Robertas Antinis. Penki aidinimai – penkios galimybės

(ne) monografija

Kaunas 2019 ISBN 978-9955-674-47-4

Robertas Antinis penki aidinimai – penkios galimybės

8 ......

40 ......

64 ......

82 ......

102 .....

apie 8

EPI T A F I J A S

Fiksacija, 1991. Performansas

9

Monotonija, 1990. Ĺ amotas, 3x80x80. Fragmentas

Aukos laukas, 2002. Ketus, 50x2600x1551. Romo Kalantos aukos vietos ÄŻamĹžinimo paminklas. Fragmentas

Vaik킬 Tora, 1994. Bronza, h-750. Paminklas 탑yd킬 vaikams, 탑uvusiems II-ojo pasaulinio karo metu, atminti

Puskalnis, 2009. Metalas, apželdinta velėna, 500x700x200. Žemės meno kūrinys

TÄ—vui atminti, 1986. Terakota, h-25

Antkapis tÄ—vams, 1990. Granitas, h-80

Epitafijos, 1992. Audinys, pratrintas veidrodis. Akcija

Profiliai, 1989. Šamotas, metalas, 70x80

Suspaustas pasaulis, 1977. Plastilinas, vežimėlis. Akcija

apie 40

Inkliuzus

Antropologiniai urvai, 2006. Instaliacija, miĹĄri technika. Fragmentas

Antropologiniai urvai, 2006. Instaliacija, miĹĄri technika. Fragmentas

Akys, 2001. Popierius, 32x45, 34 vnt. Akcija (su regos negaliÄ… turinÄ?iais vaikais)

Prašviesėjimai, 2019. Kartonas, anglis, 26x120. 7 vnt.

Akcija (kartu su vaikais, turinčiais regos ir autizmo spektro sutrikimų)

Viskaniekis, 2001. Akcija-paskaita apie J. Cage‘ą. Fragmentas

Sluoksniai, 2019. Trintukas, molis. Akcija

PlokĹĄtumos lytÄ—jimas, 1990. Performansas 64

apie

EFEMERIJAS

65

Jungtys, 1990. Akcija Zatyšių karjere

Dengianti plokštuma, 1990. Akcija Zatyšių karjere

Tirpstanti galva, 1990. Akcija

Aidinimai, 2018. Įvairios medžiagos, 140x140, kintantis aukštis. Fragmentas

Aidinimai, 2018. Įvairios medžiagos, 140x140, kintantis aukštis 80

apie 82

ŽodŽius

Knygos ÄŽ pristatymo performansas. 2010

Kablelis, 2015. Autodalių parduotuvės informacinis katalogas, šaukšteliai, plastilinas

apie 102

h-200. Fragmentas Knygos rašymo įrenginys, 2016. Popierius, vanduo, pieštukai, plastilinas, veidrodis,

103

ŽIRGAS IR RAITELIS. Skulptorius Robertas Antinis apie save, kūrybą ir teisę klysti Apie kūrybą

Kūryba – žmogaus laisvės dalis.

Jei man pavyksta, skulptūra paslepia mane, aš su ja sutampu.

Kūryba – tai slaptažodis į kitą pasaulį.

Skulptorius lipdo skulptūrą, skulptūra – skulptorių.

Savo kūrinyje galiu klaidžioti, nežinoti ir klysti – jisai mano nepažįstamasis, kurio ieškau.

Kūryba – tai energija. Iliuzija. Bausmė. Idėja. Savęs pažinimas. Netektis. Atsipalaidavimas. Tikėjimas. Siekis. Laisvės pajautimas. Suirutė. Drąsa. Galynėjimasis su paslaptimi.

Girdžiu, kaip dūla akmuo, jaučiu molio pastangas virsti akmeniu. Aš esu pakliuvęs tarp to akmens ir molio, tarp savo siekio ir tapsmo.

Kūrinys – tai begalinės grandinės dalis, visumos dalis, ženklas.

Kūryba – tai galynėjimasis su savimi.

Meno ženklai – sumaišties liudytojai. (Tarp apčiuopiamo ir neregimo. Buvusio ir būsimo).

Skulptorius – kaip tas keistuolis, kuris vakare tyčia sudaužė puodą, o rytą vėl jį lipdo, nes vakar užmiršo iš jo atsigerti.

104

Dvynys

Aplinka, kur gyvename, net apsirengimas, draugai byloja apie žmogų, nes žmogus yra tos aplinkos dalis. Štai ir mano dirbtuvių lentynos pilnos įvairių eskizų, pradėtų ir nebaigtų darbų – visa tai kažkaip savaime per dvidešimtį metų susidėliojo, ir tai yra autentiškas mano gyvenimo bylojimas. Viską buvau perkėlęs į Šiuolaikinio meno centrą Vilniuje – paroda vadinosi „Nuo skulptūros iki objekto“ ir ją rėmė Atviros Lietuvos fondas. Nors tai iš pirmo žvilgsnio tikras chaosas, kiekvieną darbą galima vertinti ir atskirai kaip eskizą ar skulptūrą. Parvežtų iš Vilniaus savo „daiktelių“ jau nebeketinau išdėlioti lentynose, nes pakartoti, kas buvo, – neįmanoma. Bet vis dėlto iškrausčiau iš dėžių – juk prabėgę dešimtmečiai nenuėjo veltui, ir praeities kūrybos negalima nukirpti lyg žirklėmis. Šitaip samprotaudamas, gal šiek tiek prieštarauju pats sau, savo koncepcijai, kada nors jau garsiai pasakytai, bet taip aš manau šiandien. Mat esu dvynys – gimiau birželio mėnesį, ir ne vienas, o su seserimi, taigi dvyniui būdinga dvejonės, svarstymai, prieštaravimai. Aš tarsi vienu metu išmanau kelias tiesas (ir tai būdinga mano mąstymui), ir tos tiesos mane persekioja. Kartais kolegos sako – tavęs nesuprasi! Ką gi, jie, matyt, ne tą mėnesį gimę... Juk gali būti kelios tiesos. Dvejonė – ne žmogaus yda. Mano gyvenimas – nežinia ir ieškojimas.

Visa mano kūryba – savotiškas nežinojimas. Jei žinočiau, nevertėtų apskritai nieko daryti. Jeigu savo kūrinį suvokiu jau kurdamas ar tuoj po to, arba jį apibūdinu, įvertinu – blogai. Jei šiuos mano žodžius išgirstų paprastas

žmogus, sakytų – pamišęs, nežino, ką daro! Nuo kūrinio gimimo iki jo įvertinimo turi praeiti tam tikras laikas.

Tegu įvertina menotyrininkai, kritikai. Kartais užsuka pas mane koks bičiulis ir sako: tu padarei tą ir tą! O, iš tikrųjų, pritariu, aš tą padariau! O pirma net nepagalvojau!

Bet mano kūrybos paslaptį gali įminti tik bendraminčiai.

B ičiuliai

Kažkada mano bendramintis buvo tėvas. Kai baigiau studijas, mudu kartu – du Robertai Antiniai! – Šiluvos bažnyčioje „darėme“ angelus. Tenykštis klebonas Vaclovas Griauslys man sakė: „Tu protingai elgiesi. Iki keturiasdešimties metų draugauk su vyresniais už save, o po keturiasdešimties – su jaunesniais“. Kažkaip tiesiog nejučia laikausi šio išmintingo kunigo patarimo. Taigi, kai buvau jaunas, draugavau su tėvu (apie penkiolika metų kartu dirbome), gerokai vyresniu, didelę patirtį turinčiu, o dabar su jaunesniais. Tai – POST ARS grupė, atsiradusi 1989 metais. Šiais jaunais vyrais iš pradžių nelabai pasitikėjau. Tai sakau visai nuoširdžiai – juk net savo kūryba nepasitikiu, o ką jau sakyti apie kitų! Bet instinktyviai jaučiau – bičiulystės grūdai sudygs ir duos vaisių. Štai mūsų grupė: Česlovas Lukenskas, Aleksas Andriuškevičius ir neseniai prisijungęs vilnietis Gintautas Zinkevičius. Kas mus sieja? Plačiau kalbant, panašios idėjos, pažiūros. Žinoma, mes nesame vienodi lyg vandens lašai. Jeigu tokie būtume – grupė neegzistuotų. Mes vienas kitą papildome, vienas kitam kažką duodame ir vienas iš kito kažką imame. Juk pasaulis yra egoistiškas, o menininkas – egoistas. Prieš šešetą metų ėmėmės pir-

mųjų akcijų. Iš negyvo į gyvą, iš daikto į kūną, iš sąvokos į judesį, iš veiksmo į ženklą, iš apčiuopiamo į neapčiuopiamą! Akcijų ir instaliacijų plėtros elementas – improvizacija. POST ARS grupės sumanymai kūrybos procese kinta, plečiasi, keičiasi – tai lemia erdvė ir disponuojamų medžiagų savybės. Skulptūros, daiktai, kūnai, kvapai jungiami į vieningą meno tapsmo procesą – taip mūsų veiklą apibūdina Kęstutis Kuizinas. Surengėme ne vieną parodą – Čikagoje, Budapešte, Suomijoje, Slovėnijoje, Lenkijoje. Gaunam katalogus, žiūrim – jeigu ryžtamės, siunčiam paraišką, dalyvaujam. Antai Budapešte kūrėm instaliaciją „Autobusas“. Kovodami prieš konservatyvųjį meną, vengrišku autobusiuku keliavome po Europą. Didelė sėkmė mus lydėjo Vokietijoje. „Partitūra“ (Žemės menas. 1993 m. Kotbuso miestas,

Brandenburgo žemė, Vokietija) Idėja įgyvendinta buvusios anglių kasyklos karjeruose, Kotbuse vykusio tarptautinio Žemės meno „Žmogus-civilizacija-natūra-kultūra“ simpoziumo metu. Instaliacijos plotas – keli tūkstančiai kvadratinių metrų. Laukas turėjo asocijuotis su partitūra. Kompozicijoje panaudoti vietiniai (natūros) ir menininkų sukurti (kultūros) elementai; augantys medžiai, smėlis, žemė, pabėgiai, akmenys, šlaitai, dangaus horizontas, kasyklos technikos suformuoti keliai, aukštos įtampos elektros stulpai. Pabėgiai tapo abstrahuotomis „penklinėmis“. Kairiajame kampe pabėgiai vertikalūs – penklinės, atšokusios nuo lapo, įvaizdis. „Penklinės tarpuose“ atsiradę ženklai – postindustrinio peizažo motyvai: vielos, elektros stulpai, krūmokšniai, medžiai – gali

būti suprantami kaip natos ir skaitomos lyg muzikos raštas. Vienas svarbių šio sumanymo aspektų – kūrinio sąlytis su aplinka, invazijos į landšaftą vengimas.

Draugai mane vadina meditatoriumi. Ilgai aš tarsi bėgau nuo jų, šitų savo bičiulių, o dabar ramiai einu drauge su jais ir, atrodo, teisingu keliu. Juk jau anksčiau atsisakiau Prie „Partitūros“ (Žemės menas, Vokietija). Aleksas Andriuškevičius, Robertas Antinis, Česlovas Lukenskas. 1993

kamerinės plastikos ir dominavusių medžiagų. Mane patraukė nauji raiškos elementai, skirtingų, net priešingų konsistencijų medžiagų gretinimas. Sakydamas „einu teisingu keliu“, žinoma, vėl pats sau prieštarauju – argi šitaip gali kalbėti dvynys? Bet tiek to...

Grįžęs iš tėvo laidotuvių, apimtas visai kitos nuotaikos, aš vėl susimąsčiau: kas yra menas, kas yra tiesa, kas yra kūrėjas? Žiūrėjau į jo darbus... nebaigtus... žlugusius ar sunaikintus... Kas buvo tėvas? Kaip jį įvertinti? Tada supratau – idėja svarbiau už viską. Dar menininkui gyvam esant jo kūryba gali žlugti, bet idėjos lieka! O kas tai yra idėja? Tėvui tai buvo liaudies meno jungimas su profesionaliąja daile. Baltų charakterio įkūnijimas.

A pie „ Neregius”

Menkas skulptorius, nebuvęs „neregiu“. Niekam tikęs neregys, neprisiglaudęs prie „skulptūros“.

Neregys liečia neregį ir nežino, kad jie abu akli.

Skulptorius lytėja – sukuria. Neregys lytėja – mato.

Neregiui erdvė – kalėjimas. Neregys – erdvės kalinys. Neregio akiduobės irgi verkia. „Skulptorius-neregys“ keliauja juodo kamuolio viduje.

Neregio erdvė – juodoji skulptūra, visuomet esanti kartu su juo.

Visus savo kūrinius galėčiau pavadinti „Neregiais” (neregimas, neregimas ir matantiems, matantiems apie neregius), taip pat epitafijomis mirusiems ir gyviesiems.

Aš tampu turtingesnis, eidamas į aklųjų pasaulį.

Kiekvienas matantysis (skulptorius) yra šiek tiek neregys

105

Akcija „Apie prielipas“. 1990

(nori liesti). Savo skulptūrą galiu traktuoti kaip formą, kurią lietė „neregys“, suteikdamas formai tam tikrą idėją.

Aš – kaip neregys, kuris ridena savo juodąjį kamuolį ir rankų įspaudais jį ženklina.

Grįždamas prie savo kūrybos ištakų, galėčiau pasakyti, kad viskas prasidėjo nuo... „Neregio“. „Neregį“ aš pats susigalvojau, įsivaizduoju jį kaip pasaulio nepažįstantį, susvetimėjimo epochoje gimusį padarą, kaip filosofinę kategoriją – jis man egzistuoja ir fizine, ir dvasine prasme. Tarsi pats jau dvidešimt metų esu to Neregio vaidmenyje. Po tėvo mirties prie šitos „formulės“ dar pridėjau epitafiją – ženklą mirusiam. Neregio ir epitafijos temą (o gal idėją?) sujungiau kai kuriuose kūriniuose. Šios dvi temos man neduoda ramybės iki šiol. Idėja ir laikinumas... Epitafija kaip procesas... Man įdomu apie tai mąstyti. Kai kas manęs klausia: kodėl tu, skulptoriau, kalęs akmenį, liejęs iš bronzos, ėmei kurti iš smėlio, vatos, iš nepatvarių medžiagų? Atsakau: tai tarsi du poliai, kurie vienas kitą papildydami,

106

sakytum, sukuria statišką pasaulio ir byrančio smėlio įvaizdį. Anksčiau paminklus kitaip vertinau, o dabar per paminklus kitaip vertinu instaliacijos meną. Kiti sako – tai laikina, o juk meno tikslas – amžinybė (pvz., Egiptas ir t.t.).

Nepabaigiama polemika! Epitafija – tai ne kas kita, kaip kieto akmens ir byrančio smėlio santykis. Štai dvi mano sukurtos epitafijos.

Pirma epitafija. Astuonios kvadratinės stiklo lakštų

plokštumos, sukomponuotos erdvėje viena virš kitos. Jų tarpuose – neapdoroti akmenys ir vatos gniutulai. Prieštaringą efemeriškų ir kietų medžiagų sąlytį riboja sąlyginiai (stikliniai) segmentai. Jungiamos skirtingos medžiagos – stiklas, vata, plastilinas, bandomos konceptualios jų sąveikos galimybės.

Antra epitafija. Stačiakampio formos baltoje dėžutėje tarsi

kartotekoje sudėti popieriaus lapai su išplėšytu negatyviniu Tėvo veido profiliu. Lapai atskirti vatos sluoksniais. Dėžutė ir jos turinys – atskiras segmentas analogiškų segmentų

grandinėje, kurios bendras ilgis – 500 centimetrų. Kartoteka – stabili metafora, sauganti išėjusio Tėvo atminimą.

Tėvas

Vėl ir vėl grįžtu prie tėvo – jau ne tik mintyse: atkuriu jo paminklus. Galima sakyti, ilgai buvau tėvo šešėlyje, „po sparnu“. Tai žeidė jauno žmogaus ambicijas. Muisčiausi kiek galėdamas. Jam dar gyvam esant sugalvojau minėtąją „Neregio“ formulę. Tai buvo savotiškas mano atradimas. O pirmas protesto pasireiškimas – paprasčiausias molio gabalas su mano penkių pirštų atspaudais. „Aš“ – taip pavadinau tą kūrinį. Galėjau pavadinti ir kitaip – „Neregys“. Nuo to penkių pirštų atspaudo atsispyriau tarsi nuo žemės ir ėmiau judėti savo keliu.

Bet tėvo kūrybinės pamokos įsirėžė atminty. Juk tėvas sugebėjo atmesti viską, kas nereikalinga, ir pasišvęsti tik kūrybai. Būdamas prastos sveikatos, nusibrėžė aiškią savo gyvenimo liniją: kūryba – viskas! Tėvas sakė: tavęs nesupras. O aš suvokiau: tik savitai kurdamas, galėsiu žengti į pasaulį. Aš mėgau labiau asketiškas formas. Tė-

vas norėjo man gera. Bet ko verta tėvo meilė, daranti žalą vaikui? Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad tėvas man buvo stabdys. Bet tėviškas gerumas ne visuomet išeina į naudą. Ir dabar, žvelgdamas į tai, kas jo palikta, matau puikų pavyzdį. Jis, pats to nenujausdamas, kūrė konceptualius dalykus. Prisimenu jo pasakojimą: paauglystėje labai mėgęs mindžioti šieną. Jis buvęs tarsi šieno vežimų mindžiotojas. Ir jau tada suvokęs formos, konstrukcijos ir fizikos dalykus. Jis buvo kaimo žmogus ir mylimiausias jo gyvulys – žirgas. Žirgas, išvystas televizoriaus ekrane ar pievoje, visą gyvenimą jam buvo nepaprastas įvykis!

Net sakydavo: skulptorius ir skulptūra – tai yra raitelis ir žirgas. Skulptorius-raitelis valdo formą, mąstymą – arklį.

Iš prigimties kiekvienas žmogus yra konceptualistas.

Net ir tie, kurie priešinasi, piketuoja prieš mūsų parodas, yra konceptualistai.

Daug išgyvenimų patyriau atkurdamas tėvo statytą ir pokario metais nugriautą paminklą Širvintose. Jis kūrė tą paminklą, būdamas dvidešimtmetis, o aš atkūriau jau dvigubai vyresnis. Tarsi būčiau tapęs savo tėvo tėvu... Žiūrėjau į nuotraukas, svarsčiau – tėvas čia truputį klaidingai mąstė, o čia jau antiniškas. Buvo velnioniškai įdomu filosofuoti ir su juo mintyse ginčytis. Ir jausti, kaip mano tėvas tampa mano sūnumi... kūrybos prasme.

Dabar aš jau jį mokiau. O juk Širvintų paminklas atvėrė tėvui kelią į Paryžių ir profesionalųjį meną. Vėliau jis kūrė paminklus Rokiškyje, Biržuose, Kretingoje ir kitur.

Penki paminklai buvo visiškai sunaikinti arba smarkiai nuniokoti. Juos atkūriau. Praėjo visa epocha, o žmonių

atmintis – gyva. Antai išrausėme visą Širvintų miestelį. Žmonės sakė: tikrai žinom, nugriautąjį paminklą čia užkasė! Ieškojom. Neradom. Paminklas tebuvo gyvas žmonių atminty... Su paminklu jie siejo savo gyvenimą, savo sentimentus, mano tėvo atminimą. Juk kiekvienas paminklas – knygos verta istorija. Jeigu tėvas nebūtų statęs paminklo Rokiškyje, nebūtų ir manęs: nuėjo atsigerti vandens pas provincijos mergaitę ir vėliau ją vedė...

A pie tėvą

Ėjome trise Laisvės alėja, buvo ką tik paliję, dangus prasigiedrijęs. Šnekučiavomės apie tik ką matytą belgų tapybą. Lyg kažkoks įspėjantis ženklas skrisdamas žvirbliukas Fotosesija su tėvu Robertu Antiniu. Apie 1972

atsitrenkė į vitriną ir nukrito priešais mus. Po mūsų kojomis gulėjo gyvenimo ir mirties paženklinta akimirka... Tėvas pasilenkė ir, švelniai pakėlęs gulintį leisgyvį žvirbliuką, įkišo jo snapą į vandens balutę. Paukščiukas purptelėjo ir nuskrido. Tylėdami ėjome toliau.

Tėvas niekada neturėjo tvarkingai padarytų, gerų darbo instrumentų. „Štai geriausias!“ – sakydavo iškeldamas kreivą pirštą. Jo stekai būdavo paskubomis padaryti iš atsitiktiniausių nuolaužų, šukų, pieštukų, vinių... Tarp tų nevykusių instrumentų yra ypač kruopščiai išlankstyta geležinė kilpa molio skulptūrai skaptuoti. Buvo taip: sunkiai sergančio tėvo atėjo aplankyti skulptorius Kėdainis ir padavė geležinę kilpą sakydamas: „Bus darbui!“ Su šita kilpa tėvas nedirbo ir kitiems neleido.

Vokiečių okupacijos metais sergantį tėvą išmetė iš tuberkuliozės sanatorijos. Ten paliko tik mirštančiuosius, nebegalinčius paeiti. Tėvas aplankė palatos draugą, kuris neturėjo nei giminių, nei draugų. Tas pasakė: „Jeigu suvalgyčiau vištienos gabaliuką, rodos, sustiprėčiau, pagyčiau...“.

Kur gauti vištą? Kortelių sistema. Tądien tėvą graužė bejėgis gailestis. Tik kieman atklydusios vištos kudakavimas jį pabudino. Atklydėlė nelengvai pasidavė. Jis bėrė grūdus, sėlino prie vištos, kalbino. Tą dieną draugas šypsodamasis valgė vištieną. O po kelių dienų mirė.

Tėvas pradeda nutolti, o žmonėse, daiktuose, savyje jaučiu ženklus, kurie jį primena. Gal šitie ženklai – tik „mano ženklai“. Matau jį – neaukšto ūgio, po operacijos pakreipta galva, judrų ir smalsų. Su stipriom rankom,

107

primenančiom žnyples. Su visą laiką judančiais pirštais, kurie primena ir paskutines gyvenimo valandas. Kada iškritusį plastiliną rankos vis tebelipdė ore... Ir tada aš supratau, kad tas pirštų judesys yra prasmingesnis negu ženklai plastiline. Man norisi įprasminti tą keistą pirštų ritualą.

tai svarbiausia. Prigludusi prie žemės, tarp dangaus ir žemės suspausta skulptūra dažnai būna emocionalesnė.

Mąstau apie paminklą, kurį reikėtų pastatyti Romo Kalantos žūties vietoje. Jis turėtų būti labai demokratiškas, santūrus, prigludęs prie aplinkos. Kažkada tikėjau kaip ir daugelis – paminklai turi būti didingi, iškilūs. Ne, ne

O apskritai pastarieji metai man buvo kūrybingi. „Kryžius-medis“ 1991 m. pastatytas Senosiose kapinėse – kryžiaus plokštumos suaižytas ornamentas simbolizuoja žuvusiųjų žaizdas... Rokiškio „Rūpintojėlis“ – akmenimis grįstoje aikštėje ritmiškai išmėtytos pasvirusios akmeninės plokštės su žuvusiųjų vardais, o degant žvakėms paminklas įgyja dar ir žmogaus-žiburio prasmę... „Vaikų Tora“ Kauno sinagogos kieme – paminklas, vaizduojantis išvyniotą Toros ritinį, apačioje dekoruotas stilizuotais vaikų piešiniais, kuriuos keičia amžinos Dovydo žvaigždės... Antkapis Titui Masiuliui, žuvusiam 1991 m. sausio 13 d. prie Vilniaus televizijos bokšto, – stengiausi mi-

Robertas Antinis vyresnysis su sūnumi prie savo skulptūrų, greta Kauno menininkų namų. Apie 1976

Roberto Antinio skulptūrų apdengimo akcija prie Kauno menininkų namų, skirta atkreipti dėmesį į jų apleistumą. 2013

Laikiau tėvo rankas, būdamas vaikas. Prisimenu sergančio tėvo rankas. Paėmiau, prispaudžiau prie kaktos. (Išnyko laikas...) Uždedu ranką ant pradėtų eskizų. Ir vėl mūsų rankos tarsi liečiasi. Išnyksta laikas...

Darbas

nimalistinėmis priemonėmis įamžinti smurtinės mirties dramatiškumą... O be to, su savo grupe aktyviai dalyvavome parodose.

Paminklai, kurių nereikės sukurti

Žmogaus šešėlio, likusio Hirosimoje po bombos sprogimo. Išmindžioto tako tarp namų. Žaizdos žmoguje.

Bučiniais išdildyto ženklo šventame akmenyje. Pagalvėje palikto mirusio žmogaus pėdsako.

Mano ankstyvesniuose darbuose pulsuoja dualizmo dvasia. Antai lova, riedanti į savo sapną, o sapnas – tarsi transformuotas jos atvaizdas... Arba galvų įspaudai pagalvėje – dviejų žmonių būties ženklai... Nors ir visiškai neatsisakydamas pirmykščio savo kūrybos laikotarpio problematikos, stengiuosi teikti pirmenybę nebe formai, o ženklui, ne pasakojimui, bet sąvokai. Skulptorius turi didelių galimybių eksperimentuoti, bandyti ir... klysti. „Fiksacija“. 1991 m. spalio 30 d. „Lango” galerija

„Lango“ galerijos salėje akcijos autorius Robertas Antinis guldė galvą ant žemės, jo asistentas tą vietą apgaubdavo balta medžiaga ir ją prisegdavo. R. Antinis išsinerdavo, atsistodavo ir vėl atlikdavo analogišką veiksmą, tik kitoje vietoje. Veiksmas buvo kartojamas tol, kol salės grindys tapo skulptoriaus prisilietimo ženklais. Akcijos metu salė virto meno lauku, o jos estetizuota ir konceptualizuota erdvė – kūrinio kūnu. Žirgas ir raitelis. Skulptorius Robertas Antinis apie save, kūrybą ir teisę klysti // Santara. 1996, vasara, Nr. 26. P. 28–38.

