2013 m. Nr. IV (24)
su Bernardinai
.lt
Motina Teresė
Atpažinti Kristų žmoguje Kodėl užkietėja širdys? Apie kartų solidarumą Gražus tas šventųjų žmogiškumas...
su Bernardinai
.lt
. II (14) m. Nr
Ž U R N A LO „ K E L I O N Ė S U B E R N A R D I N A I . LT “ P R E N U M E R ATA – P U I K I D O VA N A S AU B E I A RT I M I E S I E M S , D R AU G A M S I R KO L E G O M S
Nr. II
(14)
2011
t ardinai.l
2011
m. N r. III
a.
2011 m. NA I.L T
su B
ard
AR DI
linis
ina
Ža
(16)
)
Alek
inai.lt
lbiai
rnard
BE RN
AR DI
T NA I.L
2011
su Be
dis o žo “ Diev i, žmogau?
KE LIO
NĖ
SU
r „Ku
s tu e
i.lt
elia no k apie
s
kultūr
ą:
s K azla ndas ilaitė Rola Bab k as Ieva ijaus c a ras M sand Poka
20
. IV (16 m. Nr
ern
BE RN
Tem
E co SU
ė.
r to mbe
NĖ
U
enyb
KE LIO
KE LIO
BE RN NĖ SU
AR DIN
eilė tik m i Nes da teis visa Rašytojas Asm
(15)
Nr. III
AI. LT
(15)
m. 2011
su Bern
ia s socas yčio Bažn mok ym IV . Nr. 11 m
Eu r Ged s eilė
m ija: imo ranc rie art Tolemados p alno
Rom
k nuo kas Laiš
nuo
opa
imin um
ir k r
ikšč
as N
iony
A
bė
u m s m e ny b g a u ė. Meil dis ės m alda o de k alo gas
2012 m. Nr. III (19)
su Bern
I.LT
ardina
SU BER NAR DINA
)
i.lt
Galutiniai dalykai
KELI ONĖ
Nr. IV (20
Nutylima tem a. Pr
Nr. IV (20)
agaras
2012 m.
2013 ) m. Nr . I (21 2013 NA I.L T
su B
erna
rdin a
i.lt
SU BE RN
AR DI
umą ogaus or Apie žm ą ti sužeist Kaip gydyįvaizdį? Dievo
Kas nutrynė
KE LI
ON Ė
šypseną Eu ropai? Visata ant teptuko sm aigalio Kolaboran tų problem a
Kr
2013
su B
e Dievas „Kūryboj mis, bet vėtro kalba ne atodūsiais“ ais ni švel
erna
rdin a
i.lt
daug ikštas – iau n ei še šventė imos
Šv Žema entosios itijos gimim as Kas y ra mūsų tikrasis prieša s? Mena s ne komp pripažįsta romis ų
• el. paštu zurnalas@bernardinai.lt; • internetu www.bernardinai.lt/prenumerata; • atsiunčiant čekį (būtina nurodyti tikslų gavėjo adresą ir el. pašto adresą), čekio adresatas VšĮ „Bernardinai.lt“, adresas Maironio g. 10, 01124 Vilnius, Lietuva Prenumeratos kaina metams (už keturis numerius) – 25 USD arba 15 EUR. Jei norite įsigyti senesnių žurnalo „Kelionė su Bernardinai.lt“ numerių: • užpildykite prenumeratos formą internete www.bernardinai.lt/prenumerata; • skambinkite tel. (8 5) 2313 009; • rašykite el. paštu zurnalas@bernardinai.lt
ON Ė
SU BE RN
AR DI
NA I.L T
2013
m. Nr . III (23
)
is (2 as3) ir mirt Gyvenim ook'e“ „Faceb m. N r. III
KE LI
T DIN AI.L NAR Ė SU BER KEL ION
Kas yra ? is krikščion
LIETUVOJE:
UŽSIENYJE:
m. N r. I (2
1)
su Bernardinai.lt
R E DA KC I J O J E G A L I T E Į S I G Y T I I R P R E N U M E R ATO S D OVA N Ų K U P O N Ą • „Lietuvos pašto“ skyriuose arba internetu www.post.lt, leidinio indeksas – 5470; • redakcijoje (Maironio g. 10, Vilnius) arba el. paštu zurnalas@bernardinai.lt; • internetu www.bernardinai.lt/prenumerata Prenumeratos kaina metams (už keturis numerius) – 36 Lt. Vieno numerio prenumeratos kaina – 9 Lt.
2012 m. Nr. III (19)
2012 m.
I E Š KOT E D O VA N O S , K U R I B Ū T Ų I R G R A Ž I , I R N AU D I N G A ?
