Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną by Bernardinai.lt

GYVENAME KARTĄ,

BET KIEKVIENĄ DIENĄ Pokalbiai su gydytoju psichiatru-psichoterapeutu

Aleksandru Alekseičiku

Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną

Gyvename kartą,

bet kiekvieną dieną Pokalbiai su gydytoju psichiatru-psichoterapeutu

Aleksandru Alekseičiku

VšĮ „Bernardinai.lt“ Vilnius 2014

UDK 615.85(474.5)(092) Al-83 II-asis pataisytas ir papildytas leidimas

Knygos sudarytojai Arūnas Peškaitis OFM Andrius Navickas Kalbos redaktorė Elena Andrulytė SF Korektorius Antanas Šimkus Viršelio dailininkė Jūratė Juozėnienė Knygos dailininkas Povilas Zaleskis Viršelyje panaudoti Mindaugo Tendziagolskio piešiniai

Turinys Palydėjimas antrajam knygos leidimui

Įvadinės pastabos Andrius Navickas. Intensyvaus gyvenimo knyga Kun. Arūnas P. Peškaitis OFM. Daktaras. Žvilgsnis iš apačios Aleksandras Alekseičikas. Laiškas skaitytojams

11 17 23

Gyvenimo kelias Vaikystė ir šeima Studijos ir gydytojo karjeros pradžia Psichoterapija sovietmečiu Grupinė psichoterapija ir autorinis Balandžio seminaras Psichoterapija pervartų laikotarpiu

29 48 64 100 124

Gyventi nuo Adomo ir Ievos iki Paskutinio teismo Gyvenimas pirmuoju asmeniu Tikėjimas ir psichoterapija

153 169

Intensyvus terapinis gyvenimas Liga ir išgijimas Biblioterapija – gydomasis skaitymas Meilė ir žmonių tarpusavio santykiai Mirti savo mirtimi Mokinystė psichoterapijoje

Iš nuotraukų albumo

181 213 224 236 242

253

Palydėjimai Robertas Petronis. Istorija pirmuoju asmeniu Kostas Alekseičikas. Esame Broliai

Aforizmai

273 279

281

Palydėjimas antrajam knygos leidimui Prieš dvejus metus pasirodęs pirmasis knygos leidimas tirpo greičiau nei sniegas pavasarį ir iškilo nelengva dilema – ar susitaikyti su tuo, kad knyga tapo sunkiai pasiekiama, prisimenant paties Aleksandro Alekseičiko išmintį, jog tas, kam jos labai reikia, vis tiek sugebės kuriuo nors būdu ją atrasti, ar parengti pakoreguotą, papildytą knygos leidimą? Per pastaruosius dvejus metus įvyko nauji Pavasario seminarai, A. Alekseičiko vadovaujamas skyrius toliau gyveno labai intensyviai, permainų įvyko ir paties Gydytojo gyvenime. Žemišką kelionę baigė jo sūnus Konstantinas, dažnai minimas šioje knygoje, praturtinęs ją savo pastebėjimais apie Tėtį. Tad nenuostabu, jog ne kartą girdėjome raginimą pratęsti knygą ar bent papildyti ją keliomis naujomis dalimis, kurios būtų skirtos tiems klausimams, kurie šiuo metu A. Alekseičikui atrodo itin aktualūs. Pasirinkome vidurio kelią. Nusprendėme parengti antrąjį knygos leidimą, ištaisyti pastebėtas korektūros ar stiliaus klaidas, tačiau nekeisti nei knygos struktūros, nei turinio. Šių pokalbių tikslas nėra patenkinti smalsumą, kuo gyveno ir gyvena iškilus Gydytojas, bet veikiau paraginti kiekvieną knygos skaitytoją gyventi pirmuoju asmeniu, intensyviai, mokantis iš išmintingo žmogaus, tačiau kartu nepamirštant, kad mums nereikia tapti A. Alekseičiko kopijomis, svarbiausia būti tais originalais, kuriais mus Viešpats sukūrė. Andrius Navickas

ÄŽvadinÄ&#x2014;s pastabos

Intensyvaus gyvenimo knyga Andrius Navickas Filosofijos daktaras, interneto dienraščio „Bernardinai.lt“ redaktorius

