Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai by Arnas Jozonis

UDK 929(474.5)(035) As35

REDAKCINĖ KOLEGIJA Vida Dauderienė Vesta Jozonienė Arnas Jozonis DIZAINERĖ Rūta Gurčinienė

Redakcija ir leidėjai nuoširdžiai dėkoja visiems, prisidėjusiems rengiant šį leidinį. Pirmiausia dėkojame straipsnių autoriams ir savo biografijas ir nuotraukas mums atsiuntusiems iškiliausiems Lietuvos žmonėms – mūsų asmenybėms – už pasitikėjimą, kantrybę ir atidumą tikslinant biografinius ir kitus duomenis. Taip pat dėkojame žurnalų „Miškai“ (vyr. red. Albertas Žostautas) ir „Savivaldybių žinios“ redakcijoms (vyr. red. Lina Belevičienė), įmonių vadovams, ne tik papildžiusiems Lietuvos pasiekimų galeriją, bet ir parėmusiems leidinį. Savo žiniomis, informacija ir patarimais mums daug padėjo: Vida Bandis (JAV), Gintė Bernadeta Damušis, doc. dr. Algis Dobravolskas, Arvydas Karaška, doc. dr. Irena Eglė Laumenskaitė, Alvydas Medalinskas, Angelė Nelsienė (JAV), Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Juozas Tamkevičius SJ, Andrius Tučkus, akad. prof. habil. dr. Aleksandras Vasiliauskas, Roma Žakaitienė. Už informacinę pagalbą esame dėkingi Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, Lietuvos Respublikos Prezidento spaudos tarnybos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ministerijų, kitų valstybinių įstaigų, savivaldybių vadovams ir darbuotojams, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubui, naujienų agentūros Eltos kolektyvui, kūrybinėms ir verslo asociacijoms, įvairių archyvų darbuotojams, fotografams. Apžvalgų autoriai: Angelė Adomaitienė, Arūnas Antanaitis, dr. Kastytis Antanaitis, doc. dr. Algirdas Astrauskas, doc. dr. Dalia Bardauskienė, prof. dr. Darijus Beinoravičius, Algirdas Brukas, dr. Almantas Bružas, Romas Buivydas, akad. prof. habil. dr. Eugenijus Butkus, Lijana Cibulskienė, Irma Dubovičienė, Valdas Kaminskas, prof. dr. Bronislovas Kaulakys, Bronius Kleponis, Rūta Klišytė, dr. Vytautas Petras Knašys, doc. dr. Irena Eglė Laumenskaitė, Rasa Masiokaitė, Alvydas Medalinskas, prof. habil. dr. Vaclovas Miškinis, Gintaras Nenartavičius, dr. Ieva Petronytė, Dainius Radzevičius, prof. dr. Valdas Rakutis, Akvilė Redko, dr. Algirdas Šakalys, Rima Rutkauskaitė, Adakras Vincentas Šeštakauskas, prof. dr. Milda Vainiutė, dr. Daiva Vaišnienė, dr. Antanas Valionis, dr. Eglė Vileikienė, dr. Greta Žygienė.

© VšĮ Leidybos idėjų centras, 2015 Šis leidinys ar jo dalis negali būti atgaminti jokia kita forma ar būdu (įskaitant fotokopijas ir magnetines ar elektronines laikmenas), nuolatos ar laikinai saugomi elektronine forma be išankstinio rašytinio VšĮ Leidybos idėjų centro sutikimo, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytas išimtis. ISBN 978-609-95578-3-0 ISBN 978-609-95578-5-4

KNYGĄ SKIRIAME LIETUVOS RESPUBLIKOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO 25-MEČIUI IR LIETUVĄ KURIANČIŲ ASMENYBIŲ ATMINIMUI ĮAMŽINTI

2015 m. sueina 25-eri metai, kai 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba paskelbė aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Ši diena, įprasminusi daugelio kartų kovą už laisvę, tapo svarbiausia visos mūsų tautos diena, kurią kasmet mini viso pasaulio lietuviai. 2015-ieji – jubiliejiniai metai, primenantys, kad prieš ketvirtį amžiaus nusimetėme pusės šimtmečio jungo SSRS sudėtyje naštą. Kokie mes šiandien, nuėję neilgą laisvės kelią, kokia ji – mūsų Lietuva? Tapusi laisva, Lietuva kiekvienam atvėrė galimybes atskleisti talentus ir gebėjimus, kartu pasidžiaugti pasiekimais ir laimėjimais, įkvėpė kūrybai. Pasaulis atsivėrė: galime gyventi bet kurioje šalyje, laisvai reikšti savo mintis, kurti verslą, dirbti ir mokytis Tėvynėje ar už jos ribų. Prieš 25-erius metus to neįsivaizdavome. Kaip ir to, kad Lietuvoje gyvensime geriau negu bet kada anksčiau. Pasiekėme nepaprastai daug. Sugrįžusi į pasaulio žemėlapį Lietuva du kartus išlaikė brandos egzaminą tapdama pilnateise Europos Sąjungos ir NATO nare. Taip pat sėkmingai dalyvaujame daugelio tarptautinių organizacijų veikloje. Tarptautinėje arenoje mes pasirinkome tapti tais, kurie visada remia laisvės ir demokratijos idealų siekius, nesivaikydami trumpalaikių pragmatinių tikslų. Per šį laikotarpį perėjome nuo planinio ūkio prie rinkos ekonomikos, sugebėjome sukurti stabilią demokratinę santvarką, teisinę pamatinę bazę. Lietuvos verslas sėkmingai įveikė visus ekonominius išbandymus, tad Lietuvoje gaminama produkcija tapo konkurencinga Europos ir pasaulio rinkose, kone kiekvienais metais didinami eksporto apimtis. Ekonomikoje sparčiai vejamės pažangiausias Vakarų valstybes: tik įstojus į Europos Sąjungą BVP dalis, tenkanti vienam gyventojui, šalyje siekė 48 proc. Europos Sąjungos vidurkio, dabar šis rodiklis jau pakilęs iki 74 proc. Įvairios tarptautinės ir nevyriausybinės organizacijos kasmet skelbia metines ataskaitas apie demokratijos lygį, ūkio konkurencingumą, sąlygas verslui, spaudos ir kitų žmogaus laisvių gerbimą, gyvenimo kokybę, socialinę raidą ir t. t. Beveik visose srityse Lietuva priskiriama prie moderniausių ir pažangiausių pasaulio vals-

tybių. 15 metų veikiantis Būtingės naftos terminalas įrodė valstybės sugebėjimą realizuoti didelius ir sudėtingus projektus. Suskystintų gamtinių dujų terminalo atidarymas Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste Lietuvai atvėrė duris į energetinę nepriklausomybę. Mūsų aukštosios mokyklos rengia kvalifikuotus specialistus, kurių sugebėjimai vertinami visame pasaulyje. Daugybė mokslininkų iš Lietuvos įsitvirtina prestižiškiausiuose pasaulio universitetuose, mokslinių tyrimų institutuose, tačiau nepamiršta ir Lietuvos, į kurią stengiasi parvežti užsienyje sukauptas žinias ir patirtį. Mūsų pramonėje pasitelkiamos aukštosios technologijos, gaminami pasaulyje pripažinti lazeriai, šalyje veikiančiuose mokslo slėniuose investuojami šimtai milijonų eurų į biotechnologijų, lazerių ir šviesos technologijų, nanotechnologijų, ateities energetikos ir daugybės kitų sričių tyrimus. 2014 m. jau išsiuntėme pirmąjį lietuvišką dirbtinį palydovą, kurio renkami duomenys dar labiau paspartins Lietuvos mokslo progresą. Informacinių technologijų srityje Lietuva tapo viena iš pasaulio lyderių. Greitai įsisavindami naujausias technologijas galime džiaugtis vienu sparčiausių pasaulyje internetu, labiausiai išvystytomis mobilaus ryšio paslaugomis. Svarbiausia – visos naujosios technologijos tapo prieinamos kone visiems Lietuvos gyventojams. Kultūrinis gyvenimas Lietuvoje taip pat greitu žingsniu judėjo į priekį. Lietuvos menininkai nuolatos pristato savo darbus prestižiniuose kultūros festivaliuose ir bienalėse, garsiausių šalies režisierių statomi spektakliai žavi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio auditorijas, muzikantai ir solistai stebina virtuoziškumu, o kompozitoriai ir dirigentai – originalumu. Lietuvos sportininkai nuo pat Nepriklausomybės pradžios savo pergalėmis olimpiadose, pasaulio ir Europos čempionatuose nuolat pasauliui primena, kaip atrodo Lietuvos trispalvė ir kaip skamba Lietuvos himnas. Džiugu, kad per šį laikotarpį pasaulis Lietuvą pažino kaip progresyvią, atvirą, tolerantišką, nuostabią gamtą ir žmones turinčią valstybę. Tuo galėsite įsitikinti atsivertę enciklopedinį

leidinį „Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“. Rengdami knygą, dar kartą supratome, kiek daug svarių laimėjimų pasiekėme. Nusivylusiems, kurie galbūt ne apie tokią Lietuvą svajojo, manantiems, kad Tėvynei jie nereikšmingi, ši knyga parodys, kiek daug visi kartu sukūrėme per trumpą, ketvirčio amžiaus, savarankiškos raidos tarpsnį. Kuo daugiau žmonių supras, kad kiekvienas mūsų ir yra Lietuva, kad kiekvienas ją kuriame, tuo greičiau žengsime į priekį ir tuo greičiau suvoksime, kad jau dabar galime didžiuotis savo pažanga ir laimėjimais. Pastarieji 25-eri metai – netrumpas ir labai dinamiškas laiko tarpsnis mūsų atkurtos šalies gyvenime. Per šį laikotarpį spėjo užaugti kelios kartos, atsirado naujų vardų. Jubiliejinį leidinį „Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“ skiriame nepriklausomos Lietuvos istoriją kūrusioms ir kuriančioms Asmenybėms. Ši knyga – tai padėka tiems, kurių pasišventimas ir darbai 1990 m. lėmė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, tiems, kurie ją įtvirtino, tiems, kurie šiandien garsina Lietuvą pasaulyje, savo pasiekimais kuria laisvos ir demokratiškos šalies istoriją. Tokia mūsų leidinio misija – įamžinti Asmenybių, kuriančių geresnę šiuolaikišką Lietuvą, nuveiktus darbus. Leidinį „Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“ pristatome dviem tomais. Pirmojoje dalyje pateikiame daugiau kaip 30 įvairių Lietuvos politinio, kultūrinio, ūkinio, socialinio ir visuomeninio gyvenimo sričių apžvalgų. Jas mūsų leidiniui parengė ekspertai, mokslininkai, buvę Vyriausybės kabinetų nariai, dalyvavę daugelyje reformų, žurnalistai, pakalbinę daugelį kompetentingų specialistų. Prie kiekvienos apžvalgos pristatome ir valstybės pažangai svarbias įmones, valstybės institucijas ir pagrindines valstybines įstaigas. Šioje dalyje taip pat galėsite prisiminti, kokį kelią Lietuvai reikėjo nueiti, kad išsivaduotų iš totalitarinio režimo gniaužtų, kaip buvo įtvirtinta privati nuosavybė, žodžio laisvė ir kitos žmogaus teisės. Į konkrečios srities raidą stengėmės pažvelgti per žmogaus prizmę: čia gausu asmenybių pavardžių, nuotraukų, pasiekimų ir laimėjimų – juk istoriją kuria žmonės.

Antrojoje dalyje – daugiau kaip du tūkstančiai Lietuvai nusipelniusių Asmenybių biografijų su nuotraukomis. Čia pristatome svarbiausius tyrimus atliekančius iškiliausius Lietuvos mokslininkus, reikšmingus darbus sukūrusius menininkus, pasaulio, Europos ir olimpinių žaidynių nugalėtojus, visuomenės ir išeivijos veikėjus, politikus, diplomatus, pareigūnus, geriausius šalies pedagogus, teisininkus, gydytojus, inžinierius, Lietuvoje ir pasaulyje pripažintus savo sričių specialistus, didžiausias įmones sukūrusius verslininkus ir dar daugybę kitų reikšmingą indėlį į Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, įtvirtinimą ir valstybės pažangą įdėjusių žmonių. Šioje dalyje į Nepriklausomybės laikotarpį kviečiame pažvelgti per didžiausius darbus nuveikusių ir labiausiai įvertintų Lietuvos asmenybių gyvenimus. Aprėpti įvykius ir įvertinti visus, prisidėjusius prie nepriklausomos valstybės ir demokratinės visuomenės kūrimo, nebuvo paprasta. Gyvenimas laisvoje šalyje daugeliui iš mūsų nebuvo lengvas: tūkstančiams teko keisti profesiją, gyvenamąją vietą, prisitaikyti prie naujų nevienareikšmių aplinkybių. Kurti laisvą visuomenę – sudėtingas ir sunkus procesas. Tačiau sunkiausią kelio atkarpą Lietuvai pavyko įveikti ir tuo galime didžiuotis, kaip didžiavosi mūsų seneliai ir proseneliai, kurie 1918 m. vasario 16 d. paskelbtos nepriklausomos Lietuvos valstybės raidą ir pasiekimus įamžino tarpukario leidiniuose: „Vasario 16 d. 1918–1928 m. Lietuvos Nepriklausomybės 10-ties metų sukaktuves minint“ (red. S. V. Burba, 1928 m.), „Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918–1928“ (sud. P. Klimas, K. F. Kemėšis, J. Purickis, J. Savickis, M. Yčas, 1930 m.), „Dvidešimt metų. 1918–1938“ (R. Mackevičius, 1938 m.), „Lietuva 1918–1938 m.: leidinys 20 metų Lietuvos Nepriklausomybės sukakčiai paminėti“ (vyr. red. V. Kemežys, 1938 m.). Tęsdami šią gražią tradiciją, gimusią 1928 ir pratęstą 1938 metais, pristatome enciklopedinį leidinį „Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“.

VšĮ Leidybos idėjų centro redakcija

Dalia Grybauskaitė Lietuvos Respublikos Prezidentė

Prieš dvidešimt penkerius metus kovo 11-ąją atvertėme naują Lietuvos ir pasaulio istorijos puslapį. Susigrąžinę Nepriklausomybę, tapome savo valstybės ir savo ateities šeimininkais. Šiandien galime didžiuotis tuo, kad sėkmingai išlaikėme savarankiškumo egzaminą ir nuveikėme daug prasmingų darbų. Esame laisvi, stiprūs ir gerbiami tarptautinės demokratinės bendruomenės nariai, priklausome Europos Sąjungos šalių šeimai, mus saugo NATO. Mūsų šalies vardas skamba tarp pasaulio geriausiųjų mokslo ir meno srityse, o Lietuvos trispalvė puošia prizininkų pakylas tarptautinėse sporto varžybose. Nepriklausomoje Lietuvoje užaugo nauja karta, branginanti laisvę, aktyvi, kūrybinga ir darbšti. Jauni žmonės sėkmingai kuria naujoves ir garsina mūsų šalį pasaulinėje informacinių technologijų rinkoje. Laisvė nėra duotybė, ją ginti turime kasdien. Tegul už Lietuvos Nepriklausomybę kritusių žmonių atminimas, jų drąsa ir ryžtas visada sutelkia mus. Ačiū visiems aktyviems piliečiams, kurie savo atsidavimu ir darbais kuria saugią ir klestinčią Lietuvą. Būkime verti savo Tėvynės ir vieningai dirbkime jos labui. Tegul mūsų laimėjimai suteikia drąsos ir įkvėpimo tęsti Lietuvos sėkmės istoriją.

Vytautas Landsbergis Lietuvos AukĹĄÄ?iausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas

Iš ilgos 20-ojo amžiaus nelaisvės į auštančią Kovo 11-ąją ėjome brandindami tikėjimą tiesa ir laisve. „Norime gyventi kitaip!“ Telkėmės ir atsilaikėme išbandymų valandose. Atkūrėme politinę demokratinę Lietuvos valstybę tarp kitų valstybių, ir mus gerbė sakydami, kad padarėme kai ką neįmanoma. Sekė kitų, kitokių išbandymų dešimtmečiai. Ar sukursime savo šventojoje darbininkų, ūkininkų ir svajotojų, kankinių ir nenaudėlių žemėje brolišką talką, socialinę ir dvasinę gerovę, reikliąją meilę dabarčiai ir viltį ateičiai? Tiek pokyčių atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje, rodomų visokiais rodikliais. Bet ar po 25-erių metų išties jau gyvename kitaip? Visai kitaip? Pažvelkime į savo širdis. Apsidairykime aplink ir drąsinkime nusiminusius. Tikriausiai, tik pradžia. Padėti pamatai, nors dar kai kur suskeldėję, naujajai gyvybingai, kūrybingai, gražios dvasios Lietuvai. Tokios juk norime. Tokia ji jau prabyla jaunosios kartos išradingumu ir energija, pasauliniu akiračiu ir džiaugsmu dirbti, rasti, laimėti, būti. Statykime ją toliau kaip šviesų rūmą kryžkelių gaisravietėje, kaip namus visiems jos vaikams, kur gera gyventi ir sugrįžti. Tepadeda mums Dievas, ir Lietuva bus.

Valdas Adamkus Lietuvos Respublikos Prezidentas

Lietuvai skaičiuojant dvidešimt penktąsias atkurtos Nepriklausomybės metines, tikriausiai ne vienas susimąstome ir savęs paklausiame – daug tai ar mažai? Ar toli nuėjome, ar padarėme viską, ką galėjome? Kaip vertiname ir kaip tiesiog matome savo laisvės metus iš šios perspektyvos? Aš, kaip ir Jūs, apie tai galvoju, keliu tuos pačius klausimus ir ne į visus galiu atsakyti. Tačiau neabejoju, kad Lietuvos valstybė ir jos žmonės – teisingame kelyje. Juk ne veltui sakoma: laiko patikrintas žmogus, laiko patikrintos vertybės, laiko patikrintas pasirinkimas. Dvidešimt penkeri metai irgi tikrino ir tebetikrina mus – kaip tautą, kaip valstybę, kaip bendruomenę, kaip šeimą. Žvelgiu į tuos metus ir galiu pasidžiaugti, kad, nors mums ne visada sekėsi, ne visada pasirinkdavome teisingus sprendimus, tačiau nepadarėme lemtingų klaidų, nepadarėme poelgių, dėl kurių gėdytumėmės žiūrėti vieni kitiems į akis. Tikėjome savo valstybe, savo tauta, vienas kitu ir kantriai dirbome. Ir būtent čia matau atsakymą į klausimą, kas lėmė šiandieninės Lietuvos realybę, kodėl esame tokie, kokie esame, kur mūsų didžiausia jėga galvojant apie ateities kūrybą. Žmonėse. Asmenybėse. Kiekvieno, kuris atsivers šią knygą, dvasioje ir lūkesčiuose, mintyse ir darbuose. Todėl, kad valstybių istoriją rašo ne kokia nors nežinoma jėga, ne bevardė liaudis, o konkretūs žmonės. Ir tai, kas per dvidešimt penkerius metus buvo sukurta, iškovota, išmokta ar suvokta, padaryta konkrečių asmenybių. Mūsų kultūros ir mokslo, sporto ir politikos žmonių, mūsų mokytojų ir ūkininkų, mūsų žilagalvių ir mūsų jaunimo, mūsų piliečių, kad ir kur jie šiandien gyventų, kad ir kokį darbą dirbtų, kad ir kokių pažiūrų laikytųsi. Taip suprantu ir šios knygos paskirtį – kaip dokumento, kuriame užrašyti mūsų istorijos kūrėjų vardai. Ir kaip įrodymo, kad, būdami labai skirtingi, vis dėlto esame labai vieningi – savo mintimis ir darbais, skirtais ateičiai, savo buvimu Lietuvoje. Asmenybes, kurios į mūsų istoriją įėjo kaip pasipriešinimo sovietų okupacijai simboliai, kurios iškilo su Tautinio atgimimo ir Sąjūdžio banga, keičia asmenybės, gimusios jau nepriklausomoje Lietuvoje. Ši istorinės raidos tąsa, šis išminties ir patirties perdavimas ir perėmimas iš kartos į kartą – vienas maloniausių jausmų. Ir viena tvirčiausių prielaidų tikėti, kad tie dvidešimt penkeri metai – tik pradžia. Ir kad mūsų istorija bus tęsiama – prasmingais darbais, geranorišku bendravimu, naujų iškilių asmenybių tarnyste savo tautai, savo valstybei, savo Lietuvai. Nuoširdžiai tuo tikiu kartu su visais geros valios Lietuvos žmonėmis!

Algirdas MYKOLAS Brazauskas (1932â&#x20AC;&#x201C;2010) Lietuvos Respublikos Prezidentas

<...> Lietuvos istorija įrašyta mumyse, ji glūdi mūsų dvasioje. Savo istorijos pažinimas – tai savęs pažinimas. Istorija išugdė mumyse laisvės troškimą, išmokė vertinti savo valstybę ir kovoti už ją <...>. XX amžiuje Lietuvos valstybė prisikėlė du kartus. Svetimos priespaudos ir karų nualintai tautai tai buvo labai sunkus išbandymas, tačiau jį ištvėrėme ir galime tuo pagrįstai didžiuotis. Dabar, šio amžiaus ir šio tūkstant mečio pabaigoje, mes vėl su šviesia viltimi dedame akmenis į savo nepriklausomos valstybės pamatus <...>. <...> Valstybė – tai pirmiausia jos piliečiai, visi Lietuvos žmonės. <...> Mūsų valstybė yra ir bus tokia, kokie esame ir būsime mes patys. Tvirtai pareiškiu, kad visi Jūs, Lietuvos piliečiai, visi tėvynainiai, nepaisant Jūsų tautybės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo ir politinių pažiūrų skirtumo, esate vienodai gerbiami ir reikalingi Tėvynei, nes Jūs ir esate Lietuva. Vienintelis patriotizmo matas yra ir bus tik doras darbas, kompetencija ir kūrybinė galia. Meilė Tėvynei įkūnijama ne šūkiais, o kasdieniu, galbūt ne visuomet pastebimu ar laiku įvertinamu darbu, nuoširdžiu rūpinimusi savo krašto gerove ir ateitimi. Visais laikais Lietuvos žmonių gyvenimą įprasmindavo ir sutaurindavo trys šventi dalykai: Tauta, Tėvynė ir Dievas. Jie mus būrė, skatino kovoti už krašto laisvę, išsaugojo Lietuvos vardą pasaulyje ir padėjo atgimti valstybei. <...> Tikiu, kad Lietuvos laukia puiki ateitis <...>. Iš 1993 m. vasario 25 d. Lietuvos Respublikos Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko inauguracinės kalbos.

LIETUVOS SIMBOLIAI IR SVARBIAUSIOS DATOS ............... 16 VALSTYBĖS VALDŽIA................................................................ 21 SEIMAS...........................................................................................................22 PREZIDENTO INSTITUCIJA ...................................................................... 40 VYRIAUSYBĖ.................................................................................................42 TEISMAI.........................................................................................................54 LIETUVA EUROPOS SĄJUNGOJE...............................................................62

KELIAS Į NEPRIKLAUSOMYBĘ............................................... 66 IŠEIVIJA.........................................................................................................68 DISIDENTAI ..................................................................................................79 SĄJŪDIS.........................................................................................................87 NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMAS .........................................................95

LIETUVOS PASIEKIMAI........................................................... 98 APLINKA...................................................................................................... 101 ENERGETIKA.............................................................................................. 145 FINANSAI.....................................................................................................169 KRAŠTO GYNYBA IR SAUGUMAS............................................................. 195 KULTŪRA.....................................................................................................219 PILIETINĖ VISUOMENĖ............................................................................299 SAVIVALDA.................................................................................................. 313 SOCIALINĖ APSAUGA................................................................................379 SPORTAS......................................................................................................401 SVEIKATOS APSAUGA................................................................................ 421 ŠVIETIMAS IR MOKSLAS...........................................................................453 TEISĖSAUGA...............................................................................................499 TRANSPORTAS IR RYŠIAI.......................................................................... 519 UŽSIENIO POLITIKA..................................................................................557 VERSLAS...................................................................................................... 571 VIEŠASIS SAUGUMAS................................................................................ 671 ŽEMĖS ŪKIS............................................................................................... 689 ŽINIASKLAIDA............................................................................................707

NAUDOTA LITERATŪRA IR ŠALTINIAI ............................... 717

1990 m. 1990 03 11 – Lietuvos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas paskelbė atkuriantis Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę. 1990 m. birželis – Prasidėjo Rusijos ekonominė blokada Lietuvai. 1990 m. ruduo – Pirmasis Lietuvos informacinis biuras buvo įkurtas Osle (Norvegija), vėliau Briuselyje (Belgija) ir Londone (Jungtinė Karalystė), jie tapo neoficialiomis šalies atstovybėmis.

1991 m. 1991 01 11–13 – Nepavykęs Sovietų Sąjungos ir vietinių kolaborantų bandymas įvykdyti valstybinį perversmą Lietuvoje. 1991 01 13 – „Kruvinasis sekmadienis“ – sovietinei kariuomenei užimant televizijos bokštą žuvo 13 žmonių. 1991 m. sausis – Po sausio 13-osios įvykių Vilniuje Č. Okinčic pastangomis buvo įkurtas Lietuvos informacinis biuras Varšuvoje (Lenkija). Kurį laiką ten rezidavo po sausio 13-osios įvykių atvykęs ministras A. Saudargas, turėjęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos įgaliojimus kurti vyriausybę emigracijoje, jei Lietuva vėl būtų okupuota. 1991 02 11 – Islandija pirmoji pripažino Lietuvą. 1991 m. liepa – Pasirašyta Lietuvos ir Rusijos Federacijos sutartis, kuria Rusija pripažino 1940 m. Lietuvos aneksiją. Sutartį Maskvoje pasirašė Lietuvos Aukščiausiosios TarybosAtkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis ir Rusijos Federacijos Prezidentas B. Jelcinas. 1991 08 17 – Europos Bendrija pripažino Lietuvos Nepriklausomybę. 1991 09 06 – Lietuvą pripažino Rusijos Federacija. Iki to laiko Lietuvą jau buvo pripažinusios 59 pasaulio valstybės. 1991 09 10 – Lietuva tapo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) nare. 1991 09 17 – Lietuvos Respublika priimta į Jungtinių Tautų Organizaciją (JTO). 1991 12 20 – Įkurta Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo taryba (NACC), į kurią iš karto įstojo Lietuva.

1992 m.

1992 10 25 – Referendumu priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. 1992 m. spalis – Pirmieji laisvi rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą. Daugiausia vietų Seime laimėjo kairieji.

1993 m. 1993 02 25 – Inauguruotas 4-asis Lietuvos Respublikos ir 1-asis atkurtos Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas. 1993 05 11 – Lietuva tapo Europos Tarybos nare. 1993 m. – Europos Bendrija nusprendė pagalbą Lietuvai teikti per Vidurio Europai skirtą programą „Phare“. Tai reiškė, kad Lietuva jau priskiriama Vidurio Europos šalims. 1993 06 25 – Įvesta nacionalinė valiuta – litas. 1993 08 31 – Iš Lietuvos išvestas paskutinis Rusijos karinis dalinys. 1993 09 04–08 – Lietuvą aplankė Romos popiežius Jonas Paulius II.

1994 m. 1994 01 04 – Prezidentas A. M. Brazauskas kreipėsi į NATO generalinį sekretorių prašydamas priimti Lietuvą į NATO. 1994 m. – Lietuva prisijungė prie „Partnerystė vardan taikos“ (PfP). Ši iniciatyva sukūrė galimybes narystės siekiančių valstybių dvišaliam bendradarbiavimui su NATO pagal konkrečius jų pasirinktus prioritetus. 1994 m. – Pasirašytos ES laisvos prekybos sutartys su Baltijos valstybėmis. 1994 05 09 – Lietuva pasirašė asocijuotą sutartį su Europos Sąjunga. 1994 m. ruduo – Įvyko pirmieji bendri NATO ir PfP šalių mokymai ir pratybos.

1996 m. 1996 10 20 – Rinkimus į Seimą laimėjo dešiniosios partijos.

1997 m. 1997 m. – Prezidentai A. M. Brazauskas ir B. Jelcinas pasirašė tarpvalstybinę Lietuvos–Rusijos sienos sutartį ir Lietuvos– Rusijos readmisijos sutartį.

1992 m. sausis – Į Vilnių atvykęs JAV viceprezidentas Danas Quayle’as oficialiai atidarė JAV ambasadą ir Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo susirinkusiems žmonėms pareiškė: „Komunizmas mirė, o rusų kariai keliauja namo. Didysis mūsų laikų klausimas išspręstas: laisvė nugalėjo.“

1997 m. vasaris – Švedija pirmoji panaikino vizų režimą Lietuvos piliečiams.

1992 m. gegužė – Briuselyje susitiko Lietuvos krašto apsaugos ministras A. Butkevičius ir Rusijos gynybos ministras P. Gračiovas. Susitikime buvo sutarta, kad Rusijos kariuomenė iš Lietuvos bus išvesta iki 1993 m. rugpjūčio 31 dienos. Tų pačių metų rugpjūčio 8 d. Maskvoje abiejų šalių derybų delegacijos patvirtino kariuomenės išvedimo iš Lietuvos grafiką.

1997 m. pavasaris – LR Seimo Pirmininko prof. V. Landsbergio sutarimu su Lenkijos parlamento vadovais buvo inicijuota strateginė partnerystė ir sukurtos bendros Lenkijos ir Lietuvos institucijos: Prezidentų konsultacinis komitetas, Parlamentinė Asamblėja ir Vyriausybių bendradarbiavimo taryba.

1998 m. 1998 02 26 – Inauguruotas Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus.

1999 m. 1999 m. balandis – Vašingtone (JAV) susitikę NATO šalių vadovai deklaravo atvirų durų politiką, suteikdami narystės galimybę naujosioms Europos demokratijoms, ir paskelbė apie Narystės veiksmų plano sukūrimą. Prasidėjo Lietuvos integracijos į NATO procesas.

2000 m. 2000 02 15 – Lietuva oficialiai pradėjo stojimo į ES derybas.

2001 m. 2001 m. sausis – Buvo priimtas visų Lietuvos politinių jėgų sutarimas dėl Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą, kuriame įsipareigojama siekti baigti derybas su pirmąja stojančiųjų banga. 2001 05 27–31 – Vilniuje įvyko NATO Parlamentinės Asamblėjos pavasario sesija.

2002 m.

2004 m. 2004 03 29 – Lietuva tapo NATO nare. 2004 04 02 – Briuselyje prie NATO būstinės buvo iškilmingai iškelta Lietuvos vėliava. 2004 04 06 – Prezidentas Rolandas Paksas nušalintas po apkaltos proceso LR Seime. Tai 1-as Europos šalies (ir Lietuvos) vadovas, nušalintas apkaltos proceso metu. 2004 m. – Nuo tų metų NATO oro policijos misiją po tris mėnesius Baltijos valstybėse vykdė Belgijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Norvegijos, Nyderlandų, Vokietijos, JAV, Lenkijos, Turkijos, Ispanijos ir kitų NATO valstybių lakūnai. 2004 05 01 – Lietuva tapo Europos Sąjungos nare. 2004 07 12 – Antrajai kadencijai inauguruotas Prezidentas Valdas Adamkus. 2004 09 05 – NATO valstybių vadovų susitikime Velse nutarta, kad NATO partnerių pajėgumai bet kurioje Aljansui priklausančioje valstybėje galės būti dislokuojami be suvaržymų. Tai atvėrė kelią Baltijos valstybių oro erdvėje, jūroje ir sausumoje dislokuoti sustiprintas JAV bei kitų sąjungininkų rotacines pajėgas. Lietuva pasirengė priimti iki 800 sąjungininkų karių.

2006 m.

2002 m. lapkritis – JAV Prezidentas George’as W. Bushas kol kas yra vienintelis JAV vadovas, apsilankęs Lietuvoje. „NATO šalys atvėrė savo aljanso duris Lietuvai ir šešioms kitoms Europos demokratijoms. Man garbė pranešti jums žinią – išdidžiai kviečiame Lietuvą prisijungti prie NATO, didžiosios Atlanto bendrijos“, – sakė G. W. Bushas miniai Rotušės aikštėje. „Ilga baimės, nežinomybės ir vienatvės naktis baigėsi. Jūs įsiliejate į stiprią ir didėjančią NATO šeimą. Mūsų aljansas davė iškilmingą priesaiką ginti vieni kitus ir kiekvienas Lietuvos priešas bus ir Jungtinių Amerikos Valstijų priešas“. Šie G. W. Busho žodžiai yra įamžinti lentelėje ant Rotušės pastato sienos.

2006 m. gegužė – Vilniuje buvo surengta didelė Baltijos ir Juodosios jūros šalių konferencija, kurioje dalyvavo devynių valstybių prezidentai. JAV viceprezidentas Dickas Cheney pasakė kalbą, kuri laikoma vienu griežčiausių G. W. Busho administracijos pasisakymų apie diktatūros įsigalėjimą Rusijoje.

2002 11 21 – Prahoje septynios NATO kandidatės – Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija – buvo pakviestos pradėti derybas su Šiaurės Atlanto sutarties organizacija dėl narystės.

2009 07 12 – Inauguruota Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

2002 12 08 – Ženevoje (Šveicarija) Prezidentas V. Adamkus pasirašė Lietuvos įstojimo į Pasaulio prekybos organizaciją sutartį. 2002 m. gruodis – Kopenhagoje (Danija) Lietuva sėkmingai baigė stojimo į ES derybas.

2003 m. 2003 02 26 – Inauguruotas Prezidentas Rolandas Paksas. 2003 04 16 – Atėnuose (Graikija) buvo pasirašyta Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą sutartis. 2003 05 10–11 – Lietuvoje per referendumą, kuriame dalyvavo daugiau kaip 63 proc. rinkimų teisę turinčių šalies gyventojų, 91,07 proc. dalyvavusių pasisakė už narystę Europos Sąjungoje. 2003 m. gegužė–birželis – Rusijos Dūma ratifikavo 1997 m. pasirašytas tarpvalstybines Lietuvos–Rusijos sienos ir Lietuvos–Rusijos readmisijos sutartis. Iki tol Rusija nebuvo pasirašiusi readmisijos sutarties su jokia pasaulio valstybe, Lietuva buvo pirmoji.

2007 m. 2007 m. pabaiga – Lietuva įsiliejo į Šengeno erdvę.

2009 m. 2013 m. 2013 m. birželis–gruodis – Lietuva pirmininkauja Europos Sąjungos Tarybai.

2014 m. 2014 07 12 – Antrajai kadencijai inauguruota Prezidentė Dalia Grybauskaitė. 2014 12 03 – Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo veiklos pradžia. Klaipėdos SGD terminalą sudaro 450 m ilgio krantinė, 18 km jungiamasis dujotiekis ir 170 tūkst. kub. m talpos laivas-saugykla „Independence“. SGD terminalas atvėrė galimybes atsirasti gamtinių dujų rinkai Lietuvoje, kuri tapo pajėgi savarankiškai apsirūpinti gamtinėmis dujomis ir nebepriklausyti nuo vienintelio dujų tiekėjo – Rusijos.

2015 m. 2015 m. sausis – Lietuva tapo euro zonos nare. 2015 m. – Nuo sausio 1 d. Lietuva perėmė vieniems metams pirmininkavimą Baltijos Asamblėjai ir Baltijos Ministrų Tarybai.

SEIMAS

Lietuvos Respublikos Seimas – piliečių atstovaujamoji institucija, įgaliota leisti įstatymus. Seimas svarsto, priima, leidžia įstatymus, pritaria arba nepritaria Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko (Vyriausybės vadovo) kandidatūrai, prižiūri Vyriausybės veiklą, tvirtina valstybės biudžetą ir tikrina, kaip jis vykdomas, nustato valstybinius mokesčius, skelbia savivaldybių rinkimus, ratifikuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis. Seimą sudaro tautos atstovai – 141 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu. Pagrindines Seimo nario teises ir pareigas apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Seimo statutas, kiti įstatymai. Išrinktas Seimo narys visas tautos atstovo teises įgyja tik po to, kai Seimo posėdyje prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai. Seimo sesijos. Sesijos metu paprastai rengiami 4 posėdžiai per savaitę – po 2 antradienį ir ketvirtadienį, o kas 3 savaites daromos vienos savaitės plenarinių posėdžių pertraukos. Kitomis dienomis Seimo valdybos nustatytu laiku rengiami Seimo valdybos, Seniūnų sueigos, frakcijų, komitetų ir komisijų posėdžiai, Seimo narių susitikimai su rinkėjais, savivaldybių atstovais. Posėdžių grafiką tvirtina Seimo valdyba. Seimo darbui vadovauja Seimo Pirmininkas. Vykdydamas savo įgaliojimus, Seimo Pirmininkas leidžia potvarkius. Kai jo nėra, Pirmininko pavaduotojas, jeigu pats nepirmininkauja posėdžiui, bet kuriuo svarstomu klausimu gali be eilės Seimo posėdžiuose išsakyti savo arba Seimo valdybos nuomonę. Seimo sesijos metu Pirmininkas, jo pavaduotojai ne rečiau kaip kartą per mėnesį atsako į Seimo narių iš anksto raštu pateiktus klausimus dėl savo veiklos. Be vadovavimo Seimui Pirmininkas atlieka šias funkcijas: • per 10 dienų nuo priėmimo patvirtina parašu Seimo priimto įstatymo teksto autentiškumą ir perduoda jį Respublikos Prezidentui pasirašyti, per 10 dienų pasirašo Seimo statutą ir jo pakeitimus, per 3 dienas pasirašo įstatymus, kurių Respublikos Prezidentas per 10 dienų po įteikimo nepasirašo ir negrąžina Seimui pakartotinai svarstyti, oficialiai juos paskelbia; • per 10 dienų nuo priėmimo pasirašo Seimo nutarimus ir kitus Seimo priimtus aktus; • per 24 valandas pasirašo Seimo posėdžių protokolus, taip pat Seimo valdybos sprendimus, jeigu pats jiems pirmininkauja; • laikinai eina Respublikos Prezidento pareigas arba laikinai pavaduoja Respublikos Prezidentą Konstitucijos 89 straipsnyje numatytais atvejais;

• turi teisę sušaukti nenumatytą Seimo posėdį ar neeilinę sesiją Konstitucijos 89 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais; • teikia Seimo Pirmininko pavaduotojų kandidatūras Seimui; • Konstitucijoje nustatyta tvarka teikia Seimui skirti Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras; • teikia Seimui skirti ir atleisti Seimo kontrolierių ir Seimo kontrolierių įstaigos vadovo kandidatūras; • Konstitucijos ir įstatymų numatytais atvejais teikia Seimui skirti ir atleisti valstybės institucijų vadovų ir jų pavaduotojų kandidatūras; • pirmininkauja Seimo ir Seimo valdybos posėdžiams arba paveda tai atlikti vienam iš savo pavaduotojų; • teikia Seniūnų sueigai sesijos darbų programos, savaitės ir dienos posėdžių darbotvarkių projektus arba paveda tai atlikti vienam iš savo pavaduotojų; • teikia Seimo valdybos posėdžių darbotvarkės projektą arba paveda tai atlikti vienam iš savo pavaduotojų; • vykdo kitus šiame statute numatytus įgaliojimus. Kartu su Seimo Pirmininku Seimui vadovauja ir Seimo valdyba. Valdyba: • tvirtina ir teikia Finansų ministerijai Seimo kanceliarijos programų ir išlaidų sąmatų projektus; • komitetų teikimu svarsto ir siunčia į komandiruotes Seimo narius su raštiškomis Seimo, valdybos, komitetų užduotimis; tvirtina komandiruočių ataskaitas; • komitetų ar frakcijų teikimu svarsto ir pritaria Seimo narių išvykoms ne Seimo lėšomis sesijos metu; • prireikus apsvarsto Seimo sesijos darbų programos, savaitės ir dienos posėdžių darbotvarkių projektus ir teikia išvadas Seniūnų sueigai arba Seimui; • šaukia nenumatytus Seimo posėdžius, nustato jų laiką; • tvirtina preliminarų Seimo sesijos posėdžių grafiką; • prireikus nustato, kokioms institucijoms ar asmenims pagrindinis komitetas privalo nusiųsti įstatymo projektą išvadoms gauti; • prireikus priima nutarimą pagrindinį komitetą atleisti nuo šio statuto 147 straipsnyje išdėstytų pagrindinio komiteto prievolių; • prireikus sudaro darbo grupes įstatymų projektams rengti ir Seimo bei valdybos pavedimams vykdyti; • padeda organizuoti bendrą komitetų darbą tais klausimais, kurie priklauso kelių komitetų kompetencijai; • tvirtina Seimo kanceliarijos struktūrą, Seimo kanceliarijoje ir Seimui atskaitingose institucijose didžiausią leistiną valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių

darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių skaičių; • tvirtina Seimo kanceliarijos nuostatus ir reglamentą; • kai Seimas sprendžia klausimą, ar Respublikos Prezidento sveikata leidžia jam eiti savo pareigas, kreipiasi į sveikatos apsaugos ministrą dėl kandidatūrų į Seimo tvirtinamą gydytojų komisiją pateikimo; • sprendžia kitus Seimo darbo organizavimo klausimus, kurie pagal šį statutą nepriskirti kitoms Seimo institucijoms ar pareigūnams.

Naujoji Lietuvos Respublikos Seimo posėdžių salė, 2013 m. liepos 13 d. (M. Bialek nuotrauka)

Seime veikia Seniūnų sueiga, į kurią įeina Seimo valdybos nariai ir frakcijų atstovai. Kiekviena frakcija į Seniūnų sueigą skiria po 1 atstovą nuo 10 frakcijos narių. Kiekviena frakcija papildomai skiria į Seniūnų sueigą po 1 atstovą nuo nepilnos dešimties frakcijos narių, jeigu šią nepilną dešimtį sudaro daugiau negu 5 Seimo nariai. Frakcijos, kuriose nėra 10 narių, skiria į Seniūnų sueigą po 1 atstovą. Pagrindinis Seniūnų sueigos uždavinys – svarstyti Seimo sesijos darbų programas bei posėdžių darbotvarkes ir pritarti joms, derinti Seimo komitetų ir frakcijų darbo organizavimo klausimus, teikti sprendimų šiais klausimais projektus Seimui ir valdybai, taip pat patarimus Seimo Pirmininkui. Seniūnų sueiga savo posėdyje: • svarsto ir derina iškylančius prieštaravimus dėl Seimo sesijos darbų programos; • svarsto savaitės ir dienos posėdžių darbotvarkių projektus ir pritaria jiems; • svarsto ir derina siūlymus dėl pagrindinio ir papildomo komitetų įstatymo projektui svarstyti paskyrimo bei dėl preliminarios įstatymo projekto svarstymo Seimo posėdyje datos paskyrimo; • svarsto ir derina iškylančius prieštaravimus dėl kitų Seimo darbo organizavimo klausimų; • išklauso komitetų pirmininkų ir frakcijų seniūnų pasiūlymus dėl komitetų arba frakcijų tarpusavio ryšių ir teikia pasiūlymus Seimui arba valdybai; • teikia Seimo valdybai rekomendacijas dėl jos kompetencijai priskirtų klausimų sprendimo; • atlieka derinimo (taikinamosios) komisijos vaidmenį, iškilus principinio pobūdžio nesutarimams dėl svarbiausių Seime svarstomų klausimų; • prireikus nustato, kokioms institucijoms ar asmenims pagrindinis komitetas privalo nusiųsti įstatymo projektą išvadoms gauti; • prireikus priima nutarimą pagrindinį komitetą atleisti nuo šio statuto 147 straipsnyje išdėstytų prievolių. Seimo komitetai. Seime šiandien veikia 15 komitetų: Aplinkos apsaugos, Audito, Biudžeto ir finansų, Ekonomikos, Europos reikalų, Informacinės visuomenės plėtros, Kaimo reikalų, Nacionalinio

saugumo ir gynybos, Socialinių reikalų ir darbo, Sveikatos reikalų, Švietimo, mokslo ir kultūros, Teisės ir teisėtvarkos, Užsienio reikalų, Valstybės valdymo ir savivaldybių, Žmogaus teisių. Pagrindiniai Seimo komitetų įgaliojimai jų kompetencijai priklausančiais klausimais: • svarstyti įstatymų projektus, rengti išvadas ir nagrinėti klausimus, perduotus komitetui apsvarstyti; • savo iniciatyva arba Seimo pavedimu rengti įstatymų, kitų Seimo priimamų teisės aktų projektus, analizuoti naujų įstatymų ar jų pataisų reikalingumą; • rengti ir pateikti Seimui projektus dėl įstatymų suderinimo, papildymo ar prieštaravimų pašalinimo; • svarstyti Vyriausybės programą; savo iniciatyva arba Seimo pavedimu svarstyti Vyriausybės arba kitų valstybės institucijų veiklos programas pagal atskiras sritis ir teikti Seimui savo išvadas; • pagal savo kompetenciją apsvarstyti valstybės institucijų vadovų, kuriuos skiria Seimas arba kurių paskyrimui reikalingas Seimo pritarimas, ir jų pavaduotojų kandidatūras, taip pat tų pareigūnų atleidimo klausimus; • preliminariai svarstyti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą bei biudžeto įvykdymo apyskaitą; • analizuoti ir kontroliuoti einamųjų metų valstybės biudžeto lėšų naudojimo ekonominį efektyvumą, svarstyti ir teikti išvadas bei siūlymus dėl Vyriausybės pateikto kitų metų valstybės biudžeto projekto straipsnių ir programų, komiteto kompetencijai priskirtų klausimų, siekti racionalaus programų parinkimo ir asignavimų jam paskirstymo; • svarstyti pasiūlymus steigti ar panaikinti ministerijas ir kitas valstybės institucijas; • atliekant parlamentinę kontrolę, išklausyti ministerijų ir kitų valstybės institucijų informacijas ir pranešimus, kaip vykdomi Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai; savo iniciatyva arba Seimo pavedimu atlikti atskirų problemų parlamentinį tyrimą ir pateikti Seimui savo išvadas; savo iniciatyva arba Seimo pavedimu svarstyti Seimui atskaitingų valstybės institucijų veiklos metų ataskaitas ir pateikti Seimui savo išvadas; • nagrinėti rinkėjų ir visuomeninių organizacijų pasiūlymus; • sudaryti komiteto darbo planą, suderintą su Seimo sesijos darbų programa; • sudaryti komiteto išlaidų sąmatą, neviršijančią komitetui skirtų lėšų; • dalyvauti tarpparlamentiniuose Seimo ryšiuose; • dalyvauti Lietuvos pozicijos dėl pasiūlymų priimti Europos Sąjungos teisės aktus rengimo ir derinimo procese, prireikus teikti Seimui, Seimo Europos reikalų komitetui, Užsienio reikalų komitetui išvadas dėl šios pozicijos; • nagrinėti kitus Europos Sąjungos dokumentus, prireikus teikti Seimui, Seimo Europos reikalų komitetui, Užsienio reikalų komitetui išvadas dėl šių dokumentų; • prireikus teikti išvadas Seimui, Seimo Europos reikalų komitetui arba Užsienio reikalų komitetui, ar pasiūlymai priimti Europos Sąjungos teisės aktus neprieštarauja subsidiarumo principui; • svarstyti pareigūnų, kuriuos į pareigas Europos Sąjungos institucijose teikia Lietuvos Respublika ir kuriems teikti reikalingas Seimo pritarimas, kandidatūras. Komisijos. Seime sudaromos nuolat veikiančios Etikos ir procedūrų komisija, Peticijų komisija, Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisija ir kitos komisijos. Trumpalaikiams ar siauresnės paskirties klausimams spręsti, konkretiems pavedimams vykdyti Seimas iš savo narių gali sudaryti tyrimo, kontrolės, revizijos, parengiamąsias, redakcines ir kitokias laikinąsias komisijas. Seimo valdyba taip pat gali sudaryti parengiamąsias, redakcines laikinąsias komisijas, o Seniūnų sueiga – derinimo komisijas. Šiuo metu Seime veikia dar 9 komisijos: Antikorupcijos, Energetikos, Jaunimo ir sporto reikalų, Konstitucijos, Lietuvos Respubli-

kos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo, Narkomanijos ir alkoholizmo prevencijos, Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų. Taip pat Seime nuolat veikia įvairios laikinosios komisijos. Seimo narių frakcijos. Savo politiniams tikslams įgyvendinti Seimo nariai gali jungtis į frakcijas Seimo statuto nustatyta tvarka. Kiekvienai frakcijai vadovauja ir jai Seime atstovauja frakcijos seniūnas arba seniūno pavaduotojas, o pasisakyti frakcijos vardu gali kiekvienas jos įgaliotas Seimo narys. Nariai, neįsiregistravę į frakcijas, pripažįstami vienos mišrios Seimo narių grupės nariais, kuriai suteikiamos visos šio statuto nustatytos frakcijos teisės. Seimo nariai gali jungtis ir į laikinąsias grupes. Seime veikia įvairios parlamentinės grupės, pavyzdžiui, Neringos miesto bičiulių grupė, „Už Lietuvą be korupcijos“, Moterų parlamentinė grupė, Ryšių su Kubos Respublika grupė ir kitos.

V SEIMAS – Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas (1990–1992 m.) Nepriklausomybė ir referendumas dėl Konstitucijos

1990 m. kovo 11 d. buvo priimtas ir paskelbtas aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Lietuva tapo nepriklausoma valstybe. Tą pačią naktį buvo priimti ir kiti valstybingumą įtvirtinantys įstatymai, parengtas ir išplatintas kreipimasis „Į pasaulio tautas“. Liepos 29 d. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis ir Rusijos SFSR Prezidentas Borisas Jelcinas Maskvoje pasirašė sutartis „Dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų“, „Dėl bendradarbiavimo ekonominėje ir socialinėje-kultūrinėje RSFSR Kaliningrado srities raidoje“ ir protokolą dėl atstovybių atidarymo. Sovietų Sąjunga nustojo egzistavusi 1991 m. gruodį, vietoje jos buvo įkurta Nepriklausomų valstybių sandrauga, kurioje Baltijos valstybės nedalyvavo. Seimas parengė Konstitucijos projektą, ir 1992 m. spalio 25 d. kartu su naujaisiais rinkimais į Seimą buvo surengtas referendumas dėl Konstitucijos projekto. Šalies piliečiams pritarus, naujoji Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtino parlamentinės demokratijos konstitucinius pagrindus, sudarė politines ir teisines galimybes stiprinti Lietuvos valstybingumą. Į paskutinį posėdį Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas, įvykdęs tautos valią ir išvedęs Lietuvą iš penkiasdešimt metų trukusios okupacijos, susirinko 1992 m. lapkričio 11 dieną.

Nuotraukoje iš kairės: K. Motieka, B. Kuzmickas, V. Landsbergis, Č. Stankevičius, A. Sakalas, 1990 m. kovo 11 d. (Eltos nuotrauka, aut. V. Gulevičius)

V SEIMO – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo vadovai ir nariai Pirmininkas Landsbergis Vytautas Pavaduotojai Kuzmickas Bronislovas Juozas Motieka Kazimieras Stankevičius Česlovas Vytautas Aukščiausiosios Tarybos sekretorius Sabutis Liudvikas Prezidiumo nariai Ambrazevičius Aleksandras Bičkauskas Egidijus Gudaitis Romas Laurinkus Mečys Petrovas Eugenijus Sakalas Aloyzas Vagnorius Gediminas Frakcijoms nepriklausantys deputatai Abišala Aleksandras Andrikienė Laima Liucija Antanavičius Kazimieras Čobotas Medardas Endriukaitis Algirdas Gudaitis Romas Iešmantas Gintautas Vincas Jasukaitytė Vidmantė Karoblis Antanas Katkus Valdemaras Landsbergis Vytautas Lapinskas Kęstutis Laurinkus Mečys Motieka Kazimieras Paleckis Justas Vincas Pangonis Jonas Patackas Algirdas Pirožkov Sergej Poškus Petras Prunskienė Kazimira Danutė Razma Liudvikas Saulius Rudzys Romualdas Sabutis Liudvikas Saudargas Algirdas Stankevičius Česlovas Vytautas Survila Rimvydas Raimondas Šepetys Lionginas Terleckas Vladas Žiemelis Vidmantas Sąjūdžio centro frakcija Andriukaitis Vytenis Povilas Apšega Leonas Arlauskas Mykolas Bičkaskas Egidijus Gerdaitytė Miglutė

Ilgūnas Stanislovas Gediminas Januška Albinas Jurgelis Jurgis Kašauskas Stasys Kudaba Česlovas Medvedev Nikolaj Ozolas Romualdas Petrovas Eugenijus Plečkaitis Vytautas Petras Prapiestis Jonas Ramonas Gintaras Rudys Audrius Sakalas Aloyzas Vaitiekūnas Petras Žalys Alfonsas Jungtinė Sąjūdžio frakcija Beinortas Julius Čepaitis Virgilijus Gajauskaitė Rūta Gajauskas Balys Hofertienė Romualda Karvelis Juozas Malkevičius Stasys Pauplauskas Vytautas Račas Antanas Rasimas (Rasimavičius) Liudvikas Narcizas Svarinskas Alfonsas Sličytė Zita Tupikas Pranciškus Vagnorius Gediminas Vaišvila Zigmas Valionytė Birutė Nuosaikiųjų frakcija (iki 1991 12 10 – Septintoji frakcija) Baldišis Virgilijus Dringelis Juozas Gentvilas Eugenijus Grakauskas Eimantas Jarmolenko Vladimir Kačinskas Virgilijus Kropas Stasys Kuzmickas Bronislovas Juozas Oželytė-Vaitiekūnienė Nijolė Paliūnas Vytautas Saja Kazys Šaltenis Saulius Šimėnas Albertas Šimėnas Jonas Vaišvila Zigmas Zingeris Emanuelis Sąjūdžio santaros frakcija Aksomaitis Povilas Ambrazaitytė Nijolė Astrauskas Rimantas Giniotas Petras

Jarašiūnas Egidijus Juknevičius Zenonas Miškinis Albertas Pečeliūnas Saulius Simutis Liudvikas Šerkšnys Gediminas Uoka Kazimieras Tautos pažangos frakcija Ambrazevičius Aleksandras Butkevičius Audrius Degutis Arūnas Grinius Kęstutis Klumbys Egidijus Kolesnikovas Vytautas Nedzinskienė Birutė Norvilas Algimantas Paulauskas Rolandas Povilionis Vidmantas Taurantas Aurimas Tautininkų frakcija (iki 1992 04 28 – Reorganizuota tautininkų frakcija) Andrukaitienė Irena Inta Klemas Treinys Mečislovas Liaučius Jonas Mačys Jonas Milčius Leonas Juknevičienė (Rastauskienė) Rasa Sėjūnas Algimantas Ulba Almantas Vincas Varanauskas Povilas Lietuvos demokratinės darbo partijos frakcija (iki 1992 02 27 – Kairiųjų frakcija) Brazauskas Algirdas Mykolas Beriozovas Vladimiras Genzelis Bronislovas Juršėnas Česlovas Minkevičius Jokūbas Papovas Petras Ražauskas Algirdas Rimkus Kęstutis Rupeika Benediktas Vilmantas Stakvilevičius Mindaugas Liberalų frakcija Glaveckas Kęstutis Kumža Algirdas Kvietkauskas Vytautas Leščinskas Arvydas Kostas Lubys Bronislovas Morkūnas Donatas Pikturna Virginijus Tamulis Jonas Valatka Rimvydas Vilkas Eduardas Lenkų frakcija

VYRIAUSYBĖ

Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra Lietuvos Respublikos ministrų kabinetas. Ją sudaro Ministras Pirmininkas, vadovaujantis Vyriausybės veiklai, ir ministerijoms vadovaujantys ministrai. Šiuo metu veikia 16-oji Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kuriai vadovauja Algirdas Butkevičius. Vyriausybės skyrimo tvarką nustato valstybės Konstitucija ir Vyriausybės įstatymas. Ministrą Pirmininką siūlo Prezidentas, o tvirtina Seimas. Kai Prezidentas pristato galimą Ministrą Pirmininką Seimui, šiam skirta iki 30 minučių prisistatyti, tada jis atsako į Seimo narių klausimus. Po to jo kandidatūra svarstoma Seimo frakcijose – ne ilgiau kaip 2 darbo dienas. Ne vėliau kaip per savaitę nuo Ministro Pirmininko kandidatūros pristatymo turi būti surengtas kitas Seimo posėdis sprendimui dėl pateiktos kandidatūros priimti. Šiame posėdyje pirmiausia išklausomos frakcijų išvados – pradedant didžiausia ir baigiant mažiausia frakcija. Po to rengiama diskusija, kurios pabaigoje suteikiamas žodis pretendentui (iki 20 min.), taip pat galimybė jam dar kartą atsakyti į Seimo narių klausimus (iki 30 min.). Pretendentui atsakius į klausimus, balsuojama, ar pritarti pateiktai Ministro Pirmininko kandidatūrai. Ministrų kabineto narius Ministro Pirmininko teikimu skiria šalies Prezidentas, kuris turi teisę nesutikti su siūlomomis ministrų kandidatūromis. Tuomet Ministras Pirmininkas teikia kitą ministro kandidatūrą. Ne vėliau kaip per 15 dienų nuo paskyrimo Ministras Pirmininkas pristato Seimui savo sudarytą ir šalies Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikia svarstyti jos programą. Pristatymo metu dalyvauja naujai sudarytos Vyriausybės nariai. Aiškindamas programą, Ministras Pirmininkas gali kalbėti iki 40 minučių. Atsakymams į klausimus iš viso skiriama pusantros valandos. Klausimai gali būti užduoti ir premjerui, ir ministrams. Vyriausybės programa Seimo nariams turi būti pateikta raštu ne vėliau kaip likus 24 val. iki šio posėdžio. Po pateikimo Vyriausybės programą svarsto Seimo narių frakcijos ir komitetai, kurie turi teisę pakviesti Ministrą Pirmininką ar ministrą atsakyti į klausimus dėl Vyriausybės programos. Seimo komitetai ir frakcijos savo išvadas dėl Vyriausybės programos turi parengti ne vėliau kaip per 10 dienų nuo jos pateikimo. Ne vėliau kaip per 15 dienų nuo pateikimo Seimas savo posėdyje turi apsvarstyti Vyriausybės programą. Šiame posėdyje pirmiausia išklausoma Seimo opozicijos lyderio nuomonė, taip pat suteikiama galimybė premjerui ir ministrams dar kartą atsakyti į Seimo narių klausimus. Kai premjeras ir ministrai baigia atsakinėti į Seimo narių

klausimus, Seimas turi priimti sprendimą dėl Vyriausybės programos (sprendimo formuluotės pateikiamos komitetų ir frakcijų išvadose). Jeigu Vyriausybės programai nepritarta arba ji grąžinta Vyriausybei patobulinti, nauja Vyriausybės programos redakcija Seimui turi būti pateikta per 10 dienų, o jos svarstymo procedūra kartojama iš naujo. Nauja Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma pritaria jos programai. Vyriausybės nariai prisiekia Seime Vyriausybės įstatymo nustatyta tvarka. Pradėdami eiti savo pareigas, Ministras Pirmininkas ir ministrai Seime prisiekia būti ištikimi Lietuvos Respublikai, laikytis valstybės Konstitucijos ir įstatymų. Priesaikos tekstą nustato Vyriausybės įstatymas. Ministras Pirmininkas ir ministrai Ministras Pirmininkas atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir vadovauja jos veiklai. Kol nėra Ministro Pirmininko, ar jis negali eiti savo pareigų, Respublikos Prezidentas ne ilgiau kaip 60-iai dienų Ministro Pirmininko teikimu jį pavaduoti paveda vienam iš ministrų. Kai tokio teikimo nėra, Prezidentas vienam iš ministrų paveda pavaduoti Ministrą Pirmininką. Ministrai vadovauja ministerijoms, sprendžia ministerijų kompetencijoms priklausančius klausimus, taip pat vykdo kitas įstatymų numatytas funkcijas. Ministrą laikinai gali pavaduoti tik Ministro Pirmininko paskirtas kitas Vyriausybės narys. Konstitucijoje teigiama, kad Ministras Pirmininkas ir ministrai negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse, taip pat gauti kitokį atlyginimą, išskyrus jam nustatytą pagal pareigas Vyriausybėje ir užmokestį už kūrybinę veiklą. Ministras Pirmininkas ir ministrai negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti, negali būti kitaip suvaržyta jų laisvė be išankstinio Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų – be išankstinio valstybės Prezidento sutikimo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės funkcijos: • Vyriausybė tvarko krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką; • vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus;

• koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą; • rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui, vykdo valstybės biudžetą, teikia Seimui biudžeto įvykdymo apyskaitą (Lietuvos valstybės biudžetas – planas, pagal kurį bus skirstomos valstybės lėšos biudžetinių įstaigų ir kitų viešojo administravimo subjektų išlaidoms. Valstybės biudžetas, kartu su savivaldybių biudžetais sudaro nacionalinį biudžetą); • rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų projektus; • užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis; • vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir kiti įstatymai; • valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus (Vyriausybės posėdžiuose taip pat gali dalyvauti valstybės kontrolierius); • solidariai atsako Seimui už bendrą savo veiklą; • Seimo reikalavimu Vyriausybė arba atskiri ministrai atsiskaito Seimui už savo veiklą. Vyriausybė ir Ministras Pirmininkas privalo atsistatydinti šiais atvejais: • kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujai sudarytos Vyriausybės programai; • kai nepasitikėjimą Ministru Pirmininku slaptu balsavimu pareiškia daugiau kaip pusė visų Seimo narių; • kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų (Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus); • kai Ministras Pirmininkas atsistatydina ar miršta; • kai po Seimo rinkimų sudaroma nauja Vyriausybė; • išrinkus ar perrinkus Respublikos Prezidentą.

Pirmoji Lietuvos Resublikos Vyriausybė. Ministrė Pirmininkė – K. D. Prunskienė, 1990 m. balandžio 12 d., Vilnius (Eltos nuotrauka, aut. V. Gulevičius)

Prunskienė, Estijos TSR Vyriausybės vadovas E. Saavisaras pasirašė pirmuosius tarpvalstybinius dokumentus: komunikatą ir ekonominio bendradarbiavimo sutartį. 1991 m. sausio 4 d. Vyriausybė nutarė padidinti žemės ūkio produkcijos supirkimo ir maisto produktų mažmenines kainas, kurios įsigaliojo sausio 7 d. Sausio 8 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba atšaukė Vyriausybės sprendimą dėl maisto produktų mažmeninių kainų padidinimo. Tą pačią dieną Vyriausybė atsistatydino.

Be ministerijų Lietuvos Respublikos Vyriausybei yra atskaitingos įvairios Vyriausybės institucijos ir įstaigos. Vyriausybės įstaigos: • Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės; • Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba; • Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas; • Lietuvos statistikos departamentas; • Valstybės tarnybos departamentas; • Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija; • Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Vyriausybei atskaitingos valstybės institucijos ir įstaigos: • Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės; • Vyriausioji administracinių ginčų komisija; • Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija; • Ryšių reguliavimo tarnyba; • VĮ Valstybės turto fondas; • Viešųjų pirkimų tarnyba.

