maria turtschaninoff
Visos teisės saugomos. Be raštiško leidėjo sutikimo nei ši knyga, nei kuri nors jos dalis negali būti kopijuojama, atkuriama, perduodama ar įrašoma jokia forma.
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Versta iš: Maria Turtschaninoff
Copyright © Maria Turtschaninoff, 2018
Original edition published by Förlaget, 2018
Lithuanian edition published by agreement with Maria Turtschaninoff and Elina Ahlback Literary Agency, Helsinki, Finland.
© Vertimas į lietuvių kalbą, Elžbieta Kmitaitė, 2023
© Viršelio apipavidalinimas, Judita Židžiūnienė, 2023
© Leidykla „Aukso pieva“, 2023
ISBN 978-609-8105-69-8
Pavasaris
GARBINGOJI SESERIE O!
Rašau šiuos žodžius palinkusi prie spragsinčios ugnies. Šį vakarą nebuvo lengva pasikūrenti, mat didžiumą kelionės kalnų perėja lijo ir visos prakuros sušlapo. Mano vilnonis apsiaustas – taip pat. Aplink aidi karavano
garsai: šnekos, juokas, žvengia arkliai ir mulai, skimbčioja gyvulių varpeliai, jiems tarp dantų šiugžda nuo šakų skabomi
švieži pavasario lapeliai. Kvepia stovyklos laužų dūmais ir mėsa, čirškinama virš ugnies. Vienam iš karavano sargybinių
šiandien pasisekė medžioklėje ir jis dalijasi su visais savuoju
snieginiu avinu.
Ankstyvo ryto dangus šviesus, virš kalnų viršūnių kybo blyški mėnesiena. Šiandien karavanas pasiekė aukščiausią
kalnyno keterą, šiaurėje prieš akis driekiasi Ruvos slėniai.
Kaip ir tarėmės, rašau priartėjusi prie kelionės tikslo ir daugmaž išsiaiškinusi, kaip laiškai bus perduodami į vienuolyną ir iš jo. Esama karavanų, kurie kiekvienais metais keliauja iš pietų į šiaurę ir atgal, iš Valerijos uosto Masono iki pat
Akadijos rūmų miesto Namaro stepėse į šiaurę nuo Ruvos.
Ko gero, protingiausia būtų apsikeisti laiškais dusyk per me-
tus, pavasarį ir rudenį. Laiškai mus turėtų pasiekti per kelis
mėnesius. Paaiškinau pirkliams ir pirklėms, kad tiems, kurie perduos laiškus tarp Ruvos ir Menoso, bus dosniai atsilyginta. Manyčiau, geriau, kad didesnioji sumos dalis būtų išmokėta laiškams pasiekus adresatą.
Žadėjote, kad mano laiškus Židinio seserijoje balsu skaitysite kitoms seserims valgymo metu. Labai teisingai, mat kaip tik iš seserų gavau šiai kelionei į platųjį pasaulį reikalingų daiktų ir žinių. O Motinos dovanotas sidabras padės man atidaryti Ruvoje mokyklą. Bet pirmiausia padarykit šį tą dėl manęs – perskaitykit mano laiškus vienumoje, seserie O. Juk žinot, kaip aš mėgstu paplepėti ir bereikalingai išsiplėsti. Sakėte, kad užrašyčiau viską, mat bet kokia informacija vienuolynui gali būti naudinga, net jei pati to nesuprasiu. Bet gal kai kurie mano užrašai nebus tokie ypatingi – tuomet išsirinkite tik tai, kas iš tiesų svarbu. O kai kurios žinios galbūt bus skirtos tik jūsų akims, seserie O. Spręsti jums pačiai.
Šiuos laiškus laikysiu tęsiniu kronikų, kuriose prieš ketverius metus aprašiau, kas nutiko, kai į Menosą atkeliavo vyrai atimti iš mūsų Jajos. Kaip ir anuomet, nesijaučiu tokia talentinga, kad gerai įvykdyčiau šią užduotį, bet ir vėl pasistengsiu viską užrašyti kaip įmanydama sklandžiau, nepaisydama savo trūkumų. Tikiuosi, leisite ir novicėms išgirsti mano užrašytus žodžius. Jie bus labai naudingi toms, kurios kaip aš nuspręs baigusios mokslus leistis į pasaulį ir skleisti vienuolyno žinias.
Žinau, visos nerimavote, kad kelionės metu mane kas nors nuskriaus ar apiplėš. Bet viskas praėjo gerai. Už nedidelę kainą prisišliejau prie kelių karavanų. Jie mane apsaugojo
nuo pakelės plėšikų ir kitų pavojų. Karavanus visados lydi
keli ginkluoti sargybiniai. Tačiau jokių plėšikų nesutikome, o ir vilkus kaukiant girdėjome tik tolumose. Taip toli, kad net mano mulė nepasibaidė. Žinoma, kelis sykius smarkiai permokėjau, pavyzdžiui, kai pirmajame karavane išsipirkau vietą vežime. Vėliau sutikta keliaujanti pirklė iš Valerijos, vardu Ajanė, sakė, kad galėjau nusiderėti kainą mažiausiai perpus. Bet dabar jau pasimokiau, o kapšelyje tebeturiu sidabro. Ajanė patarė naktį pasikišti jį po galva.