Aleksandras Alekseičikas – gydytojas psichiatras, psichoterapeutas, žmogus. Kalbant apie jį, nuolat tenka vartoti žodį „pirmasis“. Pirmasis Lietuvos psichoterapeutas, kuris dirbo pirmajame psichoterapijos kabinete, pirmasis pradėjo taikyti grupinę psichoterapiją, jo autoriniai seminarai kiekvienų metų balandžio mėnesį vyksta jau 35 metus. Be pertrūkių. Kadaise jie privertė pavadinti Vilnių Sovietų Sąjungos psichoterapijos sostine. Pirmasis psichoterapeutas, gavęs nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardą, ir, kiek žinau, kol kas vienintelis Lietuvos psichoterapeutas, kurio knyga išleista vokiečių kalba. Dar reikėtų pridėti, kad A. Alekseičikas pirmasis Lietuvoje išplėtojo krikščioniška žmogaus samprata paremtą psichoterapiją, žinomą kaip intensyvaus gyvenimo terapija. Tad natūralu, kad pirmoji naujos knygų serijos „Communio“ (Bendrystė) knyga – tai pokalbiai su Aleksandru Alekseičiku. 11

ĮVAdInės PAsTABos

Ne tik apie gyvenimo kelią, ne tik apie psichoterapijos raidą per pastaruosius penkiasdešimt metų, bet svarbiausia – apie tai, ką reiškia gyventi nuo Adomo ir Ievos iki Paskutinio Teismo. 2.

Idėjos, kad vertėtų parengti pokalbių su nuostabia asmenybe, tikru krikščionimi ir talentingu gydytoju knygą, autorius – kunigas pranciškonas Arūnas Peškaitis. Kiek žinau, ji kilo kalbantis su leidyklos „Aidai“ direktoriumi Pranu Vildžiūnu. Pradžioje manyta, kad ši leidykla leis knygą. Entuziastingai sutikau prisidėti, nes buvau ėmęs keletą interviu iš A. Alekseičiko, ir tai paliko itin stiprų įspūdį. Sutarėme, kad galėtume dviese su A. Peškaičiu kalbėtis su A. Alekseičiku, o paskui man tektų teksto sutvarkymo ir galutinio parengimo spausdinti rūpesčiai. Žinojau, jog Daktaras nėra linkęs brautis viešumon ir tikrai nesiveržia duoti interviu. Apsidžiaugiau, kad pokalbių knygos idėja jo neišgąsdino. Spėju, jog labai svarbu buvo tai, kad tiek mane, tiek kunigą Arūną A. Alekseičikas pažinojo ir mumis pasitikėjo. Kitas dalykas – mačiau, kad jam tikrai skauda dėl to, kas šiandien vyksta ligoninėje, kurioje dirba, Lietuvos psichoterapijoje ir psichiatrijoje apskritai. „Jei knyga bent kiek primins žmonėms, jog jie yra sukurti pagal Dievo paveikslą, turi ne tik kūną, bet ir sielą bei dvasią, bent kiek perteiks, kas yra tikroji psichoterapija, – tai puiku, ir tokios knygos labai reikia. Labiausiai bijau, kad ji neatrodytų kaip priekaištas, kaip noras pasirodyti geresniam“, – per pirmąjį susitikimą sakė A. Alekseičikas. 3.

Paskui buvo antras, trečias, dvidešimtas, trisdešimtas pokalbiai. Dažniausiai klausinėjome dviese, bet buvo pokalbių, kai galėjo 12

Intensyvaus gyvenimo knyga

dalyvauti tik vienas iš mūsų. Labai greitai ištirpo iliuzija, kad tereikia iššifruoti Daktaro žodžius – ir knyga parengta. Knyga, kurią laikote savo rankose, brendo ne vienerius metus. Jos rengimą tiksliausiai būtų lyginti su kruopščiu restauratoriaus darbu, tik šiuo atveju reikėjo išvalyti perteklinius žodžius, persijoti per dialogo sietą, kad jie leistų švytėti esmei. Kalbėjomės rusiškai, nes Daktarui paprasčiau šia kalba perteikti subtilius atspalvius, tad pats pasmerkiau save beveik neįmanomai misijai – atrasti lietuviškų žodžių, sąskambių, kurie galėtų bent iš dalies perteikti A. Alekseičiko žaismę rusų kalbos semantiniais lobiais. Neįmanoma iki galo perteikti tikro susitikimo stebuklo. Perpasakojimas subanalina, iškreipia, schematizuoja. Neretai pokalbiai su A. Alekseičiku priminė pastangas už pakarpos ištraukti save iš kasdienių stereotipų pelkės, kartais jie buvo tarsi šėlstanti jūra, tačiau visada išeidavau praturtėjęs ir kažkiek pasikeitęs. Tikiu, kad šiek tiek autentiškesnis. Tai nebuvo paprastas nuomonių, faktų fiksavimas, bet intensyvus gyvenimas čia ir dabar. 4.