108

ta kova buvo dvasinio stiprumo įrodymas ir džiaugsmas.

Jis visą gyvenimą „mokėsi gyventi“ ir „įveikti” (ir „surado save“). Aš buvau šalia. Galėjau matyti ir perprasti priemones, kaip pasiekti tikslą – „sukurti skulptūrą“. Kiekvienam duotas savo gyvenimas (tai skaudžiai jutau). Tačiau žinojimas, kas „gerai“ ir „blogai“, buvo galingesnis už saviraišką.

Inertiškumas trukdė man žengti žingsnį į savo būtį.

Robertas Antinis „Žiūrėtojas“, apie 2007. Pratrintas veidrodis. Akcija dirbtuvėje

Robertas Antinis A P IE SAV E Kiek pamenu – visuomet buvau susiliejęs su menu. Sąvokos „Tėvas“ ir „skulptūra“ man buvo neatskiriamos.

Pagalvodavau apie atskilimą nuo šio rato, tačiau nepajėgdavau – kitas pasaulis nebuvo artimas. Gimiau ir neatsiskyriau. Priešinausi, kaip tas Siamo dvynys, tačiau niekados neįstengiau to padaryti.

Tėvas buvo „kaimietis“. Jam skulptorius – tai raitelis, kuriam paklūsta arklys – skulptūra. Jisai su skulptūra tarsi grumiasi. Ir Tėvui, visą gyvenimą ligotam, fiziškai silpnam,

Praregėjimas prasideda tamsa. Pamenu, kaip tikėjau moterim. Naiviai galvojau, kad mūsų šeimyninis gyvenimas yra amžinai nesugriaunama dvasinė konstrukcija (kuria gali remtis, pasikliauti). Tačiau reikėjo, kad įsibrautų gyvenimo realija, neatitinkanti mano susikurtos tiesos... Pajutau vienišumą – fizinį ir dvasinį. Tuštuma, nežinia, skausmas pakeitė mano euforiją.

Ir tada susimąsčiau apie savo susikurtą iliuziją. Susigalvota praeitis tapo realesnė už neaiškią dabartį (dabar į tai žiūriu kaip į įdomų realybės ir nerealybės susikeitimą).

Neužmirštamas šis gyvenimo mazgas. Antra pamoka ėjo po pirmos. Turėjau sūnų, kuris jungė mane su prarasta moterim – žmogum iš iliuzijų pasaulio. Sūnus man buvo apčiuopiamas jungties ženklas. Sūnus tėvui – praeities-ateities realybė. Tačiau buvo taip, kad gyvenimo pamokos dar kartą mane supurtė. Aš netekau ir sūnaus, paaiškėjus, kad buvau tiktai jo augintojas. Gyvi žmonės tapo mirusiom iliuzijom. Pajutau, kaip vienas skausmas gali užmušti kitą skausmą. Visas šitas išgyvenimas tapo ženklu manyje. Praeities pėdsakai įsirėžė giliau negu da-

barties apčiuopiamybė. Mano praeitis tapo fikcija, tačiau kažkada man ji buvo tiesa. Tapau žmogumi su dviguba praeitimi. Likau realioje, tačiau neaiškioje dabartyje.

Dirbdamas mėginau aiškintis, kas yra tas realumas, suvokti santykį tarp tiesos ir iliuzijos. Siekiau nepasiekiamo. Dirbdavau – išeidavo kamuoliai. Mačiau, kad šis kūniškas tobulumas – tai beprasmybė. Fizinės formos aiškumas, apibrėžtumas pradėjo mane pykinti. Aš jos neapkenčiau. Apčiuopiami kūnai atrodė vulgarūs. Skulptūros tapo agresorėmis. (Gyvenau mažoje dirbtuvėje, ir skulptūros pradėjo mane terorizuoti ir fiziškai stumti mane lauk.) Pradėjau galvoti apie pasaulį, apvalytą nuo kūniškų formų. Tuščias laukas buvo man atradimas. (Tapau tuo kompozitoriumi, kuris neapkenčia garsų.)

Aiškinausi tikrovės ir vizijos ryšį. Galvojau apie Hirosimos žmonių šešėlius, palikusius po atominės bombos sprogimo. Kas gali būti įtaigiau, prasmingiau? Mąsčiau apie Lietuvos miškuose surastą akmenį, kuriame išskobtos duobės tarnavo žmonių grupei sueiti ir bendrai pavalgyti. (Kasdienybė, pakylėta iki kažko aukštesnio.)

Ar mano iškaltas pėdsakas gali reikšti daugiau negu šventame akmenyje lūpų prisilietimais padarytas ženklas? (Tie ženklai tapo bendro tikslo ir siekio skulptūromis.)

Norėdamas jausti, suprasti, sužinoti, aš liesdavau tekantį vandenį, kuriame pasilikdavo mano ženklai. Liečiau birų smėlį, sniegą, spaudžiau molį. Molis priešinosi, neleisdamas rankoms susijungti – likdavo pastangų mano

109

nežiniai įveikti ženklai. Mėgindavau priglusti prie žemės taip stipriai, kad mano kūnas tapdavo dvimatis – erdvės ir žemės suspaustas. (Aš tapdavau žemės ir erdvės jungties vieta, o dvimatis kūnas buvo potencialus tapti išgaubtas ir įgaubtas.) Tai buvo tarytum siekis įveikti nežinią. (Skulptorius palieka siekio ženklus – skulptūras.)

Iškilių ir įgaubtų formų susipynime įmačiau abejonių jungtį. Ir pradėjau neskirti įgaubtos ir išgaubtos formos.

Praeitis ir dabartis susiliejo į vieną laiką.

A PIE M IRU S Į T ĖVĄ

Prisimenu Tėvą visą laiką judančiais pirštais. Gulėjo ligoninėje, lovoje lipdė iš plastilino. Eskizas iškrito, o pirštai toliau lipdė – jau erdvę. Šis Jo mėginimas sujungti erdvę tapo prasmingesnis negu palikti apčiuopiami ženklai.

Mirtis viską pakeičia – Skulptorius pats tampa reginiu.

(Mirdamas Skulptorius lipdo erdvę.) Jam nereikia plastilino. Jisai priartėja prie amžinybės. Mirusio Skulptoriaus ranką liečia gyvieji. Jo rankos liečia amžinybę, Jo akys nemato, žvilgsnis ištirpęs, ausyse tyla, ir garsai susiliejo į vieną tapatybę. Rankos prisilietimas tapo jautrus tiktai tam, kuris liečia ir nori jausti.

Karsto dangtis pakimba virš kūno ir niekados nenusileidžia.

Kapo duobė pribyra smėlio, smėlis duobės stačiakampyje lieka amžinai birus.

Su kūriniu „Suspaustas pasaulis“. 1977

110

Uždedu savo ranką ant Tėvo skulptūros ir jaučiu Tėvo pirštų ir savo pirštų susilietimą.

A PIE NE R EG I US

Mintys apie neregių pasaulį mus skatina ir suteikia galimybę pereiti į naują meno atšaką. Tai praplečia jungties priemones tarp žmonių.

Fizinis (taktilinis) pojūtis tampa meniniu simboliu.

Skulptūra yra vienas iš demokratiškiausių menų (nes susijęs su lytėjimo pojūčiu).

Kiekvienas matantysis (skulptorius) yra šiek tiek neregys (nori liesti). Tampu turtingesnis, eidamas į aklųjų pasaulį.

Savo skulptūrą galiu traktuoti kaip formą, kurią lietė „neregys“ – suteikdamas tai formai atitinkamą idėją.

Neregys rideno juodą kamuolį. Jo rankos ženklino kamuolio paviršių. Aš toks pat neregys, ridenantis savo kamuolį.

A PIE S KULP T ŪRĄ

Abejonės įprasminimas irgi tampa teiginiu.

Gal lūpų įspaudas šaltame rupiame akmenyje ir yra skulptoriaus simbolis?

Skulptūros – akimirkų amžini ženklai. Tai susilietimas kasdienybės ir amžinybės.

Rieda kamuolys, tik vienu tašku liečia žemę, to užtenka...

Skulptūra – siekis laike, kartu – atmintis.

Skulptorius lipdo skulptūrą, skulptūra – skulptorių.

Skulptūra – indas žiūrovo pasauliui; gerai, jei iš jo liejasi per kraštus?

konceptualistas dažais užrašo – „Aš esu“. Ieškau išeities taško, pradžios, nuo kurios turiu pradėti „iš naujo“.

Kas sukuriama, turi ryšį su beprotybe.

Tradicinėje skulptūroje esantis ryšys tarp formos, erdvės, laiko vis dėlto keisis erdvės ir laiko prioriteto labui.

Skulptūra galės būti „lipdoma“ per nuotolį.

Skulptūra, kaip ir visas pasaulis, – tai jungčių ir nesutapimų vienybė. ...kūrėjas taps stebėtoju, o žiūrovas – kūrėju. (Skulptorius taps skulptūra.)

Stipriai priglundu prie žemės, tampu dvimačiu žmogum, suspaustu žemės ir dangaus (kad galėčiau iš naujo išsivaduoti) („Suspaustas pasaulis, žmogus“).

Tolsta Tėvo veidas. Saugau formų atmintyje siaurėjančią profilio liniją. Sustoja laikas („Profilis“).

Kiekviena dirbama skulptūra – tai antkapis sau („Epitafija I, II, III“).

1988 Robertas Antinis // 72 dailininkai – apie dailę. Sud. Alfonsas Andriuškevičius. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1998. P. 25–30.

Jei būtų tiktai žemės kamuolys ir juo einantis žmogus, jau tai galima būtų laikyti aktu, giminingu skulptūros menui.

Parodoje „Kelias“. 2007. Projekcijoje – su regos negalią turinčia bendraautore Indre Gaskaite

Kūryba – tai pasakojimas, kuris niekada nenutrūksta, bet tęsiasi žiūrovo pasaulyje. Arba – tai tik impulsas minties tąsai.

Kartais noriu pasidaryti anonimiškas, susijungti su aplinka ir žiūrovu. O būtent kaip susijungti – ir būtų mano įnašas. Noriu surasti tą proporciją tarp savo teiginio ir nutylėjimo. (Kas tu toks esi prieš tobulybę?) O gal tas įsibrovimas, disonansas ir yra išsisakymas?

Dažnai norisi prisiliesti prie tobulo kamuolio ar kubo, kaip prie baltos drobės ar tylos prisiliečia kūrėjai. Panašiai kaip

A PIE SAVO SKULPTŪRAS

Amžinos žmogaus pastangos užvaldyti tuštumą, erdvę. Žmogus liečiasi prie neprisiliesto kaip garsas prie tylos.

Viskas tampa paženklinta istorijos („Istorija“).

Akcija „Priešvelykis“ su KMUK traumatologinio skyriaus pacientais. 2004

Viena pusė siekia kitos. Tikslas yra šalia, siekio ženklai slypi žmoguje, išsiilgusiame vienybės („Neregys I“).

Esame vienas šalia kito, tačiau ne visuomet lemta jungtis. Esame šalia, atskirti nežinios („Neregiai“).

Pirštais liečiu tamsą, palikdamas pėdsaką. Pėdsakas ieško pėdsake jungiasi – tapdami šviesuliu („Pėdsakai. Saulė“).

Kolona slepia savyje buvusiųjų ir busimųjų jungties ženklą („Aukuras“).

111

„ieškinių laboratorijoje“, pirmą sykį apsilankiau 1993 m. rudenį ketindama rašyti pirmą mažąją monografiją apie šio menininko kūrybą. Susėdome kalbėtis apie „vikrų“ meną chuliganą, gebantį pabėgti iš aktualios pačiam „nekantriam“ skulptoriui ir menotyrininkei erdvės ir vėl į ją netrukus sugrįžti. Kartu su skulptoriumi bandėme apmąstyti reiškinį, kurį vis dar vadinome „skulptūra“, ilgainiui mutavusį į santykį santykyje, kad realizuotųsi santykis dėl santykio, vedančio į santykį.

Fotosesijos su tėvu Robertu Antiniu. 1970

Rita Malikonytė-Mockus Nuo trejybės „Tėvas–Sūnus–Skulptūra“ iki minties išklotinių akcijose Skulptoriaus Roberto Antinio kūrybinė kelionė į „Post Ars“ Skulptorius Robertas Antinis jaunesnysis savo dirbtuvėje Kaune kūrinių autoryste dalinasi su moliu, popieriumi, stiklu, vielomis, akmenimis ir netgi vata. Šioje neįprastoje aplinkoje ir pats Nacionalinės premijos laureatas, ir jo „bendrininkės“, tradicinei skulptūrai nebūdingos medžiagos, kartu bando energingai „gaudyti“ meną, „nemeną“, skulptūrą ir „neskulptūrą“, „užskulptūrą“, „priešskulptūrą“ ir netgi „antiskulptūrą“. Aš šioje dirbtuvėje arba, tiksliau,

112

Iš pradžių buvo tradicinė skulptūra, dizaino meno studijos Latvijos valstybinėje dailės akademijoje Rygoje (baigė 1970 m.) ir šiek tiek sulaikantis, bet naudingas tėvo skulptoriaus pavyzdys. Vyresniojo Roberto Antinio siekimu Antinis jaunesnysis idėjas skulptūroje išreiškė panaudodamas architektūrinių elementų simboliką, taupią, disciplinuotą formą ir išbalansuotą kompozicinę dermę (viena linija abu skulptoriai mokėdavo išsakyti visą mintį). Skulptoriai rinkosi lietuvių ir latvių etnokultūrai būdingus pavadinimus: „Kęstutis ir Birutė“, „Kanklininkas“, „Perkūnas“, „Legenda“. Bendru Antinių skulptūrinio požiūrio simboliu tapo kartu sukurta kompozicija „Ateitis“ (1969–1977, terakota, h-30).

1974 m. Antiniai surengė personalinę parodą M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune, o 1977 m. – Latvijos užsienio dailės muziejuje Rygoje. Šioje parodoje Antinis jaunesnysis jau po truputį ryškėja kaip originalus skulptorius.

To laikotarpio darbuose vis geriau atsiskleidžia tektonikos natūralumas ir temperamentingesnė plastika. Sūnus pradeda mąstyti racionaliau nei tėvas (jei tėvo skulptūroje

nusveria liaudiškas monumentalumas, tai sūnaus – reakcijų aštrumas), nors kol kas vis dar nesirenka kokios nors radikaliai priešingos tėvui stilistinės programos. Etapiniu Antinio ir sūnaus kūriniu tapo 1974 m. sukurta „Šventė“ (Kaune, prie buvusios „Pasimatymo“ kavinės).

Kertiniu darbu, bylojančiu apie sūnaus skulptūrinės minties kaitą, tapo 1979 m. sukurta skulptūra „Naktis“. Iki šiolei sąvokos „tėvas“ ir „skulptūra“ Antiniui buvo neatskiriamos, kaip pats sako: „priešinausi kaip tas Siamo dvynys“. Po „Nakties“ įvyko „skulptūrinis prašviesėjimas“, tada Antinis pasuko kuklumo link, vis labiau ir labiau atsisakydamas „visažinio“ skulptoriaus pretenzijų. Iš pradžių buvo uoliai ieškoma fenomenalios skulptūros prigimties, tyrinėjant grynąjį formos pasireiškimą pozityviniame ir negatyviniame erdviniame jos atvaizde.

Norėjosi rodyti dvi objektyvios formos, egzistuojančios apibrėžtoje erdvėje, galimybes analizuojant atskirus struktūrinius vienetus ir jų kaitą skirtingose situacijose.

Kartais negatyvinis formos įspaudas tapdavo svarbesniu už pozityvą – apdorotos medžiagos formą. Taip buvo einama prie objektų, kurie pamažu nustojo klausyti skulptoriaus „patarimo“ ir tapo neklusnūs pačiam autoriui leidžiant (kartais šiems skulptūriniams objektams buvo pridedami ratukai, su kuriais jie galėjo judėti įvairiomis skulptoriaus iš anksto nenumatytomis kryptimis). „Kas aš toks, kad kurčiau formą? Noriu būti skulptoriumi, apsieinančiu be materijos“, – sako Antinis. Kai nevilties apimtas menininkas aptiko kamuolio formos stebuklą, jis pagaliau suprato, kad jo kelias galėtų vadintis „nežinia“: „Tada viską lytėdamas iš naujo, „ženklindamas“ praregėjau.“ Taip prasidėjo naujas „ieškinių“ periodas bendru pavadinimu „Neregiai“.

Per „neregius” skulptorius stengėsi išsilaisvinti iš išankstinių nuostatų ir vaizdinės atminties suformuoto prietaringumo, siekdamas visiškai atsiduoti susimuliuotai neregio situacijai, kurioje galima buvo kurti vien tik lytint ir atmintyje išlaikant taktilinę, o ne reginčią patirtį. „Neregiai“ kartu su „Pozityvo-Negatyvo“ darbais buvo eksponuoti 1987 m. personalinėje parodoje, kurioje dominavo darbai tėvui atminti („Profilis“, „Skulptoriui atminti“, „Tėvui atminti“). Iš „Pozityvo-Negatyvo“ darbų minėtini „Vygė“, o iš neregių – „Neregys I“ ir „Neregys II“ (1986, šamotas, h-30).

Po parodos dar kurį laiką buvo eksperimentuojama neregio tema. Skulptoriui pasirodė įdomu, kad neregys

kūrėjas išgrynina skulptūrą ją „suprimityvindamas“ ir sukurdamas savaip išgyvento ir suprasto meno objektą, kuriame išlieka tik keli skulptūrai būdingi bruožai: formos siluetas, apimtis, medžiagos pajautimas ir faktūra. „Neregių“ kūrimas remiasi tiktai lytėjimo paliktais atminties pėdsakais. O svarbiausia, kad atsisakęs būti reginčiuoju Antinis taip pat praranda ir tradiciniam skulptoriui būdingą atsakomybę.

Daiktai regėjimą praradusiam skulptoriui tampa „ieškiniais“. Nulipdęs tą ieškinį, Antinis „atsimerkia“ ir pasižiūri į jį praeivio žvilgsniu, tačiau nepasislepia už jo nu-

garos, o priešingai – užbėga jam už akių ir palieka jį lyg šlubuojantį keleivį. Skulptūrai suteikiama visiška laisvė, bet toje laisvėje ji pasmerkta pasilikti apleista ir neprižiūrima. Skulptorius tampa tik prabėgančiu pašaliečiu.

Kuriant „Neregių“ ciklą, kartu vystėsi ir kita, daugiau nei dešimtmetį apėmusi tema. Šis ciklas prasidėjo 1981 m. sukūrus „Nuojautą“ (bronza, h-25). „Nuojauta“ tapo dvejopos nuojautos pranašyste. Savo pavadinimu ji bylojo apie artėjančią tėvo mirtį, o mintimi ženklino naują skulptūrų bendru pavadinimu „Epitafija“ periodą. „Man epitafija yra jungtis, minties plaukimas į „buvusį“ ir „būsimą“.

113

Vieni dalykai išnyksta, kad atsirastų kiti ir kad iš visų šitų dalykų susidarytų pasaulio visuma“, – sako Antinis.

Epitafija jau nėra tik ženklas audinyje, molyje ar akmenyje. Iš ritualinio molio maigymo ji išsivystė į tam tikrą jungtį arba santykį erdvėje, kurioje egzistuoja tiktai susiliejimas su pasaulio objektų paviršiais. Roberto Antinio epitafijos tampa kontakto, prasmingesnio už patį kūrimą, dalyvėmis. Kurį laiką pagrindine epitafijų tema buvo tėvas-skulptorius ir mirusio tėvo atminimas (vėliau, kai Robertas jau priklausė grupei „Post Ars“, epitafijos buvo kuriamos ir „mirusiai“ skulptūrai atminti).

Tėvas buvo skulptorius, visą gyvenimą lipdęs molį. Miręs jis liko tik kaip ženklas, tačiau ženklas, esantis jau kitame laike, vadinamojoje „anoje pusėje“. Skulptoriui tėvui mirus, sūnui skulptoriui tėvo ženklas atsiveria kaip skulptūrinė laikysena: tai kaip išsitiesiantis ar susilenkiantis profilis metalinėje vieloje ar lipdinyje, tai kaip betirpstanti forma ar išdriskusi medžiaga. Tėvas tapo savotiška visuma, jungiančia „ten“ ir „čia“, o kartu ženklu, esančiu sūnuje ir kaip sūnus esančiu tėve; ženklas – kaip nesiliaujantis galimybių įsikūnijimas, begalinė kūryba – epitafijos gyvenimas.

Sulyginęs skulptūrą su idėja, Antinis pagaliau atsipalaidavo nuo tradicinės formos įtampos. „Galvoju apie skulptūrą, kuri yra užkasta pasąmonės smėlyje, kurios tik galūnė kyšo, ir to man užtenka“, – prisipažįsta jis.

Idėjos ekspoziciją sėkmingiausiai pavyksta išpildyti instaliacijos metodu, kurį Antinis pradėjo dažnai taikyti tapęs „Post Ars“ grupės nariu. Savo instaliacijas jis pavadino

114

lietuviškai – „išklotinėmis“. Išklotines Antinis suvokia kaip plokštumas su unikaliomis galimybėmis. „Taip ir su formos jėga – skulptūra, prigludusi prie žemės, gali būti iškalbingesnė“, – sako išklotinių autorius, save kartais dar vadinantis ir erdvės „suplokštintoju, perskyrėju ir tirpdytoju“. Prispausta prie žemės, virtusi dvimate, asketiška, „aptirpusia“ figūra, skulptūra įgyja didesnį išsivadavimo potencialą. Plokštuma gali tapti ir savotišku išeities tašku: prisišliejęs prie daikto paviršiaus, idėjos autorius tampa tų objektų „fiksatoriumi“, o atsitraukęs tarsi patiria paradoksalų „praradimo atradimą“, – atminties impulsą kitoms galimybėms ir santykiams atsirasti.

Skulptūros „Ateitis“ bendraautoriai Robertas Antinis vyresnysis ir jaunesnysis. Apie 1976 m.

„Perimetras“ (atliktas 1991 m. kartu su kompozitoriumi Giedriumi Kuprevičiumi) tapo vienu iš pirmųjų Antinio bandymų epitafijos idėją realizuoti naujoje, vadinamųjų išklotų galimybių akcijoje-fiksacijoje. Į laikiną skulptūrinę tikrovę buvo perkeltas moters iš salės silueto perimetras. Jis buvo užfiksuotas ant virvės, kurią prišliejus prie pianino klaviatūros buvo galima sugroti. Formos perimetro skaičiavimo atžymos tapo natomis, iš kurių buvo sukurta muzika, ir taip garsas akcijoje vizualizavosi; o prišliejus natas prie įvairių objektų paviršių garsas laikinai materializavosi. Idėja šioje akcijoje pasirodė esanti skvarbesnė už terakotą, molį, medį ar metalą.

Ji tapo jungtimi, santykiu ir netgi epitafija pačiai tradicinei skulptūrai, muzikai, poezijai ir visiems kitiems „kategoriškiesiems“ menams. „Kartais atrodo, kad mano sukurtieji paviršiai žino daugiau apie nežinomybę, nei aš jiems sakiau. Aš tarsi tampu beteisis tarnas“, – džiaugsmingai prisipažįsta Antinis.

Per instaliacijas ir akcijas Antinis „pataikauja“ savo neregiams, tačiau taip pat ir juos „kankina“. Slinkdami per formų paviršius neregiai jaučia plokštumą, bet kartu ir nykstantį patirties saugojimo laiką. Norėdami visa tai išlaikyti neregiai pradeda monotoniškai kartoti šį savo taktilinį ritualą, taip ilgainiui susikurdami savo pačių kankinimo instrumentus.