Plačiau apie šiuos leidinius: www.bernardinai.lt/zurnalas Ačiū, kad skaitote ir esate kartu! Būti k rik
Vysku pas K ęs
ščion imi
tutis Kėva Gilbe las rt K. C heste rton Ginta ras B leizg ys
„ B er nardi nai .lt “ re d akci ja
Maironio g. 10, LT-01124, Vilnius Tel. +370 5 231 3009, faks. +370 5 278 4991 El. paštas zurnalas@bernardinai.lt
su Bernard
inai.lt
2013 m. Nr. IV (24) ISSN 1822-9611
Leidžiamas nuo 2008 metų
Leidžia VšĮ „Bernardinai.lt“
Maironio g. 10 LT-01124 Vilnius Tel. (8 ~ 5) 231 3009 Faks. (8 ~ 5) 278 4991 El. paštas zurnalas@bernardinai.lt
Redaktorius Andrius Navickas Viršelio nuotraukoje Medžio skulptoriaus Adolfo Teresiaus senosios sakralinės skulptūros kolekcija Evgenios Levin nuotrauka Nuotraukų autoriai: Edis Jurčys, Kostas Kajėnas, Jolanta Klietkutė Evgenia Levin, Deimantas Rasimavičius ir kt. Maketo dizainas Povilo Zaleskio Piešiniai Marijos Zaleskytės Talkininkai: Gediminas Kajėnas, Jurga Lūžaitė-Kajėnienė ir kt. Kalbos redaktorė Michalina Bočiarova Rėmėjai
Parėmė rubrikas: Asmenybė, Aštuntoji diena, Civitas, Pokalbiai apie kultūrą 2013 m. SRTRF parama – 40 000 litų
600 egz. leidyba remiama iš projekto „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms“, finansuojamo Europos socialinio fondo pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 2 prioriteto Mokymasis visą gyvenimą” priemonę VP1-2.2-ŠMM-10-V „Neformaliojo švietimo paslaugų plėtra“, lėšų.
Tiražas 3100 egz. Formatas 210x280 Spausdino UAB „BALTO print“
Logistikos partneris
Redaktoriaus palydėjimas Pagrindinė šio žurnalo tema – Ką reiškia būti Dievo pasiuntiniu (misionieriumi)? Jau pati „pasiuntinio“ sąvoka nurodo, kad svarbiausias čia yra tas, kuris siunčia. Geras pasiuntinys perduoda žinią, pats nuo savęs nieko nepridėdamas. Tačiau kaip perduoti Dievo žinią šiandienos pasaulyje, kuris skendi informacijos gaudesyje, yra persisotinęs skambių deklaracijų? Dar šv. Pranciškus sakė, kad žodžius Dievo pasiuntiniui dera vartoti tik išskirtiniais atvejais. Žinia perduodama gyvenimu, ir niekam tikęs tas pasiuntinys, kurio žodžiai skiriasi nuo veiksmų. Mes neturime primesti savo tikėjimo kitiems, nes Dievas niekada nesibrauna per prievartą. Mūsų tikslas – gyventi taip, kad kitas atpažintų mumyse gaivinantį ir gydantį Kristaus švytėjimą. Ne mažiau svarbu, kaip tvirtino Motina Teresė, atpažinti kitame patį Kristų. Tai didžiulis iššūkis. Ypač jei kitas skelbia mums nepriimtinas pažiūras, gyvena kitaip, nei, mūsų įsitikinimu, derėtų, yra aplipęs tiek fiziniu, tiek dvasiniu purvu. Tačiau jei vos pusantro metro ūgio trapi albanė, nebaigusi jokio universiteto, sugebėjo įvairių religijų žmonėms tapti tarnystės ir gailestingumo simboliu Kalkutoje, tai kas trukdo kiekvienam iš mūsų daryti meilės žygdarbius čia ir dabar? Neretai lengviau priimti visiškai į mus nepanašų žmogų, nei tą, kuris tarsi saviškis, bet ne iki galo. Neatsitiktinai viduramžiais daug aršiau buvo elgiamasi su eretikais nei su kitatikiais. Kaip pačioje Bažnyčioje mums priimti jos plotį ir įvairovę? Skirtingi liturgijos pavidalai – nesutaikomi konkurentai ar tik meilės prisipažinimo – nuostabios Giesmių giesmės – variacijos? Metropolitas Antonijus iš Surožo provokuoja dalindamasis ypatinga patirtimi: „Dalyvavau susirinkime šventykloje, kur buvo didelis užrašas: „Tikintiesiems įėjimas draudžiamas“. Ir dalis tų netikinčiųjų atėjo, nes jie suprato, jog tikėjimas nėra tik Dievo garbinimas, vien kalbos apie didelius dalykus, o svarbu – kvėpuoti į nugarą kitam žmogui arba galbūt pakviesti jį išgerti puodelį kavos, nes jis atrodo sušalęs ir, tikėtina, kišenės tuščios.“ Pasiuntinio misija šiandien – visada provokacija. Svarbiausia, kad tai būtų Dievo meilės provokacija, o ne paties pasiuntinio religinis teroras. Taip lengva pamiršti, jog Dievas į nusidėjėlio gyvenimą įžengia gydyti, o ne įvykdyti moralinę eutanaziją. Baigiu perfrazuodamas Motiną Teresę – jei šiandien daugiau kalbėtumės su Dievu, o ne apie Dievą, pasaulyje neabejotinai būtų daugiau tikėjimo, vilties ir meilės šviesos. Andrius Navickas
Turinys Š eima Prisikė limo kelionė
4
Ką mūsų laikais reiškia būti misionieriumi? Metropolitas Antonijus iš Surožo
9
22
Vaikščiojimas vandeniu, eglutės skundai ir šv. Pranciškaus dėkingumas
Danutė Gailienė
28
16
Seksualinė revoliucija. Apginkit, jei galit Anthony Esolen
Civitas
Donatas Puslys
12
Apie kartų solidarumą. Leisti vieni kitiems kvėpuoti ir neužtrenkti durų
Misionierystė – iššūkis aistringoms širdims
30
Apie galią
Bruno Franguelli SJ
34
Politikai pamiršo tikrąją priežastį, dėl kurios atėjo į valdžią
„Kiekviena karta turi naujai perskaityti Gerąją Naujieną“ Mariusz Marszałek FGM
Leszekas Kolakowskis
Christian Jensen
36
Kam reikalingos senos knygos ir profesoriai? James Schall SJ
Asmenybė
38
Motina Teresė. Atpažinti Kristų žmoguje Andrius Navickas
48
Lietuvai paaukota kunigystė Kun. Juozapas Minderis
Tikė jimo vartai Dievas ir žmogus. Tarp galios ir dovanos
94
Arūnas Peškaitis OFM
62
Krikščionybė ir naujoji pagonybė
64
Kodėl užkietėja širdys?
