Kraštiečiai. Šiauliai

Šiauliai. Rinktinės biografijos

VšĮ Leidybos idėjų centras Kaunas, 2014

ISBN 978-609-95578-2-3 UDK 929(474.5)(035) Kr88

© VšĮ Leidybos idėjų centras, 2014

Šiais metais Šiauliams sukanka 778 metai. Šiaulių miestas – savitas, judrus, atviras, pulsuojantis energija, turintis gausią miesto ir išskirtinių asmenybių istoriją. Tai yra vienas iš nedaugelio Lietuvos miestų, turintis antrą vardą. Saulės miestas – tai ne tik Šiaulių miesto vardo sinonimas, bet ir oficialaus, nuosekliai kuriamo miesto įvaizdžio dalis. Tačiau miesto veidą kuria ne tik kultūrinė ar istorinė atmintis. Prie miesto augimo ir plėtros pirmiausia prisideda žmonės.

VšĮ Leidybos idėjų centras tęsia rinktinių biografijų seriją „Kraštiečiai“. Šios knygos tikslas – įamžinti iškiliausias, įdomiausias, darbščiausias Šiaulių miesto asmenybes. Leidinyje pristatomos 986 dabarties asmenybių biografijos: verslo, kultūros, meno, politikos, mokslo, medicinos, švietimo, sporto ir kitose srityse nusipelniusių iš Šiaulių kilusių, kurį laiką gyvenusių ir dabar Šiauliuose besidarbuojančių bei kuriančių žmonių. Atskirą knygos dalį sudaro praeityje garsių, jau mirusių šiauliečių ar su Šiauliais susijusių gyvenimo aprašymai – pristatomos 219 asmenybių biografijos. Su redakcija maloniai sutiko bendradarbiauti Šiaulių dailės mokykla. Mokyklos direktorė Irena Šliuželienė su dideliu entuziazmu sutiko leistis į redakcijos pasiūlytą aviantūrą – tad dabar paskutinėje knygos dalyje skaitytojai turi galimybę susipažinti su Šiaulių dailės mokyklos auklėtinių kūryba – pieštuku pieštais Šiaulių kraštiečių portretais. Tikime, jog ir patiems portretų kaltininkams tai bus netikėta, bet maloni staigmena. Žmones, kurių biografijos surinktos į knygą, atrinko VšĮ Leidybos idėjų centro redakcija, atsižvelgdama į tų žmonių veiklos pobūdį, jiems patikėtą atsakomybę, asmeninį indėlį ar profesinius laimėjimus, kita dalis žmonių buvo atrinkta remiantis įvairių įstaigų ir organizacijų rekomendacijomis. Teko remtis ir viešaisiais informacijos šaltiniais (pagal juos parengtos žmonių biografijos pažymėtos žvaigždute). Apgailestaujame, jei ne visi Šiaulių miestui nusipelnę žmonės pateko į knygą ar ne visi sutiko rašyti savo biografijas.

Esame dėkingi įmonėms ir organizacijoms, prisidėjusioms prie knygos išleidimo. Taip pat nuoširdžiai dėkojame Šiaulių miesto savivaldybei, Šiaulių dailės mokyklai, Šiaulių „Aušros“ muziejui, visoms įstaigoms ir organizacijoms rekomendavusioms kraštiečius, aktyviems šiauliečiams už pagalbą rengiant knygą – už rekomendacijas ir suteiktą informaciją apie iškilias asmenybes.

Tikime, kad ši knyga taps Šiaulių miesto istorijos dalimi, kurios puslapius kiekvienas sklaidys su dideliu malonumu ir susidomėjimu.

VšĮ Leidybos idėjų centro redakcija

TURINYS

Šiaulių miesto garbės piliečiai..................................................................8 Iš Šiaulių miesto istorijos....................................................................... 55 Praeities asmenybės............................................................................... 78 Dabarties asmenybės............................................................................ 194 Partneriai ir rėmėjai.............................................................................829 Šiaulių kraštiečiai jaunųjų dailininkų darbuose..................................929

Šiauliai yra unikalūs Saulės mūšio pergalės dvasia, tikėjimo šventumo pajautimu Kryžių kalne, pasimatymu su auksiniu Šauliu, iškilusiu virš miesto, tyvuliuojančia Rėkyvos ir Talkšos ežerų ramybe... Tačiau miestą keičia ir kuria žmonės. Aš džiaugiuosi talentingais ir darbščiais Saulės miesto meno ir kultūros, verslo ir pramonės, švietimo ir sporto, socialinės, sveikatos ir visuomeninės srities kūrėjais.

36 iškiliausiems šiauliečiams ar miesto bičiuliams suteikėme Šiaulių miesto garbės piliečio vardą. Jų gyvenimo kelias – pavyzdys kiekvienam iš mūsų.

Randame būdų pagerbti įvairaus amžiaus šiauliečius: patys mažiausieji kviečiami į unikalią šventę „Aš – mažasis šiaulietis“, o vyriausieji – šimto ir daugiau metų sulaukę žmonės – aplankomi ir pasveikinami namuose.

2013 metais Šiauliai šventė 777-ąjį gimtadienį. Visus metus vykusiuose renginiuose sutelkėme visą miesto bendruomenę. Norisi, kad kiekvienas žmogus, įleidęs savo šaknis Šiauliuose, ar tas, kurio gyvenimo kelias ėjo per mūsų kraštą, galėtų didžiuotis Saulės miestu. Aš didžiuojuosi Šiauliais...

Pagarbiai Šiaulių miesto savivaldybės meras Justinas Sartauskas

7

GARBĖS PILIEČIAI

Kleopas Jakaitis (1924–2007) 2000 m. suteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio vardas „Kunigas Kleopas Jakaitis buvo kupinas dėkingumo Viešpačiui, kuris jį pašaukė ir laikė tinkamu šiai tarnystei. Jis buvo malonaus, švelnaus būdo, draugiškas, pamaldus, pavyzdingas ir sąžiningas Kristaus vynuogyno darbininkas, šventų tradicijų puoselėtojas, praktiško proto, tyliai darbavosi gražindamas bažnyčią. Jis niekada nesistengė būti dėmesio centre, tačiau jį vertino visi – tikintieji ir netikintieji.“ Apolonija Nistelienė „Jei aš tik žvakė, kas tada žvakidė?“, iš laikraščio „XXI amžius“, 2007 m., Nr. 71

8

GARBĖS PILIEČIAI

Vilius Antanas KazanaviČius

2000 m. suteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio vardas Pasaulyje nėra gerų ar blogų valstybių. Yra tik jų lyderiai, žmonės, kurie sugeba arba ne sukurti realią erdvę vaisingam gyvenimui. Dabar sparčiai besikeičiančioje aplinkoje tik proto menas tegali prisitaikyti prie globalių pokyčių ir sudaryti patrauklias prielaidas ateičiai. Linkiu, kad besikeičiančios kartos semtųsi patirties iš geriausių praeities ir dabarties pasiekimų, kaip medis syvų iš savo šaknų, kurtų dar gražesnius Šiaulius. Linkiu šiauliečiams sveikatos, tarpusavio supratimo, ištvermės ir vienybės.

Tegul jūsų svajonės virsta prasmingais darbais visų labui.

9

XIII–XIV a. Šiaulių vietovardis „Soule“ rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1236 m. „Eiliuotojoje Livonijos kronikoje“, aprašančioje Saulės mūšį. 1236 m. rugsėjo 22 d. tapo Šiaulių miesto gimimo diena. Šiaulių žemė pirmą kartą paminėta 1254 m. Livonijos akte. XIII a. pr. jau funkcionavo lietuvių žemių konfederacija, kurią sudarė teritoriniai vienetai – žemės. Šiaulių žemės vardas ne kartą minimas XIII–XIV a. rašytiniuose šaltiniuose – Livonijos kronikose: „Eiliuotojoje Livonijos kronikoje“, Henriko Latvio kronikoje, Hermano Vartbergės kronikoje. Tuometinė Šiaulių žemė – Žemaitijos žemių konfederacijos rytinis pakraštys – priklausė kunigaikščiams Bulioniams: Vismantui, Edvikui, Spudeikai. Šiaulių žemė, sudėtinė Žemaičių žemių konfederacijos dalis, suvaidino svarbų vaidmenį atremiant Livonijos puolimus XIII–XIV a.

XV–XVI a. Šiauliai – miestas, perėmęs Šiaulių žemės vardą, priskirtinas seniausių XV a. pr. įsikūrusių Lietuvos miestų grupei. Po Žalgirio mūšio išnyko nuolatinių kovų su Kryžiuočių ordinu grėsmė. Šiaulių žemės pilys su gyvenvietėmis, tarp jų ir Salduvės pilis, neteko gynybinės reikšmės. Šiaulių miestelis kūrėsi ūkiniu požiūriu svarbioje vietoje, patogioje prekybos kelių sankryžoje, aukštumoje į pietvakarius nuo Talkšos ežero, t. y. dabartinio miesto centre.

1524 m. Šiaulių miestas pirmą kartą paminėtas istorijos šaltiniuose – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo rašte. Miestelis pažymėtas 1555 m. Kasparo Vopelos sudarytame Europos žemėlapyje (ten jis vadinamas Sovli). Dėl istorijos šaltinių stokos negalima apibūdinti tuometinio miestelio dydžio ir vaizdo, tačiau žinoma tai, kad 1445 m. jame buvo medinė bažnyčia, o šis faktas rodo, jog jau XV a. Šiauliai buvo stambi gyvenvietė, įgijusi krikščioniškojo miesto vaizdą. Tuometinių Šiaulių vaizdas toks: medinis, vienaaukštis miestelis, besikuriantis pagal savaimingai susidariusį radialųjį planą. Vienintelis architektūros akcentas tuomet buvo bažnyčia – iki XVII a. pr. medinė, o nuo 1634 m. mūrinė. Kitas svarbus urbanistinis miesto elementas buvo Šiaulių dvaras, kurio sodyba fragmentiškai išliko iki mūsų dienų.