Pirmaisiais „Post Ars“ grupės metais Antinio kūryboje įsivyrauja nykstančio laiko ir efemerinės medžiagos santykių tema. „Aš tik sėkla, tik atkarpa, jungianti siekį su

tapsmu“ (akcija „Jungtys“, 1990 m., Jonavos raj.). Tampa svarbu kurti ne meną, o būseną, sąvoką, nuojautą, priežastį, dabartį, procesą, klaidą, abejonę, žinojimą, viltį ir užmarštį bei pasitikėjimą atsitiktinumu: „Pavargusi atmintis stabteli, prisišlieja prie žemės“ (akcija „Dengianti plokštuma“, 1990 m., Jonavos raj.). Jeigu ženklas yra įspaudžiamas efemerinėje medžiagoje, jis tampa trumpalaikis. Sujungus vandenį su sniegu, dar nespėjusios iki galo susikristalizuoti formos pereina į nieką. Anot Antinio: „Man gyvenimas ir kūryba panašu į smėlį: kol laikau smėlį savo saujoje, tol jis saugo mano rankų ženklus; kai ištiesiu pirštus, jis vėl pavirsta tik į smėlį.“ Svarbiausiu Antinio kūrybos tikslu tampa galutinis išsilaisvinimas iš savęs kaip vienišo menininko ribų ir noras ieškoti savo idėjos realizacijos santykyje, į kurį pakviečiami dalyvauti ir žiūrovas, ir netgi pats kūrinys. Antinis siekia lipdyti ne tik žiūrovo rankomis ir matyti jo akimis, bet taip pat ir suteikia galimybę sau pačiam susitapatinti su skulptūra: „Smėlis spaudžia rankas. Nepajėgiu jam priešintis. Jis – skulptorius, o aš – skulptūra.“ Antinio akcijos – tai tarsi vyksmo belaukiančios tuštumos, kurios per akcijas pripildomos vertybių sumaišties turinio: į gyvenimą įnešama skulptūros, o į skulptūrą – gyvenimo.

atvirkščiai. „Partitūrą“ galima sieti su geografinių erdvių menu. Tai ir empirinis, ir konceptualus menas, kartais net reikalaujantis iš menininkų geologinių, geografinių ir gamtos psichologijos žinių, bet svarbiausia šio meno sudėtine dalimi tapo paslankus, dalyvaujantis ir aktyviai interpretuojantis žiūrovas. Šiame straipsnyje trumpai aptarus Roberto Antinio kūrybinį kelią į „Post Ars“ galima pastebėti, kaip, išsivadavusi iš uolaus mokinio ir tėvo sekėjo vaidmens, Antinio jaunesniojo skulptūrinė mintis po truputį patį skulptorių atvedė ne tik į tėvo įtakos, bet ir visų kitų meninių vertybių radikalų pervertinimą. Nuo tada, kai buvo pradėtos kurti efemeriškos formos, galutinai „ištirpo“ ir motyvacija meninius ar nemeninius reiškinius matyti estetiškai įpakuotus. Taip pat ir praėjo noras medituo-

ti, lyginti ir mylėti savo sukurtus objektus. Skulptūra Antiniui ilgainiui tapo į begalybę vedančiu taku, kuriuo einant nuolatos vyksta nežinia kuo pasibaigsianti išdaiga su pačia idėja. Kiekviena akcija tampa ritualiniu visos Roberto kūrybos nesiliaujančiai „mutuojančiu“ atsikartojimu konkrečioje erdvėje ir laike. Išklotinėse, o ypač akcijose, tarytum vis iš naujo patys save vėl susinaikina visi sūnų Antinį kadaise kankinę prieštaravimai: noras ardyti anksčiau „nekęstą“ formą, vis dar šmėkščiojanti atmintis apie siekį ženklinti ir galų gale netgi skulptorių ilgam apsėdęs poreikis saugoti tėvo skulptoriaus profilio liniją.

Rita Malikonytė-Mockus. Nuo trejybės: „Tėvas-Sūnus-Skulptūra“ iki minties išklotinių akcijose (Skulptoriaus Roberto Antinio kūrybinė kelionė į „Post Ars“) // Post Ars Partitūra. Vilnius: Šiuolaikinio meno centras, M puslapiai, 2017. P. 294–303.

1981 m. lapkričio 19 d. Nac. M. K. Čiurlionio dailės muziejaus salėje buvo nuimtas pomirtinis Roberto Antinio vyresniojo veido atspaudas

Reikšmingiausiu iš pirmųjų „Post Ars“ grupės kūrybinių metų projektų tapo žemės meno akcija „Partitūra“. Šiame projekte viskas buvo svarbu: architektūros, plastikos, mastelio, medžiagų, erdvės ir temos suvokimas. Autoriai siekė į gamtą įpinti šiek tiek kultūros ir stebėti, kiek šioje simbiozėje „menas“ sugebės prisitaikyti prie gamtos ir

115

Rasa Andriušytė Robertas Antinis: minties ir atminties erdvės Apie Robertą Antinį ir jo kūrybą sunkoka svarstyti tradicinėmis kategorijomis, nes ir pats skulptorius, ir jo paminklai – geroka išimtis Lietuvos mene. Todėl ir bandant apie jį rašyti remtis nėra kuo. Jei gręšimės į monumentalistikos ar į dekoratyvinės skulptūros tradiciją, prie kone kiekvieno žodžio teks prirašyti neiginį: nemonumentalus, nedekoratyvus, nearchitektoniškas, nepakylėtas, nepreciziškas... Tai, ką sukuria Antinis, tarsi ir ne-paminklai ir visai ne-monumentai, ne-skulptūros tradicine prasme. Formos ir plokštumos – ne iškilios, ne įdubusios, o tiesiog kiauros – išpjautos, atverstos, įspaustos. Kalba ne forma ir plokštuma, bet erdvė ir Statant paminklą „Kryžius-medis“, skirtą 1941-ųjų metų sukilimo aukoms atminti. 1991

kažkokiu skulptūros menui neįprastu būdu apvaldyta tuštuma, tarpas, plyšys. Skulptoriui tai – klausimo ir atsakymo vienybė. Žiūrovui – konceptualūs meniniai ženklai, išsidriekę abstrahuotos mąstysenos plotuose tarp apčiuopiamo ir neregimo, tarp buvusio, esamo, būsimo.

Antinio kūryba asocijuojasi su interaktyviu hipertekstu, kur nėra dominančių, pagrindinių ir antrinių dalykų, kur nėra pradžios nei pabaigos, bet yra kasdieninės menininko improvizacijos ir grįžtamieji ryšiai, vilnijantys visuomenėje supratimu, pripažinimu, populiarumu… Už netikėtų, pulsuojančių ir šviežių idėjų sklidiną kūrybą neregių tema ir „Aukos lauką“ Romui Kalantai atminti skulptoriui Robertui Antiniui buvo suteikta 2002 metų Nacionalinė kultūros ir meno premija.

Dailininko kuriami objektai visada turi vyksmo pobūdį, jo skulptūrinių ženklų sistema nėra „uždaras tekstas“, kuris pirštų žiūrovui vienintelį teisingą interpretacijos būdą.

Todėl ir vadinu Antinio kūrybą „hipertekstine“ – ji atvira nuolatiniam reikšmių žaismui. Čia nėra kokio nors vieno atskaitos taško ir griežtos linijinės logikos. Yra tik kryptys, minties trajektorijos priglundant prie medžiagos, vedančios „iš negyvo į gyvą, iš daikto į kūną, iš sąvokos į judesį, iš veiksmo į ženklą, iš apčiuopiamo į neapčiuopiamą“. Negatyvas ne mažiau svarbus nei pozityvas, tuštuma – reikšminga kaip ir plokštuma. Nes už viską svarbiau idėja! Pasak paties autoriaus, forma – tik slaptažodis į naują pasaulį.

Roberto kūryba visąlaik buvo kažkas kita negu kitų jo kartos ar jo laiko skulptorių. Jo nuolat būta „atskirai“

116

nuo bendraamžių skulptorių, ir šalia tėvo – žymaus, energingo ir autoritetingo skulptoriaus (taip pat Roberto Antinio). Kartu tai reiškė ir „buvimą po sparnu“, tėvo šešėlyje. Sūnui norėjosi priešintis, iš to ir gimė neregio metafora, įvaizdis ir vizija, tapusi tikru atspirties tašku kūryboje: „Neregį“ aš pats susigalvojau, įsivaizduoju jį kaip pasaulio nepažįstantį, susvetimėjimo epochoje gimusį padarą, kaip filosofinę kategoriją – jis man egzistuoja ir fizine, ir dvasine prasme“.

Antinis tėvas savo kūryboje teigė aukščiausias dorovines ir egzistencines vertybes. Antinis sūnus – medituojantis menininkas, mąstantis abstrahuotomis filosofinėmis kategorijomis, atsisakęs kamerinės ar dekoratyvinės plastikos kūrimo. Jis vienas pirmųjų Lietuvoje ėmė akcentuoti skulptūroje ne vertikalę, bet horizontalę, domėtis taktiliškumo galimybėmis. Neregio ir epitafijos temas jis atrado kaip vienas svarbiausių sau. Jos yra daugelio paties Roberto kūrinių, ne vienos Post Ars grupės akcijos pagrindas. „Tarsi pats jau dvidešimt metų esu to neregio vaidmenyje, – sako skulptorius. – Neregys lytėja – mato.

Skulptorius lytėja – sukuria“.

Per lytėjimą žvilgsniu ar pirštais gimsta forma-pėdsakas, forma-liudininkė, ženklas. „Pirštų galimybės“ (2002) – tai vienas naujausių Antinio kūrinių, fiksuojantis ne tiek formą, kiek skulptoriaus kūrybinės valios ir minties pėdsakus. Atrodo, skulptorius pradeda neįprastai – ne nuo įsivaizduojamos formos, ryškius kontūrus įgavusios jau mintyse ir rankomis tik padaromos. Jis pradeda nuo artėjimo prie medžiagos, nuo prisilietimo, klaidžiojimo

kūrinius, tuo metu kai jie – tik atskiri kūrybinio proceso liudininkai. Atskiri, vieniši? Niekada. Nes juos norisi paliesti, į juos norisi įlįsti, galima klaidžioti jų kiaurymėse, ieškoti sąryšių, netikėtai įsiremti į akliną sieną. Taip plastika, nepretenduojanti į skulptūrą tradicine prasme, tampa netikėtu nuotykiu, kupinu prasmių ir reikšmių – nuo filosofinių iki fiziologinių.

Paminklą „Kryžius-medis“, skirtą 1941-ųjų metų sukilimo aukoms atminti, atidengia fundatorius Viktoras Šliteris. 1991

paviršiumi, skverbimosi į vidų, grūmimosi su medžiaga.

Mintis, o ne pirštai sukuria plastinį tūrį, išlipdo pavidalą, formą kaip idėjos paliktą ženklą. Forma, kurią galima demonstruoti, eksponuoti, rodyti, gimusi procese (Antiniui svarbiau procesas kaip idėja), yra situacijos būvis.

Ji fiksuoja situacijos kitimą, rodo skulptoriaus minties stabčiojimus ir tolesnę jos trajektoriją. Į Antinio objektus dažniausiai tebežiūrima kaip į užbaigtus plastikos

Lietuvoje vis dar gaji samprata, kad paminklas – tai būtinai herojaus stovyla, o herojaus-paminklo-monumentalios raiškos triada – neišardoma. Per pastarąjį dešimtmetį sukurti Antinio paminklai su šia samprata turi mažai ką bendro, vien tik paminklo Rokiškio jubiliejui (1993) figūra dar artima Rūpintojėliui. Kurdamas paminklus Antinis liečiasi prie žmogiškojo tapatumo briaunų, apeidamas žmogų kaip individą, kaip konkrečios tautos dalį ir stačia galva nerdamas į gana aštrius istorijos klausimus, intelektualius ir kosmopolitiškus svarstymus. Juk tokios temos kaip 1941 m. Birželio sukilimas Kaune, žydų vaikų tragedija, Romo Kalantos susideginimas 1972-aisiais dabarties skulptoriams apskritai gana „nepatogios“, nes vis dar nėra vieningos sampratos – laikai palyginti netolimi, o skauduliai daugelio atmintyje vos vos apgiję. Šią problematiką Antinis sugebėjo paversti didžiąja savo tema, kalba apie ribos tarp „meno ir gyvenimo sąlygiškumą“, apie sąryšius, kontrastus, susipynimus, apie mirties akimirkas ir viltingąją pasaulio, gamtos dinamiką. Tai paminklai ne tiek įvykiui, faktui, nulemtam dažniausiai konflikto, bet jį nulėmusiai idėjai paminėti.

Monumentalaus herojaus išaukštinimo koncepcija, ilgus

šimtmečius buvusi pagrindiniu monumentalistikos tikslu ir paminklo statymo pretekstu, Roberto Antinio tiesiog atmetama. Įprasminimas tampa paminėjimu, vietos paženklinimu, postūmiu stebėtojo apmąstymams. Taip skulptorius bando gvildenti esmines būties problemas.

Antinio paminklai nesiekia dominuoti, jų buvimo prasmė – universalesnė, jie neužvaldo aplinkos, jie nėra vieninteliai akcentai, jie tiesiog įsiterpia ir dalyvauja, tapdami aplinkos ir žiūrovo mąstysenos dalimi.

Modelis paminklui „Rūpintojėlis“, skirtam rezistentams. 1993

117

R. Antinio sukurtų memorialinių lentų atidengimas KTU jubiliejaus proga. 2002

„Aukos laukas“ (2002, archit. S. Juškys), iš trijų pusių supamas medžių ir pastatų, nejučia įsilieja į Laisvės alėją. Jos link besileidžiantis skveras tik šiek tiek suvaržytas grublėtu metalo apvadu. „Aukos laukas“ žymi susideginimo – žmogaus buvimo ir staigaus išnykimo, nepakeliamos fizinės kančios ir laisvės idėjos sankirtos vietą. Devyniolika metalinių riedulių, pasklidusių visame lauko plote, simbolizuoja devyniolika žuvusiojo gyvenimo metų. Visą kitą paminklo semantiką kuria lyg ir ne skulptorius, „kuria“ saulė, šviesa ir šešėliai, želianti ir nykstanti žolė, lapojantys ir nuogi medžiai, gėlės ir sniegas, žiemą pradanginąs Antinio kūrinį. Menininkas visiems šiems elementams tarsi tik suteikė progą pasireikšti, jis pats tarsi ištirpęs savo kūrinyje. Kai kada, ryškiai saulei tvieskiant, „Aukos laukas“ tiesiog nepaste-

118

bimas senų klevų šešėly, bet kartais jis pribloškia miesto aplinkoje išsklidusios amžinybės pojūčio intensyvumu.

Išskaidytos kompozicijos kūrinyje išlaikytas didžiulės epitafijos, skulptūrinės plokštės mirusiojo atminimui, pobūdis. Skulptoriui padarius tik minimalią intervenciją į aplinką, tragiškos Romo Kalantos mirties 1972-aisiais faktas buvo paverstas iškiliu tautos laisvės idėjos teigimu, o miesto sodas ir netgi šiaip jau gana beveidė Laisvės alėjos atkarpa įgavo sakralaus pakylėtumo. Tautos laisvės idėja čia „komunikuoja“ su amžinybės, pasiaukojimo idėja ir jai beveik nereikia materializuotos išraiškos.

Sprendimas ne tik stebinantis, bet ir jaudinantis. Antinis čia atsiskleidė kaip šiuolaikiškiausias menininkas, meistriškai valdantis visų konceptualiojo meno šakų raiškos priemones – nuo H. Moore’ui artimų pozityvo-negatyvo sandūrų iki žemės meno formų. „Vaikų Tora“ (1994, archit. A. Imbrasas) – Kauno sinagogos kiemo atšlaitėje į dangų kylanti tamsi juosta. Visgi neįprasta uždarame plote, nors tai ir šventyklos kiemas, matyti monumentą. Vietos čia maža kaip ir Jeruzalėje.

Tad dar kartą pasitvirtina skulptoriaus pasirinkimo ištempti Toros juostą vertikaliai, o ne horizontaliai, kaip iš tikrųjų skaitoma Tora, teisingumas. Antinio kūrinys įkomponuotas sudėtingoje vietoje: ankštame sinagogos kieme, stačioje įkalnėje, kur horizontas netikėtai šauna įstrižai aukštyn, drebinamas automobilių srauto. Negana to, pėsčiomis kylant į Žaliąjį kalną, Antinio kūrinys matomas iš trijų-keturių metrų aukščio, lyg iš ložės, maždaug nuo kompozicijos vidurio. Kūrinio prasmė dėl

to nenukenčia, priešingai, išryškėja jo universalumas.

Juosta tirpsta aplinkoje, susilieja su dangumi ir žeme.

Kuo aukščiau – tuo ji skaidresnė, ažūriškesnė, išlakios vertikalės skrydžiu žyminti... viltį po nevilties. „Vaikų Tora“, kaip ir „Kryžius-medis“, atlieka sutaikinimo plačiausiąja prasme funkciją.

Kitas monumentalus Antinio kūrinys – „Kryžius-medis“(1991, archit. E. Miliūnas), skirtas Birželio sukilimo Kaune aukoms, gana atvirai byloja apie skausmą ir mirtį.

Kryžiaus kūne atkarę atsišakojimai yra plastiniai skausmo pavidalai, kurie tačiau neišvirsta į kraštutines fizinės įtampos formas. Fizinės įtampos apskritai nėra nė viena-

Kauno ketaus liejykloje ruošiant monumentą „Aukos laukas“. 2002

Kaita yra graži

me Antinio paminkle. Skausmas Antinio paminkluose tarsi „sugertas“ žemės, žolės, akmens ar bronzos.

Skulptorius fiksuoja formos ir fakto alegorinius ir simbolinius ryšius, pateikdamas tik jam vienam būdingą sprendimą – kalbėti ne teiginiais, bet kontrastingais sugretinimais, minties ir formos supynimais: uždara-atvira, plokščia-tūringa, aklina-kiaura.

Antinio paminklai, sukurti 1991–2002 metais, – naujas žodis Lietuvos monumentalistikoje. Jiems bendra ir būdinga tai, kad visi jie stipriausią poveikį daro ne tiek savo formomis, tai yra tuo materialiuoju skulptoriaus darbo rezultatu, kiek kasdieniniu tapsmu. Jie veikia ne tiek statiška forma, kiek dinamiška kaita, psichologinio vyksmo galimybe, priklausančia jau ne tiek nuo skulptoriaus, kiek nuo stebėtojo, žiūrovo. Tad šios Antinio skulptūros, tematiškai vis dar susijusios su monumentu, iš tikrųjų yra tarsi ištirpusios aplinkoje, jų sąryšis su aplinka – ne „įvaldymas“, bet įsiterpimas, persmelkimas: skulptoriaus sukurtos formos lengvai „sukimba“ su erdve ir ji tampa kūrybinės minties dalimi. Todėl žiūrint į masę ar tūrį norisi kalbėti apie erdvę ir kontekstą, galvodamas apie mirties įamžinimus negali nepastebėti gyvybės daigo, besikalančio pro horizontaliai padėtų plokščių metalo šarvą, o sekdamas pozityvios formos siluetu randi ne mažiau išraiškingą negatyvą. Tai demokratiški, santūrūs, prie žmogaus natūraliai priartėję kūriniai.

Rasa Andriušytė. Robertas Antinis: minties ir atminties erdvės // Dailė.

2003/1. P. 89–95.

Laimos Kreivytės pokalbis su skulptoriumi Robertu Antiniu Laima Kreivytė: Norėčiau su Jumis pasikalbėti apie

šiuolaikinę paminklo ir apskritai skulptūros mieste sampratą. Man didelį įspūdį padarė Jūsų sukurtas paminklas Romui Kalantai Kaune – vienas iš geriausių šio žanro kūrinių, sukurtų per dešimt metų. Jis gražiai įsiterpia ne tik į supančią aplinką, bet ir į platesnį šiuolaikinių paminklų kontekstą, kai siekiama ne monumentaliomis formomis išaukštinti herojų, bet sukurti atminties ženklą, kuris atgaivintų istorinę ir kultūrinę vietos aplinką.

Kaip kilo šio paminklo idėja?

Performansas „Eilėraštis“, prie J. Vienožinskio menų kolegijos. 2018

Robertas Antinis: Kadangi erdvė prisodrinta vertikaliais akcentais, paminklas turėjo būti horizontalios architektonikos. Buvo svarbu ir išsaugoti autentišką vietą, kurioje įvyko tragiška Kalantos akcija. Kūrinio tarsi turėjo nebūti – nes svarbi pati žemė. Tai sutapo su mano plastiniais ieškojimais, žemės meno darbais, dėmesiu horizontalėms.

Plastika turėjo sietis su įvykiu – Kalantos susideginimu.

Atsirado lieta forma, kuri asocijuojasi su ugnimi ir karščiu. Man pasirodė, kad tinkamiausia medžiaga – ketus.

Jis geriau negu kiti metalai atspindi procesus. Ketus visada keičiasi, jis grubesnis, ne toks dailus. Bronza čia visai netiktų. Darant paminklą reikia atsižvelgti į istoriją, ji padiktuoja tam tikras formas – tai gali būti sudegęs istorijos puslapis arba sudegusi žemė. Man, kaip skulp-

119

toriui, buvo įdomu, kad vienur metale dariau įdubas, ažūrą, o kitur išmečiau metalo formas į veją, ir atsirado sąskambis. Paženklinu ne tik pievos ir Laisvės alėjos sąlyčio vietą, bet ir nukreipiu žiūrovo žvilgsnį tolyn. Tie ketaus „akmenys“ asocijuojasi su žiežirbomis, kometomis – priklauso nuo praeivio.

R.A.: Menininkas turi reaguoti į viską. Instaliacijos, že-

L.K.: Įdomus sumanymas išskaidyti formą ne tik er-

dviškai, bet ir semantiškai: liepsnos liežuvius menantis pievos pakraštys kalba apie vyksmą, transformaciją, o ketaus akmenys įkūnija stabilumą. Kartu ir liepsna, ir akmuo nurodo amžinybę.

R.A.: Tai tokia improvizacija. Įdomu palyginti senesnes ir naujas skulptūras. Kai XX a. pradžioje tėvas atvyko iš Paryžiaus, iškilo problema, kaip suderinti tai, ko ten išmoko, ir lietuvišką paminklo sampratą. Niekas iš tiesų nežinojo, koks turi būti paminklas. Vieni žiūrėjo į XIX amžiaus vokiškus pavyzdžius, kiti bandė perteikti lietuviškumą lipdydami karolius, lelijas. Ir dabar neaišku, koks turi būti paminklas. Po šimto metų apie karolius ir klumpes jau niekas nekalba, bet vis dar pasitaiko primityviai suvokto lietuviškumo pavyzdžių.

L.K.: Tačiau lietuviška paminklo samprata, sprendžiant

iš vykusių konkursų, dar labai konservatyvi. Pageidaujama matyti arba kunigaikštį, arba kitokius atpažįstamus simbolius. Pasikliaujama ne skulptoriaus fantazija ir profesionalumu, bet paviršiaus ženklais.

R.A.: Paminklas visada daromas atsižvelgiant į situaciją ir

užsakovus. Bet galima ir nesitaikyti su pačiu primityviau-

120

Kauno nacionaliniame dramos teatre su šiuolaikinio šokio teatro „Aura“ šokėjais, po pasirodymo. Apie 2000

siu požiūriu. Kaip ir kiekviena meno rūšis, šioji turi turėti rizikos ir net chuliganizmo – žinoma, paminkle jo dozė mažesnė. Gal geriau tiktų žodis „eksperimentavimas“, bet juk kiekvienas meno kūrinys yra tarsi eksperimentas.

L.K.: Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atstatėte keturis

savo tėvo Roberto Antinio paminklus – taigi gerai pažįstate monumentaliosios skulptūros tradiciją. Tačiau kurdamas savo paminklus pasukote kitu keliu – siekėte labiau įsiklausyti į aplinką, nedominuoti joje. Ar tokį požiūrį lėmė grupės POST ARS kūrybinė patirtis, ar keliaujant pamatyti šiuolaikinių paminklų pavyzdžiai, ar viduje subrendęs suvokimas, kad dabartinio laiko neįmanoma išreikšti meno formomis, kurios buvo aktualios XX a. pradžioje?

mės menas, minimalizmas – visa tai darė įtaką. Šiuo metu paminklo samprata tapo demokratiškesnė. Anksčiau paminklas buvo pakeltas aukštai ir apžiūrimas iš tolo, prie jo neprieinama. Dabar jei paminklas yra mindžiojamas, su juo gyvenama, jei jis suaugęs su praeiviu arba žiūrovu, tai nuo to pagarba įvykiui ar asmeniui nesumažėja. Šiuolaikiniam paminklui vienas iš svarbiausių dalykų yra kontekstas. Anksčiau į paminklą žiūrėta statiškai, dabar jis suvokiamas kaip kūrybinis procesas, kuriame kinta ir skulptūra, ir praeivis. Paminklas gali būti tik tuščias kevalas – svarbiausia, ką sukuria stebėtojas. Jei suvokėjo sąmonėje neįsižiebia tos kibirkštys, bet koks paminklas gali likti metalo laužo krūva.

Anksčiau užtekdavo paprasto ženklo – kad būtų lakoniškas ir įtaigus. Mano „Kryžiaus-medžio“ sumanymas atsirado dirbant su popieriniu kryžiaus modeliu. Iškirpau spyglius, atlenkiau į vieną pusę, atlenkiau į kitą – gavosi trimatė forma, kuri kažkuo priminė augalą. Dabar reikia sudėtingesnių sprendimų. Kai dariau „Vaikų torą“ karo metais žuvusiems žydų vaikams, turėjau atsižvelgti į tūkstantmetes kultūros tradicijas. Padariau paminklą, kurio forma gali asocijuotis su kino juosta – tarsi atsukamas atgal XX a. tragedijos filmas.

L.K.: Įdomu, kad Jūsų kūryboje nėra ryškios perskyros

tarp paminklinės skulptūros ir simpoziumuose sukurtų darbų. Pavyzdžiui, naujausia Jūsų skulptūra „Vienas“ Skulptūrų zonoje Kaune tarsi pratęsia Kalantos paminkle plėtojamą metalo ir žemės dialogą.

R.A.: Taip, jos susijusios, tik čia panaudotas plienas. Šia-

L.K.: Jei manysime, kad paminklas skirtas saugoti atmin-

me darbe svarbus paradoksas. Visi skulptoriai žino, kad daiktas, esantis virš galvos, sukuria ypatingą emociją.

Man buvo įdomu pažiūrėti, kaip veikia nuo žemės atitrūkęs žalias reljefas. Iš pradžių norėjau padaryti šaknimis į viršų apverstus medžius, besiremiančius šakomis kaip kojomis. Kojos tapo plieninės, bet išliko netaisyklingo jų išdėstymo ekspresija. Architektas Linas Tuleikis pastatė skulptūrą taip, kad ji „apžergia“ taką – žiūrovas gali praeiti po skulptūra. Industrinėje erdvėje įkurtos Skulptūrų zonos ekspozicijoje labai svarbus kontekstas – mano „Vienas“ tarsi koks gyvis išlenda iš miškelio. O jo siluetas (sąmoningai to nesiekiant) tarsi atkartoja netoliese esančio kamino formą.

