Gintaras Aleknonis „Ačiū tiems, kurie išgirdo“ by Bernardinai.lt

Gintaras

Aleknonis

Ačiū tiems, kurie išgirdo

UDK 323(474.5) Al-71

Knygos leidimą iš dalies parėmė

www.atviravisuomene.lt

Viršelyje panaudotas K. Vanago/BFL nuotraukos fragmentas. Išleido VšĮ „Bernardinai.lt“ Maironio g. 10, LT–01124 Vilnius Tel. 8 ~ 5 2313009 · El. paštas zurnalas@bernardinai.lt www.bernardinai.lt · www.bernardinai.lt/knygynas

Gintaras A leknonis

Ačiū tiems, kurie išgirdo Skiriu Rasai

www.aleknonis.tk

Klausytojui ir skaitytojui

Visi šioje knygoje sudėti tekstai 2005-2010 metais skambėjo per Lietuvos radiją. „Savaitės komentarą“ dažniausiai skaitau kas antrą savaitę. Toks reguliarus komentarų rašymas truputį keistas užsiėmimas. Kartais įvykiai verda, manai, kad turi daug ką svarbaus pasakyti, bet riboja tau skirtos keturios minutės. Kitą kartą atvirkščiai – visiškai ramu ir net nežinai, kokios temos griebtis. Tačiau vis tiek reikia parašyti. Tas pačias keturias minutes, į kurias praeitą kartą niekaip negalėjai sutilpti. Komentaras – vienadienis rašinys, todėl tokius tekstus jungdamas į knygą lyg meti iššūkį laikui. Ne kartą pasitaikė, kai vakare rašytas tekstas kitą dieną jau skambėjo kaip seniena, nors džiaugiuosi, kad buvo ir „taiklių šūvių“. Tikiuosi, jog dabar, sudėti į knygą, komentarai jau tampa nebe komentarais, bet savotiška šešerių metų Lietuvos gyvenimo kronika. Tai subjektyvus pasakojimas, primenantis, ką per tą laiką padarėme, ko pasiekėme, kur klydome. Galbūt ir pasimokėme. Džiaugiuosi, kad galėjau apie visa tai rašyti.

Komentarų knyga apžvalgininkui yra savotiškas viešas egzaminas. Rašydamas stengiausi nepažeisti dviejų principų. Pirma – rašyti taip, kad vėliau, sutikęs žmones, kuriuos minėjau, nebijočiau pažvelgti jiems į akis. Antrasis pasitikrinamas dar laukia ateityje. Manau, jog reikia išdrįsti perskaityti prieš dešimt metų rašytus savo tekstus. Ir sąžiningai atsakyti į klausimą: „Ar tau ne gėda?“ Nuo šių komentarų parašymo dar nepraėjo dešimtmetis, bet laikas bėga greitai. Sudėjus tekstus į knygą, pastebi ir tai, ko, deja, nematei šešerius metus tuos komentarus rašydamas. Kai kurios mintys, vaizdai ar palyginimai pasikartoja. Tačiau nusprendžiau tikrumo, tikros to laiko dvasios neaukoti vardan grožio ir skaitytojo patogumo, todėl pasikartojimai ir liko. Norėjau būti ištikimas klausytojui. Rašyti komentarą klausymui ir skaitymui – truputį skirtingi dalykai. Pauzė ar intonacija kartais padeda savaip nuspalvinti tekstą, gal net suteikia kitų prasmių. Dabar šį teksto skaitymo studijoje malonumą tenka patikėti knygos skaitytojams. Truputį gaila, bet gal jie perskaitys tai, ko aš nesugebėjau. Beveik visi šioje knygoje sudėti komentarai paskui buvo perspausdinti. Dažniausiai tai darė įvairūs interneto portalai, kartais ir laikraščiai. Virtualioje erdvėje tekstai sulaukdavo komentarų, buvo ir laiškų, skambučių ar žinučių. Ačiū ne tik už gerus ir padrąsinančius žodžius, bet ir už kritiką. Tiesos ieškojimą visada lydi ginčai, į oponentų argumentus stengiuosi įsiklausyti.