56

Miestas, kaip Šiaulių ekonomijos administracinis centras, kitų ekonomijos miestelių (Joniškio, Žagarės, Radviliškio, Gruzdžių) atžvilgiu nedominavo nei ūkiniu požiūriu, nei savo dydžiu, nei gyventojų skaičiumi. Statistikos duomenys liudija netgi atsilikimą: pvz., prieš 1649 m. gaisrą Šiauliuose surašyta 120 namų, Joniškyje – 183, Naujojoje Žagarėje – 110 (su Senąja Žagare – apie 155).

XVI a. Šiauliai – jau Šiaulių valsčiaus adminis­ tracinis centras. Įsteigus karaliaus stalo valdą – Šiaulių ekonomiją – miestas tapo jos administraciniu centru. Per savo istorinės raidos šimtmečius miestas išlaikė XVI a. įgytą administracinio teritorinio centro tradiciją. Šiauliai buvo Šiaulių ekonomijos, Žemaitijos kunigaikštystės Šiaulių dalies teismų rezidencija, Šiaulių pavieto centru, nuo XIX a. yra Šiaulių apskrities centras. Istoriškai Šiauliams atiteko ir dabartinis Šiaurės Lietuvos regiono centro, taip pat neoficialus Šiaurės Lietuvos sostinės vardas.

XVII–XVIII a.

XVII a. vidurys – XVIII a. pirmoji pusė buvo kataklizmų metai Lietuvos valstybėje: XVII a. vidurio karai su Švedija ir Rusija, švedų okupacija Šiauliuose, epidemijų banga. XVIII a. pradžia panaši – Šiaurės karas ir itin didelės maro epidemijos. Visa tai turėjo neigiamos įtakos miesto vystymuisi. Situaciją iliustruoja Abiejų Tautų Respublikos valdovo Augusto II universalas, kuriame Šiaulių būklė apibūdinama taip: „<…> anksčiau vyraujantis ekonomikoje Šiaulių miestas, dabar ir kaimo nevertas, daugiau tuščių namų nei gyventojų yra.“ XVIII a. antrojoje pusėje, o tiksliau – 1765 m., LDK karališkųjų ekonomijų administratoriumi tapo Antanas Tyzenhauzas, vienas labiausiai išprususių to laikotarpio veikėjų. Karališkose ekonomijose, tarp jų ir Šiaulių, jis pradėjo radikalias ekonomines ir urbanistines reformas. Šiaulių ekonomijoje jis numatė iš esmės per­ statyti Šiaulių ir Joniškio miestus. Tuomet Lietuvoje jau plito klasicizmo idėjos. Jomis ir buvo paremti A. Tyzenhauzo planai – radialiojo plano miestą perstatyti į taisyklingą stačiakampį.

1774 m. pradėta miesto centro rekonstrukcija: centrinė aikštė ir gatvių tinklas buvo pertvarkoma pagal klasicistinės architektūros principus.

Per neilgą savo valdymo laikotarpį (nušalintas 1780 m.) A. Tyzenhauzas nespėjo įgyvendinti

visų savo sumanymų. Pradėtas miesto plėtros procesas jau buvo nesustabdomas. 1783 m. karalius Stanislovas Augustas patvirtino naują Šiaulių centro perstatymo planą, ir statybos vyko toliau. A. Tyzenhauzo pradėtos urbanistinės reformos keitė Šiaulių miesto vaizdą. ­XVIII a. pabaigoje Šiauliai iš netvarkingo medinio miestelio augo į taisyklingo stačiakampio formos miestą su keliasdešimčia mūrinių namų.

Paminėtini šie klasicistinio stiliaus statiniai: trijų aukštų mūrinis bajorų teismo pastatas prie bažnyčios, austerija (užeigos namai) Turgaus aikštėje, dviejų aukštų mūrinis paštas. Miestiečių gyvenamieji namai buvo statomi iš plytų, iš medžio, su plytų siena nuo gatvės ir kaimyninių namų pusės, remtasi trimis ar keturiais tipiniais projektais.

XVIII a. pabaiga miesto istorijai ypač reikšminga: 1791 m. lapkričio 9 d. Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas savo privilegija galutinai įtvirtino Šiaulių miesto savivaldą.

Privilegijos originalas sudegė Pirmojo pasaulinio karo metais, tačiau išliko jam lygiavertis šaltinis – įrašas Lietuvos metrikoje su spalvotu Šiaulių miesto herbo piešiniu.

1791 m. lapkričio 9 d. Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas Šiauliams patvirtino laisvojo miesto teises ir pirmąjį pačių šiauliečių išsirinktą herbą. Pagrindiniai herbo simboliai – Žemaitijos meška, Dievo apvaizdos akis (Ketverių metų Seimo ideologinis simbolis)

Šiaulių miesto herbas, 1791 m.

ir raudonas veršis (valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio giminės herbas). Meška reiškė Šiaulių administracinę priklausomybę Žemaitijos kunigaikštystei, Dievo apvaizdos akis rodė Aukščiausiojo valia vykdomus darbus, o Poniatovskių giminės herbas – veršis – simbolizavo miesto teisių suteikėją Stanislovą Augustą.

XIX a.

XIX amžius Lietuvoje istorikų traktuojamas kaip epocha, prasidėjusi 1795 m. Abiejų Tautų Respublikos žlugimu ir pasibaigusi 1918 m. Lietuvos valstybės sukūrimu.

1795 m. prasidėjo ir naujas Šiaulių istorijos laikotarpis. Rusijai prisijungus Lietuvą, miestas su didžiule teritorija, Šiaulių ekonomija Jekaterinos II buvo padovanotas kunigaikščiui Platonui Zubovui. 1795 m. spalio 10 d.

Jekaterina II koregavo savo įsaką ir paskelbė Šiaulius valstybiniu apskrities miestu. 1845 m. balandžio 6 d. Rusijos caras Nikolajus Šiaulių apskričiai davė naują herbą. Perkirsto skydo viršutiniame mėlyname lauke vaizduojamas Kauno gubernijos herbas – sidabrinis obeliskas 1812 m. karui atminti, apatiniame – Šiaulių herbas: mėlyname lauke ant gelsvai rusvos ir žalios žemės trys gelsvos javų gubos. Būtina paminėti, kad naujasis herbas buvo sukurtas Šiaulių apskričiai ir tik vėliau imtas vadinti Šiaulių miesto herbu. Šis herbas naudotas iki Pirmojo pasaulinio karo.

XIX a. – carinės Rusijos valdymo laikas Lietuvoje ir Šiauliuose, o pačia bendriausia prasme – okupacijos ir aneksijos, pasipriešinimo ir išsivadavimo kovų, lietuvių tautos tapsmo, jos modernėjimo laikotarpis. Jau XIX a. pirmojoje pusėje Šiauliai tapo svarbiu švietimo ir kultūros židiniu, beužgimstančio lietuvių tautinio sąjūdžio epicentru. Toliau didėjo Šiaulių, kaip Lietuvos provincijos kultūrinio gyvenimo centro, reikšmė. Mieste telkėsi svarbus lietuvių inteligentijos būrys, išvystęs tautinio atgimimo, švietimo ir kultūros puoselėjimo veiklą. Ypač reikšmingas buvo spontaniškas lietuviško kultūrinio branduolio sužydėjimas mieste 1905–1914 m. XIX a. pirmosios pusės miesto kultūroje ryškių pėdsakų paliko lituanistinės kultūrinės veiklos pasekėjai Liudvikas Jucevičius, Jonas Prekeris, Aleksandras Mora, pirmasis Šiaulių ekonomijos istorijos autorius Mauricijus Hriškevičius.

57

XIX a. pabaigoje garsiosiose Šiaulių gegužinėse – lietuvių inteligentijos susibūrimuose – buvo sprendžiamos aktualios to meto tautinio sąjūdžio problemos. Kartu jose buvo koncertuojama ir vaidinama, ir taip vystėsi lietuviško teatro užuomazgos. Šiauliams priklauso ir pirmojo lietuviško spektaklio buvusiose Kauno, Vilniaus ir Suvalkų gubernijose surengimo garbė. 1904 m. spalio 31 d. Šiauliuose suvaidinta Keturakio komedija „Amerika pirtyje“. Šis spektaklis – pirmas legalus šiauliečių ištartas žodis nuo scenos.

Spektaklio „Amerika pirtyje“ afiša, 1904 m.

1908–1914 m. kultūros šviečiamąjį darbą dirbo garsi Šiaulių lietuvių dramos, muzikos, dainos „Varpo“ draugija: joje buvo organizuojami spektakliai, koncertai, gegužinės, šeštadieniniai vakarai, kurių metu skaitomos paskaitos kultūros temomis. Šiauliai turėjo savo garsių artistų ir režisierių: J. Misių, G. Landsbergį-Žemkalnį, O. Pleirytę-Puidienę, aktorę ir režisierę S. Jakševičiūtę-Venclauskienę. Buvo išugdytas būrys artistų mėgėjų: A. Bagužytė, J. Grinius, A. Povylius ir kt. Su miesto istorija susijusi ne vieno to laikotarpio rašytojo ar poeto literatūrinė ir visuomeninė veikla. Norint išvardyti to meto Šiaulių inteligentijos žiedo žmonių pavardes, susidarytų ilgokas sąrašas. Šiauliai garsėjo gausia ir kūrybinga inteligentija. Žvelgiant iš XXI a. pradžios taško jų veikla tebėra aktuali.

