Sutemos tirščiausios prieš aušrą. Apie priklausomybės ligą ir sveikimo kelią by Bernardinai.lt

Sutemos tirščiausios prieš aušrą Apie prik lausomybės ligą ir sveikimo kelią

Ši knyga kiekvienam, norinčiam geriau suprasti klastingas priklausomybių ligas. Tai ne instrukcija, moralas, bet liudijimas, kad visada yra kelias atgal į gyvenimą, net jei gyvenimas yra virtęs, kaip atrodo, beviltiškais griuvėsiais. Čia atrasite specialistų komentarus, priklausomų žmonių liudijimus ir pasakojimus apie įvairias grįžimo gyveniman galimybes. Leidinys sudomins visus, siekiančius sąžiningai pažvelgti į save ir pasaulį.

Sutemos tirščiausios prieš aušrą

Apie priklausomybės ligą ir sveikimo kelią Parengė kun. Kęstutis Dvareckas ir dr. Andrius Navickas

VšĮ „Bernardinai.lt“ • 2012

UDK 613.8 Su-101

ISBN 978-609-95057-9-4 Išleido VšĮ „Bernardinai.lt“

Maironio g. 10, LT–001124 Vilnius Tel. 8 ~ 5 2313007 · el. paštas redakcija@bernardinai.lt www.bernardinai.lt · www.bernardinai.lt/knygynas

Turinys 10 14

Kard. A. J. Bačkio palydėjimas Sudarytojų žodis

Akligatvyje 19

Valius Sruoga

Aurelijus Veryga

Priklausomybė – tai labai rimta liga

Kvaišalai pavergia žmogų

Haris Urvinis

Apie paradoksalų nenorą sveikti

Vilma Andrejauskienė ir Albinas Šnipas

Edvardas Minkevičius

Deimantas Rasimavičius

72 85

Priklausomybė – gyvenimas nelaisvėje

Blaivėjimas – tai laisvės auginimas savyje

„12 žingsnių“ programa – kelio į gyvenimą gairės Deimantas Žemaitis

Apie duobėtą sveikimo kelią ir atkryčio prevenciją Popiežius Jonas Paulius II

Apie narkomanijos liūną

Kelyje 91

Antano liudijimas

Aušros laiškas

105

Gedimino laiškas

111

Ingos laiškas

115

Artūro liudijimas

120

Sauliaus liudijimas

125

Be pabaigos

Laisvės paieškos priklausomybės kalėjime Apie išvaistytas galimybes Tau tereikia apsispręsti Pakilau nuo paties dugno

Priklausomybė – dalis Tiesos apie mane

Janinos liudijimas

Man vis dar sunku save priimti ir mylėti

130

Aido istorija

142

Kostas Ketleris

„Tvirtai žinau, jog nebenoriu grįžti atgal“

„Svaigalų vartojimas – pastanga būti savimi susvetimėjusiame pasaulyje“

155

Jolantos liudijimas

167

Vilmanto liudijimas

173

Praloštas gyvenimas?

Sergu sunkia liga, tačiau tai netrukdo kasdien jaustis vis laimingesniam Žanas Talandis

Žano kelias

Bendrakeleiviai 195

Minesotos programa. Sugrąžinti žmogui apsisprendimo laisvę

209

Nugalėtojų akademija. Didžiausia pergalė – pakeisti save

217

Vilkpėdės reabilitacijos centras. Turime mokyti žmogų padėti pačiam sau

226

Meikštų dvaras. Pagalba priklausomiems žmonėms

239

„Vilties švyturys“. Galimybė gyventi kitaip

254 270

„Gabrielius“ – vilties bendruomenė Pilnų namų bendruomenė Panaroje. „Per maldą ir darbą į gyvenimą“

287

Pakūta. Kvietimas susitaikyti su savimi

307

Petrašiūnų Gailestingumo namai. „Turime dalintis tuo, kas svarbiausia – Dievo Žodžiu, o visa kita – tik priedas“

