2012 m. Nr. II (18)
su Bernardinai
.lt
Būti Jėzaus mokiniu Asmenybės: vyskupas
Linas Vodopjanovas, Andrius Dručkus, sesuo Nijolė Sadūnaitė Nutylima tema.
Bažnyčia ir pinigai
Ikona –
matomas Kristaus ir šventųjų buvimas su mumis
Arūnas Baltėnas –
tyliai gyvenančiųjų metraštininkas
su Bernardinai
.lt I E Š KOT E D O VA N O S , K U R I B Ū T Ų I R G R A Ž I , I R N AU D I N G A ? Ž U R N A LO „ K E L I O N Ė S U B E R N A R D I N A I . LT “ PR E N U M E R ATA – P U I K I D O VA N A S AU B E I A RT I M I E S I E M S , D R AU G A M S I R KO L E G O M S R E DA KC I J O J E G A L I T E Į S I G Y T I I R PR E N U M E R ATO S D OVA N Ų K U P O N Ą LIETUVOJE: • „Lietuvos pašto“ skyriuose arba internetu www.post.lt, leidinio indeksas – 5470; • redakcijoje (Maironio g. 10, Vilnius) arba el. paštu zurnalas@bernardinai.lt; • internetu www.bernardinai.lt/prenumerata Prenumeratos kaina metams (už keturis numerius) – 36 Lt. Vieno numerio prenumeratos kaina – 9 Lt.
2011
r. II m. N
UŽSIENYJE:
(14)
)
Nr. IV (16
5) m. Nr . III (1 2011
U
a.
Tem ialin s socas yčio Bažn mok ym
.LT IN AI AR D
ard
is
Žan
2011 m. KEL ION
NAR Ė SU BER
T DIN AI.L
su Bernardinai.lt
au?“ esi, žmog „Kur tu
ija: meilės Toleranc artimo os prie nuo mad
o nuo kaln Laiškas
i.lt
Alek
sa
o ke
lias
ku i apie
ltūrą
:
zlas s Ka nda ilaitė Rola Bab Ieva sk as cijau s Ma n d ra
Pok a
odis Dievo ž
ina
BE RN
co r to E
ė.
mbe
ern
(15)
SU
A
su B
Nr. IV (16)
2011 m.
eilė tik m i Nes da teis a s vis toja R ašy ny b sme
m. N r. III
O NĖ
KE LI
ON Ė
RN SU BE
AR DI
T NA I.L
2011
su
inai.lt Bernard
KE LI
. II (14 m. Nr
)
2011
lbia
Eu r Ged
opa
ir k r
ikšč
i o ny bė umAsmenyb g a u ė. Mei dis Rom lės mal um da o de k alo gas imin
as N
• el. paštu zurnalas@bernardinai.lt; • internetu www.bernardinai.lt/prenumerata; • atsiunčiant čekį (būtina nurodyti tikslų gavėjo adresą ir el. pašto adresą), čekio adresatas VšĮ „Bernardinai.lt“, adresas Maironio g. 10, 01124 Vilnius, Lietuva Prenumeratos kaina metams (už keturis numerius) – 25 USD arba 15 EUR. Jei norite įsigyti senesnių žurnalo „Kelionė su Bernardinai.lt“ numerių: • užpildykite prenumeratos formą internete www.bernardinai.lt/prenumerata; • skambinkite tel. (8 5) 2313 009; • rašykite el. paštu zurnalas@bernardinai.lt
Plačiau apie šiuos leidinius: www.bernardinai.lt/zurnalas Ačiū, kad skaitote ir esate kartu!
