Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai (2 tomas)

UDK 929(474.5)(035) As35

REDAKCINĖ KOLEGIJA Vida Dauderienė Vesta Jozonienė Arnas Jozonis Kristina Pečiūraitė DIZAINERĖ Rūta Gurčinienė

Redakcija ir leidėjai nuoširdžiai dėkoja visiems, prisidėjusiems rengiant šį leidinį.

Pirmiausia dėkojame savo biografijas ir nuotraukas mums atsiuntusiems iškiliausiems Lietuvos žmonėms – mūsų Asmenybėms – už pasitikėjimą, kurį iš visų jėgų stengėmės pateisinti, už kantrybę ir atidumą tikslinant biografinius duomenis. Taip pat visiems, atsiuntusiems ir patikslinusiems savo šviesaus atminimo giminaičių arba kolegų biografijų faktus, pateiktus skyriuje „In memoriam“.

Savo žiniomis, informacija ir patarimais mums daug padėjo Vida Bandis (JAV), Gintė Bernadeta Damušis, doc. dr. Algis Dobravolskas, Arvydas Karaška, doc. dr. Irena Eglė Laumenskaitė, Alvydas Medalinskas, Angelė Nelsienė (JAV), Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Juozas Tamkevičius SJ, Andrius Tučkus, akad. prof. habil. dr. Aleksandras Vasiliauskas.

Už informacinę pagalbą esame dėkingi Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, Lietuvos Respublikos Prezidento spaudos tarnybos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ministerijų, kitų valstybinių įstaigų, savivaldybių vadovams ir darbuotojams, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubui, kūrėjų ir verslininkų asociacijoms.

© VšĮ Leidybos idėjų centras, 2015 Šis leidinys ar jo dalis negali būti atgaminti jokia kita forma ar būdu (įskaitant fotokopijas ir magnetines ar elektronines laikmenas), nuolatos ar laikinai saugomi elektronine forma be išankstinio rašytinio VšĮ Leidybos idėjų centro sutikimo, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytas išimtis.

ISBN 978-609-95578-3-0 ISBN 978-609-95578-5-4

Mus visus vienija ryšys.

Apie save sužinome iš kitų, taip pamatome save kitų akimis.

Asmenybė susideda iš daugybės aspektų ir bruožų, kiekviena ji yra unikali.

Tačiau svarbiausia, kaip ji pasirenka prioritetus ir visas pastangas, kūrybiškumą ir jėgas skiria Gėriui – ugdo atsakomybę, drąsą, sąmonėjimą, toleranciją ir išmanymą.

Asmenybė – šį žodį girdime, vartojame ir suprantame įvairiai. Kas yra asmenybė? Į šį redakcijos klausimą knygos herojai atsakė ir savais, ir žymių žmonių žodžiais. Žodžiai, sakiniai, jų konstrukcijos skyrėsi, tačiau beveik visi atsakymai turėjo bendrą vardiklį: asmenybė – tai gėriui tarnaujantis, sąžiningas, kūrybingas, nuolat tobulėjantis, tvirtą atsakomybės jausmą turintis žmogus. Kartu drąsus, nebijantis kovoti už teisybę, žmogiškąsias vertybes, savo idėjas ir darbus skiriantis geresniam, turiningesniam visos visuomenės gyvenimui. Daugelis akcentavo, kad tapti asmenybe gali kiekvienas žmogus, šis potencialas glūdi kiekviename, tereikia to labai siekti, surasti būdą atsiskleisti ar padėti visapusiškai augti esantiems šalia.

Knyga „Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“ į klausimą, kas yra asmenybė, neatsakys, tačiau čia mes surinkome pačius iškiliausius pavyzdžius tų, kuriuos pavadinę Asmenybėmis niekada nesuklysite. Knygos dalyviai – tai žmonės, kurie gyvena tarp mūsų, savo darbais ir pasiaukojimu kiekvieną dieną kuria geresnę Lietuvą, kurių vardai skambiai keliauja aplink pasaulį pristatydami Lietuvą kaip laisvą, šiuolaikišką ir augančią valstybę. Tai žmonės, ant kurių pečių gali stotis naujos Lietuvos kartos. Juk būtent jie yra tikrasis mūsų šalies elitas, simbolizuojantis šiandieninės Lietuvos pažangą. Ši knyga – tai padėka asmenybėms, kurios savo darbais ir pasiekimais kuria nepriklausomos Lietuvos istoriją.

Knygoje daugiau negu du tūkstančiai Asmenybių: svarbius tyrimus atliekantys, prestižiniuose užsienio leidiniuose cituojami iškiliausi Lietuvos mokslininkai, reikšmingus darbus sukūrę menininkai, olimpinių žaidynių, pasaulio, Europos ir kitų tarptautinių čempionatų prizus laimėję sportininkai, visuomenės ir išeivijos veikėjai, dvasininkai, politikai, diplomatai, pareigūnai, geriausi šalies pedagogai, teisininkai, gydytojai, inžinieriai, didžiausias kompanijas išvystę verslininkai ir dar daugybė kitų reikšmingą indėlį į Nepriklausomybės atkūrimą, įtvirtinimą ir valstybės pažangą įdėjusių žmonių.

Rinkdami informaciją apie iškilias pastarojo 25-mečio Lietuvos asmenybes, rėmėmės aukščiausiais atrankos kriterijais, kurie, redakcijos manymu, geriausiai atspindi asmenybių pasiekimus ir indėlį į valstybės pažangą. Į knygą įtraukėme reikšmingus darbus valdant valstybę nuveikusius, Lietuvos

Nepriklausomybę įtvirtinusius ir puoselėjusius mūsų šalies piliečius. Įtraukėme menininkus, mokslininkus, sportininkus ir kitus, kurie savo darbais ir pasiekimais garsina Lietuvos vardą visame pasaulyje. Vienas iš pagrindinių atrankos kriterijų buvo pelnyti valstybiniai ir tarptautiniai apdovanojimai, nacionalinės premijos, patys aukščiausi sportiniai laimėjimai. Taip pat siekėme pristatyti verslo atstovus, kurių užaugintos ir plėtojamos įmonės svariai prisideda prie ekonominio ir socialinio gyvenimo gerovės, tai – ilgiausiai sėkmingai veikiantys, daugiausia žmonių įdarbinantys ir mokesčių valstybei sumokantys verslai, pripažinti Lietuvoje ir už jos ribų. Siekėme nepraleisti nei vieno žmogaus, kuris savo darbais ir kūriniais įnešė svarbų indėlį į Lietuvos istoriją, kultūrą, mokslą, verslą ir visuomeninį gyvenimą.

Knyga skirta pažymėti svarbiausiems 1990–2015 m. darbams, pasiekimams ir laimėjimams, todėl joje skaitytojas gali pasigesti kai kurių Lietuvai nusipelniusių ir žinomų žmonių, kurių pagrindinė veikla tiesiog nesutapo su šiuo laikotarpiu.

Jų vardai ir nuopelnai jau įrašyti į Lietuvos istoriją. Tad šiame leidinyje pateikėme nemažai jaunų, talentingų, plačiajai visuomenei dar ne itin žinomų kūrėjų, mokslininkų ir kitų asmenybių biografijų.

Nebuvo lengva iš tokios informacijos gausos išrinkti visas iki vienos iškiliausias įvairiausiose srityse dirbančias ir daug pasiekusias asmenybes. Todėl atsiprašome, jei kartais gali pasitaikyti ir netikslumų, atsiradusių dėl šaltinių gausos ir įvairaus jų patikimumo lygio. Nuoširdžiai dėkojame visiems, dosniai dalijusiems patarimus, rekomendacijas ir besirūpinusiems, kad į leidinį „Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“ patektų kuo daugiau per pastarąjį 25-metį Lietuvai nusipelniusių žmonių.

Tikime – šis leidinys parodys, kad Lietuva turi daugybę pasididžiavimo vertų asmenybių, o aprašyti jų pasiekimai įkvėps dar didesniems ateitiems darbams ir iškiliausi mūsų valstybės piliečiai niekada nebus palikti istorijos užmarštyje.

O dabar kviečiame susipažinti – 1990–2015 metų Lietuvos asmenybės.

VšĮ Leidybos idėjų centro redakcija

PRATARMÄ–.................................................................................. 5

IN MEMORIAM...........................................................................8

BIOGRAFIJOS.........................................................................130

APDOVANOJIMAI............................................................... 1190

8

Iškilius žmonių darbus tautai, jos laisvei, klestėjimui ir visų piliečių gerovei puošia atmintis ir tokių darbų tąsa. Šioje knygos dalyje pristatome šviesaus atminimo asmenybes, prisidėjusias prie valstybės atkūrimo ir puoselėjimo, bet nesulaukusias nepriklausomos Lietuvos 25-erių metų jubiliejaus.

Skaitytojas galės susipažinti su 264 žmonių biografijomis. Tai – asmenybės, savo gyvybę paaukojusios už Lietuvos laisvę, kūrusios valstybės pamatus ir savo pasiekimais papuošusios pirmuosius 25-erius Nepriklausomybės metus. Jų biografijos su nuotraukomis pateikiamos abėcėlės tvarka, o kiekvienos biografijos faktai skirstomi į keturis skyrius. Didžiausias dėmesys skiriamas Nepriklausomybės metais nuveiktiems darbams ir pasiekimams. Taip pat glaustai aprašome ir pagrindinius viso gyvenimo biografinius faktus. Sužinosite, kokiais būdais jų atminimas jau yra įamžintas ateities kartoms ir kaip šias iškilias asmenybes prisimena jų artimieji ir kolegos.

Sudarant biografijų sąvadą buvo naudotasi viešaisiais šaltiniais: enciklopedijomis, straipsniais, knygomis ir kt. Knygos leidėjų parengta anketa buvo siunčiama artimiesiems ar kolegoms, kurie patikslino biografinius duomenis, taip pat pasidalino savo prisiminimais apie šias šviesaus atminimo asmenybes. Apgailestaujame, kad ne visus pavyko rasti, ne visi galėjo atsiliepti į mūsų prašymą. Tikime, kad mūsų noras prisiminti iškilias asmenybes bent kuklia dalele padės įprasminti jų aktyvią veiklą.

9

idealo, tik doro ir aukšto, / O skubink! Paskui tu… jų išsižadėsi / Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto.“

ABROMAVIČIUS JURAS Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) Kauno rinktinės štabo viršininkas, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (VSD) Kauno skyriaus inspektorius. Žuvo vykdydamas tarnybines pareigas, sprogus po automobiliu padėtai bombai.

Gimė 1959 11 24 Kuršėnuose, mirė 1997 01 31 Kaune.

Nepriklausomybės metai 1992 m. už drąsą ir pasiaukojimą ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1991 metų sausio–rugsėjo mėnesiais apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, po mirties J. Abromavičius buvo pripažintas pasižymėjęs didvyriška narsa ginant šalies laisvę ir nepriklausomybę, 2003 m. už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi. 1990 m. su bendradarbiais įsteigė UAB „Asita“, iki 1991 m. dirbo „Bangos“ televizinės technikos priemonių projektavimo instituto mikroprocesorinės technikos projektavimo grupės vadovu, 1991–1992 m. – Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos Kauno rinktinės ryšių ir informacijos tarnybos viršininku, 1992 m. – šios tarnybos Kauno rinktinės vado pavaduotoju, 1992–1993 m. – Kauno rinktinės vadu, 1993 m. – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos tarnybos Kauno apskrities teritorinio gynybos štabo viršininku, 1993–1994 m. – UAB „Vifom“ inžinieriumi. 1993 m. suteiktas kapitono laipsnis. 1994–1996 m. dirbo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento Kauno apygardos skyriaus inspektoriumi: tyrė Lietuvos geležinkeliuose įvykdytus diversinius aktus, korupciją privatizuojant valstybei priklausantį nekilnojamąjį turtą Kauno mieste ir vadinamuosius miško įvykius. 1996–1997 m. buvo UAB „Asita“ direktoriumi.

Kiti biografijos faktai 1977 m. baigė Kuršėnų 3-iąją vidurinę mokyklą, 1982 m. – Kauno politechnikos instituto Radioelektronikos fakultetą (įgijo radijo inžinieriaus profesiją). 1982–1984 m. buvo Lietuvos žemės ūkio akademijos Elektrifikacijos katedros jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, 1984–1989 m. – Lietuvos žemės ūkio akademijos dėstytoju. J. Abromavičius buvo susprogdintas, kai sėdo į savo automobilį. Kitą dieną jis planavo surengti spaudos konferenciją ir pateikti įrodymų dėl savo tirtų skandalingų įvykių. 1997 m. žūties aplinkybes tyrė generalinė prokuratūra ir pirmoji laikinoji Seimo komisija. Antroji laikinoji Seimo komisija J. Abromavičiaus žūties aplinkybes tirti buvo sudaryta 2006 m., naujame Seime. Ši komisija savo išvadas pateikė 2007 m. gruodį. Prokuratūra tyrimą dėl J. Abromavičiaus žūties nutraukė 2006 m. rugsėjį. J. Abromavičiaus nužudymo bylos senaties terminas sueis 2017 metais. Buvo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos nariu.

Tėvų Joanos ir Juozo Abromavičių šeimoje kartu su Juru augo ir keleriais metais vyresnė sesuo Sabina. 1981 m. Juras sukūrė šeimą: žmona Jūratė, sūnus Rimas (g. 1984 m.), dukra Edita (g. 1986 m.).

Atsiminimai Žmona Jūratė Abromavičienė pasakoja: „Mano vyras į 1989 m. prasidėjusį Lietuvos atgimimą įsijungė su visa savo jaunatviška energija – dalyvavo Baltijos kelyje, 1990 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune ištikimybę Lietuvai prisiekė su pirmaisiais kariais savanoriais.

Jis labai aiškiai suprato, jog Nepriklausomybės niekas nepateiks ant lėkštutės – dėl jos reikės kovoti: 1991 m. sausio 13 dieną buvo Lietuvos parlamento gynėjų gretose. Neilgo, bet prasmingo Juro gyvenimo kredo galėtų būti jo užrašų knygutėje surasti, ranka perrašyti V. Kudirkos eilėraščio „Labora“ žodžiai: „Kol da idealais, brol, besigėrėsi, / Siek prie

10

AKSOMAITIS POVILAS Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signataras, inžinierius hidrotechnikas, politinis veikėjas.

Gimė 1938 03 29 Kaune, mirė 2004 08 23 Kaune. Palaidotas Kauno gatvės kapinėse Kėdainiuose.

Nuotrauka iš Lietuvos Respublikos Seimo archyvo

Nepriklausomybės metai 1998 m. apdovanotas Kūno kultūros ir sporto departamento medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“, 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu ir Lietuvos Respublikos Prezidento atminimo ženklu už asmeninį indėlį plėtojant Lietuvos transatlantinius ryšius ir Lietuvos pakvietimo į NATO proga. 1990–1992 m. buvo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariu, Agrarinės komisijos nariu, koordinavo žemės ūkio melioracijos ir gamtos apsaugos sritį. Parlamentinio darbo metu daugiausiai pasisakydavo žemėtvarkos, melioracijos problemų klausimais. 1990 m. jo siūlymu Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta parengti melioracijos darbų finansavimo fondo įstatymo projektą, numatant fondo sudarymo ir naudojimo tvarką. 1993–1995 m. buvo Tėvynės sąjungos Kėdainių skyriaus tarybos pirmininku, 1995–1997 ir 1997–2000 m. – Kėdainių rajono savivaldybės tarybos nariu. Parašė daugiau nei 100 mokslinių straipsnių žemės ūkio augalų drėkinimo, drėkinimo sistemų konstrukcijų eksploatavimo temomis. Hidrotechnikos, melioracijos tyrimų temomis vienas ir su kolegomis išleido 13 studijų.

Greta profesinės, mokslinės veiklos P. Aksomaitis Vilainių (Kėdainių r.) bendruomenėje garsėjo kaip aktyvus visuomenininkas, Vilainių sporto ir kultūrinių renginių organizatorius, dalyvis, sporto varžybų teisėjas.

Kiti biografijos faktai 1956 m. baigė Kauno 8-ąją vidurinę mokyklą, 1961 m. – Lietuvos žemės ūkio akademijos Hidromelioracijos fakultetą, 1967 m. Lietuvos žemės ūkio akademijoje apgynė daktaro disertaciją „Lietinimo sistemų tyrimas drenuotuose mineraliniuose Lietuvos dirvožemiuose“ (įgijo žemės ūkio mokslų kandidato laipsnį). 1961–1990 m. dirbo Lietuvos hidrotechnikos ir melioracijos mokslinio tyrimo institute Kėdainiuose: 1968–1975 m. buvo šio instituto mokslinės informacijos ir propagandos skyriaus vedėju, 1975–1977 m. – lietinimo sektoriaus vadovu, 1977–1990 m. – drėkinimo laboratorijos vedėju. Mokslinio darbo kryptis – žemės ūkio augalų drėkinimas, drėkinimo sistemų konstrukcijos ir eksploatavimo ypatumai. Parašė knygas „Daržovinių kultūrų laistymas“ (su J. Eidžiūnu, 1967 m.), „Kultūrinių ganyklų sausinimas ir naudojimas“ (su P. Balzarevičiumi, 1969 m.), „Žemės ūkio kultūrų lietinimas“ (su kitais, 1972 m.), „Hidrotechnikos inžinieriaus žinynas“ (su kitais, 1982 m.), „Agronomo žinynas“ (su kitais, 1987 m.). Prasidėjus Lietuvos atgimimui aktyviai įsitraukė į Lietuvos Persitvakymo Sąjūdžio veiklą: 1988 m. buvo išrinktas į Kėdainių rajono Sąjūdžio tarybą, 1988 m. spalio 22–23 d. dalyvavo Sąjūdžio Steigiamojo Seimo suvažiavime Vilniuje, tais pačiais metais Kėdainių rajono „Tremtinio“ klubo steigiamajame susirinkime buvo išrinktas LTS Kėdainių skyriaus tarybos pirmininku. 1989 m. prisidėjo prie TSRS liaudies deputatų rinkimų organizavimo, Kėdainiuose organizavo Lietuvos tremtinių istorinio atminimo įamžinimo renginius, vadovavo 128 tremtinių palaikų sutikimo ceremonijai Kėdainių aerodrome. 1989 m. taip pat buvo renkamas atstovu į Lietuvos žemdirbių sąjūdžio ir pirmojo Lietuvos žemdirbių suvažiavimų delegatus, Lietuvos komunistų partijos XX suvažiavimo 1989 m. gruodžio 19–20 d. delegatu.

P. Aksomaičio tėvas Kajetonas Aksomaitis – valstybės tarnautojas, mama – Vladislava Aksomaitienė namų šeimininkė, žmona Ramutė,

dukros Rasa ir Aušra. 1941 m. birželio 14 d. Povilas su mama ir seserimi buvo ištremti į Altajaus krašto Barnaulo rajoną (Rusija). Tėvas suimtas ir kalintas Komijos ATSR Vorkutos ir Kazachstano lageriuose. Kaip tremtinės ir politinio kalinio vaikas iki pat Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo buvo varžomas ir ribojamas visose veiklose: buvo sunku įstoti į aukštąją mokyklą, negalėjo vykti į varžybas užsienyje, buvo ribojama jo profesinė karjera.

Atminimo įamžinimas 2008 m. apie jį parašyta knyga „Povilas Aksomaitis“ (biografinė apybraiža, aut. Albina Mališauskienė).

ALEKSA JONAS DAINIUS Profesorius, choro, simfoninio orkestro ir operos dirigentas.

Gimė 1939 02 23 Telšiuose, mirė 2005 10 17 Vilniuje.

LNOBT archyvo nuotrauka (autorius M. Raškovskis)

Nepriklausomybės metai 1993 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, 1995 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi ir Latvijos Didžiuoju muzikos prizu, 2003 m. įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

1990–1994 m. buvo Slovakijos nacionalinio operos ir baleto teatro Bratislavoje vyriausiuoju dirigentu, nuo 1995 m. – Tarptautinio studentų simfoninio orkestro meno vadovu ir dirigentu. Su teatro kolektyvu dalyvavo Edinburgo (Didžioji Britanija) festivalyje, parengė nemažai operų ir jas dirigavo: W. A. Mozarto „Idomenėjas“ ir „Figaro vedybos“, G. Verdi „Otellas“, Ch. Gounod „Faustas“, R. Wagnerio „Tanhoizeris“, J. Offenbacho „Hofmano pasakos“, G. Donizetti „Lucia di Lammermoor“, E. Suchonio „Sūkurys“ ir kitas. 1995–2000 ir nuo 2003 m. buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vyriausiuoju dirigentu, 1995– 1998 m. – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovu, nuo 1996 m. buvo Lietuvos muzikos akademijos profesoriumi. Su Latvijos valstybiniu simfoniniu orkestru 1993 ir 1994 m. gastroliavo Prancūzijoje. Dirigavo daugybę užsienio klasikų ir lietuvių kompozitorių operų, baletų, operečių: operas R. Wagnerio „Lohengrinas“, G. Puccini „Bohema“, „Madam Butterfly“, Ch. Gounod „Faustas“, G. Bizet „Karmen“, G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“, G. Verdi „Don Karlas“, S. Moniuszkos „Halka“, W. A. Mozarto „Figaro vedybos“, A. Rubinšteino „Demonas“, A. Borodino „Kunigaikštis Igoris“, M. Musorgskio „Borisas Godunovas“, V. Klovos „Du kalavijai“, V. Barkausko „Legenda apie meilę“, J. Juzeliūno „Sukilėliai“, E. Balsio „Kelionė į Tilžę“, baletus P. Čaikovskio „Miegančioji gražuolė“, R. Ščedrino „Ana Karenina“, S. Prokofjevo „Romeo ir Džiuljeta“, B. Bartoko „Stebuklingas mandarinas“, C. Orffo „Gudruolė“, A. Petrovo „Vilties krantas“, J. Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“, E. Balsio „Eglė žalčių karalienė“, J. Bašinsko „Užkeikti vienuoliai“, A. Senderovo „Mergaitė ir mirtis“, operetes J. Štrauso „Šikšnosparnis“ ir „Vienos kraujas“. Diriguojant J. Aleksai Lietuvos ir užsienio radijas ir televizija padarė nemažai kūrinių įrašų.

Kiti biografijos faktai 1949–1956 m. choro dirigavimo mokėsi Vilniaus septynmetėje muzikos mokykloje (dėstė Antanas Jozėnas), 1956–1961 m. choro dirigavimą studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (doc. Antano Budriūno klasė), pirmasis gavo Piotro Čaikovskio stipendiją ir 1961 m. konservatoriją baigė su pagyrimu, 1962–1965 m. simfoninį operinį dirigavimą studijavo Leningrado valstybinės Nikolajaus Rimskio-Korsakovo konservatorijos aspirantūroje (Rusija; prof. E. Mravinskio klasė), 1970 m. dalyvavo H. von Karajano seminare Leningrade (Rusija), 1973–1974 m. stažavo

Vienos aukštojoje muzikos ir scenos meno mokykloje (Austrija; prof. H. Swarovskio ir C. Österreicherio dirigavimo klasės). 1959–1961 m. buvo Vilniaus mokytojų namų berniukų choro „Ąžuoliukas“ chormeisteriu, nuo 1965 m. – Lietuvos valstybinio operos ir baleto teatro dirigentu, nuo 1975 m. – vyriausiuoju šio teatro dirigentu, nuo 1965 m. – Lietuvos valstybinės konservatorijos Operinio parengimo katedros dėstytoju, dėstė ir Choro dirigavimo katedroje, ir Orkestrinio dirigavimo katedroje, nuo 1968 m. buvo Lietuvos valstybinės konservatorijos vyriausiuoju dėstytoju, 1986 m. jam suteiktas docento vardas. Leningrado Modesto Musorgskio operos ir baleto teatre 1976 m. ir 1977 m. parengė ir dirigavo G. Rossini operą „Bohema“ ir W. A. Mozarto operą „Don Žuanas“. Dirigavo atliekant muzikinius kūrinius filmuose „Eglė“ (1981 m.), F. Poulenco monooperoje „Žmogaus balsas“ (1981 m.), B. Bartoko operoje „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ (1983 m.). Su Lietuvos ir Latvijos chorais, orkestrais ir solistais koncertuose pirmą kartą atliko daug sudėtingų užsienio ir lietuvių kompozitorių kūrinių: J. S. Bacho „Mišios h-moll“, „Pasijos pagal Matą“, „Pasijos pagal Morkų“ ir „Pasijos pagal Joną“, G. F. Händelio oratoriją „Mesijas“, J. Haydno oratoriją „Metų laikai“ ir „Mišios Bdur“, G. Verdi „Requiem“, B. Britteno „Karo requiem“, C. Orffo kantatas „Catulli Carmina“ ir „Carmina Burana“, F. Schuberto „Stabat Mater“, A. Schönbergo oratoriją „Gurės dainos“, G. Sviridovo „Patetinė oratorija“, J. Juzeliūno trečiąją simfoniją „Žmogaus lyra“, E. Balsio kantatą „Saulę nešantis“ ir kitus. Kaip dirigentas su simfoniniais orkestrais gastroliavo Sovietų Sąjungos miestuose, Suomijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Izraelyje, Italijoje ir kitur. 1970 m. suteiktas nusipelniusio LTSR artisto vardas, 1978 m. – LTSR liaudies artisto vardas, 1982 m. įteikta LTSR valstybinė premija.

J. Aleksos mama Uršulė Aleksienė – buhalterė, tėvas Florijonas Aleksa – kultūros darbuotojas, seserys Irena Aleksaitė – profesorė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, teatrologė, teatro kritikė ir Rimantė Aleksaitė Dušauskienė-Duž – biologė, habilituota biomedicinos mokslų daktarė.

Atsiminimai Sesuo teatrologė profesorė Irena Aleksaitė pasakoja: „Mano brolis – dirigentas Jonas Aleksa – turėjo absoliučią klausą. Mokykloje jam ypač sekėsi visos muzikinės disciplinos, namie daug ir noriai skambindavo fortepijonu, griežė smuiku. Muzika jam buvo viskas. Dažnai grodavo pasikliaudamas savo nepriekaištinga klausa. Tėveliui atvedus jį į muzikos mokyklą, per egzaminą sėdėjusi viena iš dėstytojų apsiverkė, kai brolis Jonukas padainavo vieną iš populiarių to laikotarpio dainelių.

Augdamas ir bręsdamas brolis daug skambindavo iš klausos – pagrojo ir mano programą, nors buvau vyresnė ir mano programa buvo sudėtingesnė – tai buvo kūrinys dviem fortepijonams. Visi dėstytojai nuolat stebėjosi retais muzikiniais brolio gabumais, idealia klausa. Jis dar mokykloje žinojo savo perspektyvas, daug ir intensyviai dirbo. Muzika jam buvo visas gyvenimas.“

ANTANAVIČIUS KAZIMIERAS Profesorius, habilituotas ekonomikos mokslų daktaras, technikos mokslų daktaras, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signataras, visuomenės ir politinis veikėjas.

Gimė 1937 11 25 Balsėnuose, Klaipėdos rajone, mirė 1998 04 16 Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse Vilniuje.

Nuotrauka iš Lietuvos Respublikos Seimo archyvo

Nepriklausomybės metai 2001 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.

1990–1992 m. buvo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatu, ekonomikos komiteto pirmininku, 1992–1996 m. – Lietuvos Respublikos Seimo nariu, iki 1994 m. – ekonomikos komiteto pirmininku. 1996–1998 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos

11

institute, 1997–1998 m. dėstė Vytauto Didžiojo universiteto Biznio ir vadybos fakultete, išrinktas Vytauto Didžiojo universiteto senato nariu.