Kuo labiau pažįstu A. Aleseičiką, tuo absurdiškiau skamba visi kaltinimai, jog jis arogantiškas diktatorius. Jis drąsiai imasi atsakomybės ir kovoja iki galo už tai, kuo tiki, tačiau jame nėra nė lašo prometėjiško heroizmo, veikiau jis primena Stalkerį, kas kartą einantį į Zoną, vedantį kitus savo atrastais keliais, ir kartu tvirtai pasitikintį kiekvieno iš mūsų sugebėjimu eiti savo kojomis. Svarbiausia, jog kiti šalia taip pat drąsėja, skleidžiasi, prisimena, kad yra sukurti pagal Dievo paveikslą, prisimena, ką reiškia gyventi – kartą, bet kiekvieną dieną. 13

ĮVAdInės PAsTABos

Žmogiškumas ir drąsa – tai būtinos psichoterapeuto savybės. Taip teigia A. Alekseičikas ir nuolat kelia klausimus kolegoms. Vietoje ir ne vietoje, laiku ir ne laiku. Provokuodamas ir nuteikdamas priešiškai. Jis drįsta parodyti ne tik savo stiprybę, bet ir silpnumą, kalba apie sielą, kai kiti postringauja apie pasąmonę. Bulimija sergančios merginos paklausia, ar ji meldžiasi prieš valgį, sukeldamas tiek jos, tiek kolegų pasipiktinimą. Kartais atrodo, kad jis sąmoningai erzina ligoninės administraciją, bando mokyti net ir tuos, kurie jaučiasi už jį kur kas mokytesni. Ne, jis tikrai nėra tobulas. Jo minčių intensyvumas gali varginti, o kategoriškos nuomonės neretai trikdo. Tačiau bent man viską atperka tai, kad jis visada autentiškas ir pasiryžęs viskam dėl kiekvieno savo paciento, dėl savo skyriaus, dėl bičiulių. 6.

Viename iš pokalbių kiek juokaudami sutarėme, jog šią knygą reikia pristatyti kaip būtiną psichoterapijos įvadą, kurio neperskaitęs žmogus neturėtų bendrauti su psichiatrais ar psichoterapeutais, panašiai kaip į tardymą primygtinai patartina ateiti kartu su advokatu. Galima nesutikti su A. Alekseičiko vertinimais, labiau simpatizuoti kitoms psichoterapijos atmainoms, tačiau dialogas su Daktaru neabejotinai padės geriau suprasti, kas vyksta kliento (paciento, ligonio, kančios išvarginto žmogaus) ir terapeuto susitikimo metu, ko iš tokio susitikimo galima tikėtis, taip pat atskleis, kaip galima krikščioniška asmens samprata besiremianti psichoterapija.

Intensyvaus gyvenimo knyga

Knyga nelengvai brovėsi skaitytojų link. Vienu metu atrodė, kad niekaip nepavyks pokalbio aukso smilčių sulydyti į visumą. Taip pat su neigiamu atsakymu sugrįždavo ir visi prašymai paremti knygos leidybą. Kaip dabar atrodo, tai leido knygai labiau subręsti, nauji pokalbiai padėjo patikslinti tai, kas anksčiau buvo pasakyta ne taip aiškiai. Esu labai dėkingas UAB „Scaent Baltic“, į kurią kiek įžūliai kreipiausi, siūlydamas prisidėti prie „Communio“ serijos atsiradimo. Kantrus beldimasis buvo išgirstas, bent dalis knygos leidybos išlaidų buvo padengtos, ir jau galėjome rizikuoti materializuoti pokalbių knygą. Nuoširdžiai tikiuosi, kad ji atras kelią į Jūsų širdis, nes ji tikrai to verta. Ji padeda būti gyvesniems.

daktaras. Žvilgsnis iš apačios Kun. Arūnas Pranciškus Peškaitis OFM Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos pastoracinės psichologijos dėstytojas