PIRMOJI atkurtos nepriklausomos Lietuvos VYRIAUSYBĖ (1990 03 17–1991 01 10)

Šalies ūkio pertvarkymą pirmoji Vyriausybė turėjo vykdyti ir SSRS ekonominės blokados sąlygomis. 1990 m. balandžio 12 d. Vilniuje Latvijos TSR Ministras Pirmininkas V. Bresis, Lietuvos Respublikos Ministrė Pirmininkė K. D.

1991 m. sausio 8 d. Seime apie savo atsistatydinimą paskelbė Ministrė Pirmininkė K. D. Prunskienė ir jos vadovaujama Vyriausybė. Nuotraukoje: K. D. Prunskienė praneša apie atsistatydinimą, už jos Seimo tribūnoje iš kairės – prof. Vytautas Landsbergis ir A. Abišala (Eltos nuotrauka, aut. V. Gulevičius)

Ministrė Pirmininkė Kazimira Danutė Prunskienė Ministrės Pirmininkės pavaduotojai Algirdas Mykolas Brazauskas Romualdas Ozolas Ministrai Ekonomikos ministras – Vytas Navickas Energetikos ministras – Leonas Vaidotas Ašmantas Finansų ministras – Romualdas Sikorskis Kultūros ir švietimo ministras – Darius Kuolys Materialinių išteklių ministras – Romualdas Kozyrovičius

Miškų ūkio ministras – Vaidotas Antanaitis Pramonės ministras – Rimvydas Jasinavičius Prekybos ministras – Albertas Ambraziejus Sinevičius Ryšių ministras – Kostas Birulis Sveikatos apsaugos ministras – Juozas Olekas Socialinės apsaugos ministras – Algis Dobravolskas Statybos ir urbanistikos ministras – Algimantas Nasvytis Susisiekimo ministras – Jonas Biržiškis Teisingumo ministras – Pranas Kūris Užsienio reikalų ministras – Algirdas Saudargas Vidaus reikalų ministras – Marijonas Misiukonis Žemės ūkio ministras – Vytautas Petras Knašys

Prekybos ministras – Albertas Ambraziejus Sinevičius Ryšių ministras – Kostas Birulis Socialinės apsaugos ministras – Algis Dobravolskas Statybos ir urbanistikos ministras – Algimantas Nasvytis Susisiekimo ministras – Jonas Biržiškis Sveikatos apsaugos ministras – Juozas Olekas Teisingumo ministras – Pranas Kūris Užsienio reikalų ministras – Algirdas Saudargas Vidaus reikalų ministras – Marijonas Misiukonis Žemės ūkio ministras – Vytautas Petras Knašys

TREČIOJI VYRIAUSYBĖ (1991 01 13–1992 07 21) ANTROJI VYRIAUSYBĖ (1991 01 10–1991 01 13)

1991 m. sausio 11 d. Vyriausybė priėmė nutarimus „Dėl Lietuvos valstybės atstovavimo įgaliojimų suteikimo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui A. Saudargui“ ir „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos okupacijos sąlygomis“. Sausio 13 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko“, kuriame sakoma: „Atleisti iš pareigų Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką Albertą Šimėną, kaip esantį nežinia kur ir negalintį vykdyti pareigų“.

Atsistatydinus Ministrei Pirmininkei K. D. Prunskienei, šios pareigos buvo perduotos Aukščiausiosios Tarybos deputatui A. Šimėnui. 1991 m. sausio 13-ąją Lietuvos Aukščiausioji Taryba atleido A. Šimėną iš pareigų kaip nežinia kur esantį ir negalintį vykdyti savo pareigų. Ministru Pirmininku buvo paskirtas G. Vagnorius (Eltos nuotrauka, aut. A. Sabaliauskas, 1991 m. sausio 12 d.,Vilnius)

Ministras Pirmininkas Albertas Šimėnas Ministrai Ekonomikos ministras – Vytas Navickas Energetikos ministras – Leonas Vaidotas Ašmantas Finansų ministras – Romualdas Sikorskis Kultūros ir švietimo ministras – Darius Kuolys Materialinių išteklių ministras – Romualdas Kozyrovičius Miškų ūkio ministras – Vaidotas Antanaitis Pramonės ministras – Rimvydas Jasinavičius

1991 m. vasario 9 d. Lietuvoje įvyko plebiscitas, gyventojai pasisakė už nepriklausomą demokratinę respubliką. Vasario 11 d. Islandijos Respublika pirmoji oficialiai pripažino atsikūrusią Lietuvos valstybę de jure. 1992 m. birželio 14 d. Lietuvoje laimėtas referendumas dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iki 1992 m. pabaigos ir kompensavimo už okupacijos metais padarytą žalą.

Ministro Pirmininko Gedimino Vagnoriaus vadovaujamas ministrų kabinetas, 1991 m. rugpjūčio 20 d., Vilnius (Eltos nuotrauka, aut. R. Jurgaitis)

Ministras Pirmininkas Gediminas Vagnorius Ministro Pirmininko pavaduotojai Algis Dobravolskas (iki 1992 07 23 ėjo ir socialinės apsaugos ministro pareigas) Vytautas Pakalniškis (iki 1992 07 23 ėjo ir teisingumo ministro pareigas) ZigmasVaišvila Ministrai Ekonomikos ministras – Vytas Navickas (iki 1991 05 20) Ekonomikos ministras – Albertas Šimėnas (nuo 1991 05 20) Energetikos ministras – Leonas Vaidotas Ašmantas Finansų ministrė – Elvyra Janina Kunevičienė

Krašto apsaugos ministras – Audrius Butkevičius Kultūros ir švietimo ministras – Darius Kuolys Miškų ūkio ministras – Vaidotas Antanaitis (iki 1992 01 23) Miškų ūkio ministras – Jonas Rimas Klimas (nuo 1992 01 23) Prekybos ministras – Albertas Ambraziejus Sinevičius (iki 1991 12 02) Prekybos ir materialinių išteklių ministras – Vilius Židonis (nuo 1991 10 03) Ryšių ir informatikos ministras – Kostas Birulis (iki 1991 12 04) Ryšių ir informatikos ministras – Alfredas Antanas Basevičius (l. e. p. nuo 1991 12 04) Statybos ir urbanistikos ministras – Algimantas Nasvytis Susisiekimo ministras – Jonas Biržiškis Sveikatos apsaugos ministras – Juozas Olekas Tarptautinių ekonominių santykių ministras – Vytenis Aleškaitis Užsienio reikalų ministras – Algirdas Saudargas Vidaus reikalų ministras – Petras Valiukas Žemės ūkio ministras – Rimvydas Raimondas Survila Ministras be portfelio – Aleksandras Algirdas Abišala

KETVIRTOJI VYRIAUSYBĖ (1992 07 21–1992 11 26)

1992 m. rugsėjo 2 d. Vyriausybė patvirtino Lietuvos ekonomikos memorandumą, kuriame buvo suformuluoti principai, kuriais remiantis iki 1993 m. vidurio bus atliekama ekonominė reforma, numatytos priemonės infliacijai ir ūkio nuosmukiui sustabdyti, formuojamas ir naudojamas biudžetas, toliau liberalizuojamos kainos, plėtojami prekybos ir ekonominiai ryšiai su užsienio šalimis, rengiamasi įvesti litą. Rugsėjo 8 d. pasirašytas grafikas su Rusijos Federacija dėl kariuomenės išvedimo iš Lietuvos iki 1993 m. rugsėjo 1 d. Spalio 12 d. Ministras Pirmininkas A. A. Abišala ir Rusijos premjeras J. Gaidaras pasirašė sutartį dėl prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo.

Ministro Pirmininko Aleksandro Algirdo Abišalos vadovaujamas ministrų kabinetas, 1992 spalio 16 d., Vilnius (Eltos nuotrauka, aut. A. Sabaliauskas)

Ministras Pirmininkas Aleksandras Algirdas Abišala Ministro Pirmininko pavaduotojas Bronislovas Lubys Ministrai Ekonomikos ministras – Albertas Šimėnas Energetikos ministras – Leonas Vaidotas Ašmantas Finansų ministras – Audrius Misevičius Krašto apsaugos ministras – Audrius Butkevičius Kultūros ir švietimo ministras – Darius Kuolys Miškų ūkio ministras – Jonas Rimas Klimas Prekybos ir materialinių išteklių ministras – Romualdas Ramoška (l. e. p.) Ryšių ir informatikos ministras – Gintautas Žintelis Socialinės apsaugos ministras – Teodoras Medaiskis Statybos ir urbanistikos ministras – Algimantas Nasvytis Susisiekimo ministras – Jonas Biržiškis Sveikatos apsaugos ministras – Juozas Olekas Tarptautinių ekonominių santykių ministras – Vytenis Aleškaitis Teisingumo ministras – Zenonas Juknevičius (l. e. p.) Užsienio reikalų ministras – Algirdas Saudargas Vidaus reikalų ministras – Petras Valiukas Žemės ūkio ministras – Rimvydas Raimondas Survila Ministras be portfelio – Leonas Kadžiulis Ministras be portfelio – Stasys Kropas Ministras be portfelio – Gediminas Šerkšnys

PENKTOJI VYRIAUSYBĖ (1992 12 12–1993 03 10) 1993 m. vasario 1 d. įsigaliojo Europos Ekonominės Bendrijos ir Lietuvos sutartis.Vyriausybės pastangos buvo nukreiptos į Rusijos kariuomenės išvedimą iš Lietuvos. 1992 m. gruodžio 14 d. Krašto apsaugos ministerijos pareigūnai perėmė buvusį pasienio užkardos štabą Klaipėdoje, visą Lietuvos pajūrį nuo Rusnės iki Šventosios ėmė prižiūrėti Krašto apsaugos ministerijos daliniai. 1992 m. gruodžio 29 d. sovietinės armijos ir Lietuvos atstovai pasirašė Šiaurės miestelio (Vilniuje), kuriame buvo dislokuota 1087-oji motošaulių divizija, perdavimo ir priėmimo aktą. 1993 m. kovo 6 d. premjeras B. Lubys ir Baltarusijos Respublikos Ministrų Tarybos Pirmininkas V. Kebičius pasirašė tarpvalstybinius susitarimus dėl laisvosios prekybos ir prekybinio bei ekonominio bendradarbiavimo.

Premjeras Bronislovas Lubys Seimui pristatė naujosios Vyriausybės narius, 1992 m. gruodžio 16 d., Vilnius (Eltos nuotrauka, aut. V. Gulevičius)

TEISMAI

Viena svarbiausių datų mūsų valstybės istorijoje – 1992 m. spalio 25-oji, kai mūsų tauta referendumu priėmė naująją Konstituciją, pagrindinį valstybės įstatymą, turintį aukščiausią teisinę galią ir nustatantį Lietuvos politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus. Joje įtvirtinta demokratinė santvarka, valdžios institucijos, valdžių padalijimo principas. Būtent Konstitucijoje įtvirtinami su teismine valdžia susiję ir Visuotinėje Žmogaus Teisių deklaracijoje, Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos konvencijoje, Europos Tarybos rekomendacijose pripažinti principai, tarp kurių didžiausia reikšmė tenka teisėjų, teismų, o tuo pačiu ir visos teismų sistemos nepriklausomumui. Lietuvos teismų sistema Teismas – tai įstatymų nustatyta tvarka įsteigta institucija, kuri vykdo teisingumą. Siekiant garantuoti, kad niekas nedarytų įtakos teismų priimamiems sprendimams, kad jie būtų teisingi ir nešališki, Konstitucijoje ir Teismų įstatyme yra numatyta, jog teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo jokių kitų valstybės valdžios ir valdymo institucijų, pareigūnų, politinių partijų, organizacijų ir kitų asmenų. Kišimasis į teismų veiklą užtraukia įstatymų numatytą atsakomybę. Teismų priimtus sprendimus gali peržiūrėti tik aukštesnės instancijos teismas ir tik įstatymų nustatyta tvarka. Teismų sistemą, jų kompetenciją, teismų organizavimo, veiklos, administravimo ir savivaldos sistemą, teisėjų statusą, jų skyrimo, karjeros, atsakomybės ir kitus su teismų veikla susijusius klausimus reglamentuoja Konstitucija, Teismų įstatymas ir kiti įstatymai. Lietuvos Konstitucijoje įtvirtinta keturių grandžių teismų sistema. Šalyje veikia bendrosios kompetencijos teismai ir specializuoti teismai. Teisingumo ir tvarkos deivė Temidė priskiriama prie Olimpo dievų. Temidė vaizduojama su raiščiu ant akių – bešališkumo simboliu, vienoje rankoje laikanti kalaviją – atpildo simbolį, o kitoje – svarstykles – teisingumo ir nuosaikumo simbolį. Ant teisingumo svarstyklių sveriami blogis ir gėris, poelgiai, kuriuos mirtingieji atliko savo gyvenime. Žmonių pomirtinis gyvenimas priklausė nuo to, kuri svarstyklių lėkštė nusvers. Kalavijo abi pusės aštrios, nes įstatymas ne tik baudžia, bet ir įspėja. Temidės žyniai – įstatymo tarnai, teisėjai. (nuotrauka iš tinklalapio www.teisingumas.lt, aut. než.)

Bendrosios kompetencijos teismai yra apylinkių teismai (49), apygardų teismai (5), Lietuvos apeliacinis teismas (1), Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (1). Jie nagrinėja civilines ir baudžiamąsias bylas. Apylinkių teismai taip pat nagrinėja ir administracinių teisės pažeidimų bylas. Apygardų teismuose, Lietuvos apeliaciniame teisme, Lietuvos Aukščiausiajame Teisme yra Civilinių bylų skyrius ir Baudžiamųjų bylų skyrius. Apylinkės teismas yra pirmoji instancija, kuri nagrinėja baudžiamąsias, civilines, administracinių teisės pažeidimų bylas (įstatymų priskirtas šio teismo kompetencijai), hipotekos teisėjų kompetencijai priskirtas bylas ir su sprendimų ir nuosprendžių vykdymu susijusias bylas. Taip pat apylinkės teismo teisėjai atlieka ikiteisminio tyrimo teisėjo bei kitas apylinkės teismo kompetencijai įstatymų priskirtas funkcijas. Apygardos teismas yra pirmoji instancija, kuri nagrinėja baudžiamąsias ir civilines bylas, įstatymo priskirtas jo kompetencijai, ir apeliacinė instancija apylinkių teismų nuosprendžiams, sprendimams ir nutartims. Apygardos teismo pirmininkas įstatymų nustatyta tvarka organizuoja ir kontroliuoja jo veiklos teritorijoje esančių apylinkių teismų ir teisėjų administracinę veiklą. Lietuvos apeliacinis teismas yra apeliacinė instancija byloms, kurias kaip pirmosios instancijos teismai išnagrinėjo apygardų teismai, nagrinėja prašymus dėl užsienio valstybių ir tarptautinių teismų bei arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvoje, atlieka kitas šio teismo kompetencijai įstatymų priskirtas funkcijas. Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas įstatymų nustatyta tvarka organizuoja ir kontroliuoja apygardų teismų ir teisėjų administracinę veiklą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelė kasacinė instancija įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų nuosprendžiams, sprendimams, nutartims ir nutarimams. Jis formuoja vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Specializuoti teismai yra apygardų administraciniai teismai (5) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (1). Šie teismai nagrinėja administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių. Apygardos administracinis teismas yra specializuotas teismas, įsteigtas skundams (prašymams) dėl viešojo ir vidinio administravimo subjektų priimtų administracinių aktų ir veiksmų ar neveikimo (pareigų nevykdymo) nagrinėti. Jame nagrinėjami ginčai viešojo valdymo sferoje, norminių administracinių aktų teisėtumo klausimai, mokesčių ginčai ir t. t. Prieš kreipiantis į administracinį teismą, įstatymo numatytų viešojo administravimo subjektų priimti indivi-

dualūs teisės aktai ar veiksmai gali būti ginčijami ikiteismine tvarka. Apygardos administracinis teismas pirmąja instancija taip pat nagrinėja skundus (prašymus) dėl savivaldybių ir apskričių administracinių ginčų komisijų, o įstatymų numatytais atvejais ir dėl kitų išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų priimtų sprendimų. Vilniaus apygardos administracinis teismas pirmąja instancija taip pat nagrinėja skundus (prašymus) dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos, Mokestinių ginčų komisijos, o įstatymų numatytais atvejais ir dėl kitų išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų priimtų sprendimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pirmoji ir galutinė instancija administracinėms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai, ir apeliacinė instancija byloms, kurias išnagrinėjo administraciniai teismai, kaip pirmosios instancijos teismai. Be to, įstatymų nustatytais atvejais jis nagrinėja prašymus dėl proceso atnaujinimo užbaigtose administracinėse bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus ir atlieka kitas jo kompetencijai įstatymų priskirtas funkcijas. Teisėjų taryba Teisėjų taryba yra vykdomoji teismų savivaldos institucija, užtikrinanti teismų ir teisėjų nepriklausomumą. Teisėjų tarybos nariu negali būti renkamas teisėjas, kuris turi mažesnį kaip penkerių metų teisėjo darbo stažą arba kuriam buvo taikyta drausminė nuobauda. Teisėjų tarybos įgaliojimų laikas – ketveri metai. Teisėjų tarybą šiandien sudaro 23 nariai. Teisėjų tarybos nariai Teisėjų tarybos pirmininkas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas Egidijus Žironas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas Ričardas Piličiauskas Teisėjų tarybos pirmininko pavaduotojas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Laužikas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Sigitas Gurevičius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Tomas Šeškauskas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis Teisėjų tarybos sekretorė, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Laima Garnelienė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjas Artūras Drigotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjas Laimutis Alechnavičius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjas Ramūnas Gadliauskas Vilniaus apygardos teismo pirmininkas Vytautas Zelianka Kauno apygardos teismo pirmininkas Nerijus Meilutis Šiaulių apygardos teismo teisėjas Boleslovas Kalainis Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Petras Meidus Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Zigmas Pocius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė Kauno apylinkės teismo teisėja Diana Labokaitė

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Pavel Borkovski Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmininkė Audronė Gaižutienė Šiaulių apylinkės teismo pirmininkė Gema Janušienė Utenos rajono apylinkės teismo pirmininkė Laima Dumskienė

Teisėjų garbės teismas Teisėjų garbės teismas – teisėjų drausmės bylas ir teisėjų prašymus dėl teisėjo garbės gynimo nagrinėjanti teismų savivaldos institucija. Teisėjų garbės teismas sudaromas Teisėjų tarybos įgaliojimų laikui iš dešimties narių. Į Teisėjų garbės teismo narius du kandidatus skiria Lietuvos Respublikos Prezidentas, du kandidatus – Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas, šešis šio teismo kandidatus – Teisėjų taryba. Lietuvos Respublikos Prezidentas ir Seimo Pirmininkas Teisėjų garbės teismo nariais skiria visuomenės atstovus. Po vieną narį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tris narius iš visų apygardų teismų, apygardų administracinių teismų ir apylinkių teismų teisėjų į Teisėjų garbės teismą renka Teisėjų taryba. Teisėjų garbės teismo pirmininką renka Teisėjų taryba iš Teisėjų garbės teismo narių teisėjų. Teisėjų etikos ir drausmės komisija Tai teismų savivaldos institucija, sprendžianti drausmės bylų teisėjams iškėlimo klausimus. Teisėjų etikos ir drausmės komisija sudaroma iš septynių narių. Į šios komisijos narius du kandidatus skiria Lietuvos Respublikos Prezidentas, vieną kandidatą – Seimo Pirmininkas, keturis kandidatus – Teisėjų taryba. Lietuvos Respublikos Prezidentas ir Seimo Pirmininkas šios komisijos nariais skiria visuomenės atstovus. Iš paskirtų Teisėjų etikos ir drausmės komisijos narių Teisėjų taryba tvirtina komisijos pirmininką. Teisėjas gali atsakyti drausmine tvarka: • už teisėjo vardą žeminantį poelgį, t. y. su teisėjo garbe nesuderinamą ir Teisėjų etikos kodekso reikalavimų neatitinkantį poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas ir kenkiama teismo autoritetui. Teisėjo vardą žeminančiu poelgiu taip pat pripažįstamas bet koks pareiginis nusižengimas – aiškiai aplaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas arba jos neatlikimas be pateisinamos priežasties; • už kitų Teisėjų etikos kodekso reikalavimų pažeidimą; • už įstatymuose numatytų teisėjų darbinės ar politinės veiklos apribojimų nesilaikymą.

Teisėjo plaktukas (Š. Mažeikos nuotrauka)

LIETUVA EUROPOS SĄJUNGOJE

Europos Sąjunga (ES) yra unikali ekonominė ir politinė 28 Europos šalių partnerystė, sąjungos šalyse gyvena beveik 500 milijonų žmonių ir vartojamos 24 oficialiosios kalbos. Kartu šių šalių plotas užima didžiąją žemyno dalį. Tai – demokratinių Europos valstybių šeima, pasiryžusi veikti išvien taikos ir gerovės labui. Europos Sąjunga nėra kokia nors nauja valstybė, pakeisianti esamas, tačiau nėra ir vien tik tarptautinio bendradarbiavimo organizacija – jos valstybės narės yra įsteigusios bendras institucijas, kurioms perduoda dalį savo suvereniteto, kad tam tikri konkretūs bendro intereso klausimai galėtų būti demokratiškai sprendžiami Europos lygmeniu.

Europos Sąjungos teisės aktus rengia trys pagrindinės institucijos: • Europos Parlamentas (EP), atstovaujantis Europos Sąjungos piliečiams ir jų tiesiogiai renkamas, • Europos Sąjungos Taryba (EST), atstovaujanti atskiroms valstybėms narėms. Jai kas 6 mėn. rotacijos principu pirmininkauja vis kita valstybė narė. Lietuva Europos Sąjungos Tarybai pirmininkavo 2013 m. II pusmetį; • Europos Komisija (EK) atstovaujanti visos Europos Sąjungos interesams; • Esminis principas toks: Europos Komisija siūlo naujus teisės aktus, o Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba juos priima. Tada valstybės narės ir Europos Komisija juos įgyvendina, o pastaroji dar ir prižiūri, kad teisės aktų būtų tinkamai laikomasi ir jie būtų tinkamai įgyvendinami. Europos Vadovų Taryba (EVT) nustato bendrą Europos Sąjungos politikos kryptį, bet neturi galių leisti teisės aktų. Ją sudaro Europos Sąjungos valstybių ar vyriausybių vadovai ir Europos Komisijos pirmininkas, susitikimai rengiami bent du kartus per pusmetį ir vyksta po kelias dienas.

Europos parlamento pastatas (nuotrauka iš tinklalapio www.european-council.europa.eu)

Europos Sąjunga buvo įkurta po Antrojo pasaulinio karo, siekiant skatinti ekonominį bendradarbiavimą. 1952 m. buvo įkurta Europos anglių ir plieno bendrijos (EAPB) Bendroji asamblėja, kuri 1958 m. pervadinta Europos parlamentine asamblėja, o 1962 m. tapo Europos Parlamentu (EP). Pirmieji tiesioginiai rinkimai įvyko 1979 m. Nuo to laiko buvo sukurta didžiulė bendra rinka, kuri plėtojama toliau. 1993 m. jos pavadinimas pakeistas į Europos Sąjungą. Europos Sąjungos veikla grindžiama teisinės valstybės principais: kad ir ką Europos Sąjunga darytų, viskas reglamentuojama sutartimis, kurias laisva valia ir demokratiškai pasirašo visos valstybės narės.

2013 m lapkričio 29 d. Vilniaus viršūnių susitikime buvo pasirašyti strateginiai Rytų partnerystės susitarimai. Jame dalyvavo ES lyderiai, 28 ES valstybių narių ir 6 Rytų partnerystės šalių vadovai ir ministrai, buvo parafuotos ES asociacijos sutartys su Gruzija ir Moldova, pasirašyti kiti svarbūs ES bendradarbiavimo susitarimai su Rytų partnerėmis (Eltos nuotrauka, aut. R. Dačkus)

Europos Vadovų Tarybos vadovą 2,5 metų kadencijai paskiria Europos Sąjungos valstybių ar vyriausybių vadovai. Šiuo metu Europos Vadovų Tarybai vadovauja Donaldas Tuskas. Jis, bendradarbiaudamas su Europos Komisija, vadovauja Europos Vadovų Tarybos darbui nustatant bendrąją Europos Sąjungos politikos kryptį ir prioritetus, propaguoja sanglaudą ir konsensusą, atstovauja Europos Sąjungai už jos ribų užsienio reikalų ir saugumo klausimais. Europos Komisija – tai vykdomoji Europos Sąjungos institucija, kurios užduotis – siekti, kad europiniai sprendimai būtų naudingi visai Europos Sąjungai. Ji vienintelė turi teisę siūlyti europinių įstatymų projektus ir prižiūri, kad Europos Sąjungos sprendimai būtų įvykdyti tinkamai. Europos Komisiją sudaro po vieną narį iš kiekvienos valstybės narės, šiuo metu – 28. Europos Komisija visose Europos Sąjungos valstybėse narėse turi atstovybes, kurių veiklą koordinuoja Europos Komisijos komunikacijos padalinys. Lietuvai 2004 m. gegužės 1 d. tapus visateise Europos Sąjungos nare, mūsų šalyje taip pat pradėjo veikti Europos Komisijos atstovybė. Europos Komisija turi padalinius – generalinius direktoratus, kurių funkcijos panašios į ministerijų. Kiekvienas iš jų atsakingas už konkrečią politikos sritį, pavyzdžiui, prekybą, aplinką, o jam vadovauja generalinis direktorius, atsiskaitantis Europos Komisijos nariui. Europos Komisijoje dirba apie 33 000 žmonių. Europos Komisijos pirmininką penkerių metų kadencijai paskiria Europos Sąjungos valstybių ar vyriausybių vadovai, pritariant Europos Parlamentui. Šiuo metu Komisijai vadovauja Jeanas-Claude’as Junkeris. Europos Komisijos pirmininkas teikia politines gaires Europos Komisijai, sušaukia ir pirmininkauja Europos Komisijos narių kolegijos posėdžiams, vadovauja Europos Komisijos darbui, dalyvauja Didžiojo septyneto susitikimuose ir svarbiose diskusijose Europos Parlamente ir su užsienio šalių vyriausybėmis Europos Sąjungos Taryboje. Lietuva dalyvauja svarbiausių Europos Sąjungos institucijų veikloje. Europos Sąjungos Taryboje, kurią sudaro valstybių narių vyriausybių deleguoti ministrai, Lietuva turi 7 balsus. Tarybos posėdžiai vyksta kas 4 mėnesiai. Europos Komisiją – vykdomąją instituciją – sudaro 28 komisarai, po vieną nuo kiekvienos valstybės. Lietuvai 2004–2009 m. atstovavo komisarė Dalia Grybauskaitė, atsakinga už finansinį programavimą ir biudžetą. Išrinkus Lietuvos Respublikos Prezidente, ją nuo 2009 m. liepos 1 d. pakeitė Algirdas Gediminas Šemeta, vėliau tapęs komisaru, atsakingu už mokesčius ir muitų politiką, auditą ir kovą su sukčiavimu (iki 2014 m. lapkričio 1 d.). 2014–2019 m. Lietuvai atstovauja Vytenis Povilas Andriukaitis – sveikatos ir maisto saugos reikalų Europos komisaras. Europos Parlamento generaliniame sekretoriate ir politinėse frakcijose dirba apie 7650 žmonių. Be jų dar reikėtų priskaičiuoti Europos Parlamento narius ir jų darbuotojus. Europos Sąjungos Tarybos generaliniame sekretoriate dirba apie 3500 žmonių. Europos Parlamentą penkerių metų kadencijai renka Europos Sąjungos piliečiai visuotiniais tiesioginiais rinkimais. Europos Parlamentą nuo 2009 m. sudaro 736 nariai (iki 2009 m. – 785), Lietuvai atstovauja 12 parlamentarų (iki 2009 m. – 13). Europos Parlamento pirmininką renka Europos Parlamento nariai 2,5 metų kadencijai. Šiuo metu Europos Parlamentui vadovauja Martinas Schulzas. Pirmininkas užtikrina, kad būtų tinkamai vykdomos parlamentinės procedūros, prižiūri įvairią Europos Parlamento veiklą ir komitetus, atstovauja Parlamentui visais teisiniais klausimai ir tarptautinių santykių srityje, taip pat pareiškia galutinį pritarimą Europos Sąjungos biudžetui. Labai svarbius vaidmenis Europos Sąjungoje atlieka dar dvi institucijos: Teisingumo Teismas (jis palaiko Europos Sąjungos teisės nustatytą tvarką) ir Audito Rūmai, tikrinantys Europos Sąjungos veiklos finansavimą. Europos Sąjungoje yra ir kitų institucijų ir įstaigų, atliekančių specialias funkcijas:

Europos Parlamento pirmininkas 2014–2017 m. kadencijai Martinas Schulzas (nuotrauka iš tinklalapio www.europarl.europa.eu)

• Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT) padeda už Europos Sąjungos užsienio reikalų ir saugumo politiką atsakingam vyriausiajam pareigūnui, kuris pirmininkauja Užsienio reikalų tarybai, vadovauja bendrai užsienio ir saugumo politikai ir užtikrina Europos Sąjungos išorės veiksmų nuoseklumą ir koordinavimą; • Europos centrinis bankas atsakingas už Europos pinigų politiką; • Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas atstovauja pilietinei visuomenei, darbdaviams ir darbuotojams; • Regionų komitetas atstovauja regionų ir vietos valdžios institucijoms; • Europos investicijų bankas finansuoja Europos Sąjungos investicinius projektus ir per Europos investicijų fondą padeda mažosioms įmonėms; • Europos ombudsmenas tiria skundus dėl netinkamo Europos Sąjungos institucijų ir įstaigų administravimo; • Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnas užtikrina asmens duomenų privatumo apsaugą; • Leidinių biuras skelbia informaciją apie Europos Sąjungą; • Europos personalo atrankos tarnyba įdarbina Europos Sąjungos institucijų ir kitų įstaigų darbuotojus; • Europos viešojo administravimo mokykla rengia konkrečių sričių mokymus Europos Sąjungos institucijų darbuotojams. Daugybė specialių agentūrų ir įstaigų yra atsakingos už įvairias technines, mokslines ir valdymo užduotis.

Europos Parlamento posėdžių salė Strasbūre (Prancūzija) (nuotrauka iš tinklalapio www.europarl.europa.eu)

Tomaševski Valdemar (delegavo Lenkų rinkimų akcija) Uspaskich Viktor (delegavo Darbo partija, iki 2012 11 14) Vitkauskaitė Justina (delegavo Darbo partija, nuo 2012 11 14) Lietuvos atstovai Europos Parlamente 2014–2019 m. Auštrevičius Petras (delegavo Liberalų sąjūdis ) Balčytis Zigmantas (delegavo Socialdemokratų partija) Blinkevičiūtė Vilija (delegavo Socialdemokratų partija) Guoga Antanas (delegavo Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis) Landsbergis Gabrielius (delegavo Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai) Europos parlamento plenarinių posėdžių salė Briuselyje (Belgija)

Mazuronis Valentinas (delegavo partija „Tvarka ir teisingumas“) Paksas Rolandas (delegavo partija „Tvarka ir teisingumas“)

Lietuvos atstovai Europos Parlamente 2004–2009 m. Andrikienė Laima Liucija (delegavo Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai)

Ropė Bronis (delegavo Valstiečių ir žaliųjų sąjunga) Saudargas Algirdas (delegavo Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai)

Birutis Šarūnas (delegavo Darbo partija)

Tomaševski Valdemar (delegavo Lenkų rinkimų akcija)

Budreikaitė Danutė (delegavo Darbo partija)

Uspaskich Viktor (delegavo Darbo partija)

Degutis Arūnas (delegavo Darbo partija) Dičkutė Jolanta (delegavo Darbo partija) Didžiokas Gintaras (delegavo Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga) Gentvilas Eugenijus (delegavo Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis) Juknevičienė Ona (delegavo Darbo partija) Landsbergis Vytautas (delegavo Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai) Maldeikis Eugenijus (delegavo Liberalų demokratų partija, nuo 2006 05 20) Paleckis Justas Vincas (delegavo Socialdemokratų partija) Pavilionis Rolandas (delegavo Liberalų demokratų partija, iki 2006 05 11) Sakalas Aloyzas (delegavo Socialdemokratų partija) Starkevičiūtė Margarita (nepartinė, delegavo Liberalų sąjunga) Lietuvos atstovai Europos Parlamente 2009–2014 m. Andrikienė Laima Liucija (delegavo Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai) Balčytis Zigmantas (delegavo Socialdemokratų partija) Blinkevičiūtė Vilija (delegavo Socialdemokratų partija) Donskis Leonidas (delegavo Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis) Imbrasas Juozas (delegavo partija „Tvarka ir teisingumas“) Landsbergis Vytautas (delegavo Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai) Morkūnaitė Radvilė (delegavo Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai) Paksas Rolandas (delegavo partija „Tvarka ir teisingumas“) Paleckis Justas Vincas (delegavo Socialdemokratų partija) Saudargas Algirdas (delegavo Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai)

Lietuvos kelias į Europos Sąjungą Oficialūs santykiai ir bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir Europos Bendrijos (EB) prasidėjo 1991 m. rugpjūčio 27 d., kai Europos Bendrija (Europos Sąjungos pirmtakė) pripažino Lietuvos Nepriklausomybę. 1992 m. gegužės 11 d. Lietuva ir Europos Bendrija pasirašė Prekybos ir komercinio bei ekonominio bendradarbiavimo sutartį, kuri įsigaliojo 1993 m. vasario 1 d., ir priėmė deklaraciją dėl politinio dialogo tarp Europos Bendrijos ir Lietuvos Respublikos. 1993 m. birželio 21–22 d. vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime Kopenhagoje (Danija) Europos Bendrija pirmą kartą aiškiai suformulavo savo poziciją dėl Vidurio ir Rytų Europos valstybių narystės Europos Sąjungoje (plačiau žinoma kaip Kopenhagos kriterijai): šalys, norinčios tapti Europos Sąjungos narėmis, turėjo įvykdyti pagrindinius politinius ir ekonominius Europos Sąjungos principus ir sugebėti perimti Europos Sąjungos teisę (acquis communautaire). Baltijos valstybės buvo paminėtos atskirame paragrafe, kuriame Europos Komisija buvo įpareigota pateikti pasiūlymus dėl tuo metu galiojusių prekybos sutarčių su Baltijos valstybėmis išplėtojimo į laisvosios prekybos sutartis. 1994 m. liepos 18 d. buvo pasirašyta Europos Sąjungos ir Lietuvos laisvosios prekybos sutartis. Tų pačių metų pabaigoje, gruodžio 16 d., prasidėjo derybos dėl Europos sutarties. Jos baigėsi 1995 m. balandžio mėnesį. Europos sutartis (dar žinoma Asociacijos sutarties pavadinimu) buvo pasirašyta 1995 m. birželio 12 d. 1995 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė įteikė oficialų prašymą priimti į Europos Sąjungą. 1997 m. liepos mėn. paskelbtoje Europos Komisijos nuomonėje pateikiama išvada, kurioje rekomenduojama nedelsiant pradėti stojimo derybas su penkiomis asocijuotomis Vidurio ir Rytų Europos (VRE) valstybėmis: Čekija, Estija, Vengrija, Lenkija ir Slovėnija. Tuo tarpu likusios penkios šalys, tarp kurių buvo ir Lietuva, nebuvo įvertintos kaip pasirengusios narystei. Lietuva buvo pakviesta pradėti derybas 1999 m. kartu su kitomis vadinamosios antrosios grupės valstybėmis kandidatėmis (Latvija, Slovakija, Rumunija ir Bulgarija). Buvo atskirai derėtasi dėl 31 derybinio skyriaus, nuo žemės ūkio iki telekomunikacijų.

2007 m. gruodžio 13 d. Europos Sąjungos valstybių ir vyriausybių vadovai pasirašė Lisabonos sutartį. Joje atsispindi ir Lietuvos siūlymai dėl energetinio solidarumo, šalių lygybės, Europos Sąjungos institucijų veiklos gerinimo. 2007 m. gruodžio 21 d. Lietuva prisijungė prie Šengeno erdvės. Lietuvos piliečiai įgijo teisę į Šengeno valstybes vykti be privalomos dokumentų kontrolės pasienyje. 2013 m. liepos 1 d.–gruodžio 31 d. Lietuva pirmą kartą pirmininkavo Europos Sąjungos Tarybai. Pirmininkavimas – tai nustatyta tvarka, kai kiekviena Europos Sąjungos valstybė narė paeiliui po pusę metų pirmininkauja visai Europos Sąjungos Tarybai, Europos Vadovų Tarybai ir visai Europos Sąjungai. 2014 m. liepos 23 d. Europos Sąjungos bendrųjų reikalų ministrų taryba priėmė galutinį sprendimą dėl Lietuvos dalyvavimo Ekonominėje ir pinigų sąjungoje (EPS) nuo 2015 m. sausio 1 d. Nuo tada Lietuva tapo 19-ąja visaverte euro zonos nare, kurioje naudojama bendroji Europos Sąjungos valiuta – euras.

2003 m. balandį Atėnuose (Graikija) buvo pasirašyta Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutartis. Nuotraukoje: sutartį pasirašo Ministras Pirmininkas A. M. Brazauskas ir užsienio reikalų ministras A. Valionis. (Nuotrauka iš URM archyvo, aut. Dž. Barysaitė)

Stojimo derybos oficialiai buvo baigtos 2002 m. gruodžio 12– 13 d. Kopenhagoje (Danija) vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime. 2003 m. balandžio 16 d. Atėnuose (Graikija) Ministras Pirmininkas A. M. Brazauskas ir užsienio reikalų ministras A. Valionis pasirašė stojimo į Europos Sąjungą sutartį. Lietuvos Respublikos piliečiai referendume, vykusiame 2003 m. gegužės 10–11 d. pritarė Lietuvos stojimui į Europos Sąjungą (narystei Europos Sąjungoje pritarė 91,07 proc. balsavusių piliečių). Referendume dalyvavo 63,37 proc. visų balsavimo teisę turinčių Lietuvos piliečių. 2004 m. gegužės 1 d. Lietuva tapo viena iš 25 visateisių Europos Sąjungos valstybių narių kartu su 9 kitomis valstybėmis – Čekija, Estija, Kipru, Latvija, Lenkija, Malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija. Lietuvos narystė Europos Sąjungoje vainikavo daugiau kaip dešimtmetį trukusias nepriklausomos Lietuvos pastangas grįžti į Europos tautų šeimą, kuriai Lietuva istoriškai visada priklausė ir su kuria ją siejo bendros vertybės.

Europos Sąjungos teisė yra viršesnė už nacionalinę teisę, todėl siekdama narystės Lietuva turėjo suderinti savo teisę su Europos Sąjungos teise. 2000–2004 m. Lietuvoje buvo priimta daugiau kaip 1000 teisės aktų, suderintų su Europos Sąjungos teise. Įstojusi į Europos Sąjungą, Lietuva turi teisę dalyvauti Europos Sąjungos teisminių institucijų – Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo – svarstomose bylose, pateikdama savo poziciją.

2003 m. gegužės 10–11 d. įvyko privalomasis referendumas dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje. Į 2040 referendumo apylinkių prie balsadėžių susirinko 63,37 proc. visų rinkėjų, „taip“ pasakė 91,07 proc. (1 504 264 rinkėjai), „ne“ – 8,93 proc. (147 527 rinkėjai) (Eltos nuotrauka, aut. T. Baura)

Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai 2013 m. II pusmetį. Vilniuje Valdovų rūmuose surengtoje darbo vakarienėje 2013 m. lapkričio 28 d. dalyvavo Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės šalių vadovai (Eltos nuotrauka, aut. R. Dačkus)

2014 m. liepos 23 d. Lietuva tapo 19-ąja eurozonos nare (Epa-Eltos nuotrauka, Briuselis)

Šiandien galime džiaugtis daugybe laisvos, demokratiškos ir savarankiškos valstybės privalumų. Visa tai pasiekti nebuvo lengva, tad skaitytoją pirmiausia kviečiame prisiminti, kokius iššūkius XX amžiaus pabaigoje teko įveikti dėl Lietuvos laisvės. Šiame skyriuje prisimename svarbiausius Nepriklausomybės kovų įvykius ir jų dalyvius, kurie savo ryžtu ir pasiaukojimu galiausiai pasiekė išsvajotąją Nepriklausomybę. Didelę įtaką tam, kad Lietuva atgavo Nepriklausomybę, turėjo lietuvių išeivija, disidentai ir bendromis pastangomis gimęs Lietuvos Sąjūdis. Be jų pasiaukojimo ir ryžtingo laisvės siekimo Lietuvą šiandien būtų sunku įsivaizduoti. Tad šiame atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės jubiliejui skirtos knygos „Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“ skyriuje pateikiame keturias apžvalgas: „Paramos Lietuvai sąjūdis: pasaulio lietuvių istorijos apžvalga ir užsienio lietuvių pagalba atsikuriančiai Lietuvos valstybei 1987–1993 m.“, „Lietuvos laisvės sąjūdis. Disidentų veikla“, „Sąjūdis“, „Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimas“. Specialiai šiam leidiniui jas parengė Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos direktorius, Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos instituto doktorantas, istorikas Arūnas Antanaitis, humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto docentas Kastytis Antanaitis ir vienas iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatorių, Sąjūdžio Seimo tarybos narys ir aktyvus to meto įvykių dalyvis, Mykolo Romerio universiteto dėstytojas, politologas Alvydas Medalinskas. Straipsnį „Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimas“ parengėme remdamiesi Lietuvos Respublikos Seimo interneto tinklalapio informacija ir knyga „Kelias į Nepriklausomybę. Lietuvos Sąjūdis 1988–1991 m.“ Tarėmės ir bendradarbiavome su Lietuvos išeivijos atstovais, Užsienio reikalų ministerijos Išeivijos departamentu, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centru, Sąjūdžio dalyviais, disidentais. Nuoširdžiai dėkojame jiems už nuotraukas, patarimus ir pagalbą ieškant nuotraukų ir kontaktų žmonių, kurių biografijas rasite antrojoje leidinio dalyje „Asmenybės“. Tikime, kad šiose apžvalgose pavyko pateikti įdomių, daugeliui nežinomų ar primirštų faktų.

Paramos Lietuvai sąjūdis: Pasaulio lietuvių istorijos apžvalga ir užsienio lietuvių pagalba atsikuriančiai Lietuvos valstybei 1987–1993 m. Arūnas Antanaitis, Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus direktorius, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorikas

XIX a. antrosios pusės ir visa XX a. Lietuvos istorija yra neatsiejama nuo užsienin išvykusių ir ten apsigyvenusių lietuvių. Ne veltui lietuvių tauta yra vadinama diasporine – ne tik šiomis dienomis esame emigracijos lyderiai Europoje. Lietuvių emigracijos istorija yra kur kas ilgesnė ir platesnė, deja, visuomenėje nėra plačiai žinoma. Tačiau galime drąsiai tvirtinti, kad po pasaulį išsibarstę lietuviai ir jų bendruomenės įnešė labai svarbų indėlį į lietuvių tautos kultūrinį, mokslinį ir ekonominį Lietuvos gyvenimą. Ypatingai jų rūpestis Lietuva reiškėsi Lietuvos išsilaisvinimo ir kūrimosi metais, tiek kuriant Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1922 m.), tiek vaduojantis iš Sovietų Sąjungos 1987–1993 m. Būtent pastarasis istorijos epizodas – užsienio lietuvių veikla 1987–1993 m., bus kertinė šio straipsnio ašis. Greta to trumpai apžvelgsime užsienio lietuvių istoriją ir pagrindinius jos bruožus. Tradiciškai pirmu žymiu lietuvių emigrantu laikomas Aleksandras Karolis Kuršius (Cursius). Palikęs lietuviškas žemes dėl kontrreformacijos persekiojimo, jis persikėlė į Šiaurės Ameriką ir įkūrė pirmąją lotynišką mokyklą tuometiniame Naujajame Amsterdame (dabar – Niujorkas). Abiejų Tautų Respublikos padalijimai nulėmė dalies bajorijos pasitraukimą į Vakarų Europos šalis. Tačiau masinė lietuvių emigracija prasidėjo XIX a. II pusėje. Įprastai istoriografijoje išskiriamos trys lietuvių emigracijos bangos. • Pirmajai priskiriami XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pirmojoje pusėje išvykę lietuviai; • Antroji banga – po Antrojo pasaulinio karo dėl sovietinės okupacijos represijų pasitraukusi lietuvių dalis. • Trečiajai bangai priskiriami po 1987 m. iš Lietuvos pasitraukę lietuviai.

grantų registracijos punktuose lietuviai save įvardindavo rusais (nes jie iš Rusijos imperijos) arba lenkais (pagal tikėjimą – lenkai). JAV imigracijos įstaigos registruoti lietuvius, kaip tautybę, pradėjo tik 1899 m. Tačiau net ir po to suskaičiuoti į JAV persikėlusius lietuvių emigrantus sudėtinga. Istorikai įvardija skirtingus skaičius, bet visi jie byloja apie didelį tuometinės emigracijos mastą. Manoma, kad nuo XIX a. vidurio iki 1918 m. emigravo 300–600 tūkst. lietuvių. Pirmosios lietuvių kolonijos JAV telkėsi Pensilvanijos angliakasių miesteliuose. Vienas jų – Šenondo (Shenandoah) – buvo vadinamas lietuvių sostine („stalica Lietuvos“), o didelė dalis miestelio merų buvo lietuvių kilmės amerikiečiai. Naujosios Anglijos valstijose įsikūrę lietuviai dirbo tekstilės pramonėje. Čikagoje susibūrę lietuviai daugiausia darbavosi skerdyklose, jų darbo sąlygas savo knygoje „Džiunglės“ aprašė Aptonas Sinkleris (Upton Sinclair). Daugelis šių žmonių buvo vargingųjų sluoksnių atstovai, menkai išsilavinę, daugiau nei pusė jų – neraštingi. Nepaisant to ir sunkių pragyvenimo sąlygų, grynoriai greitai pajuto tapatybės skirtumus

Grynoriai – lietuvių emigracija XIX a. II pusėje XIX a. antrosios pusės lietuvių emigracijos srautai tiesėsi daugiausia į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). Čia įsikūrę lietuviai, kaip ir kiti jų likimo rytų europiečiai, dirbo pačius juodžiausius, prasčiausiai apmokamus ir pavojingiausius darbus. Šiai kartai prigijo grynorių pavadinimas, kilęs nuo angliško termino green horn. „Žali“, ateiviai, pradininkai, pirmieji – tokios reikšmės slepiasi po grynorių terminu, iš dalies liudijusio šių JAV imigrantų gyvenimą. Labai sunku įvardinti, kiek lietuvių pasirinko emigranto dalį minimu laikotarpiu. Pirmiausia todėl, kad persikeldami į JAV imi-

Lietuvių eisena Pasaulinėje parodoje. Niujorkas, 1939 m. (VDU Lietuvių išeivijos instituto archyvo nuotrauka)

nuo kitų etninių grupių ir pradėjo organizuoti savo bendruomenės gyvenimą. Lietuviai išeiviai emigracijoje statė bažnyčias, steigė parapijas, kurios atliko ne tik sielovadinę funkciją – čia jos tapo ir lietuvybės centrais, telkė aplink save lietuvių bendruomenę. Išeiviai steigė savišalpos, kultūrines ir politines organizacijas. Veikė aktyvus kultūrinis gyvenimas, pradėta leisti lietuviška spauda. Pirmasis JAV lietuvių laikraštis „Gazieta lietuviška“ pasirodė 1879 m. (palyginimui – „Aušra“ išleista 1883 m.), o ilgiausiai ir nepertraukiamai einantis lietuviškas laikraštis „Draugas“ (veikiantis iki šiol) – 1909 m. Galima drąsiai teigti, kad dėl susidariusių aplinkybių lietuvybė emigracijoje pradėjo reikštis greičiau nei pačioje Lietuvoje. JAV sąlygos tam buvo kur kas geresnės nei carinės Rusijos draudimų pilnoje Lietuvoje. Lietuviai išeiviai neliko abejingi gimtinei. Didžioji dalis tikėjosi JAV pagyventi tik laikinai, užsidirbę grįžti atgal. Maždaug penktadaliui šį tikslą įgyvendinti pavyko. Amerikos lietuviai smarkiai rėmė Nepriklausomybės siekusią Lietuvą, tiek politiniu (siekiant Nepriklausomybės pripažinimo), tiek ekonominiu (daugelis perkėlė savo verslus į Nepriklausomybę atgavusią Lietuvą, didžioji dalis patyrė nesėkmes ir galiausiai bankrutavo) požiūriu. 1918–1940 m. iš Lietuvos emigravo dar apie 100 tūkst. asmenų. Didžioji dauguma jų – ekonominiai emigrantai, pasirinkę JAV, vėliau Kanados, Pietų Amerikos šalis. Būtent pastarosiose šalyse atsidūrę lietuviai turėjo kęsti sudėtingas darbo ir gyvenimo sąlygas. Lietuvos valstybei susirūpinus sunkia emigrantų dalia, 1932 m. buvo įsteigta „Draugija užsienio lietuviams remti“. Draugija kėlė tikslus suvienyti visus pasaulio lietuvius, padėti jiems užsienyje išlaikyti lietuvybę, remti lietuviškas mokyklas emigracijoje. Valstybės remiama draugija skyrė pinigų mokytojų, kunigų algoms, spaudai leisti. Draugijos veiklą nutraukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Lietuvių išeivių organizacijos XX a. 6–9 dešimtmečiais Antroji lietuvių emigracijos banga pasitraukė iš Lietuvos Antrojo pasaulinio karo metais. Bėgdami nuo sovietinių represijų, jie persikėlė į Vokietiją, vadinamąsias DP (angl. „Displaced persons“) stovyklas. Maždaug 60 tūkst. asmenų vėliau, apie 1950 m., iš Vokietijos persikėlė į prieglobstį suteikusias šalis. Apie 30 tūkst. atsidūrė JAV, likusi dalis išsidalino ir persikėlė į Kanadą, Australiją, Vokietiją, Jungtinę Karalystę ir Prancūziją. Dipukų terminu vadinami, šie išeiviai žymiai skyrėsi nuo ekonominių emigrantų. Išsilavinusi inteligentija, valstybės tarnautojai, universitetų darbuotojai, gydytojai, mokytojai, kunigai iš Lietuvos kėlėsi ne geresnio gyvenimo ieškodami, o bėgdami nuo sovietinio

Pirmoji JAV ponia Betty Ford lietuvių dainų šventėje greta JAV senatoriaus ir Prezidento Valdo Adamkaus, 1976 m. (VDU Lietuvių išeivijos instituto archyvo nuotrauka)

teroro. Tai lėmė ir labai aktyvų šių lietuvių išeivių bendruomeninį, kultūrinį ir mokslinį gyvenimą. Iš Lietuvos į DP stovyklas, iš jų po pasaulį kėlėsi ne tik atskiri individai, bet kartu jie perkėlė ir lietuviškas organizacijas. Greta jų kūrėsi daugybė naujų, nedidelių sambūrių ir didesnių, ambicingesnių planų turėjusių organizacijų. Buvo leidžiami laikraščiai, žurnalai, biuleteniai, kuriamos radijo laidos, spektakliai, grožinės literatūros, mokslinės knygos, organizuojami mokslo simpoziumai, įvairios šventės ir minėjimai. Emigracijoje 6–9 dešimtmečiais susikūrė (arba atnaujino savo veiklą) keletas svarbių lietuvių tautos istorijoje organizacijų. Lietuvių išeivija greta minėtos kultūrinės ir bendruomeninės veiklos pasižymėjo ir politiniu aktyvumu. Paskiri lietuviai išeiviai ir organizacijos vykdė vadinamąją „Lietuvos laisvės“ bylą. Nuo pat Lietuvos okupacijos pradžios iki Nepriklausomybės atgavimo besitęsęs procesas pasižymėjo tuo, kad lietuviai išeiviai stengėsi neleisti savo šalių politikams pripažinti Lietuvos okupacijos, informavo pasaulio visuomenę apie situaciją Lietuvoje, ten vykdomus žmogaus teisių pažeidimus, kitaip stengėsi demaskuoti nusikalstamą Sovietų Sąjungos veiklą. Ypač tai pažymėtina apie JAV, Kanados ir Australijos lietuvių bendruomenes. Derėtų paminėti kelias sėkmingas Lietuvos laisvės

Laisvės Lietuvai reikalauta pačiomis įvairiausiomis formomis. JAV, XX amžiaus 8-asis dešimtmetis (VDU Lietuvių išeivijos instituto archyvo nuotrauka)

Lietuvos laisvės sąjūdis. Disidentų veikla Humanitarinių mokslų daktaras Kastytis Antanaitis, Vytauto Didžiojo universiteto docentas

Disidentų pavadinimas, kilęs iš lotyniško žodžio dissidens, dissidentis, t. y. nesutinkantis, prieštaraujantis, XX amžiaus 7–8-ajame dešimtmetyje imtas taikyti neginkluotos rezistencijos judėjimui, apėmusiam Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą (SSRS) ir jos satelitines valstybes Rytų Europoje. Disidentinio judėjimo ištakas galima aptikti vadinamojo Atodrėkio arba Atšilimo metu – po Josifo Stalino mirties prasidėjusių SSRS politinių viršūnių kovų nulemto sovietinio režimo liberalėjimo ir po 1956 m. Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP) XX suvažiavimo paskelbtos destalinizacijos politikos. Nurimus masinėms represijoms ir laikinai sustiprėjus SSRS politinei vienvaldystei, sovietinis režimas vėl susidūrė su naujais iššūkiais: kaip išlaikyti galios balansą tarp SSRS centro ir respublikų, religijos ir oficialaus ateizmo konflikto, rusų ir nacionalinių kultūrų sąveikos, priešpriešos tarp ekonominio SSSR regionų savarankiškumo ir ekonomikos centralizuoto valdymo, SSRS ir jos satelitinių valstybių savarankiškumo klausimo, totalitarinės uždaros visuomenės ir individo laisvės problemos. Ir šįkart režimas neturėjo aiškaus šių problemų sprendimo būdo. Be to, iškilo net ir ilgalaikių sovietinio režimo tikslų apibrėžimo klausimas ir gausios paprasčiausių kasdienių buities nepriteklių problemos. Nors jokios rimtos ir organizuotos politinės opozicijos SSRS viduje neegzistavo, tačiau prie opozicinių nuotaikų plitimo prisidėjo ir dalies politinių kalinių paleidimas į laisvę, ir jaunosios pokario kartos vertybių perkainavimas, paskatintas J. Stalino kulto pasmerkimo. SSRS atsidūrė savotiškoje istorijos kryžkelėje ir dalis kūrybinės inteligentijos bei akademinių sluoksnių atstovų ėmė vis garsiau reikalauti „nukrypimų“ nuo „socialistinių vertybių“ taisymo. Totalitarinė, militaristinė, milžinišką represinį aparatą turinti vienpartinė valstybė išorinio pavojaus arba ginkluotų vidaus priešų nebijojo, tačiau vidinėse diskusijose negalėjo nei sėkmingai dalyvauti, nei jose laimėti, todėl nenuostabu, kad, N. Chruščiovui įsitvirtinus valdžioje ir sutelkus savo rankose visas SSRS galias, 7-ojo dešimtmečio pabaigoje SSRS vėl ėmėsi to, ką geriausiai sugebėjo – represijų ir persekiojimų. Viena po kitos pasipylusios centralizavimo (1958–1960 m. – „antinacionalinė“), rusifikavimo ir antireliginė kampanijos ir 1960 m. paskelbtas „komunizmo statymas iki 1980 metų“ vienodai neigiamai palietė ir SSRS centrą, ir Lietuvą, visiškai nuvildamas net ir didžiausius optimistus, kurie iki tol tikėjosi, kad su liberalesniu, stalinizmo atsikračiusiu sovietiniu režimu galima bendradarbiauti ir viltis, kad gal net ir patį sovietinį režimą galima pakeisti iš vidaus. Būtent tada ir gimė naujas politinės veiklos fenomenas, kurį galima pavadinti lietuviškuoju disidentiniu judėjimu.

