Chiara Lubich
Akimirkos paslaptis
Chiara Lubich (1920–2008) yra svarbi asmenybė, išryškėjusi pastarųjų penkiasdešimties metų Katalikų Bažnyčios panoramoje. Popiežius Benediktas XVI ją yra pavadinęs „didžia moterimi, didžia charizmatike“. Iš tiesų savuoju vienybės dvasingumu, kurį įkvėpė Jėzaus žodžiai „Tegul visi bus viena!“ (Jn 17, 21), Chiara labai svariai prisidėjo prie to, kad Katalikų Bažnyčioje sužydėtų „Bažnyčios – bendrystės“ idealas, kurio taip troško Vatikano II Susirinkimas, ir būtų nutiesti dialogo tiltai su kitomis krikščionių Bažnyčiomis, kitomis religijomis, netgi su netikinčiais žmonėmis. Savo asmeniniu liudijimu ir jos įsteigto Fokoliarų judėjimo, šiandien veikiančio visuose žemynuose, veikla Chiara Lubich padėjo atrasti krikščioniškojo nuotykio grožį; tai pašaukimas pirmiau nei „veikti“, „būti“: galėti būti – pavieniui ir drauge – kitas Jėzus, kita Marija. Nuncijus Luigi Bonazzi
Akimirkos paslaptis Mintys apie gyvenimÄ… dabartimi
UDK 23/28 Lu-13
Iš italų kalbos vertė Redaktorius Knygos dailininkas
Asta Žūkaitė Petras Kimbrys Povilas Zaleskis
Nuotraukos CSC – Centro S. Chiara Audiovisivi © VšĮ „Bernardinai.lt“, 2011 © Città Nuova Editrice, 2001 © Fokoliarų judėjimas Lietuvoje, 2011 ISBN 978-609-95057-3-2 Išleido VšĮ „Bernardinai.lt“, Maironio g. 10, LT–001124 Vilnius Tel. (8 ~ 5) 231 3009 · el. paštas redakcija@bernardinai.lt · www.bernardinai.lt
Chiara Lubich
Akimirkos paslaptis Mintys apie gyvenimÄ… dabartimi
2011
Turinys Įžanga
9
Gyventi dabartimi Jei gyvename dabartimi Kristaus tiesoje Ne kiek, bet kaip Iškilmingumo žymė Jis yra Kelias Dieviškas nuotykis Kiekvienai dienai gana savo vargo Kasdienis kryžius Galutinis tikslas Egzaminas Dievo rankose Atsikratyti minčių
15 16 17 19 20 22 23 24 25 26 27 28
Tebūnie tavo valia Leidimas Kur laimė? Darbas dviese Budrumas Išliekantis laikas Įsišaknyti Dieve Tebūnie Tavo valia Paversti žemę dangumi Kasdienė duona
30 31 32 34 36 37 38 39 40
Įsitvirtinę amžinybėje Kaip tapti šventaisiais? Krikščionių solidarumas Išliekantys darbai Tikroji laiko prasmė Ten, kur jau niekada nebenusileidžia saulė Tvirtai stovėti ant žemės Namas, statomas čia Lyg paskutinį
42 44 47 49 50 52 53 54
Nūdienos asketika Laiko traukinyje Negalvojant apie save Kad Jis prisikeltų mumyse Būti „meile“ šiandien Mokėti prarasti Tartum sūpuoklėse Nuostabios pratybos Statyti kitam gyvenimui
56 58 59 60 62 63 64 65
Iš pokalbių Žvelgiant į Mariją Gyventi dėl Bažnyčios Norint pasiekti vienybę su Dievu Lemiamo susitikimo akivaizdoje Krikščioniškoji išmintis
67 68 69 70 71
Kalbantis su jaunimu Niekas nesvarbu. Tik mylėti Tave! Dievo balsas Kas visų mieliausia
74 75 77
Dienoraščio puslapiai Nesibaigianti šventė
79
Laikas ir amžinybė Žvelgiant į tai, „kas aukštybėse“
86
Didžiųjų krikščionių balsai Kiekviena diena – vis nauja pradžia Amžinieji bėgiai Likti dabartyje Turiu suspėti šiandien Pavedimas Dabarties sakramentas Dabartis ir ateitis Mums priklauso tik dabartis
89 90 91 92 93 94 95 96
Chiara Lubich ir fokoliarų judėjimas
97
