimis. Vyksta savotiškas, skvarbus, totalinis kūnų įsielinimas! Ženklas, kad gyvename grimzliame, sielas įsiurbiančiame pasaulyje. Geriausiu pavyzdžiu šio atveju yra 1982 m. H. Natalevičius nutapytas „Šešėlis“, išskirtinis tiek jo kūryboje, tiek apskritai 9-ojo dešimtmečio lietuvių tapyboje. Iš už stalo iškilusiame veide styrančiose akyse randi dar kelias akis, jose vyksta kito pasaulio gyvenimas, anapusinis, nes ant stalo krentantis šešėlis yra šiapusinis, ateinąs iš žiūrovo erdvės.

Akies motyvu mūsų dailininkas kažkiek ir pažaidžia, intriguodamas jų gausa ir pavidalais. Turiu galvoje tapybinius plotus, kur akis prikimba ant tapybinio paviršiaus kaip koks būtinas atributas perspėti apie „stebėjimą“ arba tiesiog ja yra sukuriamos vizualinės pauzės nusidriekusių improvizacijų grandinėje. Apskritai akis buvo neatsitiktinė „penkiukės“ tapyboje, naudota įvairiausiems tikslams, nebūtinai ją vizualizuojant. Gilaus dvasios sopulio, atsiribojimo, nevilties išraiškos prie-

/ 149 Pikta saulė 1982. Metalas, aliejus, Ø37 Lietuvos dailės muziejus

mone akys tapo M. Skudučio paveiksluose, ypač autoportretuose, kur jos slepiasi po juodų akinių ovalais, jų vietoje atsiradę delnai ar tik viena, į žiūrovą nukreipta akis, keliose kompozicijoje akys užmerktos, užklijuotos arba užsimaskavusios. Tapytoją veikė bruegeliška neregių, į prarają vedančio aklumo idėja. R. Sližio kūriniuose, priešingai, mažos personažų akutės siūlo žaismingą, ironizuojantį siužetą, charakterizuoja jų emocines būsenas, rodo karnavališkos elgsenos pomėgius. B. Gražio paveiksluose akimis virto kilpų sukabintos angos – juodi rūbo plyšiai, kuriuose sieliukėms nėra vietos. Savotiškas „penkiukės“ improvizacinių nuotaikų, akies (-ių) prasminio pavartojimo ženklas yra trečiosios parodos didelio formato katalogas, kurio viršelyje patalpinta užsimerkusių autorių nuotrauka, taip teigiant, kad kūryboje galima pamatyti daugiau, nei atmerktomis akimis.

Beje, ir pati šio katalogo struktūra, jo parengimas nestokojo dadaistinio pokšto: jį dailininkai „kūrė“ sugulę ant M. Skudučio studijos grindų, kiekvienas savo ranka surašė įvado tekstą, autobiografijas ir kūrinių sąrašus.

Dailininkas įsielino ir kortas. Paveikslų „Kortų namelis“ (1981), „Mona Liza“ (1984) tapymo idėja, kompozicijos pobūdis, net atskiros detalės, kaip yra pasakęs pats autorius, išsikritalizavo iš anksto.

Bet tai nulėmė tapybinė improvizacija, kortų ženklų įvairovė, siluetų išraiška. Jei namelyje be didesnių properšų kortomis „išklijuojamas“ visas interjeras, tai „Mona Liza“ atrodo dvilypė: paliktas mažai nuo Leonardo da Vinčio originalo besiskiriantis fonas, o pati figūra virtuoziškai sulipdoma į vientisą kortų kūną. Nenusižengdamas sau, autorius dešiniąją Mona Lizos akį uždengė korta, taip sukurdamas gražią metaforą: žaidžiant kortomis, yra skaičiuojamos „akys“, be to, yra ir žaidimas

150 / Dvidešimt penkios scenos 1983. 25 degtukų dėžutės, aliejus. Kiekviena po 5 x 3,5

„akis“. Taip ir lietuvių tapyboje atsirado klasikos šedevrą perkūręs pavyzdys. Kortas ir kortavimą, beje, į savo paveikslus yra įtraukęs ir kitas „penkiukės“ narys – R. Sližys („Pasjansas“).

Dar vienu kūnų įsielinimo atveju yra dailininko aptapyti objektai. Tapyti ant daiktų jis pradėjo 9-ojo deš. pradžioje, pasirinkdamas įvairiausius kūnus: degtukų dėžutes, skardą, buitinius rakandus, medžio šakas, patrankos šovinio gilzę, siuvėjo manekeną, išdžiūvusios aguonos galvutes, parko suolą ir kt. Tai buvo dėsninga kūrybos atšaka, išaugusi iš improvizacijos ir tapybinių pomėgių, paskatinta vaizduotės ir atvėrusi autoriui dar vieną daikto perkūrimų bei įsielinimų sritį.

Jau patys pirmieji kūriniai rodė, kad fantazija ir tapybinis lankstumas, gausybė siužetų, Bosch‘o ir Bruegel‘io paveikslų sugestijuotos scenos puikiai dera prie daikto formos. „Pikta saulė“ (1982) nutapyta ant lempos gaubto, įcentriškose juostose įkurdinant daugybę miniscenų ir jų veikėjų.

Centre, ant iškilusio gaubto, kurį padarė M. Skudutis, nutapyta „pikta“ saulė – grimasiškas veidas – yra jų stebėtoja. Tai – pasaulio, kaip amžino teatro, metafora. Tokią pat metaforą „Metabolistiniame paveiksle“ porą metų anksčiau sukūrė ir M. Skudutis, penkiolikos paveikslų centre patalpindamas Palūšės saulutės, senosios tautodailės paminklo, ovalinį veidą su išplėstomis akimis. Kūrybos motyvų ir kompozicinių sumanymų artumas buvo abiejų dailininkų dažno bendravimo rezultatas. Improvizacijų išvyniojimas į juostines mizanscenų kompozicijas pasikartojo ir vėlėsniuose H. Natalevičiaus aptapytuose objektuose. Ypač jis įspūdingas „Bokšte“ (1983-1984), kurio besivijanti aukštyn spiralė neabejotinai nurodo į Bruegel‘io „Babelio bokštą“. Aptapyta šovinio gilzė, taigi – meno kūrinys, užbaigiamas teptuko nepaliesta granata, aliuzija į tikrą griovimo ir mirties saulę.

Kiek kitaip pasaulio teatro mizanscenos išdėliojamos ant degtukų dėžučių tapytose kompozicijose. Kiekvienos dėžutės vaizdas gali būti ir atskiras mažaformatis paveikslėlis, nebeturintis nutįstančio siužetinio išvyniojimo, aptapytų dėžučių pozicijos gali keistis. Duoklė atiduota storanosiams žiurkiažmogiams, randame ir akies motyvą („Dvidešimt penkios scenos“. 1983; „Trisdešimt šešios scenos”, be datos; pastarasis kūrinys, kaip ir dar keli, pateko į žinomą JAV Zimmerli meno muziejaus nonkonformistinio meno kolekciją). Pagaliau „Torsas“ (1986), siuvėjo darbui (dailininko tėvas buvo siuvėju) būtinas manekenas, labiausiai savo pavidalu atitinkantis aptapytą kūną, visas pulsuojantis rausva spalva, dažo stipresniais ir silpnesniais įtrynimais, prisodrintas figūrėlių ir akučių, visiškai kūną užvaldžiusių sieliukių. Kelios būdingos detalės išduoda, kad įsielintas kūnas – moters. Stovi ji dailininko studijoje kaip tikra kūrybos mūza, kasdienė minčių įkvėpėja, nužengusi nuo rausvų Vilniaus senamiesčio stogų.

„O sielų skaičius begalinis ar baigtinis?“, XIX šimtmetyje klausė Ch. Baudelaire savo „Intymiuose dienoraščiuose“. Atsakymą žino H. Natalevičius: tik begalinis.

Henrikas NataleviÄ?ius

152

Malka ir kirvis 2007–2008. Medis, metalas, aliejus, h-51, 50

Patogūs daiktai (Seni daiktai) 1982. Drobė, aliejus, 71,5 x 51,5 Lietuvos dailės muziejus

Henrikas Natalevičius

154

Baltas portretas 1986. Drobė, aliejus, 60 x 61 MMC nuosavybė

Muzikos instrumentas 1988. DrobÄ—, aliejus, 90 x 100 Lietuvos dailÄ—s muziejus

Henrikas Natalevičius

156

Medalis 1992. Brezentas, varis, aliejus, h–18, medalis – 5,5 x 3

Nešantis vandenį 1989. Drobė, aliejus, 152 x 112 MMC nuosavybė

Henrikas Natalevičius

158

Bėgiai 2006. Drobė, aliejus, 94 x 132 V. Nėniškio nuosavybė

Abažūras 2003. Drobė, aliejus, 132 x 94 M. Šukliausko nuosavybė

160 /

VYGANTAS PAUKŠTĖ Gimė 1957 m.

Išsilavinimas: Tapybos studijos Vilniaus dailės institute (diplomas 1982 m.)

Profesinė ir kūrybinė veikla: Nuo 1988 m. dailininkų sąjungos narys Nuo 2001 m. Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos mokytojas Nuo 2008 m. Vilniaus dailės akademijos dėstytojas Apdovanojimai: 1988 m. Baltijos šalių jaunųjų dailininkų vaizduojamosios dailės parodos „Jaunystė–88“ diplomas 2009 Lietuvos dailininkų sąjungos Auksinis ženklelis (Nr.26) Parodos: Yra surengęs daugiau nei 20 personalinių parodų Vilniuje, Palangoje, Šiauliuose, Amsterdame, Varšuvoje. Yra dalyvavęs grupinėse parodose Vilniuje, Klaipėdoje, Kopenhagoje, Amsterdame, Niujorke, Los Andžele, Čikagoje, Diuseldorfe, Helsinkyje, taip pat Andoroje, Austrijoje, Kroatijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje

Svarbesnės parodos: Personalinės: 1989 m. Dailės parodų rūmai, Vilnius;. 1995 – 2011 m.

Lietuvos Aido galerija, Vilnius; 1997 – 2009 m. Wetering Galerie, Amsterdamas, Olandija; 2007 m. Vilniaus Rotušė, Vilnius.

Grupinės: 1985 – 1988 m. Respublikinės vaizduojamosios dailės parodos. Dailės parodų rūmai, Vilnius; 1987 m. 7-oji Baltijos tapybos trienalė Vilnius-87. Dailės parodų rūmai, Vilnius; 1990 – 1996 m. Grupė „24“. Šiuolaikinio meno centras, Vilnius; 1996 m. Tapyba.

Stedelijk muziejus, Amsterdamas, Olandija; 2000 m. Baltijos menas. Niujorkas, Vašingtonas, Los Andželas, Čikaga; 2011–2012 m.

Lietuvos dailininkų sąjungos kolekcija. Andora, Austrija, Kroatija, Latvija, Lenkija, Vokietija Kolekcijos: Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinė dailės galerija, M.K.Čiurlionio dailės muziejus, Modernaus meno centras, Lietuvos bankas, Latvijas Banka, Stedelijk Museet (Amsterdamas, Olandija), SBK Kunstuitleen (Amsterdamas, Olandija), Heden (Haga, Olandija), The NOG Collection SNS REAAL Fond (Olandija), Wetering Galerie (Amsterdamas, Olandija), Zimmerli Art Museum (New Brunswick, JAV). Darbų yra įsigiję privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje Leidiniai: Knyga „Vygantas Paukštė“. Iš serijos „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“. Dailininkų sąjungos leidykla artseria. Vilnius, 2012 Vygantas Paukštė. Parodos katalogas. Leidėjas - Lietuvos Aido Galerija. Vilnius, 2002 m

/ 161

Kristina Stančienė NERŪPESTINGIEJI VYGANTO PAUKŠTĖS ŽMOGAI Vygantas Paukštė nuo neatmenamų laikų tapo žmones. O jo tapiniams įvairių kartų ir „kalibro“ dailės kritikų pastangomis surasti bene visi įmanomi epitetai. Apdainuotas V. Paukštės paveikslų mitiškumas, ironiškas hedonistinis pasaulėvaizdis. Taip pat jo paveiksluose esą nuolat dalyvaujantys Vyras ir Moteris: tai gražiai draugaujantys, tai sunerimę ar dėl kažko besirungiantys. Ir, žinoma, gamtos ir tų žmonių (protingiau kalbant – natūros ir kultūros) dialogai. Tačiau ar tikrai žvelgdami į V. Paukštės paveikslus turime reikalą būtent su žmonėmis? Žinia, šios būtybės tikrai antropomorfiškos – turi galvą, rankas, kojas, liemenį, prie kurio ištįsusios galūnės laikosi kažkaip prisitvirtinusios. Ir veikia jos panašiai į mus – bėga, stovi, šnekučiuojasi ar tiesiog tinginiauja. Betgi kokios jos nesolidžios! Ilgos, laibos, dekadentiškai išsirietusios, susisukusios, o kartais net persišviečiančios, paveiksle nužymėtos vien plonytėmis linijomis... Neretai per kurio nors V. Paukštės veikėjo profilį gali stebeilyti į tolimą peizažą. O kartais atrodo, kad pastarasis, t.y. gamta, yra kur kas svarbesnė ir galingesnė jėga nei tas plonytis, suglebęs žmogelis. Visgi jis dažniausiai stengiasi kaip nors reikšmingai būti, veikti ką nors svarbaus ir matomo (naujosiose tapytojo drobėse tas sutvėrimas mokosi šokti, keliauja į svečius, dailiai žaidžia su būreliu į save panašių, ritmingai makaluodamas kojomis). Na, bent jau įsilieti į peizažo linijas ir ritmus taip, kad laikytume jį natūralia gamtos dalimi. Tačiau kodėl turėtume? Juk už to sutvėrimo nugaros plytintys „paukštiški“ peizažai visai neatrodo kvaili ar juokingi: nei energingai nutepti debesys, nei miško juosta, nei ryškiomis spalvomis žioruojančios pievos ar padūmavę horizonto toliai. Tad ko čia prireikė tam žmogui (-ėms), ką ir kodėl jis (-ie) čia veikia?

Seniai mąsčiau, kaip tiksliausiai reikėtų vadinti antropomorfišką V. Paukštės paveikslų būtybę.

Gal tai žmogysta, galbūt – žmogelis ar žmogėnas... Atrodytų, visi pavadinimai beveik tinka. Tačiau ne visai… Štai „žmogelis“ skamba kiek paniekinamai, menkinamai. Žmogysta norisi vadinti nedailų ir, žinoma, bjauraus būdo žmogų. O štai žodžio „žmogėnas“ skambesys, bent jau mano vaizduotėje, iškart piešia taip pat visapusiškai nemalonios, atgrasios būtybės paveikslą. Kaži kodėl vaizduojuos, kad „žmogėnas“ būtinai turi būti ne tik piktavalis (na, tiek to, gal tik tinginys ar nevala), bet būtinai kresnas, gal net storas ar nutukęs… Iškalbingas angliškas žodžio „žmogėnas“ vertinys – „subman“. Suprask – subžmogus, tarsi subkultūra. „Netaisyklingas“, neįsipaišąs į visuotinai priimtas normas, „šalutinis“. Tačiau kūno sudėjimu su V. Paukštės vaizduojamaisiais mano personažas nelabai sutampa. Anie, nors tikrai nepanėši į antikinius kurosus ir koras, dafnes ir apolonus, nesipuikuoja „graikišku“ profiliu (atvirkščiai – vaizduojami profiliu, jie demonstruoja aiškiai per ilgas nosis, kartais – nusklembtus smakrus ar atvėpusias lūpas), bet vis dėlto yra lieknos, gal net ne visai materialios substancijos. Jos gležnos, kartais perdėm. Tačiau nebjaurios. Moteris V. Paukštės paveiksluose manieringai persmaugtu liemeniu, o Vyras – ištįsusiu, tačiau veržliu ar net savotiškai atletišku kūnu, tarsi „paveldėtu“ iš transcendentinių A. Giacometti skulptūrų ar pirmykščių Afrikos tautelių meno. Užtat jie, kitaip, nei sugestijuoja minėtieji epitetai, visai „nepiktybiški“ – peizažuose elgiasi gana ramiai ir draugiškai, nieko neniokoja ir nelaužo. Atstovaudami „kultūrai“, „natūros“ jie nė kiek neskriaudžia ar net nori pataikūniškai prie jos prisišlieti.

Dvejojau ir taikiau jiems vardus tol, kol kažkada išgirdau paties autoriaus nukaltą žodelytį. „Žmogai“, – kartą pasakė V. Paukštė. Nebežinau, ar apie savo tapybą... Greičiausiai ne. Tačiau kaip jai tas tinka! Žmogas, man regis, ir yra tas tarpinis subjektas tarp minėtųjų žmogelio, žmogystos ir žmogėno. Gana ramaus elgesio, taikus, kartu kiek apgailėtinas, silpnokas, ištežęs.

Vygantas Paukštė

162

Žiema parke 1986. Drobė, aliejus, 116 x 120. Jono Žiburkos nuosavybė

/ 163

Išsiaiškinus V. Paukštės herojaus būdą, atradus jam tinkamo fonetinio ir prasminio skambesio pavadinimą, būtina užbaigti tyrimą dėl jo paskirties ir veikimo. Siūlyčiau pamiršti stereotipines dailininko veikėjų reikšmes (kultūros pasaulio atstovų gamtiškoje terpėje, mitinių būtybių etc.) ir prisiminti, kaip kartais jaučiamės kasdienybėje, banaliose, iki kaulų smegenų paprastose situacijose. Kai, pavyzdžiui, kažko laukiame. Arba puošiamės, ar norime dailiai sušokti. Ir nusiviliame... Kažko sulaukti taip ir nepavyksta, o sušokame negrabiai... Kiti pamatę juokiasi, apkalba.

Tapytojas savo juokingiems žmogams visa tai kilniai atleidžia, suliedamas jų siluetus su medžiais ir pievomis, dangumi ir vandenimis... Štai čia vėl priartėjame prie įprastų V. Paukštės kūrybos vertinimų. Tačiau manyčiau, kad „ribinis“ gamtos ir žmogaus koegzistavimas jo kūriniuose taip pat skirtas pastarojo, taigi, ir mūsų visų būties palengvinimui. Tiesiog, kad žvelgtume į ją nelabai rimtai, o gal net ir visai „atsipūtę“, neieškodami gilių egzistencinių prasmių, „amžinųjų“ vertybių.

Natūralumas ar net paprastumas šio menininko paveiksluose, žinoma, yra kiek egzaltuotas.

Tačiau kodėl gi jausmingai ir teatrališkai nekilstelėjus kojos, kaip kad daro naujausieji V. Paukštės žmogai, užuot sušokus „kaip reikiant“? Arba prigulti ne lovoje, o tiesiog pievoje, ant raudonos pagalvės, ir miegoti. O gal dėtis mirusiu, lyg antrinant graudžiai ištarmei „užmigo amžinu miegu“... Iš tikrųjų žmogas iš šio paveikslo („Gulintis ant raudonos“, 2010) ramiai ilsisi. Taip, kaip per amžius dunkso kalnas, žaliuoja pieva, teka upė, stiebiasi miškas, auga medis... O ar nenuostabu pažaisti slėpynių, užuot kūrus rinkos strategijas, mezgus viešųjų ryšių voratinklius, siekiant visai kito žaidimo, su savomis taisyklėmis, gudrumu ir įžvalgumu įveikiant varžovus...

Sakysite, V. Paukštė nesikeičia. Vėl tapo ir tapo tuos savo žmogus. Tai kas, kad ne tik gamtoje, bet ir interjere (tokių kompozicijų naujausioje tapytojo parodoje „Lietuvos aido“ galerijoje aptikau bent keletą). Tačiau juk situacijų, kai norisi jaustis ne žmogumi, o žmogu, t.y. veikti ne protingai ir racionaliai, o kvailioti, naiviai ir vaikiškai atvirauti, stebėtis, džiaugtis, gyva galybė... Todėl darau prielaidą, kad Vyganto Paukštės tapyba vis dar tebejaudina, kelia šypsnį. Juk smagu, kai nerūpestingų žmogų vedamas, gali pasisvečiuoti pas žiogą, oriai sušokti pievoje, taip, kaip moki...