Pokalbis su kun. Severinu Holocheriu OFM
Atmintis
Peter Kreeft
Aleksandras Tkačenka
102
Pokalbiai apie kultū rą
68
„Gražus man tas šventųjų žmogiškumas…“
80
Vytautas Martinkus
90
Irena Veisaitė
104
Kas tas nusidėjėlis?
106
Du rytmečiai su Salomėja
108
Kaip mes laukėme
Sielogyda Senėjimo filosofija. Mankštintis, mokytis, mylėti
„Tolerancija negali būti vienpusė“
Aš tuntoji diena
Adolfas Teresius
„Literatūrinės formos kuriamos gyvenimo „mazgams“ atrišti“
Kunigystės sakramentas. Kristaus vietoje – tarnai kitiems
Rima Česnauskienė
Elvyra Kučinskaitė
Jurga Lūžaitė - Kajėnienė
Skanaus
110
Paprasti, bet neprasti itališki receptai Brolis Karlas Bertagnin OFM
Otfried Höffe
Maranata
112
Būti kažkuo Johannes Tauler
EPA nuotrauka
58
Katechezė
Prisikėlimo kelionė
Ką mūsų laikais reiškia būti misionieriumi? Metropolitas Antonijus iš Surožo
4
Kelionė su Bernardinai.lt 2013 m.
N r. IV (24)
Metropolitas Antonijus iš Surožo / Ką mūsų laikais reiškia būti misionieriumi? „Misionierystė“ – tarptautinis žodis, kurį turėtume versti kaip „pasiuntinystę“. Ir mūsų pasiuntinystė ypatinga, ne tokia kaip politinių pasiuntinių, kurie stengiasi „sutvarky ti“ kokius nors reikalus, o kaip Dievo pasiuntinių, kuriuos Jis siunčia tam, kad būtume Jo liudytojai. Šios pasiuntinys tės tikslas – ne atversti žmones į vieną ar kitą tikėjimą, ar kitą tikėjimo išpažinimą, o atverti kelią pas Dievą, ir tai – svarbiausia. Pirmieji krikščionys misionieriai keliavo po visą pasaulį ir kalbėjo: „Mes susitikome įsikūnijusį Dievą, mes susitikome Jėzų Kristų, kuris kartu yra Žmogus ir Dievas. Jis mums atskleidė, kas yra Dievas, t. y. kaip Jis myli Savo kūrinį, Jis mums atskleidė, kas yra žmogus: žmogus toks didis Jo akyse, jog Jis pasirengęs gyventi kaip žmogus ir mirti mūsų mirtimi, kad mes galėtume išsigelbėti.“ Ir todėl misionierystės tikslas – ne atversti kitatikius į savo tikėjimą, o žmogui atverti kelią pas patį Dievą. Tai labai svarbu. Yra labai trumpa vakaro malda, į kurią mes paprastai kreipiame labai mažai dėmesio: „Mano viltis – Tėvas, mano prieglobstis – Sūnus, mano užtarėja – Šventoji Dvasia. Švenčiausioji Trejybe, šlovė Tau!“ Ji tokia trumpa, tarsi paprasta ir aiški. O susi mąsčius – tai visas tikėjimo išpažinimas. Mano viltis – Tėvas: viltis ne to, jog aš tikiuosi iš Jo, kad man būtų gerai, o tai Tas, Kurio aš visa siela, visu gyvenimu siekiu. Ir tas Tėvas yra Dievas, Dievas paslaptingas, Dievas nesuvokiamas, Dievas, Kuriam net vardo negalima duoti, nes kiekvienas vardas apriboja. Mes Jį vadiname Tėvu, nes Jis mus taip myli, kaip tik Tėvas gali mylėti. Ir Jis – mūsų gyvenimo šaltinis. Kai kalbame apie Dievą Tėvą, kalbame apie Tą, Kuris yra didžiausias slėpinys, tylos giluma, tokia ryški šviesa, kad šv. Grigalius Nysietis galėjo pasakyti, jog jis apaks, jei į Jį pažiūrės, be to, galima kalbėti ir apie Dievišką tamsą. Štai Tėvas, nesuprantamas Dievas, gyvenimas, Dievybės pil natvė, kurios mes siekiame, bet prie kurios mes tiesiogiai negalime grįžti po nuopuolio, tačiau ir iki nuopuolio Jis buvo mums nesuvokiamas. Ir Jis atsiskleidė per Kristų. Žodis – ne tai, ką mes vadiname „žodžiu“, žodis – tai tobula minties išraiška, bet žodžiai, kuriuos mes išta riame, niekada