Žydrė Dargužytė
MėNUO KAIP M E TA I Eksperimentas laive Tikra istorija, nutikusi vienoje iš prabangiausių kruizinių jachtų Europoje
Vilnius / 2018
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)
Kalbos redaktorė Erika Laumytė Dailininkas Žilvinas Bražukas Viršelio autorė Monika Daužickaitė Maketuotojas Remigijus Martinavičius
© Žydrė Dargužytė, 2018 © Žilvinas Bražukas, iliustracijos, 2018 © Leidykla DIDAKTA, 2018 Visos teisės saugomos įstatymo. Šis leidinys arba jo dalis negali būti reprodukuojama ir platinama jokiomis elektroninėmis ar kitomis priemonėmis, įskaitant fotokopijavimą, įrašymą į kitas informacijos kaupimo ir atgaminimo sistemas, kompiuterių tinklus (internete) be leidėjo išankstinio raštiško sutikimo. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeniniais tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-442-105-1 978-609-442-124-2 ISBN
Remiantis Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų bei Baudžiamuoju kodeksu, pažeidėjams numatytos griežtos sankcijos.
Knygą skiriu dėdei Juozui Dargužiui, 30 savo gyvenimo metų praleidusiam jūroje
Turinys Nuoga tiesa skaitytojui arba garsi išpažintis............... 9 Kontraktas laive – tik išrinktiesiems............................11 Patento verta pasirengimo strategija............................19 Garbės žodžiu patvirtintas planas.............................. 21 Kelias per ligą................................................................. 23 Laukimas – kaip įtempta styga.................................... 24 Susitikimas su jachta..................................................... 26 Naujokės krikštas........................................................... 29 Bergždžios žmogiškojo ryšio paieškos.........................31 Pasaulis laive praranda ribas........................................ 32 Laivo dienoraštis............................................................ 34 Grįžimas namo............................................................... 82 Kelionės su kapitonu..................................................... 85 Atvertys........................................................................... 99 Jachtos spindesys ir skurdas .......................................107 Atsisveikinimas su geliančiu laiku laive...................109
m ėn u o k a i p m e ta i
9
Nuoga tiesa skaitytojui arba garsi išpažintis Šiek tiek daugiau nei prieš metus tapau pirmąja lietuve nagais, dantimis ir begaline kantrybe laimėjusia skandinavų kompanijos konkursą kajutės stiuardesės pareigoms užimti vienoje iš prabangiausių kruizinių jachtų pasaulyje. Tiesa, niekada anksčiau nesvajojau apie darbą milijonierių apgultame laive, tačiau neslėpsiu, kone 3000 eurų alga per mėnesį (kartu su arbatpinigiais) mane tikrai viliojo, norėjosi išsikelti sau dar vieną asmeninį iššūkį ne tik dėl pinigų, bet ir dėl neeilinių galimybių susipažinti su pasaulyje garsiais žmonėmis. Troškau įsivertinti savo emocines ir fizines galimybes. Nors iššūkių ir avantiūrų mano gyvenime netrūksta, nujaučiau, kad apsisprendimas tapti įgulos nare, kilęs gyvenant Klaipėdoje, netoli kruizinių laivų terminalo, gali būti keičiantis gyvenimą. Aiškiai suvokiau, kad pasirinkimas išplaukti pareikalaus sumokėti nemažą kainą – turėsiu palikti likimo valiai vadovavimą kūrybiniams projektams pačios įkurtoje ir jau dešimtmetį sėkmingai veikiančioje viešųjų ryšių agentūroje, sustabdyti geštalto psichoterapijos studijas, rizikuoti savo sveikata, mat darbas jachtoje itin sunkus – niekada nėra laisvadienių, o
10
Žydrė Dargužytė
plušant dešimt valandų per dieną net ir arklys gali neatlaikyti. Taip juokaudavo mano, amžiną jam atilsį, dėdė Juozas, 30 metų paskyręs darbui jūroje. Nenorėjau tapti arkliu, kurį nuvarytą nušauna, todėl per trumpą laiką turėjau sugalvoti planą, kaip parengti fizinį kūną neeiliniam eksperimentui. Per tris dienas ir naktis sukūriau strategiją, leisiančią laimėti tarptautinę atranką, įgyti dar didesnį fizinį pajėgumą, sukaupti emocinį „bagažą“, padėsiantį man atlaikyti alinantį darbą ir ištverti psichologiškai sunkiose aplinkybėse. Žinojau, kad teks miegoti ankštoje kajutėje be langų, įkurtoje apatiniame jachtos denyje, po vandeniu, o dienos šviesa taps retu gyvenimo laive įvykiu. Ką jau kalbėti apie kolegų intrigas ir fizinius skausmus. Nepaisant viso to, kai manyje gimsta didžiulę emocinę jėgą turintis apsisprendimas, aš niekada nedvejoju. 2016-ųjų birželio 1 d. kreipiausi į Lietuvoje veikiančią įdarbinimo agentūrą, atstovaujančią skandinavų kompanijai, kurios gražuolė jachta buvo tapusi mano taikiniu asmeniniams tikslams pasiekti. Man prireikė trijų emociškai ir fiziškai alinančių mėnesių, kad gaučiau norimą kontraktą. Rugpjūčio 25-oji tapo mano asmeninės odisėjos laivu oficialia pradžia, žyminčia naują gyvenimo etapą visomis prasmėmis.