Sovietinės valdžios organizuotos demonstracijos. 1985 m. gegužės 1-osios demonstracija, žygiuoja Antrojo pasaulinio karo veteranai. Moksleivių ir studentų dalyvavimas buvo privalomas. (Eltos nuotrauka, aut. A. Sabaliauskas)

Sovietinės valdžios organizuotos demonstracijos. 1987 m. šventinė demonstracija – apie „perestroiką“ jau buvo pradėta kalbėti. (Eltos nuotrauka, aut. A. Sabaliauskas)

Disidentinio judėjimo plėtrą paskatino ir tarptautinės aplinkybės. Tarptautinėje teisėje tarpvalstybinės sutartys yra svarbesnės nei nacionalinė teisė, todėl 1948 m., dar J. Stalino laikais, SSRS pasirašyta „Visuotinė žmogaus teisių deklaracija“ turėjo būti privaloma visoms Jungtinių Tautų Organizacijos narėms. Žmogaus teisių gynimas ir žmogaus teisių būklės stebėsena tapo pagrindiniu disidentinės veiklos požymiu. Tokia veikla galėjo būti vieša, nes, žvelgiant formaliai, už SSRS sutarčių laikymosi priežiūrą SSRS pilietis negalėjo būti nei baudžiamas, nei kaip nors kitaip persekiojamas. Tuo remiantis 1969 m. Maskvoje įkurta pirmoji SSRS viešai veikianti disidentinė organizacija – Žmogaus teisių SSRS gynimo iniciatyvinė grupė, kuri užsiėmė viešų pareiškimų rengimu ir pranešimų užsienio organizacijoms siuntimu. Nors KGB šią organizaciją sunaikino, o jos narius įkalino arba ištrėmė iš SSRS, tačiau viešas Žmogaus teisių SSRS gynimo iniciatyvinės grupės veikimo pobūdis ir veiklos

Lietuvių ir rusų disidentai – būsimieji Maskvos ir Lietuvos Helsinkio grupių nariai – Sergejaus Kovaliovo, žymaus kovotojo dėl žmogaus teisių ir demokratijos Sovietų Sąjungoje, teismo dieną 1975 m. Vilniuje. Iš kairės penktas – Jurijus Golfandas, šeštas – Jurijus Orlovas, septinta – Gema Stanelytė, devintas – Mečislovas Jurevičius, dešimtas – Martas Niklus, vienuoliktas – Andrejus Sacharovas, tryliktas – Jefremas Jankelevičius, keturioliktas – Eitanas Finkelšteinas (Genocido aukų muziejaus archyvo nuotrauka)

priemonės buvo kopijuojamos dešimčių kitų disidentinių organizacijų, iš kurių svarbiausios buvo su Andrejumi Sacharovu siejamas 1970 m. įkurtas Žmogaus teisių gynimo komitetas ir tikru disidentinio judėjimo simboliu tapusi 1976 m. A. Sacharovo aplinkos įkurta ir Jurijaus Orlovo vadovaujama Maskvos Helsinkio grupė. Panašios grupės greitai imtos kurti ir kitose SSRS respublikose. Postūmį tokių organizacijų veiklai davė 1973–1975 m. Helsinkyje vykusio Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo baigiamasis aktas, pasirašytas 35 valstybių. Šis aktas įtvirtino sienų nekintamumo, pagarbos žmogaus teisėms ir sąžiningo tarptautinių įsipareigojimų vykdymo principus. Dėl Helsinkio aktų Vakarai panaikino prekybinius apribojimus ir atvėrė savo rinkas SSRS žaliavoms, o SSRS vadovai sutiko su kai kuriomis taikaus sugyvenimo nuostatomis. A. Sacharovo aplinkoje gimė idėja organizuoti visuomenines viešai veikiančias grupes, skirtas prižiūrėti, kad šių aktų būtų laikomasi. 1976 m. buvo paskelbta, kad lapkričio 25 d. buvo sukurta Lietuvos visuomeninė grupė Helsinkio susitarimų vykdymui remti (Lietuvos Helsinkio grupė), kurios steigėjais tapo kunigas Karolis Garuckas, Viktoras Petkus, Tomas Venclova, Eitanas Finkelšteinas ir Ona Lukauskaitė-Poškienė. Vėliau Lietuvos Helsinkio grupės nariais vienu ar kitu laikotarpiu buvo 41 asmuo, o neoficialiais ar dokumentus pasirašiusiais nariais – dar 125 asmenys. Grupės nariai privalėjo palaikyti Helsinkio baigiamojo akto principus, stengtis prisidėti juos įgyvendinant, neraginti smurtinei kovai ir joje nedalyvauti, be to, nariais negalėjo tapti asmenys, tarnavę vokiečių ir sovietų baudžiamosiose institucijose. Lietuvos Helsinkio grupės uždaviniu buvo žmogaus teisių pažeidimų fiksavimas ir paskelbimas tarptautinėje arenoje – grupė savo veiklos metais išleido keliasdešimt tam skirtų viešų dokumentų, tačiau tikrasis jos istorinis vaidmuo buvo nuolatinis ir viešas Lietuvos okupacijos fakto deklaravimas ir nuoseklus virtimas savotiška, neoficialia, visas disidentines sroves vienijančia organizacine platforma. Siekiant nuo persekiojimų apsaugoti kitus disidentus arba jiems suteikti platesnę tribūną ir pakeisti iš veiklos pasitraukusius grupės narius, į Helsinkio grupę pamažu buvo įtraukti įvairių politinių pažiūrų ar net kitų pogrindžio organizacijų nariai. Prie grupės prisijungė Bronius Laurinavičius, Mečislovas Jurevičius, Algirdas Statkevičius, Vytautas Skuodis, Vytautas Vaičiūnas, Vytautas Bogušis, Gintautas Iešmantas, Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, Vladas Šakalys ir

Lietuvos rezistentai SSRS disidentų suvažiavime Leningrade (dab. Sankt Peterburge) 1990 m. vasaros pabaigoje. Stovi pirmoje eilėje iš kairės: pirmas – A. Janulis, antras – A. Terleckas, trečias – S. Stungurys, ketvirta – N. Gaškaitė (Žemaitienė), aštuntas – P. Plumpa, devintas– V. Petkus; antroje eilėje iš kairės: pirmas – A. Petrusevičius, antras – A. Baltrušis, trečias – S. Pancerna. Priekyje tupi iš kairės: antras – J. Volungevičius, trečias – A. Žilinskas (Genocido aukų muziejaus archyvo nuotrauka)

Grupė Lietuvos disidentų, 1979 m. lapkričio 19 d. Vilniuje susirinkusių palaikyti teisiamą kovotoją dėl žmogaus teisių Romualdą Ragaišį. Pirmoje eilėje iš kairės klūpo: Algimantas Andreika, Robertas Grigas, Jonas Volungevičius ir Kęstutis Subačius. Antroje eilėje stovi: kun. Jonas Kastytis Matulionis, neatpažinta moteris, Mečislovas Jurevičius, Sigitas Tamkevičius, Antanas Terleckas, Algirdas Statkevičius, Liutauras Kazakevičius, Leonora Sasnauskaitė ir neatpažintas vyras (Genocido aukų muziejaus archyvo nuotrauka)

kiti tuometinio antisovietinio judėjimo atstovai, kurie Helsinkio grupę, jai pačiai to nesitikėjus, pavertė simboline visos Lietuvos disidentų ir pogrindininkų organizacija, nors formaliai Lietuvos Helsinkio grupė tokių siekių nedeklaravo ir niekada nebandė sąmoningai jų siekti. Ko gero, radikaliausia ir pranašiškiausia su Helsinkio grupe susijusi organizacija buvo Lietuvos laisvės lyga (toliau – LLL), kuri deklaravo, kad neturės organizacinės struktūros. „Kiekvienas Lietuvos gyventojas gali laikyti save LLL nariu, jeigu jis kovoja (pagal galimybes) už LLL tikslus“, – taip 1978 m. ši su Antano Terlecko, Algirdo Statkevičiaus ir kitų disidentų veikla siejama pogrindžio organizacija vienareikšmiškai deklaravo siekį atkurti Lietuvos Nepriklausomybę ir kaip kelią į tai numatė tarptautinį Molotovo-Ribentropo pakto pasekmių likvidavimą. Vėlesni įvykiai ir Nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. visiškai patvirtino šios politinės strategijos prasmingumą. Nemažiau pranašiškas buvo Gintauto

Sąjūdis Alvydas Medalinskas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Mykolo Romerio universiteto dėstytojas, politologas, politikos apžvalgininkas

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (toliau – Sąjūdis) yra Lietuvos visuomeninis judėjimas, siekęs atkurti Lietuvos valstybingumą ir tai įgyvendinęs 1990 m. kovo 11 d. Apibūdinant šį judėjimą kaip siekusį Nepriklausomybės, reikia pastebėti, kad Sąjūdžio programoje, priimtoje Steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio 21–22 d., apie Nepriklausomybę nekalbama. Šis siekis Sąjūdžio dokumentuose ir pareiškimuose pasirodo 1989 m. vasario 16 d., kai Kaune priimama Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo deklaracija ir kiekvienas Sąjūdžio Seimo narys prie „Laisvės“ paminklo prisiekia siekti laisvos Lietuvos. „Tautos“ ir „Lietuvos“ sąvokas Sąjūdis vartojo nuo pat pradžių, todėl šis judėjimas dar vadinamas tautiniu ir nacionaliniu, nors jo veikloje, įskaitant Sąjūdžio Seimą ir Sąjūdžio Seimo tarybą, taip pat, žinoma, miestų ir rajonų Sąjūdžio tarybas ir grupes, dalyvavo ne tik lietuviai, bet ir įvairių Lietuvoje gyvenančių tautybių žmonės. Sąjūdžio gimimas Sąjūdis gimė 1988 m. birželio 3 d. Vilniuje, kai į LTSR mokslų akademijos salę susirinkę apie 500 visuomenės atstovų išrinko 35 asmenų iniciatyvinę grupę. Ją daugiausia sudarė Lietuvoje žinomi mokslo ir kultūros žmonės, tačiau buvo išrinkta ir keletas jaunų, mažiau žinomų asmenų, kurių iniciatyva ir surengtas šis susitikimas. Šie jaunieji iniciatoriai (Z. Vaišvila, A. Skučas, G. Songaila ir A. Medalinskas) po 1988 m. gegužės 27 d. toje pačioje salėje įvykusio visuomenės susitikimo su Estijos liaudies fronto atstovu Ivaru Raigu ėmėsi iniciatyvos lygiai po savaitės surengti Lietuvos kultūros ir mokslo žmonių susitikimą, kurio metu turėjo būti siekiama įkurti Lietuvos liaudies frontą. Tačiau tikėtina, kad, jei susitikimas su svečiu iš Estijos ir nebūtų įvykęs, įkurti Lietuvos liaudies frontą būtų pastūmėjusios kokios nors kitos aplinkybės. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje kiekvienas renginys, kurių Lietuvoje, o ypač Vilniuje, buvo gausu, virsdavo kalbomis apie visuomenės ir tautos atsakomybę daryti ką nors daugiau nei tik susirinkti į salę ir diskutuoti. Kaip pavyzdį galima paminėti birželio 2 d. Mokslininkų rūmuose įvykusį planinį renginį labai neutraliu pavadinimu „Kaip įveikti biurokratizmą“. Į jį pakviesti kalbėti R. Ozolas, B. Genzelis, K. D. Prunskienė ir J. Minkevičius. Šio susitikimo metu gimė mintis įsteigti kažką panašaus į Liaudies frontą, bet diskusijos rengėjai nebuvo apgalvoję tolimesnių veiksmų plano. Šiame renginyje lankėsi ir birželio 3 d. susitikimo iniciatoriai, kurie idėją steigti Liaudies frontą buvo apmąstę anksčiau, todėl šio renginio dalyviams pasiūlė prisijungti prie kitądien LTSR mokslų akademijoje vyksiančio susitikimo ir pa-

stangų įkurti Liaudies frontą. Tam buvo pritarta, o Mokslininkų rūmuose vykusio renginio pranešėjai birželio 3 d. tapo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais. Sąjūdžio ištakos Sąjūdžio pradžią galima sieti su daugybės įvairių neformalių organizacijų ir klubų, susikūrusių ir veikusių Lietuvoje 1987–1988 m., veik la. Šių organizacijų nariai dalyvavo ir gegužės 27 d. susitikime LTSR mokslų akademijoje, ir renginyje Mokslininkų rūmuose birželio 2 d. Šios organizacijos – tai paminklosaugos klubas „Talka“ (pirmininkas Gintaras Songaila), ekologinis jaunimo klubas „Žemyna“ (vienas lyderių – Zigmas Vaišvila), filosofų klubas „Žinijos“ draugijoje, dar vadintas klubu „Istorija ir kultūra“ (iniciatoriai – R. Ozolas, B. Genzelis ir B. Kuzmickas), ekonomistų ir sociologų klubai (vienas jų narių – A. Medalinskas) ir LTSR mokslų akademijos jaunimo klubas „Zodiakas“ (vienas jo lyderių, aktyviai prisidėjęs prie birželio 3 d. renginio ir tik per atsitiktinumą nepasiūlytas į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, – S. Lapienis). Paminėtina ir ekonomistų bendruomenėje aktyvi K. D. Prunskienė, viena iš nedaugelio kalbėjusi ne apie įmonių, o visos Lietuvos ekonominį savarankiškumą. Visi šie ir daug kitų klubų būrė būsimus Sąjūdžio dalyvius. Ne vienas lankėsi keliuose klubuose, užmezgė ryšius su jų aktyvistais. Taip formavosi Sąjūdžio branduolys. Labai palankią terpę Sąjūdžiui gimti sudarė Lietuvoje aktyviai veikusios kūrybinės sąjungos (rašytojų, dailininkų, architektų, kompozitorių, kinematografininkų ir kt.), Kultūros fondas, LTSR mokslų akademijos institutai, aukštosios mokyklos, „Žinijos“ draugija, Menininkų rūmai. Čia vyko diskusijos aktualiomis temomis apie tautos kultūrą, paminklosaugą, istoriją ir ekologiją. Jose dalyvavo ir būsimieji sąjūdininkai. Sąjūdžio iniciatyvinė grupė Birželio 3 d. susitikimo organizatoriai Z. Vaišvila, A. Skučas, G. Songaila ir A. Medalinskas tuo metu labiau žinomi buvo tik savo rato ir klubų aplinkoje, bet dauguma Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių buvo garsūs žmonės, susirinkę iš jau minėtų organizacijų, sudariusių prielaidas Sąjūdžiui gimti. Sąjūdžio iniciatyvinę grupę sudarė penki žinomi rašytojai: V. Bub nys, S. Geda, A. Maldonis, J. Marcinkevičius, V. Petkevičius ir vertėjas V. Čepaitis, šeši filosofai: B. Genzelis, B. Kuzmickas, J. Minkevičius, R. Ozolas, V. Radžvilas, A. Juozaitis (pastarasis labiau žinomas kaip 1988 m. vasario mėnesį klube „Istorija ir kultūra“ perskaitytos paskaitos apie politinę kultūrą Lietuvoje autorius ir Monrealio olimpiados

Sąjūdžio ir „žaliųjų“ surengta protesto akcija „Gyvybės žiedas“ prie Ignalinos atominės elektrinės 1988 m. rugsėjo 16–18 d. (A. Petrulevičiaus nuotrauka)

Sąjūdžio Seimo Tarybos posėdis Teatro sąjungos salėje, 1989 m. sausio 17 d. Diskutuoja žurnalistas Vitas Tomkus (centre) ir Mečys Laurinkus (dešinėje), posėdį protokoluoja Ona Volungevičiūtė. (A. Petrulevičiaus nuotrauka)

plaukimo bronzos medalio laimėtojas), trys ekonomistai: A. Buračas, K. D. Prunskienė, R. Rajeckas, trys akademinės sferos atstovai: J. Bulavas, M. Lukšienė, R. Pakalnis, trys muzikai: V. Daunoras, J. Juzeliūnas ir V. Landsbergis, du architektai: A. Nasvytis ir A. Kaušpėdas (pastarasis labiau žinomas kaip roko grupės „Antis“ vadovas), du dailininkai: B. Leonavičius ir A. Šaltenis, aktorius R. Adomaitis, kino režisierius A. Žebriūnas ir Kultūros fondo vadovas Č. Kudaba. Kelią Sąjūdžiui tiesė ir tuo metu dar negausios drąsios publikacijos Lietuvos spaudoje ar jas skelbusių leidinių vadovai, todėl į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę buvo išrinktas ir leidinio „Gimtasis kraštas“ vyriausiasis redaktorius A. Čekuolis, žurnalistai V. Tomkus ir S. Pečiulis, parašęs aštrų straipsnį, kuriame kritikuojamas sovietinis požiūris į pokario Lietuvos istoriją. Kai kurie Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai į ją pateko ir kaip LTSR Konstitucijos projekto rengimo darbo grupės nariai. Tai R. Rajeckas, A. Buračas, J. Bulavas ir B. Kuzmickas. Liaudies frontui steigti iniciatoriai pasirinko LTSR mokslų akademijos salę. Tai sužinojusi akademijos vadovybė išsigando ir nutarė šį susitikimą uždrausti. Šį draudimą birželio 3 d. organizatoriams pranešė akademikas E. Vilkas. Po ilgų diskusijų su E. Vilku sutarta, kad vis dėlto šis susitikimas nebus atšauktas, tačiau akademikas pakeitė susibūrimo tikslą ir nutarė, kad susitinkama bus su LTSR Konstitucijos grupės rengėjais. Kadangi birželio 3 d. susirinkusiųjų apsisprendimas buvo aiškus, šis gudravimas nesustabdė planų įkurti Liaudies frontą. Visiems LTSR Konstitucijos projekto rengimo grupės nariams pasiūlyta prisijungti prie kuriamo visuomeninio judėjimo iniciatyvinės grupės. Prie jos prisijungti atsisakė tik pats E. Vilkas. Svarbu paminėti tai, kad susitikimo metu į iniciatyvinę grupę išrinkti 36 asmenys, tačiau joje būti atsisakė istorikė I. Lukšaitė. Ji

teigė, kad būtų negerai, jei grupei priklausytų ir dukra, ir mama (M. Lukšienė). Todėl Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje, o vėliau ir Sąjūdžio Seimo taryboje, liko 35 nariai. Kūrybinių sąjungų indėlis buvo svarbus ne tik tuo, kad jų atstovai ar vadovai įsiliejo į Sąjūdį. 1988 m. liepos mėnesį Dailininkų sąjunga, kuriai vadovavo B. Leonavičius, suteikė patalpas Sąjūdžio iniciatyvinei grupei susirinkti, kai jas atsisakė skirti Lietuvos valdžia. O nuo 1988 m. spalio mėn. Sąjūdis rinkosi Teatro sąjungos, vadovaujamos R. Adomaičio, patalpose. LTSR mokslų akademijos salėje vyko tik Sąjūdžio Seimo sesijos. Beje, Dailininkų sąjungos vadovai pasižymėjo nemažiau principinga pozicija dar prieš Sąjūdį. Kai vieną iš Lietuvos visuomenės tautinio budimo branduolių – klubą „Istorija ir kultūra“ – sovietinė Lietuvos valdžia nurodė išvyti iš „Žinijos“ draugijos, būtent Dailininkų sąjunga leido jam burtis savo patalpose. Sąjūdis, o ne Liaudies frontas Nepaisant išankstinių planų Lietuvoje, kaip ir Estijoje, kurti Liaudies frontą, čia gimė Sąjūdis. To priežasčių yra keletas. Pirmiausia, birželio 3 d. susitikimo rengėjai, prispausti LTSR mokslų akademijos vadovybės, visų pirma, akademiko E. Vilko, buvo davę žodį, kad Liaudies fronto nekurs. Jeigu toks pažadas nebūtų duotas, susitikimui E. Vilkas nebūtų suteikęs salės. Todėl tam pačiam judėjimui reikėjo sugalvoti kitą pavadinimą. Buvo pasiūlytas žodis „sąjūdis“. Vieniems atrodė, kad jis yra daug neutralesnis ir mažiau karingas nei „frontas“, bet jį pasiūliusieji gerai suprato kontekstą: Lietuvoje buvo ir Lietuvių tautinis sąjūdis, ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdis. Tačiau šis žodis partinei Lietuvos ir Maskvos valdžiai tokių asociacijų nekėlė. Dėl atsargumo, šis judėjimas pavadintas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu, parodant, kad jo veikla turėtų remti Sovie-

Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. vasario 24 d. pirmą kartą buvo surengti demokratiški rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą (AT). Rinkimuose į 141 vietą kandidatavo 472 kandidatai. 210 kandidatų priklausė LKP, 78 – Sovietų Sąjungos komunistų partijai (SSKP), 139 kandidatai buvo nepartiniai. Sąjūdis nebuvo politinė partija, tad rinkimuose rėmė 146 nepriklausomus ir įvairių partijų (išskyrus SSKP) kandidatus. Pagrindinis jų tikslas buvo vienas – įgyvendinti Atgimimo metu Tautos patikėtą misiją ir teisiniu būdu paskelbti nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Rinkimų ir pakartotinių balsavimų kovo pradžioje rezultatai parodė triuškinančią Sąjūdžio remtų kandidatų pergalę – į Aukščiausiąją Tarybą iš viso pateko 96 Sąjūdžio remiami kandidatai (SSKP laimėjo vos 7 mandatus). Pirmajame naujosios Aukščiausiosios Tarybos posėdyje jos pirmininku buvo išrinktas Sąjūdžio lyderis profesorius Vytautas Landsbergis. Kandidatuodamas į pirmininko pareigas Vytautas Landsbergis aiškiai pasakė, koks turi būti Aukščiausiosios Tarybos siekis: „Tas bendras siekis gali būti įvardinamas labai paprastu žodžiu – Lietuva. Šiame žodyje, kaip aš suprantu, yra meilė, yra žmonių orumas, yra teisingumo siekis, taigi ir žmoniško gyvenimo siekis. Mūsų bendras uždavinys – atkurti savo visuomenę, savo valstybę ir kurti jas toliau. Tos kūrybos galias atskleidžia tik laisvi žmonės laisvoje žemėje. Mums reikia ateiti į savo laisvą žemę ir apginti mūsų pačių, mūsų vaikų gyvenimą.“ Vytautas Landsbergis taip pat vadovavo ir į Aukščiausiąją Tarybą išrinktų Sąjūdžio deputatų darbo grupei, kurią sudarė Česlovas Vytautas Stankevičius, Romualdas Ozolas, Valdemaras Katkus, Algirdas Saudargas, Kęstutis Lapinskas, Vytenis Andriukaitis ir Vytautas Sinkevičus. Jie ir periodiškai darbo grupės posėdžiuose pasirodydavęs Egidijus Klumbys kovo 9 d. pasirašė svarbiausių kovo 11-osios teisinių aktų projektus, iš kurių, be abejo, pats svarbiausias buvo „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Iškilmingam 1990 kovo 11 d. posėdžiui buvo ruošiamasi iš anksto, siekta išvengti iškilmingumą slopinančių diskusijų. Pirmiausia posėdyje buvo priimta deklaracija dėl deputatų įgaliojimų, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pavadinimas pakeistas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir konstatuota, kad jos deputatams suteikta teisė atkurti Lietuvos valstybingumą. Ypatingo palaikymo susilaukė ir simbolinę reikšmę turėjęs įstatymas dėl valstybės pavadinimo ir herbo, kurį palaikė visi 133 balsavę deputatai. Apie 22 val. prasidėjo vardinis balsavimas dėl „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ akto (toliau – Akto). 22 val. 44 min. buvo paskelbti istorinio balsavimo rezultatai. Už Aktą, kuriame teigiama, kad „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva yra nepriklausoma

1990 m. kovo 10 d. vakare Lietuvos laisvės lygos lyderis Antanas Terleckas uždengė virš Aukščiausiosios Tarybos paradinių durų kabėjusį LTSR herbą dailininko K. Balčikonio batikos darbu „Vytis“. (A. Petrulevičiaus nuotrauka)

valstybė“, balsavo 124, susilaikė 6 deputatai. Pusę amžiaus partizanų, sovietinio režimo rezistentų, disidentų, aktyvios lietuvių išeivijos ir daugumos Lietuvos gyventojų siektas nepriklausomybės ir laisvės tikslas buvo pasiektas – Lietuvos Respublika tapo nepriklausoma valstybe. Tame pačiame posėdyje buvo priimti ir kiti valstybingumą įtvirtinantys įstatymai, parengtas kreipimasis „Į pasaulio tautas“: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, paskelbusi nepriklausomos Lietuvos valstybės tęstinumą ir sugrįžimą į laisvų pasaulio tautų šeimą, tikisi broliško solidarumo ir paramos. Mūsų sprendimas nėra nukreiptas nė prieš vieną valstybę, nė prieš vieną Lietuvoje gyvenančią tautybę. Tai kelias, kuris leidžia užtikrinti Lietuvoje žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises, atsiverti laisvam bendravimui, įnešti mūsų atsakomybės ir darbo indėlį į kuriamą teisingumo ir santarvės pasaulį.“ Anot Dainiaus Žalimo, 1990 m. kovo 11 d. Akto nuostatų analizė leidžia teigti, kad jis įtvirtino Nepriklausomybės atkūrimo principus, išplėtotus kituose Lietuvos teisės aktuose, ir sudarė teisines prielaidas atkurtai valstybės Nepriklausomybei praktiškai įtvirtinti: vadovaudamasi Akto nuostatomis, Lietuvos Respublika visiškai perėmė savo teritorijos valdymą ir išskyrė savo piliečius iš svetimos valstybės jurisdikcijos. Be to, Akto pagrindu 1991 m. Lietuvos Vyriausybė buvo pripažinta kitų valstybių. Kadangi tarptautinis Lietuvos valstybės pripažinimas de jure tebegaliojo, naujai jos vyriausybei tereikėjo gauti šio pripažinimo patvirtinimą. Iš tikrųjų pirmosios dvi valstybės, kurios pripažino Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimą 1991 m. vasarį, Islandija ir Danija, tik patvirtino 1991–1992 m. Lietuvos Respublikos pripažinimo galiojimą, t. y. Lietuvos valstybės tęstinumo ir tapatumo su 1918 m. vasario 16 d. Akto pagrindu sukurta valstybe pripažinimą. Jų pavyzdžiu vėliau pasekė kitos valstybės.

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ su visų signatarų parašais. (Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka)

Kaip vystėsi įvairios valstybės gyvenimo sritys, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, kokius iššūkius per šiuos metus Lietuvai teko įveikti ir kokią pažangą pavyko padaryti – visa tai pristatome šioje knygos dalyje. Čia apžvelgiame aplinkos apsaugos, urbanistikos, energetikos, finansų, krašto gynybos, kultūros, pilietinės visuomenės, savivaldos, socialinės apsaugos, sporto, sveikatos apsaugos, švietimo, mokslo, teisėsaugos, transporto, ryšių, užsienio politikos, verslo, viešojo saugumo, žemės ūkio ir žiniasklaidos raidą. Šios apžvalgos – tai svarbiausių per 25-erius Nepriklausomybės metus atliktų darbų apibendrinimas.

Bendradarbiavome su daugeliu asociacijų ir organizacijų: Lietuvos statybininkų asociacija, Lietuvos architektų sąjunga, Lietuvos architektų rūmais, Žemės ūkio rūmais, Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos advokatūra, Lietuvos antstolių rūmais, Lietuvos notarų rūmais, Lietuvos teatro sąjunga, Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvos kinematografininkų sąjunga, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Lietuvos dailininkų sąjunga ir kt. Taip pat dirbome su daugelio Lietuvos mokslo įstaigų ir universitetų vadovais ir (ar) specialistais: Lietuvos mokslų akademijos, Lietuvos mokslo tarybos, didžiausių šalies universitetų ir mokslinių institutų.

Formuluodami apžvalgų temas, stengėmės aprėpti visas valstybės gyvenimo sritis, atrinkti nuotraukas, kurios skaitytojui primintų apie reikšmingiausius Nepriklausomybės metų įvykius. Siekėme, kad apžvalgose būtų pristatytos asmenybės, sukūrusios ar prisidėjusios prie svarbiausių darbų ir pasiekimų, tad čia rasite daugybę pavardžių žmonių, kurie per pastaruosius 25-erius metus ėjo svarbiausias pareigas, atliko reikšmingiausius mokslinius tyrimus ir atradimus, sukūrė pripažintus meno kūrinius, išplėtojo reikšmingiausias Lietuvos įmones ar joms vadovavo ir kitaip prisidėjo prie valstybės pažangos.

Rengdami verslo apžvalgas konsultavomės su ilgiausiai rinkoje besidarbuojančių ir didžiausių šalies verslo įmonių vadovais. Norėjome, kad šiame Lietuvos pasiekimų leidinyje būtų papasakotos sėkmės istorijos tų įmonių, kurios ilgai dirba šalies ir tarptautinėse rinkose, kurių indėlis į Lietuvos ekonomiką yra ypač didelis ir svarbus. Bendradarbiavome ir su verslininkų organizacijomis, tokiomis kaip Lietuvos verslo konfederacija, Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos pramonės, prekybos ir amatų rūmų asociacija, VšĮ „Investuok Lietuvoje“, VšĮ Lietuvos investuotojų forumu, VšĮ „Versli Lietuva“ ir kitomis.

Rinkdami informaciją apie valstybės institucijas bendradarbiavome su Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos ir Vyriausybės, visų ministerijų, Lietuvos banko, šalies teismų, Lietuvos kariuomenės, kitų valstybinių įstaigų, departamentų, tarnybų ir organizacijų atsakingais specialistais ar (ir) vadovais, kurie ne tik pateikė mums reikiamų duomenų, bet ir konsultavo, teikė visokeriopą pagalbą. Taip pat naudojomės ir viešojoje erdvėje prieinama informacija.

Tikime, kad žvilgsnis į neilgą, vos 25-erių metų, nepriklausomos valstybės laikotarpį padės atrasti santarvę su savimi ir savo aplinka, leis suvokti, kokį visgi ilgą kelią per šiuos metus nuėjome, kiek daug dirbome ir laimėjome, paskatins didžiuotis visų mūsų Lietuva ir jos pasiekimais. O vienas svarbiausių prieš 25-erius metus iškovotų laimėjimų yra tai, kad Nepriklausomybė suteikė laisvę ir galimybę įsilieti į pasaulio bendriją ir dalyvauti kuriant pažangą.

Naujasis Lietuvos 1990–2015 m. aplinkos apsaugos etapas Angelė Adomaitienė, žurnalistė, Lietuvos žurnalistų sąjungos tarybos narė

Pagal Nacionalinę aplinkos apsaugos strategiją laikotarpiui iki 2030 m. ir Lietuvos aplinkos viziją iki 2050 m. švarios, sveikos, saugios aplinkos ir darnaus valstybės augimo bus siekiama optimalios gamtonaudos, gamtos išteklių atkūrimo ir išsaugojimo, inovatyvių technologijų bei žaliosios ekonomikos plėtojimo pagrindu, kad šiandienis poreikių tenkinimas nesumažintų ateinančių kartų gyvenimo kokybės ir galimybių. Per du pastaruosius dešimtmečius aplinka Lietuvoje teršiama vis mažiau, didesnis dėmesys skiriamas aplinkos kokybei ir gyventojų teisėms į saugią ir švarią aplinką užtikrinti: sparčiai plėtojamos vandens tiekimo, komunalinių atliekų ir nuotekų tvarkymo viešosios paslaugos, gerinama jų kokybė, tolygiai didinamas Lietuvos miškingumas, atsikuria biologinė įvairovė. Lietuva pagal sunkiųjų metalų kiekį dirvožemyje, aplinkos oro kokybę priskiriama prie švariausių Europos šalių, taip pat yra viena iš nedaugelio Europos ir pasaulio valstybių, kurių gyventojai savo reikmėms vartoja tik požeminį, aukštos kokybės geriamąjį vandenį. Išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis per pastarąjį laiką taip pat mažėjo, nors šalies ekonomika augo. Žymaus pagerėjimo pasiekta ir kituose aplinkos sektoriuose, ypač Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (ES) – vykdant ES direktyvas bei įsisavinant europinę paramą. Pavojų aplinkai ir vandens naudojimą iš natūralių telkinių labai ženkliai sumažino ir didžiausio Baltijos šalių regione branduolinės energetikos objekto – Ignalinos atominės elektrinės (IAE) – uždarymas. Vis dėlto aplinkos būklės tyrimai rodo, kad taršos šaltinių ir gamtos žaizdų dar turime nemažai: apie 77 proc. komunalinių atliekų, kurių didelė dalis tinka perdirbti ar alternatyviai energijai gaminti, šalinama sąvartynuose. Kuršių marios, Baltijos jūros priekrantė, apie du trečdaliai Lietuvos upių ir apie trečdalis ežerų dar neatitinka geros vandens būklės reikalavimų. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje – dažnai viršijamos kietųjų dalelių (KD) ir nuolat viršijamos benzpireno koncentracijos normos aplinkos ore. Dėl neoptimalios žemėnaudos, stichinės urbanizacijos ir kitų veiksnių kai kuriuose regionuose degraduoja kraštovaizdis, prastėja dirvožemio būklė, skurdinama biologinė įvairovė ir ekosistemos. Esami urbanizacijos procesai Lietuvoje dar ne visuomet įtelpa į darnios plėtros rėmus. Augant visuomenės ekologiniam sąmoningumui ir tobulėjant technologijoms, didėja poreikis imtis inovatyvių aplinkosaugos priemonių, ypač labiausiai urbanizuotose teritorijose ir didžiuosiuose miestuose, didinti energijos vartojimo efektyvumą pramonės ir transporto sektoriuose, daugiabučiuose bei viešosios paskirties pastatuose.

102

Sukurta vieninga aplinkos apsaugos valdymo sistema Lietuvoje sukurta ir veikia vieninga aplinkos apsaugos valdymo sistema. Aplinkos apsaugą valdo Vyriausybė, Aplinkos ministerija, kitos įgaliotos valstybės institucijos. Tokia sistema po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo atsirado ne iškart, t. y. kūrėsi per keletą reformos etapų. Prisimenant praeitį, verta paminėti, kad Gamtos apsaugos komitetas Lietuvoje buvo įsteigtas 1957 metais. Jis iš esmės rūpinosi medžioklės, saugomų teritorijų steigimo, Raudonosios knygos, ekologinio visuomenės švietimo ir kai kuriais kitais reikalais, bet nekontroliavo oro, pramoninės taršos būklės, neturėjo bazės monitoringui. 1988 m., sujungus kelių ministerijų ir žinybų funkcijas, buvo išplėsta Gamtos apsaugos komiteto kompetencija vandenų, atmosferos, žemės, miškų naudojimo ir apsaugos bei kitomis funkcijomis. Tą laikmetį galima prisiminti ir kaip aktyvaus ekologinio judėjimo sąjūdį – žalieji, valstybės persitvarkymo ir savarankiškumo iniciatoriai bei kiti dalyvavo masiniuose protestuose, žygiuose, kitose akci-

1988 m. rugsėjo 16–18 d. Sąjūdis ir „žalieji“ surengė protesto akciją „Gyvybės žiedas“ prie Ignalinos atominės elektrinės (IAE) dėl jos uždarymo. RBMK tipo reaktorių, kokie veikia IAE, neįmanoma ekonomiškai atnaujinti taip, kad jie atitiktų reikiamą saugumo lygį, ir todėl jie turėtų būti uždaryti: pripažinta, kad jie kelia didelį pavojų. Pastaraisiais metais nesaugūs reaktoriai buvo uždaryti Bulgarijoje ir Slovakijoje. Lietuva įsipareigojo pirmąjį IAE bloką uždaryti iki 2005 m., o antrąjį – 2009 m. Be to, apsauginio kiauto konstrukcija turi trūkumų, kurie kilus didelei avarijai taptų lemtingi (A. Petrulevičiaus nuotrauka)

jose prieš energetikos „monstrus“, Baltijos jūros teršimą, pesticidų Vis dėlto vieningos teisinės sistemos, reglamentuojančios aplinnaudojimą ir pan. kos apsaugą, šiuo metu nėra. Tačiau svarbu pažymėti, kad daug dauNaujas aplinkos apsaugos etapas prasideda Lietuvai vėl iškovojus giau dėmesio skiriama nuostatų suderinimui su kitais įstatymais bei laisvę. 1990 m. įsteigtas Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai atskaitinteisės aktais, siekiant išvengti prieštaravimų ir atitikti ES direktyvų gas Aplinkos apsaugos departamentas. 1994 m. birželio 15 d. Seimo reikalavimus. įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo įgyvendiNacionalinė aplinkos apsaugos nimo“ įsteigta Lietuvos aplinkos apsaugos ministerija, o 1998 m. – strategija išskiria prioritetus dabartinė Aplinkos ministerija (AM), perėmusi Žemės ir miškų ministerijos miškų ūkio reguliavimo ir daugelį Statybos ir urbanistikos Seimo 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimu patvirtinta Valstybinė ministerijos funkcijų. aplinkos apsaugos strategija apėmė svarbiausias to meto gamtoAplinkos ministerijai pavaldūs 8 regionų aplinkos apsaugos desaugos problemas, prioritetus, tikslus, politikos principus bei intepartamentai bei jiems atskaitingos rajonų ir miestų aplinkos apsaugracinius į ES procesus. Dauguma strategijoje numatytų priemonių gos agentūros (inspekcijos), Aplinkos apsaugos agentūra, Aplinkos įgyvendintos. Lietuva įstojo į ES ir tapo pilnateise ES aplinkosauprojektų valdymo agentūra, Valstybinė teritorijų planavimo ir stagos politiką įgyvendinančia valstybe. Tai ypač svarbu, nes, didėjant tybos inspekcija, Valstybinė aplinkos apsaugos tarnyba, Lietuvos aplinkos teršimui ir augant gamtos išteklių naudojimui pasauliniu geologijos tarnyba, Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba, Valstybimastu, būtina palaipsniui pereiti prie kokybiškai naujos, integruonė miškų tarnyba, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, Generalitos ir kompleksinės aplinkos apsaugos strategijos. nė miškų urėdija, Valstybinis miškotvarkos institutas, Kauno Tado Parengta nauja Nacionalinė aplinkos apsaugos strategija apima Ivanausko zoologijos muziejus, Respublikinis Vaclovo Into akmenų keturias prioritetines sritis, kurios tarpusavyje susijusios, tačiau reimuziejus, Lietuvos zoologijos sodas ir kitos įstaigos. kalauja ir skirtingų veiksmų. Tai – darnus gamtos išteklių naudojiAtsižvelgiant į tokį platų organizacijų spektrą, AM ir jai pavalmas ir atliekų tvarkymas; aplinkos kokybės gerinimas; ekosistemų džios institucijos vykdo daugybę funkcijų. Įgyvendina aplinkos apstabilumo išsaugojimas; klimato kaitos švelninimas ir prisitaikymas saugos bei gamtos išteklių naudojimo valstybės strategiją, rengia prie klimato kaitos keliamų aplinkos pokyčių. valstybines ilgalaikes ir tikslines aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo programas, įstatymų ir kitų teisės aktų aplinkos apTikslas – sveika, švari, saugi aplinka, saugos klausimais projektus, gamtos išteklių naudojimo normas, tenkinanti gyvenimo poreikius standartus bei taisykles. Organizuoja valstybinės svarbos specia Aplinkos apsaugos politikos strateginis tikslas – pasiekti, kad liųjų teritorinio planavimo dokumentų rengimą, nustato gamaplinka Lietuvoje būtų sveika, švari ir saugi, darniai tenkinanti vitos išteklių naudojimo limitus ir sąlygas, leidimų išdavimo tvarką, reglamentuoja ir kontroliuoja gamtos išteklių apskaitą. Be to, suomenės, aplinkosaugos ir ekonomikos poreikius. Ketinama užorganizuoja rezervatų ir kitų saugomų teritorijų valdymą, sudaro tikrinti ilgalaikį racionalų ir tvarų gamtos išteklių naudojimą, jų ir tikslina Raudonąją knygą, nustato ir kontroliuoja teršalų (ir raapsaugą, atsinaujinančių išteklių atkūrimą ir, kur įmanoma, gausidioaktyviųjų medžiagų) emisijos į aplinką normas bei apskaitos nimą, sudarant sąlygas darniai ūkio plėtrai. tvarką, rengia ir koordinuoja kompleksinį aplinkos monitoringą Trumpai peržvelkime, kokiais būdais bus siekiama išsaugoti ir bei mokslo tyrimus. Taip pat informuoja visuomenę apie aplinPrioritetinių aplinkos apsaugos sričių struktūra kos būklę ir rūpinasi ekologiniu švietimu, aplinkos apsaugos specialistų rengimu bei tobuliPrioritetinės aplinkos apsaugos sritys nimu, reiškia pretenzijas ir ieškinius dėl žalos atlyginimo bei vykdo kitas funkcijas. Aplinkosaugos nuostatos įteisintos įstatymais Pagrindinės nuostatos aplinkos apsaugos reguliavimo srityje įteisintos Lietuvos Konstitucijos 53 ir 54 straipsniuose. Detaliau jas nurodo keli įstatymai bei kiti teisės aktai: Lietuvos miškų, Lietuvos saugomų teritorijų, Lietuvos žemės gelmių, Lietuvos augalų, Lietuvos teritorijų planavimo įstatymai, įstatymas „Dėl statybų Lietuvos Respublikos pajūrio juostoje ir Kuršių nerijoje“, specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos bei daugelis kitų. Be to, neseniai Lietuvos Seime priimti Aplinkos apsaugos įstatymo pakeitimai, Poveikio aplinkai vertinimo įstatymas, rengiami atmosferos, cheminių medžiagų, dirvožemio apsaugos ir kitų įstatymų bei teisės aktų projektai.

Darnus gamtos išteklių naudojimas ir atliekų tvarkymas

Aplinkos kokybės gerinimas

Ekosistemų stabilumo išsaugojimas

Gamtos ištekliai: • žemės gelmių ištekliai • vandens ištekliai • miškai • žuvų ištekliai • medžiojamieji gyvūnai

Vanduo

Kraštovaizdis

Dirvožemis

Aplinkos oras

Biologinė įvairovė ir ekosistemų paslaugos

Atliekos

Radiologinė aplinkos būklė

Klimato kaitos švelninimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos keliamų aplinkos pokyčių

Biosauga

Aplinkos triukšmas Cheminės medžiagos Urbanistinė aplinka

Šaltinis: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija

103

MIŠKAI IR MIŠKŲ ŪKIS PASITINKANT 25-uosius NEPRIKLAUSOMYBĖS METUS Algirdas Brukas, miškininkas, Lietuvos miško savininkų asociacijos garbės narys, 1996–1998 m. žemės ir miškų ūkio viceministras

Miškų vaidmuo žvelgiant istoriškai labai keitėsi. Be daugelio gamtinių veiksnių, vis didesnę reikšmę įgaudavo vidiniai ir išoriniai socialinio pobūdžio faktoriai. Kai kurie iš jų tapo labai svarbūs žmogaus ir miško santykiams, o atskirais atvejais turėjo tiek vienai, tiek kitai pusei egzistencinę reikšmę. Nesileisdami į ilgus samprotavimus, priežasčių bei pasekmių aiškinimus, peršokę per sovietmečio penkiasdešimtmetį, sustokime prie paskutiniųjų 24 metų miškų būklės ir miško ūkio rezultatų nagrinėjimo, išskaidydami vertinimo objektą į smulkesnes sudedamąsias dalis (sektorius), kiekvieną tokią dalį ar sektorių įvertinkime atskirai ir išryškinkime labiausia į akis krintančius jų teigiamus ir neigiamus bruožus. Tad bent bendrais bruožais žvilgtelėkime, kaip Nepriklausomybės metais pasikeitė miškai, ką iš miškų gavo ir ką jiems davė Lietuvos valstybė, platesnioji visuomenė ar atskiri jos sluoksniai, įskaitant profesionalius miškininkus. Kas iš esmės pakito žmogaus ir miško santykiuose? Daugiausia iš miškų gavo gamtosauga. Radikaliai išplėstas miškų

Daugiausia miškų yra Lietuvos pietrytinėje dalyje (G. Barzdžiukaitės nuotrauka, iš žurnalo „Miškai“ archyvo)

108

naudojimas siekiant specializuotų gamtosaugos tikslų. Daugiau kaip trečdalis miškų pateko į saugomas teritorijas, kuriose ribojamos ekonominės, o kartais ir socialinės miškų funkcijos. Be rezervatinio režimo miškų plotų didinimo, dar apie 262 tūkst. ha Lietuvos miškų auginami iki gamtinės brandos (to Lietuvoje iki Nepriklausomybės išvis nebuvo). Be valstybinių rezervatų, nacionalinių ir regioninių parkų, valstybės ir savivaldybių draustinių, miškuose išskirtos europinės svarbos NATURA 2000 teritorijos, kertinės miško buveinės, įvairios apsauginės juostos prie vandenų ir daugelio kitų objektų. Netgi ūkiniuose miškuose vykdant darbus taikoma daug gamtosauginių apribojimų (biržių ploto mažinimas, pavienių medžių palikimas kirtavietėse, savaiminio atžėlimo skatinimas ir t. t.). Valstybinis visų miškų valdymas 1998 m. perduotas Aplinkos ministerijai. Per 25 nepriklausomybės metus miškų plotai padidėjo daugiau kaip 200 tūkst. ha, o šalies miškingumas pasiekė trečdalį sausumos teritorijos, padidėjo bendri medienos ištekliai, brandūs medynai eksploatuojamuose miškuose jau viršija 20 procentų. Šie pagrindiniai skaičiai rodo, kad iš esmės pagerėjo visi Lietuvos miškų parametrai, išaugo produktyvumas ir atsparumas negatyviems bei stichiniams veiksniams. Lietuvos medienos pramonė ir kiti medienos vartotojai iš valstybinių, o vėliau ir privačių miškų medienos žaliavos gavo ir gauna beveik du kartus daugiau nei paskutiniuoju sovietmečio dešimtmečiu. Tai užtikrino gana sėkmingą šios pramonės plėtrą Nepriklausomybės metais. Daugiau kaip ketvirtis milijono Lietuvos gyventojų restitucijos būdu tapo privačių miškų savininkais. Šitaip įgiję nekilnojamojo turto jie pasidarė turtingesni, o nemaža jų dalis jau gavo arba ateityje gaus papildomų pajamų iš savo miško panaudojimo medienos gamybai ar kitiems tikslams. Valstybinės miškų tarnybos miškininkai Nepriklausomybės metais gali naudoti miško išteklius patikėjimo teise, nemokėdami kelminio mokesčio ir pasilikdami visas gaunamas pajamas sau bei išsaugodami urėdijoms pelno siekiančių įmonių statusą. Tokių lengvatinių sąlygų Lietuvos istorijoje niekada nebuvo, jos yra išimtinės ir pasaulio praktikoje. Visiems kitiems Lietuvos gyventojams sudarytos laisvo įėjimo sąlygos į absoliučią daugumą Lietuvos valstybinių bei privačių miškų rekreacinėms reikmėms tenkinti ir mažosioms miško gėrybėms (uogoms, grybams) rinkti. Niekada anksčiau Lietuvos miškuose nebuvo tiek daug rekreacinių takų, miško poilsiaviečių, kaimo turizmo sodybų. Valstybė tiesioginės ekonominės naudos iš miškų atsisakė, liko tik netiesioginė ir dažnai nemateriali nauda, pavyzdžiui, ateinanti

praverstų į miškus ir miškų ūkį žiūrėti daugiau piliečio nei valstybės išlaikytinio akimis. Pačios miškininkų bendruomenės turėtų imtis didesnės iniciatyvos, daugiau diskutuoti ir remtis specialistų žiniomis. Miškų nuosavybė Per ketvirtį amžiaus miškų nuosavybės srityje pasiekta nemažai. Atkurta privatinė miškų nuosavybė ir socialinis teisingumas. Vykdant žemės reformą išsaugotas maždaug paritetinis valstybinės ir privačios miškų nuosavybės santykis. Sudėtingų reformų ir socialinių transformacijų metu išsaugotos bazinės valstybinio miškų ūkio struktūros. Tačiau yra ir tobulintinų dalykų. Visų pirma, reikėtų pagreitinti per ilgai užtrukusį miškų grąžinimo procesą (žemės reformą). Antra, privatiems miškų savininkams sumažinti apribojimus disponuoti nuosavybe. Trečia – padidinti smulkių privačių valdų savininkų kooperaciją ar kitokį jungimąsi. Valstybinio miškų valdymo institucinė sistema

Žiemą miško keliai dažnai tampa nepravažiuojami (nuotrauka iš žurnalo „Miškai“ archyvo)

per gamtosaugą, ir tam tikros pajamos, gaunamos iš juridinių ar fizinių asmenų, susijusių su miško naudojimu bei medienos perdirbimu. Šią sritį ateityje reikėtų skatinti. Tiek valstybinio valdymo institucijų specialistai, tiek Valstybinės miškų tarnybos miškininkai, tiek privačių miškų savininkai deramai neįvertino valstybės sudarytų palankių sąlygų. Privačiame sektoriuje tinkamai neišnaudotos asocijavimosi galimybės, kooperatinių ir aptarnaujančių struktūrų formavimas. Sektorius iki šiol išlieka intensyvios kontrolės, o ne ūkio plėtros objektas, o tai, be abejo, valstybės požiūriu yra žalinga. Valstybiniame sektoriuje net surenkant įspūdingas pajamas kol kas neatsiranda papildomų lėšų miškų mokslui plėtoti. Nors daug gražių žodžių pasakoma apie miškininkystės plėtrą, medynų ugdymą, želdinimą bei kitus gerus darbus ir jiems gerokai didinamas finansavimas, bet šių darbų faktiški kiekiai, išreikšti hektarais ar kubais, jau keleri metai mažėja ar geriausiu atveju nekinta. Daug kuo galime džiaugtis. Tačiau yra dėl ko ir nuliūsti. Tikrai

Išsaugotos ar naujai sukurtos bei suformuotos stiprios valstybinio miškų valdymo bei tvarkymo struktūros: miškų urėdijos, Generalinė miškų urėdija, Valstybinė miškų tarnyba, Valstybinis miškotvarkos institutas. Ką reikėtų tobulinti? Pirmiausia reikalinga didesnė institucijų pagalba tvarkant privataus sektoriaus miškus. Mūsų miškų ūkio kontrolės sistema turėtų padėti spręsti problemas, o ne tik bausti už nusižengimus. Be to, reikia sustiprinti miškų sektoriaus atstovavimą Aplinkos ministerijoje ir nedubliuoti funkcijų. Miškų mokslas ir specialistų rengimas Džiugu, kad išsaugota mokslinių tyrimų materialinė bazė, nuolat ir veiksmingai stebima miškų būklė, kaupiami statistiniai duomenys apie miškus, atliekami atskiri taikomojo ir mokslinio pobūdžio tyrimai. Nuo 1995 m. leidžiamas tarptautinis mokslinis miškininkystės žurnalas „Baltic Forestry“. Visgi pagerinti reikėtų bendrą miškų mokslininkų finansavimą, darbų tematikos lygį, pakeisti miškininkų bendruomenės požiūrį į miškų mokslą ir į mokslo tiriamuosius darbus. Lietuvos aukštosiose mokyklose parengiama užtektinai miškų ūkio specialistų, tačiau norėtųsi aukštesnio specialistų paruošimo lygio iš techninės ir technologinės pusės.

Dulkėtoji šiurė (Cladoniaconiocraea) – didžiausia Lietuvos kerpių gentis, elnių mitybos pagrindas (nuotrauka iš žurnalo „Miškai“ archyvo)

Miškų apskaita ir miškotvarka

Lietuviškas pušynas (G. Barzdžiukaitės nuotrauka, iš žurnalo „Miškai“ archyvo)

Nacionalinė miškų inventorizacija (NMI) sėkmingai pritaikyta praktikoje, sugrįžta prie reguliarios Sklypinės miškų inventorizacijos (SMI) ir miškotvarkos po jų pristabdymo pirmajame Nepriklausomybės penkmetyje. To rezultatas – inventorizuota visos Lietuvos teritorija. Sukurtos taksacinių duomenų bazės, kurios yra lengvai prieinamos vartotojams, reguliariai skelbiama statistinė informacija apie miškus ir miškų ūkį.

109

Lietuvos statybų pramonė 1990–2015 m. Adakras Šeštakauskas, ilgametis Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas, nusipelnęs Lietuvos inžinierius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto garbės narys, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos kolegijos narys

Statyba – viena iš svarbių materialinės gamybos sričių, padedanti sukurti pramonės ir kitų šakų potencialą, spręsti gyvenamojo būsto ir kitas socialines problemas, vystyti miestų ir kaimų infrastruktūrą. Nuo statybos masto, jo lygio makroekonomikoje tiesiogiai priklauso šalies perspektyva, žmonių gyvenimo lygis ir gerovė. Statybos šaka išimtinai priklauso nuo bendros šalies ekonominės padėties. Šis teiginys planinės ekonomikos sąlygomis nebuvo akcentuojamas. Atkūrus Nepriklausomybę, atsisakius ūkio valdymo komandinės sistemos, įvyko didžiuliai pokyčiai visame ūkyje, įskaitant ir statybų sritį. Buvo naikinami trestai ir susivienijimai, statybos ir pramonės įmonės iš pradžių tapo savarankiškomis valstybinėmis įmonėmis, o privatizavus – akcinėmis ir uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis. Procesai vyko sparčiai, kadangi reformos tikslai sutapo su įmonių lūkesčiais būti visiškai savarankiškomis. Įsteigta Statybos ir urbanistikos ministerija kūrė norminę bazę (įstatymai, reglamentai ir pan.), vadovavo privatizavimo procesui, rengė atitinkamus dokumentus, tačiau į gamybos planavimą ir valdymą nesikišo, nebuvo atsakinga už statybos sektoriaus rezultatus – apimčių vykdymą, objektų paruošimą eksploatuoti, darbo našumą ir pan.

Statybos įstatymas, be statybos procesų reguliavimo, privalėjo reglamentuoti statybinių medžiagų ir statybos gaminių bei dirbinių gamintojo ir prekybininko teises ir pareigas. Statybos įstatymas susijęs su kitais veiklos sritis reglamentuojančiais įstatymais: teritorijų panavimo, aplinkosaugos, nekilnojamųjų vertybių apsaugos, energetikos, apskričių valdymo, savivaldos ir Civiliniu kodeksu. Statybos įstatymo projektas buvo aptariamas darbiniuose pasitarimuose su administracinių, gamybinių ir visuomeninių organizacijų atstovais, o užbaigtas derinti su suinteresuotomis ministerijomis ir žinybomis, Lietuvos mokslų akademija, Lietuvos architektų sąjunga, Lietuvos statybininkų asociacija, Lietuvos statybos inžinierių sąjunga, Vilniaus Gedimino technikos universitetu. Įstatymo projektas pasiekė Lietuvos Respublikos Seimą ir 1996 m. kovo 19 d. Statybos įstatymas Nr. 1-1240 buvo priimtas plenariniame posėdyje. Tai buvo pirmasis visą statybos sritį apimantis statybos įstatymas Lietuvos istorijoje. Tarpukario Lietuvoje iki Nepriklausomybės praradimo veikė Rusijos imperijos statybos kodeksas (su kai kuriais pakeitimais). Tiesa, 1939 m. buvo priimti kai kurias statybos sritis re-

Statybos nacionalinės teisėkūros ištakos ir raida (1991–2001 m.) 1990 m. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę ir priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją (1992 m.) reikėjo teisės aktų – įstatymų, reglamentuojančių atskiras darbo ir ūkio sritis. Iki Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje veikė keli šimtai Sovietų Sąjungos teisės aktų, nustatančių statybos ir su ja susijusių sričių reikalavimus. Kad nebūtų teisinio vakuumo, dalis šių aktų (kiek jie neprieštaravo mūsų Konstitucijai) iki Lietuvos statybos teisės sukūrimo buvo palikta galioti. Parengti ir priimti įstatymus reikėjo laiko, o delsti nebuvo galima. Todėl buvo rengiami Vyriausybės lygmens teisės aktai, kurie iki įstatymų priėmimo turėjo atlikti teisinį ūkio šakų reguliavimą. Statybos srityje tokiu aktu tapo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 13 d. nutarimu patvirtinti „Statybos pagrindų laikinieji nuostatai“. Jų projektą parengė statybos mokslo ir normavimo departamentas (direktorius Vytautas Elenbergas, pavaduotojas Zenonas Mackevičius), projekto autoriai – Algis Prunskas ir Jurgis Rydelis. Šie žmonės ir perėjęs dirbti į ministeriją valstybinio projektavimo instituto „Lietuvos statybos projektas“ generalinis direktorius Algimantas Bučius nuo 1995 m. sausio mėn. tapo statybos įstatymo pagrindiniais rengėjais.

112

1997 m. atidaryta nauja „Dvarčionių keramikos“ gamykla. 2003 m. lapkritį „Dvarčionių keramika“ pristatė moderniausią Europoje akmens masės glazūruotų plytelių gamybos liniją. Itališka „Sacmi“ linija – naujiena ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje – modernesnės technologijos tuo metu dar nebuvo. Automatizuotą liniją aptarnavo 47 žmonės, dirbdami keturiomis pamainomis. Per metus linija pagamino 1,2 mln. m2 apdailos plytelių (Eltos nuotrauka, aut. A. Sabaliauskas)

glamentuojantys teisės aktai: Miestų žemių tvarkymo įstatymas, kuris su anksčiau priimtu vietos savivaldybių įstatymu nustatė nacionalinės urbanistikos pagrindus, Kaimo statybos įstatymas. Statybos įstatymas įsigaliojo nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. Iki to laiko turėjo būti parengti svarbiausi įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai. Pagal Statybos ir urbanistikos ministerijos projektus Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė šiuos nutarimus: „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“, „Dėl valstybinės reikšmės statinių“, „Dėl ypatingos svarbos statinių, kuriuos projektuoti ir statyti turi teisę projektavimo ir statybos verslo įmonės, gavusios Statybos ir urbanistikos ministerijos kvalifikacijos atestatą šiai veiklai sąrašo patvirtinimo“, „Dėl statybų, finansuojamų visuomenės lėšomis, statybos ir projektavimo rangos sutarčių sudarymo tvarkos“, „Dėl valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Statybos ir urbanistikos ministerijos įsteigimo“. Taip buvo sukurtos teisinės prielaidos įdiegti Lietuvos Respublikos nacionalinę statybos techninio normavimo sistemą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė įgaliojo Statybos ir urbanistikos ministeriją nustatyti normatyvinių statybos techninių dokumentų rengimo ir tvirtinimo tvarką ir tvirtinti statybos techninius reglamentus. Statybos techniniai reglamentai buvo suskirstyti į organizacinius tvarkomuosius STR1, techninius reikalavimus – STR 2, resursų ir investicijų – STR 3. STR 2 techninių reikalavimų pagrindu tapo Europos Ekonominės Bendrijos 1988 m. gruodžio 21 d. „Direktyvos dėl statybos produktų teisinių ir administracinių nuostatų suvienodinimo 89/106/ EEC“ 6 esminiai statinio reikalavimai, perimti iš Statybos įstatymo: 1) mechaninis atsparumas ir pastovumas, 2) gaisrinė sauga, 3) higie na, sveikata, aplinkos apsauga, 4) naudojimo sauga, 5) apsauga nuo triukšmo, 6) energijos taupymas ir šilumos išsaugojimas. Parengus statybos techninius reglamentus buvo rengiami laisvai pasirenkami normatyviniai statybos dokumentai (standartai, įmonių statybos taisyklės). Galima teigti, kad po trejų metų nuo Statybos įstatymo priėmimo, 1999-aisiais, Lietuva jau turėjo funkcionuojančią statybos techninio normavimo sistemą. Ilgainiui keitėsi ir statybos organizavimo bei valdymo principai, panaudoti nauji techniniai ir technologiniai sprendimai, buvo pertvarkoma statybinių medžiagų ir konstrukcijų gamybos pramonė. Iš tiesų, privatizavimo procese įmonės susmulkėjo, nors ir tapo savarankiškomis. Iš stambiųjų, kurios buvo privatizuotos kaip savarankiški vienetai, liko AB „YIT Kausta“ (buvęs Kauno namų statybos kombinatas), AB „Panevėžio statybos trestas“, AB „Montuotojas“ ir kelioliką kitų, kurios buvo svarbios statant stambius objektus. Tačiau atsirado daugybė problemų, būdingų visoms statybos organizacijoms, kurias nebuvo kam apibendrinti ir teikti valstybės ir valdžios institucijoms. 1993 m. kovo mėn., Lietuvos Respublikos Vyriausybei pritarus (tuometiniu Minisru Pirmininku buvo Bronislovas Lubys), susibūrusi iniciatyvinė 24-ių įmonių vadovų grupė parengė įstatus, steigimo sutartį ir 1993 m. balandžio 14 d. šiuos dokumentus pasirašė, tuo pačiu įsteigdama Lietuvos statybininkų asociaciją. Pirmajame įstatų punkte teigiama: „apjungti asociacijos narių pastangas, vykdant statybos, projektavimo ir statybinių medžiagų rinkos paieškas, siekti, kad uždirbtos lėšos būtų naudojamos materialiniams ištekliams įsigyti“. Tai visiškai atspindėjo to meto pagrindines statybos šakos aktualijas – trūko metalo, vamzdžių, elektrotechninių medžiagų, o šaliai – naftos ir dujų. Piniginiai santykiai beveik neegzistavo. Tiesa, šiuos sumanymus pavyko įgyvendinti tik iš dalies, dažniausiai įmonių lygyje. Rusija statybos paslaugų nelaikė būtinomis ir joms materialiniai ištekliai nebuvo skiriami. Pirmieji keleri asociacijos gyvavimo metai buvo rezultatyvūs priimant statybų verslui palankius sprendimus. Asociacijai prašant, Vyriausybė 1993 m. liepos mėn. statybos šaką priskyrė prie prioritetinių ir nustatė pelną, gautą iš statybos montavimo darbų, apmokestinti 20 proc. tarifu. Po dvejų metų, siekdama išsaugoti statybos potencialą, Vyriausy-

Mineralinių trąšų gamykla AB „Lifosa“ pagal 2011 m. patvirtintą investicijų strategiją 2011–2016 m. kasmet numato skirti apie 9 mln. JAV dolerių įrangos atnaujinimui ir infrastruktūros renovacijai. Naująsias AB „Lifosa“ skystojo amoniako sferines talpas sumontavo AB „Montuotojas“ (Lietuvos statybininkų asociacijos archyvo nuotrauka, aut. než.)

2006 m. AB „Akmenės cementas“ žengė ryžtingą inovacinį žingsnį, nusprendęs statyti naują 4500 tpd sauso būdo klinkerio gamybos liniją. Projekto, kuris leis cementą gaminti ne šlapiuoju, o sausuoju būdu, vertė siekia 350 mln. litų. 2013 m. spalį buvo užbaigti gamybos linijos statybos ir montavimo darbai. Rangovas – AB Panevėžio statybos trestas. Aplinkosauga – viena svarbiausių darnaus vystimosi sričių bendrovei „Akmenės cementas“, kuri užsibrėžė iki 2015 m. 50 proc. bazinio kuro pakeisti alternatyviu kuru (Lietuvos statybininkų asociacijos archyvo nuotrauka, aut. než.)

bė pelno mokestį diferencijavo, nustatydama: jei statybos darbai sudaro iki 50 proc. realizavimo pajamų dalies – apmokestinti 29 proc., jei 51–75 proc. – apmokestinti 20 proc., o viršijus 75 proc. – apmokestinti 15 proc. tarifu. Vėliau, Seimui perėmus reglamentuoti mokesčių nustatymo tvarką, šios lengvatos išnyko ir liko vieningas visam ūkiui pelno mokesčio tarifas (šiuo metu 15 proc.). Skatinant investicijas, 1998 m. buvo priimta teisinga nuostata – pelną, skirtą investicijoms, apmokestinti „nuliniu“ tarifu. Ši nuostata veikė 1998–2002 metais. Materialinės investicijos didėjo jau nuo 2000-ųjų. Ypač daug pastangų teko skirti gyvenamosios statybos plėtrai, kuri palyginti su 1990 m. 4–5 kartus sumažėjo butų skaičiumi, o skaičiuojant kvadratiniais metrais – 3 kartus. 1994 m. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą neapmokestinti PVM gyvenamųjų namų statybos ir projektavimo darbų. Tiesa, ši lengvata gyvavo neilgai – 1995 m. viduryje ji buvo panaikinta, nors daugelyje Europos šalių tokios lengvatos egzistavo. Vėlesnės pastangos sumažinti PVM gyvenamajai statybai, nežiūrint bendrų veiksmų su Statybos ir urbanistikos ministerija, pritariant tuometiniam Seimo Pirmininkui Vytautui Landsbergiui, Vyriausybei nepavyko. Verta paminėti unikalų atvejį. Tuo metu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje buvo 47 straipsnis, nustatantis, kad teisę į žemę turi Lietuvos valstybė ir jos piliečiai. Juridiniai asmenys tokios teisės neturėjo. Seimo specialioji komisija, vadovaujama Kęstučio Vaitukaičio, prižiūrinti Konstitucinio įstatymo įgyvendinimą, 2000 m. išnagrinėjusi mūsų daugkartinius raštus ir skundus leido ne žemės ūkio paskir-

113

Statyba ir architektūra darnios plėtros kelyje Humanitarinių mokslų daktarė, docentė Dalia Bardauskienė, konkurso „Už darnią plėtrą“ iniciatorė ir vertinimo komisijos narė

Lietuvos architektūros, statybos ir urbanistikos raida ir puoselėjamos vertybės yra glaudžiai susijusios su Vakarų Europa. Netolimoje praeityje šie ryšiai buvo susilpnėję, veikė Sovietų Sąjungos teisės aktai, nustatantys bendruosius statybos ir architektūros, miestų ir miestelių projektavimo reikalavimus. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę 1990 m. buvo sukurtos teisinės prielaidos įdiegti nacionalinę statybos ir architektūros techninio normavimo ir reglamentavimo, teritorijų planavimo sistemą. Naujos sistemos pagrindus paklojo Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992 m.), Teritorijų planavimo (1995 m.), Statybos (1996 m.), Žemės įstatymai ir Lietuvos narystė Europos Sąjungoje (2004 m.). Atkūrus šalies Nepriklausomybę, pasikeitė projektavimo, statybos organizavimo bei valdymo principai, pritaikyti nauji techniniai ir technologiniai sprendimai, pertvarkyta statybinių medžiagų ir konstrukcijų gamybos pramonė. Statybų rinkoje atsirado naujas užsakovas – privatus kapitalas, nekilnojamojo turto vystytojas, brokeris. Projektavimo ir statybos įmonės susmulkėjo, tapo savarankiškomis, ėmė jungtis į profesines visuomenines organizacijas. Per 25 metus statyba ir architektūra aktyviai tenkino visuomenės poreikius būsto, paslaugų, verslo ir kitai infrastruktūrai, gražino miestų ir gyvenviečių aplinką, gerino gyvenimo kokybę. Sėkmė buvo susijusi su bendru ekonomikos augimu ir nuopuoliais (1997, 2007–2009 m. krizės), paveldėtomis socialinėmis ir ekonominėmis problemomis, prieštara tarp paveldėtų ir naujų reglamentavimo sistemų, užtrukusios plėtros vizijų paieškos urbanistikoje, visuomenės požiūrių kaita. Sunku tiksliai apibūdinti įvykusių plėtros pokyčių mąstą ir indėlį į šalies gerovę, tačiau visose srityse atsirado daugiau gylio, įdomesnių idėjų, stiliaus paieškų. Ekonomine prasme Lietuva tapo urbanizuota Baltijos regiono valstybe, 67 proc. gyventojų gyvena miestuose ir miesteliuose, kur sukuriama didžiausia gerovės dalis. Vis dėlto geriausias permainų indikatorius yra šiuolaikinė Lietuvos architektūra. Žinomo architektūros kritiko hab. dr. prof. R. Buivydo pastebėjimu, turtinga tipologine įvairove Lietuvos architektūra, kur kas

įtaigiau išreiškia laikotarpio, šalies ar miesto kultūros raidą, akivaizdžiai parodo šalies, vietovės socioekonominio būvio kokybę. Permainų ženklai Sovietmečiu Lietuvoje vyravo pramoninė statyba, miestuose dominavo tipinės architektūros daugiabučių namų masyvai. Po 1990 m. būsto statybos apimtys sumažėjo, todėl 2000 m. buvo leista kitos paskirties žemės įsigyti ir juridiniams asmenims. Ši priemonė bei gerėjanti ekonominė situacija 2008 m. leido padidinti būsto statybą iki 11 800 butų, tačiau krizė šias apimtis sumažino 3 kartus. Pastaraisiais metais apimtys saikingai auga, tačiau buvusių tempų nepasiekė. Vis dėlto naujo būsto statyba tapo svarbiu plėtros varikliu, skatino Lietuvos miestų urbanistinių struktūrų ir kraštovaizdžio kaitą, pagerino žmonių gyvenimo sąlygas, tačiau ES vidurkio (36 kv. m gyventojui) dar nepasiekė. Vertinant pasiektus rodiklius ir atsižvelgiant į Lietuvos būsto strategiją, kurioje iki 2020 m. planuojama pasiekti 29 kv. m vienam gyventojui rodiklį, galima prognozuoti būsto statybos perspektyvą, tačiau be šuolių ir gerai apgalvotą. Senstantys sovietmečio daugiabučių kvartalai tapo valstybinės svarbos iššūkiu, ilgalaike renovacijos programa, nes vartoja daug energijos, brangu eksploatuoti, skurdi aplinka. Dauguma butų savininkų dar nesijaučia pastatų savininkais, tad turėdami galimybę išsikelia į užmiestį, kur aplinka sveikesnė, o žemė ir būstai pigesni. Naujos priemiesčių sodybos, paslaugų ir logistikos objektai padidino viešosios infrastruktūros poreikį, išteklių vartojimą, ekologinę taršą nuo automobilių. Nekilnojamojo turto rinkos krizė (2008–2009 m.) pristabdė priemiesčių plėtrą ir suteikė galimybę įvertinti rezultatus, kai netinkamoje vietoje buvo pastatyta per daug pastatų. Tačiau pažanga yra akivaizdi – miestuose ir aplink juos atsirado daug kokybiškai pastatytų, puikios architektūros gyvenamųjų vienbučių ir

Vilniaus vakarinis aplinkkelis (Eltos nuotrauka, aut. G. Savickis)

Pirmasis šiuolaikinis gyvenamasis kvartalas – Fredos miestelis, pastatytas 2007 m. Kaune, 2008 m. tapo konkurso „Už darnią plėtrą“ nugalėtoju. Architektai: A. Kančas, L. Kazakevičiūtė, L. Savickas, statytojas – UAB „Kausta“ (žurnalo „Archiforma“ nuotrauka)

117

daugiabučių pastatų. Geriausias ženklas, liudijantis naują vystytojo, statybininko ir architekto santykių kokybę siekiant aukšto rezulatato yra Fredos miestelis Kaune. Didelei, neišvaizdžiai teritorijai sukurtas vientisas, estetiškas urbanistinis architektūrinis vaizdas. Kūryba ir statybos darbų kokybė įsiskverbė ir į pastatų interjerus, ir į gyvenimo būdą kuriame žmonės sugyvena taip, kaip ir skirtingų tipų gyvenamieji namai ir viešosios erdvės. Kultūros, žinių ekonomikos slėniai (vakarietišką koncepciją prieš daugiau nei 10 metų kūrybingai pritaikė pažangūs mokslo, verslo, savivaldybės ir valstybės specialistai) ženklina šalies ūkio perėjimą nuo pramonės į žinių ekonomiką, informacinę visuomenę. Slėnių objektai reikšmingi šalies urbanistikos bei architektūros raidai, pasižymi kūrybiniu meistriškumu ir statybos darbų kokybe, sukuria galimybę pritraukti užsienio investicijas, plėsti bendradarbiavimą su tarptautinėmis kompanijomis, kitų šalių mokslininkais ir didinti šalies konkurencingumą. Jie išsiskiria aukšta statybos ir architektūros darbų kokybe. Naująją ekonomiką ženklina „haiteko“ (angl. high tech) architektūra Klaipėdos ir Kauno laisvosiose ekonominėse zonose (LEZ), Visorių mokslo verslo parke Vilniuje. Nauji statybos, architektūros ir urbanistinės estetikos ženklai ES struktūriniai fondai suaktyvino sporto ir kultūros objektų statybą. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Kėdainiuose pastatytos sporto arenos. Kultūros industrijos poreikiams pritaikytos buvusių gamyklų, spaustuvių pastatai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. 2011 m. Kaune pastatyta moderniausia Baltijos šalyse „Žalgirio“ arena (generalinis rangovas – UAB „Vėtrūna“, architektas E. Miliūnas). Miestai pasipildė šiuolaikiškais ženklais, pretenduojančiais tapti laikmečio simboliais. Išskirtine architektūra visuomenę nustebino Gabrielės Petkevičaitės-Bitės apskrities bibliotekos rekonstrukcija Panevėžyje 2006 m. (generalinis rangovas – UAB „Iglus“). Architektas S. Juškys už bibliotekos rekonstrukciją 2006 m. apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija.