Ar kartu su jais paprasčiausiai tįsoti palaimingoje žalumoje, nė kiek nesijaudindamas dėl to, kas buvo vakar ir kas laukia ryt...

Vygantas Paukštė

164

Palaidūnas 2004–06. Drobė, aliejus, 95 x 120 Wetering Galerie nusavybė (Amsterdamas, Olandija)

Žiogų maudynės 2000. Drobė, aliejus 80 x 100 MMC nuosavybė

Vygantas Paukštė

166

Belaukiant Kalėdų 2007. Drobė, aliejus 90 x 110. Autoriaus nuosavybė

Slėpynės 2011. Drobė, aliejus, 90 x 110. Autoriaus nuosavybė

Plauna kojas

Vygantas Paukštė

2009. Drobė, aliejus, 130 x 100 Autoriaus nuosavybė

168

Ranka 1996. Drobė, aliejus, 80 x 60 NDG nuosavybė

Vygantas Paukštė

170

Lipa ant šešėlio 1997. Drobė, aliejus, 90 x 110 Ryčio Paukštės nuosavybė

Geras katinas 1995. DrobÄ—, aliejus, 130 x 100 Privati nuosavybÄ—

172 /

ŠARŪNAS SAUKA Gimė 1958 m. rugsėjo 11 d.

Išsilavinimas: Tapybos studijos Vilniaus dailės institute (diplomas 1983 m.).

Profesinė ir kūrybinė veikla: Nuo 1988 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys Apdovanojimai: 2013 m. Baltijos Asamblėjos medalis 1998 m. Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinas 1990 m. VIII Vilniaus tapybos trienalės premija 1989 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija Parodos: Parodose dalyvauja nuo 1982 m.

Surengė daugiau kaip 20 personalinių parodų (Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje, Rusijoje, Švedijoje, Vokietijoje).

Dalyvavo daugiau kaip 60 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje: Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, Danijoje, Liuksemburge, Vengrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Brazilijoje

Svarbesnės personalinės parodos: 2012 m. „Aš, tapytojas Šarūnas“. KUMU dailės muziejus, Talinas, Estija 2007 m. „Šarūnas Sauka“. Užsienio meno muziejus (Ārzemju Mākslas Muzejs), Ryga, Latvija 2006 m. „Šarūnas Sauka“ Centriniai dailininko namai (ЦДX – Центральный Дом Художника), Maskva, Rusija 1998 m. „Tapyba“. Šiuolaikinio meno centras, Vilnius, Lietuva 1992 m. „Pragaras“. Šiuolaikinio meno centras, Vilnius, Lietuva Svarbesnės grupinės parodos: 2012 m. „Saukų šeima“ (su Nomeda Saukiene ir Mykolu Sauka).

Rusų muziejus, Sankt Peterburgas, Rusija 2001 m. Skandinavijos ir Baltijos šalių tapybos bienalė. Väsby parodų salė ir galerija, Švedija 1994 m. 22-oji Tarptautinė San Paulo bienalė. San Paulas, Brazilija 1992 m. Baltijos šalių Raumos bienalė‘92. Raumos dailės muziejus, Rauma, Suomija Kolekcijos: Lietuvos dailės muziejus Vilniuje ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Kaune. Dailininko darbų yra privačiame Nortono Dodge’o rinkinyje „Nonkonformistinis TSRS menas“ (JAV), jų turi privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje

/ 173

Dailininkas neprivalo būti kvailys Jubiliejinės parodos atidarymo proga Ramutė Rachlevičiūtė kalbasi su ŠARŪNU SAUKA [Į neužduotą klausimą apie bjaurų jubiliejų.]

Visąlaik atrodė, kad aš čia dabar tiesiog, o jau vėliau pradėsiu gyvent. Dabar, regis, jaučiuos kaip kino salėj: pasiėmiau traškučių, limonado, laukiu filmo, o čia šviesa užsidega ir prašom eit namo.

Ei! O kurgi filmas? Kada seansas prasidės? (Kažkur Tambove, kino mechanikui krapštantis su aparatūra, – šauksmas iš salės: Нам кино не надо, нам только свет гаси!) Šiaip ar taip, ačiū kažkam, kad leido pabūt tamsioje salėje.

– Šiandien būrelis piešimo entuziastų renkasi Vilniuje, „Arkos“ galerijoje; anksčiau rinkdavosi Lietuvos dailininkų sąjungos būstinės patalpose... Jie miklina ranką ir lavina akį... Kaip ir kada Tu pieši?

Ar darai eskizus, ar pasižymi svarbiausius kompozicijos veikėjus ar vietas? Kaip atsiranda naujų – šalia atpažįstamų Tavo paties, šeimos narių, draugų atvaizdų – tipažų?

– Paveiksle tūkstantmečiui aš lyg ir stengiausi atžmogint mūsų stabus. Verčiau juos draugaut su gyvais dusetiškiais ir gyvais nedusetiškiais, ir su visai netikusiom personom. Turi kai kada save palepinti – prisikurt mažų įdomumų dirbdamas. Buvo linksma pasignaibyt – tapyt Dusetų gydytoją už parankės su Smetona, karo lakūną melodramos aktoriaus veidu – prie pūkuotos pienės, padykusias mergytes su Būga ar kažkaip panašiai. Visi buvo žmonės kaip žmonės, su vienatve, santykių komplikacijom, pilvo pūtimu, abejonėm ir net su kažkokiom ydom. Iš tiesų tai ir Vaižgantas buvo žmogus, tik numiręs tapo Vaižgantu.

– Turbūt neatsirastų nė vieno, kuris galėtų pasakyti, kad Šarūnas Sauka nemoka piešti ar kad jo piešiniuose yra anatomijos požiūriu neįtikinamų vietų – „išsuktų, išnarintų rankų ar kojų“ ar panašiai. Jeigu nori deformuoti vaizdą – deformuoji, bet neatrodo, kad būtum įvarytas į kampą. Ką reiškia deformuoti natūrą, modelį, tikrovės pavidalus?

– Jei nieks negali taip pasakyt, vadinasi, man pavyko jus visus puikiai apgauti.

– Kuriuos dalykus ar kūno dalis Tau piešti sunkiau, sudėtingiau nei kitką? Ar galėtum kaip F. Goya tvirtinti, kad plaštaką ir veidą nutapyti yra vienodo sudėtingumo dalykai (todėl dvaro daugiafigūrių paveikslų, portretų „kainininkuose“ buvo sumuojama veidų, plaštakų skaičius)?

– Yra neįdomių vietų – ranka nuo peties iki plaštakos, dideli kojos gabalai, šonkauliai – gal aš juos ir stengiuosi sumažint, va tau ir visa mano deformacija, o jau ten tokius dalykus kaip veidas ar galūnės, kur įdomu daryt, tai sunkumas nėra sunkus.

– Sykį kalbėdama su Petru Mazūru išgirdau, kad jis numano, daugmaž įsivaizduoja, kas tai yra, bet jam pačiam neteko patirti. Ar nujauti, kas yra depresija?

– Depresija – natūrali būsena. Kai ji prapuola, iškart pradedu įtart kažką negera.

– Kokias „apeigas“ atlieki prieš pradėdamas naują darbą, jeigu paveikslą tapai metus, o kartais ir dvejus? Kaip drobę, skirtą Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti, pradėjai, kiek laiko reikia „atsijungti“ nuo užbaigto paveikslo?

– Atlieku galvojimo apeigas. Priklauso nuo to, kiek jis mane visą suvalgo. Gerais laikais kitas pradeda lįsti bebaigiant aną. Gerų laikų retėja.

– Ar pradėjęs tapyti drobę įsivaizduoji, kaip ją pabaigsi? Ar tiksliai ateina jutimas, kad šis paveikslas jau yra užbaigtas ir reikia sustoti?

– Stengiuos iki galo neįsivaizduot, dėl to tos senosios meistrystės man ne visai tinka, tiesą sakant, net aš galėčiau padaryt geriau už save, bet būtent tas apibrėžtumas senųjų technikų man neįtinka, kad turi žinot, kaip bus, o įdomiausia yra netikėtumas, improvizacija, kitaip tai tas pat, kas eit į darbą, neįdomu.

– Ar turi savo fonduose neužbaigtų paveikslų, prie kurių norėtųsi kada nors sugrįžti?

– Turiu fonduose nebaigtų darbų ir neturiu noro jiems įkyrėti.

Šarūnas Sauka

174

Autoportretas Nr. 4 1985. Drobė, aliejus, 110 x 110

/ 175

– Kaip jautiesi, kai matai savo ankstyvus, anksčiau nutapytus paveikslus? Ar jautiesi nuo jų atsiskyręs, atitolęs? Ar nesinori ką nors pataisyti, papildyti, vienu žodžiu, pridėti dar potėpį?

– Jaučiuosi dvejopai, bet abiem atvejais blogai – arba kas čia toks tiek darbo įdėjo, arba kas čia toks tokį šūdą padarė.

– Tavo tapyba pasižymi vizionieriškumu, ypač erotinėmis ir siaubo vizijomis. Eros ir Thanatos – neišskiriama pora. Tai patvirtina ir Tavo paveikslai. Galima spėti, kad kai kuriose Tavo drobėse paveiksliukai iš pornografinių žurnalų ar reklaminių bukletų buvo Tau kaip pagalbinė, paruošiamoji medžiaga. Tos gražuolės su šventųjų nimbais, jų kulinariniai-erotiniai žaidimai pritvinkę geismo.

Tu teptuku prikeli gyvenimui ir nužudai savo herojus, personažus. Galėtum patvirtinti ar paneigti senuko S. Freudo tezę, kad menininkas sublimuoja į kūrinius savo slapčiausias svajones, užslopintus troškimus?

– Tiek pat galiu patvirtinti, kad jis sublimuoja į kūrinius savo slapčiausias baimes ir nenorus. Jei pritariam abiem tvirtinimams, galiu sutikti, kad tai yra teisybė. Paveikslą kuria visas žmogus – tiek jo gabumai ir dorybės, tiek ydos ir silpnumai. Pagerinkit kokį menininką – nuimkit vieną ydą – ir tai jau bus kitas dailininkas ir kiti paveikslai. Nebūtinai geresni. Nemanau, kad tobulo žmogaus menas galėtų būti bent kiek menas.

– Sakoma, kad mintys materializuojasi, o baimės daugiau ar mažiau yra pagrįstos. N. Gogolis bijojo, kad užsitęsusio priepuolio metu jo nepalaidotų kaip mirusio. Ir vis tiek, kaip teigia biografai, rašytojas buvo gyvas palaidotas. Ar nebijai, ar netiki, kad Tavo siaubingi vaizdai gali materializuotis? Ypač kai vaizduoji save ėdamą, graužiamą, giljotinuojamą ar kitaip kankinamą, žudomą.

– Nebijau.

– Dar sovietiniais laikais per vieną anuometinio Vilniaus pedagoginio instituto apklausą studentai nurodė žinantys du žymiausius Lietuvos menininkus: Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir Šarūną Sauką. Ką galvoji apie Čiurlionio kūrybą? Ar jis Tavo vertinimų skalėje priklauso prie mūsų tautos genijų? Ar Tau įdomesnė kitų Lietuvos dailės klasikų kūryba?

– Apie genijus nieko neišmanau, tai kažkoks tuščiaviduris žodis, neturintis nei pradžios, nei pabaigos. Čiurlionio geranoriai padarė iš jo statulą, kuri nevalgė, nesimylėjo, o jei miegojo, tai tik ant fortepijono ir tik tam, kad susapnuotų būsimą paveikslą. Sunku jį normaliai matyti. Bet jaučiu, kad pavykus atmesti tą monumento luobą matysis, kad jis puikus menininkas.

– Jeigu Tavo dirbtuvė būtų erdvesnė, ar Tavo paveikslų dydžiai taptų didesni?

– Nežinau apie dydžius, bet kokybė nepasikeistų. Nors kartais norisi, kad tilpčiau ne tik aš, bet ir modelis, ir apšvietimas, ir dar paveikslas.

– Viena slidžiausių dailės istorijos sąvokų – „realizmas“. Nei realistinė, nei abstrakti dailė pati savaime kokybės negarantuoja. Ar nebijai žodžio „realizmas“?

– Nė trupučio. Man net patinka baisiausia realizmo forma – rusiškas realizmas.

– Ar Tau atrodo, kad Lietuvos dailėje yra siurrealizmo?

– Kažkaip visiškai nesirūpinu siurrealizmu. Dažniausiai tuo vardu vadinamas neskanus literatūriškumas.

– Kai ilsiesi – kuo užsiimi: skaitai, žvejoji, grybauji?.. Ar žiūri televizorių, skaitai laikraščius? Jei taip, tai kokius?

– Šiek tiek skaitau, šiek tiek grybauju, šiek tiek vaikščioju ten ir atgal po kambarį. Televizijas stebiu.

Kaip jos siekia išsiugdyti žiūrovą idiotą. Iš laidų reitingų ir rinkimų rezultatų matau, kad joms tai sekasi.

– Ką galvoji apie žurnalistus? Jeigu susiduri su nepasirengusiais (kaip dažniausiai Lietuvoje būna) žurnalistais nežiniukais, kurie pradeda klausinėti, lyg nebūtų nieko apie Tave girdėję ir nieko neskaitę, ką kiti iki jų rašė. Koks būna jų pirmas klausimas apie Tave?

176 / – „Kodėl gyvenate Dusetose?“ Atsakymas – „nežinau“. Poreikis būti veikiamam vienos ar kitos vietovės – invalido lazdos poreikis. Reikia būti stipresniam bent jau už savo adresą.

– Ar skaitai, ką dailės kritikai, žurnalistai rašo apie Tavo kūrybą? Ar Tave stebina jų interpretacijos?

– Vis dažniau galvoji apie reikalą, kurį teks nuveikt su šv. Petru (kur jis bebūtų – ant debesėlio ar tavo galvoj), ir vis mažiau rūpinies kitų nuomone apie tave. Regis, ten nereikalauja nei parodų sąrašo, nei atsiliepimų knygos. Nors čia aš turbūt sukčiauju. Iš tiesų jaučiuosi nepatogiai prieš kai kuriuos žmones – kaip Baranova, Parulskis, apsauginis Maratas Maskvoje. Negaliu nutapyt ir nenutapiau tokių prasmingų žodžių, kokius jie pasakė ar parašė apie mane. Su kiekvienu baigtu darbu baisu – va, ir išsidaviau, dabar mane demaskuos kaip apgaviką. Jaučiuosi kaltas prieš visus, kuriems patikau.

– Kaip ir kada atsiranda Tavo paveikslų pavadinimai – pradžioje, eigoje ar jau parodų salėje? Ar jie ką nors Tau reiškia?

– Paprastai tai būna varginantis pabaigos formalumas. Yra išimčių. Šiaip jis neturi apriboti žiūrovui interpretavimo laisvės; kartais – neleisti nuklysti ten, kur negalima, kartais net nurodyti kryptį, bet dažniausiai – netrukdyti.

– Esi prisirišęs prie savo namų, Nomedos, vaikų – Monikos ir Mykolo. Neapkalbinėji, nekritikuoji kitų kolegų tapytojų darbų. Ar visko, ko Tau reikia kūryboje, randi namuose ir šeimoje? Tau, regis, nereikia kelionių, nuotykių, bohemos. Ar tikrai esi namisėda? O ko iš tikrųjų reikia kūrybiniam darbui?

– Ramybės. Arba gyveni meninį gyvenimą, arba kuri meną.

– Ar galėtum išskirti vieną ar du Tau asmeniškai svarbiausius tapybos kūrinius? Gal juos buvo sunkiausia užbaigti, ar pakeliui buvo kokių sudėtingų kūrybos uždavinių?

– „Pabėgimas“. Jį darydamas pajutau, kad aš ir mano gyvenimas pradedam eiti atskirai. Dabar aiškėja, kad nesusitiksime.

– Esi profesoriaus sūnus, gavai puikų humanitarinį išsilavinimą, buvai puikioje intelektualinėje terpėje jau nuo vaikystės. Kokias knygas skaitai? Kokia yra Tavo mėgstamiausia knyga?

– Dailininkas neprivalo būti kvailys, bet jam yra suteikta legali teisė juo būti. Kartais labai malonu ir patogu ja naudotis. Šita teisė buvo iškovota per amžius – sunkiu darbu, talentu, nupjautomis ausimis, mirtimis patvoriuose, varganyste, milijonais aukcionuose po mirties ir panašiu šlamštu. Šiuolaikiniai dailininkai pernelyg lengvai šitą privilegiją atiduoda – gal nėra pakankamai tikri‚ kad galėtų leisti sau būti kvailio vietoj? Todėl reikia įrodinėt, ginčytis, aiškinti, pagrįsti, filosofuoti, gintis ir kurti projektus. Mieliausi literatūroj dabar – Fowlesas ir Pelevinas. Dar gabalai Musilio ir Gombrowicziaus, ir dar daug kas, ko neprisimenu. Simpatiškos dvigubos Gombrowicziaus barikados nuo patyčių „Dienoraščiuose“ – jis pats juokiasi iš savęs ir juokiasi iš to, kaip iš savęs juokiasi, – ir pabandyk iš jo pasityčiot, jis pats jau tai padaręs. Bet keisčiausią meninį išgyvenimą sukėlė knyga, pilna fizikos formulių – „Visata riešuto kevale“. Matematikai, fizikai sukūrė savo menines erdves, pasaulius. Turbūt greit ten atsiras vietos ir moralės kategorijoms. Nebeaišku, ar mes plūduriuojam toje jų visatoje, ar ta visata mūsų galvose. Tai mokslas, besusiliejantis su menu. Ir jame nėra pagarbos grafomanui.

– Ką reiškia paveikslų pavadinimai – „Šv. Šarūnas bendrauja“ (1997), „Šv. Šarūnas nugali save“ (1998), „Šv. Šarūnas pasitraukia į vienumą“ (1998), „Šv. Šarūnas prisimatuoja“ (2003)? „Savižudybė“ (1995)?

– Visišką nusinarcizėjimą.

– O ką galėtų reikšti „Bananas atkanda žmogui galvą“ (1995)? Kokia drama čia vyksta?

– Man patinka tas veiksmo neaiškumas. Ten ir galva nukąsta, ir bananas. Kas kam ką pirma nukando. Bananas, regis, man tada asocijavosi su kažkokia Vakarų popkultūra. Negerk iš balutės, avinėliu pavirsi? O gal bananas kaip tarybinių laikų deficitas – ir galvos deficitas? Nepamenu, bet galima sugalvoti.

Straipnsis buvo publikuotas: „Šiaurės Atėnai“, 2008 10 03, Nr. 911

Be pavadinimo 1988, Drobė, aliejus, 200 x 114 Edmundo Armoškos nuosavybė

Šarūnas Sauka

178

Laiptai 1989. Drobė, aliejus, 160 x 130 Edmundo Armoškos nuosavybė

PabÄ—gimas 1990. DrobÄ—, aliejus, 160 x 140

Šarūnas Sauka

180

Autoportretas Nr. 11 1993. Drobė, aliejus, 150 x 70

Savižudybė 1995. Drobė, aliejus, 159,5 x 200, 60 x 60

Šarūnas Sauka

182

Įkyrus sapnas 2006. Drobė, aliejus, 200 x 200 Edmundo Armoškos nuosavybė

PaunksmÄ—je 2007. DrobÄ—, aliejus, 150 x 150

184 /

/ 185

Grupės „24“ susirinkimas Tapybos katedroje, 1995. Arvydo Šaltenio nuotrauka

186 /

1996 05 18 „Lietuvos aidas” / „Šiaurės atėnai”

Sandra Skurvidaitė 24 uždari kambariai Šiuolaikinio meno centre Mes galime apgailestauti dėl to, ką teko patirti mūsų tėvams, tačiau daug blogiau yra pasiduoti ideologiniams nesenos praeities mitams. Eidami pirmyn, vis vien atsukame jiems nugarą; arba pučiame burbulą kaip Šarūno Saukos „Savižudybėje“. Sauka su savo paveikslu tarsi iš šalies stebi likusių „24“ kūrybą, ne tiek dalyvauja parodoje, kiek ją „kritikuoja“, profanuoja šventas tiesas, puoselėjamas kitų „tikrųjų narių“ darbuose.