Dirbdamas Lietuvos Respublikos Aukščiausioje Taryboje ir Lietuvos Respublikos Seime parengė per šimtą įstatymų, Seimo nutarimų projektų, Lietuvos ekonomikos atkūrimo ir plėtojimo metmenis. Vienas ir su kitais autoriais yra parašęs knygų ekonomikos, valdymo sprendimų parengimo technologijos klausimais, taip pat paskelbęs straipsnių ir išleidęs leidinių ekonomikos ir politikos klausimais.

Kiti biografijos faktai Lankė Balsėnų pradžios mokyklą (Klaipėdos r.), vėliau mokėsi Tauragės, Šilalės vidurinėse mokyklose, 1955 m. aukso medaliu baigė Švėkšnos vidurinę mokyklą (Šilutės r.), tais pačiais metais įstojo į Kauno politechnikos instituto Statybos fakultetą, 1959 m. iš jo pašalintas, bet 1960 m. Kauno politechnikos institutą baigė eksternu, 1964–1965 m. studijavo Kauno politechnikos instituto aspirantūroje, 1968 m. apgynė kandidato disertaciją ir įgijo technikos mokslų kandidato laipsnį (vėliau nostrifikuotas į technikos mokslų daktaro laipsnį), 1977 m. apgynė daktaro disertaciją ir įgijo ekonomikos mokslų daktaro laipsnį (vėliau nostrifikuotas į habilituoto ekonomikos mokslų daktaro laipsnį). 1960–1965 m. dirbo Vilniaus statybos treste meistru, darbų vykdytoju, aikštelės viršininku, 1967–1988 m. – Vilniaus inžineriniame statybos institute dėstytoju, docentu, laboratorijos vadovu. 1982 m. suteiktas profesoriaus vardas, tais pačiais metais tapo Vilniaus inžinerinio statybos instituto Statybų valdymo katedros vedėju, nuo 1986 m. buvo Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos instituto ūkio mechanizmo skyriaus vedėju, rengė perėjimo į rinkos ekonomiką teorinius pagrindus. 1970–1989 m. buvo mokslinių tarybų, ekonominių komisijų, ekspertų tarybų nariu ir vadovu. Kūrė ir gynė Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepciją, rengė sovietinės ekonomikos transformavimo į rinkos ekonomiką projektus. 1988–1989 m. buvo Lietuvos socialdemokratų partijos iniciatyvinės grupės nariu, Lietuvos socialdemokratų partijos XIV suvažiavimo organizacinio komiteto vadovu. 1988–1990 m. buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, tarybos nariu, Sąjūdžio Seimo nariu, 1989–1990 m. – SSRS liaudies deputatu. Iki 1991 m. buvo pirmasis veiklą Lietuvoje atnaujinusios Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas, nuo 1991 m. – Lietuvos socialdemokratų partijos garbės pirmininku, 1993 m. iš Lietuvos socialdemokratų partijos pasitraukė. Už išaiškintą 1952–1954 m. antisovietinę veiklą 1959 m. suimtas ir tardytas. 1985 m. tapo LTSR valstybinės premijos laureatu.

Augo gausioje šeimoje, anksti liko be tėvų. Tėvai – Antanas Antanavičius ir Elena Bočkutė, žmona – Ona Matukevičiūtė-Antanavičienė, dukra – Rasa Antanavičiūtė.

Atsiminimai Dukra Rasa Antanavičiūtė, Nidos meno kolonijos vykdomoji direktorė, pasakoja: „Svarbiausia, kad tėtis tikėjo stebuklais – kad gėris ir meilė grįžta lygiai taip, kaip blogis. Šis tikėjimas lėmė esminį jo gyvenimo principą: jeigu nori būti laimingas, laimę nešk kitam. Sąžiningas rūpinimasis kitų – artimųjų, draugų, kolegų, mokinių, galiausiai, Lietuvos žmonių – gerove buvo svarbiausiu tėčio užsiėmimu, net jei kartais jo taikytos priemonės būdavo kontroversiškos. Sąjūdžio veikla ir Lietuvos Nepriklausomybė tėčiui buvo tikras stebuklas, kuris suteikė darbams ir visam jo gyvenimui prasmę: „Tos atmintinos 1988-ųjų pavasario dienos kaip gaivus pavasario vėjas išjudino visus – ir tuos, kurie kaip sraigė kriauklėje slapčia brandino laisvės perlą, ir tuos, kurie nebesitikėjo išvysti šviesos, nebesivylė atvirai ir nuoširdžiai pagerbti savo tėvus, brolius ir seseris, žuvusius kovose už laisvę <...>, ir net tuos, kurie dėl trapios karjeros, gardesnio duonos kąsnio uoliai tarnavo prispaudėjams. Visi staiga akivaizdžiai pamatė savo varganą būvį ir kraujuojančias savo Tėvynės žaizdas. Gimė šimtai vizijų, atgimė viltys <...>.“ Tačiau tėtis nebuvo pasiruošęs kasdieniam gyvenimui po stebuklo. Naujųjų politikų negebėjimas išklausyti ir diskutuoti, raganų medžioklė ir savanaudiškumas dar 1991 m. rudenį pradėjo sklaidyti euforijos miglą ir ilgainiui tapo didžiausiu tėčio sopuliu. 1997 m., per paskutinįjį, šešiasdešimtojo gimtadienio minėjimą, tėčio parengtame praėjusį dešimtmetį apžvelgiančiame pranešime, kuris čia ir buvo cituojamas, atsispindi visiškai savo darbui atsidavusio žmogaus viltys ir nusivylimai, laimėjimai ir nesėkmės. Jame akcentuojamas svarbiausias Kazimiero Antanavičiaus, kaip ekonomisto ir politiko, veiklos šūkis: „Valstybė funkcionuoja dėl žmogaus, o ne žmogus dėl valstybės.“

12

Atminimo įamžinimas 1998 m. prie Vilniaus Gedimino technikos universiteto istorijos muziejaus atidengta K. Antanavičiaus atminimo lenta, Kazimiero Antanavičiaus vardu pavadinta Lietuvos Respublikos Seimo III rūmuose esanti ekonomikos komiteto salė, 2006 m. išleista Aldonos ŽemaitytėsPetrauskienės knyga „Kazimieras Antanavičius: tamsa ištirpsta šviesoje“.

Knygoje, remiantis profesoriaus žmonos asmeniniu archyvu, artimųjų prisiminimais, pokalbiais su ekonomistais, Seimo nariais, pasakojama apie K. Antanavičiaus vaikystę, jaunystę, komplikuotą mokslininko kelią sovietinėje sistemoje. 2007 m. namo Vilniuje, kuriame gyveno K. Antanavičius, vidiniame kieme atidengta memorialinė lenta (skulptorius R. Kvintas), 2000 m. apie jį parašyta dokumentinė apybraiža „Profesorius Kazimieras Antanavičius“ (sudarė A. Liekis).

APUTIS JUOZAS Prozininkas, vertėjas, redaktorius.

Gimė 1936 06 08 Balčiuose, Raseinių rajone, mirė 2010 02 28 Vilniuje.

Palaidotas Antakalnio kapinėse Vilniuje.

Nepriklausomybės metai 1996 m. už knygą „Smėlynuose negalima sustoti“ įteikta Rašytojo Juozo Paukštelio literatūrinė premija, tais pačiais metais apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, 1997 m. įteikta Antano Vaičiulaičio literatūrinė premija, 1998 m. – Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2001 m. už esė „Atminties pašvaistės“ – literatūrinė „Varpų“ premija, 2004 m. – festivalio „Imbiero vakarai“ Jurgio Kunčino premija, 2005 m. – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, už novelių knygą „Vieškelyje džipai“ – Petro Cvirkos literatūrinė premija. 1991–2001 m. dirbo žurnalo „Metai“ redakcijoje, 1990–1991 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos mėnesinio literatūros, meno, kritikos ir publicistikos žurnalo „Pergalė“ vyriausiuoju redaktoriumi, 1991–1994 m. – literatūros ir kultūros žurnalo „Metai“ vyriausiuoju redaktoriumi, 1995–2001 m. – šio žurnalo prozos skyriaus vedėju. Parašė šias knygas: „Vargonų balsas skalbykloje“ (apysaka; 1991 m.), „Dvi apysakos“ (apysakos; 1996 m.), „Smėlynuose negalima sustoti“ (romanas; 1996 m.), „Novelės“ (2004 m.), „Vieškelyje džipai“ (novelių knyga; 2005 m.), „Maži atsakymai į didelius klausimus“ (pokalbiai, esė; 2006 m.), „Bėgiai išnyksta rūke“ (apysakos; 2010 m.), parengė Broniaus Radzevičiaus „Vakaro saulė“ (apsakymų rinktinė; 1996 m.), išvertė V. Bykovo, A. Čechovo, V. Šukšino, D. Grigorovičiaus, J. Trifonovo ir kitų autorių prozos kūrinių.

Kiti biografijos faktai 1948 m. baigė Balčių pradinę mokyklą (Raseinių r.), 1950 m. – Nemakščių septynmetę mokyklą (Raseinių r.), 1954 m. – Viduklės vidurinę mokyklą (Raseinių r.), 1960 m. Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. 1954–1955 m. dirbo Balčių klubo-skaityklos (Raseinių r.) vedėju, 1959–1969 m. – kultūros savaitraščio „Literatūra ir menas“ redakcijoje, 1969–1977 m. – žurnalo „Girios“ redakcijoje, 1980–1990 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos mėnesinio literatūros, meno, kritikos ir publicistikos žurnalo „Pergalė“ redakcijoje, buvo šio žurnalo redakcinės kolegijos nariu, 1991–1994 m. – literatūros ir kultūros žurnalo „Metai“ redakcinės kolegijos nariu, buvo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, nuo 1990 m. – šios sąjungos valdybos nariu, nuo 1998 m. – Lietuvos Respublikos nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto nariu. Nuo 1972 m. gyveno ir kūrė Zervynų kaime (Varėnos r.), sodyboje ant Ūlos upės kranto. Su J. Apučio vardu yra siejamas novelės atgimimas 7-8 dešimtmetyje. Moderni novelės forma, subtilus psichologiškumas, nuotaikos ir situacijų autentiškumas, asocia-

tyvių vaizdų gausa, lyrinė pasaulėjauta, eseistinė stilistika, kasdieniškumo ir giliųjų tikrovės struktūrų dermė J.Apučio novelėse buvo nauja ir skaitytojui labai įdomi ieškojimo kryptis. Jau ankstyvojoje J. Apučio kūryboje jaučiamas stiprus autobiografiškumo podirvis, gimtinės ir artimų žmonių pasaulėvaizdis. Būties slėpinių, gyvenimo pilnatvės visuotinumo dėsniai, egzistencinio nerimo vedami yra visi J. Apučio personažai, nepaisant jų amžiaus, kilmės, profesijos. Parašė šias knygas: „Žydi bičių duona“ (apsakymai; 1963 m.), „Rugsėjo paukščiai“ (novelės; 1967 m.), „Horizonte bėga šernai“ (novelės; 1970 m.), „Pamalē skrien meža cūkas“ (novelės; 1974 m.), „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais“ (novelės; 1977 m.), „Tiltas per Žalpę“ (apysakos; 1980 m.), „Цветет пчелиный хлеб“ (apsakymai; 1980 m.), „Keleivio novelės“ (novelės; 1985 m.), „Gegužė ant nulūžusio beržo“ (novelių rinkinys; 1986 m.), „Skruzdėlynas Prūsijoje“ (apysakos; 1989 m.), „Мост через Жальпе“ (apsakymai ir romanai; 1989 m.). Parengė šias Broniaus Radzevičiaus knygas: „Link debesijos“ (apsakymai; 1984 m.), „Raštai“ (1984–1985 m.) ir „Priešaušrio vieškeliai“ (nebaigta 2-oji dalis; romanas; 1985 m.). Pagal savo novelių triptiką „Ak, Teofili!“ (1976 m.) J. Aputis parašė kino filmo „Mano vaikystės ruduo“ (1977 m.) scenarijų. J. Apučio novelių knygų yra išleista rusų, latvių ir estų kalbomis. 1971 m. už apsakymą „Erčia, kur gaivus vanduo“ J. Apučiui įteikta Žemaitės literatūrinė premija.

Tėvai buvo gimę XX a. pradžioje, kumečiavo Balčių dvare (Raseinių r.), vėliau nusipirko sklypą savos žemės, bet po karo jos neteko. Tėvas Juozas Aputis mirė 1953 m., mama Teklė Gaigalaitė-Aputienė – 1956 m. Brolis Pranas Aputis (1931–2010) buvo zootechnikas Balčiuose (Raseinių r.), žmona Virginija Niparaitė-Aputienė (g. 1937 m.), tos pačios laidos Vilniaus universiteto lituanistė, dirbo redakcijose, dukra Vijolė Aputytė (g. 1961 m.), psichoanalitikė, anūkės Gabija (g. 1986 m.) – žurnalistė, Ūla (g. 1988 m.) – psichologė ir Rusnė (g. 1991 m.) – Vilniaus universiteto filologijos studentė.

Atsiminimai Žmona Virginija Niparaitė-Aputienė: „1958 metų žiemą daug vakarų išvaikščiojom dviese po Vilniaus apylinkių miškus – mėnesienose, tarp mažų ir didelių eglių. Liko atminty toks Juozo monospektaklis, pakiliai artistiškai padeklamuotas – apie paukštelį, kuris, ateis toks laikas, būtinai iš lizdo iškris. Ne pats tekstas, jo įspūdis liko visam laikui. Apie tai paskui nekalbėdavome. Po daugelio metų, jau išleidęs ne vieną knygą, sakė jokio paukštelio neprisimenantis. Dar po daugelio metų Zervynose ant aukšto tarp senų popierių radau lapelį antrašte „GROK...“, violetiniu šriftu „Optima“. Kūrinys prasidėjo šiais žodžiais: „Ant nuogos medžio šakos džiūgauja mažas paukščiukas.“ O baigėsi šiais: „Bet rūškanoj padangėj skraido vanagas... O tu grok, paskutinį kartą grok, paukštužėli“. Ant lapelio taip pat buvo pažymėta data: „1958 II 14“. Kai perskaičiau šį kūrinį, situacija buvo kita, negu 1958-ųjų žiemą, bet paukštelis ir jausmas – tas pats.“

Kiti biografijos faktai 1974 m. pradėjo mokytis Vilniaus 38-ojoje vidurinėje mokykloje, nuo 1975 m. mokėsi Vilniaus 41-ojoje vidurinėje mokykloje, nuo 1977 m.

– Vilniaus 47-ojoje vidurinėje mokykloje, 1980–1982 m. – Vilniaus 50-ojoje vidurinėje mokykloje (baigė aštuonias klases), 1985 m. baigė 1-ąją Vilniaus pamaininę mokyklą, 1988–1990 m. mokėsi Finansų ir kredito technikume Vilniuje, įgijo buhalterinės apskaitos specialybę.

Nuo 1982 m. dirbo siuvykloje „Aušra“ mokine, vėliau – siuvėja, nuo 1983 m. – susivienijime „Dovana“ mezgėja. Domėjosi liaudies muzika, folkloru, buvo pakviesta dainuoti į „Dainavos“ folklorinį ansamblį, 1985 m. su šiuo ansambliu lankėsi Maskvoje (Rusija), 1986–1987 m. – Leningrade (Rusija), Lvove (Ukraina), nuo 1986 m. dalyvavo Vilniaus statybos tresto kaimo kapelos veikloje, dalyvavo Profsąjungų kultūros rūmų folkloriniame ansamblyje ir folkloriniame ansamblyje „Dovana“. 1988–1990 m. aktyviai dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio renginiuose, 1989 m. rugpjūčio 23 d. stovėjo Baltijos kelyje. 1991 m. sausio 13 d. žuvo prie televizijos bokšto, gindama Lietuvos Nepriklausomybę.

Loretos tėvai – Stasė Vagonytė-Asanavičienė ir Stepas Asanavičius, brolis Bronius ir sesuo Renata.

Atsiminimai Mama Stasė Asanavičienė pasakoja: „...Prisimenu, savaitę prieš tą naktį Loreta susapnavo savo lemtį. Nubudau nuo jos riksmo per miegą. Buvo 1 valanda 20 minučių. Atsikėliau, išviriau arbatos <...>. O ji man vis pasakojo, jog sapnavo kylantį didžiulį juodą debesį, o iš jo lendančią ir puolančią tamsią kvadratinę būtybę...“ (Ištrauka iš Lietuvos Respublikos Seimo puslapio www.lrs.lt).

Atminimo įamžinimas 2009 m. apie Loretą Asanavičiūtę sukurtas filmas „Mergaitė ir tankai“, 2000 m. išleista I. Dagytės knyga „Loreta Asanavičiūtė: veiksmas ir atmintis“. L. Asanavičiūtės vardu pavadinta viena Vilniaus gatvių Karoliniškėse, ant namo, kuriame gyveno, sienos ir Vilniaus kolegijos Ekonomikos fakultete pakabintos atminimo lentos.

AVYŽIUS JONAS Rašytojas, publicistas, politinis ir visuomenės veikėjas.

Gimė 1922 05 16 Mėdginuose, Joniškio rajone, mirė 1999 07 07 Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse Vilniuje.

ASANAVIČIŪTĖ LORETA Lietuvos Respublikos laisvės ir nepriklausomybės gynėja, žuvo 1991 m. sausio 13 d. įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto metu.

Gimė 1967 04 22 Vilniuje, mirė 1991 01 13 Vilniuje. Palaidota Antakalnio kapinėse Vilniuje.

Nepriklausomybės metai 1991 m. už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi, 1992 m. už drąsą ir pasiaukojimą ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1991 metų sausio–rugsėjo mėnesiais apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu, 1998 m. Amerikos biografijų institutas suteikė pasaulio žmogaus vardą, 2005 m. apdovanota Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos medaliu „Buvome, esame, būsime“.

Joniškio rajono savivaldybės Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka

Nepriklausomybės metai 1996 m. už ištrauką iš romano „Įpėdinis“ įteikta literatūrinė „Varpų“ premija, 1997 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. 1996–1999 m. buvo Lietuvos Respublikos Seimo nariu. 1996 m. kaip vyriausias Seimo narys pirmininkavo pirmajam Seimo posėdžiui. Parašė šias knygas: „Melagėlio pasakėlės“ (1990 m.), „Juodažvaigždis arkliukas“ (pasaka; 1990 m.), „Toks nuostabus pasaulis“ (apysaka; 1997 m.), „Stebuklingas miestas“ (pasakojimai mažiems ir dideliems; 1997 m.), „Ir išmuš tavo valanda“ (romanas; 2002 m.), „Viskas praeina“ (romanas; 2003 m.), „Neapykanta grūdinti“ (tragikomedija; 2003 m.). Visi rašytojo romanai išversti į užsienio kalbas, populiariausio romano „Sodybų tuštėjimo metas“ I tomas yra išleistas daugiau kaip 25 Europos ir Azijos šalių kalbomis.

Kiti biografijos faktai 1936–1939 m. mokėsi Joniškio valstybinėje gimnazijoje, nuo 1939 m.

– privačiame institute „Kalbaneum“. 1940–1941 m. buvo neetatiniu „Valstiečių laikraščio“ korespondentu Šiauliuose, 1941 m. – etatiniu

13

korespondentu Kaune, nacistinės Vokietijos okupacijos metais dirbo tėvų ūkyje, 1944 m. paimtas į armiją, dalyvavo Antrojo pasaulinio karo mūšiuose Kurše (Latvija), 1945 m. vasarą demobilizuotas. 1945 m. dirbo Visasąjunginės Lenino komunistinio jaunimo sąjungos centro komiteto instruktoriumi, 1945–1946 m. – radijo komitete jaunimo valandėlių redaktoriumi, porą mėnesių dirbo žurnale „Jaunimo gretos“, 1946–1947 m. buvo laikraščio „Tiesa“ darbuotoju, 1948 m. tapo rašytoju profesionalu. Buvo aktyvus filatelistas, domėjosi aviamodeliavimu, ugdė sportinės žūklės ir bitininkystės įgūdžius. Parašė šias knygas: „Pirmosios vagos“ (apybraižos, 1948 m.), „Garbė“ (apsakymai, 1949 m.), „Išsivadavimas“ (apsakymai, 1951 m.), „Palikimas“ (apysakos, 1951 m.), „Baltieji gluosniai“ (4 veiksmų 6 pavadinimų drama, 1954 m.), „Žmonės ir įvykiai“ (apsakymai ir apybraižos, 1954 m.), „Butkus keršytojas“ (1957 m.), „Neklaužada Kastytė“ (1959 m.), „Geležinis nykštukas“ (1962 m.), „Didžiojo užutekio gyventojai“ (apysaka, 1963 m.), „Neregėta gėlė“ (apsakymai, 1963 m.), „Bėkim, žvėrys, pažiūrėti“ (1964 m.), „Kaimas kryžkelėje“ (romanas, 1966 m.), „Mažos pasakos“ (1969 m.), „Melagėlio botagėlis“ (pasakos, 1970 m.), „Kaip kurmis amatą keitė“ (1972, 1975 m.), „Sodybų tuštėjimo metas“ (romanas, 1973, 1976 ir 1988 m.; 3 t.), „Raštai“ (1975–1979 m., 5 t.), „Į stiklo kalną“ (romanas, 1976 m.), „Aštuonetas iš Trepsės namų“ (apysaka, 1976 m.), „Šarkos gudrybė“ (1976 m.), „Kaimas kryžkelėje“ (romanas, 1964 m.), „Ožio daržas“ (1977 m.), „Gėlė mažylė“ (literatūrinės pasakos ir apysakos vaikams, 1979 m.), „Raštai“ (1983–1985 m., 7 t.), „Degimai“ (romanas, 1982 m.), „Chameleono spalvos“ (romanas, 1985 m.), „Žmogus lieka žmogum“ (apsakymai ir apysakos, 1985 m.), „Bardo nuotykiai ir žygiai“ (apysaka, 1987 m.). 1965 ir 1971 m. jam įteikta LTSR valstybinė premija, 1972 m. suteiktas nusipelniusio LTSR kultūros veikėjo vardas, 1976 m. įteikta Lenino premija, 1986 m. suteiktas LTSR liaudies rašytojo vardas. Pagal apysaką „Aštuonetas iš Trepsės namų“ Lietuvos televizija sukūrė animacinį filmą vaikams, pagal romano „Sodybų tuštėjimo metas“ pirmąjį tomą Lietuvos kino studija sukūrė dviejų serijų vaidybinį filmą, Kirgizijos televizija – serialą.

Atminimo įamžinimas Apie šį rašytoją išleistos knygos: „Jonas Avyžius“ (monografija; E. Bukelienė; 1975 m.), „Jonas Avyžius“ (A. Bučys; 1990 m.), „Jonas Avyžius“ (autobiografiniai fragmentai, publicistika, draugų ir kolegų prisiminimai; sud. I. Litvinaitė-Avyžienė; 2000 m.), „Joniškio Jono Avyžiaus viešoji biblioteka: 70 veiklos metų: 1937–2007“ (V. Vilčiauskienė; 2007 m.). 2002 m. šalia jo gimtosios sodybos Mėdginų kaime (Joniškio r.) pastatytas ąžuolo stogastulpis, 2004 m. Joniškio rajono viešajai bibliotekai suteiktas Jono Avyžiaus vardas, 2012 m. Joniškio rajono savivaldybės taryba įsteigė Jono Avyžiaus literatūros premiją.

BAČKIS STASYS ANTANAS Lietuvos diplomatijos vadovas iki 1991 m., Lietuvos Respublikos ambasadorius, Klaipėdos universiteto garbės daktaras, Joniškėlio ir Pasvalio garbės pilietis, politinis ir visuomenės veikėjas, publicistas.

Gimė 1906 02 10 Pantakoniuose, Joniškėlio valsčiuje, mirė 1999 11 10 Vilniuje.

Palaidotas Antakalnio kapinėse Vilniuje.

Nepriklausomybės metai 1994 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, 1995 m. suteiktas Klaipėdos universiteto garbės daktaro vardas, 1996 m. įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikš-

14

čio Gedimino ordino Didysis kryžius ir Prancūzijos Garbės legiono Kazimiero ordinas, suteiktas Joniškėlio miesto (Pasvalio r.) garbės piliečio vardas ir Pasvalio garbės piliečio vardas, taip pat apdovanotas Šventojo Grigaliaus ordinu. Iki 1991 m. buvo Lietuvos diplomatijos šefu, nuo 1998 m. – Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius.

Parašė knygą „Lietuvos diplomatinė tarnyba 1940 m. birželio 15 – 1990 m. kovo 11 d.“ (1999 m.), Lietuvos, išeivijos, užsienio šalių spaudoje paskelbė per šimtą straipsnių politikos, teisės, visuomeninio, socialinio gyvenimo klausimais. Bendradarbiavo su šiais leidiniais: „XX amžius“, „Naujoji Romuva“, „Rytas“, „Kardas“, „Mūsų Vilnius“, „Židinys“, „Tiesos kelias“ „Ūkininkas“, „Aidai“, „Karys“, „Draugas“, „Dirva“.

Kiti biografijos faktai Mokėsi Joniškėlio pradžios mokykloje (Pasvalio r.), Linkuvos progimnazijoje (Pakruojo r.), vėliau – Panevėžio vyrų gimnazijoje, 1925 m.

Lietuvos universitete pradėjo studijuoti istoriją, tačiau tais pačiais metais išvyko Paryžiaus universitete (Prancūzija) studijuoti teisės. 1928 m. įgijo šio universiteto Teisės fakulteto teisės licenciato laipsnį, 1929 m. baigė viešosios teisės mokslus, 1930 m. – politinės ekonomijos mokslus ir tarptautinių mokslų institutą, 1933 m. įgijo teisės mokslų daktaro laipsnį. Nuo 1930 m. dirbo Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, 1930–1934 m. buvo šios tarnybos politikos departamento sekretoriumi, 1934–1936 ir 1938 m. – užsienio reikalų ministro asmeniniu sekretoriumi. Per šį laikotarpį S. A. Bačkis buvo Lietuvos delegacijos generaliniu sekretoriumi septyniose Baltijos santarvės užsienio reikalų ministrų konferencijose Kaune, Rygoje (Latvija) ir Taline (Estija), 1938–1939 m. – Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje (Prancūzija) pirmuoju sekretoriumi, 1939–1953 m. – šios pasiuntinybės patarėju ir Lietuvos atstovu, nuo 1953 m. – įgaliotuoju ministru, 1960–1976 m. – Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone (JAV) patarėju, 1976–1987 m. – šios atstovybės reikalų patikėtiniu. Buvo Lietuvos delegacijos sekretoriumi ir delegato pavaduotoju XVI, XVII ir XVIII Tautų Sąjungos posėdžiuose Ženevoje (Šveicarija), 1937 m. – Lietuvos delegacijos nariu sekretoriumi Didžiosios Britanijos karaliaus Jurgio VI ir karalienės Elžbietos karūnavimo iškilmėse Londone (Jungtinė Karalystė), apdovanotas Jo Karališkosios Didenybės Karūnavimo medaliu. 1931–1932 m. buvo Lietuvos studentų ateitininkų sąjungos pirmininku, 1931–1938 m. – Motiejaus Valančiaus liaudies universiteto Kaune rektoriumi, 1932 m. – vienas iš Tarptautinės teisės mokslų draugijos Kaune steigėjų, 1935–1937 m. – Lietuvių ir prancūzų susiartinimo draugijos sekretoriumi, 1945–1960 m. – Bendrojo Amerikos lietuvių fondo įgaliotiniu Paryžiuje (Prancūzija), nuo 1950 m. – Centro ir Rytų Europos komisijos vicepirmininku, nuo 1952 m. – Lietuvių tautinio Europos Sąjūdžio komiteto vicepirmininku, nuo 1953 m. – Lietuvių intelektualų pabėgėlių Prancūzijoje tautinės grupės valdybos nariu. Po Antrojo pasaulinio karo S. A. Bačkis visą savo gyvenimą pašventė kovai už Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybės atstatymą. Rūpinosi Oskaro Milašiaus atminimo įamžinimu, priklausė draugijos „Association les amis de Milosz“ garbės komitetui. 1951–1958 m. jo iniciatyva Paryžiuje (Prancūzija) buvo leidžiamas laikraštis „Bulletin Lituanien“. 1952–1955 m. buvo Lietuvos katalikų mokslų akademijos atkūrimo išeivijoje iniciatorius, nuo 1979 m. – šios akademijos garbės narys, 1954 m. – draugijos „France Baltique“ atkūrimo iniciatorius.