Nuosekliausiai mano tekstus skelbė Bernardinai.lt, už ką jiems nuoširdžiai dėkoju. Puikiai suprantu, kad komentarų sudėjimas į knygą taip ir būtų likęs tik autoriaus užgaida, jeigu ne nenuilstantis pilietinės žiniasklaidos puoselėtojas Andrius Navickas bei VšĮ „Atvira visuomenė ir jos draugai“ parama. Dėkoju jiems ir visiems Bernardinai. lt žmonėms, kurių rūpesčiu šie tekstai tapo knyga. O tekstai tikrai nebūtų parašyti, jeigu ne Lietuvos radijas. Ačiū radijo žmonėms, kurie supranta nacionalinio transliuotojo misiją ir pasiaukodami puoselėja laisvą žodį, savo nuoširdumu griaudami tylos ir abejingumo sieną. Nors tai ne visada lengva. Ne vienerius metus atsisveikindamas iš radijo studijos sakydavau: „Dėkoju tiems, kurie mūsų klausėsi. Ačiū tiems, kurie išgirdo“. Šiandien, sugrįžęs prie mikrofono, pirmiausia linkėčiau neprarasti vilties, kad tiesa ir meilė nugali melą ir neapykantą.

Turinys

14 16 19 21 23 26 28 31 33 35 38 40 43 46 48 50

Ranka ir šešėlis Bandos jausmas Valdovai ir vadovai Ką pasakys pasaulis? Lietuviškas cugcvangas Ne keršyti, o atleisti Jie tapo garsūs – ir mes kartu Ledo ir skaičių magija Kas iš tikrųjų laimėjo karą? Lietuviškas propagandos vadovėlis Politikai ir tauta Politikos verslas Panašios skirtingos sukaktys Politinis korektiškumas ir tikrieji vardai Lietuviškas „Atsiprašau“ Skęstančiųjų reikalas

53 55 58 61 64 66 69 72 74 77 80 83 85 88 90 93

Tas kartus žodis „Laisvė“ Graudi vienatvė Pirkėjai ir pardavėjai Politbiuras ir valdančioji opozicija Politinė ir teisinė atsakomybė nėra tapačios Juokdariai ir politikai Patriarcho ruduo ir nomenklatūros pavasaris Ar įmanoma perbristi Rubikoną Kokia kita to paties traukinio stotelė? Atsakomybės jausmas: kaltųjų nėra Galia ir atsakomybė Stabilumo (o gal stagnacijos) kaina Keistos skyrybos Pavojinga pilietiškumo mada Į Maskvą, į Maskvą… Laisvės saikas

95 98 100 103 106 108 111 113 116 118 121 124 126 129 131 134 136 138 141 143 146 149 152 155 157 160 162 165 168 171

Turtinga valstybė ar turtingi piliečiai Dūmai yra dūmai – nesvarbu, kieno pypkė Pasitaiko ir pas mus sąžiningų konkursų Politikos azartas Žmogus – valstybės turtas? Politinės atostogos baigėsi Tikrieji lyderiai veikia, o ne kalba Apsaugok, Viešpatie, nuo draugų Žiniasklaidos meilė amžina nebūna Europos pinigai: egzaminas Rinkimų loterija: kas ką nubaus Tikroji ir visa tiesa Devyniasdešimtieji ar keturiasdešimtieji? Teisybė brangsta Kam reikalinga dviguba pilietybė? Gyva kalba nebijo globalėti Dvi kėdės premjero kabinete Išimtys ar taisyklės? Tiesa ir nutylėjimai Ar gali padegėjas dirbti ugniagesiu? Politinis dziudo Kiek eskimų šiandien gyvena Lietuvoje? Sąskaitos su istorija Kelionė iš Sibiu į Vilnių Aukštasis mokslas – ne krepšinis Kas sugriovė Valdovų rūmus? Pakeliui į politikos Everestą Drumstame vandeny Su kuo kariaujame keliuose Garbės reikalas ir reta išimtis