m ėn u o k a i p m e ta i
11
Kontraktas laive – tik išrinktiesiems Daugelis jaunų žmonių Lietuvoje svajoja apie labai gerai apmokamą darbą tarptautinėje kompanijoje ir nemažai iš jų yra girdėję apie turtingą gyvenimą laive ir dar turtingesnį grįžus iš jo. Tiesą sakant, į laivą išvykau ne dėl to, kad mane sužavėjo idėja praturtėti per gana trumpą laiką. Dėdė buvo ne kartą pasakojęs, kad gyvenimas laive yra tik stipriausiems, tačiau ši patirtis yra nepalyginama su niekuo. Tai – atskiras mikrokosmosas, kurį gali suprasti tik tas, kuris trumpomis naktimis vienišas lyg laukinis šuo žvelgė į žemas kajutės lubas – antro lovos aukšto dugną – ar kentė stiprius kūno skausmus po daugiau kaip dešimties valandų darbo dienos, neturėjo į ką atsiremti užklupus ligai ar sielos skausmui. Visada jaučiausi galinti susigrumti su įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis: gyvenau JAV, Suomijoje, Kipre, nemažai laiko praleidau Italijos pietuose, tad laikas laive man neatrodė gąsdinantis. Ėmiau veikti. Susiradusi gerai žinomą Lietuvos agentūrą, besirūpinančią personalo atranka pripažintoms kruizinių laivų kompanijoms, per kelias dienas parengiau tinkamą CV ir sudalyvavau pirmame pokalbyje. Po sa-
12
Žydrė Dargužytė
vaitės manęs laukė atranka milžiniškame kruiziniame laive, kuris atplaukė į Klaipėdos uostą. Į laivą turėjau atsinešti krūvą dokumentų iš įvairiausių Lietuvos institucijų, įrodyti puikią savo, kaip asmens, reputaciją, darbdavių rekomendacijomis pagrįsti ilgametę patirtį aptarnavimo srityje, savo asmenybe sužavėti pasaulyje pirmaujančios laivų kompanijos atstovus ir tuomet sulaukti patvirtinimo, kad jie pasirenka mane įgulos nare. Lietuvoje surengtoje atrankoje į kajutės stiuardesės pareigas pretendavo keliasdešimt žmonių. Dirbti laive buvome pakviestos tik dvi. Nuo tos akimirkos prasidėjo daugiau kaip tris mėnesius trukusi dokumentų tvarkymo ir kūno rengimo šiam darbui odisėja. Pagal pirminį planą turėjau išplaukti pusei metų į vandenyną ir keliauti link Naujosios Zelandijos. Teko gauti JAV C1D vizą, suteikiančią galimybę dirbti kruiziniame laive, atlaikyti varginančią dvi dienas trunkančią medicininę komisiją, kurios metu atliekami visi galimi tyrimai, taip pat tikrinama, ar turimi visi reikalingi skiepai. Teko skiepytis net ir nuo geltonojo drugio. Likus mėnesiui iki išvykimo Lietuvos agentūra pateikė man geriau apmokamo darbo pasiūlymą Dunojaus upe plaukiojančioje itin prabangioje kruizinėje jachtoje. Žinant tai, kad laive neturėsiu už nieką mokėti – apgyvendinimas ir maitinimas darbuotojams nekainuoja, – pasiūlyta per 3000 eurų siekianti alga ir dar tiek pat sudarantys arbatpinigiai atrodė tikrai geras variantas. Nė nesu-
m ėn u o k a i p m e ta i
13