minčių ar dalyko esmės iki galo išreikšti negali, bet Žodis, kai Jis įkūnijamas, kai Jis tampa Gyva Esybe, Kuri mums pasiekiama, su Kuria galime bendrauti, Kurią galime matyti, girdėti, į Kurią mes galime kreiptis žodžiu, – tas Žodis tampa visiškai tobula beribės tylos ir Dievo paslapties išraiška. Jis atveria visa tai, kas mums toje paslaptyje suprantama. Bet, pasirodo, tikėti Kristų nepakako tūkstančiams žmonių. Jį apsupo minios, ir tik nedaugelis tapo Jo mokiniais. Klausyti Kristų ne visada pakako, nes žmonės nesuprato, ką Jis nori pasakyti: Jis
kalba palyginimais, Jis kalba mums nesuprantama kalba ir pavyzdžiais. Ir štai pasirodė, kad tas Dievo kūniškas apsireiškimas stato mus prieš Dievo veidą ir reikalauja iš mūsų atvirumo, kad dar kai kas atsitiktų. O atsitiko tai, kad Sekminių dieną, Švenčiausiosios Trejybės dieną, Šventoji Dvasia nusileido ant mokinių. Ir Šventoji Dvasia savo dalyvavimu juos persmelkė. Vaizdžiai tariant, apie Tėvą galima kalbėti kaip apie Saulę, apie Kristų – kaip apie šviesą, bet Jie abu tarsi ne mumyse; o apie Šventąją Dvasią – kaip mus perveriančią šilumą ir ugnį. Ir štai Šventoji Dvasia persmelkia mus, kadangi mes – Kristaus mokiniai, nes norime būti Jo mokiniais. Šventoji Dvasia pažadina mumyse tai, ko joks išorinis atradimas negalėtų paveikti. Ir kai Kristaus mokiniai išėjo skelbti Evangeliją, jie buvo kupini Šventosios Dvasios ugnies. Kai žmonės juos sutikdavo, žiūrėdavo į juos, klausydavosi, bet gir dėjo ne tik žodžius, matė ne tik veidus, per juos suvokė kažkokią paslaptį.
Misionierystės tikslas –
Evgenios Levin nuotrauka
ne atversti kitatikius į savo tikėjimą, o žmogui atverti kelią pas patį Dievą. Anglų mąstytojas Clive S. Lewisas klausia: koks skirtu mas tarp tikinčio ir netikinčio žmogaus? Tikintis žmogus panašus į statulą, kuri atgyja. Statula gali būti gražesnė už žmogų, bet ji – akmuo, ji negyva. Žmogus gali būti netobulas, bet jis gyvas ir gali pratęsti gyvenimą. Pirmoji Kristaus mokinių karta ėjo į pasaulį, ir jų dėka žmonės matė, jautė, sužinojo apie jų susitikimą su Kristumi, per juos pažino ir patį Kristų. Šventosios Dvasios malonės dėka, patys priartėjo prie tos paslapties, prie Šventosios Dvasios veikimo stebuklo, per ją – ir prie Išganytojo Kristaus, o per Jį – prie Dievo ir Tėvo, Kuris tada iš ti krųjų buvo Tėvas. Prisimenate, kaip tada sakė Kristus, kai Jo paklausė, kaip mums melstis, Jis sakė: „Melskitės taip: Tėve mūsų…“ Bet kai Jis sakė „mūsų“, Jis negalvojo apie tai, kad minia taip melsis, ir žmonės žiūrės vienas į kitą, Jis kalbėjo apie tai, jog jūs kalbėsite su Tėvu, kuris ir Mano, ir jūsų Tėvas. Štai kas puiku, kas stebėtina. Ir todėl pirmosios kartos mokiniai ėjo, ir žmonės juose matė naują gyvenimą, matė, kad Dievas nužengė į žemę, matė, jog jie pasikeitę. Ir tai buvo jų misijos esmė. Jie tada nekal bėjo apie tikėjimą, jie kalbėjo apie tai, kad sutiko Gyvąjį Dievą. Kai žmonės klausėsi, matė jų veidus, nes jie švytėjo amžinybe, Šventosios Dvasios šviesa, jie galėjo patikėti. Problema, kuri mums iškyla, būtent ta, jog kalbame daug, per šimtmečius labai daug prigalvojome, bet milži niškai daugumai žmonių tai liko kaip protinis vertinimas,
Kelionė su Bernardinai.lt 2013 m.