174 177 179 182 185 187 190 193 197 200 203 206 209 212 214 217 220 223 226 229 232 234 237 240 243 246 249 251 254

Kur bus sprendžiamas Lietuvos likimas? Ko mes bijome? Artėja pažadų dalijimo metas Ir kiti… Skirtingos dėlionės Rinkėjui – loterijos bilietą Pažvelgti iš šalies Slaptas atsitiktinumas Mažų kainų ir didelių bausmių šalis Atsiprašau Augusto Oktaviano Neišvengiamo laimėjimo situacija Kai laikraščiai geriausiai tinka batams šildyti Korupcija mažėja: prekyba su valstybe Iš kur lietuviams tiek drąsos Didžioji iliuzija Užkulisiai ar scena? Durys kreivų veidrodžių karalystėje Dvejopi standartai: svajonės ir realybė Ką daryti, kai neturi idėjų Ar nusipelnėme teletabių valdžios? Istorijos egzaminas Tekstas smulkiomis raidėmis Strateginiai sprendimai: Žalgiris, „Leo“ ir Guggenheimas Tikros pilietybės link Apie simbolių prasmę Ar mirtis visus sulygina? Pusiau TAIP, pusiau NE Lietuvos fronte nieko naujo? Trečioji monetos pusė

257 260 263 266 268 271 274 277 280 283 286 289 292 295 298 301 304 307 310 314 317 320 323 326 328 331 334 337 340 343

Kas pasaugos piniginę? LEO ir Bratislavos kapinės Šeši nuliai ar milijonas? Kaitos kaina Mylėk politiką savyje, o ne save politikoje Žinau, bet nesakysiu Nostalgijos infl iacija Skaičiuokime iš anksto Sunkiausia suprasti save Realybės šou „Prezidentas“ Diagnozė – valdžios liga Tarybų valdžios taikinys – universitetai Kas mums išrenka prezidentą? Kaltieji kaltų neranda Komunistų pergalė Seime Apie parazitus ir plėšrūnus Valstybė (ne)pasitiki piliečiais Ko siekia kandidatai į prezidentus? Europos brandos egzaminas Paskutinis žodis – mūsų Rinkimų sunkmetis Kas atsitinka, kai nieko nevyksta Lietuvis be paso – ne lietuvis? Lygybės šmėklos Taisyklės ir išimtys Jeigu karas prasidėjo vakar Išmestas žodis Politikos oksimoronas Gerų kandidatų nerenka Mūsų teisingumas

345 348 351 354 357 360 363 366 368 371 374 377 380 382 385 388 391 394 397 400 403 406 409 412 415 417 420 423 426 429

Skaičiuokime ne tik svetimus pinigus Skiepų nuo melo nereikia Baimės virusas Ko nepasakė Kubilius Pradžios be pabaigos nebūna Tiesa po prekystaliu Kas, ką ir už ką… Netylėkime „Tiesos“ nepasiilgome Kodėl saugome svetimos šalies paslaptis? Oras bus blogas Dešros valgytojų visada daugiau Dėmesio! Mėnulio pilnatis… Kalbų nemokame, vertėjų nepasigendame Sunkmetis: bankrutuoja tiesos pardavėjai Pilietybė tarsi dviguba meilė ir ištikimybė Išgelbės ar išsigelbės? Reitingų mada Ar žmogus privalo būti gražus? Laikas nieko nepalaukia Kas dienelė vis vėtrelė Smagumas pravardžiuotis Nelaisvė rinktis Prahos legenda Draustas vaisius saldesnis Elitas gimsta minioje Balsavimo pramoga – brangus malonumas Basanavičius ir Bassanawiczius Seimas pralaimi Seimui Atsiprašau

