Turinys Autoriaus žodis ...................................................... 3 Istorija .................................................................... 4 Rašinys ................................................................... 5 Žiemos šventės ..................................................6-11 Pavasario šventės ............................................12-15 Vasaros šventės ...............................................16-19 Rudens šventės ................................................20-21
2
Autoriaus žodis Man visada patiko ir patiks švęsti šventes, kad ir kokios jos būtų. Juk tai yra taip smagu! Yra įvairių švenčių, kurias vienaip ar kitaip atšvenčiame. Aš taip pat artėjant kokiai nors šventei nepraleidžiu jos, o kažkaip pažymiu ją. Visos šventės yra laukiamos dėk kažkokių priežasčių, ar tai dovanos ar artimųjų susitikimas. Tai puiki proga nuveikti kažką gražaus, ko nedarai įprastomis dienomis. Per šventes reikia švęsti, tai man sukelia džiaugsmo. Įvairios šventės yra neužmirštos ir mano šeimoje. Tai puiki proga susirinkti kartu su šeima prie bendro stalo ir pabendrauti, pasikalbėti apie gyvenimą, nes kasdien vis nėra laiko tam. Taigi, lietuviškų švenčių pažymėjimas yra svarbu kiekvienam, taip pat jų papročiai ir tradicijos turi būti žinomos kiekvienam lietuviui.
3
Istorija Pirmykščiai žmonės buvo sukūrę nemažai švenčių, kurios buvo grupuojamos į dvi grupes: viena jų sudarė šventės, kurių laikas derinamas su astronominiais ritmais ir yra vadinamos Kalendorinėmis. Antros – susijusios su lauko darbų pradžia ir pabaiga – Agrarinės. Agrarinių švenčių papročiai atsirado dėl žmones supančios gamtos dėsnių religinės svarbos, periodiško metų laikų keitimosi. Sezonų kaitos ir apeigų datos buvo netikslios, tad senovės žmonės sukūrė sąlygas atsirasti kalendoriui. Pirmiausia buvo sukurtas mėnulio kalendorius, kurio metai susidėjo iš 12 ar 13 mėnesių, tačiau jis nesutapo su žemės darbais ir kalendorinėmis šventėmis. Darbo sezonų laiką žmonės nustatydavo stebėdami dangaus kūnų judėjimą, paukščių atskridimą ir išskridimą. XIXa. – XXa. Kalendorinių švenčių žemdirbio kalendoriuje pagrindinės išskiriamos šios: Kalėdos, Užgavėnės, Jurginės, Velykos, Sekminės, Joninės, Žolinės ir Vėlinės. Šnekamojoje kalboje jos vadinamos didžiosiomis arba metinėmis šventėmis. Dauguma šių švenčių turi pastovias dienas.
4
Kodėl svarbu švęsti šventes? Lietuviams nuo seno svarbios ne tik šeimos, bet ir kalendorinės šventės, kurių metu žmogus įsitraukia į pasaulio, gamtos ir protėvių gyvenimo ritmą. Švęsdami šventes išsaugome mūsų kraštui būdingas tradicijas bei papročius. Kiekviena šventė yra savaip unikali, kiekvieną ir švenčiame skirtingai. Jei jų nepažymėtumėme, tai nebeišliktų mūsų krašto vertybių bei kultūros pažinimo. Švenčių prasmės kiekvienam yra savaip aktualios. Įvairias šventes žmonės atšvenčia skirtingai. Dažniausiai tai puiki proga susitikti visai šeimai drauge bei prie bendro švenčių stalo pabendrauti bei pabūti kartu. Šventės suteikia begalę įvairių bendravimo galimybių, priklauso kokia tai švente yra. Jau nuo seno Jėzaus gimimui pažymėti svarbia švente tapusi - Šv. Kalėdos daugeliui sukelia džiugią nuotaiką. Iki Kalėdų, svarbus laikotarpis - Adventas kiekvienam yra svarbus, kai laukiama Jėzaus gimimo šventės, apmąstomi praėjusių metų geri ir