dvejojusi pasirinkau darbą Europoje ir atsisakiau galimybės vykti į vandenyną, pase palikdama liūdėti JAV vizą, o kūne – nereikalingų skiepų skystį. Kajutės stiuardesės pareigos žmonėms įprastai skamba labai patraukliai, tačiau šį darbą dirbančio žmogaus realybė yra toli gražu ne iš pasakos. Pareigybinėse instrukcijose nurodytos veiklos, kuriomis turi užsiimti laivo tvarkytoja, gerokai išgąsdina jas perskaičius ir dar net nepradėjus dirbti. Išvardinsiu pagrindinius darbus: patalynės keitimas, lovų klojimas, dulkių valymas, dėmių šalinimas, kilimų siurbimas, klientų daiktų sudėjimas, veidrodžių poliravimas, vonios ir tualetų šveitimas, dušo stiklų blizginimas, higienos priemonių tiekimas, grindų plovimas, sandėliuko, kuriame laikomos darbui reikalingos priemonės, tvarkymas, bendravimas su klientais, jų poreikių, susijusių su tvarka kambaryje, tenkinimas, informacijos teikimas jiems rūpimais klausimais. Darbo diena – dešimt valandų. Dirbant laive nėra jokių laisvų dienų ar savaitgalių. Tvarkymo darbams du kartus per dieną naudojami stiprūs chemikalai, kuriuos bepurškiant ant paviršių, to visai nenorint, tenka įkvėpti. Kai pradėjau dirbti, iš pradžių nuo jų dusindavo, po savaitės pripratau ir jau nebejaučiau stipraus kvapo. Tvarkydama neretai susižeisdavau pirštus, stiprūs valikliai pažeidė nagus ir aplink juos esančią odą, kelis kartus pūliavo nagų kampai, teko dėti stiprius vaistus su ichtiolu ir gerti piliules, slopinančias uždegimą. Jų laive nėra, niekas neduoda.
14
Žydrė Dargužytė
Vienintelis vaistas, kurį galima gauti, – „Panadol“ tabletės, tinkamos nebent silpnam galvos skausmui malšinti. Prieš išvykdama buvau pasiruošusi visiems gyvenimo atvejams. Vaistams išleidau kelis šimtus eurų, tad jų turėjau nuo bet kokios galimos ir šiame pasaulyje žinomos ligos. Kitaip būtų tekę net kelis kartus pažvelgti stipriai organizmą galinčiai suluošinti infekcijai į akis. Po dviejų savaičių nuo atvykimo į laivą čia pradėjo siausti keistas virusas – kolegos buvo stipriai išbalę, negalėjo valgyti, kai kurie žmonės vėmė, viduriavo, kentė stiprius galvos skausmus, aukštą temperatūrą. Kūnui besigalinėjant su liga vis tiek reikėjo dirbti. Aš laikiausi stipriai, buvau beveik tikra, kad pavyks išvengti ligos, bet po savaitės kovos mano kūnas pavargo – pajutau tuos pačius, tik šiek tiek silpnesnius požymius. Vadovė sakė, kad į laivą yra pakviestas gydytojas, bet aš žinojau, kad jis neateis. Kelias dienas apie tai buvo kalbama, bet taip niekas ir nevyko. Pradėjau skubiai gerti stiprius antibiotikus – buvau įsitikinusi, kad amoksicilinas ir klavulano rūgštis greitai išgelbės mane nuo nežinia iš kur atsiradusio šlapimo pūslės uždegimo, ūmaus bronchito, lydimo kūno silpnumo ir raumenų bei kaulų skausmų. Po trijų dienų pasijutau geriau. Visą tą laiką, kol sirgau, teko dirbti visu pajėgumu, nes niekas neleido man pasilikti ir ramiai pagulėti savo kajutėje. Šiandien galiu pasakyti, kad dirbau ne tik kajutės stiuardese, bet ir laivo gydytoja. Matydama
m ėn u o k a i p m e ta i
15
be jėgų pasieniais slenkančius žmones, negalėdavau praeiti šaltu veidu, rūpindavausi nepaisydama to, kad pro mane jie ne kartą praėjo net nepaklausę, kaip aš laikausi. Gydžiau ne tik vaistais – kai pasklido gandas, kad žmonėms gerėja po susitikimo su manimi, kartais kolegos iš kitų departamentų ateidavo tiesiog paprašyti, kad pridėčiau rankas prie karščiuojančios galvos ir pasakyčiau ką nors mielo. Atvykusi į laivą jaučiausi labai vieniša. Pratusi būti dėmesio centre ir šilto bendravimo