N r. IV (24)
5
tikėjimas, bet ne visada – tikybos išpažinimas. Tai – tikė jimas ta prasme, kad mes kalbame – štai buvusios kartos pažino Dievą, vadinasi, tai tiesa, nes jie buvo šventieji. O žmonės į mus žiūri ir galvoja: šventieji galbūt ir buvo, o kaip tai tave perkeitė?… Ir tai – svarbiausia. Norint būti misionieriumi, perduoti savo tikėjimą, reikia, kad tas tikėjimas tave taip sukrėstų, taip pakeistų, kad žmonės, tave sutikę, galėtų pasakyti: „O, tai ne statula, tai – gyvas žmogus! Aš noriu tapti toks kaip jis ne dėl to, jog jis taip ar kitaip tiki, o todėl, kad jis toks tapo, jis tapo ikona.“ Beje, ikona tikra to žodžio reikšme, nes ikona – tai paveikslas, bet ikona vienam žmogui gali būti paprasčiausiai nutep liota lenta, o kitam žmogui, kuris į ją žiūri ir meldžiasi, jis nustoja būti lenta ir linijų bei dažų visuma. Ji tampa tarsi atviru langu. Ir tai galima paaiškinti Jono Auksaburnio žodžiais: „Jei nori pasimelsti, stok prieš ikoną, užmerk akis ir melskis tam, kuris joje pavaizduotas.“ Ir misijos paskirtis būtent ta – tapti tokia ikona, kad tave sutikę žmonės pasakytų: „Tas žmogus turi tai, ko aš anksčiau nesutikau, ko dar nepažinau. Aš noriu į jį pažiūrėti, noriu pažiūrėti jam į akis, paklausyti jo balso,
6
noriu paklausyti, suprasti tai, kas iš jo tarsi šviečia, ir tada pradėsiu suprasti, beje, ne tikėjimą, o Dievą.“ Aš manau, kad viena iš svarbiausių mūsų laikų problemų yra ta, kad mes šimtmečiais perdavėme žmonėms mokymą, bet nebū tinai atskleisdavome jiems to mokymo esmę, todėl žmonės ir išeina iš Bažnyčios, jiems nerūpi tikėjimo išpažinimo skirtumai, Švenčiausiosios Trejybės samprata, vienas ar kitas dalykas. Aš noriu sutikti Dievą, o ne Jo aprašymą, aš noriu Gyvojo Dievo, o ne mirusios ikonos. Štai ko mums reikia išmokti. Tai mūsų ateinančio šimt mečio užduotis, nes jei neišmoksime atskleisti Dievo per savo asmeninį bendravimą, suartėjimą su Juo, jei iš mūsų nesklis Šventosios Dvasios šviesa, jei mes nebūsime kaip nesudegantis krūmas, tada žmonės negalės patikėti, tai bus vienas iš požiūrių į gyvenimą, viena iš filosofijų, viena iš religijų. O jei jie sutiks tokių žmonių kaip Serafimas Sarovskis, Sergijus Radonežskis, Teofanas Zatvornikas, tada klausimų nekils. Verta pažiūrėti į juos, nes jie turi kažką tokio, ko anksčiau žmonėms neteko sutikti. Tai ir yra misija.
Kelionė su Bernardinai.lt 2013 m.
N r. IV (24)
Evgenios Levin nuotrauka
Prisikėlimo kelionė
Metropolitas Antonijus iš Surožo / Ką mūsų laikais reiškia būti misionieriumi? Manau, kad mes nieko negalime įtikinti, kad Dievas apsupo berniukai ir mergaitės: „Ar jis jūsų giminaitis, yra meilės Dievas, Kuris visus vienodai myli, Kuris mirė ar artimasis, pažįstamas? Kodėl prieš jį nusiėmėte ke už nusidėjėlius, o ne teisiuosius, jei patys nesielgsime taip, purę? Kodėl jis jus pabučiavo?“ Ir tam rūsčiam žmogui kaip pasielgė Dievas su paleistuve, vagimi, plėšiku: su prisiėjo paaiškinti: „Aš į gimnaziją ėjau pėsčias iš kito didele meile. Ir man atrodo, kad misijų užduotis, žinoma, Paryžiaus galo, kadangi neturiu pinigų važiuoti metro. ne papirkti materialine parama, o dalyti ją nesirenkant, Ir kai pamačiau tą žmogų, pagalvojau: jei praeisiu pro kam. Pakanka to, jog žmogui reikia tos paramos, kad jis šalį, jis palinguos galvą ir pamanys: štai dar vienas sotus, būtų Kristus, kuris ištiesia man ranką. Sekmadienį, kai kuriam nerūpi, ar padvėsiu iš bado, ar ne. Aš sustojau, kad skaitome Evangeliją apie Paskutinį teismą, ten kalbama jam paaiškinčiau, jog matau žmogų, o ne elgetą, nusiė apie tai, ką Kristus sakė teisuoliams: „Įeikite į Dievo kara miau kepurę ir paprašiau atleidimo, kad nieko jam negaliu lystę: jūs Mane pamaitinote, kai buvau alkanas, jūs Mane duoti. Jis atsistojo ir mane apkabino.