Aktyviai reiškėsi Lietuvos, Prancūzijos ir JAV spaudoje politiniais, teisiniais, visuomeniniais, kultūriniais klausimais. 1929 m. leidinyje „Laimės kalendorius“ paskelbė pirmąjį straipsnį „Šių dienų Europa“, parašė svarbių straipsnių Prancūzijos spaudoje: „Voix Francaises“, „Revue Parlamentaire“, parašė teisės daktaro disertaciją „Le concordat entre la Lithuanie et le Saint-Siege“ („Lietuvos ir Šventojo sosto konkordatas“; 1943 m.) ir šias mokslines studijas: „Katalikų bažnyčios doktrina apie tautų apsisprendimo teisę“ (1961 m.), „Socialinis krikščionybės pajėgumas“ (1965 m.), „Sovietų Sąjungos laikysena nacijų, tautybių bei Lietuvos atžvilgiu“ (1974 m.), „Akademijos 60 m. sukaktis“ (1987 m.), knygą „Baltijos valstybių tragedija“ (1952 m.). S. A. Bačkio rūpesčiu 1947–1949 m. leisti ir redaguoti 33 leidinio „Lietuvos klausimai, dokumentacija“ sąsiuviniai, redagavo sutarčių rinkinių leidinius, iš užsienio kalbų vertė įvairius dokumentus: Hagos tribunolo sprendimus Kaišiadorių ir Lentvario byloje su Lenkija 1931 m. ir 1932 m., Hagos tribunolo sprendimus byloje su 1924 m.

Klaipėdos konvencijos signatarais – Prancūzija, Anglija, Italija ir Japonija – dėl Klaipėdos direktorijos pirmininko atšaukimo ir kitus. 1993 m. grįžo į Lietuvą. 1935 m. apdovanotas Švedijos Šiaurinės žvaigždės IV laipsnio ordinu, 1937 m. – Italijos karūnos II laipsnio ordinu ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu, 1950 m. – Vatikano Šventojo Grigaliaus Didžiojo IV laipsnio ordino garbės ženklu.

Atminimo įamžinimas Stasio Antano Bačkio vardu pavadinta gatvė Vilniuje, 2007 m. išleista A. Streikaus knyga „Diplomatas Stasys Antanas Bačkis“.

BALAVAKAS MINDAUGAS Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės gynėjas, policijos pareigūnas, žuvo tarnybos metu Medininkų pasienio kontrolės poste.

Gimė 1970 08 23 Vilniuje, mirė 1991 07 31 Medininkuose, Vilniaus rajone. Palaidotas Antakalnio kapinėse Vilniuje.

Nepriklausomybės metai 1991 m. už didvyrišką narsumą ir ištvermę ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir Nepriklausomybę apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi, 1992 m. už drąsą ir pasiaukojimą ginant Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu. 1991 m. – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ypatingosios paskirties milicijos padalinio pareigūnas, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininkas stažuotojas.

Kiti biografijos faktai 1988 m. baigė Vilniaus 21-ąją vidurinę profesinę technikos mokyklą.

1988 m. dirbo spaudėju spaustuvėje „Viltis“, 1988–1990 m. tarnavo sovietinėje armijoje.

BALČIŪNAS RAMUTIS Dirigentas, pučiamųjų orkestro „Trimitas“ ilgametis vadovas.

Gimė 1934 03 24 Žemalėje, Mažeikių rajone, mirė 2009 03 12 Vilniuje.

Nepriklausomybės metai 1993 m. jo diriguojamas pučiamųjų orkestras „Trimitas“ prestižiniame Norvegijos pučiamųjų konkurse laimėjo aukso medalį, 1994, 1998 m. tarptautiniuose pučiamųjų orkestrų dirigentų konkursuose Heikendorfe (Vokietija) laimėjo 1-ąją vietą, 1998 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 2003 m. įteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2004 m. apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi. Iki 2009 m. vadovavo pučiamųjų orkestrui „Trimitas“. Su šiuo kolektyvu viešėjo Bulgarijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Suomijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Liuksemburge, Islandijoje ir kitose Europos šalyse. Bendradarbiavo su lietuvių kompozitoriais, skatino juos kurti. Kūrinius įrašydavo radijo juostose, populiarino televizijoje, įrašė per dvidešimt plokštelių, garsajuosčių.

Orkestrui „Trimitas“ muziką yra sukūrę B. Dvarionas, E. Balsys, J. Juzeliūnas, T. Makačinas, J. ir V. Juozapaičiai, F. Bajoras, J. Tamulionis, A. Bražinskas, R. Žigaitis, M. Tamošiūnas, K. Daugėla, R. Giedraitis, T. Adomavičius, B. Gorbulskis.

Kiti biografijos faktai 1955 m. baigė Klaipėdos muzikos mokyklą (violončelės klasė), Klaipėdos mokytojų institutą, 1960 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (K. Griauzdės choro dirigavimo ir V. Šlėvio trimito klasės). 1959 m. įkūrė Vilniaus miesto jaunimo simfoninį orkestrą, 1961 m. – Druskininkų kurorto profesionalų pučiamųjų orkestrą, 1964–1977 m. buvo profesionalaus Vilniaus centrinio kultūros ir poilsio parko pučiamųjų orkestro meno vadovu, nuo 1977 m. vyriausiuoju dirigentu. 1966 m. šis kolektyvas pavadintas „Trimitu“, 1971 m. pelnė valstybinio orkestro statusą. Pirmasis dirigavo daugumą lietuvių kompozitorių kūrinių pučiamųjų orkestrams. Nuo 1960 m. buvo Lietuvos dainų švenčių vyriausiuoju dirigentu.

Atsiminimai Buvęs mokinys ir kolega, dabartinis Lietuvos valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas“ vyriausiasis dirigentas Ugnius Vaiginis: „Maestro Ramutis Balčiūnas pelnytai yra vadinamas didžiuoju dūdų revoliucionieriumi. Tuomet, kai pučiamųjų instrumentų muzika taikliai atitikdavo savo ideologinę paskirtį, reikėjo energingos asmenybės, galinčios iš esmės pasukti šį žanrą nauja, nors Vakaruose ir už Atlanto jau seniai atrasta kryptimi, atskleidžiančia spalvingą, įvairialypę ir nepakartojamą pučiamųjų instrumentų žanro stilistiką. Žinių troškimas ir vidinė R. Balčiūno energija leido burti apie save pačius talentingiausius Lietuvos atlikėjus. Daugiau nei keturis dešimtmečius dirbęs Lietuvos muzikos akademijoje maestro išugdė visą pulką orkestro dirigentų, kuriems įskiepyta meilė šio žanro muzikai ir šiandien padeda sėkmingai vesti geriausius šalies kolektyvus teisinga kryptimi. Puoselėdami tradicijas ir nebijodami naujovių šiandienos orkestrai gali drąsiai mesti iššūkį ne vienam užsienio kolektyvui. Didžiuojuosi galėdamas pasigirti esąs R. Balčiūno mokinys ir pasekėjas.“ Atminimo įamžinimas 2009 m. Lietuvos tūkstantmečio dainų šventės „Amžių sutartinė“ pučiamųjų instrumentų orkestro „Vario audra“ vienas koncerto fragmentų buvo skirtas R. Balčiūnui atminti.

BALICKAS VINCAS Lietuvos Respublikos ambasadorius, diplomatas, ekonomistas.

Gimė 1904 05 11 Virbalyje, Vilkaviškio rajone, mirė 1996 12 19 Londone, Jungtinėje Karalystėje.

Nepriklausomybės metai 1993 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. Iki 1991 m. – Lietuvos misijos Didžiojoje Britanijoje laikinasis reikalų patikėtinis, 1991–1993 m. – Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje, 1993 m. atsistatydino ir iki mirties ėjo Lietuvos Respublikos ambasados Londone (Jungtinė Karalystė) garbės patarėjo pareigas.

Kiti biografijos faktai Baigė Vienos aukštąją komercijos mokyklą (Austrija). 1929–1931 m. dirbo Lietuvos banke, nuo 1931 m. – Užsienio reikalų ministerijoje, 1938–1967 m. – Lietuvos pasiuntinybės Londone (Jungtinė Karalystė) patarėju ekonomikos ir prekybos klausimais, nuo 1967 m. buvo Lietuvos pasiuntinybės Londone (Jungtinė Karalystė) pasiuntiniu. 1968 m.

15

Didžiosios Britanijos Vyriausybė suteikė jam reikalų patikėtinio titulą.

Dalyvavo Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos veikloje, išsaugojo Lietuvos Respublikos atstovybę Didžiojoje Britanijoje.

BALIUKONĖ ONĖ Poetė, eseistė, tapytoja.

Gimė 1948 06 01 Kančėnuose, Alytaus rajone, mirė 2007 11 20 Vilniuje. Palaidota Antakalnio kapinėse Vilniuje.

Nepriklausomybės metai 1996 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos premijos laureate, 1998 m. apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės premija, 2002 m. – Vilniaus klubo ir Vilniaus televizijos literatūrine premija, 2003 m. – Pauliaus Širvio literatūrine premija, 2004 m. – Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, 2006 m. už eilėraščių ciklą „Kovo agonijos“ – literatūrine „Varpų“ premija. 1992–1995 m. dirbo savaitraščio „Dialogas“ redakcijoje, 1998–2000 m. buvo savaitraščio „Dienovidis“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja. 2000 ir 2001 m. surengė tapybos darbų parodas.

Parašė šias knygas: „Vaduok“ (eilėraščiai; 1994 m.), „Bokštai“ (eilėraščiai; 1996 m.), „Elgetaujanti saulė“ (eilėraščiai; 1998 m.), „Neregio sodai“ (eilėraščiai; 2001 m.), „Akmuva“ (eilėraščiai; 2003 m.), „Ant sapnų tilto“ (esė; 2003 m.), „Kopų karalienė“ (pasaka; 2006 m.), sudarė knygą „Širdies neatskiriamasis Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas mūsų atsiminimuose“ (2002 m.), išvertė Beinsos Douno knygą „Mokytojas kalba“ (1997 m.).

Kiti biografijos faktai 1965 m. baigė Daugų vidurinę mokyklą (Alytaus r.), 1970 m. Valstybiniame Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas.

1970–1988 m. dirbo žurnale „Moksleivis“. Buvo Lietuvos rašytojų sąjungos nare. Parašė šias knygas: „Laukinės vaivorykštės“ (eilėraščiai, 1971 m.), „Viltis“ (eilėraščiai, 1976 m.), „Iš kelio dulkių“ (eilėraščiai, 1982 m.), „Tėve mūsų gyvenime“ (eilėraščiai, 1986 m.), „Kelionės fragmentai“ (esė, 1987 m.). 1983 m. tapo tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris“ laureate.

BALYS JONAS Istorijos mokslų daktaras, filosofijos mokslų daktaras, etnologas, folkloristas, vienas žymiausių Lietuvos tautosakininkų.

Gimė 1909 07 02 Krasnavoje, Kupiškio rajone, mirė 2011 09 09 Ilinojuje, JAV.

1933 m. baigė Vienos universitetą (Austrija), apgynė darbą „Šamanizmas Malakoje ir Indonezijoje“ ir įgijo filosofijos mokslų daktaro laipsnį, parengė lyginamąją tautosakos studiją „Griaustinis ir velnias Baltoskandijos kraštų tautosakoje“ ir Vytauto Didžiojo universitete ją apgynė kaip habilitacinį darbą, įgijo istorijos mokslų daktaro laipsnį. 1929–1930 m. redagavo leidinį „Jaunoji Lietuva“, 1933–1934 m. stažavosi Suomijoje, 1934–1935 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete, buvo šio universiteto Etikos katedros vyresniuoju asistentu, 1935–1944 m. – Lietuvių tautosakos archyvo vedėju, įkūrė ir redagavo tęstinį leidinį „Tautosakos darbai“, 1942–1943 m. dėstė Vilniaus universitete, buvo šio universiteto Tautotyros katedros vedėju, 1944 m., pasitraukęs į Vokietiją, Freiburge dirbo Vokiečių liaudies dainų archyve, 1946–1948 m. dėstė Pabaltijo universitete Hamburge (Vokietija). 1948 m. persikėlė į JAV, iki 1952 m. dirbo Indianos universiteto instruktoriumi, 1952–1954 m. – Šiaurės Amerikos Arktikos instituto moksliniu bendradarbiu, 1956–1981 m. – Kongreso bibliotekoje Vašingtone. 1951–1958 m. redagavo leidinį „Lietuvių tautosakos lobynas“, 1964–1967 m. vadovavo Lituanistikos institutui, įkūrė ir nuo 1966 m. redagavo tęstinį leidinį „Lituanistikos darbai“, 1970–1976 ir 1979–1980 m. – tautininkų žurnalą „Naujoji viltis“, bendradarbiavo su „Lietuvių enciklopedijos“ leidykla, periodinės spaudos redakcijomis. Mokydamasis Panevėžio mokytojų seminarijoje vadovavo Tautotyros žinių ir senienų rinkimo draugijai, dalyvavo Tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ veikloje, 1979–1981 m. buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) vicepirmininku informacijos ir spaudos reikalams, aktyviai reiškėsi lietuvių išeivijos visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje. Parengė šias knygas ir katalogus: „Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas“ (1936 m.), „Lietuvių liaudies baladžių katalogas“ (1954 m.), „Indijos žodinė kūryba“ (su S. Thompsonu, katalogas, 1958 m.), „Perkūnas lietuvių liaudies tikėjimuose“ (1937 m.), „Lietuvių liaudies baladės“ (1938 m.), „Lietuvių vestuvių papročiai“ (1946 m.), „Liaudies magija ir medicina“ (1951 m.), „Baltų mitologija“ (su H. Biezaju, 1965 m.), „Lietuvių liaudies pasaulėjauta tikėjimų ir papročių šviesoje“ (1966 m.), „Lietuvių sąmojus“ (liaudies anekdotai, 1937 m.), „Lietuvių liaudies sakmės“ (1940 m.), „Lietuvių dainos Amerikoje“ (1958–1977 m., 2 t.), „Suvalkiečių liaudies kūryba Amerikoje“ (1988 m.), „Raštai“ (parengė Rita Repšienė, 1998, 2000, 2002, 2003 ir 2004 m.; 5 t.). 1940 m. radiofone buvo įrašytos J. Balio sesers Marijonos įdainuotos liaudies dainos, kurios dar buvo dainuotos jų mamos Anelės Balčiūnaitės-Balienės (g. 1876 m.).

J. Balio tėvas Jokūbas Balys (g. 1864 m.) spaudos draudimo metais buvo knygnešiu. Iš septynių šeimos vaikų išgyveno ir užaugo brolis Petras (g.

1895 m.), buvęs Rusijos veikėjas, nuo 1918 m. buvo Šiaurės Kaukazo Tarybų Respublikos Liaudies Komisarų tarybos pirmininku, užsienio ir tautinių reikalų liaudies komisaru. Sesuo Marijona Balytė-Sasnauskienė (g. 1898 m.) besiversdama ūkine veikla išlaikė besimokantį J. Balį. Jo žmona – Elena Ručinskaitė (g. 1916 m.), dukra – Angela Laima Bergeron (g. 1941 m.), sūnus – Gediminas Petras Balys (g 1944 m.). J. Balio dukra ir sūnus su šeimomis gyvena JAV.

BALTUŠIS RIMANTAS

Nepriklausomybės metai 1994 m. jam įteikta Valstybinė Jono Basanavičiaus premija, 1999 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi. Lyginamuoju istoriniu metodu tyrinėjo tautosakos siužetus, jų geografinį paplitimą, susistemino apie 16 tūkstančių autentiškų spausdintų ir Lietuvių mokslo draugijos fonduose, Lietuvių tautosakos archyve saugomų rankraštinių lietuvių pasakų ir sakmių variantų, sudarė tautosakos katalogų, parašė tautosakos studijų, parengė tautosakos rinkinių.

Kiti biografijos faktai 1924 m. baigė Kupiškio progimnaziją, 1928 m. – Panevėžio mokytojų seminariją, 1928 m. įstojo į Lietuvos universitetą (istorijos, etnologijos ir folkloro studijos), vėliau tęsė studijas Graco universitete (Austrija),

16

Pulkininkas leitenantas, vienas pirmųjų atkurtos Lietuvos Respublikos kariuomenės karininkų.

Gimė 1960 12 27 Vilniuje, mirė 2000 07 20. Palaidotas Saltoniškių kapinėse Vilniuje.

Nepriklausomybės metai 1992 m. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, 1993 m. – Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi, 1995 m. – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, taip pat apdovanotas Šaulių žvaigžde, Lie-

tuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ garbės ženklu. 1993–1995 m. mokėsi JAV pėstininkų mokykloje Fort Beninge. Nuo 1990 m. dirbo Krašto apsaugos departamente, nuo 1992 m. buvo Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Klaipėdos atskiro motodesantinio bataliono organizatoriumi ir vadu, nuo 2000 m. – brigados „Žemaitija“ štabo viršininku. Nuo 1996 m. – pulkininkas leitenantas. 1990 m., saugodamas sovietinius veikėjus parodijavusį „Šėpos“ teatrą, nuginklavo įsiveržusius sovietinius kareivius. 1991 m. saugojo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Pirmasis Lietuvoje pradėjo štabo darbą tvarkyti pagal NATO standartus.

Kiti biografijos faktai Baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą. Dirbo prekybiniame laivyne Vladivostoke (Rusija). Grįžęs į Lietuvą įsitraukė į Lietuvos Persitvakymo Sąjūdžio apsaugos veiklą.

sekretoriumi. 1991–1993 m. buvo Archyvų tarybos prie Lietuvos archyvų generalinės direkcijos nariu. Su bendradarbiais sudarė Lietuvos teatro istorijos šaltinių (dokumentų ir kitos medžiagos) rinkinį „Teatras 1940–1960“ (1986 m.), parengė „Lietuvos TSR valstybinių archyvų fondų trumpą žinyną“ (10 sąsiuvinis, A–B, 1981 m.) ir sutvarkė „Lietuvos TSR centrinio valstybinio literatūros ir meno archyvo asmenų fondus“ (A–K, 1981 m.; L–Ž, 1982 m.).

BARANAUSKAS MARIJONAS Žurnalistas, fotografas.

Gimė 1931 07 24 Prienuose, mirė 1995 11 28 Vilniuje. Palaidotas Rokantiškių kapinėse Vilniuje.

BANIONIS EGIDIJUS Humanitarinių mokslų daktaras, istorikas.

Gimė 1948 11 20 Panevėžyje, mirė 1993 08 06 Vilniuje. Palaidotas Rokantiškių kapinėse Vilniuje.

Nepriklausomybės metai 1998 m. už „Lietuvos metrikos“ mokslinę analizę, archeografinį ir dalykinį parengimą spaudai (su bendraautoriais) įteikta Lietuvos mokslo premija. Iki 1993 m. buvo Lietuvos istorijos instituto archeologijos skyriaus vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, šio skyriaus vedėju, taip pat buvo Lietuvos Metrikos probleminės grupės vadovu. Tyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centrinį valdymą, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštinės veiklą, diplomatijos istoriją, „Lietuvos Metrikos“ genezę, archyvistiką, prisidėjo prie „Lietuvos Metrikos“ leidybos. Parengė knygas „Lietuvos Metrika (1427–1506)“ (knyga Nr. 5, 1993 m.) ir „Lietuvos Metrika (1440–1523)“ (su A. Baliuliu, knyga Nr. 10, 1997 m.). E. Banionio dėka Vilnius buvo „Lietuvos Metrikos“ tyrimo ir skelbimo centru, rengė tarptautines konferencijas. Jo padarytos išvados iš esmės keitė supratimą apie „Lietuvos Metrikos“ knygų sandarą, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštinės darbą. Būdamas Lietuvos archyvų generalinės direkcijos nariu rūpinosi archyvų reformos eiga, teikė daug pasiūlymų, kurių didelė dalis buvo įgyvendinta. Aktyviai dalyvavo Lietuvos archyvarų pasitarimuose, tarprespublikinėse konferencijose, su bendradarbiais rengė archyvo informacinius leidinius, daug dėmesio skyrė teatralų asmeniniams archyvams kaupti, rengė susitikimus su aktoriais, dailininkais, rašytojais, rūpinosi efektyvios valstybės archyvų sistemos įtvirtinimu, archyvų darbuotojų įtraukimu į mokslo darbą. Skaitė bendrus istorijos ir šaltinotyros kursus Vilniaus universitete, Vilniaus pedagoginiame institute, Vytauto Didžiojo universitete. 1998 m. išleista jo knyga „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinybių tarnyba XV–XVI amžiais“.

Kiti biografijos faktai 1967–1972 m. studijavo Maskvos valstybiniame istorijos archyvų institute (Rusija), 1974–1978 m. – Lietuvos TSR mokslų akademijos Istorijos institute (neakivaizdinės aspirantūros studijos), 1982 m. Istorijos institute apgynė kandidato disertaciją „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinybių tarnyba XV a. vid. – 1569 m.“ ir įgijo istorijos mokslų kandidato laipsnį (vėliau nostrifikuotas į humanitarinių mokslų daktaro laipsnį). 1972–1974 m. buvo vyresniuoju Literatūros ir meno archyvo Vilniuje moksliniu bendradarbiu, 1974–1985 m. – Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktoriumi, 1985 m. dirbo Istorijos instituto Feodalizmo istorijos skyriuje, 1986–1989 m. – Istorijos instituto moksliniu

Nepriklausomybės metai Už publikacijas ir parodas, skirtas 1991 m. sausio įvykiams Vilniuje ir Lietuvos Persitvakymo Sąjūdžiui, 1992 m. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, 1994 m. suteiktas Tarptautinės fotografijos meno federacijos nusipelniusio menininko vardas, 1996 m. įteikta Vinco Kudirkos premija. Dalyvavo 432 respublikinėse ir tarptautinėse fotografijų parodose, įvairiuose konkursuose, surengė 34 autorines fotografijų parodas įvairia tematika Lietuvoje ir užsienyje: Bulgarijoje, Danijoje, Kuboje, Lenkijoje, Vokietijoje, Azerbaidžane, Rusijoje, Latvijoje.

Kiti biografijos faktai Mokėsi Prienuose, Išlauže (Prienų r.), Vilniuje, 1959–1965 m. Vilniaus valstybiniame universitete studijavo žurnalistiką. 1957–1970 ir 1976– 1986 m. dirbo naujienų agentūroje ELTA fotožurnalistu, 1970–1976 ir 1986–1995 m. – SSRS spaudos agentūros „Novosti“ Lietuvos skyriaus fotožurnalistu. Per daugelį žurnalistinio darbo metų agentūrose ELTA ir „Novosti“ aplankė beveik visus Lietuvos kampelius, 44 pasaulio šalis. Išleisti šie jo nuotraukų albumai: „Naujasis Vilnius“ (su L. Ruiku, 1972 m.), „Tarybų Lietuva“ (vienas autorių, 1976 m.), „Dainavos kraštas“ (1979 m.), „Vaikų pasaulis“ (1982 m.), „Mūsų šeima“ (1986 m.), „Lietuvos žvejai“ (1988 m.). Už fotografijas apdovanotas apie 200 medalių, diplomų, specialių prizų, Vokietijoje, Lenkijoje ir Estijoje apdovanotas aukso medaliais, 1978 m. suteiktas Tarptautinės fotografijos meno federacijos menininko vardas. Žmona – Teodora Amelija Baranauskienė, ilgametė naujienų agentūros ELTA vyriausioji redaktorė, dukra – Audra Baranauskaitė, žurnalistė, eseistė.

Atsiminimai Dukra Audra Baranauskaitė: „Kartais tėvas man primindavo laimės kūdikį. Turėjo dvi vyresnes seseris, brolis mirė anksti, tėvo neteko būdamas visai mažas. Jo mama vaikus išaugino viena, o pagranduką dievino visą gyvenimą. Net pilkais sovietiniais metais tėvas visada išsiskirdavo iš minios. Džiugi spindulinga energija sprogdino jį iš vidaus, jis gyveno čia ir dabar, troško būti dėmesio centre ir tikrai pasitikėjo savimi. Sovietiniai metai jam netiko, bet jis prisitaikė, todėl šalia kūrybos, kuri jam buvo labai svarbi, kepė optimistinius reportažus. Manau, jis nuoširdžiai tikėjo, kad ir tokie vaizdai turi išliekamąją vertę, kad ir jie savaip atspindi istoriją. „Atšilimo“ laikotarpiu po eilinės ekskursijos į užsienį jam pavyko surengti įsimintiną parodą „Dešimt dienų Londone“. Žmonių, norinčių patekti į ją, eilė driekėsi net lauke – visus masino laisvo pasaulio vaizdai. Namuose apie politiką kalbėjom mažai, bet A. Solženycino apysaką „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ perskaičiau dar mokykloje. Tėvui tai buvo pati svarbiausia knyga. Kai vyko Lietuvos laisvės lygos mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo, mano vyras fotoaparato nesinešė, nenorėjo atrodyti kaip koks kagėbistas, o tėvui buvo

17

svarbu užfiksuoti įvykį ir jis nesuko galvos. Sąjūdžio metu stengėsi būti visur. Rugsėjo 28-ąją fotografavo mitingo, skirto Molotovo-Ribentropo sutarties slaptojo protokolo pasirašymo metinėms, išvaikymą, Sausio 13-osios naktį morge – nužudytųjų kūnus, Baltijos kelio metu norėjo būti iškart keliose vietose, todėl mano mamai įdavė į rankas fotoaparatą, ir netrukus į užsienį išsiųstas reportažas buvo kur kas išsamesnis.

Dabar atėjo energingų, veiklių žmonių laikas, tokių, koks mano tėvas buvo anksčiau. Tačiau jo nebėra. Nepriklausomoje Lietuvoje išgyveno tik šešerius metus. Kartais vitališki, fiziškai stiprūs, įsimylėję save ir gyvenimą žmonės nemoka nei senti, nei sirgti. Mano tėvas negalėjo pakęsti netgi slogos. Žinojo, kad širdis – jo silpnoji vieta, tačiau savęs nebesaugojo. Vieną lapkričio rytą pasijutęs blogai, į dirbtuvę išsikvietė mano mamą. Parodė, kur dokumentai, raktai, tačiau nė už ką neleido iškviesti greitosios, tik paprašė, kad padarytų kavos. Kol mama plikė kavą, ištiko infarktas. Iškviesti medikai jį gaivino net valandą, deja, buvo jau per vėlu. Prieš kurį laiką visą Mariaus Baranausko archyvą padovanojau Lietuvos nacionaliniam muziejui. Taigi, tėvo noras, kad darbai nenugrimztų į nežinią, manau, tikrai išsipildė.“

BAREIKIS VYTAUTAS Profesorius, habilituotas fizinių mokslų daktaras, fizikas.

Gimė 1937 01 05 Skribakiuose, Joniškio rajone, mirė 1995 03 04 Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse Vilniuje.