Ranka ir šešėlis Suvesti sąskaitas su istorija vis dar yra svarbi Lietuvos visuomeninio gyvenimo dalis. Praeities iškėlimas lieka aštriu politinės kovos ginklu ir sunku numatyti, kada tas ginklas bus panaudotas, į ką bus nukreiptas, kam tokia kova bus naudinga. Naujausios kovos su praeitimi aukos – užsienio reikalų ministras ir Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius. Tiesa, net opozicijoje esantys konservatoriai nereikalauja Antano Valionio ir Arvydo Pociaus atsistatydinimo, tad gal per anksti juos vadinti aukomis. Tačiau pagrįsti ar nepagrįsti kaltinimai ryšiais su KGB kiekvienam politikui lieka dėme. Dalies žmonių atmintyje Šatrija visada išliks ne tik kaip Žemaitijos kalno vardas, ir jokie teismai neįstengs pakeisti šios nuomonės. KGB rezervo karininkų istorija šiandien visų pirma yra doros ir sąžiningumo klausimas. Todėl į šią problemą ir norėtųsi pažvelgti bendrame mūsų valdininkijos ir politikų moralės kontekste. Metų sąvartoje būta nemažai įvykių, kurie biurokratų kalba aptakiai vadinami etikos pažeidimais. Brakonieriavęs Valstybės turto fondo vadovas atsiperka papeikimu, policijos automobilį su taksi supainiojęs prokuroras įspėjamas, o sau premiją pasiskyręs vyriausiasis tarnybinės etikos saugotojas garbę nusiplauna dalį tos premijos paaukojęs labdarai. Tokiame lietuviškame fone juokingai atrodo, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministro Davido 14

Blunketto pasitraukimas iš pareigų. Gruodį britų pareigūnas atsistatydino, nes paaiškėjo, kad jis neteisėtai paprašė paspartinti vizos išdavimą savo buvusios meilužės tarnaitei. Viena iš opiausių Lietuvos politikų etikos problemų – visų prasižengimų vertinimas sovietiniu, o ne europiniu masteliu. Prieš gerą pusmetį atrodė, kad pagaliau Lietuvoje politinės doros reikalavimai pasiekė aukštą lygį. Dabar neramu, kad prezidento apkaltos pamokas norime kiek galima greičiau pamiršti. KGB rezervo karininkų istorija tėra dar vienas žingsnis, vedantis atgal prie sovietinių valdininkų dorovės kriterijų. Nenuostabu, kad sovietų saugumo persekiojimus išgyvenusių žmonių akyse bendradarbiavimas su KGB, sutikimas bendradarbiauti ar buvimas saugumo rezervo sąraše visada bus didesnė nuodėmė, negu policijos automobilio supainiojimas su taksi ar tūkstantinės premijos sau paskyrimas. Juk prieš trisdešimt metų kumpio iš mėsos kombinato išnešimą galėjai interpretuoti kaip kovą su okupantu. Sunku, kai tenka lyginti jaunystės suklydimus ir šiandienos brandžių politikų padarytas etikos klaidas. Nesakau, jog galima pro pirštus žiūrėti į praeities istorijas, bendradarbiavimą su saugumu ir panašiai. Tačiau labai svarbu, kad knaisiojimasis praeityje neužgožtų dabarties ir nesumenkintų šiandienos doros mastelių. Sunku patikėti, kad kada nors sužinosime visą tiesą apie KGB operacijas Lietuvoje ir galėsime įvardyti visus bendradarbius. Žinių dozavimas gali būti labai pavojingas. Ne veltui sakoma, kad dalis tiesos dažniausiai būna didžiausias melas. Tai iš dalies liudytų ir 1940-ųjų istorija, 15

kai, griaunant Lietuvos valstybę, Saugumo departamento direktoriumi buvo paskirtas Antanas Sniečkus. Istorikai sako, kad tuomet į sovietų saugumo rankas pateko visų Lietuvos saugumo agentų sąrašai. Komunistų partijoje buvę agentai buvo sunaikinti, o visi kiti tęsė savo veiklą – pasikeitė tik šeimininkas. Nelengva atskirti, kur iš tiesų yra KGB ranka, o kur – tik išblukę KGB šešėliai. (2005 01 12)