blogi darbai, susimąstoma apie save ir artimuosius. Kalėdų metas, kiekvienam reiškia skirtingą požiūrį. Vieniems tai metas, kai bus puiki proga pabūti kartu su šeimyna bei smagiai praleisti laiką, kitiems tai švento laiko praleidimas . Tai šventė, turinti labai gilias tradicijas. Ją šventė ištisos kartos mūsų protėvių. Dabar nors ir ne visi laikosi senų lietuvių tradicijų švęsdami Kalėdas, bet žmonėms tai vis tiek svarbi šventė. Šventės sukuria skirtingas nuotaikas, tai priklauso nuo jų prasmės, kiekvienam žmogui šventės gali reikšti skirtingus poreikius. Švenčių metu žmonės atlieka tai ko įprastomis dienomis nedaro, tai jiems leidžia nepamiršti šventinių dienų, jos labiausiai įsimina. Senos tradicijos išlikusios iki šių dienų, skatina žmones jas tausoti. Skirtingos šventės, skirtingos ir tradicijos. Kiekvieną kart artėjant kokiai nors šventei susimąstome kaip ją atšvęst. Nepamirštame ir tradicijų, kurios yra svarbios norint išlaikyti šventę dar vertingesnę. Viena iš švenčių turinti nuo seno žinomų tradicijų tai Velykos. Ši šventė simbolizuoja Kristaus prisikėlimą. Velykos yra svarbiausia daugelio krikščionių šventė, kuria išreiškiamas didelis džiaugsmas dėl galutinės Dievo sūnaus pergalės prieš mirtį. Kai kurių supratimu svarbiausia yra Kristaus mirties, o ne prisikėlimo diena, nes būtent mirdamas Kristus išvadavo žmoniją nuo prigimtinės nuodėmes. Velykos, kaip ir kitos krikščioniškos šventės, yra perėmę pagoniškų elementų, pvz., Velykų kiaušiniai, Velykų zuikiai, Velykų bobutė. Tradicinės šventės leidžia žmonėms pažinti seną krašto kultūrą, ir jos neužmirštant tausoti ir tęsti tradicijas. Švenčių atšventimas, bei jų pažymėjimas yra svarbus mums kiekvienam. Pažinę šalies kultūrą suprantame, kad šventės yra svarbios mums ir ateinančioms kartoms kurios tęs nuo seno svarbias šalies tradicijas. Šventes reikia švęst, kad ir kokia ji bebūtų, nepamiršt jų reikšmės ir jų naudos. 5
Žiemos šventės Atėjus šaltajam laikotarpiui ir iškritus pirmajam sniegui, prisiminame apie artėjančias žiemos šventes. Ne vienas susimąstome, kaip per Adventą pakeisti savo kasdienę rutiną ir pajusti artėjančių Kalėdų dvasią. Norint, kad šventinės dienos, kurias skirsime savo šeimai, giminėms ir draugams, būtų jaukios, šiltos ir džiugios, reikėtų pasirūpinti namų puošimu ir nepamiršti šventinio stalo dekoravimo.
6
Adventas Krikščionių religijoje laikotarpis, pažymintis laiką iki Jėzaus gimimo. Advento metu žmonės laukia kūdikėlioJėzaus gimimo. Adventas trunka beveik mėnesį; per tą laiką praeina 4 sekmadieniai. Tai krikščionių tikinčiųjų susikaupimo ir apmąstymų metas prieš Kalėdas. Advento metu katalikai susilaiko nuo triukšmingų linksmybių, tačiau protestantai su džiaugsminga viltimi laukia artėjančių Kalėdų. Adventas – laukimo, rimties, vilties, maldos ir susikaupimo metas. Nuostabus ir sklidinas giliausios prasmės laikas, kuriame įprasminame savo kasdienybę Kristaus gimimo laukimu. Šis laikas – tai kvietimas permąstyti galbūt praeinančius metus, nuveiktus darbus, o gal ir nuodugniai ištirti visą savo gyvenimą, susitaikyti su tuo žmogumi, kuris yra kiekvieno mūsų viduje, – galbūt slepiamas, gal pavargęs, gal kankinamas nuolatinių problemų ir nebūtinai prasmingų rūpesčių, gal be galo bailus ir pilnas kompleksų dėl to, kas visiškai nereikšminga ir per daug materialu...