Nepriklausomybės metai 1995 m. įteikta Lietuvos mokslo premija. 1990 m. suteiktas profesoriaus vardas, 1993 m. Lietuvos mokslo taryba pripažino habilituoto daktaro mokslo laipsnį ir profesoriaus vardą. 1994–1995 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete. 1991 m. dalyvavo Septintajame pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume. Svarbiausi jo moksliniai darbai atlikti puslaidininkių fizikos srityje: karštųjų elektronų triukšmai puslaidininkiuose ir puslaidininkiniuose dariniuose, fliuktuaciniai reiškiniai, sparčioji silpnųjų triukšmų mikroelektronika. 8 išradimų autorius, parašė knygą „Karštųjų elektronų fliuktuacijų spektroskopija puslaidininkiuose“ (bendraautoris, 1992 m.), spaudoje publikavo ir skaitė pranešimų lietuvių, rusų ir anglų kalbomis. 1995 m. su kolegomis organizavo 13-ąją tarptautinę fliuktuacijų fizikos konferenciją Palangoje.

Kiti biografijos faktai 1956 m. baigė Joniškio vidurinę mokyklą, 1960–1961 m. atliko gamybinę praktiką tuometinėje Čekoslovakijoje, lankėsi Karlo universitete Prahoje, Aukštojoje technikos mokykloje Bratislavoje ir Brno technikos universitete (Čekoslovakija), susipažino su ten vykdytais puslaidininkių tyrimais. 1961 m. su pagyrimu baigė Vilniaus valstybinio universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą (įgijo fiziko specialybę), tais pačiais metais įstojo į aspirantūrą, 1969 m. Vilniaus valstybiniame universitete apgynė kandidato disertaciją „Triukšmų germanyje ir silicyje tyrimas superaukštuose dažniuose stipriuose elektriniuose laukuose“ ir įgijo fizikos ir matematikos mokslų kandidato laipsnį, 1972–1973 m. stažavosi Esekso universitete (Didžioji Britanija), aplankė Londono, Oksfordo universitetus (Didžioji Britanija), 1975 m. stažavosi Italijoje, Modenos universitete, lankėsi Milano, Turino, Romos universitetuose, 1982 m.

Vilniaus valstybiniame universitete apgynė daktaro disertaciją „Fliuktuaciniai reiškiniai puslaidininkiuose stipriuose elektriniuose laukuose“ ir įgijo fizikos ir matematikos mokslų daktaro laipsnį. 1961–1967 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Fizikos ir matematikos institute: iki 1964 m. – vyriausiuoju laborantu, vėliau – puslaidininkių elektronikos sektoriaus vyriausiuoju inžinieriumi, nuo 1967 m. – Lietuvos mokslų akade-

18

mijos Puslaidininkių fizikos institute: 1967–1968 m. buvo šio instituto puslaidininkinių medžiagų sektoriaus stendo viršininku, vyriausiuoju inžinieriumi, 1968–1981 m. – karštųjų elektronų fizikos sektoriaus vyriausiuoju inžinieriumi, vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, nuo 1981 m. – fliuktuacinių reiškinių sektoriaus vadovu, 1985 m. tapo įkurtos fliuktuacinių reiškinių laboratorijos vadovu. Dirbo Didžiosios Britanijos (1972–1973 m.), Italijos (1975 m.), Kanados (1977 m.), Prancūzijos (1984 m.), JAV (1987–1988 m.) mokslo centruose. Parašė knygas „Karštųjų elektronų difuzija“ (bendraautoris, 1981 m.), „Fliuktuaciniai reiškiniai puslaidininkiuose nepusiausviromis sąlygomis“ (bendraautoris, 1989 m.). 1985 m. Rusijoje organizavo konferenciją „Fliuktuaciniai reiškiniai fizikinėse sistemose“, parengė darbų ciklą „Nepusiausvyriniai kolektyviniai reiškiniai puslaidininkiuose“, suredagavo didžiulį (per 700 puslapių) 13-osios tarptautinės triukšmų fizikinėse sistemose konferencijos darbų tomą, buvo ilgametis nuolatinio tarptautinių konferencijų „Noise and Fluctuations“ organizacinio komiteto narys, Lietuvos fizikų draugijos narys, Lietuvos „Žinijos“ draugijos narys. 1985 m. įteikta Lietuvos TSR valstybinė premija, 1986 m. – Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo garbės raštas.

Vytauto tėvai – Antanina Latišaitė-Bareikienė ir Alfonsas Bareikis, šeimoje jis buvo vyriausias vaikas, turėjo du brolius ir seserį. Su žmona Vytautas susipažino Vilniaus valstybiniame universitete, 1961 m. vedė, turėjo tris vaikus: dukrą Austę (g. 1966 m.) ir dvynukus sūnų Aidą ir dukrą Aušrinę (1967 m.). Dukra Austė baigė Lietuvos muzikos akademiją, dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, apgynė humanitarinių mokslų srities etnologijos krypties daktaro disertaciją. Sūnus Aidas Niujorke (JAV) Hunter koledže baigė magistro studijas, liko gyventi ir kurti Niujorke. Dukra Aušrinė dirba dizainere Valstybės dokumentų technologinės apsaugos tarnyboje. Anūkė, Austės dukra, Radvilė Nakaitė (g.

1987 m.) Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo meno renginių vadybininkės specialybę, drauge su galerija „Vartai“ rengia naują Aido Bareikio parodą Vilniuje. Anūkas Giedrius Nakas (g. 1990 m.) baigė fortepijono bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir išvyko į Nyderlandus studijuoti magistrantūroje.

Atsiminimai Žmona Renata Bareikienė pasakoja: „Mes su Vytautu susipažinome Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakulteto pirmame fizikų kurse 1956 metais. Nuo to laiko iki pat Vytauto mirties mūsų gyvenimo keliai vingiavo greta. Baigę mokslus, 1961 metais sukūrėme šeimą.

Iš pradžių, Vytui įstojus į aspirantūrą, prisiglaudėme aspirantų bendrabutyje. Čia gimė visi trys mūsų vaikai: dukra Austė ir dvynukai – sūnus Aidas ir dukra Aušrinė, kuriais mes labai džiaugėmės ir labai mylėjome.

Vaikams gimus, gavome keturių kambarių butą. Tėtis buvo labai rūpestingas, rūpinosi vaikų sveikata, jiems susirgus, ryžtingai gydydavo. Tai mums sukeldavo didelį pasitikėjimo ir saugumo jausmą, nes visi žinodavome – kas beatsitiktų, Tėtis visada ras išeitį, padės ir viskas bus gerai.

Mums visiems Tėtis buvo dvasinė, moralinė ir materialinė atrama, labai patikima ir tvirta. Dabar mes šito labai pasigendame. Vytas gana dažnai vykdavo į mokslines konferencijas ar stažuotes užsienyje. Nelengva buvo išsikovoti kolegų užsienyje pasitikėjimą. Bet Jo pranešimai konferencijose buvo aukšto mokslinio lygio, kiti mokslininkai pamatė, kaip jis gerai nusimano apie mokslinius tyrimus, todėl santykiai atšilo, jis tapo laukiamu pranešėju įvairiose konferencijose. Būdamas stažuotėse ir Jis gilindavo savo žinias, įgydavo neįkainojamo patyrimo. Iš kelionių Vytas atsiveždavo daug skaidrių. Jas žiūrėdami ir mes aplankydavome tas šalis, tuos miestus, kuriuose Jis buvo. Vytas dažnai vykdavo į rajonus skaityti paskaitų, kurias organizuodavo Lietuvos žinijos draugija – Jis buvo aktyviu šios draugijos nariu. Klausytojus supažindindavo su mokslo pasiekimais, dalindavosi įspūdžiais, rodydavo minėtas skaidres. Grįžęs sakydavo, kad žmonės Jo paskaitų klausydavosi labai susidomėję. Mėgo laiką leisti gamtoje, savo kolektyviniame sode. Pats, be jokių talkininkų, pastatė sodo namelį, kuris dabar mums tarsi Tėčio pasistatytas paminklas, nes kiekviena plyta Jo rankomis palytėta. Buvo kritiškas. Ypač vertino savikritikos jausmą. Mėgdavo kartoti, kad nemaloniausi, o kartais ir baisiausi dalykai atsitinka tada, kai žmogus praranda savikritikos jausmą. Vytas turėjo puikų skonį, visada tvarkingai rengdavosi, visada gerai atrodydavo. Buvo labai gražus žmogus. Žinoma, pagrindinis ir svarbiau-

20

Šioje knygos dalyje pateikiame asmenybių biografijas. Kiekvienoje biografijoje informacija išskaidyta į du skyrius: „1990–2015 m. pasiekimai“ ir „Kiti svarbūs biografijos faktai“.

Kadangi knygoje siekiame pristatyti 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimus, tad ir kiekvieno žmogaus biografiją pirmiausia pradedame nuo šio laikotarpio veiklos apžvalgos, akcentuodami nepriklausomoje Lietuvoje nuveiktus darbus ir pelnytus įvertinimus. Kiekvieno knygos dalyvio klausėme, kokius savo ir nepriklausomos Lietuvos pasiekimus jie laiko svarbiausiais, kaip supranta sąvoką „asmenybė“. Į visus klausimus sulaukėme originalių, nuoširdžių ir išmintingų atsakymų, kurie galbūt papildys visų mūsų valstybės ir žmonių suvokimą.

Leidinyje skaitytojas galės susipažinti su 2 008 mokslininkų, menininkų, sportininkų, visuomenės ir išeivijos veikėjų, dvasininkų, politikų, diplomatų, pareigūnų, pedagogų, teisininkų, medikų, inžinierių, verslininkų ir kitų reikšmingą indėlį į Nepriklausomybės atkūrimą, įtvirtinimą ir valstybės pažangą įdėjusių žmonių biografijomis. Žmones į knygą atrinko Leidybos idėjų centro redakcija, atsižvelgėme ir į valstybės institucijų, kultūros ir meno, mokslo, verslo, visuomeninių organizacijų ir asociacijų rekomendacijas, be to, rėmėmės statistiniais duomenimis. Asmenybių biografijos su nuotraukomis pateikiamos abėcėlės tvarka.

Kiekvienam knygos dalyviui siuntėme anketą, bendravome telefonu ir paštu, prašėme, kad savo biografijos faktus nurodytų patys, kiekvieną biografiją derinome, darėme viską, kad informacija apie asmenybes būtų kuo tikslesnė. Žinoma, ne su visais, su kuriais norėjome, pavyko susisiekti. Dalį biografijų parengėme remdamiesi viešaisiais naujienų ir informacijos šaltiniais, šios biografijos pažymėtos žvaigždute. Labai liūdna, tačiau, kol rengėme knygą, keletas knygos dalyvių paliko šį pasaulį. Jų vardai ir pavardės šioje dalyje pažymėtos gedulo rėmeliu.

Apgailestaujame, jei kai kurių žmonių biografijų skaitytojai knygoje pasiges – ne visus pavyko surasti, kiti patys nepanoro būti matomi ar jiems tiesiog pritrūko laiko informacijai apie savo turiningą gyvenimą surinkti.

21

ABARIS LEONIDAS Vilniaus jėzuitų gimnazijos muzikos mokytojas ir jaunimo mišraus choro „Krantas“ vadovas.

Gimęs 1955 03 05 Šniukštų kaime, Zarasų rajone.

1990–2015 m. pasiekimai Darbai: L. Abaris 1988 m. liepos 9 d. Vilniaus Vingio parke, Sąjūdžio surengtame istoriniame mitinge, dirigavo V. Kudirkos „Tautišką giesmę“. 1993 m. rugsėjo 5 d. Vingio parke dirigavo popiežiaus Jono Pauliaus II aukotose šv. mišiose. Daug prisidėjo rengiant 1990 m.

Lietuvos tautinę dainų šventę, 1993 m. Lietuvos jaunimo mažąją dainų šventę, 1994 m.

I pasaulio lietuvių dainų šventę, 1991 ir 1995 m. Baltijos respublikų studentų dainų šventes „Gaudeamus XI“ Rygoje (Latvija) ir „Gaudeamus XII“ Tartu (Estija), pasaulietinės ir religinės muzikos konkursus ir kitus kultūros renginius. Jo vadovaujami Lietuvos policijos akademijos vyrų choras „Aras“ ir merginų vokalinis ansamblis „Astra“ parengė įvairių kūrinių programas, dažnai koncertavo Vilniuje, kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. „Aras“ dalyvavo I ir II pasaulio lietuvių dainų šventėse Kaune ir Vilniuje (1994 ir 1998 m.), Baltijos respublikų studentų dainų šventėje „Gaudeamus XII“ Tartu (Estija, 1995 m.), II J. Naujalio religinės muzikos chorams konkurse (1996 m.) ir daugelyje kitų kultūros renginių.

L. Abario suburtas Vilniaus jėzuitų gimnazijos mokinių ir alumnų choras nuo 1998 m. dalyvauja Lietuvos suaugusiųjų ir moksleivių dainų šventėse, kasmet surengia apie 40–50 koncertų, paruošia po 2–3 naujas programas, po keletą viešų sakralinės muzikos koncertų Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčioje ir kitose koncertinėse erdvėse. Per septyniolika metų šis kolektyvas yra koncertavęs daugiau nei 900 kartų, pelnė apdovanojimų įvairiuose konkursuose ir festivaliuose. Choro solistai, merginų, vaikinų ir mišrus ansambliai yra tapę „Dainų dainelės“ konkurso laureatais. Choro atliekami kūriniai išleisti 7 kompaktiniuose diskuose. 2006 m. vasarą choras dalyvavo VIII lietuvių dainų šventėje Čikagoje (JAV) ir surengė dešimties koncertų turą išeivijos lietuviams ir šios kelionės rėmėjams. 2009 m. liepos 1 d. Lietuvos

22

tūkstantmečio dainų šventės „Amžių sutartinė“ pradžios renginyje „Protėvių giesmė“ kartu su „Aidijos“ ir Klaipėdos E. Balsio menų mokyklos chorais, soliste Gintare Skeryte, aktoriumi Ramūnu Abukevičiumi Sereikiškių parke Vilniuje atliko Broniaus Kutavičiaus oratoriją „Paskutinės pagonių apeigos“. 2009 m. spalio 21 d. Lietuvos muzikų sąjungos pakviestas gimnazijos choras dalyvavo XIII Lietuvos muzikų šventėje „Didysis muzikų paradas“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. 2008 m. parengė A. Vivaldžio kantatą „Gloria“, o 2010 m. – A. Vivaldžio kantatą „Magnificat“. 2011 m. Sausio 13-osios 20-mečio koncerte choras atliko M. K. Čiurlionio kantatą „De profundis“.

Choras koncertavo Rusijoje (2004 m.), JAV (2006 m.), Vokietijoje (2006 m.), Suomijoje (2008 m.), Latvijoje (2009 m.), Lenkijoje (2009 m.), Austrijoje, Vengrijoje (2014 m.), lankėsi Čekijoje (2014 m.). L. Abaris sukūrė daugiau nei 300 kūrinių, laimėjo premijų pasaulietinės ir religinės muzikos konkursuose.

1996 m. Palangoje ir Elektrėnuose surengė pirmuosius savo kūrybos autorinius koncertus. Jo originalios ir aranžuotos dainos skamba Lietuvos suaugusiųjų ir moksleivių dainų šventėse.

1998 m. L. Abaris buvo II pasaulio lietuvių dainų šventės režisieriumi-chorų tvarkytoju.

Skaitė paskaitas Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi institute, Lietuvos švietimo darbuotojų kvalifikacijos kėlimo institute, parašė metodinių straipsnių, spaudai parengė leidinių chorams.

Apdovanojimai: 1996 m. jo sukurtos „Mišios Švč. Marijos Kankinių Karalienės garbei“ J. Naujalio religinės muzikos chorams konkurse pelnė pirmąją premiją, o 1998 m. „Mišios Šv. Antano garbei“ – trečiąją premiją. Jo vadovaujamas Vilniaus jėzuitų gimnazijos choras laimėjo pirmąsias vietas 2008 m. Kaune vykusiame XVI tarptautiniame sakralinės muzikos festivalyje-konkurse „Cantate Domino“ („Giedokime Viešpačiui“), 2009 m. Latvijoje vykusiame VIII tarptautiniame sakralinės muzikos festivalyje-konkurse „Sudraba Zvani“ („Sidabriniai varpai“), 2004, 2009 ir 2014 m.

Lietuvos vidurinių mokyklų mišrių chorų konkursuose „Dainuok ir keliauk“ Kaune. 2011 m.

L. Abaris išrinktas Lietuvos metų mokytoju, 2012 m. Šv. Kazimiero dienos ir Vilniaus jėzuitų gimnazijos šventėje jo vadovaujamam gimnazijos jaunimo mišriam chorui „Krantas“ buvo įteiktas aukščiausias chorų apdovanojimas Lietuvoje – „Aukso paukštė“.

Karjera: iki 1997 m. – Lietuvos liaudies kultūros centro direktoriaus pavaduotojas, 1990– 1998 m. buvo Lietuvos policijos akademijos vyrų choro „Aras“ meno vadovu ir dirigentu, nuo 1992 m. – ir merginų vokalinio ansamblio „Astra“ vadovu, nuo 1997 m. yra Vilniaus jėzuitų gimnazijos vyresnysis muzikos mokytojas ir choro vadovas.

Kiti svarbūs biografijos faktai Išsilavinimas: 1962–1973 m. mokėsi Vilniaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje-internate (choro dirigavimo klasė, dėst. N. Kazakauskienė), 1973–1978 m. studijavo Lietuvos valstybinėje

konservatorijoje (choro dirigavimo studijos, doc. N. Kazakauskienės klasė).

Kita informacija: nuo 1978 m. – Lietuvos vidaus reikalų ministerijos vyrų choro „Sakalas“ chormeisteris, 1980–1990 m. – šio choro meno vadovas ir dirigentas. Chorą išmokė daug lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinių, pagyvino jo koncertinę veiklą. Choras „Sakalas“ koncertavo Lietuvoje, Vokietijoje, Šiaurės Korėjoje, Baltarusijoje, Estijoje, Rusijoje ir Ukrainoje, padarė įrašų Lietuvos radijui. L. Abaris kolektyvą parengė 1983 m. respublikiniam moterų ir vyrų chorų sąskrydžiui Šiauliuose, 1984 m. chorų festivaliui „Jaunimo daina“, 1985 m. respublikinei dainų šventei, 1986 m. chorų festivaliui „Vivat classica“, 1987 m. respublikiniam konkursui „Dainuoja darbo Lietuva“. Choras dalyvavo kompozitorių autoriniuose koncertuose, televizijos laidose, Vilniaus miesto dainų šventėse ir kituose kultūros renginiuose. Choras „Sakalas“ 1981 m. tapo V S. Šimkaus konkurso, 1984 m. – VI S. Šimkaus konkurso Klaipėdoje laureatu, liaudies dainų festivalių Panevėžyje ir dainų švenčių konkursų prizininku. Prie „Sakalo“ įkurtą berniukų chorą L. Abaris perorganizavo į choro studiją, kurią lankė iki 100 jaunųjų dainininkų, jiems chorvedys vadovavo 1985–1988 m. Pagrindinis choras 1987 ir 1988 m. dalyvavo berniukų chorų festivaliuose Kaune ir Klaipėdoje, 1987 m. – respublikinėje moksleivių dainų šventėje ir kituose kultūros renginiuose. Būdamas chorų vadovu, taip pat Lietuvos vidaus reikalų ministerijos Kultūros ir sporto rūmų meno vadovu (1994–1995 m.), organizavo teminius šventinius koncertus ir chorų festivalius, kuriuose dalyvaudavo ne tik Vilniaus, kitų Lietuvos miestų, bet ir Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Armėnijos, Gruzijos chorai. Daug prisidėjo rengiant 1989 m. Vilniaus miesto dainų šventę.

1987 m. apdovanotas Kultūros žymūno ženklu.

ABARIUS LIONGINAS Dirigentas, kompozitorius, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius.

Gimęs 1929 08 08 Maniuliškių kaime, Zarasų rajone. Vaikai: Gintautas, pianistas ir kompozitorius, Daina Abariūtė-Lazauskienė, chorvedė.

1990–2015 m. pasiekimai Darbai: sukūrė pasaulietinės ir religinės muzikos kūrinių, pavyzdžiui, dainas „Sedula“, „Beržas“, „Eglė“, stambius vokalinius kūrinius „Pavasario sonata“, „Trys spalvos“ (stalinizmo aukoms atminti; atlikta 1989 m. spalio 21 d. autoriaus gimimo 60-mečio proga), „Pavasaris“ ir kt. Dirigentas harmonizavo lietuvių

liaudies dainų, sukūrė daug giesmių ir keletą mišių. Svarbesnės mišios yra „Dieve, globok Lietuvą“, giesmės „O salutaris“, „De profundis“, „Sveika, Marija“, „Iš skausmo gelmių“, „Tėve mūsų“, „Kruvinojo sekmadienio malda“, „O Dieve šventas“. 1996 m. išleido bažnytinės muzikos rinktinę „Iš Tavo rankos, Dieve“. Sudarė dainų rinkinių chorams, parašė straipsnių ir koncertų recenzijų. 2009 m. parašė ir išleido biografinę knygą „Ėjau aš keleliu“.

Apdovanojimai: 1994 m. bažnytinės muzikos konkurse už mišias „Dieve, globok jaunimą“ įteikta 1-oji premija, 1995 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, 1996 m. bažnytinės muzikos konkurse už giesmę „Atleisk man, Viešpatie“ įteikta 1-oji premija.

Karjera: nuo 1991 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, 1995 m. – Lietuvos muzikos akademijos Choro dirigavimo katedros vedėjas.

Kokius savo pasiekimus Jūs laikote svarbiausiais?

1990 m. suorganizavau pirmąjį tarptautinį J. Naujalio jaunųjų dirigentų konkursą. Nuo 1991 m. esu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius. 1990 m. buvau Lietuvos tautinės dainų šventės dirigentu, 1994 ir 1998 m. – Pasaulio lietuvių dainų švenčių Kaune ir Vilniuje dirigentu, 1991 m. – Baltijos studentų dainų šventės „Gaudeamus XI“ Uogrėje dirigentu, taip pat buvau 2014 m. dainų šventės dirigentu.

Kiti svarbūs biografijos faktai Išsilavinimas: baigė Zarasų rajono Antazavės progimnaziją, 1948–1953 m. mokėsi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikume (A. Kačanausko solinio dainavimo klasė, A. Ilčiuko choro dirigavimo klasė), 1953–1958 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (choro dirigavimo studijos, doc. A. Budriūno klasė, baigė su pagyrimu).

Kita informacija: 1946–1948 m. savarankiškai vargonininkavo Avilių parapijoje (Zarasų r.). Studijuodamas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje vadovavo Pavilnio kultūros namų chorui, buvo Vilniaus medicinos darbuotojų dainų ir šokių ansamblio chormeisteriu. 1956– 1962 m. – Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikumo choro dirigavimo dėstytojas ir moksleivių choro studijos vadovas. Šio choro repertuarą papildė lietuvių ir užsienio kompozitorių kūriniais. Jo choras koncertavo Minske (Baltarusija), 1960 m. dalyvavo respublikinėje dainų šventėje. 1959–1972 m. – Lietuvos valstybinės konservatorijos choro dirigavimo ir kitų chorvedybos disciplinų dėstytojas. Nuo 1961 m. – vienas iš Respublikinio muzikos mokytojų mišriojo choro dirigentų, nuo 1966 m. – meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. Choras padėjo Lietuvos muzikos mokytojams chorvedžiams pakelti savo kvalifikaciją, surengė nemažai koncertų ir išpopuliarino daug įvairių kūrinių.

1967 m. L. Abariui suteiktas LTSR nusipelniusio meno veikėjo vardas. 1963–1981 m. – Lietuvos valstybinio radijo ir televizijos mišriojo choro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. Šį chorą išmokė apie 1000 įvairių epochų ir sti-

lių kūrinių ir surengė per 700 koncertų Lietuvos miestuose ir miesteliuose ir užsienyje: Rusijoje, Tadžikijoje, Moldavijoje, Ukrainoje. Kelis šimtus kūrinių choras įrašė į magnetofono juostas ir daug jų įdainavo į plokšteles. L. Abarius rengė lietuvių kompozitorių autorinius sukakčių ir choro jubiliejinius koncertus, jo choras dainavo Lietuvos kompozitorių sąjungos plenumų ir suvažiavimų koncertuose ir kituose kultūros renginiuose. Dirigentas daug dėmesio skyrė lietuvių muzikai, tačiau propagavo ir užsienio klasikų ir šiuolaikinių kompozitorių kantatų ir oratorijų žanro kūrinius. Koncertų programose buvo Dž. Verdžio „Requiem“, S. Moniuškos „Krymo sonetai“, J. S. Bacho Mišios h-moll, L. van Bethoveno Devintoji simfonija, F. Mendelsono kantata-baladė „Pirmoji Valpurgijų naktis“, A. Vivaldžio „Gloria“, I. Stravinskio „Psalmių simfonija“, G. Sviridovo „Patetinė oratorija“, P. Ebeno kantata „Karčioji žemė“ ir kt. Iš lietuvių kompozitorių kūrinių minėtini J. Naujalio mišios „Švenčiausių Kristaus Žaizdų garbei“, Č. Sasnausko „Requiem“, S. Šimkaus kantata „Atsisveikinimas su tėvyne“, E. Balsio kantata „Saulę nešantis“, J. Juzeliūno trečioji simfonija „Žmogaus lyra“ ir simfonija-oratorija „Cantus magnificat“, V. Jurgučio oratorija „Donelaitis“ ir kt. 1974 m. chorui buvo suteiktas nusipelniusio kolektyvo vardas. Nuo 1981 m.

– Lietuvos valstybinės konservatorijos Choro dirigavimo katedros dėstytojas, nuo 1983 m. – vyresnysis dėstytojas, nuo 1986 m. – docentas.

L. Abarius pertvarkė ir tobulino choro dirigentų rengimo planus, įvedė bažnytinių chorų vadovų specializaciją ir kt. 1989 m. J. Naujalio gimimo 120 metinių proga surengė pirmąjį jaunųjų dirigentų konkursą ir mokslinę konferenciją, o 1990 m. suorganizavo pirmąjį tarptautinį J. Naujalio jaunųjų dirigentų konkursą. 1989 m. dirigavo Baltijos muzikos akademijos studentų jungtiniam chorui Vilniuje, Leningrade, Maskvoje (Rusija), Rygoje (Latvija) ir Taline (Estija). Išugdė didelį būrį jaunųjų choro dirigentų.

Apie laisvalaikį.

Kuriu chorams ir solistams dainas, rašau knygą apie dirigentus ir kompozitorius, su kuriais man teko dirbti ir bendrauti.

akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signataras, UAB „A. Abišala ir part­ neriai“ partneris steigėjas.

Gimęs 1955 12 28 Intoje, Rusijoje. Žmona Nijolė. Vaikai: Tadas (g. 1978 m.), Liudas (g.

1983 m.).

1990–2015 m. pasiekimai Darbai: paskelbė 30 mokslinių straipsnių Lietuvos ir užsienio leidiniuose puslaidininkių fizikos ir technologijos klausimais, yra 3 išradimų autorius.

Apdovanojimai: 2000 m. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

Karjera: 1988–1990 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys, Seimo seniūnas, 1990–1992 m. – Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, nuo 1991 m. ėjo Lietuvos Respublikos ministro be portfelio pareigas, 1992 m. – Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, nuo 1993 m. – UAB „A. Abišala ir partneriai“ partneris steigėjas.

Kiti svarbūs biografijos faktai Išsilavinimas: 1962–1973 m. mokėsi Kauno 25-ojoje vidurinėje mokykloje, 1973–1978 m. studijavo Vilniaus valstybinio universiteto Fizikos fakultete (įgijo fiziko specialybę), 1984– 1986 m. – Vilniaus valstybiniame universitete (įgijo fizikos ir matematikos mokslų kandidato laipsnį).

Narystė organizacijose: yra Žinių ekonomikos forumo tarybos narys, VšĮ „Lietuvos Junior Achievement“ valdybos narys.