B er nard i nai . lt re d akci ja
Maironio g. 10, LT-01124, Vilnius Tel. +370 5 231 3009, faks. +370 5 278 4991 El. paštas zurnalas@bernardinai.lt
su Bernard
inai.lt
2012 m. Nr. II (18) ISSN 1822-9611
Leidžiamas nuo 2008 metų
Leidžia VšĮ „Bernardinai.lt“
Maironio g. 10 LT-01124 Vilnius Tel. (8 ~ 5) 231 3009 Faks. (8 ~ 5) 278 4991 El. paštas zurnalas@bernardinai.lt
Redaktoriaus palydėjimas
Nuotraukos: Zenekos, Linos Rapalavičiūtės, Jolantos Klietkutės, Bertos Tilmantaitės, Algirdo Malakauskio OFM, Astos Plechavičiūtės ir kt. Piešinys Marijos Zaleskytės Maketo dizainas Povilo Zaleskio Talkininkai: Gediminas Kajėnas, Antanas Šimkus ir kt. Kalbos redaktorė Michalina Bočiarova Rėmėjai
parėmė rubrikas: Atmintis, Pokalbiai apie kultūrą, Asmenybė, Aštuntoji diena, Lux/Jauniems 2012 m. SRTRF parama 70 000 litų
600 egz. leidyba remiama iš projekto „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms“, finansuojamo Europos socialinio fondo pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 2 prioriteto Mokymasis visą gyvenimą” priemonę VP1-2.2-ŠMM10-V „Neformaliojo švietimo paslaugų plėtra“, lėšų.
Tiražas 3100 egz. Formatas 210x280 Spausdino UAB „BALTO print/Logotipas“
Logistikos partneris
Popiežius Benediktas XVI vienoje iš savo enciklikų pateikia tokį krikščionio apibūdinimą – tai žmogus, kuris gali sakyti: įtikėjau Dievo meile. Apsisprendimas tapti krikščionimi, pasak popiežiaus, prasideda ne nuo etinio siekio ar teorinio judesio, bet nuo susitikimo su tikru įvykiu, su Asmeniu, atveriančiu gyvenimui naują horizontą ir duodančiu tvirtą kryptį. Ne tas, kuris Dievo vardu mosuoja kaip kardu ar vėliava, yra tikrasis Jo mokinys, bet veikiau tas, kuris išdrįsta atverti širdį, klausytis, girdi šaukimą, atsiliepia, įsipareigoja, seka ir svarbiausia – tiki, kad kelionės tikslas svarbesnis nei tie sunkumai, kuriuos tenka įveikti. Žurnale sutiksite jauniausią pasaulyje katalikų vyskupą, klausiantį Viešpatį: kodėl aš? Partizaninių kovų metraštininką, visą gyvenimą paskyrusį jaunystės priesaikai vykdyti, seserį vienuolę, kurios nesugebėjo įveikti gremėzdiškas totalitarinės sistemos mechanizmas, merginą, kuriai Viešpats prisipažino meilę per gospelo muziką. Taip pat ir kitus fotografuojančius, dainuojančius, rašančius ar paprasčiausiai kasdienius darbus audžiančius bendrakeleivius. Visi esame pasaulyje, bet ne iš pasaulio. Visi trokštame laimės ir vis pamirštame, kad ji daugiau nei karjera, galios svertai ar trokštamas įvaizdis. Tačiau kas iš to, jei laimėsime visą pasaulį, bet amžiams prarasime save? Juk svarbiausia – nepasiklysti stabų tirštumoje, nes visa tai – miglų migla, kurią išsklaido tik paradoksalus susitikimas su Tuo, kuris yra kelias, meilė ir pažado išsipildymas. Andrius Navickas