Kaip sakoma, kiekviename kaime savas dūmelis – taigi gera pradžia.

Nežabotas, romantiškas „24“ formalizmas dabar jau primena „retro“ stilių, bet iš tiesų nėra tai, kuo pramuštos „post–dvidešimt– keturių“ galvos. Kai šiuolaikiniame kontekste atsiranda kūrinys, kurio suvokimas apsiriboja dviem poliais – nuo raiškos pereinama tiesiog prie vidinės, arba simbolinės, prasmės, apeinant ar iki kraštutinumo susiaurinant tarpine, analizės, sferą, kurioje vyksta meninių motyvų transformacijos, reikšmių apvertimai, kurioje tarpsta savirefleksija ir autoironija (visa tai, kas sudaro šiuolaikinio meno esmę) – tokiame kūrinyje visada ir viską reflektuojanti šiuolaikinio žiūrovo sąmonė beveik neturi ką veikti: belieka grynųjų pojūčių teikiami įspūdžiai.

Ką gi, žiūrėti vis vien būtina ne tik visa širdimi, bet ir atviromis akimis. Žiūrėjimas neleidžia nusiristi į sentimento ar kategoriško neigimo pinkles. Žiūrėjimas – tai ta formaliz– mo esmė, sauganti „dvidešimt keturis“ atsiskyrėlius ir nušviečianti jų kelią.

Po visų reveransų „menui dėl meno“ tenka pripažinti, kad žiūrovas vis dėlto reikalingas net ir prisiekusiems atsiskyrėliams, nes tik

jis gali atspindėti jų atvaizdus. Pavyzdžiui, Povilo Ričardo Vaitiekūno „Paskutinė žiema Mindaugo gatvėje“, panašiai kaip ir anksčiau minėta Šarūno Saukos „Savižudybė“, gali tapti ekranu: drobė neapkrauta dažais, paveikslas dvigubai įrėmintas – ne tik mediniu rėmu, bet ir vidiniu žvilgsnio (ar veidrodžio) ovalu, kuriame išryškėja (ar ištirpsta) autoportreto po kilpa (arba po lempa) kontūrai. Plika drobė tampa daugiasluoksne tapyba (ar daugiasluoksniu įvaizdžiu) jau mūsų žvilgsnyje. Meistriškas „lengvumas“ nusveria daugelį efektingos tapybos sluoksnių ir aplinkui išrikiuotas dekoratyvines širmas – nuo spalvinio Broniaus Gražio „siurrealizmo“

Parodos atidarymas, grupės „24“ nariai

iki „natūralistiškai“ nesuformuotų Vytauto Šerio kelmų. Širmos kažką slepia, bet patenki į daug nepatogesne padėtį, kai garbūs formalistai, pavarę šalin savo angelą sargą – formalizmą, pradeda vaikėti ir žaisti žaidimus su musėmis arba grindų plytelėmis.

Aš paminėjau dvi kardinaliai priešingas išimtis, atviras žvilgsniui. Galbūt jų yra ir daugiau (arba mažiau – tai priklauso nuo aplinkybių). Tačiau bendras įspūdis toks, kad šiame komunaliniame bute yra 24 tvankūs prirūkyti kambariai, kai kurie iš jų – tušti. O gal čia tiesiog iliuzijų tvirtovė su kartotine kolona centre, kuri turbūt simbolizuoja svajonę apie klasiką?

/ 187

Grupės „24“ parodos Šiuolaikinio meno centre (Vilnius) ekspozicijos vaizdai, 1996

188 /

1996 05 10. „7 meno dienos“

Gabrielius Gailys

Gyvoji klasika Grupės „24“ parodos ŠMC motyvais –Žinote, pone, sako tai mafijos grupė!

–Ką Jūs sakote?! Šita G–24?

–Taip, taip, patys prisipažino – ir Seimas jų, ir Akademija, ir Nacionalinių premijų komitetas.

–O telegrafas?

–Telegrafas dar ne.

–Ačiū Dievui!

Iš nugirsto pokalbio.

Dialogas – dalykas geras. Ypač jei nuomonės skirtingos. Įspūdžiais apie G–24 parodą paprašiau pasidalyti dailėtyrininkus Rimantą Gluodenį ir Joną Ralskį: R.G.: Apie ką kalbėsime? Apie grupę, parodą ar grupinę grupės parodą?

J.R.: Geras Jūsų klausimas. Net nežinau, nuo ko ir pradėti. G–24 tiesiog provokuoja tam tikrą požiūrį, aukščiausius vertinimo kriterijus.

Tai tarsi kokia L. R. vaizduojamosios dailės vyrų rinktinė. Geriausi iš geriausių, pamynę senąją sistemą ir pakilę į svaigias laisvo ir tikro meno aukštumas. Nekvestionuojami.

Eksportuojami.

R.G.: Nevulgarinkit, kolega. Tai tik tam tikra bravūra. Kiekvienas menininkas, jautrus savo kūrybos atžvilgiu, dažnai abejoja, kankinasi, jam reikia pripažinimo. Pasakykite geriau, ką galvojate apie pačią parodą.

J.R.: Keistas įspūdis. Tarsi būtum muziejuje. „Štai čia ankstyvieji klasiko A. Šaltenio darbai, štai čia –klasiko L. Gutausko pilkasis periodas“.

Tik gidės trūksta. Retrospektyva kažkokia.

Modernios lietuvių dailės istorijos skyrius.

R.G.: O kas čia bloga? Sukūrimo metai paveikslo vertei įtakos neturi. Kartais nuoširdūs jaunystės sekimai įdomesni už brandos tobulą, neretai sumedėjusį stilių.

Be to, parodo paties autoriaus požiūrį į savo anksčiau sukurtus paveikslus ar skulptūras.

Pavyzdžiui, keturi nedideli A. Šaltenio iš natūros nutepti etiudai (1968 m.) jam turbūt ne mažiau brangūs už du šių metų minimalistinius paveikslus. Beje, labai įdomius. R.Vaitiekūno 1968 m. „Pažaislio koridorius“ – įtemptas, tiesiog besiveržiantis per kraštus – kabo šalia po 25-erių metų nutapyto skambaus, sodraus, ritmiško potėpio „Natiurmorto su akmeniu panašiu į kaukolę“.

Galima lyginti, mąstyti. Kad ir A. Kuro piešinėliai – kaip šviežiai atrodo.

J.R.: Etiudas etiudui nelygus. Ir kai taip „pritempinėjama“ ekspozicija, tai nieko gero čia nėra. Daug tiesiog silpnų darbų, viskas

kažkur jau matyta. Daugeliui paveikslų visai netinka tokia didelė erdvė, jie tiesiog pasimetę. O kokia tematika? Viename gale – „Savižudybė“, kitame – besiskandinanti „Veronika“. Viskas dramatiška, tragiškai rimta.

R.G.: Jūs prie tematikos nesikabinėkit! Žinot, kiek mūsų tautai teko iškęsti?! Galų gale svarbu paveikslų kokybė, meninė tiesa.

Visų autorių stiliai, požiūriai skirtingi. Ir ne viskas čia taip tragiškai rimta. Koks ironiškai elegantiškas ir išieškotas tampa A. Skačkauskas, kaip subtiliai ir šmaikščiai savo citatas žeria L. Katinas.

J.R.: Jurgiui Mačiūnui atminti pakabinti sudužusius akinius, juodą raudonais karoliukais perskeltą stačiakampį rantinių raštų fone Jums atrodo subtilu? Man tai – tiesiog banalu.

R.G.: Manau, kad L. Katino paveikslai – vieni geriausių parodoje. Jie keliasluoksniai ne tik prasminiu, bet ir erdviniu požiūriu. Galimi įvairūs požiūrio taškai. Bet kuriame pasaulio muziejuje galėtų kaboti. Labai vientisas ir organiškas V. Šerys. Kokia vienovė tarp prieš 10–15 metų sukurtų skulptūrų ir paskutinių metų monotipijų. Tas parodos kampas tarsi sukuria savo erdvę, į kurią įsijungia ir keturi V. Paukštės paveikslai. Jis puikus „kompozitorius“, linijų, plokštumų ir spalvų ryšys labai savitas, tik jam tebūdingas.

J. R.: Manau, kad tai proginiai, specialiai parodai sukurti darbai. Sukomponuoti gal ir

neblogai, bet vidumi išskydę, dirbtini, labai jau „sugalvoti“. Yra V. Paukštė ir geresnių nutapęs.

R.G.: Čia tik Jūsų nuomonė. O mane maloniai nustebino R. Martinėno skulptūra. Įdomu, kai abstrakcijas kuriantis tapytojas imasi natūros elementų, žmogaus kūno temos.

Prie skulptūros priartėjo ir R. Vaitiekūnas su „Laumuku“. Gyvas tikras daiktas.

J.R.: Aš neginčiju, kad parodoje yra gerų darbų. Bet daugelis vis dėlto vidutiniški.

Be to, kaip jau minėjau, kai kuriems tiesiog kenkia ši didelė erdvė. Kad ir H. Natalevičiui.

Jo paveikslai kameriški, jiems reikalingas specialus apšvietimas.

R.G.: Visa tai – neesminiai dalykai. Svarbiausia pati kūryba, ji – ,,tvirčiausia valiuta“. O šioje parodoje yra tikros kūrybos blyksnių. Ar prieš pusę, ar prieš 25-erius metus tai buvo žiūrovui nesvarbu. Grupės užsiangažavimas laisvai laisvo individo kūrybai nėra atsitiktinis ar deklaratyvus. Ji tai įrodo savo darbais.

J.R.: Jeigu jie tokie jau individai, tai ko buriasi. Į grupes jungiasi tie, kurie neišsilaiko vieni.

Kita vertus, grupės pradeda stelbti pavienius individus. Nepatinka man tos „grupės“.

R.G.: Jus vėl vulgarizuojate. Čia gi – menas, kūryba. O kad taptų tikra „grupe“, jiems dar daug trūksta.

J.R.: Ko? R.G.: Kad ir telegrafo!

/ 189

Viktoras Liutkus 100-osios parodos proga Arba kodėl LA galerija myli „24“, o „24“ – galeriją?

Straipsnis skirtas šimtajai grupės 24 paroda, 1997 03 04 – 1997 03 20 , „Lietuvos aido“ galerijoje, Maironio 1, Vilnius.

Begyvenant tenka pamatyti įvairių meilės pavyzdžių. Ne tik gyvenime, bet ir „meno gyvenime“. Pagunda parašyti apie tai visuomet kirbėjo. Tačiau, turiu nuvilti – šiuokart nebus intrigos ir nelauktų (kas meilėje paprastai nutinka) atomazgų. Netipiškas ir pats pavyzdys, be to, dar ir be meilės trikampio.

Tai – LA galerija ir „24“. Kas gali būti paprastesnio, o kartu – ir artimesnio! Pirmasis jųdviejų viešas pasimatymas įvyko 1993 m. rugsėjį, kuomet galerija pakvietė „24“ į įkurtuves, tuo nedviprasmiškai pademonstruodama renginių ištroškusiai publikai savo gilias ir toli siekiančias simpatijas. „24“ buvo laimingi, galėję priglausti savo paveikslus prie šviečiančių baltų galerijos sienų ir taip pat sieję viltis su partnerės ištikimybe. Tolesni įvykiai „meno gyvenime“ tik patvirtino abiejų pusių nusiteikimą, ir aš čia jau galėčiau teigti apie simpatijų virtimą meile.

Algimantas Skačkauskas, Vytautas Šerys, Eugenijus Cukermanas, Bronius Gražys, Valentinas Antanvičius, Kostas Dereškevičius, Linas Katinas, Algimantas Kuras

taip pat traukė ją prie „24“. Kas be ko, gal ir 100 % galerijos moteriškumas turi reikšmės.

Ir dar. Trys su puse metų subrandino abipusį pasitikėjimą: mat, nežiūrint „24“ kelionių ir parodų įvairiose salėse Lietuvoje ir užsienyje, galerija nepamiršo jų pakviesti 100-ajai. „24“ nepasididžiavo.

Kuo gi ji buvo grindžiama?

Galeriją, regis, žavėjo patrauklios „24“ savybės: 100 % vyriška sudėtis, savarankiškumas, bekompromisinė laikysena ir pasišventimas parodų misijai. Be to, galimybė pasitelkti sau į pagalbą arba sulaukti gerų pasiūlymų iš kiekvieno „24“ nario. Ir neliko apvilta! Po įkurtuvių parodos galerijoje buvo surengtos daugelio „24“ narių parodos, iš jų atsirado konsultantas, o Maironio gatvės kampas beeinantiems į tarnybą arba iš jos „24“ profesoriams tapo dažnų apsilankymų vieta. Galeriją, tikiu, itin patraukė „24“ romantika – juk šioje kompanijoje netrūksta rašančių: eiles, romanus, dienoraščius; projektuojančių Nacionalinės galerijos vizijas; kurpiančių visokio plauko esė, knygas ar straipsnius ir mokančių gražiai bei protingai pakalbėti. Kur ten kitiems lygintis ir konkuruoti meilėje!

Na, o ką į tai „24“?

Jie galerijoje (ir dabar tą regi) subtilią elgseną su menu, ne vien su jų pačių kūryba, pajuto, jog galerijos orientacija yra ne visokio plauko sąnašos, o atrinkta, pasverta, aktuali ir visuomenei reikalinga dailė. Tai, kad galerija nesiblaškė, neįklimpo į komerciją ir bando visaip suktis ne itin palankioje ekonomikos terpėje

Parodos plakatas

Tad tokia ši trumpa meilės istorija. Taškas joje nepadedamas. Užtat teksto pabaigai tinka vieno iš „24“ poetų – Leonardo Gutausko – dvieilis: „Gal sparnu sidabrinio, liepsnojančio kiro Mūsų meilę šviesus debesis pakartos“.

J. A. Stankevičius (Stankus). „Tėvas skaito laikraštį“, 1979. Drobė, aliejus. 63 x 63. VDA muziejaus rinkinys

grupė

24 /

Viktoras Liutkus Parodų svečiai

Grupės „24“ Parodų svečiai

Jau rengiant pirmąją grupės parodą Ričardas Povilas Vaitiekūnas buvo nusprendęs, kad tarp dalyvių, tikrųjų grupės narių, bus ir du svečiai: jo bičiuliai Antanas Martinaitis (1939–1986) ir Julijonas Algimantas Stankevičius-Stankus (1933–2002). Niekas neabejojo tokiu pasirinkimu.

Jeigu ne nelaukta mirtis – A. Martinaitis tikrai būtų atsidūręs grupėje, kurios įsikūrimas įvyko būtent A. Martinaičio gimtadienio paminėjimo vakarą R. P. Vaitiekūno dirbtuvėje. Abiejų svečių dalyvavimas parodoje buvo natūralus: menininkai tiek savo kūryba, tiek pasaulėjauta atliepė visos grupės nuostatas. Jei A. Martinaitis – tuomet jau ryški tapybos figūra, tai Stankus – lyderis, tik R. P. Vaitiekūno dėka išėjęs į viešąją dailės sceną.

190

Svečių idėja prigijo. Grupė diskutuodavo ir solidariai nuspręsdavo, ką kviestis į artėjančią parodą. Taip „24“ kūrybos parodose netrukus atsidūrė Leono Katino (1907–1984; trečioji grupės paroda Šiuolaikinio meno centre, 1992–1993 m.), Kazio Varnelio (1917–2010; trečioji grupės paroda Šiuolaikinio meno centre, 1992–1993 m.), Vladimiro Tarasovo (1996 m. grupės paroda Šiuolaikinio meno centre) kūriniai. Grupė norėjo ne tik pritraukti naujų parodų dalyvių, bet ir pademonstruoti tam tikrą etinį bei meninį ryšį su svečiais. L. Katinas – tarpukario Kauno meno mokyklos auklėtinis, sovietmečiu nenurimstantis koloristas, K. Varnelis – viena išskirtinių užsienio

Leonas Katinas. „Dvi kaukės“, 1980. Drobė, akrilas, 75 x 62

lietuvių dailės figūrų, originalių minimalistinių serijų kūrėjas, V. Tarasovas – ne tik džiazo virtuozas, bet ir puikus instaliacijų meistras, dar iki „24“ įsteigimo su kai kuriais grupės nariais palaikęs gerus ryšius. Grupė manė, kad kviestiniai svečiai neturi būti parodinio gyvenimo paraštėse, o jų pasirodymas yra lygiavertis su tikrųjų grupės narių dalyvavimu. Savo ruožtu, svečių kūriniai plėtė ir grupės parodų meninį lauką, gerokai paįvairindavo nemenkos apimties „24“ ekspozicijas.

Grupės parodose užsienyje taip pat dalyvavo kviestiniai dailininkai: Paryžiuje su savo kūriniais pasirodė Algimantas Švėgžda (1941–1996) ir Gediminas Karalius, parodoje Londone – A. Švėgžda ir Stankus, o Stokholme – K. Varnelis ir G. Karalius. Jų dalyvavimas kartu su „24“ iškalbiai liudijo, kokios potencijos turėjo tuometinė lietuvių tapyba. Kaip rašė R. P. Vaitiekūnas 1989 m. lapkritį, „24“ buvo svarbu atskleisti, „kokio dydžio, kokios kokybės šapelį“ kiekvienas atsinešė į parodą. Gaila, kad istorija ne visais atvejais užfiksavo, kokius būtent kūrinius svečiai rodė „24“ parodose.

Iš Viktoro Liutkaus dienoraščio. 1986 m. birželio 28 d.

Apie Antaną Martinaitį

Grupės „24“ Parodų svečiai

„Tai, kad mirė Antanas, yra didelė bėda. Kodėl ilgai nemiršta sukriošę, pelnę galybę vardų, premijų, laipsnių, pareigų, pinigų, bet taip ir nenutapę nė vieno išskirtinio paveikslo? Kodėl krito A. Martinaitis, sukūręs vientisiausią spalvų ir formų viziją? Jis mokėjo jungti priešybes: ironiją ir lyriką, šviesą ir tamsą, divizionizmą ir konstrukciją, improvizaciją ir logiką. Rašiau apie jo kūrybą, kai dar daug ko tapyboje neišmaniau. Bet visad traukė jo drobių žvilgesys. Ne, ne stiklo, ne veidrodžio.

Greičiau tik gamtoje sutinkamas, kai sutviska nurasojusi pieva, kai iš kiekvieno stiebelio vis kitoks atspalvis išeina. Savotiškas perlamutras, kuriame slypi ne tik perlo atšvaitai, bet daugiau – iš aplinkos susigėrusios spalvos. Juk kriauklelė užaugina perlą, tad ir A. Martinaičio tapybą užaugino gamta.

Konstruodamas ją, jis sugebėjo neišardyti gamtos, o sudėti savotiškus kristalus: gyvo ir negyvo, žemiško ir išgalvoto, svajonės ir Kauno gatvių tipelių. Tai bus bene antras po Vlado Eidukevičiaus mūsų tapytojas, kuris spalvos skaidulėlėse panašiai kaip žemės grumste matė viso pasaulio įvairovę, jo galimybes naujai derintis. Įspūdingas kompozitorius – jo drobių konstrukcija pavydėtinai suvaldyta, ir kampe dešinėje esantis spalvos plotelis ataidi kitame drobės kampe kaip melodijos pabaiga ar vingis, posūkis. Juodos linijos – kolonos, nors išoriškai tai tik lengvai nubėgančios nerviūros. Antanas galėjo nutapyti bet ką, net saulę, kuri vėlgi jo tapyboje išliko perdėm lietuviška, rasos apgaubta, ne Pietų Prancūzijos, ne Arlio. Gal čia ir klystu: nemažai darbų greičiau yra mėnesienos, ne saulės nutvieksti.

Linijos buvo jo arfos stygos, o spalvos – garsai. Stygos buvo įtemptos, garsai (spalvos) – ne, neįkyrūs, neperspausti, nečaižūs. Mokėjo glostyti tapyboje gamtą ir išlikti nesentimentalus.

Tai aukščiausias dvasinio darnumo rodiklis. Nemeluoja tapyboje tas, kas sugeba tai padaryti.

Nesigraudena tapydamas grožį, bet spalvų dermėmis sugroja patetinę uvertiūrą. Ne maršus, ne polkutes, ne valsus. Būtent uvertiūrą.