7
Kūčios Gruodžio 24 d., Kalėdų išvakarėse švenčiama šventė. Dabar tai paprastai yra šeimos ar artimiausių draugų vakarienė. Kūčios būdavo didelė šventė prie apeiginio stalo, lydima apeigų, burtų, aukų. Prieš Kūčias žmonės stengėsi užbaigti darbus. Kūčių dieną buvo draudžiama malti, skaldyti malkas, kulti, nes triukšmą sukeliantys darbai būsimą vasarą sukelia audringus debesis su krušomis. Pasiruošę šventėms žmonės pagal apeigas prausdavosi. Patiekalų turėtų būti tiek, kiek metai turi mėnesių - 12 arba bent jau 9. Šie skaičiai turi magišką galią Stalą ir šiandien daug kas pašlaksto pašventintu Velykų vandeniu, parūko kadugio verba. Tradiciniai žemaičių Kūčių valgiai: virti kopūstai su žirniais. Papildomai prie jų išverdama bulvių. Patiekiama ir cibulynė, dar silksriube vadinama (valgoma taip pat su karštomis bulvėmis). Mėgstami šližikai (kūčiukai, prėskučiai), įvairūs žuvies patiekalai, riešutai, medus, spanguolių ar avižų kisielius, virtos pupos, spirginė (daroma iš pakepintų grūstų kanapių ar sėmenų, druskos, dėl skonio pridedama grūstų pipirų), kanapių pienas, alus, gira.
8
Per Kūčias negalima: Valgyti mėsiškus patiekalus. Sakoma, kad jei per Kūčias kam nors ką paskolinsi, tai jam kartu ir savo laimę atiduosi. Negalima ir siūti, nes priešingu atveju avims galvos svaigs, gyvuliai sunkiai priauglio susilauks. Kūčioms nepalik nesuverpto kuodelio, nes jį prispjaudys raganos. Sakoma, kad Kūčių naktį dvyliktą valandą gyvuliai ima tarp savęs kalbėtis, tačiau žmonėms nevalia jų klausytis, nes tas, kas jų kalbą išgirsta, greitai miršta.
9
Šv. Kalėdos Kalėdas imta minėti kaip Jėzaus gimimo šventę. Katalikiškos Kalėdos švenčiamos gruodžio 25 dieną. Šiuolaikiniame pasaulyje Kalėdos tapo ekonomiškai itin svarbia švente, susieta su dovanų pirkimu ir dovanojimu, Kalėdų Seneliu ir pan. Kalėdos lietuvių liaudies kalendoriuje - sena agrarinė šventė, turinti daug bendrų bruožų su kitų indoeuropietiškų tautų apeigomis. Jose atliekami magiški veiksmai, lemiantys naują derlių, vaikščiojama iš namų į namus, linksminamasi… Kalėdų laikotarpiu susirenka visa šeima, o tai – vis retesnis atvejis tokioje skubančioje visuomenėje. Susitikus pasidalijama metų patyrimais, apsikeičiama bučiniais ir apkabinimais. Taip pat aplankomi tolimesni giminaičiai. Visada malonu jausti artimųjų palaikymą, meilę, šilumą, tik ne visada tam skiriama pakankamai dėmesio ir laiko. Kalėdos suteikia galimybę dar kartą apmąstyti kas gyvenime yra svarbiausia, o kas – tik laikini blizgučiai.