“ Vėliau ir aš pats aprengėte, kai Man buvo šalta, jūs Mane priglaudėte, kai su tuo elgeta susitikau. Pasirodo, ne toks jis ir alkanas, buvau benamis, jūs Mane aplankėte, kai buvau kalėjime profesionalus elgeta, uždirbantis per dieną daugiau nei ir t. t.“ Ir jie Jam pasakys: „Bet kur aš Tave mačiau?“ Ir Jis aš – per savaitę, bet tai nesvarbu. Tai, ką tas žmogus pa jiems atsakys: „Jeigu jūs tai padarėte vienam iš mažiau darė tam, tarkim, nevykusiam elgetai, neįkainojama: jis siųjų, tai jūs Man padarėte.“ Ir man atrodo nepaprastai patvirtino jo žmogišką orumą, nusiėmė prieš jį kepurę. svarbu, kad Kristus mus kviečia įkūnyti Jo meilę. Pamenu, Todėl ir aš taip elgiuosi: nepradedu klausinėti, kodėl tu tėvas Aleksandras Šmemanas knygoje, parašytoje anglų ištiesi ranką. Jeigu tu ištiesi ranką tam, kad aš į ją ką nors kalba, teigia, jog pasaulyje viskas turi tapti dieviška meile, įdėčiau, tai yra viskas, ką man reikia žinoti. O jis atsakys net duona, kurią mes valgome, – tai Dieviška meilė, kuri Dievui ir savo sąžinei, jei jis ištiesė ranką, kai jo kišenės tapo valgoma. buvo pilnos. Tai ne mano reikalas. Aš turiu pavyzdį iš gyvenimo, kai staiga suvokiau, jog taip yra. Per vokiečių oku paciją dalyvavau Pasipriešinime ir negalė jau susirasti darbo, todėl uždarbiaudavau, kaip galėjau, kad išlikčiau gyvas. Aš nuė jau pas savo draugą ir ant jo stalo pamačiau kokių dešimties–penkiolikos centimetrų dydžio agurką. Mano akys suspindo, ka dangi prieš tai keletą dienų buvau nevalgęs. Jis į mane pažiūrėjo ir paklausė: „Tu seniai nevalgęs?“ Aš Kita vertus, jei ką nors duosime elgetai, aš dabar kalbu atsakiau: „Taip, tris dienas.“ Jis tarė: „Pasidalykime agur ne apie išmaldą, o apie tai, kad žmogui reikia nusišypsoti, ką.“ Ir aš pasirengiau pulti tą agurką: „Pasimelskime.“ Ir pasveikinti jį, žiūrėti į jį kaip į žmogų, jei taip elgsimės, jis pradėjo melstis, o aš žiūrėjau į tą agurką, ir, teatleidžia tai tas žmogus gali pasikeisti. Ne man tai teisti. Ir nuimta Dievas, kilo toks jausmas, kad mano malda slenka tuo kepurė, ir pusė agurko arba grašis, kuris įmetamas į ke agurku, pasiekia jo galą, malda tęsiasi, agurkas pasilieka, o purę, gali būti jo tikėjimo pradžia, iš pradžių – žmogumi, aš – alkanas. Jis baigė melstis ir padalijo agurką į dvi dalis. o paskui – toliau. Ir aš tą agurką valgiau su tokia pagarba, kaip Komuniją, Kalbant apie tikėjimą žmogumi, prisimenu, kaip kartą nes draugas nieko neturėjo, išskyrus vieną agurką, ir jis nusileidau viešbučio „Rosija“ laiptais ir prie manęs priėjęs man davė pusę savo gyvenimo. Todėl manau, kad nereikia jaunas karininkas tarė: „Sprendžiant iš jūsų aprangos, jūs kelti klausimo, ar žmogus vertas, ar ne. tikintis?“ Aš atsakiau: „Taip“. – „O aš netikiu į Dievą.“ – Galiu pateikti kitą pavyzdį: per vokiečių okupaciją, „Na, tai tuo blogiau jums.“ Jis manęs paklausė: „O kas kai tai buvo galima, aš dėsčiau rusų gimnazijoje. Kartą tarp mūsų bendro? Kas bendro tarp manęs ir Dievo?“ Aš ėjau į gimnaziją, o prieš mane ėjo vienas dėstytojas, jau jam atsakiau: „Ar jūs kuo nors tikite?“ – „Taip, aš tikiu pagyvenęs žmogus, pilietinio karo metais buvęs balta žmogumi.“ – „Jūs žinote, jog turite milžinišką bendrą gvardiečių armijos karininkas, kaip mums atrodė, rūstus, lauką su Dievu: Dievas taip tiki žmogumi, kad sukūrė niūrus žmogus. Mes abu turėjome praeiti pro elgetą, kuris visą pasaulį, apgyvendino ten žmogų, Pats tapo žmogu sėdėjo prie kelio. Dėstytojas sustojo, nusiėmė kepurę, mi ir mirė dėl žmogaus. Jūs turite daug bendro su Dievu, kažką pasakė elgetai, nieko jam nedavė, o elgeta pašo jūs galite prie Jo prieiti.“ Jis į mane pažiūrėjo ir pasakė: ko ant kojų, jį apkabino, ir jie išsiskyrė. Ne aš vienas tai „Apie tai niekada negalvojau, reikia pamąstyti.“ Taigi yra mačiau, tai matė ir jo mokiniai. Kai atėjo į gimnaziją, jį skirtingų, labai skirtingų požiūrių.