Klaipėdos laisvoji ekonominė zona (LEZ) – viena iš pirmųjų efektyviausiai valdomų LEZ regione pagal pritrauktų investicijų ir sukurtų darbo vietų skaičių. 412 ha teritorijoje taikomos išskirtinės lengvatinės ekonominės ir teisinės sąlygos įmonių gamybos ir sandėliavimo veikloms. Į teritorijos inžinerinę infrastruktūrą investuota daugiau kaip 46 mln. Lt (13,32 mln. eurų) ES, valstybės ir privačių lėšų, pasirašyta sutarčių su 28 šalies ir užsienio bendrovėmis. Nuo Klaipėdos LEZ veiklos pradžios (2002 m.) pritraukta 1,8 mlrd. Lt (0,52 mlrd. eurų) investicijų. 2010 m. „Financial Times“ leidžiamas žurnalas „FDI Magazine“ Klaipėdos LEZ pagal joje suteikiamas verslo sąlygas bei sukurtą infrastruktūrą įvertino kaip vieną iš 5 geriausių ekonominių zonų pasaulyje (Klaipėdos LEZ nuotrauka, aut. než.)

Komercinės paskirties objektų statyboje esminis lūžis įvyko prasidėjus sparčiai nacionalinių prekybos tinklų ir jų centrų plėtrai. Tai, kad įprastai neišvaizdžios prekybinės erdvės tapo žmogiškomis ir šiltomis, lėmė architekto G. Jurevičiaus, žinomo Lietuvos prekybos centrų kūrėjo, kūrybingumas ir sėkmingas bendradarbiavimas su tinklų vystytojais bei statytojais. Didieji miestai pasistiebė aukštyn. Dėl užsitęsusios žemės reformos, neefektyvaus valdymo bei teritorijų planavimo trukdžių miestų viduje tapo sunku suformuoti didelius sklypus statybai. Statydami Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro statyba 2012 m. Vilniuje, „Saulėtekio“ slėnyje. Generalinis rangovas – AB „YIT Kausta“ – 2014 m. apdovanotas Darnios plėtros akademijos konkurso „Už darnią plėtrą“ prizu. Architektas R. Palekas apdovanotas Aplinkos ministerijos ir Architektų sąjungos prizais, 2014 m. jam įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija (R. Urbakavičiaus nuotrauka)

Mokslo ir technologijų centras Kaune, „Santakos“ slėnyje, 2014 m. Generalinis rangovas – statybos bendrovė „LitCon“. Architektai: G. Janulytė-Bernotienė, R. Lydytė, E. Klinavičius. Už „Santakos“ slėnio projektą 2014 m. architektei G. Janulytei-Bernotienei įteikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (L. Garbačausko nuotrauka)

118

Lietuvos energetikos iššūkiai 1990-2015 metais Profesorius, habilituotas fizinių mokslų daktaras Vaclovas Miškinis, Lietuvos energetikos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas

Iššūkiai ir bendrieji pokyčiai Energetika yra neatsiejama modernios visuomenės sudedamoji dalis ir kartu labai sudėtinga ūkio šaka, turinti didžiulę įtaką kiek vienos valstybės ekonomikai, jos struktūrai, ekonomikos augimo tempams, socialinei ir ekonominei gerovei. Energijos išteklių srautai tarsi kraujas žmogaus organizme sukuria palankias prielaidas šalies ekonominės veiklos plėtrai, veiksmingam žmogiškųjų išteklių panaudojimui, nuosekliam gyvenimo sąlygų gerinimui ir teikiamų paslaugų įvairovei bei kokybei užtikrinti. Energetikos užduotis – užtikrinti tradicinių iškastinio kuro (naftos, gamtinių dujų, anglių) kanalų įvairovę ir tiekimo patikimumą bei racionalų vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimą šalies ūkio reikmėms, veiksmingą gamtinių energijos išteklių transformavimą į elektros energiją ir centralizuotai tiekiamą šilumą ar iškastinio kuro perdirbimą į vartotojams labiau tinkamas kuro rūšis, įvairių energijos rūšių prieinamumą vartotojams tinkamu laiku ir priimtinomis kainomis. Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo iš buvusios Sovietų Sąjungos perėmė galingą ir gerai išplėtotą energetikos sektorių, paveldėjo energijai imlias ir didele dalimi į eksportą orientuotas pramonės įmones bei žemės ūkio kompleksus. Per dešimtmečius Lietuvoje buvo įrengiami didelės galios energetikos objektai, kurių tikslingumas nemaža dalimi buvo pagrįstas centrinio planavimo principais ir siekiu sukurti dideles energetikos sistemas, tampriai integruotas į vieningą kuro ir energetikos kompleksą. Todėl paveldėta techninė ir organizacinė energetikos infrastruktūra buvo netinkama mažai šaliai nei dydžiu, nei geopolitiniu požiūriu, nei galimybe remtis savais gamtiniais ir energijos ištekliais. 1990 m. kovo mėnesį sektoriaus valdymui ir priežiūrai įkurtai Energetikos ministerijai teko viską organizuoti naujai. Pirmajam energetikos ministrui L. Ašmantui teko spręsti daug sudėtingų uždavinių: suburti atskirų energetikos sistemų specifinius ypatumus gerai išmanančių specialistų komandą, išryškinti pagrindinius veiklos prioritetus, priimti fundamentalius sprendimus dėl organizacinės struktūros, Vyriausybės programos energetikos srityje parengimo, monopolinės priklausomybės nuo energijos išteklių iš Rusijos mažinimo, vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių platesnio panaudojimo, kuro ir energijos vartojimo efektyvumo didinimo, energetinės blokados padarinių minimizavimo. Pirmuoju valstybės kūrimo laikotarpiu buvo išsaugota iki tol buvusi vertikalaus energetikos sistemų valdymo organizacinė struktūra. Šaliai sudėtingomis sąlygomis galimybės iš esmės pakeisti valdymo struktūrą buvo labai menkos. Todėl svarbiausias Energetikos minis-

146

terijos uždavinys buvo užtikrinti labai reikšmingos valstybės gyvybingumui ūkio šakos nepertraukiamą ir patikimą funkcionavimą. Elektros, gamtinių dujų ir naftos bei naftos produktų tiekimo problemoms spręsti buvo įkurtos trys akcinės bendrovės. AB „Lietuvos energija“ buvo atsakinga už elektros energijos gamybą, perdavimą, paskirstymą ir tiekimą vartotojams, taip pat ir centralizuotai tiekiamos šilumos gamybą ir tiekimą daugumoje Lietuvos miestų. AB „Lietuvos dujos“ vykdė gamtinių dujų importo, jų transportavimo ir paskirstymo veiklą. AB „Lietuvos kuras“ valdė visų rūšių skysto kuro tiekimą, didmeninę ir mažmeninę prekybą bei reikiamų rezervų sukūrimą ir saugojimą. Visos trys valstybinės monopolijos taip pat buvo atsakingos ir už joms priskirto ūkio patikimą techninį eksploatavimą. Vos įkvėpusią laisvės vėjo Lietuvą prislėgė ekonominė blokada. Aukščiausioji Taryba ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė nusprendė nepriimti TSRS prezidento M. Gorbačiovo ir Ministrų tarybos pirmininko N. Ryžkovo 1990 m. balandžio 14 d. ultimatumo, kuriuo buvo reikalaujama per dvi savaites atkurti padėtį iki kovo 10-osios. Tuomet Maskvos centrinė valdžia, siekdama mūsų šalį sugrąžinti į Sovietų Sąjungos glėbį, balandžio 18 d. daugiau nei dviem mėnesiams (blokada buvo nutraukta tik liepos 2 d.) sustabdė pagrindinių žaliavų (pirmiausia naftos ir jos produktų, iš dalies ir gamtinių dujų), taip pat įvairių prekių tiekimą. Blokada didele dalimi lėmė bendrą ūkio griūtį, kadangi iš esmės pasikeitė ekonominės sąlygos, žaliavų kainos ir rinkos. Neritmingai dirbo Mažeikių naftos perdirbimo gamykla, sutriko mazuto tiekimas. Todėl dauguma pramonės įmonių, vartojusių importuojamą kurą, turėjo ženkliai sumažinti savo veiklos apimtis. Miestų gatvės ir keliai ištuštėjo – tiesiog nebuvo ką pilti į bakus, teko apriboti net miesto autobusų eismą. Energijos išteklių tiekimo ribojimu buvo siekiama pakirsti ekonominius, teisinius ir moralinius Lietuvos valstybingumo pamatus. Socialinę įtampą didino bendras ekonomikos nuosmukis, ribotos finansinės galimybės pirkti labai sparčiai tuo metu brangusius naftos produktus ir gamtines dujas, taip pat Energetikos ministerijos siekis įvesti griežtą kuro vartojimo šildymo reikmėms apskaitą ir nustatyti ribojimus energijos išteklių vartojimui šiluminėse elektrinėse ir katilinėse – 1991 m. žiemą miestuose teko gyventi beveik be karšto vandens ir palaikant patalpose labai žemą vidaus temperatūrą. Todėl vienu svarbiausių Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Energetikos ministerijos prioritetų buvo – užtikrinti pirminės energijos, ypač naftos ir naftos produktų, tiekimo patikimumą, sudaryti valstybines jų atsargas ir įvairinti tiekimo kanalus, įskaitant vietinės naftos žvalgybą ir gavybą. Nors išžvalgyti vietinės naftos ištekliai buvo nedideli,

tačiau tai, kad Gargždų valstybinė naftos kompanija, 1990 m. pavasarį pradėjusi eksperimentinę gavybą, iš trijų gręžinių sugebėjo išgauti 12 tūkst. tonų naftos, tuo metu buvo reikšmingas įvykis. Priklausomybei nuo vienintelio naftos tiekėjo sumažinti buvo skubiai siekiama rekonstruoti Klaipėdos naftos bazę, pritaikant ją naftos ir naftos produktams importuoti ir eksportuoti. Buvo nagrinėjamos naftotiekio iš Klaipėdos į Mažeikius tiesimo galimybės, taip pat analizuojamos galimybės prisijungti prie Vakarų Europos gamtinių dujų tiekimo sistemos ir svarstomas dujų saugyklos Lietuvoje įrengimo tikslingumas. Ypač svarbus Energetikos ministerijos uždavinys – užtikrinti stabilią, patikimą ir saugią pagrindinio elektros energijos gamybos šaltinio Ignalinos AE eksploataciją. Tuo metu buvo labai svarbu spręsti ne tik einamuosius uždavinius, bet iš esmės reformuoti paveldėtą teisinę bazę, organizacinę ir institucinę infrastruktūrą, aiškiai atskirti Energetikos ministerijos prižiūrimų valstybės įmonių komercinę ir teisinę veiklą. Tačiau ambicingą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuostatą – centralizuotą valdymą nuosekliai pakeisti rinkos ekonomikos valdymo principais – buvo įmanoma įgyvendinti tik iš esmės reformavus buvusią organizacinę struktūrą. Esminėms reformoms Lietuvos energetikos sektoriuje palankias prielaidas sudarė tai, kad nepriklausomybės atkūrimas sutapo su iš esmės naujų energetikos ūkio valdymo principų atsiradimu Vakarų šalių ekonomikoje. Pasaulio Banko, Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko, Europos Komisijos ekspertai ir užsienio šalių konsultantai primygtinai rekomendavo atsisakyti vertikaliai integruotų monopolijų, jų vietoje sukuriant nepriklausomas energijos gamybos, perdavimo (transportavimo) bei paskirstymo bendroves ir visur, kur tai iš esmės įmanoma, sudaryti sąlygas laisvai konkurencijai bei įdiegti modernius valdymo principus. Užsienio ekspertai kartu su Lietuvos specialistais parengė keletą svarbių studijų, kuriose buvo rekomenduota įgyvendinti energetikos restruktūrizavimo principus, įvesti modernius valdymo metodus, visur, kur tai tikslinga, atisakyti valstybinės nuosavybės bei priimti svarbius sprendimus valstybės valdymo institucijose. Labai svarbios nuostatos ir rekomendacijos esminei reformai buvo suformuluotos 1993 m. parengtoje pirmojoje Nacionalinėje energetikos strategijoje. Įvairiapusišką energetikos sektoriaus būklės analizę ir raidos kryptis laikotarpiui iki 2015 m. atliko Vokietijos, Jungtinės karalystės ir Danijos profesionalai ekspertai ir Lietuvos energetikos instituto specialistai (sistemų analitikai, inžinieriai, teisinių institucinių klausimų ekspertai, ekonomistai, naftos ir dujų tiekimų sistemų ekspertai). Parengtoje studijoje buvo išgvildentos svarbiausios Lietuvos energetikos sektoriaus problemos, pateiktos ekonomikos raidos ir perspektyvinių energijos poreikių prognozės, numatytos racionalios energetikos sistemų modernizavimo kryptys, pasiūlyti organizacinės ir teisinės energetikos reformos pagrindai. Remiantis šia studija, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1994 m. patvirtino šioje strategijoje numatytas energetikos sektoriaus pertvarkos pagal išsivysčiusių šalių modelį kryptis, taip pat parengė organizacinės bei teisinės bazės metmenis. Daugelį pasiūlytos pertvarkos principų vėliau įtvirtino pagrindinis energetikos teisės aktas – Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas, kuris nustato bendruosius energetikos sektoriaus veiklos tikslus, valstybinio valdymo, reguliavimo, priežiūros ir kontrolės teisinius pagrindus, pagrindines valstybės energetikos politikos kryptis, taip pat ir visuomeninių santykių, vykdant energetikos veiklą, bendruosius kriterijus, sąlygas ir reikalavimus. Atskirų energetikos sistemų veiklos teisiniai pagrindai ir visuomeninių santykių ypatumai vėliau buvo nustatyti parengus kitus įstatymus – Elektros energetikos įstatymą, Šilumos ūkio įstatymą, Gamtinių dujų įstatymą, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, Energijos išteklių rinkos įstatymą ir kt. Energetikos įstatymą, taip pat ir kitus energetikos teisės aktus teko nuolat tobulinti, juos papildant ir suderinant su atitinkamais Europos Sąjungos teisės dokumentais, tačiau svarbiausios nuostatos buvo išsaugotos iki šiol. Remiantis Energetikos įstatymu, Lietuvos Respublikos Seimas nustato energetikos politikos kryptis, tvirti-

na Nacionalinę energetikos strategiją ir priima bei keičia įstatymus. Energetikos veiklos valdymą, reguliavimą, priežiūrą ir kontrolę pagal kompetenciją atlieka: Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, Valstybinė energetikos inspekcija, Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija, Konkurencijos taryba, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, savivaldybių institucijos. Kiekviena valstybės ir savivaldybių institucija nuėjo skirtingą kelią, keitėsi jų personalas ir atliekamų funkcijų apimtys, atsakomybės sritis. Pavyzdžiui, Energetikos ministerija, kuruojanti energetikos politiką Lietuvoje ir iš esmės centrinė Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija, atliko ypač svarbų vaidmenį kuro, elektros energijos ir centralizuotai tiekiamos šilumos gamybos, tiekimo ir vartojimo srityse po nepriklausomybės atkūrimo. Ši ministerija buvo panaikinta 1997 m. gegužės 1 d., o jos funkcijos perduotos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai, bet vėl atkurta 2009 m. sausio 27 d. Dauguma institucijų energetikos srityje buvo naujai įkurtos, o jų vaidmuo sukuriant teisines prielaidas efektyviai energetikos įmonių veiklai, užtikrinant energijos išteklių patikimą tiekimą ir kokybės reikalavimų laikymąsi, atliekant fizinių ir juridinių asmenų energetikos įrenginių valstybinę kontrolę, užtikrinant vartotojų teisių apsaugą energetikos sektoriuje ir vykdant kitas nustatytas funkcijas yra tikrai reikšmingas. Elektros energetikos sistema Lietuvos elektros energetikos sistemai po nepriklausomybės atkūrimo ir stojimo į Europos Sąjunga laikotarpiu buvo skiriamas ypač daug dėmesio. Ją kuriant lemiamą žodį turėjusios Maskvos ministerijos ir žinybos orientavosi ne tik į sparčiai augantį elektros energijos suvartojimą Lietuvos vidaus poreikiams tenkinti, bet į ženklų elektros eksportą. 1990 ir 1991 metais, kuomet atitinkamai 11975 ir 12749 GWh elektros energijos buvo eksportuojama į kaimynines šalis, elektros energetikos sistemos pajėgumai nebuvo pilnai išnaudojami, nes elektrinių įrengtoji galia ženkliai viršijo tuometinius šalies poreikius. Pagrindinė to priežastis – svarbiausios Lietuvos jėgainės buvo projektuotos atsižvelgiant į ekonomikos augimą dideliame buvusios Sovietų Sąjungos Šiaurės Vakarų regione, kur XX amžiaus devintame dešimtmetyje jau jautėsi stagnacija. Be to, Lietuvos elektrinė, pastatyta praėjusio amžiaus septintame ir aštuntame dešimtmetyje, ir Ignalinos atominė elektrinė, kurios pirmasis blokas bu-

Ignalinos atominė elektrinė (Eltos nuotrauka, aut. než.)

Ignalinos AE valdymo pultas, 1990 m. (Eltos nuotrauka, aut. než.)

147

Lietuvos finansų rinka 1990–2015 m. Socialinių mokslų daktarė, profesorė Gerda Žigienė, Lietuvos finansų rinkų instituto direktorė, Vilniaus universiteto, Kauno humanitarinio fakulteto Finansų ir apskaitos katedros dėstytoja

Lietuvos finansų sistema yra bankų pagrindu veikianti sistema, dar kitaip vadinama kontinentiniu modeliu (remiantis kompanijos „Demirgüç-Kunt & Levine“ sukurta šalių finansinės struktūros klasifikacija, Danijoje, Nyderlanduose, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Šveicarijoje yra rinkų pagrindu veikiančios finansinės sistemos, dar kitaip vadinamos anglosaksiškuoju modeliu), kurioje mažesnią dalį sudaro kiti rinkos dalyviai: kapitalo rinka, draudimo rinka, lizingo kompanijos ir kredito unijos. Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, šalies finansų sistemoje, kaip ir visoje ekonomikoje, įvyko dramatiškų pokyčių. Pradėjus kurti naują santvarką, per istoriškai trumpą laiką buvo pasiekta labai daug. Ketvirtis amžiaus išsivysčiusioms valstybėms nėra didelis laiko tarpas, tačiau Lietuvos politiniai ir ekonominiai įvykiai šį laiko tarpą pripildė gausių pokyčių ir perversmų. Jų patyrė ir finansų sektorius. Pradiniame finansų sistemos kūrimo etape, kaip ir dabar, dominavo bankų sistema, tačiau skirtingomis proporcijomis. Kuriantis rinkos ekonomikai, bankų sistema atrodo patikimesnė, visuomenei aiškesni bankų veiklos principai, tačiau kapitalo rinkos reikšmė ekonomikai pastaruoju metu turi tendenciją didėti net ir bankų modeliu grįstose ekonomikose. Pasaulinė finansų krizė privertė per pastaruosius penkerius metus pakeisti globalią finansų rinkų struktūrą, tapo akivaizdu, kad ateityje vis daugiau finansavimo turės būti vykdoma pačioje šalyje, remiantis vietos finansų sistema ir resursais. Globalūs pokyčiai tam tikra prasme yra naudingi Lietuvai, nes sukuria palankias sąlygas reformoms, kurias būtina atlikti šalies viduje, keičiant ir tobulinant finansų sistemą.

kad dėl tiesioginių užsienio investicijų Lietuvos komerciniai bankai tapo integruota užsienio bankų tinklo dalimi. Pastaruosius 10–15 metų bankų sektorius kartu su visa ekonomika intensyviai augo, vėliau buvo neigiamai paveiktas pasaulinės ekonominės krizės, du bankai bankrutavo. Nuo 2001 m. bankų tur-

SEB banko pastatas (Eltos nuotrauka, aut. G. Savickis)

Bankų sektorius Pirmieji komerciniai bankai įsteigti 1989 m. Lietuvos patirtis vykdant pradinę bankų sektoriaus plėtrą buvo panaši į kitų pereinamosios ekonomikos šalių patirtį. 1993 m. Lietuvoje veikė net 27 bankai, tačiau neapdairi ir nesąžininga bankų vadovų veikla, kvalifikacijos ir priežiūros trūkumas baigėsi bankų griūtimi 1995 m., kai per metus Lietuvoje žymiai sumažėjo bankų (jų liko 13) ir buvo įsteigta blogų paskolų valdymo bendrovė. Tuo metu bankų sektorius nebuvo labai išvystytas, todėl, nors bankų bankrotų padariniai yra labai skaudūs, jų įtaka šalies ekonomikai nebuvo labai didelė. 2001 m. pabaigoje Lietuvoje veikė 9 šalies bankai, 4 užsienio bankų skyriai (filialai) ir 2 užsienio bankų atstovybės. Bankų turtas sudarė 32 proc. bendrojo vidaus produkto. Bankų sektorius pasižymėjo aukštu koncentracijos laipsniu: 3 bankai užėmė 79 proc. visos bankų turto rinkos. Privatizavus Lietuvos žemės ūkio banką, Lietuvos bankų sektoriuje įsivyravo užsienio investuotojai. Galima teigti,

158

DNB banko pastatas (Eltos nuotrauka, aut. D. Labutis)

„Swedbank“ pastatas (Eltos nuotrauka, aut. G. Bartuška)

tas kasmet augo po 20 proc., augimas ypač suaktyvėjo Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą: klestinti ekonomika didino gyventojų ir verslo lūkesčius, jų apetitą skolintis (kredito rinka savo suaktyvėjimo metu išaugo net 70 proc.). Tokias bankų turto augimo tendencijas 2008 m. staiga pristabdė ekonomikos nuosmukis, tačiau, nepaisant to, kad bendrasis vidaus produktas sumažėjo beveik 15 proc., bankų sektorius atsilaikė. Šį egzaminą padėjo išlaikyti po 1995 m. įvykusios bankų griūties išmoktos pamokos, taip pat atsakingas požiūris, susitelkimas ir konservatyvus kredito rizikos valdymas. Net ir dviejų bankų griūtis per porą metų (2011 m. – „Snoro“, 2013 m. – Ūkio banko) neišmušė iš vėžių bankų sektoriaus veiklos, su pasekmėmis buvo susitvarkyta profesionaliai. Šiandien bankų sektorius išlieka pagrindinis Lietuvos finansų sektoriaus dalyvis, dominuojantys bankai veikia naudodami skandinavų kapitalą. Šiuo metu Lietuvoje veikia 9 Lietuvos banko licenciją turintys komerciniai bankai, 8 užsienio bankų filialai, Europos Sąjungos licencijuoto užsienio banko kontroliuojama finansų įmonė (ji veikia Lietuvos Respublikoje įsteigus filialą), 2 užsienio bankų atstovybės, Lietuvos centrinė kredito unija, 68 kredito unijos, 226 Europos Sąjungos bankai (jie veikia Lietuvos Respublikoje neįsteigus filialo) ir 3 Europos Sąjungos licencijuotų užsienio bankų kontroliuojamos finansų įmonės (jos veikia Lietuvos Respublikoje neįsteigus filialo). Daugiau nei pusė viso bankų turto sutelkta trijų bankų – SEB, „Swedbank“ ir DNB – rankose. Kapitalo rinka ir pensijų sistema Nors Lietuvos kapitalo rinka yra nedidelė, jauna ir besivystanti, ji pasižymi visais išsivysčiusiai rinkai būdingais požymiais, infrastruktūra, potencialu ir dalyvių įvairove. Kapitalo rinkos teisinė ir institucinė bazė buvo kuriama plyname lauke. Skirtingai nuo bankų ir draudimo sektorių, kurių starto pozicijas lėmė jau veikiančios valstybinės struktūros, vakarietiško tipo kapitalo rinką Lietuva per keletą metų turėjo sukurti iš naujo. Pradiniame etape visa kapitalo rinkos teisinė ir institucinė bazė buvo sukurta su Prancūzijos biržos, Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo ir Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos pagalba, vėliau rinka buvo plėtojama, pasinaudojus PHARE programa, pasitelkus JAV tarptautinės plėtros agentūros, Pasaulio banko ir kitų tarptautinių organizacijų pagalbą ir finansavimą. Svarbus įvykis nepriklausomos Lietuvos istorijoje – vertybinių popierių biržos įsteigimas. Pirmoji prekybos sesija įvyko 1993 m. rugsėjo 14 d. Kartu su vertybinių popierių birža kūrėsi ir Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas. Šiandien Vilniaus vertybinių popierių birža yra pasaulinės biržų operatorės „NASDAQ OMX Group“ narė. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, finansų rinkos vystymasis įgijo naują pagreitį, rinkos dalyviams atsirado naujų perspektyvų ir galimybių. Kapitalo rinka, kaip ir kiti finansų sistemos sektoriai, prieš krizę intensyviai augo. Nuo 2004 m. įvykdytos pensijų sistemos reformos, kai greta tradicinės valstybinės einamųjų mokėjimų (angl. pay-as-you-go) sistemos sukurta privataus II ir III pakopų pensijų kaupimo sistema, iki 2008 m. buvo palankios sąlygos naujai pensijų kaupimo sistemai ir kapitalo rinkai vystytis. Dėl sparčiai augančios ekonomikos ir didėjančio mokesčius mokančių dirbančiųjų skaičiaus didėjo tiek biudžeto pajamos, tiek II pakopos pensijų fondų turtas ir rinkos dalyvių skaičius. Ekonominio nuosmukio laikotarpiu buvo sumažintos valstybės socialinio draudimo įmokos į privačius fondus – tai pasirinkta kaip dalinis viešųjų finansų problemos sprendimas. Priėmus tokį sprendimą nukentėjo fondų turtas ir rinkos dalyvių skaičius, rinkos dalyvių pasitikėjimo nepavyksta atkurti ir šiandien. Lietuvos kapitalo rinkai reikia naujų tiek valstybės valdomų, tiek privačių bendrovių emisijų ar naujų jau esamų bendrovių emisijų, nes didesnė vertybinių popierių biržos kapitalizacija ir laisvai cirkuliuojančių akcijų skaičius didina vertybinių popierių biržos patrauklumą instituciniams investuotojams. Kita vertus, analitikai konstatavo, kad ir esamas biržos likvidumas pensijų fondams neturėtų būti kliūtis investuoti, nes pensijų fondai yra ilgalaikiai investuotojai. 2013 m. pa-

2010 m. tuometinis premjeras Andrius Kubilius Niujorke (JAV) atidarė NASDAQ biržos rytinę prekybos sesiją. Tradicinėje atidarymo skambučio ceremonijoje, jis pasakė trumpą kalbą, paminėdamas, kad NASDAQ grupės atšaka veikia ir Lietuvoje, įkurta kaip Vilniaus vertybinių popierių birža. Nuotraukoje: premjeras Andrius Kubilius ir Robert H. McCooey Jr, NASDAQ OMX vyresnysis viceprezidentas kapitalo rinkoms (nuotrauka iš tinklalapio www.lrv.lt)

baigoje iš maždaug 5,2 mlrd. Lt pensijų fonduose sukauptų būsimų pensininkų lėšų 38,6 mln. Lt buvo investuota į Lietuvos ir kitų Baltijos šalių įmonių akcijas ar investicinius fondus, investuojančius tik šiame regione. Kapitalo rinkos augimas turi teigiamą įtaką šalies ekonomikos augimui. Darant skirtumą tarp nuosavybės ir skolos rinkų, reikia paminėti, kad ekonomikos augimą labiau skatina nuosavybės rinkos vystymasis. Makroekonominiu požiūriu nuosavybės rinkos vystymasis teigiamai veikia dvejopai: a) yra galimybė finansuoti ilgalaikius ir rizikingesnius projektus; b) geriau yra valdomos bendrovės. Vietos kapitalo rinkos išsivystymas glaudžiai susijęs su pensijų sankaupų alokacija. Privačių pensijų fondų skatinimas teigiamai veikia kapitalo rinkos, ypač akcijų, o vėliau ir ekonomikos augimą. Taigi turime priežasties ir pasekmės ryšių koreliaciją: kadangi tyrimais įrodyta, jog šalies ekonomikos augimo skatinimo variklis gali būti kapitalo rinkų, ypač akcijų rinkų, augimas, be to, privačios pensijų fondų nacionalinių investicijų dalies didėjimas taip pat susijęs su vietos kapitalo rinkos augimu, reikia, kad tiek Vyriausybė, tiek rinkos dalyviai suvienytų pastangas. Itin svarbu tai, kad vietinis kaupimo pensijų fonduose reguliavimas būtų nuoseklus ir rinkos dalyviai galėtų nebijoti kitoje kadencijoje įvyksiančių permainų, taip pat naujų idėjų, kaip padidinti ar sumažinti privataus kaupimo dalį. Sumažinti pensijų fondų privačią dalį Lietuvoje nebuvo tinkamas sprendimas, tai sukėlė investuotojų nepasitikėjimą. Prieš krizę fondų valdytojų nereikėjo raginti supirkinėti lietuviškas obligacijas, ypač Vyriausybės vertybinius popierius. Taigi, kaip buvo akcentuota Europos Sąjungos lyderių, kapitalo rinkos galėtų prisidėti prie ekonomikos augimo strategijos „Europe 2020“. Turint galvoje tai, kad reguliavimo politika keičiasi, vietos kapitalo rinkos turėtų tapti reikšmingu ekonomikos finansavimo komponentu. Išvystyta kapitalo rinka pasiūlo daugiau investavimo galimybių pensijų fondams ir padeda nukreipti juose sukauptas būsimų pensininkų santaupas į perspektyviausias vietines bendroves, kurios ir kuria šalies bendrąjį vidaus produktą. Euro įvedimo įtaka Lietuvos finansų rinkos vystymui Nuo 2015 m. (po nesėkmingo bandymo 2007 m.) Lietuvoje įvedama bendra Europos Sąjungos valiuta. Didesnis vietos finansų rinkų patrauklumas turėtų būti vienas akivaizdžiausių euro įvedimo privalumų. Investuotojams didelis privalumas – supaprastintos atsiskaitymų ir apskaitos procedūros. Sandorių išlaidų mažėjimas ir valiutos kurso svyravimo rizikos eliminavimas gerina investicinį klimatą. Panaikinus neapibrėžtumą ir padidinus pasitikėjimą euras turėtų sustiprinti Lietuvos, kaip patrauklios verslo terpės, reputaciją.

159

Lietuvos krašto apsaugos sistemos atkūrimas, raida ir perspektyvos Lijana Cibulskienė, karo korespondentė, ilgametė Lietuvos kariuomenės žurnalo „Karys“ žurnalistė

Šiandien Krašto apsaugos departamentas išaugo į įvairiapusę krašto apsaugos sistemą, kurioje tarnauja beveik 15 000 profesinės karo tarnybos karių, savanorių, civilių. Šiuo metu dirba septintasis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras ir tarnauja penktasis kariuomenės vadas. Lietuvos krašto apsaugos sistemos kūrimosi pradžia buvo itin sudėtinga – šią valstybės instituciją teko kurti praktiškai nuo nulio. Ištakos: Krašto apsaugos departamento įkūrimas Tikrasis Lietuvos kariuomenės kūrimasis prasidėjo 1990 m. atgavus Nepriklausomybę. Tai buvo nelengvas laikotarpis, pareikalavęs daug politinės valios, ryžto, pastangų, tvirtų nervų ir fizinių jėgų. Priėmus Kovo 11-osios aktą Nepriklausomybę reikėjo įtvirtinti perimant sienų kontrolę, organizuojant krašto gynybą. Diskusijos dėl ateities ir saugumo sistemos pirmomis atkurtos valstybės dienomis niekuo nepriminė visuotinai sutarto Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindo, kuris sukurtas šiandien. Dauguma deputatų skeptiškai vertino sprendimą kurti savo kariuomenę. Tai nenuostabu: svetima kariuomenė Lietuvoje buvo pernelyg sunkus reliktas, todėl daugeliui nesinorėjo jokios kariuomenės ir kaip tik dėl to kalbėta apie neutralios valstybės viziją, neigiamai vertintos karinės organizacijos. Tačiau Sovietų Sąjungos pradėtas šaltasis karas, ekonominė blokada, pradėta vykdyti siekiant įbauginti gyventojus, pakirsti pasitikėjimą gimstančiomis jaunomis Lietuvos Respublikos institucijomis, nuo pat pirmų dienų atgavus Nepriklausomybę reikalavo ryžtingų sprendimų. Tad nuostatos keitėsi – pradėti registruoti savanoriai, kuriems patikėta saugoti svarbiausius valstybės objektus: Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą, Lietuvos Respublikos Vyriausybę, Profesinių sąjungų rūmus, telegrafą, Lietuvos radijo ir televizijos pastatus, Vilniaus televizijos bokštą, centrinę telefono stotį, Spaudos rūmus. Patvirtinti Lietuvos šaulių sąjungos įstatai, diskutuota ir apie kariuomenę. 1990 m. balandžio 25 d. po ilgų diskusijų įkurtas Krašto apsaugos departamentas (KAD). Minėta diena yra oficiali Lietuvos krašto apsaugos sistemos atkūrimo pradžia. KAD generaliniu direktoriumi paskirtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas Audrius Butkevičius. Naujai sukurtam departamentui iškelti uždaviniai – sukurti krašto apsaugos sistemą nuo nulio, suformuoti valstybės gynybos koncepciją – buvo abstraktūs, baugino nežinomybe. 1990 m. gegužės 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdyje jie buvo detalizuoti ir patvirtinti nutarimu. Departamentui pavesta teikti siūlymus Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl krašto apsaugos, užsienio ir vidaus politikos, rengti įstatymus, susijusius su krašto

196

apsauga, ir kitų teisės aktų projektus; kontroliuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavestus tarptautinius įsipareigojimus, susijusius su krašto apsaugos sistema, planuoti darbą, kurti reikalingas tarnybas, įgyvendinti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimus krašto apsaugos srityje; spręsti mobilizacijos, jaunuolių karo tarnybos klausimus, rūpintis specialistų, reikalingų krašto apsaugai, rengimu, ugdyti Lietuvos Respublikos gyventojų pilietinę ir patriotinę savimonę, kuruoti visuomeninių sporto organizacijų veiklą, rinkti ir analizuoti informaciją, susijusią su krašto apsaugos veikla, rengti atitinkamus siūlymus Lietuvos Respublikos Vyriausybei, rūpintis kariuomenės veteranais, kariais ir jų šeimomis, kontroliuoti TSRS ginkluotųjų pajėgų, dislokuotų Lietuvos Respublikos teritorijoje, klausimus. Galutinai KAD nuostatai buvo patvirtinti tik po 1991 m. pučo Maskvoje (Rusija) – 1991 m. rugsėjo 27 d. Pirmiesiems KAD darbuotojams teko nelengva dalia: trūko patirties, teko daug improvizuoti, netgi prasilenkti su įstatymais, kurių apskritai nebuvo. Vis dėlto darbas vyko. Aktyviai prisidėjo Lietuvos atsargos karininkų sąjungos nariai, jie parengė daug svarbių dokumentų ir įsakymų. Jonas Paužolis sukūrė pirmąją Krašto apsaugos departamento struktūrą, karininkų rengimo programą, Antanas Pakalka sudarė materialinių vertybių klasifikaciją, Romualdas Malinauskas parengė uniformos pavyzdžius. Įkūrus KAD iš karto buvo pradėta kurti jo organizacinė struktūra. 1990 m. gegužės 24 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Algimantas Vaitkaitis buvo paskirtas KAD generalinio direktoriaus pavaduotoju, tų pačių metų liepą jam buvo pavesta kontroliuoti Jaunuolių karinės tarnybos reikalų komisijos veiklą ir lėšas. Buvo įkurti septyni KAD centrinio aparato skyriai: Mobilizacijos (viršininkas J. Paužolis), Informacijos ir žvalgybos (viršininkas Alfonsas Bajoras), Karinės parengties ir specialistų ruošimo (viršininkas Algirdas Kairys), Užnugario (viršininkas A. Pakalka), Pasienio apsaugos (viršininkas Virginijus Česnulevičius), Inžinerinės tarnybos, Informatikos. Dirbo ir dar du skyriai – Finansų apskaitos (viršininkė vyriausioji buhalterė Franciška Žinienė) ir Kadrų apskaitos. Mobilizaciniams ištekliams ruošti, skirstyti ir jų apskaitai tvarkyti jaunuolių karo tarnybos klausimams spręsti buvo įsteigti KAD skyriai aštuoniose Lietuvos zonose: Alytuje, Kaune, Klaipėdoje, Marijampolėje, Panevėžyje, Šiauliuose, Utenoje, Vilniuje. Kariuomenės užuomazgos Tuometė padėtis skubino kurti karines struktūras – būsimosios kariuomenės užuomazgas. Jos buvo reikalingos tam, kad galė-

Lietuvos kariuomenės paradas Kaune 1990 m. lapkričio 23 d. (Krašto apsaugos ministerijos archyvo nuotrauka, aut. než.)

tų spręsti iškilusias apsaugos problemas. Atvirai kurti tokių pajėgų nebuvo galima, todėl 1990 m. gegužės 31 d. KAD direktoriaus įsakymu įkurtas Karinis ir techninis sporto klubas su filialais zonose. Jam iškeltas tikslas – ruošti vyrus Lietuvai ginti. Klubo nuostatus parengė Kauno miesto tarybos pirmininkas advokatas Gintaras Pukas. 1990 m. rugpjūtį klubas, kuriam vadovavo Česlovas Jezerskas, vienijo apie 200 žmonių – sportininkų iš Vilniaus, Kauno ir kitų Lietuvos vietų. Šie vyrai ir turėjo sudaryti planuojamo kovinio padalinio branduolį. Jau 1990 m. rugpjūčio 21 d. įsteigta Apsaugos tarnyba. Pradėtas formuoti pirmasis karinis dalinys – Atskiroji apsaugos kuopa, sudaryta iš KAD Karinio ir techninio sporto klubo žmonių. Jai patikėta saugoti įvairius svarbius Lietuvos objektus ir vadovybę. Šios kuopos kariai, vilkėdami juodas uniformas, 1990 m. lapkričio 23 d. dalyvavo pirmoje priesaikos ceremonijoje, vykusioje Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune. 1990 m. rugsėjo 10 d. KAD įsteigta Pasienio apsaugos tarnyba. Reprezentacinėms reikmėms reikalingas padalinys – Garbės sargybos kuopa – buvo įteisintas jau po 1991 m. sausio įvykių. Pirmieji Lietuvos kariuomenės kariniai vienetai buvo atkuriami itin sudėtingomis sąlygomis. Nebuvo patvirtinta kuopos struktūra ir etatai, todėl Atskirosios apsaugos kuopos kariams darbo užmokestis buvo mokamas tik už svarbių objektų apsaugą ir budėjimą. Visoje Lietuvoje suaktyvėjo TSRS kariuomenė, prasidėjo karinės technikos judėjimas. 1990 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais, gavus informaci-

Lietuvos kariuomenės atkūrimas. Blokavimo postas kelyje Vilnius–Druskininkai, 1991 m. (Krašto apsaugos ministerijos archyvo nuotrauka, aut. než.)

jos apie tai, kad gali būti užpulti valstybės objektai, pradėta sparčiai stiprinti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos apsaugą. Pradėjus kurti pagrindinius KAD padalinius, siekiant operatyviau reguliuoti jų veiklą, 1990 m. rugpjūčio 16 d. buvo sudaryta kolegija, ji turėjo patariamojo balso teisę. Prie KAD sudaryta Atestacijos komisija, jos vadovu paskirtas A. Vaitkaitis. Atestacijos komisija tikrino į darbą priimamų karininkų žinias, kompetenciją, anketų duomenis. Dauguma jų – buvę Sovietinės armijos kariai. Savi karininkai Lietuvos krašto apsaugos sistemai pradėti ruošti tik nuo 1991 m. sausio 3 d., nors Lietuvos karininkų kursai buvo įsteigti dar 1990 m. gruodžio 20 d. Kursų viršininku paskirtas B. Vizbaras. 1991 m. sausio 2 d. kursuose pradėjo mokytis 72 asmenys, vėliau prisijungė daugiau. 1991 m. išleistos dvi karininkų kursų laidos, iš viso 194 karininkai. 1991 m. sausio įvykiai ne tik nesustabdė Lietuvos krašto apsaugos kūrimo, bet net pagreitino jį. Po lemtingos kruvinosios sausio 13-osios nakties sausio 17 d. įkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT). Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų apsaugos štabas faktiškai tapo ir SKAT štabu. Įkūrus šią tarnybą buvo išspręstas svarbus uždavinys – į gynybą įtraukta visuomenė, kuri valstybę gynė jau remdamasi įstatymu. 1991 m. vasario 22 d. sujungus Garbės sargybos kuopą ir Atskirąją apsaugos kuopą sukurtas Mokomasis junginys. Jam perduota ir KAD Apsaugos tarnyba, kuri vėliau tapo SKAT sistemos dalimi, tiesiogiai pavaldžia SKAT štabo viršininkui. Mokomojo junginio vadu buvo paskirtas Č. Jezerskas. Junginyje tarnavo 300 savanorių, kurie sudarė sausumos kariuomenės pagrindą. Junginio užduotys buvo įvairios, vienos jų – rengti puskarininkius, kartu su SKAT saugoti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmus. Kuriantis naujoms KAD tarnyboms, didėjant jo valdymo aparatui, 1991 m. gegužės 20 d. nutarta pakeisti departamento struktūrą ir etatus. 1991 m. birželio 1 d. pradėjo veikti KAD Imuniteto tarnyba. Svarbiausias jos uždavinys buvo rinkti KAD vadovybei reikalingą informaciją, vėliau, įkūrus Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją (KAM), negavus minėtos tarnybos viršininko vizos į krašto apsaugos sistemą nebuvo priimamas nė vienas naujas darbuotojas. 1991 m. rugpjūčio 19 d. Maskvoje (Rusija) įvykęs pučas palietė ir Lietuvą. Jo metu KAD ir jam pavaldžios struktūros (SKAT, Mokomasis junginys ir Pasienio apsaugos tarnyba) budėjo Lietuvos Res-

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos gynyba pučo metu 1991 m. rugpjūčio 20 d. (Krašto apsaugos ministerijos archyvo nuotrauka, aut. než.)

publikos Aukščiausiosios Tarybos rūmuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmuose. Vykdydamas Laikinosios gynybos vadovybės sprendimą KAD generalinis direktorius įsakė ginklu ginti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmus, o atsitikus blogiausiam – SSRS ginkluotosioms pajėgoms užėmus rūmus – visoje Lietuvoje organizuoti pilietinio pasipriešinimo akcijas nenaudojant smurto. Pučui žlugus, situacija pasikeitė. Nors sovietų kariuomenė iš Lietuvos nesitraukė, jau visiems buvo aišku, kad ji bus išvesta. 1991 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Krašto apsaugos departamentas buvo likviduotas, nusprendus, kad jis įvykdė jam iškeltus uždavinius, o vietoje jo įkurta Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija. Tą patį mėnesį paskelbtas

197

LIETUVOS KULTŪROS 1990–2015 m. APŽVALGA Rūta Klišytė, žurnalistė, kultūros apžvalgininkė

Pilnakraujis kultūrinis gyvenimas liudija bet kurios valstybės gyvybingumą bei gerovę, o mažai valstybei kultūra reiškia dar daugiau – tai jos išgyvenimo sąlyga, jos ateitis, nacionalinis turtas ir pasididžiavimas. Žinoma, čia kalbama ne apie masinę pramoginę, o apie tikrąją elitinę kultūrą. Lietuva šia prasme neabejotinai turi kuo didžiuotis: pasaulyje ji matoma ir vertinama visų pirma dėl savitos, įvairialypės, senas šaknis turinčios kultūros. Ilgos sovietų okupacijos metais šalies kultūra duso po ideologiniu gaubtu, buvo skurdinama ir ribojama, o kai kurios jos sritys (religinė kultūra, modernusis menas bei literatūra) buvo visiškai užgintos. Ne vienas drąsesnis menininkas buvo persekiotas, smaugtas ir žlugdytas sistemos už „antitarybinę veiklą“ ar „buržuazinį meną“. Tačiau dusinama kultūra įgavo ir savotiško atsparumo, išradingumo, disidentinės stiprybės, surado būdų, kaip išgyventi melo ir nužmogėjimo epochoje nenusižengiant humaniškumui, tautiškumui bei meninei tiesai. Kaip yra pastebėjusi kultūrologė dr. Irena Vaišvilaitė, 1918 metais susikūrusi jauna Lietuvos valstybė savo tapatybę kūrė ant valstietiškos kultūros, tapatintos su tautine, pamatų. Etniškumo lobynu XIX a. rėmėsi ir lietuvių tautinio atgimimo sąjūdis. Sovietmečiu Lietuvos kultūros tautiškumas buvo pakenčiamas tik „liaudiškos formos“ pavidalu ir privalėjo jis atspindėti tiktai „sovietinį turinį“. Visos kitos kultūrinės apraiškos buvo laikomos antisovietinėmis, pavojingomis sistemai ir tarpti tegalėjo pogrindyje. Taip buvo atimtas, pražudytas, sąmoningai suniokotas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrinis paveldas, bažnytinės architektūros, skulptūros, dailės, muzikos palikimas. Per tuos ilgus metus daug kas iš šio lobyno buvo negrįžtamai prarasta. Tiktai po 1990 metų atsirado galimybė susigrąžinti, surinkti, atkurti bei apmąstyti šalies kultūrinį paveldą. Šiame bare nuveikta stebėtinai daug, o ir modernaus meno srityje savo atsilikimą nuo pasaulio Lietuva įveikė labai greitai. Kartu su atkovota Nepriklausomybe Lietuvos valstybė atgavo ir kultūrinio gyvenimo laisvę bei pilnatvę, galimybę sugrįžti į tarptautinę kultūros erdvę, iš kurios 40-čiai metų buvo išstumta. Žinoma, visiems tiems kultūros prikėlimo darbams reikėjo kryptingos valstybės politikos ir lėšų. Tenka pripažinti, kad ir vieno, ir kito Lietuvoje labai trūko ir trūksta iki šiol – kultūra vis likdavo podukros vietoje. Šiandien mėginama taisyti padarytas klaidas, kamšyti praeities spragas, rūpintis menkai vertintu savo šalies kultūriniu turtu. Reikalai ypač pasitaisė Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, kai kultūros projektai jau galėjo pritraukti struktūrinių fondų lėšų. 1991 m. Lietuvai tapus UNESCO nare, buvo patvirtinta Lietuvos nacionalinės

220

UNESCO komisijos, kurią sudaro visuomeniniais pagrindais dirbantys 25 švietimo, mokslo ir kultūros specialistai, sudėtis ir nuostatos. Kultūros politikos atsinaujinimą labai paspartino ir 2000 m. Lisabonos strategijos iškelti uždaviniai, į kuriuos atsižvelgiant apibrėžtos ir Lietuvos kultūros vystymo gairės. 2009 m. Vilnius tapo Europos kultūros sostine – tai liudijo, kad tarptautinė Europos bendruomenė įvertino mūsų šalies pastangas puoselėjant nacionalinę kultūrą. Finansinėje 2014–2020 m. Europos Sąjungos perspektyvoje pirmą kartą numatytos tiesioginės lėšos Lietuvos kultūrai, beveik pusę jų planuojama skirti paveldo aktualizavimui. Lietuvoje leidžiamos nepelningos, tačiau vertingos knygos, muzikos ir dailės albumai, statomi ne masiniam skoniui skirti spektakliai, vyksta elitinio meno festivaliai bei parodos. Menininkai, kultūros darbuotojai, deja, dar negali pasigirti žmogiškojo orumo nežeminančiomis algomis ir honorarais, tačiau yra skatinami įvairiausiomis premijomis ir stipendijomis, turi galimybę gauti lėšų per projektinę veiklą. Taigi kol kas tenka pripažinti, kad kultūra Lietuvoje klesti ne dėl valstybės dėmesio jai, o dėl asmeninės iniciatyvos. Šiandien aukštai iškeltą mūsų kultūros vėliavą – kaip Lietuvos dvasinio sveikumo ženklą – laiko atskirų asmenybių ir jų kūrybinių draugijų pasišventimas šiam reikalui. Atkaklus, dažnai neapmokamas, nesavanaudiškas jų triūsas visuose kultūros baruose peni visą valstybę. Šioms Lietuvos asmenybėms skirta ir apie jas yra ši knyga, aprėpianti laikotarpį nuo Nepriklausomybės atgavimo iki šių dienų.

Literatūra Nepriklausomybės atgavimas lietuvių literatūrai nebuvo lyg šaltas dušas, nes ši išlaisvėjo, bent jau iš dalies, pirmiau nei pati valstybė. Žali atgimimo daigai literatūroje prasikalė anksčiau nei buvo paskelbtas Atgimimas, o literatūrinis sąjūdis įvyko dar prieš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui atsirandant. Tai patvirtina, kad tautos laisvės siekis ir išsivadavimas iš totalitarizmo visų pirma yra ne politikos, o dvasios reikalas, ir aiškiausiai tai atspindi jos literatūra. Nors mūsų rašytojai palyginti mažai rašė „į stalčių“, o cenzūros draudžiamų antitarybinių kūrinių samizdato Lietuvoje, kitaip nei Rusijoje, beveik nebuvo, šiuo laikotarpiu šviesą išvydo nemažai drąsių kūrinių, knygų be jokių privalomų ideologinių „viršelių“. Tai Ričardo Gavelio „Nubaustieji“ (1987 m.), „Vilniaus pokeris“ (1989 m.)

ir „Jauno žmogaus memuarai“, Valdo Papievio „Ruduo provincijoje“ (1989 m.), Jurgio Kunčino „Vaizdas į mėnulį“ (1989 m.). Buvo išleistas Juozo Apučio novelių rinkinys „Gegužė ant nulūžusio beržo“ (1986 m.), taip pat ir „Skruzdėlynas Prūsijoje“ (1989 m.) – alegorinė apysaka apie sovietų okupuotus Rytprūsius. 1971 m. parašytoje apysakoje keliami itin aktualūs istorijos, individo laisvės, pasipriešinimo smurtui klausimai. 1988 m. šviesą išvydo Jono Mikelinsko 1967 m. parašytas romanas apie niūrų sovietinį pokarį „Juodųjų eglių šalis“, Romualdo Granausko „Gyvulėlių dainavimas“, kurį sudarė prieš 30 metų sukurti apsakymai, apysaka „Gyvenimas po klevu“ (1988 m.). Pasirodė Jono Avyžiaus romano „Sodybų tuštėjimo metas“ 3-oji knyga, anksčiau buvusi uždrausta spausdinti. Paskelbta ir lig tol nepublikuota Vytauto P. Bložės lyrika bei daugelis kitų rašytojų kūrinių. Tikru atradimu visuomenei tapo žinomo dailininko Leonardo Gutausko „Vilko dantų karoliai“ (1-oji knyga pasirodė 1990 m.) – įspūdingas šeimos epas, kuriam pasekti prireikė net 4 knygų. Naujai, šviežiai, gaivališkai, be jokių sovietmečio klišių prakalbo debiutantai – poetai ir novelistai. Originalia tematika, meniška kalbėsena išsiskyrė Jurga Ivanauskaitė („Pakalnučių metai“, 1985 m., „Kaip užsiauginti baimę“, 1989 m.), Rolandas Rastauskas („Albumas“, 1987 m.), Aidas Marčėnas („Šulinys“, 1988 m.), Danutė Kalinauskaitė („Išėjusi šviesa“, 1987 m.). Šis itin veržlaus laisvėjimo metas literatūrologų vadinamas įvairiai: Atgimimo literatūra, naujojo literatūros ciklo pradžia, o ypatingas jis buvo dar ir tuo, kad kai kurie populiarūs rašytojai, Dainuojančios revoliucijos pašaukti, iš kabinetų išėjo į gatves, skelbė savo žodį aikštėse mitingų metu, o ne vienas jų, būdamas itin visuomeniškai aktyvus, pasuko ir į didžiąją politiką. Nuo žodžio „Sąjūdis“ neatskiriami Justino Marcinkevičiaus, Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Juozo Apučio, Kazio Sajos vardai. Simptomiška, kad oficiozinės literatūros atstovai tuo metu buvo pritilę, retas kuris išdrįso prabilti, dabar jau kitaip. Kai kurie įsigudrino būti šiapus ir anapus Rubikono – perfrazuojant Alfonso Bieliausko memuarus „Abipus Rubikono“ (1998 m.). Savotiška pilietine pozicija pasižymėjo ir prosovietinės apysakos „Apie duoną, meilę ir šautuvą“ autorius Vytautas Petkevičius, tapęs aktyviu sąjūdiečiu, o vėliau per literatūrą suvedinėjęs politines sąskaitas. Visuomeninio gyvenimo kunkuliavimo laikotarpiu neregėtai iškilo rašytojo sakytinio žodžio svarba bei svoris. Tikru tautos laisvės šaukliu buvo pripažintas Just. Marcinkevičius (1930–2011), dar sovietmečiu vadintas „tautos sąžine“. Konservatyvi, tačiau tiesi jo laikysena tarsi liudijo ir tvirtu išlikusį tautos stuburą. Tiesa, poetui buvo prikišami kompromisai su sovietų valdžia, tačiau, panašu, pamirštama tai, vardan ko jis tai darė. „Justinas Marcinkevičius visur ir visada be išimties buvo kovotojas už, niekada prieš. (...) Ne jo būdas buvo smogti atgal. Tiesą sakant, tie, kurie puolė Just. Marcinkevičių, tai žinojo“, – apie tą metą rašo kritikas Valentinas Sventickas. Pilnutėles sales ir aikštes klausytojų surinkdavo ir išeivijos poetas Bernardas Brazdžionis, gimtąją Lietuvą aplankęs 1989 m. Jo rinktinė „Poezijos pilnatis“ buvo išleista lig tol negirdėtu 100 tūkst. egzempliorių tiražu. Pasak literatūrologės habil. dr. Jūratės Sprindytės, tuo laikotarpiu buvo sumezgamos nutrauktos jungtys, nes 1940 m. į dvi dalis perskelta lietuvių literatūra iš tikrųjų yra viena ir vientisa. Tai akivaizdžiai patvirtino gimtinėn sugrįžtanti išeivijos kūryba. Bibliotekų lentynos lūžo nuo užjūrio tautiečių dosniai siunčiamos, anksčiau draustos Lietuvoje literatūros, skaitytojams tapo prieinami Antano Škėmos, Antano Vaičiulaičio, Mariaus Katiliškio, Kazio Bradūno, Henriko Nagio, Alfonso Nykos-Niliūno, sociologo Vytauto Kavolio kūriniai. Plito tokie išeivijos leidiniai, kaip „Metmenys“ ir „Akiračiai“, buvo „reabilituoti“ ir sovietmečiu į Vakarus emigravę literatūros disidentai Tomas Venclova, Icchokas Meras, Saulius Tomas Kondrotas, gyvai aptarinėjama jų kūryba. Nepaisant Maskvos bausmės – ekonominės Lietuvos blokados, buvo gausiai ir sparčiai leidžiamos naujos knygos, tiesa, plonais viršeliais, ant prasto nekokybiško popieriaus, tačiau ir tokios skaitytojų buvo graibstyte graibstomos. Svarbiu to laikmečio ženklu tapo tremties literatūros legalizavimas: tai buvo tikrasis, viešas tremtinių su-

Poeto Just. Marcinkevičiaus jubiliejinis kūrybos vakaras sostinės Rašytojų klube, 2000 m. vasario 14 d. Iš kairės: A. Baltakis, V. Sventickas, Just. Marcinkevičius ir V. Noreika (Eltos nuotrauka, aut. V. Gurevičius)

grįžimas iš tremties. 1988 m. visuomenę sukrėtė Dalios Grinkevičiūtės prisiminimai „Lietuviai prie Laptevų jūros“, išspausdinti žurnale „Pergalė“, pasirodė legendinio pokario rezistencijos dalyvio Juozo Lukšos-Daumanto autobiografija „Partizanai“, buvo leidžiami kitų amžininkų liudijimai apie tautos genocidą, laisvės kovas. Atsidarius vadinamiesiems archyvų specfondams, buvo viešinama įslaptinta dokumentinė medžiaga. Iki 2002 m. buvo publikuota daugiau nei pusė tūkstančio (!) tremtinių, politinių kalinių, pokario rezistentų atsiminimų, išėjo enciklopedinis tremties ir kalinimo vietų žinynas, tremtinių poezijos rinkinys „Benamiai“ (1989 m.), antologija „Tremtinio Lietuva“ (1990 m.). Šį turtingiausią Europoje kalinių ir tremtinių poezijos lobyną literatūrologas Vytautas Kubilius pavadino „skaudžiu mūsų pasididžiavimu“. 1990 m. kūriniai, rašyti, kai Vilniaus gatvėmis dar važinėjo šarvuočiai ir skraidė kariniai sraigtasparniai, labai skiriasi nuo XXI amžiaus spontaniškų polėkių, interpretacijų ir dekonstrukcijų. Taigi virsmo metas buvo sudėtingas, nevienprasmis, neramus. Čia tiktų tie kritiko Alberto Zalatoriaus žodžiai, kuriais jis apibūdino mūsų literatūros padėtį XX a. pradžioje: „... Ir vėl aukštai iškelta socialinio teisingumo, nacionalinių teisių ir žmogaus dorovinio tobulinimo vėliava. Kitos vertybės atrodė antraeilės.“ Tačiau A. Zalatorius taip pat buvo pastebėjęs, kad permainų laikas literatūrai nėra palankus, mat visuomenė, laukianti šūkių ir veiksmo, tampa abejinga subtilesniems ir sudėtingesniems dalykams.