Paminėti belieka tik fenomenus: P. Višinskį, A. Janulaitį, S. ir K. Venclauskius, A. Povylių, S. ir V. Zubovus, P. Bugailiškį, Biržiškas, J. ir V. Janavičius, J. Šalkauskį, S. Lukauskį, K. Bielskį.

Kita vertus, XIX a. antrojoje pusėje, prasidėjus kapitalizmo epochai, Šiauliai, kaip ir visa Lietuva, įžengė į pramonės revoliucijos, spartaus technologinio vystymosi, urbanistinės plėtros lauką. Šiauliai nuo seno buvo išsidėstę kelių sankryžoje. Pasikeitus geopolitinei situacijai

„Varpo“ draugijos organizatoriai ir artistai po spektaklio „Inteligentai“ pastatymo 1909 m. birželio 6 d.

Didždvario parke. Pirmoje eilėje iš kairės sėdi: J. Zikaras, L. Lopas, P. Valavičiūtė, J. Nemeikša, M. Pelėdžiūtė, M. Lingys. Antroje eilėje iš kairės: J. Krikščiūnas-Jovaras, A. Povylius, Ciplijauskienė, Skardinskis, S. Bogužytė-Skipitienė, G. Landsbergis-Žemkalnis, S. Jakševičiūtė-Venclauskienė, K. Janavičius, Z. Arlauskaitė, A. Žilinskas, J. Strazdas, nežinomas asmuo, A. Rimdžius. Trečioje eilėje iš kairės: K. Stiklius, nežinomas asmuo, A. Dokolskis, F. Daugėla, K. Venclauskis, J. Grinius, J. Tallat-Kelpša, V. Bielskis, nežinomas asmuo, A. Mikševičius, P. Kairiūnas, nežinomas asmuo, V. Landsbergis

58

Ĺ iauliĹł miesto planas, 1903 m.

59

PRAEITIES ASMENYBÄ&#x2013;S

A

PRAEITIES ASMENYBĖS

ADAMKEVIČIENĖBERTAŠIŪTĖ JULIJA (1926–2012)

subtiliai perteikti muzikinius ar poetinius kūrinius, ryškiai atskleisti kūrėjo ar atlikėjo individualybę. Jos sukurti muzikiniai ir literatūriniai pastatymai, koncertai buvo tobuli savo forma ir preciziški. Režisierė paliko būsimoms kartoms didžiulį muzikinį lobyną ir būrį mokinių. Mirė 2012 m. vasario 1 d. Vilniuje.

ADOMAITIS JONAS (1903–1981)

Lietuvos televizijos režisierė, aktorė.

Gimė 1926 m. liepos 14 d. Šiauliuose. 1944 m. baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją. 1944–1945 m. studijavo Vytauto Didžiojo universitete.

1945–1947 m. lankė Šiaulių dramos teatro studiją ir vaidino šiame teatre. 1947–1950 m. mokėsi Vilniaus dramos teatro studijoje, Juozo Sipario kurse, kurį baigusi vienerius metus čia dirbo aktore. 1947–1951 m. Vilniaus universitete studijavo anglų kalbą ir literatūrą.

1951–1954 m. su vyru, operos solistu Valentinu Adamkevičiumi, gyveno Leningrade (Rusija).

Dirbo Lietuvos radijuje. 1957–1991 m. dirbo Lietuvos televizijoje: iš pradžių režisieriaus asistente, vėliau vyriausiąja muzikos laidų redakcijos režisiere, televizijos koncertų, baletų, filmų ir pastatyminių laidų kūrėja. Buvo viena tų, kurie 1957 m. balandžio mėnesį pirmieji pranešė: „Rodo Lietuvos televizija.“ Parengė daugiau nei 2000 laidų, iš kurių svarbiausios: „Enterpos karalystėje“, „Vakaras menėje“, „Muzikinis trečiadienis“, „Tonika“, „Muzikos svetainė“, „Kaukių balius“, „Dvylika mėnesių“.

Pastatė operą (Dž. Pučinio „Skraistė“, 1961 m.), baletų („Kovojanti Afrika“, 1962 m.; „Kvietimas šokiui“, 1973 m.; „Bolero“, 1973 m.; „Sūpuok­ lės“, 1976 m.), televizijos laidose propagavo operos meną. Pirmajame lietuviškame televizijos seriale – G. Dauguvietytės „Petraičių šeima“ (1965 m.) – atliko ponios Julijos vaidmenį.

Tai buvo menininkė, turėjusi talentą suprasti ir

Pedagogas, vertėjas, teatro kritikas.

Gimė 1903 m. sausio 10 d. Damelių kaime, Joniškio rajone. 1925 m. baigė Šiaulių mokytojų seminariją, 1932 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinį fakultetą. 1925–1948 m. – Šiaulių gimnazijos ir kitų Šiaulių miesto mokyklų mokytojas, 1948–1950 m. – Šiaulių mokytojų instituto Kalbų ir literatūros kated­ ros vedėjas, 1958–1961 m. – Šiaulių 5-osios vidurinės mokyklos mokytojas, 1961–1981 m.

– Šiaulių pedagoginio instituto lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojas. Rašė kultūros, švietimo klausimais. Buvo „Žinijos“ draugijos lektoriumi, Šiaulių dramos teatro meno tarybos nariu. Miesto spaudoje paskelbė daugiau kaip 30 recenzijų apie naujausius teatro spektaklius. Išvertė pedagoginės, grožinės literatūros, literatūros kritikos darbų, M. Gorkio apsakymų, A. Makarenkos „Knygą tėvams“, V. Lacio romaną „Audra“ (su T. Stoniu), P. Kogano grožinės ir pedagoginės literatūros vadovėlį „Vakarų Europos literatūra“.

1960 m. suteiktas nusipelniusio Lietuvos mokytojo vardas. Mirė 1981 m. sausio 26 d. Šiauliuose, palaidotas K. Donelaičio kapinėse.

79

A

PRAEITIES ASMENYBĖS

ADOMAVIČIENĖ ELENA (1931–2012)

Pedagogė, kraštotyrininkė.

Gimė 1931 m. balandžio 12 d. Kapstatų kaime, Klaipėdos rajone. 1948 m. baigė Rietavo gimnaziją. 1948–1952 m. mokėsi Klaipėdos mokytojų seminarijoje, 1955–1960 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. 1952–1982 m. mokytojavo įvairiose Žemaitijos mokyklose, 1962–1982 m. – Plungės 1-osios mokyklos direktorė. 1981 m. apgynė daktaro disertaciją „Paskatinimai ir bausmės auklėjant mokyklinio amžiaus vaikus šeimoje“. Rašydama disertaciją apklausė senolius 70–100 metų amžiaus ir vaikus 8–17 metų amžiaus. Pabrėžė, kad nereikėtų išsižadėti vyresnės kartos žmonių patirties ir išminties, o mėginti pritaikyti šių dienų gyvenime. 1982–2002 m. – Šiaulių universiteto docentė, lietuvių kalbos mokymo metodikos dėstytoja. Kraštotyra susidomėjo dar studijų laikais. Daug metų buvo Kraštotyros draugijos Plungės skyriaus pirmininke. Nuo 1982 m. dalyvavo Šiaulių miesto kraštotyrininkų veikloje.

1995 m. Šiaulių Juliaus Janonio mokykloje įkūrė Šiaulių jaunųjų kraštotyrininkų Mikelių mokyklą ir jai vadovavo. Parašė šias kraštotyros knygas: „Mūsų Kapstatai“ (1997 m.), „Žvilgsnis į praeitį: Endriejavo Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčia“ (2003 m.), eilėraščių rinkinį „Patirties skrynia“ (2006 m.). Išleido šias pedagogines knygas: „Pradinukų žodyno plėtimas per gimtosios kalbos pamokas“ (1991 m.), „Lietuvių kalbos mokėjimo tikrinimas ir vertinimas I–IV klasėse“ (1995 m.), „Lietuvių kalbos testai ir

80

pratimai pradinėse klasėse“ (2003 m.). Pub­ likavo daugiau nei 80 straipsnių, skaitė pranešimus konferencijose, dalyvavo kraštotyros darbų parodose, buvo apdovanota diplomais, medaliais. Už 1970 m. respublikinei parodai pristatytą darbą „Gimtasis kaimas“, kuriame surašė gimtųjų Kapstatų istoriją, gyventojus, surinko dainas, mįsles, patarles, įteiktas antrojo laipsnio diplomas. Buvo Lietuvių kalbos draugijos, Lietuvos kraštotyros draugijos nare.

1995 m. suteiktas garbės kraštotyrininko vardas, 1996 m. apdovanota Šiaulių kraštotyros draugijos Mikelio prizu. Visą gyvenimą rūpinosi vaikų ir jaunimo ugdymu. Skatino ugdyti vaikų savarankiškumą, stiprinti jų savigarbą, žadinti meilę savo šeimai, gimtinei, gimtajai kalbai, kiekvienam žmogui. Mirė 2012 m. balandžio 1 d. Obelių kaime, Rokiškio rajone.

AINYS PRANCIŠKUS SIGITAS (1933–2013) Gydytojas higienistas.

Gimė 1933 m. kovo 1 d. Joniškyje. 1950 m. baigė Joniškio gimnaziją. 1950–1955 m. mokėsi Kauno felčerių-akušerių mokykloje, 1955–1957 m. studijavo Rygos medicinos institute (Latvija), 1957–1961 m. – Kauno medicinos institute.

1954–1955 m. – Žagarės rajono sanitarijos ir epidemiologijos stoties (Joniškio r.) gydytojo higienisto padėjėjas, 1961–1962 m. – Šeduvos ligoninės (Radviliškio r.) terapeutas, 1962– 1968 m. – šios ligoninės vyriausiasis gydytojas, 1968–1977 m. – Radviliškio rajono sanitarijos ir epidemiologijos stoties vyriausiasis gydytojas, 1977–1991 m. – Šiaulių miesto sanitarijos ir epidemiologijos stoties vyriausiasis gydytojas, 1991–1993 m. – Šiaulių higienos centro direktorius, 1993–2003 m. – Šiaulių visuomenės sveikatos centro direktoriaus pavaduotojas.