319

Reintegracinė bendruomenė „Aš esu“. Nebemeluoti sau ir kitiems

Kard. A. J. Bačkio palydėjimas

Sveikimo kelias. Nelengva ryžtis juo žengti. Nelengva iš jo neišsukti. Nelengva, savijautai pagerėjus, susitaikyti su mintimi, kad sveikimas truks iki gyvenimo pabaigos. Todėl kiekvienas nesumeluotas ir įtikinamas padrąsinimas, kurių apstu šioje knygoje, yra daug vertesnis už brangius vaistus ir pagarsėjusias klinikas. Būti sveikimo kelio keleiviu labiausiai kliudo įsitikinimas, kad esi vienas. Iš tiesų priklausomybe sergantį žmogų dažnai palieka pažįstami, bičiuliai, net artimieji. Tačiau Dievas niekuomet neapleidžia. Viešpats nuolat yra greta, atvėręs savo gailestingąją širdį, pasirengęs išlieti savąją malonę, jei tik žmogus ją priimtų. Viešpats iki paskutinės mūsų gyvenimo akimirkos laukia žmogaus atsigręžimo gyvybės, tikėjimo ir išsigelbėjimo kryptimi. Niekada nėra per vėlu ja pasukti, niekada vilties spindulėlis nėra galutinai užgesęs. Kaip sako evangelinis palyginimas apie vynuogyno darbininkus (Mt 20,1–16), net ir paskutinieji atėję pas mūsų likimų Šeimininką gali tikėtis atlygio Amžinybėje. Net ir giliausiose sutemose ėmę ieškoti sveikimo kelio, dar suspės atgauti savo žmogiškumą šiame ir pasirengs būti Dievo artumoje Amžinajame gyvenime. Maža to, „paskutinieji bus pirmi“, žada Viešpats, drąsinančiu mostu kviesdamas pas save labiausiai nuskriaustus ar save nuskriaudusius.

Deja, kenčiantieji nuo priklausomybių dažnai slapstosi ar elgiasi provokuojamai, nes galvoja, kad visi juos smerkia ir niekina. Jausdamiesi ujami ir palūžę, jie ypač šalinasi Dievo, kurį regi vien kaip rūstų teisėją. Šalinasi Bažnyčios, kurią įsivaizduoja vien kaip griežtą moralizuotoją. Katekizmo citatos, žodžiu kartojamas tvirtinimas, kad kiekvieno žmogaus orumą gerbianti ir ginanti Bažnyčia su nuoširdžiu rūpesčiu pasitinka visus, kuriems reikia pagalbos, vargiai įtikina atsidūrusius ties nevilties bedugne. Todėl ypač džiaugiuosi kiekviena kunigų, brolių ir seserų vienuolių, artimo meilės darbams atsidavusių pasauliečių pãstanga konkrečia veikla liudyti krikščionišką globą, atlaidumą ir supratimą. Liudyti, kad net giliausiai įklimpęs į priklausomybes žmogus nebus atstumtas, atras vietą, tarpusavio pagalbos grupę, kur jam nebus atgręžta nugara. Viena iš sutikusiųjų pasidalyti savo istorija itin tiksliai sako: „Labai sunku priimti pagalbą iš Dievo, iš žmonių. Ypač tai tinka priklausomiems žmonėms: pabuvę pusę metų blaivūs, jie jaučia euforiją ir mano, kad patys gali gyventi blaiviai ir susitvarkyti. Labai sunku priimti savo ribotumą. Suprantu, kad aš pati esu ribota, man labai reikia Dievo, man labai reikia žmonių.“ Šis supratimas leidžia pulti į Viešpaties glėbį ir atsiremti į bičiuliškai ištiestą „Caritas“ ar kitų meilės bendruomenių ranką. Prasmingas knygos pavadinimas – „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“. Patikėkite, tai ne metafora, gražus poetiškas posakis, o labai gyvenimiška tikrovė, kurią, deja, ne visi priima ir įveikia. Piktasis, nujausdamas savo pralaimėjimą, pakyla į žūtbūtinę kovą, todėl didžiausios vertės turi liudijimai, kaip pavyko nepalūžti, neatkristi, kai staiga ėmė tolti išsigelbėjimo krantas, atrodęs jau ranka pasiekiamas. Sveikstančiųjų pasakojimai nežada lengvų pergalių. Maža to, kol gyvename šioje žemėje, blogis nuolat mūsų tyko, nuodėmė nuolat braunasi į mūsų kasdienybę, ir ši knyga rūsčiai