Kita informacija: 1978 m. – Kauno politechnikos instituto Chemijos technologijos fakulteto vyresnysis inžinierius, 1978–1980 m. tarnavo Tarybinėje armijoje, 1980–1981 m. – Kauno politechnikos instituto Cheminės technologijos fakulteto vyresnysis inžinierius, 1981–1990 m. – Kauno radijo matavimų technikos mokslinio tyrimo instituto vyresnysis inžinierius, mokslinis bendradarbis.

ABRAITIENĖ AUŠRA

A. Mieželio nuotrauka

ABIŠALA ALEKSANDRAS ALGIRDAS* Fizikos ir matematikos mokslų daktaras, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos

Asmenybė – tai savarankiškai ir originaliai mąstantis, gebantis įtikinti kitus savo idėjų prasmingumu, skiriantis, kas yra teisinga ir kas ne, turintis tvirtas moralines nuostatas žmogus, daug pasiekęs savo profesinėje srityje arba atlikęs prasmingų darbų savo valstybės ar visuomenės labui.

Technikos mokslų daktarė, Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos

23

mokslų centro direktoriaus pavaduotoja, šio centro Tekstilės instituto vadovė.

Gimusi 1947 11 01 Kaune.

1990–2015 m. pasiekimai Darbai: yra 52 mokslinių publikacijų ir pramoninio dizaino pavyzdžių autorė ir bendraautorė, 48 mokslinių tyrimų ir projektų vadovė, perskaitė per 110 pranešimų mokslinėse konferencijose, iš jų 35 – tarptautinėse.

Apdovanojimai: 2004 m. už ilgalaikį, aktyvų ir produktyvų darbą plėtojant ir tobulinant Lietuvos pramonininkų konfederacijos veiklą apdovanota šios konfederacijos garbės aukso ženklu, 2007 m. už nuopelnus Lietuvos aprangos ir tekstilės pramonei – Lietuvos lengvosios pramonės garbės ženklu „Auksinė verpstė“, 2007 ir 2013 m. už pastaruosius nuopelnus įteiktos Lietuvos Respublikos ūkio ministrų padėkos, 2014 m. už nuopelnus vystant tekstilės mokslinius tyrimus, už inovacijų plėtrą, mokslo ir verslo bendradarbiavimo skatinimą apdovanota Kauno miesto burmistro Jono Vileišio medaliu.

Karjera: nuo 1990 m. – Lietuvos tekstilės instituto laboratorijos vedėja, 1992–2011 m. – Lietuvos tekstilės instituto direktorė, nuo 2012 m. – valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro direktoriaus pavaduotoja, šio centro padalinio Tekstilės instituto vadovė.

Kokius savo pasiekimus Jūs laikote svarbiausiais?

Didžiuojuosi tuo, kad pavyko sutelkti visus darbuotojus tuo metu, kai buvo pertvarkomos Tekstilės instituto veiklos kryptys rinkos poreikius labiausiai atitinkančia linkme, taip pat tuo, kad pavyko išsaugoti ir išplėsti Tekstilės instituto mokslinę eksperimentinę infrastruktūrą ir taip sudaryti sąlygas sėkmingai tęsti šio instituto veiklą Fizinių ir technologijos mokslų centre. Esu dėkinga artimiausiems bendražygiams, padėjusiems priimti ir įgyvendinti nelengvus sprendimus, sugebėjusius ir sunkiausiomis minutėmis palaikyti šiltus ir darbingus santykius kolektyve. Už supratimą, kantrybę ir moralinį palaikymą esu dėkinga savo šeimai.

Kokie nepriklausomos Lietuvos pasiekimai, Jūsų nuomone, yra svarbiausi?

Manau, kad didžiausi Lietuvos pasiekimai yra įstojimas į NATO 2004 m. kovo 29 d. ir į Europos Sąjungą 2004 m. gegužės 1 d., taip pat mūsų šalies pasiekimu laikau euro įvedimą 2015 m. sausio 1 d. Lietuva tapo atvira demokratine valstybe.

Kiti svarbūs biografijos faktai Išsilavinimas: 1953–1964 m. mokėsi Kauno Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, 1964–1969 m. studijavo Kauno politechnikos instituto Lengvosios pramonės fakultete (įgijo inžinieriaus technologo kvalifikaciją), 1976– 1979 m. – Maskvos tekstilės institute (Rusija) (neakivaizdinės aspirantūros studijos, įgijo technikos mokslų kandidato laipsnį), 1993 m. įgijo technikos mokslų daktaro laipsnį.

Narystė organizacijose: yra Nacionalinės inovatyvios tekstilės ir aprangos asociacijos prezidentė, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidiumo narė, 21-ojo standartizaci-

24

jos technikos komiteto „Tekstilė“ pirmininkė, Lietuvos nacionalinė ekspertė tekstilės ženklinimo klausimais Europos Komisijoje, Europos tekstilės ir aprangos technologijų platformos ekspertė, Europos tekstilės institutų vadovų keitimosi patirtimi grupės narė.

Apie šeimą.

Mano tėvelis Jonas Bružas tarpukaro Lietuvoje baigė Vytauto Didžiojo universitetą, buvo aktyviu Lietuvos šaulių sąjungos nariu, o mama Elena Eskytė yra baigusi Vilniaus pedagoginį institutą. Abu tėveliai dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojais Kaune.

Turiu brolį Rimgaudą (g. 1942 m.), jis dirba gydytoju chirurgu, su šeima gyvena Jurbarke. Mano vyras Vytautas (g. 1946 m.) yra baigęs Kauno technologijos universitetą, šiuo metu yra uždarosios akcinės bendrovės direktorius. Turime sūnų Saulių (g. 1972 m.), jis dirba gydytoju chirurgu.

Apie laisvalaikį.

Savo laisvalaikio pomėgiais galiu įvardyti knygas, sportą, gyvūnus ir gamtą. Patinka keliauti, auginu mielą šunį, puoselėju savo gėlynus, mėgstu pradžiuginti šeimą savo keptu pyragu...

ABRAMAVIČIUS ARMANAS Manau, kad svarbiausia kiekvienos Asmenybės savybė – tai padorumas tiek darbo santykiuose, tiek santykiuose su šeimos nariais ar kitais žmonėmis. Taip pat svarbūs yra darbštumas, geras savo darbo srities išmanymas, pagarba kitiems ir sau, nebijojimas turėti ir reikšti savo nuomonę. Naujų progresyvių idėjų skleidimas ir jų įgyvendinimas irgi turėtų būti Asmenybei nesvetimas.

Socialinių mokslų daktaras, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Viešosios justicijos katedros profesorius.

Gimęs 1962 11 27 Zarasuose.

1990–2015 m. pasiekimai Darbai: parašė šias knygas: „Baudžiamojo kodekso komentaras“ (su bendraautoriais; 1-oji knyga – 2004 m., 2-oji knyga – 2009 m., 3-ioji knyga – 2010 m.), „Įmonių vadovų teisinė atsakomybė“ (su V. Mikelėnu; 1998 ir 1999 m.), „Europos Sąjungos teisės aktų įgyvendinimas Lietuvos baudžiamojoje teisėje“ (su D. Mickevičiumi ir G. Švedu; 2005 m.) ir „Autotransporto valdytojų teisinė atsakomybė“ (su V. Mikelėnu; 2010 m.), taip pat su bendra-

autoriais parašė vadovėlius aukštosioms mokykloms „Baudžiamoji teisė. Bendroji dalis“ (1996, 2001 ir 2003 m.) ir „Baudžiamoji teisė.

Specialioji dalis“ (2000 ir 2001 m.). Paskelbė apie 40 mokslinių straipsnių.

Karjera: nuo 1985 m. – Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytojas, 1991–1992 m. – Lietuvos Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos patarėjas, 1993 m. – Lietuvos Respublikos Seimo Juridinio skyriaus konsultantas, 1993– 1995 m. – Lietuvos Respublikos teisingumo ministro padėjėjas, 1995–2002 m. – Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjas, Prezidento patarėjo referentas, Prezidento patarėjas ir Teisės departamento vadovas, 1998–2002 m.

– Vilniaus universiteto Teisės fakulteto prodekanas, 2002–2011 m. – Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjas, nuo 2011 m. – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius. 2011 m. suteiktas profesoriaus vardas.

Kokius savo pasiekimus Jūs laikote svarbiausiais?

Apgyniau socialinių mokslų daktaro disertaciją, tapau profesoriumi. Teko dirbti Lietuvos Respublikos Prezidentų A. M. Brazausko ir V. Adamkaus patarėju, buvau paskirtas Lietuvos Konstitucinio Teismo, o vėliau – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju. Labiausiai prie mano pasiekimų prisidėjo šeima – tėvai, žmona. Taip pat didelę įtaką mano laimėjimams turėjo buvęs Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas ir Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius V. Pavilonis, dabartinis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas prof. J. Prapiestis, Lietuvos Respublikos Prezidentai A. M. Brazauskas ir V. Adamkus.

Kokie nepriklausomos Lietuvos pasiekimai, Jūsų nuomone, yra svarbiausi?

Didžiausias pasiekimas yra tai, kad Lietuva tapo Europos Sąjungos ir NATO nare. Galime didžiuotis, kad sukūrėme autentiškas ir neblogai funkcionuojančias teisinę ir politinę sistemas, Lietuvos ūkio sistemą pertvarkėme pagal rinkos ekonomikos principus. Taip pat galime didžiuotis mokslo pasiekimais ir neblogais rezultatais kai kuriose sporto srityse, pavyzdžiui, krepšinio ar plaukimo.

Kiti svarbūs biografijos faktai Išsilavinimas: 1980 m. baigė Zarasų vidurinę mokyklą, 1985 m. – Vilniaus valstybinio universiteto Teisės fakultetą, 1990 m. – Maskvos valstybinį Michailo Lomonosovo universitetą (įgijo socialinių mokslų daktaro laipsnį), 1993 m. stažavosi Berlyno teisme, prokuratūroje ir advokatų kontoroje (Vokietija), 1994 m. – Frankfurto prie Maino universitete (Vokietija), 2000 m. – Miunsterio universitete (Vokietija).

Narystė organizacijose: yra Teisėjų garbės teismo narys.

Apie šeimą.

Mano žmona Aušra – teisininkė, sūnus Silvijus (g. 1989 m.) – medikas, o dukra Monika (g.

1995 m.) – Vilniaus universiteto Teisės fakulteto pirmo kurso studentė. Mano tėvai buvo mokytojai. Tėvas (jau miręs) 1941 m. su savo

tėvais ir broliais buvo ištremtas prie Laptevų jūros. Tėvui tuo metu tebuvo 1 m. ir 5 mėn.

Apie laisvalaikį.

Laisvalaikiu skaitau knygas, domiuosi istorija, žymių asmenybių biografijomis, žaidžiu stalo tenisą, mėgstu šokti.

L. Drižytės nuotrauka

ABRUKAUSKAS FELIKSAS

ABRAMAVIČIUS MARIUS Asmenybė – tai žmogus, veikiantis iš savo giluminio „Aš“ ir galintis pasirašyti po visais savo žodžiais ir darbais. Tai žmogus, turintis energijos ir jėgų kurti savo gyvenimą.

Kūrėjas, tapytojas, fotomenininkas, rašytojas.

Gimęs 1965 09 13 Vilniuje.

1990–2015 m. pasiekimai Darbai: parašė knygas „Punktyrai kelio paraštėse. Kelionė į Iraną 2009 m. vasarą“ (2010 m.) ir „Klajūno užrašai. Gruzija“ (2011 m.).

Apdovanojimai: 2002 m. įteikta asociacijos LATGA fotografijos nominacija kaip autoriui, kurio kūriniai dažniausiai naudojami Lietuvoje ir užsienyje, 2004 m. asociacija LATGA išrinko metų autoriumi, įteiktas vizualių menų srities apdovanojimas kaip dailininkui ir fotomenininkui.

Karjera: yra laisvas menininkas, VšĮ „Užupio meno inkubatorius“ tarptautinių projektų vadovas.

Kokius savo pasiekimus Jūs laikote svarbiausiais?

Svarbiausiu savo gyvenimo įvykiu įvardinčiau kelionę į Tibetą 1999 m. Ji suteikė man galimybę atsigręžti į vidinės dvasios paieškas.

O svarbūs man du žmonės: R. Dichavičius suteikė postūmį mano kūrybai išeiti į viešą pasaulį, o I. Kalinauskas parodė kelio galimybes ir gebėjimą aiškiau matyti pasaulį.

Kiti svarbūs biografijos faktai Išsilavinimas: baigė Vilniaus pedagoginį universitetą (įgijo biologijos specialybę).

Narystė organizacijose: yra Užupio respublikos ir VšĮ „Užupio meno inkubatorius“ aktyvus kūrėjas ir narys.

Asmenybė – tai laisvas, pakankamai protingas ir nebanalus žmogus, turintis aiškiai pagrįstus įsitikinimus, vertybių sistemą ir gyvenimo tikslą, atiduodantis savo darbo ir veiklos vaisius kitiems nesitikėdamas atlygio.

Vargonininkas L. M. Digrys

Kino operatorius.

Gimęs 1980 03 16 Pasvalio rajone.

1990–2015 m. pasiekimai Darbai: yra šių filmų operatorius: „Painiava“ (rež. V. Dambrauskas, 2005 m.), „Gėlė“ (rež.

D. Jarašūnas), „Nerijus“ (rež. V. Pauliukaitis, 2007 m.), „Kolekcionierė“ (rež. K. Buožytė, 2008 m.), „5 dienų avantiūra“ (rež. Ž. Povilaitis, 2008 m.), „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ (rež.

L. Lužytė, 2009 m.), „Gerumo sparnai“ (rež. Ž.

Povilaitis, 2010 m.), „10 Days“ (rež. D. Gonzalesas, 2010 m.), „Anarchija Žirmūnuose“ (rež.

S. Drunga, 2010 m.), „Aš, veteranė“ (rež. D. Jarašūnas, 2010 m.), „Vostok – dielo lichnoje“ (rež. Ž. Povilaitis, 2010 m.), „Comma“ (rež. Ž.

Povilaitis, 2012 m.), „Aurora“ (rež. K. Buožytė, 2013 m.), „Tyli naktis“ (rež. M. Martinsonas, 2013 m.), „Vardas tamsoje“ (rež. A. Marcinkevičiūtė, 2013 m.) ir „Redirected“ (rež. E. Vėlyvis, 2014 m.).

Apdovanojimai: 2008 m. už filmą „Kolekcionierė“ įteikta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija už geriausią profesionaliojo meno metų debiutą (su rež. K. Buožyte), 2010 m. už filmus „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ ir „Gerumo sparnai“ apdovanojimuose „Sidabrinė gervė 2010“ įteikta nominacija „Geriausias operatoriaus darbas“, 2013 m. už filmą „Aurora“ apdovanojimuose „Sidabrinė gervė 2013“ įteikta nominacija „Geriausias operatoriaus darbas“, už filmą „Aurora“ įteiktas Lietuvos kino operatorių asociacijos apdovanojimas „Ąžuolas“ už geriausią 2012 m. kino operatoriaus darbą.

Karjera: 1999–2001 m. – Panevėžio regio­ ninės televizijos operatorius, montuotojas, 2001–2004 m. – UAB „Lietuvos kino studija“ filmavimo technikos mechanikas.

Kiti svarbūs biografijos faktai Išsilavinimas: 1998–2001 m. studijavo Vilniaus kolegijoje (įgijo fotografijos technologijos specialybę), 2002–2006 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir kino fakultete (įgijo audiovizualinio meno bakalauro laipsnį, suteikta operatoriaus kvalifikacija), 2004–2005 m. – Prahos meno akademijos Kino ir televizijos fakultete (Čekija) (laimėjęs Europos Sąjungos Socrates / Erasmus programos stipendiją dalinėms studijoms užsienyje).

Narystė organizacijose: yra Lietuvos kino operatorių asociacijos narys.

Laisvalaikis: kelionės.

ABRUTIS ADULFAS Asmenybė – tai užsispyręs žmogus, turintis ir siekiantis didesnių tikslų nei vien asmeniniai materialiniai interesai, besidomintis įvairiais klausimais.

Habilituotas fizinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto Neorganinės chemijos katedros profesorius, Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto vyriausiasis mokslo darbuotojas.

Gimęs 1951 11 15 Papievių kaime, Plungės rajone. Žmona Jovita. Vaikai: Donatas.

1990–2015 m. pasiekimai Darbai: paskelbė apie 200 mokslinių straipsnių periodiniuose moksliniuose žurnaluose ir kituose leidiniuose, iš jų daugiau nei 100 mokslinių straipsnių tarptautiniuose moksliniuose žurnaluose užsienyje. Jo straipsniai kitų autorių pacituoti apie 1000 kartų. Parašė mokomąsias knygas „Neorganinė chemija“ (1990 m.), „Neorganinės chemijos laboratoriniai darbai“ (1997, 2009 ir 2012 m.), „Pereinamųjų elementų organometaliniai junginiai“ (1999 m.), „Pereinamųjų elementų chemijos pratybų užduotys“ (2011 m.), yra knygų „Innovative Processing of Films and Nanocrystalline Powders“ (2002 m.) ir „Recent Developments in Superconductivity Research“ (2006 m.), išleistų prestižinėse užsienio leidyklose, bendraautoris.

Apdovanojimai: 2003–2004 ir 2008–2009 m. paskirta aukščiausiojo laipsnio valstybės stipendija, 2005 m. įteikta Lietuvos mokslo premija.

Karjera: 1990–1999 m. – Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto docentas, vyresnysis mokslo darbuotojas, nuo 1999 m. – Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto vyriausiasis mokslo darbuotojas, šio fakulteto Neorganinės chemijos katedros profesorius. 1991 m. suteiktas docento vardas, 2000 m. – profesoriaus vardas.

Kokius savo pasiekimus Jūs laikote svarbiausiais?

Sukūriau naują mokslo kryptį Lietuvoje – šiuolaikinių funkcinių medžiagų plonų sluoksnių sintezę iš metalų organinių junginių garų fazės (MOCVD). Subūriau mokslinę grupę, su kuria sukūriau modernią laboratoriją Vilniaus universitete – taip Lietuvoje susiformavo nauja MOCVD mokykla, gerai žinoma pasaulyje. Buvau šešių apgintų daktaro disertacijų vadovu, o buvę doktorantai padarė mokslinę karjerą Lietuvoje ir Vakarų šalių

25

mokslo centruose ar aukštųjų technologijų įmonėse. Kartu su prancūzų mokslininkais iš Grenoblio politechnikos instituto sukūrėme naują technologiją šiuolaikinių funkcinių medžiagų sintezei, ją užpatentavome Europos Sąjungoje ir JAV. Ši technologija įdiegta pramoniniuose MOCVD reaktoriuose, gaminamuose vieno stambiausių pasaulyje MOCVD reaktorių gamintojų „Aixtron AG“. Nauja technologija taip pat buvo įdiegta įvairių pasaulio šalių mokslo centrų ir universitetų mokslinėse laboratorijose. Užmezgiau mokslinio bendradarbiavimo ryšius su keliasdešimčia užsienio mokslo centrų. Kartu su part­ neriais iš Europos Sąjungos šalių vykdžiau keturis stambius europinius mokslinius projektus moderniųjų funkcinių medžiagų sintezės ir jų pritaikymo srityse.

Kokie nepriklausomos Lietuvos pasiekimai, Jūsų nuomone, yra svarbiausi?

Didžiausi Lietuvos laimėjimai: demokratija, žodžio laisvė, žmonių mobilumas, nors ir lėtai, bet gerėjantis gyvenimas ir gražėjanti Lietuva.

Pagaliau atkreiptas dėmesys į mokslą ir aukštųjų technologijų vystymą: džiugina kylantys nauji dideli mokslo centrai ir atsirandančios naujos mokslinių tyrimų ir jų pritaikymo galimybės. Akivaizdu, kad visam tam daug įtakos turėjo įstojimas į Europos Sąjungą ir jos parama, todėl narystę Europos Sąjungoje galima laikyti didžiausiu pasiekimu.

Kiti svarbūs biografijos faktai Išsilavinimas: 1969 m. baigė Kretingos vidurinę mokyklą, 1974 m. – Vilniaus valstybinio universiteto Chemijos fakultetą (baigė su pagyrimu), 1979 m. – Vilniaus valstybinio universiteto aspirantūros studijas, 1980 m. įgijo fizinių mokslų daktaro laipsnį, 1982–1983 m. stažavosi Bukarešto universitete (Rumunija), 1990–1991 m. – Maskvos universitete (Rusija), 1992–1993 m. – Grenoblio politechnikos institute (Prancūzija), 1999 m. įgijo habilituoto fizinių mokslų daktaro laipsnį.

Apie laisvalaikį.

Laisvalaikio daug nėra, todėl konkretūs specifiniai pomėgiai nesusiformavo. Mėgstu pakeliauti po kitas šalis, jei atsiranda galimybė.

ABUKEVIČIUS RAMŪNAS Pagrindinė Asmenybės savybė – moralumas.

Moralumas turėtų būti pamatu visiems nuveiktiems darbams. Joks nuveiktas darbas, kurio ištakose ar eigoje – nemoralus poelgis, negali suteikti žmogui Asmenybės vardo.

VšĮ Ramūno ateljė vadovas, Lietuvos liaudies kultūros centro Teatro poskyrio vyriausiasis

26

specialistas, kino ir teatro režisierius, aktorius, scenaristas, prodiuseris.

Gimęs 1959 06 21 Kaune.

1990–2015 m. pasiekimai Darbai: Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukūrė Hamleto (V. Šekspyro „Hamletas“), Briko (T. Viljamso „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“), J. Tairono jaunesniojo (J. O’Nilo „Ilga kaip šimtmečiai diena“) ir kt., Šiaulių dramos teatre – Mefiboseto (O. Milašiaus „Mefibosetas“, 1991 m.), Lietuvos nacionalinėje televizijoje – Don Chuano (G. Figeiredu „Don Chuanas“), pono Tado (Šatrijos Raganos „Irkos tragedija“) ir kt. vaidmenis. Buvo Lietuvos nacionalinio radijo ir kino studijų skaitovu. Kino filmuose sukūrė šiuos vaidmenis: Leonardas da Vinčis („Leonardo da Vinci“, rež.

R. Gardner, JAV, 2004 m.), Lordas Kornvalis (Britų armijos generolas) („Washingtonas karys“, rež. B. Wise, JAV, 2005 m.), Grafas Vrangleris („Snapphanar“, Švedija, 2006 m.), Steponas („Sibiro madona“, rež. I. Kurklietytė, 2008 m.), Donaleitis („Donaleitis. XVIII a.

Mažosios Lietuvos tautinis kostiumas“, rež. R. Abukevičius, 2014 m.) ir Teodoras („Pagalvės mokesčio rinkėjas“, rež. I. Kurklietytė, 2014 m.). 1994 m. televizijos kanale BTV kūrė laidą „Sovijaus horoskopai“, 1995–1999 m. Kauno akademiniame teatre sukūrė Birono (V. Šekspyro „Tuščios meilės pastangos“) vaidmenį, režisavo Vydūno spektaklį „Žvaigždžių takai“ ir spektaklį „Dekameronas“ pagal to paties pavadinimo D. Bokačio knygą. 1999 m. Panevėžio J. Miltinio dramos teatre režisavo T. Viljamso spektaklį „Vasara ir dūmai“, 2000 m. Vilniaus „Vaidilos“ teatre – J. Švarco spektaklį „Sniego karalienė“ ir spektaklį „Diena jau krypsta vakarop“ pagal V. Liuso pjesę „Amhersto gražuolė“. 2000–2001 m. dirbo Vilniaus miesto Socialinės paramos centro Narkomanų reabilitaciniame dienos centre. 2001–2003 m. vykdė socialinius projektus, organizavo rizikos grupės vaikų popamokinį ugdymą, jaunimo narkomanijos prevencinę, reabilitacinę veiklą.

Parašė knygą „Vaizdingo garso formavimas ir balso lavinimas“ (2006 m.), pjeses „Sarmatų palikuonys“ (2006 m.), „Pagalvės mokesčio rinkėjas“ (2009 m.), „Sakmė apie Sovijų“ (2010 m.), „Hermeticum, arba trečias kelias iš dviejų galimų“ (2011 m.). 2001 m. įsteigė VšĮ Ramūno ateljė, 2003 m. – Vilko muziejų (kinematografininko Petro Abukevičiaus memorialinis ir vilkų apsaugos muziejus). Nuo 2003 m. kasmet rengia jaunimo edukacinį projektą „Gamtos dienos“. 2011–2012 m. režisavo serialą „Pavogta laimė“ (40 serijų). VšĮ Ramūno ateljė sukurti šie spektakliai: monodrama „Ir visada bus per vėlu“ (pagal A. Kamiu romaną „Krytis“, 2004 m.), „Meilės negali prisiminti“ (pagal M. Duras pjesę „La Musica antroji“, 2005 m.), A. Strindbergo „Mirties šokis“ (2006 m.), A. Čechovo „Apie tabako žalą“ (2007 m.), „Menki santuokos kriminalai“ (improvizacijos E. E. Schmitto pjesės „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai“ tema, 2008 m.), „Viskas priklauso nuo paros laiko“ (paremta M. Duras pjesės „Siuzana Andler“ idėja, 2009 m.), R. Abukevičiaus „Pagalvės mokesčio rinkėjas“ (2010 m.),

„Sakmė apie Sovijų“ (2011 m.) ir „Hermeticum, arba trečias kelias iš dviejų galimų“ (2012 m.), M. Duras „Hirishima, mon amour“ (2013 m.); šie filmai: „Smile on the Face“ (2001 m.), „Labdaros fondas – Vilniaus bendruomenės centras“ (2002 m.), „Ir visada bus per vėlu“ (2005 m.), „Būti mylimam“ (2008 m.), „Apie ką staugia vilkai“ (2011 m.), „Gamtos dienos I, II“ (2011 m.), „Keliaukime kitaip“ (2011 m.), „Gegučių vaikai“ (2013 m.), „Donaleitis. XVIII a. Mažosios Lietuvos tautinis kostiumas“ (2014 m.) ir „Pagalvės mokesčio rinkėjas“ (2014 m.).

Karjera: iki 1994 m. – Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro aktorius, 1994 m.

– Lietuvos muzikos akademijos scenos kalbos dėstytojas, Lietuvos moksleivių rūmų teatro studijos vadovas, 1995–1999 m. – Kauno valstybinio akademinio dramos teatro aktorius, 1996–1999 m. – Teatro studijos prie Kauno valstybinio akademinio dramos teatro scenos kalbos dėstytojas, 2000 m. – UAB „Antera“ vadybininkas, nuo 2001 m. – VšĮ „Ramūno ateljė“ vadovas, 2001–2003 m. – socialinės tarnybos „Parama“ vyresnysis inspektorius, 2002–2003 m. – Vilniaus „Ryto“ mokyklos meninės raiškos mokytojas, nuo 2003 m. – Lietuvos liaudies kultūros centro Teatro poskyrio vyriausiasis specialistas, 2007–2008 m. – Vilniaus kolegijos scenos kalbos dėstytojas, Vilniaus Valdorfo mokyklos teatro mokytojas.

Kokie nepriklausomos Lietuvos pasiekimai, Jūsų nuomone, yra svarbiausi?

Manau, kad svarbiausias Lietuvos pasiekimas yra Nepriklausomybės paskelbimas ir visi veiksmai, susiję su jos įtvirtinimu ir saugumu.