Žodis „daktaras“ lotyniškai reiškia tiesiog „mokytoją“. Bet jo konotacijos lietuvių kalboje itin įvairios: taip vadiname ir gydytoją, ir kokį nors mokslingą vyrą, turintį daktaro laipsnį, ir Bažnyčios mokytojus. Jūsų rankose knyga. Daktaro knyga. Joje kalba Lietuvos nusipelnęs gydytojas, psichoterapijos pradininkas mūsų šalyje, originalios psichoterapinės mokyklos „Intensyvus terapinis gyvenimas“ (ITG) kūrėjas Aleksandras Alekseičikas. Kalba apie save, apie gyvenimą, apie meilę, apie tikėjimą, apie psichoterapiją, apie likimą, Dievą, tėvą ir mamą, vaikus ir žmoną. Kalba mums. Kad išgirstume. O gal kad patirtume. Patirtume jo „didybės maniją“, jo aštrumą, jo žvilgsnį. Jis – pultas, bet išlikęs, koneveiktas, bet dėkingas Apvaizdai, tikrintas ir skųstas, bet nuolat prisimenamas kaip vienintelis, padėjęs išgyventi daugeliui, – kalba mums šioje knygoje. Daug kartų kalbėta ir net vieną kitą kartą kai kurių parašyta, jog jo seminarai (kasmetiniai, vykstantys keletą dešimtmečių) „išsisėmė“ ar net „mirė“, kad jis 17

ĮVAdInės PAsTABos

„elgiasi neprofesionaliai“, kad į jį visai tinka mesti akmenį (ir ne vieną). Daug kartų užmiršta, jog visi (absoliučiai visi), šiandien kitų tituluojami „lietuviškosios psichoterapijos klasikais“, yra jo mokiniai. Turbūt ne visiems profesoriams patinka tai prisiminti? Norėtųsi būti reikšmingesniems? Bet patys stipriausieji ir geriausieji prisimena – Egzistencinės terapijos instituto įkūrėjas ir vadovas, profesorius R. Kočiūnas ir Rytų Europos egzistencinės terapijos asociacijos prezidentas, psichoterapeutas R. Petronis vadina A. Alekseičiką savo mokytoju. Tikruoju Daktaru – paprastai, nuolankiai vadina. Žinoma, nevardysiu tų kitų, nenorinčių prisipažinti buvus jo mokiniais. Tik drįstu priminti: kas nesiskaito su istorine tiesa, tuos aplenkia pati Tiesa. Baisu tuomet, kad gyvenimas melu netaptų… Daktarą dar vadinu ir Maestro. Dėkoju Dievui, jog turėjau galimybę dalyvauti jo seminaruose; kad pastaruosius dvejus metus galėjau klausinėti Daktaro ir klausytis – jo neskubraus pasakojimo, jo ypatingo žodžių žaismo, jo teologijos pamokų, jo gyvenimo tėkmės. Kad galėjau pabūti jo namuose („pamatysit, kaip gyvena tikras beprotis“, – šypsodamasis pasakė man tada, kviesdamas ateiti) – namuose, kuriuose tik knygos. Kur buities tiesiog nėra. Dabar atlaidžiau žiūriu į savo tinginystę, nesitvarkydamas kambario vienuolyne: tegul laisvai gyvena ten Dievo Dvasia tarp nuo sienų žvelgiančių ikonų ir knygų stirtų. Taip mane Daktaras išmokė – dar vienas jo terapijos vaisius. O ką daryti, jei Dvasiai būna per ankšta gerai sutvarkytose celėse? Daktaras – toks pirmapradis ir tikras, jog primena man Dykumų tėvus. Ir – turbūt ypač – Rytų Bažnyčios mokytojus. Savo laukiniu, necivilizuotu tikėjimu. Savo ITG, kur daug kas atpažįstama per judesį, smūgį, praktiką. „Nekalbėk, – šaukia Daktaras, – daryk, atlik, nuveik, gyvenk.“ Gal tai mums ir ne18