Juozo Lukšos-Daumanto atsiminimų knyga „Partizanai“ yra bene geriausias tokio pobūdžio veikalas apie Antrojo pasaulinio karo pabaigos įvykius, kai sovietinė armija užėmė Lietuvą. Knygoje aprašomi autoriaus išgyventi įvykiai: žiaurus okupantų elgesys su žmonėmis, represijos, suėmimai, plėšimai, ginkluotas pasipriešinimas. Išreiškiamas ir kaltinimas Vakarams dėl negautos pagalbos, kurios buvo tikimasi, pripažįstamos ir rezistencijos vadų klaidos, silpnas organizacijos vaidmuo

221

Kalbos politikos dešimtmečiai atkūrus Nepriklausomybę Docentė, humanitarinių mokslų daktarė Daiva Vaišnienė, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė

Lietuvių kalba yra Lietuvos tautinio ir kultūrinio savitumo pagrindas, mūsų valstybės, pilietinės ir asmeninės tapatybės dalis. Ši pamatinė kalbos politikos nuostata ne tik aprėpia pačios kalbos plėtrą ir apsaugą, bet ir veikia per kitų valstybės politikos sričių – mokslo, švietimo, socialinės apsaugos ar užsienio politikos – nuostatas. Simboliška, kad vienas pirmųjų žingsnių į Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą 1988 m. buvo siekis grąžinti lietuvių kalbai deramą svarbą atgimstančios valstybės gyvenime. Atkūrus Nepriklausomybę, per labai trumpą laiką sukurta teisinė valstybinės kalbos politikos bazė, įsteigtos kalbos planavimu, tvarkyba ir priežiūra besirūpinančios institucijos. Šiuo laikotarpiu visuomenės samprata, kokia lietuvių kalbos reikšmė valstybingumui ir pilietinės visuomenės telkimui, sparčiai kito, kalbai atsivėrė naujos socialinės ir informacinės terpės. Dabartinė kalbos politika yra įvairialypė, ji turi aprėpti daugelį mūsų gyvenimo sričių, atsižvelgti į kintančios komunikacijos poreikius. Tarptautiniu mastu aptariamos temos – kalbos gyvavimas skaitmeninėje erdvėje, migracijos iššūkiai ir kalbos pokyčiai kitakalbėje aplinkoje, kalbos ir informacijos sklaidos santykis, atsižvelgiant į šiuolaikines bendravimo technologijas, ir pan. Vis dėlto nauja kalbos gyvavimo realybė neužgožia svarbių klausimų, susijusių su kalbos suvoktimi ir vertinimu: valstybinės kalbos statuso vertės, kalbos ir visuomenės santykių, vartosenos ir normos sąveikos. Visuomenės kalbinės nuostatos atsiskleidžia per valstybės kalbos politiką, nulemtą istorinių, socialinių ar politinių aplinkybių. Nors lietuvių kalba gali didžiuotis ilga ir turtinga vienos iš archajiškiausių indoeuropiečių kalbų raidos istorija, studijuojama pasaulio indoeuropeistikos ir baltistikos centruose, jos kaip valstybinės kalbos gyvavimas ir oficialus statusas, nutrūkstantis okupaciniais laikotarpiais, tesiekia keletą dešimtmečių. Juk pirmoji lietuviška knyga pasirodė tuo metu, kai Prancūzijoje jau buvo išleistas pirmasis teisės aktas, nustatantis oficialų prancūzų kalbos vartojimą teisės aktuose, o Italijoje įsibėgėjo literatūrinės kalbos kūrimas ir norminimas, kuris lėmė seniausios kalbinės akademijos įkūrimą. Lietuvos Respublikoje valstybinės kalbos statusas lietuvių kalbai pirmą kartą suteiktas 1922 m. Steigiamojo Seimo priimtoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje buvo įrašyta: „Valstybės kalba – lietuvių kalba.“ Nesant specialaus kalbos politiką reglamentuojančio įstatymo, pagrindinės nuostatos buvo įgyvendinamos kitais teisės aktais (įstatymais, ministrų įsakymais), nustatančiais taisyklingos valstybinės kalbos vartojimą viešajame gyvenime: spaudoje, radijuje, švietimo ir mokslo įstaigose. Kalbos dalykais pagal savo sritį rūpinosi ministerijos ir kitos valstybės įstaigos. Ypač daug dėmesio buvo skiriama kalbos išteklių (vietovardžių, tarmių duomenų, „Lietuvių

„Be kalbos nėra tautos!“ – toks šūkis skambėjo daugelyje Sąjūdžio mitingų nuo 1988 m.

kalbos žodyno“ kartotekų) kaupimui ir moksliniams vartosenos tyrimams. Pagrindiniu lituanistinių tyrimų centru turėjo tapti 1939 m. įkurtas Antano Smetonos lituanistikos institutas – 1941 m. įsteigto Lietuvių kalbos instituto pirmtakas. Sovietinės okupacijos metais lietuvių kalba, nors ir buvo vartojama kaip gimtoji, neturėjo valstybinės kalbos statuso, o kai kuriose viešojo gyvenimo srityse pirmenybė teikta rusų kalbai. Valstybinės kalbos statuso praradimą lėmė valstybingumo netektis, todėl vienas pirmųjų Nepriklausomybės atkūrimo žingsnių buvo siekis šį statusą grąžinti. 1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime priėmus rezoliuciją dėl lietuvių kalbos pripažinimo valstybine kalba, tų pačių metų lapkričio 18 d. buvo papildyta tuometinė Konstitucija ir įteisintas lietuvių kalbos vartojimas „valstybės ir visuomenės organų veikloje, švietimo, kultūros, mokslo, gamybos ir kt. įstaigose, įmonėse ir organizacijose“. Suteiktuoju statusu Lietuvos teritorijoje lietuvių kalba buvo prilyginta rusų kalbai, nes tuo pačiu Konstitucijos straipsniu papildomai įsipareigota „mokytis ir vartoti rusų kalbą kaip TSRS tautų tarpusavio bendravimo priemonę“. Atkūrus Nepriklausomybę, 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo priimto Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo 7 straipsniu lietuvių kalbai grąžintas valstybinės kalbos statusas, vėliau jis įtvirtintas 1992 m. priimtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsniu: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba.“ 1995 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymą. Šiame įstatyme nustatytos svarbiausios valstybinės kalbos vartojimo viešajame gyvenime sritys, reglamentuota jos apsauga, kontrolė, taip pat teisinė atsakomybė už

247

2014 m. lapkričio 13 d. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos posėdis. Svarstomos aukštųjų mokyklų vadovėlių kalbos taisyklingumo tyrimo išvados. Posėdžiui vadovauja komisijos pirmininkė dr. Daiva Vaišnienė (Z. Gudžinsko nuotrauka)

įstatymo pažeidimus. Lietuvių kalba tapo valstybės viešojo gyvenimo kalba. Valstybine kalba priimami ir skelbiami Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai, vyksta teismo procesai, oficialūs renginiai, valstybės ir savivaldos institucijose bei įstaigose, sveikatos ir socialinės apsaugos, policijos ir teisėsaugos įstaigose, prekybos ir paslaugų teikimo vietose gyventojai aptarnaujami valstybine kalba. Savitas Lietuvos kalbos politikos bruožas – Valstybinės kalbos įstatyme numatyti kalbos taisyklingumo reikalavimai Lietuvos visuomenės informavimo priemonėms (spaudai, televizijai, radijui ir kt.), knygoms ir kitiems leidiniams, taip pat viešiesiems užrašams. Valstybės institucija, sprendžianti valstybinės kalbos politikos klausimus, įsteigta jau atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę: 1990 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu sudaryta Valstybinė lietuvių kalbos komisija. 1993 m. kovo 27 d. paskelbtas Lietuvos Respublikos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos statuso įstatymas. Juo Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Seimo įpareigota spręsti lietuvių kalbos kodifikavimo, normų vartojimo ir Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo klausimus. Įstatyme nurodyta, kad komisijos nutarimai kalbos klausimais privalomi visoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, žiniasklaidos priemonėms. Septyniolika Seimo paskirtų Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narių sudaro nelyginant kalbos parlamentą, sprendžiantį įvairius Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo klausimus: • rūpinasi teisine ir administracine valstybinės kalbos apsauga (rengia valstybinės kalbos statusą įtvirtinančius ir kalbos normas reglamentuojančius teisės aktus, teikia išvadas dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, kuriuose esama nuostatų, susijusių su valstybinės kalbos vartojimu); • įgyvendina programas, skirtas valstybinės kalbos plėtrai (remia kalbos vartojimo tyrimus, visuomenei reikalingų kalbotyros darbų leidybą ir kt.); • nustato kalbos normas (kaupia ir nagrinėja kalbos faktus, svarsto normintinus kalbos reiškinius, nutarimais ar rekomendacijomis teikia naujas kalbos normas); • tvarko teisės aktų ir mokslo terminiją (rūpinasi lietuvių kalbos kaip mokslo kalbos plėtra, kuria ir tvarko Lietuvos Respublikos terminų banką, bendradarbiauja su Europos Sąjungos institucijose dirbančiais vertėjais, terminologais ir kalbos redaktoriais); • rūpinasi kalbos būkle švietimo įstaigose ir viešosios kalbos kultūra (remia specialybės kalbos dėstymą aukštosiose mokyklose, kitakalbių mokymą, konsultuoja visuomenę kalbos vartojimo ir taisyklingumo klausimais). Pagrindinės tuometės kalbos politikos kryptys buvo nustatytos Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. patvirtintose Valstybinės kal-

248

bos politikos 2003–2008 m. gairėse, numatančiose pagrindinius kalbos politikos tikslus: užtikrinti valstybinės kalbos funkcionalumą visose viešojo gyvenimo srityse; patenkinti naujus, Europos integracijos lemiamus žinių visuomenės poreikius; skatinti kūrybingą kalbos paveldo panaudojimą kalbos vartosenos reikmėms. Šiems tikslams įgyvendinti 2004 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Kalbos politikos gairių priemonių planą. Visuomenės poreikiai ir jau nepakankamas kalbos vartojimo teisinis reglamentavimas lėmė, kad 2006 m. buvo parengtas Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo naujos redakcijos projektas. Juo siekiama nustatyti svarbiausias valstybinės kalbos vartojimo viešajame gyvenime sritis, įtraukiant ir skaitmeninę terpę, pagrindinius lietuvių kalbos apsaugos principus, reformuoti kalbos priežiūros sistemą. 2012 m. Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas įtrauktas į konstitucinių įstatymų sąrašą – taip sudaryta galimybė naująją įstatymo redakciją priimti kaip konstitucinį Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymą. Nors projektas Seime svarstomas jau septynerius metus, tačiau politinė valia sukurti šiuolaikinės kalbos poreikius atliepiančias teisės nuostatas vis dar neišreikšta. 1990 m. galima laikyti ir kalbos priežiūros sistemos formavimosi pradžia. 1990 m. liepos 30 d. įsteigtas specializuotas Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos padalinys – Valstybinė kalbos inspekcija. Tais pačiais metais Aukščiausiosios Tarybos raginimu pradėti steigti kalbos tvarkytojų etatai miestų ir rajonų savivaldybėse. 1995–2001 m. Valstybinė kalbos inspekcija veikė kaip Valstybinės lietuvių kalbos komisijos padalinys. 2001 m. gruodžio 18 d. priimtas Valstybinės kalbos inspekcijos įstatymas, pagal kurį inspekcija įsteigta prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos. Jos pagrindiniai uždaviniai – kontroliuoti, kaip valstybės ir savivaldybių institucijose, visose Lietuvos Respublikoje veikiančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose laikomasi Valstybinės kalbos įstatymo, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų ir kitų teisės norminių aktų, nustatančių valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo reikalavimus. Už valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo pažeidimus inspekcija turi teisę taikyti administracines nuobaudas. Lietuvių kalbą kuria ir ja rūpinasi ne tik šiam tikslui įsteigtos valstybės institucijos. Vienas iš svarbiausių lietuvių kalbos išteklių kaupimo, mokslo tyrimų ir sklaidos centrų yra Lietuvių kalbos institutas. Įvairiais aspektais lietuvių kalba tiriama Lietuvos universitetuose –

2000 m. išleistas 967 psl. „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ – vienas iš svarbiausių bendrinės kalbos norminamųjų veikalų. Šis žodynas – bene dažniausiai lituanistų naudojama knyga. Tai parankinė knyga, kurioje pirmiausia ieškoma atsakymo į bet kokį su žodžiais susijusį klausimą. Čia galima sužinoti, kaip sudėti žodžiai rašomi, kirčiuojami, kaitomi, kokios jų reikšmės, koks junglumas, kaip jie vartojami. Palyginti su ankstesniais „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ leidimais (1954, 1972) šis yra didžiausias – jame pateikta daugiau kaip 74 tūkst. žodžių, kurie sudėti į maždaug 50 tūkst. žodyno straipsnių (nuo 1993 m. išėjusio trečiojo leidimo šis skiriasi tuo, kad ištaisytos pastebėtos korektūros klaidos, patikslintas vienas kitas žodžio aiškinimas, vartosenos pavyzdys ir pan.). Redaktorių kolegija: St. Keinys (vyr. red.), J. Klimavičius, J. Paulauskas, J. Pikčilingis, N. Sližienė

Religija Lietuvoje atgavus Nepriklausomybę Humanitarinių mokslų daktarė Irena Eglė Laumenskaitė, Vilniaus universiteto docentė, sociologė, antropologė

Religija Lietuvoje atgavus Nepriklausomybę Jei kalba suteikia kultūrai mąstymo apie pasaulį „rėmus“, tai religija – žmogaus gyvenimo siekius ir principus, kaip mūsų mąstymo koordinates ir gyvenimo prasmės horizontą. Jos abi kasdienybėje veikia tai, kas neapibrėžtai vadinama tautos dvasia, nes gimtoji kalba kartu su tautosaka ir tautodaile formuoja tautos pasaulėjautą, o religija – jos ideosferą (pasaulėžiūrą, vertybių sistemą). Todėl mūsų kultūros trajektoriją sąlygojęs krikščionybės, o ypač katalikybės, vaidmuo darė didžiulę įtaką Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui. Sunaikinus pokario partizaninį pasipriešinimą, Katalikų bažnyčia liko vienintelė oficiali institucija Lietuvoje, kuri oponavo, o vėliau ir priešinosi okupaciniam režimui bei ideologijai, už tai sumokėdama drąsiausių tikinčiųjų laisve, o neretai ir gyvybe. Būtent tai iki šiol lemia daugelio Lietuvos gyventojų stabilų pasitikėjimą Katalikų bažnyčia. Tai, kad krikščionybė ir konkrečiai katalikybė yra Lietuvos žmonių istorinės ir kultūrinės tapatybės bei gyvenimo vertybių pagrindas, patvirtina ir gyventojų surašymo duomenys pagal tai, kuriai tikybai jie patys save priskiria. Savo ruožtu šie duomenys parodo ir kitų tikybų bei jomis grįstų pasaulėžiūrų svarbą šiandienės visuomenės gyvenime, nors religija vis labiau stumiama į privačios praktikos sritį, viešumoje politiškai primetant sekuliariąją poziciją (1 pav.). Katalikų bažnyčios vaidmuo ir indėlis Istoriškai vyraujanti krikščionybės konfesija (iki šiol katalikais save laiko trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų) turėjo poveikį ir konkretiems tautos prioritetams pakeliui į Nepriklausomybės įtvirtinimą. To pavyzdžiu gali būti tai, jog tuoj po Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimo 1988 m. lapkritį lietuviai pirmiausia įteisino tautinę vėliavą ir himną – Lietuvos valstybingumo simbolius; o estai tuo pat metu pirmenybę atidavė savo teisiniams pagrindams, priimdami sprendimą, jog Sovietų Sąjungos įstatymai Estijoje įsigalioja tik po to, kai (jeigu) juos patvirtina respublikos Aukščiausioji Taryba. Tai atspindi skirtumus tarp katalikų didesnio jautrumo simbolikai ir protestantų orientacijos laikytis socialiai legalių elgesio normų. Šie skirtumai pasireiškė net tuomet, kai Lietuvoje katalikais save tradiciškai laikė kiek daugiau nei pusė šalies gyventojų, o Estijoje su liuteronais tapatinosi mažiau nei dešimtadalis žmonių. Įsikūrus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, jau antroji jo pirmojo suvažiavimo diena prasidėjo buvusio tremtinio kardinolo Vincento Sladkevičiaus aukojamomis šventomis mišiomis prie dar negrąžintos Vilniaus arkikatedros durų, susirinkus 20 tūkstančių žmonių miniai.

1989 m. kovo 4 d. 20 tūkst. minia iš Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios atlydėjo į Vilniaus arkikatedrą baziliką pergabenamus Lietuvos globėjo – plačiai žinomo ir gerbiamo Šv. Kazimiero – palaikus, kurie dabar ilsisi puošniausioje Vilniaus arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčioje (A. Petrulevičiaus nuotrauka)

251

Lietuva tapo pirmąja iš trijų Baltijos šalių, apsisprendusia dėl tautos Nepriklausomybės. Toks su jos katalikiškąja tapatybe susijęs, nors jau užmirštamas įvykis buvo 1990 m. kovo 11-osios ryte, kai po pirmosios rinkimų dienos į naująją LTSR Aukščiausiąją Tarybą Lietuvos Sąjūdžio deputatai, iki tol dar neapsisprendę dėl Nepriklausomybės skelbimo, susirinko į Vilniaus arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčią ir jiems padrąsinti šiam žingsniui buvęs tremtinys kunigas Kazimieras Vasiliauskas aukojo šv. Mišias. Kitas ženklus pasitikėjimo Dievo pagalba pavyzdys buvo daugelio žmonių ryžtas pasilikti Seime ir prie Seimo 1991 m. sausio 13-osios vakare, kai link jų jau riedėjo sovietiniai tankai, sutraiškę drąsiausius prie Vilniaus televizijos bokšto. 1990 m. paskelbtas Katalikų bažnyčios padėties Lietuvoje įteisinimo aktas, kuriuo įtvirtinamas valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimas, paremtas pariteto principu, pripažįstant Bažnyčios teisę vidaus Gyventojų tikyba Pagal 2011 m. gyventojų surašymo duomenis Iš viso gyventojų – 3 043 429 asmenys

Religijos kryptis ir religinės bendrijos Krikščionys, iš jų: lotynų apeigų (Romos) katalikai graikų apeigų katalikai (unitai) stačiatikiai (ortodoksai) sentikiai Protestantų teologinės tradicijos bendrijos, iš jų: evangelikai liuteronai evangelikai reformatai sekmininkai baptistai ir laisvųjų bažnyčių krikščionys „Tikėjimo žodžio“ bendrija Charizminės evangeliškos bažnyčios Septintosios dienos adventistai Kristaus bažnyčia Naujoji apaštalų bažnyčia metodistai neįvardinti evangelikai, protestantai Armėnų apaštališkoji bažnyčia Neįvardinti krikščionys Musulmonai sunitai Judėjai Karaimai

Žmonių skaičius 2 534 8001 2 350 478 706 125 189 23 330

Procentais 83,29 77,23 0,02 4,11 0,77

33 649

1,11

18 376 6 731 1 852

0,60 0,22 0,06

1 336

0,04

995

0,03

931

0,03

920 516 422 364

0,03 0,02 0,01 0,01

1 206

0,04

138

0,01

1 310

0,04

2 727 1 229 310

0,09 0,04 0,01

gyvenime tvarkytis savarankiškai. 1991 m. buvo atkurti diplomatiniai santykiai tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos. Svarbus sprendimas įveikiant ilgaamžes tautines įtampas, kai Lietuvos krikštas buvo priimtas karaliaus Jogailos iniciatyva, buvo popiežiaus Jono Pauliaus II 1991 m. potvarkis prijungti Vilniaus vyskupiją prie 1926 m. įteisintos Lietuvos bažnytinės provincijos, įsteigiant Vilniaus ir Kauno metropolijas. Taip ir Bažnyčios kontekste buvo įtvirtintas Lietuvos nedalumas. Vilniaus arkivyskupu metropolitu paskirtas Visuotinės bažnyčios gyvenimo patirties turintis arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis, kuris 2001 m. buvo pakeltas į kardinolus. Jau 1993 m. Jonas Paulius II, tapdamas pirmuoju popiežiumi Bažnyčios istorijoje atvykusiu į Baltijos šalis, apsilankė Lietuvoje, taip pat Latvijoje ir Estijoje, tūkstančiams žmonių liudydamas krikščioniškąjį atvirumą ir stiprindamas drąsą „nebijoti bei atverti duris Kristui“, įveikiant nepasitikėjimą, priešiškumą, susiskaldymą ir kitas totalitarinio režimo pasekmes. 1927 m. pasirašytas Lietuvos ir Šventojo Sosto konkordatas sovietmečiu buvo nutrauktas, tačiau teisiškai jis negalėjo būti denonsuotas, todėl vietoj jo, atgavus Nepriklausomybę, 2000 m. buvo pasirašytos trys Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartys: 1) dėl santykių tarp Katalikų bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų; 2) dėl katalikų, tarnaujančių Lietuvos Respublikos ginkluotose struktūrose, sielovados; 3) dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje. Nors restitucijos įgyvendinimo galimybes pirmiausia Katalikų bažnyčią, o po to ir kitos tradicinės religinės bendruomenės atgavo, tačiau jų nekilnojamojo turto atgavimas nėra lengvas dalykas – jį apsunkina daugelis aplinkybių, o tai savo ruožtu riboja religinių bendruomenių veiklą visuomenėje. Religijos ir valstybės santykių į teisinimas ir reguliavimas 1995 m. buvo priimtas Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas, kuriame pirmiausia skiriamos valstybės pripažintos religinės bendruomenės ir bendrijos (konkrečias

Krikščionybės kilmės ne krikščionių bendrijos: Jehovos liudytojai mormonai (pastarųjų dienų šventieji) Baltų tikėjimo Budistai Krišnos sąmonės judėjimas Kiti Agnostikai, laisvamaniai ir kt. Nepriskiriantys savęs jokiai religijos krypčiai ar pasaulėžiūrai Nenurodė

252

2 927

0,10

129

0,01

5 118 626 344 410 382

0,17 0,02 0,01 0,01 0,01

186 670

6,13

307 757

10,13

1988 m. prasidėjusį bažnyčios laisvėjimą įtvirtino 1990 m. paskelbtas Katalikų bažnyčios restitucijos aktas. 1988 m. prasidėjo paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios susigrąžinimo akcija, įgijusi nacionalinį mastą, 1990 m. bažnyčia grąžinta tikintiesiems, 1992 m. ant šventovės bokšto atstatytas kryžius. Sovietmečiu bažnyčioje veikė radijo gamykla (Eltos nuotrauka, aut. V. Purys)

Nepriklausomybės architektūra: profesinį toną duoda asmenybės Humanitarinių mokslų daktaras Almantas Bružas, šiuolaikinės architektūros kritikas

Per pastaruosius metus visuomenėje įsigalėjęs pragmatizmas paliko gilias žymes šalies architektūros žemėlapyje. Gal todėl architektūros srityje vis labiau atsiliekame nuo panašiu laiku Vakarų kryptimi startavusių estų ar slovėnų. Tokį pavyzdį vis dažniau parodo ir latviai. Vis dėlto per Nepriklausomybės metus nuveikta nemažai. Paknopstomis bėgdami globalizmo išmintais takais, per daugiau nei 20 metų nesubrandinome nė vieno tarptautinės reikšmės architektūros grynuolio, tačiau mūsų miestai pamažu kratėsi sovietmečio pilkumos, šiuolaikiškėjo. Lietuvos architektai gana greitai prisitaikė prie privačiais užsakymais grįstos statybų rinkos ir nuo Vakaruose jau gerokai primirštos postmodernizmo architektūros stilistikos pasuko modernios architektūros keliu. Jiems pavyko realizuoti architektūros objektų, kurie atitinka dabarties keliamus architektūrinės kokybės kriterijus. Per šalį ritantis architektūros modernizavimo bangai čia įvyko pavienių kūrybinių proveržių, kuriuos reikėtų aptarti. Atkūrus Nepriklausomybę, šalyje iš pradžių tvyrojo pakili nuotaika, kuri architektūroje pasireiškė įspūdingais bažnyčių projektais. Tačiau pirminį dvasinį pakilimą greitai ėmė keisti visuomenės rūpinimasis labiau pragmatiškais reikalais. Bažnyčių statybos ėmė klimpti dėl lėšų trūkumo, o ir nuo sakralinių reikalų atitolusiems architektams sunkiai sekėsi ieškoti šiuolaikinės bažnyčios modelio. Iš ryškesnių paieškų galima paminėti 1991 m. pradėtą statyti vienbokštę trinavę pseudobazilikinę Alytaus Švč. Mergelės Marijos krikščionių pagalbos bažnyčią (archit. K. Kisielius, K. Pempė, G. Ramunis). Vienas pirmųjų labiau vykusių kuklesnio tūrio statinių – pagal architekto A. Šeiboko projektą 1996 m. Panevėžyje pastatytas Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolynas su koplyčia. Tai paprastas, tačiau gana jautrus statinys iš dviejų vienšlaičių tūrių, kurių sankirtoje įrengtas erdvus holas. Iš ankstyvesnių sakralinės architektūros pastatų galima paminėti ir Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminariją su koplyčia (archit. M. Šaliamoras, J. Balkevičius; 1998 m.), korektiškai pratęsusią esamą architektūros kompoziciją. Sovietmečiu pradėta projektuoti Kauno Šventosios Dvasios (Šilainių) bažnyčia ant aukšto Milikonių kalno šlaito keteros (archit. E. Miliūnas, D. Paulauskienė; 2010 m.) po gausybės eskizų galiausiai įgavo nuosaikią šiuolaikišką vienšlaičio tūrio formą, derančią su gretimu to paties autorių kolektyvo projektuotu vienuolynu. Šiauliuose sovietinių namų kontekste suprojektuota ovali Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo bažnyčia (archit. D. Jakubauskas, A. Vernys, Ž. Bartulis; 2009 m.) – konceptualesnis sakralinės architektūros kūrinys. Autoriai pasistengė griežtus liturginius kanonus suderinti su šiuolaikiška architektūros raiška, o jos tūriui suteikė besimeldžiant suglaustų delnų formą. Klaipėdos šv. Pranciš-

kaus Asyžiečio onkologijos centro koplyčia yra pranciškonams simboliškai svarbios Asyžiaus Porciunkulės koplytėlės, pastatytos IV a., interpretacija (archit. N. Rimmaudo, S. Plungė; 2012 m.). Bažnyčios ir varpinės kompozicijoje pasiekta gana subtili viduramžiškos ir šiuolaikinės architektūros sintezė. Į sakralinių pastatų grupę reikėtų įtraukti ir architekto D. Čiutos (su R. Vieštautu ir V. Špečkausku; 2005 m.) istorinėje Kėdainių dalyje suprojektuotus laidojimo namus „Gedulo rūmai“. Autoriui pavyko „išgirsti“ aplinką ir naują liturginį pastatą suderinti su gretima liaudies baroko formų medine Šv. Juozapo bažnyčia, taip suformuojant išraiškingą bendrą sakralinę erdvę. Architektūrinės demokratijos atodangos ir lietuviški dangoraižiai Šiuolaikinės komercinės architektūros pradžiamokslį mūsų architektai akivaizdžiai perkando greičiau. Būtent komercinėje architektūroje šiuolaikiškumo žiedai išsiskleidė pirmiausia. Ekonominį valstybės pakilimą 10-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje tarsi įprasmino atsinaujinantys bankai, žymintys tiek tuo metu vykusį visuomenės vertybių lūžį, tiek ir visuomenės posūkį į Vakarų demokratiją. Būtent bankai vieni pirmųjų šalyje architektūros priemonėmis ėmė deklaruoti Vakarams priskiriamas vertybes – skaidrumą, prieinamumą, pažangumą. Buvo atsisakyta niūrių ir uždarų tūrių. Neoklasicistiniu rafinuotų formų banku „Hermis“ (archit. K. Pempė, G. Ramunis) Jogailos g. Vilniuje 1996 m. prasidėjusi šios paskirties objektų statyba netrukus pasuko demokratiškesnės architektūros keliu. Čia pirmuoju smuiku grojo tuometinis Vilniaus bankas (dabar – SEB bankas). Jei viename pirmųjų tokių projektų – banko rekonstrukcijoje Gedimino pr. Vilniuje – dar apsiribota kone vien skaidriu įėjimu (archit. A. Nasvytis, A. Bučas; 1996 m.), tai vėlesni žingsniai skaidrumo ir atvirumo link jau gerokai drąsesni. Pagal naujuosius principus architektai D. ir V. Lučinskai banko filialus suprojektavo Kaune (1998 m.) ir Mažeikiuose (2000 m.), o architektai G. Natkevičius ir R. Adomaitis – Kėdainiuose (2000 m.). Ypač išskirti reikėtų architektų D. Jakubausko ir A. Vernio vadovaujamo kolektyvo pačiame Šiaulių centre suprojektuotą paprasto plano, tačiau apibendrintų formų ir įtaigios architektūros Vilniaus banko filialą (2000 m.). Šis statinys vienas pirmųjų aiškiai suformulavo šiuolaikiško banko idėją. Ties amžių sandūra Lietuvoje aktyviai filialus steigęs bankas demokratiška architektūrinės raiškos politika greitai užkrėtė ir kitas bankininkystės ir draudimo įstaigas. Tai negalėjo neturėti įtakos kitoms komercinės architektūros sferoms. Prekybinės paskirties architektūroje pažymėtinas architekto

257

Banko „Swedbank“ būstinė Vilniuje. Architekto A. Ambraso kolektyvas

G. Jurevičiaus kolektyvo indėlis, šis kolektyvas kartu su „VP Market“ statytojais suformulavo šiuolaikiško prekybos centro architektūrinę koncepciją. Lietuvoje darbus šia linkme galiausia vainikavo didieji prekybos ir pramogų centrai – „Akropolis“ Klaipėdoje ir Kaune. Iš komercinių statinių galima paminėti Vilniuje, Žvėryne, suprojektuotą drąsų saloną „Stiliaus fabrikas“ (archit. D. Nainys, S. Gricius; 2002 m.), spalvingąją parduotuvę-saloną „Iris“ Savanorių pr. Kaune (archit. A. Karaliaus kolektyvas; 2002 m.), subalansuotos kompozicijos „Nemuno baldų“ centrą Klaipėdoje (archit. V. Mureikienė; 2005 m.), techniškąjį BMS prekybos centrą „Megapolis“ (archit. A. Ambrasas, R. Ambrasienė; 2003 m.) ir kai kuriuos kitus. Nemažai vykusių pastatų per Nepriklausomybės metus sukurta ir viešbučių, pramoninės architektūros, automobilių salonų architektūroje. Lengva suprasti architektus, kurie sovietmečiu neturėjo laisvės kurti remdamiesi savo profesiniu supratimu ir kūrybiniais sugebėjimais. Anuomet galimybes ribojo ne vien griežti penkmečio planai ar sovietinės statybinės normos, bet ir itin skurdus architektūrinių formų, techninių sprendimų, apdailos medžiagų arsenalas. O apie individualią aukštuminę statybą tuomet Lietuvoje buvo galima nebent pasvajoti. Pastarojo tipo statinių teko palaukti ir nepriklausomoje Lietuvoje – viešbutis „Lietuva“ aukščiausiu pastatu išliko iki

pat XX a. 1-ojo dešimtmečio vidurio. Tačiau atsiradus galimybėms greitai atsiskleidė privataus verslo siekis „lipti“ kuo aukščiau ir statyti greičiau, plačiau, daugiau. Vieni didžiausių pasikeitimų XXI a. pradžioje įvyko Vilniaus ir Klaipėdos miestų siluete. Kertiniu čia tapo AB „Hanner“ biurų bokšto atsiradimas Geležinio Vilko g. Vilniuje. Nors pagal architekto A. Ambraso projektą 2001 m. Neries pakrantėje pastatytas „stikliniu pieštuku“ pramintas statinys tarptautiniais masteliais yra kuklus, tačiau būtent šis 55 m aukščio architektūros objektas tituluojamas pirmuoju nepriklausomos Lietuvos dangoraižiu. Tai Vilniaus kraštovaizdyje įsmeigtas architektūrinis ženklas, simbolizuojantis aukštuminio Lietuvos architektūros laikotarpio pradžią. Jo autorius vos po kelerių metų tai pačiai AB „Hanner“ netoliese suprojektavo ir aukščiausią Lietuvos ir Baltijos šalių pastatą – „Europos“ bokštą. Pastarasis 148,3 m siekiantis 33 aukštų statinys tapo pagrindiniu naujojo sostinės centro dešiniajame Neries krante akcentu. Vilniuje patrauklų architektūrinį pavidalą taip pat įgavo banko „Swedbank“ būstinė (tas pats archit. A. Ambraso kolektyvas), biurų pastatas „Victoria“ Neries kairiajame krante (archit. R. Paleko studija). Didžiąją dalį Klaipėdos aukštuminių pastatų sudaro gyvenamieji daugiaaukščiai. Architektūriškai vienas ryškiausių ir pats aukščiausias – 34 aukštų 112 m aukščio „Pilsotas“ (archit. D. Rakauskas; 2007 m). Uostamiestyje akis traukia viešbučio ir gyvenamojo namo aukštuminis kompleksas „K“ ir „D“ (archit. E. Neniškis, A. Liola, R. Liola ir kt.), kurio autoriai intriguojančiomis architektūros formomis žadina simbolines asociacijas. Tačiau administracinių pastatų statyboje gal net labiau įdomūs kuklesnio mastelio statiniai – konsolėmis dėmesį kaustantys UAB „Lemora“ pastatas Kauno pramoninėje dalyje (archit. R. Raslavičius; 2004 m.) ir UAB „Vilbra“ biurų pastatas Švitrigailos g. Vilniuje (archit. R. Bimba ir kt.; 2004 m.) ar, pavyzdžiui, korektiškas komercinis pastatas Kęstučio g., Žvėryne, Vilniuje (archit. A. Ambrasas, V. Adomonytė; 2002 m.). Sporto ir pramogų arenų statybą inspiravo krepšinis Per Nepriklausomybės metus Lietuvoje pristatyta įvairiausių sporto objektų. Daugiausia – sporto centrų ir treniruočių salių. Vis dėlto sporto statiniai daugeliui asocijuojasi su pastaraisiais metais didžiuosiuose šalies miestuose iškilusiomis universaliomis sporto ir pramogų arenomis. Kaltas čia ne staiga išaugęs lietuvių noras sportuoti ir pramogauti, o 2011 m. šalyje praūžęs Europos krepšinio čempionatas. Pagal architektų E. Miliūno, A. Bublio, G. Balčyčio, L. Tuleikio ir kt. projektą 2007 m. pastatyta Šiaulių arena Lie-

„Žalgirio“ arena Kaune. Architektai E. Miliūnas, A. Bublys, A. Ramanauskas ir kt.

258

Pilietinės visuomenės raida 1990–2015 m. Socialinių mokslų daktarė Ieva Petronytė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja, Pilietinės visuomenės instituto direktorė, Lijana Cibulskienė, žurnalistė

Atkūrus Nepriklausomybę Lietuvai teko daugybė iššūkių – politiniai, ekonominiai, socialiniai virsmai tapo sunkiu išbandymu pilietinės visuomenės raidai šalyje. Galima teigti, jog pati Nepriklausomybė Lietuvoje tapo įmanoma dėl stiprios, susivienijusios visuomenės, pilietinius lūkesčius ir drąsą įkūnijusio Sąjūdžio. Tačiau vėlesnius metus lydėjo ženklus atoslūgis – mažėjantis aktyvumas, silpstantis domėjimasis politika, pasitraukimas iš politinio-pilietinio gyvenimo, stiprių visuomeninių masinių organizacijų stoka, išaugęs socialinis ir politinis nepasitikėjimas, susvetimėjimas, netikėjimas savo įtaka, galimybėmis keisti situaciją. Visomis šiomis prasmėmis ypač sunkūs buvo pirmieji penkiolika–dvidešimt metų. Nevyriausybinio sektoriaus plėtra 2011 m. Lietuvoje registruotos 22 246 asociacijos, paramos ir labdaros fondai bei viešosios įstaigos – septyniolika kartų daugiau negu 1990–1994 metais. 2011 m. tūkstančiui gyventojų vidutiniškai teko 7,3 pilietinės visuomenės organizacijos. Iš pirmo žvilgsnio, Lietuvoje po 1990 m. galima būtų fiksuoti pilietinės visuomenės organizacijų stiprėjimą (šuolis pastebimas 1996–1997 m. ir siejamas su naujomis organizacijų veiklą reglamentuojančių įstatymų redakcijomis), tačiau nemaža dalis šių organizacijų realiai veiklos ne(be)vykdo, kai kurios yra įsteigtos valstybės institucijų (kas iš esmės neatitinka pilietinės visuomenės organizacijos pobūdžio). Kita vertus, organizacijų skaičiaus augimas nereiškia didelio gyventojų, įsitrau1 pav. Nevyriausybinių organizacijų skaičiaus dinamika Lietuvoje 1994–2011 m. 25000

2075122246 19193 18193 117159 15073 16369 13856

20000 15000

12039 11857

2011

2010

2009

2008

2007

2006

2005

2004

2003

2002

2001

2000

5844

10596 8365 9425 7137

1998

1996

1995

4136 1302 2065 1994

5000

1997

10000

1999

30000

Duomenų šaltinis: Registrų centras, sudarė R. Žiliukaitė

300

kiančių į jų veiklas, skaičiaus augimo: nors organizacijų nuo pat Nepriklausomybės atgavimo nuolat daugėjo, jose dalyvaujančiųjų dalis liko tokia pati arba sumažėjo. Įvairių apklausų duomenimis, organizacijų veikloje ir 1999 m., ir 2013 m. dalyvavo 1 iš 10 Lietuvos gyventojų. Šis skaičius reikšmingai nekinta. Paaiškinti tokią situaciją galima keleriopai. Daugelyje tyrimų pastebima, kad, nors įstatymiškai pilietinės visuomenės organizacijų veikla nėra varžoma, o norintiesiems sudarytos visos galimybės jungtis, steigti naujas organizacijas, vienareikšmiškai neapibrėžta, nenuosekli teisinė aplinka nesudarė palankių sąlygų aiškiai ir tolygiai pilietinės visuomenės organizacijų plėtrai. LR Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymas priimtas tik 2013 m. pabaigoje, o jame įvardyta bendradarbiavimo institucija, įprasminanti ryšius tarp valdžios ir nevyriausybinio sektorių, Nevyriausybinių organizacijų taryba, suformuota tik 2014 m. pabaigoje. Dauguma organizacijų apibūdinamos kaip vis dar silpnos, finansiškai netvirtos, turinčios mažus biudžetus (situacija aktualizuojama po 2005 m. iš Lietuvos pasitraukus daugumai tarptautinių fondų, bet taip ir nesukūrus alternatyvių stabilesnę finansinę bazę užtikrinančių mechanizmų), itin mažą nuolatinių darbuotojų korpusą, veikiančios epizodiškai ir gana uždarai, taigi – menkai pajėgios įgyvendinti pilietinėms organizacijoms keliamus uždavinius. Kita vertus, nevyriausybinio sektoriaus stiprumą riboja ir gyventojų (ne)įsitraukimą nulemiantys veiksniai. Tyrimai rodo, kad didelė dalis nedalyvaujančiųjų asociaciniame gyvenime taip elgiasi dėl mažo suinteresuotumo, domėjimosi visuomenine veikla, taip pat – dėl galimybių įsitraukti (laiko, lėšų) trūkumo ir dėl to, jog įsitraukti jų niekas nepakvietė. Tai liudija ir apie pačių organizacijų netvirtumą – nepakankamas pastangas ar gebėjimus pritraukti naujų narių, pristatyti savo veiklą visuomenei, formuoti įvaizdį. Tyrėjai atkreipia dėmesį ir į tai, kad tokį atsiribojimą lemia ir sovietmečio patirtis. Labiau agrarinėje tarpukario kultūroje taip ir neišsiugdę atitinkamų visuomeninių aktyvumo normų, o sovietmečiu „persisotinę“ priverstiniu dalyvavimu, nuslopus Nepriklausomybę nulėmusio Sąjūdžio bangai gyventojai naudojasi ne laisve jungtis į organizacijas, bet laisve likti nuošalyje. Įsitraukia tie, kurie nori bendrauti su žmonėmis, tikisi tokioje veikloje įgyti ateityje praversiančių įgūdžių bei patyrimo. Per pirmuosius kelis Nepriklausomybės metus į visuomeninių organizacijų veiklą įsitraukusių gyventojų procentas nuslūgo. Nors pradėjo kurtis naujos pilietinės visuomenės organizacijos ir jų vis daugėjo, jų veiklose dalyvaujančių gyventojų dalis labai nekito.

Ekspertai pastebi, kad šių organizacijų formuojamas nevyriausybinis sektorius Lietuvoje, nors ir laisvas bei nepriklausomas, nuolat profesionalėjantis, atsiduriantis aiškesnėje teisinėje aplinkoje, vis dar susiduria su resursų (ir žmogiškųjų, ir finansinių) stygiumi, nepajėgia pritraukti naujų narių ir tinkamai pristatyti savo veiklos visuomenei. Lyginamieji tyrimai rodo, jog institucinė Lietuvos nevyriausybinio sektoriaus situacija labai pagerėjo ir yra ne blogesnė negu kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių, tačiau tuo pat metu gyventojų įsitraukimas į asociacinį gyvenimą daugelį metų buvo žemesnis ar net žemiausias ne tik regione, bet ir visoje Europoje. Toks ir tebelieka, nors yra pagrindo manyti, kad įsitraukimas pastaraisiais metais labai nežymiai didėja, o žemiausios pozicijos šiek tiek užleidžiamos Pietų Europos, Balkanų šalims, Rusijai, kai kurių tipų organizacijų narystėje – ir Lenkijai, Rumunijai, Bulgarijai. Atskaitos taškas – pilietinio pakilimo metai XX–XXI a. Lietuvos istorijoje pilietinio įsitraukimo pikas stebėtas Nepriklausomybės pradžioje. Tikrąja pilietinio judėjimo pradžia galima laikyti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimą 1988 m. birželį. Grupės narių rugpjūčio 23 dieną suorganizuotas mitingas sutraukė šimtatūkstantinę minią į Vingio parką, kur didžioji dalis dalyvių pirmą kartą išgirdo apie Ribentropo-Molotovo slaptuosius protokolus, dėl kurių Baltijos valstybės prarado savo Nepriklausomybę. Steigiamasis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimas įvyko 1988 m. spalio 22–23 d. Naujoji pilietinė jėga tapo vėlesnių akcijų sumanytoju ir vadovu. 1989 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos tautų akcija „Baltijos kelias“ pranoko lūkesčius. Daugiau kaip 2 mln. žmonių, demonstruodami ryžtą būti nepriklausomi, rankų grandine sujungė 620 kilometrų nuo

Vilniaus (Gedimino bokštas) per Rygą (Laisvės paminklas) iki Talino (Tompėjos bokštas). Vien Lietuvos gyventojų skaičius siekė apie milijoną. Vienu metu įvykis buvo įtrauktas į Gineso pasaulio rekordų knygą kaip ilgiausia žmonių grandinė, o 2009 m. UNESCO įtraukė Baltijos kelią į „Pasaulio atminties“ sąrašą. Panašios akcijos buvo rengiamos dar kelerius metus, pvz., 1991 m. „Liepsnojantis Baltijos kelias“ – buvo deginami laužai. To meto įvykiai išties sulaukė didžiulio Lietuvos gyventojų palaikymo ir dalyvavimo. 1991 m. sausio 13-osios įvykiai, budėjimas prie parlamento, tuometinio Radijo ir televizijos komiteto, Televizijos bokšto sutelkė Lietuvą būtinybei apginti laisvę. Piliečių įsitraukimas į viešąjį gyvenimą Piliečių domėjimasis viešaisiais reikalais yra būtina sąlyga stipriai pilietinei bendruomenei, gebančiai kokybiškai vykdyti savo funkcijas. Tačiau, kaip matyti iš 2 pav., Lietuvos gyventojų domėjimasis viešaisiais reikalais, politika bėgant metams nuolat krinta. 2 pav. Domėjimasis politika Lietuvoje 1990–2008 m. 2008

1999

1990 0% Labai domisi

20 %

40 %

Greičiau domisi

60 % Beveik nesidomi

80 %

100 %

Visiškai nesidomi

Duomenų šaltinis: Europos vertybių tyrimai, sudarė I. Petronytė

Vienas gausiausių Sąjūdžio organizuotų mitingų Lietuvos atkurtai Nepriklausomybei paremti, vykęs 1990 m. balandžio 7 d. Vilniaus Kalnų parke (A. Petrulevičiaus nuotrauka)

1991 m. sausio 13-osios naktis prie Vilniaus televizijos bokšto (asmeninio V. Dauderienės archyvo nuotrauka, aut. než.)

Nors panašūs procesai vyksta ir kitose Vakarų, Vidurio ir Rytų Europos šalyse, Lietuvoje šis krytis ypač ryškus – greičiausiai dėl to, jog atskaitos taškas Nepriklausomybės pradžioje buvo itin aukštas: politika 1990 m. domėjosi 74 proc. visuomenės, 50 proc. teigė, jog jų gyvenime ji svarbi ar itin svarbi (šie rodikliai lenkė didžiosios daugumos kitų šalių rodiklius). Kita vertus, nepaisant stiprėjančio nesidomėjimo politika kaip reiškiniu, kasdien sužinoti politinio gyvenimo naujienas yra svarbu 7 gyventojams iš 10, o toks skaičius niekaip negali būti įvardintas kaip labai mažas. Viena iš pagrindinių piliečių įsitraukimo į įvairias pilietines ir politines veiklas formų yra dalyvavimas rinkimuose. Kaip matyti 3 ir 4 pav., pirmuosiuose rinkimuose po Nepriklausomybės atkūrimo aktyvumas buvo gerokai aukštesnis negu vėlesniais metais. Vėliau fiksuojamas gana staigus kritimas, tačiau jis atspindi ir pasaulines tendencijas – mažėja daugelyje šalių. Be to, Lietuvoje 2003–2004 m. ženklus rinkiminio aktyvumo mažėjimas liovėsi ir 2004 m. Seimo rinkimuose net šiek tiek paaugo. Tokią dinamiką populiariai galima aiškinti išblėsusia revoliucine euforija ir pasiektu natūraliu aktyvumo lygiu, tačiau nuosekliau nagrinėjant priežastis, kodėl Lietuvos gyventojai dalyvauja rinkimuose, pastebima, kad daugiausia įtakos tam turi jaučiamos paramos politinėms partijoms, partinės identifikacijos lygis, priklausymas politiškai aktyviems socialiniams tinklams, o nedalyvavimas susijęs su politiniu susvetimėjimu, netikėjimu, jog nuo rinkimų rezultatų kas nors keisis. Nors mažėjantis rinkiminis aktyvumas, kad ir netikėtai spartus, bendrame pasaulio kontekste nieko ypač nestebina, Lietuva, kaip ir daugelis kitų regiono valstybių, pirmąjį dešimtmetį atgavus Nepriklausomybę išsiskyrė kitu aspektu – nekonvencinio dalyvavimo mažėjimu: krito realus bei potencialus įsitraukimas tiek į streikus, demonstracijas (nors kai kurių tyrimų duomenimis, jų skaičius bent

301

1990–2015 m. LIETUVOS VIETOS SAVIVALDOS SISTEMOS RAIDA Bronius Kleponis, Lietuvos Respublikos Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komteto biuro vedėjas, socialinių mokslų daktaras, docentas Algirdas Astrauskas, Lietuvos Respublikos Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto biuro patarėjas

2014 m. sukanka 95 metai, kai buvo priimtas pirmasis Savivaldybių įstatymas (vėliau Savivaldybių įstatymai buvo priimti 1929 ir 1933 m.). Nors tai nebuvo pirmasis teisės aktas, kuriuo vadovaujantis 1918 m. lapkričio mėnesį pradėtos kurti tautinės savivaldybės, bet šiame teisės akte žymus to meto visuomenės ir valstybės veikėjas, vidaus reikalų ministras Petras Leonas kartu su dviem savo kolegomis sistemiškai sureglamentavo vietos savivaldybės kompetenciją ir institucinę struktūrą pagal tuo laikotarpiu demokratiškiausios – britiškosios – vietos valdymo sistemos pavyzdį. Apie vietos savivaldą tarpukariu mokslinių darbų yra parašę ir paskelbę istorikai, sociologai, ekonomistai, politologai, tačiau apie laikotarpį nuo 1990 m. iki šių dienų yra rašoma santykinai nedaug. Šiame straipsnyje pateikiama nuomonė apie minėtą įdomų ir turiningą laikotarpį, jo metu vykusius ir tebevykstančius įvykius vietos savivaldybių gyvenime. Apie savivaldą nuo 1990-ųjų Laikotarpis nuo 1990 m. iki šių dienų itin reikšmingas Lietuvos savivaldos raidai. Šiuo laikotarpiu po 50 metų buvimo tik centrinės valstybės valdžios priedėliu vietos valdymo sistema buvo pertvarkyta į vakarietiško tipo demokratinę vietos savivaldos sistemą. Laikotarpį nuo 1990 m. iki šių dienų vietos savivaldos raidos aspektu reikėtų skirstyti į tris etapus: 1990–1995 m., 1995–2000 m. ir nuo 2000 m. iki šių dienų. Pirmasis etapas Pirmasis etapas (1990–1995 m.) buvo sudėtingas ir prieštaringas. Jo metu vakarietiško tipo demokratinės vietos savivaldos sistemos Lietuvoje pamatai buvo klojami neturint aiškios vizijos, išsamių žinių apie įvairius vietos savivaldos organizavimo modelius, neišsivadavus nuo sovietinio požiūrio į valdžios ir piliečio santykį, kiek iškreiptai suprantant savivaldą ir bandant ją dirbtinai supriešinti su valstybės valdymu. Pirmojo etapo metu vietos savivaldos sistemos raidos procesas vyko dviem kryptimis: • senoji (sovietinė, socialistinė) vietos valdymo sistema buvo griaunama, o vietoj jos kuriama nauja, vadovaujantis Vietos savivaldos pagrindų įstatymo, priimto 1990 m. vasario 12 d. (dar iki Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. kovo 11 d.), nuostatomis; • buvo mokomasi iš padarytų klaidų, analizuojama kitų šalių

314

sukaupta patirtis ir ieškoma Lietuvai tinkamiausio vietos savivaldos organizavimo modelio. Naujos demokratiškos vietos savivaldos sistemos kūrimas Lietuvoje nebuvo nuoseklus ir toks sėkmingas, kaip to norėta. Savivaldybių renkamosios ir vykdomosios institucijos ir toliau teisiškai buvo traktuojamos kaip valstybinės valdžios institucijos, o tai lėmė atitinkamus jų tarpusavio pavaldumo santykius. 1990 m. viduryje buvo nustatyta, kad savivaldybės privalo steigti tam tikrus padalinius ir į tokių padalinių vadovų pareigas kandidatus skirti tik suderinus jų kandidatūras su atitinkama ministerija. 1992 m. Vyriausybei jau suteikta teisė reikalauti iš savivaldybės tarybos atleisti iš pareigų savivaldybės tarybai pavaldžių vykdomųjų institucijų ir administracinių padalinių pareigūnus, o savivaldybės tarybai nepaklusus – Vyriausybės sprendimu atleisti šiuos pareigūnus. Nebuvo pertvarkyta iš sovietinio laikotarpio paveldėta penkių rūšių ir dviejų lygių administracinių teritorinių vienetų sistema, pasižymėjusi dideliu tokių vienetų ir jų rūšių skaičiumi. Lietuvoje tuo metu egzistavo 55 aukštesniosios pakopos ir 510 žemesniosios pakopos savivaldybių. Vietos savivaldos pagrindų įstatyme nebuvo tinkamai apibrėžta savivaldybių kompetencija, nebuvo aiškiai atskirtos funkcijos (veiklos sritys, atsakomybės) tarp centrinės valdžios institucijų ir savivaldybių. Vietos savivaldos pagrindų įstatymu įtvirtinus dualinį savivaldybių institucijų organizacinės struktūros modelį ir tame pačiame įstatyme taikytą savivaldybių institucijų įgaliojimų pasidalijimo tarp savivaldybės tarybos ir vykdomųjų institucijų metodiką, susiklostė įtempti santykiai tarp savivaldybės tarybos ir jos etatinio vadovo (savivaldybės tarybos pirmininko) ir jiems pavaldžių administracinių padalinių. Ta situacija buvo įvardyta kaip dvivaldystė ir turėjo realių neigiamų pasekmių. Gali atrodyti paradoksalu, bet santykių, pagrįstų vertikalaus pavaldumo principu, tipas buvo taikomas ir santykiams tarp 55 aukštesniosios pakopos ir 510 žemesniosios pakopos savivaldybių. Turėjo praeiti tam tikras laikas, kad būtų perprasta, kad dviejų lygių savivaldybės gali egzistuoti būdamos viena kitai nepavaldžios, spręsdamos tik joms priskirtus vietos reikalus ir bendradarbiaudamos bendrose veiklos srityse. Ilgainiui santykiai įgavo panašų pobūdį kaip sovietmečiu: nuo aukštesniosios savivaldybės tarybos priklausė, kokia bus žemesniosios pakopos savivaldybių kompetencija, kokios įstaigos ir organizacijos bus perduotos reguliuoti žemesniosios pakopos savivaldybėms, kokie bus žemesniosios pakopos savivaldybių

biudžetų finansiniai rodikliai. Be to, Lietuvoje šiuo laikotarpiu taip ir „neatsirado“ antrosios viešosios nuomonės formos – municipalinės nuosavybės. Savivaldybių biudžetinės įstaigos ir įmonės, besinaudodamos pasitikėjimo teise, valdė ir naudojo valstybei (o ne savivaldybei) nuosavybės teise priklausantį turtą, disponavo juo. Visa tai liudijo, kad Lietuvoje grįžtama į buvusius centralizuoto valdymo laikus, kai vietos savivaldybės tebuvo tik valstybinės valdymo institucijos vietoje ir įgyvendindavo centrinių valstybės valdymo institucijų suformuotą valstybės politiką. Bet grįžimą į buvusius laikus sustabdė 1992 m. spalio 25 d. visos tautos referendumu priimta ir 1992 m. lapkričio 6 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos Konstitucija. Ja įtvirtinta demokratinė decentralizuota viešojo valdymo sistema, kurios sudėtine dalimi buvo ir vietos savivalda – specifinė viešojo administravimo sistema, tiesiogiai nepavaldi valstybės valdžiai. Siekiant įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, kurias formuluojant jau tuomet buvo atsižvelgta į Europos vietos savivaldos chartijos reikalavimus, buvo pradėta intensyviai ieškoti naujosios Lietuvos vietos savivaldos sistemos kūrimo orientyrų. Vyriausybės nutarimu sudarytos dvi darbo grupės, kurioms buvo pavesta parengti paketą dokumentų, reikalingų administracinei teritorinei ir savivaldos reformai vykdyti ir valdymo modeliui aukštesniuosiuose valstybės teritorijos administraciniuose vienetuose – apskrityse – nustatyti. Apskrityse valdymą pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją pavesta organizuoti Vyriausybei. Nors buvo nuosekliai nagrinėjamos įvairios vietos savivaldos teorijos ir savivaldos organizavimo modeliai, tačiau apsispręsta, kad tuo laikotarpiu Lietuvai tikslinga orientuotis į britiškąjį vietos savivaldos organizavimo modelį, besiremiantį valstybine vietos valdymo teorija. Kartu nuspręsta kūrybiškai taikyti ir kai kuriuos kontinentinio vietos savivaldos organizavimo modelio (šio modelio prancūziškojo ir skandinaviškojo variantų) elementus. Britiškasis vietos savivaldos organizavimo modelis pasižymi šiais skiriamaisiais požymiais, kurie, matyt, ir patraukė Lietuvos strategų žvilgsnį: • valstybės teritorijos administracinio vieneto (municipaliteto) gyventojus sieja tik kaimynystės ryšiai, o savivaldos teisė suteikiama ir priklauso vietos gyventojų rinkimų būdu sudarytai savivaldybės tarybai (renkamajai, atstovaujamajai institucijai). Būtent savivaldybės taryba pripažįstama savivaldos teisės subjektu, per kurį įgyvendinama savivaldos teisė. Todėl būtent savivaldybės tarybai suteikiamas viešojo juridinio asmens statusas ir nustatoma savivaldybės kompetencija; • nustatant kompetenciją savivaldybei taikytinas bendrojo draudimo (arba kitaip – pozityviojo teisinio reguliavimo) principas, pagal kurį „yra leidžiama tik tai, kas nustatyta“; • valstybės valdžia savo suformuotai politikai įgyvendinti pasinaudoja bendrosios kompetencijos institucijomis (municipalitetų tarnybomis), atsakingomis už platų įvairių veiklos sričių ratą, taip pat specialiosios kompetencijos institucijomis, atsakingomis už kurią nors vieną veiklos sritį, ir praktiškai neturi tiesiogiai jai pavaldžių padalinių teritorijose. Kaip jau minėta, buvo nuspręsta kūrybiškai pritaikyti ir žemyno vietos savivaldos organizavimo modelio (šio modelio prancūziškojo ir skandinaviškojo varianto) kai kuriuos elementus. Tai yra: • skirstyti savivaldybių kompetenciją į grupes pagal priimamų sprendimų diskreciją (į nuosavąją (savarankiškąją) ir valstybės perduotąją kompetenciją); • taikyti kombinaciją, susidedančią iš proporcinės rinkimų sistemos, renkant savivaldybės tarybą, ir monistinio vietos savivaldos organizacinės struktūros modelio, sudarančio prielaidas vietiniuose rinkimuose laimėjusiai partijai ar partijų koalicijai iš jos lyderių (paprastai savivaldybės tarybos narių) suformuoti savivaldybės vienasmenę ir / ar kolegialią vykdomąsias institucijas, taip bandant išrauti dvivaldystės šaknis; • savivaldybės sprendimų ir veiklos prokurorinę priežiūrą pakeisti savivaldybių administracine priežiūra, kurią vykdytų Vyriau-

sybės skiriamas atstovas, turintis teisę reikalauti iš savivaldybių institucijų įgyvendinti įstatymus ir Vyriausybės nutarimus, taip pat siūlantis keisti ar panaikinti galimai neteisėtus savivaldybių institucijų ir pareigūnų sprendimus ir, nepaklusus reikalavimams, galintis skųsti savivaldybės institucijas ir pareigūnus teismui. Taip atrodo pirmojo Lietuvos vietos savivaldos sistemos kūrimo etapo apžvalga. Antrasis etapas Antrasis Lietuvos vietos savivaldos sistemos kūrimo etapas prasidėjo 1995 m. pavasarį, kai į pirmuosius posėdžius susirinko 1995 m. kovo mėnesį išrinktos naujos kadencijos savivaldybių tarybos ir įsigaliojo naujas Vietos savivaldos įstatymas (priimtas 1994 m. liepos mėnesį). 1995 m. buvo kompleksinės administracinės teritorinės ir savivaldos reformos, taip pat valdymo apskrityse organizavimo metai. Pokyčiai apėmė šiuos vietos savivaldos elementus ir vyko įgyvendinant tokius teisės aktus: • įgyvendinant 1994 m. liepos mėnesį priimtą Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą buvo iš esmės pertvarkyta valstybės teritorijos administracinių vienetų sistema; • įgyvendinant 1994 m. liepos mėnesį priimtą Vietos savivaldos įstatymą panaikintos žemesniosios pakopos savivaldybės; • įgyvendinant 1994 m. liepos mėnesio priimtą Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą buvo keičiama savivaldybių tarybų rinkimų sistema; • savivaldybių nuosavybėn buvo perduodamas didelės apimties jų funkcijoms įgyvendinti reikalingas materialusis turtas pagal 1994 m. pabaigoje priimtą Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“; • savivaldybių biudžetai pradėti formuoti taikant Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu patvirtintą savivaldybių biudžetų pajamų ir išlaidų nustatymo metodiką; • savivaldybių bendriesiems interesams ginti ir atstovauti valstybės institucijose 1995 m. priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos savivaldybių asociacijos pagrindinių nuostatų“. Visi antrojo, kaip ir pirmojo, etapo įvykiai vyko dviem kryptimis: • buvo įgyvendinamas administracinės teritorinės ir vietos savivaldos reformos ir valdymo apskrityse organizavimo dokumentų paketas; • analizuojama kitų šalių sukaupta patirtis, ieškomas ir renkamas Lietuvai tinkamesnis vietos savivaldos organizavimo modelis.

Lietuvos apskričių žemėlapis

315

Lietuvos socialinės apsaugos politika ir raida 1990–2015 m. Angelė Adomaitienė, žurnalistė, Lietuvos žurnalistų sąjungos tarybos narė

Socialinė apsauga – įstatymais nustatyta socialinių, ekonominių ir organizacinių priemonių sistema, kuri asmenims užtikrina teikimą lėšų ir paslaugų, susijusių su senatve, negalia (invalidumu), mirtimi, liga, motinyste (tėvyste), nedarbu, taip pat tais atvejais, kai šeima praranda pajamas arba turi papildomų išlaidų arba kai šeima ar asmuo negali pakankamai apsirūpinti dėl to, kad gauna mažas darbo ar kitokias pajamas. Socialinės pagalbos teikimo užuomazgų galima rasti jau Romos imperijoje: vargšams buvo nemokamai dalijamos sriubos, bilietai į gladiatorių varžybas. Pirmasis įstatymas apie skurdžių teises buvo išleistas 1601 m. Anglijoje, o 1795 m. pradėtos mokėti išmokos bedarbiams. Nuo XIX a. socialinė politika jau glaudžiai susieta su darbo ir nedarbo problemomis. 1880–1930 m. – eksperimentų laikotarpis, kai šalys bandė vykdyti įvairius socialinius projektus. Vienas ryškiausių pavyzdžių – vokiečių kanclerio Oto fon Bismarko socialinė veikla. Šio Europos politiko dėka pradėtos teikti trys pašalpos: 1883 m. – išmoka ligos

Vokietijos imperijos kancleris Oto fon Bismarkas (Otto von Bismark) bandė sumažinti socializmo patrauklumą visuomenei, bandydamas patenkinti darbininkų klasę. Jis pradėjo daugybę socialinių reformų, kurios gali būti laikomos pirmaisiais Europoje darbo įstatymais. 1883 m. Sveikatos draudimo aktas suteikė darbininkams sveikatos draudimą, darbininkas mokėdavo du trečdalius, o darbdavys – vieną trečdalį įmokų sumos. Nelaimingų atsitikimų draudimo aktas atsirado 1884 m. O 1889 m. Vokietija pirmoji priėmė Pensijų įstatymą. Kiti įstatymai uždraudė moterų ir vaikų darbą (Vokietijos valstybinio archyvo (Bundesarchiv) nuotrauka, aut. než.)