primena ignoruojamą tiesą, kad joks žmogus, jokia šeima nėra apsaugota nuo priklausomybės grėsmės. Tiesa – kad ir kokia negraži, bauginama, netikėta, – tik tiesa apie visas skaudžias patirtis, tiesa, iki galo sau ir kitiems pasakyta, yra išganingas vaistas nuo apgaulės, kad laikinas užsimiršimas leidžia įveikti gyvenimo sunkumus. Autentiškų patyrimų tiesa ir drąsa ją liudyti, sukaupta šioje knygoje, Bažnyčios žodžiu ir veiksmu rodomas jautrumas įtrauktiesiems į priklausomybių pragarą ir solidarumas su jais tegu teikia viltį ieškantiems pagalbos ir jų artimiesiems. Miniu jus kasdienėse savo maldose prašydamas Dievo, kad padėtų jums priimti Jo gailestingąją malonę ir ja gyventi.

Sudarytoj킬 탑odis

Kodėl? Todėl, kad dešimtys tūkstančių Lietuvos žmonių kenčia įvairių priklausomybių narvuose, ir kasdien ši kraupi rykštė paliečia vis naujus žmones. Priklausomybė tampa ne tik priklausomą žmogų, bet visą jo šeimą, jo gyvenamąją aplinką griaunanti jėga. Netiesa, kad priklausomybė negresia mums, mūsų vaikams, artimiesiems, nes esą tai tik tam tikro socialinio sluoksnio problema. Statistika negailestingai liudija, kad priklausomybė it virusas plinta visose visuomenės grupėse, o specifi nės jos atmainos – pavyzdžiui, priklausomybė nuo narkotinių medžiagų, netgi labiau būdinga turtingiesiems nei stokojantiesiems. Netiesa, kad priklausomybė – tai valios trūkumas ar apsileidimas. Tai liga, kuri priklauso nuo įvairiausių veiksnių. Taip pat ir nuo vienišumo išgyvenimo, iliuzijos, jog kvaišalai gali padėti pabėgti nuo jo. Vis jaunesni žmonės griebiasi kvaišalų. Taip pat ir dėl to, jog yra suklaidinti melagingų pasakojimų apie naujus potyrius ir nemato kitos, kraupiosios, monetos pusės. Netiesa, kad priklausomybė yra mirties nuosprendis. Kelias atgal į gyvenimą, netgi brandesnį ir tikresnį nei buvo prieš ligą, tikrai yra, tačiau jis nėra lengvas. Jis reikalauja tikrų permainų, iliuzijos, jog viską sugebi kontroliuoti, ištirpdymo. Tik tiesa išlaisvina ir padeda išgydyti žaizdas. Gyvenimo sutemos stumia į neviltį, tačiau atminkime, kad sutemos tirščiausios prieš aušrą. Apie

tai liudija žmonės, kurie dar neseniai buvo virtę tarsi beviltiškais griuvėsiais, o dabar grįžta į gyvenimą. Tai atrodo kaip stebuklas, ir tiesa ta, kad ir kokios ligos sutemos tirštos atrodytų, mes visi galime prisidėti prie šio stebuklo. Dievui nėra negalimų dalykų ir nereikalingų žmonių, Jis gimė tvarte ir visada laukia ištiesęs ranką kiekvienam, kuris tik sutinka pripažinti, jog jam jos reikia. Todėl, kad įsitikinome, jog daugelis iš priklausomų žmonių savęs naikinimo kelyje išlieka ir dėl to, kad jų nepasiekė informacija apie priklausomybės ligas. Jiems niekas nepasakė esminės tiesos, kad jie kalti tikrai ne dėl to, jog susirgo, bet tik dėl to, kad nesiryžta eiti sveikimo keliu. Todėl, kad negalėjo nesujaudinti, nepatraukti tos nuostabios priklausomų žmonių gyvenimo istorijos – iki skausmo tikros, nenugrimuotos – budinančios gyvenimui, kuriame yra tiek rožės, tiek spygliai. Kas? Siūlome knygą, kurioje norima ne moralizuoti ar smerkti, bet teikti viltį, gilesnį supratimą apie priklausomybę ir siūlyti įvairius grįžimo į gyvenimą kelius. Knygą sudaro trys dalys. „Akligatvyje“ – tai specialistų įžvalgos apie priklausomybės ligas ir sunkumus, kuriuos tenka įveikti žmogui, pasiryžusiam eiti laisvės keliu. Antroji dalis „Kelyje“ – tai autentiški sveikstančių narkomanų, alkoholikų, kompulsyvių lošėjų liudijimai. Juose daug skausmo, tačiau taip pat ir vilties bei naujos tikrovės švytėjimo. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas priklausomas žmogus šiuose liudijimuose išvys ir savo gyvenimo istorijos atšvaitų ir bus lengviau patikėti, kad panašūs gali būti ne tik praradimai, bet ir naujo gyvenimo atradimai.