Misijos paskirtis – tapti tokia ikona,
kad tave sutikę žmonės pasakytų: „Tas žmogus turi tai, ko aš anksčiau nesutikau, ko dar nepažinau…“
Kelionė su Bernardinai.lt 2013 m.
N r. IV (24)
7
Prisikėlimo kelionė Nesu įsitikinęs, kad norint skelbti Kristų mums, kaip kad daro kai kurios protestantų bendruomenės, reikia eiti į stadioną. Bet mes niekada neturime gėdytis savo tikėjimo. Kad ir kur būtume, kad ir kokioje aplinkoje atsidurtume, turime žinoti, jog būsime priimti kaip tikintieji, net jei žmonėms tai juokinga ar koktu. Kita vertus, manau, jog laukti, kada žmonės ateis į bažnyčią, nepakanka. Mes ne vorai, tupintys voratinklyje ir laukiantys, kol paklius musė. Juk yra žmonių, kurie tiki prietarais arba bažnyčioje patyrė ką nors nemalonaus, tokie į bažnyčią neateis, bet Dievas jiems reikalingas. Todėl man atrodo, jog žmonių reikia ieškoti, kad ir kur jie būtų.
Aš noriu sutikti Dievą,
Trečiajame dešimtmetyje Rusijoje, gatvėse ir susirin kimuose, pamokslavo toks Vladimiras Filimonovičius Marcinkovskis. Jis kadaise buvo patriarcho Tichono, kuris šį palaimino pamokslauti tuo metu, kai įvyko revoliucija, padėjėjas. Jis paliko savo prisiminimų knygą, kurioje, tarp kita ko, sakoma: „Kai tu su kuo nors ginčijiesi, nekalbėk prieš jį, nes jei prieš jį kalbėsi, jis iš visų jėgų ginsis, o kal bėk aukščiau už jį, kad jis panorėtų pakilti į aukštesnį lygį.“ Štai ką mes turime daryti, jei ketiname kalbėti gatvėse, aikštėse, kokiuose nors susirinkimuose, kurie nėra religi niai. Nebūtina skelbti bažnytinę ideologiją ir net nebūtina iš karto kalbėti apie Kristų, o reikia kalbėti apie tą turinį, kuris yra Evangelijoje, apie tą pilnatvę, ku rioje yra Kristus ir mūsų tikėjimas, bet ne formalus tikėjimas, ne tikėjimo išpažinimas, o mūsų santykių su Dievu esmė. Manau, kad tai įmanoma. Man teko pamokslauti Oksforde, ant pa grindinės bibliotekos laiptų. Mane tam ir pakvietė, laukiau ryto, kai reikės tai daryti ir tikėjausi, jog mane pamirš, nes labai bijojau. Bet mane pakvietė, nutempė ant tų laiptų, pastatė didelį užrašą, o aš stovė jau. Prieš mane atsistojo du ar trys studentai, kurie buvo tam pakviesti, aš jiems pradėjau kažką pasakoti. Pradėjo rinkis žmonės: „Ką jis ten kalba?“ Ir susirinko minia, gal 30–40–50 žmonių. Aš kalbėjau apie savo tikėjimą, žmonės klausėsi, nes mano anglų kalba tada buvo tokia užsienie tiška, kad žmonėms buvo įdomu, ką tas pabaisa kalba, o dar, tikėtina, aš kalbėjau ne tai, kas jiems buvo kalbama parapijose. Bet kas įdomu, kad buvo sausio pabaiga, šu niškas šaltis. Ir aš mačiau, jog žmonės, kurie priekyje, dar kažkaip kenčia, o tie, kurie paskutinėse eilėse, – šąla, nes vėjas pučia į nugaras. Aš stabtelėjau ir sakau: „Štai, jei no rite tapti tikinčiaisiais, pradėkite nuo praktiškų dalykų: tie, kurie priekyje, – jiems šilta, tie, kurie užpakalyje, – jiems šalta. Taigi įveskite tokią tvarką: kol esate čia, iš pirmos eilės pereikite į paskutinę ir kvėpuokite į nugaras tiems, kurie sušalo.“ Ir aš dvi valandas pamokslavau, o jie taip ir pasielgė. Paskui jie man kalbėjo, kad aš išmokiau pasido mėti vienas kitu, o ne klausyti pranešėjo manant, jog man visai nerūpi tas, kuris stovi šalia. Jie nuėjo, tarpusavyje pratęsdami pokalbį. Po to dar dalyvavau susirinkime šventykloje, ir ten buvo didelis užrašas: „Tikintiesiems įėjimas draudžiamas“. Ir dalis tų netikinčiųjų atėjo, nes tada jie suprato, jog tikėji mas nėra tik Dievo garbinimas, vien kalbos apie didelius dalykus, o svarbu – kvėpuoti į nugarą kitam žmogui arba galbūt pakviesti jį išgerti puodelį kavos, nes jis atrodo sušalęs ir, tikėtina, kišenės tuščios.