380

atveju, 1884 m. – išmoka įvykus nelaimingam atsitikimui, 1889 m. – senatvės ir invalidumo išmokos. O. fon Bismarkas tvirtino, kad valstybės kišimasis į socialinius reikalus yra ne tik galimas, bet ir reikalingas norint išlaikyti visuomeninį stabilumą ir pagerinti samdomų darbininkų padėtį. Vokietijos pavyzdžiu pasekė daug valstybių. Lietuvoje pagal O. fon Bismarko socialinės apsaugos tradiciją teisė į pensiją ir kai kurios kitos socialinio užtikrinimo rūšys taip pat siejamos su darbo užmokesčiu. Du blokai Dabartinę Lietuvos socialinės apsaugos struktūrą sudaro du blokai – socialinis draudimas ir socialinė parama. Pirmasis paremtas įmokų ir išmokų principu. Teisę gauti socialinio draudimo išmokas įgyja tie asmenys, kurie pagal įstatymą nustatytą laiką mokėjo atitinkamo dydžio socialinio draudimo įmokas. Į kitas sąlygas (gavėjo turtą ir pajamas, šeimos sudėtį ir pan.) šiuo atveju paprastai neatsižvelgiama. Socialinė parama paremta poreikio principu. Tai užtikrina, kad kiekvienas asmuo (šeima), kuris neturi pakankamai lėšų pragyventi ir negali jų gauti savo pastangomis ar iš kitų šaltinių, gautų reikiamą paramą. Ar asmuo turi teisę gauti socialinę paramą, priklauso nuo jo materialinės padėties: parama suteikiama atitinkamai įvertinus asmens materialinę padėtį. Socialinės apsaugos sistemoje dalyvauja visi Lietuvoje iš esmės nėra nė vieno gyventojo, kuris nebūtų socialinės sistemos dalyvis: tinkamą kūdikių priežiūrą užtikrina motinystės (tėvystės) atostogos, mokiniai naudojasi įvairiomis lengvatomis, bedarbiai gauna atitinkamas išmokas, pensininkai – pensijas, darbdaviai ir dirbantys asmenys moka socialines įmokas ir pan. Galima svarstyti tik apie tai, ar minėtoji įmokų ir išmokų sistema yra subalansuota, ar pakankama ir ar tenkina visų amžiaus grupių ir socialinių sluoksnių atstovų poreikius. Socialinis komfortas ir jį kuriančiųjų išgalės ypač priklauso nuo šalies ekonomikos, jos investicinio patrauklumo, tarptautinių kapitalo rinkų stabilumo ir kitų veiksnių, galiausiai – nuo darbingų visuomenės narių nuostatos nebūti išlaikytiniais. Per Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpį sukurta gana tvari socialinės apsaugos administravimo sistema, kurios padalinių veikla vis dar tobulinama. Pagrindinė vykdomosios valdžios institucija, įgyvendinanti socialinės apsaugos ir darbo politiką, yra Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos („Sodra“) renka socialinio draudimo įmokas, registruo-

Vilniaus Fabijoniškių pensionatas (Eltos nuotrauka, aut. V. Vervečkaitė)

Pirmąjį gegužės mėnesio sekmadienį švenčiame Motinos dieną (Eltos nuotrauka, aut. G. Savickis)

ja draudėjus ir apdraustuosius, moka socialinio draudimo pensijų, ligos ir motinystės, nedarbo socialinio draudimo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų draudimo išmokas. „Sodrai“ pavaldžios yra 12 įstaigų: 10 teritorinių skyrių, Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrius ir Užsienio išmokų tarnyba. Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir 5 teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis su sveikatos priežiūros įstaigomis ir apmoka joms už suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kompensuoja išlaidas vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms įsigyti, taip pat sanatorinio ir kurortinio gydymo išlaidas, tvarko draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu įskaitą. Lietuvos darbo birža registruoja bedarbius, padeda jiems ieškoti darbo, perkvalifikuoja juos ir aktyviai vykdo kitas darbo rinkos politikos priemones. Ji turi 10 teritorinių darbo biržų. Administravimo sistemos padaliniams taip pat priskiriami savivaldybių socialinės paramos skyriai. Jie administruoja vietos gyventojų socialinės paramos išmokas ir teikia socialines paslaugas. Vai-

Vilniaus 1-uosiuose vaikų namuose (Eltos nuotrauka, aut. L. Petrauskienė)

Ekspertai nurodo tokį Lietuvos socialinį modelį: Socialinės apsaugos struktūra Lietuvoje Socialinė apsauga Socialinė parama Socialinis draudimas

Piniginė socialinė parama

Socialinės paslaugos

Specialiosios socialinės išmokos

Bendrosios

Specialiosios Socialinė priežiūra: pagalba į namus, socialinių įgūdžių ugdymas, laikinas apnakvindinimas

Prezidento pensija

Socialinė globa: dienos, trumpalaikė, ilgalaikė

Nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos

Pensijų draudimas

Šalpos išmokos: pensijos ir kompensacijos

Informavimas ir konsultavimas

Ligos ir motinystės draudimas

Laidojimo pašalpa, transporto lengvatos vaikams, pensininkams, neįgaliesiems

Tarpininkavimas ir atstovavimas

Sveikatos draudimas

Išmokos vaikams (pašalpos šeimai)

Sociokultūrinės paslaugos

Lietuvos Respublikos I ir II laipsnio pensijos

Nedarbo socialinis draudimas

Socialinė pašalpa

Transporto paslaugos

Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, teisėjų valstybinės pensijos

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinis draudimas

Būsto išlaikymo išlaidų ir kitos kompensacijos

Maitinimo, aprūpinimo drabužiais ir kt. paslaugos

Mokslininkų valstybinės pensijos, valstybinė signataro renta, artistų renta

381

Sportininkai – Lietuvos nepriklausomybės šaukliai ir vėliavnešiai Gintaras Nenartavičius, Lietuvos sporto žurnalistų federacijos prezidentas, „Lietuvos ryto“ sporto redaktorius, sporto žurnalistas nuo 1991 metų

Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, reikėjo dar pusantrų metų kovoti, kad geriausi mūsų šalies sportininkai galėtų žygiuoti su trispalve viso pasaulio stadionuose. Sporto pasiekimai buvo labai svarbūs tautinio atgimimo skatintojai, nes devintajame dešimtmetyje TSRS sporto varžybose iškovoti laimėjimai buvo daugiau nei vien sporto laimėjimai. Juos lydėjo ne tik sportinis azartas, bet ir tautinę savimonę stiprinantys akcentai – trispalvės, Gedimino stulpai, Vytis. Kauno „Žalgirio“ krepšininkų ir Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkų rungtynėse su kitų TSRS respublikų komandomis brendo svajonės apie nepriklausomos Lietuvos rinktines, prieš kurių mačus skambėtų ne TSRS himnas, o „Tautiška giesmė“. Kai šių komandų geriausi žaidėjai TSRS rinktinės sudėtyje 1988 metais Seulo olimpiadoje pasiekė aukščiausias sporto viršūnes ir iškovojo aukso medalius, tai buvo dar vienas žingsnis siekiant svajonės atstovauti Lietuvai. Praėjus vos porai mėnesių nuo šių žaidynių Vilniuje 1988 m. gruodžio 11 d. buvo atkurtas Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK). Iki Lietuvos Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo buvo dar likę 15 mėnesių! Tuo metu nei vienoje kitoje srityje Lietuva taip nesiveržė iš SSRS glėbio kaip sporte. Ne viskas pavyko kaip buvo planuota, tačiau pagrindinis tikslas buvo pasiektas, ir 1992 metų olimpinėse žaidynėse Albervilyje ir Barselonoje lietuviai žygiavo su trispalve. Per 25 metus Lietuvos sportininkai iškovojo šimtus medalių pasaulio ir Europos čempionatuose, tačiau nė vienas startas nekėlė tiek emocijų, kaip sugrįžimas į pasaulio sporto šeimą 1992 m. Naują epochą Lietuvos sporto metraštyje 2012 m. Londone simboliškai atvertė plaukikė Rūta Meilutytė – tuomet 15-metė undinė tapo pirmąja olimpinio aukso laimėtoja, kuri gimė ir užaugo jau nepriklausomoje Lietuvoje. Šioje apžvalgoje – žvilgsnis į svarbiausias Lietuvos sporto datas, žmones ir įvykius. Tai ne bandymas aprėpti viską, o asmeniška patirtimi pagrįstas Lietuvos sporto ketvirčio amžiaus raidos supratimas.

kraštyje perskaitytą žinią apie LTOK atkūrimą. Toks buvo neeilinio Lietuvos sporto įvykio atgarsis viename šalies pasienio rajonų. Tuomet tiesiogiai nepažinojau nei vieno atkūrimo darbo grupės nario, bet per ketvirtį amžiaus teko susipažinti su daugeliu ir iš jų tiesiogiai išgirsti apie istorinius žingsnius. Taip, Lietuvos sportas savo Nepriklausomybės deklaraciją paskelbė 15 mėnesių anksčiau nei visa šalis ir tuo didžiuojasi, nors politikai Seimo tribūnoje dažnai pamiršdavo šį faktą per iškilmingus minėjimus. Pabandykime grįžti atgal ir įsivaizduoti: juk tai buvo 1988-ieji, kai raudonos vėliavos dar plazdėjo ant kiekvieno kampo ir „suverenitetas“ daugeliui žmonių buvo kur kas dažniau girdimas žodis nei „nepriklausomybė“. Skaitant istorinio suvažiavimo dokumentus ir jo dalyvių prisiminimus, nekyla abejonių: tai buvo revoliucija, nors iš dalies ir palaiminta tuometinės Komunistų partijos vadovybės, nes jie davė leidimą renginiui. Bet sporto žmonės tąsyk nuėjo toliau, nei buvo leista, ir vietoj sporto lygos ar kito neutralesnio darinio sukūrė Lietuvos tautinį olimpinį komitetą.

Kaip prasidėjo nauja sporto epocha Neturėjau laimės savo akimis pamatyti, kaip Lietuvos sportas pradėjo naują epochą bėgdamas iš TSRS glėbio, bet atmintyje įstrigo viena detalė. Baigiant vidurinę mokyklą, 12-oje klasėje istorijos dėstyti atvyko jaunas mokytojas, kuris vietoj vadovėlinių tiesų ragino domėtis mūsų akyse vykstančiu istorijos virsmu. Ir kai 1988 m. gruodį per pamoką gavau galimybę tarti savo žodį, perpasakojau „Sporto“ lai-

402

Pirmoji Lietuvos krepšinio rinktinė atkūrus nepriklausomybę prieš 1992 m. Barselonos olimpiados atrankos ciklą. Ši rinktinė, dar vadinama „kita svajonių komanda“, ji Barselonos olimpinėse žaidynėse iškovojo bronzos medalius ir grąžino Lietuvą į krepšinio elitą (Š. Marčiulionio asmeninio archyvo nuotrauka, aut. L. Capazzola)

Kai rugsėjo 17 d. Lietuva, Latvija ir Estija buvo priimtos į Jungtinių Tautų Organizaciją, jau kitą dieną IOC vykdomasis komitetas paskelbė apie Baltijos šalių sugrąžinimą į olimpinį judėjimą. Kartu buvo įteikti kvietimai dalyvauti 1992 m. Albervilio žiemos olimpinėse žaidynėse. Praėjus dar porai mėnesių IOC komisija pateikė Baltijos šalių olimpinių komitetų pripažinimo klausimą IOC sesijai ir lapkričio 11 d. pripažinimo epopėja buvo oficialiai baigta. A. Poviliūnas – sporto diplomatijos genijus 24 metus arba šešias kadencijas – tiek laiko Artūras Poviliūnas vadovavo LTOK. Nuo avantiūrai pasiryžusio jauno sporto vadovo iki sporto diplomatijos veterano, kuris nepakluso raginimams toliau likti savo poste, – tokį kelią nuėjo kaunietis, LTOK vadovu tapęs 37-erių metų.

2008 m. buvo minimas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrimo 20-metis. Nuotraukoje – Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrimo darbo grupės nariai („Lietuvos ryto“ nuotrauka, aut. M. Kulbis)

„Kai kam atrodė, kad esame idealistai, nesugebantys realiai vertinti pavojingos situacijos ir Nepriklausomybės vėliavą iškėlę per anksti, – savo monografijoje „Olimpinė Lietuva 1918–2008: lūžiai, etapai, pasauliniai kontekstai“ rašė ilgametis LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas. – Tai buvo labai nelengvas laikotarpis: ne tik svetimi mus laikė išsišokėliais, bet ir iš saviškių kartais išgirsdavome priekaištų esą dar per anksti, nėra ko svajoti apie LTOK savarankiškumą, jei pati Lietuva dar nėra nepriklausoma. Bet ir Lietuvai atgavus Nepriklausomybę mūsų atkaklūs bandymai sugrįžti į tarptautinį olimpinį judėjimą nedaug palengvėjo. Juk ir pati valstybė turėjo siekti tarptautinio pripažinimo. Lietuvos diplomatų veiksmai dėl esminio tikslo, kaip ir olimpiečių vedamos nesibaigiančios tarptautinio masto derybos, buvo du lygiagretūs procesai, kurie vienas kitą papildė vaduojantis iš SSRS imperijos gniaužtų.“ LTOK prireikė beveik dvejų metų, kad būtų pasiektas išsvajotas pripažinimas, o jį pagreitino ir iš esmės nulėmė dramatiški politiniai įvykiai Maskvoje 1991 m. rugpjūtį (pučas). Iki tol buvo daug pastangų ir bandymų pramušti sieną, kurioje vienoje gretoje stovėjo tuometinis Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) prezidentas ispanas Juanas Antonio Samaranchas ir TSRS olimpinio komiteto vadovas Vladimiras Smirnovas. LTOK rašė laiškus, prašė susitikimų ir pripažinimo, bet IOC dairėsi į Maskvą ir metus nieko nedarė. Vis dėlto 1989 m. gruodį buvo nuspręsta, kad mandagumas verčia atsižvelgti į prašymus ir trijų Baltijos šalių atstovams paskirtas susitikimas su IOC generaliniu direktoriumi. Jis įvyko 1990 m. vasario 15 d . Lozanoje. Lietuviai džiaugėsi pralaužę ledus, bet IOC tai vadino tik padėties aptarimu. Kai 1990 m. kovo 11-ąją buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo aktas, prireikė dar kelių mėnesių, kol liepos 30 dieną įvyko susitikimas su pačiu J. A. Samaranchu. Bet jis ir vėl labiau klausėsi V. Smirnovo, o ne Baltijos šalių atstovų. 1990 m. rugsėjį IOC vykdomasis komitetas pagaliau sureagavo ir sudarė Baltijos šalių komisiją, kuri lapkritį aplankė ir Lietuvą. Bet gruodį įvykusiame posėdyje vėl buvo klausomasi V. Smirnovo. Kruvini įvykiai 1991 m. sausį sukėlė daug papildomų rūpesčių LTOK, nes teko skubiai išvežti ir paslėpti dokumentus, priimti sprendimą dėl LTOK veiklos užsienyje. IOC ir toliau reagavo vangiai: kovo mėnesį VK posėdyje nutarta birželį surengti dar vieną susitikimą su Baltijos šalių atstovais. Tai įvyko liepos 8 d., ir tąsyk J. A. Samaranchas pagaliau pakeitė poziciją pasakęs: reikia ieškoti sprendimo, kad sportininkai nenukentėtų. Bet IOC komisijos vizitas buvo numatytas tik lapkričiui. Niekas nežino, kiek tas laukimas dar būtų tęsęsis, jei ne pučas ir jo žlugimas Maskvoje. Tada viskas pajudėjo tarsi sniego gniūžtė.

Būsimasis Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Jacquesas Rogge (kairėje), A. Poviliūnas ir Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Juanas Antonio Samaranchas (dešinėje), apie 1993 m. (Lietuvos tautinio olimpinio komiteto archyvo nuotrauka)

Nors A. Poviliūnas visiems žinomas kaip sporto vadovas, jis gerai žaidė krepšinį, netgi buvo apsivilkęs „Žalgirio“ aprangą, todėl gerai suprato sportininkus. „Siekiant LTOK pripažinimo sunkiausia buvo tai, kad ant olimpinės nepriklausomybės aukuro degė sportininkų karjera. Mes vieninteliai atsisakėme dalyvauti TSRS čempionatuose, todėl iki pripažinimo Lietuvos sportininkai negalėjo dalyvauti tarptautinėse varžybose.

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrimo 25-mečio minėjimas 2013 m. gruodį. Kalba A. Poviliūnas („Lietuvos ryto“ nuotrauka, aut. D. Umbrasas)

403

1990–2014 m. sveikatos apsaugos pasiekimai ir raida Lietuvoje Romas Buivydas, Sveikatos ekonomikos centro direktorius

Situacijos analizė

422

82 80

80,33

78 76

74,0

74 Metai

72 70 68 66

2011

2012

2010

2009

2007

2008

2005

2006

2003

2004

2001

2002

1999

2000

1997

1998

1996

1993

1994 1995

1991

1992

64 1990

Šių dienų Lietuvos sveikatinimo sistema – tai socialinės ir ekonominės šalies plėtros bei vykusių sveikatos sektoriaus pokyčių ir reformų rezultatas. Po Nepriklausomybės atkūrimo šalyje buvo vykdoma privatizacija, pertvarkoma teisinė sistema, plėtojama demokratija, vyko liberalios visuomenės modelio idėjų sklaida ir diegimas. Visi šie pokyčiai turėjo įtakos ir sveikatos sistemos reformoms. Tad atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės 1990–2014 m. periodas buvo gausus naujų iššūkių įvairiose šalies sveikatos sistemos funkcionavimo srityse. Sveikatos sistemos reformų sėkmės įvertinimas yra gana sudėtinga problema, todėl dažnai apsiribojama pačios sistemos funkcionavimo efektyvumo vertinimu, nepakankamai dėmesio skiriant, ar net vengiant, sistemos veiklos rezultatų (reformų poveikio gyventojų sveikatai) vertinimo. Nors sveikatos sektorius gerinant gyventojų sveikatą privalo atlikti lyderio vaidmenį, tačiau svarbus vaidmuo, ypač sveikatinimo ir ligų prevencijos srityje, turėtų tekti ir šalies politinio, socialinio bei ekonominio sektorių veiklai. Sveikatos požiūriu sveikatos sektoriaus pokyčius 1990–2014 m. galima įvertinti naudojant statistiškai patikimai išmatuojamą vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės (VGT) rodiklį. Palyginus su Europos Sąjungos šalių vidurkiu, galime matyti, kad vidutinė VGT reikšmė daugumoje Europos Sąjungos šalių augo tolygiai visą aptariamąjį laikotarpį, o Lietuvoje šio rodiklio reikšmės svyravimai buvo labai dideli. Vidutinės gyvenimo trukmės Lietuvoje tendencijos rodo, kad 1990 metais prasidėjusi sveikatos krizė posovietinės erdvės šalyse, kurią daugiausia lėmė ne sveikatos sektoriaus darbo trūkumai, bet socialinio streso fenomenas, kurio pasireiškimui labai svarbūs buvo politiniai, ekonominiai ir socialiniai pokyčiai, paveikė ir Lietuvą. 1994 metais vidutinė būsimojo gyvenimo trukmė Lietuvoje buvo pati mažiausia per visą aptariamą laikotarpį. Nuo 1995-ųjų situacija ėmė gerėti, buvo stebėtas ženklus darbingo amžiaus (iki 65 metų) šalies gyventojų pagrindinių mirties priežasčių lemto mirtingumo rodiklių kasmetis mažėjimas. Tačiau nuo 2000 m. pradėjus didėti gyventojų mirtingumo rodikliams VGT vėl pradėjo mažėti ir 2007 m. beveik pasiekė 1997 m. lygį. Šio rodiklio neigiamam pokyčiui didžiausios įtakos turėjo priešlaikinės (ankstyvosios) mirtys. Tikėtina, kad tam nemažos įtakos turėjo perteklinis alkoholio vartojimo augimas dėl 2000–2007 metais sparčiai augusių ir padidinusių mokią alkoholio paklausą gyventojų pajamų. Statistiškai didžiausios įtakos VGT turi jauno amžiaus šalies gyventojų mirtys, visų pirma – kūdikių mirtingumas. Šio rodi-

Vidutinė būsimojo gyvenimo trukmė

Lietuva Šaltinis: Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), HISIC

Gydytojai kovoja už kiekvieno kūdikio gyvybę. VU ligoninės Santariškių klinikų kūdikių intensyvaus gydymo palata (Eltos nuotrauka, aut. G. Bartuška)

klio kaitos tendencijos rodo, kad 2012 metais Lietuva su rodikliu 3,87 / 1 000 gimusiųjų aplenkė ES vidurkį (4,0, 2011 m). Kūdikių mirtingumo palyginimas Europos ir pasaulio kontekste akivaizdžiai rodo, kad Lietuva pagrįstai turėtų būti priskiriama prie geriausiai šioje sveikatos srityje besitvarkančių pasaulio šalių. Kūdikių mirtingumo rodikliai visoje šalių socialinės ir ekonominės pažangos vertinimo sistemoje šiandien įvardijami šios pažangos ekvivalentu.

16 14 12 10 8 6 3,87 2011

2009

2007

2008

2005

2006

2003

2004

2001

2002

1999

2000

1997

1998

1996

1993

1994 1995

1991

1992

2010

4,0

2012

1990

Mirtingumas 1000 gyvų gimusiųjų

Vidutinė būsimojo gyvenimo trukmė 18

Lietuva Šaltinis: Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), HISIC

Tačiau gyventojų mirtingumo dinamikos kitimą lemia ne vien tik nuo medicinos sistemos priklausančios priežastys, bet ir mirtys, kurios yra susijusios su elgsena ir aplinkos poveikiu. Ši problema šalyje buvo sprendžiama gana nevienareikšmiškai. Pavyzdžiui, nelaimingų atsitikimų keliuose sumažinimas 2008–2009 metais akivaizdžiai pademonstravo, kad gyventojų mirtingumą galima žymiai reguliuoti

Standartizuotas mirtingumas 100000 gyv.

Standartizuotų mirtingumo rodiklių palyginimas 30 25 20 15 10 5 0 2001 2002 2004 2003 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 Standartizuotas mirtingumas dėl transporto įvykių (V01-V99) 100000 gyv. Standartizuotas mirtingumas dėl natūralaus šalčio poveikio (X31) 100000 gyv. Šaltinis: Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), HISIC

kompleksiškai rūpinantis gyvybių išsaugojimu keliuose – buvo padidintos tikslinės investicijos į kelių saugumą, gerokai padidintos bausmės už kelių eismo taisyklių pažeidimus, pradėta intensyvi saugaus eismo propagandos kampanija, papildomai investuota į greitosios medicinos pagalbos plėtrą. Kaip galima matyti iš pateikto paveikslo, nuo 2007 iki 2010 m. standartizuoto mirtingumo 100 000 gyventojų dėl transporto įvykių rodiklis sumažėjo daugiau nei du kartus, tuo tarpu mirčių dėl natūralaus šalčio poveikio skaičius (šiai problemai didesnis dėmesys visuomenėje nebuvo skirtas) ne tik kad nesumažėjo, bet palyginti su 2001 m. net išaugo daugiau nei 17 proc. Lyginant Lietuvą su kitomis šalimis, reikėtų įvertinti, kokią dalį savo nacionalinio produkto šalys išleidžia sveikatai. 2012 m. duomenimis, sveikatos išlaidos, kaip proporcija nuo bendrojo vidaus produkto Lietuvoje siekė apie 6,7 proc. ir buvo kur kas mažesnės nei Europos Sąjungos šalių vidurkis (9,6 proc., PSO skaičiavimai). Lietuvoje taip pat mažesnę visų išlaidų sveikatai dalį sudaro visuomeninės išlaidos sveikatai – apie 70,8 proc., o Europos Sąjungos vidurkis 2012 m. siekė daugiau nei 75,8 proc. Akivaizdu, kad vienam Lietuvos gyventojui tenkančios išlaidos sveikatai (pagal perkamosios galios standartą, PGS) yra vienos iš mažiausių Europos sąjungoje ir 2012 m. siekė 1543 JAV dolerių pagal PGS, kai tuo metu Europos Sąjungos vidurkis viršijo 3300 JAV dolerių pagal PGS. Taigi didžioji dalis Europos Sąjungos šalių sveikatos priežiūros sistemų turi daugiau galimybių apsirūpinti modernesne įranga ir brangiomis naujausiomis gydymo priemonėmis. Tačiau reikia dar kartą priminti, kad vienas svarbiausių nacionalinių sveikatos rodiklių – mažas kūdikių iki vienerių metų mirtingumas – Lietuvoje, kurioje valstybės išlaidos sveikatos priežiūrai yra santykinai labai mažos palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis, parodo, kad ne vien finansavimo dydis gali lemti šalies gyventojų sveikatos lygį. Pagal sveikatos sistemos išteklius ir paslaugų teikimo rodiklius Lietuva 2012 m., palyginti su Europos Sąjungos vidurkiu, neatrodė labai prastai. Dauguma su paslaugų teikimu susijusių rodiklių artimi Europos Sąjungos šalių vidurkiui – tiek tokie funkcionavimo efektyvumo rodikliai, kaip vidutinė gydymosi trukmė ligoninėje, lovos užimtumas ar ambulatoriniai pacientų apsilankymai. Tačiau smarkiai Europos Sąjungos šalių vidurkį Lietuva viršija pagal hospitalizacijų skaičių, buvo didesnis gydytojų skaičius, o profesionalių slaugytojų skaičius atvirkščiai – mažesnis nei vidutiniškai Europos Sąjungoje. Tai parodo, kad per 1990–2014 m. laikotarpį reformos siekiant padidinti sveikatos sistemos funkcionavimo efektyvumą buvo gana

Visos išlaidos sveikatai vienam gyventojui pagal perkamosios galios standartą (PGS) JAV doleriais 5000

4000 3 308,5 3000

2000

1 543,1

1000

Šaltinis: Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), HISIC

423

Lietuvos švietimo ir ugdymo sistemos raida 1990–2015 m. Akvilė Redko, verslo konsultacijų įmonės „Civitta“ konsultantė

„Švietimas įstengs deramai atlikti savo vaidmenį tik tada, kai jo raida lenks bendrąją visuomenės brandą.“ Lietuvos švietimo koncepcija (1992 m.) Daugelis šalių švietimo sistemos vystymą ir tobulinimą laiko viena svarbiausių valstybės politikos dalių, siekiant darnaus šalies ūkio ir kultūros vystymosi. Šalies konkurencingumas, perspektyvos globalioje rinkoje, verslumas ir inovatyvumas iš esmės priklauso nuo šiuo metu besimokančiųjų ir pedagogų gebėjimo juos parengti ateities iššūkiams. Atgavusi Nepriklausomybę 1990 m. Lietuva iš esmės paveldėjo tuometinį švietimo sistemos modelį, įskaitant ugdymo programas, vadovėlius, parengtus mokytojus, švietimo įstaigų tinklą ir tam tikras tradicijas bei įsitikinimus. Tuometinis Sovietų Sąjungos švietimas buvo smarkiai centralizuotas ir unifikuotas, bendrasis ugdymas visiems reiškė vienodą žinių ir gebėjimų rinkinį, nebuvo paisoma individualių poreikių skirtumų, nepaliekama laisvės rinktis, neskatinama savitai mąstyti, kurti. Pirminės, pamatinės Lietuvos švietimo reformos idėjos pradėtos kurti dar Nepriklausomybės išvakarėse ir yra siejamos su Meilės Lukšienės vardu (Tautinės mokyklos koncepcija). Vėliau pagrindinės švietimo vertybės apibrėžtos Lietuvos švietimo koncepcijoje, kurioje įtvirtintos švietimo vertybinės nuostatos lieka aktualios iki šių dienų. Lietuvos švietimo ir visuomenės viziją kūrė bendraminčiai švietimo ekspertai, laikydamiesi nuostatos, kad Lietuvai reikia savito, savos tautos kultūra pagrįsto švietimo modelio. Vėliau buvo dairomasi ir į užsienio šalių – Škotijos, Didžiosios Britanijos, Nyderlandų, Suomijos – švietimo modelius, bandoma užsienyje pasiteisinusius elementus adaptuoti ir pritaikyti Lietuvoje. Tačiau ne visada vadinamųjų gerųjų praktikų perėmimas atnešė lauktus rezultatus, kadangi skiriasi valstybių gyventojų mentalitetas ir aplinka arba patirties perėmimas užtrunka pernelyg ilgai ir tai, kas buvo labai progresyvu ir nauja, tampa nebeaktualu ir pasenę. Nepaisant dalies nepasiteisinusių bandymų, per Lietuvos Nepriklausomybės 25-erius metus švietimo srityje įgyvendinta nemažai struktūrinių pokyčių ir per trumpą laiką pasiekti geri rezultatai: sukurta nacionalinė mokyklos samprata ir valdymo modelis, padidinta ugdymo įvairovė, sukurtas švietimo pagalbos modelis, pakeistas švietimo finansavimo modelis – įvestas „mokinio krepšelio“ principas tiek bendrajame, tiek priešmokykliniame ir ikimokykliniame ugdyme. Galime didžiuotis pasiekę itin aukštą ugdymo prieinamumą – esame pirmi Europos Sąjungoje pagal darbingo amžiaus (25–64 metų) asmenų vidurinio išsilavinimo lygį, dešimtuke pagal jaunimo

454

Profesorės Meilės Lukšienės sukurta naujoji Lietuvos švietimo koncepcija buvo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) ekspertų įvertinta kaip pažangi pasaulyje. Nuotraukoje iš dešinės į kairę: M. Lukšienė, M. Gimbutienė, N. Vėlius ir kt., 1986 m. (lnb.lt nuotrauka)

aukštojo išsilavinimo lygį, išugdę gausų būrį mokslininkų ir nusipelniusių asmenybių. Verta pastebėti, kad bet koks pokytis švietimo sistemoje efekto ar poveikio prasme pasimato ne iškart, bet po kelių, dešimties ar net keliolikos metų. Todėl tam tikrų jau įvykusių strateginių pokyčių efektą galėsime vertinti tik ateityje. Lietuvos švietimas susiduria ir su tam tikrais iššūkiais. Švietimo sistemai didelę įtaką daro išorinės aplinkybės: demografiniai pokyčiai, technologijų kaita, ekonominių krizių ir atsigavimo ciklai, visuomenės būsena ir vertybės. Besikeičiančioje aplinkoje yra sunku numatyti visus galimus scenarijus ir jiems tinkamai pasiruošti. Vietoj to verta skatinti ugdymo įstaigų lankstumą ir nuolatinį gebėjimą mokytis, prisitaikyti prie naujų aplinkos pokyčių ar net juos inicijuoti. Kitas iššūkis – pastarąjį dešimtmetį Lietuvos moksleivių pasiekimai tarptautiniuose tyrimuose yra žemi arba prastėjantys ir tai siunčia rimtą pavojaus signalą švietimo sistemai. Pavyzdžiui, 2012 m. tarp 65 tarptautiniame pasiekimų tyrime PISA dalyvavusių pasaulio valstybių Lietuvos 15-mečių rezultatai visose vertinimo srityse (matematinio raštingumo, skaitymo gebėjimų, gamtamokslinio raštingumo) buvo statistiškai reikšmingai žemiau už tyrime dalyvavusių šalių vidurkį. Tai skatina ieškoti esminių priežasčių ir investuoti į ugdymo tobulinimą. Jeigu pasiekimų srityje nepasieksime proveržio, ateityje tai gali turėti neigiamų pasekmių mokslo ir inovacijų pažangai, aukštųjų technologijų ir pridėtinės vertės ekonomikos plėtrai, šalies konkurencingumui. Norint atsakyti į klausimą, kaip galime tobulinti švietimo sistemą, į ką svarbiausia orientuotis ateityje, verta retrospektyviai apžvelgti es-

Lietuvos švietimo ir ugdymo sistemos raida

1 Laisvėjim0 ir

kūrybos etapas (1990–1997 m.)

• 1992 m. parengta Lietuvos švietimo koncepcija. • Sukurta nacionalinė švietimo vizija ir modelis; perorganizuota švietimo sistemos struktūra. • Sukurti nauji vadovėliai ir naujas ugdymo turinys. • Padidintas bendrojo ugdymo prieinamumas ir įvairovė.

2 Reglamentavimo etapas (1998–2002 m.)

• 1998–2000 m. pereita nuo privalomo devynmečio iki dešimtmečio ugdymo. • Įvestas profilinis mokymas. • Valstybinių brandos egzaminų įvedimas. • Decentralizuota vadovėlių rinka ir pedagogų kvalifikacijos tobulinimo sistema. • Pakeičiami bendrojo ugdymo finansavimo principai – įvedamas „mokinio krepšelis“.

minius pokyčius švietimo srityje nuo Nepriklausomybės atgavimo, prisiminti pagrindines pamokas ir pasidžiaugti pasiektais rezultatais. Švietimo etapai Švietimo apžvalgininkai ligšiolinę valstybės švietimo raidą siūlo skirti į tris etapus: • I etapas (1990–1997 m.) – laisvėjimo ir kūrybos laikotarpis žymi pirmosios švietimo koncepcijos įgyvendinimo periodą. • II etapas (1998–2002 m.) – reglamentavimo laikotarpis – tai antrasis švietimo reformos etapas, kurio metu parengti prioritetai, o Prezidento dekretu sudaryta darbo grupė įpareigota parengti Valstybinę švietimo strategiją. • III etapas (2003–2012 m.) – matavimų ir vertinimų laikotarpis apima Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 m. įgyvendinimo laikotarpį. Kiekvienam iš etapų būdingi savi uždaviniai ir tikslai, skirtingas kontekstas, atmosfera ir vertybės. Švietimo sistemos kaitos etapams didžiausią įtaką turėjo asmenybės, idėjos, santykiai ir kuriama kultūra. Nuo 2013 m. galime išskirti naują švietimo etapą, kurio pradžią žymi Valstybinės švietimo strategijos 2013–2022 m. sukūrimas ir patvirtinimas. Kokie bus esminiai šio etapo darbai ir pokyčių kryptys, kol kas dar sunku vertinti.

3 Išorinių iššūkių ir matavimų etapas (2003–2012 m.)

• Mokyklų tinklo pertvarka. • Valdymo decentralizacija, suteikiant daugiau savarankiškumo savivaldybėms ir mokykloms. • Mokytojų profesijos prestižo smukimas. • Prasti moksleivių rezultatai tarptautiniuose tyrimuose. • Kuriama švietimo stebėsenos sistema. • Vykdomas periodinis mokyklų įsivertinimas, daugėja išorinių vertinimų.

4 Valstybinė švietimo strategija (2013–2022 m.)

• Patvirtinta nauja Valstybinė švietimo strategija, kurioje numatytos keturios tobulinimo kryptys: pedagogai, švietimo kultūra, neformalusis švietimas, mokymasis visą gyvenimą. • Parengta Geros mokyklos koncepcija. • Sparti technologijų pažanga.

kitaip prasimanyti naujoje santvarkoje. Visuomenės pokyčiai ir atsiradusi laisvė rinktis ypač stipriai palietė profesines mokyklas – nuo 1992 iki 1993 m. šias mokyklas baigusių moksleivių skaičius sumažėjo net 41 proc. Lietuvos švietimo darbuotojams, intelektualams, mokslininkams ir mokytojams teko labai atsakingas darbas – sukurti naują nacionalinį švietimo modelį, įtvirtinti švietimo vertybes, nustatyti esminius švietimo sistemos organizavimo ir valdymo principus. Pirmoji Lietuvos nacionalinio švietimo vizija buvo aprašyta Tautinės mokyklos koncepcijoje (1988 m.), kuri buvo kuriama dar šalies Nepriklausomybės išvakarėse, atsižvelgiant į tuo metu aktualius tautos ugdymo uždavinius – asmens orumo ir individualumo vertės sugrąžinimą, humaniškumo, moralumo ir tautinio savitumo bei savimonės stiprinimą. Joje aptartas ne tiek pačios mokyklos modelis, kiek jos tikslai ir vertybės – mokykla kaip antrieji vaiko namai, kultūros sistemos perteikėja ir prasmingos dvasinės veiklos erdvė. Pirmas jau nepriklausomos valstybės švietimo strateginis dokumentas buvo 1992 m. parengta Lietuvos švietimo koncepcija. Koncepcijoje aprašyta Lietuvos švietimo sistemos struktūros vizija ir pa-

I etapas 1990–1997 m.: laisvėjimo ir kūrybos laikotarpis „Švietimo reforma – tai savo valstybės, savo demokratinės visuomenės kūrimas.“ Meilė Lukšienė Nepriklausomybės pradžia Lietuvos švietimui buvo nelengvas periodas. Nors Nepriklausomybė suteikė daug privalumų ir laisvės, visuomenėje buvo juntamas solidarumas, iniciatyvumas ir noras kurti, problemų jaunai ir idėjiškai švietimo sistemai taip pat netrūko. Dėl pasikeitusios santvarkos ir laisvosios rinkos kūrimosi švietimo vaidmuo laikinai sumenko, atsirado naujų savęs realizavimo sričių, dėl to dalis jaunuolių metė mokslus, kūrė savo verslus ar bandė

Rugsėjo pirmoji Vilniaus Užupio gimnazijoje (Eltos nuotrauka, aut. D. Labutis)

455

Lietuvos mokslas ir studijos 1990–2015 m. Habilituotas fizinių mokslų daktaras, profesorius Bronius Kaulakys, Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, Vyksmų ir sandarų teorijos skyriaus vedėjas

Lietuvos mokslo ir studijų sistema per Nepriklausomybės laikotarpį praėjo ilgą ir sudėtingą raidos ir nuolatinių reformų kelią. Dar prieš atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę prasidėjo diskusijos dėl mokslo ir studijų turinio, vaidmens šalies raidai, institucijų priklausomybės, valdymo tobulinimo, struktūrų reformų. 1989 m. susikūrė Lietuvos mokslininkų sąjunga (LMA), kurios svarbiausia veiklos kryptimi tapo pažangių mokslo ir studijų sistemos organizacinių principų paieška ir jų įteisinimas. Lietuvos ir užsienyje gyvenančių mokslininkų pastangomis buvo atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas. Atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę šalyje veikė 12 aukštųjų (universitetinių) mokyklų (dalis jų – tarpukario Lietuvos aukštųjų mokyklų tąsa), Mokslų akademija su 17 mokslo institutų: Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos, Lietuvos istorijos, Kultūros ir meno, Filosofijos, sociologijos ir teisės, Ekonomikos, Matematikos ir informatikos, Teorinės fizikos ir astronomijos, Fizikos, Puslaidininkių fizikos, Chemijos ir cheminės technologijos, Biochemijos, Botanikos, Ekologijos, Imunologijos, Geografijos ir Fizikinių-techninių energetikos problemų, taip pat MA biblioteka, Kauno botanikos sodu, Užsienio kalbų ir Filosofijos katedromis ir apie 30 sąjunginio pavaldumo, žinybinių, 32 verslo ir 10 aukštųjų mokyklų institutų. Daugelis iš institutų buvo gana dideli, su bandomosiomis gamyklomis, konstruktorių biurais. Vėliau iš kai kurių išaugo aukštųjų technologijų kompanijos, pvz., iš Fizikos instituto – apie 10 lazerių ir šviesos technologijų įmonių, iš Sąjunginio taikomosios enzimologijos instituto – UAB „Fermentas“, UAB „Biofa“, vėliau tapusi „Sicor Biotech“, iš VU Lazerinių tyrimų centro – UAB „Šviesos konversija“, iš Matematikos ir informatikos instituto – informacinių technologijų kompanijos. Kaip rašoma Švietimo ir mokslo ministerijos 2004 m. išleistame žinyne „Moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra Lietuvoje“, 1990 m. paveldėta mokslo ir studijų sistema turėjo sovietmečiui būdingus bruožus: fundamentiniai ir taikomieji moksliniai tyrimai buvo daugiausia koncentruojami mokslinių tyrimų institutuose ir jie buvo atskirti nuo studijų aukštosiose mokyklose. Aukštosiose mokyklose taip pat buvo vykdomi moksliniai tyrimai, ypač jų institutuose, mokslinių tyrimų centruose, probleminėse laboratorijose. Daugelis taikomųjų mokslinių tyrimų pasižymėjo glaudžiais ryšiais su ūkiu, daugeliu atvejų ūkio subjektai buvo už Lietuvos ribų. Mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros personalo skaičius Lietuvoje 1991 m. siekė 29 000. Tuo metu Lietuva su 8 tyrėjais tūkstančiui darbo jėgos

462

lenkė ES vidurkį, kuris buvo apie 5, o mokslinių tyrimų potencialo lygis pagal to meto standartus buvo gana aukštas. Prasidėjus Sovietų Sąjungos ekonominei ir politinei krizei, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę ir įvykus SSRS griūčiai, Lietuvos ekonomika ir mokslas patyrė milžinišką sukrėtimą. Jau apie 1989 m. ėmė mažėti sąjunginių produkcijos užsakymų, o kartu ir mokslinių tyrimų finansavimas. Per kelerius pirmuosius Nepriklausomybės metus realusis Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) sumažėjo apytiksliai pusiau ir tik apie 2005 m. pasiekė 1989 m. buvusį lygį, bet jau visai kitokios sandaros – didelę BVP dalį kūrė paslaugos. Mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (technologijų) plėtros (MTEP arba MTTP) finansavimas, net apskaičiuotas procentais, nuo BVP sumažėjo trigubai (1 pav.). 1991–1996 m. trūko lėšų mokslininkų atlyginimams, kitoms išlaidoms: auditorijų, laboratorijų, kabinetų šildymui, apmokėjimui už elektrą, vandenį, telefonus, faksus, nekalbant jau apie tyrimams būtinas medžiagas ir aparatūros atnaujinimą. Mokslinės publikacijos Nepaisant nepriteklių, pavyko išsaugoti po Nepriklausomybės atkūrimo išlikusį, nors ir sumažėjusį, pagrindinį mokslo ir studijų potencialą. Apie 1995 m. pradėjo augti universitetų studentų skaičius, mokslinių straipsnių prestižiniuose tarptautiniuose žurnaluose ir kita mokslinė produkcija. Pažymėtina, kad iki 1994 m. Latvijos mokslininkai tarptautiniuose leidiniuose publikuodavo daugiau mokslinių straipsnių negu Lietuvos mokslininkai. Lietuvoje daugiau buvo dirbama lituanistikoje plačiausiąja prasme: nuo lietuvių kalbos, literatūros, tautosakos, istorijos, botanikos ir geografijos iki žemės ir vandens ūkio, maisto ir ekologijos. Galima paminėti 20-ies tomų „Lietuvių kalbos žodyną“ (t. I–XX, 1941–2002 m.) ir elektroninę jo versiją (2005 m.), daugybę specializuotų daugiakalbių žodynų, žinynų, enciklopedijų, gramatikų, žemėlapių, augalų ir gyvūnų sąvadų, monografijų ir kitokių leidinių. Be to, Lietuvoje nepalyginamai labiau buvo išplėtota mokslinių žurnalų leidyba. Buvo ir yra toliau leidžiami tarptautinį pripažinimą pelnę moksliniai žurnalai: „Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai“ (A, B ir C serijos, 1955–1989 m.), nuo 1961 m. eina „Lietuvos fizikos rinkinys“, vėliau tapęs „Lithuanian Journal of Physics“, nuo 1961 m. – „Lietuvos matematikos rinkinys“, vėliau tapęs „Lithuanian Mathematical Journal“, nuo 1965 m. – „Baltistica“, nuo 1968 m. – „Problemos“, nuo 1990 m. – „Energetika“, „Informatica“, nuo 2001 m. – „Chemija“, „Biologija“, „Acta medica Lituani-

Pirmosios ir antrosios pakopos studentų skaičius Lietuvos universitetinėse aukštosiose mokyklose, tūkst. VF – valstybės finansuojami ir SL – studijuojantys savo lėšomis

Lietuvos valstybiniai universitetai 2015 m. Vilniaus universitetas Vilniaus Gedimino technikos universitetas

160

Lietuvos edukologijos universtitetas (iki 2011 m. Vilniaus pedagoginis universitetas)

140

Kauno technologijos universitetas Vytauto Didžiojo universitetas

120

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (iki 2011 m. Kauno medicinos universtitetas ir Lietuvos veterinarijos akademija)

100

Klaipėdos universitetas

2013

2012

2010

2008

2005

1999

1997

1995

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija 1993

1991

Mykolo Romerio universitetas (iki 2004 m. Lietuvos teisės akademija)

1990

1989

Aleksandro Stulginskio universitetas (iki 2011 m. Lietuvos žemės ūkio universitetas)

1980

1970

Šiaulių universitetas

1965

Lietuvos sporto universitetas (iki 2011 m. Lietuvos kūno kultūros akademija) Lietuvos muzikos ir teatro akademija Vilniaus dailės akademija

ca“, „Geologija“, „Geografija“, „Lituanistica“, „Žemės ūkio mokslai“ ir daug kitų. Šiuo metu beveik 30 Lietuvos mokslinių žurnalų yra įtraukti į prestižinę „Web of Science“ duomenų bazę. Latvija ir Estija leidžia tik po keletą žurnalų, patenkančių į šią duomenų bazę. Viskas radikaliai apsivertė per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, kai Latvijoje buvo įvykdyta radikali struktūrinė ir finansavimo reforma – mokslo institutai prijungti prie universitetų ir pereita prie konkursinio finansavimo, atsisakant institucinio. Lietuvoje du Nepriklausomybės dešimtmečius pavyko išlaikyti didelę dalį geriausio mokslinio potencialo. Mokslo ir studijų sistemos reforma Mokslo ir studijų sistemos reformos ir veiklos pagrindu tapo 1991 m. vasario 12 d. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo priimtas novatoriškas Mokslo ir studijų įstatymas, kuris be pakeitimų galiojo iki 2002 m. Jo pagrindu iš paveldėtos sovietinės Lietuvos mažai tarpusavyje susietų aukštųjų mokyklų, LMA ir kitų institucijų buvo sukurta vieninga mokslo ir studijų sistema, susidedanti iš universitetinių aukštųjų mokyklų, mokslo institutų, Lietuvos mokslo tarybos (LMT) – savarankiškai veikiančios mokslo ir studijų savivaldos institucijos, Seimo ir Vyriausybės mokslinių ekspertų mokslo ir studijų organizavimo bei finansavimo klausimais, Lietuvos mokslų akademijos (LMA), Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo (LVMSF), mokslo įstaigų, mokslininkų organizacijų, mokslininkų ir jų grupių. Buvo ypač siekiama mokslo ir studijų integracijos. Lietuvos, Latvijos ir Estijos tyrėjų „Web of Knowledge“ duomenų bazėje referuojamuose moksliniuose žurnaluose publikuotų mokslinių straipsnių skaičius 2500

Iki 2002 m. Lietuvoje buvo 15 universitetinių aukštųjų mokyklų, 29 valstybės mokslo institutai ir 19 mokslo įstaigų. 1990 m. buvo įkurta Lietuvos policijos akademija, 1997 m. tapusi Lietuvos teisės akademija, o vėliau – Mykolo Romerio universitetu (MRU), 1991 m. Klaipėdoje veikusių kitų aukštųjų mokyklų fakultetų pagrindu buvo įkurtas Klaipėdos universitetas, 1994 m. buvo įsteigta Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. 2000 m. buvo priimtas Aukštojo mokslo įstatymas, o 2002 m. – nauja Mokslo ir studijų įstatymo redakcija. Visi institutai išlaikė nemažą savarankiškumą ir juridinio asmens statusą. Buvo sukurta dviejų pakopų studijų, JAV pavyzdžio doktorantūros sistema, kai kiekvienu doktorantu nuo jo įstojimo į doktorantūrą iki disertacijos gynimo rūpinosi ne tik vadovas, bet ir jam sukurtas komitetas. Tokia vieninga mokslo ir studijų sistema buvo optimali Lietuvos valstybei. Pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį finansavimas mokslui ir studijoms buvo skiriamas viena eilute ir po svarstymų, dalyvaujant mokslininkų organizacijoms, visų pirma Lietuvos mokslo tarybai (LMT), Rektorių ir Direktorių konferencijoms, buvo skaidriai paskirstomas atskiroms institucijoms priklausomai nuo mokslininkų skaičiaus ir kitų duomenų. Kasmet buvo rūpinamasi adekvačiu finansavimu, siunčiami raštai į Seimą ir Vyriausybę, deramasi su Finansų ministerija, dalyvaujama Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto (ŠMKK) posėdžiuose, veikė aktyvi pilietinė mokslo bendruomenė. Apie 75–78 proc. mokslo ir studijų biudžeto asignavimų buvo skiriama aukštosioms universitetinėms mokykloms, 16–18 proc. mokslo institutams ir 6–9 proc. bendrosioms mokslo ir studijų reikmėms. Šių 6–9 proc. asignavimų užtekdavo LMT, LMA, LMA bibliotekai, LVMSF, mokslo premijoms, stipendijoms nusipelniusiems ir jauniesiems mokslininkams, valstybinėms mokslo programoms, mokslo žurnalų prenumeratai ir leidybai, kitoms bendrosioms reikmėms. Lietuvos mokslo taryba

2000 1500 1000 500

Lietuva

Estija

Latvija

2013

2012

2011

2010

2009

2008

2007

2006

2005

2003

2001

1995

1998

1993

1990

1988

1985

1980

1975

1991 m. kaip ekspertinė institucija mokslo ir studijų plėtros klausimais buvo įsteigta Lietuvos mokslo taryba (LMT). LMT pirmąjį veiklos dešimtmetį atliko gana svarbų vaidmenį, nes tuo metu Vyriausybėje nebuvo gana stiprios struktūros valstybinei mokslo ir studijų politikai formuoti ir vykdyti. LMT nemažai nuveikė reorganizuodama paveldėtą sovietinę mokslo ir studijų sistemą. Pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį mokslo ir studijų reformose, sprendžiant iškylančias problemas, rengiant ir teikiant teisės aktų projektus, aktyviai dalyvavo pilietinė mokslininkų bendruome-

463

LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISINĖS SISTEMOS 1990–2014 m. RAIDOS APŽVALGA Socialinių mokslų daktaras, profesorius Darijus Beinoravičius, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Teisės filosofijos ir istorijos katedros dėstytojas Socialinių mokslų daktarė, profesorė Milda Vainiutė, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės ir administracinės teisės instituto dėstytoja

Dvidešimt penkeri Nepriklausomybės metai ir iš esmės pasikeitusios ekonominės, kultūrinės, socialinės, teisinės sąlygos leidžia šiandien naujai pažvelgti ir įvertinti atliktus darbus. Svarbiausiu Lietuvos teisinės sistemos kūrimo momentu po Nepriklausomybės atkūrimo reikėtų laikyti 1992 metus, nes valstybės teisinė sistema iš esmės buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurią Lietuvos tauta priėmė 1992 m. spalio 25 d. referendumu. Teisinės sistemos reformų pagrindas, be jokios abejonės, buvo nauja, pasikeitusi teisinės minties paradigma teisės doktrinoje. Nei viena teisės mokslo srities dalis šiandien taip nestokoja mokslinio teisės įdirbio kaip teisės samprata. Suvokti, kas yra teisė, ypač tapo aktualu Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, iškilus būtinybei kurti nacionalinę teisinę sistemą, laisvą nuo politinio diktato ir orientuotą į demokratinės visuomenės teisinio reguliavimo poreikius. Minėtų mokslinių ir praktinių problemų aktualumo priežastys yra kelios. Visų pirma, ilgai vyravusi etatistinė (etatizmas arba normatyvizmas yra toks metodas, kuris siekia susiaurinti teisės sampratą iki elgesio taisyklės (teisės normos) ir tyrinėti teisę tik logikos bei kalbos požiūriu) teisės samprata, teise laikiusi bet kokį valdžios imperatyvą, paverstą privalomo elgesio taisykle. Valiniai politinės valdžios įsakymai, o ne teoriniai samprotavimai lėmė, kas yra teisė ir kokios teisės reikia politiniam režimui. Teisės esmės klausimai buvo išstumti iš jurisprudencijos. Atskirta nuo autentiškos teisės sampratos jurisprudencija tapo bene labiausiai politinio režimo pažeista Lietuvos mokslo sritimi, vienu iš labiausiai ideologizuotų visuomenės mokslų. Antra, perėjimas į kitą vertybių sistemą atskleidžia turėtų teisės definicijų nepakankamumą. Todėl buvo būtina permąstyti, kaip vertybiniai persiorientavimai veikia šiandieninį žmogaus teisių saugumą, dera su vyraujančia Lietuvoje teisės samprata. Ir trečia, veikiamas etatistinės teisės sampratos bet koks įstatymas buvo laikomas teise. Šiandien suprantamas tokio požiūrio keliamas pavojus. Įstatymas pradėtas vertinti, ar jis atitinka Konstituciją, teisės principus. Tik žinodami, kas yra teisė, galėsime žinoti, kokie turi būti įstatymai, kad juos galėtume laikyti teisiniais, tik atsakę, kas yra teisė, galėsime suvokti teisės ir įstatymo santykį ir gebėsime spręsti šio santykio keliamas problemas. Be šiuolaikinės teisės koncepcijos negalėsime sukurti šiuolaikinio įstatymo koncepcijos ir kartu apibrėžti teisės ir įstatymo santykio. Lietuvos Respublika, atkūrusi Nepriklausomybę, formuodama

500

savo teisės sistemą, kaip ir 1918 metais, pasirinko evoliucijos kelią. Tai reiškė, kad per 50 okupacijos metų prievarta įgyvendinta svetima socialinė, ekonominė, kultūrinė sankloda teisės aktais bus keičiama pamažu, nuosekliai grįžtant į tradiciškai per šimtmečius išsikristalizavusią Lietuvos valstybingumo vakarietiškos civilizacijos raidą. Iki sovietų okupacijos mūsų įstatymų leidyba taip pat niekuo nesiskyrė nuo kitų Europos valstybių įstatymų leidybos. Teisės sistemos kūrimo problema, kaip rodo ilgaamžė Europos valstybių teisės sisteminimo raida, nėra vienareikšmis ir paprastai išsprendžiamas klausimas. Naujų įstatymų priėmimo praktika susidūrė su įvairiomis problemomis: įstatymų priėmimo chaotiškumu, padrikumu, jų nestabilumu, neužbaigtumu, neefektyviu leidybos procesu, dalis įstatymų neveikė vien todėl, kad valstybės įstaigos nevykdė nurodymų dėl įstatymų įsigaliojimo tvarkos nustatymo arba vykdė labai pavėluotai. Pagrindines teisinės sistemos kryptis reglamentuojantis aktas – Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas Nr. I-331 „Dėl teisinės sistemos reformos metmenų ir jų įgyvendinimo“ – buvo priimtas 1993 m. gruodžio 14 d. Jame numatyta, kad teisinės sistemos reforma įgyvendinama laipsniškai dviem etapais. Pirmame – pereinamajame – etape suformuoti teisiniai reformos pamatai, rengti specialistai, rinkti darbuotojai, kurta būtina finansinė, ūkinė ir materialinė bazė. Antrame etape pradėjo normaliai veikti pertvarkytos ir naujai sukurtos teisinės institucijos. 1998 m. birželio 25 d. Seimas priėmė naują Teisinės sistemos Teisingumo deivės Temidės skulptūra virš įėjimo į teismo rūmus Šiauliuose, skulptorius H. Orakauskas (nuotraukos aut. než.)

reformos metmenų redakciją, kurioje nurodyta: „Teisinės sistemos reformos antrasis etapas atskleidė tiek jos privalumus, tiek trūkumus. Prie pastarųjų priskirtinas reformos netolygumas.“ Kartu pabrėžta, kad tolesnė teisinės sistemos reforma bus vykdoma „remiantis tęstinumo ir perimamumo principais, atsižvelgiant į Jungtinių Tautų Organizacijos, Europos Sąjungos ir Europos Tarybos reikalavimus ir rekomendacijas“. Pirmiausia reikėtų pripažinti, kad Teisinės reformos metmenyse išdėstytas teisinės sistemos ir esamų problemų, padarytų klaidų ir neatliktų darbų suvokimas buvo gana paviršutinis ir ne visai adekvatus situacijai. Viena pagrindinių problemų buvo ir yra pati teisinės sistemos struktūra. Ji metmenyse buvo supaprastinta ir susiaurinta iki dviejų institucijų – teisėkūros ir teisinių institucijų, beveik neskirtas dėmesys teisės doktrinai, teisinei sąmonei, teisinės kultūros reikalams. Žinoma, buvo pradėta nuo paprasčiausių ir objektyviai matomų dalykų – naujų įstatymų ir teisėsaugos institucijų kūrimo, t. y. siekta per trumpą laiką sudaryti sąlygas ir infrastruktūrą teisinei sistemai plėtotis. Tačiau šiandien aiškiai matyti, kad teisės sistemos kūrimas užtrunka, kai ji kuriama netolygiai ir nekonceptualiai. Kalbant apie svarbią teisinės sistemos dalį – teisėkūrą, pažymėtina, kad teisės aktų rengėjai kol kas per mažai dėmesio skiria įstatymų tarpusavio derinimui. Viena pagrindinių teisėkūros problemų yra aiškios teisėkūros strategijos nebuvimas: užuot sukūrus strategiją ir parengus aiškią esminių pertvarkymų koncepciją, sprendžiamos šios dienos arba post factum problemos. Kompleksiškai neįvertinama reguliuojamų santykių sritis, nesivadovaujama doktrinos, kuri pagrįstų įstatymo ir teisės santykį teisės aktų sistemoje, rekomendacijomis, neatsižvelgiama į teisės aktų tarpusavio ryšį. Vis daugiau įstatymų priimama todėl, kad nėra tikslaus įstatymų leidybos planavimo, neturima koncepcijos. Nuo teisės ir įstatymo santykio koncepcijos pasirinkimo priklauso naujai steigiamų valstybės institucijų veiklos racionalumas, naujų įstatymų kokybė, jų įgyvendinimo veiksmingumas, žmogaus teisių apsaugos būklė. Toliau analizuojant įstatymų leidybos procesą Lietuvoje, pastebėtina, kad, atkūrus Nepriklausomybę, pirmos ir antros kadencijos Seime priimta labai daug įstatymų dėl naujos teisės sistemos kūrimo būtinybės, tačiau nemažėjantys įstatymų leidybos mastai praėjus 25 metams iškalbingai liudija jau ne naujos teisės sistemos kūrimą, bet jos perkrovimą, įstatymų kiekybės pirmenybę prieš kokybinius rodiklius. Tai, kad aukščiausią teisinę galią turintys teisės aktai nuolat keičiami, pildomi ir taisomi, rodo teisės nestabilumą ir aiškios tokių

aktų priėmimo koncepcijos neturėjimą. Nestabili teisė kuria visuomenės nestabilumą, tad visuomenė net ir norėdama negali nuosekliai sekti savo parlamento darbo, o kai negali ir nespėja sekti, tada atstovaujamoji demokratija neišvengiamai pasmerkta Seimo atotrūkiui nuo visuomenės. Neišvengiamas tada ir demokratijos susilpnėjimas ir net pavojus jai išnykti, nes tada atsiranda puikios sąlygos demokratijai transformuotis į oligarchiją ir tarnauti stipresniems interesams. Įstatymų infliacija, be jokios abejonės, yra visos Vakarų teisės sistemos problema, kuri labai aktuali ir Europos Sąjungoje. Keliant didesnius reikalavimus įstatymų kokybei, būtų stiprinama demokratija ir visuomenė. Pažabojant įstatymų infliaciją, būtų sudaromos sąlygos socialinei, ekonominei ir kultūrinei gerovei, nes visuomenė tik tada gali kurti palankias gyvenimo sąlygas, kai ji prognozuoja taisykles ir gali jausti jų stabilumą. Tuo tarpu kuriant teisines institucijas aptariamuoju laikotarpiu nuveikta išties daug – įsteigtos teisėsaugos institucijos: teismai, policija, prokuratūra, taip pat tokios teisinės organizcijos kaip Antstolių rūmai, Notarų rūmai, Lietuvos advokatūra ir pan. Teismų sistema Atkūrus Lietuvos valstybingumą 1990 m., vienu svarbiausių valstybės uždavinių tapo sukurti demokratinės visuomenės poreikius atitinkančią teismų sistemą. Teismų sistemos reformos Lietuvoje pradžia laikytina 1992 m. sausio 16 d., kai Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimo ir papildymo“ 113 straipsnyje įvardijo šiuo metu veikiančias bendrosios kompetencijos teismų institucijas. Konstitucinių normų pagrindu reikėjo sukurti naują teismų sistemą. Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas 1992 m. vasario 6 d. priėmė Lietuvos Respublikos teismų įstatymą ir nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo įsigaliojimo“. 1992 m. kovo 12 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos apylinkių teismų įsteigimo įstatymas, kuriuo vietoj veikiančių miestų ir rajonų teismų įsteigti nauji apylinkių teismai, o 1992 m. spalio 29 d. – įstatymas „Dėl apygardų teismų, Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo įsteigimo ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 15 straipsnio papildymo“. Taigi bendrosios kompetencijos teismų sistemą buvo nuspręsta organizuoti tarpukario Lietuvos, kurioje taip pat veikė keturių grandžių teismų sistema, pavyzdžiu.