Zenekos nuotrauka
Redaktorius Andrius Navickas
Turinys »
34 »
Prisikėlimo kelionė
4
Būti mokiniu
8
Pašaukti klausytis ir mokytis
10
Dievo kvietimas ir silpno žmogaus atsiliepimas: penki bibliniai vaizdai
Andrius Navickas
Kun. Kęstutis Dvareckas
Giusepe De Virgilio
»
16 24
Katechezė „Dievo tikslas – mano gyvenimo kokybė“ Kun. Aušvydas Belickas
»
40 »
46
Nutylima tema Apie Bažnyčią ir pinigus Pokalbis su arkivyskupu Luigi Bonazzi
LUX Jauniems Dievas – ne Antarktida Laima Bendoraitytė
Asmenybės „Teks mokytis naujo gyvenimo“ Vysk. Linas Vodopjanovas OFM
„Svarbiau ne gyvybę, bet gyvenimą Tėvynei atiduoti“ Andrius Dručkus
»
Sielogyda
50
Mirti savo mirtimi
53
Kaip gaila, kad vaikai užauga ir tampa žmonėmis
Aleksandras Alekseičikas
Aleksejus Minkinas
»
54
Sveikas, gyvenime Priklausomybė – visos šeimos liga
»
100
Atmintis XX amžiaus Lietuvos istorija su seserimi Nijole Sadūnaite (I)
Justina Kaliatkaitė
»
Skanaus
»
Pokalbiai apie kultūrą
62
Ikona – matomas Kristaus ir šventųjų buvimas su mumis
70
Rašytojo situacija šiandien: „Laikas pats suformuluoja iššūkius“
»
Maranata
78
Tyliai gyvenančiųjų metraštininkas
112
Kelias ir tikslas
90
Apie vidinės gelmės paieškas sutartinėse
Pokalbis su fotografu Arūnu Baltėnu
110
Gyventi ne šalia, bet kartu Švento Damijono merginų namai prie Tiberiados bendruomenės
Gianfranco Ravasi
Daiva Vyčinienė
Aštuntoji diena
96
Ikarusas ir jo apylinkės
98
Pašaukimas gyventi
Antanas Šimkus
Elvyra Kučinskaitė
Zenekos nuotrauka
»
Prisikėlimo kelionė.indd
Būti mokiniu
Andrius Navickas
4
Kelionė su Bernardinai.lt 2012 m.
N r. II (18)
Andrius Navickas / Būti mokiniu Birželio 29 dieną liturginis kalendorius siūlo pažvelgti į du žymiausius Jėzaus sekėjus – Petrą ir Paulių. Tinkama proga susimąstyti apie tai, ką reiškia būti Jėzaus mokiniu. Pranciškonas Gediminas Numgaudis vieną iš pamokslų pradėjo klausimu: Visi čia susirinkusieji save vadina krikščionimis. Tačiau ar tikrai galėtume pasivadinti ir Jėzaus mokiniais? Ar tikrai kiekvieną akimirką mokomės iš Jo ir priimame tai į širdį? Pasijutau pagautas į klausimo tinklą. Ar aš esu, ar bandau būti ne tik sekėju, einančiu maždaug ta pačia kryptimi bent tol, kol tam nereikia tikros aukos, bet ir mokiniu – tuo, kuris atsiveria Mokytojo žodžiams, priima juos į širdį ir leidžia jiems drungną kasdienybės vandenį paversti naujojo gyvenimo vynu? Į šį klausimą kiekvienas turime atsakyti ne žodžiais, bet visu gyvenimu. Tad ir šiame tekste nebandau ieškoti aiškios mokinystės sampratos, pasiūlysiu tik pažvelgti į tris mokinystės atspalvius.