daktaras. Žvilgsnis iš apačios

patinka? Juk kalbėt jau išmokome. Kalbėt daug, kalbėt gražiai, taisyklingai. Gyvent vis mokomės. Kol gyvi, kol čia, Žemėje, esame. Mano gijimas prasidėjo jau pirmame seminare. Dalyvavau vadinamojoje „didžiojoje“ Aleksandro Alekseičiko grupėje. Savo problemą formulavau paprastai: „Nemoku, negaliu atleisti. Tik vienam žmogui negaliu. Ir dėl smulkmenos. Mano ambicijos užgautos – negaliu atleisti.“ Tada nesupratau, kad, negalėdamas (nemokėdamas) atleisti vienam, iš tiesų prisipažįstu, jog neišmokau atleisti niekam. Man atleidimas geriausiu atveju – užsimiršimas, blogiausiu – toks „karališkas gestas“: iš viršaus į apačią – „atleidžiu tau, žmogau besarmati, atleidžiu, eik ramybėje“. Taip elgiausi aš – kunigas, seminarijos dėstytojas, parapijos klebonas, vienuolis pranciškonas. Elgiausi taip ir man buvo gerai. Ir sąžinė pritarė, ir Dievas, rodos, „pritariamai linkčiojo“. Ir štai grupėje prieš mane klūpi moteris. Aš sėdžiu (kaip pridera „visiems atleidžiančiam“ kunigui). O ji prašo atleidimo. Išsakiau jau visus žodžius, bandžiau net atsistoti (netikėtas nuolankumas!). Ji tebeklūpėjo. „Nebetiki, – sakė Daktaras, – ji jumis nebetiki.“ O ką daryti, kad patikėtų? Jau buvo aišku, kad kažką reikia daryti. Kažką, kad priimtų mano atleidimą. Kažką, kad atleisčiau jai. Žiūrėjau į ją, klūpančią, iš viršaus. Paskui – įvyko. Persėdau nuo kėdės ant grindų. Atsidūriau žemiau už ją. Žemiau. Žiūrėjau iš apačios į viršų. Aukščiau manęs buvo ji, klūpanti. Ir tada pasakiau, jog atleidžiu jai. Ji priėmė mano atleidimą, suprato, kad tikrai atleidau. Ji atsistojo, atsistojau ir aš. Štai taip. Atleidimas nėra „didingas gestas“, išmalda kažkam, klūpančiam prieš mus ir prašančiam atleidimo. Atleidimas įvyksta, kai visu savo kūnu supranti, jog kitas yra toks kaip tu. Kad suprastum, turi nusilenkti žemiau kito, pažiūrėti iš apačios 19

ĮVAdInės PAsTABos

į viršų, nes tas, kuriam atleidi, yra gerbiamas žmogus. Ne prastesnis už tave niekuo. Galbūt dar labiau sužeistas nei tu. Atleidimas jam reikalingas, bet atleidimas visų pirma reikalingas tau pačiam, kad išvaduotų nuo išdidumo. Nuo puikybės, kuri, kaip žinome, yra visų mūsų nuodėmių šaknis. Gal Jūs paklausite: o kaip tikrovėje? Ar sugebėjau atleisti mane „įskaudinusiam“ žmogui? Taip, iš karto. Neliko jokios nuoskaudos. Ir man regis, jog dabar (praėjo beveik penkeri metai) įsižeidžiu ne taip lengvai. Ir atleisti sugebu greičiau. Ir atleidimą priimti. Tai jau daug, patikėkit. Ir dar neseniai pagalvojau – o kaip Dievas mums atleido? Ogi nusižeminęs, tapęs žmogumi, miręs ant kryžiaus – pačia gėdingiausia tų laikų mirtimi. Ir dar: Jis mums atleido jau gimdamas iš moters, tapdamas kūdikiu, vėliau – vaiku ir paaugliu. Žiūrėdamas į mus iš apačios. Kaip visi vaikai žvelgia į suaugusiuosius. Plaudamas mokiniams kojas, pasilenkęs taip žemai, kad net nematė mūsų akių. Taip Jis atleido mums. Taip Jis mus gerbė ir mylėjo. Tebemyli, tebegerbia. Myliu Daktaro „didybės maniją“. Ji leidžia man nuolat prisiminti, pajusti, išgyventi tą „žvilgsnį iš apačios“. Netiesa, kad jis neturi mokinių. Visi jo ligoniai – dalyvavę seminaruose ar gydęsi jo skyriuje – yra jo mokiniai, visi bendradarbiai, visi Lietuvos psichoterapijos „grandai“ (nesvarbu, pripažįsta tai ar ne) yra jo – Daktaro – mokiniai. Jie nešasi dalelę to rūpesčio, kurio Daktaras nepagaili niekam – rūpesčio dėl kito gyvenimo. Susidūrę su Daktaru gyvena jau kitaip, neišvengiamai kitaip. 1988-aisiais metais mokiausi Taline, dalykinio bendravimo videotrenerių mokykloje pas psichologus Cheno ir Galiną Mikkin. Mums, jauniems kursų klausytojams, suvažiavusiems iš visos tuometės Sovietų Sąjungos, Ch. Mikkinas sakė: „Privalote 20