Bandos jausmas Per pastarąsias kelias savaites Europoje vyko ne vienas iškilmingas paminėjimas ar susitikimas. Įtakingiausi politikai ir verslininkai posėdžiavo Davose, prisiminta Osvencimo mirties stovyklos išvadavimo sukaktis, iškilmingai prisaikdintas naujasis Ukrainos prezidentas. Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus šiuose renginiuose niekas nepasigedo. Davoso susitikimo organizatoriai lietuvius apskritai pamiršo, Osvencime ir Kijeve pasitenkinta žemesnio lygio, tačiau ne mažiau garbingais Lietuvos atstovais. Svetimšaliams toks Lietuvos atstovavimas neužkliuvo, o mums – juo labiau. Šiaip ar taip prezidento teise poilsiauti niekas neabejoja, tik parlamentarams tenka aiškintis, ar jie gali, ar ne slidinėti Alpėse. Tokiame kontekste keistokai atrodo visos diskusijos, ar dera Lietuvos vadovui vykti į pergalės prieš Vokietiją paminėjimą Maskvoje. 16

Raginantieji prezidentą būtinai vykti į Maskvą tikina, kad nedera išsiskirti iš daugumos Europos Sąjungos šalių vadovų, esą Lietuvos prezidento nedalyvavimas gali būti interpretuojamas kaip pergalės prieš fašizmą nevertinimas, ar net kaip nepagarba nacių aukoms. Ar nors truputį susvyravo pasitikėjimas Lietuvos demokratija dėl to, kad prezidentas nedalyvavo pagerbiant Osvencimo aukas arba prisaikdinant Ukrainos prezidentą? Juk niekas nei Kijeve, nei Osvencime neatsiprašinėjo, kad mūsų prezidentas atostogauja. Nesusireikšminkime, tik mes patys pastebėjome, kad negavome kvietimų į Davosą. Ar kas atkreipė dėmesį, kaip Čekijos prezidentas Vaclavas Klausas išreiškė savo euroskeptiškumą ir nevyko pasirašyti Europos konstitucinės sutarties, kurią mes jau suskubome ratifi kuoti? Sakote, kad Maskvoje viską pastebės? Iš tiesų gal kas ir įdėmiai stebėtų bei džiūgautų, kad, skambant senajam Sovietų Sąjungos himnui, Baltijos šalių atstovai dėtų gėles naujojo paminklo Churchilliui ir Rooseveltui papėdėje, dėkodami už Jaltos sąmokslą. Gegužę padarytose fotografijose tikriausiai nesimatytų Stalino skulptūros, tačiau archyvuose tokios nuotraukos tikrai išliktų. Ir galbūt tinkamu laiku net galėtų tapti svariu propagandos ginklu. Osvencimo paminėjimas labai suaktualino istoriją, dar kartą akivaizdžiai parodė, kaip svarbu nepamiršti aukų atminimo. Ir visai nesvarbu, kokia aukos tautybė. Sakoma, kad Vakaruose ne pirmą dešimtmetį požiūris į Rusijos vadovus keičiasi labai panašiai. Pirmiausia naujasis Kremliaus šeimininkas sužadina vilčių, kad Rusija demokratės, bus žmogiškesnė ir lengviau sukalbama, pas17