2014 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme atsisveikinta su kadenciją baigusiais teisėjais ir pasveikinti nauji, pradedantys kadenciją (Eltos nuotrauka, aut. M. Ambrazas)

501

Lietuvos susisiekimo sistemos raida 1990–2015 m. Technologijų mokslo daktaras Algirdas Šakalys, 1991–2000 m. susisiekimo ministro pirmasis pavaduotojas, atsakingas už tarptautinius ryšius ir Lietuvos transporto sektoriaus integravimą į Europos transporto sistemą

Sovietinis paveldas. Iš sąjunginio pavaldumo į Lietuvos Respublikos jurisdikciją Po 50 metų okupacijos 1990 m. kovą suformuota nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė per atkurtą Susisiekimo ministeriją perėmė buvusios Sovietų Lietuvos automobilių transporto ir plentų ministerijos (nuo 1988 m. – Transporto ministerijos) dispozicijoje buvusi autotransporto ir kelių ūkį. Tačiau geležinkelių, vandens ir oro transporto šakas ir po šalies Nepriklausomybės atkūrimo dar kurį laiką realiai valdė Sovietų Sąjungos Susisiekimo kelių, Jūrų prekybos transporto ir Civilinės aviacijos ministerijos. Siekiant visą transporto ūkį perorientuoti atkurtos valstybės reikmėms, pirmiausia teko spręsti šiuos uždavinius: perimti iš Sovietų Sąjungos valdymo struktūrų Lietuvoje buvusias, taip vadinamas, sąjunginio pavaldumo transporto įmones ir jų valdymą; suformuoti nacionalinę transporto politiką ir naują transporto sektoriaus reguliavimo teisinę sistemą; integruoti Lietuvos transportą į Europos tinklus ir transporto paslaugų rinką, įstojant į svarbiausias tarptautines transporto organizacijas ir prisijungiant prie tarptautinių konvencijų. Vykdant Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimą Nr. 1-18 „Dėl Lietuvos teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“, t. y. dėl jų perdavimo Lietuvos Respublikos jurisdikcijai, Susisiekimo ministerijoje buvo suformuoti geležinkelių, vandens ir oro transporto šakiniai skyriai, kurių vadovai ir specialistai iki 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje vedė sunkias derybas su atitinkamomis Sovietų Sąjungos struktūromis dėl jų pavaldume buvusių transporto įmonių perdavimo Lietuvai. Kartu buvo siekiama užmegzti ir vykdyti konstruktyvius dialogus su tų įmonių vadovais, rūpinantis, kad perdavimo procesas vyktų sklandžiai ir jam vykstant nebūtų trikdoma transporto veikla. Sunkiausiai sekėsi derėtis dėl geležinkelių transporto. Maskvoje centrinės valdymo struktūros kategoriškai priešinosi Lietuvos geležinkelių atsiskyrimui. Tai buvo viena konservatyviausių sistemų, kur viskas smulkiai reglamentuota ir glaudžiai susaistyta. Geležinkelių ryšiai, teisinė bazė, rinkodara, krovinio vežimo dokumentacija sudarė vientisą, iš centro griežtai reguliuojamą sistemą. Lietuvos pusei teko elgtis labai diplomatiškai, nes visiškai nutraukus ryšius su sovietų centralizuotomis struktūromis, geriausiu atveju geležinkeliais būtume nuvažiavę tik į Latviją ir Estiją. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais susisiekti geležinkelių tinklais su Vakarais Lietuva net techniškai negalėjo dėl skirtingo vežės pločio (Lietuvoje – 1520 mm, kontinentinėje Europoje – 1453 mm),

520

taip pat dėl skirtingų riedmenų, ryšių bei signalizacijos sistemų parametrų ir standartų. Todėl savo pozicijas geležinkelių transporto srityje teko atsikovoti „žingsnis po žingsnio“ keliu, balansuojant ties galimybių riba išlaikyti šalies ūkiui naudingą susisiekimą geležinkeliais su kaimyninėmis šalimis Rytuose. Tuo metu jūrų ir oro transporto srityse strategiškai svarbesni ryšiai buvo su Vakarų valstybėmis. Net jeigu ir būtų laikinai nutrūkę ryšiai su Rytų kaimynėmis šiose srityse, tai būtų buvęs mažesnis nuostolis Lietuvos ūkiui, negu ties rytine siena sustoję Lietuvos geležinkelių lokomotyvai ir riedmenys. Be to, buvo teorinės prielaidos vykdyti Nepriklausomos Lietuvos vandens ir oro transporto politiką, atitinkančią atkurtos valstybės interesus. Suprantama, kad tai įmanoma atlikti tik perėmus šių transporto šakų sąjunginio pavaldumo įmones į Lietuvos ūkį. Todėl Susisiekimo ministerija nuo pat savo veiklos pradžios, kiek tik leido aplinkybės, siekė didinti savo įtaką sąjunginio pavaldumo transporto įmonėms. Buvo rengiamos visų transporto šakų rekonstrukcijos ir į šalies ūkio poreikius orientuotos jų tolesnės plėtros programos. Ministerijos vadovai siekė užmegzti ir palaikyti dalykinius ryšius su Vilniaus ir Šiaulių geležinkelių apygardų, Klaipėdos jūrų prekybos ir jūrų žvejybos uostų, taip pat laivininkystės kompanijų bei „Aeroflot“ Lietuvos filialo vadovybe. Buvo bandoma apeliuoti į jų pilietinę atsakomybę, siekiant įtvirtinti Lietuvos Nepriklausomybę. Kartu buvo rūpinamasi, kad tuomet dar Sovietų Sąjungos registruose buvęs sąjunginių įmonių turtas nebūtų išvežtas, išplukdytas ar išskraidintas iš Lietuvos. Tuo metu centrinės valdymo struktūros Maskvoje labai neigiamai reaguodavo į sąjunginio pavaldumo įmonių vadovų kontaktus su Nepriklausomos Lietuvos valdžios institucijomis. Todėl kai kurie sąjunginio pavaldumo įmonių vadovai, vengdami nemalonumų, neretai net ignoruodavo tuometinio ministro Jono Biržiškio kvietimus susitikti. Transporto situaciją atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę sunkino ir tai, kad šiame sektoriuje dirbo nemažas skaičius Lietuvos Nepriklausomybės priešininkų visose įmonių valdymo grandyse, pradedant vadovais ir baigiant eiliniais darbininkais. Dažnas reiškinys buvo grasinimai nepaklusti nepriklausomos Lietuvos valdžiai, streikuoti. Buvo atvejų, kuomet nebuvo apsiribota tik kaltinimais, bet prieita iki prieš Lietuvos Nepriklausomybę nukreiptų streikų, kuriais buvo siekiama paralyžiuoti transporto sistemos veiklą. 1990 m. balandžio 27 d., siekiant sužlugdyti keleivių vežimą, maisto prekių ir kuro tiekimą Vilniaus mieste „jedinstvininkų“ valdomų Vilniaus 3-iosios ir 8-osios autotransporto įmonių (ATĮ) darbuotojai blokavo

pagrindines Vilniaus gatves ir tiltus. Ypatingai aktyviai ir įžūliai „jedinstvininkai“ veikė geležinkeliuose. 1991 m. sausio 8–10 dienomis jie, sovietų kariškių remiami, užėmė Vilniaus geležinkelio stoties valdymo postą ir sustabdė traukinių eismą. Stotyje ir jos prieigose įstrigo 34 keleiviniai traukiniai su 20 tūkst. keleivių. Susisiekimo ministerijai pavyko skubiai sumobilizuoti autobusus traukinių keleiviams išvežioti ir pasirūpinti jų maitinimu. Tuo pat metu streikavo ir Maskvai ištikimi Vilniaus aviatoriai. Iš Lietuvos civilinės aviacijos valdybos viršininko pareigų buvo atleistas, streikininkų nuomone, pernelyg palankus Lietuvai Genadijus Liachovas, į jo vietą Maskva paskyrė aršų Lietuvos Nepriklausomybės priešininką Nazirjevą Chusnudinevą. Be to, streikų apimtose geležinkelių ir civilinės aviacijos struktūrose buvo dislokuotos Sovietų Sąjungos ginkluotosios pajėgos. „Jedinstvininkai“ ir kariškiai buvo pasirengę ir laukė komandos iš Maskvos suduoti triuškinantį smūgį Lietuvos Nepriklausomybei. Būtina pažymėti, kad Lietuvos susisiekimo ministerija netoleravo Lietuvos Nepriklausomybei priešiškų transporto vadovų veiksmų ir 1990 m. vienuolika jų atleido iš darbo. Ministras Jonas Biržiškis apie tą laikotarpį vėliau rašė: „Mes buvome subūrę kvalifikuotus ir tikrai atsidavusius Lietuvai specialistus. Tą gerai parodė sunkūs 1990–1991 m. Buvome neblogai pasirengę įvairiems netikėtumams, pavyzdžiui, sukurti specialūs štabai darbui įvairiausioms situacijoms. Kai vyko streikai, gatvėje aidėjo šūviai, žmonės budėjo ministerijoje ištisas paras. Tada ir paaiškėjo patikimi – tokių buvo dauguma.“ Pirmi bendradarbiavimo žingsniai su užsienio šalimis Formuojant nacionalinę transporto politiką, atkurtai Lietuvos valstybei taip pat buvo labai svarbu užmegzti glaudžius ryšius su kaimyninėmis šalimis, kuo greičiau susipažinti ir efektyviai perimti jų gerąją patirtį valdant bei plėtojant transportą. Tuo tikslu ministras J. Biržiškis 1990 m. lankėsi Lenkijoje ir Čekijoje bei užmezgė dalykinius ryšius ne tik su Baltijos šalių, bet ir Vokietijos, Prancūzijos transporto ministrais. 1990 m. balandžio 27 d. Baltijos šalių susisiekimo ministrai priėmė bendrą komunikatą dėl transporto sistemos tarpusavio pagalbos ir bendradarbiavimo. Buvo suformuota šį bendradarbiavimą koordinuojanti instituciją – Bendradarbiavimo taryba. Ypač glaudūs ir dalykiški bendradarbiavimo ryšiai užsimezgė tarp tuometinių Baltijos šalių susisiekimo ministrų J. Biržiškio, T. Viachi (Estija) ir J. Janovsko (Latvija). Baltijos šalių transporto bendradarbiavimo taryba 1990 m. birželio 21 d. priėmė tarpusavio bendradarbiavimo geležinkelių transporto srityje ir santykių su Sovietų Sąjungos susisiekimo ministerija principines nuostatas. Kertinis dokumento aspektas – reikalavimas suteikti Baltijos šalims išskirtinę teisę į jų teritorijoje esančius geležinkelių tinklo ir riedmenų parko objektus ir jų tvarkymą. Kartu buvo reikalaujama išformuoti centralizuotą Pabaltijo geležinkelių sistemą, atkuriant savarankiškus Baltijos šalių geležinkelius. Suprantama, kad Baltijos šalių susisiekimo ministerijų aktyvus ir sklandus bendradarbiavimas ir atsiskyrimo bei savarankiškumo siekiai kėlė didelį Maskvos nepasitenkinimą bei aršų pasipriešinimą. Todėl „de facto“ Lietuvos transporto sistema buvo sukurta tik 1991 m. po nepavykusio reaguojančių jėgų pučo Maskvoje, tų metų rugpjūčio mėn. Perėmus vandens, oro ir geležinkelių transportą iš Sovietų Sąjungos Lietuvos Respublikos žinion, atskirų transporto šakų integravimasis į vieningą Lietuvos transporto sistemą, tarnaujančią šalies ūkio interesams, ir į Europos transporto erdvę vyko gana sparčiai: 1991 m. gruodžio 21 d. „Lietuvos avialinijų“ lėktuvas pakilo pirmam tarptautiniam skrydžiui į Kopenhagą; 1991 m. gruodžio mėn. užsimezgė bendradarbiavimas tarp Lenkijos ir Lietuvos geležinkelių (AB „Lietuvos geležinkeliai“ įsteigta 1991 m. lapkričio 20 d.), talkinant AB „Lietuvos geležinkeliai“ stojant į tarptautines geležinkelių organizacijas ir rengiantis tiesioginiam reguliariam susisiekimui traukiniais tarp Lenkijos ir Lietuvos; 1991 m. įkuriama Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“, per kurią Lietuvos vežėjų įmonės aprūpinamos leidimais vežti krovinius tarptau-

Automagistralės Kaunas-Klaipėda rekonstrukcija: Jakų žiedinė sankryža (Eltos nuotrauka)

tiniais maršrutais ir kuri 1992 m. tapo Tarptautinės kelių transporto sąjungos tikrąja nare; Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. spalio 12 d. nutarimu patvirtino, kad Lietuvos Respublika prisijungia prie pagrindinių Tarptautinės jūrų organizacijos konvencijų (LL66, TONNAGE69, CSC72, COLREG72, MARPOL73/78, STCW–78) ir taip pasiskelbė esanti Tarptautinės jūrų bendrijos narė. 1991 m. rugpjūčio 26 d. susisiekimo ministro įsakymu sovietinės oro bendrovės „Aeroflot“ Lietuvos padalinys buvo decentralizuotas, reformuojant jį į 7 valstybines specialios paskirties įmones (aviacijos, oro uostus ir skrydžių valdymo tarnybas). Pažymėtina, kad Nepriklausomybės pradžioje sukurta oro transporto sistemos principinė struktūra veikia ir iki šių dienų. Nauja teisinė bazė ir nacionalinė programa. Integracija į Europos transporto tinklus ir paslaugų sistemą 1991 m. spalio 8 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Susisiekimo ministerijos parengtą Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymą, kuris buvo pirmas nacionalinis įstatymas atkūrus Nepriklausomybę, nustatantis Lietuvos Respublikos transporto veiklos ir valdymo pagrindus. Šiuo įstatymu buvo nustatyta, kad strateginės reikšmės objektai: bendrojo naudojimo geležinkeliai, valstybiniai automobilių keliai, jūrų uostų akvatorija ir teritorija, švyturiai ir laivybą reguliuojantys bei jos saugumą garantuojantys įrenginiai, navigacijos ženklai, skrydžių valdymo sistemos, oro navigacijos įrenginiai, magistraliniai vamzdynai, yra Lietuvos Respublikos nuosavybė. Minėta nuostata, visų pirma, apibrėžė atsakomybės pasidalijimą tarp valstybės ir privataus verslo, plėtojant Lietuvos transporto sistemą, o antra – šia nuostata buvo siekiama išvengti

Nuo 2010 m. rugsėjo 21 d. Kauno ir Šanchajaus oro uostus sujungė nauja reguliari krovinių pervežimo oru linija. Tai pirmas tokio dydžio krovinių gabenimo oru maršrutas regione. Jis pakeitė Europos rinkoms skirtų Kinijos tranzitinių krovinių pristatymo grandinę (Eltos nuotrauka, aut. A. Koroliovas)

521

Informacinių technologijų sektoriaus apžvalga 1990–2015 m. Lijana Cibulskienė, žurnalistė

Moderniųjų technologijų poveikis pasauliui, taip pat ir Lietuvai, didžiulis – naujos technologijos keičia ekonominę, socialinę ir kultūrinę, valdymo bei švietimo sritis, kartu plėsdamos žmogaus pasirinkimo galimybes visais gyvenimo aspektais. Pasaulinio tinklo ir mobiliojo ryšio atsiradimas 1991 m. spalio 10 d. – interneto gimimo Lietuvoje diena, kai ant Lietuvos Respublikos Seimo stogo buvo įrengta norvegų padovanota palydovinio ryšio įranga, kuri leido mūsų šaliai savarankiškai prisijungti prie pasaulinio tinklo. Pirmasis kompiuterinių duomenų perdavimo kanalas turėjo šiandien neįtikėtinai mažu atrodantį greitį – 9,6 kilobito per sekundę. Tais pačiais metais įsteigtas Lietuvos mokslo ir studijų institucijų kompiuterių tinklas „Litnet“, kuris padėjo pamatus lietuviško žiniatinklio raidai Lietuvoje. 1993 m. elektroniniu paštu bei kitomis paslaugomis jau naudojosi 17 mokslo įstaigų ir per 60 vyriausybinių ir nepelno organizacijų. Iki 1994 m. internetu galėjo pasinaudoti tik prie „Litneto“ prijungtų kompiuterių vartotojai. Atviros Lietuvos fondas (ALF) suteikė galimybę prisijungti ir kitiems vartotojams. Tereikėjo įsigyti kompiuterį su modemu ir gauti prisijungimo duomenis iš ALF darbuotojų. Nemokamu internetas išliko iki 2000 m., vėliau „Lietuvos telekomas“ apmokestino duomenų perdavimą. Mokamas interneto paslaugas pradėjo siūlyti ir mobiliojo ryšio operatoriai „Omnitel“ ir „Bitė“. Reikia pastebėti, kad interneto raida Lietuvoje nesiskyrė nuo pa-

Mobilieji telefonai

saulio – vystėsi lygiagrečiai. Iš pradžių prie interneto buvo jungiamasi naudojant „dial-up“ modemus ir įprastas telefono linijas, interneto greitis iš pradžių buvo 14, vėliau – 33 ir galiausiai – 57 kilobitai (KB) per sekundę, ryšys trūkinėdavo, o didesnių bylų siuntimas kartais trukdavo kelias paras. 1995 m. Lietuvoje savo veiklą pradėjo du mobiliojo (korinio) ryšio operatoriai: tuometinė UAB „Bitė GSM“ ir UAB „Omnitel“. Pirmaisiais metais ryšys veikė tik didžiausiuose Lietuvos miestuose, įsigyti mobilųjį telefoną galėjo tik pasiturintys. Mokesčių dydis buvo įspūdingas – nuo keliasdešimt iki šimto ir daugiau litų, minutės kaina siekdavo net 5 ir daugiau litų! Mobilieji telefonai buvo gerokai per dideli, vadinami „plytomis“. Po trejų metų buvo pradėtos teikti ir išankstinio mokėjimo mobiliojo ryšio paslaugos. Per tą laiką abu operatoriai išsiplėtė, prisistatė korinio ryšio stočių ir savo paslaugas jau siūlė didesnėje Lietuvos dalyje. Atsiradus naujam žaidėjui – UAB „Tele2“ – sąlygos keitėsi. Naujasis operatorius vartotojams pristatė išankstinio mokėjimo mobiliojo ryšio paslaugą – „X-GSM“. Viena pokalbio minutė kainavo 1 Lt, o SMS žinutės buvo nemokamos. Taip prasidėjo paslaugų atpigimo vajus. 2000 m. – IT proveržio metai Nuo 2000 m. bendrasis vidaus produktas Lietuvoje nuolat augo – didėjo eksportas, bendrosios investicijos, vidaus vartojimas. Lietuvos IT ir telekomunikacijų rinka 2001 m. augo apie 30 proc. Rinkos pakilimą nulėmė kelios priežastys. Pirmiausia, tai mobilių vartotojų augimo bumas – mobiliojo ryšio skverbtis 2001 m. padidėjo dvigubai – nuo 13 iki 27 proc. Antra, 2001 m. Lietuvos BVP augimas (5,7 proc.) viršijo prognozes. Tai nulėmė padidėjusias investicijas į IT verslo vartotojų segmente ir namų vartojimo rinkoje. Kompiuterinės ir programinės įrangos pardavimas augo 30 proc. Pagal šiuos rodiklius Lietuvos IT rinka augo gerokai sparčiau negu Latvijoje ir Estijoje. Ypatingas ekonomikos augimas, užfiksuotas 2003 m., teigiamai veikė darbo rinką: užimtumas didėjo, nedarbo lygis mažėjo. Spartus ekonomikos augimas bei prasidėjęs ES struktūrinių fondų įsisavinimas taip pat darė įtaką šalies ūkio atsigavimui. Šiuo laikotarpiu IT sektorius pasižymėjo kur kas didesniais augimo tempais nei kitos ekonominės veiklos – IT augimas siekė vidutiniškai 11,8 proc. per metus. Įvairių informacijos šaltinių duomenimis, IT sektoriaus apyvarta 1998–2003 m. nuolat augo. Didžiausia pardavimų dalis iki 2002 m. teko kompiuterinei įrangai, tačiau žvelgiant į ateitį perspektyvos buvo siejamos su programine įranga ir paslaugomis. Daugelyje informacijos šaltinių buvo fiksuoja-

527

Vienas iš išmaniųjų telefonų. Tai mobilieji telefonai su operacine sistema, turintys pažangių kompiuterinių gebėjimų apdoroti duomenis ir prisijungti prie įvairių ryšių tinklų

mas IT eksporto apimčių augimas. Pavyzdžiui, asociacijos „Infobalt“ duomenimis, 2003 m. IT paslaugų eksportas padidėjo beveik 9 proc., lyginant su 2002 m. Pagrindinės IT eksporto rinkos – Vokietija, Rusija, Baltarusija, Suomija, Danija, JAV, Latvija. 2003 m. IT paslaugų ir produktų eksportas išaugo 8,7 proc. ir siekė 45 mln. litų. Statistikos departamento duomenimis, 2003 m. IT sektoriuje dirbo 914 įmonių. Gausėjo pajamos iš IT paslaugų 2004 m. visame IT sektoriuje veikė 2 179 informacinių ir telekomunikacinių technologijų įmonės, iš viso IT sektoriaus įmonėse dirbo 35 434 darbuotojai (Statistikos departamento duomenys). Jų skaičius, palyginti su 2003 m., padidėjo 4,6 proc. ir sudarė 4,2 proc. visų darbuotojų. Daugiausia darbuotojų skaičius išaugo pramonės įmonėse, užsiimančiose elektroninių lempų, vamzdžių bei kitų elektroninių komponentų ir televizijos bei radijo imtuvų gamyba. Palyginti su 2004 m., didžiųjų IT sektoriaus įmonių pajamos 2005 m. išaugo. Didžiausios Baltijos šalyse informacinių technologijų grupės UAB „Sonex Group“ bendrovės 2005 m. gavo 18 proc. pajamų daugiau negu 2004 m. ir tai sudarė 273 mln. litų. Sparčiausiai grupėje – net 44 proc. – augo pajamos iš informacinių technologijų paslaugų: programavimo, sistemų integravimo, valdymo sprendimų ir kt. „Alnos“ pajamos iš IT paslaugų 2005 m. išaugo 20 proc. O šio verslo bendrasis pelnas didėjo dar sparčiau – daugiau negu 50 proc. „Microlink Group“ bendrosios pajamos per 2005 m. pirmąjį pusmetį augo gana kukliai – 1 proc., tačiau pajamos iš IT paslaugų didėjo 25 proc.

Besinaudojančių kompiuteriais įvairaus amžiaus šalies gyventojų sparčiai daugėja. Kompiuteriais naudojasi daugiau kaip 70 proc. lietuvių (Eltos nuotrauka, aut. D. Labutis)

528

Lemiamą reikšmę augimui turėjo telekomunikacijų, kompiuterių ir su jais susijusių įmonių plėtra. Statistikos departamento duomenimis, viso IT sektoriaus produkcija 2005 m. siekė 6221,7 mln. litų. Kompiuterių ir su jais susijusios veiklos sektoriaus produkcija taip pat augo ir sudarė 610 mln. litų. Viso IT sektoriaus pridėtinė vertė 2005 m. sudarė 3894,8 mln. litų, o tai atitiko 5,5 proc. viso šalies bendrojo vidaus produkto. Kompiuterių ir su jais susijusios veiklos sektoriaus, kurio dalį sudaro programinės įrangos ir paslaugų sektorius, pridėtinė vertė 2005 m. siekė 362,8 mln. Lt, arba apie 0,5 proc. šalies BVP. 2006 m. duomenimis, IT sektoriaus produkcija, lyginant su 2005 m., padidėjo 5,4 proc. Informacinių technologijų produkcijos 2006 m. daugiausia pateikta telekomunikacijų ir radijo, televizijos ir ryšių įrengimų bei aparatūros gamybos srityse. Šios sritys sukūrė 56,9 proc. informacinių technologijų produkcijos. Didmeninių informacinių technologijų prekybos įmonių pajamos 2006 m., lyginant su 2005 m., išaugo 11,7 proc. Tarp kompiuterines paslaugas teikiančių įmonių 2006 m. daugiausia pajamų gavo programinės įrangos, kompiuterių tinklų diegimo ir naudojimo konsultacijas teikiančios įmonės – 70,3 proc. visų kompiuterines paslaugas teikiančių įmonių pajamų. 2006 m. IT prekių eksportas, lyginant su 2005 m., padidėjo 10,7 proc., importas – 16,2 proc. Šios prekės 2006 m. sudarė 4,8 proc. bendro Lietuvos eksporto. 2006 m. daugiausia buvo eksportuojama garso ir vaizdo aparatūros (33 proc.). Tarp importuojamų prekių informacinių technologijų prekės 2006 m. sudarė 6,4 proc. Daugiausia buvo importuojama kompiuterių ir su jais susijusių priedų (33,5 proc.) bei telekomunikacijų aparatūros (23,6 proc.). Šalies gyventojų naudojimasis informacinėmis technologijomis taip pat augo. Statistikos departamento duomenimis, 2007 m. 42 proc. namų ūkių turėjo asmeninį kompiuterį, 40,3 proc. – internetą. Interneto naudotojų skaičius 2007 m. augo labai sparčiai: juo naudojosi 49 proc. visų 16–74 metų amžiaus gyventojų. Dažniausiai internetas buvo naudojamas ryšiams, informacijos paieškai, laikraščiams ir žurnalams skaityti. Elektroniniu paštu naudojosi 79 proc., ieškojo informacijos apie prekes arba paslaugas – 75 proc., internete laikraščius ir žurnalus skaitė ar siuntėsi 50 proc. internautų, žaidė ar siuntėsi žaidimus, muzikos įrašus, kino filmus – 55 procentai. Nuo spartaus augimo į stabilią plėtrą Septynerius metus trukęs Lietuvos ekonomikos augimas 2008 m. sustojo – prasidėjo finansų krizė, skaudžiai smogusi visiems sektoriams. Tačiau IT sektorius, pasinaudojęs septynerius metus trukusia ekonomikos plėtra, iš esmės sustiprėjo – informacinių technologijų, interneto ir telekomunikacijų rinkos išaugo kelis kartus. Kineskopinių televizorių eksportuotojus pakeitė mobiliųjų technologijų ir programinių paslaugų eksporto kompanijos. Tarptautinės programavimo kompanijos įkūrė savo filialus Lietuvoje. Tarptautinės programavimo kompanijos „Bentley Systems“, „TietoEnator“, „IBM“, „Microsoft“ „Computer Sciences Corporation“, „Affecto Group“, „Proact“ Lietuvoje įdarbino šimtus programuotojų. Statistikos departamento duomenimis, iš viso Lietuvoje 2007 m. veikė 1 777 įmonės, jose dirbo 25 tūkst. darbuotojų. IT sektoriuje vyravo mažos įmonės, turinčios iki 9 samdomų darbuotojų. Tokių įmonių buvo 82 proc. Vidutinės ir didžiosios įmonės, turinčios 50 ir daugiau darbuotojų, sudarė 5 proc. visų įmonių, tačiau jose dirbo 64 proc. visų dirbančiųjų. Vienas svarbiausių pastarųjų metų IT sektoriaus raidos žingsnių – Lietuvoje įsikūrę technologiniai parkai, kurie sujungė IT bendrovių, mokslo tiriamųjų institutų, gamybos įmonių ir aukštųjų mokyklų būsimus specialistus į vieną komandą. Veikė penki technologiniai parkai: Saulėtekio slėnis, Visorių IT parkas, „Technopolis“ ir kiti. Statistikos departamento duomenimis, 2007 m. Lietuvos IT sektoriaus dalis sudarė 3,7 proc. visos šalies BVP, o visa IT sektoriaus produkcija siekė 1608 mln. eurų (5550 mln. Lt). Tiesioginės užsienio investicijos IT sektoriuje 2007 m. sudarė 985,08 mln. eu-

Lietuvos užsienio politika 1990–2014 metais Politikos mokslų daktaras Antanas Valionis, politikas, diplomatas, 2000–2006 m. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras, 2001–2004 m. Lietuvos Respublikos derybų dėl narystės Europos Sąjungoje delegacijos vadovas, 2000–2005 m. Lietuvos integracijos į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO) koordinavimo komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pirmininkas

Politinė padėtis Nepriklausomybės priešaušryje Praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį Lietuva kaip ir kitos Baltijos respublikos ar Rytų Europos „komunistinio bloko“ šalys pradėjo be menkiausios vilties išsilaisvinti iš autoritarinio režimo varžtų. Lietuva, dvidešimt metų kantriai stiprinusi ir kūrusi valstybę, buvo okupuota ir aneksuota Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, dviem totalitariniams režimams – Vokietijai ir Rusijai – pasirašius Ribentropo–Molotovo paktą. Lietuva kaip ir kitos Baltijos valstybės nebuvo Vakarų demokratijų apginta Teherano, Jaltos ar Potsdamo konferencijose. Sustiprėjusi po karo milžiniška sovietų armija 1945 m. stovėjo pačioje iki pamatų sugriautos Europos širdyje, galėdama ranka pasiekti bet kurią karo nualinto žemyno sostinę. Negalėjo mums padėti nei Trumeno doktrina, nei Maršalo planas. Kartu su paskutiniais Čerčilio kalbos Fultone žodžiais su trenksmu nusileidusi geležinė uždanga jau daugiau kaip keturis dešimtmečius skyrė mus nuo demokratinio pasaulio. Nedidelė laisvės sala, kalbanti okupuotos šalies balsu, buvo Lietuvos diplomatinė tarnyba išeivijoje, veikusi iki 1991 m. rugsėjo 6 d. 1940 m. liepos 21 d. marionetiniam Liaudies Seimui nubalsavus už Lietuvos prijungimą prie Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (toliau – TSRS), Lietuvos pasiuntiniai įteikė protesto notas vyriausybėms, prie kurių jie buvo akredituoti. Pradžioje liko veikti penkios pasiuntinybės ir keturi konsulatai – du iš jų generaliniai, vėliau atstovybės Argentinoje ir Šveicarijoje buvo uždarytos, tad liko tik Vašingtone, Londone ir Vatikane. Paryžiuje atstovybė oficialiai neveikė, tačiau Lietuvos diplomatams Užsienio reikalų ministerija išduodavo diplomatų pažymėjimus. Diplomatinės tarnybos vadovu buvo Stasys Lozoraitis, o jam mirus 1983 m. gruodį jo pareigas perėmė Stasys Antanas Bačkis. Lietuvos diplomatinė tarnyba neturėjo formalių įgaliojimų, nevedė derybų ir negalėjo pasirašyti tarptautinių sutarčių. Jos svarbiausias uždavinys buvo išlaikyti Lietuvą pasaulio politinėje sąmonėje, nuolat priminti Lietuvos laisvės ir Nepriklausomybės klausimą, susitikti su diplomatais, politikais ir visuomene, teikti memorandumus dėl Lietuvos okupacijos nepripažinimo, deklaruoti teisę į laisvę ir Nepriklausomybę. Kita svarbi sritis – veikla lietuvių išeivijoje, pagalba karo audrų į Vakarus nublokštiems lietuviams. Branduolinio ginklo sukurta baimės pusiausvyra leido išvengti visa naikinančio globalinio konflikto, tačiau bet koks pavergtų tau-

558

1992 m. vasarį į Lietuvą atvyko Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius JAV Stasys Lozoraitis su žmona Daniela Lozoraitis (Eltos nuotrauka, aut. V. Gulevičius)

tų bandymas išsivaduoti būdavo negailestingai numalšinamas: taip 1956 m. įvyko Budapešte, taip negailestingai tankais buvo sutriuškintas čekų ir slovakų mėginimas 1968 m. liberalizuoti režimą, paskelbus mėginimą sukurti „socializmą su žmogišku veidu“. Socializmas negalėjo būti „su žmogišku veidu“. Nedaug galėjo padėti ir tik moralinę galią turintis 1975 m. Helsinkio susitarimas, kuriame deklaruotos žmonių ir tautų teisės. Nieko naujo nežadėjo TSRS kariuomenės invazija į Afganistaną 1979 m. ir susidorojimas su Lenkijos nepriklausoma profesine sąjunga „Solidarumas“ 1981 m. Atrodė, jog socializmo lageryje viskas eina sena vaga. Tačiau Sovietų Sąjungos ekonominė padėtis jau buvo katastrofiška. Kaip savo knygoje teigia Michailas Gorbačiovas, tik keli žmonės šalyje žinojo tikrąją ekonominę situaciją ir tikrus valstybės biudžeto skaičius. Karinių išlaidų didėjimo tempai smarkiai lenkė nacionalinių paja-

mybės, o Lietuvos komunistų partija ragino būti atsargiems ir kalbėjo apie „ekonominį suverenitetą“. Sąjūdžio ir Lietuvos komunistų partijos santykiai klostėsi palyginti lengvai, nes nebuvo brutalios prievartos iš Tarybų Sąjungos komunistų partijos (TSKP) ir Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliau – LTSR) vyriausybės pusės – prievarta greičiau kilo iš Tarybų Sąjungos politinių bei karinių struktūrų ir vertė vienytis. 1989 m. gruodį Lietuvos TSKP dalis atsiribojo nuo TSKP ir Sąjūdžiui bendradarbiaujant su jau Lietuvos komunistų partija (LKP) buvo sukurta prielaida skelbti Nepriklausomybę. Laisvų rinkimų galimybė atsirado 1989 m. rugsėjo 28 d., LTSR Aukščiausiajai Tarybai pakeitus LTSR Konstituciją ir priėmus naują rinkimų įstatymą. Tai leido demokratiškai ir laisvai išrinkti tautos įgaliojimus turintį parlamentą. Nuo Nepriklausomybės paskelbimo iki tarptautinio pripažinimo 1996m. vasario 9 d. Stasiui Antanui Bačkiui, jo 90-ies metų jubiliejaus proga Prezidentas A. M. Brazauskas įteikė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordiną už ilgametį ir nepriekaištingą darbą Lietuvos valstybei ir nuopelnus atkuriant jos Nepriklausomybę. Iš kairės: A. J. Bačkis, O. Bačkienė, S. A. Bačkis, A. M. Brazauskas, R. Bačkis, R. Pavilionis (Eltos nuotrauka, aut. G. Mačiulis)

mų augimo tempus, tačiau net Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro Komiteto politiniame biure apie tai buvo vengiama užsiminti. TSRS ekonomika buvo ant katastrofos slenksčio. M. Gorbačiovas pripažino, jog TSRS karo reikmėms, skaičiuojant vienam gyventojui, išleisdavo 2,5 karto daugiau nei JAV. Todėl 1985 m. pavasarį tapęs Sovietų Sąjungos komunistų partijos generaliniu sekretoriumi M. Gorbačiovas pabandė „iš viršaus“ minimaliai reformuoti negyvybingą autoritarinę politinę sistemą ir centralizuotą planinę ekonomiką, kurios esminis bruožas – beveik visų svarbiausių produktų deficitas, keliantis didžiules socialines problemas. M. Gorbačiovo reformos, pavadintos „pertvarka“ („perestroika“) apribojo politinio aparato (nomenklatūros) valdžią, atsirado politinio pliuralizmo elementų. Dalinis demokratizavimas „iš viršaus“ galėjo vykti iki tol, kol valdžia buvo stipri, o opozicija – silp na. Ribotas totalitarinės sistemos modernizavimas pažadino didesnius reformų lūkesčius, augo demokratiškai nusiteikusių reformų šalininkų ir valdžios oponentų skaičius. Valdžia prarado kontrolę tiek šalies viduje, tiek kitose komunistinio bloko valstybėse, ir toliau procesas jau vyko inicijuojamas „apačių“. Pirmieji sujudo lenkai. Dar 1989 m. vasarą LJDP (Lenkijos komunistai – Lenkijos jungtinė darbininkų partija) sutarė su nepriklausoma profesine sąjunga „Solidarumas“ ir organizavo „kontraktinius“ Seimo rinkimus: 65 proc. vietų Seime atiteko komunistams, 35 proc. – „Solidarumas“ atstovams. Senato rinkimai buvo laisvi – 99 vietas iš 100 laimėjo „Solidarumas“. Rudenį griuvo Berlyno siena, o su ja ir visi Rytų ir Vidurio Europos komunistiniai režimai. Lapkričio 28 d. Vokietijos Federacinės Respublikos kancleris Helmutas Kolis, Bundestage pristatė 10 punktų Vokietijos suvienijimo planą. 1989 m. gruodžio 3 d. M. Gorbačiovas ir Džordžas Bušas susitikime Maltoje paskelbė pasauliui, jog Šaltasis karas baigtas. Beveik penkių dešimtmečių okupacijos išvarginti lietuviai buvo atsargūs ir ne iš karto patikėjo demokratijos galimybėmis. 1987 m. rugpjūčio mėnesį vykusį nesankcionuotą mitingą Ribentropo–Molotovo paktui pasmerkti organizavo valdžios persekioti disidentai – Lietuvos laisvės lyga ir Lietuvos Helsinkio grupė, 1988 m. birželio mėnesį Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį įkūrė apie 500 aktyviausių inteligentijos atstovų. Sąjūdžio iniciatyvinė grupė paskelbė savo veiklos tikslus – „Viešumas, demokratija, suverenitetas“. Nenorėdamas gąsdinti Maskvos ir todėl dar nekalbėdamas apie Nepriklausomybę, Sąjūdis, vartodamas suvereniteto sąvoką, leido suprasti, jog Lietuvos gyventojai patys turi spręsti pagrindinius politinės ir valstybinės santvarkos klausimus. Netrukus ir prie Lietuvos komunistų partijos (LKP) Centro Komiteto atsirado šūkis: „Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities“. Tačiau jau 1989 m. pradžioje „Sąjūdis aiškiai pasakė siekiąs Lietuvos Nepriklauso-

Pirmuosius laisvus rinkimus į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, vykusius 1990 m. vasario 24 d., triuškinančiai laimėjo Sąjūdis. LTSR pirmą kartą laisvuose rinkimuose tiesiogiai buvo gauti tautos įgaliojimai atkurti Lietuvos valstybės Nepriklausomybę. Tad 1990 m. kovo 11 d. buvo paskelbta, jog nepriklausoma Lietuvos valstybė atkuriama. Nebuvo delsta todėl, jog TSRS Aukščiausioji Taryba skubėjo priimti naują Sąjungos sutartį, kuri tvirčiau pririštų respublikas prie Maskvos, komplikuotų išsilaisvinimo procesą. Kovo 17 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba Lietuvos Respublikos Ministre pirmininke paskyrė Kazimirą Prunskienę, užsienio reikalų ministru – Algirdą Saudargą. Paskelbusi atkurianti Nepriklausomybę „Lietuva, suprantama, netapo nei suverenia, nei nepriklausoma“. Jos teritorijoje tebebuvo svetima kariuomenė, valstybės sienas kartu su Lietuvos pasieniečiais saugojo TSRS pasieniečiai, buvo grobiami pastatai, suiminėjami Lietuvos piliečiai. Aišku, vengiant pripažinti Lietuvą, lemiama buvo politinių veiksnių įtaka. Ddidžiosios politikos lyderiai JAV ir Europoje bijojo pakenkti jau vykstančiam nusiginklavimui, pripažinimas galėjo pakenkti M. Gorbačiovui, sutrikdyti demokratizacijos procesą, sutelkti Sovietų Sąjungos komunistų partijos kariuomenės ir Valstybės saugumo komiteto (KGB) reakcionierius (kas vėliau ir įvyko), galėjo kilti grėsmė jau vykstančiam Vokietijos sujungimui, tad teisiniai kriterijai buvo labiau formalūs ir patogūs pasiteisinti.

1990 m. sausio 11 d. TSRS Prezidento M. Gorbačiovo vizitas Vilniuje. Nuotraukoje: M. Gorbačiovas ir A. M. Brazauskas Lukiškių aikštėje. Tuomet M. Gorbačiovas nedrįso susitikti su tauta Arkikatedros bazilikos aikštėje, o trumpam sustojo Lukiškių aikštėje, vėliau iš karto nuvyko susitikti su TSRS kontroliuojamų Vilniaus gamyklų darbuotojais (A. Petrulevičiaus nuotrauka)

559

Sparti Lietuvos verslo raida 1990–2015 m. Rima Rutkauskaitė, dienraščio „Verslo žinios“ žurnalistė

Žvelgiant į trumpą, vos 25-erių metų, Lietuvos verslo kelią po Nepriklausomybės atkūrimo, jis primena amerikietiškus kalnelius: blokada, Rusijos krizė, ekonomikos nuosmukis, po to – spartaus augimo laikotarpis, verslininkų vadintas aukso amžiumi, gerokai supurčiusi pasaulinė ekonominė krizė ir vėl augimas. Lietuva buvo ir yra pramonės šalis. Tradicinė apdirbamoji pramonė naudojant vietos žaliavą kol kas yra stipriausia Lietuvos pramonės šaka, sugebanti saugiai įveikti visas ekonomikos nuokalnes ir įkalnes. Galima skirti tris apdirbamosios pramonės šakos atšakas: maisto pramonę, medienos ir baldų pramonę, aprangos ir tekstilės sektorių. Dvi pirmosios atšakos stiprios todėl, kad jų pagrindas – vietinės žaliavos: miškas, grūdai, pienas, mėsa. Aprangos ir tekstilės sektoriuje nesugebėta išlaikyti linų auginimo ir perdirbimo verslo, todėl audžiama, mezgama ir siuvama iš atvežtinių žaliavų, tačiau savo lankstumu Lietuvos aprangos ir tekstilės sektorius pirkėjus patenkina vis dar geriau nei tų šalių, kuriose auga linas, medvilnė ar šilkas. Europos Sąjunga iškėlė tikslą iki 2020 m. pakelti bendrojo vidaus produkto (BVP) pramonės dalį iki 20 proc., o mūsų šalyje pramonė jau sukuria 21,1 proc. BVP. Po 2009 m. krizės Europos Sąjunga suvokė, kad ekonomikos srityje akcentuoti paslaugas ir finansus buvo neteisinga, nes per krizę mažiausiai nukentėjo tie, kurių pramonė buvo stipri. „Pirmoji pamoka, kurią reikia išmokti iš šios krizės, yra ta, kad pramonė yra kertinis ekonomikos akmuo“, – yra pareiškęs už pramonę ir verslumą atsakingas Europos Komisijos viceprezidentas Antonio Tajani.

1990–1993 m. 1990 m. kovo 11 d. įteisinus Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, statusą, planinę ekonomiką teko pakeisti rinkos santykiais. Infliacija siekė 1000 proc. per metus, ekonomika susitraukė maždaug per pusę. Pereinamąjį procesą, kaip įprasta, lydėjo nemenkas chaosas. Štai kaip viename interviu apie šį metą pasakojo verslininkas Tadas Karosas: „Varai per gūdų „žiguliukinį“ Vilnių į verslo susitikimą. Aptrintame krepšyje guli koks milijonas dolerių. Ir viskas gerai, ramu ir tvarkinga.“ Milijoną JAV dolerių, pasak jo, buvo galima užsidirbti per metus, viskas sukosi pašėlusiu greičiu, pinigus vos buvo spėjama skaičiuoti. Visvaldas Matijošaitis, dabartinės „Vičiūnų“ įmonių grupės bendraturtis, Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje – policininkas, rinkosi iš dviejų galimybių – kopti karjeros laiptais arba imtis nuosavo verslo, kurio net sąvoka tuomet buvo miglota. „Nusprendžiau stačia galva nerti į nepažįstamą sritį. Žinoma, buvo baugu ir rizikinga, tačiau išgyvenome“, – spaudai yra pasakojęs V. Matijošaitis. Su buvusiu studijų draugu įkūręs įmonę, iš Rusijos jis pirkdavo sunkvežimius „Kamaz“ ir parduodavo juos Kinijoje. Iš Kinijos į Rusiją gabendavo akumuliatorius. Vėliau vienoje parodoje Kaune verslininkas pamatė Estijoje pagamintus žuvies pirštelius ir pasišovė jais prekiauti, o dar vėliau sunkumų turinčią estų bendrovę nusipirko. Taip ėmė kurtis lietuviškas privataus kapitalo verslas. Panašiu metu nuo Biotechnologijos instituto atskilo pirmosios biotechnologijų bendrovės „Fermentas“, „Biofa“ ir „Biocentras“.

Lietuvos BVP to meto kainomis, mlrd. Lt 140 120 Mlrd. Lt

100 80 60 40 20 2013

2011

2012

2010

2009

2007

2008

2005

2006

2003

2004

2001

2002

1999

2000

1997

1998

1996

1993

1994 1995

1991

1992

1990

Metai Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

572

1991 m. įkurtoje „Vičiūnų“ žuvies perdirbimo įmonėje Plungėje šiandieną gaminami 300 rūšių žuvies produktai, 60 tūkst. tonų produkcijos per metus, ji eksportuojama į 36 pasaulio šalis. Bendrovėje dirba apie 2 tūkst. žmonių, ji turi dvi antrines įmones – Estijoje ir Kaliningrade (Rusijos Federacija) (Eltos nuotrauka, aut. V. Gulevičius)

1988 m. įkurta „BIOK“ laboratorija per 27 metus sukaupė išskirtinių žinių ir patirties kosmetikos kūrime ir gamyboje (Eltos nuotrauka, aut G. Savickis) 2004 m. įkurto Biotechnologinės farmacijos centro „Biotechpharma“ laboratorijoje, 2014 m. gegužės 28 d. Iš kairės: prof. habil. dr. akad. VU ligoninės Santariškių klinikų generalinis direktorius K. Strupas, Lietuvos Respublikos Premjero patarėjas, gydytojas, ambasadorius A. Vinkus, Lietuvos Respublikos Premjeras A. Butkevičius, prof., habil. dr. akad. „Biotechpharma“ generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas V. A. Bumelis (Eltos nuotrauka, aut. G. Savickis)

Po poros dešimtmečių jos tapo Lietuvos biotechnologijų pramonės stuburu. 1991 m. Lietuvoje pradėtas čekinis privatizavimas. „Pirkdavome investicinius čekius, už juos įsigydavome nekilnojamojo turto, jį parduodavome ir už gautus pinigus vėl pirkdavome. Svaiginamos galimybės ir dideli pinigai. Su nostalgija prisimenu tuos laikus“, – čekinį privatizavimą prisimena T. Karosas. Dabar jis – žinomo picerijų tinklo UAB „Čili pica“, kelių restoranų ir elektroninės prekybos portalo pigu.lt savininkas. Nuo investicinių čekių 1992 m. prasidėjo ir didžiausio Lietuvoje parduotuvių tinklo „Maxima“ istorija: ką tik studijas baigę medikai įkūrė UAB „Urdžia“, kuri už čekius įsigijo alkoholinių gėrimų parduotuvę Savanorių prospekte Vilniuje. Vėliau už supirktus čekius jie nupirko didmeninius sandėlius Vilniuje, o po ketverių metų, 1996 m., UAB „Vilniaus prekyba“ atidarė pirmąją parduotuvę regione (parduotuvė atidaryta Marijampolėje). 2014 m. pradžioje Lietuvoje jau veikė 230 parduotuvių „Maxima“, Latvijoje – 144, Estijoje – 71, Bulgarijoje – 42, Lenkijoje – 21. Prekybos tinklas šalyje ir užsienyje buvo įdarbinęs apie 30 000 darbuotojų. 1991–1993 m. Lietuvoje atsargiai pradėjo investuoti ir užsienio verslininkai. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 1991 m. tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje siekė apie 32 mln. Lt. Nors tuo metu politinė padėtis buvo nestabili, o visų reikiamų įstatymų nespėta priimti, investicijas pritraukė privatizavimas už grynuosius pinigus, kuriame galėjo dalyvauti ir užsienio kompanijos. Per

1992 m.pradžioje Angelės ir Romo Nelsų pastangomis Lietuvoje atidaryta 1-oji JAV advokatų kontora „McDermott, Will & Emery“, kuri pakvietė į Lietuvą investuoti „Phillip Morris“ ir kitas stambias įmones. Nuotraukoje: Angelė ir Romas Nelsai su advokatų kontoros prezidentu Chuck Hussey (Pasaulio bankas, Vašingtonas (JAV) nuotrauka iš A. Nelsienės asmeninio archyvo)

„Maxima“ prekybos centras. 2013 m. pabaigoje „Vilniaus prekyba“ įmonių grupėje dirbo daugiau nei 33 400 darbuotojų, 2012 m. pabaigoje – daugiau nei 32 500. 2013 m. „Vilniaus prekybos“ ir dukterinių įmonių konsoliduotos audituotos pardavimo pajamos, lyginant su 2012 m., padidėjo 6,4 proc. ir siekė 10,261 mlrd. Lt, 2012 m. – 9,643 mlrd. Lt. (Eltos nuotrauka, aut. D. Labutis)

pirmąjį privatizacijos etapą Lietuvoje investavo tokie gigantai, kaip tabako kompanija „Philip Morris“ ir maisto pramonės milžinė „Kraft General Foods International, Inc.“. 1993 m. už 21 mln. JAV dolerių buvo parduoti 48 objektai. Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis sako, kad apie šį tarpsnį būtų verta parašyti knygą, nes pasaulyje ne tiek daug pavyzdžių, kai nuo planinio režimo buvo pereita prie rinkos ekonomikos. „Mes buvome išleisti iš sovietinio kalėjimo, tad tokių dalykų, kaip privati nuosavybė, gamybos priemonių privati nuosavybė, santykiai tarp akcininkų, santykiai tarp darbdavio ir darbuotojų ir pan., teko mokytis, kartais – iš savų klaidų“, – pasakoja R. Dargis. Kalbėdamas apie Lietuvos verslininkus R. Dargis išskiria keturis jų tipus.Pirmajam tipui priskirtini nenustygstantys žmonės, kurie ir sovietiniais metais turėjo įvairių idėjų, norėjo veikti, bet buvo įsprausti į rėmus. Už nuosavo kapitalo kūrimą tuomet grėsė baudžiamoji atsakomybė – kaip antisocialistiniai elementai tokie verslininkai buvo sodinami į kalėjimus. Leidus veikti, jie pirmieji pradėjo siūlyti paslaugas ir prekes. Šio tipo verslininką, anot R. Dargio, geriausiai iliustruotų „Senukų“ prekybos tinklo kūrėjas Augustinas Rakauskas. Antrajam tipui R. Dargis priskiria techninės inteligentijos atstovus, kurie privatizavo įmones ir tapo verslininkais, nors anksčiau apie verslą negalvojo. Pavyzdžiui, Bronislovas Lubys, buvęs Jonavos gamyklos „Azotas“ vyriausiasis inžinierius, vėliau – jos generalinis direktorius, sugebėjo privatizuoti įmonę ir tapti vienu stipriausių verslininkų Lietuvoje. Trečiajam tipui R. Dargis priskiria save. Tai žmonės, kurie apie

573

Vidaus reikalų ir viešojo saugumo raida 1990–2015 m. Socialinių moskslų daktarė Eglė Vileikienė, Vidaus reikalų ministerijos ekspertė, Valdas Kaminskas, žurnalistas

Vargu ar rasime kitą valstybės struktūrą, kuri per pastaruosius dešimtmečius būtų patyrusi tiek dramatiškų įtampų ir virsmų, kiek patyrė vidaus reikalų sistema, šalyje užtikrinti viešąjį saugumą. Tačiau sistema atlaikė politinių audrų verpetą, nusikalstamumo bangas bei reformų kūlversčius ir šiandien tapo vienu labiausiai visuomenės gerbiamų ir vertinamų Lietuvos valstybės institutų. Mitingų demokratija: kiekvienas turi apsispręsti pats Vidaus reikalų sistemos svarba politiniams ir socialiniams procesams tapo ypač ryški 1988 m., kai šalyje ėmė audringai reikštis visuomenės laisvėjimo, Lietuvos valstybingumo atkūrimo, atsiskyrimo nuo SSRS siekiai. Sustabdyti juos buvo galima tik represijomis, naudojant jėgą. Tuomet Lietuvoje egzistavo trys esminės represinės struktūros: KGB, SSRS kariuomenė ir VRM sistema. Jeigu dėl saugumiečių ir kariškių pozicijos abejonių nebuvo, policijos (tuomet vadintos milicija) ir kitų VRM tarnybų santykis su šalies išsilaisvinimo siekiais nebuvo vienprasmiškas. Nors ir komanduojamos iš Maskvos, vis tik VRM sistemos daugumą (70 proc.) sudarė lietuviai, iš esmės pritariantys tam keliui, kurį rinkosi tauta. Prisimindamas tuos laikus pirmasis Lietuvos policijos vadovas, tuomet sovietinės VRM sistemos pareigūnas, Petras Liubertas pasakoja: „Tų metų įvykiai kiekvienam mūsų buvo tarsi takoskyra – su kuo tu? (...) Sluoksniavosi ne tik visuomenė, tas sluoksniavimasis vyko pačiame žmoguje. Prisiminkime tuos 1988-uosius: vieni (Sąjūdis, ekologinių dviračių dalyviai) atvirai lakstė po Lietuvą su trispalvėmis, kiti ir toliau norėjo eiti su Lenino atvaizdu, treti laukė, kuo visa tai pasibaigs, kur pakryps įvykių raida. Vidaus reikalų sistema buvo tiksli tokio visuomenės pasidalinimo projekcija, kiekvienas turėjo apsispręsti pats.“ Vienoje iš tuometinio ministro Stasio Lisausko pažymų sakoma, kad pareigūnams teko dirbti „sunkiomis mitingų demokratijos sąlygomis“. Pažymoje teigiama, kad tik nuo 1988 m. rugpjūčio iki gruodžio šalyje įvyko 66 mitingai, kuriuose dalyvavo 470 tūkst. žmonių. Lietuvos pareigūnus tramdyti protesto akcijas spaudė Maskvos vadovybė ir vietos komunistinė valdžia, o VRM viduje vis labiau stiprėjo kova tarp vadinamųjų „sąjūdistų“, kurių branduolį sudarė ministerijos kriminalistai bei vėliau prie jų prisijungę kelių inspekcijos vadovai, ir senosios tvarkos šalininkų. Kritinę ribą vidiniai prieštaravimai pasiekė 1988 m. rugsėjo 28 d., kai pirmą kartą buvo panaudota jėga protesto mitingui Vilniaus centre išvaikyti. Ta diena į Lietuvos istoriją įėjo kaip „bananų balius“, nes prieš demonstrantus buvo mestas vidaus kariuomenės dalinys, kuris panaudojo gumines lazdas. Aiškinimasis, kas atsakin-

672

1988 m. rugsėjo 28 d. į Lietuvos istoriją įėjo „bananų baliaus“ vardu, nes prieš taikius demonstrantus pirmą kartą buvo pasitelktas vidaus kariuomenės dalinys, kuris panaudojo gumines lazdas (Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos archyvo nuotrauka, aut. A. Petrulevičius)

gas už sprendimą mušti žmones, pagaliau privedė prie to, kad „kietos linijos“ šalininkas ministras S. Lisauskas pasitraukė iš posto, o jo vietą užėmė liberalesnis ir lankstesnis ministro pavaduotojas Marijonas Misiukonis. Pastarajam ir teko vesti vidaus reikalų sistemą per pačius dramatiškiausius šaliai 1990–1991 metus. Pirmieji ženklai, kad VRM laivas keičia kryptį, pasirodė dar 1989 m., organizuojant rugpjūčio 23 d. Baltijos kelią, kuris nusidriekė nuo Vilniaus katedros per Latviją iki Hermano bokšto Talino centre ir kuriame susikibę rankomis stovėjo 2,5 mln. žmonių. Tai buvo pirma taiki protesto akcija, kurioje Lietuvos VRM struktūros nesiėmė represijų, bet atvirkščiai – užtikrino renginio viešąją tvarką, reguliavo transporto srautus ir atliko kitas organizacines funkcijas. Simboliškai reikšmingas buvo ir perėjimas prie lietuviškos kalbos VRM raštvedyboje, kurioje iki tol buvo vartojama rusų kalba. O pradėto leisti žinybinio leidinio „Liaudies sargyboje“ paantraštėje tarsi netyčia nebeliko trijų raidžių – TSR, tik „Lietuvos VRM savaitraštis“... Toliau VRM dekomunizacijos ir saitų nutraukimo su centrine Maskvos vadovybe procesai judėjo vis greitėjančiu tempu. 1990 m. pradžioje dar sovietinės Lietuvos parlamentas priėmė nutarimą, kuriuo sustabdė politinių partijų, o tiksliau – komunistų partijos – veikimą visoje teisėsaugos bei teisėtvarkos sistemoje, kurios didžioji dalis tapo lojali ne Maskvos, bet vietos valdžiai. Tarp kelių ugnių 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Nepriklausomybę, naujųjų valstybės vadovų ir visuomenės žvilgsniai nukrypo į vidaus reikalų sistemą, kaip kone vienintelę tuomet organizuotą jėgos struktūrą, galinčią apginti užgimusią Lietuvos Respubliką nuo proimperinių jėgų puolimo. Nepraėjus nei 10 dienų po Nepriklausomybės paskelbimo buvo išplatintas tuometinio parlamento pirmininko Vytauto Landsbergio pasirašytas kreipimasis į VRM pareigūnus, kuriame jie buvo raginami likti ištikimi atkurtai Lietuvos valstybei ir užtikrinami dėl socialinių garantijų išsaugojimo. Siekiant išsaugoti stabilumą, Marijonas Misiukonis buvo paskirtas pirmosios šalies Vyriausybės vidaus reikalų ministru.

Radikalūs politikai iškart ėmė abejoti ministro ir jo komandos lojalumu, viešai ir neviešai baksnoti į pareigūnų karjerą sovietinėse jėgos struktūrose. Visgi dėl finansinių, materialinių ir organizacinių motyvų buvo neįmanoma atsiriboti nuo Maskvos VRM vadovybės, kuri, savo ruožtu, spaudė Vilniaus kolegas vykdyti jos nurodymus. Be to, sovietinės kariuomenės dalinių vadai vis dažniau ėmė demonstruoti jėgą, ieškoti dingsčių išvesti kariškius į gatves. Iš Maskvos vis ateidavo grasinimai „susitvarkyti“ su Lietuvos policininkais, jeigu „nors vienas šūvis bus paleistas į kareivį“. O karštų galvų ir situacijų netrūko. Antai 1990 m. birželio 14 d. tik greitai įsikišus VRM vadovams ir dėl jų sugebėjimo derėtis pavyko išvengti desantininkų susidūrimo su patriotiškai nusiteikusiais Kauno gyventojais, kurie mieste vertė sovietinius paminklus. Alytuje kariškiai bandė iš gyventojų atimti medžioklinius ginklus, bet vietos milicijos vadovas Vytautas Grigaravičius pasipriešino, dėl ko vos pats nebuvo areštuotas. „Situacija buvo tokia, kad vienas neapgalvotas veiksmas galėjo pakenkti Lietuvos ateičiai ir turėti sunkių pasekmių respublikos žmonėms“, – prisimena tuometinis VRM papulkininkis Anatolijus Vilkas. Todėl daugeliu atvejų pareigūnai veikė kaip tarpininkai tarp dviejų priešiškai nusiteikusių pusių, ragindami ir vienus, ir kitus nurimti. Nepaisant įtemptos politinės ir kriminogeninės padėties, 1990 m. Vidaus reikalų ministerija ėmėsi vidinių struktūrinių reformų, kurių tikslas – suteikti jai strategijos formuotojo vaidmenį, o praktines funkcijas sutelkti ministerijai pavaldžiuose funkciniuose departamentuose. Kasdienėje vartosenoje žodį „milicija“ vis labiau stūmė „policija“. Tais pačiais metais buvo įkurta Lietuvos policijos akademija, rudenį priėmusi pirmuosius 500 studentų. Taip pat buvo įkurtos su VRM susijusios visuomeninės organizacijos: Lietuvos policijos rėmėjų sąjunga, Vidaus reikalų sistemos darbuotojų asociacija. Pirmąkart Lietuvos pareigūnai išvyko į tarptautines šaudymo varžybas, kuriose pirmąją vietą tarp moterų užėmė būsimoji olimpinė čempionė ir Lietuvos olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė. Buvo diegiama nemažai įvairių inovacijų, kurių dalis šių dienų akimis atrodo kurioziškai, pvz., 1990 m. rugpjūtį įsteigta Vilniaus universiteto policija, išlaikoma iš Alma mater lėšų. Šių dinamiškų pokyčių virtinę karūnavo po ilgų debatų 1990 m. gruodžio 11 d. priimtas Policijos įstatymas. Lietuvos policija: gimusi 1991-ųjų audroje Grįžtant prie SSRS imperijos byrėjimo, būtina pastebėti, kad 1990 m. rudenį M. Gorbačiovo komandoje įvyko didelių pasikeitimų. Į šalį buvo nustumti reformatoriai, juos pakeitė „senosios partinės gvardijos“ atstovai, vienas iš jų – prie Maskvos VRM vairo stojęs senas latvių komunistas Borisas Pugo. Šių pokyčių rezultatų ilgai laukti nereikėjo: Lietuvoje reakcionieriai perėjo į ataką, užiminėjo civilinius administracijos pastatus, kai kurių miestų gatvėse ėmė patruliuoti karinių garnizonų kareiviai. Įtampa kulminaciją pasiekė, kai 1991 m. sausio 8 d. prosovietiškai nusiteikusi minia bandė įsiveržti į Aukščiausiąją Tarybą. Susirėmimai, į kuriuos įsitraukė Vilniaus karinis garnizonas, pradėjo vis labiau panašėti į planuotą karinę operaciją. Vienas po kito buvo užimti telekomunikaciniai mazgai, geležinkelio stotis, oro uostas, vidaus reikalų sistemos objektai. Į sovietų pusę perėjo dalis ypatingosios paskirties padalinio OMON karių. O sausio 13-osios naktį kariškiai keliomis šarvotomis kolonomis puolė Vilniaus televizijos bokštą bei Lietuvos televizijos ir radijo pastatą, kitus valstybinius objektus. Keliais sunkvežimiais kariškiai atvyko ir prie VRM centrinės būstinės, bet supratę, kad policininkai pasirengę ją ginti ginklu, nesiryžo pulti. Tačiau susirėmimuose su desantininkais kitose vietose buvo sužeista keliasdešimt Lietuvos pareigūnų. Įvykius atidžiai sekė ir fiksavo VRM kriminalistai. Jų surinkta vaizdo ir fotomedžiaga vėliau tapo teisiniais įrodymais, dokumentinių filmų pagrindu. Šie dramatiški įvykiai galutinai suformavo vidaus reikalų sistemą, jos vadovybę, leido apsivalyti nuo Lietuvai nedraugingų pareigūnų. Aktyviai priešpriešos fazei aprimus, kovo pradžioje Lietuvos vidaus reikalų ministras pasirašė įsakymą dėl Policijos departamento

Kritinis 1991-ųjų sausio momentas: prosovietinė minia bando šturmuoti Aukščiausiąją Tarybą (Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos archyvo nuotrauka)

1991 m. sausį vidaus reikalų pareigūnai kartu su piliečiais stovėjo Aukščiausiosios Tarybos gynyboje (Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos archyvo nuotrauka)

įsteigimo. Jo pirmuoju vadovu tapo tuometinis ministro pavaduotojas Petras Liubertas, buvo suformuota departamento vadovybė, paskirti miestų vyriausieji policijos komisarai. Ši reforma leido atskirti šalies policiją nuo tiesioginio pavaldumo politikams, pereiti prie profesiniais standartais besiremiančios veiklos, subalansuoti centrinės valdžios ir savivaldos interesus viešosios tvarkos palaikymo srityje. Dar po mėnesio buvo įsteigtas specialiosios paskirties dalinys „Aras“, pakeitęs sausio mėnesį išformuotą OMON būrį. Jo pirmuoju vadovu tapo Petras Valiukas, kuris po kelių mėnesių buvo paskirtas vidaus reikalų ministru. Suvokdama, koks kritiškai svarbus VRM

Specialiosios paskirties dalinio „Aras“ pareigūnas operacijos metu. (Eltos nuotrauka, aut. M. Ambrazas)

673

Lietuvos žemės ūkis 1990 m. atkūrus Nepriklausomybę Agrarinių mokslų daktaras Vytautas Petras Knašys, 1-osios ir kitų vyriausybių žemės ūkio bei žemės ir miškų ūkio ministras (1990-1991, 1996-1999 m.). Irma Dubovičienė, žurnalistė

Nepriklausoma Lietuva turi būti dėkinga kaimui už žūtbūtinį pasipriešinimą okupantams pokario metais ir už išsaugotą „smetoninės“ Lietuvos patirties atminimą. Kolchozmetis Vasario 16-ąją atkurta Lietuva sukūrė vienalytę demokratinę valstybę, kurios esminis bruožas buvo stiprus vidurinysis visuomenės sluoksnis. Sėkminga žemės ūkio veikla, produkcijos eksporto didėjimas padėjo pamatus krašto industrializacijai. Iniciatyvi, pilietiška, gyvybinga kaimo bendruomenė buvo palanki naujoms kultūrinėms tradicijoms, Lietuvos inteligentijai formuotis. Sovietiniais metais Lietuvos kaimas beveik prarado senąsias tradicijas, pagrindines kultūrines vertybes. Į Sibiro gulagus buvo ištremti patys darbščiausi, gabiausi, sumaniausi ir patriotiškiausi ūkininkai, specialistai, mokslininkai, meno ir kultūros sričių žmonės, iš ūkininkų atimta žemė ir kitas turtas, jie, panaudojus brutalią jėgą, suvaryti į kolūkius. Sveiku protu sunkiai suvokiama kolūkinė sistema, kuriai buvo būdinga nuasmenintas turtas ir darbas, negalėjo funkcionuoti savarankiškai, nepadėjo ir dažnos jai tobulinti skirtos priemonės, tad tokią sistemą teko palaikyti dirbtinai. Daugumos gyvulininkystės produktų kainos 50–70 ir net daugiau procentų sudarė valstybės subsidija. Nuolatos skolose skęstančius, negyvybingus socialistinius ūkius teko gelbėti periodiškai nurašinėjant jų skolas. Kolūkių sistema Sovietų Sąjungoje iš esmės laikėsi dėl valstybinio despotizmo. Tačiau praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje Maskvos (Rusija) mokslo ir studijų institucijose jau beveik atvirai pradėta kritikuoti sovietinė agrarinė sistema. Tiesa, niekas nedrįso siūlyti ją griauti. Lietuvoje laisvesne mintimi ir darbais išsiskyrė agronomai, tokie kaip profesorius Petras Vasinauskas, menantys prieškario Lietuvos patirtį ir išdrįsę šiek tiek papūsti prieš vėją. Dar 1961 m. Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto 12os mokslininkų grupė parašė laišką Sovietų Sąjungos komunistų partijos generaliniam sekretoriui Nikitai Chruščiovui, laiške gynė N. Chruščiovo supeiktą žalieninę žemdirbystės sistemą. Sovietiniais metais susiformavusi Lietuvos agrarininkų nomenklatūra buvo įtikėjusi savo svarba. Lietuvos žemės ūkyje buvo pagaminama palyginti daug gyvulinio maisto Sovietų Sąjungai. 1,5–1,8 mln. tonų iš Vakarų atvežtų grūdų kasmet nusėsdavo Lietuvoje. Ne visi jie atsidurdavo visuomeninio ūkio fermose, nemaža dalis iškeliaudavo ir į asmeninio pagalbinio ūkio tvartą. Tiesa, net nugvelbtas pašaras teikė pelno visuomeniniam ūkiui. Darbščių kaimo gyventojų

690

išauginti gyvuliai, primelžtas pienas keliaudavo į perdirbimo įmones. Ūkiai už tarpininkavimą sugebėdavo susižerti nuo 50 iki 100 proc. kainos dydžio priedą. Daugelis ūkių vadovų, specialistų ir kitų nomenklatūrininkų susikūrė patogų sau ir artimiesiems gyvenimo būdą. Nors retsykiais jie paviršutiniškai pakritikuodavo kolchozinę sistemą, netgi ją tobulindavo, tačiau iš esmės reformuoti jos nesiūlė. Sovietinių metų nomenklatūra kaimo perėjimo iš sovietinės į rinkos ekonomikos sąlygas turėjo didžiulę politinę įtaką. Neatsitiktinai netgi nepriklausomos Lietuvos pirmosios Vyriausybės vadovai, anot tuomečio vicepremjero Romualdo Ozolo, buvo įtikinti, kad kolūkiai turėtų dar egzistuoti ne mažiau kaip 20 metų. Lietuvos žemdirbių sąjūdis (LŽS) 1988 m. spalio 15 d. Alytaus rajono „Saulės“ kolūkyje, kuriam vadovavo Dzūkijos intelektualas Jonas Juravičius, įvyko pertvarkos siekiančių agrarininkų konferencija. Į ją atvyko būrys tuometinių ūkių vadovų, specialistų, taip pat prie Žemdirbystės instituto Vėžaičių filiale susibūrusios „Žemaičių žemdirbių grupės“ ir Žemės ūkio akademijos sąjūdžio atstovai. Konferencijoje dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) atstovai – poetas Justinas Marcinkevičius ir konferencijos iniciatorė ekonomistė Kazimiera Prunskienė. Tuščiomis valdžios pastangomis „tobulinti“ agrarinio sektoriaus valdymą nusivylę konferencijos dalyviai priėmė nedidelę rezoliuciją, kuri buvo skirta sovietinio planinio ūkio agrarinei politikai gerinti. Ji visiškai tenkino tuometinės kaimo nomenklatūros poreikius. Po savaitės (1988 spalio 22–23 d.) įvyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas Vilniuje. Programiniuose dokumentuose tarp šalies ūkio pertvarkai numatytų 11 punktų tik vienas skirtas žemdirbiams: „Sąjūdis siūlo grąžinti valstietijai žemės savininko teises, gerinti jos gyvenimo ir darbo sąlygas, atkurti individualų ir kooperatinį ūkį. Būtina ginti žemdirbius nuo visokios prievartos ir diktato“. Net neužsiminta apie agrarinę reformą, net ūkininką. Todėl suvažiavimo darbe dalyvavę „Saulės“ konferencijos atstovai užkulisiuose įkūrė žemdirbių profesinį padalinį – Lietuvos žemdirbių sąjūdžio (LŽS) iniciatyvinę grupę-komisiją esminės žemės ūkio pertvarkos sieksiančių žemės ūkio atstovų suvažiavimui organizuoti. Lietuvos žemdirbių sąjūdžio suvažiavimas įvyko 1989 m. vasario 25–26 d. Jame dalyvavo 836 žemdirbių delegatai iš visų rajonų bei žemės ūkio sistemos organizacijų. Suvažiavime priimti programiniai dokumentai, išrinkti valdymo organai. Vėliau Lietuvos žemdirbių sąjūdžio prezidiumo pirmininku buvo išrinktas Panevėžio r. kolūkio pirmininkas Alfonsas Giedraitis.