sūkuriuose, jaučiausi tarsi patekusi į šaltą vandenį, kuriame turiu mažai vilčių išplaukti į krantą. Nesimezgė pokalbiai su jachtos darbuotojais, vyravo formalus stilius, pavydūs ir įtarūs žvilgsniai, pašnekesiai už nugaros. Atrodė, kad žmonės apsistatę sienomis, bijantys kalbėti, nenorintys nė kiek atsiverti, pasidalinti. Pati jaučiausi kitokia – nuolat padedanti, besišypsanti, mylinti žmones ir bandanti suprasti, kas vyksta, ieškanti tikro ryšio ir galimybės sutvirtėti bendrame darbo ir komunikacijos procese. Kad ir kaip stengiausi, mano bandymai užmegzti ryšį su žmonėmis buvo nesėkmingi. Manyje vyko keista vidinė kova – aš pirmą kartą gyvenime pasijutau negalinti suvaldyti situacijos, viskas, ką dariau, slydo iš rankų. Už pademonstruotą pasitikėjimą ir atvirumą labai greitai sulaukdavau visai kitokio atsako – informacija būdavo iškreipiama ir panaudojama prieš mane tada, kai mažiausiai to tikėdavausi. Susidūrusi su tokiomis aplinkybėmis ir pati, regis, užsisklendžiau, nebeben-
16
Žydrė Dargužytė
dravau, jaučiausi nuolat stebima ir aptarinėjama, netgi nužiūrinėjama. Daugiausia tuo užsiėmė moterys ir mano tiesioginė vadovė – prasidėjo tikrų tikriausia emocinė ataka, besitęsusi visą laiką, kol buvau laive. Neilgai trukus susidraugavau su Kristupu – restorane dirbančiu vaikinu iš Čekijos. Jis, taip pat kaip ir aš, laive jautėsi tarsi iš kosmoso „išspjautas“ į žemę. Greitai tapome sielos draugais – kartu leisdavome laisvalaikį laive ir už jo ribų, jis padėdavo man nugabenti pilnus purvinų rankšluosčių ir patalynės maišus į skalbyklą, kai nespėdavau pavalgyti, slapta atnešdavo iš restorano bananą ir padėdavo mano sandėliuke, o kai negalėdavau nusipirkti kasdien plyštančių pėdkelnių, turėdamas laisvo laiko ir galėdamas dažniau nei aš išlipti į krantą, nupirkdavo ir jas. Po kiek laiko mus pradėjo psichologiškai terorizuoti mano vadovė – atsirasdavo už nugaros tada, kai mes mažiausiai to tikėdavomės, paskleidė laive paskalas, kad mes kartu miegame, kad aš neva negaliu tinkamai atlikti savo darbo, nes čekas man trukdo. Negana to, nuėjusi apskundė Kristupą jo vadovui. Vėliau jie susipyko ir mano draugas, negalėdamas pakęsti psichologinio spaudimo ir neteisybės, nusprendė nutraukti kontraktą po penkerių bendradarbiavimo metų. Laivas ūžė nuo kalbų – daugelis manė, kad Kristupo išvykimas yra susijęs su manimi, nors toli gražu taip nebuvo. Niekas nesuprato, kad tai nebyli moterų kova. Moters, kuri nori laimėti vyrą net kai šis nerodo jai nė menkiausio dėmesio, ir manęs, ne-
Tekstas šaukia apie meilės ir intymumo poreikį – jame daug kančios, vedančios į tikrąjį įvykių ir aplinkybių priėmimą. Žavūs subtilaus buvimo su savimi momentai ir savo asmenybės ribų išsaugojimas sunkiose, o kartais netgi dramatiškose aplinkybėse.
Gintaras Biruta, geštalto terapeutas Žydrės istorija – atvira, kai kur netgi „nuoga“, todėl neabejotinai ji gali tapti puikia pagalbininke tiems, kurie dar ieško savęs ir dėl to keliauja arba dar tik svajoja tai daryti. Savo pavyzdžiu autorė ragina – nerkite. O ar išplauksite, jau priklausys nuo jūsų ambicijų, fizinės bei psichologinės stiprybės ir Likimo.