čiai (nors dabartinės teorijos skelbia, kad statydami paminklus „atsikratome“ praeities), geriausiai prisiminimus saugo tokie efemeriški dalykai kaip kvapas ar muzika. Jūs daug dirbote su trapiomis, minkštomis medžiagomis – smėliu, stiklu, vata. Dėmesys taktilinėms medžiagos savybėms siejasi ir su Jūsų kūryboje svarbia neregių tema.

R.A.: Skulptoriai dirba lytėdami, visi žmonės gyvena

lytėdami, tačiau tas pojūtis nepelnytai nuvertintas. Ta prasme neregiai daug turtingesni. Mes iš savęs atimame taktiliškumo grožį ir informatyvumą. Žinoma, mes niekada nepasieksime neregių jautrumo. Galima eiti dar

toliau – kurti būsenas, situacijas, kurios veiktų visą kūną.

Taip meno kūrinys suauga su suvokėju. Todėl taip įdomu dirbti su neregiais. Stengiuosi, kad tuos objektus galėtų pajausti ir matantieji. Galima kurti ištisas pojūčių zonas, scenarijus – ne tik objektus.

L.K.: Žiūrovas iš karto įtraukiamas į kūrybos procesą.

R.A.: Taip. Pavyzdžiui, „Šokio spaustuvėje“ kartu su

„Auros“ šokėjais įtraukiau ir keletą neregių. Šokėjai taip pat buvo užrištomis akimis – kiekvienas žmogus turėtų patirti, kaip keičiasi kūno plastika nematant. Savo studentams tapytojams daviau užduotį – nulipdyti reljefą pirštų prisilietimais prie molio. Darbo pabaigoje užden-

Pristatant J. Cage‘o knygą „Tyla“. Akcija „Tyla“. 2003

Man, kaip skulptoriui, buvo įdomu, kaip žalią kalną laikanti plokštuma kontrastuoja su žeme ir augalais.

L.K.: Šis darbas yra tarsi Jūsų akcijos „Dengianti plokš-

tuma“ apvertimas – ten buvo svarbu priglusti, susilieti su žeme. Čia priešingai – atsiplėšti, sukeisti žemę ir dangų vietomis.

R.A.: Man visada svarbus procesas, taktiliškumas, efe-

merija. Skulptūra, netgi paminklas, gali ne tik fiziškai susilieti su žeme, ji gali iš viso būti nematoma. Buvau susiliejęs su plokštuma, o kitas žingsnis būtų pereiti į įdubas. Nuo išgaubtos formos per prigludimą, kol visiškai „įlendi“ į žemę. Galima paminklą suvokti vien tik lytėjimu arba per garsą – dabar mąstymas visiškai pasikeitė.

121

ne tik dirba su kūnu, bet ir sukuria jiems tam tikrą situaciją. Žinoma, vis tiek išlieka ribos, nors ir permatomos.

L.K.: Proceso svarba ir laiko dimensija Jūsų darbuose

ryškiai atsiskleidė dalyvaujant POST ARS grupės veikloje. Ar čia ir kilo susidomėjimas judesiu?

R.A.: Dar studijų metais man imponavo judesys, net

Akcija „Dienos sapnai“ su aklųjų ir silpnaregių mokyklos moksleiviais bei modernaus šokio teatro „Aura“ šokėjais. 2002

giamos akys ir – keistas dalykas! – jie padarė tą reljefą įtaigesnį, negu matydami. Užrištos akys tarsi praplečia mąstymą.

L.K.: Ar Jums svarbios nuorodos į dailės istoriją?

R.A.: Rusų menotyrininkai yra pastebėję mano uždeng-

tų kūnų, kai per medžiagos klostes išryškėja forma, ir antikinių reljefų panašumą. Bet sąmoningai to nesiekiau. Man aktualesnis šiuolaikinis šokis. Jo supratimas smarkiai pasikeitė – dabar gali šokti tik akys ar pirštai. Šokėjas gali kalbėti, gulėti, beveik nejudėti. Įdomu, kaip viskas pereina per kūną – nuo improvizacijos iki griežtai užprogramuotų dalykų. Berlyne stebėjau didelę grupę nuogų žmonių, judančių tarp dviejų stiklų. Choreografė

122

pantomima – tada Lietuvoje dar nevyko jokios akcijos.

Bet dabar akcionistai padarė daug įdomių dalykų. Kita vertus, tam tikros meninės akcijos egzistavo visada, tik niekas jų taip nevadino. Prisimenu kai kuriuos tėvo „išsidirbinėjimus“, kurių dvasia buvo artima akcionizmui.

Jis norėjo kažką padaryti iš savo šonkaulio gabaliukų, likusių po operacijos. Koks šiuolaikinis akcionistas nenorėtų? Dauguma žmonių intuityviai yra akcionistai – nesvarbu, kad kai kurie jų nekenčia šiuolaikinio meno.

Tiesiog anksčiau politinė ir kultūrinė situacija Lietuvoje buvo nepalanki tokioms meno formoms. Todėl tik 1990 m. ir įvyko pirmosios POST ARS akcijos – man tai buvo kaip išsivadavimas.

L.K.: Vienas iš POST ARS darbų buvo autobusas nu-

mautais ratais Šiuolaikinio meno centre, parodoje „Lietuvos dailė`95“ – kartu ir konkreti socialinė refleksija, ir keliavimo metafora, nuoroda į laikinumą.

Maži pastebėjimai. Nebūtina stengtis mintį užfiksuoti „amžiams“. Projekto „Ženklas Kaunui“ metu Dainius Liškevičius atsistojo ant Kauno pilies bokšto ir kelias minutes buvo „vėjarodis“. Tos kelios minutės atrodė prasmingiau nei kai kurie ilgai gaminti darbai. Kūnas, architektūra, miesto situacija čia suaugo į visumą – atminty tai įsispaudė daug giliau nei dideli ir daug triūso pareikalavę kūriniai. Trumpalaikiai, net efemeriški dalykai gali padaryti didesnį poveikį ir ilgiau išlikti atmintyje.

Panašiai ir gamtoje. Kai buvau Pietų Amerikoje, vietos lietuviai guodėsi, kad jiems ten sunku gyventi, nes nesijaučia metų laikų. Ten visą laiką žydi gėlės ir niekas nesikeičia. Nesvarbu, kad čia purvas, šalta, bet koks tai turtas! Kaita yra graži.

L.K.: Prisiminiau Jūsų mintį apie „pasaulį be kūniškų for-

mų“, atsisakant fizinės formos aiškumo ir apibrėžtumo.

Prieš dešimt metų sakėte, kad tuščias laukas yra Jums atradimas. Ar ir dabar taip galvojate?

R.A.: Kartais žmogus net neturi žinoti, kad yra užlipęs, perėjęs ar prigludęs prie meno kūrinio. Nebūtina žinoti, kas jį padarė. Nereikia apčiuopiamybės. Vardai irgi ištirpsta. Suvokėjai ir yra autoriai, argi ne taip?

R.A.: Mes tikrą autobusą pavertėme paveikslais, o iš

paveikslų dar kartą padarėme autobusą. Tie reikšmės apsivertimai ir yra patys įdomiausi. Kartais tam tikri gyvenimo fragmentai, net nuotrupos svarbesni už visumą.

Laima Kreivytė. Kaita yra graži. Pokalbis su skulptoriumi Robertu Antiniu // 7 meno dienos, 202–1101, Nr. 541. El. prieiga: https://www.7md.lt/ archyvas.php?leid_id=541&str_id=505

susijungti – ir būtų mano įnašas į skulptūrą. Noriu prisiliesti prie Tiesos (tobulos formas, tylos...) ir tokiu būdu patvirtinti savo esybę. Ieškau išeities taško, pradžios – nuo ko turėčiau pradėti „iš naujo“. Kūryba – tai galynėjimasis su savim. Man siekis svarbiau nei rezultatas.

Kuriu skulptūrą apie skulptūrą. Manau, kad kūryba ir gyvenimas – kaip tas smėlis. Kol smėlį laikai saujoje, tol jis turi rankos ženklą. Ištiesei pirštus – ženklas tampa tik smėliu.

Mąstau apie žmogų, jį myliu (kitaip ir neįmanoma).

Stengiuosi sukurti ne figūrą, o žmogų ž m o g u j e (žiūrove). Žmogaus įvaizdis turi gimti žiūrove (žinoma, sąlygotas jo pasaulio). Todėl ir žmogaus pakaušis – tikrasis jo veidas.

Paskaita apie šiuolaikinį meną Kauno 26-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Kauno Simono Daukanto progimnazija). Apie 1975

PENKI KLAUSIMAI ROBERTUI ANTINIUI, PATEIKTI ALFONSO ANDRIUŠKEVIČIAUS A. A.: Laikau Tave vienu tų dailininkų, kurie savo darbais

pas mus reformavo pačią skulptūros sampratą. Minėdamas tik pačius stambiausius parametrus, teigčiau, jog: a) jei ir neišvijai iš savo kūrybos, tai bent ėmei labai savotiškai traktuoti žmogaus figūrą (sakai, kad jei domiesi galva – tai daugiau pakaušiu negu veidu); b) užuot orientavęs kūrinio mases pagal vertikalę (kas buvo taip

įprasta), dažnai dėstai jas horizontaliai; c) neretai vengi skulptūros, kaip vieno objekto, „durstai“ ją iš kelių narių. Kuo dar konfrontuoji su mūsų tradiciniu skulptūriniu mąstymu, atnaujindamas skulptūros kalbą ir sampratą?

R. A.: Skulptūra – tai amžinai krentantis kūnas, kuriame

lieka (ženklinasi) laiko pėdsakai. Norėčiau būti skulptoriumi, kuris sukurtų neskulptūrą. Stengiuosi pasaulyje kai ką „apvalyti“, „numažinti“, jaučiu norą tapti anonimišku – susijungti su erdve ir žiūrovu. O būtent kaip

Taigi nėra būtinumo rodyti realų žmogų skulptūroje, kad apie jį kalbėtum. Taip ir su formos jėga – skulptūra prigludusi prie žemės, gali būti iškalbingesnė. Prispausta prie žemės, virtusi dvimate, asketiška, „aptirpusia“, figūra įgyja didesnį išsivadavimo potencialą (pavyzdžiui, ji turi galimybę tapti įgaubta ar išgaubta).

Kartais nevengiu komplikuotų formų – jos geriau atitinka mano abejones, jas įprasmina. Siekiu, kad mano objektas persiimtų pasaulio ritmu, o ne būtų atskira jo dalimi. Gali būti kūrinys, sudarytas iš atskirų idėjų, net priešybių, sujungtų į vieną sistemą. Kūryboje bijausi tapti tiesmukas, dogmatiškas ir leidžiu žiūrovui pasirinkti veiksmo variantą. (Rengiu formų spektaklį.) Kartais pateikiu „švarią“, asketišką masę („Nežinomasis“), o būna,

123

Robertas Antinis. Apie 1989 m.

kad nedrąsa, abejonė suskaido objektą, padaro jį „pabirą“ („Riba“). Bet ir „pabiras“ objektas gali kalbėti apie visumą, vienybę.

A. A.: Žvelgiant į kai kuriuos Tavo darbus, susidaro įspū-

dis, kad jų aktyvusis elementas yra ne „forma“ tradicine prasme, o savotiška „antiforma“, „negatyvas“, t. y. įspaudas, plyšys, tuštuma, kartais – „efemeriška“ medžiaga (smėlis, vata). Nors tuštuma – Rytų kultūrų prioritetas (Lao Dzė, kaip žinia, teigė, kad svarbiausia laive – tuštuma), tavoji kūryba neatrodo kilusi iš sąlyčio su Rytais.

Tad kaip pakomentuotum šį savo skulptūrų sandą, kokiais keliais jis atėjo Tavo kūrybon?

R. A.: „Įgaubta“ ir „išgaubta“ forma – reliatyvios sąvokos. Taip kaip „realumas“ bei „irealumas“ (kas irealu, gali tapti realu ir atvirkščiai). Kartais neskiriu „įgaubto“ ir

124

„išgaubto“ (praeitis ir ateitis susilieja į vieną laiką). Aš savo kūną kartais įsivaizduoju kaip slegiantį erdvę, o erdvę – tampančia „negatyvine” forma (pastaroji, mano kūnui judant, kinta). Suvokiu šią erdvę kaip pilną buvusių ir būsimų neapčiuopiamų „negatyvinių“ formų. O tie kūnai – žmonių ir ne žmonių – juda, judėjo, judės savo trajektorijomis. Tos trajektorijos susikerta, sutampa ir t. t. Taip atsiranda nauja sąvoka – „negatyvas negatyve“ (beje, skirtinguose laikuose). Man ši ir kitos prielaidos praplečia kūrybos galimybes, veda į kažką naujesnį. Galima į formą pažiūrėti ir kitu aspektu: tuštumos nėra, yra tik medžiagų difuzija. (Forma formoje – nėščia moteris ir jos vaisius.) Nors tradiciškai forma suvokiama tik erdvėje, tačiau įmanomi paradoksai, kada ji ištirpsta, o pati erdvė tampa forma, kai sąvokos „pozityvas“ ir „negatyvas“ susimaišo, stipresnis elementas gali virsti pasyviuoju (pavyzdžiui: lašas po lašo ir akmenį pratašo).

Ta pačia proga: žmogus, būdamas ir fiziologinis organizmas (t. y. turėdamas „išgaubtą“ kūno formą, būdamas tarytum apgaubtas iš išorės), įgaubtą formą vertina kaip jaukią, dosnią ir pan. Juk net žmogaus apranga – drabužiai, batai – yra „negatyvinės“ formos, išnaros. Žmonių buveinės (nuo olos iki dangoraižio) – taip pat „išnaros“.

Dažnai „negatyvinės“ formos – tai „istorijos“ ar kokio „nuotykio“ ženklai (išdžiūvusios upių vagos...). Tokios ir žmonių pastangos – paliesti nepaliestą, paženklinti, palikti ženklą. Viskas tampa paženklinta istorijos. Kartais liečiu pirštais sniegą – ženklas ištirpsta, aš jaučiu kaitą, begalybę. Imu smėlį (medžiagą be „vidaus“ ir „išorės“),

ženklinu... Įspaudžiu rankas į smėlį – smėlis spaudžia rankas, o jos – smėlį. Ištraukiu rankas iš smėlio – lieka tik prisiminimas...

A. A.: Ne sykį esame kalbėję apie Tavo santykius su aklųjų pasauliu. Supratau, kad aklumas Tave domina ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Pirmasis aspektas gal reiškiasi tuo, kad kūriniuose neretai akcentuoji taktiliškumą: skulptūros atrodo ne tik daug sykių liestos Tavo Prie Kauno Nemuno kanalo. Apie 1975

rankomis, bet ir žiūrovui sukelia lytėjimo pojūtį, „prašosi“ paliečiamos ir pan. Antrasis aspektas turbūt realizuojamas „filosofavimo“, t. y. didesnį simbolinį krūvį turinčių kūrinių, pagalba. Kaip susidomėjai aklumu, kokia buvo domėjimosi raida?

turi didžiulę potyrių skalę: šilta – šalta, švelnu – šiurkštu, minkšta – kieta ir t. t.) Motinos prisilietimas prie vaiko ar meilės aktas – vis lyta. Be to, tiek žmogus, tiek meno objektas gali gulėti, riedėti, siūbuoti pagal akcijos, ritualo reikalavimus.

R. A.: Pasaulį suvokiu kaip sutapimų (jungčių) ir nesu-

Ilgai kūriau skulptūrą „Neregys“. Iš jos atsirado skulptūra „Skulptorius“.

tapimų vienovę. (Analogiškų situacijų būna ir mene.)

Nelauktai daug kas paaiškėja atsidūrus nekasdieniškoje situacijoje.

Mane inspiruoja, sugestijuoja idėjas neregių ryšys su pasauliu, tai, kaip jie konkretizuoja erdvę ir formą lietimu ir nuojautos pagalba. Aš pats darau ženklus-skulptūras, tarsi būčiau neregys. Neregio, kaip ir skulptoriaus, kelyje kliūtis (nežinomybė) yra nugalima, palikus joje pastangų ženklus. Neregys ir skulptorius jaučia apčiuopiamybės pasipriešinimą, abu palieka savo prisilietimų pėdsakus.

Kūrybinio proceso pradžioje dirbu „nežinomą“ kūrinį, kuris lytėjimu tampa „išaiškintas“. (Perkeltine prasme sutapatinu arba vaizduojamąjį objektą, arba save su neregiu.) Dažnai skulptūras traktuoju kaip formas, su kuriomis galynėjasi „neregiai“, suteikdami joms savo pastangų pėdsakus. (Patys skulptoriai dažnai jaučiasi esą naujagimiai: viską nori paliesti – liečia ne rankomis, bet skulptūromis.) Kažko netekdami, mes tampame atidesni likusiam pasauliui ir tuo būdu turtėjam.

Man neregių tema pasidalijo į skulptūras neregiams (neišskiriant ir matančiųjų) ir apie neregius. Lytos receptoriai gali praplėsti dvasinį pasaulį. (Ši „primiršta“ juslė

A. A.: Kalbėdami apie meną šiandien, tiesiog privalome

skirti „meninę idėją“ nuo „loginės idėjos“. Pirmoji galvoje formuojasi ne sąvokiniu, o jusliniu pavidalu, galutinai įsikūnija ne teiginio, o medžiaginio objekto forma.

Dailininkams tai – plastinė idėja. Antroji – pirmosios priešingybė. Ji – sąvokinė, jos forma – teiginys, teorija.

Meno kūrinio pagrindas – meninė idėja. Tačiau, matyt, ne vienas menininkas, ypač linkęs filosofuoti, „išspaudžia“ kūrybinės naudos ir iš loginių idėjų, juolab jeigu jis (o Tave laikau būtent tokiu) yra užsikrėtęs konceptualizmo „bacilomis“. Koks šių dviejų idėjų – meninės ir loginės – santykis Tavo kūryboje? Kartu – ar tavoji kūryba remiasi mokslu?

R. A.: Dažnai „meninė“ ir „loginė“ idėjos eina viena gre-

ta kitos arba tuo pačiu metu – iš skirtingų polių į vieną tašką, t. y. kūrinį. Manau, kad tikrai naudojuosi abiem.

Kūrybinio kelio pradžioje dominavo jausmai (emocionalus, improvizacinis formų konstravimas). Dabar mane veikia ir įvairiausios idėjos, ir patirtis. Svarbu ne ką, o kaip žiūrovas žiūri (dirbu ne tik matymui)...

Vieną kartą formos man tapo „vulgarios“, tai ir buvo lūžis.

Akcija Kauno jaunųjų menininkų simpoziume Birštone. Apie 1972

Ėmiau kurti pradėdamas ne nuo formos komponavimo, o nuo savęs. (Net mėginau pakeisti skulptūrinę formą žodžiu. Žodžiais konstruodavau sąsają tarp savęs ir aplinkos.) Kadangi nejaučiau simpatijos apčiuopiamai formai (šiame prigrūstame, pragmatiškame pasaulyje), stengiausi savo ženklus-negatyvus dėti ant jau egzistuojančių daiktų. Tapau ženklintoju. Teigiau, kad žmogus – tai tik pėdsakas šiame pasaulyje. Į jau egzistuojančius daiktus galima žiūrėti ir kaip į idėjas (daiktas – asociacija – idėja). Priėjau išvadą, kad tai, ką sukūriau, yra epitafija.

Galvoju apie naujo ritualo sukūrimą (išrastas daiktas – nauja funkcija – naujas ritualas). Yra noras ženklinti pasaulį destrukcijos būdu (sudaužytas objektas – ne šukių kompozicija, o idėja, su kurios pagalba pažįstu pasaulį).

125

Jau nepaliestame pasaulyje slypi potencialios jėgos, viena jų – galimybė pakisti.

Mokslas – ištisas arsenalas kūrybai. Jau vien fizinių būsenų aprašymas ko vertas: masė stovi, rieda, plaukia, skrenda...

A. A.: Ne kartą esu skelbęs tezę, kad žiūrovas, kon-

taktuodamas su geru meno kūriniu, išgyvena jį kaip kvazigyvenimišką situaciją ir, gal pats to nežinodamas, pasistūmi fundamentaliųjų žmogiškųjų vertybių link. Ar galėtum spėti, ką patiria žiūrovai, stovėdami prieš Tavo

Roberto Antinio „Įkalbėjimai“ akcijoje „Upė“ (kartu su A. Andriuškevičiumi). 1998

skulptūras? Kokios reakcijos iš jų norėtum? Kaip jas išgyveni pats, kai nuo jų atitrūksti ir atsitiktinai išvysti jas kaip pašalinis – juk pasitaiko tokių atvejų?

Robertas Antinis: kūriniai yra kabliai

R. A.: Žmogus sukūrė lėktuvą – stebėdamas paukštį,

Gyventi ir bręsti Sąjūdiniame Kaune, bet nežinoti, nesusidurti su tuo, ką darė „Post Ars“ grupės nariai, buvo beveik neįmanoma. Nebent būtum laaabai toli nuo kultūros ir meno, visiškas suplėkėlis ar stagnatorius. Artimiau teko bendrauti su Česlovu Lukensku, Alfonsu Andriuškevičium ir Robertu Antiniu, nuo kurių „rovė stogą“. Patirti jų diskusijas, pokalbius, pasvarstymus buvo kažkoks kosmosas. Kas labiausiai glumino ir žavėjo – santykis su kalba. Jie ne tik ja žongliruodavo, žaisdavo, ją dekonstruodavo, permontuodavo, daugindavo, sudėdavo, atimdavo, trindavo. Jie buvo tikri semiotikai, flux’ininkai ir postmodernistai to nežinodami. Atsidavę procesui, patys tapę juo, ištirpę jame.

geisdamas skraidyti. O dabar skrendame norėdami greičiau pasiekti kitą vietą. Taip būna ir su kūriniu – laikui bėgant, jis dažnai praranda savo pirminę prasmę.

Galvoju, kad skulptūros aštriau nei kitų meno šakų kūriniai užgauna jusles, kelia fiziologines asociacijas. Žiūrovas stebi judančią formą ir patiria judėjimo pojūtį. Skulptūros asocijuojasi su matyto, išjausto gyvenimo formomis. Žiūrovas lygina savo pasaulį su kūrinio pasauliu. Šis procesas jau yra kontaktavimas – jungtis. Čia slypi požiūrio atitikmens proporcija. Identiškumo čia neieškotina – viskas toliau evoliucionuoja žiūrovo pasaulyje. Vėliau tai gali tapti žiūrovo nuojauta, viltim, susikaupimu, abejone...

O tai, kad žiūrovo pasaulis nesutampa su meno kūrinio pasauliu, gali duoti kūrėjui kai ką netikėta, praplėsti jo pasaulį. Žiūrovo išgyvenimas, supratimas, perduotas kūrėjui, taptų įdomaus proceso pradžia, vestų į savotišką begalybę...

Norėčiau, kad ir žiūrovas susitapatintų su kūrėju, taptų juo. Kartais pagalvoju, kad aš pats esu kūrinys savo skulptūroms. Taip pat ir žiūrovas man tampa kūriniu.

Noriu būti skulptoriumi, apsieinančiu be materijos.

Penki klausimai Robertui Antiniui, pateikti Alfonso Andriuškevičiaus // Literatūra ir menas, 1989 rugsėjo 30. P. 10, 13.

126

Kalbina Erika Drungytė

Su seserimi Daiva ir tėvu Robertu Antiniu. Apie 1947

svarbu, jog skaitydamas nepažinčiau, kad čia aš rašiau.

Manęs iš viso nėra. Taip tas rašymas ir ėjo – nuo užrašų, pastabų prie ilgėjančių tekstų. 2000 metais išleista pirmoji mano knyga „Ir“. Bet ilgėjimo kelias ne toks įdomus kaip trumpėjimo. Dabar man įdomiau trupinimas, žodžio – į raides, raidės – į dulkes. Man visuomet įdomios dulkės, jų trajektorijos – jos gali būti taškai, beveik nematomi punktyrai, o šviesoje visai pranyksta. Jos gali nusėsti. Nusėdusios ant daiktų, juos paverčia efemeriškais, neperskaitomais, tada kažkas gali jas nutrinti. Dulkes galima nudulkinti, išdulkinti, dulkėti, kėti, kė, galiausiai jos pavirsta į beveik neužrašomus atodūsius ė, Ė, ėė...

Kodėl taip kalbu? Nes beveik kiekvieną dieną prilipdinėju molio gabalėlius prie skulptūros, į skulptūrą – tai lyg dulkių stabtelėjimo stotelės. Ir tada galvoju apie neregius, po kurių akivokiais nusėda dulkės, apie jų trajektorijas.

Visiems visais laikais rūpėjo dulkėjimas ir dulkinimas, ir aš nei pirmas, nei paskutinis, kaip ta dulkė.