Įžanga Kažin ar yra koks kitas klausimas, apie kurį būtų susitelkę tiek žmogiškosios išminties ir transcendentinės gelmės. Dabarties akimirka yra dvasinio gyvenimo pagrindas ir krikščionybėje, ir kitose didžiosiose religijose. Galbūt todėl, kad nenumaldomai srūvančio laiko akivaizdoje žmogus ieškojo tarsi kokios užtvankos, atokvėpio, pagalbos ar net stebuklingo išsigelbėjimo. Vienas iš seniausių liudijimų aptinkamas budistų kanone: „Klausiamas, kodėl jo mokiniai, gyvenantys kukliai ir ramiai, valgantys tik vieną kartą per dieną, taip švyti, Buda atsakydavo: „Mano mokiniai neišgyvena dėl praeities, nesirūpina ateitimi, bet gyvena dabartimi. Štai kodėl jie švyti. Rūpindamiesi ateitimi, grauždamiesi dėl praeities, paiki žmonės džiūsta kaip nukirstos žalios nendrės, padžiautos saulėje.“ 1 Islamo tradicijoje, grindžiamoje aklu paklusimu Dievo valiai, irgi labai svarbu gyventi Dievo duota šiandienybe, dabartimi. Viename chadyje apie Mahometą sakoma: „Atėjus vakarui, nelauk ryto, o rytą nelauk vakaro.“
1 W. Rahula, L‘insegnamento di Buddha, Roma, 1996, p. 86–87.
9
Stiprios dvasinės sufizmo srovės atstovams dabarties akimirka padeda iki galo patirti Dievo buvimą šalia, pasijusti jo akivaizdoje nuogiems ir tuščiomis rankomis. Būtent todėl sufijai dar vadinami dabarties vaikais. Krikščionybė taip pat atnešė ir naują požiūrį į laiką. Evangelijoje daug kartų primygtinai raginama gyventi dabartimi: „Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo“ (Mt 6, 34); „Niekuo per daug nesirūpinkite“ (Fil 4, 6). „Paveskite jam visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi“ (1 Pt 5, 7). Visa ko pagrindas – tikrumas, kad danguje yra Tėvas, kuris mus myli ir mumis rūpinasi. Jis žino, ko mes stokojame, ir nė minutės nenuleidžia nuo mūsų akių, o to negalėtų padaryti net labiausiai mylinti motina. Taigi gyventi dabartimi, neabejojant besąlygiška Tėvo meile, tapo vienu iš krikščioniškojo dvasingumo ramsčių. Ta pati „širdies malda“, tai yra Dievo vardo kartojimas, būdingas Rytų krikščionių dvasingumui, įgalina išgyventi kiekvieną akimirką šlovinant ir skelbiant meilę Tam, kuris mus nuolat pripildo savo palaimos. Didieji dvasinio gyvenimo mokytojai, įvairių laikų mistikai ir mistikės, atskleidžia paslaptį, glūdinčią tokioje trumpoje ir nereikšmingoje mūsų būties atkarpoje. Jų patirtis liudija, kad dabarties akimirka
10
– tai savotiškas sakramentas ta prasme, kad per ją tarsi kanalą galima pasiekti dieviškąjį gyvenimą. Palaimintasis Jonas Reisbrukietis yra pasakęs: „Dievas gimsta mumyse kiekvieną akimirką“, o jam atitarė Pranciškus Salezas: „Kiekvienoje tavo akimirkoje tarsi mažame branduolyje sutelktas visas amžinybės gėris.“ Trumpame Kūdikėlio Jėzaus Teresės gyvenimo kelyje gausu per nušvitimą kilusių minčių apie dabarties akimirką. „Jis, Jėzus, – sakė ji, – maitina mane kiekvieną minutę.“ „Man atrodo, kad Meilė įsismelkia mano vidun ir gaubia mane iš išorės, kiekvieną akimirką ši gailestingoji Meilė mane atnaujina.“ Tą patį klausimą svarstė ir krikščionių rašytojai bei mąstytojai. C. S. Lewisas vieną iš garsiųjų „Kipšo laiškų“ skiria šmaikščiam velnio mokymui, kaip sukliudyti žmonėms gyventi šia akimirka, nes tai labai kenkią jo tikslams. Galiausiai Kierkegaardui akimirka net neturi laiko konotacijos, tai „vartai į amžinybę, vienybė su Absoliutu, Amžinojo išsiskleidimas2“. Nauja filosofine laiko samprata pasižymi Foresi mintys apie „laiko nelaikiškumą3“. „Tik dabarties akimirką, – rašo jis, – kuri yra ir amžinybės akimirka, galiu suvokti tikrovę ir sakyti, kad pažįstu ją nelaikiškai“, veikiamas malonės, įgalinančios dalyvauti, nors ir ribotai bei laikiškai, beribėje Dievo būtyje. 2 S. Kierkegaard, Oeuvres complètes, Paris, 1982, t. 19, p. XXIX. 3 P. Foresi, Conversazioni di filosofia, Roma, 2001, p. 102.
