3 Aukso pieva Vilnius / 2022 AURELIJUS ZYKAS
© Leidykla „Aukso pieva“, 2022
4
© Aurelijus Zykas, 2022 © Apipavidalinimas, Judita Židžiūnienė, 2022
Visos teisės saugomos. Be raštiško leidėjo sutikimo nei ši knyga, nei kuri nors jos dalis negali būti kopijuojama, atkuriama, perduodama ar įrašoma jokia forma.
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
5
Šis kūrinys yra įkvėptas autoriaus ir jo šeimos asmeninių istorijų, tačiau nemažai įvykių ir veikėjų yra autoriaus vaizduotės vaisius.
6
7
Skiriu savo seneliams, kurių gyvenimo istorijos įkvėpė rašyti. Norėčiau vėl sėdėti šalia tėtuko ant Neries kranto ir stebėti plūdę ramiame vandens paviršiuje.
8
9 Kancevka, 1934 m. kovas Pro pravirą klėties langą ji slapčia stebėjo bąlantį kiemą. Išėjęs iš rūmo jis prisiartino prie šįryt pasemto vandens kibiro. Apsidairęs ryto priebrėkšmoje mitriai nusivilko drobi nius marškinius, likdamas visiškai nuogas žvarbaus ankstyvo pavasario šalčio apsuptyje. Šiaurys kandžiojo kūną, tačiau jis pakėlė kibirą, užsimerkė ir šliūkštelėjo ant savęs ledinį vandenį. Kol trynė krūtinę, rankas ir kojas šiurkščia drobe, Magdos žvilgsnis godžiai ir reikliai glostė tamsoje boluojantį kūną: nugarą, pečius, sėdmenis, raumeningas kojas. Nejučia gilus kvėpavimas virto dusuliu. Jis juk negalėjo nežinoti, kad ji nebuvo jam abejinga. Tą ji rodė žvilgsniais, tarsi netyčiniais prisilietimais, atsidūsėji mais. Tačiau jis niekuomet neatsakė tuo pačiu. Buvo šeimininko sūnus, galbūt net būsimasis ūkio paveldėtojas. O tai įpareigojo ir ribojo: negalėjo sau leisti pernelyg artimo santykio su samdine merga. Kai apsivyniojęs juosmenį marškiniais jis grįžo į rūmą, ji rankomis apglėbė save, paglostė pilvą. Artėdama prie trisde
10
1 Aš vis tiek turėsiu vaiką (lenk.).
šimties, vis labiau jautėsi bergždžia. Aplink vis labiau plėtėsi tuštuma. Tarsi nuolat trūktų kūno dalies. Toks jausmas apimdavo, kuomet, prabudusi nakties akyje išpilta šalto prakaito, šalia savęs lovoje neužčiuopdavo mažo gulinčio kūnelio.
− Nadal będę miała dziecko1, − sušnibždėjo pati sau. Vėjas nunešė jos žodžius link tamsuojančios girios ir supynė juos su žalsvuŠulinioošimu.svirtis dusliai dunkstelėjo, sugrįždama į žemę.
11
PIRMASŠvintant
12
Prieš mane rudas nušiuręs šunėkas kimiai amteli pragertu balsu, besiskųsdamas savo nenusisekusiu gyvenimu. Likimas lėmė jam gimti šioje nelaimingoje vietoje, skurdo ir šalčių pagairėje. Galbūt jis nori kąsti man bedančiu snukeliu, ker šydamas už tokį likimą, tačiau apsigalvojęs cimpina į būdą, žvangindamas grandine, ir sunkiai gulasi į ižu pasidengusį kovo purvą.
O galbūt yra ankstyvas kovas, kuris tarsi suteikia vilties, kad tuoj, tuojau pat ateis pavasaris.
Girgžčioja išklerusios medinės durys, varstomos vėjo, atnešančio rūsio, suplėkusios drėgmės ir pelėsių kvapą. Akiračio pakraštyje linguoja rūkuose paskendę medžiai, kylantys į kalną. Pliki, belapiai… Tikriausiai siaučia vėlyvas lapkritis, atnešantis į šiuos Dievo pamirštus kraštus šaltį ir drėgmę, besiskverbiančią iki kaulų smegenų, verčiančią suptis į šiltą ma mos megztą apšiurusį šalikėlį ir virpčioti nuo vėjo, košiančio pro palaikį paltuką.