Robertas Antinis ypač buvo kibus kalbai – jo užrašai, pastabos prie eskizų, vėliau atskiri užrašai, žodžių dėlionės, šėlionės kaitaliojant priešdėlį ar priesagą, atrodė, tuoj išves iš proto, ir tada lengvai galėjai suprasti, kas yra transas. Robertas visada intuityviai jautė, kad ne proto diktatas, o išsilaisvinimas iš jo yra svarbiausioji galimybės kurti sąlyga. Be galo įdomus jo mąstymo būdas, latvių ir lietuvių kalbų dūzgimas galvoje, nuolatinė pastanga išlaikyti save kūrybos būsenoje. Jei esi šalia Roberto ir atsiduodi tam „išprotėjimui“, nutinka daug nuostabių dalykų – lengvai gali pajusti, kaip iš to santykio tiesiog ore ima augti nauji kūriniai ir idėjos, o netikėti žodžių dariniai įtraukia lyg „juodoji“ skylė, kuri yra tikra palaima ieškančiam įkvėpimo ar postūmio keliauti į kūrybos atsitiktinumus. Žmonės komunikuoja įvairiomis „kalbomis“ – kiekviena meno rūšis yra vis kita kalbinimo priemonė. Tau irgi artimos skirtingos kalbėjimo formos – plastinis menas, akcijos, performansai, žodinė raiška. Koks Tavo verbalinis pasaulis?

Svarbiausia įžodinti tai, ko nematau, negaliu pamatyti, arba ką pamato neregys. Kalba man yra nauja galimybė.

Pabuvimas kitoje situacijoje. Dar nesukūręs objekto, kalbu, improvizuoju, koks jis galėtų būti. Tai yra nepaprastai įdomu. Galėti ne lipdyti iš molio, ne kalti iš akmens, o tik kalbėti, rodyti žodžio kitimą. O paskui patį „žodį“ skaidyti, tampyti, trupinti į raides, o tas raides į dulkes, paskui dulkes vėl sudėti į raides. Įdomiausia yra stebėti

Taip, knygos irgi tampa dulkėmis...

Robertas Antinis su seserimis Daiva ir Egle. Apie 1949

žodžių ar objektų komunikavimą, šnabždėjimąsi, vaidinimą, kuris virsta aidinimu.

Tekstas man įdomus tuo, kad gali šokinėti laike. Pakeiti vieną žodį, laiką, ir viskas įgauna kitą prasmę. Kokios atsiranda galimybės nubraukus, nutrynus! O dar įdomiau, kad rašant galima būti ne pačiu savimi. Man labai

Man dabar didesnė vertybė ne užrašytas tekstas, o santykis su juo. Savo tekstui galiu oponuoti aš pats, bet dar gali įsikišti ir skaitytojas, žiūrovas ir įterpti savo santykį.

Bet santykiavimas gali būti skirtingas. Be galo prasmingas ir objekto, ir santykiavimo neužbaigtumas. Nėra finalo, tik punktyras, prie kurio gali prisijungti skaitytojas.

Visi santykiai yra kūryba. Ar įsivaizduoji, kaip įdomu yra gyventi?! Juk visą gyvenimą gali pragyventi kurdamas.

127

Vaikai nesiekia merkantilinių tikslų – jiems smagus pats procesas, o ne žūtbūt gautas naudingas objektas. Bet pačiam, kaip ir visai jūsų postarsininkų grupei, būdingas dar vienas vaikiškumo bruožas – kolektyviškumas. Dėl bendro tikslo ir idėjos gebat nuslopint ambicijas.

Pirmas iš kairės – tėvas Robertas Antinis, trečia iš kairės – mama Elena Antinienė, viršuje – sesuo Daiva Antinytė, pirmoje eilėje penktas iš kairės – Robertas Antinis jaunesnysis, su kamuoliu – sesuo Eglė Antinytė. Apie 1948

Štai galvoju apie spalvą – kaip ją galima išlipdyti, padaryti taktilišką. Arba – koks geras daiktas yra garsas, žodis, mano paties kūnas kaip medžiaga. Rankos pakėlimas ir numetimas, sumirksėjimas, šokimas akių vyzdžiais, akiduobės užmerkimas...

Koks Tu laimingas žmogus! Niekada nesiliovei stebėtis...

Čia tu gerai kalbi. Mažas vaikas visada stebisi. Mano tėvas irgi turėjo to infantiliškumo. Vaikai suaugusiems

128

keisti, įdomūs. Jie nežino. Kaip banalu yra pasakyti – aš žinau. Nieko nežinau! Tik bedirbdamas sužinau, ką padarysiu. Ir dar toliau – tai, ką padariau, ne iš karto suprantu. Ateina kaimynas ir pasako, ką aš padariau. Ir kaip aš nustembu, kad jis suprato. O kartais darymo procese išeina atvirkštinis dalykas. Vietoj kirvio gali gautis suklijuoklis. Priešingybės ypatingai rišasi, kaip, pavyzdžiui, policininkas ir vagis. Bet tai yra labai normalu, priešybės sueina į vieną tašką.

O! Juk žmogui bendraujant atsidaro kitas pasaulis. Kad galėtum bendraut, reikia nuslopint savo balsą ir gebėt įsiklausyt į kitą. Kaip tai yra sunku – čia milžiniškas darbas su savim – nutilti. Tai ypatingai sudėtinga savimyloms, rėksniams menininkams. Aš irgi būdavau visoks.

Kiek daug reikia mokytis, kad įsileistum į save kitą pasaulį. Bet man pagrindų pagrindas yra jungtis. Bendravimas su kitu žmogumi – esminis dalykas. Ir išklausyt yra svarbiau negu pačiam pasakyt. Lygiai tas pat ir mene.

Kūriniai turi būti dialoge. Jie yra kabliai. Svarbūs įvairūs bendravimo būdai: kūrėjas ir kūrėjas, kūrėjas ir kūrinys, du kūrėjai, tarp kurių atsiradęs kūrinys... Tų bendravimo variantų gali būti iki begalybės.

Išskirčiau dar vieną bruožą, kuris būdingas paauglystei – nesusitaikymą.

O kaip kitaip padaryt kūrinį? Tik ignoruodamas legitimaciją gali kurti. Kiekvienas kūrinys yra pralaužėjas. Bet aš jau čia dabar sakau žinomus dalykus, taip negalima kalbėt, kaip jau buvo pasakyta, per paprasta...

Bet juk tai irgi prieštaravimas! Kiekvieną sekundę seki pats save, kad tik būtų kitaip, ne per paprastai, ne per aiškiai, ne taip, kaip kiti...

Taip, postmodernus pasaulis nebūtinai turi prieštarauti, gali cituoti, tapatintis... Iš tiesų, man labai svarbus prigludimas, sutapimas. Kodėl gi ne? Kaip padaryti kūrinį, jei nėra jokių atpažinimo, susilietimo taškų? Taip... Tu čia gerai pastebėjai. Aš dvynys, galiu prieštarauti pats sau. Reikia įeiti į kitą žmogų, jį pasitikti, neatstumti jo...

Tik svarbios yra ir proporcijos, suprasti, bet netapti kitu.

Nebūtinai kūrinys turi būti labai abstrahuotas, neįveikiamas, susikaupęs į save, visiškai nedraugaujantis su žiūrovu, kartais reikia padėti jam atsiverti.

Ar Tau neatrodo, kad dabar, kai pasaulis mums tapo atviras, mes labiau suprovincialėjom nei anksčiau, gyvendami uždarumo sąlygomis?

Įdomi mintis. Atviroj situacijoj labiau suprovincialėjom...

Negaliu nesutikti, nors... Yra tokių žmonių, kūrėjų, kurie visiškai sutampa su pasauliu – nueini į Niujorko galeriją, o ten lietuvio katalogas, darbai. Tai ko daugiau norėt?

Arba dėstytojų yra, kurie moko tuos pačius amerikiečius. Bet jie gyvena ten. Deja, jų potencija išsiskleidžia ne Lietuvoj. Čia vis dar yra stagnuojančių žmonių. Net pedagogikoj XIX a. principai naudojami. Ir mokytojai remiasi ne kūrybiškumu, o taiko rėmus. Juk esmė – ne „iškalimas“, o komunikavimas. Žmogaus su žmogum, žmogaus su objektu...

Kažkada esu sakęs, kad mokausi gyventi ne iš gyvenimo, o iš skulptūros lipdymo. Dabar jau kalbėčiau kitaip.

Mokausi iš santykių. Skulptūra-žodis, skulptūra-kūno padėtis, skulptūra-garsas ir t. t. Tarp visų meno rūšių

įmanoma surasti panašumų ir mokytis principų, o bendrybes pritaikyti. Šiuo metu man jau yra įdomesnis ne žodis, bet garsas. Klausausi muzikinių laidų – ir man didžiausias malonumas: vedantys laidas kompozitoriai šiek tiek pastūmėja, ir aš garsus jau skaitau tarsi knygą.

Nors knyga ir žodis labai vertinami, prasmingi, tačiau vienodai svarbu yra visi kiti dalykai. Neturėdamas klausos nei kokių muzikinių gabumų, aš labai norėčiau komponuoti, nors suprantu, kad tam reiktų mokytis ilgiau nei medikui. Kiekvieną muzikantą, kompozitorių aš tiesiog įsimyliu – jie man lyg burtininkai. Bet ir skulptoriai savotiški burtininkai.

Taip, kuriantieji nėra normalūs.

Esu ne tik skulptorius, bet žmogus, kurį domina įvairūs dalykai. Todėl įvairiai išsireiškiu – pasitelkdamas epitafijas, efemeriją, neregius, nuotrynas, subyrėjimus...

Visada galvoju, kaip geriau atskleisti temą – ar pasirinkti vandenį, molį, vatą, gumą, žemę, ar žodį, raidę.

O medžiaga gali tapti bet kas – nuo efemeriškiausios, pavyzdžiui, sniego. Tik ne kokia skulptūra, o jo gniūžtė, kuri tirpsta mano delne, teka vandeniu. Ir aš pats galiu tapti medžiaga. Su medžiagomis mėginu elgtis ne kasdieniškai, o neįprastai. Jeigu būčiau normalus ir normaliai elgčiausi – tai nieko nebūtų, absoliuti pražūtis... Visų pirma reikia tapti nenormaliu, ir pačiam net nežinoti, ką tu darai. Nes jei žinai, ką darai – tada viskas, baigta.

Kai nežinodamas darai ir jau padarai, ateina laikas pristatyti viešumai. Taip įvyksta labai svarbus dalykas – tik

tada tas kažkas tampa tikruoju kūriniu. Kai susijungia su suvokėju. Santykis, kuris užsimezga tarp to, ką aš išgalvojau, prigalvojau, iškvailėjau situacijoj, kurios net neatsimenu, ir suvokėjo – tik tada yra kūrinys. O ne tai, ką aš padariau. Tie mano lipdiniai – nieko neverti. Dar daugiau – kūriniui santykiaujant su suvokėju, gali gimti dar vienas kūrinys. Dabartiniame mano kūrybos periode mane labiausiai domina pasitraukti į šoną ir stebėti, kaip objektas santykiauja su suvokėju.

Kaip vertini suvokėją?

Jie yra labai netolygūs, didžiausias skirtumas – tarp kartų. Kartais jų reakcija, išraiškos, pasisakymai tampa net svarbesni už mano sumanytą pradmenį. Nustembu, išsižioju, kaip mano kūrinys juos inspiruoja. Juk kiekvienas suvokėjas yra neregys. O neregiams labai svarbi ir prasminga yra kalba, kiekvienas žodis. Štai aš akliems vaikams mokykloje daviau užduotį ant balto popieriaus adatėle išbadyti akį tokią, kokią jie ją įsivaizduoja. Apie akį jiems papasakojau, ką galėjau. Ir kaip skirtingai atrodė jų bandymai – vieni stengėsi pavaizduoti tiksliai: obuolys, vokas, rainelė... Bet kokie įdomūs buvo tie, kurie nučiuožė visai į šoną – jie buvo ypatingai geri!

Tačiau viena mokyklos vadovė tada man pasakė – jūs tik egoistiškais sumetimais išnaudojat mūsų vaikus, esat egoistas, kuris jais pasiremdamas daro savo meną. Iš vienos pusės – ji teisi. Galbūt mano sumanymuose yra dalis spekuliacijos, bet tikiu, kad ta spekuliacija gera.

Aš eksponavau tas išbadytas žiūrinčias akis Italijoje, ir

129

mačiau, kaip italės verkė. Bet ta vadovė ir neteisi, nes akliems vaikams atidumas, kiekvienas žodis, prisilietimas yra prasmingas, padeda gyventi. Juk jie, bendraudami su manimi ir kurdami, tuo pačiu ir praturtėjo. Kaip ir kiekvienas suvokėjas, santykiaudamas su meno kūriniu.

Esi mokytojas – dėstai studentams, vaikštai pas neregius vaikus. O koks mokytojas buvo svarbiausias Tau?

Man didelis mokytojas buvo tėvas. Jis penkerius metus studijavo Paryžiuje – niekas iš Lietuvos jame taip ilgai palaikomas valstybės nesimokė – ir ten įgavo mąstymo būdą. To iš jo ir mokiausi. Ne stilistikos, ne metodų, o mokėjimo apsiversti ant kito šono. Tėvas, jau būdamas virš aštuoniasdešimties metų, sako – na kaip čia man apsiversti ant kito šono? Tas „ant kito šono“ ir yra svarbiausia. Kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką reikia vartaliotis. Kovoti prieš stereotipą, apie kurį galima pasakyti tik blogiausius žodžius – bukumas, kvailystė, nesąmonė, bjaurystė... Kūrėjas turi būti jaunas, gaivališkas. Tas gaivalas, kitoniškumas, požiūris, supratimas, naivumas, nemokėjimas išsireikšti, noras pasakyt arba priešingai – nepasakyt, ir jo pasakymas yra kitoks nei nepasakymas, arba nepasakymas kitoks nei pasakymas. O senių stereotipai ir negalėjimas jų atsisakyt – baisūs dalykai.

Esi jau senis, bet labai jaunas. Kartais atrodo, kad jauniausios kartos labai pasenusios.

Taip, yra studentų, kurie už mane senesni. Ir tokių žmonių labai daug. Aš žmones idealizuoju, stengiuosi būti

130

atidus, patikėti jais. Bet kai matai, kad dvidešimtmetis yra jau senukas... Šita užsakymų (projektų) sistema prieštarauja kūrybiškumui, menininko prigimčiai. Tai spekuliacija blogąja prasme. Mes visi esame spekuliantai, bet vieni yra tikri spekuliantai, o kiti dėl pragyvenimo trumpam paspekuliuoja. Šito dalyko menininkas turi vengti, bet kaip vengti, gyvenant tokioj aplinkoj?

Menininko prigimtis yra prieštarauti.

Prieštaravimas, šaipymasis – ištisos srovės susikūrė sovietinėj sistemoj, socartas, ir kiek daug rusų tai darė. Tada Vakarams buvo įdomus mūsų oponuojantis mąstymas.

O dabar... Galiu kalbėti tik apie save. Labai nemėgstu miesčionių. Kažkas pasakė, kad mano tekstai vulgarūs.

Tai aš galvoju – Dieve tu mano, tai kaip šitaip galima Kauno dailės mokykla. Su bendramoksliais. Trečias iš kairės – Robertas Antinis. 1959

pasakyti?! Dabartiniam mene įmanoma viskas – absoliučiai viskas gali būti vertinga, norima, galima. Štai nuėjau pas gydytojus – jie naršė po mano vidų ir rodė ekrane, kas ten vyksta: iš vienos pusės, iš antros, iš trečios...

Aš buvau sužavėtas, priblokštas! Ir medikai kalbėjo natūralistiškai, priešingai visoms mandagumo formoms.

Pavyzdžiui, sako man – tu dabar persk, tai labai mums padėsi. Kažkam čia labai vulgaru, bjauru, šlykštu. Bet juk tai nuostabu! Buvau pritrenktas tų vaizdų, natūralizmo.

Papasakojau savo kolegai, bičiuliui, tai jis paprašė, kad ir jį užrašyčiau tokioms procedūroms. Viskas priklauso nuo požiūrio. Aš žaviuosi viskuo. Kad ir išskyrom. Visokiausios kūno išskyros – absoliučiai visos prasmingos, tai yra nuostabūs dalykai, į kuriuos anksčiau niekas neatkreipdavo dėmesio. Tiesiog norėjau pasakyti, kad oponuoju stagnaciniam, stereotipiniam mąstymo būdui.

Girdėjau žmones kalbant, kad rengiama nauja knyga – monografija apie Robertą Antinį. Ar tai tiesa?

Kokia ji bus?

Ta monografija bus ne monografija. Nieko nėra nuobodžiau už albumus, paveiksliukų sudėliojimus. Knyga bus lyg teatras: veiksmas – pertrauka – veiksmas. Žodžiu, viskas vyksta scenoje. Penkios dalys ir visos skirtingos.

Aš nežinau, kokia ji bus. Niekas nežino. Pradedi viena, o tai tampa kitu. Pamatysim. Ir aš pamatysiu ir nustebsiu.

Erika Drungytė. Robertas Antinis: kūriniai yra kabliai // Nemunas. 2018 kovas, Nr. 03. P. 64-71.

metu prie „Romuvos“ kino teatro. Priešknygė, Tarpknygė ir Poknygė sudaro vieną paradoksaliausių knygų. O skulptoriaus pokalbis apie ją, atrodo, pamažu virsta dar viena knyga. R. ANTINIS nemoka ilsėtis, bent jau nuo kūrybos.

Kam skulptoriui reikalingos raidės?

Su „arkitektu“ – dievdirbiu Lionginu Šepka Rokiškio dvare. Apie 1977

Audronė Meškauskaitė Robertas Antinis. Į didžioji su nosine Skulptorius Robertas Antinis nuolat sulaukia pačių netikėčiausių savo darbų vertinimų. Tai žmonėms norisi, kad jo skulptūra atsistotų, tai – kad būtų sulipdyta iš kokio cemento, o ne žolytės, tinkamos ganytis ožkoms. Aišku, kad tie žmonės nėra skaitę R. Antinio knygų, nes jose keistumo tiek... O galėtų susirasti ir bent jau pamėginti perskaityti bei pasižvalgyti (iliustracijų joje lyg kokioje parodoje) po knygą „Į“, nes yra dar jų išlikusių „gyvų“.

Vieną, tiesa, autorius suvalgė dar vasarą performanso

Kartais Skulptorius čiupinėja raidę lyg kokią savo kūno dalį. Neišmano, prie ko ją jungti, kaip kaišioti – iš šono, apačios ar viršaus. Kartais savo raidę, ištįsusią, aimanuojančią, švokščiančią, įstumia į krosnį. Degikų prašo pakurti ir laksto aplink šūkčiodamas: „Dar, dar ugnies!“ Šie įkaitina iki 9600 C. Laukia. Tada traukia iš krosnies išdegusią. Barbena į ją, klausosi. Atidusis Skulptorius užrašinėja: „Ž“, „Ž“, „Ž“, „Ž“, kartais „O“, „O“ ar „d“, „d“, „i“, „i“, „i“, ar „s“. Būna – degikai persistengia, raidė išsilydo, beveik ištirpsta, o jei pagaili ugnies – stuksenama skamba dusliai arba visai neskamba. Tada Skulptorius neišdegėlę vėl smulkina į moliadulkes, šiek tiek mažesnes net už pačias mažiausias raides, ir braidžioja po jas jų dulkinamas.

Ko molis pritrupina į žodžius?

Niekam ne paslaptis – Skulptorius studijavo visokius „Įtrupinimus“, „Ištrupinimus“ ir „Pertrupinimus“. Darbavosi prie visokių skylučių, ravelių, tarpelių. Pasitaikydavo, koks trupinėlis (ar mažytė dulkelė) įskrisdavo į pravertą burną, nutūpdavo tarpdantyje, gerklėje ar ant liežuvio galiuko. (Tada Skulptorius susimąstydavo apie dantų krapštuko svarbą). Iškrapštęs dulkelę nulipdydavo iš jos formą. Dulkiaformę rodydavo savo mokiniams

sakydamas: „Tai dažnas atvirų burnų ir ertmių apdulkinimo pavyzdys.“ Mokiniai visuomet pritardavo dulkėjimo ir dulkinimosi svarbai meno procese ir kiek įmanydami savo tiriamąja veikla prisidėdavo prie šių malonių problemų sprendimo.

Nepačiupinėjama knyga „Priešknygė“ kažkur yra, bet kur?

„Kas galėtų būti maloniau, nei stoviniuoti šalia nekaltos mergaitės nesukant sau galvos – esu žioplys ar paklydėlis“, – mąsto Skulptorius. Nors kartais sapnuoja ją alsuojančią, užmerktomis akimis. Grįžęs į dirbtuves pasijunta narsuoliu: deda ant molio rankas, mėgaujasi juo šylančiu. Teisingiau sakant – pirštų galiukais junta, kad molis geidžia jų, ilgisi. Abu (molis ir pirštų galiukai) ilgisi vieni kitų. („Tarp“ ir „Iki“ nekantrauja.) O jei Skulptorius užčiuopia tarp pirštų įsimolinusį Pramaną, įkiša jį į Neparašytą knygą. O jei susapnuoja, kad Neparašytą knygą varto koks nedorėlis, prabunda su baime ir vėl galvoja apie nekaltą mergaitę, sapnuojančią stoviniuotojus ir pramanytojus. „Krentu lėtai į pirmą knygos žodį.“ Kas į jį pastūmė?

Skulptorius čiupinėjo, minkė moliagabalius. Vakare palikęs, ryte rasdavo kažkokias plokštes, panašias į Malevičiaus „Juoduosius kvadratus“. (Teisingiau – „Ruduosius kvadratus“). Varto plokštes, raiko, knaisiojasi lyg archeologas. Raikinius rodo mokiniams klausdamas, ar mato juose inkliuzų. Jei mokiniai įžiūri inkliuzą, Skulptorius sudvejoja, kuriam iš jų derėtų po inkliuzu pasirašyti.

131

Tada mokinys (abejotina, kad iš kuklumo) sako Mokytojui: „Tegu tai įvardija bepradis ir begalis Mebiusas.“ Tada Skulptorius ramia sąžine po inkliuzu pasirašo pats. Parašas labai panašus į Mebiuso. (Primintina, jog pasimetęs tarp savo pirmojo ir paskutiniojo žodžio Skulptorius varto inkliuzų moliaknygę, perlipdo pirmąjį ir paskutinįjį žodį.)

Autografas yra pats Antinis?

Iš tiesų kaip gera puikuotis savo autografu, spausti jį Ant, Po ir Tarp. Dar ir dar.

Skulptorius stebėdavo lašantį lašą ir akmens luitą, lašo išgraužą akmenyje, gilėjančią. Lašėjimas, lašėjimas, iš akmens likusi dulkė. „Išlaša autografas autografą“, – taria mokiniams šiek tiek susigėdęs Skulptorius. „Žodžiaraidės, žodžiasėklės, skulptūržodžiai“ – gyvenate žodžių pasaulyje?

Skulptoriui patikdavo rankoje spausti moliagabalį, jausti jo džiūvimą, įšilą, kartais spragsėjimą. Kitoje, tuščioje, – kažką nutylėtą, kvepiantį, užmirštą. Kartais ištiesdavo abi rankas, žvilgtelėdavo, vėl sugniauždavo. Klausydavosi.

Klausimas neregiui apie apčiuopiamus, nematomus dalykus?

„Atsidūręs šalia moters nieko nekalbu, vien liečiu ją, girdžiu, uostau – nei aklas, nei matantis. Nesupaisau, ar tai tik sapnas apie augalą, suauginantį žemę su dangumi“, – sako Neregys.

Skulptorius pirštais apsivydavo molį lyg Neregio susapnuotas augalas.

132

Prašymas skulptoriui: papasakokite skulptoriaus ir formos meilės istoriją.

Kažkodėl nenoriai Skulptorius pasakoja apie meilę. „Aš ją glamžiau, liečiau. Neslėpsiu – baksnojau, vartaliojau ir vėl baksnojau. Paskui priglusdavau prie jos ir girdėdavau: „Dar, dar.“ Užsnūsdavau joje.

Ryte grįžęs namo ir išgirdęs „Kur buvai?“, nesiryždavau pasipasakoti apie baksnojimus ir visokius lietinėjimus.

Ką jau kalbėti apie nusnūdimą joje.

Tik sulemendavau: „Prasikaltau.“ Kam visa pasakoti žmonai, vis tiek nepatikės mano poelgių šventumu.

Kokių įrankių reikia knygai parašyti?

„Norėčiau pradėti nuo įrankininkų“, – sako mokiniams Skulptorius. „Gerieji – su visuomet paaštrintais antgaliais ir tinkamai nudrožtais kotais. Yra tokių, kurie skolinasi arba vagia įrankius iš kitų įrankininkų. Tačiau esti ir įrankininkų-prisigalvotojų. Jų įrankiai su keistais paplokščiais galiukais. Savuosius jie mėgsta tikrinti, kaišioti, sukalioti zoologijos soduose, bažnyčiose, mėsinėse. „Prijausdamas įrankininkams ir aš pamėgau kaišioti. Po begalės bandymų išmėginau įrankį su knyga. Stebėjau, kaip ji sudulka (tokia buvo nepageidautina bibliotekininkų), – kalbėjo Skulptorius. „Kai aš esu šalia moters, mūsų kūnai susiliečia, virpa, drėksta, aimanuoja – užmirštu jūsų pamokymus apie įrankius ir jų panaudojimą“, – sako atviruolis mokinys.

Tokiais atvejais Mokytojas padeda į šalį savo knygą „Apie įrankius“ ir imasi rašyti naują. Ją ketina pavadinti „Įrankių panaudojimas ir žala nemokšoms“.

„Pirštaklaidės“ yra menas ar atsitiktinumas?

Skulptorius gėrėdavosi visokiais dėsniais ir atradimais.

Ne tik Mendelejevo lentele, bet ir dujų tūriais, spalvų įtaka daltonikų regai, garsų poveikiu apsimetėliams kurtiesiems. Savuosius atradimus Skulptorius mėgo įspausti į molį (į riedulius) ir stebėti juos riedant. „Jie rieda liesdamiesi viename taške“, – pastebėdavo mokiniai. Tada šnekučiuodavosi apie tašką.