Sieger Köder iliustracija
Mokinystė – tai nuolatinė kūryba Sunku atrasti dvi skirtingesnes asmenybes nei šventieji Petras ir Paulius… Petras buvo žvejys. Iki susitikimo su Jėzumi gyveno su žmona Kafarnaume, viename name su uošve ir broliu Andriejumi. Turėjo nuosavą valtį ir kartu su bičiuliais gyveno iš to, kas patenka į tinklus. Petras, regis, nebuvo Įstatymo žinovas, labiau rūpinosi žemiškais dalykais nei religiniais klausimais. Tai, jog Jėzus pasirinko jį savo mokiniu ir net patikėjo jam lyderio naštą, atrodo kaip pokštas. Juk Petras tarsi buvo reikalingesnis šeimai – rūpestingas maitintojas, nebijantis sunkaus fizinio darbo. Jėzus galbūt pasikarščiavo? Taip, Petras yra geras ir rūpestingas bičiulis, tačiau vis išsišoka. Tiesa, kartą pataiko į dešimtuką, kai vienintelis viešai išpažįsta Jėzų kaip Mesiją. Tačiau kur kas dažniau prašauna pro šalį: karštai įrodinėja Jėzui, kad tam nedera mirti, bando eiti vandens paviršiumi, bet pritrūksta tikėjimo ir pradeda skęsti, tvirtina, jog būsiąs su Mokytoju iki galo, net griebiasi kalavijo, kai kareiviai ateina suimti Jėzaus, tačiau netrukus net tris kartus išsižada Jo. Petras visai nepanašus į didvyrį, ne kartą suklumpa, išsigąsta. Tačiau jo tikroji stiprybė – tai, kad per visą tą laiką, nuo susitikimo su Jėzumi akimirkos, jis išlieka tikru mokiniu, žvelgiančiu į Mokytoją. Petras niekada nesiekė būti svarbesnis už kitus, tapti vadovu. Jis nebijojo būti silpnas ir pripažinti savo silpnumą. Nepaisydamas to, Jėzus būtent Petrą pavadino Kefu, tuo akmeniu, kuris taps Bažnyčios pamatu. Žvejį Petrą, kuriam nuolat kyla keisčiausių klausimų, kuris tikrai nėra guviausio proto mokinys. Taip, būtent pas jį pirmąjį ateina prisikėlęs Jėzus. Neišliko jokių liudijimų, apie ką jie kalbėjo, ko Petras vėl klausinėjo savo Mokytojo. Tačiau, kaip matome iš
Mokinystė – tai ištikimybė
misijai, kuri tau skirta, kuri svarbesnė nei aplinkinių reakcijos, svarbesnė net nei „saviškių“ įvertinimas.
Kelionė su Bernardinai.lt 2012 m.
N r. II (18)
5
Prisikėlimo kelionė.indd išsklaidyti. Tai žinia, jog mokinystė – tai ištikimybė misijai, kuri tau skirta, kuri svarbesnė nei aplinkinių reakcijos, svarbesnė net nei „saviškių“ įvertinimas. Petras ir Paulius nebuvo artimi bičiuliai. Jų pozicijos diskusijoje dėl Gerosios Naujienos skelbimo pagonims skyrėsi. Tačiau jau labai anksti Bažnyčioje susiformavo tradicija Petrą ir Povilą vaizduoti kartu ir per jų skirtingumą įžiūrėti vieno mokymo spindėjimą įvairiomis spalvomis. Jie abu buvo nužudyti dėl to, kad liko ištikimi Mokytojui. Pasak tradicijos, jie priėmė kankinio vainiką tą pačią dieną ir kartu žengė pas Jėzų, paliudydami, jog bendra mokinystė sujungia net labai skirtingus mokinius.