Trečioji dalis – „Bendrakeleiviai“. Čia pristatome įvairias Lietuvoje veikiančias bendruomenes, kurios padeda priklausomam žmogui keistis ir grįžti į gyvenimą. Šios bendruomenės labai skirtingos, ir tikrai nėra vieno atsakymo, kuri geriausia. Kiekvienas priklausomas žmogus unikalus, turi savitą ligos istoriją, skirtingas jos priežastis, todėl ir gijimo kelias visada unikalus. Mes nebandome kaip nors rūšiuoti pagalbos bendruomenių, bet stengiamės atskleisti kiekvienos iš jų išskirtinumą. Toliau? Knygos pristatymas kuo plačiau. Svajojame, kad ši knyga patektų į kiekvieno žmogaus, kurio gyvenimas nuklydo į akligatvį, rankas. Būtų puiku, kad knygą perskaitytų tiek priklausomų žmonių artimieji, tiek būsimi socialiniai darbuotojai, medikai, mokytojai. Svajojame ir apie tai, kad netrukus baigsim rengti ir šios knygos pratęsimą, kuriame susitelksime į priklausomų žmonių artimųjų bei žmonių, augusių nuo šios ligoe kenčiančioje šeimoje, problemas. Padėka Nors oficialiai knygos sudarytojais esame mes: kunigas Kęstutis Dvareckas ir interneto dienraščio „Bernardinai.lt“ redaktorius Andrius Navickas, būtinai turime pabrėžti talkininkės Jolantos Pupalaigytės, be kurios mums nebūtų pavykę aprėpti visų darbų, indėlį. Esame labai jai dėkingas, kaip ir visiems tiems bičiuliams, kurie, išgirdę apie tokios knygos rengimą, stiprino geru žodžiu. Dėkojame visiems, aukojusiems laiką, jėgas ir pinigus, kad ši knyga pasiektų skaitytojus. Ypač norime padėkoti Editai Mildažytei ir jos laidai „Bėdų turgus“, skyrusiai solidžią paramą šios knygos leidybai. Kun. Kęstutis Dvareckas ir Andrius Navickas

Akligatvyje

Valius Sruoga

Priklausomybė – tai labai rimta liga Siūlome pokalbį su Respublikinės psichiatrijos ligoninės gydytoju psichiatru ir psichoterapeutu Valiumi Sruoga, kuris turi turtingą pagalbos priklausomiems žmonėms patirtį. Valius Sruoga buvo vienas iš pirmosios narkomanams skirtos reabilitacinės bendruomenės Lietuvoje kūrėjų. Šiuo metu konsultuoja Meikštų dvaro reabilitacinėje bendruomenėje. Pasak psichiatro, priklausomybė – sunki ir tragiška liga, kuria susirgus būtina profesionali specialistų pagalba. Deja, dažnai serga ne vien pats priklausomas žmogus, bet ir visa šeima, todėl artimųjų pastangos dažnai padeda toliau sirgti, o ne sveikti. Ar priklausomybė yra liga, ar moralinis degradavimas, paprasčiausias valios trūkumas? Aš net neabejoju, kad priklausomybė yra liga. Pavojinga, progresuojanti ir mirtina liga. Ši liga turi savo eigą, kliniką, gydymą ir visa kita. Bet, be abejo, visuomenėje vis dar yra asmenų, kurie abejoja, kad tai liga, ir mano, jog tai yra nuodėmė, pasileidimas… Jie labai klysta. Dažniausiai dėl to, kad veikiausiai niekada nebandė giliau suprasti, kas atsitinka žmogui, priklausomam nuo alkoholio ar narkotikų.