Kiti svarbūs biografijos faktai Išsilavinimas: 1978–1982 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (įgijo dramos teatro aktoriaus specialybę), 1985 m. kėlė kvalifikaciją Respublikiniame kultūros darbuotojų tobulinimosi institute (mokymai „Teatro raidos problemos ir kryptys“ ir „Teatro darbo organizavimas“), 1991 m. baigė Jėzaus koledžo vasaros mokyklos (Oksfordas, Jungtinė Karalystė) įvadinį kursą, 1991–1994 m. mokėsi Londono aukštosios mokyklos Astrologinių studijų fakultete, 1994 m. baigė korespondencinį Certificate kursą, 2000 m. Biznio ir kalbų mokymo centre Vilniuje – kompiuterinių pagrindų kursą, tais pačias metais stažavosi narkomanų reabilitacinėje bendruomenėje „Hassela Gotland“ (Švedija), 2001 m. – Olborgo (Danija) ir Vilniaus miesto savivaldybių organizuotoje konferencijoje „Support to alcoholics, drug users, criminals and homeless persons“, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedroje lankė socialinių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo kursus, 2002 m. – mokymo kursus „Visuomenės informavimas“ („Konferencijų organizavimo įgūdžiai“, „Informacinių kampanijų įgūdžiai“) pagal Europos Sąjungos Phare-Consensus III programą, Pedagogų profesinės raidos centre tobulinosi projekto „Narkotikų vartojimo prevencija ugdymo institucijose“ seminare „Prevencinio darbo vasaros stovyklose ypatumai“, 2005 m. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedroje įgijo teatro magistro laipsnį.

Narystė organizacijose: yra Vydūno draugijos garbės narys.

Apie šeimą.

Mano žmona – kino režisierė Inesa Kurklietytė. Auginame tris dukras: moksleives Emilę Ribokaitę (g. 1997 m.), Liepą Ribokaitę (g.

2002 m.) ir darželinukę Vilnę Konstanciją Abukevičiūtę (g. 2010 m.). Mano sūnus Margiris (g. 1981 m.) yra politologas, dirba Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijoje, augina tris dukras – Upę, Luknę ir Gilę.

O antras sūnus Erdvilas Petras (g. 1996 m.) dar moksleivis, besiruošiantis sekti senelio, žinomo kino režisieriaus ir operatoriaus, Petro Abukevičiaus pėdomis.

Apie laisvalaikį.

Pomėgis – profesija.

AČAITĖ JUZEFA Pagrindinės asmenybės savybės turėtų būti šios: kompetencija, gebėjimas dirbti kolektyve, komunikabilumas ir tolerancija. Asmenybės atlikti darbai turėtų daryti įtaką bendrai Lietuvos žmonių moralinei, psichologinei ir ekonominei gerovei. Be to, asmenybė turėtų garsinti Lietuvos vardą.

Veterinarijos mokslų daktarė, imunologė, hematologė, histologė, citologė.

Gimusi 1946 01 01 Paupio kaime, Šilalės rajone.

1990–2015 m. pasiekimai Darbai: 1992–1997 m. koordinavo valstybinę mokslinę programą „Regiono vystymosi ekologinis tvarumas istoriniame kontekste: Lietuvos pavyzdžiu“, vykdytą pagal Tarptautinio mokslinio kultūrinio centro ir Pasaulinės laboratorijos Lietuvos skyriaus sutartį „Žmonių ir gyvulių imunodeficitas“, 2006–2008 m. vadovavo Lietuvos mokslų akademijos Europos Sąjungos struktūrinės paramos projektui „Lietuvos mokslininkų gebėjimų ugdymas Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungos infrastruktūrą“.

Apdovanojimai: 2005 m. už darbų ciklą „Galvijų leukozės diagnostika, likvidavimas ir prevencija Lietuvoje 1985–2004 metais“ jai ir darbų ciklo bendraautoriams (P. Sadauskui, V. Tamošiūnui, J. Pieškui ir K. Lukauskui) įteikta Lietuvos mokslo premija.

Karjera: 1990–1995 m. – Lietuvos mokslų akademijos Biochemijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, 1995–2005 m. – Lietuvos mokslų akademijos Imunologijos instituto laboratorijos vedėja, 1995–2010 m. – šio instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, 1997–2003

m. – direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams, 2010 m. – Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Inovatyvios medicinos centro vyresnioji mokslo darbuotoja.

Kokius savo pasiekimus Jūs laikote svarbiausiais?

Labiausiai didžiuojuosi tuo, kad mano ir bendraautorių mokslinis darbas buvo įvertintas Lietuvos mokslo premija. Didžiuojuosi, kad kartu sukūrėme diagnostines ir prevencines priemones galvijų leukozei likviduoti ir taip prisidėjome prie visos šalies sveikatos problemų sprendimo. Esu dėkinga akademikams Pranui Sadauskui ir Vytui Antanui Tamošiūnui, taip pat visiems Vilniaus universiteto Imunologijos instituto bendradarbiams.

Kokie nepriklausomos Lietuvos pasiekimai, Jūsų nuomone, yra svarbiausi?

Mane džiugina, kad Lietuvos mokslininkams atsivėrė plačios galimybės dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose projektuose, galimybės stažuotis ir dirbti stipriausiuose įvairių šalių mokslo centruose. Be abejo, džiaugiuosi vis gerėjančia bendra nepriklausoma ekonomine padėtimi ir gerėjančiu Lietuvos įvaizdžiu ne tik Europos Sąjungoje, bet ir pasaulyje. Sveikinu Lietuvą tapus kosmosą užkariaujančia valstybe.

Kiti svarbūs biografijos faktai Išsilavinimas: 1963–1968 m. studijavo Lietuvos veterinarijos akademijos Veterinarijos fakultete, 1969–1972 m. – Lietuvos mokslų akademijos Biochemijos institute (įgijo veterinarijos mokslų kandidato laipsnį).

Kita informacija: 1980 m. suteiktas vyresniojo mokslinio bendradarbio vardas (citologija).

Laisvalaikis: knygos, muzika, teatras.

Nuotrauka iš tinklalapio www.delfi.lt (autorius K. Čachovskis)

ADAMKIENĖ ALMA MARIJA Alytaus rajono garbės pilietė, filantropė, visuomenės veikėja.

Gimusi 1927 02 10 Šiauliuose. Vyras Valdas (g.

1926 m.), Lietuvos Respublikos Prezidentas.

1990–2015 m. pasiekimai Darbai: 1998 m. Valdui Adamkui tapus Lietuvos Respublikos Prezidentu aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą. 1999 m. kovo 17 d. įkūrė iki 2014 m. birželio mėnesio veikusį Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondą, kurio tikslas – padėti vaikams. Didelį dėmesį skyrė Lietuvos kaimo vaikams remti, vaikų namų auklėtiniams globoti, vaikų ligoninėms, mokyklose steigė popamokinio ugdymo klases,

kuriose organizuojamas vaikų užimtumas ir lavinimas. Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondas 15 veiklos metų teikė paramą 45 provincijos mokykloms, vaikų ligoninėms, globos namams ir vykdė įvairius projektus. Kiekvienais metais mokyklų bibliotekos būdavo papildomos knygomis (iš viso už 1,6 mln. litų), vaikų ligoninės Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose aprūpinamos įranga (iš viso už 1,13 mln. litų), rekonstruojama ir atnaujinama mokyklų sporto infrastruktūra (iš viso už 1 mln. litų). Fondas vykdė įvairius projektus, skirtus gabiems kaimo mokyklų mokiniams skatinti: „Dainuokime kartu“, „Verslo mokykla“, „Lyderių mokykla“, „Pažinkime savo kraštą“, „Dailininkų mokykla“ ir kt. Fondas taip pat rengė labdaros aukcionus, kurių metu surinktos lėšos buvo skiriamos kaimo mokykloms, vaikų globos namams ir vaikų ligoninėms. Kasmet, nuo pat veiklos pradžios, organizavo tradicinį Kalėdų karavaną, kurio tikslas – gerinti mokyklų ir vaikų namų sportinę bazę, padėti atnaujinti mokyklų sporto sales ir sporto aikštynus. Per 15 fondo veiklos metų buvo gauta ir paskirstyta daugiau nei 14 milijonų litų vertės parama.

Apdovanojimai: 1998 m. apdovanota Norvegijos Karalystės Nuopelnų ordino Didžiuoju kryžiumi, tais pačiais metais išrinkta Lietuvos metų moterimi, 1999 m. suteiktas Sidabravo miestelio (Radviliškio r.) garbės piliečio vardas, 2001 m. apdovanota Prancūzijos Respublikos Nuopelnų ordino Didžiuoju Komandoro kryžiumi, 2003 m. įteiktas labdaros ir paramos fondo „Bėdų turgus“ „Žaliojo obuolio kavalieriaus“ apdovanojimas „už labdaros idėjos populiarinimą“, 2004 m. Almos Adamkienės vardas suteiktas Kupiškio rajono Šepetos pagrindinei mokyklai, 2008 m. apdovanota Nyderlandų Karalystės Karūnos ordinu, tais pačiais metais Almos Adamkienės vardu pavadinta nauja olandiškų tulpių veislė, 2009 m. apdovanota ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Komandoro kryžiumi su žvaigžde, 2010 m. įteiktas Amerikos ir Baltijos forumo Vašingtone (JAV) apdovanojimas už labdaringą veiklą rūpinantis Lietuvos vaikais, 2014 m. Europos černobyliečių paramos fondas (labdaros fondas „Mūsų krantas“) apdovanojo 3-iojo laipsnio ordinu „Visuomenės labui“, tais pačiais metais įteiktas apdovanojimas „Už nuopelnus Vilniui ir tautai“, suteiktas Alytaus rajono garbės piliečio vardas.

Kiti svarbūs biografijos faktai Išsilavinimas: mokėsi Telšių Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimnazijoje, 1946 m. baigė Eikšteto gimnaziją (Vokietija), vėliau studijavo Erlangeno universiteto Filologijos fakultete (Vokietija).

Kita informacija: 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. – į JAV. JAV dirbo plieno gamyklos laboratorijoje laborante, vėliau – draudimo kompanijoje. 1960–1983 m. vadovavo šeimai priklausančiai Tabor Farmos vasarvietei. Ši vasarvietė tapo svarbiu lietuvybės centru: joje daug metų vykdavo liberaliosios pakraipos lietuvių išeivių organizacijos „Santara-Šviesa“ suvažiavimai. 1997 m. grįžo į Lietuvą.

27

ADAMKUS VALDAS Lietuvos Respublikos Prezidentas, Lietuvos, JAV, Kazachstano, Armėnijos, Azerbaidžano, Ukrainos, Lenkijos, Estijos ir Čilės universitetų garbės daktaras, Santjago miesto (Čilė) garbės pilietis, Kauno miesto garbės pilietis.

Gimęs 1926 11 03 Kaune. Žmona Alma Marija Adamkienė (mergautinė pavardė – Nutautaitė).

1990–2015 m. pasiekimai Darbai: 1996 m. aktyviai dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų kampanijoje, telkdamas nuosaikiąsias vidurio politines jėgas. Eidamas Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas iškėlė spartaus šalies modernizavimo idėją ir nuosekliai rėmė jos įgyvendinimą, siekė sukurti europietišką gerovę kiekvienuose Lietuvos namuose ir garantuoti, kad Lietuvoje neliktų pamirštų žmonių. Baigęs pirmąją kadenciją, išliko aktyviu vidaus ir užsienio politikos dalyviu, skaitė paskaitas tarptautinėse konferencijose.

Apdovanojimai: apdovanotas šiais Lietuvos ir kitų šalių valstybiniais apdovanojimais: 1998 m. – Islandijos Respublikos Sakalo ordino Didžiuoju kryžiumi, Norvegijos Karalystės Šventojo Olofo ordino Didžiuoju kryžiumi, Ukrainos Respublikos Kunigaikščio Jaroslavo Išmintingojo 1-ojo laipsnio ordinu, 1999 m. – Estijos Respublikos Marijos žemės ordino grandine ir Didžiuoju kryžiumi, Graikijos Respublikos Išganytojo ordino Didžiuoju kryžiumi, Italijos Respublikos Nuopelnų ordino grandine ir Didžiuoju kryžiumi, Lenkijos Respublikos Baltojo Erelio ordinu, Maltos Respublikos Nuopelnų ordino Didžiuoju kryžiumi, Vengrijos Nuopelnų ordino Didžiuoju kryžiumi, 2000 m. – Kazachstano Respublikos „Draugystės“ ordino Didžiuoju kryžiumi, 2001 m. – Latvijos Respublikos Trijų žvaigždžių ordino Didžiuoju kryžiumi su grandine, Prancūzijos Respublikos Garbės legiono ordino Didžiuoju kryžiumi, Rumunijos Žvaigždės ordino grandine, 2002 m. – Armėnijos Respublikos Šventojo Mešropo Maštoto ordinu, Suomijos Respublikos Baltosios rožės ordino Didžiuoju kryžiumi su aukso grandine, Uzbekistano Respublikos ordinu „Už ypatingus nuopelnus“, 2003 m. – Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine, 2004 m. – Estijos Respublikos Baltosios žvaigždės ordino Didžiuoju kryžiumi su aukso grandine, 2005 m. – Ispanijos Karalystės Izabelės Katalikės ordinu su grandine, Vokietijos Federacinės Respublikos Nuopelnų ordino Didžiojo kryžiaus

28

ypatinguoju laipsniu, Slovakijos Respublikos Baltojo dvigubo kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu, 2006 m. – Belgijos Karalystės Leopoldo ordino Didžiuoju kryžiumi, Vengrijos Nuopelnų ordino Didžiuoju kryžiumi su aukso grandine, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Garbingiausiojo Pirties ordino Didžiuoju Komandoro kryžiumi, Ukrainos Respublikos 1-ojo laipsnio ordinu „Už nuopelnus“, 2007 m.

– Albanijos Respublikos Motinos Teresės ordinu, Japonijos Aukščiausiuoju Chrizantemos ordinu su Didžiąja juosta, Portugalijos Respublikos Princo Henriko navigatoriaus ordinu su aukso grandine, Gruzijos Šv. Jurgio pergalės ordinu, 2008 m. – Nyderlandų Karalystės Nyderlandų Liūto ordino Didžiuoju kryžiumi, Čilės Respublikos ordinu „Už nuopelnus Čilei“ su grandine, 2009 m. – Austrijos Respublikos Nuopelnų Austrijos Respublikai garbės ženklo Didžiąja žvaigžde, Bulgarijos Respublikos ordinu „Stara Planina“, Lenkijos Respublikos Lenkijos atgimimo ordino Didžiuoju kryžiumi, Ukrainos Respublikos Laisvės ordinu, Gruzijos Respublikos Vachtango Gorgasalo 1-ojo laipsnio ordinu. Kiti apdovanojimai: apdovanotas Atėnų miesto Aukso grandine (Graikija), 1998 m. įteiktas tarptautinis gamtosaugos apdovanojimas už išskirtinius nuopelnus tarptautinėje arenoje, apdovanotas JAV aplinkos apsaugos agentūros aukso medaliu ir JAV Prezidento apdovanojimu už pasižymėjimą tarnyboje, 2003 m. suteiktas UNESCO geros valios ambasadoriaus žinių visuomenei titulas (šį titulą visame pasaulyje turi tik 42 asmenys), 2007 m. prestižiniuose „European Voice“ rinkimuose – metų europiečio vardas, paskirtas tarptautinis Azerbaidžano Iljaso Efendijevo fondo įvertinimas, 2008 m. už ilgametį ir aktyvų dalyvavimą olimpiniame sąjūdyje, jo idėjų skleidimą – Lietuvos olimpinės akademijos nario vardas, 2009 m. už konstitucinių vertybių puoselėjimą įteikta Konstitucijos taurė, 2010 m. Lietuvos aviacijos muziejus apdovanojo Antano Gustaičio medaliu už nuopelnus ugdant Lietuvos aviaciją, sambūris „Gerumo ąžuolas“ apdovanojo bronziniu garbės ženklu „Už nuopelnus Lietuvos gamtosaugai ir gamtosauginių idėjų populiarinimą“, 2011 m. Lietuvos liberalus jaunimas įteikė 20-mečio labiausiai laisvei nusipelniusio žmogaus apdovanojimą, 2012 m. Anaklijoje (Gruzija) atidarytas Prezidento Valdo Adamkaus vardo bulvaras, tais pačiais metais už nuopelnus puoselėjant demokratiją įteiktas garbingas „Jan Nowak Jezioranski“ apdovanojimas (Lenkija), sambūris „Gerumo ąžuolas“ įteikė sidabro garbės ženklą „Už nuopelnus tarptautinės gamtosaugos srityje“, 2013 m. už nepriklausomos, atviros ir modernios Lietuvos valstybės kūrimą, indėlį stiprinant pramonės ir verslo įmonių žinomumą Europoje ir pasaulyje apdovanotas Lietuvos pramonininkų konfederacijos įsteigtu apdovanojimu – Petro Vileišio skulptūriniu portretu ir aukso medaliu, 2014 m. Lietuvos Respublikos Seime apdovanotas už nuopelnus Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, aukščiausiu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apdovanojimu – ženklu „Už visuomeninę veiklą“. Taip pat apdovanotas Lietuvos skautų

sąjungos Geležinio Vilko ordinu, Lietuvos šaulių sąjungos Žvaigždės ordinu, už nuopelnus Lietuvos olimpiniam judėjimui apdovanotas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Garbės ženklo ordinu, taip pat įteiktas apdovanojimas „Fair play“ ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto apdovanojimas už sporto ir olimpinio judėjimo plėtojimą. V. Adamkui suteikti šių aukštųjų mokyklų garbės daktaro vardai: 1989 m. – Vilniaus universiteto, 1991 m. – Indianos valstijos Šv. Juozapo koledžo (JAV), 1994 m.

– Nortvesterno universiteto (JAV), 1998 m. – Kauno technologijos universiteto, Amerikos katalikiškojo universiteto (JAV), 1999 m. – Ilinojaus technologijos instituto (JAV), Lietuvos žemės ūkio universiteto, 2000 m. – Eurazijos universiteto (Kazachstanas), 2001 m. – Čikagos De Paul universiteto (JAV), Lietuvos teisės universiteto, 2002 m. – Vytauto Didžiojo universiteto, 2004 m. – Lietuvos kūno kultūros akademijos, 2006 m. – Jerevano valstybinio universiteto (Armėnija), Baku valstybinio universiteto (Azerbaidžanas), Donecko valstybinio Michailo Tugan-Baranovskio ekonomikos ir prekybos universiteto (Ukraina), 2007 m.

– Indianos valstijos Notre Dame universiteto (JAV), Torūnės Mikalojaus Koperniko universiteto (Lenkija), 2008 m. – Talino universiteto (Estija), Čilės universiteto (Čilė), Klaipėdos universiteto, 2009 m. – Liublino Katalikiškojo Jono Pauliaus II universiteto (Lenkija), ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto.

Karjera: iki 1993 m. dirbo JAV aplinkos apsaugos federalinės valdžios institucijoje – Aplinkos apsaugos agentūroje, vadovavo Aplinkos apsaugos mokslinio tyrimo centrui, buvo penktojo regiono (Vidurio Vakarų) Aplinkos apsaugos agentūros administratoriaus pavaduotoju, šio regiono Aplinkos apsaugos agentūros administratoriumi, 1993 m. – kandidato į Lietuvos Respublikos Prezidento postą Stasio Lozoraičio rinkimų kampanijos vadovas, 1998–2003 m. – Lietuvos Respublikos Prezidentas, 2004–2009 m. – Lietuvos Respublikos Prezidentas, išrinktas antrai kadencijai.

Kiti svarbūs biografijos faktai Išsilavinimas: mokėsi Kauno Jono Jablonskio pradžios mokykloje, Kauno „Aušros“ gimnazijoje, baigė lietuvių gimnaziją Vokietijoje, studijavo Miuncheno universiteto Gamtos fakultete (Vokietija), 1960 m. baigė Ilinojaus technologijos institutą (JAV) (įgijo statybų inžinieriaus specialybę).

Narystė organizacijose: 1958–1965 m. – liberalios krypties išeivijos visuomeninės organizacijos „Santara-Šviesa“, paskelbusios šūkį „Veidu į Lietuvą“, vicepirmininkas, 1961–1964 m. – Amerikos lietuvių bendruomenės tarybos narys, Centro valdybos vicepirmininkas, Amerikos lietuvių tarybos narys, 1967 m. – liberalios krypties išeivijos visuomeninės organizacijos „Santara-Šviesa“ pirmininkas, 1983 m. – Pasaulio lietuvių žaidynių organizacinio komiteto pirmininkas, 2010 m. išrinktas Vytauto Didžiojo universiteto tarybos nariu, tarybos pirmininku.

Kita informacija: Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo rezistencinėje veikloje. 1944

m. liepos mėnesį su tėvais pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. atvyko į JAV. Dirbo darbininku automobilių dalių gamykloje Čikagoje (JAV), braižytoju vienoje inžinerijos įmonėje. Aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeninėje ir politinėje veikloje, gyvendamas JAV rengė protesto prieš Lietuvos okupaciją akcijas, organizavo įvairias peticijas. Buvo aktyviu sporto renginių dalyviu ir organizatoriumi. 1948 m. Vokietijoje įvykusioje Pavergtųjų tautų olimpiadoje lengvosios atletikos rungtyse laimėjo du aukso ir du sidabro medalius. Pasiekė nacionalinį 100 m bėgimo rekordą. 1951 m. įsteigė JAV lietuvių akademinį sporto klubą „Lituanica“. Nuo 1972 m. kasmet, o kartais keletą kartų per metus atvykdavo į Lietuvą. Skatino ir rėmė vandenvalos įrenginių statybą, aplinkosaugos monitoringo plėtojimą, padėjo Baltijos šalių aplinkosaugos institucijoms apsirūpinti moksline literatūra, prietaisais ir programine įranga. Būdamas JAV paramos Baltijos šalims aplinkosaugos srityje koordinatoriumi, organizavo Lietuvos mokslo įstaigų atstovų stažuotes JAV, padėjo Vilniaus valstybinio universiteto bibliotekai įsigyti naujausios mokslinės literatūros. 1988 m. suteiktas tarptautinis gamtosauginis apdovanojimas.

1992 m. įsteigė kasmetinę Valdo Adamkaus premiją, skiriamą Lietuvos aplinkosaugininkams. 2011 m. Kaune įsteigta VšĮ Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus. Jo vardu pavadinta „Marginella“ genties kriauklė – Adamkaus marginelė (Marginella adamkusi).

ADOMAITIS DAINIUS* Krepšininkas, Europos krepšinio čempionas, Utenos krepšinio klubo „Juventus“ vyriausiasis treneris.

Gimęs 1974 11 19 Šakiuose.

1990–2015 m. pasiekimai Apdovanojimai: aukso medaliais buvo apdovanotas 1996 m. Europos jaunimo krepšinio čempionate, 1997, 1998 ir 1999 m. Lietuvos krepšinio čempionate, 1998 m. Europos taurės krepšinio turnyre, 1999 m. Eurolygos vyrų krepšinio klubų turnyre ir Šiaurės Europos krepšinio lygos turnyre, 2001 ir 2002 m. Lenkijos krepšinio čempionate, 2008 m. Latvijos krepšinio čempionate ir FIBA Europos taurės varžybose. Bronzos medaliais apdovanotas 1996 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Atlantoje (JAV), 2000 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Sidnėjuje (Australija), 2003 m. Lenkijos krepšinio lygos čempionate.

Karjera: 1993–1996 m. – Vilniaus krepšinio klubo „Statyba“ žaidėjas, 1996–1999 m. – Kauno krepšinio klubo „Žalgiris“ žaidėjas, 1997– 2001 m. – Lietuvos nacionalinės vyrų krepšinio rinktinės žaidėjas, 1999 m. – Montekatinio krepšinio klubo „Zucchetti“ (Italija) žaidėjas, 1999–2000 m. – Vloclaveko krepšinio klubo „Anwil“ (Lenkija) žaidėjas, 2000–2003 m.

– Vroclavo krepšinio klubo „Sląsk“ (Lenkija) žaidėjas, 2003–2007 m. – Gravlino ir Diunkerko krepšinio klubo „Maritime“ (Prancūzija) žaidėjas (nuo 2004 m. – komandos kapitonas), 2007–2009 m. – Rygos krepšinio klubo

„Barons“ (Latvija) žaidėjas, 2009–2010 m. – Slupsko krepšinio klubo „Energa Czarni“ (Lenkija) vyriausiojo trenerio asistentas, 2010– 2012 m. – šio krepšinio klubo vyriausiasis treneris, 2012 m. – Vloclaveko krepšinio klubo „Anwil“ (Lenkija) vyriausiasis treneris, 2012– 2014 m. – Vilniaus krepšinio klubo „Lietuvos rytas“ vyriausiojo trenerio asistentas, 2014 m.

– šio krepšinio klubo vyriausiasis treneris, nuo 2014 m. – Utenos krepšinio klubo „Juventus“ vyriausiasis treneris.

ADOMAITIS JONAS ERDVILAS Technikos mokslų daktaras, mokslininkas.

Gimęs 1940 12 02 Šiauliuose. Žmona Rūta (g.

1941 m.), docentė, medicinos mokslų daktarė, ilgą laiką dirbo Lietuvos sporto universiteto Sporto biomedicinos fakulteto Taikomosios fizinės kultūros katedros vedėja. Vaikai: Simonas Jonas (g. 1979 m.), Goda Marija (g. 1981 m.).

1990–2015 m. pasiekimai Darbai: paskelbė daugiau kaip 60 straipsnių ir pranešimų tarptautinėse konferencijose.

Su bendraautoriais parašė dvi monografijas.

1997–2005 m. rengė branduolinės energetikos reguliavimo ir saugos srities Lietuvos Respublikos teisės aktus. Kartu su Švedijos, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Prancūzijos ir Suomijos specialistais rengė daugybę Ignalinos atominės elektrinės panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymo, saugojimo ir laidojimo saugos srities projektų. Kartu su Suomijos specialistais rengė naujos atominės elektrinės poveikio aplinkai ataskaitą.

Apdovanojimai: 1996 m. įteikta Lietuvos mokslo premija.

Karjera: iki 2011 m. – Lietuvos energetikos instituto Branduolinės energetikos problemų laboratorijos jaunesnysis mokslo darbuotojas, doktorantas, mokslo darbuotojas ir vyresnysis mokslo darbuotojas.

Kokius savo pasiekimus Jūs laikote svarbiausiais?

Labiausiai didžiuojuosi 1996 m. man įteikta Lietuvos mokslo premija.

Kokie nepriklausomos Lietuvos pasiekimai, Jūsų nuomone, yra svarbiausi?

Manau, kad didžiausias Lietuvos pasiekimas per šį laikotarpį yra įstojimas į NATO ir Europos Sąjungą.

Kiti svarbūs biografijos faktai Išsilavinimas: 1958 m. baigė Šiaulių Juliaus

Janonio vidurinę mokyklą, 1963 m. – Kauno politechnikos institutą, 1981 m. – Lietuvos energetikos instituto doktorantūrą, apgynė disertaciją ir įgijo technikos mokslų daktaro laipsnį, 1995 m. stažavosi Naujosios Meksikos branduolinių tyrimų centre (JAV) ir Sent Luiso branduolinio kuro gamykloje (JAV), 1996 m. – JAV branduolinės energetikos inspektorate, Tenesio universitete (JAV) ir Ouk Ridžo branduolinių tyrimų centre (JAV).

Narystė organizacijose: yra Lietuvos alpinistų veteranų klubo narys.

Kita informacija: 1987 m. suteiktas vyresniojo mokslo darbuotojo vardas.

Apie laisvalaikį.

Didžiausias mano pomėgis – alpinizmas. Esu penkiskart Lietuvos alpinizmo čempionas (1961, 1963, 1965, 1967 ir 1973 m.) ir dukart vicečempionas (1964 ir 1971 m.), Pabaltijo alpinizmo čempionas (1967 m.), TSRS čempionato 4-osios vietos laimėtojas (1969 m.). Svarbiausi mano įkopimai aukščiausių sunkumo kategorijų (5A, 5B, 6 – didžiausia sunkumo kategorija) buvo šiais maršrutais: Kaukazo kalnų viršūnės Uralas (5A; 1964 m.) ir Dych Tau (5A; 1965 m.), Uluauzbaši kalno šiaurinė siena (5B; 1966 m.), Pamyro kalnų Lenino viršūnė (5A; 1967 m.), Tian Šanio kalnų Džigito viršūnė (6; 1969 m.) ir MGMI viršūnės vakarinė siena (5B; 1969 m.), pietvakarių Pamyro kalnų Babelio viršūnė (5B; 1970 m.), Pamyro kalnų viršūnės Pravda (5A; 1971 m.) ir Komunizmas (dabar – Ismail Samani, 5B; 1971 m.) ir Fanų kalnų Bodhanos viršūnė (5B; 1973 m.).