192

Antanas Martinaitis, Leonardas Gutauskas

Antanas Martinaitis. „Motina su vaiku“. 1967. Drobė, aliejus, 86 x 60. Autoriaus šeimos nuosavybė

Ribuliuojanti tapyba. Tarsi pamerktas vandenyje koks liaudies audinys. Siūruoja kontūrai, subėga spalvos, tolsta ir priartėja, plečiasi ir susitraukia iki siūlo storio. Jis šių įspūdžių nekapoja atskirai, o greičiau sintetina į vientisą įvaizdį. Tad jame gali būti sutalpinta ne tik upės dugno žaluma ar atsišviečiančio smėlio grožybė. Ten lūžta visa, kas gyva ir negyva, o karkaso linijos tik surikiuoja, kad mums, žiūrovams, šis įspūdis amžinai išliktų stabilus, užfiksuotas, kad galėtume savo akimis iš jo gerti ir gerti.

A. Martinaitis liks mums amžinai gaivus šaltinis, nedžiūstančis, nesenkantis. Pakilęs į šviesias aukštybes, jis pats žiūrės, kaip mes prieiname prie jo meno, palenkiame galvas ir nebegalime jų pakelti... Gaila, labai gaila, kad taip anksti „į ten“ pakilai, Antanai.“

Kazys Varnelis. „Fenomenas I“

Grupės „24“ Parodų svečiai

1969. Drobė, akrilas. 244 x 244,5

194

Arvydas Šaltenis ir Kazys Varnelis

Algimantas Švėgžda. „Varškės sūris“ 1983. Popierius, akvarelė, 28 x 37,5. Vilniaus dailes akademijos muziejus

Vladimiras Tarasovas. „New York, New York“ . Instaliacija, 2000

196 /

ALGIMANTAS SKAČKAUSKAS (1955–2009) Gimė 1955 m. rugsėjo 17 d. Pranapolio kaime, Prienų rajone.

Išsilavinimas: tapybos studijos Vilniaus dailės institute (diplomas 1983 m.)

Profesinė ir kūrybinė veikla: Nuo 1986 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys 1983 –1986 m. Trakų 1-osios vid. mokyklos mokytojas.

1988 m. filmo „Miškais ateina ruduo“ (rež. R. Vabalas) dailininkas statytojas 1998 – 2003 m. Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos tapybos mokytojas 1999 – 2008 m. Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos mokytojas Mirė 2009 m. spalio 23 d.

Apdovanojimai: 1995 – 1997 m. aukščiausio laipsnio valstybės stipendija 1998 m. galerijos „Vartai“ metų dailininkas 1999 m. VIII Pabaltijo trienalės laureatas „Vartų“ metinės parodos 1-oji premija, „Fortūnos piršto“ prizas „Vartų“ galerijos prizo „Sidabro pėdos“ laureatas 2005 m. Vilniaus miesto savivaldybės apdovanojimas Parodos: Parodose dalyvavo nuo 1982 m.

Surengė 19 personalinių parodų (Vilniuje, Kaune, Druskininkuose, Panevėžyje, Osle (Norvegija), Maskvoje (Rusija) Dalyvavo daugelyje grupinių parodų (Vilniuje, Liuksemburge, Budapešte (Vengrija), Geteborge (Švedijoje), Berlyne, Detmolde, Leipcige (Vokietija), Rygoje (Latvija), Anglet, Tūre (Prancūzija), Srokholme, Helsinkyje (Suomija), Niujorke, Vašingtone, Los Andžele, Čikagoje (JAV), Väsby (Švedija) Kolekcijos: Darbų yra įsigiję Lietuvos, Rusijos dailės muziejai ir privatūs asmenys daugelyje pasaulio šalių

/ 197

2002 05 25. „ Lietuvos aidas“ Dailininkas apie save. Tapytojas Algis Skačkauskas Vis dažniau pagalvoju: ar būtina buvo pasirinkti jaunystėje šį kelią, kuriuo kažkaip dar šlepsiu ligi šiolei. Tas kelias – kūryba, jos teikiami džiaugsmai ir neviltis, pakilimai ir duobės. Būti prastu ar net vidutiniu menininku nėra sunku, būti geru – nepaprastai sunku. Gal aš klystu, bet man atrodo, kad kitų sričių aukštos kategorijos specialistams paprasčiau. Taip, jie turi gilinti žinias, nuolat įsisavinti naujas technologijas, bet visa tai valios, kantrybės, darbštumo klausimas. Menas – visai kitos kategorijos žmogaus veikla – už tavęs, už nugaros stovi kažkas nematomas, kuris valdo pasąmonę, protą apšviečia ir staiga vėl ilgam aptemdo.

Piešti, net labai gerai piešti nėra jau taip sunku – reikia noro, laiko ir gero pedagogo. Piešti išmokstama net tarnaujant armijoje ar sėdint kalėjime. Viskas prasideda vėliau – o ką piešti? Kam? Ir kaip atsisakyti nereikalingo žinių balasto, kuris trukdo tavo prigimčiai atsiskleisti, trukdo stiliui formuotis. Štai tada Dievulis susimyli arba ne. Viskas.

Jokiu būdu neatmetu prigimtinių dalykų, ypač tapyboje. Šiuo metu dėstau šią discipliną Jūratės Stauskaitės dailės mokykloje įvairaus amžiaus mokiniams – pradedant 12-mečiais, baigiant pensininkais. Taip, ne visi jie genialūs, netgi ne visi darbštūs. Ne visi savo gyvenimą sies su profesionaliąja daile. Tačiau tokių „perliukų“ pasitaiko, tiesiog virpančių pamačius dažus ir teptukus, kad ir man širdis pradeda iš džiaugsmo plasnoti. Jiems nereikia per daug aiškinti kompozicijos dėsnių ar spalvų teorijos. Jie tai jaučia pasąmonėje, jie tai atsinešę, kaip sakoma, su motinos pienu, jie jau sugeba sukurti mažų šedevriukų. Žinoma, tai tik vaikai ir artimiausioje ateityje gali įvykti esminių lūžių jų sieloje, menininkais jų vadinti dar nedrįstu, tiesiog skiriasi savo balsais iš kitų, kaip lakštingalos nuo žvirblių (beje, ar lakštingala menininkė?). Ir vis dėlto meniniais šansais, prigimtiniais šansais jie turėtų pasinaudoti.

Ar vertėjo pasukti „šiaurės kryptimi“ – menininko keliu? Betgi prigimtis nepaliko jokių šansų nukrypti į pietus. Kiek pamenu save – vis piešiantį, rašantį, dainuojantį, grojantį. Matematika nesisekė, ir jei ne menai ir jų reikalingumas mokyklai, po aštuntos klasės būčiau buvęs išspirtas į Balbieriškio mechanizacijos mokyklą, geriausiu atveju – į Aukštadvario žemės ūkio technikumą.

Kaip daugelis klasės draugų...

Rimtai tikrąja tapyba (aliejine) susidomėjau paauglystėje, besimokydamas Jiezno vidurinėje mokykloje, kai savarankiškai pradėjau važinėti į Kauno muziejus ir tuometinių dailės parodų ekspozicijas, kai įsigijau šiokios tokios pedagoginės literatūros, aliejinių dažų, teptukų, drobės.

Jiezne įvyko pirmosios mano parodėlės. Ten prieš 30 metų su mokyklos bevardžiu ansambliuku (trys gitaros ir būgnai – „Bitlų“ sudėtis) grojom „Anzelmutę“, „Duokim garo“ ir „Biplan“ dėka tapusią šios sezono topu.

Vėliau – nesėkmingi stojamieji į VDA Tapybos katedrą. Įdomi karinė tarnyba Maskvoje – labai susijusi su darbu teatruose, A. Puškino dailės muziejaus tyrinėjimas, „trynimasis“ pagrindinėse parodėlėse.

1977 m. pagaliau aš – akademijos pirmakursis tapytojas. *** Paauglystėje atsitikinai įsigijau pilną bulvinį maišą knygų iš likviduotos Ginteikiškių kaimo (Kaišiadorių rajono) bibliotekos – poezijos, istorijos, Periušo seriją, Ermitažo kolekciją, apie Tretjakovo galeriją, rusų „Peredvižnikus“. Pastarieji darė didžiausią įspūdį: Repinas, Serovas,

198 /

Polenovas, Surikovas. Matyt, dėl to, kad jų darbai perdėm literatūriniai, vaizduojantys žmogų, kalbantys apie jį jausmingai ir realistiškai. Aš ligi šiol nesu nutapęs doros abstrakcijos, nelabai moku ją išaiškinti ir savo mokiniams. Esu matęs jų labai gražių ir stiprių, tačiau man to lyg ir per mažai, lyg kažkas nepasakyta. Abstrakcija man lyg estetinis žaidimas, formalizmas, menas vardan meno. Figūratyviniai paveikslai man visą laiką buvo artimesni ir nedaugelyje mano drobių jų nerasi.

Rembrantas, Sutinas, Šagalas, Kioningas, van Gogas, Munchas – mano mylimi menininkai – studijavo, darkė, stilizavo žmogaus figūrą ir tapo galbūt tik dėl to svarbūs meno istorijai.

Yra dailininkų, kurie didžiuojasi savo raiškos stilistika. Dažnai tai būna dirbtinis savęs apribojimas dėl komercinės sėkmės (dažniausiai) ar ribotų menininko galimybių, ar tiesiog norint palengvinti savo gyvenimą. Keista, kad žmogus metų metais audžia tomis pačiomis faktūromis, spalvomis, motyvais. Man tai mirusi kūryba, seniai matyta, visiems žinoma, seniai menotyrininkų aprašyta.

Man kiekviena diena, kita tema, kitokios drobės formatas diktuoja ir šiek tiek kitokią išraišką. Žinoma, nuo savęs nepabėgsi.

Dirbtinai nereikia to daryti, bet savęs už pavadžio niekados nelaikiau ir laikyti nesirengiu. Procesas turi būti valdomas be prievartos. Sakykim, vienaip aš tapau papjautą veršelį ar avinėlį, kitaip – moterį su vaiku ant rankų. Vis dėlto vieno išraiškos principo bandau laikytis – koloristinę tapybą derinti su piešiniu, t. y. spalvą, dėmę – su linija. Mat daug piešiu ant popieriaus tušu, grafitais, pastelėmis, taigi man tai išeina natūraliai. Mėgstu naudoti mastichiną (tokia plieninė mentelė) dažui palyginti, nuimti, faktūrai praturtinti. Mėgstu grožėtis paveikslo paviršiumi iš arti, darbą paliesti, paglostyti užsimerkęs, apsimetęs apakusiu Dega.

Dažnai paveikslas iš toliau, parodų salėse, įspūdį daro. Prieini arti prie jo – plastinis skurdas: ne tapyba, o laižyba.

Kartais pasitaiko kvailai mandagių klausimų: „Kas yra menas jūsų gyvenime?“ Atsakau: „Pragyvenimo šaltinis, pinigai“. Bet yra vienas „bet“. Kurdamas darbą niekuomet negalvoju apie parodą, jo komercinę ateitį. Viskas susitvarko savaime, vėliau. Vieną kitą užsakymą, per daug neįpareigojantį, atlikti galima, visai įdomu, tik jeigu užsakovas nesikiša.

Meno rinka Lietuvoje labai silpna, atsitiktinė, stichiška. Kad ir labai sėkmingai parduodi paveikslą, nežinai, kada bus atlygis už kitą, ir iš viso, ar kada nors bus.

Po dvylikos gyvavimo iš kūrybos metų teko imtis net sunkaus ir lyg negarbingo krovėjo darbo viename iš Vilniaus prekybos centrų – kad būtų nors ir nedidelių, bet pastovių pajamų. Pedagoginis darbas tikrai mielas ir įdomus. Šiais metais su savo ir kolegės Rasos Kesminienės grupės mokiniais Vilniaus mokytojų namuose surengėme spalvingą, plačiai nuskambėjusią parodą „Dekoras.

Vilnius – Pekinas. Apsnigtos rožės“. Ją rėmė Kinijos LR ambasada. Turiu ambicingų planų ir kitiems mokslo metams.

Taip, buvome idealistai, stojome studijuoti dailės įveikdami didžiausius konkursus. Kad sistema pasikeis, galėjome tik nedrąsiai pasvajoti. Apie galerijas, laisvą rinką, vadybą nebuvo net kalbos.

Tokie žodžiai nebuvo vartojami. Teko išmokti. Bet pasibaigė ir VDA Tapybos katedros šlovė.

Dabartinė karta atsargesnė, pragmatiškesnė, bet patys drąsiausi, meniškiausi ir dvasingiausi, tikiu, rinksis tapybą, grafiką, skulptūrą.

Anksčiau, iš dalies ir dabar, ne visai gerbiau dailininkus: pernelyg darbščius, pedantiškus, tvarkingai išpuoselėtomis barzdomis ir didelėmis beretėmis. Nervina žmonės, kreipiantys dėmesį

Šv. Petro aikštės šlavėjas 1997. Kartonas, tempera, pastelė, bronza, 120 x 100. Privati nuosavybė

Algimantas Skačkauskas

200

Vaikai nakčia 1997. Kartonas, pastelė, guašas, 110 x 75 Skačkauskų šeimos nuosavybė

/ 201

(pernelyg) į savo išorę. (Lietingą rudens dieną – juodi akiniai ant plaukų!) Menininkas turi ištirpti minioje, neatkreipti į save dėmesio. Tada jis bus daug laisvesnis ir daugiau pabus su savimi ir Dievu.

Menininkas savo nedorybes ir ydas privalo paversti menu. Jo nedorybės, netgi ligos paverčia jį išskirtiniu pilkoje visuomenėje. Su viena sąlyga –jei jis tai sąmoningai suvokia ir tuo pasinaudoja savo kūryboje. *** Profesorius R. Vaitiekūnas yra kalbėjęs: „Menininkas – tai karoliukas rožančiuje. Dievo pirštuose, jų sušildytas, karoliukas besileisdamas žemyn vis šąla, šąla, paskui vėl šyla, šyla, vėl artėdamas prie Viešpaties pirštų...“ *** Markas Šagalas nuo žemes savo žydus pakėlė ant stogų, vėliau – į dangų. Pavertė juos paukštyčiais, pusožiais. Nuspalvino žydromis, geltonomis, žaliomis ir rožinėmis spalvomis. Man tai bene didžiausias lig šiol matytas meninis reginys.

Rytiečių išmintis sako: „Nevaizduokite ąsočio, vaizduokite jo sielą“. Aš netapau savo autoportretų, tapau savo sielos šešėlius.

Kodėl aš nefotografuoju, nekataloguoju savo darbų, pernelyg nesidomiu išėjusių iš dirbtuvės paveikslų likimais? Yra toks kiniečių gatvės menas – tapyti vandeniu ant asfalto. Procesas svarbiau.

Kam reiks – surinks, aprašys, nufotografuos. Tai jau meno istorikų, tiksliau – menotyrininkų darbas. *** Niekada nesigraužiau sužinojęs, kad mano paveikslas pakeitė kryptį ar erdvę, t. y. perėjo iš vienų rankų į kitas, atsidūrė antikvariatuose – tokia jau jo dalia. Jis jau ne mano. Jis jau išleistas į pasauli gyventi savarankiškai.

Kartais aplanko geras jausmas, kai netikėtai pamatai savo kūrinį ten, kur visai nesitiki jį dar kartą sutikti – puikiai įrėmintą, gerame interjere, tarp gerų paveikslų. Patikėkite, nudžiungu, nes dažnai būnu net pamiršęs, kad esu jį sukūręs.

Algimantas Skačkauskas

202

Sekminės 1990. Drobė, aliejus, 130 x 100 Modernaus meno centro nuosavybė

Natiurmortas su ožiu 1989. Drobė, aliejus, 80 x 60 Jono Žiburkaus nuosavybė

Algimantas Skačkauskas

204

Mirusio Kristaus galva 1996. Drobė, aliejus, 35 x 25 Jūratės Stauskaitės nuosavybė

Vienuolė miške 1995. Drobė., aliejus, 100 x 120. Privati nuosavybė

Algimantas Skačkauskas

206

Marato mirtis 1990. Drobė, aliejus, 110 x 92 Modernaus meno centro nuosavybė

Našlė 1989. Drobė, aliejus, 200 x 100 Privati nuosavybė

208 /

LEOPOLDAS SURGAILIS Gimė 1928 m. Utenoje.

Išsilavinimas: Tapybos studijos Vilniaus dailės institute (diplomas 1952 m.)

Profesinė ir kūrybinė veikla: 1960 – 1981 m. Vyr. dėstytojas Vilniaus Dailės Akademijoje Nuo 1993 m. Vilniaus Dailės Akademijos docentas. Dėstė tapybą, piešimą ir kompoziciją Piliečių chartijos narys Parodos: Parodose dalyvauja nuo 1952 m.

Personalinės parodos surengtos Vilniuje (1966, 1978, 1983, 1988, 1993, 1995 m.), Kaune 1988 m., Berlyne 1990 m., Utenoje 1998 m.

Svarbesnės grupinės parodos: Lietuvių dailės paroda, skirta Tarybų Lietuvos dekadai Maskvoje 1952 m., respublikinės portreto parodos Vilniuje (1959, 1962, 1974 m.), Vilniaus tapybos trienalės (1981, 1987 m.), aštuonių lietuvių tapytojų paroda Rygoje 1986 m. Grupės „24“ parodos Vilniuje, Paryžiuje, Ture, Stokholme, Rygoje 1991 – 1997 m.

Kolekcijos: Lietuvos dailės muziejus (Vilnius), M. K. Čiurlionio dailės muziejus (Kaunas), Ludwigo muziejus Kiolne (Vokietija), Štetino meno muziejus (Lenkija), Tretjakovo dailės galerija (Maskva), privačios kolekcijos Lietuvoje ir užsienyje

/ 209

Iš vaikystės atsimenu paveikslą, vaizduojantį Joanną d‘Arc, kuris kabėjo prie mano lovos. Pamenu, kaip vieną naktį pažadino mane iš miego trenksmas. Pasirodo, kad ta šarvuota Joanna d‘Arc su savo žirgu (o tai buvo nemažas paveikslas ąžuoliniais rėmais) krito nuo sienos, bet, laimei, manę visai neužgavo. Gal ta ir buvo mano įšventinimas į dailininkus, ir aš nuo keturiolikos metų tvirtai apsisprendžiau būti tapytoju, nors to niekam nesakiau.

Mūsų namuose kabėjo nemažai paveikslų. Tai brolio, už mane gerokai vyresnio, aliejiniais dažais ant drobės darytos kopijos. Tas brolio Henriko polinkis į tapybą, matyt, padarė man įtakos. Net dažų kvapas atrodė man puikus.

Nuo šešerių metų per visą pradžios mokyklą turėjau gerą mokytoją Feliksą Sedelskį, kuris ne tik davė gamtos, geografijos, istorijos mokslų pagrindus, bet vadovavo chorui, ruošdavo vaidinimus, režisuodavo, pats piešdavo dekoracijas. Vaidinimuose man tekdavo dažniausia pagrindiniai vaidmenys. Mokytojas įskiepijo meilę savo kraštui, senovei.

Vasara būdavau kaime prie didelio Alaušo ežero pas dėdes, tėvo brolius. Tai sėlių kraštas, mano prosenelių žemė, iki XX a. išlaikiusi kai kurias pagonybės apeigas, burtus. Atrodė, kad visa didinga ir paslaptinga senovė yra čia pat, kalvų varduose, šimtmetiniuose ąžuoluose, medžiuose paskendusioje sodyboje, sename sode. Vaikystėje matyti papročiai, apeigos, žmonės, šventinio stalo ir sodo gėrybės yra ne tik medžiaga mano kūrybai, bet ir mano kūrybos moralinis pagrindas, mano stiprybė.

Kartu per žurnalus „Naujoji Romuva“, „Židinys“, „Kūryba“ susipažinau su lietuvių dailininkų Galdiko, Vienožinskio, o ypač arsininkų – Vizgirdos, Gudaičio, Samuolio- kūryba. Rimonio tapyba nedarė įspūdžio, bet jo iliustruotą elementorių, iš kurio aš, penkiametis, mokiausi skaityti, ir dabar prisimenu.