13 Namas Jurbarko gatvėje, 1982 m.
14 – Tajau! – rikteli motina pro langą. Tavo gyvenimas prasideda nuo pirmojo prisiminimo. Manasis yra būtent toks. Ankstyvoji kovo ūkuose skęstanti mano vaikystė bėga Jur barko gatvėje, sename mediniame dviejų aukštų name, dažytame bjauriais rudais dažais, neišsiskiriančiame bendrame skurdžios Vilijampolės gatvės peizaže. Tai – namas, statytas galbūt dar prieš karą ir galbūt menantis geto laikus. O galbūt ir ne. Juk nemenką dalį medinės Slabodkės kažkada nusine šė didysis gaisras, kurį 1944 m. liepos 12 d. sukėlė gestapas, kad sunaikintų visus čia suvarytų keliasdešimties tūkstančių gyventojų likučius. Kad nebeliktų nei vaikų, nei moterų, nei vyrų… Kad būtų išvalyta nešvari visuomenė ir viskas sukles tėtų ant naujo pagrindo. O išgyvenusieji gaisrą buvo transportuojami kažkur į mirties laukus, kur užtroško dujų kame rose, mirė nuo kulkų, bado, neapykantos ir skausmo… Bet man tai nerūpi. Man ketveri, ir aš prakaituodamas sėdžiu prie didžiulio juostinio magnetofono „Majak“ su daugy be didelių mygtukų. Per didelių, kad galėčiau juos paspausti pats. Čirkšdama sukasi juostelė, o mamos pirštas laiko nuspaudęs raudoną mygtuką. – Nagi, turi pasistengti. Dar kartą padeklamuok tą eilėraš tį, − kartoja ji, − juk tu taip gerai jį moki. Mama maniakiškai bando užfiksuoti kiekvieną mano gy venimo žingsnį, paversdama jį garsu, kuris stebuklingu būdu zigzagais gula per aparatą besislenkančioje juostoje. Juk kiekviena patirtis kas akimirką virsta klampia ir nebereikšminga istorija, o vienintelis būdas ją sustabdyti ir išsaugoti yra gar sas: įrašant savo tobulo ir nuostabaus vaiko dainas, eilėraš
atleidžia raudonąjį mygtuką ir iš kampo paima naktipuodį. Atsisėdu, ir mama skatina mane, dainuo dama: čiuru čiuru, čiuru čiuru.... Man pabaigus, ji išneša naktipuodį į lauką išplauti. Žinoma, kad mes neturime tualeto... Neturime ir dušo ar vonios. Na, iš tiesų, jeigu atvirai, tai turime... Bet esu ten buvęs vos keletą kartų. Tas tualetas yra lauke, į jį reikia klampoti per purvą arba per sniegą, priklausomai nuo metų laiko. Taip, netgi naktį, visiškoje tamsoje. Atsidarai papuvusias medines duris su daugybe plyšių, ir jos girgždėdamos apskelbia vi siems, kad eini atlikti reikalo. Tada tupi tamsoje ir smarvė je virš didžiulės angos, o apačioje knibžda įvairi gyvastis, skaidanti šią materiją į smulkesnes medžiagas ir paverčianti ją derlinga žeme. Niekada neišdrįsau pažvelgti žemyn. Į tą skylę lengvai tilptų vaikas ir, nukritęs žemyn, taptų vietos gyventojųEditamaistu...yrapasakojusi, kad sykį ji nuėjo vakare į tualetą, at sidarė duris, o ten... stora nusipenėjusi žiurkė, spoksanti į ją
15 čius, pasisakymus, dialogus... Juk tas mažius toks protingas, jo tokia nuostabi atmintis... Jis – geriausias pasaulyje... Jis –purve išaugęs žalias augalas, kurį reikia išvesti į pasaulį ir priversti žydėti... Jis – neišsipildžiusių svajonių išpildymas. Ar jūs žinote, pasakoja ji kiekvienam sutiktajam, kas tik nori jos klausytis, Tajus jau moka daugiau nei penkiasdešimt dai nelių ir daugiau nei šimtą eilėraštukų. Jo atmintis nuostabi. Jis atmintinai žino visų darželio vaikų spektaklio žodžius. Palaukite, aš jums duosiu paklausyti jo įrašų... – Mama, aš noriu sysiu, − sakau, norėdamas išvengti tos kankynės.Mamaatsidususi
16 gudriomis akutėmis. Ji, matyt, nustebo, pamačiusi savo val dose nematytą viešnią, ir net nežinojo, kaip elgtis. Tik kai Edita sutrypė kojomis, kailiniuotoji nėrė į skylę, į savo pasaulį. Nuo tada eidama į tualetą visada nešasi pagalį. Žiurkės yra gyvenimo neišvengiamybė, nors mama ir nori mane apsaugoti nuo tų mūsų buities „malonumų“. Jos klas tingai ir visada netikėtai šmurkšteli kažkur kieme arba tam sioje laiptinėje, versdamos bijoti tamsos ir krūpčioti sapnuose.