kui ateina nusivylimas – padėtis Rusijoje nesikeičia. Galop trečioji vakariečių požiūrio fazė – baimė. Pradedama baimintis tamsiųjų jėgų. Paskui vėl keičiasi Rusijos vadovas, vėl sužadinamos viltys ir taip toliau… Teigiama, kad dabar Vakarų santykiuose su Putinu kaip tik ir prasideda trečiasis, baimės, tarpsnis. Jau vien tai, kad mums primesta tokia diskusija – verta ar ne vykti Lietuvos prezidentui į Maskvą – yra Rusijos propagandos pergalė. Būna atvejų, kai nedera pasiduoti bandos jausmui. Nebūtina visada eiti kartu. Nesvarbu, kad tie, su kuriais norėtųsi eiti, ir europiečiai. Jeigu jie tikri draugai, jie mus supras. Kaip suprato anuometį Vokietijos kanclerį Helmutą Kohlį, kai jis nevyko į Jungtinių Tautų organizacijos sukakties paminėjimą Niujorke. Taip savotiškai vokiečiai išsakė savo nepasitenkinimą visa tarptautine bendrija – būdama viena galingiausių pasaulio valstybių, Vokietija neturi nuolatinės vietos Saugumo taryboje. Bandžiusiems priekaištauti Kohlis anuomet atsikirto maždaug taip – neketinu švaistyti savo brangaus laiko ir mokesčių mokėtojų pinigų nereikalingoms kelionėms. Nematau jokio reikalo dalyvauti tokiame renginyje, kur tik keičiamasi mandagumo frazėmis ir nėra progos rimtai pasikalbėti bei aptarti opiųjų reikalų. Su tais šalių vadovais, su kuriais man reikia, pasikalbu telefonu. (2005 01 31)

… 19-431 psl.

Al-71

Aleknonis, Gintaras Ačiū tiems, kurie išgirdo /Gintaras Aleknonis. – Vilnius: VšĮ „Bernardinai.lt“, 2012. – 432 p. („Bernardinai.lt“ biblioteka) Žurnalisto, politikos apžvalgininko, Mykolo Romerio universiteto profesoriaus Gintaro Aleknonio knygą sudaro tekstai, parengti pagal 2005–2010 metais Lietuvos radijo eteryje skambėjusius savaitės komentarus. Ši knyga – išsamus ir intriguojantis politinio gyvenimo dienoraštis, primenantis apie svarbiausius politinius procesus ir leidžiantis kiek naujai pažvelgti į tai, kas vyksta dabar. ISBN 978-609-95057-7-0

Redaktorė Knygos dailininkas

Michalina Bočiarova Povilas Zaleskis

UDK 323(474.5)

Išleido VšĮ „Bernardinai.lt“ Maironio g. 10, LT–01124 Vilnius Tel. 8 ~ 5 2313009 · El. paštas zurnalas@bernardinai.lt www.bernardinai.lt · www.bernardinai.lt/knygynas Spausdino UAB „BALTOprint“ · www.baltoprint.lt Formatas 125X185 mm. 15.4 autorinio lanko. Tiražas 1000 egz.

Gintaro Aleknonio komentarai – neįkainojamas Lietuvos politinio gyvenimo 2005–2010 metais dienoraštis. Jame lyg veidrodyje išvystame mūsų laisvės klajones, turime galimybę naujai pažvelgti į vėl ir vėl sugrįžtančias politines dilemas. Vis dar mokomės būti savo valstybės šeimininkais, mokomės laisvės ir atsakomybės. Sąžiningos ir nuoseklios G. Aleknonio įžvalgos – svarbus dialogo partneris, primenantis, kad valstybės kūrimas – tai kasdienis darbas, taip pat ir tai, kad be tvirtų vertybinių pamatų politinis gyvenimas tėra tik nendrė, lankstoma permainingo vėjo. Interneto dienraščio „Bernardinai.lt“ vyr. redaktorius

Andrius Navickas

Ši knyga – tai savotiška šešerių metų Lietuvos gyvenimo kronika. Tai subjektyvus pasakojimas, primenantis, ką per tą laiką padarėme, ko pasiekėme, kur klydome. Galbūt ir pasimokėme. Džiaugiuosi, kad galėjau apie visa tai rašyti. Priimkite šiuos komentarus, kaip nenuilstantį tiesos ieškojimą. Jis tęsiasi ir toliau. Šioje kelionėje svarbu retsykiais atsigręžti atgal, prisiminti, kas buvo sakoma vakar, prieš metus ar dar seniau. Viliuosi, kad ši knyga ir Jums padės kiek naujai pažvelgti į tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje. Gintaras Aleknonis