Nuotrauka iš tinklalapio www.delfi.lt (autorius Š. Mažeika)

ADOMAITIS REGIMANTAS* Asmenybė – tai pirmiausia tikras, nemeluojantis, neveidmainiaujantis, neapsimetinėjantis žmogus, kuris nebijo būti savimi.

Teatro ir kino aktorius.

Gimęs 1937 01 31 Šiauliuose. Žmona Eugenija Bajorytė (1941–2011). Vaikai: Vytautas (g.

1972 m.), Gediminas (g. 1977 m.), Mindaugas (g. 1980 m.).

1990–2015 m. pasiekimai Darbai: sukūrė daugiau kaip 50 vaidmenų teatre (vaidino Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Kauno valstybiniame dramos teatre), svarbesni jų yra šie: senatorius (A. Mickevičiaus „Vėlinės“, rež. J. Vaitkus, 1990 m.), Mindaugas (J. Marcinkevičiaus „Mindaugas“, rež. I. Bučienė, 1994 m.), Kazarinas (M. Lermontovo „Maskaradas“, rež. R. Tuminas, 1997 m.), ka-

29

ralius Edvardas IV (V. Šekspyro „Ričardas III“, rež. R. Tuminas, 1999 m.), Anselmas (Moljero „Šykštuolis“, rež. I. Bučienė, 2000 m.), žynys (Sofoklio „Oidipas karalius“, rež. O. Koršunovas, 2002 m.), tėvas (F. Bordono „Paskutiniai mėnesiai“, rež. R. Tuminas, 2005 m.). Taip pat yra vaidinęs Gyčio Padegimo, Algirdo Latėno, Raimundo Banionio, Juliaus Dautarto, Sakalo Uždavinio, Sigito Račkio režisuotuose spektakliuose. Sukūrė daugiau kaip 70 vaidmenų kine ir televizijoje. Svarbesni vaidmenys: vaidmuo filme „Vyrai“ (rež. I. Kurklietytė, 1999 m.), Anvaras, Džanzuro emyras („Granato skonis“, rež.

N. Agadžanova, A. Lobanova, 2011 m.), galerijos šeimininkas („Vienintelė mano nuodėmė“, rež. K. Folijanc, 2012 m.) ir kt. Yra vaidinęs ir Rusijos, Norvegijos, Vokietijos, Ukrainos, Armėnijos režisierių sukurtuose filmuose. 2003 m. išleido knygą „Mintys scenos paraštėse“.

Apdovanojimai: 1997 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2006 m. XXII Lietuvos profesionalių teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ įteiktas prizas už geriausią vyro vaidmenį (tėvo vaidmuo Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Paskutiniai mėnesiai“), 2007 m. apdovanotas Valstybinio Vilniaus mažojo teatro ordinu, 2011 m. įteiktas apdovanojimas „Auksinė gervė“ už viso gyvenimo nuopelnus, 2012 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“, Armėnijos Respublikos Vyriausybės atminimo medaliu, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi, 2015 m. įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

Karjera: iki 2005 m. – Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius.

Kokius savo pasiekimus Jūs laikote svarbiausiais?

Nenorėčiau išskirti savo pasiekimų – štai vieni prieš atkuriant Nepriklausomybę, o kiti – atkūrus. Todėl įvardysiu didžiausius viso savo gyvenimo pasiekimus – tai džiaugsmas, kad turėjau galimybę dirbti mylimą darbą, turėjau mylimą žmoną ir tris mylimus sūnus.

Neiškart supranti, kad tai svarbiausia: lakstai, bėgioji, manai, kad kalnus nuversi, o galiausiai suvoki, kad gyvenime iki pat mirties svarbiausia yra tai.

Kokie nepriklausomos Lietuvos pasiekimai, Jūsų nuomone, yra svarbiausi?

Per 25-erius Nepriklausomybės metus daug pasiekėme įvairiose srityse, tačiau pats svarbiausias ir reikšmingiausias pasiekimas – pats Nepriklausomybės atgavimas.

Kiti svarbūs biografijos faktai Išsilavinimas: 1959 m. baigė Vilniaus valstybinio universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą (įgijo fizikos specialybę), 1959–1962 m. studijavo Lietuvos valstybinės konservatorijos Aktorinio meistriškumo katedroje (įgijo aktorinio meno specialybę).

Kita informacija: 1962–1963 m. – Kapsuko dramos teatro aktorius, 1963–1967 m. – Kauno valstybinio dramos teatro aktorius. Svarbesni vaidmenys teatre yra šie: Mindaugas (J.

30

Marcinkevičiaus „Mindaugas“, rež. H. Vancevičius, 1969 m.), Volteris (A. Milerio „Kaina“, rež. I. Bučienė, 1970 m.), Mažvydas (J. Marcinkevičiaus „Mažvydas“, rež. H. Vancevičius, 1978 m.), Kaligula (A. Kamiu „Kaligula“, rež. J. Vaitkus, 1983 m.), Skirgaila (V. Krėvės „Skirgaila“, rež. H. Vancevičius, 1987 m.). Geriausiu R. Adomaičio vaidmeniu laikomas Henriko Vancevičiaus spektaklyje sukurtas Franco vaidmuo (Ž. P. Sartro „Altonos atsiskyrėliai“, 1968 m.).

Svarbesni vaidmenys kine ir televizijoje: pilotas („Vienos dienos kronika“, rež. V. Žalakevičius, 1963 m.), Donatas („Niekas nenorėjo mirti“, rež.

V. Žalakevičius, 1965 m.), Kasparas („Jausmai“, rež. A. Dausa, A. Grikevičius, 1968 m.), daktaras Antonio („Visa teisybė apie Kolumbą“, rež.

V. Žalakevičius, 1970 m.), Augustinas, ūkvedys („Vyrų vasara“, rež. M. Giedrys, 1970 m.), grafas („Akmuo ant akmens“, rež. R. Vabalas, 1971 m.), Franciskas Vargasas („Tas saldus žodis – laisvė“, rež. V. Žalakevičius, 1972 m.), Trapsas („Avarija“, rež. V. Žalakevičius, 1974 m.), Girdvainis („Velnio nuotaka“, rež. A. Žebriūnas, 1974 m.), Povilas Baibokas („Sadūto tūto“, rež. A. Grikevičius, 1974 m.), Adomas Vainoras („Sodybų tuštėjimo metas“, rež. A. Grikevičius, 1976 m.), Jonas Buckus („Faktas“, rež. A. Grikevičius, 1980 m.), Orvilas Meisonas, prokuroras („Amerikoniška tragedija“, rež. M. Giedrys, 1981 m.), Teodoras Boilanas („Turtuolis, vargšas...“, rež.

A. Žebriūnas, 1982 m.), Djedonė („Skrydis per Atlantą“, rež. R. Vabalas, 1983 m.) ir kt. 1968 m.

IX Baltijos šalių, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje Rygoje (Latvija) buvo apdovanotas diplomu už geriausius vyro vaidmenis Lietuvos kino studijos filme „Suaugusių žmonių žaidimai“ ir moldavų kino juostoje „Sergejus Lazo“, 1973 m. suteiktas nusipelniusio LTSR artisto vardas, 1979 m. – LTSR liaudies artisto vardas, 1981 m. apdovanotas Vokietijos nacionaline premija, 1982 m. – LTSR valstybine premija, 1985 m. suteiktas TSRS liaudies artisto vardas.

ADOMAVIČIUS RAMŪNAS Mokslų daktaras, valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro Puslaidininkių fizikos instituto Optoelektronikos skyriaus Ultrasparčiosios optoelektronikos laboratorijos vyresnysis mokslo darbuotojas.

2008 m. už darbų ciklą „Puslaidininkinių medžiagų ir darinių, skirtų terahercų diapazono optoelektronikos prietaisams, tyrimai (1997– 2007 m.)“ įteikta Lietuvos mokslo premija (su bendraautoriais).

Asmenybė man yra žmogus, kuris ypač sunkiu, kritiniu metu sugeba prisiimti atsakomybę ir rasti teisingą sprendimą, nebijo išsakyti savo nuomonės ir jos apginti, visada jaučia pagarbą kitiems. Tik tokius žmones kiti vadina tikromis asmenybėmis, nes jų darbai ir poelgiai kalba už juos pačius, o aplinkinių pagarba jiems atsiranda ne dėl jų pareigų ar socialinio statuso.

Diplomatas O. Čiukšys

ADOMAVIČIUS ŠARŪNAS Socialinių mokslų daktaras, Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lenkijos Respublikoje.

Gimęs 1951 11 09 Vilniuje. Vedęs. Turi du sūnus.

1990–2015 m. pasiekimai Apdovanojimai: 1999 m. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, Lenkijos Respublikos ordino „Už nuopelnus“ Karininko kryžiumi, 2003 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi.

Karjera: 1990–1992 m. – Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko padėjėjas teisės klausimais, 1992– 1993 m. – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento direktoriaus pavaduotojas, 1993–1997 m.

– Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Varšuvoje (Lenkija), 1997–1999 m. – Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko patarėjas, 1999–2003 m. – Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius nuolatinėje atstovybėje prie tarptautinių organizacijų Vienoje (prie Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos, Tarptautinės atominės energijos agentūros, Jungtinių Tautų narkotikų ir nusikalstamumo prevencijos biuro, Visuotinio branduolinių bandymų uždraudimo sutarties organizacijos), 2003– 2005 m. – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos sekretorius, 2005–2009 m.

– Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Italijos Respublikoje, San Marino Respublikai, Maltos Respublikai ir Šveicarijos Konfederacijai, nuolatinis atstovas prie Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos, 2009–2010 m. – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų viceministras, 2010–2012 m. – Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos misijos Juodkalnijoje vadovas, 2012–2013 m. – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ambasadorius ypatingiems pavedimams, nuo 2013 m. – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Transatlantinio bendradarbiavimo ir saugumo politikos departamento direktorius, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto docentas, nuo 2014 m. – Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lenkijos Respublikoje. 2003 m. suteiktas nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus rangas.

universiteto Psichologijos instituto profesorė, Lietuvos mokslo tarybos narė.

Gimusi 1957 10 26 Biržuose.

1990–2015 m. pasiekimai Darbai: parašė monografijas „Moterų profesinė karjera“ (su J. Šakalyte; 2003 m.), „Raidos psichologija“ (1996 m.) ir skyrių „Nusikalstamo elgesio psichologiniai veiksniai ir jų vaidmuo užtikrinant saugumą nuo nusikaltimų“ (su A. Laurinavičiumi; 2010 m.) kolektyvinėje monografijoje, skyrių „Adolescence and Well-Being“ knygoje „Handbook of Child Well-Being: Theories, Methods and Policies in Global Perspective“ (2013 m.). Išleido šias studijoms skirtas knygas: „Kodėl vaikai neklauso? Moksleivių netinkamo elgesio ypatumai: metodinės rekomendacijos“ (2001 m.), „Individualus darbas su nusikalsti linkusiu vaiku: metodinės rekomendacijos“ (2006 m.), „Žmogiškieji ištekliai versle“ (su A. Diržyte, S. Raižiene ir J. Sondaite; 2007 m.), „Kriminalinio elgesio psichologija“ (2006 m.) ir „Raidos psichologija: Integruotas požiūris“ (2012 m.).

Paskelbė 30 straipsnių, įtrauktų į Mokslinės informacijos instituto referuojamas duomenų bazes, iš jų naujausi yra šie: „Testing Factorial Structure and Validity of the PCL: SV in Lithuanian Prison Population“ (su A. Laurinavičiumi ir I. Čėsniene; 2010 m.), „Optimism and Subjective Well-Being: Affectivity Plays a Secondary Role in the Relationship Between Optimism and Global Life Satisfaction in the Middle-Aged Women. Longitudinal and Cross-Cultural Findings“ (su D. Daukantaite; 2011 m.), „The Role of Attachment to School and Open Classroom Climate for Discussion on Adolescents’ School-Related Burnout“ (su R. Pilkauskaite-Valickiene ir S. Raižiene; 2011 m.), „Longitudinal Examination of Relationships Between Problem Behaviors and Academic Achievement in Young Adolescents“ (su O. Malinauskiene ir R. Vosyliu; 2011 m.), „Cross-Contextual Stability of Bullying Victimization: A Person-Oriented Analysis of Cyber and Traditional Bullying Experiences Among Adolescents“ (su R. Erentaite ir L. R. Bergman; 2012 m.), „Is News Media Related to Civic Engagement? The Effects of Media Use on Civic Commitments, Volunteering and Perceived Future Civic Participation of Adolescents“ (su R. Erentaite, W. Beyers ir R. Pilkauskaite-Valickiene; 2012 m.), „Cross-Informant Agreement between Parent-Reported and Adolescent Self-Reported Problems in 25 Societies“ (su bendraautoriais; 2013 m.), „Cyberbullying Assessment Instruments: A Systematic Review (su bendraautoriais; 2013 m.), „Identity Styles, Positive Youth Development, and Civic Engagement in Adolescence“ (su E. Crocettti, R. Erentaite; 2014 m.), „Perceived Parental Protectiveness Promotes Positive Friend Influence“ (su B. Laursen, S. Raižiene, C. Hiatt, D. Dickson; 2014 m.). Dalyvavo, koordinavo arba vadovavo 22-iems projektams, iš jų naujausi yra šie: „European Social Cognition Network 2 (ESCON 2)“ (2009–2012 m.), „Elektroninės patyčios: naujųjų technologijų

1074

negatyvaus naudojimo įveika ir pozityvaus naudojimo stiprinimas savitarpio santykiuose edukacinėje aplinkoje“ (2009 m.), „Pozityvios jaunimo raidos stiprinimo mechanizmai socialinių-ekonominių transformacijų kontekste (POSIDEV)“ (2012–2015 m.) ir „Who, Where, What. Supporting WITnessCHildren Orphans FromFemicide in Europe“ (2013–2014 m.).

Apdovanojimai: 2005 m. už vadovėlį „Raidos psichologija“ įteikta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos II premija, 2008–2009 m. paskirta aukščiausiojo laipsnio valstybės stipendija, 2012 m. už darbų ciklą „Lietuvos vaikų, paauglių ir suaugusiųjų psichologinės gerovės tyrimai (1997–2011)“ įteikta Lietuvos mokslo premija, 2014 m. tapo žurnalo „Veidas“ organizuojamo projekto „Mini Nobelis“ laureate.

Karjera: iki 1993 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Pedagogikos ir psichologijos fakulteto Psichologijos katedros asistentė, 1998–1999 m. – šios katedros vyriausioji asistentė, 2000–2002 m. – docentė, 2002–2004 m. – Lietuvos teisės universiteto Socialinio darbo fakulteto Psichologijos katedros docentė, 2005–2007 m. – Mykolo Romerio universiteto Socialinių technologijų fakulteto Psichologijos katedros vedėja, 2005–2012 m.

– Mykolo Romerio universiteto profesorė, nuo 2013 m. – Mykolo Romerio universiteto Psichologijos instituto profesorė, Lietuvos mokslo tarybos narė.

Kokius savo pasiekimus Jūs laikote svarbiausiais?

Didžiausiu asmeniniu savo pasiekimu laikau tai, kad 2012 m. už darbų ciklą „Lietuvos vaikų, paauglių ir suaugusiųjų psichologinės gerovės tyrimai (1997–2011)“ man buvo įteikta Lietuvos mokslo premija. Prie mano darbų ir pasiekimų prisidėjo bendradarbiai, tarptautinė bendruomenė, bet labiausiai – šeima: mano vyras akademikas prof. habil. dr. Artūras Žukauskas ir dukros Agnė ir Kotryna.

Kokie nepriklausomos Lietuvos pasiekimai, Jūsų nuomone, yra svarbiausi?

Didžiausi Lietuvos pasiekimai yra šie: pasikeitęs žmonių mentalitetas, įsitvirtinusios naujos vertybės, laisvėjimas, tapimas lygiaverčiais Europos ir pasaulio piliečiais, spartus ekonomikos augimas ir atsilaikymas ekonominės krizės metu.

Kiti svarbūs biografijos faktai Išsilavinimas: 1976–1981 m. studijavo Vilniaus valstybiniame universitete (įgijo psichologijos specialybę), 1994–1998 m. – Vilniaus universitete ir Vilniaus pedagoginiame universitete (psichologijos doktorantūros studijos).

Narystė organizacijose: yra Tarptautinės elgesio raidos tyrimų draugijos narė, šios draugijos Lietuvos grupės koordinatorė, Vykdomojo komiteto narė, Europos raidos psichologų draugijos narė ir Vykdomojo komiteto narė, Europos teisės ir psichologijos draugijos narė ir Vykdomojo komiteto narė, Europos nacionalinių psichologijos asociacijų federacijos komiteto mokslo reikalams narė, Simono Fraserio universiteto Psichinės sveikatos, teisės ir politi-

kos instituto (Kanada) narė, Socialinės psichologijos tinklo tikroji narė, Lietuvos psichologų asociacijos narė, Europos paauglystės tyrimų asociacijos narė ir Vykdomojo komiteto narė, 2014 m. išrinkta šios draugijos prezidente.

Kita informacija: 1996 m. stažavosi Oregono mokslinių tyrimų centre (JAV), 1998 m. – Stokholmo universiteto Psichologijos departamente (Švedija), 1999 m. mokėsi vasaros mokykloje „Advanced Methods in Social, Personality and Developmental Psychology“ (Suomija), 1999 m. dalyvavo Zalcburgo seminaro 366 sesijoje „Miesto jaunimo problemos“ (Austrija), 2000 m. – seminare „Cultural and Life-Span Perspectives on Human Development“ (Kinija), 2008 m. – seminare „Causality and Matching Ideas and Data: Causality in Developmental Research“ (Norvegija), 2008 ir 2009 m. lankė Mplus kursus (Švedija). 2004–2007 m. – Lietuvos psichologų asociacijos viceprezidentė, 2007–2010 m. – šios asociacijos valdybos narė.

Organizavo ir buvo šių konferencijų pirmininke: Šiaurės kraštų ir Pabaltijo vasaros mokyklos-konferencijos „Asocialaus elgesio rizikos ir apsauginiai veiksniai“ (su prof. L. R. Bergmanu; 2001 m.), tarptautinės Šiaurės kraštų ir Pabaltijo mokslinės-praktinės konferencijos „Tyrimų metodologija ir statistika“ (su prof. L. R. Bergmanu; 2002 m.), tarptautinės Šiaurės kraštų ir Pabaltijo mokslinės-praktinės konferencijos „Pozityvioji psichologija ir tyrimų metodologija“ (su prof. L. R. Bergmanu; 2003 m.), konferencijos „Lygių galimybių įgyvendinimas – moterų karjeros švietime, moksle ir sprendimų priėmime sėkmės garantas“ (2003 m.), tarptautinės mokslinės-praktinės konferencijos „Tyrimų metodologija ir statistika (2004 m.), XV Europos teisės ir psichologijos konferencijos (2005 m.), tarptautinės videokonferencijos „Pabaltijo ir Šiaurės šalyse atliekamų tyrimų metodologija ir naujausi duomenų analizės metodai“ (2007 m.), tarptautinės konferencijos „Longitudinių tyrimų metodologiniai aspektai, tyrinėjant pokyčius laike“ (2007 m.), XIV Europos raidos psichologijos konferencijos (2009 m.) ir XII Europos paauglystės tyrimų asociacijos konferencijos (2010 m.). Organizuoja 24-ąją tarptautinę elgesio tyrimų asociacijos konferenciją, kurį įvyks 2016 m. Vilniuje.

Apie šeimą.

Mano vyras Artūras yra fizikas, profesorius, habilituotas mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys. Dukra Agnė 2014 m. Linšiopingo universitete (Švedija) įgijo daktaro laipsnį. Dukra Kotryna baigė studijas Kingstono universitete (Jungtinė Karalystė), šiuo metu ji gyvena Lietuvoje. Kotryna yra profesionali iliustratorė, bendradarbiauja su JAV ir Europoje leidžiamų leidinių redakcijomis, vykdo jų užsakymus.

Laisvalaikis: skaitymas, fotografija, kelionės.

Savo gyvenimo kelią atradęs, autentiškas ir nuolat tobulėjantis žmogus potencialiai galėtų būti vadinamas Asmenybe.

Lenktynininkas B. Vanagas

A. Aleksandravičiaus nuotrauka

ŽULKUS VLADAS Profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Federalinio Emanuelio Kanto universiteto (Kaliningradas, Rusija) garbės daktaras, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros profesorius, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas.

Gimęs 1945 04 16 Telšiuose. Žmona Leonora.

1990–2015 m. pasiekimai Darbai: parašė šias monografijas: „Palangos viduramžių gyvenvietės“ (1997 m.), „Viduramžių Klaipėda. Miestas ir pilis. Archeologija ir istorija“ (2002 m.), „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“ (2004 m.), „Palanga in the Middle Ages.

Ancient Settlements“ (2007 m.) ir „Vikingų laikai ir ikivalstybinis laikotarpis“ (su R. Jarockiu; 2013 m.). Paskelbė apie 130 mokslinių straipsnių. Dalyvavo šiuose projektuose: „Culture Clash or Compromise“ (Visbis, Švedija, 1998−2002 m.), „Natural and Cultural Heritage in the Southern Baltic Sea – Challenges and Perspectives for Regional Development“ (Vokietija, 2005−2007 m.), „South Baltic CrossBorder Co-Operation Programme 2007−2011 m. SeaSide – Developing Excellent Cultural Destinations in the Southern Baltic Area“ (Vokietija, 2007−2011 m.), europinės mokslo ir technologijų plėtros veiklos programoje „Povandeninė priešistorinė archeologija ir kraštovaizdžiai kontinentiniame šelfe“ (Jungtinė Karalystė, 2010−2013 m.) ir Lietuvos mokslo tarybos mokslininkų grupių tyrimų projekte „Ankstyvojo holoceno gamtiniai ir kultūriniai Baltijos jūros povandeninio kraštovaizdžio tyrimai“ (2011−2012 m.).

Apdovanojimai: 2004 m. išrinktas metų klaipėdiečiu, 2007 m. įteikta dienraščio „Klaipėda“ nominacija „Metų tolerancijos žmogus“, 2008 m. apdovanotas Klaipėdos apskrities garbės ženklu, 2009 m. įteikta Lietuvos mokslo premija, tais pačiais metais suteiktas Federalinio Emaunelio Kanto universiteto (Kaliningradas, Rusija) garbės daktaro vardas, Klaipėdos kultūros magistro vardas, 2011 m. apdovanotas Latvijos Respublikos Pripažinimo ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

Karjera: 1990−1992 m. – Klaipėdos kraštotyros muziejaus direktorius, 1993−1997 ir 2001−2002 m. – Klaipėdos universiteto Vaka-

rų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centro direktorius, 1997−2001 m. – Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros vedėjas, 2002–2011 m. – Klaipėdos universiteto rektorius, nuo 2011 m. – Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas. 1995 m. Klaipėdos universitete suteiktas docento vardas, 2001 m. Vilniaus universitete – profesoriaus vardas.

Kokius savo pasiekimus Jūs laikote svarbiausiais?

Nesididžiuoju kokiais nors pasiekimais. Jei ką padariau – tai tik dėl savo žmonos Leonoros supratingumo ir pakantumo.

Kiti svarbūs biografijos faktai Išsilavinimas: 1962 m. baigė Palangos vidurinę mokyklą, 1976 m. – Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos fakultetą, 1988 m. – SSRS mokslų akademijos Archeologijos institutą (įgijo mokslų kandidato laipsnį, kuris 1993 m. nostrifikuotas į humanitarinių mokslų daktaro laipsnį), 1999 m. Lietuvos istorijos institute įgijo habilituoto humanitarinių mokslų daktaro laipsnį.

Narystė organizacijose: 2008–2012 m.

– Lietuvos-Vokietijos forumo valdybos pirmininkas, 2010–2012 m. – Viduržemio jūros regiono universiteto studijų ir mokslo komiteto narys, nuo 2011 m. – Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, yra UNESCO Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencijos šalių Mokslinio ir techninio patariamojo komiteto narys, Tarptautinio povandeninio kultūros paveldo komiteto narys, Tarptautinio paminklų ir saugotinų vietų komiteto narys, Baltijos jūros regiono valstybių kultūros paveldo monitoringo grupės Povandeninio kultūros paveldo darbo grupės narys, „Historische Kommission für ost- und westpreußische Landesforschung“ (Vokietija) narys, Lietuvos archeologijos draugijos narys, Klaipėdos miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos narys, Palangos miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos narys, Torunės universiteto (Lenkija) žurnalo „Archaeologia historica Polona“ redakcinės kolegijos narys, Klaipėdos universiteto žurnalo „Archaeologia Baltica“ redakcinės kolegijos pirmininkas, žurnalo „Res Humanitariae“ redakcinės kolegijos narys, Lietuvos mokslų akademijos žurnalo „Lituanistica“ redakcinės kolegijos narys.

Kita informacija: 1964−1967 m. tarnavo Tarybinėje armijoje, 1967−1990 m. – Klaipėdos hidrometeorologinės observatorijos technikas, 1969−1990 m. – Paminklų konservavimo instituto Klaipėdos skyriaus technikas, mokslo darbuotojas, archeologų grupės vadovas.

Asmenybei turi būti svarbus sąžiningas ir paprastas bendravimas su kitais žmonėmis. Asmenybė privalo turėti gyvenimo strategiją ne vien šeimai, bet ir visuomenei tobulėti, nuosekliai ir rezultatyviai dirbti šia linkme.

Architektas A. Miškinis

ŽURAUSKAS OSVALDAS Seržantas majoras, Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų vyriausiasis puskarininkis.

Gimęs 1973 07 15 Salako miestelyje, Zarasų rajone.

1990–2015 m. pasiekimai Apdovanojimai: apdovanotas medaliais „Už nepriekaištingą tarnybą“, NATO ne 5-ojo straipsnio medaliu „Už tarptautines operacijas“, Lietuvos kariuomenės pajėgų medaliu „Už pasižymėjimą“, motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ garbės ženklu.

Karjera: 1992 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono I mechanizuotosios pėstininkų kuopos II pėstininkų būrio I skyriaus šaulys gelbėtojas, 1993 m. – Vilniaus motodesantinio bataliono I motodesantinės kuopos būrininkas, 1993 m. – Vilniaus motodesantinio bataliono Štabo kuopos Žvalgų būrio būrininkas, 1999 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono Valdymo grupės vyriausiasis puskarininkis, 2005 m.

– motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Valdymo grupės vyriausiasis puskarininkis, 2007 m. atliko tarptautinę misiją Kosove, 2011 m. buvo Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokyklos Puskarininkių mokyklos Štabo seržantų rengimo skyriaus viršininku. Nuo 2012 m. – Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų vyriausiasis puskarininkis. Įgijo šiuos karinius laipsnius: 1992 m. – eilinio, 1993 m. – seržanto, 1994 m. – vyriausiojo seržanto, 1996 m. – viršilos, 2001 m. – jaunesniojo puskarininkio, 2003 m.

– puskarininkio, 2008 m. – vyresniojo puskarininkio. Nuo 2011 m. – seržantas majoras.