AKLIGATVYJE

Alkoholizmas ir narkomanija dažniausiai prasideda labai sunkiu ir audringu brendimo laikotarpiu. Kvaišalai mums padeda pasiekti geidžiamą objektą, nugalėti savo gėdos jausmą, nuslopinti baimę, įveikti stresą, pasijusti „tikru vyru“ ar „kieta mergina“. Alkoholis ir narkotikai tarsi padeda mums pritapti prie žmonių, prisitaikyti. Priklausomi asmenys kažkuriuo metu peržengia ribą, kai kvaišalai pradeda juos visiškai kontroliuoti. Jeigu pačioje pradžioje narkotikai ir alkoholis tarsi padeda, tai ateina laikas, kai jie pradeda kenkti ir tampa savidestrukcijos varikliu. Ar įmanoma pačiam žmogui pajausti tą ribą? Juk būtų nuostabu, kad pats žmogus galėtų pajausti, jog jau reikia sustoti. To pajausti, deja, niekaip nepavyksta. Tai yra sutrikimas, kuris taip paveikia mūsų psichiką, kad jau nebežinome, kas su mumis vyksta. Visi be išimties priklausomi žmonės sako: „Ne, ne, aš dar nesu priklausomas, štai kiti – taip, jau priklausomi, aš – dar ne.“ Man dar neteko sutikti nė vieno paciento, kuris sakytų: „Žinot, daktare, padėkite, aš esu priklausomas nuo alkoholio ar nuo narkotikų.“ Dažniausiai kreipiasi dėl nuotaikos, psichologinių, psichikos problemų, bet niekas iš besikreipiančiųjų nuoširdžiai, atvirai neprisipažįsta, kad turi priklausomybę. Visaip neigia, kol, kaip sakoma, „neužsidega užpakalis“, kol padai nepradeda svilti. Tik tada, kai neigiamos vartojimo pasekmės susikoncentruoja ir pradeda griauti gyvenimą, yra galimybė žmogui padėti, tik tada jis bent šiek tiek nubunda, pradeda kritiškiau vertinti save, savo gyvenimą, savo būseną. Beje, ir į specialistą priklausomi žmonės dažniausiai kreipiasi ne norėdami atsikratyti priklausomybės, bet trokšdami palengvinti tą situaciją, į kurią pateko, tikėdamiesi, kad gydytojas ištirpdys nemalonius simptomus, padės „apsitvarkyti“, o tada ir toliau bus galima gyventi kaip gyvenus.

Valius Sruoga

Priklausomybė – tai labai rimta liga

Paprastai priklausomas žmogus kenčia ne nuo vienos, bet nuo viso spektro priklausomybių. Kiekvienas alkoholikas turi bent 3–4 kitokias priklausomybes. Taip pat dažniausiai ir narkomanas būna priklausomas dar ir nuo darbo, santykių ar valgio. Dažniausiai galima kalbėti apie dinamiką, kai priklausomas asmuo eina nuo vienos priklausomybės prie kitos, save apgaudinėdamas, kad jis gali apsispręsti, kad jam tereikia sukaupti valią. Skamba labai beviltiškai, nes, kaip teigiama, priklausomas žmogus nepradeda sveikti, kol jis pats nepripažįsta, jog serga, o Jūs sakote, kad labai retais atvejais pats žmogus tikrai nori gydytis, o ne tik pasiimti trumpas atostogas. Dalis priklausomų žmonių apsisprendžia ieškoti pagalbos, kai susikaupia negatyvios vartojimo pasekmės, kurios išgąsdina ir verčia ieškoti išeities, tačiau dauguma priklausomųjų pagalbos neieško paprasčiausiai dėl to, kad artimieji, šeimos nariai padeda jam toje priklausomybėje skęsti, prisiimdami sau atsakomybę už asmens neatsakingą elgesį. Tokiu atveju priklausomas žmogus taip ir nepradeda norėti permainų. Tiesa, ir tokiu atveju specialistai žino intervencijos į priklausomybės ligą būdų, kurie gali priartinti prie pagalbos. Tačiau labai dažnai ir artimieji vengia kreiptis į specialistą, bando tvarkytis patys ir vis labiau „skęsta“. Kaip vis dėlto galima padėti tokiam žmogui, kuris yra priklausomas nuo alkoholio ar narkotikų, bet pats to nepripažįsta? Pradėsiu nuo didžiausios problemos: tie, kurie gyvena su priklausoma asmenybe, taip pat serga. Alkoholizmas, narkomanija ar kokia kita priklausomybė nėra tik individo liga, tai – visos šeimos liga, kuri neigiamai veikia ir visuomenę. Asmenys, gyvenantys su priklausomu žmogumi, yra pažeisti – jie taip pat yra priklausomi.