Skulptoriaus kaukė – nuo ko gi slėptis?

Skulptoriui patikdavo ekshibicionistai, jų nekaltos išraiškos. (Net pats buvo įsigijęs ilgą paltą, tik laukė tinkamo momento jį praverti.) Nuo gašlių vyrų žvilgsnių dangstydavo nuogas moteris. O garbusis Mebiusas vis primindavo: „Nėra nei vidaus, nei išorės. Nėra to, kas slapstosi (turėjo omenyje Skulptorių), nei to, kuris ieško besislapstančiojo.“ Tada Skulptorius atsipeikėdavo ir elgdavosi padoriai. O jei kokia moteris iš įpročio ir delsdavo, Skulptorius nuolankiai padėdavo nutraukti paskutinį drabužėlį. Prisiminęs paiką jaunystę ir pirmuosius mėginimus akimis nurenginėti savo bendraklases, išgirsdavo pritariamą Mebiuso balsą: „Nei pradžios, nei pabaigos.“ Poknygė – skulptorius po didinamuoju stiklu kaip koks retas vabalas. Kitų žodžiai kaip maldaknygė?

Kam to reikia R. Antiniui?

Būna taip, susitinka du seni draugai, vienas kitam įrodinėja: „Tu visai nepasikeitęs, visai toks pat.“ Geria vyną, linksi galvas ir smiliais krapštosi pakaušius.

O jei Skulptorius susitinka Machiavellį, jie mėgaujasi vienas kito autografais. Skulptorius rašo savąjį ant Machiavellio autografo ir eina jų patvirtinti į banką. Stropusis bankininkas patikrina autentiškumą ir išmoka dividendus. Tada Skulptorius ir Machiavellis vėl sėda prie laiko dividendais praskiesto vyno taurių. Gurkšnoja ir svaigsta. Tiria autografų sąveiką su tirštėjančiu gėrimu.

Paskui vėl neša autografus bankininkui.

O Dieve – Nobelis! Mylimas prietelius (visai ne dėl premijų). Laiko sprogdintojas ir lygintojas. Šioks toks prasikaltėlis, įrodęs savo išdaigų laikinumą. Visgi Skulptorius, susitikęs prie vyno taurės Nobelį, būdavo atsargus. Stebėdavo vyno kiekį savo ir jo burnoje, tekėjimą gerkle.

Nobelis, pakėlęs taurę, mėgdavo sakyti: „Tegyvuoja nobelininkai!“ Tuomet Skulptorius tikrai negalvodavo apie jokias duobes. O jei po pasisėdėjimo grįždamas namo šiek tiek svyruodavo, nekaltindavo Nobelio. Jei pasitaikydavo įkristi į duobę, mėgdavo šūktelėti: „Tegyvuoja Nobelis!“ Tai išgirdęs Nobelis pagalvodavo: „Štai dar vienas laureatas.“

Argi ne malonumas stabtelėti su Vivaldžio tėvu Giovanniu Battista, pasikalbėti apie jo sūnų, apie „Metų laikų“ skambesį. Priglusti prie „Vasaros“ stojus rudeniui, prie „Pavasario“ – žiemai. Dar kartą įsitikinti „Laiko“ galimybėmis. (Vyno tekėjimu gerklėmis). „Girdėdamas jūsų sūnaus smuikavimą nesupaisau, kas mane svaigina“, – ponui Batistai sako Skulptorius. Kelia taurę į Vivaldžio sveikatą.

Ir toliau šnekučiuojasi apie virpesių sruvenimą kūnais. „Užsimiršome gurkšnodami iš tuščių taurių“, – pastebi Skulptorius. „Šį neapsižiūrėjimą būtinai ištaisysime“, – taria Giovannis Battista Skulptoriui. „Sudie, likit sveikas.“ Michelangelą, stropųjį laiko saugotoją, Skulptorius sutinka ir ragina apžiūrėti Malevičiaus „Juodąjį kvadratą“.

Tada Michelangelas lygina savąjį baltą marmuro kubą su Malevičiaus kvadratu. Mąsto, kaip Malevičių pristatyti popiežiui. „Tai iškilus skulptorius, mano baltąjį kubą sugebėjęs paversti juoduoju kvadratu.“ Tuotarp Skulptorius ilgesingai mąsto apie knygą – ar jos viršelis juodas?

Panašus į Malevičiaus kvadratą? Tuomet jos tarplapiai turėtų būti balto marmuro? Juos vartant skaitytojas tu-

Filmuojant latvių režisieriaus Ansio Epnerio dokumentinį filmą apie Robertą Antinį tėvą ir sūnų. Apie 1976

Sutikęs Röntgeną Skulptorius lįsdavo į jo aparatą. Jam visuomet knietėjo būti atviruoliu. Röntgenas tupinėdavo apie skulptorių sakydamas: „Laikas šiek tiek primena vyno tekėjimą.“ Tyrinėdavo aparate neišsitenkančią Skulptoriaus čiurkšlę (atskiestą vynu). Abu sutardavo, jog laikas gali būti (pa)matomas ne tik aparate. Gurkšnodavo vyną, jausdavo aparato žvilgčiojimus. Prisimindami Mebiusą, niūnuodavo jo pamėgtą dainą: „Nei vidaus, nei išorės, nei pradžios, nei pabaigos.“ Stebėdavo vyno įtekėjimus ir ištekėjimus. Lašėjimus: Lai-kas, lai-kas, lai-kas. Kai lašai visai nutildavo, suvokdavo, jog užmiršo įsipilti vyno. Tada tęsdavo tyrinėjimus.

rėtų girdėti Michelangelo žodžių skambesį. Gal viršelis baltas, o knygos vidus panašus į Malevičiaus kvadrato tylumą? (Šnabždesį?).

Pabuvęs su savo senais bičiuliais Skulptorius susivokė vaikštinėjąs Mebiuso juostoje. Manėsi ėjęs namo, o išties vėl suko pas draugus. Laimei, sutiko Mebiusą. „Nejaugi galima pasiklysti jūsų juostoje?“ – klausė. Mebiusas, kel-

133

Aaašššššš – girdžiu aš. Tas garsas man geriausiai išreiškia tai, ką pajutau – skulptoriaus kalbėjimą vidumi, sklidimą į kūrinius: į akcijas, į skulptūras, į skulptūrknyges. Apie skulptūras ir akcijas jau pakalbėta, man liko skulptūrknygės: „Ir“ (2000), „Į“ (2010) ir „Stalas“ (2015). Mielai imuosi šio neįprasto reiškinio.

damas vyno taurę, ramino Skulptorių: „Mes svaigstame ir grįžtame. Juk namai, laikas ir kelionė neprieštarauja mano dėsniui.“ „Šiek tiek pakreipta juosta“, – pritarė Mebiusui Skulptorius.

Visos kelionės įdomios savo nenuspėjamumu. „Au au au“ girdėjo keliaujantis Skulptorius mielus, puikiai jam pažįstamus garsus. (Juk tai Pavlovo šunelis!). Norėdamas įsiteikti gyvūnui (gal ne tik jam), klūpėjo keturiomis ir klausėsi, glaudėsi drėgnomis nosytėmis. Tylų pavakarį (gal tiksliau – parytį) miegantieji sapnuodavo ilgesingus „Aūū aūū“ ir skulptoriaus „Lai-“, šunelio „aūū“ ir skulptoriaus „-kas“. O Pavlovas kažkur netoliese laboratorijoje tobulino savo teoriją apie sąlyginius refleksus, klausėsi Skulptoriaus ir šunelio sutartinės, pritardamas niūniavo „Lai-ai-ai-kas-aū-kas“. „Be abejo, tai, kad šios sąšaukos nedokumentuotos ir neįtrauktos į vadovėlius, didelis nuostolis mokslui“, – pagalvojo Skulptorius.

Užknygė visai apie ką kita...

Skulptorius vartėsi lovoje, sukinėjosi ant „šio“ ir „kito“ šono, „kažkieno“ baksnojamas. Vėliau savo gailestingų mokinių užlygintais šonais ramiai miegojo sapnuodamas „Keidžo tylą“. Nors kai kas nesutiktų, kad ji rami ir nebaksnojanti.

Į didžioji su nosine. Audronės Meškauskaitės pokalbis su Robertu Antiniu // Nemunas, 2010 gruodžio 23–2011 sausio 5 d. Nr. 44–45 (317–318– 758–759). P. 5, 7.

134

Roberto Antinio dirbtuvėje. 2019

Agnė Narušytė NEPRASLIDUMO PRATYBOS „Užeik į dirbtuvę – mane pajusi“, – pasakė Robertas Antinis, sutikęs mane pakeliui pas Aleksą Andriuškevičių.

Ir tempte įsitempė vidun. O ten – sienos apjuostos lentynomis, kuriose pristatyta, pridėliota, prigulinėta molinių skulptūrėlių, net ne skulptūrėlių, o maiginių, gniaužinių, aptapšnojimų, apkabinimų, įkišimų, išsiraitymų ir dar daug daug tokių dalykėlių, kurių nei įvardinsi, nei suskaičiuosi, nei aprėpsi. Antinį pajutau. Taip bent manau, nes vis tiek juk tarp mūsų – atstumas. Aš esu jau kitas aš, tiksliau – kita. Antinio aš išlenda pro molio blokų, kūgių kelmų skyles ir pro tekstų paviršius.

Kurdamas „Ir“ Antinis sudarinėjo sąrašus – visko: nuo aš ir „aš“, nuobodulių, įkritusiųjų į duobes, palytėtų paviršių iki nepaklusnaus kūrinio elgsenų ir skulptūrų, kurias norėtų sukurti1. Galiausiai po paskutiniu sąrašu yra parašas: „aš – skulptūra“. Aš irgi susidarau trijose knygose man gražiausiai ropinėjančių sąvokų sąrašą, kad jos nepasimestų: neregys, pirštai, kaukė, jungtis, seilės, ašaros, atmintis, plokštuma-duobė, laikas, knyga. Kitas gal susidarytų kitokį sąrašą – galimybių daug, nes Antinis maigo kalbą kaip molį, nevengdamas nugnaibyti skiemenis, kurie paberti įgyja minties tūrį. Tos begalybės neįmanoma nei aprėpti, nei išsrėbti, galima tik truputėlį pasrėbti, ką ir darau barbendama pirštais raides. Tikiuosi, vis dar jausdama skulptorių.

Pradėkim nuo neregio. Jis Antiniui reikalingas nuo seno – kaip personažas, su kuriuo susitapatinus galima išvengti skulptūros kaip stabo, kaip sustingusios formos, skirtos apžiūrinėjimui per atstumą – susižavėjus ar abejingai.

Užbraukus žvilgsnį, lieka kitų keturių pojūčių tamsa – į jos chaosą tenka nirti visu kūnu ar bent įsmigti pirštais. Štai pirštų sąrašas.

Mano pirštai šiandien: nereguolis, laisvuolis, gluduolis, ieškuolis, įspauduolis, tapšnuolis, krimstuolis, braukuolis baksnoja dangų lig kokį molį.2 Iš ten skulptorius traukia nežinomybės formą – taip ir išgaunami tie maiginiai, gniaužiniai ir visi kiti „iniai“, tebesirangantys lentynose. Visai kas kita, jei pirštai sminga į popierių. Iš pradžių tik atsargiai prisilietus jie palieka unikalius atspaudus. Įsismarkavus jie praplėšia pailgas kiaurymes ar praduria skyles – popieriaus akis, pro kurias vėl galima žiūrėti į pasaulį. Tarsi užsidėjus kaukę.

O už kaukės, kaip žinia, galima pasislėpti, būti kuo tik nori, nes niekas nemato. Kaukė yra neregio inversija, o kartu – paviršius, dar labiau neįžvelgiamas nei veidas – aklina membrana, pro kurią mes nematome vienas kito.

Bendradarbiaudamas su neregiais Antinis mėgina mus suvesti. Kai Italijoje jo vadovaujami akli vaikai popieriuje išbadė didžiulę „Akį“, žiūrovai verkė: „Mažai esu matęs, kad žmogus verktų prie kūrinio“, – sako Antinis3. Ta pačia dvasia kartu su architektu Linu Tuleikiu jis sukūrė „XXI a. katakombas“, muziejų neregiams ir matantiems Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje Kaune (2005).

Bet skulptūrknygėse skylių nėra – spausdinant po pradurtuoju popieriaus lapu klojamas kažko tamsaus sluoksnis. Skylės tampa juodais taškais ir storais brūkšniais – Jonas Gasiūnas tapo žvake, o Robertas Antinis piešia skylėmis. Lapas po lapo skylženkliuose anapusybė

tirštėja, knygoje nežinios vis daugiau. Tada Antinis ima punktyrais braižyti, kas gali būti toje tamsoje. Variantų daug, bet man įstrigo vienas, dažnai pasikartojantis, vis kažką kita reiškiantis – slapta jungtis. Už neregio akių yra slapta jungtis. Kai pagalvoji, tai – net ne prasimanymas, o tikras fiziologinis faktas. Nes už kiekvienų akių yra slapta jungtis – nematoma, nors ir žinoma, jautriausiais aparatais nuskenuota ir ištyrinėta. Vieta, kurioje vizualiniai įspūdžiai susijungia su kitų juslių atneštais duomenimis, o dar su atmintimi, svajonėmis, išsigalvojimais, norais, mintimis ir daugybe kitų dalykų. Taip ir susilipdo tas debesimis dengtas kamuolys, kuriame kartais gali gimti meninė idėja ar net meilė. Įdomiausia, kad tos punktyrinės jungtys knygoje sukuria tūrius – fizinius ir mentalinius. Paskui jau menamų skylių menamuose lakštuose atsiranda daug, ir pro jas veriami rašto siūlai susiuva tuos lakštus su kažkuo. Paviršiuje tiktai bėgioja varstant susimezgę žodžiai: aš aš aš, ne ne ne, laikas laikas laikas... Fotoperformansuose paties Antinio kūnas tarnavo jungtimi, tapęs tik pertrūkiu švytinčioje linijoje. Epitafijose vatos debesėlių jungtys sūpavo stiklo plokštumas tarp praeities ir ateities. Man, kaip vilnietei, itin įsiminė dar viena jungtis – fotografijoje nubrėžtas lynas virš Neries, kuriuo akrobatas šliuožia tikriausiai į „Puskalnį” (2009). Iš Seimo pusės jis atrodo tiesiog kaip žole apaugusi kalvelė, tik kažkodėl su skylėmis (vėl!). O nuo krantinės – kaip Žemės pusė, tarsi nusklembta statant stiklines dėžes ir kibirus kitame krante. Skylės – vėl aišku kam: pro jas ir įvertas minėta-

sis lynas, kad ir menamas, kad ir žodinis, jungiantis tuos nesusikalbančius krantus.

O ir pačios skulptūrknygės lipdomos iš kalbos jungčių – jungtukų, prielinksnių ir polinksnių, priešdėlių ir podėlių, apsidėjėlių ir persidėjėlių. Dviejų knygų ir pavadinimai tokie, o „Į“ suskirstyta į „Priešknygę“, „Tarpknygę“ ir „Poknygę“. Beje, skulptorius prisipažįsta, kad jam labiausiai patinka būtis „tarp“ – o tai irgi yra tikrų tikriausia jungtis, kalboje – prielinksnis, o būtyje – kažko didesnio priebutis, kuriame mėgsta būti ir Aleksas, ir Alfonsas Andriuškevičiai4. Sakau, kad „tarp” buvo daugelio prie sovietinės oficialiosios kultūros nepritapusiųjų ir net nenorėjusių pritapti pasirinkta būsena, nes tarp išsprūsta iš kontrolės gniaužtų, išslysta ir išbyra kaip smėlis iš Antinio kumščio. Tarp nuolat juda, teka, užpildo bet kokias formas, tarsi nesipriešina, bet atkaklumu ilgainiui įveikia visas kliūtis. Kad esantieji tarp jau nuvertė visas kultūrines užtvaras, liudija ir šios storos knygos apie „Post Ars“ buvimas.

Tokia nuolat tekanti jungtis Antinio skulptūrknygėse yra seilės. Čia egzistuoja netgi savotiška seilėdara, įsismelkianti į puslapius, sutekanti į skyles, sušlapinanti popierių, kuris tampa lipdus – iš jo skulptorius sukuria formas.

Taigi jis ne tik pirštais braunasi į molį, kūnu susilieja su žeme, bet ir knygą formuoja visais kūno syvais įsismelk1 Robertas Antinis, Ir, Kaunas: Aesti, 2000, p. 46–139.

2 Robertas Antinis, Į, Kaunas: Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius, 2010, puslapiai nenurodyti.

3 Robertas Antinis. Interviu su autoriumi, kalbino Dovilė Stirbytė, Post Ars_20_kontekstai [CD skaitmeninis katalogas], sud. Daiva Citvarienė. Kaunas: VDU menų galerija „101“, 2009.

4 Alfonsas Andriuškevičius, Rašymas dūmais. Esė rinkinys, Vilnius: Apostrofa, 2004, p. 98–102.

135

damas į popierių. Seilės yra ne toks tvirtas ir patikimas įrankis liesti, pažinti, išjausti tikrovę kaip pirštai, bet vis tiek. Jomis galima patirti ir paimti iki tol nepasiektas teritorijas, ypač plyšius. Aprašomos seilės tampa gražios, ir čia nevalingai prisimenu Andres Serrano ciklą „Kūno skysčiai“ – jis iš kraujo liejo apskritimus, išmetė sėklą čiurkšle ir viską tobulai nufotografavo (1987–1989).

Serrano fotografijose kūno skysčiai irgi tampa gražūs.

Jam turėtų patikti Antinio tekstai: Skulptorius priartėjęs prie molio stebėdavo jo drėgmę...

- ir kaip burnoje renkasi seilės, lyg išalkusiam.

- džiūva molis...

- nuryja seiles, lyg Nebylys nepasakytus žodžius.

- kartais spjauna į molį. ir: kaip ir girdi jas gerklėje, kaip Nebylys išverčia į žodžius, kaip Lytėtojas – žaidžia: išspjauna – nuryja.

- naikina ribas tarp savęs ir „kito“. (o gal jas patvirtina) stebi: jų trajektorijas, nuotolius, ...laiką ir vietą... ...pradžią ir baigtį...

Taigi: tokiu būdu (jie) susivokė žaidimą.

Spjaudyklė. Šiuos Spjaudyklės taikinius įvardino:

136

Penklinė, Autografas, Susisiekiantis indas, Lakmuso popierėlis, Riba, Tyla.5 Jei kam atrodo, kad čia yra sąvokų, artimų Aleksui, nieko nuostabaus – jų dirbtuvės greta, daug kalbėtasi, daug kurta kartu. Bet čia jos įgyja kitą prasmę ir svorį. Penklinės natos išspjaudytos ir nurytos kaip žodžiai, liečiant, maigant molį, įliejant į jį prakaito, suvilgant seilėmis, kad nesukietėtų į jau nebepakeičiamą formą. Kol skulptorius su moliu dalijasi kūno skysčiais, molis gyvas ir tęsiasi žaidimas. Ir knyga – kol į ją autorius spjaudo – gyva. Spjaudo į puslapius, į raides, į jaustukus. Išspjaudo skulptūržodžius.

Tą patį derėtų daryti ir skaitytojui (tai siūlo pastaba).

Visai kitoks yra ašarų turinys. Jos visais laikais tauriai švytėdavo. Ir todėl pačios savaime nėra itin įdomios Antiniui, mėgstančiam versti nieko gero nežadančias medžiagas į prasmes. Bet knygoje „Stalas“ jis randa ašarų po stalo koja (dar viename tarpe). Ir tai – sutikite – jau visai kito lygmens ašaros.6 Juo labiau, kad ta koja Kaune patiria daugybę charmsiškų nutikimų – vaikšto po kavines, į Zoologijos sodą, į dirbtuves, gatvėmis, šoka, mylisi, laukia, ilgisi, liūsta. Todėl kojos ašaros, pasirodžiusios į knygos pabaigą, tikėtinos ir motyvuotos. Jas išspaudžia stalo plokštuma, ant kurios gimsta dabartiniai Antinio kūriniai – piešiniai, rašiniai ir skulptūrknygės. Tad stalas – bendraautoris, visų užsigalvojimų palaikytojas, svajonių išpildytojas, priešalčio ir pogeismio globėjas. Nieko nuostabaus, kad ta plokštuma nuo

įtampos įlinksta, išsigaubia, įdumba, kol virsta duobe, kurion teka kūno skysčiai ir sminga pirštai. Bet duobė, kaip ir skylė, Antiniui yra būtimi užpildytas darinys; „Kartais pilu žemių kalnus – dangaus duobes, – kopiu į jas, – rašo Antinis, – žinodamas, jog niekada neįkrisiu“... „Būnu aš duobėje, judančioje kartu su mano kūnu”... „Veidrodyje stebiu savo atvaizdo duobę“... Skulptūras jis kartais paverčia į „duobduobes“.7 Kokios šių duobduobių sąsajos su metafizika ir su moterimi, manau, aiškinti nereikia. O štai plokštumos būtis Antinio kūryboje sudėtingesnė. Jau seniai žavėjęsis plokštumomis, į jas iškeitęs trimates skulptūras, net paminklą Romui Kalantai įžūliai sukūręs kaip plokštumą, Antinis formuoja plokštumą kaip užuominą į trečiąjį matavimą, kuris jam yra atmintis. Istorinė atmintis, asmeninė atmintis, visa patirtis. Todėl ir į Kauno muzikiniam teatrui sukurtą sieną („Atodangos“, arch. A. Kančas, 2012) žiūriu kaip į plokštumą-duobę, kurioje slypi tas trečiasis matavimas. Bufete prie apvalių staliukų geriant kavą, toji tamsiai raudona siena atrodo lyg papuošta švytinčiomis „augalinėmis” linijomis. Bet jei prieini arčiau, pamatai, kad tai – kiaurymės, kad siena kaip popierius pradrėksta pirštais, tik už jų – ne tamsa, o šviesa. Ji sklinda irgi iš anapus. Tai paaiškėja tik priėjus dar arčiau, jau beveik liečiantis skruostu prie tos plokštumos. Už jos šviečia raudonos raidės – vardai ir 5 6 7 8

Robertas Antinis, Į, op. cit., puslapiai nenurodyti.

Robertas Antinis, Stalas, Vilnius: Dailininkų sąjungos galerija, 2015, puslapiai nenurodyti.

Robertas Antinis, Į, op. cit., puslapiai nenurodyti.

Robertas Antinis, Stalas, op. cit., puslapiai nenurodyti.

pavardės žmonių, kada nors dirbusių ir tebedirbančių šiame teatre. Veidrodžių konfigūracija tą raudonąją knygą paverčia labirintu, kuriame fragmentuotos, atverstos ir apverstos pavardės nuveda į begalybę, kokių sienose nebūna. Iš tiesų tai – ne erdvės, o laiko begalybė – teatro atminties, nutįstančios į neužmatomą praeitį.

O visas gyvenimo laikas (kartu su dirbtuvės dulkėmis) kaupiasi ten, toje nematomoje tamsoje už neregio akių, už kaukės, už tarpžodžiais susiūtų skylučių. Laiko nuolatinis nutekėjimas pro tas skyles, kaip žinia, yra labiausiai kiekvieną žmogų liūdinantis dalykas. Kuo daugiau jo ten susikaupę, tuo baisiau. Todėl Antinis siūlo pasigaminti specialius „laiko reguliatorius“ – supresuoti žodžius vamzdeliais, bet ne per daug, nes tada „tekantis laikas tampa labai praslidus, nugludintas ir beveik negirdimas“.8 Galimybė tokį įrenginį pasidaryti iš paprasčiausių žodžių nuteikia optimistiškai, nors nesu tikra, ar jau nesuspaudžiau jų per smarkiai.

Ir tuomet suprantu, kad Antinio skulptūrknygės yra ne tik jo kūno išklotinės, bet ir tie laiko reguliavimo vamzdeliai, kuriuose dėl seilėdaros ir visur pirštais prabadytų duobučių, užpildytų vien jungtimis (nors kartais ir ašaromis), ne tik laikas, bet ir būtis tampa kaip tik tokia, kokios reikia: nei per daug praslidi, nei žeidžianti, bet glostanti ir skatinanti dar malonesnį minčių minkymą.

Agnė Narušytė. Nepraslidumo pratybos // Post Ars Partitūra.

Vilnius: Šiuolaikinio meno centras, M puslapiai, 2017. P. 310–321.

Neringa Butnoriūtė Robertas Antinis „Stalas“. - Vilnius: Dailininkų sąjungos galerija, 2015.

Kai rankose atsiduria nei tai knyga, nei tai stačiakampis, ant kurio parašyta „Stalas“, gali susimaišyti – gal tikrai kažkas tau įteikė... stalo koją? Tokį patogų dalyką, kurio nugarėlė palikta nepridengta, su klijavimo, rišimo žymėmis, tarsi šerpetota. Daiktas neklausia, ar tau patiktų, bet negali nuneigti – grafiškas, išvaizdus. Tokia yra skulptoriaus Roberto Antinio trumpučių absurdo tekstų knyga. Ją šiemet mielai norėtųsi pakrikštyti viena išradingiausių skaitytų. Iliustruojama ir maketuojama taip, tarsi apžiūrinėtum patį objektą: nuo mašinėle nutikimais aprašinėtų stalo kojų prie pieštuku vedžiojamos juoduojančios pastalės ar stalviršio, kuriuose nyksta tekstas. Tada lieka tarsi kita R. Antinio knyga – nupieštoji: sudėta iš piešinio, ranka rašytų originalių, iki sakinio sumenkusių remarkų. Taip ji leidžia tekstui ir vaizdui bendrauti.