Kai pirmasis karavanas, su kuriuo keliavau, pasuko į vakarus, link Devenlando, kelias dienas teko keliauti pėsčiomis, kol radau, kas parduotų seną sukriošusią mulę. Ilgos švelnios ausys jojant švysčioja tiesiai man prieš akis, o ant jos nugaros beveik patogu sėdėti. Pirklė, iš kurios nusipirkau mulę, nepasakė gyvulio vardo, gal niekad ir nebuvo davusi. Vadinu ją Pilkąja dama, mūsų aukščiausio kalno, Baltosios damos garbei. Ji šiuo keliu ėjo jau daugybę sykių, iki pat Akadijos ant kupros nešė arbatos paketus ir druską. Pirklė sakė, kad gyvuliukas per silpnas dar vienai tokiai kelionei. Kalnai tarp Ruvos ir Akadijos lygumų – aukšti, senai mulei žygis per juos bus nepakeliamas. Bet aš taip toli netraukiu, o ir kelias manasis ne toks jau status. Visgi baiminausi, kad mulė nepajėgs pereiti ir žemųjų kalvų prie pietinės Ruvos sienos. Sudėtingiausiose vietose, kur mulei iš po kanopų biro akmenys, o su kiekvienu žingsniu į priekį gyvuliukas žengė vieną atgalios, nulipau ir ėmiau ją vestis.
Kelias, kuriuo leidžiamės, vadinasi Arklių keliu, kadangi
juo stipruoliai Akadijos arkliai keliauja į pietus būti parduoti už gerą kainą. Bet nesutikome nė vieno arklių karavano, mat
pavasariais didelėms bandoms gyvulių nevalia bristi žiemos liūčių, pūgų ir audrų sutvindytais keliais. Pavasaris skirtas į šiaurę traukiantiems karavanams: pirkliai iš pietų gabena saldumynus, prieskonius ir prabangos prekes jų išsiilgusiems šiauriečiams. Ajanė man parodė sidabro papuošalus, kuriuos perka Masono turguose. Jie per paprasti Irindibulio turtuoliams, taigi, nors Namaras kur kas toliau, ji kasmet traukia iki pat ten. Šiame rūmų mieste už gerą kainą parduoda papuošalus, kurie Irindibulio turtuoliams atrodo per nykūs. Pasiekusi Namarą ir pardavusi sidabro papuošalus, Ajanė pasikrauna vilnos, kurią gabena iki pietų pakrantės ir Lagoros, kurią pati apibūdino kaip uostamiestį – mozaiką, išmaino vilną į gatavus vilnonius siūlus ir audinius. Paskui traukia atgal į Valeriją ir parduoda prekes už gryną auksą.
Ajanė regėjo labai daug pasaulio. Kaip valerietė, tikrai nemažai apkeliavo: buvo nusigavusi toli į vakarus, iki pat ilgaragių žemių, į šiaurę iki Akadijos stepių, o rytuose iki pat Lagoros.
Labai įdomu stebėti, kaip kelionės metu prieš akis mainosi kraštovaizdis. Nuo Valerijos salynų su spalvingais laivais jūroje ir mažyčiuose uostuose iki plačių pelkynų, kuriuose renkama druska, Valerijos lygumų su vynuogių bei alyvuogių giraitėmis ir klegančios sostinės Masono. Mielai būčiau apžiūrėjusi ir Devenlandą, bet jis driekiasi per toli į vakarus. Įdomu, kaip atrodo arbatos plantacijos kalnų papėdėje. Palikusi užnugary Valeriją ir prisidėjusi prie devenlandiečių karavano, gavau pauostyti arbatos paketų – kvepėjo išties gardžiai.
Arbata gabenama į šiaurę, akadų žemes, kurioje negeriamas joks kitas gėrimas. Mažai kas iš mano sutiktų pakeleivių yra
girdėję apie Ruvos provinciją. Ajanė sakė, kad nors daugy-
bę kartų keliavo per Ruvą, nežinojo, kad šios žemės turi savo vardą, jai tai visad tebuvo labiausiai į šiaurės vakarus nutolęs Urundijos pakraštys. Man, žinoma, buvo garbė papasakoti jai apie Ruvą. Ugnis dar vos vos rusena, tad aprašysiu, ką jai pasakojau, kad būtų išsaugota vienuolyno archyve:
Kadaise Ruva buvo laisvų žmonių kraštas. Tačiau artimiausia kaimynė pietryčiuose, Urundija, visados troško daugiau žemių ir turtų. Vieno karo metu Urundija įžengė į Ruvą ir, karaliui susituokus su Ruvos viršilos dukteria, buvo sukurta sąjunga. Nuo to laiko nadoru vadinamas valdovas, skiriamas Urundijos karaliaus, valdo „nesutramdomus miško žmones“. Nadoras rūpinasi, kad būtų mokami mokesčiai ir karaliui skiriama dalis nuo prekybos. Ruvos žmonės yra žemdirbiai ir medkirčiai. Žemdirbiai amžinai kovoja su mišku, kuris nuolat baudžiasi pasiglemžti derlingas žemes; ūkininkai atsikovoja
iš girios taip nedaug žemės, kad vos pakanka alkiui numalšinti. Medkirčiai, medienos plukdytojai ir medžiotojai gyvena sunkų gyvenimą atskirty, gūdžioje girioje, traukdami, kur kas pasamdo arba kur nuveda laukinių žvėrių pėdsakai. Ruvos žmonės – laisvi vyrai ir moterys: žemdirbiai dirba savo laukus ir miškus, tačiau didysis medžioklės laimikis priklausė karaliui, didžiuosius žvėris medžioti gali tik Urundijos valdovas arba jo artimiausi svitos favoritai. Į miškus iš Urundijos traukia didžiuliai medžioklės būriai.