Vadovaujant P. S. Ainiui, iš pradžių pristatytas antras, o vėliau – trečias dabartinio Visuomenės sveikatos centro pastato aukštas. Turėjo aukščiausią bendrosios higienos gydytojo kvalifikacinę kategoriją, buvo Lietuvos higienistų ir epidemiologų sąjungos nariu. Parašė per 20 mokslinių praktinių straipsnių, skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose. 2003 m. apdovanotas Šiaulių miesto mero V. Volkovo padėka. Mirė 2013 m. gruodžio 2 d. Šiauliuose.

A

PRAEITIES ASMENYBĖS

ANDRULIS DOMAS (1896–1973)

Kompozitorius, chorvedys.

Gimė 1896 m. balandžio 28 d. Juodlaukių kaime, Kelmės rajone. 1907–1914 m. mokėsi vargonininkystės Kelmėje, giedojo bažnyčios chore. Nuo 1915 m. vargonininkavo ir vadovavo chorui Vaiguvoje (Kelmės r.), mokytojavo ir vadovavo chorams Kurtuvėnų (Šiaulių r.) ir Šakynos (Šiaulių r.) pradžios mokyklose. 1918 m. Šiauliuose eksternu išlaikė keturių gimnazijos klasių baigimo egzaminus ir pradėjo mokytojauti Žagarės pradžios mokykloje (Joniškio r.), dėstė muziką Žagarės mokytojų kursuose, vadovavo Šaulių būrio chorui. Lankė mokytojų kursus Šiauliuose, 1924 m. įteiktas pradžios mokyk­los mokytojo diplomas. 1924–1929 m. mokėsi Klaipėdos muzikos mokykloje. 1926 m. apsigyveno Palangoje ir važinėjo į Klaipėdą, tęsė muzikos studijas, dirbo muzikos mokyklos raštinėje, vadovavo styginių orkestrui, talkino leidžiant muzikos žurnalus, rašė žurnalams „Muzikos menas“, „Muzika“ ir „Muzikos barai“, mokytojavo ir vadovavo chorui Palangoje.

1929–1930 m. – Plungės gimnazijos mokytojas ir choro vadovas, nuo 1930 m. buvo Telšių gimnazijos muzikos mokytoju ir choro vadovu.

Vadovavo šaulių chorui, su kolegomis ir mokiniais statė savo ir kitų autorių muzikinius veikalus, organizavo dainų šventes. Su muziku, dirigentu, pedagogu K. Dobrovolskiu atkūrė mėgėjų simfoninį orkestrą. Persikėlęs į Vilnių, kartu su K. Kavecku ir J. Bendoriumi 1945 m. įkūrė Vilniaus dešimtmetę muzikos mokyklą

ir buvo jos direktoriumi. Nuo 1947 m. J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje dėstė teorines disciplinas, 1948–1950 m. vadovavo Mokytojų namų mišriajam chorui. 1951–1953 m. – Panevėžio muzikos mokyklos teorinių disciplinų dėstytojas, 1953–1973 m. – Šiaulių aukštesniosios muzikos mokyklos teorinių disciplinų dėstytojas, daugelio meno mėgėjų chorų vadovas.

Parašė straipsnių apie muziką, surinko ir užrašė apie 2000 lietuvių liaudies dainų. Sukūrė dainų solo ir chorui, instrumentinių pjesių ir muzikinių scenos veikalų: operą „Pasaka“ (1930 m.), miniatūrinį baletą „Pirmosios pavasario gėlės“ (1932 m.). Parengė dainynėlį „Jaunas dainininkas“ (su J. Žilevičiumi, 1927 m.), išleido dainų rinkinį „Dainos mažiems dainininkams“ (1936 m.), dainų ciklus „Gimtinės garsai“ (1936 m.) ir „Dainos skautams“ (1936 m.), dainų rinkinį chorui „Yra šalis“ (1938 m.), „Dainynėlį“ (1938 m.) ir kt. Mirė 1973 m. spalio 31 d. Šiauliuose.

ARLAUSKAITĖ-MIKŠIENĖ ZUZANA (1889–1973)

Teatro aktorė, režisierė.

Gimė 1889 m. rugpjūčio 25 d. Šiauliuose. Baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją. 1908–1912 m. – Rygos draugijos „Žvaigždė“ lietuvių mokyklos mokytoja, 1912–1919 m. – Sankt Peterburgo (Rusija) ir Carskoje Selo (Rusija) lietuviškos mokyklos vedėja ir mokytoja, 1912–1916 m. – Sankt Peterburgo lietuvių savitarpio pagalbos draugijos veikėja, kultūrinio darbo ir teatro organizatorė, 1920–1931 m. – Lietuvių meno kūrėjų

81

PRAEITIES ASMENYBĖS

A draugijos Dramos vaidyklos aktorė, 1926–1928 m. – „Mūsų teatro“ aktorė, 1931–1932 m. – „Žvaigždikio“ teatro aktorė, 1941–1944 m. – Jaunojo žiūrovo teatro aktorė. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1945 m. įkūrė Austrijos Ingolštato miesto lietuvių vaidintojų trupę, 1945–1949 m. buvo šios trupės režisiere. Persikėlusi į JAV, 1949–1970 m. buvo Detroito lietuvių mėgėjų teatro būrelio režisiere ir pedagoge. Žymūs jos sukurti vaidmenys: Laimutė (M. Šikšnio „Pilėnų kunigaikštis“, 1911 m.), Marė (A. Asnyko „Kęstutaitis“, 1916 m.), Ledi Milford (F. Šilerio „Klasta ir meilė“, 1922 m.), Ragnytė (J. Slovackio „Mindaugas“, 1923 m.), Hana (G. Hauptmano „Vežėjas Henšetis“, 1924 m.) ir kt. 1930 m. apdovanota Vytauto Didžiojo ordinu. Mirė 1973 m. spalio 2 d. Detroite (JAV).

„Vyrų vasara“ (rež. M. Giedrys, 1970 m.). Mirė 1984 m. balandžio 20 d. Šiauliuose.

AUGUTIS PRANAS (1927–2010)

AUGA VLADAS (1931–1984)

Teatro ir kino aktorius.

Gimė 1931 m. birželio 7 d. Skamaičių kaime, Rad­viliškio rajone. 1950 m. baigė Gudžiūnų vidurinę mokyklą. 1952–1977 m. – Šiaulių dramos teatro aktorius, 1960–1977 m. – Šiaulių dramos teatro direktorius, 1977–1980 m. – Lietuvos kino studijos vaidybinių filmų direktorius. Šiaulių dramos teatre sukūrė apie 50 vaidmenų: Jonas (S. Kymantaitės-Čiurlionienės „Pinigėliai“, 1953 m.), Aleksas (J. Avyžiaus „Baltieji gluosniai“, 1954 m.), Alna (P. Vaičiūno „Prisikėlimas“, 1956 m.), Markizas Poza (F. Šilerio „Don Karlas“, 1960 m.), Orsinas (V. Šekspyro „Dvyliktoji naktis“, 1963 m.), Uldis (J. Rainio „Pūsk, vėjeli“) ir kt. Vaidino filme

82

Pedagogas.

Gimė 1927 m. rugsėjo 13 d. Kretingoje. 1948 m. baigė Kretingos gimnaziją, 1950 m. – Klaipėdos mokytojų institutą, 1954 m. – Vilniaus pedagoginį institutą, 1976–1982 m. studijavo Vilniaus universitete (aspirantūros studijos).

1950–1953 m. dirbo Gelvonų vidurinėje mokykloje (Širvintų r.). Mokytojavo Skuodo rajono Mosėdžio vidurinėje mokykloje, 1955–1967 m.

– Skuodo rajono Mosėdžio vidurinės mokyklos direktorius, 1967–1976 m. – Pakruojo vidurinės mokyklos direktorius, nuo 1976 m. dirbo Šiaulių K. Preikšo pedagoginiame institute, buvo Pradinio mokymo metodikų katedros vedėju, docentu. 1982 m. Vilniaus universitete apgynė socialinių mokslų daktaro disertaciją „Visų mokinių mokymosi aktyvumas pamokoje – pradinių klasių mokinių žinių, mokėjimų ir įgūdžių kokybės gerinimo faktorius“. Buvo Šiaulių universiteto senato nariu. Išleido knygas: „Mokymo procesų valdymo galimybės pradinių klasių lietuvių kalbos pamokose“ (1984 m.), „Lietuvių kalbos mokymo pradinėse klasėse metodikos įvadas“ (1989 m.), „Pedagoginės sąveikos ir mokymo proceso valdymo aspektai pamokoje“ (1996, 1998 m.). Kartu su kitais parengė leidinį „Šiaulių universiteto emeritų darbų ir gyvenimo versmė“ (2007 m.). Dalyvavo mokslinėse konferencijose, skelbė straipsnius spaudoje. Mirė 2010 m. gruodžio 29 d. Šiauliuose.

PRAEITIES ASMENYBĖS

BAGATYRYTĖ AUDRONĖ (1956–2010)

Teatro ir televizijos režisierė.

Gimė 1956 m. gegužės 30 d. Obelių kaime, Rokiškio rajone. 1974 m. baigė Šeduvos vidurinę mokyklą (Radviliškio r.), 1974–1979 m. studijavo LTSR valstybinėje konservatorijoje, 1980–1985 m. – Maskvos Anatolijaus Lunačiarskio teatro meno institute (Rusija) (teatro režisūros studijos). 1979–1980 m. stažavosi Šiaulių dramos teatre pas režisierę A. Ragaus­ kaitę. Pastatė spektaklių Barnaulo jaunojo žiūrovo teatre (Rusija) ir Klaipėdos dramos teatre.