AKLIGATVYJE

Jie padeda priklausomam žmogui ne sveikti, bet sirgti. Aš jiems sakau: „Liaukitės jam padėti sirgti.“ Jie paprastai sutrinka ir ginasi: „Mes gi jam nepilam degtinės.“ Ne apie tai kalbu. Artimieji padeda priklausomam žmogui sirgti, kai stengiasi perimti jo funkcijas, pareigas, kurių jis nevykdo, „ištraukia“ iš visų nemalonių situacijų, sąskaitas ir skolas apmoka, materialiai išlaiko, valgydina, rengia. Priklausomas žmogus tampa vis panašesnis į mažą vaiką, kuris už nieką nėra atsakingas. Alkoholiko žmona paprastai tampa ta „gelbėtoja“, kuri padeda visur, kur tik įmanoma. Paskambina į vyro darbovietę, jei jis vis dar ją turi, ir sukuria istoriją, kad šis susirgo, stovi šalia pagiriojančio su sultiniu ir panašiai. Kai aš sakau, kad visa tai ne padeda, o kenkia, artimieji paprastai labai stebisi ar net piktinasi. Priklausomo asmens šeima privalo pripažinti, kad yra bejėgė iš tiesų padėti. Pirmiausia dėl to, jog nežino kaip: susiformavę įpročiai „pagalbos“ situaciją paprastai tik apsunkina. Galima padėti, bet tik pasitelkus profesionalus. Viena iš rimtos pagalbos formų – tai ir Lietuvoje veikiančios savitarpio paramos grupės. Taip pat veikia Suaugusių alkoholikų vaikų grupė (SAV). Vaikai, išaugę disfunkcinėse alkoholikų šeimose, stipriai serga ir labai kankinasi. Iš pradžių dauguma iš jų nevartoja alkoholio, tačiau kai kurie vėliau gali tapti priklausomi nuo alkoholio ir narkotikų. Jie kenčia nuo šeimos alkoholizmo. Yra savitarpio paramos grupės priklausomų žmonių artimiesiems – tai AL–ANON. Šioje grupėje artimieji gali sužinoti, kaip gyventi su priklausomybės liga, kokių veiksmų iš tiesų reikia imtis, nes nežinodami daro tik klaidas. Kitaip tariant, žmona ar vyras, tėvai ar visa šeima, nežinodami, kaip reikia elgtis, padeda priklausomam asmeniui sirgti, ir taip artėjama prie katastrofos, prie mirties. Pabrėžiu, artimieji negali būti pagalbininkai, jie sąmoningai ar nesąmoningai dažniausiai tęsia priklausomybę. Tik padedant profesionalams įmanoma ištrūkti iš to ydingo rato. Kitaip – baigtis tragiška.