o ne Jo aprašymą, aš noriu Gyvojo Dievo, o ne mirusios ikonos. Jei patyrę, protingi dvasininkai išeitų pamokslauti į gatves, tada galbūt savo pamokslais ir uždegtų ką nors. Pirmiausia įrodytų, jog jiems ne gėda, kad nebijo pajuokos, o reikia būti tam pasiruošusiems, beje, ne tik pajuokai, bet ir blogesniam dalykui – apstumdymui. Reikia būti pasirengusiam ir pasakyti: „Aš jums atnešiau Kristų.“ Beje, nebūtina pirmiausia pradėti liudyti Kristų, reikia pradėti nuo žmogaus, kuris yra prieš tave. Kas tavo sieloje? Tai, ką minėjau apie tą karininką, kuris manęs klausė, ką ben dro turiu su Dievu: meilę ir tikėjimą žmogumi. Ir nuo to pradėk. Pradėk taip: ar jūs kuo nors tikite? – Taip. – Kuo? Pridėsiu dar kai ką. Pamenu pasakojimą iš senolio Siluano gyvenimo. Nepamenu, ar tėvo Safronijaus kny goje, ar laiške, kadaise rašytame į Prancūziją, pasakojama apie tai, kad jį aplankė rusų misionierius iš Kinijos. Jis kalbėjo, jog atversti kinus visiškai neįmanoma: jie labai uždari ir beviltiški. Siluanas jo paklausė: „O ką jūs darote, norėdamas juos atversti?“ – „Aš einu į jų šventovę, palau kiu progos, kai tylu, ir pradedu šaukti: ko gi meldžiatės tiems stabams? Argi nematote, kad tai tik medis ir akmuo? Sudaužykite juos ir kreipkitės į tikrąjį Dievą.“ – „O kaip toliau būna?“ – klausė Siluanas. „Mane išmeta lauk ir ap spardo.“ Siluanas pasakė: „Žinote ką, nueikite į šventyklą, pastovėkite ir pažiūrėkite, su kokiu tikėjimu ir pasitikė jimu jie meldžiasi, ir kai tai palies jūsų širdį, paprašykite vieno iš dvasininkų išeiti su jumis ir pasėdėti ant laiptų, tada papasakokite apie savo tikėjimą. Ir kiekvieną kartą, kai jis ką nors kalbės, kas suteiks jums galimybę, sakykite: „Ak, tai, ką kalbate, puiku, tik prie to dar kai ką pridėjus – kokia būtų pilnatvė.“ Man atrodo, kad tai labai svarbu.
Parengė Michailina Bočiarova
8
Kelionė su Bernardinai.lt 2013 m.
N r. IV (24)
9–111 psl.
Maranata
Būti kažkuo
Johannes Tauler
Išties, mes esame, norime ir visada norėjome būti kažkuo. Visada vienas viršesnis už kitą. Šis siekis taip suvaržo ir sutvarsto visus, kad niekas nenori savęs paleisti.
Marijos Zaleskytės (10 m.) piešinys
Žmogui būtų daug lengviau nuveikti dešimtis darbų, nei vieną kartą visiškai save prarasti. Iš to kyla visi ginčai ir visoks vargas, visa kančia, visos dejonės. Kad būtume kažkas, kad būtume dideli, turtingi, aukštai stovintys ir galingi. Kiekvienas nori būti kažkuo ir taip atrodyti. Tuo tarpu būti niekuo, visuose gyvenimo luomuose, visose vietose, tarp visų žmonių, tai atneštų visišką, tikrą, esminę ir amžiną ramybę. Būtų pats laimingiausias, saugiausias, kilniausiausias dalykas, kurį tik turi šis pasaulis. Tačiau vis tiek niekas nesistengia jo siekti, nei turtingi, nei vargšai, nei jauni, nei seni.
Autorius yra XIV a. vokiečių mistikas, kunigas dominikonas Parengė Saulena Žiugždaitė
112
Kelionė su Bernardinai.lt 2013 m.
N r. IV (24)
pristato knygą
„Pasaulis yra gražus“ Poka lbiai apie k ū r ybą
Knygoje publikuojami rinktiniai Bernardinai.lt pokalbiai su 40 Lietuvos kultūros bei meno asmenybių. Leidinį sudaro penkios dalys, kurių kiekviena skirta atskirai kūrybos sričiai: literatūrai, muzikai, vaizduojamiesiems bei scenos menams, kinui ir fotografijai.
K nygos išekokite w w w.bernardinai.lt/knygynas ir Lietuvos knygynuose
2014-ųjų KALENDORIUS
„DIEVO MOTINA – TIKĖJIMO IKONA“ Paveikslų autorius Vaidotas Kvašys
Tai ne tik graži, bet ir prasminga dovana jums ir jūsų artimiesiems Kalendoriaus ieškokite www.bernardinai.lt/knygynas, Lietuvos katalikiškuose knygynuose bei bažnyčiose. Daugiau informacijos tel. 8~5 231 3009