11
Pagaliau prieiname prie mūsų teksto. Ši nedidelė Chiaros Lubich raštų antologija atsirado dėl labai paprastos priežasties. Nerasime tokių žmonių, kuriems, susidūrusiems su jos dvasingumu, nebūtų padėjęs siekis gyventi dabarties akimirka pagal jos pasiūlymą ir patarimą. Todėl labai reikėjo surinkti jos apmąstymus ir patarimus (jie jau išleisti angliškai ir vokiškai) į vieną knygą, kad tai būtų lengvai prieinama ir naudinga tiems, kurie, grumdamiesi su gyvenimo negandomis ir slogučiais, jaučia poreikį „sustabdyti laiką“, padaryti savotišką egzistencinę „pertrauką“, kad galėtų vėl atrasti save ir savo gyvenimo kelią. Skaitydami pamatysime, kad autorės apmąstymai grindžiami ne tik krikščioniškojo dvasingumo tradicija; juose atsiranda tik šiai autorei būdingų bruožų, papildančių tradiciją naujais ir originaliais elementais. Išryškėja aiškus ir tikslus Dievo valia išgyventos akimirkos nelaikiškumo matmuo. Jos carpe diem tai ne būdas įveikti neramumus, tai ir ne vien pratimas, naudingas dvasiniam tobulėjimui. Kalbama ne apie tai, kaip sužvejoti akimirką laiko tėkmėje, bet apie tai, kaip ją „prikalti“ prie amžinybės, pripildant meilės Dievui ir artimui. Chiara moko, kaip per trumpą akimirksnį „pasisotinti begalybe“: kiekvieną akimirką maitintis Dievo valia, o laiką, bet kokį laiką, paversti „esamuoju Meilės laiku“ – tokios soties žmogaus siela labiausiai trokšta.
12
Kaip ir kituose Chiaros Lubich skelbiamuose apmąstymuose, čia galiausiai išryškėja dvasingumui būtinas bendrystės matmuo. Tai akivaizdu net tose srityse, kuriose žmogus, atrodo, turėtų kliautis vien savo ieškojimais. Todėl ir šioje knygelėje kalbama apie bendrystę, smarkiai veikiančią mūsų dvasinį gyvenimą. Chiara teigia gyvenimą dabartimi, kartu apglėbiant praeitį ir ateitį, nes, anot jos, krikščionys myli ir vakarykštę, ir šiandienę, ir rytdienę žmoniją, nors labiausiai pasiryžę tarnauti tam vieninteliam artimui, kuris šią akimirką yra priešais juos. Taigi Chiarai gyventi dabarties akimirka reiškia paskleisti visuotinę ir amžiną meilę, susitvenkusią nūdienoje. Mylėti žmoniją viename asmenyje, gerai, net „iškilmingai“, atlikti mažus kasdienius darbelius (age quod agis4, kaip sakoma lotyniškoje patarlėje), nes „tam, kas myli, visi darbai dideli“, reiškia visada gyventi laisva širdimi, kiekvieną akimirką galinčia atsiverti kitam. Apibendrinant galima tarti, kad dabarties akimirkos mokykloje išmokstama dar viena pamoka – kaip paversti laiką savo nuolatiniu sąjungininku augant meilėje. Mat meilė, ta tikroji, konkrečioji, veiklioji meilė, alergiška praeičiai ir ateičiai. Ją galima patirti tik čia ir dabar, kur ši Dievo dovana, tai yra kiekviena gyvenimo akimirka, gali išsiskleisti ir pavirsti meilės visai žmonijai dovana. Enzo Maria Fondi 4 Daryk, ką darai (lot.).