1986–1991 m. – Šiaulių dramos teatro režisierė. Tuo laikotarpiu režisavo H. K. Anderseno pasaką „Bjaurusis ančiukas“ (1986 m.), savarankišką darbą „Paryžius, kuriame...“ (pagal A. Tulūz-Lotreko paveikslus, 1987 m.), „Protėvių dangaus žiūrėtų...“ (vaidinimas vaikams pagal jos pačios pjesę, 1989 m.), J. Erlicko pjesę „Blinkuva“ (1989 m.), spektaklį „Mūsų vaikai“ (pagal A. Kairio pjesę, 1990 m.). Parašė scenarijų ir režisavo Šiaulių miesto bendruomenės renginius: Sukilėlių kalnelio jubiliejaus minėjimą, vakarus, skirtus Vincui Kudirkai, Šatrijos Raganai. Nuo 1991 m. buvo netradicinio eksperimentinio teatro studijos „edmundo studija 3“, įkurtos drauge su vyru aktoriumi Edmundu Leonavičiumi, režisiere. Čia įgyvendinti teat­ ro projektai: „Gyvas negyvas Hamletas“ (pagal V. Šekspyro kūrinį, 1992 m.), vaidinimo ir vaizdo projektas „Kitas“ (1993 m.), paremtas Rytų filosofine poezija, „Oidipas žmogus“ (pagal Sofoklio kūrinį, 1997 m.). Studijoje taip pat

B sukūrė filmą „Laiškai judesiui“ (1995 m.). Su E. Leonavičiumi surengė fotografijos parodų: „Fiksavimai“ Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, „Ritualinių vietų vaizdai“ Lietuvos nacionalinėje UNESCO komisijoje Vilniuje ir kt. Nuo 1998 m. buvo tarptautinės teat­ rų organizacijos „Informal European Theatre Meeting“ nare. 1999 m. režisavo pirmą kartą Lietuvoje minėtą Tarptautinę Afrikos dieną.

2003–2004 m. Šauklių kaime (Skuodo r.) sukūrė vaizdo versiją „Oidipas arti“. Spektakliai rodyti ne tik Lietuvoje, bet ir įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, meno renginiuose JAV, Baltarusijoje, Egipte, Tunise, Čekijoje, Rusijoje.

Stažavosi ir dalyvavo simpoziumuose Senegale, Suomijoje, Danijoje, Vokietijoje, Austrijoje. Jos parengtas pranešimas „Ritualai monovaidinime Oidipas žmogus“ 2005 m. išspausdintas knygoje „Pjesė-ritualas-vaidinimas“ Vokietijoje. 1990 m. apdovanota Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija už lietuvių dramaturgijos kūrinių pastatymus. 2000–2001 m. jai paskirta aukščiausio laipsnio valstybės meno stipendija. Mirė 2010 m. kovo 1 d. Šiauliuose.

BAGDONAVIČIUS GERARDAS (1901–1986)

Dailininkas grafikas, scenografas, fotografas.

Gimė 1901 m. liepos 25 d. Radviliškyje. 1910– 1915 m. mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje.

1919 m. Saratove (Rusija) įstojo į komercinę mokyklą (baigė du kursus), laisvalaikiu lankė privačią dailininko F. Kornejevo studiją. Mokėsi Jaroslavlio berniukų gimnazijoje (Rusija).

83

B Dirbo Jaroslavlio kino studijos laborantu. 1921 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Šiauliuose. 1930 m. eksternu išlaikė egzaminus Kauno meno mokykloje. 1930–1944 m. dirbo mokytoju Šiaulių mokytojų seminarijoje, Šiaulių vidurinėje amatų mokykloje, 1934–1939 m. – Šiaulių prekybos mokykloje, 1944–1945 m. – Šiaulių darbo rezervų vidurinėje mokykloje, Šiaulių pedagoginėje mokykloje, 1944–1957 m. – Šiaulių Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje, 1963–1967 m. – Vilniaus prekybos mokyklos filiale. 1923 m. pirmą kartą eksponavo savo darbus Kaune surengtoje Lietuvių meno kūrėjų draugijos parodoje. 1926 m. „Birutės“ rūmuose Šiauliuose Lietuvių dailės draugijos surengtoje parodoje eksponavo 47 darbus. 1931 m. Kaune kartu su dailininkų šeima B. ir V. Didžiokais, taip pat A. Žmuidzinavičiumi surengė grupinę dailės parodą. 1966, 1971 ir 1981 m. surengė tris autorines jubiliejines parodas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Pakruojyje ir kt. Sukūrė apie 5 000 įvairiausių dailės darbų.

Jo kūriniai saugomi 11 Lietuvos muziejų, privačiose kolekcijose, didžiausia dalis (3 800 eksponatų) – Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Buvo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Dalyvavo Šiaulių „Aušros“ muziejaus organizuojamose kraštotyros ekspedicijose, nemažai keliavo po Lietuvą, dažniausiai – po artimiausias Šiaulių apylinkes.

Pieštuku, akvarele fiksavo daugybę miestelių, jų architektūrinių paminklų, įdomesnių ir kasdieniškų motyvų, mokėjo perteikti miestų ir miestelių tikrovę, mėgo rašyti aiškinamuosius tekstus. Ši jo kūryba yra vertinga ne tik meniniu, bet ir istoriniu požiūriu. Lietuviško ekslibriso mokyklos pirmtakas, XX a. Lietuvos knygos nuosavybės ženklo klasikas. Dar 1924 m. susižavėjęs ekslibrisų kūrimu, per visą savo kūrybinės veiklos laikotarpį sukūrė apie 200 knygos ženklų, kurie pateko į XX a. lietuviško ekslibriso klasikos fondą. Jo ekslibrisų bruožas – knygos ženklo siejimas ne su bibliotekos pobūdžiu, bet su knygos savininko asmenybe. 1929 m. dalyvavo tarptautinėje ekslibrisų parodoje Briuselyje (Belgija), 1931, 1934 ir 1936 m. – Los Andžele (JAV). Briuselio paro­dos kataloge išspausdintas jo sukurtas knygos ženklas kunigui S. Stoniui. 1931 m. Los Andželo parodoje apdovanotas diplomu už autoekslibrisą.

Buvo išrinktas 1934 ir 1936 m. Los Andželo parodų garbės viceprezidentu. Kūrybinio palikimo dalis – 52 ekslibrisai – saugoma Šiaulių apskrities P. Višinskio viešosios bibliotekos Ekslibriso muziejuje. Šiaulių apskrities P. Višinskio viešo-

84

PRAEITIES ASMENYBĖS sios bibliotekos Meno centre saugomos knygos su dailininko nuosavybės ženklais. Buvo vienas pirmųjų Lietuvos scenografų. 1933–1951 m. apipavidalino apie 30 Šiaulių (Moljero „Tartiufas“, 1933 m.; F. Šilerio „Klasta ir meilė“, 1941 m. ir kt.), Kauno, Klaipėdos dramos teatrų spektaklių. Pirmasis scenografijos darbas – bendros su V. Bičiūnu dekoracijos Vydūno draminei pasakai ,,Žvaigždžių takai“ (Tautos teatras, 1923 m.).

Kūrė dekoracijas, kostiumus, rekvizitus ne tik profesionaliems spektakliams, bet ir mėgėjų teatrui. Dirbo fotografijų kino laboratorijoje, su mokiniais rengdavo parodas, fotografijų aptarimus. Mokinius mokė ne tik fotografuoti, bet ir pasidaryti fotoaparatus, didintuvus. Pirmąjį fotoaparatą pasigamino iš kartono, lęšiams panaudojo akinių stiklus. Vėliau pasigamino medinį fotoaparatą, su kuriuo daug fotografavo. Pokariu fotografavo įsigytu fotoaparatu „Smena“. Buvo fotografijos eksperimentatorius. Jo darbai – tai dailės ir fotografijos ryšys. Fotografijos buvo labiau panašios į lino raižinius arba vadinamąjį fotografijos piktorealizmą. Vienas pirmųjų iš šiauliečių menininkų fotografavo aktus. Buvo sukonstravęs kamerą spektakliams veiksmo metu, esant aptemdytoje scenoje fotografuoti.

Nuo 1932 m. fiksavo prieškario ir pokario metais Šiaulių dramos teatre pastatytus spektaklius, Šiaulių ir kitų miestų vaizdus. Apie 1930–1940 m. dalyvavo Šiaulių „Aušros“ muziejaus organizuojamose ekspedicijose, kurių metu rinkdavo eksponatus muziejui, piešdavo, fotografuodavo.

Dalyvavo Šiauliuose organizuojamose parodose ir Lietuvos fotografijos mėgėjų draugijos veikloje. Buvo aktyviu 1934 m. prie Šiaulių kraštotyros draugijos įsteigtos fotografijos mėgėjų sekcijos nariu. 1938 m. Lietuvos fotografijos mėgėjų draugija Kaune surengė penktąją jubiliejinę ir tarptautinę fotografijos mėgėjų parodą, kuriai savo darbus (nuotraukas „Prie upelio“, „Sniegas saulėje“, „Per šv. Roką“ ir „Užsnūdo“) pateikė ir G. Bagdonavičius. 1966 m. Šiauliuose įsikūrus fotografijos klubui, vėliau ir Fotografijos meno draugijos Šiaulių skyriui, dalydavosi savo prisiminimais ir patirtimi, sukauptais fotografijos srityje, vertindavo kitų kolegų nuotraukas, aptarinėdavo jų kūrybą. Produktyviai dirbo taikomosios grafikos ir dizaino srityse, buvo vienas pirmųjų Lietuvos dizainerių. Parodose daugiausia pristatydavo grafikos darbus. Technika buvo pieštukinė – tikrosios grafikos labai mažai. Iliustravo nemažai knygų, žurnalų, vadovėlių, kūrė

PRAEITIES ASMENYBĖS firminio stiliaus elementus, atvirukus, plakatus, vinjetes, vizitines korteles, afišas. Dirbo neetatiniu spaudos korespondentu. Domėjosi baldais, jų istorija ir stiliais. 1936 m. laimėjo konkursą ir suprojektavo baldus Kauno įgulos karininkų ramovės Prezidento kambariui. Parašė kritikos straipsnių. Išleido piešinių knygą „Šiaulių Šv.