Studijų metu didžiausią įtaką man darė Vizgirdos darbai. Iš rusų meno, taip brukamo tuo metu, labiausiai patiko Surikovas, kaip daugiafigūrės kompozicijos meistras, nors apskritai peredvižnikai dėl jų literatūriškumo, natūralizmo ir sentimentalumo nebuvo man artimi. Daug dėmėsio studijų metais syriaus paveikslo kompozicijai. Tada Dailės instutito Tapybos katedroje buvo įsivyravusi nuomonė, kurią labiausiai rėmė prof. Gudaitis, kad kompozicijos negalima, t.y. nereikia dėstyti.

Lietuvių liaudies menas, ypač skulptūra, kuria giliai susidomėjai ir kurią studijavau jau praėjus keletui metų po instituto baigimo, turėjo mano tapybai lemiamos reikšmės. Kaip negrų plastika kubistams ir ekspresionistams padėjo surasti savo XX a. kalbą, tai man liaudies menas padėjo atsikratyti akademizmo ir socrealizmo įtakų. Taip per liaudies meną priėjau prie romaninio meno, didžiausio Europos stiliaus, kuriame girdisi ir senųjų Europos tautų – keltų, germanų ir kitų vadinamųjų barbarinių tautų meno aidai. Lietuvių liaudies menas, ypač skulptūra ir architektūra, yra lyg kokia medinė romanika, kurioje glūdi baltų tikėjimo ir meno formos.

Tarpais mene ieškoma šaknų, norint įgauti jėgų, atsinaujinti ir atsikratyti kultūros apnašų. Taip padarė amerikiečių abstraktusis ekspresionizmas ir vokiečių „naujieji laukiniai“. Kultūros apnašomis vadinčiau visa tai, kas mene tampa įprasta kaip mada, kai įsiritina kokios nors (net ir estetiškos) meno formos, kai tos formos darosi rafinuotos virsta lyg tikslu; arba kai kūrinio turinys darosi dogma, kuriai forma gali būti ir vienokia, ir kitokia. Žmogaus Žemė lyg apsidengia pramonės produktais, žmogus ima nebejusi savo žemės, nebejusti savęs.

Aš noriu stovėt savo menu ant žemės, o mano žemė yra Lietuva, Europa.

Vilnius, 1989 kovo 26 Leopoldas Surgailis (72 lietuvių dailininkai apie dailę, sud. A. Andriuškevičius, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1998, p. 283-285)

Leopoldas Surgailis

210

Raudona mÄ—smalÄ— 1962. Kartonas, tempera, 94,5 x 115

Pieta 1963. Kartonas, tempera, 69,5 x 45,5

Leopoldas Surgailis

212

Žiemos karnavalas 1981. Kartonas, tempera, 58 x 71

Sielų svėrėjas 1973-1988. Drobė, tempera, 146 x 130

Leopoldas Surgailis

214

Arkangelas Mykolas su durklu 8 deĹĄ. DrobÄ—, tempera, 128 x 130

Užgavėnės 9 deš. Drobė, tempera, 65 x 81

Leopoldas Surgailis

216

Ĺ v. Vincentas 1991. DrobÄ— ant kartono, tempera, 73,5 x 53

Rūpintojėlis 1969. Drobė, tempera, 146 x 162

218 /

ARVYDAS ŠALTENIS Gimė 1944 m. spalio 18 d. Klevėnuose (Anykščių raj.)

Išsilavinimas: Tapybos studijos Vilniaus dailės institute (baigė 1970 m.)

Profesinė ir kūrybinė veikla: dailininkas tapytojas, Lietuvos ir Vilniaus miesto savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys 1970 – 1971 m. LSSR dailininkų sąjungos Dailės fondo darbuotojas 1971 – 1975 m. ir 1981–1988 m. Vilniaus vaikų dailės mokyklos mokytojas 1987 – 1990 m. LSSR dailininkų sąjungos atsakingasis sekretorius 1975 – 1981 m. LSSR dailės instituto, 1988 – 1994 m. Vilniaus dailės akademijos (VDA) Tapybos katedros dėstytojas, katedros vedėjas, docentas 1992 m. su Prancūzijos kultūros ministerijos stipendija stažavosi Paryžiuje 1994 – 2004 m. VDA rektorius, 2004 – 2010 m. prorektorius menui ir mokslui Nuo 2010 m. prorektorius menui Nuo 2000 m. profesorius. Dėsto piešimą, tapybą, kompoziciją Nuo 1975 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys 1976 – 1990 m. Dailininkų sekcijos biuro narys, M. K. Čiurlionio draugijos narys

Apdovanojimai: 2000 m. Lietuvos nepriklausomybės medalis 2005 m. LDK Gedimino ordino Karininko kryžius Aukso medalis „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“ Parodos: Surengė 16 personalinių parodų (Utenoje, Anykščiuose, Zarasuose, Palangoje, Vilniuje, Rygoje, Zalcburge, Paryžiuje) Dalyvavo daugiau nei 120 grupinių parodų Lietuvoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Italijoje, Estijoje, Latvijoje, Rusijoje, Austrijoje, Gruzijoje, Lenkijoje, Armėnijoje, Švedijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Rusijoje, JAV Kolekcijos: Dailininko kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Modernaus meno centras, Zimmerli muziejus Naujajame Džersyje, Tretjakovo galerija Maskvoje, Vladivostoko galerija, privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje Leidiniai: LDS katalogas: Arvydas Šaltenis. (Vilnius), 2002.

/ 219

Arvydas Šaltenis „24“ man – kaip išnykęs laikas, su ženklu kaktoj – kaip kokiam arkliui gražus kleimas, kaip ilgesys tos bendrystės, kuri rišo mus. Visokia ji buvo, kad ir trūkinėdama, bet stipri savo pamatais. Išsivaikščiojo kaip ir Tėvynė.

Dar dauguma gyvi esam ir kai susitinki ar vieną ar kitą – tarsi kokia kaltė kad kažko nepadarėm (ar pats nepadariau), kad iširom. Visų akys tebespindi tuo artumu ir ilgesiu ano laiko nes artėja tai, su kuo reik kiekvienam savaip susitaikyt.

Menotyrininkų darbas iš šono apie grupę parašyti. Man joje svarbiausia buvo ir yra žmonės su kuriais būta ir su kuriais dar buvoju...

Tarsi mirksnis – visa tai...

Ir gerai, kad moterų viduj nebuvo (slapti įstatai neleido). Tarsi vienuoliai kokie. Gerai Ričardo užmanyta. Būtų iš tikro gerai buvę apsigyvent tuose išlikusiuose vienuolių Kamaldulių nameliuose Pažaislyje. Iki šiolei išlikę būtumėm. O dabar pavieniui, pavieniui iriamės ir kiekvienas gan sunkiai, o ne kurie jau ir iš Dausų žiūri. Erdvė mūsų gyvenimo tikra buvo. Nebuvo tos virtualiosios, to ekrano ir cirko nebuvo, kad tyčia nustebint.

Nežinau kada ir kaip užgimė Ričardo galvoj „24“, žinau tik dėl ko? Ir kad viskas vyko prieš ir kartu su Sąjūdžiu atnešusiu Nepriklausomybę. ...Tu toks ir anoks, Rički, mielas, Tikrų paslapčių portfeliu pilnas per Vilnių iš Kauno keliauji toks rimtas, skaudus nors ir „traukiny gimęs“ Ne Simonas Daukantas ir ne Valančius, arba Adomas Mickevičius, anei Vydūnas, ar Herbačiauskas, nei Baranauskas, ir ne Maironis, ar Vienožinskis – Tu tikras tikriausias esi – Ričardas Vaitiekūnas...

Menu Ričardo dirbtuvėj Mindaugo gatvėj per Antano Martinaičio kartu mirties ir gimimo metines tarp natiurmortų su akmenėliais ir kaukolytėm, prieš dažais apaugusį molbertą su Untės (Antano) „abrozdu“, klūpantį Leonardą – tarsi per Apsireiškimą..., kitus – Viktorą, Algimantą, Kostą... Paskui – jau įstatų svarstymai Algimanto Kuro dirbtuvėj su debatais, su konkretybėm ir vis gausėjančią mūsų broliją! (Ir Alfonsą, ir Valentiną, Eugenijų, Liną, Vytautą, Leopoldą, Henriką, Bronių, Romą, Algį, Šarūną, Vygantą ir Gediminą) Ko gero – beveik visi poetai tik nebūtinai rašantys.

Arvydas Ĺ altenis

220

Taikinys 1971. Kartonas, aliejus, 60 x 40

/ 221

Paskui rinkdavomės Tapybos katedroj. Kalbėdavomės ir ginčai būdavo ir aštrūs, ir skaudūs kartais. Ant durų vėliau kažkas užrašė „24“. Per langą matydavosi Bernardinų bažnyčios aštuoniakampis bokštelis... Burtai, kas važiuos Paryžiun..., Algio Skačkos nusivylimas ir netgi nuoskauda, kad jam nepasisekė. Kelionė autobusiuke po Šarūno „Pragaru“ ar kitokiais košmarais iš palubės žvelgiančiais į mus: Valentiną, Eugenijų, Kostą, Bronių, Ričardą, Liną ir mane apsėdusius stalą, taukuotom rankovėm nuo lašinių, jau tris paras žiūrinčių vienas į kitą ir pradedančių nekęsti vieni kitų... Algimanto Švėgždos kopūstų sriuba Berlyne – jo paveiksliukai irgi keliauja kartu į Paryžių, „Parvi“ galeriją. Chaque joure – l‘amure! (kiekviena diena – meilė!) – girdžiu Lino kasdienį sveikinimąsi...

Algis Stankus rašo laiškus Ričardui iš Žiezdrių, kitų „grąsos“ namų, Kazys Varnelis dar tik svajoja kraustytis Lietuvon. Visi jie, kaip ir Antanas Martinaitis – kviestiniai bendraminčiai dalyvavę mūsų parodose, bet taip ir neužpildę visų 24-rių namelių iš Kamaldulių Pažaislio...

Algimantas Jonas Kuras. Eskizas. Pop. pieštukas

Dar buvo Londonas, Potsdamas, Zalcburgas, Stokholmas, Ryga, kita gausybė parodų...

Dėkui Arvydui Žalpiui sumąsčiusiam ir prikėlusiam „24“ į knygų lentyną.

Ričardas Povilas Vaitiekūnas. Eskizas. Pop. pieštukas

Arvydas Ĺ altenis

222

Kareiviai 1996. DrobÄ—, aliejus, 81 x 65

KareiviĹĄkas autoportretas 1987. DrobÄ—, aliejus, 100 x 75,5

Arvydas Šaltenis

224

Iš pirmųjų Lietuvos jūrininkų – P. Šaltenis 1971. Kartonas, aliejus, 104 x 78

Vakaras miške 1975. Kartonas, aliejus, 100 x 80

Arvydas Šaltenis

226

A. Samuoliui atminti 1985. Drobė, aliejus, 114 x 89

Upė. Justinui 1991. Drobė, aliejus, 100 x 81

Arvydas Šaltenis

228

Daikteliai iš spragšių II 1996. Drobė, mišri technika, 120 x 90

Daikteliai iš spragšių I 1996. Drobė, mišri technika, 120 x 120

230 /

VYTAUTAS ŠERYS (1931-2006) Gimė 1931 m. sausio 24 d. netoli Anykščių, Naujasodžio kaime Išsilavinimas: skulptūros studijos Vilniaus dailės institute (diplomas 1956 m.)

Profesinė ir kūrybinė veikla: 1957 – 1965 m. dirbo Vilniaus mokslinėse restauracinėse dirbtuvėse, „Dailės“ kombinate 1959 m. sukūrė Švenčionių bažnyčios centrinį altorių „Golgota“ Nuo 1963 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys 1964 – 1994 m. mokytojavo J. Vienožinskio dailės mokykloje 1972 m. sukūrė Šakių bažnyčios centrinį altorių „Golgota“ 1981 m. dalyvavo Smiltynės skulptūrų simpoziume ir sukūrė skulptūrą „Budėjimas“ (Martyno Mažvydo parkas, Klaipėda) 1985 m. sukūrė skulptūrą „Giesmė“ (Kaišiadorių paukštynas) 1996 – 2001 m. dėstė skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje Nusifilmavo penkiolikoje vaidybinių filmų Mirė 2006 m. spalio 7 d., palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse Apdovanojimai: 1995 m. paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija Parodos: Parodose dalyvavo nuo 1957 m.

Kolekcijos: Darbų yra įsigiję Lietuvos, Rusijos dailės muziejai ir privatūs asmenys daugelyje pasaulio šalių Leidiniai: Vytautas Šerys. „Visa apie nieką. Poezija, piešiniai“. Dailininkų sąjungos leidyka „artseria“, 2010 Vytautas Šerys. „Šviesos ir šešėlių medžioklė. Medinės skulptūros“.

Dailininkų sąjungos leidyka „artseria“, 2010

/ 231

Milda Žvirblytė NUO PASAULIO KAIP GALIMOS KONSTRUKCIJOS – PRIE PASAULIO KAIP GALIMYBIŲ LAUKO Beveik penkis dešimtmečius apimanti, dviems istorinėms epochoms – sovietmečiui ir Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiui – priklausanti Vytauto Šerio (1931–2006) kūryba sudaro vientisą vaizdą. Vientisumo jai suteikia nuoseklus bei kryptingas menininko „ėjimas“ į vėlyvąjį kūrybos etapą ir lygiavertis požiūris į skirtingas meno raiškos priemones – skulptūrą, tapybą, monotipiją, piešimą.

Kūrėjo nuoseklumas remiasi plastinių ieškojimų nuoseklumu ir nenutrūkstamomis paieškomis tobulinant kūrinį. Vieningą kūrybos visumos vaizdą kuria menininkui būdingas jį supančio pasaulio kaip tam tikros konstrukcijos suvokimas, taip pat pagrindiniai meniniai principai ir ypatumai – tokie, kaip suvaldytas atsitiktinumas, neužbaigtumas, daugiaprasmiškumas. Be to, Šerio kūryba – ypač vėlyvoji – yra europietiškojo modernizmo kultūros utopijos – la art pour la art – atspindys.

Estetinę ir intelektualiąją Šerio kūrybos pusę analizavęs Alfonsas Andriuškevičius, Aleksandra Aleksandravičiūtė ir kiti Lietuvos dailėtyrininkai dažnai ieškodavo tam tikrų poetinių palyginimų, atitikmenų, metaforų kūrinių sukeliamam įspūdžiui įvardinti. Ieva Pleikienė netiesiogiai iškėlė klausimą: ką Šerio kūriniai leidžia mums suprasti apie tikrovę ir menininką supantį pasaulį? Pasak dailėtyrininkės, po dailininko mirties į jos rankas patekę medinių skulptūrų eskizų aplankai suteikė jai galimybę įsiskverbti į pačias Šerio meninių sumanymų „įsčias“ – atskleisti kūrybos proceso metu menininko išgyventas abejones, atsekti jo tikrovės refleksijas ir mąstymo būdą .

Jau daugiau nei prieš keturis dešimtmečius italų semiotikas Umberto Eco ėmė mąstyti apie meno kūrinyje slypintį pasaulio supratimą ir jo kaitą, apie tai, kaip kūrinys perteikia šį supratimą . Įsitikinęs tuo, kad meno kūrinys yra tam tikro požiūrio į pasaulį vaizdinis atsakas, mąstytojas pasiūlė atviro kūrinio sampratą (taikomą kūrybai plačiąja prasme: literatūrai, dailei, muzikai). Atviras kūrinys padeda suprasti naujus pasaulio ir istorinės epochos bruožus. Šiuolaikiniame pasaulyje mokslininkas įžvelgė vieningo ir galutinio vaizdo galimybės paneigimą, todėl atviras kūrinys gali atskleisti šį pasaulio netolydumą. Mąstytojas neskirsto kūrinių į blogus (uždarus) ir gerus (atvirus).

Jis tik teigia, kad atsirandant naujiems pasaulio bruožams, pakinta ir meno kūrinio struktūra, t. y. ne pati struktūra ima judėti, bet ji suteikia galimybę kūrinio struktūroje judėti mums (kūrinio suvokėjams). Šią italų mąstytojo sukurtą atviro kūrinio idėją paakino prisiminti 1992–2005 m. sukurti Šerio piešiniai bei 1995–2002 m. sukurti skulptūros darbai. Žvelgiant į šiuos kūrinius iš XXI a. perspektyvos ir vertinant juos XX a. pabaigos Lietuvos modernistinio meno kontekste, galima teigti, kad jie sudaro pačią šiuolaikiškiausią Šerio kūrybos dalį, priartinančią kūrėją prie šiandienos meno aktualijų. Vienas svarbiausių aptariamojo laikotarpio Šerio kūrybos principų – suvaldytas atsitiktinumas.

Kurdamas piešinius, dailininkas liedavo dažus ant popieriaus, kurį paskui vartydavo įvairiomis kryptimis (aukštyn ir žemyn), leisdamas dažų srovėms nevaldomai tekėti paviršiumi. Kad galėtų gainioti dažų srovę po plokštumą, o reikalui esant – ją laiku sustabdyti, menininkui prireikdavo didelio susikaupimo. Šerys sujungdavo ranka pieštus plastinius elementus ir koliažo detales su šia visiškai mechanine – suvaldyto atsitiktinumo – forma. Piešiniai turi tam tikrų paralelių su tuo laikotarpiu sukurtais skulptūros darbais („Drebulė“, 1995; „Sužadėtinė. I–III“, 1999; „Tokia“, 1999; „Lengva“, 2000 ir kt.). Suvaldytas atsitiktinumas atsiskleidžia jau pačioje skulptūrų konstrukcijoje. Šis principas leidžia sudaryti skulptūrą taip, kad jos konstrukcija galėtų stabilizuoti plokštumų padėtį erdvėje. Rezultatas – skulptūros įtaigiai skamba erdvėje.

Kūrinio suvokėjas, skulptūrose ir piešiniuose akimis nebeatpažindamas jokių konkrečių ženklų, pasitelkia vaizduotę asociacijoms kurti. Daugiaprasmė ir neapibrėžta meno kūrinių forma susijusi su pokyčiais menininko savimonėje. Kūrėjas jau nebėra vienintelis kūrinio prasmės šaltinis, nes į vaizduotės žaidimus įsitraukiantis žiūrovas savo įžvalgomis papildo autoriaus sumanymus. Tokia specifinė kūrinio struktūra (forma) atitinka atviro kūrinio sampratos esmę – tai tokia struktūra, kurioje juda kūrinio suvokėjai. Forma suprantama kitaip, t. y. kaip galimybių laukas. Kūrinio suvokėjai yra įtraukiami į abipusį dialogą su kūriniu.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Šerio kūryba ir pasaulėžiūra tapo atvira įvairiems XX a. II p. pasaulio meno ir kultūros kontekstams. Atviro kūrinio sampratą italų semiotikas Eco sieja su kultūrine aplinka, kurioje kaip tik tokia kūrinio forma ir gali atsirasti. Kadangi menininkas yra veikiamas kultūrinėje vartosenoje įsitvirtinusių sąvokų, jo savimonė tai ir išduoda. Plastiniu požiūriu Šerio piešiniai iš pirmo žvilgsnio kelia asociacijas su XX a. II p. Vakaruose plitusio abstraktaus ekspresionizmo bruožais. Toks sugretinimas yra prasmingas, nes tapymo proceso žymės Šerio kūriniuose gali sietis su turinio lygmeniu. Kitas svarbus jo piešinių ir skulptūrų bruožas – tiesioginis formų (linijų, dėmių, taškų, plokštumų, siluetų, spalvų) poveikis suvokėjui. Šiuo požiūriu Šerio kūryba yra artima amerikiečių menininkui Cy Twombly. Abu kūrėjai liudija, kad kūrinio prasmė susijusi ne tik su kūrybos proceso pažinimu, bet ir su nepaaiškinamu meno kūrinio poveikiu. Tokiu būdu Vakarų meno srovių kontekste Šerys išlieka savitas.

