Dalia KARATAJIENĖ. Kas vyksta A.Jasenkos paveikslų paviršiuose

Kas vyksta A.Jasenkos paveikslų paviršiuose

Liepos 1-ąją Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos padalinyje Giruliuose atidarytos parodos „Paviršiai“ / „Surfaces“ autoriaus vardas dar visai neseniai asocijavosi tik su muzika. Kompozitorius, Kauno technologijos universiteto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas Antanas Jasenka – žinomas elektroninės ir elektroakustinės muzikos kūrėjas, simfonijų, operų autorius, kuris taip pat kuria muziką kinui ir teatrui, bendradarbiaudamas ne tik su Lietuvos, bet ir su užsienio režisieriais. Tačiau jau trejus metus Antanas yra aktyviai įsitraukęs į tapybą, ir pažintį su ja galima visai pagrįstai pradėti nuo vaizdinės raiškos bei muzikos analogijų.

Dalia KARATAJIENĖ

A.Jasenka. Vilniaus miesto peizažas ir jo gyventojai. 2021.

Pavadinimai – riboženkliai

Muzika, kaip žinoma, nedisponuoja tikrovės apibūdinimo ar konkrečios istorijos pasakojimo įrankiais. Todėl nenuostabu, kad A.Jasenkos paveikslai neretai priartėja prie abstrakčios tapybos formų, suteikdami teisę matyti juos taip, kaip girdime muziką: atsiveriant paveikslams savo širdimi, jai paklūstančiu protu bei jausmais ir neieškant kūriniuose gyvenimo atitikmenų bei realybės pėdsakų.

Tačiau tapyba vis dėlto turi savus dėsnius, kurie numato vaizdo ir tikrovės ryšius, nepriklausomai nuo to, ar tie ryšiai yra tiesioginiai, ar tik numatomi. Ritmines, kartais griežtai geometrines, o kartkartėmis organinėmis užuominomis pasižyminčias apibendrintas A.Jasenkos paveikslų kompozicijas akivaizdžiai valdo jų pavadinimai, neleisdami žiūrovų vaizduotei visiškai laisvai klydinėti po nematytų struktūrų ir neatpažįstamų dėmių paviršius. Paveikslų pavadinimai – tai riboženkliai, nubrėžiantys savotiškas demarkacines žiūrovų mąstymo ir paveikslų pajautos lauko linijas. Jos apibrėžia erdvę, apimančią biblines gėrio ir blogio ir šiandieninės įprastos mums kasdienybės ribas, kurių sugretinimai neretai esti ironiški. Tokie parodos kūrinių pavadinimai kaip „50 Hz siunčiamas į Vilniaus miesto paštą SMS žinute“, „Nojus Vilniuje perka kreditinę banko kortelę“ ar „50 Hz triukšmas tapo pasiekiamas Lazdynų gyventojamas“ – ne tik nuorodos žiūrovams, bet ir literatūrinio A.Jasenkos talento liudijimas. (Menininkas, beje, rašo ir poeziją.) Iš tikrųjų žiūrovai, ieškantys akimis Nojaus ar Lazdynų mikrorajono vaizdų, nėra klaidinami – ieškomus motyvus, ištirpdytus arba „įmūrytus“ drobėse, vis dėlto galima pamatyti. Gavus pavadinime esančią nuorodą, nereikia didelių pastangų, kad paveiksluose galiausiai išvystume žuvį, žmogaus siluetą, akį ar gatvę. Tačiau šie objektai – ne savitiksliai paveikslų pavidalai, o veikiau paties menininko tyrimų objektai, jam aiškinantis, kaip, pasak A.Jasenkos, „skamba žmogaus sąmonė“, apie šiuos dalykus mąstanti.