Petro ir Pauliaus bažnyčios vaizdų albumas“ (1925 m.), sukūrė grafikos ir tapybos kūrinių: „Šiauliai“ (1919, 1969 m.), „Tytuvėnų architektūra“ (1927 m.), „Kretingos ansamblis“ (1931 m.), „Žarniai“ (1971 m.). Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, „Garbės ženklo“ ordinu. Mirė 1986 m. vasario 3 d. Šiauliuose, palaidotas K. Donelaičio kapinėse.

BALDIŠIUS RIMANTAS (1955–2011)

B piens“. 1980 ir 1984 m. Lietuvos informacijos instituto Šiaulių filiale buvo surengtos autorinės jo karikatūrų parodos, išleisti parodų katalogai.

Inicijavo ir organizavo tarptautinę karikatūrų parodą „VeloCartoon“, skirtą dviračių temai.

1988–1994 m. surengė keturias parodas ir išleido tris parodų katalogus, du iš jų („Tarptautinė karikatūrų paroda“ (1988 m.), „Tarptautinė karikatūrų paroda „VeloCartoon“ (1992 m.) sudarė pats. 1998 m. visą parodų „VeloCartoon“ rinkinį (daugiau kaip 2000 karikatūrų) perdavė Šiaulių „Aušros“ muziejui. Iš šio rinkinio inicijavo ir organizavo keturias parodas Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinyje Dviračių muziejuje: „Dviratis politinėje karikatūroje“ (2000 m.), „Karikatūristai apie dviratį“ (2002 m.), „Be žodžių...“ (2007 m.), „Dviračių lenktynės karikatūrose“ (2011 m.). Jo karikatūros publikuotos žurnaluose „Šluota“, „Nemunas“, „Švyturys“, „Jaunimo gretos“, miesto ir respublikiniuose laikraščiuose, taip pat užsienio leidiniuose. 1984 m. išleistas karikatūrų parodos katalogas, 2010 m. – karikatūrų rinkinys. Buvo Šiaulių LIONS klubo nariu, 2008–2009 m. – prezidentu. Mirė 2011 m. rugsėjo 20 d. Šiauliuose.

BARŠTEIN ASIA (1922–2013)

Inžinierius konstruktorius, dailininkas karikatūristas.

Gimė 1955 m. spalio 13 d. Tomsko srityje, Rusijoje. Su šeima grįžo į Lietuvą, apsigyveno Skuode. Baigė Skuodo vidurinę mokyklą, 1978 m. – Kauno politechnikos instituto Mašinų gamybos fakultetą. Dirbo konstruktoriumi Šiaulių staklių gamykloje, 1985 m. įsidarbino Lietuvos informacijos instituto Šiaulių filiale. Dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje. 1979 m. debiutavo penktojoje Šiaulių karikatūrų parodoje. Vėliau kūriniai buvo eksponuojami visose Šiaulių, respublikinėse karikatūrų parodose ir daugelyje užsienio karikatūrų parodų (Armėnijoje, Bulgarijoje, Italijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Ukrainoje), karikatūristų festivalyje „Homo sa-

Literatūros tyrinėtoja.

Gimė 1922 m. sausio 25 d. Šargorode, Ukrainoje.

Baigė Šargorodo vidurinę mokyklą, 1939–1944 m. studijavo Odesos universitete (Ukraina), 1944 m. baigė Kazachijos Kirovo universitetą.

1944–1945 m. dirbo Semipalatinsko pedagoginiame institute (Kazachija), 1946–1949 m.

85

DABARTIES ASMENYBÄ&#x2013;S

DABARTIES ASMENYBĖS

ABALIKŠTA VINCAS Chirurgas, Respublikinės Šiaulių ligoninės II chirurgijos skyriaus vedėjas.

Darbo kontaktai: Respublikinės Šiaulių ligoninės II chirurgijos skyrius, V. Kudirkos g. 99, LT-76231 Šiauliai, tel. (8 41) 52 43 02, el. paštas vincas.abaliksta@siauliuligonine.lt.

ABELKIS RIČARDAS Lietuvos automobilių ralio čempionas, Šiaulių miesto automobilių sporto klubo „Slikas“ prezidentas.

Darbo kontaktai: Šiaulių miesto automobilių sporto klubas „Slikas“, Tilžės g. 126A, LT-77160 Šiauliai, mob. 8 610 01 717.

ABROMAITIENĖ IRMA Šiaulių Vijolių vidurinės mokyklos direktorė.

Darbo kontaktai: Šiaulių Vijolių vidurinė mokykla, Vilniaus g. 297, LT-76329 Šiauliai, mob. 8 683 04 930, el. paštas vijoliuvidmok@gmail.com.

ABROMAVIČIENĖ JANINA

A radiotechnikas.

Išsilavinimas: 1953–1955 m. studijavo Šiaulių mokytojų institute (įgijo fizikos ir matematikos mokytojo specialybę), 1963–1971 m.

– Vilniaus valstybiniame universitete (įgijo pramoninių prekių mokslo ir prekybos organizavimo specialybę).

Karjera: 1955–1958 m. – Šiaulių agrozootechnikumo matematikos dėstytoja, 1962–1964 m.

– Šiaulių miesto prekybos valdybos inventorizatorė, parduotuvės vedėja, 1964–1967 m. dirbo Švietimo ministerijos mokymo priemonių bazėje, 1967–1988 m. – Materialinio techninio tiekimo valdybos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos mokymo priemonių bazės vedėja, vėliau dirbo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus parduotuvėje „Devyni broliai“.

Darbai: savo sukurtus darbus kasmet pristato parodose.

Apdovanojimai: 1973 m. apdovanota medaliu „Už darbo šaunumą“, 1981 m. – veterano medaliu. Įteikti 4 Lietuvos tautodailininkų sąjungos garbės raštai.

Faktai: nuo 1988 m. – Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių bendrijos narė, nuo 1994 m. – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų narė. 1999 m. Šiauliuose įkūrė Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Šiaulių miesto bendriją, jai vadovavo.

Laisvalaikis: mezga, gamina įvairius žaislus iš mezginių, dalyvauja susirinkimuose.

Linkėjimas Šiauliams: Šiaulių merijai linkiu labiau žiūrėti tvarkos miesto pakraščiuose: prižiūrėti šaligatvius, gatves, apšvietimą.

Linkiu nepamiršti savo istorijos, gerbti vieniems kitus, auginti šiltą, kūrybišką ir veiklią bendruomenę.

Rūta Ščiogolevaitė-Damijonaitienė

Tautodailininkė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių bendrijos narė, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų narė.

Gimusi 1933 07 17 Šiauliuose. Vyras Bronislovas (1928–2001). Vaikai: Jūratė (1956–2004), Rimantas (1957–1978), Artūras (g. 1960 m.),

Mes, tautodailininkai, siekiame išsaugoti liaudies meną ir tradicijas ateities kartoms. Linkiu suvokti tautodailės tradicijų svarbą, prasmę, reikalingumą, o jos puoselėtojams – kūrybinės kibirkšties, energijos, sveikatos ir išminties.

Nijolė Smailienė

195

A

DABARTIES ASMENYBĖS

ADAMKIENĖ ALMA*

Nuotrauka iš tinklalapio www.delfi.lt (autorius K. Čachovskis)

Filantropė, visuomenės veikėja, Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondo steigėja, pirmininkė.

Gimusi 1927 02 10 Šiauliuose. Vyras Valdas (g.

1926 m.), Lietuvos Respublikos Prezidentas.

Išsilavinimas: mokėsi Telšių Vyskupo M. Valančiaus gimnazijoje, 1946 m. baigė Eikšteto gimnaziją (Vokietija), vėliau studijavo Erlangeno universiteto Filologijos fakultete (Vokietija).

Karjera: Jungtinėse Amerikos Valstijose dirbo plieno gamyklos laboratorijoje laborante, vėliau – draudimo kompanijoje. 1960–1983 m. vadovavo šeimai priklausančiai Tabor Farmos vasarvietei.

Faktai: 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. – į JAV. Tabor Farmos vasarvietė, kuriai vadovavo, tapo svarbiu lietuvybės centru: joje daug metų vykdavo liberaliosios pakraipos lietuvių išeivių organizacijos „Santara-Šviesa“ suvažiavimai. 1997 m. grįžo į Lietuvą. 1998 m.

Valdui Adamkui tapus Lietuvos Respublikos Prezidentu aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą. 1999 m. įkurtas Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondas, kurio tikslas – padėti vaikams. Didelį dėmesį skiria Lietuvos kaimo vaikų rėmimui, vaikų namų auklėtinių globai, vaikų ligoninėms, mokyklose steigia popamokinio ugdymo klases, jose organizuojamas vaikų užimtumas ir lavinimas.

Darbo kontaktai: Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondas, Jogailos g. 12, LT-01116 Vilnius, tel. / faks. (8 5) 260 8440, el. paštas administracija@adamkiene-fondas.lt.

196

ADOMAITIS JONAS ERDVILAS* Mokslininkas, alpinistas.

Gimęs 1940 12 02 Šiauliuose.

Karjera: nuo 1974 m. – Lietuvos energetikos instituto darbuotojas.