Vartydama nejučia prisimeni, kad iš medienos gaminamas popierius – randi sąsajų, dėl kurių linkteli galvą, kai medinę koją autorius neregimai tekste paverčia knyga: „Kinivarpos. Jos lakioja stalo kojomis. (...) Kokia beprasmybė joms lįsti prie neparašytos knygos. Jos ženklina kelią. Juk bus sunku atskirti, kuris chaosas mano, kuris – kinivarpų“ („Kinivarpos“). Trumpuose tekstuose kalbėtojas pragmatiškas: pasitelkdamas apčiuopiamus

dalykus bando siekti ikisąvokinių, jutiminių patyrimų, juos aiškinti kasdieniais veiksmais, tarytum palytėti, o užčiuopti ir parodyti kūrėjas gali labai nedaug – tik materiją: „Pastebėjau savo keistą įprotį – tampyti stalo kojas. Kai ištempiu iki siūlo storio, jos plaikstosi po namo laiptinę ir pradeda kliudyti lipantiesiems. Griebiu žirkles ir einu jų trumpinti. Lipantysis laiptais man sako: „Ar negalėtumėt pasiūti man kelnių?“ Tyliai jam sakau: „Rašau knygą, bet ji tik panaši į jūsų norimas kelnes.

Atleiskite“ („Kelnės“). Perėjimai nuo buityje pritaikomo objekto prie knygos (klasikine prasme dar ir dvasios srities) – pagrindinė gija, kuri sulydo šį leidinį. Ko gero, ne veltui „Stalas“ nesunumeruotas, o pasakotojas neskiria buities nuo kūrybos, plastinių menų nuo literatūros, juos tarsi susieja technė (gr. „menas, amatas“) reikšmė – juo užsiimant yra vilties, kad nebūtis virs būtimi, t. y. atsiras aiškesni pasaulio kontūrai. Šiuo atveju daug sykių minimas kūrėjo stalas, kurį pasakotojas vis apžiūri, nuo jo pernelyg nenutolsta, yra išties parankinis vaizdinys, galintis tapti erdve, skirta byloti iš tylos, tvarkytis su vidiniu chaosu. O gal tiesiog įrodyti, kad kūrybinis pasaulis per kasdieninį daiktą atrodo nepriklausomas, o visa, kas tau dedasi prisėdus prie jo, iš tiesų taip primena tikrovę.

Juk, kaip rašoma, „lietinėti gali visi – ir tie, kurie įsitikinę sienos nebuvimu ar abejoja ja“ („Siena“).

Trumpuose tekstuose R. Antinis iš tiesų neišsiplėsdamas, tarsi vos prisiliesdamas lietinėja, rašinėja, keitinėja stalo kojas – įsijungia į ilgalaikį procesą, lyg – ėjimą. Vis

137

sio transkripcijos R. Antinis nepateikia, taip palikdamas tvyroti klausimą apie kūrybingumo esmę, siedamas ją su žmogaus buvimo mįsle. Taigi knyga pilna jos puslapius užpildančių triukšmelių.

Prie stalo. Su tėvu Robertu Antiniu ir Mykolu Žilinsku. Apie 1970

dėlto stalas jam – tik bendrai suvokiamas centras. Daug svarbiau yra jį palaikančios kojos, ant jų, pavaizduotų knygoje, maketuojamas ir tekstas. Tai, kas suprantama kaip statiškas objektas, iš tiesų yra vadinamoji mirusi metafora (tokia kaip einantis laikas), apie kurios kilmę nebesusimąstome. Stalo koja atkreipia dėmesį, jog dalis pasakymo yra ne daiktiška, o antropomorfiška, nurodo į judriąją, lanksčią galūnę. Ji R. Antinio tekste išties artima žmogaus kūnui, gali būti liežuvis, verkti, jomis galima eiti, jose lieka įženklinti randai, jos ir pačios nuo ilgo stovėjimo geba palikti ženklus, nuo statiškos kojos krinta judantis šešėlis. Tokie momentai yra iškalbūs ir gali būti „skaitomi“ savitai: kūno, šviesotamsos, traškesio kalbomis. Vis dėlto tikslios žodžių, sąvokų, šnabžde-

138

Jeigu kalbėtume konkrečiau, akivaizdu, kad knyga skyla į dvi dalis: į atsitiktines istorijas apie kaimynus ir kūrėją (išorė) ir į tai, kas priklausytų metafiziškoms pastalės ar stalviršio sritims, prilygstančioms meno kūrimo refleksijoms (vidus). Kasdieniame pasaulyje su kaimynais tiesiog susitinkama ir atsiduriama situacijose, kurių aplinkybių niekas nesprendžia: verčiau nukeliaujama į kiną ar teatrą, lyg pabrėžiant atsiribojimą nuo tikrovės ir paklusimą kažkieno primetamų taisyklių logikai. Nuo kasdienybės bėgama ieškant žmogiškų ryšių, suliejant kūną su kūnu (keturias kojas turi ir stalas), akcentuojant išsiderinimą – sulūžtančias žmogaus galūnes it daiktus.

Sužmoginantis požiūris į daiktą ir žmogaus sudaiktinimas – būdingas autoriaus trumpiesiems tekstams, kuriuos valdo absurdo logika, bent viena akimi nužiūrėta iš Daniilo Charmso „Nutikimų“ (R. Antinis taip pat tekstuose orientuojasi į įvykį, nutikimą, juos taip ir vadina).

Paprastas, aiškus sakinys, priežasties-pasekmės ryšio stoka, situacijos, kai, atrodo, nieko tokio neįvyksta, bet prieštarauja namo komendanto ar bet kokio ministro taisyklėms, palaiko tekstų gyvastį. Veikiantis pasakotojas prisiima neįsipareigojusiojo vaidmenį, viską „tiesiog pamato“ ir skatina į pasaulį žvelgti lyg pro kaleidoskopą: „Tu ramus – esi vienoje daikto pusėje, o veiksmas kitapus jo. Jei pasuksi jį į kitą šoną, vėl pamatai kažką naujo. Esi

tik neatsakingas žiūrinėtojas“ („Pailgas daiktas“). Todėl „Stalas“ man – knyga apie nuolatinį iki absurdo judrų harmonijos pasiilgusį procesą, kurio rezultatas nenumanomas. Net nebūdamas baigtinis, jis neorientuoja į jokią pabaigą, nė nesiūlo mums numanomos kulminacijos, kuri galbūt paliudytų drąsesnį R. Antinio požiūrį.

Tokie pasakojimai, primenantys vos nubudus atsimintus sapnus, nei stilistiškai, nei turiniu neatrodo išskirtiniai (ypač skaičius minėtą D. Charmsą), tačiau žavi autoriui tinkama „nekaltuoliška“, retai lietuvių literatūroje pastebima rašymo maniera. Regis, jie galėtų glaustis šalia G. Beresnevičiaus anekdotais virtusių literatūros personažų, tačiau šių tekstų pasaulyje viskas kažkodėl atrodo rimta, lyg nebaigta, atsitiktina. Greta visad išlieka pavojus, kad individualistinis, labiau privatus nei socialiai ką nors teigiąs nutikimas bus palaikytas pernelyg naiviu, dirbtiniu ar tiesiog beprasmiu. Tačiau, manyčiau, taip nenutinka, nes stiprioji jų dalis yra būtent stiliaus pritaikymas prie „Stalo“ kompozicijos ir idėjos: R. Antinis gana konceptualiai realybę pateikia kaip pačiupinėjamą stalo koją. Išorinis pasaulis per kasdieniškus susidūrimus su kaimynais sutinka neregimąją pusę ir parodo, kad meno kūrimas yra reflektuojamas ta pačia kalba: „Kartais pravartu liniją suvynioti ir vėl ištiesinti. Ji tiktų šunelio pavadėliui. (...) Tačiau šunelis ir jo šeimininkas nesutaria dėl pavadėlio-linijos svarbos: šeimininkui rūpi, kad šunelis nepaspruktų, o šunelis mąsto, kodėl pavadėlis toks trumpas“ („Apie linijas“). Pastaruoju atveju trumpas tekstas artėja prie aforizmo, tampa mielas kaip kito

menininko M. Vilučio filosofiniai pasvarstymai, atskrieję iš jo visatos. Taip sunkiai žodžiais išreiškiami „tvariniai“, virtę medžiagiškomis stalo ar žodžių galūnėmis, leidžia suderinti dirbybą ir rašybą – atliepti kūrybos chaosą, pilną judančių reikšmių, eklektiškai apžiūrimų iš įvairių pusių. Tada bent trumpam suabejoji kasdieniu stalo funkcionalumu, tiesiog grafiniu linijos vedžiojimu ant jo paviršiaus ir, trūktelėjusi pečiais, imi bent sekundėlę „stebėti, kaip ji [raidės linija] vingiuoja gatve, slysta tarp praeivių, panyra upėn“.

Neringa Butnoriūtė. Robertas Antinis „Stalas“. –Vilnius: Dailininkų sąjungos galerija // Nemunas. 2015 rugsėjo 24–spalio 7 d., Nr. 18 (954). P. 12.

Prie stalo. Rengiant monografiją. Greta – Agnė Jonkutė ir Vaida Tamoševičiūtė. 2019

Vilius Litvinavičius Nerašyk knygos ant stalo!

Robertas Antinis. Stalas.

V.: Dailininkų sąjungos galerija, 2015. 140 p.

Kas gi atsitiktų, jei taip darytum? Juk bet kuris protingas žmogus rašys knygą kaip tik ant stalo. Retas įpratęs rašyti ant grindų ar kitaip. O jei stalas pavirstų knyga, o knyga – stalu? Tada ir visas pasaulis įgautų stalo pavidalą, kitaip tariant, stalas užimtų jo vietą ir apsimestų vienintele realiai egzistuojančia vieta. Juk knygos turinys yra pasaulėvaizdis. Šitaip stalas turėtų perimti daugelį pasaulio savybių, bet ne visas, nes jei pats niekuo nesiskirtų nuo pasaulio, tokia apgavystė apskritai neturėtų prasmės.

Knyga gi taptų tokį pasaulį palaikančiu pagrindu, nematomu, bet jaučiamu, jo dinamika ir energija. Ir toks iliuzinis pasaulis turėtų įgauti stalo bruožų, taptų uždaru ir labai klaidžiu labirintu. Lyg rutuliotųsi Philipo K. Dicko romano veiksmas. Iš tiesų tai skulptoriaus Roberto Antinio knyga „Stalas“, kurios romanu jokiu būdu nepavadinsi.

Galima netgi numanyti, kad tas „supasaulėjęs“ stalas yra gyvas, kaip Minotauras savo labirinte.

Tai ne romanas, bet ir ne komiksas, nors gausiai iliustruotas, jame nėra tos pasaulio metamorfozės, jo pavirtimo stalu, tai konstatuojama kaip neišvengiamas ir tiesmukas faktas. Stalas yra visur, jis čia ir ten, viskas yra stalas, išskyrus autorių, kuris jaučiasi besąs tai už stalo, tai prie stalo, tai po stalu, kartais ir ant stalo. Jis

Prie stalo dailininko dirbtuvėje. 2019

rašo knygą apie stalą, nes yra įsitikinęs, kad nieko daugiau, išskyrus stalą, šiame pasaulyje nėra. Netgi „dažnai pasirodantys“ personažai – kaimynė erotomanė ir įkyrusis kaimynas „gyvenimo mokytojas“ – yra išgalvoti ir tikrovėje neegzistuoja. Žinoma, jie stengiasi įrodyti, kad yra realūs. Kita vertus, ar mūsų visuomenėje žmonių santykiai vis labiau nepavirsta tokiu „bendravimu“, kurio „interesai“ yra perdėm agresyvūs? Šį keistą pasaulį užpildo stalo kojų kalba. Taigi stalo kojos ne vien bilda, stalas ne vien siūbuoja. Stalas čia tiesiog dominuoja.

Pagrindinėje, ko gero, ir vienintelėje šio stalinio pasaulio parduotuvėje prekiaujama vien stalais. Stalų pardavėjas tampa neginčytinu šios mikrovisuomenės guru ir geriausiu atveju gali patarti pirkti kitą stalą. Rodos, čia dar yra kinas

139

ir teatras, bet ten nueiti autorių kviečia išgalvoti kaimynas arba kaimynė, tad šios kultūros įstaigos gali būti fiktyvios.

Stalas savaime pretenduoja tapti pasaulio centru, nes prie jo valgoma, rengiamos apskritojo stalo diskusijos, prie jo paprastai rašomos knygos, tad kitam baldui ar daiktui šansų tapti pasauliu jis nepalieka. Būtent knyga ir yra atskiras pasaulis, tačiau sunku rasti grožinės literatūros kūrinį, kuris aprašo tobulą pasaulį. Netgi atvirkščiai – geriausius pasaulinės literatūros kūrinius galime pavadinti antiutopijomis. Jei aprašoma tai, kas labiausiai „guli autoriui ant širdies“, tokį kūrinį turėtume vadinti autofikcija, arba prasimanymais. Stalas yra vieta, kur visa tai gimsta. Netobuli pasaulio modeliai ir melagingos išpažintys. Stalas, kuriam iš principo svetimas meno supratimas, ir antiutopiją, ir autofikciją turi traktuoti kaip faktų tikrovę. Taigi jo tapimas pasauliu ir gyva to pasaulio siela gali sukurti tik nykoką labirintą. Štai toks Roberto Antinio literatūrinis eksperimentas. Jei autorius rašo knygą, kurios žanro jis nesistengia apibūdinti, tai ir gali išeiti knyga-stalas, kaip rašymo procesas, sąlygojamas baldo, kur patogu pasidėti lapus ir rašyti.

Nors terminas „knygos žanras“ yra visiškai nepriimtinas, juk knyga apibūdinama gamybos raida ir jos charakteristikomis, tik literatūra skirstoma į žanrus. Tačiau knyga ir literatūra yra neatsiejami dalykai, tegu ir ne visas knygas gali vadinti literatūra, ypač grožine.

O knygos istorinė raida išties verta komentarų. Pirmosios knygos atsirado apie 3500 m. pr. Kr. šumerų karalystėje. Tai buvo išdegintos molinės plokštelės, ir visas

140

toks kūrinys, tai yra knyga, laikytas medinėje dėžėje.

Labai nekompaktiška, užtat patikima, nes jei išdeginta molyje, to nepalies purvina cenzoriaus letena. Anų laikų knygius turėjo būti gana raumeningas vyras, nes ir kuklioje bibliotekėlėje surasti norimą knygą reikėjo nemenkų fizinių pastangų. Anų laikų rašytojas priminė skulptorių. Gal užteko ir puodžiaus sugebėjimų?

Egipte Pirmosios dinastijos laikais – jos pradininkas faraonas Narmeras Menas valdė nuo 3060 m. pr. Kr. – imta naudoti papirusą. Anksčiausiai rašyti ritiniai išlikę iš Penktosios dinastijos laikų, tai maždaug XXV a. pr. Kr. Taip formavosi mums įprasta knygos samprata, nes „popierius“ atsirado nuo žodžio „papirusas“, o „biblioteka“ – nuo Biblo miesto Finikijoje, iš kurio į senovės Heladą eksportuotas papirusas. Ar negalima papirusu apvynioti stalo kojos?

Juk papiruso ritinys būtent stalo koją ir primena.

Dėl tos „stalo kojos“ 11 a. pr. Kr. Egiptas paskelbė embargą Persijai – uždraudė į tą šalį eksportuoti papirusą, kad Pergamo biblioteka nekonkuruotų su Aleksandrijos.

Persams teko pereiti prie kur kas brangesnių technologijų, ir jie sugalvojo iš gyvulių odos daromą pergamentą, o knyga įgavo beveik šiuolaikinį pavidalą, tai yra stalviršio.

Mes dar gyvename Johanneso Gutenbergo epochoje – ji prasidėjo mažytėje spaustuvėje, kurią šis vokietis įsteigė 1450 m. Mainco mieste. Ir penkis šimtus šešiasdešimt penkerius metus Europos ir pasaulio civilizaciją ženklina knygų srautai, arba dideli tiražai. Tačiau 1971 m. amerikietis Michaelas Hartas, pirmą kartą įkėlęs į kompiuterį

JAV nepriklausomybės deklaraciją, tapo elektroninės knygos pradininku, šitaip atsirado „Gutenbergo projektas“, arba elektroninių knygų saugykla. Šiuolaikinis žmogus, į savo elektroninę skaityklę įsidėjęs dešimt tūkstančių knygų, su tokia biblioteka ramiai eina į pliažą, bet pagalvokime apie senovės šumerą, kurio molinei knygai reikėjo didžiulės medinės dėžės. Tikrą knygių į atostogas turėtų lydėti karavanas nešulinių gyvulių su „molinukais“.

Naujoji „virtualių erdvių“ epocha sukūrė ir knygas išskirtiniams idiotams. Daugelyje Vakarų Europos šalių gaminamos knygų spintos su gatavomis knygomis, pasauline klasika, tiksliau – spintos su tuščiomis knygų nugarėlėmis. Toks dizainas. O popierinė knyga po kokio dešimtmečio gali apskritai tapti retenybe, bent jau prabangos dalyku. Jei „elektronikos epochoje“ netyčia kur nors surastume R. Antinio „Stalą“? Ką tada pasakytume apie tokią „keistą knygą“?

Tačiau tik popieriuje galime chronologiškai išdėstyti knygos istoriją. Mūsų atmintyje faktai nesidėlioja paeiliui, jie rišasi laisvomis asociacijomis, šitaip istorija pavirsta labirintu. Mes tik teoriškai galime grįžti į pradžią arba nuosekliai artėti pabaigos link, o praktiškai atmintis viską dėlioja, kaip jai patinka. Taigi mūsų mąstymas yra stalo formos, kuriame braižome tą labirintą ir taip bandome nueiti „nuo taško A iki taško B“, nors juos visada renkamės laisvai, tai yra asociatyviai. Iš tikrųjų toks „mąstymo labirintas“ yra uždara figūra, nubraižyta ir vis toliau braižoma ant stalo. Štai tokia yra „kūrybinė stalo būsena“.

Griežtos žanrinės koncepcijos šalininkai R. Antinio „Stalo“ niekuomet nepavadintų grožine literatūra, nes nėra istorijos, tik atskiri faktai, o iliustracijos lygiavertės tekstui ir pan. Tačiau garsusis prancūzų poetas ir dailininkas Henri Michaux pasakytų, kad „literatūra kaip tik tokia ir turi būti“.

Kita vertus, beprasmiška ieškoti mamutų ten, kur jų nėra.

Personažas blaškosi tarp stalo kojų. Tai jam ne tragedija, ne komedija, tiesiog toks gyvenimas, tokia jo situacija. Ir ką jis gali? Tiesiog pakilti nuo stalo? O toliau? Eiti? Kur? Yra ir kita išeitis. Kartoti tą patį.

Sukurti paminklą knygai... Nenulipdyti iš molio, neišlieti iš vario... Iš tokios pat medžiagos kaip bet kuri knyga, iš popieriaus. Šioje knygoje nėra istorijos, bet joje yra personažas. Tikriausiai kaip visada autoriaus dalis. Bet šis personažas įsitikinęs, kad tai ne knyga, kurioje jis įkalintas, bet... stalas! Jis gali sėdėti prie stalo, palįsti po stalu, gali daryti, ką nori, bet negali ištrūkti. Gal jam belieka vienintelė išeitis – tuose pačiuose knygos,

apsimetančios stalu, spąstuose ar puslapiuose rašyti kitą knygą. Knygą apie laisvę. Stalas tam patogi vieta.

Kai stalas pavirsta urvastaliu, „rašytojas“ aiškiai suvokia, kur jis pateko. Gal tai yra realybė, o ne iliuzija ir tikrovės imitacija? „Rašytojas“ bando ieškoti žodžių, tai yra stengiasi atrasti kokį vienintelį žodį, kuris nuklydo „kaip avis nuo bandos“. Bet kaip įveikti kitų žodžių pasipriešinimą, jų nuolatinį norą būti bandoje? Ką įvardins tas atrastas žodis? Ar šis žodis vienas taps daugeliu pavadinimų dalykams, kurie vis labiau nyksta iš mūsų gyvenimo, ir jis virsta banaliu sociumu? Galbūt jis duos pradžią tik žmogiškumo muziejui, kur it sudžiovinti drugeliai po stiklu guli meilė, džiaugsmas, ramybė, gerumas, taip pat ir protas (išmintis)? Tamsiame rūsyje sudėtos į kaustytas dėžes septynios didžiosios nuodėmės, bet kankins baimė, kad surūdijus užraktui jos gali ištrūkti.

Kas tas žodis? Ir kur tas žodis? Yra žmonių, kurie laiko žodžius taupyklėje arba bando jų ieškoti kišenėje, nors ten neįdėjo, yra žmonių, kurie saujomis žarsto žodžius

it žirnius į sieną, yra žmonių, kurie žvirblio menkumo žodeliui stengiasi suteikti jaučio galias. Su žodžiais kiekvienas elgiasi, kaip išmano.

Bet jei šiuo atveju ieškoma vienintelio žodžio? Gal tas žodis tiesiog STALAS? Panašiai Goethės personažas Faustas bandė versti Evangeliją pagal Joną.

TARPAS. Kartais stalo koja nesiekia grindų. Norisi tą atsiradusį tarpą kažkaip įprasminti, kažkuo užpildyti. Šis tarpas neamžinas, truks gal tik kokias keturias minutes.

Pasinaudojęs proga kaišioju į jį pirštą. Nespėju ištraukti.

Jaučiu – esu traukiamas į tarpą. Tada šaukiu: „Pamatuokite!“ Matuotojas sako: „Stalo koja pailgėjo dviem centimetrais.“ Tada daliju du centimetrus iš stalo kojos ilgio ir taip sužinau, kiek man dar liko. Ko? Tai pabaiga.

Vilius Litvinavičius. Nerašyk knygos ant stalo! // Šiaurės Atėnai. 2015 liepos 17. Nr. 14 (1222). P. 11.

Akcija „Epitafija“. 1992

141

Naktis, 1988. Bronza, 14x17x42, 21x26x10

Neregiai, 1979. Aliuminis, h-50

Epitafija, apie 1990. Piešinys

Neregiai, 1999. Terakota, žemės, įvairūs dydžiai

Istorija, 1988. Šamotas, h-60

Augimas, 1976. Gipsas, h-120. Modelis

Epitafija, apie 1990. Piešinys

Nežinomasis, 1987. Terakota, h-45.

Epitafija, 1990. Žemė, terakotos skulptūros, dydis kintamas. Instaliacija

Epitafijos, 1992. Akcija dirbtuvės kieme

Profilis, 1989. Terakota, h-37, Ø-20

Žaidimai neregiams, apie 2000. Piešinys

Epitafija, apie 1990. Piešinys

Johno Cage‘o 4‘33, 2019. Trintukas, 4,5x4,5

Tarp savęs ir savęs, 2010. Žemė, stiklas,

Nuotrynos, 2014. Kartoninės dėžės, trintukai, pieštukai. Instaliacija

Žiūrėtojai, 1984. Popierius, plastilinas, rašiklis, 21x29,7

Kryžius-medis, 1991. Bronza, h-500

Tirpimas-apakimas, 2000. Piešinys

Rūpintojėlis, 1993. Bronza, h-320. Paminklas žuvusiems tremtiniams ir rezistentams Rokiškyje

Knygos rašymo įrenginys, 2016. Popierius, vanduo, pieštukai, plastilinas, veidrodis, h-200

plaukai, 12x25x15

Dviese, 2007. Eskizas sniego skulptūrai Sapore (Japonija)

Robertas Antinis Skulptorius, video, instaliacijų, performansų, hepeningų kūrėjas. Gimė 1946 m. Kaune.

1965 m. baigė taikomosios dailės mokyklą Rygoje. 1970 m. baigė pramoninės dailės studijas Latvijos dailės akademijoje. Po studijų grįžo į Kauną, dėsto Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. 1989–2009 m. dalyvavo grupės „Post Ars“ veikloje. Apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (2002), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, Karininko kryžiumi (2002). Lietuvos dailininkų sąjungos narys (1974), Latvijos skulptorių centro garbės narys (1999).