Mokinystė – tai kito priėmimas
Sieger Köder iliustracija
Apaštalų darbų pasakojimo, Petras iš tiesų tapo tvirta uola, kuri atspari visiems išbandymams. Tai kartu ir liudijimas, kad mokinystė yra kelias. Jis prasideda Jėzaus kvietimu, tačiau tai tik pradžių pradžia – šis kvietimas dar turi sunokti gyvenime, žodis turi virsti kūnu. Paulius (iki atsivertimo Saulius) iš Tarso – išsilavinęs ir, regis, pasiturintis Romos pilietis. Jo nė kiek nežavėjo Petras ir jį panašūs. Jam tai buvo šventvagiai, judaizmo grėsmė, kurią reikia išrauti su šaknimis. Net ir į Damaską jis vyko persekioti vietinių Jėzaus sekėjų, tačiau kelyje susitiko Viešpatį ir buvo Jo apakintas. Persekiotojas tapo aistringiausiu mokiniu ir žymiausiu Gerosios Naujienos skelbėju. Šiandien sunku įsivaizduoti, kiek drąsos ir Dievo įkvėpimo reikėjo Pauliui, kad jis, neseniai buvęs aršus priešas, viešai diskutuotų su Jokūbu ir Petru apie judaizmo ir krikščionybės santykį. Paulius nuolat keliavo, dalinosi džiaugsmu, kuriuo jo gyvenimas nušvito po susitikimo su Jėzumi, ir stiprino kitų tikėjimą. Jo mokinystės kelias – tai pirmiausia žinia, jog nėra tos tamsos, į kurią Viešpats negalėtų nužengti, kurios negalėtų
6
Mes mieliau mokome kitus, nei mokomės patys. Ypač mes, krikščionys, vis pamirštame, kad tikėjimas nėra banko indėlis, kurį kartą pasidėjęs gali ramiai gyventi iš palūkanų. Tikėjimas – tai kelionė, kurioje mes vis labiau bręstame ir vis labiau įaugame į Dievo Karalystės tikrovę. Būti kelyje – tai nuolat augti, stiprėti per vis naujus išbandymus. Sakoma, kad Viešpats puikiai žino, kiek galime pakelti, ir neduoda sunkesnės naštos. Kai mūsų tikėjimas stiprėja, tai dažnai ir našta, kurią tenka nešti, sunkėja. Neretai žmonės stebisi, jog net lengviau buvo gyventi be tikėjimo. Ką gi, kai prastą regėjimą turintis žmogus užsideda akinius, jis pamato ne tik spalvingesnį pasaulį, bet ir tuos nešvarumus, kurių anksčiau nepastebėdavo. Pamato nenuvalytas dulkes, pagalbos prašančias rankas, savo ydas – viso to seniau nebuvo pastebėjęs. Beje, čia galima pasitelkti ir bet kurios mokyklos pavyzdį. Pirmosiose klasėse pamokų būna mažiau, krūviai nedideli, paskui mes į kiekvieną dalyką pradedame gilintis vis labiau. Paradoksalu, kuo daugiau sužinome, tuo labiau įsitikiname, kiek dar mažai žinome. Aiškiausia būna tada, kai turi tik paviršutiniškų žinių, tada viską lengviau sudėlioti į schemas, nesirūpini atspalviais. Tačiau kai pradedi gilintis, pamatai, kaip sunku protu aprėpti tikrovę, kaip sudėtinga perprasti visus niuansus. Jėzus sako sekėjams: „Turite tapti kaip vaikai…“ Tai mokinystės pradžios taškas – atgręžti smalsumu, nuostaba ir pasitikėjimu žėrinčias akis į Mokytoją. Pripažinti savo ribotumą, poreikį augti, priimti kitą kaip autoritetą, kaip tą, kuris nesuvaržo manęs, bet mane augina. Jėzaus mokyklos išskirtinumas, kad čia nebūna diplomų ar paskutiniojo skambučio. Nebent jį vadintume tą akimirką, kai baigiasi mūsų žemiškoji kelionė, o diplomą suvoktume kaip įrašą Gyvenimo knygoje. Iki paskutinio atodūsio turime auginti tikėjimą, kiekvieną kartą tirpdyti pagundą sakyti, jog jau visko išmokau ir galiu pavaduoti Dievą.
Kelionė su Bernardinai.lt 2012 m.