Raimonda Mikalčiūtė-Urbonė, žurnalistė
Dargužytė, Žydrė Mėnuo kaip metai. Eksperimentas laive. Tikra istorija, nutikusi vienoje iš prabangiausių kruizinių jachtų Europoje / Žydrė Dargužytė. – Vilnius : Didakta, 2018. – 112 p. : iliustr. ISBN 978-609-442-124-2 Palikusi gerai apmokamą vadovės darbą viešųjų ryšių agentūroje ir geštalto psichoterapijos studijas, Žydrė Dargužytė išsikėlė sau asmeninį tikslą tapti įgulos nare turtuolių jachtoje. Lietuvės planui įgyvendinti prireikė nemažai sumanumo ir laiko, mat tarptautiniai konkursai į kajutės stiuardesės pareigas – milžiniški, o norinčiųjų daugiau nei laisvų pozicijų. Ne veltui juokaujama, kad šis darbas tik išrinktiesiems. Vėliau nuosavas namas, geras automobilis ir daugybė kitų gero gyvenimo atributų, gavus kontraktą jachtoje su įspūdingu atlyginimu, tampa ranka pasiekiami. Vis dėlto gyvenimas laive pareikalauja sumokėti didelę kainą – neretai sušlubuoja fizinė ir emocinė sveikata, o įtraukiantys meilės romanai tampa didžiausių intrigų priežastimi.
www.didakta.lt +370 5 2137701
Žydrė Dargužytė
M ėnu o ka ip me t a i Eksperimentas laive Kalbos redaktorė Erika Laumytė Dailininkas Žilvinas Bražukas Viršelio autorė Monika Daužickaitė Maketuotojas Remigijus Martinavičius 7 sp. l. Užsakymas 39123 Tiražas 1000 vnt. Išleido leidykla „Didakta“, Architektų g. 184-3, LT-04206 Vilnius Tel. +370 5 213 7701, mob. +370 653 98 986, el. paštas info@didakta.lt Interneto svetainė www.didakta.lt Spausdino UAB „BALTO print“, Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
Žydrė Dargužytė – komunikacijos ir viešųjų ryšių ekspertė, konsultacijų agentūros „Foxy PR“ direktorė, geštalto psichoterapijos praktikė, asmeninio augimo studijos „Dialogo principas“ įkūrėja, lektorė, išskirtinių eksperimentinių projektų vadovė, kūrybinių procesų inovatorė. „Mėnuo kaip metai“ – pirmoji Žydrės knyga apie dvi jos keliones: kelionę kruizine jachta Dunojumi įsidarbinus ten kajutės stiuardese ir kartu kelionę į save. Abi kupinos iššūkių, baimių, nusivylimų ir nuostabių atradimų. „Eksperimentas – neatsiejama mano gyvenimo dalis ne tik versle, bet ir asmeniniame gyvenime. Tikiu, kad leisdama sau kūrybiškai eksperimentuoti, kasdien artėju į TIKRĄJĄ save. Neeilinis mano laikas laive leido nusirengti vadovės drabužius ne tik fiziškai. Geštaltiškai išgyvenusi kitokį nei man įprasta buvimą, grįžau įsisąmoninusi, kad žmogaus, sugebančio būti čia ir dabar, galimybės beribės.“ Knyga, perauklėsianti cinikus. Iš pradžių buvo juokinga. Vėliau – šiek tiek baisu, nes tokios merginos toli eina, o eidamos kliūčių nepaiso. Jas sudegina karžygiškas entuziazmas, nes nešokti į liepsną jos nemoka. Knygą turėtų perskaityti visi pasaulio cinikai. Gali būti, jog pasislėpę jie apsiašaros. Ši knyga yra ir praktinis vadovas tiems, kurie ketina apžiūrėti pasaulį valydami kajutes. Audronė Urbonaitė, rašytoja, žurnalistė Kai perskaičiau knygą, man kilo nesuvaldomas noras viską palikti ir pabėgti. Galbūt net įsitikinti, ar tikrai įveikčiau tokį išbandymą, kokiam pasiryžo Žydrė. Rimvydas Širvinskas-Makalius, keliautojas facebook.com/dialogoprincipas/
ISBN 978-609-442-124-2
9 786094 421242 www. d id a kta . lt