Darbai: 1981 m. įgijo technikos mokslų daktaro laisnį.

Apdovanojimai: 1961, 1963, 1965, 1967 m.

Lietuvos alpinizmo čempionate užėmė pirmąją, 1964 m. – antrąją vietas, 1967 m. – pirmąją vietą Pabaltijo alpinizmo čempionate, 1969 m.

– ketvirtąją vietą TSRS čempionate. 1996 m. apdovanotas Lietuvos mokslo premija.

Faktai: įkopimai: 1960 m. – Tian Šanio kalnyno Boks, Elektro, Učitel, Savatar Baši kalnai, 1961 m. – Akduvalo, Gedimino Akstino, Žano Diuklo, Kirovo, Skriabino, Spartakiados viršūnės, Teke Toras 3a, Teke Toras 3b, 1962 m. – Kaukazo kalnų grandinės Karabaši kalnas, 1963 m. – Koštan Tau, Kundium Mižirgi kalnai, 1964 m. – Uralo kalnų sistemos Džangi Tau, Mises Tau kalnai, 1965 m. – Kaukazo kalnų grandinės Dych Tau, Ukiu, Uluauzbaši kalnai, 1966 m. – Mižirgi, Uluauzbaši kalnai, Uluauzbaši kalno šiaurinė siena, 1967m. – Pamyro aukštikalnių sistemos Lenino, Ščerbakovo viršūnės, 1969 m. – Tiam Šanio kalnyno Džigito, Diuklo-Akstino, Karbyševo viršūnės, MGMI, 1970 m. – Pamyro aukštikalnių sistemos Babelio viršūnė, 1971 m. kopė į Pamyro aukštikalnių sistemos Komunizmo viršūnę, 1973 m. – Fanų kalnų Bodchanos kalnas. Šiauliai, visada būkite Saulės miestu. Tegul Aukštaitija ir Žemaitija visad susitinka Šiauliuose. Tegul baltų vienybės šviesa šviečia mums ir ainiams.

Romualdas Rutkauskas Tegul Šiauliuose gyventi būna gera, jauku, tegul žmonės savo miesto neiškeičia į kitus – didesnius, gražesnius, garsesnius. Tikram šiauliečiui Šiauliuose stovi svarbiausia pasaulio katedra, auga didžiausi medžiai, telkšo žydriausi ežerai, vingiuoja mieliausios gatvės ir gatvelės.

Džiuljeta Maskuliūnienė

DABARTIES ASMENYBĖS

ADOMAITIS REGIMANTAS*

Nuotrauka iš tinklalapio www.delfi.lt (autorius Š. Mažeika)

Teatro ir kino aktorius.

Gimęs 1937 01 31 Šiauliuose. Žmona Eugenija Bajorytė (1941–2011). Vaikai: Vytautas (g. 1972 m.), Gediminas (g. 1977 m.), Mindaugas (g.

1980 m.).

Išsilavinimas: 1959 m. baigė Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą (įgijo fizikos specialybę), 1959–1962 m. studijavo Vilniaus konservatorijos Aktorinio meistriškumo katedroje (įgijo aktorinio meno specialybę).

Karjera: 1962–1963 m. – Marijampolės dramos teatro aktorius, 1963–1967 m. – Kauno valstybinio dramos teatro aktorius, 1967–2005 m. – Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius.

Darbai: 2003 m. išleido knygą „Mintys scenos paraštėse“. Sukūrė daugybę vaidmenų teatre (vaidino Lietuvos valstybiniame nacionaliniame dramos teatre, Kauno valstybiniame dramos teatre), svarbesni jų Henriko Vancevičiaus spektakliuose: Mindaugas (Just. Marcinkevičius „Mindaugas“, 1969 m.), Mažvydas (Just. Marcinkevičius „Mažvydas“, 1978 m.), Skirgaila (V. Krėvė „Skirgaila“, 1987 m.); Jono Vaitkaus spektakliuose: Kaligula (A. Kamiu „Kaligula“, 1983 m.), senatorius (A. Mickevičius „Vėlinės“, 1990 m.); Irenos Bučienės spektakliuose: Volteris (A. Mileris „Kaina“, 1970 m.), Mindaugas (Just.

Marcinkevičius „Mindaugas“, 1994 m.), Anselmas (Moljeras „Šykštuolis“, 2000 m.); Rimo Tumino spektakliuose: Kazarinas (M. Lermontovas „Maskaradas“, 1997 m.), karalius Edvardas IV (V. Šekspyras „Ričardas III“, 1999 m.), tėvas (F. Bordonas „Paskutiniai mėnesiai“, 2005 m.);

A Oskaro Koršunovo spektaklyje – žynys (Sofoklis „Oidipas karalius“, 2002 m.). Taip pat yra vaidinęs Gyčio Padegimo, Algirdo Latėno, Raimundo Banionio, Juliaus Dautarto, Sakalo Uždavinio, Sigito Račkio režisuotuose spektakliuose. Geriausiu R. Adomaičio vaidmeniu laikomas Henriko Vancevičiaus spektaklyje sukurtas Franco vaidmuo (Ž. P. Sartras „Altonos atsiskyrėliai“, 1968 m.). Sukūrė daug vaidmenų kine ir televizijoje: pilotas („Vienos dienos kronika“, rež.

Vytautas Žalakevičius, 1963 m.), Donatas („Niekas nenorėjo mirti“, rež. Vytautas Žalakevičius, 1965 m.), Kasparas („Jausmai“, rež. Algirdas Dausa, Almantas Grikevičius, 1968 m.), daktaras Antonio („Visa teisybė apie Kolumbą“, rež.

Vytautas Žalakevičius, 1970 m.), Augustinas, ūkvedys („Vyrų vasara“, rež. Marijonas Giedrys, 1970 m.), grafas („Akmuo ant akmens“, rež. Raimondas Vabalas, 1971 m.), Franciskas Vargasas („Tas saldus žodis – laisvė“, rež. Vytautas Žalakevičius, 1972 m.), Trapsas („Avarija“, rež. Vytautas Žalakevičius, 1974 m.), Girdvainis („Velnio nuotaka“, rež. Arūnas Žebriūnas, 1974 m.), Povilas Baibokas („Sadūto tūto“, rež. Almantas Grikevičius, 1974 m.), Adomas Vainoras („Sodybų tuštėjimo metas“, rež. Almantas Grikevičius, 1976 m.), Jonas Buckus („Faktas“, rež. Almantas Grikevičius, 1980 m.), Orvilas Meisonas, prokuroras („Amerikoniška tragedija“, rež. Marijonas Giedrys, 1981 m.), Teodoras Boilanas („Turtuolis, vargšas...“, rež. Arūnas Žebriūnas, 1982 m.), Djedonė („Skrydis per Atlantą“, rež. Raimondas Vabalas, 1983 m.), filme „Vyrai“ (rež. Inesa Kurklietytė, 1999 m.), Anvaras, Džanzuro emyras („Granato skonis“, rež. Nonna Agadžanova, Ana Lobanova, 2011 m.), galerijos šeimininkas („Vienintelė mano nuodėmė“, rež. Karinė Folijanc, 2012 m.) ir kt. Yra vaidinęs ir Rusijos, Norvegijos, Vokietijos, Ukrainos, Armėnijos režisierių sukurtuose filmuose.

Apdovanojimai: 1968 m. IX Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje Rygoje apdovanotas diplomu už geriausius vyro vaidmenis LKS filme „Suaugusių žmonių žaidimai“ ir moldavų kino juostoje „Sergejus Lazo“, 1973 m. suteiktas nusipelniusio LTSR artisto vardas, 1979 m. – LTSR liaudies artisto vardas, 1981 m. apdovanotas Vokietijos nacionaline premija, 1982 m. – LTSR valstybine premija, 1985 m. suteiktas TSRS liaudies artisto vardas, 1997 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kuni-

197

DABARTIES ASMENYBĖS

A gaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2006 m. XXII Lietuvos profesionalių teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ įteiktas prizas už geriausią vyro vaidmenį – už tėvo vaidmenį Vilniaus mažojo teatro spektaklyje F. Bordono „Paskutiniai mėnesiai“ (rež. R. Tuminas ir A. Dapšys), 2007 m. apdovanotas Valstybinio Vilniaus mažojo teatro ordinu, 2011 m. įteiktas apdovanojimas „Auksinė gervė“ už viso gyvenimo nuopelnus, 2012 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“, Armėnijos Respublikos Vyriausybės atminimo medaliu, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi.

ADOMAITIS REMIGIJUS

Šiaulių „Dagilėlio“ dainavimo mokyklos įkūrėjas, direktorius, mokytojas ekspertas, Šiaulių berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ meno vadovas ir dirigentas, Lietuvos dainų švenčių kūrybinių grupių narys, ekspertas-konsultantas, Lietuvos chorų sąjungos prezidiumo, Šiaulių miesto savivaldybės kultūros tarybos, organizacijos „Rotary International“ narys.

Gimęs 1965 m. Kazlų Rūdoje. Žmona Aušra.

Vaikai: Eglė, Tadas.

Išsilavinimas: 1972–1983 m. mokėsi Kazlų Rūdos vidurinėje mokykloje, 1974–1979 m. – Kapsuko muzikos mokykloje, 1979–1981 m. – Kazlų Rūdos muzikos mokykloje, 1983–1990 m. studijavo LTSR valstybinėje konservatorijoje.

Karjera: 1990–1999 m. – Šiaulių mokslei-

198

vių namų berniukų choro „Dagilėlis“ vadovas, 1992–1994 m. – Šiaulių televizorių gamyklos vyrų choro „Tauras“ meno vadovas ir dirigentas, 1994–1996 m. dirbo Šiaulių konservatorijoje, 1994–1999 m. – Šiaulių 2-osios muzikos mokyklos berniukų choro vadovas, 1998–2000 m. dirbo Šiaulių universitete, nuo 1999 m. – Šiaulių „Dagilėlio“ dainavimo mokyklos direktorius, Šiaulių berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ meno vadovas ir dirigentas.