Kitados Šerys rašė: „tarp dviejų tiltų ateina Rafaelis, Praksitelis, Rodenas, Redonas, raudonais plaukais nuo molio Džakometis, Mickevičius, Mačernis“ . Tarp dviejų tiltų Užupyje, ant Vilnelės kranto,

/ 233

būta ir dailininko dirbtuvės, sovietmečiu tapusios viena iš neoficialių kūrėjų susitikimų vietų. Ankstyvojoje Šerio kūryboje, apimančioje XX a. septintąjį ir devintąjį dešimtmečius, galima įžvelgti XX a. I p. Vakarų ir Lietuvos modernistinės kultūros koegzistenciją. Jau šiuo kūrybos etapu atsiskleidė menininkui būdingas poetinis santykis su tikrove. Raiškos priemonių požiūriu įvairialypė ankstyvoji Šerio kūryba sudaro vientisą poetinį audinį. Per poetinį kūrėjo santykį su tikrove ir per kolorito niūrumą, būdingą kai kurioms monotipijoms, į šį audinį įsispaudė ir laiko ženklai. Sovietmečiu ne vienam dailininkui toks santykis su tikrove buvo tapęs egzistencine pozicija – tam tikra protesto prieš vyraujančią politinę ideologiją išraiška. Tuo metu eilėraščius rašė daug tapytojų (Povilas Ričardas Vaitiekūnas, Kęstutis Paliokas, Antanas Martinaitis, Arvydas Šaltenis, Leonardas Gutauskas, Rūta Katiliūtė ir kt.). Dailininkų poetų eilėraščiai išsiskirdavo savo vizualumu – žodinėmis vaizdų metaforomis. Kūrėjai skaitydavo savo eilėraščius ne tik vieni kitiems, bet ir didesnei auditorijai.

Menininkų rūmuose (dab. Lietuvos Respublikos Prezidentūra) buvo rengiamos dailininkų poetų parodos, kurios buvo neatskiriamos nuo poezijos vakarų (dviejuose iš jų dalyvavo ir Šerys: 1978 ir 1985 m.). Pasak amžininkų, tokiuose renginiuose, kur dailininkai kerėdavo publiką savo poezijos vizualumu, tvyrodavo ypatinga, visus vienijanti atmosfera.

Poetiniame Šerio santykyje su tikrove slypi prieškario Lietuvos modernistinės kultūros atgarsiai.

Dailininkas skaitė Vytauto Mačernio, Jono Juškaičio, Vinco Mykolaičio-Putino ir kitų poetų, artimų savo dvasine laikysena ir nuotaikomis, eiles. Prieškario Lietuvos modernistinė kultūra ir jos analizė buvo reikšminga Šerio kartai sovietmečiu. Ji atstojo ištisą Vakarų kultūros pasaulį, esantį už geležinės sienos, leido išgyventi (egzistencine prasme) „kalėjimo“ sąlygomis. Lagerius išgyvenusios inteligentijos dėka prieškario modernizmas buvo beveik ranka pasiekiamas. Prieškario kultūros pažinimas kaip tik ir paskatino Šerį žvelgti į pasaulį kaip į galimą konstrukciją. Skulptūros, monotipijos ir tapybos darbai liudija, kad dailininkas siekė ne tiesiogiai atspindėti jį supantį pasaulį, bet konstruoti to pasaulio vaizdą. Įvairių žvilgsnio į pasaulį pavyzdžių Šerys matė žurnaluose apie meną, kuriuos dailininkai perduodavo vieni kitiems iš rankų į rankas. Šie leidiniai atkeliaudavo iš Rytų Europos – tuometinių socialistinio bloko šalių (Lenkijos, Vengrijos, Vokietijos Demokratinės Respublikos ir kt.), rečiau – iš Vakarų. Labiausiai pažįstami buvo XX a. Vakarų modernistai: Jeanas Arpas, Alberto Giacometti, Joanas Miro, Constantino Brancusi, Ale x anderis Calderis ir kt. Neatsitiktinai ankstyvosiose Šerio monotipijose esama sąsajų su Paulio Klee kūryba.

Poetinė kalba yra daugiaprasmė. Daugiareikšmiškumas yra būtina poezijos sąlyga. Prisimintina ir tai, kad išorinis kiekvieno uždaro kūrinio užbaigtumas slepia daug įmanomų „aiškinimų“. Maždaug iki 1990-ųjų Šerio sukurtas monotipijas, skulptūras ir paveikslus būtų galima priskirti uždaros formos kūrinių modeliui. Šerio paveikslas „Pagirios“ (1967, kat. nr. 16) – tai klasikinės formos, Eco apibrėžtąja prasme, siūlančios iš karto keletą įmanomų perskaitymų, pavyzdys. Šio paveikslo ženklų visuma sufleruoja keletą vaizdinių impulsų (užuominų). Arba tai poetiškai traktuotas peizažo motyvas: medžių proskynos, horizontas ir takas, kuriuo rieda kamuoliai-obuoliai, arba tai apibendrinta figūros galva su puošnia kepure. Paveikslo „Vabalai ieško vandens“ (1967, kat. viršelis) ženklų visuma asocijuojasi su sovietmečio tikrove: skurdus barakas horizonte ir vabalai pirmajame plane. Šis vaizdas taip pat ir fantastinis: perteiktas žėrintis koloritas ir į dangų šaunantys bokštai-raketos. Šios prasminės paties kūrinio siūlomos perspektyvos ir yra tai, ką Eco laiko klasikiniais principais paremta kūrinio struktūra. Šią struktūrą kuria ir dailininkas, ir kūrinio suvokėjas, kuris žvelgdamas į meno kūrinį, gali jį papildyti vis naujomis (bet ne begalinėmis) prasmėmis – asmeninėmis reakcijomis, suderinamomis su autoriaus sumanymais. Tai vertybė, kurią klasikinė forma laiko būtina interpretacijos sąlyga, tačiau ne pačia svarbiausia, todėl tyčia stengiasi ją apri-

234 /

boti, o atviru kūriniu, priešingai, sąmoningai šito siekiama. Kiekvienas atpažinimas skatina estetinį ir intelektinį malonumą bei nuostabą, vis gilesnį asmeninio pasaulio ar autoriaus kultūrinio fono, kurį atspindi ir aprėpia jo kuriamos meno formos, pažinimą.

Po 1990-ųjų dailininkas toliau taikė septintojo dešimtmečio viduryje atrastą monotipijos techniką, neretai derindamas ją su tapybos išraiškos priemonėmis. Šios technikos pagrindą sudaro atspaudas nuo šlapio molio plokštės (vadinamoji moliotipija). Iš pradžių minkštoje molio plokštėje išraižomas piešinys, tada ji padengiama aliejiniais dažais, o paskui spaudžiama ant popieriaus mechaniniu būdu . Šerys ne tik išnaudojo moliotipijos galimybes, bet ir atrado joje neišsenkamą plastinių savybių spektrą. Atsitiktinumas ir neužbaigtumas ilgainiui tapo Šerio kūrybos principais. Šie tapybos darbai įdomūs ne tik dėl atlikimo technikos, bet ypač dėl tam tikrų paralelių su jo skulptūromis. Šerio požiūris į pasirinktą medžiagą – molį, medį ar aliejinius dažus – iš dalies artimas Rytų ir Centrinės Europos modernistų požiūriui, suartinančiam jį su lenkų menininko Tadeuszo Kantoro dar šeštajame dešimtmetyje pasiūlyta kūrinio medžiagos samprata, kurios esmė – taikant tam tikras medžiagas, ieškoti dvasingumo. Šerio skulptūros išsiskiria plastikos lengvumu, siluetinės linijos lakumu (pvz. „Sakalas“). Tarsi jos sklęstų ore. Panašaus pobūdžio yra ir tapybos darbai. Svarbi paveikslų faktūra – atspaude nuo molio plokštės ji stipriai „pasišiaušusi“, primenanti kaltu apdirbto medžio paviršių (pvz. skulptūra „Akis“ ir paveikslas „1991 metų sausio 12 diena“). Nepaisant storo dažų sluoksnio, Šerio paveiksluose spalvų dėmės ir jų sąveika dėl atlikimo technikos pasižymi lengvumu. Tarsi jos kybotų erdvėje. Neretai tą pačią molio plokštę dailininkas spausdavo ant popieriaus kelis kartus iš eilės – tai atveria nenutrūkstamas paveikslo struktūros paieškas. Kartais atspaustą vaizdą dailininkas dar pertapydavo. Plastinės kūrinių savybės liudija, kad Šerys toliau rutuliojo pasaulio kaip vientisos konstrukcijos idėją, ją papildydamas savita kolorito samprata. Paveikslų koloritas – prislopintas kaip lietuviškas klimatas. Tokią kolorito sampratą galėjo lemti artimi ryšiai su kitais tapytojais, Lietuvos XX a. II p. modernistinės tapybos kūrėjais . Savo kūriniais Šerys reikšmingai įsirašo į Lietuvos XX a. pabaigos modernistinės tapybos istoriją.

1989–1995 m. tapybos darbų ir skulptūrų eskizai-užrašai yra įdomūs ne tik kaip savarankiški piešiniai, bet ir kaip kūrinių konstravimo pakopos. Juose atsiskleidžia begalinės vieno motyvo transformacijos ir laisvos asociacijos, kurių nevaržo raiškos priemonės. Kūriniuose atsiveria poetinės pasirinkto motyvo transformacijos: dubens motyvas tapyboje („Indas. 1991 metų kovo 23 diena“, 1991) transformuojamas į veidrodį skulptūroje („Veidrodėlis“, 1993); karūna skulptūroje („Karūna“, 1992) – į pumpurą tapyboje („Karūna ir pumpuras. 1993 metų gegužės 14 diena“, 1993); atviros formos metafora tapyboje („Prašom. 1992 metų kovo 14 diena“, 1992) – į pasipriešinimo motyvą skulptūroje („Resistentia. II“, 1994). „Baigiu nukuldenti kapą metų, ir kita tiek kartų sunkiau pradėti dieną. / Eik, sakau, ir išeik!.. O širdis kaip ta avelė vėl bėga į degantį tvartą.“ Šiais Šerio žodžiais apie niekur nuo savęs nepabėgsiantį kūrėjo likimą ir pašaukimą būtų galima įeiti į vėlyvąjį kūrybos etapą. Po 2000-ųjų Šerio dėmesys labiausiai buvo sutelktas į tapybą. Skulptūrų vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu sukurta pakankamai nedaug. Išskirtinis jo tapybos bruožas – lyrinė dimensija, kuri papildė Lietuvos XX a. II p. ir XXI a. modernistinę kultūrą. Žvelgiant į paveikslų eskizus, matyti, kad kūrėjas ypač susidomėjo simbolinėmis kūrinių struktūros konstrukcijomis, šviesos ir spalvos sklaida plokštumoje. Vėlyvuoju etapu taip pat atsiskleidžia Paulio Klee įtakos apmąstymas ir jos transformavimas. Šerys palaipsniui sukūrė savitą ir unikalų pasaulio sandaros vaizdą, „prisikasė“ prie jos pamatų. Šis vaizdas daugiaprasmis. Jo pagrindą sudaro archetipinės struktūros – kvadratas, piramidė, kryžius. Visa tai kūrėjas

/ 235 Be pavadinimo 2005. Drobė, aliejus, 78 x 118 Juditos Šerienės nuosavybė

transformavo į vaizdinius – smėlio laikrodį, švytuoklę, langą, peizažo liniją, šešėlį, atspindį ir kt. Šie pasaulio konstrukcijos vaizdai papildyti lyriniais ir poetiniais bruožais, kuriuos suteikė tapybos galimybės: koloritas, šviesos ir spalvos pusiausvyra plokštumoje. Lyriškumo teikė ir paties dailininko nuosekliai atrasti atlikimo būdai: kaip antai, smulkiais potėpiais, mentele tepant dažą ar jį nuvalant, padengta plokštuma. Nepaisant „minkštų“ spalvinių santykių, Šerio paveikslams būdingas kietas potėpis, tarsi drobės paviršių jis būtų skobęs kaltu, todėl šie kūriniai primena jo skulptūrų paviršius.

Gilinantis į Šerio kūrybos genezę, išryškėja tai, kad XX a. II p. pasaulinio meno ir kultūros atspindžius (pvz. Klee įtaka) Šerys ilgainiui transformavo į unikalią, tik jam vienam būdingą, pasaulio kaip konstrukcijos, sampratą. Turint tai minty, galima sugretinti ankstyvojo kūrybos etapo paveikslą su vėlyvuoju: „Žalioji. Troškūnų miškas“ (1962, kat. nr. 24) ir „2003-ųjų ruduo. II“ (2003, kat. nr. 135), „Pagirios“ (1967, kat. Nr. 156) ir „2003-ųjų rugsėjis (iš naujų motyvų)“ (2003, kat. nr. 137), „1965-ųjų pavasaris (1965, kat. Nr. 35) ir „Smėlio laikrodis“ (2006, kat. nr. 149). Prisiminus Eco vartotas sąvokas, galima teigti, kad vėlyvuoju kūrybos etapu vaizdo konstrukcija arba pasaulis Šeriui tapo galimybių lauku.

Taigi menininko nuoseklus kelias grindžiamas „ėjimu“ nuo pasaulio kaip galimos konstrukcijos sampratos prie pasaulio kaip galimybių idėjos.

Kiekvienas vėlyvojo laikotarpio paveikslas – tai savotiška kūrėjo meditacija. Šie darbai atskleidžia ir menininko gebėjimą pasinaudoti viso gyvenimo patirtimi – visos jo įsisavintos bei ištobulintos raiškos priemonės talkina viena kitai.

Paskelbta: Vytautas Šerys. Retrospektyva: Parodos katalogas, sud. Milda Žvirblytė, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2011, p. 5–10.

Vytautas Ĺ erys

236

Akis II 1999. Medis, 56 x 29 x 27

KasdienybÄ— 1989. Medis, 62 x 56 x 47

Vytautas Ĺ erys

238

Sakalas. 1987. Medis, 46 x 39 x 42

Naminis paukštis 1985. Dažytas medis. 93 x 54 x 24. Juditos Šerienės nuosavybė

Vytautas Šerys

240

Vytautas Šerys. Vabalai ieško vandens 1967. Kartonas, aliejus, 86 x 61. Juditos Šerienės nuosavybė

Pagirios 1967. Kartonas, aliejus, 104 x 79

Vytautas Šerys

242

Iš ciklo Dienoraščiai. 03 XII Popierius, mišri technika, 90 x 70

95.IV. 17 (kas kÄ…?) popierius, miĹĄri technika, 43,5 x 33

244 /

POVILAS RIČARDAS VAITIEKŪNAS Gimė 1940m. sausio 15 d. Kaune Išsilavinimas: tapybos studijos Vilniaus dailės institute (diplomas 1964 m.)

Profesinė ir kūrybinė veikla: Nuo 1989 m. Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros lektorius 1991 m. suteiktas docento vardas 1994 – 2002 m. Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros vedėjas 1998 m. suteiktas profesoriaus vardas 1974 m. įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą 1994 m. išstojo iš Lietuvos dailininkų sąjungos 2001 m. atstatyta narystė Lietuvos dailininkų sąjungoje Apdovanojimai: 1991 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas 1999 m. VIII Pabaltijo tapybos trienalės laureatas Parodos: Parodose dalyvavo nuo 1982 m.

Surengė 22 personalines parodas (Vilniuje, Kaune, Amsterdame, Harleme (Olandija), Čikagoje (JAV), Berlyne (Vokietija), Zalcburge (Austrija) Dalyvavo daugelyje grupinių parodų

Svarbiausios personalinės parodos nuo 2004: 2013 m. „Tapyba“. 37PK Platform voor Kunsten galerija, Harlemas, Olandija 2010 m. „Tapyba, piešiniai“. NDG, Vilnius 2008 m. „Tapyba, grafika“. Tanya Rumpff galerija, Harlemas, Olandija Šilkografijų paroda „Pažaislis“. Galerija „Kairė dešinė“, Vilnius 2006 m. „Tapyba, piešiniai“. Tanya Rumpff galerija, Harlemas, Olandija 2005 m. „Tapyba ant popieriaus, piešiniai“. Jaunimo centras, Čikaga, JAV 2004 m. „Tapyba“. Tanya Rumpff galerija, Harlemas, Olandija 2004 m. „Tapyba, piešiniai“. „Lietuvos aido“ galerija, Vilnius Kolekcijos: Darbų yra įsigiję Lietuvos bei užsienio dailės muziejai ir privatūs asmenys daugelyje pasaulio šalių Leidiniai: Povilas Ričardas Vaitiekūnas „Tapyba. Piešiniai“.

Lietuvos dailės muziejus. 2010.

Albumas „Povilas Ričardas Vaitiekūnas“. LDS Dailės leidybos ir informacijos centras „artserija“. 2003.

/ 245

„Dažniausiai rašiusieji apie Vaitiekūno tapybą, fiksuodavo jos keliamus jausmus. Daug kartu teigta, jog Vaitiekūno tapysena tvyro kažkur tarp abstrakčios vaizduosenos ir konkretybės užuominų. Jo kūrinių aiškintojams jausmus keldavo ir įgimtosios tapybos vertės, ir paveiksluose aptinkamos nuorodos į atpažįstamus daiktus ar situacijas. Bene rimčiausiu rezultatu šiame darbe pasiekė Alfonsas Andriuškevičius. Tuo nereikėtų stebėtis, nes jis yra vienas iš nedaugelio mūsų kritikų, mėginusių ne tik kritikuoti, bet ir formuluoti savą kritikos sistema. Jo raštuose jausmai buvo pakylėti ligi išgyvenimo“ „Vaitiekūnas pasakoja istorijas. Sezanui obuolys buvo vertingas kaip tapybiškas objektas, kurį lengvai galima pakeisti kitu, jei šis tapybai teiktų daugiau galimybių, Vaitiekūno piešiami daiktai (maldaknygė, laikrodis), situacijos (ligoninė) yra konkretūs jo gyvenimo fragmentai, meno kūrinyje atsirandantys tik dėl to, kad jų turinys yra realus žmogaus patyrimas. Ko gero dėl to Vaitiekūnas ir nesutinka būti peizažo tapytoju, nes ir čia jis vaizduoja išgyventą situaciją, o ne gilinasi į abstrakčias gamtos spalvingumo problemas. Vaitiekūnas pasakoja susitikimus“. „Mūsuose įprasta teigti, jog ta kategorija tapytojų, kuriai paprastai priskiriamas ir Vaitiekūnas, vizualiąsias tapybos vertes labiausiai gerbia, nes būtent jos sudaro įgimtos ir autonomiškos tapybos kalbos esmę. Patikslinkime – ši tapybos samprata artimiausia garsaus amerikiečių teoretiko Clemento Greenbergo modernistinės tapybos teorijai ir jo mėgtiems Amerikos abstraktiesiems ekspresionistams. Mūsuose artimą tapybos teoriją rimčiausiai formulavo tas pats Alfonsas Andriuškevičius“. „Jeigu taikant šias teorijas, kūrinys lukštenamas skaitant jo formaliuosius sluoksnius, tai mus labiausiai domintų kūrinio (-ių) istorija (-os). Tad paveikslas mums yra naratyvių fragmentų derinys, efektyviausiai veikiantis tuomet, kai ir pats tampa derinio dalimi. Kiekvienas paveikslas yra didesnės istorijos fragmentas. Kas gi ta istorija? Be abejo, tai menininko kuriamas modelis, kuriuo jis nustato savo ir pasaulio santykį“.

Fragmentai iš Jono Vaitkevičiaus teksto apie Vaitiekūną, (kovo 18 d. savaitraštis „Šiaurės Atėnai“)

Povilas Ričardas Vaitiekūnas

246

Medis 1967. Drobė, aliejus, 81 x 65

Ĺ ermenys 1968. DrobÄ—, aliejus, 65 x 92 Viktoro Butkaus kolekcija

Povilas Ričardas Vaitiekūnas

248

Mėlynas avilys 1983. Drobė, aliejus, 73 x 92

Pažaislio pieva 1978. Drobė, aliejus, 73 x 92

Povilas Ričardas Vaitiekūnas

250

Natiurmortas su laikrodžiu 1986. Drobė, aliejus, 65 x 92

Natiurmortas su žvake 1986. Drobė, aliejus, 65 x 92 V. Neniškio kolekcija, Vilnius

Povilas Ričardas Vaitiekūnas

252

Angelas sargas 2003. Drobė, aliejus, 73 x 92

Viešnia 1978. Drobė, aliejus, 100 x 80

254 /

Leonardas Gutauskas Be pavadinimo Ateičiau į Algio palėpę, atsisėsčiau prie paslaptingo kortų stalelio, gurkštelėčiau žolelių arbatos ir paklausčiau: „Ar tau neatrodo, kad pirmasis grupės susiėjimas įvyko vakar? Argi ne vakar buvom čia suėję?“ Esu beveik tikras, jog Kuriuks akimirką suvalkietiškai padvejotų ir pasakyto „Tikrai Lionka“ (kietai tardamas minkštąją „n“). Ir tuomet abu nustebtume, kad taip nepastebimai praėjo, praskriejo, ant salių sienų prakabėjo, po pasaulį praklajojo DEŠIMT metų, 3 650 dienų ir naktų, kai gyvenime kartais netgi viena diena, o ypačiai naktis, daug išsemia.