Valius Sruoga

Priklausomybė – tai labai rimta liga

Kaip pačiam žmogui pajusti, kad jam jau būtina gydytis? Yra įvairiausių reabilitacijos įstaigų, įvairiausių metodų, kaip kodavimas ir t.t. Kaip Jūs vertinate metodus, būdus – kaip apsispręsti ir ką pasirinkti? Padėti pasirinkti gali tik profesionalas, kuris išmano šiuos dalykus, arba asmuo, kuris lanko savitarpio paramos grupes, sveikstantis alkoholikas ar narkomanas. Visi priklausomieji daro tą patį: pradžioje koduojasi, po to vėl kokių būdų išbando. Kai krizė gilėja, jie ateina į priklausomybės centrus, anoniminių alkoholikų grupes. Kiek aš esu bandęs patarti… Patark ar nepatark, vis tiek savo daro. Būtų šaunu, jei tas žmogus, kuriam jau būtina, kreiptųsi į atitinkamą įstaigą, į priklausomybių centrą, gautų reikiamą profesionalią pagalbą. Kodavimas man atrodo esąs maginis veiksmas: užsikoduoji, ir niekas iš esmės nesikeičia. Asmenys, kurie koduojasi ar „torpeduojasi“, ar dar kokius cirkus išdarinėja, kaip mes sakome, „šamaninasi“, iš tiesų daro pertraukas. Tačiau net ir kuriam laikui liovusis vartoti kvaišalus, pati liga nedingsta. Taip, nevartojimas yra pirmas žingsnis į sveikimą, nes vartodamas niekaip nepradėsi sveikti, tačiau žengti pirmą žingsnį nereiškia nueiti visą kelią. Ką reiškia „gydytis“ šiuo atveju? Deja, nėra sugalvota nė vienos tabletės. Iki šiol niekas nežino tokio metodo: suleidai kokią injekciją, davei kokią tabletę, ir viskas. Tačiau priklausomam žmogui galima suteikti rimtą pagalbą. Mano įsitikinimu, vieną veiksmingiausių pagalbos formų sugalvojo patys alkoholikai – tai Dvylikos žingsnių programa ir anoniminių alkoholikų bendruomenės. Didelė dalis priklausomų žmonių, kurie ryžtasi tokiai sveikimo kelionei, sugeba pakeisti savo

AKLIGATVYJE

gyvenimus. Viena iš veiksmingiausių gydymo priemonių yra Minesotos programa, kur apibendrinta anoniminių alkoholikų judėjimo patirtis. Beveik kiekviename didesniame Lietuvos mieste yra priklausomybių centras, kuriame dirbama pagal šią programą. Ten vyksta ir įvairios paskaitos, psichologiniai užsiėmimai. Čia priklausomas žmogus sužino svarbiausius dalykus apie savo ligą. Tikrai galima pasveikti. Aš pažįstu žmonių, kurie po ilgo vartojimo ryžosi keistis, ir jiems tai pavyko. Dabar jiems 50 ar 55 metai, ir jie man sako: „Žinote, aš jaučiuosi gerai, dar niekada gyvenime taip nesijaučiau.“ Kai kurie viliasi, kad galima visai pasveikti ir tuomet vėl saikingai vartoti kvaišalus, tačiau tai iliuzija. Jeigu tapai priklausomas, tai niekada gyvenime to neatsikratysi. Nėra tokių būdų, kurie tave išlaisvintų iš priklausomybės visiškai. Kartais sakoma, kad asmuo, pats neišgyvenęs priklausomybės, to nepatyręs, mažai gali suprasti kitus. Kokia Jūsų nuomonė? Man sunku kažką apie tai pasakyti, kadangi aš pats esu priklausomas. Esu sveikstantis alkoholikas, 13 metų nevartoju alkoholio. Bet galvoju, kad asmenys, kurie nepatyrė šios ligos, taip pat yra naudingi ir reikalingi priklausomiesiems. Jų indėlis į pagalbą nemažas. Tačiau sutinku, kad priklausomiems asmenims labiausiai veiksmingai padeda tie asmenys, kurie jau eina sveikimo keliu. Nes sveikimas – tai pirmiausia praktinė patirtis. Tu negali išmokti iš knygos ar su psichoterapeutu užsidaręs viename kabinete. Pateiksiu istorinį faktą: vienas garsus psichoterapeutas gydė alkoholiką iš Amerikos. Jiems labai patiko gydymo procesas, bet grįžęs į namus, pacientas po keleto mėnesių vėl ėmė vartoti alkoholį. Labai nuliūdęs, nes gerbė ir mylėjo tą savo mokytoją, grįžo pas jį Mokytojas jam atvirai pasakė: „Aš esu bejėgis prieš tavo chronišką alkoholinį mąstymą“. Tasai sako: „Mokytojau, ką man daryti?“ Tas pasaulinio garso psichiatras pasakė: „Aš girdėjau,

Valius Sruoga

Priklausomybė – tai labai rimta liga

kad gali padėti tikėjimas, bendruomenės, bandyk tai.“ Taigi, šis istorinis faktas įrodo, kad net ir labai garsus, pasaulinio lygio specialistas, psichoterapeutas, psichologas vienas yra bejėgis padėti pacientui individualiai. Pati geriausia pagalba – savitarpio paramos grupės, būtent, anoniminių alkoholikų grupės.