PERSONALINĖS PARODOS 1971 – skulptūros ir grafikos paroda, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius 1974 – skulptūros paroda (kartu su R. Antiniu vyr.), Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Kaunas 1977 – skulptūros paroda (kartu su R. Antiniu vyr.), Užsienio dailės muziejus, Ryga, Latvija Robertas Antinis jaunesnysis – tėtis, apie 1995. Rasos Antinytės piešinys

1987 – skulptūros paroda, Kauno paveikslų galerija 1989 – skulptūros paroda, Dailės parodų rūmai, Vilnius 2000 – piešinių ir fotografijų paroda, Lietuvos ambasada Rygoje, Latvija 2002 – Lietuvos dailininkų sąjungos parodų salė, Vilnius 2007 – „Antropologiniai urvai“ ir „Kelias“ (kartu su I. Gaskaite), Kauno paveikslų galerija 2012 – instaliacija „Žiūrinėtojai“, galerija „Meno parkas“, Kaunas 2015 – piešinių paroda „Paišiniai“, Dailininkų sąjungos galerija, Vilnius 2019 – „Trintukas“, galerija „Meno parkas“, Diuseldorfas, Vokietija 2019 – „Aidinimai“, galerija „Meno parkas“, Kaunas

GRUPINĖS PARODOS, AKCIJOS, SIMPOZIUMAI 1976, 1980, 1984, 1988 – Baltijos šalių skulptūros kvadrienalė, Ryga, Latvija 1976 – tarptautinis skulptūros simpoziumas, Hainuvka, Lenkija 1987 – „Lietuvos menas“, Centriniai menininkų rūmai, Maskva 1988 – „Žmogaus ženklai. Skulptūra, piešiniai, fotografija“, Dailės parodų rūmai, Klaipėda 1989 – „Įvaizdis – nuo skulptūros iki ženklo“, lietuvių skulptūros paroda, Piritos gėlių paviljonas, Talinas, Estija 1989 – Kauno skulptorių paroda, Tartu dailės muziejus, Estija 1989 – akcijos smėlio karjere (kartu su grupe „Post Ars“), Zatyšiai, Jonavos rajonas 1990 – Kauno dailininkų instaliacijos, LDS parodų salė, Kaunas 1991 – grupės „Post Ars“ instaliacijos, galerija „Rzezby“, Varšuva, Lenkija 1991 – „Apokalipsė ir tikėjimas. Šiuolaikinė Lietuvos dailė“, Universiteto dailės ir kultūros istorijos muziejus, Marburgas; Lipės krašto muziejus, Detmoldas, Vokietija 1991 – tarptautinis performansų festivalis „The Works“, „Lango“ galerija, Vilnius 1992 – Rytų Europos šalių meno festivalis „Orients“, Bekešabos miesto gamykla, Vengrija 1992 – akcija „Lova“ (kartu su grupe „Post Ars“), Architektų namai, Kaunas

151

1992 – hepeningas „Žaidimai“ (kartu su grupe „Post Ars“), Kaunas

2001 – „Personalinis judesys“, Kauno paveikslų galerija

1992 – „Grupė „Post Ars“. Fotodokumentai, piešiniai, projektai, veiksmai“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius

2001 – „Mutacijos“, Kauno paveikslų galerija

1993 – „Šiuolaikinė lietuvių dailė iš Kauno“, galerija „Likovnih umetnosti“, Slovenj Gradec; galerija „Mestna“, Liubliana, Slovėnija

2001 – „Naujos lietuviškos muzikos festivalis“ (kartu su grupe „Post Ars“), Šiuolaikinio meno centras, Varšuva, Lenkija 2002 – tarptautinis skulptūros projektas „Apie gamybą“, M. Žilinsko galerija, Kaunas

1993 – „Tai – laiškas“, Kauno paveikslų galerija

2002 – akcija „Mūsų kalba“ (kartu su grupe „Post Ars“), galerija „Arteritorija“, Kaunas

1993 – Europos bienalė, Žemutinė Lužiza, Vokietija

2002 – akcija „Neregių teatras“ (kartu su modernaus šokio teatru „Aura“), M. Žilinsko galerija, Kaunas

1993 – fotografijų paroda „Menas laisvėje“, Kultūros centro galerija, Antverpenas, Belgija 1993 – „Tarp skulptūros ir objekto lietuviškai“, ŠMC, Vilnius 1993 – „Baltai šiandien“, šiuolaikinė Estijos, Latvijos, Lietuvos dailė, Nacionalinė dailės akademija, Paryžius, Prancūzija

2002 – tarptautinis šokio festivalis, projektas „Re-gi-ne-re-gi“ (kartu su modernaus šokio teatru „Aura“), Šokio spaustuvė, Vilnius 2002 – tarptautinis projektas „Skulptūrų zona“, Kaunas

1994 – akcija „Dodekafonija“ (kartu su grupe „Post Ars“ ir kt.), Akademinis dramos teatras, Vilnius

2003 – konkursinių projektų „Art propaganda“ paroda, galerija „Arteritorija“, Kaunas

1994 – „Plitimas, pakeitimas, įsipainiojimas“ (kartu su grupe „Post Ars“), Kauno paveikslų galerija 1994 – „Grupių paroda” (kartu su grupe „Post Ars“), ŠMC, Vilnius

2003 – tarptautinio konkurso, skirto pasipriešinimo okupacinio režimo dalyviams, projektų paroda, „Melngalvju nams“, Ryga, Latvija

1995 – „Nauji dokumentai“, Balzeko Lietuvos kultūros muziejus, Čikaga, JAV

2003 – Nacionalinės premijos laureatų paroda, LR Seimas, Vilnius

1995 – „1995 Lietuvos dailė“ (kartu su grupe „Post Ars“), ŠMC, Vilnius

2004 – Akcija „Priešvelykis“, KMU vaikų chirirgijos skyrius, Kaunas

1995 – „Trys dienotvarkės“ (kartu su grupe „Post Ars“), Mucsarnok, Budapeštas, Vengrija

2004 – paroda Vilniaus savivaldybėje

1996 – akcija „Recepcija“ (kartu su grupe „Post Ars“ ir kt.), ŠMC, Vilnius

2004 – paroda „Erdvės“, galerija „Arka“, Vilnius

1996 – akcija „Leisk paukščiui pailsėti“ (kartu su A. Andriuškevičiumi), Rotušės aikštė, Kaunas

2004 – socialinė akcija „Dūmų laidotuvės“, Verslo lyderių centras, Kaunas; trys išorinės reklamos plakatai Kaune

1996 – „Trys dienotvarkės II“ (kartu su grupe „Post Ars“), Miesto parodų salė, Tamperė, Suomija 1997 – „Šeštojo pojūčio beieškant“, Kauno paveikslų galerija 1997 – „Selest’Art 97“ (kartu su A. Andriuškevičiumi), Saint Hilaire arsenalas, Selestas, Prancūzija 1997 – tarptautinis perfomansų festivalis „Dimensija 0“ (kartu su grupe „Post Ars“), ŠMC, Vilnius 1998 – „Darbai ant popieriaus“, Kauno paveikslų galerija 1998 – „Kūnas ir Rytai“, Modernaus meno muziejus, Liubliana, Slovėnija 1998 – tarptautinis Maskvos forumas „Kontrolinė jausmų stotis“, dailės parodų salė „Maniežas“, Maskva, Rusija 1998 – meninio piešinio paroda, galerija „Arka“, Vilnius 1998 – akcija „Sėja“ (kartu su A. Andriuškevičiumi), Zapyškis, Kauno r.

1998 – „Gyvenimo tapetai“ (kartu su A. Andriuškevičiumi ir V. Jasevičiūte), Kauno paveikslų galerija 1998 – „Septynios meilės postmodernizmui dienos” (kartu su A. Andriuškevičiumi), Kauno paveikslų galerija 1999 – „Lietuvos dailė 1989–1999“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius 1999 – „Vakar ir šiandien“, Kauno paveikslų galerija 1999 – tarptautinis žemės meno simpoziumas (kartu su grupe „Post Ars“), Pereslavlis-Zaleskis, Rusija

2005 – I-oji Lietuvos šiuolaikinės dailės paroda, ŠMC, Vilnius 2006 – „Naujos kaukės“, Kauno paveikslų galerija 2006 – „101,3 km. Konkurencija ir bendradarbiavimas“, ŠMC, Vilnius 2006 – „Muziejus neregiui“, M. Žilinsko dailės galerija, Kaunas 2007 – Saporo sniego skulptūrų festivalis, Saporas, Japonija 2007 – meno mugė „Artefiera Bologna“, Bolonija, Italija 2008 – performansas (kartu su Č. Lukensku ir VDU MI studentais), VDU Menų galerija „101“, Kaunas 2008 – „Menininkai apie kaukes“, Kauno apskrities viešoji biblioteka, Kaunas 2009 – II-oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė, parodų ir kongresų centras „Litexpo“, Vilnius 2009 – „Post Ars_20_ Kontekstai“, ŠMC, Vilnius 2010 – „Lietuvos dailė 2000–2010“, ŠMC, Vilnius 2010 – projektas „Garsovaizdis. Vilniaus metro“ (kartu su architektu L. Tuleikiu ir kompozitoriumi V. Jurgučiu), Vilnius 2010 – projektas „Kaunas–Portas“, galerija „Espaco Imerge“, Portas, Portugalija 2014 – III-oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė, galerija „Arka“, Vilnius

1999 – grupės „Post Ars“ paroda „Kamufliažai“, Kauno paveikslų galerija

2014 – meno mugė „ART14London“, Londonas, Jungtinė Karalystė

1999 – tarptautinis skulptūros simpoziumas „Parkas 800“, Ryga, Latvija

2014 – meno mugė „ARTVilnius‘14“, parodų centras „Litexpo“, Vilnius

2000 – tarptautinis skulptūros simpoziumas „Parkas 800“ (kartu su Č. Lukensku), Ryga, Latvija

2015 – meno mugė „ARTVilnius‘15“, parodų centras „Litexpo“, Vilnius

2000 – autorinės knygos „Ir“ pristatymo akcija, M. Žilinsko dailės galerija, Kaunas

2015 – galerija „La Xina A.R.T“, Barselona, Ispanija

2000 – akcija „Krikštas“ (kartu su Č. Lukensku), Meno festivalis, Jonava

2016 – „Post Ars. Partitūra“, ŠMC, Vilnius

152

2016 – tarptautinė Estijos, Latvijos ir Lietuvos dailininkų paroda „BARIKADOS“, Latvijos dailininkų sąjungos galerija, Ryga, Latvija.

„Vaikų Tora“, 1994. Arch. A. Imbrasas. Choralinės sinagogos kiemas, Kaunas

2017 – „Maketo dimensija“, galerija „Meno parkas“, Kaunas

Memorialinė lenta akademinės bendruomenės nariams, žuvusiems per Lietuvos okupaciją, 1997.

Arch. E. Miliūnas. Kauno technologijos universitetas

2017 – „10x12“, projektas bendradarbiaujant galerijoms „Meno parkas“ ir „Imago Mundi“, galerija „Meno parkas“, Kaunas

„Riboženklis“, 1997. Kauno ąžuolynas

„Šulinys“, 1999. Mežaparks, Ryga, Latvija

2017 – „Choras“, galerijos „Meno parkas“ menininkų paroda, VDA parodų salės „Titanikas“, Vilnius

Antkapinis paminklas rašytojui J. Avyžiui, 2001. Arch. A. Kančas. Antakalnio kapinės, Vilnius

2017 – meno mugė „ArtVilnius‘17“, instaliacija skulptūrų, instaliacijų ir performansų parodoje „Takas“, parodų centras „Litexpo“, Vilnius

Romo Kalantos aukos vietos įamžinimo paminklas „Aukos laukas”, 2002. Arch. S. Juškys.

Muzikinio teatro sodas, Kaunas

2017 – „Ne muziejus...“, galerijos „Meno parkas“ menininkų paroda, galerija „Meno parkas“, Kaunas

„Vienas”, 2002. Arch. L. Tuleikis. „Skulptūrų zona”, Kaunas

2018 – „Join The Dots / Unire le distanze“, galerija „Imago Mundi“, „Salone degli Incanti“, Triestas, Italija 2018 – „Ne muziejus...“, galerijos „Meno parkas“ menininkų paroda, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, Klaipėda 2018 – „# (hashtag)“, galerija „SLA307“, Niujorkas, JAV 2018 – meno mugė „ARTVilnius‘18“, instaliacija „Aidinimai“, parodų centras „Litexpo“, Vilnius

„XXI a. katakombos”, 2005. Arch. L. Tuleikis. Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios požemiai, Kaunas „Puskalnis“, 2009. Arch. L. Tuleikis. Skulptūra, sukurta renginiui „Vilnius – Europos kultūros sostinė“, Neries krantinė, Vilnius „Atodangos“, 2012. Arch. A. Kančas, Kauno muzikinis teatras, Kaunas „Amžinai žaliuojanti karvė“, 2012. Ventspilis, Latvija

2019 – žurnalo „Nemunas“ paroda-renginys „12+1“, galerija „Meno parkas“, Kaunas 2019 – „Žmogus, gyvūnas, robotas“, MO muziejus, Vilnius 2019 – „A et A. La Conversation Différente“ (kartu su A. Andriuškevičiumi), galerija „4’Barbier“, Nimas, Prancūzija 2019 – „#recording“, galerija „Künstlerforum Bonn“, Bona, Vokietija 2019 – „10+10=20“, galerija „Meno parkas“, Kaunas

Deginimo akcija Zatyšiuose, 1989

2019 – „Žaidimų galerija: viešnagė pas laureatus“, Dailininkų sąjungos galerija, Vilnius

SVARBESNI KŪRINIAI VIEŠOSIOSE ERDVĖSE „Perkūnas“, 1970. Kaunas „Legenda”, 1973. Panevežys „Šventė”, 1974. Kaunas „Žiedas”, 1974. Dotnuva „Saulė“, 1975. Antinių skulptūrų skverelis, Kaunas „Ateitis“, 1977. Antinių skulptūrų skverelis, Kaunas (kartu su R. Antiniu vyresniuoju) „Mergaitė su dūdelėmis”, 1976. Birštonas „Chimeros”, 1979. (8 vnt.). Šv. Mergelės apsireiškimo koplyčia, Šiluva „Angelai”, 1979–99. (2 vnt.). Kartu su R. Antiniu vyr. Šv. Mergelės apsireiškimo koplyčios šventorius, Šiluva „Saulė“, 1985. Menininkų namų skulptūrų skveras, Kaunas „Kiaušinis”, 1990. Girelės paukštynas, Kaišiadorių r.

Antkapinis paminklas tėvams, 1990. Arch. E. Miliūnas. Petrašiūnų kapinės, Kaunas „Kryžius-medis“, 1991. Arch. E. Miliūnas. Kauno senosios kapinės (Ramybės parkas) „Rūpintojėlis“, 1993. Arch. E. Miliūnas. Rokiškis Antkapinis paminklas laisvės gynėjui T. Masiuliui, 1993. Arch. L. Tuleikis.

Petrašiūnų kapinės, Kaunas

153

ATSTATYTI PAMINKLAI

KŪR INIAI K O LE K CIJOSE

1989 – „Už laisvę“, Rokiškis (paminklo autorius – R. Antinis vyresnysis)

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (Kaunas), Nacionalinis dailės muziejus (Vilnius), Lietuvos dailės muziejus / Nacionalinė dailės galerija (Vilnius), MO muziejus (Vilnius), Kauno IX forto muziejus, Kauno miesto muziejus, Egidio Marzona kolekcija (Berlynas, Vokietija), Luciano Benetton kolekcija (Trevizas, Italija) ir kitos privačios galerijos Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Moldovoje, Vokietijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Brazilijoje, JAV, Japonijoje.

1990 – „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“, Biržai (paminklo autorius – R. Antinis vyresnysis) 1990 – „Laisvės paminklas“, Kretinga (paminklo autorius – R. Antinis vyresnysis) 1991 – „Žuvusiems tiems Širvintomis“, Širvintos (paminklo autorius – R. Antinis vyresnysis) 1995 – „Žuvome dėl Tėvynės“, Kaunas (paminklo autorius – S. Stanišauskas)

A PD OVANOJIMAI IŠ L EISTOS A UTO RIN Ė S K NY G OS

1968 – 1-oji vieta konkurse už paminklą, skirtą kosmosui (nerealizuotas), Kaunas

„Ir“ / Robertas Antinis. - Kaunas: „Aesti“, 2000.

1969 – 1-oji vieta konkurse už skulptūrą „Perkūnas“, Kaunas

„Į“ / Robertas Antinis. - Kaunas: LDS Kauno skyrius, 2010.

1980 – Latvijos dailininkų sąjungos diplomas skulptūros kvadrienalėje „Ryga’80“, Ryga, Latvija

„Stalas“ / Robertas Antinis. - Vilnius: Dailininkų sąjungos galerija, 2015.

1990 – 1-oji premija už 1941 metų birželio 23-iosios sukilimo aukų atminimui skirtą projektą (kartu su arch. E. Miliūnu), Kaunas

„Penki aidinimai – penkios galimybės“ / Robertas Antinis. - Kaunas: galerija „Meno parkas“, 2019.

1991 – 1-oji premija už skulptūrą „Kryžius-medis“, Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyrius, Kaunas 1993 – Didysis prizas bienalėje „Europa-Biennale Niederlausitz. Installationnen in der Landschaft II. Intermediale Aktion” už žemės meno kūrinį „Partitūra“ (kartu su grupe „Post Ars“), Žemutinė Lužica, Vokietija Roberto Antinio vyresniojo paminklo „Žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę“ atkasimo akimirka, 1988. Paminklas buvo restauruotas Roberto Antinio jaunesniojo 1989-aisiais

1996 – Aukščiausiojo laipsnio valstybės stipendija 1997 – premija už kūrinį-ekspoziciją „Gyvenimo tapetai“ parodoje „Geriausias metų kūrinys“ (kartu su A. Andriuškevičiumi ir V. Jasevičiūte), Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Kaunas 1998 – premija už objektą „Turėklas“ architektų parodoje „Detalė 98“, Architektų namai, Kaunas (kartu su arch. L. Tuleikiu) 1999 – Atviros Lietuvos fondo stipendija projektui „Mandala“ tarptautiniame žemės meno simpoziume (kartu su grupe „Post Ars“), Pereslavlis-Zaleskis, Rusija 2002 – Nacionalinė kultūros ir meno premija 2002 – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas, Karininko kryžius 2002 – Įsimintiniausio Kauno menininko apdovanojimas, Kauno menininkų namai 2011 – autorinė knyga „Į“ išrinkta gražiausia knyga eksperimentinių knygų kategorijoje, Knygos meno konkursas, Vilnius 2006 – Aukščiausiojo laipsnio valstybės stipendija 2015 – Lietuvos dailininkų sąjungos Auksinis ženkliukas

154

Kiti tekstai apie menininko kūrybą Andriušytė R. Premija tegul bus paukščiams // Kultūros barai. 1994, Nr. 1. P. 48.

Andriuškevičius A. Kaunas – modernizmo supertvirtovė // Šiaurės Atėnai. 1990 kovo 14, Nr. 6. P. 4–5.

Andriuškevičius A. Roberto Antinio skulptūros // Lietuvių dailė 1975–1995. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997. P. 233–235.

Antinis R. Apie save // Kauno dailė: realijos en face. Sud. Vida Mažrimienė. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2011. P. 20–21.

Antinis R. Kūryba // Nemunas. 2013 kovo 14–20, Nr. 10 9(859). P. 8–9, 14.

Antinis R. Neparašyta knyga // Nemunas, Nr. 14 (974) 2016 liepos 21 – rugsėjo 7. P. 14–16.

Antinis R. Priešknygė // Nemunas. 2007 sausio 4–10, Nr. 1(135–576). P. 6.

Vaikystės piešinys, apie 1950

Baranauskaitė A. Robertas Antinis. Juodo kubo gelmėje // Bernardinai.lt. 2008 balandžio 4.

Elektroninė prieiga: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-04-04-robertas-antinis-juodo-kubo-gelmeje/3903 Grigoravičienė E. Tarp gyvo ir negyvo kūno: devintojo-dešimtojo dešimtmečių sandūros lietuvių akcionizmo ypatumai // Acta Academiae Artium Vilnensis /16. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999. P. 54–77.

Inis L. Robertas Antinis. Esu pats sau paslaptis // Kaunas: Laivė, 1997. P. 8–18.

Jankevičiūtė G. Sfinksas ant ratukų // Dailė. 1991, Nr. 30. P. 2, 15.

Jasevičiūtė V. Hepeningas Kaune // Kauno tiesa. 1990 liepos 14, Nr. 145. P. 2.

Jasevičiūtė V. Robertas Antinis // Kauno menininkai. Kaunas: Kauno meno fondas, 1996. P. 54–57.

Jurėnaitė R. Sudrumsta vietos ramybė arba kūno menas Lietuvoje // Kultūros barai.

1999, Nr. 4 (412). P. 33–37.

Kanopkaitė R. Akimirkos plazdėjimas prilygsta piramidžių amžinumui // Kauno diena. 2003 sausio 4. Elektroninė prieiga: https://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/akimirkos-plazdejimas-prilygsta-piramidziu-amzinumui-5079 Kanopkaitė R. Nustebinti pasaulį sunku, bet stengtis verta // Kauno diena. 2007 liepos 20.

Elektroninė prieiga: https://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/nustebinti-pasauli-sunku-bet-stengtis-verta-497685 Kanopkaitė R. The Permanence of Change // Lithuania in the World.

Vol. 11, No. 3, 2003. P. 44–50.

Kazakevičius I. Penki procentai laisvės // Nemunas. 2003, Nr. 5–6. P. 41–44.

Kilpys V. Robertas Antinis: kuo didesnis Rūpintojėlis, tuo lietuviškesnis esi? // Bernardinai.lt. 2009 kovo 24. Elektroninė prieiga: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-03-24-robertas-antinis-kuo-didesnis-rupintojelis-tuo-lietuviskesnis-esi/3249 Kogelytė R. Antiniški požiūriai į erdvę, materiją, skulptūros paskirtį // Kauno diena.

1996 birželio 15. P. 2.

Kogelytė R. Kauno dailininkų instaliacijos // Krantai. 1990 balandis. P. 70–71.

Kogelytė–Simanaitienė R. Pasirenku daiktus ir juos paženklinu // Literatūra ir menas. 1996. P. 19.

Kreivytė L. Erdvės gamyba // 7 meno dienos. 2002 rugsėjo 13. Elektroninė prieiga: https://www.7md.lt/archyvas.php?leid_id=534

155

Kuizinaitė G. Ant R. Antinio „Stalo“ – ir menas ir gyvenimas // Kauno diena. 2015 rugpjūčio 7.

Elektroninė prieiga: https://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/ant-r-antinio-stalo-ir-menas-ir-gyvenimas-704691 Kuizinas K. Įvykis. Karjero akcija // Kultūros barai. 1991, Nr. 1. P. 41–43.

Kuizinas K. Robertas Antinis jaunesnysis // 100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų. Vilnius: Soroso šiuolaikinio meno centras Lietuvoje, 2000. P. 22–23.

Kuizinas K. Robertas Antinis jaunesnysis: dokumentacija // Vilnius: Soroso šiuolaikinio meno centro archyvas, 1996.

Kunčius H. Post Ars – išbarstymas, ištirpimas, išliejimas // Krantai.

1991, balandis/gegužė. P. 107–111.

Linkevičiūtė J. Robertas Antinis. Grumtynės su paslaptimi // Nemunas.

2004 spalio 14–20, Nr. 26. P. 1, 5–6.

Malikonytė R. Tirpstanti skulptūra. Apie skulptoriaus R. Antinio skulptūrą // Menų bakalauro diplominis darbas. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 1994.

Marcišauskytė-Jurašienė J. „Puskalnis“ // Vilniaus skulptūrų kelias: kultūrinis gidas. Sud. Jolanta Marcišauskytė–Jurašienė. Vilnius: Modernaus meno centras, 2014. P. 96–99.

Medelinskas V. Du Robertai // Pirmadienis. 1994 rugsėjo 26 – spalio 2, Nr. 38.

Petrauskaitė Ž. Jei kas mano, kad būti sūnumi – tik privalumai, klysta // Kauno diena. 1996 birželio 15. P. 16-17.

Poderytė V. Riedantys akmenys // Veidas. 1995 rugpjūčio 19. P. 8–9.

Raudonienė D. Juslių edukacija: prielaidos bendrai teritorijai // Acta Academiae Artium Vilnensis / 74. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014. P. 45–64.

Sabaitė J. Robertas Antinis: „Mane galima vadinti melagiu, vienišiumi ir net ekshibicionistu“ // Fortūna, Nr. 3, 2007. P. 27–31.

Starkys R. Akcija Nr. 19920702 // Nemunas. 1992, Nr. 10. P. 18–19. Šalaj J. Mirtis ir savinaika grupės „Post Ars“ kūryboje // Kultūros barai.

2002, Nr. 5(450). P. 37–40.

Zabulytė J. Paminklas Romui Kalantai // Archiforma. 2002, Nr. 2. P. 113–114.

156

Su latvių režisieriumi Ansiu Epneriu kuriant dokumentinį filmą apie Robertą Antinį tėvą ir sūnų. Apie 1976

Robertas Antinis penki aidinimai – penkios galimybės (ne) monografija

Leidėjas: Galerija „Meno parkas“ Rotušės a. 27, LT-44279, Kaunas www.menoparkas.lt Knygos idėjos autorius: Robertas Antinis

This book, titled Five Acts – Five Possibilities, is a (non)monograph of Robertas ANTINIS (b. 1946, Kaunas) – Lithuanian visual artist, working mainly in the field of sculpture, installation and performance art, as well as book art and writing. Innovator and experimenter, member of the Post Ars group, Robertas Antinis was one of the first artists in Lithuania to engage into interdisciplinary, contemporary art. His work combines sculpture, found or recreated objects, drawings, written or pronounced texts. His creative interests include process and sensuality, metaphorical and physical blindness, dialectics between form and non-form, the monumental and the ephemeral.

Sudarytojai: Robertas Antinis Kotryna Džilavjan Airida Rekštytė Dizainerė: Airida Rekštytė Fotografai: Laimutis Brundza Gintaras Česonis Vidmantas Ilčiukas Giedrius Liagas Rymantas Penkauskas Algirdas Pilvelis Romualdas Rakauskas Airida Rekštytė Rimantė Ropytė Veronika Šleivytė Gintautas Trimakas Linas Tuleikis Gintaras Zinkevičius Rėmėjai:

Leidinys yra projekto „Trys viename. Robertas Antinis“ dalis.

Projekto kuratoriai: Lina Mikalauskienė, Povilas Ramanauskas, Airida Rekštytė, Arvydas Žalpys © 2019 Galerija „Meno parkas“ Spausdino: UAB „„Mudu2” info@mudu2.lt www.mudu.lt Tiražas: 300 egz.

ISBN 978-9955-674-47-4