10
Užgavėnės Šventė, kurios paskirtis – išvyti žiemą, prisišaukti pavasarį. Užgavėnės – paskutinė žiemos mėsiedo diena, per kurią daug valgoma, ypač mėsiškai. Iš pat ankstyvo ryto moterys verda, kepa. Sunkesnių darbų jau nedirbama. Net buvo sakoma, jeigu sunkiai per Užgavėnes dirbsi, tai „per visus metus nebus poilsio, nepabaigsi darbų”. Tai didelė džiaugsmo, juoko, linksmumo, įvairiais papročiais, apeigomis, burtais apipinta diena. Tai savotiškas liaudies teatras, kuriame buvo išjuokiama daugelis gyvenamojo meto negerovių. Etnografai spėja, kad, prieš įvedant krikščionybę, jos būdavo švenčiamos kovo mėnesio viduryje – pavasario metu. Kai bažnyčia įvedė septynių dienų pasninką – gavėnią, draudžiančią pasilinksminimus, Užgavėnes imta švęsti prieš ją. Užgavėnės švenčiamos visada antradienį, 46d. Prieš Velykas.
11
Pavasario šventės
12
Kaziuko mugė Kasmetinė Lietuvoje rengiama folkloro mugė, kurioje žmonės pardavinėja savo pagamintus liaudiškus dirbinius. Mugė dažniausiai rengiama artimiausią sekmadienį iki Šv. Kazimiero dienos, kovo 4 d. Svarbiausias mugės atributas – verba, gaminama iš išdžiovintų margų gėlių ir žolių. Kiekvienais metais kovo pirmomis dienomis Vilniaus senamiesčio gatves užlieja šurmuliuojantis Kaziuko savaitgalis. Tai pats gausiausias tautodailininkų ir liaudies meistrų sambūris. Į Kaziuko mugę suguža ne tik atokiausių Lietuvos kampelių, bet ir kaimyninių šalių amatininkai. Be tradicinių mugės akcentų, Kaziuko mugėje prekiaujama socialiai remtinų asmenų, globos namų auklėtinių dirbiniais. Mugėje visada gausu ne tik liaudies meistrų pagamintų daiktų, bet ir renginių.
13
Velykos Krikščionių šventė, pritaikyta prie senojo tikėjimo šventės, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų po nukryžiavimo, kaip tai aprašyta Naujajame Testamente. Tai įvykę trečią dieną po Kristaus mirties (mirties dieną skaičiuojant kaip pirmą dieną). Velykos yra svarbiausia daugelio krikščionių šventė, kuria išreiškiamas didelis džiaugsmas dėl galutinės Dievo sūnaus pergalės prieš mirtį. Kai kurių supratimu svarbiausia yra Kristaus mirties, o ne prisikėlimo diena, nes būtent mirdamas Kristus išvadavo žmoniją nuo prigimtinės nuodėmes.
14
Jurginės Tai lietuviška pavasario žalumos šventė, minima balandžio 23 dieną. Senovės Lietuvoje Jurginės būdavo reikšminga žemdirbių ir arkliaganių šventė. Iki šiol išlikusi tradicija švęsti Šv. Jurgio atlaidus. Nuo seno šią dieną buvo švenčiama gyvulių globėjo Ganiklio ir žalumos dievo Jorio garbinimo šventė. Jorėti – reiškia augti, plisti, žaliuoti ir t. t. Sakoma „pažaliavo kaip jorė“, „medis žalias it jorė“ (Lietuvių kalbos žodynas). Į Lietuvą atėjus krikščionybei, šios šventės sutapatintos su Jurginėmis, šv. Jurgio vardo diena. Šv. Jurgis lietuvių mene vaizduojamas kaip karys su ietimi ant žirgo, po kurio kanopomis raitosi blogio slibinas. Tai krikščionybės nešėjas, gynėjas, gyvulėlių globėjas. Neveltui vardas Jurgis (rusiškai Georgas, angliškai Džordžas), kilęs iš žydų kalbos ir reiškia „žemdirbys“. Jo šventė – pavasarį, kai atgimsta žemdirbystė.