„Žemaičių žemdirbių grupė“ aptaria agropramoninio komplekso reorganizavimo schemą, Vėžaičiai, Klaipėdos r., 1988 m. (Asmeninio V. Ežerinsko archyvo nuotrauka) Į Lietuvos žemdirbių sąjūdžio steigiamąjį 1989 m. vasario 24–24 d. suvažiavimą iš visos Lietuvos susirinko žemdirbių atstovai, kai kurie tuometinių kolūkių pirmininkai, LŽŪA mokslininkai ir kartu įkūrė Lietuvos žemdirbių sąjūdį (A. Petrulevičiaus nuotrauka)

Tuo pat metu, kai Vilniuje vyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, 1988 m. spalio 22 d. Gargžduose Algirdo Plesevičiaus suburti žemdirbiai, mokslininkai ir Vėžaičių gyventojai iškėlė trispalvę (Asmeninio V. Ežerinsko archyvo nuotrauka)

Po poros savaičių (1989 kovo 10–11 d.) Vilniuje, Sporto rūmuose, įvyko kitas „visų žemdirbių“ suvažiavimas, globojamas ir dosniai remiamas tuometinės valdžios. Suvažiavime buvo išrinkta Žemdirbių sąjūdžio taryba, kurios pirmininku tapo aktyvus Lietuvos žemdirbių sąjūdžio dalyvis, Jonavos r. kolūkio pirmininkas Vaclovas Lapė. Įdomu, jog po kurio laiko žemdirbių organizacijų vadovai, įvertinę savo vertybines nuostatas, sutiko apsikeisti vietomis – V. Lapė tapo Lietuvos žemdirbių sąjūdžio prezidiumo pirmininku, o A. Giedraitis – naujai organizuotos Žemdirbių sąjungos tarybos pirmininku. Sovietinė kaimo nomenklatūra, turėdama įtakingų užtarėjų su parlamentu konfrontuojančioje Vyriausybės vadovybėje, nusprendė pasipriešinti Lietuvos žemdirbių sąjūdžio inicijuojamai agrarinei reformai. 1990 spalio 12–13 d. Vilniuje, Sporto rūmuose, buvo surengtas vadinamasis „visų kaimo žmonių atstovų suvažiavimas“ (susirinko daugiausia nepritariantieji Aukščiausiajai tarybai ir jos agrarinei politikai). Organizatorių ir Ministrės Pirmininkės pastangomis (specialus, neskelbtas potvarkis Nr. 237p, su atitinkamais pavedimais kai kurioms ministerijoms) renginys prilygo pompastiškiems sovietmečio renginiams. Nors tik ką buvo pasibaigusi ilgai Lietuvą sekinusi Maskvos blokada, tebetvyrojo didžiulė politinė įtampa. Svarbiausioji šio suvažiavimo nuostata: žemė (ir kitas turtas, esantis ant jos) turi priklausyti tiems, kurie ją dirba. Žemdirbių sąjunga (ŽS) pasirinko „nulinį“, antirestitucinį kelią. Žemdirbių sąjungos suvažiavime priimtas nutarimas su reikalavimais ir grasinimais tuometinei valdžiai. 1991 m. gegužės 23 d. kartu su tuometine Žemės ūkio darbuotojų profesinių žemės ūkio darbuotojų sąjungų federacija (LŽŪDPSF), remiant Lietuvos demokratinei darbo partijai, Vilniuje surengtas piketas.

Lietuvos žemdirbių sąjūdžio suvažiavimo tribūna, Vilnius, Profsąjungų rūmai, 1989 m. vasario 24. Suvažiavimui pirmininkavo tuometinis LŽŪA dėstytojas A. Baležentis (A. Petrulevičiaus nuotrauka)

Bandydami stabdyti Lietuvos Nepriklausomybės siekį 1990 m. sausio 9 d. į Lietuvą atvyko TSRS Prezidentas M. Gorbačiovas su SSKP CK delegacija. 1990 m. sausio 11 d. Lietuvos žemdirbystės institute Dotnuvoje, Kėdainių r., apsilankė TSRS Ministrų Tarybos pirmininko 1-asis pavaduotojas, CK žemės ūkio komisijos pirmininkas V. Nikitinas (dešinėje) ir bandė „protinti“ mokslininkus ir žemdirbius „neišklysti iš doros kelio“. Nuotraukoje – Lietuvos žemės ūkio ministras dr. V. Knašys ir V. Nikitinas Dotnuvoje (Nuotrauka iš V. Meškausko asmeninio archyvo)

691

Lietuvos žiniasklaidos raida ir pasiekimai 1990–2015 metais Dainius Radzevičius, žurnalistas, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

Lietuvos žiniasklaidoje, o ypač spaudoje, atgimimas prasidėjo dar 1988–1989 m., kai persitvarkant Sovietų Sąjungai sparčiai kito daugelis visuomenės sričių, o žurnalistika ir žiniasklaida savo pokyčiais labai greitai įgavo bene didžiausią mastą. Spauda, keldama pačius svarbiausius Lietuvos praeities klausimus, taip pat padėjo atsirasti Sąjūdžiui, kuris galutinai pakirto totalitarinio režimo pamatus. Tikru impulsu permainoms tapo 1990 m. priimtas Lietuvos spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas, kuris užtikrino laisvos ir demokratiškos spaudos egzistenciją. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, spaudos ir jos darbuotojų laisvė nuolat stiprėjo. Tiesa, valdžios mėginimai kontroliuoti informacijos priemones, ypač valstybinį Lietuvos radiją ir televiziją, niekur nedingo. Nuo 1990 m. veikė Spaudos kontrolės valdyba, kuri buvo panaikinta tik 1996 m. priėmus naująjį Visuomenės informavimo įstatymą. Išskirtiniu iššūkiu ne tik naujai besikuriančiai žiniasklaidai, bet ir visai Lietuvai tapo 1991 m. sausio 13-osios įvykiai. 1991 m. sausio 16 d. Aukščiausiojoje Taryboje buvo sumontuotas televizijos siųstuvas ir pradėjo veikti Lietuvos televizija. Ten pat dirbo ir Lietuvos radijas. Šios priemonės veikė ekstremaliomis aplinkybėmis, tačiau tai leido pateikti daug žinių iš parlamento gyvenimo, apie jo priimamus sprendimus. 1996 m. priimtas pirmasis Visuomenės informavimo įstatymas vėliau buvo ne kartą tobulintas. Tačiau jame buvo suformuotos vi-

1991 m. sausio 13 d. 12 val. sovietų kariuomenės tankai ir šarvuočiai užėmė Vilniaus Spaudos rūmus, naktį – 1 val. 50 min. Lietuvos radijo ir televizijos pastatą ir Televizijos bokštą. 2 val. nutraukus Vilniaus radijo ir televizijos transliaciją, pradėjo veikti Lietuvos televizijos Kauno redakcija ir nedidelio galingumo siųstuvai Kauno rajone, Sitkūnuose ir Juragiuose. Nuotraukoje – sovietinės kariuomenės desantininkai prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato Vilniuje, 1991 m. sausį. (Eltos nuotrauka, aut. G. Svitojus)

708

siškai naujos prielaidos šiuolaikinei Lietuvos žiniasklaidai vystytis. Buvo įtvirtinti labai svarbūs žiniasklaidos savireguliavimo institutai – atsirado Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, kurios veiklos pagrindu tapo 1996 m. priimtas ir 2005 m. atnaujintas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas. Tuo pačiu įstatymu sukurtos ir ėmė vystytis naujos organizacijos – Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba bei Lietuvos radijo ir televizijos komisija. Glaudžiai bendradarbiaudamos su žurnalistų ir leidėjų organizacijomis bei nevyriausybiniu sektoriumi, jos aktyviai dalyvavo žiniasklaidos turinio stebėsenos ir vertinimo srityje. Vyriausybės lygmeniu įgaliota institucija visuomenės informavimo srityje tapo Kultūros ministerija. 1996 m. rugsėjo 2 d. buvo įkurtas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Finansavimas per fondą atskyrė politikų ir valstybės pareigūnų sprendimus nuo tiesioginio lėšų visuomenės informacijos rengėjams skirstymo. Fondas konkurso tvarka remia viešosios informacijos rengėjų kultūrinius ir šviečiamuosius projektus. Remiami projektai padėjo išlikti kultūrinei ir šviečiamajai spaudai, gerokai prailgino regioninių televizijų gyvavimą kuriant originalias laidas. Iki pat 1996 m. Lietuvos žiniasklaidoje vyko daugybė dramatiškų įvykių, tarp kurių paminėtini pirmojo žurnalisto Lietuvoje, Vito Lingio (dienraščio „Respublika“ redaktoriaus), nužudymas, spaudos privatizacija. Po 1996 m. prasidėjo nauji iššūkiai – Lietuvos žiniasklaidos rinkoje atsirado užsienio kapitalo. Štai 1998 m. vieną didžiausių Lietuvos dienraščių „Kauno diena“ įsigijo Norvegijos bendrovės „Orkla Media“ įkurta kompanija „Orkla Press“. Vėliau iššūkiu tapo pirmoji rimta ekonominė krizė, atsiritusi iš Rusijos, ir išbandymai valdžios bei verslo pinigais, kurie ėmė keisti žurnalistinių straipsnių turinį – vis labiau reklama, propaganda susiliejo su žurnalistika. Paskui atsirado interneto žiniasklaida, kurios sinonimu tapo perversmą rinkoje sukėlęs naujienų portalo „Delfi“ atsiradimas. Auganti interneto žiniasklaida labai pakoregavo spaudos rinką, o didžiausius sunkumus dėl to patyrė spausdintiniai nacionaliniai ar regioniniai dienraščiai. O štai auganti interneto vartotojų auditorija leido atsirasti naujo tipo žiniasklaidai – interneto portalams. Šiuo metu didžiausius naujienų portalus vienija Interneto žiniasklaidos asociacija, o pagrindines madas ir tendencijas diktuoja „Delfi“. Tai – pagrindinis naujienų portalas Lietuvoje, savo kokybe bei apimtimi pranokstantis daugelį kitų šalyje veikiančių naujienų portalų, nors pastaraisiais metais turi ir stiprių konkurentų, pvz., www.15min.lt ir www.lrytas.lt. „Delfi“ istorija Lietuvoje prasidėjo 1999 m. rudenį, kai bendroves „Skaitmeninės komunikacijos“ ir „Taidė“ įsigijusi kompanija „Microlink AS“ jas sujungė (dalį „Taidės“

Lietuvos telegramų agentūros Eltos kolektyvas 80-ojo gimtadienio išvakarėse 2000 m. kovo 1 d. O jau 2015 m. Eltos minės 95-erių metų jubiliejų (Eltos nuotrauka, aut. než.)

Jaunieji žurnalistai prie nužudyto žurnalisto Vito Lingio kapo. Lygiai prieš 20 metų (1993 m.) sostinėje B. Dekanidzės užsakymu buvo nužudytas apie „Vilniaus brigadą“ rašęs žurnalistas Vitas Lingys. 1989 m. rugsėjį su bendražygiais įkūręs dienraštį „Respublika“ jis ėjo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo pareigas. Žurnalisto taikiklyje nuolat buvo ir tuo metu siautėjęs nusikalstamas susivienijimas „Vilniaus brigada“. (D. Radzevičius asmeninio archyvo nuotrauka)

verslo pardavė kitai įmonei) ir bendrą įmonę pavadino UAB „Delfi“. Tuo metu „Delfi“ teikė interneto paslaugas – ryšio, tarnybinių stočių priežiūros bei kitas paslaugas. 2000 m. vasario 3 d. startavo naujienų portalas www.delfi.lt. 2007 m. „Delfi“ įsigijo Estijos žiniasklaidos bendrovė „Ekspress Group“. 2004 m. stojimas į Europos Sąjungą sukūrė naujus standartus ir naujus teisinius įpareigojimus Lietuvos žiniasklaidai. Tačiau rinkos tendencijos ir vystymasis iš esmės buvo nulemtas kelių specifinių bruožų – didelės žiniasklaidos įvairovės ir milžiniškos konkurencijos ne tik tame pačiame segmente, bet ir tarp skirtingų žiniasklaidos rūšių. Dar vienas svarbus bruožas – didžiąją Lietuvos žiniasklaidos rinkos dalį valdo vietinis kapitalas, tačiau rinkos lyderiais išlieka ir užsienio kapitalo valdomos įmonės. Apie 2003 m. labai aiškiai pasijuto, kad stipriai traukiasi laikraščių rinka (mažėjo net jų pavadinimų skaičius) ir spaudos rinkoje atsiranda skirtingo tipo žurnalų dominavimas. Štai tik po 2000 m. atsiradęs laikraštinio tipo žurnalas „Savaitė“ (leidėjas UAB „Savaitė“) beveik nepastebimai rinkoje išaugo į vienvaldį lyderį ir 2014 m. pabaigoje turėjo per 200 tūkstančių vienetų tiražą. Ilgą laiką didžiausiojo leidinio pavadinimą turėjęs savaitinis žurnalas „Žmonės“ taip pat tapo išskirtiniu rinkos produktu: pradžioje leistas kaip mėnraštis, jis neturėjo ypatingos sėkmės, tačiau tapęs savaitraščiu savo segmente neturi sau lygių iki pat 2015 metų. Tiesa, minėtų leidinių ypatumas – „Savaitė“ visą laiką buvo vietinio kapitalo leidinys, o štai „Žmones“ jo piko metu valdė užsienio kapitalo įmonė „Schibsted“. Tačiau 2013 m. rudenį Norvegijos „Schibsted Media Group“ pranešė savo valdomą „Eesti Meedia“ (EM) pardavusi Estijos leidėjams. Taip „Schibsted“ pasitraukė iš Baltijos šalių po 15 veiklos metų. UAB „Žurnalų leidybos grupė“ (ŽLG) jau daugelį metų yra žurnalų leidybos lyderė Lietuvoje. Šiuo metu ji leidžia 8 žurnalus, kurių bendras tiražas siekia daugiau kaip 11 mln. egzempliorių per metus, o bendra auditorija viršija 1 mln. skaitytojų. ŽLG asortimente – didžiatiražiai savaitraščiai „Žmonės“, „Ji“, taip pat mėnesiniai žurnalai „Laima“, „Edita“, ketvirtiniai bei dvimėnesiniai žurnalai „Žmonės. Legendos“, „Virtuvės paslaptys,“ „Gyvenk sveikiau“ bei kas pusmetį leidžiamas žurnalas „Laimos stilius“. Bendrai paėmus, žiniasklaida Lietuvoje vystėsi skirtingais etapais. Po 1990 m. kovo 11-osios iš esmės jau aiškiai atsirado dviejų tipų žiniasklaida – persitvarkiusi ar persitvarkanti nuo sovietmečio veikusi spauda ir naujai steigiami privatūs komerciniai ar nekomerciniai leidiniai, televizijos ir radijo stotys. Kadangi Lietuva apsisprendė atskirti valdžios institucijas nuo žiniasklaidos valdymo, todėl iki tol valstybės įtakoje buvusi spauda buvo privatizuota. Toks

Žurnalistų etikos inspektoriaus R. Gudaičio spaudos konferencija BNS spaudos centre, Elta 2007 m. kovo 27 d. (BNS nuotrauka, aut. než.)

pat likimas ištiko ir valstybinę naujienų agentūrą Eltą. Juolab kad 1990 m. savo veiklą pradėjo naujo tipo privati naujienų agentūra BNS, kuri vadovaujasi pagrindiniais į turinio kokybę orientuotos žiniasklaidos principais. Išskirtiniu reiškiniu buvo ir tebėra radijas. Jis turi bene lojaliausią auditoriją. Tradiciškai stiprias pozicijas, ypač žurnalistikoje, išlaiko visuomeninis radijas. LRT valdomos radijo stotys „LRT Radijas“, „LRT Klasika“, „LRT Opus“ siūlo rinkai išskirtinės kokybės programas ir alternatyvą komerciniam turiniui. Tačiau dar 1989 m. gruodžio 31 d. 19 val. savo transliaciją pradėjo unikali komercinė radijo stotis „M-1“. Lietuva pirmą kartą išgirdo keistą raidės ir skaičiaus junginį – „M-1“, kuris reiškia „Muzika-1“. Šios radijo stoties sumanytojas ir įkūrėjas buvo Hubertas Grušnys (1961 06 19–2006 10 21). Vėliau pasirodė kitos „M-1“ grupės radijo stotys: „M-1 plius“, „Lietus“, „Laluna“. Radijo stoties „M-1“ programa transliuojama internete visame pasaulyje. 2011 m. „M-1“ pirmasis iš komercinių radijo stočių pasiūlė tiesioginę vaizdo transliaciją. Lygiai kaip ir spaudoje, „M-1“ turėjo rimtą konkurentą – 1991 m. sausio 31-osios rytą, 8 val., radijo bangomis nuskambėjo pirmieji „Radiocentro“ šaukiniai. Ambicingų vyrų įkurtas „Radiocentras“ sulaukdavo ir per 70 proc. siekusių reitingų. Ir „M-1“, ir „Radiocentras“ buvo Sąjūdžio dvasios tąsa radijo eteryje. Televizija Lietuvoje yra bene stipriausia ir intensyviausiai naudojama žiniasklaidos priemonė. Štai 2013 m. žurnalo „Valstybė“ užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Vilmorus“

709

„M-1“ laidų vedėjai Gintas ir Skaiva veda laidą „Radioekranas“, 2014 m. (Radijo stoties „M-1“ nuotrauka, aut. než.) Pirmoji „M-1“ transliacija 1989 m. gruodžio 31 d., kalba H. Grušnys (Radijo stoties „M-1“ nuotrauka, aut. než.)

atliktas tyrimas patvirtino, kad didžiausią įtaką visuomenės nuomonės formavimui turi būtent televizija. Svarbu paminėti, kad nuo 1990 m. televizijos žiūrimumas iš esmės nuolat augo, tačiau kartu augo ir televizijos programų skaičius. 2012 m. spalio 29 d. išjungus Lietuvoje analoginę eterinę televiziją buvo galutinai pereita prie skaitmeninės televizijos, kurios galimybės sukūrė naujas tendencijas ir davė naują impulsą televizijos raidai. Tačiau dar 1992 m. gegužės 7 d. įregistruota UAB „Tele-3“ tapo pirmąja komercine televizija Lietuvoje, kuri jau 1993 m. balandžio 11 d. pirmą kartą pasirodė eteryje. Kanalo įkūrėja ir pirmoji direktorė buvo lietuvių kilmės amerikietė – prof. Liucija Baškauskaitė. 1996 m. balandžio 18 d. bendrovei buvo iškelta bankroto byla, didelės Švedijos kompanijos „Kinnevik“ tarptautinis žiniasklaidos padalinys „Modern Times Group“ (MTG) tapo televizijos sanuotoju. Tų pačių metų rudenį „Modern Times Group“ įsigijo pirmojo Lietuvoje komercinio televizijos kanalo „Tele-3“ akcijų ir jau nuo 1997 m. birželio 8 d. 19:45 val. „Tele-3“ programos pradėtos transliuoti TV3 pavadinimu. Šiuo metu ši bendrovė valdo ir daugiau žiniasklaidos priemonių – televizijos kanalus TV8, TV6, radijo stotį „Power Hit Radio“. Kita svarbi ir didelė žiniasklaidos grupė – UAB Laisvas ir nepriklausomas kanalas (LNK), kuri priklauso „MG Baltic Media“ įmonių grupei (kitos grupės įmonės: „UPG Baltic“, „Mediafon“ ir „Alfa Media“). Konkurencijos taryba 2013 m. gegužės 22 d. leido įsigyti 100 proc. UAB „Baltijos TV“ (BTV) akcijų. Po BTV įsigijimo UAB Laisvas ir nepriklausomas kanalas valdo didžiausią šalyje televizijų grupę – kanalą LNK, į moterų auditoriją orientuotą TV1, informacijos ir publicistikos kanalą „Info TV“, pramoginį kanalą „Liuks!“ ir BTV. Pastarasis kanalas pavadinimu Baltijos televizija (BTV) buvo įkurtas Vilniuje dar 1993 metais. Išskirtiniu reiškiniu galima vadinti ir gana aktyviai Lietuvos rinkoje veikiančias vadinamąsias rusiškas arba rusakalbes televizijas. Visų pirma verta išskirti PBK (Piervy Baltiskij Kanal) ir kitus panašius kanalus: „NTV Mir Lithuania“, „REN TV Baltija“. 2013 m. spalio 9 d. Lietuvos radijo ir televizijos komisija svarstė televizijos programoje „PBK Lithuania“ (PBK) spalio 4 d. transliuotą laidą „Žmogus ir įstatymas“, kurioje buvo paskleista neapykantą kurstanti ir tikrovės neatitinkanti informacija apie 1991 m. sausio 13-osios įvykius, tyčiojamasi iš Lietuvos žmonių ir niekinamas kovotojų už Lietuvos laisvę atminimas. Komisija, remdamasi Visuomenės informavimo įstatymu, draudžiančiu tokios informacijos skelbimą, įpareigojo Lietuvos jurisdikcijai priklausančius retransliuotojus laikinai, 3 mėn., sustabdyti PBK programą sudarančių ne Europos Sąjungos šalių laidų retransliavimą Lietuvoje. Tokį sprendimą patvirtino ir teismas.

710

„Radiocentro“ kolektyvas švenčia naujosios studijos atidarymą, 2014 m. vasaris (Radijo stoties „Radiocentras“ archyvo nuotrauka, aut. než.)

2014 m. analogiškų sankcijų už nesantaikos kurstymą buvo susilaukusi ir televizijos programa „NTV Mir Lithuania“. Tradiciškai Lietuvoje stipria laikyta spauda tokia buvo ir liko dėl ypatingos vietos žiniasklaidos rinkoje. Visų pirma, nuo pat Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo susikūrė dvi stipriausios leidybos grupės, kurios leido dienraščius „Lietuvos rytas“ ir „Respublika“. Šių leidinių pagrindiniai akcininkai ir leidėjai ilgą laiką ne tik diktavo sąlygas visai rinkai, bet ir turėjo išskirtinę įtaką šalies politiniam, visuomeniniam gyvenimui. Jų leidžiami pagrindiniai leidiniai ir vėliau atsiradusios papildomos žiniasklaidos priemonės leido ilgą laiką būti dominuojantiems rinkoje. Tačiau su interneto plėtra ir televizijos rinkos augimu, palaipsniui šios grupės prarado savo auditoriją, o kartu ir įtaką. Dienraštis „Respublika“, 2014 m. jį priskyrus neetiškos žiniasklaidos priemonių grupei, apskritai uždarytas. Tradiciškai stipri vietinė spauda iš esmės stabiliausiai atlaikė visus ekonominius, socialinius, technologinius pokyčius. Šios spaudos įtaka ir perspektyvos ypač sustiprėjo rajonų spaudai susivienijus į Nacionalinę rajonų ir miestų laikraščių asociaciją. Trumpai galima išskirti ir dar vieną svarbią Lietuvos žiniasklaidos raidos detalę. Nuo pat 1990 m. aktyviai veikę žurnalistai ir leidėjai aktyviai kūrė ar pertvarkė ir savo bendruomenių organizacijas. Štai 1990 m. savo veiklą iš esmės atnaujino Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS) – didžiausia profesionalius žurnalistus vienijanti organizacija Lietuvoje. Pagrindiniai organizacijos tikslai – ginti žurnalistų teises ir laisves, gerinti darbo ir gyvenimo sąlygas, garantuo-

NAUDOTA LITERATŪRA IR ŠALTINIAI, PAAIŠKINIMAI APLINKA. MIŠKAI. STATYBA

ENERGETIKA

• Kaulakys, Bronislovas, Lietuvos mokslo planus įgyvendino Estija, http://www.delfi.lt/ mokslas/mokslas/lietuvos-mokslo-planus-igyvendino-estija.d?id=64751021 (žiūrėta 2015 02 02). • Kristapsons, Janis, Martinson, Helle, Dagytė, Ina, Baltic R&D Systems in Transition, Ryga: Zinatne, 2003. • Lietuvos aukštasis mokslas. Baltoji knyga, Vilnius: Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, 1999. • Lietuvos galimybės ir būtini darbai siekiant ES Lisabonos strategijoje užsibrėžto tikslo – 2010 metais moksliniams tyrimams finansuoti naudoti iki 3 proc. BVP, Lietuvos mokslo taryba, 2005. • Lietuvos mokslininkų laimėjimai, Vilnius: Sapnų sala, 2007. • Lietuvos mokslo ir studijų plėtros strateginės nuostatos – 2000, Vilnius: Lietuvos mokslo taryba, 2000. • Lietuvos mokslo ir technologijų baltoji knyga. Vilnius: Justitia, 2001. • Moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra Lietuvoje, Vilnius: Tyliaus grafika, 2004. • Nacionalinis susitarimas siekiant ekonominės ir socialinės pažangos, Lietuvos Respublikos Seimas, 2002.

• Lietuvos energetikos instituto skaičiavimų duomenys.

PILIETINĖ VISUOMENĖ

INFORMACINĖS TECHNOLOGIJOS

• 2014 m. Respublikos Prezidento rinkimai: faktai, skaičiai ir prognozės, Lietuvos Respublikos Seimo Parlamentinių tyrimų departamentas, 2014 05 05, http://www.vrk.lt/ documents/10180/10531/Prezidento+rinkimai+2014+,%20faktai+ir+skaiciai.pdf/2bac8c701541-4a15-a5e0-8bc9ee64320b (žiūrėta 2014 11 17). • Bartuškaitė, Miglė, Žilys, Apolonijus, „Politinio ir socialinio pasitikėjimo bei dalyvavimo raiška Lietuvos demokratijoje“, Kultūra ir visuomenė, t. 1, nr. 2, 2011, 27–47. • Beresnevičiūtė, Vida, „Piliečių organizacijos: kiekybės ir kokybės santykis“, Neatrasta galia: Lietuvos pilietinės visuomenės žemėlapis, Vilnius: Versus aureus, 2006. • Civil Society Organization Sustainability Index, USAID, United States Agency for International Development, 2013. • „Corruption“, Special Eurobarometer 397, Europos Komisijos Vidaus reikalų generalinis direktoratas, 2013. • Defining Civil Society, The World Bank, 2013, http://go.worldbank.org/4CE7W046K0 (žiūrėta 2014 11 08). • „Demokratija Lietuvoje: tikrovė, idėjos ir vizijos (2010–1990–1920)“, Demokratija Lietuvoje: pilietiškumas ir totalitarizmas XX amžiaus istorijos lūžiuose, sud. Mingailė Jurkutė ir Nerijus Šepetys, Vilnius: Naujasis židinys-Aidai, 2011, 207–226. • European Values Study, 1990–2008. • Imbrasaitė, Jūratė, „Politinis dalyvavimas ir socialinė aplinka Lietuvoje“, Sociologija. Mintis ir veiksmas, t. 2, 2002, 81–89. • Imbrasaitė, Jūratė, Politinio dalyvavimo dinamika Lietuvoje 1999–2006 m., daktaro disertacija, Kaunas, 2008. • „International Institute for Democracy and Electoral Assistance“, Unified Database, 2014 04 28, http://www.idea.int/uid/ (žiūrėta 2014 11 16). • Juknevičius, Stanislovas, Savicka, Aida, „From Restitution to Innovation: Volunteering in Post-Communist Countries“, The Values of Volunteering: Cross-Cultural Perspective, Niujorkas: Kluwer Academic / Plenum Publishers, 2003, 127–142. • Kavoliūnaitė-Ragauskienė, Eglė, „Pilietinė visuomenė“, Lietuvos atsparumo korupcijai tyrimas, Vilnius: Eugrimas, 2012, 234–247. • Kazlauskaitė-Markelienė, Rolanda, Petrauskaitė, Audronė, „Pilietinė visuomenė ir nacionalinis saugumas: teorinė problemos apžvalga“, Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2010–2011, Vilnius: LKA, 2011, 235–253. • Kėrytė, Živilė, „Pilietiškumo konstravimas globalumo kontekste: NVO vaidmens kaita Lietuvoje“, Kultūra ir visuomenė, t. 2, nr. 1, 2010, 67–83. • Kuokštis, Vytautas, Cooperating Estonians and „Exiting“ Lithuanians: Trust in Times of Crisis, konferencija „ECPR Joint Sessions“, Salamanka, Ispanija, 2014 04 10–15, https://ecpr. eu/Events/PaperDetails.aspx?PaperID=16545&EventID=12 (žiūrėta 2014 11 12). • Laurėnas, Vaidutis, „Pilietinės visuomenės dilemos Lietuvoje“, Sociologija. Mintis ir veiksmas, t. 1, 2003, 5–22. • Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos nevyriausybinių organizacijų (NVO) subsidijų schemos galimybių studija, 2010, http://www.finmin.lt/finmin.lt/failai/ Sveicarijos_parama/Galimybiu_studija_LT.pdf (žiūrėta 2014 11 14). • Lietuvos Respublikos Konstitucija, Nr. 33-1014 (1992-11-30), 1992 m. spalio 25 d. • „Lietuvos Respublikos Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymas“, Teisės aktų registras XII-717, 2013 m. gruodžio 19 d. Nr. XII-717. • Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos tinklalapis http://www.vrk.lt/ ankstesni. • Matonytė, Irmina, „Pilietinės visuomenės tyrimo teorinės perspektyvos“, Viešoji politika ir administravimas, t. 5, 2003, 39–47. • Pasitikėjimas institucijomis, Vilmorus, 2014 10, http://www.vilmorus.lt/index.php?mact=N ews,cntnt01,detail,0&cntnt01articleid=2&cntnt01returnid=20 (žiūrėta 2014 11 16). • Pietrzyk-Reeves, Dorota, „Ar pilietinė visuomenė – didžiausias iššūkis pokomunistinei demokratizacijai?“, Demokratija Lietuvoje: pilietiškumas ir totalitarizmas XX amžiaus istorijos lūžiuose, sud. Mingailė Jurkutė ir Nerijus Šepetys, Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2011, 51–63. • Pilietinės galios indeksas, Vilnius: Pilietinės visuomenės institutas, 2007–2013. • Pilietinės galios indeksas, Vilnius: Pilietinės visuomenės institutas, 2013. • Public Opinion in the European Union (first results), Standard Eurobarometer 81, 2014. • Putnam, Robert D., Kad demokratija veiktų: pilietinės tradicijos šiuolaikinėje Italijoje,

• Aplinkos apsaugos agentūros tinklalapis http://gamta.lt. • Asmeninis Lietuvos statybininkų asociacijos prezidento Adakro Šeštakausko archyvas. • Brukas, Algirdas, „Miškai ir miškų ūkis pasitinkant 25-us Nepriklausomybės metus“, http:// www.forest.lt/index.php?707376226 (žiūrėta 2015 02 02). • Brukas, Algirdas, „Miškai ir nepriklausomybė“, http://www.technologijos.lt/n/mokslas/ gamta_ir_biologija/S-16625/straipsnis/Algirdas-Brukas-Miskai-ir-nepriklausomybe?l=2&p=1 (žiūrėta 2015 02 02). • Buivydas, Rimantas, Architektūra: pozityvai ir negatyvai, Vilnius: UAB „Ex Arte“, 2006. • Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos tinklalpis http://www.am.lt. • Lietuvos statybininkų asociacijos informacija, atlikti skaičiavimai. • Nacionalinė aplinkosaugos strategija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija. • Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos tinklalapis http://www. vstt.lt. • Žurnalo „Miškai“ archyvas.

• AB „TEO LT“ tinklalapis www.teo.lt. • Tinklalapis www.technologijos.lt. KELIAS Į NEPRIKLAUSOMYBĘ • Aleksandravičius, Egidijus, Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorijos, Vilnius: Versus aureus, 2013. • Asmeninis Alvydo Medalinsko archyvas. • Asmeninis Angelės Nelsas archyvas. • Asmeninis Arūno Antanaičio archyvas. • Asmeninis dr. Kastyčio Antanaičio archyvas. • Bush, George H. W., Scowcroft, Brent, A World Transformed, JAV: Knopf, 1999. • Eidintas, Alfonsas, Lietuvių Kolumbai, Vilnius: Mintis, 1993. • Kazickas, Juozas, Odyssey of Hope: the Story of a Lithuanian Immigrant’s Escape from Communism to Freedom in America and the Return to His Beloved Homeland, Vilnius: Tyto alba, 2006. • Kelias į nepriklausomybę. Lietuvos Sąjūdis 1988–1991 m., Kaunas: Šviesa, 2010. • Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro informacija ir nuotraukos, tinklalapis http://genocid.lt. • Lithuanian Mercy Lift. Pirmieji dešimt metų, Čikaga: Draugas, 2000. • Nainys, Bronius, Pasaulio lietuvių bendruomenės veiklos atspindžiai, Vilnius: Petro ofsetas, 2010. • Pasaulio lietuvių bendruomenė, 1949–2003, sud. Vitalija Stravinskienė, Vilnius: Artlora, 2004. • Senn, Alfred Erich, Lithuania in My Life, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2012. • Tautos fondas. Lithuanian national foundation: 1943–2002, Niujorkas: Tautos fondas, 2002. • Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto archyvas. • VšĮ Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus archyvas. KRAŠTO GYNYBA IR SAUGUMAS • Katilius Artūras, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos departamento Mokomasis junginys 1990–1991 m., Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2001. • Katilius Artūras, Tininis Vytautas, Lietuvos kariuomenės karių uniformos, ženklai ir vėliavos 1990–2010 m.,Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2014. • Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos tinklalapis www.kam.lt.Rakutis Valdas, Vaičenonis Jonas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono istorija, Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2012. • Rusijos kariuomenės išvedimas iš Lietuvos dokumentuose, sud. Algis Balaišis, Gintautas Surgailis. Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2005. • Surgailis, Gintautas, Lietuvos kariuomenė 1918–1998, Vilnius: Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, 1998. • Surgailis, Gintautas, Valstybės sienos apsauga 1990–1994 metais, Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2008. KULTŪRA • Asmeninis dr. Almanto Bružo archyvas. • Narušytė, Agnė, Lietuvos fotografija: 1990–2010, Vilnius: Baltos lankos, 2011. MOKSLAS IR STUDIJOS • Gontis, Vygintas, „Lietuvos mokslas pereinamuoju laikotarpiu: statistinė analizė“, Mokslo Lietuva 19, 2001. • Gontis, Vygintas, „Lithuanian Science in Transition: Statistical Analysis“, Revue Baltique, 2000, 24–32. • Jokubaitis, Alvydas, Universitetas be dvasios, bet su vadyba, http://www.delfi.lt/news/ ringas/lit/a-jokubaitis-universitetas-be-dvasios-bet-su-vadyba.d?id=66497514 (žiūrėta 2015 02 02).

717

Vilnius: Margi raštai, 2001. • Ramonaitė, Ainė, „Kodėl rinkėjai ne(be)balsuoja?“, Neatrasta galia: Lietuvos pilietinės visuomenės žemėlapis, Vilnius: Versus aureus, 2006, 92–112. • Ramonaitė, Ainė, „Kodėl žmonės nestoja į partijas? Lietuvos gyventojų požiūrio į partinę narystę analizė“, Politologija, t. 2, nr. 58, 2010, 3–29. • Ramonaitė, Ainė, „Pilietinė visuomenė sovietų Lietuvoje?“, Demokratija Lietuvoje: pilietiškumas ir totalitarizmas XX amžiaus istorijos lūžiuose, sud. Mingailė Jurkutė ir Nerijus Šepetys, Vilnius: Naujasis židinys-Aidai, 41–50. • Ramonaitė, Ainė, „Stipriųjų ir silpnųjų ryšių svarba protesto mobilizacijai: Sąjūdžio genezė ir raida 1987–1988 metais“, Sociologija. Mintis ir veiksmas, t. 2, nr. 29, 2011, 199–217. • Ramonaitė, Ainė, Posovietinės Lietuvos politinė anatomija, Vilnius: Versus aureus, 2007. • Riekašius, Remigijus, „Nekonvencinis elgesys Lietuvoje“, Politinė kultūra ir visuomenės kaita, sud. Algimantas Jankauskas, Vilnius, Kaunas: Naujasis lankas, 2002, 101–109. • Riekašius, Remigijus, „Protesto politika Lietuvoje“, Politologija, t. 2, nr. 30, 2003, 127–146. • Roth, Felix, Nowak-Lehmann, Felicitas, Otter, Thomas, Crisis and Trust in National and European Union Institutions – Panel Evidence for the EU, 1999 to 2012, Working Paper, Robert Schuman Centre for Advanced Studies, EUDO – European Union Democracy Observatory, 2013. • Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia, Vilnius: Baltos lankos, 2011. • Seligman, Adam B., Pilietinės visuomenės idėja, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. • The Worldwide Governance Indicators (WGI), The World Bank, Worldwide Governance Indicators (WGI) project, 1996–2013, http://info.worldbank.org/governance/wgi/index. aspx#reports (žiūrėta 2014 11 19). • Uhlin, A., „Pilietinė visuomenė ir demokratizacijos problemos pokomunistinėse valstybėse“, Demokratija Lietuvoje: pilietiškumas ir totalitarizmas XX amžiaus istorijos lūžiuose, sud. Mingailė Jurkutė ir Nerijus Šepetys, Vilnius: Naujasis židinys-Aidai, 27–40. • Valdžios ir nevyriausybinio sektorių bendradarbiavimo viešųjų sprendimų priėmimo procese tyrimas (rengiama spaudai), Vilnius: Pilietinės visuomenės institutas, 2014. • World Values Survey, 1997. • Žiliukaitė, Rūta, „Anatomy of Generalized Trust: the Lithuanian Case“, Lithuanian Identity and Values, The Council for Research in Values and Philosophy, 2007, 121–145. • Žiliukaitė, Rūta, „Ką renkamės – laisvę telktis ar likti nuošalyje?“, Neatrasta galia: Lietuvos pilietinės visuomenės žemėlapis, Vilnius: Versus aureus, 2006. • Žiliukaitė, Rūta, „Kas Lietuvoje (ne)balsuoja? Dalyvavimo rinkimuose veiksniai“, Kaip renkasi Lietuvos rinkėjai? Idėjos, interesai ir įvaizdžiai politikoje, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2014, 65–88. • Žiliukaitė, Rūta, „Pasitikėjimas: nuo teorinių įžvalgų empirinės analizės link“, Kultūrologija, 2006, 205–252. • Žiliukaitė, Rūta, „Protesto politika: kraštutinė priemonė ar įprasta praktika?“, Neatrasta galia: Lietuvos pilietinės visuomenės žemėlapis, Vilnius: Versus aureus, 2006, 113–138. • Žiliukaitė, Rūta, „Quantitative Growth of the NGO Sector in Lithuania: when the Number of Organizations Increases without Significant Effects on Participation Level“, Sociologija. Mintis ir veiksmas, t. 30, nr. 1, 2012, 242–257. • Žiliukaitė, Rūta, Ramonaitė, Ainė, „Pasitikėjimas, tolerancija ir solidarumas“, Neatrasta galia: Lietuvos pilietinės visuomenės žemėlapis, Vilnius: Versus aureus, 2006, 222–242. • Žvaliauskas, Giedrius, Ar partijos Lietuvoje yra demokratiškos?, Kaunas: Technologija, 2007. RELIGIJA • Arkivyskupas S. Tamkevičius teigia, kad visuomenė yra tapusi kietaširdė ir negailestinga, http://www.lrytas.lt/-13158205321314650474-arkivyskupas-s-tamkevičius-teigia-kadvisuomenė-yra-tapusi-kietaširdė-ir-negailestinga.htm (žiūrėta 2015 02 02). • Dievo Gailestingumo šventė Šiluvoje, Vatikano radijo tinklalapis, http://lt.radiovaticana.va/ news/2011/09/11/dievo_gailestingumo_šventė_šiluvoje/lit-519675 (žiūrėta 2015 02 02). • Europos vertybių tyrimo (EVS) 1990 m. duomenys. • Europos vertybių tyrimo (EVS) 1990, 1999 ir 2008 m. duomenys. • Lietuvos gyventojų apklausos apie religinius judėjimus ataskaita, 2007 m., http://www. tm.lt/dok/2007-baltijos-tyrimai-apie-rel-judejimus.pdf . • Lietuvos Respublikos Seimo tinklalapis http://www.lrs.lt. • Reprezentatyvaus kiekybinio tyrimo „Tikėjimas ir religingumas Lietuvoje, 2013 m.“ duomenys. • Reprezentatyvaus sociologinio tyrimo „Tikėjimas ir religingumas Lietuvoje, 2013 m.“ duomenys. • Žurnalo „Veidas“ 2014 m. patikslinta gimnazijų ir mokyklų reitingo metodika, http://xneox. com/spauda/veidas-lietuvos-gimnazij-reitingas-2014.php (žiūrėta 2015 02 02). Paaiškinimai: 1. Sugrupavimas pagal religijas (krikščionys, krikščionybės kilmės ne krikščionių bendrijos) ir konfesines grupes (protestantų teologinės tradicijos bendrijos) atliktas apžvalgos autorės dr. I. E. Laumenskaitės, remiantis Lietuvos statistikos departamento pateikiamais 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, http://osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Gyv_ kalba_tikyba.pdf/1d9dac9a-3d45-4798-93f5-941fed00503f. 2. 2007 m. Lietuvos gyventojams žinomi buvo Krišnos sąmonės organizacija (34 proc. atsakymų), Ošo meditacijos centras (13 proc.), Suvienijimo judėjimas (8 proc.), Sai Babos sekėjai (8 proc.), scientologai (7 proc.), „Gyvenimo meno“ (6 proc.), Sachadža joga bendruomenės (5 proc.), bahajai (2 proc.), Brahma kumaris (2 proc.). SAVIVALDA • Savivaldybių žinios 18–20, Vilnius, 2014. SOCIALINĖ APSAUGA • Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tinklalapis http://www. ldb.lt. • Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tinklalapis http://www. socmin.lt. • Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos tinklalapis http://www.vlk.lt. • Valstybinio socialinio draudimo fondo („Sodra“) tinklalapis http://www.sodra.lt.

718

SVEIKATOS APSAUGA • Lietuvos sveikatos sektorius amžių sandūroje, Vilnius: Sveikatos ekonomikos centras, 2010. • Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų tinklalapis www.santa.lt. • Vykdytų sveikatos sistemos valdymo ir finansavimo reformų analizė (2011–2012 m.). Paaiškinimai: 1. Projektas įgyvendintas vykdant 2007–2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 4 prioriteto „Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 4 prioriteto „Administracinių gebėjimų stiprinimas ir viešojo administravimo efektyvumo didinimas“ įgyvendinimo priemonę VP1-4.2-VRM-05-V „Geresnis Europos Sąjungos politikų įgyvendinimas“. Projektas finansuotas Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis. ŠVIETIMAS IR UGDYMAS • „Eurostat“ duomenys (1989–2013). • Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMABPO) 2013 m. duomenys. • Lietuvos statistikos departamento duomenys (1992–2014). TEISĖSAUGA • Andriulis, Vytautas, „Lietuvos Respublikos įstatymų konsolidavimo problema. Projektai, jų ištakos ir realizavimo perspektyvos“, Teisės problemos 3–4, 1998, 20. • Balčiūnas, Gintaras, „Teisinės sistemos reformos eiga ir pagrindinės problemos“, Teisės problemos 2, 2000, 27. • Beinoravičius, Darijus, „Žmogaus teisių apsaugos problemos teismams vykdant teisingumą“, Konstitucionalizmas ir teisės politika Europos Sąjungoje, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2013, 281–282. • Bilevičiūtė, Eglė, „Pirminės teisinės pagalbos koncepcija ir jos įgyvendinimo probleminiai klausimai“, Asmens teisių gynimas: problemos ir sprendimai, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2014, 551–583. • Birmontienė, Toma, „Teisminės valdžios nepriklausomumas kaip asmens teisių gynimo garantija Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje“, Asmens teisių gynimas: problemos ir sprendimai, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2014, 107–136. • Drakšas, Romualdas, „Įvadas“, Asmens teisių gynimas: problemos ir sprendimai, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2014, 5. • Jarašiūnas, Egidijus, „Apie konstitucinės justicijos ištakas“, Konstitucija, žmogus, teisinė valstybė, Vilnius: Lietuvos žmogaus teisių centras, 1998, 139–156. • Jarašiūnas, Egidijus, „Teisminės valdžios organizacijos ir veiklos konstitucinės problemos (teisminės valdžios visavertiškumas, teismų sistemos bei teisėjų ir teismų nepriklausomumas)“, Lietuvos konstitucinė teisė: raida, institucijos, teisių apsauga, savivalda, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2007, 302. • Kavolis, Martynas, „Mūsų įstatymdavystė ir teisdarystė“, Lietuva 1918–1938. Kaunas: Spaudos fondas, 1938, 334. • Krolienė, Ingrida, „Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo civilinėse bylose organizaciniai ypatumai“, Asmens teisių gynimas: problemos ir sprendimai, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2014, 584–621. • „Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas“, Valstybės žinios 65-2400, 2006. • „Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas“, Valstybės žinios 7-254, 2006. • „Lietuvos Respublikos notariato įstatymas“, Valstybės žinios 28-810, 1992. • „Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. gruodžio 14 d. nutarimas Nr. I-331 ,,Dėl teisinės sistemos reformos metmenų ir jų įgyvendinimo“, Valstybės žinios 70–1311, 1993. • „Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. birželio 25 d. nutarimas Nr. VIII-810 ,,Dėl teisinės sistemos reformos metmenų (nauja redakcija) ir jų įgyvendinimo“, Valstybės žinios, 61-1736, 1998. • Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. rugsėjo 5 d. pranešimas spaudai. • Pirmasis Lietuvos Konstitucijos egzaminas, sud. Erika Straigytė, Vilnius: Lietuvos žurnalistų sąjunga, 2008. • Ruškytė, Rima, „Teisėkūros procesas ir jo tobulinimas“, Teisės problemos 2, 2000, 56. • Sinkevičius, Vytautas, „Teisėjo atleidimas iš pareigų: konstitucinės doktrinos teoriniai ir praktiniai aspektai“, Jurisprudencija 2(120), 2010, 93–119. • Šaltauskienė, Svajonė, „Lietuvos laisvojo notariato uždaviniai ir funkcijos: raida ir perspektyvos“, Notariatas 18, 2014, 18–22. • Valstybės žinios 3-42, 8-208, 8-209, 10-240, 30-911, 32-976, 1992; 13-309, 1999; 85-2567, 92-2846, 2000; 53-2042, 2002; 32-1315, 32-1316, 42-1919, 2003; 50-1632, 2004; 91-4333, 2011. • Žalėnienė, Inga, Stauskienė, Egidija, „Advokatūros raida (1990–2009)“, Regnum est. 1990 m. Kovo 11-osios Nepriklausomybės Aktui 20. Liber Amicorum Vytautui Landsbergiui, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2010, 531–536. • Žiemelis, Vidmantas, Prokuratūros raida Lietuvoje: nuo ordinarinio iki konstitucinio instituto, daktaro disertacija, 2011. • Žilys, Juozas, „Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstitucinėje sistemoje“, Lietuvos konstitucinė teisė: raida, institucijos, teisių apsauga, savivalda, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2007, 265. • Žilys, Juozas, „Prokuratūra“, Lietuvos konstitucinė teisė, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2012, 795. Paaiškinimai: 1. Deja, lietuviškos literatūros teisės sampratos tema turime nelabai daug. Lietuvių kalba išėję tokie vadovėliai ir pagalbinė medžiaga: P. Leono „Teisės enciklopedija“ (1931 m.), „Valstybės ir teisės teorija: mokymo priemonė“ (1989 m.), S. Vansevičiaus „Teisės teorija“ (1995 m.), S. Katuokos „Valstybės ir teisės pagrindinės kategorijos“ (1997 m.), A. Vaišvilos „Teisės teorija“ (2000 m.), L. Baublio ir kt. „Teisės teorijos įvadas. Vadovėlis“ (2010 m.), A. Vaišvilos „Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje“ (2000 m.), A. Vaišvilos „Teisinis personalizmas“ („Teisės problemos“, nr. 4, 2001 m.). Iš vertimų paminėtina: K. Gareis „Teisės enciklopedija ir metodologija“ (1924 m.), G. F. Šeršenevičiaus „Bendrasis teisės ir valstybės mokslas“ (paskaitos, skaitytos Maskvos liaudies universitete, versta iš rusų k., 1925 m.), H. L. A. Hart „Teisės samprata“ (1997 m.), F. A. Hayek „Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė“ (t. 1 „Taisyklės ir

tvarka“, 1998 m.), H. Kelsen „Grynoji teisės teorija“ (2002 m.). 2. Egzamino dalyviai varžosi atskirose grupėse: pilnametystės sulaukę piliečiai, teisę studijuojantys ir teisinį išsilavinimą turintys asmenys, nuteistieji, esantys laisvės atėmimo vietose, moksleiviai pagal amžiaus grupes: 1–4 klasių, 5–7 klasių, 8–10 klasių ir 11–12 klasių. Taip pat išskirta laikančiųjų egzaminą internete grupė – jie Konstitucijos egzaminą laiko portale www.delfi.lt. 3. Atkurus Lietuvos Nepriklausomybę beveik 4 metus sprendimus priverstine tvarka dar vykdė teismo vykdytojai, veikę pagal pakoreguotą 1964 m. redakcijos Civilinio proceso kodeksą ir Teismo sprendimų vykdymo instrukciją. Nuo 1995 m. sausio 1 d., įtvirtinus naują teismų sistemą, sprendimų vykdymą tęsė teismo antstolių kontoros prie apylinkių teismų. Teismo antstoliai buvo tiesiogiai pavaldūs teismų pirmininkams.

OECD, įvairių metų EBPO leidiniai. • The Agrarian Economies of Central- Eastern Europe and the Commonwealth of Independent States, World Bank Working Paper, 2001 05 25.

UŽSIENIO POLITIKA

1990–2015 m. Lietuvos vietos savivaldos sistemos raida Lietuvos Respublikos Prezidento spaudos tarnybos nuotrauka, aut. R. Dačkus

• BNS pranešimas, 2014 09 08. • Dienraščio „Kauno diena“ tinklalapis http://kauno.diena.lt. • Gorbačiovas, Michailas, Vienui vienas. Prisiminimai ir apmąstymai, Vilnius: Baltos lankos, 2013. • Kuzmickas, Bronius, Išsivadavimas. Užsienio politikos epizodai. 1988–1991, Vilnius: Apostrofa, 2006, 72–82. • Landsbergis, Vytautas, „Lietuvos diplomatija 1990–1992 metais“, Lietuvos diplomatija XX amžiuje, Vilnius: Vaga, 1999. • Šatas, Juozas, Lietuvos tarptautinis pripažinimas: praeitis ir dabartinės realijos, Vilnius: Žinija, 1991. • TACIS: Technical Assistance to the Commonwealth Independent States. PHARE: Poland and Hungary Aid For Economic Restructuring. Plačiau: Maniokas Klaudijus, Vilpišaukas Ramūnas, Žėruolis Darius, Lietuvos kelias į Europos Sąjungą, Vilnius: Eugrimas, 2004. Paaiškinimai: 1. 1991 m. rugsėjo 6 d., kai TSRS pripažino Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, Stasys Antanas Bačkis pranešė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, kad Lietuvos diplomatinė tarnyba nutraukia veiklą ir jis nustoja eiti Lietuvos diplomatijos šefo pareigas. Dainius Žalimas, sutikdamas, kad „Vyriausybės efektyvumui įtvirtinti 1990 m. kovo mėn.– 1991 m. rugpjūčio mėn. neteisėtai trukdė okupacinės SSSR karinės pajėgos, kurios neleido Lietuvai perimti visos savo sienų kontrolės“ ir t. t., visgi teigia, jog Vyriausybė buvo efektyvi ir galėjo pilnai veikti tiek išoriniu, tiek vidaus aspektu. (Žalimas, Dainius, Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. tarptautiniai teisiniai pagrindai ir pasekmės, Vilnius: Demokratinės politikos institutas, 2005, 257–261.) Readmisija – nelegaliai valstybės sieną perėjusio prasižengėlio išsiuntimas atgal į šalį, iš kurios jis atvyko. VALSTYBĖS VALDŽIA • A. Kubilius kėsinasi į ilgaamžiškumo premjero poste rekordą, http://www.veidas.lt/ andrius-kubilius-kesinasi-i-ilgaamziskumo-premjero-poste-rekorda (žiūrėta 2015 02 02). • Europos Komisijos tinklalapis http://ec.europa.eu/lietuva/news_hp/index_lt.htm. • Europos Sąjungos tinklalapis http://europa.eu/about-eu/index_lt.htm. • Ilgūnas, Gediminas, Lietuvos Respublikos XII Vyriausybė 2001–2004, Vilnius: Lodvila, 2004. • Kašauskienė, Vanda, Lietuvos Vyriausybės. Jų kaita ir veiklos bruožai (1990–2007), Vilnius, 2007. • Kelias į nepriklausomybę. Lietuvos Sąjūdis 1988–1991 m., Kaunas: Šviesa, 2010. • Lietuva – 10 metų Europos Sąjungoje, Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija, 2014. • Lietuvos apeliacinio teismo tinklalapis http://www.apeliacinis.lt. • Lietuvos Aukščiausiojo Teismo tinklalapis http://www.lat.lt. • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo tinklalapis http://www.lrkt.lt. • Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko A. Butkevičiaus pateikta informacija. • Lietuvos Respublikos Prezidento tinklalapis https://www.lrp.lt. • Lietuvos Respublikos Seimas, Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija, 2013. • Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos komunikacijos departamento pateikta informacija, 2014. • Lietuvos Respublikos Seimo tinklalapis http://www.lrs.lt. • Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos tinklalapis http://www.tm.lt. • Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999–2000 metų veiklos programa. • Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. veiklos ataskaita. • Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 metų veiklos ataskaita, 2005. • Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 metų veiklos ataskaita, 2006. • Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 metų veiklos ataskaita, 2007. • Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 metų veiklos ataskaita, 2008. • Lietuvos Respublikos Vyriausybės tinklalapis http://www.lrv.lt. • Lietuvos teisės instituto tinklalapis http://www.teise.org. • Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tinklalapis http://www.lvat.lt. • Vilniaus administracinio apygardos teismo tinklalapis http://vaat.teismai.lt. • „Vyriausybė atsiskaitė Seimui“, Verslo žinios 102, 2001, 3. • Vyriausybės veiklos ataskaita Seimui, 2009. • Vyriausybės veiklos ataskaita Seimui, 2010. • Vyriausybės veiklos ataskaita Seimui, 2011. • Vyriausybės veiklos ataskaita Seimui, 2012. • Vyriausybės veiklos ataskaita Seimui, 2013. VIEŠASIS SAUGUMAS • Angelo sargo skrydis. Lietuvos policijos kronika, 3 t.Vilnius: Gairės, 2004. • Lietuvos gyventojų požiūris į policiją, saugumo jausmo suvokimas ir viešojo saugumo būklės vertinimas, http://www.vrm.lt/lit.Sociologiniai-tyrimai/248 (žiūrėta 2015 02 02). ŽEMĖS ŪKIS • Asmeninis dr. Vytauto Petro Knašio archyvas. • Lietuvos žemės ūkis amžių sandūroje, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, 2005. • Swinnen, Johan F. M., Rozelle, Scott, From Marx and Mao to the Market: The Economics and Politics of Agricultural Transition, Oxford University Press, 2006. • Agricultural Policies in Transition Economies: Monitoring and Evaluation, Paryžius:

Nuotraukų, panaudotų apžvalginių straipsnių pavadinimuose, šaltiniai 1990–2014 m. sveikatos apsaugos pasiekimai ir raida Lietuvoje Eltos nuotrauka, aut. než.

Lietuva Europos Sąjungoje Nuotrauka iš tinklalapio www.europa.eu Lietuvos energetikos iššūkiai 1990–2015 metais Eltos nuotrauka, aut. D. Labutis Lietuvos krašto apsaugos sistemos atkūrimas, raida ir perspektyvos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos archyvo nuotrauka, aut. než. Lietuvos laisvės sąjūdis. Disidentų veikla Genocido aukų muziejaus archyvo nuotrauka, aut. než. Lietuvos Respublikos teisinės sistemos 1990–2014 m. raidos apžvalga Š. Mažeikos nuotrauka Lietuvos socialinės apsaugos politika ir raida 1990–2015 m. Eltos nuotrauka, aut. G. Savickis Lietuvos statybų pramonė 1990–2015 m. Eltos nuotrauka, aut. V. Purys Lietuvos susisiekimo sistemos raida 1990–2015 m. Eltos nuotrauka, aut. D. Labutis Lietuvos švietimo ir ugdymo sistemos raida 1990–2015 m. Eltos nuotrauka, aut. D. Labutis Lietuvos užsienio politika 1990–2014 metais Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos nuotrauka, aut. Dž. Barysaitė Lietuvos žemės ūkis 1990 m. atkūrus Nepriklausomybę 2012 m. ekologiškiausiu išrinkto Jono Sidaravičiaus ūkio nuotrauka, aut. E. Sidaravičiūtė Lietuvos žiniasklaidos raida ir pasiekimai 1990–2015 metais Lietuvos žurnalistų sąjungos archyvo nuotrauka, aut. než. Miškai ir miškų ūkis pasitinkant 25-us Nepriklausomybės metus Žurnalo „Miškai“ archyvo nuotrauka, aut. než. Naujasis Lietuvos 1990–2015 m. aplinkos apsaugos etapas VSTT-Eltos nuotrauka, aut. než. Paramos Lietuvai sąjūdis: pasaulio lietuvių istorijos apžvalga ir užsienio lietuvių pagalba atsikuriančiai Lietuvos valstybei 1987–1993 m. Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto archyvo nuotrauka, aut. než. Pilietinės visuomenės raida 1990–2015 m. Eltos nuotrauka, aut. D. Labutis Prezidento institucija M. Bialek nuotrauka Religija Lietuvoje atgavus Nepriklausomybę Eltos nuotrauka, aut. V. Kopūstas Sąjūdis Eltos nuotrauka, aut. R. Jurgaitis Seimas Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos archyvo nuotrauka, aut. než. Sparti Lietuvos verslo raida 1990–2015 m. Eltos nuotrauka, aut. D. Labutis Sportininkai – Lietuvos Nepriklausomybės šaukliai ir vėliavnešiai „Lietuvos ryto“ nuotrauka, aut. M. Kulbis Teismai Eltos nuotrauka, aut. D. Labutis Vidaus reikalų ir viešojo saugumo raida 1990–2015 m. Eltos nuotrauka, aut. I. Sidarevičius Vyriausybė A. Pater nuotrauka

719

„Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“. Apžvalgų ir biografijų rinkinys Knyga skirta 25-erių metų Lietuvos Nepriklausomybės jubiliejui paminėti. Tai enciklopedinio pobūdžio 2 dalių leidinys, kuriame apžvelgiama 1990–2015 m. atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės raida ir pasiekimai, pateikiamos Lietuvoje ir (ar) pasaulyje pripažintų asmenybių biografijos. Pirmojoje dalyje pateikiamos 37 pastarųjų 25-erių metų valstybės, visuomenės, kultūros ir ūkio raidos bei pasiekimų apžvalgos, svarbiausios datos, reikšmingų verslo organizacijų pažanga ir pasiekimai, pristatomi svarbiausi įvairių institucijų darbai, tuo laikotarpiu vadovavę asmenys. Antroji leidinio dalis skirta pastarųjų 25-erių metų nepriklausomos Lietuvos asmenybėms, kurių darbai svariai prisidėjo prie valstybės pažangos, kurios garsina Lietuvą ir savo pasiekimais kuria jos istoriją, pagerbti.

Leidėjas VšĮ Leidybos idėjų centras Gedimino g. 47-219, LT-44242 Kaunas Tel. (8 37) 20 02 72, Šv. Stepono g. 7, LT-01138 Vilnius Tel. 8 602 23 230 Prenumerata tel. 8 646 53 536 asmenybes@leidybosidejos.lt www.leidybosidejos.lt, www.asmenybes.lt

Direktorė Vesta Jozonienė Direktorės pavaduotojas Arvydas Kvietkus Projekto direktorė Vida Dauderienė Leidybos vadovas Arnas Jozonis Vyriausioji redaktorė Kristina Pečiūraitė Kalbos redaktorės: Greta Griškaitė, Danguolė Kalinauskaitė, Gitana Kemežienė, Jovita Laucytė, Vaiva Markevičiūtė, Gritutė Petkevičiūtė Maketuotojos-dizainerės: Milda Ambrasienė, Vytenė Balčaitytė, Danutė Šmitienė, Rasa Vilimienė Informaciją rinko: Dalia Anusauskienė, Sigita Kregždienė, Roma Milašienė, Denisa Simanavičienė, Aušra Stankevičiūtė Buhalterė Dovilė Čubaraitė

Spausdino UAB „BALTO print“ Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius Tiražas 3000 egz.