N r. II (18)
Andrius Navickas / Būti mokiniu Mokinystė – tai puikybės ištirpdymas Krikščionybė nėra ideologija ar pasaulio pertvarkymo programa, konkuruojanti su kitomis programomis. Taip, ji perkeičia pasaulį daug radikaliau nei kuri nors ideologija, tačiau ta pertvarka yra visai kito lygmens. Kai tik mes pasistatome kovos barikadų – tai jau būna pralaimėjimo pradžia. Nesvarbu, prieš ką jos statomos: ar prieš kitaip tikinčiuosius, ar prieš krikščionybę niekinančiuosius. Kai tik paskelbiame, kad „Viešpats tik su mumis“, neišvengiamai paaiškėja, jog mūsų barikada yra ne Dievo Karalystės tvirtovė, bet veikiau užtvanka Dievo meilės upėje. Kiekviena barikada užstoja Kristų, nes Jis visada barikadas griauna, o ne jas stato, nes Jis neįsitenka nė vienoje barikadų pusėje, nes Jis neturi priešų, tik paklydusias avis ir pasimetusias monetas, kurių nenuilsdamas ieško. Kaip visa tai paaiškinti pagal mums įprastus standartus? Kaip sutalpinti į teisingumo schemą? Sunku atsispirti minčiai, kad mes, krikščionys, esame arčiau Dievo nei tie, kurie kratosi šio vardo. Mes jaučiamės labiau nusipelnę Jo dėmesio, nes likome Jam ištikimi net tada, kai kiti nusisuko, nes stengiamės gyventi pagal Dekalogą. Tačiau Viešpats elgiasi mažų mažiausiai keistai. Tiksliau sakant, Jis pagal mums įprastus kriterijus visiškai nėra teisingas. Jam, regis, labiau rūpime ne mes,„saviškiai“, tokie kaip vyresnysis sūnus Jėzaus pasakojime apie sūnų palaidūną, bet „išdavikai“. Sąžiningai pažvelkime į evangelistų pasakojimus. Pirmasis žmogus, kuriam Jėzus pažada išganymą, – nusikaltėlis, nukryžiuotas greta Jo. Jėzus bendravo su visuomenės padugnėmis, metė iššūkį įprastoms dorovės normoms ir su dievobaimingumu siejamoms taisyklėms. Įsivaizduokime save Jėzaus laikų fariziejų vietoje. Ar galėtume pripažinti, jog tas žmogus, griaunantis įprastą tvarką, pamina normas, kurios, kaip tikite, subrendo paklusnumo Viešpačiui tradicijoje, išduoda išrinktosios tautos lūkesčius, yra Mesijas ir Mokytojas? Idant priimtume tokį Viešpatį, turime sudaužyti „saviškio“ tapatybę ir stoti prieš Jį kaip sūnūs palaidūnai. Kad priimtume Jį, turime savyje atpažinti paklydusią avį, nusišluostyti nuo veido susigalvotų nuopelnų prakaitą ir paprasčiausiai leisti Jam būti mūsų Viešpačiu. Turime ne užsiauginti dvasingumo raumenis ir bandyti sutramdyti neklaužadas, bet pasiduoti vaikiškam imlumui, nuostabai, tapti mokiniais prie Mokytojo kojų.
Tol, kol manysime, kad esame bent kuo vertesni Dievo akyse ir nusipelnę daugiau nei žmogžudys, nuteistas kalėti, nei į neviltį puolusi prostitutė, nei savimi patenkintas turtuolis, nei šiukšlyne gyvenantis benamis, nei bambeklis kaimynas ar moralizuojanti davatka, tol mes neleisime Viešpačiui mūsų atrasti, netapsime Jo mokiniais. O gal mes, skaitydami evangelijas, manome, kad toks keistas ir neaprėpiamas Jėzus buvo tik prieš du tūkstančius metų, o paskui subrendo, „atėjo į protą“, buvo perauklėtas, įtikintas keistis, tapo civilizuotu etikos sergėtoju, ramiai ilsisi mūsų jam sukonstruotoje prakartėlėje, ramiai snaudžia šventoriuje? Pernelyg dažnai bandome į Jėzų žvelgti ne mokinio, bet mokytojo žvilgsniu. Tarsi į neklaužadą, bet gabų vaiką. Bandome paaiškinti Jėzaus moty-