daktaras. Žvilgsnis iš apačios

pabūti A. Alekseičiko grupėje. Jūs turite „galąsti“ savo asmenybę, ji – jūsų darbo įrankis.“ Šį priesaką išpildžiau tik beveik po 20-ties metų. Kaip seniai buvo tas raginimas, tas priesakas… Jau užsiminiau, jog noriu vadinti Daktarą ir Maestro. Jis – menininkas. Gyvenimo, terapijos, žodžio. Viena jo knygų (ar ne vienintelio iš Lietuvos psichoterapeutų) išleista Vokietijoje vokiečių kalba. Jį girdi ten, jo ten klauso, jį skaito. Maestro jis buvo jau prieš ketvirtį amžiaus. Ir tada, ir dabar iš tolimiausių pakraščių, nuo Vladivostoko iki Taškento, Astanos ar Karaliaučiaus vyksta pas jį čia, Vilniun – kad patirtų, išgyventų, bandytų suprasti. Galiausiai tam, kad išgytų nuo netikro gyvenimo. Tam, kad augtų tikėjimas ir viltis. Galbūt ir meilė? Ir dar baigdamas labai dėkoju „Bernardinai.lt“ vyriausiajam redaktoriui, filosofijos daktarui Andriui Navickui. Tik jo nenuilstamų pastangų dėka ši knyga radosi. Aš – viso labo pameistrys, besimokantis žvelgti iš apačios į viršų. Ačiū.

Laiškas skaitytojams Aleksandras Alekseičikas

Brangus skaitytojau, kai į mane kreipėsi pranciškonas Arūnas Peškaitis ir „Bernardinai.lt“ redaktorius Andrius Navickas, klausdami, gal sutikčiau pokalbių metu pasidalinti savo gyvenimo bei darbo patirtimi, kurį laiką svarsčiau. Niekados nesibroviau į viešumą. Mano stichija – susitikimas su žmogumi, kuris atėjo prašydamas pagalbos. Psichoterapija – tai intymus ir dramatiškas susitikimas. Vis dėlto nutariau surizikuoti. Pirmiausia dėl to, jog pasitikiu pašnekovų sugebėjimu nustatyti pokalbių ribas, kad jie netaptų tik žodžių lietumi. Tiek gyvenimas, tiek pokalbis yra kaip upė, kuriai būtini krantai. Jei jų nėra, tai turime ne upę, o pelkę. Antra vertus, tikiu, kad toks pasidalijimas patirtimi suteiks drąsos žmonėms gyventi savą, o ne kaimyno ar viršininko gyvenimą, drąsos susitikti ligą, drąsos sveikti, drąsos kreiptis pagalbos ir išminties, kaip ją priimti. Šioje knygoje stengiausi būti iki skausmo atviras ir nebijojau leisti sau išeiti iš proto, norėdamas ir jums priminti, kad neretai turime palikti namus, idant suprastume jų vertę, pradėtume