Kiti svarbūs biografijos faktai Išsilavinimas: 1996 m. baigė Divizijos generolo Stasio Raštikio puskarininkių mokyklą (snaiperis), 1998 m. baigęs tą pačią mokyklą tapo skyrininku (pėstininku), tais pačiais metais Taikos palaikymo pajėgų mokymo centre baigė anglų jūrų pėstininkų kursą, taip pat baigė instruktorių kursą, 1999 m. Mokomajame pulke – instruktorių kursą, 2000 m. – Divizijos generolo Stasio Raštikio puskarininkių mokyklą (būrininkas (pėstininkas), 2001 m. – Divizijos generolo Stasio Raštikio puskarininkių mokyklą (būrio vadas (pėstininkas), 2002 m. – Divizijos generolo Stasio Raštikio puskarininkių mokyklą (kuopininkas, dalinio vyriausiasis

1075

puskarininkis), 2006 m. – mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ taktinio operacijų centro budėtojo kursą, 2008 m.

– Mokomojo pulko šarvuočio „M 113 A1“ vairuotojo kursą, Lucerno karių rengimo centre (Šveicarija) – aukštesnįjį puskarininkių vadų rengimo kursą, tais pačiais metais baigė Lietuvos kariuomenės generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centro šaudyklų valdymo ir taktinio kovinio šaudymo kursus (1–5 etapai), Žvalgų mokyklos plaukimo kursą, 2010 m. – Algirdo bataliono žiemos lauko taktines pratybas „Baltasis vilkas“ (praktiniai veiksmai lūžus ledui), Žvalgų mokyklos patrulio kursą su teise nešioti antsiuvą „Patrulis“, tais pačiais metais įgijo Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės kūno kultūros ir sporto veiklos leidimą.

ŽURAUSKIENĖ NERIJA Fizinių mokslų daktarė, valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams, šio centro Puslaidininkių fizikos instituto vadovė, vyriausioji mokslo darbuotoja, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Elektronikos fakulteto Elektrotechnikos katedros profesorė.

Gimusi 1961 02 09 Vilniuje.

1990–2015 m. pasiekimai Darbai: pagrindinės veiklos sritys: nanodarinių iš puslaidininkių, superlaidininkų ir magnetikų elektrinių savybių tyrimas stipriuose impulsiniuose magnetiniuose ir elektriniuose laukuose, stipraus impulsinio magnetinio lauko matuoklių, apsaugos įtaisų nuo elektromagnetinio impulso ir gyvųjų ląstelių elektroporatorių kūrimas. Viena ir su bendraautoriais paskelbė daugiau nei 100 mokslinių publikacijų, iš jų daugiau nei 80 – Mokslinės informacijos instituto pagrindinio sąrašo leidiniuose.

Su bendraautoriais užregistravo vieną patentą Prancūzijoje, po to – ir Europos Sąjungoje. Vadovavo daugeliui tarptautinių ir nacionalinių (Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros ir Lietuvos mokslo tarybos remiamų) projektų. Buvo knygos „Technologies for Defence: Lithuanian Science and Industry“ (2005 m.) redakcinės kolegijos nare.

Apdovanojimai: 2000 m. už darbų ciklą „Smūginė ir tunelinė jonizacija puslaidininkiuose“ įteikta Lietuvos mokslo premija (su A. Dargiu ir J. Kundrotu).

Karjera: 1990– 2000 m. – Puslaidininkių fi-

1076

zikos instituto mokslinė bendradarbė, 2000– 2007 m. – šio instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, 2004–2008 m. – Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentė, 2007– 2010 m. – Puslaidininkių fizikos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, nuo 2008 m. – Vilniaus Gedimino technikos universiteto Elektronikos fakulteto Elektrotechnikos katedros profesorė, 2010–2011 m. – valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro vyriausioji mokslo darbuotoja, nuo 2011 m. – valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro laboratorijos vadovė, vyriausioji mokslo darbuotoja, nuo 2013 m. – valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams, šio centro Puslaidininkių fizikos instituto vadovė.

2009 m. Vilniaus Gedimino technikos universitete suteiktas docento vardas, 2010 m. – profesoriaus vardas.

Kokius savo pasiekimus Jūs laikote svarbiausiais?

2010 m. kartu su habil. dr. S. Balevičiumi, dr. V. Stankevič ir T. Stankevič sukūrėme stipraus impulsinio magnetinio lauko matavimo sistemą, kuri įdiegta Prancūzijos-Vokietijos tyrimų institute ISL (Sent Luisas, Prancūzija) ir JAV karinio jūrų laivyno laboratorijose elektromagnetinių svaidyklių tyrimams.

2011 m. birželio mėn. 22 d. Dresdeno stiprių magnetinių laukų laboratorijoje DresdenoRozendorfo Helmholtzo centre buvo pasiektas tuometinis magnetinio lauko generavimo nesuirstančių ričių pagalba pasaulio rekordas – 91,4 teslos. Šio eksperimento metu mano su kolegomis habil. dr. S. Balevičiumi, habil. dr.

A. Abručiu, dr. V. Stankevič ir dr. V. Plaušinaitiene sukurti magnetinio lauko jutikliai išmatavo magnetinio lauko impulsą. Taip pat buvo išmatuota nanostuktūrizuotų La-SrMn-O sluoksnių magnetovarža rekordiniame magnetiniame lauke.

Kokie nepriklausomos Lietuvos pasiekimai, Jūsų nuomone, yra svarbiausi?

Didžiausi Lietuvos pasiekimai yra įstojimas į NATO ir Europos Sąjungą, susiformavusi laisva ir demokratiška visuomenė.

Kiti svarbūs biografijos faktai Išsilavinimas: 1984 m. baigė Vilniaus valstybinio universiteto Fizikos fakultetą (baigė su pagyrimu, įgijo fiziko specialybę, suteikta dėstytojo kvalifikacija), 1996 m. Puslaidininkių fizikos institute įgijo fizinių mokslų daktaro laipsnį, 1998, 1999 ir 2000 m. stažavosi Antverpeno universitete (Belgija), 2003 m.

– Lenkijos mokslų akademijos Fizikos institute, 2007 m. Puslaidininkių fizikos institute atliko habilitacijos procedūrą, 2011 m. stažavosi Dresdeno-Rozendorfo Helmholtzo centro Dresdeno stiprių magnetinių laukų laboratorijoje (Vokietija).

Narystė organizacijose: yra Tarptautinės didelės galios impulsų laboratorijos valdymo komiteto narė, direktoriaus pavaduotoja finansų reikalams, Elektros ir elektronikos inžinierių instituto Magnetizmo draugijos narė,

Tarptautinės didelės galios impulsų panaudojimo draugijos narė, Tarptautinės medžiagotyros draugijos narė, Lietuvos fizikų draugijos narė, Vilniaus stiprių magnetinių laukų centro valdymo tarybos narė, Karo mokslo ir technologijų tarybos prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos narė.

Kita informacija: 2008 m. Puslaidininkių fizikos institutas kartu su Tarptautine didelės galios impulsų taikymų draugija Vilniuje labai sėkmingai organizavo pasaulinę 2-ąją Europos ir Azijos didelės galios impulsų konferenciją „EAPPC 2008“, kurioje dalyvavo 170 mokslininkų iš 19 pasaulio šalių, taip pat organizuota užsienio ir Lietuvos privačių aukštųjų technologijų kompanijų produktų paroda. N. Žurauskienė buvo šios konferencijos ir parodos organizacinio komiteto pirmininko pavaduotoja.

2014 m. vykstant 5-ajai konferencijai „EAPPC 2014“ (Kumamotas, Japonija), N. Žurauskienė išrinkta EAPPC konferencijų Tarptautinio organizacinio komiteto nare.

Apie šeimą.

Mano mama Elena Vinciūnienė (g. 1927 m.), buvusi farmacininkė, ir tėvas Juozas-Vytautas Vinciūnas (1929–1979), buvęs Vilniaus valstybinio universiteto Filosofijos fakulteto docentas, nuo mažens skatino domėjimąsi tiksliaisiais mokslais, muzika, tapyba. Mano sūnus Vytautas (g. 1987 m.) baigė Vilniaus universiteto Matematikos fakulteto programų sistemų magistrantūros studijas, šiuo metu dirba UAB „Neurotechnology“. Duktė Laura (g. 1991 m.), baigusi Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto bendrosios fizikos bakalauro studijas, magistrantūros studijas pasirinko Švedijoje, Stokholmo karališkajame technologijos institute, čia ji studijuoja nanotechnologijas.

Laisvalaikis: knygų skaitymas, slidinėjimas, žvejyba.

ŽVILIUS ALFONSAS Kas yra asmenybė? Kiekvienas žmogus yra unikalus savoje erdvėje. Pasiekimų vertinimai yra labai subjektyvūs ir ne visada teisingi. Istorija ne kartą parodė, kad tikrasis įvertinimas kartais pavėluoja pasveikinti žmogų. Kas įtikėjęs ir pasišventęs savo darbui ar kūrybiniam procesui, tas ir godotinas.

Profesorius, dailininkas grafikas, knygų dizaineris.

Gimęs 1944 04 02 Petrikaičių kaime, Kretingos rajone.

1990–2015 m. pasiekimai Darbai: surengė 22 asmenines parodas, iš kurių svarbiausios yra paroda Prancūzijoje (1994 m.), paroda JAV (1997 m.), paroda galerijoje „Akademija“ (1999 m.), paroda Frankfurto knygų mugėje (Vokietija, 2002 m.) ir paroda Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (2004 m.). Dalyvavo Tarptautinėje mažaformatinės grafikos trienalėje Prancūzijoje (1990 ir 1991 m.) ir Mažaformatinės grafikos bienalėje Latvijoje (1993 m.). Nuo 1990 m. apipavidalino daugiau nei 600 leidinių, iš jų svarbiausios šios knygos: H. K. Anderseno „Sniego senis“ (1991 m.), B. Brazdžionio „Šaukiu aš Tautą“ (1991 m.), K. Bradūno „Lietuviškoji trilogija“ (1992 m.), „Tūkstantis ir viena naktis“ (t. 1–8, 1993–1996 m.), J. Baltrušaičio „Lelija ir Pjautuvas“ (1995 m.), T. Tranströmerio „Prisiminimai regi mane“ (1997 m.), J. Strielkūno „Tamsos varpai, šviesos varpai“ (1998 m.), A. Maldonio „Tirpstantys ledynai“ (2003 m.) ir V. Šekspyro „Sonetai“ (2009 m.).

Apdovanojimai: 1990–2013 m. estampo ir knygos meno konkursuose premijomis ir diplomais apdovanotas 39 kartus, iš šių apdovanojimų svarbiausi yra šie: 1990 ir 1997 m. įteikta Pabaltijo knygos meno trienalės premija, 1991 m. – Tarptautinės mažaformatinės grafikos trienalės (Prancūzija) premija, 2006 m. – Respublikos knygos meno trienalės premija, 2013 m. už A. J. Stankevičiaus-Stankaus knygos „Žaliasis sąsiuvinis“ apipavidalinimą – Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos paskelbto Knygos meno konkurso apdovanojimas.

Karjera: iki 2012 m. – Vilniaus dailės akademijos profesorius. 1995 m. suteiktas profesoriaus vardas.

Kokius savo pasiekimus Jūs laikote svarbiausiais?

Apipavidalindamas knygas jaučiau dvasinę šilumą iš savo kolegų ir bendražygių Vytauto Valiaus, Romo Oranto, Lilijos Tulytės ir Broniaus Leonavičiaus. Už tai buvau ir esu jiems dėkingas.

Kokie nepriklausomos Lietuvos pasiekimai, Jūsų nuomone, yra svarbiausi?

Pagrindinis Lietuvos laimėjimas – suteikta galimybė žmogui pačiam laisvai apsispręsti ir išsirinkti kelią ir vietą atsivėrusio pasaulio erdvėje.

Kiti svarbūs biografijos faktai Išsilavinimas: 1971 m. baigė LTSR valstybinį dailės institutą.

Narystė organizacijose: nuo 1974 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Apie šeimą.

Mano žmona Irena (g. 1944 m.) yra knygų vaikams iliustratorė. Mūsų dukra Živilė (g. 1971 m.) – dailininkė, ji kuria estampus, iliustracijas, ekslibrisus, tapo ant šilko. Sūnus Mykolas (g. 1973 m.) jau seniai įsikūręs tolimame užsienyje. Mano tėvai iš Petrikaičių kaimo pasitraukė, nenorėdami būti įtraukti į kolūkį, todėl buvo apsistoję įvairiose vietose, kol nusėdo Slučkų kaime ir čia ilgai darbavosi savo žemės lopinėlyje. Norėčiau pabrėžti tai, kad tėvas tvirtai tikėjo Lietuvą būsiant laisva

ir, būdamas linksmo ūpo, tai garsiai sakydavo. Tad kartais net iš giminaičių susilaukdavo pašaipos: „Tai vis lauki Smetonos sugrįžtant?“ Bet nebesulaukė. Mama, sunkmečiu užgulta šeimos būvio rūpesčiais, visą laiką bruzdėjo namuose ir jos svajos čia išsitrynė.

Laisvalaikis: bitės, žuvys, grybai.

ŽVIRBLIENĖ AURELIJA Asmenybė pirmiausia turėtų laikytis pagrindinių žmogiškųjų principų. Dažnai matome, kad žmonės, kurie laiko save elitu, iš tiesų elgiasi nesąžiningai, veidmainiauja, žemina kitus. Tokius žmones sunku vadinti Asmenybėmis, kokie bebūtų jų pasiekimai profesinėje ar visuomeninėje veikloje.

Gamtos mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Biochemijos ir molekulinės biologijos katedros profesorė, Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto Imunologijos ir ląstelės biologijos skyriaus vedėja ir vyriausioji mokslo darbuotoja.

Gimusi 1960 05 19 Jučių kaime, Akmenės rajone. Vyras Gintautas (g. 1958 m.). Vaikai: Vaiva (g. 1987 m.), Danguolė (g. 1994 m.).

1990–2015 m. pasiekimai Darbai: sudarė „Aiškinamąjį imunologijos ir alergologijos terminų žodyną“ (su V. A. Tamošiūnu ir R. Dubakiene; 2012 m.). Paskelbė 56 mokslinius straipsnius, įtrauktus į duomenų bazę „Thomson Reuters Web of Knowledge“, vadovavo 11-ai Lietuvos valstybinio mokslo fondo ir Lietuvos mokslo tarybos finansuojamų mokslinių projektų ir 8-iems Lietuvos ir užsienio verslo įmonių užsakomiesiems darbams.

Užregistravo keturis patentus Lietuvoje, vieną – JAV ir dvi tarptautines patentines paraiškas, sukūrė daugiau nei 500 naujų monokloninių antikūnų, turinčių mokslinę ir taikomąją vertę.

Apdovanojimai: 2008–2009 m. paskirta aukščiausiojo laipsnio valstybės stipendija, skiriama nusipelniusiems mokslininkams, 2013 m. už darbų ciklą „Naujų antikūnų kūrimas, tyrimai ir taikymas imunodiagnostikai“ įteikta Lietuvos mokslo premija.

Karjera: 1989–2001 m. – Biotechnologijos instituto mokslo darbuotoja, 2002–2008 m.

– Biotechnologijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, 2003–2007 m. – Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentė, nuo 2003 m. – Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto Imunologijos ir ląstelės biologijos

skyriaus vedėja, 2004–2007 m. – Vilniaus universiteto docentė, nuo 2008 m. – Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto profesorė, Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto Imunologijos ir ląstelės biologijos skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja.

Kokius savo pasiekimus Jūs laikote svarbiausiais?

Esu eksperimentinių mokslų atstovė, todėl visi mano moksliniai pasiekimai yra kolektyvinio darbo rezultatas. Džiaugiuosi, kad pavyko suburti gabių ir darbščių mokslininkų kolektyvą, kuriame dirba daug jaunų žmonių.

Didžiausiu savo gyvenimo laimėjimu laikau darnią šeimą. Esu dėkinga savo vyrui, kad niekada neteko rinktis tarp darbo ir šeimos.

Kokie nepriklausomos Lietuvos pasiekimai, Jūsų nuomone, yra svarbiausi?

Didžiausias Lietuvos pasiekimas – tai, kad ji tapo NATO ir Europos Sąjungos nare. Dėl to galime jaustis žymiai saugesni nei prieš 25-erius metus.

Kiti svarbūs biografijos faktai Išsilavinimas: 1977 m. baigė Akmenės vidurinę mokyklą, 1982 m. – Vilniaus valstybinį universitetą (įgijo biochemijos specialybę), 1983– 1987 m. studijavo TSRS mokslų akademijos Molekulinės biologijos institute, 1988 m. įgijo gamtos mokslų daktaro laipsnį, 2008 m. Vilniaus universitete atliko habilitacinę procedūrą.

Narystė organizacijose: yra Lietuvos biochemikų draugijos valdybos narė, Lietuvos biotechnologų asociacijos narė, Lietuvos imunologų draugijos tarybos narė.

Apie šeimą.

Esu ištekėjusi, turiu dvi dukras. Mano vyras Gintautas – Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas. Dukra Vaiva baigė sinologijos studijas Vilniaus universitete, šiuo metu ji gyvena ir dirba Šanchajuje. Dukra Danguolė Vilniaus universitete studijuoja psichologiją. Gimiau ir užaugau Akmenės rajone, kaimo inteligentų šeimoje, turiu tris brolius. Iš tėvų esu gavusi labai svarbias darbštumo, atsakomybės ir savarankiškumo pamokas.

Laisvalaikis: knygos, teatras, klasikinė muzika.

ŽVIRGŽDAS STANISLOVAS Asmenybe laikytinas teisingas ir sąžiningas žmogus.

1077

Tarptautinės meninės fotografijos federacijos meistras, fotografas, fotografijos istorikas, vertėjas.

Gimęs 1941 09 13 Balbieriškyje, Prienų rajone.

1990–2015 m. pasiekimai Darbai: Lietuvos laikraščiuose ir žurnaluose paskelbė per 360 įvairaus pobūdžio straipsnių apie fotografijos istoriją, teoriją, taip pat vertimų. Iliustravo Vytauto V. Landsbergio eilėraščių knygą „Pasakos nepasakos“ (1990 m.), recenzuoja „Technikos enciklopediją“ (leidžiama nuo 2000 m.), redagavo V. Juodakio knygą „Lietuvos fotografijos istorijos“ (1996 m.), konsultavo leidžiant fotoalbumą „Vilnius: miesto portretas“ (2010 m.). Su bendraautoriais parašė ir recenzavo šias knygas: metraštį „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“ (1997–2013 m.), „Žurnalistikos enciklopedija“ (1997 m.), „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ (leidžiama nuo 2001 m.) ir „Allgemeines Künstlerlexikon“ (Vokietija, leidžiama nuo 1999 m.). Sudarė šias knygas: „Atsisveikinant su XX amžiumi“ (su A. Sutkumi; 2000 m.), „Lietuvos fotografija iki XXI a.“ (2002 m.), „Vilniaus universitetas fotografijose“ (su A. Bumblausku; 2004 m.), „Lietuvos fotomenininkų sąjunga. Žinynas“ (2004 ir 2009 m.), „Margi fotografijos dešimtmečiai“ (su S. Valiuliu; 2009 m.), „Jonas Kalvelis“ (2010 m.), „Juozas Kazlauskas. Fotografija“ (su D. Kazlauskiene), „Skirmantas Valiulis. Apie fotografiją“ (2012 m.), „XX a. Lietuvos fotografijos antologija“ (3 t., 2010–2013 m.), „Fotografai Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai“ (su A. Aleksandravičiumi; 2013 m.), taip pat šiuos katalogus: „Stasys Žvirgždas. Fotografija“ (1995 m.), „Žvilgsnis į senatvę“ (1999 m.), „Vilnijos peizažai“ (1999 m.) ir „Jan Bułhak.

Vilniaus peizažas“ (2006 m.). Buvo leidinio „Lithuania: A Success Story“ (su S. Valiuliu; 2006 m.) fotoredaktoriumi. Išvertė J. Bulhako knygas „Vilniaus peizažas“ (2006 m.), „Šviesos estetika“ (2008 m.), „Vaikystės metų kraštas.

Namai“ (2008 m.) ir „Dvidešimt šešeri metai su Ruščicu“ (2013 m.), L. Aninskio knygą „Saulė šakose. Apybraižos apie lietuvių fotografiją“ (2009 m.) ir E. Tiškevičiaus knygą „Biržai“ (2014 m.). Dalyvavo 300 nacionalinių, 500

tarptautinių fotografijos parodų, surengė 112 asmeninių parodų šalyje ir užsienyje.

Apdovanojimai: pelnė daugiau nei 220 įvairių apdovanojimų, svarbiausi jų yra šie: 1991 m. už fotografijų rinkinių „Vilnius. Sausio 13oji“ parengimą įteikta Lietuvos fotomenininkų sąjungos premija ir auksinis ženkliukas, 1992 m. suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos nusipelniusio fotografo menininko vardas, 1997 m. už eseistinius straipsnius apie Lietuvos fotografiją (už knygą „Susipynusios vieno medžio šakos“) įteikta Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija, 1999 m. – Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2000 m. – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos premija „Menininkai už gražią, sveiką gamtą ir saugią aplinką“, už aktualiausius ir ryškiausius publicistinius kūrinius kultūros temomis (už fotoalbumo „Atsisveikinant su XX amžiumi sudarymą“) – Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija, 2002 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 2003 m. už aktualiausius ir ryškiausius publicistinius kūrinius kultūros temomis (už fotoalbumo „Lietuvos fotografija iki XXI a.“ sudarymą ir knygą „Mūsų miestelių fotografai“) įteikta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija, 2004 m. už lietuviškų peizažų tikrumą ir meno įtaigumą, tradicijos brandumą ir atnaujinimą ir autorines knygas – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, tais pačiais metais suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos meistro vardas, 2008 m. už Lietuvos fotografijos istorijos paveldo vertimus ir edukacinę veiklą medijose ir visuomenėje įteikta Lietuvos fotomenininkų sąjungos premija ir auksinis ženkliukas, 2009 m. apdovanotas Lietuvos fotomenininkų sąjungos 40-mečio aukso medaliu, 2010 m. – aukso medaliu „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“, 2010 m. įteikta Balio Buračo fotografijos premija, 2011 m. už publicistinius kūrinius kultūros temomis (už knygos „Skirmantas Valiulis. Apie fotografiją“ sudarymą) – Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija, 2012 m. – Skirmanto Valiulio premija.

Karjera: iki 1992 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos aukščiausios kvalifikacijos foto-

Projekto dalyviui mirus rengiant knygą spaudai, jo vardas ir pavardė rašomi gedulo rėmelyje. * biografijas parengė VšĮ Leidybos idėjų centro redakcija, remdamasi viešaisiais informacijos šaltiniais.

1078

grafas menininkas, 2003–2010 m. – Vilniaus dizaino mokymo centro meninės fotografijos dėstytojas, 2007–2012 m. – Lietuvos „Žinijos“ draugijos fotografijos kursų dėstytojas.

Kokius savo pasiekimus Jūs laikote svarbiausiais?

Labiausiai didžiuojuosi už lietuviškų peizažų tikrumą ir meno įtaigumą, tradicijos brandumą ir atnaujinimą, autorines knygas man įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

Kiti svarbūs biografijos faktai Išsilavinimas: 1960–1961 m. studijavo Vilniaus valstybiniame universitete (istorijos studijos), 1972 m. baigė Maskvos menų liaudies universitetą (Rusija) (neakivaizdinės studijos).

Narystė organizacijose: nuo 1972 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, 1992– 1996 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas, asociacijos LATGA tarybos narys, 1996–2013 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos atsakingasis sekretorius, 1998–1999, 2008–2010 ir 2012–2014 m. – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo tarybos narys, 1999–2008 m. – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo tarybos pirmininkas, 2001–2005 m. – Tarptautinės meninės fotografijos federacijos atstovas Lietuvoje, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Fotografijos ekspertų komisijos pirmininkas, nuo 2001 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys, 2007–2011 m. – Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros ir meno tarybos narys, 2009–2010 m. – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo Spaudos komisijos pirmininkas, nuo 2011 m. – Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos narys, nuo 2013 m. – Lietuvos kultūros tarybos narys, yra užsienio fotoklubų garbės narys, įvairių Lietuvos ir užsienio fotografijos konkursų žiuri narys, pavyzdžiui, aštuonis kartus buvo konkurso „Fujifilm Euro Press“ (Vokietija, 1993 m., Belgija, 1994 m., Švedija, 1995 m., Lietuva, 1996 m. Turkija, 1997 m., Jungtinė Karalystė, 1998 m., Danija, 2000 m., Ispanija, 2001 m.) žiuri nariu.

Kita informacija: 1988 m. suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos fotografo menininko vardas.

Biografijų dalyje pristatyti:

720 mokslų daktarų, 165 teatro ir kino aktoriai, 94 teatro ir kino režisieriai, 105 mokytojai, 32 teisėjai, 25 adovaktai, 82 dailininkai, 38 fotografai, 97 rašytojai ir poetai, 50 muzikos atlikėjų ir solistų, 47 kompozitoriai, 15 šokėjų ir choreografų, 61 verslininkas, 84 buvę ir esami ambasadoriai, 40 architektų, 95 Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarai, 94 žurnalistai ir daugybę kitų sričių profesionalų.

1079

„Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“. Biografijų rinkinys Leidinys „Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“ skirtas pagerbti pastarųjų 25-erių metų nepriklausomos Lietuvos asmenybėms, kurių darbai labiausiai prisidėjo prie valstybės pažangos, kurios garsina Lietuvą ir savo pasiekimais kuria jos istoriją. Knygoje pateikiama daugiau kaip du tūkstančiai iškiliausių asmenybių biografijų, kuriose pasakojama apie svarbiausius jų darbus ir laimėjimus, parodomi karjeros ir gyvenimo keliai. Pirmoje knygos dalyje „In memoriam“ yra 264 šviesaus atminimo asmenybių biografijos. Šie iškilūs žmonės nesulaukė 25-ojo Lietuvos Nepriklausomybės jubiliejaus, tačiau jų nepriklausomai Lietuvai reikšmingais darbais ir pasiekimais gali didžiuotis naujos kartos.

Antroje dalyje „Biografijos“ yra 2 008 biografijos žmonių, kurių pasiekimai moksle, mene, versle, sporte, visuomeniniame gyvenime, politikoje, valstybės tarnyboje ar kitoje veikloje užtarnavo jiems garbingą Asmenybės vardą. Šios dalies biografijose pateikiami ir atsakymai į klausimus, kokius savo pasiekimus asmuo laiko svarbiausiais, kokie Lietuvos pasiekimai, jo nuomone, yra reikšmingiausi, pateikiami pasakojimai apie šeimą. Knygos pabaigoje pristatomi pagrindiniai apdovanojimai, kuriais Lietuvoje yra įvertinamos įvairiose srityse pasižymėjusios asmenybės.

Leidėjas VšĮ Leidybos idėjų centras Gedimino g. 47-219, LT-44242 Kaunas Tel. (8 37) 20 02 72, Šv. Stepono g. 7, LT-01138 Vilnius Tel. 8 602 23 230 Prenumerata 8 646 53 536 asmenybes@leidybosidejos.lt www.leidybosidejos.lt, www.asmenybes.lt

Direktorė Vesta Jozonienė Direktorės pavaduotojas Arvydas Kvietkus Projekto direktorė Vida Dauderienė Leidybos vadovas Arnas Jozonis Vyriausioji redaktorė Kristina Pečiūraitė Vyriausioji kalbos redaktorė Vaiva Markevičiūtė Kalbos redaktorės: Gabrielė Aleksandravičiūtė, Greta Griškaitė, Danguolė Kalinauskaitė, Jovita Laucytė, Gritutė Petkevičiūtė Maketuotoja-dizainerė Milda Ambrasienė Informaciją rinko: Dalia Anusauskienė, Sigita Kregždienė, Roma Milašienė, Denisa Simanavičienė, Aušra Stankevičiūtė Buhalterė Dovilė Čubaraitė

Spausdino UAB „BALTO print“ Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius Tiražas 3000 egz.