Esame kviečiami liudyti ne tvarką ir
teisingumą, ne kurią nors etinę sistemą, bet meilę, kuri viską sujaukia… vus, pateisinti Jo elgesį, įrodyti, kad iš tiesų Jis yra drausmingesnis nei atrodo. Tačiau tiesa ta, kad Jėzui nereikia advokatų ar mokytojų, Jam nereikia ir karių, pasirengusių įveikti kitatikius, Jis kviečia kiekvieną iš mūsų būti tos meilės, kuria Jis mus myli, Gerosios Naujienos, jog Jo atleidimas galingesnis už kiekvieną nuodėmę, liudytojais. Esame kviečiami liudyti ne tvarką ir teisingumą, ne kurią nors etinę sistemą, bet meilę, kuri viską sujaukia, kuri sugeba prasiskverbti net į nuodėmių tirštumą ir radikaliai pakeisti gyvenimus, kuri ištraukia už pakarpos iš mūsų racionalaus ir etiško pasaulio. Ar įmanoma sekti tokiu Dievu? Jei Jis neištiesia rankos – ne. Jei netampame vėl kaip vaikai atviri stebuklui, netampame mokiniais – ne. Būti krikščionimi, būti Jėzaus mokiniu nereiškia užsiauginti storesnę odą ir pritapti prie nuodėmės deformuoto pasaulio. Tai veikiau žengti į pasaulį, pripažinus, kad Jo dovanojama viltis, tikėjimas ir meilė kiekvieno iš mūsų gyvenime pakartoja vandens virsmo vynu stebuklą, pripažinus, jog Jis yra mūsų Viešpats, laisvės ir gyvybės šaltinis. Jis yra tikrasis Mokytojas. Mes patys esame tik nenaudingi tarnai, kuriuos Jo meilė pavertė Dievo bičiuliais. Ne Dievas yra mūsų, bet mes esame Dievo.
Kelionė su Bernardinai.lt 2012 m.
N r. II (18)
7
6–112 psl.
Mes mėgstame skaityti
Gyvenama kartą, bet kiekvieną dieną.
Pokalbiai su gydytoju, psichiatru-psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku Šioje knygoje atrasite vieno iškiliausių Lietuvos psichoterapeutų Aleksandro Alekseičiko pasakojimą apie savo gyvenimo ir profesinės veiklos kelią. A. Alekseičiko pasakojimas ne tik praskleis uždangą į paslaptingą psichoterapijos pasaulį, bet ir skatins keistis, tapti autentiškesniais žmonėmis.
Sutemos tirščiausios pries aušrą.
Apie priklausomybės ligą ir sveikimo kelią Ši knyga kiekvienam, norinčiam geriau suprasti klastingas priklausomybių ligas. Tai ne instrukcija, moralas, bet liudijimas, kad visada yra kelias atgal į gyvenimą, net jei gyvenimas yra virtęs, kaip atrodo, beviltiškais griuvėsiais.
Gendrutis Morkūnas.
Puodukas kefyro ant palangės/ Apie gyvenimą sergant Paskutinėmis gyvenimo dienomis rašyta biografi nė apysaka „Puodukas kefyro ant palangės“ – tai subtilus pasakojimas apie ligą ir jos prisijaukinimą… Šia knyga autorius kviečia kiekvieną skaitysiantį ją susimąstyti apie savo ir šalia esančiųjų sveikatą, išgirsti savo kūną, atidžiai elgtis su savimi…
Andrius Navickas.
Laiškai plaukiantiems prieš srovę „Tikiu, kad krikščionybė nėra vien iš praeities paveldėtas antikvarinis dalykas, bet veikiau kitokio gyvenimo galimybė. Tikiu, kad tikėjimas išlaisvina, o ne sukausto žmogų. Tikiu, kad nėra tokios vidinės tamsos, dvasinių griuvėsių, kurių Viešpats negalėtų atkurti. Tikiu, kad visi mano sutikti žmonės yra Viešpaties dovanos, nors ir labai dažnai nemoku jų priimti.“ (Andrius Navickas)
Bernardinai.lt knygynas
w w w.bernardinai.lt/knyg ynas
Televizija gali b큰ti kitokia
w w w. b e r n ard in ai. t v