ĮVAdInės PAsTABos

skirti namus, kaip tai, ką turime prisijaukinti, nuo kalėjimo, kuriame nuolat kuriami pabėgimo planai. Esu iki skausmo protingas, iki skausmo matantis, iki skausmo girdintis, iki skausmo veiklus, iki skausmo patyręs, iki skausmo sveikas (rus. bolno zdorov). Tiesa, kartais, kai jaučiuosi pavargęs, kai skauda, jog negaliu padėti, pradedu jaustis net labai sergantis (rus. zdorovo bolnoj). Todėl ir sakau, kad gelbėdamas kitus, taip pat gelbėju save. Kai matau, jog pavyko sumažinti žmogaus depresiją, pridėti pasitikėjimo Dievu, padėti iškęsti kelyje į išgijimą, jaučiuosi vis labiau įaugantis į amžinybę, džiaugiuosi, jog mano tėvui, kuris laukia manęs pas Viešpatį, šiandien tikrai džiugu dėl manęs. Labai norėčiau, kad ši knyga leistų geriau suprasti, kas yra tikroji psichiatrija ar psichoterapija ir kodėl to tikrumo neretai pritrūksta. Norėčiau, kad ji padėtų geriau orientuotis, tiek ieškant pagalbos, tiek ją teikiant. Norėčiau, kad skaitydami šią knygą nebijotumėte būti sergantys ir bepročiai. Nebijotumėte būti kitokie nei kiti, būti savimi. Norėčiau, kad ir ta dalis mano kolegų, kurie neserga su savo pacientais, neišgyvena skausmo, baimės kartu su jais, kurie skuba šalinti simptomus, trukdydami pacientui iki galo išsisirgti ir pasiimti iš ligos tai, ką ji galėjo duoti, mano žodžius priimtų ne kaip pasmerkimą, bet kaip rūpestį. Šiuolaikinis krikščionių mąstytojas Enzo Bianchi rašė, kad nėra didesnės klaidos santykyje su pacientu, kaip elgtis ir kalbėtis iš jėgos pozicijų, paverčiant kenčiantį žmogų ne tik auka, bet ir teisiamuoju. Gydytojo pareiga – susitikti pacientą ten, kur šis yra, pasidalinti jo bejėgyste, leisti pacientui vadovauti šiai kelionei, o ne atvirkščiai. Prisiminkime, kad ir Jėzus tapatinosi su

Laiškas skaitytojams

sergančiuoju, o ne su lankytoju, kai sakė, jog tas, kuris aplankė ligonį, patį Jėzų aplankė. Reikėjo laiko, kol supratau, kad kiekvienas mano pacientas yra man Dievo siųstas. Reikėjo laiko, kol nustojau bijoti būti bepročiu, nustojau bijoti beprotybės. Pradžioje šią baimę tirpdė profesionalumas, o paskui – Dievo baimė, kuri išgydo visas kitas baimes. Jei bijai Dievo, tai daugiau nėra ko bijoti. Tiesa, svarbu nepamiršti, kad Dievo baimė – tai ne bausmės baimė, bet veikiau baimė, jog švaistau Jo dovanas ir nesugebu pateisinti pasitikėjimo.

26-280 psl.

Aforizmai

Tikras tikėjimas – kai tiki ne į Dievą, bet Dievu, visais jo sumanymais, kurie tau skirti.

sergate? Dėkokite Dievui, kad Jis jūsų nepamiršo. Visos mūsų baimės kyla iš per mažos Dievo baimės. dievo baimė – tai ne bausmės baimė, bet veikiau baimė, jog švaistau Jo dovanas ir nesugebu pateisinti pasitikėjimo.

dievas kalba su mumis meilės šnabždesiu, jei jį ignoruojame – skausmo riksmu.

Fronte nebūna netikinčių žmonių. dievas mielai teikia pagalbą, bet tik žmonių rankomis. Amžinybė yra ne tai, kas kažkada bus, bet ji skleidžiasi mumyse ir mes turime į ją įaugti.

Jei turi dėl ko numirti, tuomet turi ir dėl ko gyventi. dalis žmonių patenka į pragarą, nes iš mandagumo neišdrįso velniui paprieštarauti.

Menas gyventi nėra sugebėjimas prie gyvenimo pridėti daugiau metų – tai sugebėjimas prie metų pridėti daugiau gyvenimo.

Išmintingiau besąlygiškai kapituliuoti prieš Dievą, o ne prieš psichiatrą.

Kuo ilgiau gyvenate svetimu protu, tuo greičiau prarandate savąjį.

283

AForIzMAI

Mano talentas – sugebėjimas materiją sudvasinti, o dvasinius dalykus įkūnyti, materializuoti. Parodyti, o ne tik pasakoti. Padėti įsisąmoninti amžinybę, glūdinčią kiekvienoje mūsų gyvenimo akimirkoje.

Psichoterapija turi ne saugoti žmogų nuo gyvenimo, bet padėti jam gyventi kuo intensyviau, kuo spalvingiau, kuo tikslingiau.

Psichoterapijoje reikia tikrai daug drąsos, nes be jos ir tikėjimo labai sunku priimti sergantį žmogų pirmiausia kaip unikalų, o ne nenormalų.

nebūna lengvos, malonios psichoterapijos. sveikata – tai sugebėjimas viduje ir išorėje vykstančius procesus išgyventi ir perteikti kaskart vis naujai.

sveikata – kai viskas vyksta savo laiku. neskubėkite atsikratyti beprotybės, neišsiaiškinę, nuo ko ji jus saugo.