Už palėpės lango tūnantis Untės juokdarys nusišieptų: „Cha, didelio čia daikto tie dešimt metų, mirksnis, du nuliai prieš amžinybę!“ Ir būtų savaip teisus – juk lig šiolei žmonija negali sutarti, ar Sacharoje atrastam apatiniam žandikauliui 40 000 metų, ar tik 30 000? Ir vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad būdami kelių dienų amžiaus mes tik gulime apsikrovę ir apsilaistę, ir miegam, ir valgom, ir vėl miegam – jokių gudrybių, tokių pastebimų polinkių į menus, tik viena mažytė prigimtinė nuodėmė, tarsi uodo palikta dėmelė baltame sielos plote.

O štai dešimties metelių, žiūrėk, jau būnam ir sumelavę, ir apgavę, ir kelias maldas mintinai išmokę, gal ką labai būtino ir nugvelbę, gal netgi papilvėje tą keistą, nežinia kokiems tikslams išdygusią, ataugą aptikę, o kitą dieną – lenktiniu peiliuku ir širdį alksnio žievėj išrėžę.

Pagaliau vienas kitas ir drąsių grožybių guašu pritepliojęs. Žodžiu, blaiviai mąstant, tie Dešimt metų niekuo nesiskiria nuo visų 60-ies pragyventų.

Tačiau kaip tik šis Dešimtukas liks užrašytas kitos spalvos rašalu, tarkim, 50 – violetiniu, o 10 – raudonu, kad nepasimestų, neprapultų tarp visų gyvenimo metų.

Tereikia mediniais skaitytuvais suskaičiuoti visas „24“ parodas, katalogus, ir taps aišku, jog į Grupę (beje, vieni pirmųjų Lietuvoje) suskridom – kaip į Pažaislį laukinės bitės, suradusios prieglobstį, tegu ir laikiną...

Tačiau netgi ne tai svarbiausia, nes su „24“ gimimu tarsi baigėsi kiekvieno nario vienatvė, tiksliau, vienatvė tapo keliolikos žmonių vienatve, kurią tikrai buvo lengviau ištverti, nes liūdesio valandą, kai atrodydavo, jog be šeimos nieko visame pasaulyje neturi, visuomet už nugaros pajusdavai tvirtą, gal akmeninį, grupės krantą, sakytum, sieną, į kurią gali atsiremti ir žiojėjusios tuštumos kaip nebūta. Svaiginantis pasitikėjimo jausmas, aišku, neturintis jokio ryšio su vadinamuoju „tvirto draugo peties“ jausmu. Tas mūsų bendrumas greičiau buvo panašus į tylos ratą, kai naktigoniai, apsėdę ratu laužą, tylėdami žiūri į ugnį – keliolika vyrų į vieną šviesos šaltinį, nors ir kiekvienas su sava mintimi, ir su jam vienam priklausančia vienintele tiesa ir teisybe.

Kitais žodžiais pasakius: „24“ sąmonėje išaugo tarsi uosto molo stulpas, prie kurio bet kada galėjai privairuot savo luotą ir jį pririšti...

Tą pirmąjį vakarą A. Kuro dirbtuvėje, tikiu, buvo ir abejojančių (vienas kitas tą patį vakarą ir pasitraukė, sakau, gal nepatiko šalia sėdinčiojo kojų kvapas, o gal akių spalva, arba tiesiog išsigando prarasiąs brangiąją vienatvės laisvę?). Taigi buvo murmančių: „Metus, na, gal kelerius iškentėsim, juk visos grupės visais laikais, nepaisant manifestų ryžto ir svorio, iširdavo, subyrėdavo nei smėlio pilys, ir taip buvo Lietuvoje, Paryžiuje, Rusijoje ar bet kuriame kitame pasaulio kampe“.

Ir vis dėlto tą vakarą susirinkusiųjų ryžto ir vilties keleriems metams tikrai užteko, o kaip bus toliau, tylėdami nutarėm: „Geriau šiandien apie tai nekalbėkim“. Tvarkai palaikyti (be tvarkos kokia gi čia grupė) balsavom: arba visi „už“, arba nė vienas „prieš“, nes jeigu vienas „prieš“, tai ir visi kiti – „prieš“. Žodžiu, tvarka kaip zakristijoj. O metų skaičių, matyt, jau be mūsų abejonių ir vilčių ir vėl abejonių už mus nusprendė kažkas bevardis, retkarčiais parodydavęs kokį keistą ženklą ar kiekvieną atskirai paveikdavęs šnabždesiu: „Dar ne laikas“.

Taigi išsipildė drąsiausios įžvalgos: 10 metų kartu, ir ne su bet kuo, tikrai ne su bet kuo, o su tais, kurių darbas tau visada buvo brangus ir prasmingas...

Ir dar: mes niekada vienas kito neengėm, palikdami viską kiekvieno sąžinei – atrink darbus, kad nebūtų gėda. Tiesa, gal ne visada toji sąžinė budėjo, gal retsykiais ir suklupdavo, tačiau niekada „nusikaltėlio“ galva nebūdavo padėta ant trinkos.

Atvirai kalbant, visa buvo (ir dar tebėra) kaip tame piratų laive – vienas be vienos akies, kitas be kojos, trečias gal kiek ir kuoktelėjęs, bet visiems aišku, kad Lobių salą priplaukti – būtina.

Ir ne tiek jau svarbu, kad saloje (po kokiu išdžiūvusiu datulių medžiu) lobio seniai nebėra – kitos įgulos juk taip pat nesnaudžia! Svarbu plaukti pagal žvaigždes, iškėlus vėliavą su panašiu į dantiraščio plokštelę ženklu...

Kad ir ką kalbėtume, tos Dešimties metų klajonės taip ir išliks viena įspūdingiausių gyvenimo avantiūrų, sukėlusių viduramžišką sumaištį išrinktųjų Gildijos rūmuose. Čia būtų vieta įterpti: be vairininko ir kapitono dar joks laivas niekada neišplaukė iš uosto.

Tad klajonių krypties atžvilgiu mums didžiai pasisekė – retsykiais netgi junga stodavo prie vairo, o vyresnieji tuo tarpu galėdavo nusnausti savose kajutėse arba tiesiog ant denio tarp džiuto maišų, drobės rietimų ar aliejaus statinių...

Baigdamas ganėtinai metaforišką tekstelį, galvoju, ar ne teisingiau būtų buvę puslapio kairėje surašyti visas „24“ parodas, dešinėje – DEŠIMTĮ metų ir padėti tarp jų lygybės ženklą. Būtų paprasta ir aišku. Bet man, prisipažinsiu, tikrai nebūtų aišku, nes aritmetika visada sunkiai sekėsi, visuomet kuolą (1) paslapčia taisydavau į ketvertą (4), už tai, aišku, atkentėdamas antru galu. Tad neišvengiamai čia teko pasikliauti literatūriniu žanru.

Antraip apvertus, gal ir gerai. Juk daugelis (gal visi?) iš „24“ – poetai irgi rašytojai. Todėl manyčiau, jog pats laikas būtų paskelbti ereziją: kokį vakarą, susėdę aplink dzūkiškos arielkėlės butelio laužą, imam ir atsiverčiam Knygą „24“ Poezija“. Knygą, kokios dar nebuvo, bet galėtų atsirasti. Viršelis – Pirmojo katalogo analogas. Sakykit, argi nebūtų žavu? Tikrai būtų, tik

/ 255

nebūtų skirstymo į poetus ir nepoetus (kaip ta lig šiol gali formulė „tapytojas – netapytojas“)...

Kai kas iš mūsų gali paklausti: o kaipgi aš?

Atsakyčiau, pavyzdžiu: niekada nepamiršiu dar prieš „24“ laikus kažkurioj parodoj matytų E. A. Cukermano. Juodųjų tekstų, tos juodžemio, o gal Moabo uolų poezijos, nors šiandien ir neprisimenu nė vieno žodžio...

Skelbdamas šią ereziją (tokiu žodžiu, matyt, apskelbtų mūsų knygą poetų klanas, lietuviškai – bala), turiu slaptą viltį, jog knygos ruošimas kažkokiu nežinomu būdu neleistų mums išsilakstyti iš laivo, išsilakstyti,, kai tai daro pelės, sprunkančios iš skęstančio burlaivio. Argi nebūtų žavinga dar paplaukioti nors iki dienos, kai lemtis palieps pirmą iš mūsų susupt į drobę ir nuleist į Bermudų trikampį kartu su spalvingomis popierinėmis gėlėmis?

Juk visada lengviau prarasti nei atrasti...

1999 06 18

K. Dereškevičiaus parodos atidarymo metu. A. Andriuškevičius ir K. Dereškevičius. A. Šaltenio nuotrauka

Linas katinas Laiškas A. Andriušiui (rašyta žąsies plunksna, 1999 06 22)

Motto. „O vakar vakaraty pradingo mano avatys“ Moterškas – ružavas – grupės „24“ kūnas.

Kūnas (ištrintos nepadorybės... pusantro puslapio) guli po Samuolio apsilupusia obelimi.

Ant kurios kaba išdžiūvęs Lietuvos poezijos XX a. galo debesis. Kuris irgi nepataiko niekaip į Donelaičio-Vienažindžio fortepijonus. Nestovi. Krypuoja, raliuoja. Ralio. Avytės namo. Kruvinais doleriniais riedučiais po nesančias Lietuvoje Antano Vivulskio Kryžiaus stotis. Dabar. Tik. Lėtai. Labai lėtai. Dar lėčiau.

Nenuvirst kad. Pauzė. Lėtai. Dar lėčiau. O, visai lėta. Gerai.

O avis dingo, net ne šiandien, o vakar. Ir dar vakare. Ar beverta, Alfa A., jų ieškot? Kodėl moteriškas, kodėl ružavas? Pasižiūrėk pats.

Dygumas. Gi nesugebėjom susitart vienbalsiai – niekada. Nei dėl rizikingesnių parodų sumanymų. Per visą dešimt metų. Nei dėl kokio aštresnio politinio, ryškaus judesio. Bet ką paremti. „Ai, ne“. Kaip nors „klasiškai“. Tarp kulkų. „Po vieną paveiksliuką“. „Atrenkam patys“. Anot Binkio, „atkakliai užčiaupę burnas“.

Labai norėjosi žinoti, kuris mūsų „durnas“. Žinau, vienas pažįstamas savo skyrybų su žmona bylos pareiškime teismui išdėjo ją, kaip, Alfa, prašė, „per penkis puslapius“ ir „per visą

pilvą“. Ką ši lietuviška frazė reiškia, nežinau, tikriausiai nesiverčia į jokią kalbą. Ir pareiškimą baigė taip: „Skirtis nesutinku“. Na, kūnas ružavas, obelis apsilupusi. „Skirtis nesutinku“.

Ir aš? Nors norėčiau aš ją...(praleisti du puslapiai). Ant „Šiaurės Atėnų“ laiptų. Ne po obelimi Kaune.

Na, pavogėm porą plytų iš begriūvančio dailininkų paskutinio „kolchozo“. Kaip ir visoj Lietuvoj. Pavogėm tada, kai vogė visi, plėšė kitų kiaulidžių-veršidžių stogus.

Nepriklausomybės vardan ir, žinoma, sau. Ai, ne, Tautai. Tik ji kartu su avimi ir bankais.

Kur? Dingo.

Plytas vežėm nuosavais, už premijas pirktais „žiguliais“. Per Poezijos pavasarį ir Muzikos rudenį. Dainų šventės metu. Kad nesigirdėtų žvangant medalių.

Tai kaip, „ružavas“ kūnelis, Alfa? Moteriškas, kodėl? Pirmoji profesija pasaulyje. Kokia?

O šiandien mūsų namelio „babuška“ ch... (vėl praleist vieną puslapį). Bloga, darbo neduoda. „Žalių“ nepameta.

Ką veikė nors vienas, kai degė Kalanta? Klausė Amerikos balso.

Jos balso tebesiklausom ir dabar. Tik per (žavus naujadaras) „Žiniasklaidą“. Ale ir sugalvok! Šaunuoliai. Bulves sodina. Žolę pjauna.

O pasirodo – žinias skleidžia. Aha. Supratau.

Skleisti reiškia praretinti, ištempti. Kaip kad kūšio plaukus (praleist du puslapius).

Kūšio. Plaukus. Siūlyčiau kitą: „Žiniasemė“.

Pagal Lietuvių kalbos žodyną, XII tomą, p.

109. Cituoju: „sámsčioti, -ioja, -iojo semti 1: Vandenį sėmsčioti. pasámčioti pasemti 1: Kelis šaukštus pasamčiojo grucės ir nuėjo kas savo šviesa gult. samsóti, samso, -ojo šnek. snopsoti. sámsterti, -ia, -ėjo kiek pasemti: Nedaugį sėmsterė(ja)u viralo ir nuėjau laukan“.

Atrodo kaip tik. Pakaks.

Nors galui. Iš ten pat. XII tomas, p. 964: „sklaidytojas 2. kas blaško, sklaido ką susitelkusį: Senelis yra puikus priešo sklaidytojas, bet menkas vadas“.

Pabaigai. Tikrai. LKŽ, XII, p. 960: „sklaida (...)

Artilerijos sviediniai dėl sklaidos turės kristi ir šioje teritorijoje“.

Juodosios eilės.

Ričardas Povilas Vaitiekūnas „Laidotuvės Mardasave“ 1982. Drobė, aliejus, 65 x 92

256

/ 257

1999 06 29. „Lietuvos rytas“ Ruta Mikšionienė Atšventusi dešimtmetį „Grupė 24“ žada skirstytis Žymiausias ir įtakingiausias šalies dailininkų sambūris – „Grupė 24“ – savo dešimtmečio proga surengė paskutinę grupės parodą „Lietuvos aido“ galerijoje.

Nežinia, kas sąlygojo tokias anarchistines daugelio šios grupės narių nuotaikas – gal noras įžengti į naują amžių su kitu rūbu, o gal tai, kad „Lietuvos aido“ galerija, pradėjusi savo veiklą būtent „Grupės 24“ paroda, po šios jubiliejinės ekspozicijos išsikraustys iš Maironio į Šv. Ignoto gatvę. Šiaip ar taip, kol kas grupė dar kartu švenčia dešimties metų sukaktį, beje, pirmą kartą pasiekusi savo pavadinime užfiksuotą skaičių ir užpildžiusi visus 24 simbolinio lango segmentus.

Grupėje yra devyniolika narių: dailininkai V. Antanavičius, E. A. Cukermanas, K. Dereškevičius, B. Gražys, L. Gutauskas, G. Karalius, L. Katinas (jaunesnysis), A. Kuras, R. Martinėnas, H. Natalevičius, V. Paukštė, Š. Sauka, A. Skačkauskas, L. Surgailis, A. Šaltenis, V. Šerys, R. P. Vaitiekūnas, dailėtyrininkai A. Andriuškevičius, V. Liutkus – ir penki svečiai: K. Varnelis, V. Tarasovas, A. Stankevičius, A. Martinaitis (1939–1986) ir L. Katinas (1907–1984).

Tokia rimta sukaktis iširimo grėsmės šešėlyje – puiki proga pakalbinti šios grupės atsiradimo iniciatorių ir idėjos puoselėtoją tapytoją Ričardą Povilą Vaitiekūną.

– Kas pasikeitė per tą dešimtmetį, kai egzistuoja „Grupė 24“?

– Pati situacija smarkiai pasikeitė. 1989 metais buvo visuotinis pakilimas, o kartu ir meninės veiklos vakuumas – puikiausios sąlygos mums reikštis. Būdamas Dailininkų sąjungos Tapytojų sekcijos pirmininkas įsitikinau, kad net pačiais demokratiškiausiais būdais neįmanoma susikalbėti su daugeliu kolegų.

Tuomet ir pamaniau, kad reikia kažką daryti.

Kodėl aš turiu dalyvauti parodose su tais, kurie mane mėtė iš parodų? Arba su tais, su kuriais nelabai sutariu? Pasišnekėjau su bendraamžiais ir sulipdėme „Grupę 24“. Pirmoje grupės parodoje buvo penkiolika dailininkų ir du menotyrininkai. Penkiolika dailininkų jau gali rengti rimtas parodas: po tris ar keturis darbus suneša – ir ekspozicija. „Lietuvos aido“ galerijoje veikiančioje parodoje galima pamatyti pirmosios grupės parodos įrašą. Ji buvo surengta „Šiuolaikinio meno centro“

didžiojoje salėje – gausybė publikos, tokia euforija buvo visus apėmusi.

Dabar visai kita situacija, tačiau džiaugiuosi, kad nors nenumirė per tą dešimtį metų niekas. Štai „Grupė 1“ palaidojo Kazę Zimblytę, o „Angis“ – Kampą . Tiesa, mus paliko A. Martinaitis dar prieš įsikuriant. Birželio 20ąją – jo gimimo ir mirties dieną sėdėjome mano dirbtuvėje ir įkūrėme grupę. Dabar, man regis, jos jau neištrinsi, neįsivaizduoju, kaip galima bus rašyti šio dešimtmečio istoriją neminint šios grupės.

– Jūsų dešimtmečio ženklai lieka muziejuje?

– Tai ir liūdniausia, kad jau visą dešimtmetį nieko neįsigyjama iš šiuolaikinės dailės.

Sakiau – neduokit tų stipendijų, o tiesiog nupirkit darbus muziejui. Dabar stipendija – kaip įžeidimas dailininkui, kaip užmokestis, kad nedirbtų. Už tą sumą per dvejus metus tikrai galima nupirkti porą neblogų darbų muziejaus fondui. Nėra šio dešimtmečio darbų muziejuje, tačiau net ir tų, kurie yra, neįmanoma pamatyti. Nebeturime XX amžiaus kūrybos. Dingo ir šio šimtmečio pradžios ekspozicija. Dabar, nors užsimušk, negali pamatyti net tų darbų, kurie sukurti nuo 1918 metų iki 1940 metų. Negalima sakyti, kad neturime vietos ekspozicijai – tai apsileidimas.

– Grupė gausėjo pamažu?

– Nuo pat pradžių planavome svečių pasikviesti – tai po mirties žmogų pagerbti, tai kolegų darbus parodyti. Taip atsirado A. Martinaičio, L. Katino (vyresniojo) darbai, A. Stankaus (Stankevičiaus) tapyba ar V. Tarasovo instaliacijos. K. Varnelį pasikvietėme, nes labai vertiname jo kūrybą.

Jis su mumis eksponuojasi jau trečią kartą ir nepaprastai tinka prie mūsų kompanijos. Net kyla abejonių, ar jis jaunesnis, ar mes. Lengvai susikalbame esminiais klausimais.

Mūsų grupės pagrindas yra tas, kad pasikeitus visuomenės politinei ir socialinei situacijai nė vienam jos nariui nereikėjo keisti nei paveikslų pavadinimų, nei kailio – ką dirbome, tą ir dirbame, nieko nekeičiame. Be to – neturėjome bendro turto. Išyrant mums nekiltų jokių problemų, tačiau kaip tik todėl gal ir neišyram.

– Kas labiausiai nuvylė?

– Štai iš menotyrininkų tai daugiau tikėjausi.

Jie beveik nieko nedarė. Iš pradžių dar kažką

rašė, o po to jau jiems buvo nusispjauti.

Veiklos jie taip ir nesiėmė. Juk iš pradžių maniau, kad visi išstosime iš Dailininkų sąjungos ir egzistuosime kaip savarankiška grupė su savo štabu, buhalterija, gal net savą galeriją turėsime.