Profesinės veiklos sritis: chorvedyba, pedagogika, vadyba.

Darbai: suteikta mokytojo eksperto kvalifikacinė kategorija. Aktyvi meninė, pedagoginė ir koncertinė veikla yra susijusi ir su dideliais Lietuvoje ir užsienyje vykstančiais renginiais.

Buvo vyriausiuoju dirigentu berniukų ir vyrų chorų šventėje Tartu (Estija, 1996 m.), Lietuvos berniukų chorų festivalyje-akcijoje „Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkomaniją“ (2000– 2010 m.), vaikų ir jaunimo chorų festivalyje „Mes Lietuvos vaikai“ (2001 ir 2004 m.), Pasaulio lietuvių dainų šventėje (2003 m.), Lietuvos moksleivių dainų šventėje „Mes – laisvės vaikai“ (2005 m.), Lietuvos dainų šventėje „Būties ratu“ (2007 m.), Lietuvos tūkstantmečio dainų šventėje „Amžių sutartinė“ (2009 m.), 7-ojoje moksleivių dainų šventėje „Mūsų vardas – Lietuva“ (2012 m.). Nuo 2007 m. – tarptautinio vaikų ir jaunimo chorų festivalio Šiauliuose iniciatorius, organizatorius ir meno vadovas. 2008 m. dalyvavo 8-ajame tarptautiniame Europos berniukų chorų festivalyje Poznanėje (Lenkija).

Koncertavo JAV, Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Estijoje, Baltarusijoje.

Dalyvavo nacionalinių ir tarptautinių chorų konkursų vertinimo komisijose Lietuvoje ir užsienyje, vedė meistriškumo kursus Lietuvoje, JAV, Vokietijoje, Čekijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Baltarusijoje. Nuolat rengia naujas programas, koncertuoja su įvairiais meno kolektyvais ir atlikėjais, dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose projektuose. Bendradarbiaudamas su Sankt Peterburgo ermitažo valstybiniu orkestru „Camerata Sankt Peterburg“ (Rusija), Minsko valstybiniu kameriniu orkestru (Baltarusija), Kaliningrado filharmonijos kameriniu orkestru (Rusija), Lietuvos kameriniu orkestru, Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, Klaipėdos

DABARTIES ASMENYBĖS kameriniu orkestru, Šiaulių kameriniu orkestru ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, atliko šiuos kūrinius: Dž. B. Pergolezio „Didi motina“, V. A. Mocarto „Karūnavimo mišios“ ir „Trumpos mišios“, A. Vivaldžio „Glorija“, J. Reinbergerio „Didi motina“, L. Bernšteino „Čičesterio psalmės“, A. Žigaitytės „Praregėjimas“, S. Dobrogošo „Mišios“, Dž. Raterio „Vaikų mišios“, B. Čilkoto „Jubilate“ ir kt.

Apdovanojimai: 2003 m. apdovanotas Šiaulių miesto kultūros ir meno premija, 2005 m. – Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus padėka už kantrybę ir pastangas ugdant jaunuosius tarptautinių muzikos konkursų laureatus, 2006 m. suteiktas Šiaulių miesto metų mokytojo vardas, 2008 m. apdovanotas Šiaulių apskrities viršininko garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ už chorinio meno puoselėjimą, aukštus laimėjimus respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose, aktyvią kūrybinę veiklą puoselėjant ir ugdant jaunąją kartą, 2010 m. – LATGA-A apdovanojimu „Aukso žvaigždė“ už kūrybinius pasiekimus, Lietuvos autorių kūrinių sklaidą ir chorinio meno puoselėjimą, 2011 m. – Tarptautinės muzikos asociacijos, UNESCO ir Ignaco Jano Paderevskio atminimo fondo (JAV) Ignaco Jano Paderevskio apdovanojimu už reikšmingą indėlį į visuomeninę ir kultūrinę veiklą, 2011 m. – Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės padėka už jaunosios kartos ugdymą ir reikšmingą indėlį į visos šalies muzikinį gyvenimą, 2013 m. – Šiaulių miesto apdovanojimu „Saulės miesto spindulys“, taip pat suteiktas Šiaulių ambasadoriaus titulas, 2014 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės padėka už pasiekimus tarptautiniuose konkursuose, Karališkojo šv. Kazimiero ordino Lelijos garbės ženklu. R. Adomaičio vadovaujamas Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ pelnė aukščiausius įvertinimus daugybėje Lietuvos ir tarptautinių chorų konkursų: 1997 m. tapo 5-osios Lietuvos moksleivių dainų šventės konkurso laureatu, tais pačiais metais laimėjo 1-ąją vietą, aukso diplomą ir specialiuosius prizus už geriausiai atliktą privalomąjį kūrinį ir aukštą meninį lygį 2-ajame tarptautiniame chorų konkurse Gysene (Vokietija), 1998 m. – 1-ąją vietą ir specialųjį prizą už privalomojo kūrinio atlikimą tarptautiniame vaikų ir jaunimo chorų fes-

A tivalyje „Dainų versmė 98“, 1999 m. – Lietuvos liaudies kultūros centro apdovanojimą „Aukso paukštė“, 1-ąją vietą tarptautiniame konkurse „Music World“ Fivicane (Italija), 1-ąją premiją ir aukso medalį tarptautiniame chorų konkurse „Guido d‘Arezzo“ Arece (Italija), 2001 m. laimėjo didįjį prizą ir pelnė absoliučiai geriausio choro vardą festivalyje-konkurse „Mes Lietuvos vaikai“, 2002 m. laimėjo 1-ąją vietą tarptautiniame advento muzikos konkurse Prahoje (Čekija), 2004 m. – 1-ąją vietą ir Italijos prezidento atminimo medalį tarptautiniame chorų konkurse Romoje (Italija) „Il coro per voci bianche nel 20o e 21o secolo”, 2006 m. – didįjį prizą ir du aukso medalius tarptautiniame chorų konkurse „Mundi Cantat“ Olomouce (Čekija), 2007 m. – didįjį prizą, 1-ąją premiją ir specialųjį prizą už įdomiausią programą tarptautiniame sakralinės muzikos konkurse Kaune, 2010 m. – 1-ąją vietą tarptautiniame chorų konkurse Leke (Italija), 2013 m. – 1-ąją vietą ir geriausio konkurso dirigento titulą tarptautiniame Vroclavo chorų festivalyje-konkurse „Vratislavia Sacra“ (Lenkija).

Laisvalaikis: kelionės, sportas.

Darbo kontaktai: Šiaulių „Dagilėlio“ dainavimo mokykla, Vytauto g. 113, LT-77161 Šiauliai, tel. / faks. (8 41) 52 41 31, el. paštas infodagilelis@gmail.com.

ADOMAVIČIENĖ MICHALINA

Dailininkė, menotyrininkė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

Gimusi 1938 01 25 Kvėdarnoje, Šilalės rajone.

Vyras Vaclovas (g. 1937 m.), tautodailininkas, medžio drožėjas, Lietuvos fotomenininkų są-

199

Šiaulių kraštiečiai jaunųjų dailininkų darbuose

Šiaulių dailės mokyklos auklėtinių piešiniai

Regimantas Adomaitis (autorė Živilė Vyšniauskaitė, 15 metų)

Irena Degutienė (autorė Vaiva Adomavičiūtė, 16 metų)

KRAŠTIEČIAI Šiauliai. Rinktinės biografijos Rinktinių biografijų serijos „Kraštiečiai“ knyga skirta Šiaulių miestui. Knygos tikslas – įamžinti iškiliausias, įdomiausias, darbščiausias Šiaulių miesto asmenybes. Leidinyje pristatomi šio miesto garbės piliečiai, Šiaulių miesto istorijos apžvalga, pagrindinės istorinės datos, 986 dabarties asmenybių biografijos: verslo, kultūros, meno, politikos, mokslo, medicinos, švietimo, sporto ir kitose srityse nusipelniusių žmonių. Tai yra žmonės, kilę iš Šiaulių, kurį laiką gyvenę, dirbę, dabar Šiauliuose besidarbuojantys, kuriantys, savo darbais, pasiekimais, profesiniais ar kūrybiniais laimėjimais garsinantys savo gimtąjį miestą. Atskirą knygos dalį sudaro praeityje garsių, jau mirusių šiauliečių gyvenimo aprašymai. Paskutinėje knygos dalyje pristatomi Šiaulių dailės mokyklos mokinių piešti žymių, daugeliui pažįstamų šiauliečių portretai.

Leidėjas VšĮ Leidybos idėjų centras Gedimino g. 47-219, LT-44242 Kaunas Tel. / faks. (8 37) 20 02 72 info@leidybosidejos.lt www.leidybosidejos.lt Direktorė Vesta Jozonienė Vyriausioji redaktorė Kristina Pečiūraitė Kalbos redaktorės: Gabrielė Aleksandravičiūtė, Danguolė Kalinauskaitė, Gritutė Petkevičiūtė Maketuotoja-dizainerė Milda Ambrasienė Leidybos vadovas Arnas Jozonis Prenumeratos vadovė Denisa Simanavičienė Prenumeratos vadybininkė Lina Čemeškaitė Projekto vadovė Roma Milašienė Buhalterė Dovilė Čubaraitė Autoriai ir bendradarbiai: Jūratė Adomaitienė Rūta Gurčinienė Spausdino Uždaroji dizaino ir leidybos akcinė bendrovė „Kopa“ Kampo g. 7, LT-50153 Kaunas Tel. (8 37) 30 16 16, faks. (8 37) 30 16 15 El. paštas kopa@kopa.lt www.kopa.lt Tiražas 950 egz.