Žmogaus gyvenimas kaip upė. Ji teka pati, psichoterapeutas tik gali padėti pacientui formuoti šios upės krantus, atrasti ribas, kurios leidžia upei išlikti srauniai.

Terapijos metu labai svarbu perteikti pacientui ir tai, kad viskas gyvenime, kas svarbu, turi būti iškentėta, užsidirbta. Visa tai, ką pasigrobiame veltui, mums neteikia naudos, bet yra balastas, kuris tik trukdo gyventi.

daugumą žmonių liga veikia pozityviai, jie tampa atsakingesni, sąžiningesni, doresni.

284

Liga yra nuostabus gyvenimo mokytojas. Nes išmoko ne tik nuolankumo, bet ir kreiptis į kitą, prašant pagalbos, išmoko nebijoti savo silpnumo.

Liga – tai saviti kvalifikacijos kėlimo kursai. negerai, jei pacientas sveiksta pernelyg greitai, dar nespėjęs paimti iš ligos viso to, ką ji galėjo duoti.

dėkingi pacientai sveiksta kur kas greičiau. neurotikas gydosi, jam vis geriau ir geriau – ir taip 30 metų. Persekiojimo manija gali būti labai naudinga. Pavyzdžiui, bėgant maratoną. Tai ne beprotybė. Tai tiesiog atgrasūs samprotavimai.

Geriausiai gydo tie vaistai, kurie taip ir lieka kišenėje. Jaunas gydytojas vieną ligą dviem dešimtim vaistų gydo, o senas gydytojas dvidešimt ligų – vienu vaistu.

Buvimas kartu su kitais žmonėmis gydo. Labai dažnai geriausias būdas susitvarkyti su savo problemomis – padėti spręsti kitam žmogui jo problemas.

Tikri pagalbininkai nereikalauja – daryk taip ar anaip. Jie tai, ką sako, liudija savo gyvenimu, veiksmais. Jie sako – daryk taip, kaip aš darau.

Meilė yra tikrasis žygdarbis, kuris daro mus žmonėmis. net ir nedidelis nėštumas jau yra nėštumas. 285

AForIzMAI

Kai gimsta vaikas, kartu gimsta ir jo mama, jo tėtis, jo seneliai. ne kiekvienu žmogumi galima besąlygiškai žavėtis, bet pagailėti galima kiekvieno.

Vieni žmonės įkrenta į senatvę, kai kurie pakyla iki senatvės. svarbus senatvės privalumas – nereikia bijoti mirti jaunam. Turime ne laukti mirties, o nuolat jai ruoštis, iš lėto mirti šiame pasaulyje ir rengtis kitam.

Kas yra telegrafo stulpas? Pagal vieną iš versijų – tai gerai suredaguotas medis.

Aš galiu duoti kitam tik tai, ką pats turiu.

286

Alekseičikas, Aleksandras Al-83 Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną. Pokalbiai su gydytoju psichiatru-psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku / [sudarytojai Arūnas Peškaitis, Andrius Navickas]. – II-asis patais. ir papild. leidimas. – Vilnius : Bernardinai.lt, 2014. – 288 p. : iliustr. – (Communio) ISBN 978-609-8086-08-9 Pokalbių knyga su gydytoju psichiatru-psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku padės geriau suprasti, kas vyksta paciento ir terapeuto susitikimo metu, ko iš to susitikimo galima tikėtis, taip pat atskleis, kaip galima krikščioniška asmens samprata besiremianti psichologija. Tai knyga ne tik apie gyvenimo kelią, ne tik apie psichoterapijos raidą per pastaruosius penkiasdešimt metų, bet svarbiausia – apie tai, ką reiškia gyventi nuo Adomo ir Ievos iki Paskutinio Teismo. UDK 615.85(474.5)(092) Knygos sudarytojai Arūnas Peškaitis OFM ir Andrius Navickas Kalbos redaktorė Elena Andrulytė SF Korektorius Antanas Šimkus Viršelio dailininkė Jūratė Juozėnienė Knygos dailininkas Povilas Zaleskis

Išleido VšĮ „Bernardinai.lt“ Maironio g. 10, LT-01124 Vilnius Tel. 8˜5 2313009 El. p. redakcija@bernardinai.lt www.bernardinai.lt

Spausdino UAB „BALTO print“ Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius www.baltoprint.lt

Formatas 148x210mm. Tiražas 1500 egz.