– Vis dėlto „Lietuvos aidas“ lyg ir tapo jūsų galerija?

– Taip fatališkai likimas suguldė – nieko nedarėme tyčia. Jie dar tik kūrėsi, o mes jau buvome. Pirmoji galerijos paroda – „Grupė 24“. Tai mus išgelbėjo ir nuo visų tų finansinių reikalų tvarkymo.

– Menotyrininkai tvirtina, kad per dešimt metų niekas nepasikeitė. Gal jiems tiesiog nusibodo rašyti apie tą patį?

– Aš džiaugiuosi, kad grupės dailininkai nesikeičia, o eina gilyn į tai, ką jau darė.

Kūryba nemiršta rutinos nuomaryje, atsiranda daug svarbesnių dalykų nei forma ar raiškos priemonės.

– Ko tikėjotės iš grupės jūs pats?

– Maniau, kad jos pavyzdys paskatins kurti panašius darinius. Tuoj po mūsų atsirado „Angis“, o į mažesnės grupės dar ir prieš mūsų atsiradimą mezgėsi ketvertai, trijulės. Aš tikėjausi, kad iš tų grupių susidarytų naujas darinys – Dailininkų sąjungos alternatyva.

J. Vienožinskis ir subūrė sąjungą iš tokių darinių. Tai būtų sveikas, natūralus reiškinys – kad ir nedidelė grupė, bet paritetiniais pagrindais turi vieną žmogų bendroje taryboje, nutaria tarpusavyje, iškelia idėjas, kalbasi, o administracijai ir kitiems dalykams galbūt net reikėtų samdomo žmogaus, visai ne menininko.

Pagaliau tai nesvarbu. Labai nemėgstu kalbėti apie tai, kaip galėjo būti ar nebūti.

Todėl sakau, kad šiandien reikia galvoti, ką darai, kad paskui nereikėtų sakyti, kad galėjo būti vienaip ar kitaip. Man pasirodė luoša ta Dailininkų sąjungos sistema, bet taip ir nepavyko sukurti alternatyvos. Menininkai nenori eikvoti laiko organizaciniams reikalams. Taigi, sąjunga kaip buvo, taip ir liko, o valstybė tik su ja ir skaitosi. Nei grupė, nei kitos struktūros nieko nereiškia. Kita vertus, dauguma mūsų grupės narių neišstojo iš sąjungos, tai nėra ko ir norėti. Mano manymu, net ir vieną žmogų valstybė privalėtų remti, pavyzdžiui, tokio lygio menininkus kaip M. Navakas. Juk svarbiausia – žmogus, asmenybė.

Nebus žmogaus, kuris kuria – nieko nebus.

258 /

Pažaislio vienolyno langas (buvęs ligoninės III skyrius). 1969 m. R. Rakausko nuotrauka

– Kodėl jūsų grupės simbolis – langas?

– Pažaislio vienuolyno grotos. Jeigu žiūrėsime simboliškai, tie dvidešimt keturi kvadratai – ten buvę dvidešimt keturi vienuolių nameliai.

Jie buvo ne šiaip sau vienuoliai, o mokslinčiai.

Juk Pažaislyje buvo labai puiki biblioteka. Mat Pacas kartu su Rubensu mokėsi – bičiuliai buvo. Kiek meno buvo Pažaislyje! Gavau pamatyti vienuolyno inventorizacijos aktą.

Vien chorų salėje buvo per 300 paveikslų – „otličnoj italjanskoj živopisi“. Ir baigėsi viskas „vyvozkoj, po ukazaniju provodnika ot stanciji Kaunas“.

Net Kražiuose Rembrandtas buvo. Pagal tai, kiek šalis turi Rembrandtų, galima nustatyti jos kultūros lygį. O man atrodo, kad Lietuvoje jų buvo.

Katalogo viršelis. 1999. Autorius – R. P. Vaitiekūnas

– Gal jaučiatės laisvesni nei prieš dešimt metų, todėl ir nebereikalingas atrodo grupės skydas?

– Taip, sąlygos iš tiesų gerokai pasikeitė, dabar kiekvienas gali puikiai individualiai verstis: važiuoti, ieškoti rinkos savo darbams, priimtinų galerijų, pardavinėti savo darbus. Šioje srityje dabar iš tiesų didžiulė laisvė.

Tačiau kūryboje – viskas taip pat. Aš ten apskritai nematau jokios laisvės. Aš sakau, kad laisvi gali būti tik viduriai arba kelnių guma, tačiau tik ne menininkas. Visuomet esi pats nelaisvas. Valstybingumo prasme – visai kas kita, tačiau kūryboje man nelabai suvokiama, kas ta laisvė. Man niekas netrukdė dirbti – nei anais, nei šitais laikais. Iš parodų mėtė, o kai išmesdavo, visi bėgdavo pažiūrėti, ką išmetė.

– Jaunimas dabar akcentuoja komunikaciją, o jūsų grupė – tarsi vienišių susirinkimas.

– Kūryba, šiaip ar taip, yra individualus aktas, ir net tas, kuris mėgina komunikuoti, vis tiek yra vienas, už jį niekas nenumirs – jam pačiam teks. Čia yra didžiausias komunizmas – kai giltinė visus sulygina. Tačiau, be abejo, naujos formos verčia komunikuoti – internetas ir kiti dalykai. Aš manau, kad kaip anksčiau fotografija, taip ir šitie dalykai – visi tie nauji raiškos būdai – mums tiktai į naudą.

Kai fotografija atsirado – kilo skandalas: konkurencija tapybai! Tačiau būtent ji atrišo tapybai rankas, pasiėmė visas pašalines funkcijas, kurios tapybai nereikalingos. Todėl ir buvo toks milžiniškas kokybinis tapybos šuolis – būtent po fotografijos atsiradimo.

– O ar grupei tai į naudą?

– Kodėl ne, juk tiek konkurentų išnyksta. Kita vertus, kas gali įlįsti į tavo galvoje vykstantį

/ 259

Pažaislio vienuolyno komplekso planas

procesą? Galbūt yra tokios prigimties žmonių, kurie gali ir kūryboje bendradarbiauti. Tačiau šioje individualioje, kamerinėje grynojo meno sferoje kūrybos aktas yra itin subjektyvus, nors menas pats savaime man yra objektyvus.

Per tą subjektyvumą jis ir tampa objektyvus.

Meno esmė yra iracionali – viskas prasideda iš meilės. O kai myli – negali meluoti, sakai tiesą. Po tiesos eina menas. Visi trys elementai yra iracionalūs ir tik ketvirtas – mokslas.

O dabar, kai idėjų pasaulis klesti, galima ir nematerializuoti konkretaus darbo. Lietuvoje yra daug menininkų, kurie nepadarė nė vienos skulptūros, nė vieno paveikslo. Ir yra daug žmonių, kurie pridarė paveikslų, skulptūrų ir dar velniai žino ko, bet niekad nebus menininkai. Kaip V. Petravičius rašė dar prieš karą – Lietuvos dailininkų sąjungoje yra per šimtą narių, jeigu jie visi būtų ir menininkai, tai aplenktume Paryžių.

– Kaip vertintumėte grupės dešimtmečio parodą?

– Tai tiesiog proginė, šventinė parodėlė, aš jos nepervertinu – priminėme, kad esame.

Ekspozicija gana eklektiška, jubiliejinė, sunešė visi po vieną darbą. Tačiau ir tai malonu! Nes štai galime parodyti K. Varnelį, priminti senį Katiną, A. Martinaitį, pasikviesti Stankų iš Strūnos pensiono.

Apie grupės narius nedaug ką gali pasakyti iš to vieno darbo, tiesiog stengėmės, kad darbai tilptų į tą dešimtmetį. Darbų kokybė kiekvieno

sąžinės reikalas. Mum kokybė – pagrindas, tačiau visko būna. Ne visuomet pavyksta. Jai taip panaršytum, tai ir tarp savo darbų rastum visko. Patys nešame ir kolegų necenzūruojame, to dėl kartais išeina netgi įdomių dalykų – matai, ką kolega šiuo metu daro, jauti žmogaus pulsą.

Pavyzdžiui, Linas Katinas dabar yra susirgęs A. Vivulskiu, ir viską jis įdėjo į savo deklaraciją.

Bet nemanau, kad tai koks jo asmeninės kūrybos projektas. Tiesiog jis yra pilietis, tuo rūpinasi, ir man gražu: rado progą – iškart pykš įdėjo. Tuo tarpu tas jo periodas, kai liejo savo akrilais akvareles – neįkerpamas kūrybos gabalas. S. Sauka rezignavo ir nedalyvauja. Aš norėjau atsivežti jo seną darbą, bet nedavė.

Sėdi ten kaime, daro stacijas kažkokiai bažnyčia.

Aš jo prašiau , kad nutapytų rojų – nelengvas darbas. Juk velnias tik per meną pateko bažnyčion. V. Tarasovas tiesiog nespėjo grįžti iš kelionių, bet gal dar parodys ką nors tokio.

Dėl vieno ar kito jų darbo galima ginčytis, tačiau jei pažvelgtume į kūrybos visumą – tai stebuklai. Štai V. Šerys atneša savo pelėkautus – tikras altorius. O L. Gitauskas – kaip tik mūsų grupės parodose jisai nušvito, tarsi koks, Renesansas prasidėjo – tie visi karsteliai. Grįžo net į vaikystę. Žiūriu į A. Kuro, L. Surgailio, H. Natalevičiaus darbus– koks stebuklas. Arba A. Šaltenio tapyba – potencialūs Nacionalinės premijos laureatai.

– Galima kalbėti apie brandą?

– Turbūt taip. Juk menas – ne vien Dievo dovana, bet ir intelektas. Kartais gali būti ir ne toks didelis talentas, bet svarbiausia, kaip žmogus jį naudoja, ką su juo daro, o ne jo dydis. Kur link suka. Aš sakau, kad svarbiausia neprarasti savęs su amžiumi, savo prigimtines savybes puoselėti, amplua plėsti. Būdamas vyresnis pamatai, kad gyventi turbūt svarbiau negu menus daryti. Tačiau vėl klausimas – kaip gyventi. Jei jau esi į tą balą puolęs, tai sausas nekelsi. Juk daugiau nieko negali. Man gražu, kai žmogus pakeičia savo apsisprendimą radikaliai. Pavyzdžiui, dar jauname amžiuje pamato, kad menas – ne jo kelias.

– Ar paskutinė ši paroda?

– Aš taip nesakiau. Man atrodo, kad viskas normalu, nematau čia jokių perversmų ar ko. Viso to nesureikšminu. Tai kiekvieno nario asmeninis reikalas, juk savo noru susivienijome, ne lazda kas suvijo. Todėl ir šnekamės, sueinam, šiek tiek apsižodžiuojame, tačiau tolerancijos visiems pakanka.

Aš tik džiaugiuosi, jei kas nors dirba visai kitaip negu aš, jo visai kiti imtuvai. Tai man patinka, nes galvoju – ačiū Dievui, man nereikės taip daryti. Tai ir yra pats gražumas.

Manau, kad nereikia skubinti laiko. Atsiras momentas, ir jeigu koks Guggenheimo muziejus pasiūlys mūsų grupei surengti parodą, manau, kad tie, kurie sako jog grupės nereikia, taip pat norės dalyvauti.

260 /

/ 261

262 /

Linas Katinas. „Ramu, ramu ir negyvas“ 1999. Drobė, aliejus, 100 x 80

/ 263

Viktoras Liutkus GROUP „24“ BETWEEN THE SCISSOR-BLADES OF TIME Let‘s go back a few years.

Lithuania at the end of the 1980s: „perestroika,“ the independence movement „Sajūdis“ (Rebirth); hundreds of thousands of demonstrators in the parks, squares and stadiums; loud proclamations about freedom and independence; the emergence of the free press. In art: artists at the rostrums; the radical move on the part of the Lithuanian Artist‘s Union to secede from the monstrous Soviet Artists‘ Union; the intensely changing atmosphere of exhibitions and the final hours of ideologised art; the fall of the iron curtain between East and West; new possibilities to make contacts. The scissors of time then cut the pages of history and art in every possible direction often more quickly than society managed to get its bearings and to write appropriate scenarios for what was happening. „24“ entered the arena riding on this wave of massive changes. It was established on June 20, 1989. Povilas Ricardas Vaitekunas, its initiator, became its first president. The groups statutes were written, but the writing of manifestos and programs regarding future action was postponed.

It was, however, the first independent artists‘ organisation in post-war Lithuania! It was also the first strong blow to the existing order regulating artists‘ work and interaction, and an example which inspired other groups to form. The primary motivation for the group‘s formation was a desire to function independently of the Artist‘s Union‘s canonical structure (according to which artists were grouped together according to art forms rather than artistic interests, common views, and so forth), and, most importantly, to engage in creative activities and organise exhibitions according to their own discretion. The artists invited to join the group were individuals whose art had neither belonged to nor served Communist Party ideology, which had not been ensnared in its intrigues. „24“ was determined to establish its own programme of action (the priority being the organisation of exhibitions) and principles of internal organisation (each member‘s independence, tolerance of different styles, means of expression, religious or philosophical views). Although, as I mentioned, the group did not announce itself as having any particular artistic goals or aesthetic criteria, its formation was certainly not a strictly arithmetical or mechanical act. And though the artists who joined it were of different ages, they are united by their views on art, their understanding of the nature of creativity and the role of the artist in society; they consider themselves proponents of an elite, non-conformist art. Compliance with the public‘s taste was the first thing to be rejected. All that is left to be added is that the number „24“ not only specified the maximum number of members, but also symbolised each one‘s independence, for it referred to a 17th Century Lithuanian Baroque monument - Pazaislis Monastery -and the spatial arrangement of the hermit monks‘ 24 cottages. The fact that the group consists only of men is not an indication that its members are virulent anti-feminists. Let us consider it a coincidence.

It is quite a complicated task to define the Group „24“ artistic identity for the simple reason that, although we might find traits in each member‘s work which correspond to the group‘s artistic goals, there are also differences which can be said to „remove“ the artists from that general context. For that reason, the range of the group‘s stylistic expression, artistic and social (to use „non-art“ criteria) views is very broad. „24“ is a conglomerate of differences, a variety of worldviews, a mixture of tastes. One might say a layer cake, which simultaneously tastes of berries, a

264 /

J. A. Stankevičius (Stankus). Grupės narių portretai. Popierius, akvarelė, pieštukas

/ 265 sharp bitterness, the saltiness of traditional pickled products, and a sauce typical of contemporary culture. It is significant, of course, that such a cake should be „edible.“ I would risk referring to such variety as „Romanticism.“ Not in terms of the 19th Century art movement, but as a way of characterising an attitude that most of the group‘s members can be said to have - a desire to change how we see, to create an unreal artistic atmosphere (of dreams, paradoxes, mirages...), to force the viewer to react and to stimulate his imagination, to transfer him from the here and now to a spatially and temporally distant environment... Once again, time crosses Group „24‘s“ face, for their work is marked by a rejection of real, historical time in favour of a personal, mythologised time. But this also raises the question: what are the roots of such a „Romanticism?“ Here we must go back a bit to the national art tradition, to the „quiet modernism“ (at that time novelties appeared only one by one, without avant-garde commotion and artist groupings) which dominated Lithuanian art in the sixties and seventies, mention a Catholic people‘s inclination toward existential moods, and, finally, note that our nation‘s culture is dominated by the word (poetry), by a metaphorical vision of the world. Of course, artists who sought to escape from socialist art principles invariably found themselves led to the point where conditional language begins: symbols, dreams, the absurd, strangeness, provocation... This was also a defence mechanism for artists, a way to preserve their individuality. The work of „24“ members is thus emblematic of contemporary Lithuanian art. What is exceptional about „24‘s“ romanticism?

One of the most notable traits of „24“ members‘ art is the priority given to treatment of the plasticity of natural objects: the things, figures, and objects that the artist perceives usually lose their natural physical form and are transformed into an entirely new - „painterly“ - entity. Naturally, the means used and principles followed arevaried: from A. Skacauskas‘ ecstatic painterly visions on canvas to R. Martinenas‘ expressionistic abstractions, from R Vaitekunas‘ enigmatic and spellbindingly simple paintings to L. Gutauskas‘ quiet and metaphoric scenes. From A. Kuras‘ ability to grasp the plastic sign of an everyday object to visionary V. Paukste, and paradoxical L. Katinas. „24‘s“ works also betray another tendency typical of Romantic artists — the manipulation of history, tradition, and cultural signs, engagement in the complicated language of comparisons and relicts (V. Antanavicius, A. Saltenis). On the basis of these examples it is possible to say that in „24“ canvases time is encoded with several levels of meaning: the paintings speak about the state, ethnicity, the nation‘s past, aspects of the present. Or, sometimes, the viewer is accosted by examples of the paradoxical passage of historical time, in which everything is intertwined. The intense and piercing content of S. Saukas‘ works, the mystical figures and objects in B. Grazys‘ and H. Natalevicius‘ canvases suggest that „24‘s“ romanticism also contains things that are born in the deep wells of the imagination. Even E. Cukermanas‘ and K. Dereskevicius‘ calm and substantial abstract painting have a distinct temporal sheen - it is painting which emerged from the firm traditions of a painterly culture, on the precisely ordered foundation of colourism. One is also led to remember the flow of time when examining V. Serys‘ small wooden sculptures - it has completely penetrated, gnawed, chewed out, and broken up the sculptures‘ volumes, has made them light and fluttering, like the wings of angels. „24“ is now at such a stage of its creative development that it is unlikely that we will witness any unexpected or radical developments in its members‘ work. That could only be achieved by a transfusion of new blood - by the inclusion of a few new members. Whether that will happen depends upon only one criteria - time.

Viktoras Liutkus

Katalogas Group 24, publisher: Contemporary Art Centre of Vilnius. Editors Kęstutis Kuizinas, Regina Noruišytė. 1997

Dėkojame už pagalbą paruošiant knygą: Viktorui Liutkui „A galerijai“ (Panevėžys) Arvydui Šalteniui Monikai Saukaitei Andriui Surgailiui Jonui Gasiūnui Broniui Leonavičiui Česlovui Lukenskui Aurimui Švedui Eglei Cimalanskaitei Miglei Šiukštaitei Aleksandrai Voronkovai bei kitiems grupės nariams ir jų artimiesiems, šaltinių (tekstų) autoriams, įgalinusiems šį leidinį įgauti savitą bei autentišką formą.

Tekstų autoriai: Živilė Ambrasaitė Antanas Andrijauskas Alfonsas Andriuškevičius Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė Aldona Dapkutė Gabrielius Gailys Jonas Gasiūnas Sigitas Geda Leonardas Gutauskas Laima Kanopkienė Linas Katinas Gražina Kliaugienė Irena Kostkevičiūtė Laima Laučkaitė Bronius Leonavičius Viktoras Liutkus Česlovas Lukenskas Ruta Mikšionienė Laima Petrusevičiūtė Vidas Poškus Ramutė Rachlevičiūtė Tojana Račiūnaitė Sandra Skurvidaitė Kristina Stančienė Kęstutis Šapoka Algimantas Švėgžda Ričardas Povilas Vaitiekūnas Jonas Vaitkevičius Viktoras Vizgirda Danutė Zovienė Arvydas Žalpys Milda Žvirblytė

ISBN 978-9955-674-32-0

Turinio konsultantas: Viktoras Liutkus Korektorės: Agnietė Baušytė Kristina Brokaitė Rūta Strikšaitė Fotografai: Vytautas Balčytis Vidmantas Ilčiukas Antanas Lukšėnas Juozas Matonis Romualdas Rakauskas Kęstutis Stoškus Andrius Surgailis Judita Šerienė Raimondas Urbakavičius Saulius Vaitkus Jonas Žiburkus Taip pat knygoje naudojamos autorių bei jų artimųjų archyvų nuotraukos Katalogo dizainas: Airida Rekštytė Maketo redaktorė: Giedrė Legotaitė Spausdino: UAB „Spaudos praktika”

Rėmėjai : Kultūros rėmimo fondas

Kaunas, 2013

Išleido : Galerija „Meno parkas” Rotušės a. 27, Kaunas LT 44279 galerija@menoparkas.lt www.menoparkas.lt tel.: +370 698 74301