26–341 psl.

Informacija apie Anoniminius alkoholikus (AA)

www.aalietuvoje.org Informacija apie Narkomanus anonimus (NA)

www.lietuvos-na.lt Informacija apie Anoniminius lošėjus (AL)

www.anoniminiailosejai.lt Informacija apie visus Lietuvoje veikiančius reabilitacijos centrus

www.ntakd.lt

Sudarytojai Redaktorė Iliustracijos Knygos dailininkas

kun. Kęstutis Dvareckas dr. Andrius Navickas Aušra Indrišiūnienė ses. Vincenta Slavėnaitė M VS Povilas Zaleskis

Talkino: Jolanta Pupalaigytė, Gediminas Kajėnas, Antanas Šimkus

Sutemos tirščiausios prieš aušrą

Su-101 Sutemos tirščiausios prieš aušrą: apie priklausomybės ligą ir sveikimo kelią. – Vilnius: VšĮ „Bernardinai.lt“, 2012. – 344 p. (Bernardinai.lt biblioteka) ISBN 978-609-95057-9-4 Ši knyga kiekvienam, norinčiam geriau suprasti klastingas priklausomybių ligas. Čia atrasite specialistų komentarus, priklausomų žmonių liudijimus ir pasakojimus apie įvairias grįžimo gyveniman galimybes. Leidinys sudomins visus, siekiančius sąžiningai pažvelgti į save ir pasaulį.

UDK 613.8

Išleido VšĮ „Bernardinai.lt“ Maironio g. 10, LT–001124 Vilnius Tel. 8 ~ 5 2313007 · el. paštas redakcija@bernardinai.lt www.bernardinai.lt · www.bernardinai.lt/knygynas Spausdino UAB „Baltoprint/Logotipas “ www.baltoprint.lt Formatas 148X 205 mm. Tiražas 3000 egz.

Narkomanai yra gyvenimo keleiviai, ieškantys kažko, kuo galėtų tikėti ir gyventi; jie patenka į mirties pardavėjų rankas, o šie juos vilioja laisvės iliuzijomis bei melagingais laimės pažadais; tad tuos, kad jiems padeda, galima palyginti su geruoju samariečiu, kuris rodo gailestį, patekusiam į plėšikų, mirties prekeivių rankas.

(Popiežius Jonas Paulius II) Tik po pusketvirtų blaivybės metų aš pirmą kartą pamačiau pavasarį. Įvažiavau į Girulių kelią Klaipėdoje ir sustojau. Sustabdžiau mašiną, išlipau ir nuėjau į mišką, pamačiau mažus lapelius…

(sveikstantis alkoholikas Aidas)

Netiesa, kad priklausomybė – tai valios trūkumas ar apsileidimas. Tai liga, kuri priklauso nuo įvairiausių veiksnių. Taip pat ir nuo vienišumo išgyvenimo, iliuzijos, jog kvaišalai gali padėti pabėgti nuo jo. Netiesa, kad priklausomybė yra mirties nuosprendis. Kelias atgal į gyvenimą, net gi brandesnį ir tikresnį nei buvo prieš ligą, tikrai yra, tačiau jis nėra lengvas. Gyvenimo sutemos stumia į neviltį, tačiau atminkime, kad sutemos tirščiausios prieš aušrą. Apie tai liudija žmonės, kurie dar neseniai buvo virtę tarsi beviltiškais griuvėsiais, o dabar grįžta į gyvenimą. Alkoholikas, narkomanas, kompulsyvus lošėjas gyvena graužiami kaltės. Tačiau tikroji kaltė ne tai, kad gyvenimas pateko akligatvin, bet ta, kad trūksta ryžto pradėti kelionę atgal į gyvenimą.