13
14-107 psl.
Lubich, Chiara Lu-13 Akimirkos paslaptis/Chiara Lubich: mintys apie gyvenimą dabartimi. – Vilnius: VšĮ „Bernardinai.lt“, 2011. – 108 p. (Bernardinai.lt biblioteka) ISBN 978-609-95057-3-2 Ši knyga yra Chiaros Lubich minčių apie dabartinę akimirką antologija. Gyvenimo dabartimi tema dažnai sutinkama krikščionybės ir didžiųjų religijų raštuose, filosofijos tekstuose ir liaudies išminties lobyne, pabrėžiant, kad siekis išgyventi dabartinę akimirką – rodos tokią trumpą ir nereikšmingą – atveria pilnatvės sklidino gyvenimo paslaptį. Autorės savita kalbėsena ir giliomis dvasinėmis įžvalgomis persmelktas žodis kviečia skaitytoją gyventi čia ir dabar mylint Dievą ir artimąjį. Taip kiekvienos dienos vakarą sutiksime ne tuščiomis rankomis, o kupini darbų, atliktų ir paaukotų iš meilės.
UDK 23/28
Išleido VšĮ „Bernardinai.lt“,
Maironio g. 10, LT–001124 Vilnius Tel. 8 ~ 5 2313007 · el. paštas redakcija@bernardinai.lt · www.bernardinai.lt
Spausdino UAB „BaltoPrint/Logotipas“ www.baltoprint.com Formatas 115X 185 mm. Tiražas 1500 egz.
„Jūsų dvasingumas yra atviras, pozityvus, gied ras, užkariaujantis. Užkariavote net ir popiežių. Esu sakęs, kad linkiu jums būti Bažnyčia, dabar sakau, jog linkiu Bažnyčiai būti jumis“. Jonas Paulius II „Reikšminga šiuolaikinės Bažnyčios asmenybė, priklausanti ne vien katalikų bendruomenei. Jos raštai įkvėpė šimtus tūkstančių“. Rowan Williams, Anglikonų Bažnyčios vadovas „Visi imamai ir bendruomenių vadovai privalo pažinti šios moters gyvenimą. Chiara yra mano dvasinė motina“. Warith Deen Mohammed, Imamas, Muslim American Society (JAV) vadovas „Chiara Lubich yra viena iškiliausių tarpreliginio dialogo skatintojų, tvirtas aiškus balsas šiuolai kiniuose debatuose. Sugebėjo įkurti judėjimą, vieną plačiausiai pasklidusių pasaulyje, gebantį atvirai bendrauti su pasauliu, siekiant solidaru mo, teisingumo ir taikos“. Giorgio Napolitano, Italijos prezidentas „Žiūrėk, Chiara, ką tu darai: neši vienybę į pasau lį. Prisimink, kad esi ypač Dievo apdovanota“. Pal. Motina Teresė
Šiuolaikinis žmogus nuolat jaučia laiko trū kumą. Jo mintis dažniausiai užpildo praeities prisiminimai arba ateities lūkesčiai. Tuo tarpu gyvenimas dabartimi yra dvasinio gyvenimo pagrindas ir krikščionybėje, ir kitose didžiosio se religijose. Nerasi tokių, kuriems, susidūrus su Chia ros Lubich dvasingumu, nebūtų padėjęs siekis gyventi dabarties akimirka, kaip ji tai siūlo ir pateikia. Šioje knygoje surinkti jos pamąstymai ir patarimai naudingi tiems, kurie, besigrum dami su gyvenimo negandomis, jaučia poreikį „sustabdyti laiką“, padaryti savotišką egzistenci nę „pauzę“, kad vėl atrastų save ir savo gyveni mo kelią.