Nors esame laisvi, tačiau šią laisvę apriboja skurdas, neišsilavinimas ir sunkus darbas. Nadoras periodiškai ir smarkiai kelia mokesčius. Kaimus dažnai palaužia sunkios ligos ir badas. Čia veši prietarai ir tamsuma, kurią žadu išnaikinti, atke-
liavusi į savo gimtąjį kaimą Saru ir įkūrusi mokyklą. Atrodo, kad mano indėlis toks menkas, bet vis šiokia tokia pradžia. Ajanė pasakojo, kad Valerijos ir Devenlando miestuose mokyklos darosi vis populiaresnės – jas, žinoma, dažniausiai lanko turtingųjų sūnūs.
Kol sukoriau ilgą kelią čionai, daug galvojau apie mokyklą, kurią atidarysiu. Ne kartą sakėte, kad privalau būti kantri, nesitikėti, kad kaimų gyventojai iš karto puls leisti dukras į mano mokyklą, bet esu tikra, kad susipras pamatę, kaip išsilavinimas gali padėti gyvenime.
Rytoj atsisveikinsiu su Ajane ir kitais karavano pakeleiviais, traukiančiais į šiaurės vakarus. Jie kirs slėnį, o po septynių ar aštuonių dienų, priklausomai nuo oro, turėtų pasiekti miškingą papėdę kalnų virtinės, skiriančios Ruvą nuo akadų žemių. Ilgai užtruks, kol įkops į kalnyną. Tačiau kitapus kalnyno jų laukia lengvesnis žygis, mat Akadijos stepės plyti plynaukštėje, kur klimatas kur kas švelnesnis nei Ruvoje.
Priartėjusi prie gimtojo kaimo, vėl parašysiu.
Jūsų novicė
MARESI
MIELA DRAUGE JAJA!
Ruošiuosi tau ir Enikei rašyti atskirus laiškus, tačiau galite skaityti viena kitos korespondenciją, nebent paprašyčiau konkrečiu laišku nesidalinti. Nežinau, kada pasitaikys proga išsiųsti laiškus, tad nutariau rašyti trumpesnius, o ne vieną ilgą, kad vos gavusi galimybę galėčiau išsiųsti.
Ką tu sau manai, aš pagaliau Ruvoje! Na, bent jau pietiniame jos pakrašty. Mano gimtasis kaimas toli nuo šių derlingų žemių, kalnuotuose Ruvos miškuose. Karavanas, su kuriuo keliavau, šįryt patraukė kitu keliu, tad visą dieną viena pati keliauju ankstyvo Ruvos pavasario vėjelyje. Neturėdama jokios draugijos, tik savo mulę, viską išgyvenu visai kitaip. Kaskart brendant per pavasariškai patvinusį upeliuką – tikras nuotykis. Kaskart išvydus horizonte ar už kelio posūkio namų stogus, suvirpa širdis – ką šiandien sutiksiu? Vis viliuosi įjosianti į savo kaimą, nors ir suprantu, kad iki jo dar kelios dienos kelio šiaurės rytų kryptimi, o šių apylinkių aš nė nepažįstu. Bet gal man nesant viskas pasikeitė? Gal pats kaimas
ėmė ir persikėlė!
Įsikūriau stovyklavietę po krūmokšniais, netrukus migsiu, o su manim – tik mulė ir vėjas. Šiąnakt apsiniaukę, antraip matyčiau žvaigždes, bet guodžia mintis, kad žvaigždės ir mėnesiena niekur nedingo, kad jos žvelgia ir į tave, mano drauge Jaja.
Grįžusi namo parašysiu daugiau.
Tavo draugė MARESI
GARBINGOJI SESERIE O!
Lyja jau septynias dienas. Niekad nepaliauja. Nuo-
latinė dulksna merkia viską: mane, mulę, mantą.
Su Jajos dovanotu apsiaustu sušylu, bet sausa jau seniai bebuvau. Visos medžių šakos varva, akmenys slidūs. Nakčiai
guolį pasitaisiau kiaurame rąste, viršus veik sveikas, tad bent jau pernakvosiu sausai. Nepavyksta išdžiovinti malkų, sausų