Įkrauti gėrio ir blogio

Taigi A.Jasenkos tiriami paviršiai – anaiptol ne empirika, o paveikslų erdvės – ne geografija. Atsisakydamas konkrečių lokacijų ir ignoruodamas istorinių periodų žymes, A.Jasenka savuose sąmonės paviršių tyrimuose kalba apie žmogiškosios būties universalumą ir byloja tiesiog apie kosminę, viršlaikinę visatą, kurioje žmogaus būtis yra nuolat atakuojama ir gundoma destruktyvios, nors akimis ir nematomos, blogio galios. Žvelgiant į kūrinius pažodžiui ir bandant „vertėjauti“ iš paveikslų kalbos į kasdienybės leksiką, galima sakyti, kad kaip tik šioji nepavaizduota ir nematoma blogio

asenkos paveikslų paviršiuose

Istorija, kuri buvo labai tikra. 2021. 50 Hz tabletė. 2021. Nors menininkas nepateikia jokių paguodžiančių gėrio pergalės vilčių, niekas nedraudžia manyti, kad šioji viltis gali būti užkoduota.

energija formuoja kūrinių paviršių dinamiką, decentralizuoja kompozicijų pusiausvyrą, išardo pažįstamus daiktus į nepažinius, fragmentiškus ir iš pažiūros netvarkingai sugulusius kompozicijų elementus. Jie tampa tais skambančiais paviršiais, įkrautais gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos, linijos ir jos trūkio sąveikos energija. Jie virsta tomis penkiomis dešimtimis hercų, vibruojančių ne tik ritminėje, bet ir spalvinėje paveikslų struktūroje. Šalia dėmesį aktyvinančių įprastų šiltų ir šaltų spalvinių – raudonos ir žalios, mėlynos ir geltonos – kontrastų paveiksluose regime neįprastų spalvinių gretinių, kuriuos galima prilyginti obertonams. Neretai muzikos kūrinio audinį formuoja ne tik pagrindinis tonas, bet ir jį viršijantys obertoniniai dažniai ir net atsitiktinio triukšmo dažniai, kuriuos, kalbant apie A.Jasenkos paveikslų paletę, atitinka violetiškai rausvi, intensyvūs žaliai geltoni blykstelėjimai, suteikdami dailininko kūriniams ir spalvinį savitumą, ir išraiškingą pilnumą.

13 – mįslingas skaičius

„Paviršiai“ / „Surfaces“ – jau devintoji personalinė A.Jasenkos tapybos kūrinių paroda. Joje eksponuojama 13 paveikslų, kuriais dailininkas artinasi prie nepažinaus ir ontologiškai nesuprantamo, nuolat konfrontuojančio gėrio ir blogio pradų bendrabūvio, rodydamas, kaip šį bendrabūvį atspindi žmogaus sąmonė ir įsivaizduojami jos, reflektuojančios pasaulį, istoriją, metaistoriją ir net buitį, paviršiai.

Komentuodamas A.Jasenkos paveikslus, filosofas Ervinas Koršunovas yra užsiminęs, kad Antano kūriniai mena transcendenciją. Apie ją mes nieko tikro negalime pasakyti. Matyt, todėl tikroviškų paviršių su aiškiais tekstūros, faktūros ir kitais medžiagiškumą bylojančiais požymiais kūriniuose ir nerasime, bet užtat kiekviename pamatysime įtampą, dualumą, paveikslų veikėjais virtusių spalvinių plotų, ritminių grupių, dydžių konfrontacijas.

Nors menininkas nepateikia jokių paguodžiančių gėrio pergalės vilčių, niekas nedraudžia manyti, kad šioji viltis gali būti užkoduota, pavyzdžiui, pozityvią konotaciją turinčioje 13-os reikšmėje. Kalbinamas A.Jasenka nuolat mini analogijas tarp šiandienos politinių įvykių ir Biblijoje aprašytųjų, akcentuodamas ne tiek galutinio pažinimo siekį, kiek troškimą vizualiai tirti patį būties fenomeną, išvadas paliekant tyrimo užribiuose ir pasitikint gydančiu ir pajėgiu intuicijos bei menininko pasąmonės gebėjimu suformuluoti galutinius teiginius. Gal 13 drobių kaip tik ir parinko kūrėjo pasąmonė, leidžianti iš jos „ištraukti“ 12 apaštalų ir 13-ąjį Jėzaus asmenį, tuo parodai suteikiant paguodžiančių gėrio pergalės vilčių. Niekas nedraudžia taip manyti. A.Jasenkos „Paviršiai“ / „Surfaces“ atviri interpretacijoms.