15
Vasaros ĹĄventÄ—s
16
Joninės Šventė, švenčiama birželio 24 d., taip pat naktį iš birželio 23 į 24 d., maždaug tuo metu, kai Šiaurės pusrutulyje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis (vasaros saulėgrįža). Šios šventės ištakos Lietuvoje – Rasos šventė, neretai vadinama daugiskaita (Rasos). Po krikšto ši šventė susieta su šv. Jono Krikštytojo gimimo diena. Joninių metu sveikinami Jonai ir Janinos, tačiau taip pat išlikę ir senieji Rasų papročiai: vainikų pynimas, paparčio žiedo paieškos, šokinėjimas per laužą ir t.t.
17
Žolinė Švenčiama rugpjūčio 15 d. Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmės. tai atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena. Javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti, privirta uogienių. Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėleles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį. Ūkininkai šiai šventei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus, giros. Žolinių švęsti susirinkdavo visa giminė, buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Buvo tikima – kas neateis kartu švęsti per Žolinę, bus neturtingas. Šventės dieną buvo aukojami gyvuliai ir rituališkai kepama duona: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėliai svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepdavo. .
18
Romėnai šią dieną garbindavo deivę Dianą, graikai – Artemidę. Šios deivės buvo laikomos augalų ir gyvūnų globėjomis. Aptinkama žinių, kad 500 m. prieš Kr., rugpjūčio 15 dieną buvo atidaryta deivės Dianos šventykla Romoje, ant Avetino kalvos
Būdingiausias Žolinės paprotys yra neštis į bažnyčią pašventinti įvairių žolynų, gėlių. Dzūkijoje ši šventė dar vadinama Kopūstinė. Dzūkės į puokštę įdėdavo su visais lapais morkų, žirnių, burokų, kopūsto galvą. Merginos nusipynusios pasišventindavo devynis skirtingų augalų vainikėlius.
19
Rudens šventės
20
Vėlinės Visų mirusiųjų pagerbimo šventė, švenčiama lapkričio 2 d. Lietuvoje gyvieji aplanko mirusiųjų kapus, uždega žvakes. Neretai šventė susilieja su lapkričio 1 d. minima Visų šventųjų diena, ir paprastai tarp šių švenčių nėra aiškios ribos, bei kapai aplankomi dažniaulapkričio 1 d., kuri Lietuvoje yra ne darbo diena. Vėlinės – mirusiųjų šventė. Gyvieji eina į kapines mirusiųjų aplankyti, o prietaringi žmonės tiki, jog mirusieji ateina pas gyvuosius. Žmonėse ir šiandien galime išgirsti šiurpiausių pasakojimų apie numirėlių apsilankymą pas gyvuosius. Gal nieko kito žmonės taip nebijo kaip numirėlių. Taip jau yra nuo seniausių laikų. Turbūt dėl to toks stiprus mirusiųjų garbinimo kultas. Vėlinių kilmė siejama su lietuvių tikėjimu, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri paskui bendrauja su gyvaisiais, juos lanko. Vėlių garbei rengiamos šventės tradicija siekia pagonybės laikus. Ji būna rudenį, nuėmus nuo laikų derlių.
21
Nacionalinės lietuvių šventės linksmai… Rugpjūčio15 Žolinė. Niekas nežino, kas tai yra. Smerkiami bedieviai. Lapkričio1 Visų Šventųjų diena. Didžiausia šventė. Smerkiamos kapitalizmo šventės ir bedieviai, kurie švenčia Heloviną. Gruodžio24 Šv. Kūčios. Rietenų šeimos rate metas. Gruodžio25-26 Kalėdos. Visiems skauda skrandžius. Į silkę niekas pažiūrėt nebegali (o gal ir į mišrainę). Savaitei išnyksta visa ekonomika, išskyrus alkoholį.
22