Mama kruopščiai užkaišo mūsų mažučio − dvylikos kvadra tų − kambariuko skyles ir galimus urvelius, stengdamasi sukurti saugią teritoriją, į kurią neįsiverš priešas. Mes miegame prie švieselės, kad išvengtume naktinių lankytojų. Ta čiau naktimis girdžiu, kaip jos šeimininkauja mūsų bendroje virtuvėje, vartydamos indus, bandydamos prasigraužti prie slepiamo maisto, ir, žinoma, kuria planus prasismelkti pro ploną, kinivarpų suėstą sieną į mūsų saugią karalystę. O tada jos miegančiam užlips ant veido ir pradės graužti nosį, akis, įlįs į burną. O Virpančiojetada...naktinės lempelės šviesoje gimę sapnai gelbs ti nuo tikrovės. Ir man patinka tas jausmas, kai tarsi grimzti į minkštą, šiltai klampią baltumo pripildytą pelkę ir krenti į sapną. Kartkartėmis pakeliui krūpteli ir prabundi tamsoje, nebesusivokdamas, kur esąs, o paskui vėl grįžti į saugų pasaulį ir sapnuoji toliau. Šiame pasaulyje virtine eina vėžliai ir drambliai, kuriuos skaičiavai prieš miegą. Jų pavidalai išskys ta, tįsta ilgomis gijomis ir virsta ryškiais kaleidoskopiniais vaizdais, vedančiais į... nežinau, kur jie veda. Niekuomet ne sapnuoju pasakų, kurias mama skaito prieš miegą. Manaja me sapnų pasaulyje nėra rūmų ir princesių, ten nėra pelenių,
Virš manęs driekiasi mėlynas dangus, kurio gilybė traukia ir baugina, o debesys sukasi didžiuliu verpetu, įtraukdami mane į svaigulingą ir ritmišką judėjimą. Kartais sapnuose mane aplankai Tu. Nežinau, kada pirmą kartą pasirodei, bet Tu esi šiame minkštame baltosios pel kės pasaulyje nuo tada, kiek siekia prisiminimai. Aš galiu su
pametusių
17 kurpaites, nėra ir Erškėtrožės, užburtoje pilyje lau kiančios savo princo. Guliu ant pilkšvos žemės, apšviestos ryškios kovo saulės, maudydamasis jos šviesoje. Įkvepiu sodraus žemės ir gyvy bės kvapo, kuris apgaubia mane tarsi antklodė, susupdamas į šiltutėlį minkštą kokoną ir spausdamas gilyn į dirvą. Gir džiu, kaip žemė godžiai geria drėgmę, jos viduje kažkas pok ši. Akinamoje tamsoje glūdinčios sėklos ir svogūnėliai, gavę vandens, tampa gyvybe. Užgimusi ji švelniai prasiskverbia pro luobelę tarsi vikšrelis ir palengvėle šliaužia žemyn, virs dama šaknele. Ši maitina balzganą ūglį, kuris stiebiasi aukštyn, kol įveikia sunkų kelią į žemės paviršių. O čia, užlietas saulės šviesos, jis keičia spalvą, parodo pirmuosius lapelius, brandina akinančiai žalius pumpurus ir skleidžiasi pavasario juodumoje.Snieguolės, žibuoklės, scylės ir krokai pokši, skleisdamie si aplink mane tarp dienos ir nakties, versdami juodą purvą žalsvu kilimu, pilnu gyvybės, ir kelia mano kūną aukštyn ant savo gležnų lapelių, į saulės šviesą. Bičių ir kamanių dūzgi mas pripildo tuštumą. Ką tik prasikrapščiusios akis po ilgo žiemos miego, jos zurzia aplink mane, tikrindamos kiekvieną varganą žiedelį ir surinkdamos kiekvieną dulkelę šiame skur džiame pavasario medunešyje.